Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijų Lietuvai dėl NVO sektoriaus stiprinimo analizė
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – 1961 m. įkurta ir šiuo metu 36 valstybes vienijanti organizacija, kurioje valstybės dalijasi patirtimi bei plėtoja naujas ekonomikos bei socialinės politikos gaires. EBPO, pagal surinktus statistinius duomenis, rengia tyrimus ir analizes, teikia rekomendacijas valstybėms narėms bei kitoms, bendradarbiavimu su EBPO suinteresuotoms valstybėms. Lietuva EBPO nare tapo 2018 m. liepos 5 d. EBPO 2015 m. paskelbtoje viešojo valdymo apžvalgoje „Lietuva: atviro ir įtraukiančio politikos formavimo skatinimas“ įvardyti Lietuvos jau pasiekti rezultatai bei rekomendacijos būsimiems veiksmams. Apžvalga analizuoja atviros vyriausybės principus, jos tikslas – stiprinti Lietuvos vyriausybę jai vykdant dabartines bei ateities reformas. Apžvalgoje nurodoma, kad norint įgyvendinti atviros vyriausybės siekinį, reikia stiprinti piliečių įtraukimą į valstybės valdymą bei vystyti skaitmeninę vyriausybę. Taip pat apžvalgoje aptariamas sveikatos priežiūros sektorius, jo problemos bei pateikiamos rekomendacijos kaip jas būtų galima spręsti. I. EBPO rekomendacijos Lietuvai 1. „Stiprinti rezultatų duomenų strateginį naudojimą, kadangi tai gali prisidėti prie atvirumo, skaidrumo ir atskaitomybės viešajam sektoriui. Tam reikia: -
dar labiau supaprastinti planus ir politikos tikslus, kad planavimas, stebėsena ir vertinimas taptų geriau suprantami ir būtų aiškiau matomas pokyčių siekimas;
-
didinti galimybes apdoroti, naudoti ir perteikti rezultatų informaciją vyriausybėje;
-
balansuoti CV įsitraukimą į kitų institucijų veiklą, pabrėžiant CV siekį palengvinti informacijos mainus ir dialogą tiek vyriausybėje, tiek ir su nevyriausybinėmis interesų grupėmis, užuot naudojus komunikaciją tik „iš viršaus į apačią“.
2. „Skatinti diskusijas vyriausybėje ir su nevyriausybinėmis interesų grupėmis apie atvirą vyriausybę, siekiant sukurti bendrą viziją, ir aptarti šiuos klausimus: -
Ką Lietuvai reiškia atvira vyriausybė?
-
Kaip atvira vyriausybė siejasi su pagrindiniais šalies strateginiais prioritetais ir politikos dokumentais?
-
Kaip praktiškai būtų galima įgyvendinti atvirą vyriausybę nacionaliniu ir vietiniu lygmenimis bei per sektorių politiką?
- Kaip šalies narystė Atviros Vyriausybės partnerystėje gali palengvinti dalijimąsi atviros vyriausybės politika ir praktika šalies viduje ir tarptautiniu lygmeniu?“ 3. „Lietuvos trečiojo sektoriaus vystymo palaikymas per galimybių didinimą ir bendradarbiavimą
su
naujai
įsteigta
NVO
taryba.
Bendradarbiavimo
su
nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) kuriant ir teikiant viešąsias paslaugas galimybių didinimas bei didesnio finansavimo skyrimo galimybės.“ 4.
„Lietuvos
vyriausybė pripažino, kad reikalingi svarbūs kultūriniai pokyčiai tam, kad
visuomenėje būtų laikomasi sveikesnio gyvenimo būdo, ir kad sveikatos priežiūros sistema turi būti reformuota reaguojant į dabartinius iššūkius, ypač į paplitusią korupciją. Piliečiai, NVO, pacientų asociacijos ir sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai gali ir turėtų tapti vyriausybinių institucijų partneriais, nustatant novatoriškus metodus ir skatinant reikalingus pokyčius.“ 5. „Mechanizmų, skirtų pasiekti NVO, pacientų organizacijas ir privataus sektoriaus organizacijas, veikiančias viešojo sektoriaus integralumo ir kovos su korupcija srityse, įdiegimas, siekiant kartu nustatyti veiksmingiausius būdus pasiekti konkrečios pažangos. Lietuvai susiduriant su gerai žinomomis problemomis sveikatos priežiūros sektoriuje, susijusiomis su skaidrumu ir numanoma korupcija, vyriausybė turėtų pasinaudoti atviros vyriausybės politikos ir piliečių dalyvavimo iniciatyvų teikiamomis galimybėmis užmegzti ryšius su nevyriausybiniais veikėjais bei skatinti skaidrumo, atskaitomybės ir teisėtumo kultūrą.“ 6. „Kitų galimybių vystyti trečiąjį sektorių ir plėtoti jo įsitraukimą į sveikatos politikos klausimus, išeinančius už tradicinių paslaugų teikimo ribų, tyrinėjimas. Į sveikatos priežiūros sistemos veiklą yra įsitraukusios kelios pilietinės visuomenės asociacijos. Tačiau ribotas finansavimas trukdo tolesnei plėtrai. Neseniai įsteigta NVO taryba ir jos vietiniai organai galėtų prisidėti prie tokių pastangų. Be to, turėtų būti teikiamas prioritetas sveikatos priežiūros problemų žinomumo didinimui tarp žurnalistų, siekiant paskatinti informuotą žiniasklaidą, galinčią pranešti apie strategines sveikatos priežiūros problemas.“ II. Siūlymai rekomendacijų įgyvendinimui 1. Balansuoti CV įsitraukimą į kitų institucijų veiklą, pabrėžiant CV siekį palengvinti informacijos mainus ir dialogą tiek vyriausybėje, tiek ir su nevyriausybinėmis interesų grupėmis, užuot naudojus komunikaciją tik „iš viršaus į apačią“.
NVO turėtų tapti veiksminga tarpine grandimi tarp valstybės ir piliečių. Informacijos judėjimas turėtų vykti tiek valstybė-NVO-piliečiai, tiek piliečiai-NVO-valstybė sistema. Ilgainiui, NVO tinkamai atliekant savo funkciją, piliečiai būtų įgalinami tiesiogiai teikti grįžtamąjį ryšį valstybei ir atitinkamai sulaukti grįžtamojo ryšio iš valstybės apie jų suteiktą informaciją. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad jau kelis metus blogėja NVO raidos indeksas (teisinio reguliavimo srityje), o valstybės institucijų įtaka NVO veiklai bei biurokratiniai reikalavimai veiklos ir finansinėms ataskaitoms bei rėmėjų deklaravimui nemažėja reikėtų nusimatyti teisės aktų pakeitimus, sudarančius sąlygas NVO veikti patogiai ir kokybiškai. 2. Skatinti diskusijas vyriausybėje ir su nevyriausybinėmis interesų grupėmis apie atvirą vyriausybę, siekiant sukurti bendrą viziją. Šiuo metu diskusija vyksta, tačiau ji galėtų peraugti į praktinį lygmenį. Diskusijų metu turėtų būti priimami konkretūs sprendimai, nusimatomos bendros vizijos gairės. Susitikimai galėtų būti išnaudojami kaip darbinės sesijos, taip kokybiškai panaudojant jų laiką. Bendros vizijos kūrimas vyktų workshop‘o/veiklos planavimų metu. Reikėtų siekti tikslų įgyvendinimo ne aptariant juos diskusijoje, o bendro darbo procese. 3. Bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) kuriant ir teikiant viešąsias paslaugas galimybių didinimas bei didesnio finansavimo skyrimo galimybės. Didesnis dėmesys bei finansavimas teikiamas viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms. Numatomi konkretūs kriterijai, atskiriantys viešosios naudos ir grupinės naudos nevyriausybines organizacijas. Taip pat apsvarstomos kai kurių viešųjų paslaugų perdavimo NVO galimybės ir tam įgyvendinti reikalingi teisės aktų bei NVO reikšmės valstybėje pokyčiai. Reikėtų stiprinti NVO suteikiant specifinių žinių bei skatinant finansiškai, kad jos būtų pajėgios bent iš dalies perimti viešųjų paslaugų teikimą. Turėtų būti sukuriama patogi teisinė aplinka NVO dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, keičiamos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos dėl rezervuotos teisės dalyvauti pirkimuose. Nereikėtų pamiršti ir jau kurį laiką plėtojamos Nacionalinio NVO fondo idėjos bei užtikrinti jos įgyvendinimą keičiant NVO plėtros įstatymą. 4. Piliečiai, NVO, pacientų asociacijos ir sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai gali ir turėtų tapti vyriausybinių institucijų partneriais, nustatant novatoriškus metodus ir skatinant reikalingus pokyčius.
Deja, bet visuomenės pasitikėjimas sveikatos priežiūros sektoriumi vis mažėja. Siekiant veiksmingų pokyčių reikėtų inicijuoti diskusiją tarp įvairių visuomenės grupių ir nusimatyti aiškius veiksmus, kuriuos atliekant būtų kovojama su itin paplitusia korupcija. NVO galėtų būti atsakingos už tų veiksmų įgyvendinimą (su valstybinio sektoriaus pagalba). Taip būtų stiprinama NVO įtaka sveikatos priežiūros srityje ir, tikėtina, ilgainiui dalis funkcijų (paslaugų teikimo) perduodama NVO. 5. Mechanizmų, skirtų pasiekti NVO, pacientų organizacijas ir privataus sektoriaus organizacijas, veikiančias viešojo sektoriaus integralumo ir kovos su korupcija srityse, įdiegimas, siekiant kartu nustatyti veiksmingiausius būdus pasiekti konkrečios pažangos. Kaip jau minėta, reikėtų siekti į sveikatos priežiūros srityje kylančių problemų sprendimą įtraukti visas visuomenės grupes. Bendro darbo metu nuspręsti kokie yra artimiausi veiksmai, nusistatyti prioritetus ir išsiaiškinti grėsmes. Kurti mechanizmus, kuriais būtų paveikiama visuomenė (piliečiai, pacientai, sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai), pateikti konkrečių pavyzdžių kaip korupcija kenkia sklandžiai valstybės veiklai. 6. Kitų galimybių vystyti trečiąjį sektorių ir plėtoti jo įsitraukimą į sveikatos politikos klausimus, išeinančius už tradicinių paslaugų teikimo ribų, tyrinėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad pasitikėjimas NVO vis auga, visuomenė NVO laiko vienu iš skaidriausių valstybės sektorių, NVO galėtų pilnateisiškai prisidėti sprendžiant sveikatos politikos klausimus. Svarbu skirti šioms NVO pakankamą finansavimą, siekiant jas sustiprinti ir įtraukti į sveikatos politikos klausimus.