Neliečiamo fondo koncepcijos teisinė analizė: bendros prielaidos efektyviam jos veikimui, galimybės by NVO Teisės Institutas

NELIEČIAMO FONDO KONCEPCIJOS TEISINĖ ANALIZĖ: bendros prielaidos efektyviam jos veikimui ir galimybės Lietuvoje Tyrimą užsakė ir rėmė Baltijos-Amerikos partnerystės programa (BAPP), kurią finansuoja JAV Tarptautinės plėtros agentūra ir Atviros visuomenės institutas ir Pilietinės atsakomybės fondas

Vilnius 2007 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

TURINYS Turinys........................................................................................................................................................2 Įžanga..........................................................................................................................................................4 1. Bendra neliečiamo fondo charakteristika...............................................................................................6 1.1 Sąvoka ir pagrindiniai bruožai.........................................................................................................................6 1.2. Atskyrimas nuo rezervinio fondo.................................................................................................................7 1.3. Kilmė ir pritaikymas kontinentinės teisės tradicijų valstybėse.................................................................7 1.4. Neliečiamo fondo privalumai ir trūkumai1................................................................................................. 9 1.4.1. Sunkumai ir rizikos, atsirandantys drauge su neliečiamu fondu............................................10 1.4.2. Nauda neliečiamąjį fondą turinčiai organizacijai ir NVO sektoriui apskritai......................11 2. Bendros prielaidos, kad neliečiamas fondas veiktų efektyviai.............................................................12 2.1. Ypatingas neliečiamo fondo statusas.........................................................................................................15 2.1.1. Fondo koncepcijos atpažinimas teisės aktuose.......................................................................15 2.1.2. Fondui skiriamos lėšos pripažįstamos parama........................................................................17 2.2. Papildomos mokestinės lengvatos.............................................................................................................20 2.2.1. Lengvatos fondą turinčiai organizacijai....................................................................................20 2.2.2. Lengvatos neliečiamo fondo donorams................................................................. ...............25. 2.3. Papildomi suvaržymai ir reikalavimai, susiję su neliečiamu fondu........................................................30 2.3.1. Reikalavimai, susiję su neliečiamą fondą turinčios organizacijos statusu. ..........................30 2.3.2 Reikalavimai disponavimui neliečiamu fondu..........................................................................32 2.3.3. Specifinė fondą turinčios organizacijos kontrolė....................................................................34 2.3.4. Reikalavimai, suteikiantys teisę gauti su neliečiamo fondo parama susijusias lengvatas...36 3. Neliečiamo fondo reglamentavimas ES valstybėse. Apžvalga.............................................................39 3.1. Galimybė turėti neliečiamą fondą ir galimybė investuoti neprarandant mokestinių lengvatų..........39 3.2. Neliečiamų fondų atsiradimas, funkcionavimas ir jų veiklos reglamentavimas Čekijoje2.................43 4. Teisinė aplinka neliečiamam fondui Lietuvoje.....................................................................................45 4.1. „Pelno nesiekiančios3“ organizacijos sąvoka ir neliečiamas fondas......................................................46 4.1.1. Organizacijos tikslas nėra pelno siekimas.......................................................................................47 4.1.2. Organizacija gauto pelno neturi teises skirstyti savo steigėjams ir (arba) jų dalyviams...........47 4.2. Paramos statusas ir neliečiamas fondas.....................................................................................................49

Apibendrinta B. D. Gaberman nuomonė, pateikta darbe „A Primer for Endowment Grantmakers“. Ford Foundation. 2001 m. Informacija iš Europos ne pelno teisės vykdyto tyrimo „Endowments and Reserve Funds in Bulgaria, Czech Republic, Hungary, Poland, Slovakia, Slovenia and Romania“, 2006 m. 3 Labai svarbu pabrėžti, kad teorijoje, daugelio valstybių teisėje, taip pat ir organizacijų teisinį statusą reglamentuojančiuose LR įstatymuose jau gana seniai yra atsisakyta sąvokos „pelno nesiekiantis vienetas“ ir vartojamas praktiškesnis bei neabejotinai savo turiniu teisingesnis terminas „ne pelno siekianti“ organizacija. Dėl to šiame darbe visur iki šiol ir buvo sutinkamas apibūdinimas „ne pelno“ organizacija ir tik kalbant apie Lietuvą bei nagrinėjant jos teisės aktus būtina (todėl kad ši sąvoka yra vartojama visuose mokesčių įstatymuose ir jų išaiškinimuose) yra pereiti prie „pelno nesiekiančių“ vienetų termino. 1 2

VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

4.3. Organizacijų gaunamos lengvatos ir mokami mokesčiai neliečiamo fondo kontekste......................54 4.3.1. Turto gavimas į neliečiamą fondą: mokesčiai ir jų lengvatos..........................................................54 4.3.2. Iš neliečiamo fondo gaunama investicinė grąža: mokesčiai ir jų lengvatos.............................57 4.3.3. PVM mokestiniai aspektai neliečiamo fondo kontekste........................................................59 4.4. Neliečiamas fondas ir mokestinės lengvatos donorams.........................................................................62 4.4.1. Paramos vienai organizacijai limitas. ........................................................................................63 4.4.2. Problemos, atsirandančios kai pelno nesiekiant organizacija paramai perskirsto iš kito juridinio asmens gautą paramą................................................................. ...........................................64 4.4.3. Problema dėl mokestinių lengvatų ribojimo tik paramą galintiems teikti asmenims („viršutinės lubos“ 40 proc. nuo pelno į metus) ...............................................................................65 4.4.4. Problema dėl nuostolingai veikiančių įmonių.........................................................................66 4.5. Reikalavimai, numatyti pelno nesiekiančioms organizacijoms..............................................................68 4.5.1. Organizacijų steigimas ir registravimas.................................................................................68 4.5.2. Parama.......................................................................................................................................68 4.5.3. Organizacijų kontrolė................................................................. ............................................69 5. Rekomendacijos neliečiamo fondo reglamentavimui Lietuvoje..........................................................72 5.1. Ypatingas neliečiamo fondo statusas.........................................................................................................72 5.2. Paramos neliečiamam fondui statusas.......................................................................................................72 5.3. Lengvatos neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms........................................................................73 5.4. Lengvatos neliečiamo fondo donorams................................................................. ..................................73 5.5. Papildomi reikalavimai ir suvaržymai organizacijoms.............................................................................74 Išvados.......................................................................................................................................................75 Naudota literatūra.....................................................................................................................................77

ĮŽANGA Neliečiamo fondo (angl. – endowment) koncepcija pasaulyje atsirado jau pakankamai seniai ir šiai dienai kuo toliau, tuo daugiau valstybių ima pripažinti jos naudingumą bei įtvirtina ją teisės aktuose. Idėja, jog organizacija, gavusi didelį turtą, iš jo suformuoja tam tikrą neliečiamą fondą ir šį investuodama gauna lėšų savo nuolatinei veiklai, laikoma pažangia bei perspektyvia dėl daugelio priežasčių - pradedant nuo to, kad taip yra užtikrinamas paramos ilgaamžiškumas bei organizacijų finansinis stabilumas ir baigiant tuo, kad taip yra efektyviai panaudojama verslo patirtis siekiant visuomenei naudingų tikslų. Kita vertus, nepaisant idėjos novatoriškumo bei perspektyvumo, visgi neliečiamo fondo koncepcija yra susijusi ir su daugeliu problemų bei rizikų. Fondo vykdomos investicijos gali būti nuostolingos arba gauta didžioji dalis investicinės grąžos „pasimesti pakeliui“ iki pasiekdama galutinį naudos gavėją, t.y., dauguma iš šios grąžos gautų pajamų gali būti išleistos įvairaus pobūdžio mokesčiams. Norint, kad taip neatsitiktų ir neliečiamo fondo idėja neuždustų vos atsiradusi, reikia sukurti tinkamą teisinę bei mokesčių aplinką jos funkcionavimui. Šiame darbe būtent ir analizuosime, kokia turi būti ta aplinka ir kokios konkrečiai prielaidos sukurtos, kad neliečiamo fondo reiškinys būtų realiai naudingas valstybei bei joje veikiančioms NVO. Šio darbo tikslas nėra išanalizuoti priežastis, kodėl neliečiamo fondo idėja būtų tinkama arba ne vienai ar kitai valstybei, neketinama susikoncentruoti ties šio fondo konceptualiais klausimais ir perspektyvomis. Šiame darbe yra laikomasi prielaidos, jog iš esmės finansavimosi iš neliečiamo fondo metodas valstybei gali būti palankus ir todėl pagrindinis tikslas yra objektyviai apžvelgti bei išanalizuoti su neliečiamu fondu susijusius teisinio reglamentavimo aspektus. Taip pat siekiama įvertinti kokios yra dabar Lietuvoje egzistuojančios teisinės aplinkybės tokių fondų atsiradimui - norima identifikuoti konkrečius, šiuo metu galiojančius, teisinius apribojimus bei esamas teisines spragas. Kita vertus, šiame darbe taip pat stengiamės pateikti konkrečius pasiūlymus, kurie padėtų įsitvirtinti bei efektyviai veikti tokiai koncepcijai ir Lietuvoje. Darbas yra sudarytas iš penkių pagrindinių dalių. Pirmojoje yra kalbama apie bendrą neliečiamo fondo charakteristika, t.y., aptariama jo sąvoka, istorinės perspektyvos, pritaikomumas įvairiose valstybėse ir kiti bendri aspektai, susiję su neliečiamu fondu, kuriuos reiktų žinoti prieš detaliau aptarinėjant jų teisinį reglamentavimą. Antroji darbo dalis yra tarsi tam tikra suvestinė egzistuojančios įvairių valstybių praktikos ir joje apibendrintai yra pateikiamos prielaidos, kurių apskritai reikia, kad neliečiamo fondo koncepcija veiktų efektyviai. Šios prielaidos nėra tiesiogiai susietos su konkrečia valstybe – tai tarsi tam tikra neliečiamo fondo reglamentavimo abėcėlė, kurią svarbu žinoti bei suvokti, norint analizuoti konkrečių valstybių teisinį reglamentavimą. Toliau – trečiojoje darbo VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

dalyje – yra pateikiama neliečiamo fondo reglamentavimo ES valstybėse apžvalga. Joje bendrais bruožais yra aptariamos konkrečių valstybių kategorijos pagal jų požiūrį į neliečiamus fondus bei NVO mokestines lengvatas apskritai. Ketvirtoji tyrimo dalis detaliai įvertina situaciją Lietuvoje ir tai, kiek palanki šiuo metu galiojanti teisinė bazė neliečiamų fondų turėjimui. Na ir galiausiai, penktojoje tyrimo dalyje, yra pateikiami labai konkretūs pasiūlymai bei rekomendacijos, ką Lietuvoje verta būtų pakeisti, jei mūsų valstybė visgi norėtų sukurti tinkamą aplinką neliečiamų fondų funkcionavimui. Bendrai, šiame tyrime pateikta teisinė analizė - labai kompleksiška ir plati. Yra analizuojama praktiškai visų pagrindinių mokesčių įstatymų sistema bei joje egzistuojančios mokestinės lengvatos pelno nesiekiantiems vienetams. Gana detaliai taip pat yra apžvelgta su parama susijusi teisinė bazė. Galiausiai, į visą šią mokesčių bei paramos teikimo sistemą, bandoma pažvelgti neliečiamo fondo kontekste, t.y., bandoma identifikuoti tas jau esamos sistemos vietas, kurios yra šiam fondui aktualios bei modeliuoti situacijas, kaip vienu ar kitu atveju neliečiamo fondo turėjimas paveiktų šių mokesčių bei jų lengvatų funkcionavimą. Atliekant šią analizę dažniausiai buvo naudojami teisinės analizės bei lyginamieji metodai. Taigi, iš vienos pusės buvo tiriama Lietuvos mokesčių bazė, o iš kitos pusės stengiamasi ją įvertinti remiantis kitų valstybių patirtimi. Kai kur taip pat buvo naudojamas istorinis ir teleologinis metodas, per priežasčių analizę siekiant geriau suvokti neliečiamo fondo reglamentavimo specifiką. Galiausiai išties nedideliu mastu šiame tyrime buvo naudojami ir statistinės bei faktų analizės metodai, kai buvo nagrinėjama ne tik įstatymuose įtvirtintos nuostatos, bet ir kaip jos realiai veikia kitose valstybėse ar Lietuvoje. Kalbant apie tyrimo informacijos šaltinius, tai visų pirma minėtinos yra Europos ne pelno teisės centro ekspertų konsultacijos, kurios buvo ypač naudingos sudarant dalį apie bendras neliečiamo fondo funkcionavimo prielaidas. Toliau, šiame darbe buvo remiamasi įvairų ne pelno teisės ekspertų atliktais tyrimais, ekonominio pobūdžio analizėmis, konkrečiai Lietuvos teisinei analizei atlikti – R.Šimašiaus darbais. Be abejo, Lietuvos reglamentavimas buvo tiriamas nuodugniai vertinant galiojančius mokesčių įstatymus, jų išaiškinimus, kitą galiojančią teisinę bazę. Pabrėžtina, kad kadangi neliečiamo fondo koncepcija Europoje ir kontinentinės teisės valstybėse atsirado dar pakankamai neseniai, praktiškai nėra tiesiogiai šio fondo analizei skirtos literatūros ar mokslo darbų. Todėl daugeliu atveju yra sunku pateikti konkrečias nuorodas į konkrečias publikacijas, kuriomis buvo remtasi – iš esmės, šis darbas yra susisteminta daugelio šaltinių medžiaga, kuriuos detalizuoti yra praktiškai neįmanoma. Įžangos pabaigai tiesiog norisi palinkėti efektyvaus žinių, gautų iš šio tyrimo, panaudojimo. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

1. BENDRA NELIEČIAMO FONDO (angl.

- ENDOWMENT) CHARAKTERISTIKA

1.1. SĄVOKA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI Bendrai neliečiamą fondą1 galima apibrėžti kaip specialiai tam tikros organizacijos (paprastai – fondo) surinktas lėšas, kurios neterminuotai išlieka nenaudojamos įprastinei organizacijos veiklai, o priešingai, yra nuolat investuojamos ir užtikrina nuolatines organizacijos pajamas iš šių lėšų teikiamos investicinės grąžos2. Praktikoje yra išskiriami tokie neliečiamo fondo bruožai3: 1. Šis fondas paprastai yra įkuriamas prie jau veikiančios organizacijos, kuri jau užsiima tam tikra (paprastai filantropine) veikla ir šios organizacijos Valdyba (ar kitas kolegialus valdymo organas) yra atsakingas už tinkamą, neliečiamam fondui būdingą surinktų lėšų panaudojimą (investavimą į tam tikrus vertybinius popierius) bei iš jo gautų lėšų paskirstymą (organizacijos veiklai, fondo administravimui, fondo plėtrai). 2. Lėšos šiam fondui renkamos su tikslu užtikrinti ilgalaikį organizacijos finansinį stabilumą. 3. Tokio pobūdžio fondas paprastai veikia neterminuotai arba jį turinčios organizacijos įstatuose yra numatytas ilgalaikis, aiškus jo veikimo terminas. Kitaip sakant, turi būti bent jau aiškiai nustatytas laikotarpis, kurį surinktosios lėšos nebus naudojamos kitiems tikslams kaip tik investicinei grąžai gauti ir organizacijos finansiniam stabilumui užtikrinti. 4. Lėšos, esančios šiame fonde negali būti naudojamos jokiai organizacijos įprastinei veiklai. Jei organizacija visgi nusprendžia suteikti sau galimybę esant svarbiam reikalui šiomis lėšomis pasinaudoti, tai tokie atvejai turėtų būti detaliai ir preciziškai aptarti jos vidiniuose dokumentuose. Tiesa, svarbu akcentuoti, jog šie atvejai išties turi būti išskirtiniai, susiję su dideliu pavojumi organizacijos egzistavimu apskritai. Dar svarbu skirti pačias fonde esančias lėšas ir lėšas, gautas pinigus investavus. Pastarosios yra gaunamos kaip investicinė grąža ir jos, be abejo, gali būti naudojamos organizacijos įprastinei veiklai.

Siekiant išvengti tolesnės galimos sąvokų painiavos šiame darbe, verta yra akcentuoti, jog Lietuvoje šiuo metu fondu yra vadinama viena iš organizacijų rūšių – Labdaros ir paramos fondas. Šiame darbe žodis fondas beveik visais atvejais bus suprantamas kaip tam tikros tikslinės lėšos, kurias organizacija yra sukaupusi vienu ar kitu tikslu. 2 Sąvoka minima Europos ne pelno Teisės Centro (toliau – ECNL) atliktame lyginamajame tyrime „Endowments and Reserve Funds in Bulgaria, Czech Republic, Hungary, Poland, Slovakia, Slovenia and Romania“. 3 Endowment of Non-Profit Organizations. Peter Gustafik. 2000 m. 1

5. Paprastai lėšomis, esančiomis tokiame fonde operuoja ir rūpinasi gana mažas žmonių skaičius, dažniausiai – organizacijos valdymo organai. Nėra įprasta, kad neliečiamu fondu galėtų reikalui esant naudotis ar juo operuoti visi organizacijos darbuotojai, nariai ar savanoriai. 6. Tokio fondo specifika taip pat apsprendžia tai, jog pradinis jo kapitalas turi būti daug kartų didesnis nei nuolatinė organizacijos apyvarta. Literatūroje paprastai kalbama apie bent 20 kartų nei įprastinės organizacijos pajamos didesnę sumą. 1.2. ATSKYRIMAS NUO REZERVINIO FONDO Norint geriau suprasti neliečiamojo fondo specifiką, reiktų aptarti, kuo jis realiai skiriasi nuo rezervinio fondo, su kuriuo yra gana dažnai painiojamas. Pats pagrindinis skirtumas, pagal kurį galima šias fondų rūšis atriboti – tai galimybė jais naudotis kasdienėje organizacijos veikloje. Rezervinis fondas gali būti suprantamas kaip tam tikros organizacijos „atsargos“, kurias, reikalui esant, galima išleisti nuolatinei veiklai. Tokio fondo naudojimo atvejai paprastai nebūna riboti organizacijos įstatais, o priešingai, apie jų naudojimą sprendžiama vykdant kasdienę veiklą, pvz., atsiradus tam tikram nuostoliui ar stygiui. Paprastai dėl šios pačios priežasties rezervinis fondas nėra niekur investuojamas ir neneša jokios investicinės grąžos – nenumačius tikslaus termino, kurį lėšos bus sąskaitoje ir nežinant kiek jų prireiks vykdant veiklą bet koks investavimas tampa sunkiai įmanomas. Taip pat rezervinio fondo dydis dažniausiai neturi nustatyto minimumo ar maksimumo, t.y., net ir 50 Lt laikomus atsargoje organizacija gali vadinti rezerviniu fondu, kas niekada nebus laikoma neliečiamuoju fondu. Svarbu suvokti atskyrimą tarp šių fondų rūšių todėl, kad nemažai organizacijų Lietuvoje šiuo metu turi vienokio ar kitokio pobūdžio rezervinius fondus, o neliečiamojo fondo atvejai yra išties labai reti. Taigi mūsų organizacijų turimos atsarginės lėšos nereikalauja atskiro registravimo, reglamentavimo ir drauge, papildomų lengvatų. Neliečiamas fondas gi paprastai yra susijęs su specifine tik jo turėjimui būdinga papildoma veikla, nauda, mokestinėmis lengvatomis bei apribojimais, kuriuos būtent šiame darbe ir aptarsime. 1.3. KILMĖ IR PRITAIKYMAS KONTINENTINĖS TEISĖS TRADICIJŲ VALSTYBĖSE Vėlgi norint geriau suvokti neliečiamojo fondo specifiką, svarbu žinoti, jog pirmieji neliečiami fondai atsirado ir vėliau ši forma išpopuliarėjo būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svarbu tai suprasti todėl, kad JAV ir antroji pagal neliečiamųjų fondų populiarumą – Jungtinė Karalystė – tai šalys, kuriose teisės sistema yra visiškai kitokia, nei, tarkim, Lietuvoje. Šiose valstybėse nevyriausybinės organizacijos yra skirstomos pagal tai, kiek mokestinių lengvatų gauna, o pastarosios gaunamos pagal atitikimą tam tikriems veiklos ir kokybės kriterijams. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Kontinentinės teisės tradicijų valstybėse, priešingai nei JAV ir JK, paprastai yra skiriamos dvi pagrindines organizacijų rūšys – asociacijos ir fondai – ir nėra įprasta mokestines lengvatas „dalinti“ pagal dar kažkokius papildomus kokybės reikalavimus. Tiek JAV, tiek JK būtent neliečiamus fondus turinčios organizacijos paprastai yra laikomos tam tikra prasme „kvalifikuotomis“, t.y., joms nuo seno yra keliami didesni reikalavimai ir, tuo pačiu, skiriama daugiau mokestinių lengvatų. Tokiu būdu patys neliečiamieji fondai šiose valstybėse užima išskirtinę vietą ir nelabai svarbu, kokio pobūdžio organizacijos juos valdo. Kontinentinėje Europoje situacija yra kiek kitokia - neliečiami fondai daug kur nėra laikomi „kvalifikuotais“, organizacijoms papildomi reikalavimai nekeliami ir mokestinės lengvatos neteikiamos. Tai susiję tiek su jau minėtais organizacijų rūšių skirtumais, tiek su valstybės požiūriu į neliečiamus fondus, kuris savo ruožtu taip pat didele dalimi susiformavo istoriškai. Kalbant apie neliečiamo fondo kilmę iš bendrosios teisės valstybių minėtina tai, kad ten pirmieji tokie fondai atsirado prie akademinio pobūdžio institucijų kaip, pvz., universitetai, mokslininkų draugijos ir panašiai, norint užtikrinti jų nepriklausomumą ir stabilumą. Paprastai toks fondas atsirasdavo kažkam palikus palikimą iš labai didelės pinigų sumos. Dėl to iki dabar (ypatingai JAV), ir kitokio pobūdžio organizacijoms steigiant savo neliečiamus fondus paprastai yra kalbama apie aukštus „kokybės ir stabilumo“ standartus, kuriuos organizacija turi atitikti (kaip, pvz., ilgalaikė veikla, finansinis stabilumas, valdymo organų patirtis ir panašiai). JAV ilgą laiką ir, ko gero, iki dabar, yra sunkiai įsivaizduojama situacija, jog ką tik susikūrusi ir patirties neturinti organizacija galėtų įsteigti neliečiamąjį fondą. Taip yra dar ir dėl to, jog pradinė neliečiamojo fondo suma JAV suvokiama tik kaip labai didelė ir solidi (pvz., 5 mln dolerių neliečiamas fondas yra laikomas smulkiu). Taigi svarbu suprasti, jog JAV nuo seno iki šių laikų yra išlikęs supratimas apie neliečiamą fondą kaip apie labai didelę pinigų sumą, kurią pajėgios yra valdyti tik plačiai veikiančios ir didelę patirtį turinčios organizacijos. Dėl šios priežasties JAV tokios organizacijos ir tokie fondai yra laikomi itin „kvalifikuoti“, jais yra pasitikima ir jiems yra suteikiamos išties didelės ir skatinančios mokestinės lengvatos. Kontinentinėje Europoje neliečiamo fondo idėja atsirado nelydima jokių istoriškai susiformavusių kokybės ir kiekybės reikalavimų. Priešingai, čia yra realiai žinomas tik pats principas – sukaupus daugiau lėšų nei įprasta organizacijai ir jas investavus, galima gauti investicinę grąžą ir iš jau iš jos vykdyti kasdienę organizacijos veiklą, kas ilgalaikėje perspektyvoje užtikrina organizacijos finansinį stabilumą. Dėl šios priežasties ir dėl natūraliai mažesnės valstybių vidaus rinkos, paprastai neliečiami fondai Kontinentinėje Europoje yra gerokai mažesni ir neša mažesnę naudą pačioms organizacijoms ir NVO sektoriui apskritai nei, pvz., JAV. Tai matydamos valstybės VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

nėra linkusios suteikti neliečiamo fondo investavimui reikalingų mokestinių lengvatų. Dėl to Kontinentinėje Europoje gana dažnai yra susiduriama su nesėkmėmis, kai neliečiamas fondas yra nedidelis, jį investuojant yra sumokami išties dideli mokesčiai valstybei, o likęs „pelnas“ yra panaudojamas fondo administravimo kaštams padengti ir tokiu būdu jo turėjimas yra visiškai betikslis bei neefektyvus. Dėl to nemažai, ypač mažesnių, Vakarų Europos valstybių taip pat istoriškai nėra linkusios kaip nors atskirai neliečiamo fondo turėjimą reglamentuoti ar tuo labiau jį skatinti mokestinėmis lengvatomis. Iš tiesų, jau ne vienas pavyzdys (keletą kurių aptarsime vėliau) rodo, jog pastarosios valstybės, ko gero, nėra teisios, o neliečiamo fondo idėja taip pat puikiai gali būti pritaikyta Kontinentinėje Europoje, kaip kad ji šiuo metu veikia ir JAV. Tam, kad taip atsitiktų, svarbiausia yra suprasti, jog neliečiamas fondas veikia nepalyginamai efektyviau esant valstybės palaikymui, t.y., kai pastarajam yra suteikiamos mokestinės lengvatos lyginant su kitais ūkio subjektais. Šiuo metu Europoje jau galima rasti ne vieną valstybę, kuri yra gana detaliai reglamentavusi tokių fondų turėjimą ir naudojimą. Tyrimai rodo, jog neliečiami fondai tose valstybėse yra gerokai populiaresni tarp organizacijų, jie veikia daug efektyviau ir tai savo ruožtu užtikrina jų NVO sektoriaus stabilumą bei plėtrą. Tolesniuose skyriuose detaliau nagrinėsime kokia teisinė aplinka valstybėje turi būti ir kokius reikalavimus turi atitikti pats fondas bei jį valdanti organizacija, kad jo veikla būtų efektyvi. 1.4. NELIEČIAMO FONDO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI1 Apie galimą neliečiamo fondo naudą ir su jo turėjimu susijusią riziką bendrais bruožais buvo užsiminta kalbant apie jo kilmę ir pritaikymą kontinentinės teisės tradicijų valstybėse. Iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio neliečiamas fondas atrodo kaip galimas sprendimo būdas visoms organizacijos problemoms ir dažnai dėl to asmenys, kurie imasi tokį fondą kurti ar valdyti ilgainiui susiduria su dideliais sunkumais.

Iš tiesų, kaip akcentuoja dauguma

mokslininkų, itin svarbu yra suprasti, kad neliečiamas fondas nėra panacėja ir tinkamai įvertinti su juo susijusią riziką. Toks žinojimas padeda išvengti klaidų tokį fondą kuriant bei kaip įmanoma geriau išnaudoti tokio fondo privalumus ilgalaikėje perspektyvoje.

Apibendrinta B. D. Gaberman nuomonė, pateikta darbe „A Primer for Endowment Grantmakers“. Ford Foundation. 2001 m. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

1.4.1. Sunkumai ir rizikos, atsirandantys drauge su neliečiamu fondu Sunkumai organizacijai: 

lėšų paieška tokiam fondui atima daug laiko ir reikalauja kartais neadekvačiai didelių pastangų, kadangi paprastai iš potencialių paramos davėjų yra prašoma didelių sumų, derybos dėl jų vyksta gerokai ilgiau nei paprastame lėšų paieškos procese ir galiausiai gali pasirodyti buvusios nevaisingos;



reikia užtikrinti, jog organizacijoje atsirastų pakankamai kompetencijos ir žinių turinčių žmonių, t.y., tokių, kurie būtų pajėgūs patys rūpintis fondo investavimu ar bent jau galėtų bendrauti su investicinėmis bendrovėmis bei tinkamai pristatyti fondo finansinę veiklą potencialiems paramos davėjams;



organizacija privalo planuoti savo lėšas ir veiklą labai ilgalaikėje perspektyvoje, kas gali sutrukdyti organizacijos dinamikai, galimybei prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių, valdymo organų norų ir kt., t.y., neliečiamas fondas gali pakankamai apriboti organizacijos veiklos dinamiškumą. Rizikos, kurios apskritai lydi neliečiamą fondą:



Investicinės grąžos nepastovumas – esant nuosmukiui rinkoje ar netinkamai pasirinkus lėšų investavimo strategiją, investicinė grąža gali būti santykinai maža.



Susilpnėjusi organizacija – jei prieš imdama valdyti neliečiamą fondą organizacija nebuvo pakankamai subrendusi, neturėjo reikiamų žmogiškųjų išteklių ir finansinio stabilumo, tai neliečiamas fondas ir su juo atsirandantys papildomi įsipareigojimai gali paveikti organizaciją labai neigiamai, t.y., gal nukentėti jos nuolat vykdoma veikla, susilpnėti viešieji ryšiai ar bendradarbiavimas su išoriniais partneriais – didelio dėmesio reikalaujantis fondas „perims“ žmones iš jau minėtų sričių;



Fondas veikia neefektyviai – ši rizika yra labai didelė tokiose valstybėse, kuriose yra visiškai nesureglamentuotas tokio fondo turėjimas ir jam neteikiama jokių papildomų lengvatų. Neesant jokių mokestinių lengvatų mokami mokesčiai ir administravimo kaštai sunaudoja beveik visą fondo nešamą investicinę grąžą ir jo turėjimas išvis tampa beprasmis. Dėl šios priežasties taip svarbu išsiaiškinti ar valstybėje, kurioje yra įsikūrusi fondą valdanti organizacija, yra palanki tokio fondo turėjimui teisinė aplinka.

1.4.2. Nauda neliečiamąjį fondą turinčiai organizacijai ir NVO sektoriui apskritai Kita vertus, šio darbo, kaip ir visos neliečiamo fondo koncepcijos, ko gero, apskritai nebūtų, jei ne faktas, kad iš esmės neliečiamo fondo idėja yra labai gera bei verta dėmesio. Todėl ir dabar reikia bent trumpai paminėti kokia, nepaisant išvardintos rizikos, gali būti neliečiamo fondo nešama nauda: 

Finansinis stabilumas, atsirandantis sukūrus finansavimosi iš neliečiamo fondo mechanizmą.



Užtikrinamas organizacijos nepriklausomumas nuo įvairių rėmimo šaltinių reikalavimų ir galimo jų spaudimo bei taip užtikrinamas veiklos tikslingumas.



Tam tikros organizacijos (pvz., fondai), susikūrusios finansavimosi mechanizmus neliečiamo fondo pagalba, gali imti remti kitas nevyriausybines organizacijas ir taip būtų užtikrinamas NVO sektoriaus stabilumas ir nepriklausomumas apskritai.



Organizacija yra priversta planuoti savo veiklą ir lėšas ilgam laikui. Paprastai dauguma organizacijų yra linkusios savo lėšas skaičiuoti ir planuoti metams, daugiausiai – dviems į priekį, kas dažnai užkertą kelią ambicingoms idėjoms ir tikslams. Neliečiamo fondo teikiamas finansinis stabilumas ir lėšų dydis paprastai organizacijas verčia „mąstyti globaliai“, realiau įvertinti naudą, kurią jos gali ir turi atnešti visuomenei. Tokios organizacijos yra linkusios prisiimti didesnę ir ilgalaikę atsakomybę, už visuomenėje vykstančius procesus, kas apskritai didina NVO „svorį“ visuomenėje.



Lėšų organizavimas neliečiamo fondo pagalba paprastai padeda lengviau pritraukti naujus paramos davėjus. Tai suprantama, nes lėšos, atsidūrusios neliečiamame fonde neša nuolatinę ilgalaikę naudą organizacijai, kas dažnai yra suvokiama kaip investicija, o ne vienkartinė parama.

Apibendrinant tai, kas buvo aptarta kalbant apie neliečiamo fondo bendrą charakteristiką verta pripažinti, jog iš esmės šis fondas gali būti labai naudingas ir todėl jo koncepcija yra tikrai verta dėmesio. Kaip ten bebūtų, tokių fondų naudingumas priklauso tiek nuo pačių organizacijų sugebėjimų tinkamai juos išnaudoti, tiek nuo teisinės aplinkos, kuri yra sudaryta jų veiklai. Organizacijos gebėjimai, kaip žinia, yra pakankamai subjektyvus dalykas, tačiau štai palankę teisinę aplinką neliečiamam fondui galima sukurti pakankamai objektyviai įvertinus situaciją. Todėl sekančiame skyriuje aptarsime kokias bendrai prielaidas galėtų sudaryti valstybė, kad neliečiami fondai veiktų efektyviai, t.y., kokių skatinančių bei apsisaugojimo priemonių galima būtų imtis, norint gauti optimalią naudą iš šio fondo koncepcijos.

2. BENDROS PRIELAIDOS, KAD NELIEČIAMAS FONDAS VEIKTŲ EFEKTYVIAI Nors iš pirmo žvilgsnio neliečiamo fondo koncepcija atrodo pakankamai paprasta, iš tiesų valstybė turi įdėti nemažai pastangų, jei ji nori, kad tokie fondai realiai ir efektyviai joje funkcionuotų. Prieš pradedant toliau nagrinėti, kokias prielaidas reikia sukurti tokiam funkcionavimui,

svarbu paminėti, kad pastarosios nėra

susijusios vien tik su teisiniu reglamentavimu, bet jos taip pat apima ir mokesčių lengvatų ir kitus finansų valdymo klausimus, kurie savo ruožtu yra ne tik teisinio, bet ir ekonominio, administracinio, kartais net politinio pobūdžio. Taigi pabrėžtina, kad kadangi šio tyrimo pagrindinis dalykas yra teisinis reglamentavimas, čia nebus detaliai nagrinėjami su neliečiamu fondu susiję ekonominiai, administraciniai ir politiniai procesai, t.y., nebus nagrinėjama tai, kaip mokestinės lengvatos paveiktų valstybės mokesčių sistemą, kokia turi būti jų sąsaja su valstybės vykdoma politika bei jos prioritetais, kokią naudą atneštų mokestinių lengvatų tokiam fondui įvedimas ir t.t. Kita vertus, labai didelė dalis sąlygų, kurias turi įvykdyti valstybė, norėdama užtikrinti neliečiamo fondo efektyvumą (ir tai rodo daugelio šalių patirtis) visgi yra ekonominės prigimties, todėl visiškai nuo jų atsiriboti yra neįmanoma. Dėl šios priežasties mes aptarsime ne tik minimalius teisės aktų pakeitimus, kurie būtini kad neliečiamas fondas apskritai galėtų funkcionuoti, bet ir galimus pakeitimus, kurie susiję su įvairiomis mokesčių lengvatomis,

organizacijų

vykdomo

investavimo

suvaržymais,

papildomais

buhalterinės

apskaitos

reikalavimais ir pan.. Tačiau, kaip ir minėta anksčiau, nebus detaliai aptariamas ir nagrinėjamas tokių pakeitimų ekonominis bei politinis kontekstas, bet labiau bus gilinamasi į tai, kaip jie turi atrodyti per teisinę prizmę. Taigi visų pirma, pradedant kalbėti apie neliečiamų fondų efektyvų veikimą, valstybė turėtų apskritai leisti organizacijoms tokius fondus turėti, t.y., leisti ne pelno siekiantiems vienetams investuoti ir savo veiklą finansuoti iš investicinės grąžos. Reikia užtikrinti, kad dėl tokio fondo valdymo organizacija nepraras ne pelno vieneto statuso ir organizacijai suteiktos lėšos bus vis tiek laikomos parama. Taigi, pirmas žingsnis, kurį galėtų žengti valstybė neliečiamo fondo efektyvaus veikimo link – tai papildyti esamus teisės aktus ir juose apskritai įtvirtinti galimybę organizacijoms finansuotis iš neliečiamo fondo.

Toliau vertinant neliečiamo fondo perspektyvas ir jo veikimui būtinas prielaidas, būtina pripažinti, kad tik valstybės uždegtos žalios šviesos veiklai sunkiai pakanka. Taip yra todėl, kad kaip ir minėta anksčiau, tikrai ne visose šalyse organizacijoms apskritai savo veiklą apsimoka paremti šiuo finansavimosi principu. Dažnai to priežastys yra pačių organizacijų žinių bei kompetencijos trūkumas, bet kita vertus dar dažniau naši fondo veikla būna objektyviai neįmanoma dėl valstybės vykdomos mokesčių politikos. ES atveju verta prisiminti, kad čia valstybių politika iš esmės yra paremta Europos socialiniu modeliu, kas reiškia, jog daugumoje jų yra sąlyginai didesni mokesčiai, nei, pvz., JAV ir tuo pačiu ES gyvenantiems asmenims yra suteikiamos didesnės socialinės garantijos. Šio modelio kontekste nenuostabu yra tai, jog organizacijos, kurios realiai nevykdo jokios kitokios veiklos, išskyrus neliečiamo fondo lėšų investavimą, atsistojusios į tą pačią eilę su privačiais verslo subjektais, veikia „nepelningai“, t.y., didžiąją dalį gautos investicinės grąžos išleidžia įvairiems mokesčiams. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti vieną socialinių mokslų universitetą, veikiantį Vengrijoje, Budapešte, kuris buvo įkurtas vengrų išeivijos. Šiam universitetui palikimu buvo perduotas 6 mln. JAV dolerių neliečiamas fondas, kuris turėjo užtikrinti nepriklausomą šios švietimo įstaigos funkcionavimą. Deja, tačiau šiuo metu egzistuojančioje mokesčių sistemoje situacija yra tokia, jog absoliuti dauguma fondo lėšų yra išleidžiama jo administravimui bei mokesčiams, t.y., pats fondas veikia neefektyviai, o universitetas didžiąja dalimi yra išlaikomas valstybės. Vengrų filantropijos ekspertas D.Galubovič teigia, kad daugiausiai dėl to yra kalti ne fondo administratoriai, o tai, kad Vengrijoje nėra atpažįstama neliečiamo fondo koncepcija, jam nėra suteikiama jokių mokestinių lengvatų, lėšas leidžiama investuoti tik į indėlius kas galiausiai daro pelningą fondo veiklą neįmanoma. Tokie pavyzdžiai: visų pirma parodo, kaip dėl netinkamo valstybės požiūrio prarandama galimybė efektyviai išnaudoti suteiktą užsienio paramą, visų antra skeptiškai nuteikia potencialius donorus ir neabejotinai stabdo filantropijos plėtrą šalyje. Įvertinus tokius pavyzdžius mūsų nagrinėjamų prielaidų kontekste, galima teikti, jog antras žingsnis, kurį turėtų žengti valstybė, norinti skatinti neliečiamų fondų veiklą – tai prisiimti sau papildomus įsipareigojimus ir suteikti su šiuo fondu susijusiai veiklai papildomas mokestines lengvatas, t.y., sukurti kaip įmanoma laisvesnę nuo mokesčių erdvę, kurioje fondo veikla iš esmės galėtų būti „pelninga“. Tiesa, kalbant apie mokestines lengvatas, negalima pamiršti ir potencialių donorų, kurie galėtų skirti paramą tokiems fondams. Dar kartą reiktų pabrėžti tai, jog neliečiamas fondas yra efektyvus tik tuomet kai jis yra pakankamai didelis, t.y., kada lėšos, esančios jame, yra daug kartų didesnės nei tos, kurios, reikalingos organizacijos veiklai vystyti. Taigi reikia, jog donorai į jį įneštų santykinai dideles pinigų sumas, lyginant su tomis, kurias jie paprastai skirtų filantropijai. Čia valstybės vaidmuo galėtų būtų skatinti tokias paramos davėjų VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

iniciatyvas, t.y., papildomai suteikti mokestinių lengvatų tiems, kurie remia būtent tokius fondus ir santykiniai didelėmis pinigų sumomis. Pvz., tarptautinė kompanija A šiuo metu remia nevyriausybinių organizacijų pavienes iniciatyvas kelių dešimčių tūkstančių litų parama kasmet. Kompanija veikia tarptautiniu mastu ir gana pelningai, taigi 500 tūkst. litų fondui, veikiančiam Lietuvoje, ji pagal savo veiklos apimtis tikrai galėtų skirti. Valstybės reikalas turėtų būti užtikrinti, jog mokesčių įstatymai ne stabdo, o skatina tokias verslo iniciatyvas. Tokiu būdu stiprios nevyriausybinės organizacijos, turinčios patirties filantropijos ir lėšų paieškos srityje, galėtų efektyviau pritraukti paramą iš užsienio, ko pasėkoje naudą gautų tiek pačios organizacijos, tiek Lietuvos NVO sektorius, tiek valstybė apskritai. T.y., mokestinės lengvatos turėtų būti teikiamos ne tik organizacijoms, valdančioms fondus, bet ir pastarųjų donorams. Na ir galiausiai visgi verta pripažinti, jog be abejo, bet koks valstybės suteiktas ypatingas statusas ar mokestinės lengvatos sudaro tam tikrą erdvę piktnaudžiavimui ir, kita vertus, ne visos organizacijos yra ir būtų pajėgios tinkamai valdyti tokio masto lėšas. Kitaip sakant, negalima ignoruoti tam tikros rizikos, kuri atsirastų valstybei žengus pirmuosius du žingsnius. Todėl neabejotinai trečias žingsnis, kurį turėtų žengti valstybė, užtikrinant neliečiamų fondų efektyvumą – tai numatyti papildomus reikalavimus pačioms organizacijoms, turinčioms neliečiamą fondą, kaip saugiklius, kurie neleistų piktnaudžiauti drauge su fondu gautomis privilegijomis. Užsienio šalių praktika šioje srityje yra labai gausi ir pagrindines galimų saugiklių bei ribojimų sritis mes aptarsime vėliau šiame darbe. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, išskirtinos (ir toliau šiame darbe bus nagrinėjamos) trys kryptys, kuriomis valstybė gali skatinti neliečiamų fondų egzistavimą ir užtikrinti jų efektyvumą, t.y., bus kalbama apie tai kaip valstybė turėtų: 1) suteikti neliečiamam fondui ir jį valdančiai organizacijai tam tikrą ypatingą statusą, kuris užtikrintų, kad organizacija apskritai gali naudotis tokiu fondu niekuo nerizikuodama (esamų teisės aktų papildymas); 2) suteikti papildomų mokestinių lengvatų (lyginant su kitomis organizacijomis) tiek fondo turėtojams, tiek jo donorams (papildomi valstybės įsipareigojimai); 3) įtvirtinti papildomus suvaržymus ir reikalavimus su neliečiamu fondu susijusiai veiklai ir jo administravimui, t.y., nustatyti saugiklius, kurie užtikrintų, jog minėtuoju statusu bei lengvatomis nebūtų piktnaudžiaujama (papildomi reikalavimai organizacijoms).

2.1. YPATINGAS NELIEČIAMO FONDO STATUSAS Taigi, nagrinėjant koks įstatyminis reglamentavimas būtų palankus neliečiamo fondo plėtrai, verta pradėti nuo tam tikro ypatingo statuso šiam fondui suteikimo. Šis statusas turėtų užtikrinti du pagrindinius dalykus: a) fondo koncepcija turi būti apskritai atpažįstama įstatymų leidėjo; b) lėšos ir kitas turtas, skirti tokiam fondui turi būti pripažįstamos parama; 2.1.1. Fondo koncepcijos atpažinimas teisės aktuose Kaip žinia, vienas pagrindinių mokesčių, kurį moka juridiniai asmenys ir kuris turi didelę reikšmę kalbant apie neliečiamo fondo koncepciją – pelno mokestis. Atleidimas nuo pelno mokesčio valstybėse priklauso nuo daugelio dalykų – valstybės vykdomos politikos, jos prioritetų, įvairių interesų grupių veiklos ir pan. Daugelyje valstybių (Europoje – beveik visose), būtent ne pelno vienetai yra visiškai ar tam tikra dalimi atleidžiami nuo šio mokesčio. Ne pelno organizacijos sąvoka - labai kompleksinė ir įvairiose valstybėse traktuojama skirtingai, tačiau iš esmės teorijoje sutariama dėl pagrindinio kriterijaus: ne pelno organizacija – tai organizacija, kurios pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas. Taikant šį kriterijų tikimasi, kad tokios organizacijos gaunamas lėšas skirstys „įstatuose numatytiems tikslams“. Akivaizdu, jog kai kalbama apie neliečiamo fondo turėjimą ir, ypač, jo investavimą, organizacijų atitikimas šiems reikalavimams tampa gana sąlyginis ir gali būti įvairiai interpretuojamas. Pvz., labdaros paramos fondo B pagrindinis tikslas yra remti socialinės pakraipos organizacijas. Jis turi 5 mln. eurų neliečiamą fondą, ir daugiau nei pusė labdaros paramos fondo darbuotojų nuolat rūpinasi tik fondo administravimu. B 1/4 iš neliečiamo fondo gautos investicinės grąžos skiria remti organizacijoms, o likusi dalis yra išleidžiama mokesčiams, administracinėms išlaidoms ir pačio fondo papildymui. Be abejo, šioje situacijoje valstybės mokesčių administratorius gali suabejoti tokios organizacijos atitikimu „ne pelno siekiančios organizacijos“ statusui, nes didžioji dalis jos lėšų yra skiriama ne pagrindiniam tikslui, veikla santykinai taip pat yra nukreipta į pelno siekimą. Tokiu atveju mokesčių administratorius gali pareikalauti iš šios organizacijos mokėti tokius pačius mokesčius, kaip moka verslo subjektai. Tačiau, priešingai nei įmonės, fondas B neturi akcininkų, neišmoka jiems dividendų, už gautąjį „pelną“ finansuoja kelias dešimtis socialinių organizacijų VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

projektų, kurie savo ruožtu neša didelę visuomeninę naudą. Taigi, galiausiai organizacija neabejotinai yra verta mokesčių lengvatų ir toks mokesčių administratoriaus reikalavimas jos atžvilgiu nebūtų teisingas – juk ji, priešingai nei daugelis NVO, tiesiog sugeba finansuotis savo veiklą pati, ir vien dėl to atsirandanti pareiga mokėti mokesčius negali būti pateisinama. Situacija, kada iš ne pelno organizacijos reikalaujama sumokėti mokesčius todėl, kad ji savo veiklą finansuoja per neliečiamą fondą, nėra tik teorinė galimybė. Kaimyninėje Lenkijoje 2001 – 2002 metais buvo sprendžiama konkrečiai su šiuo klausimu susijusi byla, kuri galiausiai atsidūrė Aukščiausiame Teisme ir kuri turėjo didelį atgarsį ne tik Lenkijoje ar Europoje, bet ir tarp viso pasaulio nevyriausybinių organizacijų1. Šioje byloje Lenkijos Vyriausiasis Administracinis Teismas nagrinėjo Valstybinės Lenkijos mokesčių inspekcijos reikalavimą išieškoti iš nevyriausybinės organizacijos Lenkijos Mokslo Fondo (lenk. sutrumpinimas – FNP) 22 mln. eurų nesumokėtų mokesčių. Ši organizacija keletą metų iš eilės nemokėjo, anot inspekcijos, jai privalomo pelno mokesčio; organizacija gi teigė jog jai, kaip ne pelno subjektui šio mokesčio mokėti nereikėjo. Realiai šis ginčas būtent ir prasidėjo dėl to, jog FNP turėjo neliečiamą fondą, jį keletą metų iš eilės investavo ir už iš jo gautą pelną rėmė perspektyvių Lenkijos mokslininkų iniciatyvas. Mokesčių inspekcija tokį pajamų gavimo būdą traktavo kaip neatitikimą mokesčių įstatymuose numatytiems reikalavimams ir organizaciją padavė į teismą. Pirmojoje instancijoje administracinis teismas bylą išsprendė organizacijos nenaudai, pateikus apeliaciją Vyriausiasis administracinis teismas sprendimą taip pat paliko nepakeistą. Ir tik bylai atsiradus Lenkijos Aukščiausiame Teisme, pastarasis išsprendė ją organizacijos naudai teigdamas, jog organizacijos finansavimasis iš neliečiamo fondo neprieštarauja ne pelno vieneto koncepcijai. Nepaisant to, jog po metus laiko trukusio proceso sprendimas visgi buvo palankus organizacijai, lenkų nevyriausybinės teisės ekspertė A. Kwiatkiewicz2 teigia, jog šio sprendimo negalima laikyti kaip precedento, kuris tiktų visiems Lenkijoje veikiantiems fondams, nes galutinis Aukščiausiojo Teismo sprendimas buvo daugiausiai paremtas konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir taikytas konkrečiai minėtajai organizacijai. Taigi, kitos Lenkijos organizacijos, besinaudojančios ar norinčios besinaudoti neliečiamu fondu, neturėtų suprasti šio sprendimo kaip žalios šviesos ir patvirtinimo, jog mokesčių joms mokėti nėra būtina. Aptartoji Lenkijos byla yra reikšminga dėl daugelio priežasčių, tačiau, visų pirma, dėl to, jog parodė, koks pavojingas nevyriausybinėms organizacijoms gali būti neliečiamas fondas, jei jis nėra tinkamai aptartas Informacija pagal publikaciją pateiktą „International Journal of Not-for-Profit Law (IJNL)“, 2002 03 15, Informacija pagal straipsnį, pateiktą socialinės teisės ir ekonomikos žurnale „SEAL“ (published by European Foundation Centre, Winter 2003 edition)

1 2

įstatymuose. Svarbu suprasti, kad tokioje situacijoje yra kalbama jau ne tik apie pelną, gaunamą iš neliečiamo fondo, bet apie organizacijos kaip ne pelno vieneto veiklą apskirtai, t.y., abejojama, ar organizacija iš viso neprarado teisių į mokestines lengvatas, susijusias su ne pelno vieneto statusu. Be abejo, tokio sprendimo galimybė gąsdina ne tik pačias organizacijas, bet ir potencialius jų donorus, kas galiausiai daro neliečiamo fondo paplitimą valstybėje sunkiai įmanomą. Grįžtant prie prielaidų, kurios turi būti sukurtos, kad neliečiamas fondas apskritai veiktų efektyviai ir apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, jog pats pirmas ir, ko gero, pagrindinis dalykas, ką turėtų padaryti valstybė - tai teisės aktuose įvardinti, jog finansavimasis iš neliečiamo fondo neprieštarauja ne

pelno vieneto apibrėžimui. T.y.: 

Visų pirma, fondo investavimas, iš kurio visas (išskyrus administravimo mokesčius) gautas pelnas yra skiriamas organizacijos veiklai vystyti, turėtų būti vis tiek traktuojamas kaip ne pelno siekimas, atitinkantis organizacijos tikslus;



Visų antra, organizacija, kuri didelę dalį savo veiklos koncentruoja būtent ties neliečiamo fondo administravimu, tačiau su tikslu vėliau iš fondo lėšų paremti kitas organizacijas, vis tiek turėtų būti laikoma ne pelno siekiančia ir vykdanti visuomenei naudingą veiklą.

Toks aiškus neliečiamo fondo koncepcijos įvardinimas leistų taip pat įtvirtinti ir saugiklius bei kriterijus neliečiamo fondo turėjimui, t.y., valstybė galėtų taip pat numatyti ir priemones, kuriomis ketina apsisaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo ir rizikų, susijusių šiuo fondu. Kita vertus, organizacijos, kurios yra pajėgios valdyti tokį fondą, galėtų drąsiai jį naudoti, nebijodamos būti pripažintos verslo subjektais. Tokiu būdu būtų išvengta dviprasmybių įstatymuose ir tiek nevyriausybinėms organizacijoms, tiek valstybinėms įstaigoms neliečiamo fondo koncepcija taptų gerokai aiškesnė bei priimtinesnė. 2.1.2. Fondui skiriamos lėšos pripažįstamos parama Taigi antras neliečiamo fondo ypatingo statuso elementas yra susijęs su paramos, teikiamos tokiam fondui pripažinimu tinkama. Pradėti reikia nuo to, kad apskritai paramos davimas savo prigimtimi yra dovanojimo sandoris, t.y., tam tikrų gėrybių (lėšų, turto, paslaugų) savanoriškas ir neatlygintinas teikimas. Pagrindinė savybė, kurią turi parama ir kurios neturi dovanojimas yra ta, jog paramos davėjai turi teisę gauti tam tikras mokestines VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

lengvatas. Paprastai šios lengvatos yra susijusios su pelno arba pajamų mokesčiais ir apibendrinant jas galima skirti į dvi grupes – lengvatos paramos gavėjams ir lengvatos paramos teikėjams. 1) lengvatos paramos gavėjams1 – šių lengvatų esmė paprastai būna tokia, kad tinkamai panaudota parama nėra įskaitoma į organizacijos pelno mokesčio bazę2. Pelno mokesčio bazė – tai visos organizacijos gautos pajamos, iš kurių vėliau atėmus išlaidas apskaičiuojamas organizacijos pelnas. Pvz., organizacija C per finansinius metus iš viso turėjo 100 tūkstančių litų pajamų ir 70 tūkstančių litų per tuos pačius metus ji išleido. Taigi, visiškai nevertinant to, iš kur C tas lėšas gavo, 100 tūkstančių litų būtų pripažįstama jos pelno mokesčio baze, o 30 tūkstančių būtų laikomi organizacijos metiniu pelnu ir nuo jo organizacijai reiktų mokėti pelno mokestį. Jei, pvz., visos C pajamos buvo gautos kaip parama ir panaudotos pagal paskirtį, tuomet jos nebūtų įskaitomos į mokesčio bazę ir organizacijai nereikėtų mokėti jokio pelno mokesčio. Būtent neliečiamo fondo kontekste pajamų pripažinimas parama ir tokios lengvatos yra ypatingai svarbios dėl keleto priežasčių. Visų pirma, sumos, skiriamos šiam fondui paprastai yra gana didelės, ir organizacija gali nespėti jų investuoti ar perskirstyti per metus, kas reiškia, jog jai gali tekti mokėti nemažą pelno mokestį dar tų pinigų niekur nespėjus panaudoti. Antra - kas yra glaudžiai susiję su jau aptartuoju neliečiamo fondo atpažinimu apskritai – lėšų panaudojimas perleidžiant jas į neliečiamą fondą, jei nėra tinkamo reglamentavimo, gali būti gana lengvai pripažintas kaip neatitinkantis paramos tikslų (nes lėšos tiesiogiai yra naudojamos pelno gavimui). Apibendrinant, organizacijos, valdančios neliečiamą fondą (ji valstybėje tai nėra tinkamai sureglamentuota) susiduria su didesne nei kitos organizacijos rizika, jog joms visgi teks mokėti pelno mokestį už gautąją paramą. 2) lengvatos paramos teikėjams – suteikus paramą tinkamiems gavėjams, kai šie ją tinkamai panaudoja, parama gali būti atskaitoma iš gautojo pelno (juridinių asmenų atveju) ar pajamų (fizinių asmenų atveju). T.y. daugelyje Europos šalių3 įmonė, suteikusi paramą, tokią pačią (ar didesnę – priklausomai nuo atskirų valstybių reglamentavimo) sumą gali atskaityti iš savo pelno ir už ją nemokėti pelno mokesčio. Pvz., įmonės D pelnas yra 100 tūkstančių litų. Ji per metus suteikė 10 tūkstančių litų paramos. Tokiu

Tai taikoma tik valstybėms, kuriose ne pelno vienetai apskritai turi mokėti pelno mokestį, nes daugelyje valstybių ne pelno subjektai yra nuo šio mokesčio išvis atleidžiami. 2 Panaudota informacija iš tyrimo „Foundations in 15 European Union Countries – legal and tax comparative overview: highlights” (European Foundation centre, August 2004) 3 Panaudota informacija iš tyrimo „Foundations in 15 European Union Countries – legal and tax comparative overview: highlights” (European Foundation centre, August 2004) 1

atveju įmonė mokesčius turėtų mokėti tik nuo 90 tūkstančių litų, o 10 tūkstančių litų būtų atskaitomi. Tas pats daugelyje valstybių galioja ir fizinių asmenų pajamų mokesčio atžvilgiu. Ir nors paprastai parama teikiama ne tik dėl šių lengvatų, tačiau jei konkrečiu atveju yra galimybė remti dvi organizacijas, iš kurių vieną parėmus mokestinės lengvatos būtų gaunamos, o kitą – ne, tai labai didelė tikimybė, jog pirmenybė būtų suteikta pirmajai organizacijai. Vėlgi neliečiamo fondo kontekste svarbu užtikrinti, kad organizacijos, turinčios tokį fondą ir gautąją paramą investuojančios, būtų pripažintos tinkamais paramos gavėjais bei būtų neabejojama, ar paramą jos panaudoja tinkamai. T.y., būtina užtikrinti, kad organizacijos – neliečiamo fondo turėtojos – „nepralaimėtų“ kitoms organizacijoms vykdydamos lėšų paiešką, kas yra labai galimas variantas jei pastarosioms suteiktos lėšos nebūtų laikomos parama. Taigi aptarus rizikas, susijusias su tuo, kas gali nutikti jei organizacijai suteiktos lėšos nebūtų pripažintos parama, galima teigti, jog apskritai parama yra pripažįstamos neatlyginamai ir savanoriškai suteiktos gėrybės, kai: a) ją gauna tinkamas paramos gavėjas; b) gautosios lėšos yra tinkamai panaudojamos. Pirmoji sąlyga yra labai glaudžiai susijusi su neliečiamo fondo atpažinimu apskritai ir jau minėtu pripažinimu, jog organizacija, kuri investuoja neliečiamo fondo lėšas vis tiek gali būti laikoma ne pelno siekiančia, nes daugelyje valstybių tik tokios organizacijoms suteiktos lėšos yra laikomos parama. Antroji sąlyga, be abejo, yra taip pat glaudžiai susijusi su neliečiamo fondo atpažinimu apskritai, tačiau išpildant šią sąlygą neužtenka tik pripažinti, jog „fondo investavimas yra ne pelno siekimas ir atitinka organizacijos tikslus“. Šiuo atveju paprastai įstatymuose numatomi pakankamai konkretūs tikslai, kurių siekiant turi būti panaudota parama ir šie tikslai dažniausiai suvedami į „visuomenei naudingą veiklą“, vadinasi tik šią veiklą įgyvendindama organizacija yra laikoma tinkamai naudojanti paramą. Svarbu suprasti, jog „ne pelno siekimas“ bei „atitikimas organizacijos tikslams“ nėra savaime tolygu „visuomenei naudingai veiklai“. Pvz., fondo B tikslas yra remti kitas organizacijas ir jis savo veiklą finansuoja iš neliečiamo fondo lėšų. Valstybės X paramos įstatyme įtvirtinta, kad „parama pripažįstama dalykų teikimas šio įstatymo nustatytais tikslais“, o numatytieji tikslai gana konkrečiai apibrėžia tam tikras viešosios politikos sritis bei silpnesnių visuomenės grupių interesų apsaugą. Šiuo atveju lėšos, kurių pirminis panaudojimas yra investavimas gali būti pripažintos naudojamos netinkamai. Dėl šios priežasties valstybė, kuri pripažįsta ir skatina neliečiamo fondo naudojimą turėtų savo paramą

reglamentuojančiuose teisės aktuose įvardinti, kad į neliečiamą fondą perduotos ir investuojamos lėšos VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

yra tinkamai naudojama parama. Tai turėtų užtikrinti, jog nei paramos gavėjai, nei teikėjai nepraras su paramos davimu susijusių lengvatų. 2.2. PAPILDOMOS MOKESTINĖS LENGVATOS Aptarę, kokios teisinės prielaidos reikalingos tam, kad organizacijos apskritai galėtų turėti neliečiamą fondą, galime pereiti prie to, kas turėtų būti padaryta kad fondo veikimas būtų efektyvus. Kaip ir minėta anksčiau, norint tai užtikrinti, valstybė turėtų suteikti papildomų mokestinių lengvatų tiek fondą valdančiai organizacijai, tiek fondą remiantiems donorams. Toliau būtent ir bus nagrinėjamos šios dvi galimų mokestinių lengvatų grupės. 2.2.1. Lengvatos fondą turinčiai organizacijai Prieš pereinant prie konkrečių lengvatų aptarimo, verta pastebėti, jog šioje tyrimo dalyje bus minimos daugmaž visos įmanomos mokesčių lengvatos organizacijoms, t.y., kaip maksimaliai galima „atlaisvinti“ fondą nuo mokesčių. Visgi praktikoje tokių visiško atleidimo atvejų yra labai mažai ir paprastai valstybės įgyvendina tik dalį to, kas čia bus aptarta. Tai, nuo kokių mokesčių labiausiai verta atleisti organizacijas, čia nagrinėjama nebus – šioje dalyje analizuosime lengvatų visumą. Taip pat verta pažymėti, kad teiginys, jog toliau aptariamos lengvatos yra skiriamos „fondą turinčiai organizacijai“ ne visada reiškia, kad tiesiogiai pati organizacija yra atleidžiama nuo tam tikro mokesčio mokėjimo. Kartais – ir toliau tai bus aptariama šiame skyriuje – tam, kad kaip įmanoma didesnės lėšos galiausiai pasiektų organizaciją, reikia nuo tam tikrų mokesčių atleisti įvairius trečiuosius asmenis. Tokio pobūdžio lengvatas mes šiame darbe taip pat laikysime „lengvatomis fondą turinčiai organizacijai“, nes jos tiesiog užtikrina, kad kaip įmanoma mažiau lėšų „nubyrėtų“ pakeliui nuo donoro iki fondo, kai tuo tarpu lengvatos, orientuotos į donorus yra labiau skatinamojo pobūdžio. Jau minėta, kad valstybė, norėdama užtikrinti fondo veiklos efektyvumą, turėtų sukurti laisvą nuo mokesčių erdvę, kuri užtikrintų tai, kad kaip įmanoma didesnė investicinė grąža kasmet galiausiai būtų panaudojama organizacijos veiklai, t.y., kitų organizacijų rėmimui, savo pačios projektams ir pan. Taigi, bendriausia prasme, galima išskirti pagrindines dvi stadijas, kada organizacijos turtas, susijęs su neliečiamu fondu yra apmokestinamas. Tai a) gaunant turtą į neliečiamą fondą; b) gavus investicinę grąžą. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Kadangi šiame skyriuje prielaidas, reikalingas efektyviam funkcionavimui mes nagrinėjame pakankamai bendrai, labai detaliai galimos mokesčių lengvatos kiekvienoje iš minėtųjų stadijų nebus aptariamos – peržvelgsime tik kokie apskritai mokesčiai kiekvienoje iš stadijų paprastai būna taikomi ir iš to pamatysime kokios mokestinės lengvatos yra įmanomos.

a) gaunant turtą į neliečiamą fondą gali būti mokami įvairūs mokesčiai, priklausomai nuo to, koks turtas ir kokiu būdu yra gaunamas. Norint sukurti laisvą nuo mokesčių erdvę, turėtų būti stengiamasi atleisti ne tik nuo tiesiogiai pačios organizacijos

mokamų mokesčių, bet ir tų mokesčių, kuriuos paprastai,

suteikdami tam tikrą paramą, turėtų mokėti paramos davėjai – t.y., esant norui (ir valstybės valiai), kad kuo didesnės lėšos galiausiai atsirastų fonde, galima panaikinti pačius įvairiausius mokestinius filtrus, kurie apmokestinimo atveju dalį organizacijos lėšų „atseikėja“ į valstybės rankas. Prieš pradedant nagrinėti pakankamai specifinius turto perdavimo organizacijai atvejus, reikia pasakyti, jog dažniausias ir šiuo metu visuomenėje labiausiai paplitęs filantropijos būdas – tai neatlygintinis konkrečios pinigų sumos suteikimas organizacijai. Pvz., įmonė C skiria organizacijai Z 50 tūkstančių litų paramos. Šiuo atveju viskas yra pakankamai paprasta ir jokių papildomų mokesčių nei organizacijai, nei paramos davėjui šiame – paramos teikimo – etape mokėti nereikia (jei valstybėje nėra numatyta tam tikrų paramos limitų). Kita vertus, niekam ne paslaptis, kad filantropijos būdu šiuo metu esama gerokai daugiau ir įvairesnių, nei, paprastas fiksuotos lėšų sumos pervedimas į fondą turinčios organizacijos sąskaitą. Ir štai šie specifiniai paramos teikimo būdai, kalbant apie neliečiamą fondą, yra nepaprastai aktualūs, nes kaip rodo valstybių, kuriame šie fondai paplitę patirtis – būtent jų pagalba ir yra įmanoma surinkti pakankamai dideles pinigų sumas, kurių reikia, kad neliečiamas fondas būtų įkurtas, o jo finansavimosi principas apskritai būtų veiksmingas. Taigi toliau trumpai aptarsime keletą iš tokių specifinių paramos gavimo būdų ir nuo kokių mokesčių jų kontekste galėtų būti atleistos neliečiamą fondą turinčios organizacijos bei jų donorai. 

Paveldėjimo būdu gauta parama

Būtent iš paveldėjimo būdu gautų lėšų buvo suformuoti, ko gero, dauguma didžiausių ir garsiausių šiuo metu veikiančių neliečiamų fondų1. Kaip rodo praktika, didėjant šalies pragyvenimo lygiui ir formuojantis turtingų gyventojų sluoksniui, didėja galimybė, kad vienas iš jų nuspręs palikti visą savo uždirbtą turtą būtent tam tikrai nevyriausybinei organizacijai. Dėl šios priežasties valstybė turėtų užtikrinti, kad organizacija savo ruožtu gautų 1

Tokiu būdu buvo įsteigti tokie fondai kaip Nobelio, Fordo, Moto ir kt VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

visą jai paliktą turtą, t.y., kad toks turto gavimas nebūtų apmokestinamas paveldėjimo mokesčiu. Paprastai paveldėjimo mokesčiai įvairiose valstybėse svyruoja nuo vieno iki dešimties procentų, tačiau jei paveldima suma yra skaičiuojama dešimtimis milijonų, mokesčiams mokama suma tampa išties labai ženkli. Kadangi paveldėjimo mokestį paprastai moka paveldėjimo gavėjas, tai šiuo atveju užtektų paveldėjimo įstatymuose numatyti išimtį, kad „kai paveldėtojas yra organizacija, kuri paliktąsias lėšas perleis į savo neliečiamą fondą, nuo paveldėjimo mokesčio ji atleidžiama“. Tokia pati nuostata turėtų būti pritaikyta ir tokiam atvejui, jei turtas būtų paliktas ne tiesiogiai organizacijai, o kažkokiam trečiajam asmeniui su įgaliojimu per tam tikrą laiką tą turtą perleisti organizacijai, turinčiai neliečiamą fondą. Šiuo atveju minėtas asmuo turėtų būti atleidžiamas nuo paveldėjimo mokesčio tai palikto turto daliai, kurią jis perleis organizacijai1. 

Parama gauta parduodant tam tikrą produkciją

Ši filantropijos rūšis kuo toliau, tuo labiau populiarėja visame pasaulyje. Garsiausias pavyzdys yra prieš keletą metų pasirodžiusios apyrankės, už kurias surinktos lėšos buvo skiriamos vėžio prevencijai. Ilgainiui šios apyrankės tapo itin populiariu būdu rinkti paramą iš fizinių asmenų. Toks būdas, kai parduodama tam tikra produkcija iš to surinktos lėšos yra skiriamos tam tikram tikslui (šiuo atveju – organizacijai, kuri jas perleistų į savo neliečiamą fondą), realiai yra susijęs su daugeliu mokesčiu (priklausomai nuo tokia yra produkcija ir kokia yra jos gamybos grandinė), tačiau iš esmės pagrindinis mokestis, kuris yra mokamas šiuo atveju – tai pridėtinės vertės mokestis (PVM). Kaip žinia, PVM yra netiesioginis mokestis, kas reiškia, kad jis yra įskaičiuojamas į prekės kainą ir jį sumoka prekės pirkėjas. Šiuo atveju valstybė galėtų skatinti tokios produkcijos įsigijimą atleisdama jos pardavėjus nuo pridėtinės vertės mokesčio. Tiesa, verta pripažinti, kad, taip jau įprasta, jog dažnai PVM yra tam tikras mokestis „tabu“, t.y., paprastai nėra kalbama apie jokias lengvatas susijusias su šiuo mokesčiu. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau iš esmės negalima atmesti tokios galimybės, kad tokios prekės, lėšos už kurias būtų panaudotos kaip parama neliečiamam fondui, būtų įtrauktos į PVM neapmokestinamų prekių sąrašą. 

Parama iš užsienio, kai donoras nėra iš ES

Ši paramos rūšis tampa labai aktuali kalbant apie tokias mažas valstybes kaip Lietuva, nes kaip ir parodė nepriklausomybės metų praktika, didelę dalį paramos jose veikiančios organizacijos gauna ne iš vidaus, o iš užsienio donorų. Na o tuo atveju, kai kažkokios gėrybės iš užsienio patenka į šalies teritoriją, aktualūs tampa Pvz., mirdamas Jonaitis paliko 5 mln. litų savo draugui Antanaičiui ir įgaliojo jį perleisti 4 mln. litų organizacijai C, jei ši įsipareigos šias lėšas padėti į savo neliečiamą fondą. Šiuo atveju Antanaitis turėtų būti atleidžiamas nuo paveldėjimo mokesčio už 4 mln. litų.

muitų ir kiti ekvivalentiniai mokesčiai. Kaip žinia, kalbant apie donorus iš kitų ES šalių, ši problema yra praktiškai nebeaktuali, nes šioje sąjungoje tokie mokesčiai beveik nebeegzistuoja. Kita vertus, be šių šalių egzistuoja nemažai kitų valstybių (ko gero, ryškiausias pavyzdys būtų JAV), kurios potencialiai gali teikti paramą organizacijoms Lietuvoje ir muitai tampa ypač aktualūs, kai kalbama apie paramą tam tikromis realiomis gėrybėmis, kurios yra pervežamos per sieną. Tam, kad skaitlinga dalis prekių vertės per mokesčius neatitektų valstybei, įstatymuose, reglamentuojančiuose muitų klausimus, turėtų būti numatyti išimtis, pagal kurią tokios gėrybės šiais mokesčiais nebūtų apmokestinamos. 

Parama gauta donorui laimėjus loterijoje

Pastarasis paramos gavimo būdas, nors tikrai ne toks dažnas kaip pirmieji, visgi taip pat yra įmanomas, realus ir yra pakankamai dažnai paplitęs didesnėse valstybėse. „Didesnės valstybės“ čia yra minimos ne šiaip sau – akivaizdu, kad tokiose valstybėse kaip Lietuva loterijos negali atnešti labai skaitlingų laimėjimų, dėl paprasčiausios priežasties – rinkos dydžio. Kita vertus, neatmestina galimybė kad ir čia pakankamai turtingas asmuo, gavęs laimėjimą, galėtų jį visą ar dalį jo skirti organizacijos neliečiamam fondui. Iš esmės čia situacija panaši kaip ir su paveldėjimu – reiktų užtikrinti, kad asmuo, kuris gavęs laimėjimą vėliau jį perduoda paramos tikslais, neturėtų mokėti jokio pajamų mokesčio valstybei. Jei jis organizacijai ketina perleisti tik dalį laimėjimo lėšų, mokėti pajamų mokestį jis turėtų tik už tą dalį, kurią pasilieka sau. Iš esmės, specifinių filantropijos būdų, kurie kartu su savo specifika įtraukia tam tikrus mokesčių klausimus, egzistuoja nepalyginamai daugiau, ir galima neabejoti, kad laikui bėgant jų tik daugės. Kaip ir minėta anksčiau, norint užtikrinti įvairių mokestinių filtrų panaikinimą, valstybės tikslas turėtų būti sekti tokius naujus filantropijos būdus ir užtikrinti, kad kaip įmanoma nuo daugiau šių mokesčių organizacijos bei jų donorai būtų atleisti. Dar, be specifinių filantropijos būdų, minėtini yra atvejai, kada parama yra perduodama ne kaip piniginės lėšos, o kokia nors kitokia forma, t.y., kada yra specifinis paramos objektas. Ko gero labiausiai minėtina – mokesčių kontekste – būtų parama, suteikta nekilnojamuoju turtu ir žeme. Įvairiose valstybėse tai jokiu būdu nėra vienintelis turtas, kuris yra apmokestinamas, tačiau tai dažniausiai pasitaikantys ir, ko gero (Lietuvos kontekste), labiausiai verti dėmesio paramos dalykai. Žemė bei nekilnojamas turtas (kaip, beje ir – priklausomai nuo valstybės - kitoks turtas) yra apmokestinami taip vadinamais „turto mokesčiais“, t.y., tokiais mokesčiais, kurie VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

atsiranda jau su pačiu turto turėjimo faktu. Tai reiškia, kad jau vien tik turint šį turtą, net ir visiškai nieko su juo nedarant, reikia mokėti tam tikrą mokestį. Šis mokestis gali būti mokamas vieną kartą, tik daiktą įsigijus, gali būti privaloma jį mokėti kasmet. Kalbant apie neliečiamo fondo atlaisvinimą nuo mokesčių, atleidimas nuo šių – mūsų nagrinėjamu atveju – žemės bei nekilnojamojo turto mokesčių yra taip pat reikalingas. Įsivaizduokime situaciją, kad organizacijai K Jonaitis padovanojo 50 ha žemės sklypą. Organizacija, be abejo, nėra suinteresuota šia žemę pasilikti sau, ji verčiau būtų linkusi ją parduoti ir gautas lėšas įdėti į neliečiamą fondą. Tačiau paaiškėja, kad parduoti žemės negalima, nes pastaroji yra dalis žemės sklypo, kuris bendrąja nuosavybės teise priklauso ir Jonaičio žmonai Jonaitienei. Kitaip sakant, faktiškai jie tą žemę pasidalino, tačiau juridiškai ją dar reikia padalinti. Tada organizacija pakliūna į žemėtvarkos biurokratinius koridorius ir kelis metus trunka atidalinimo procesai. Po to dar apie porą metų vyksta pirkėjo paieška ir visų nuosavybės perdavimo dokumentų tvarkymas. Visą šį laiką organizacijai K reikia kasmet mokėti žemės mokestį, kuris, turint galvoj sklypo dydį, yra išties nemažas ir, liaudiškai tariant „neša organizacijai minusą“. Ši situacija lygiai taip pat, tik gal su kiek kitokiomis procedūromis yra įmanoma ir su nekilnojamuoju turtu. Taigi, iš esmės atleidimas nuo turto mokesčių yra taip pat labai aktualus bei užtikrinantis neliečiamą fondą valdančios organizacijos efektyvią veiklą. Na ir pabaigai, kas dėl mokesčių lengvatų gaunant paramą į neliečiamą fondą, dar kartą svarbu akcentuoti tai, jog tokia parama turi galiausiai būti pripažinta kaip tinkamai panaudota. T.y., lygiai toks pat svarbus kaip jau minėtos mokesčių lengvatos, ir ko gero netgi gerokai svarbesnis yra organizacijų atleidimas nuo pelno mokesčio, kuris atsiranda tada, kai organizacijos pajamos būna gautos paramos būdu (žr. „Ypatingas neliečiamo fondo statusas, b) dalis - fondui skiriamos lėšos yra pripažįstamos parama“), nes parama yra atskaitoma iš organizacijos pelno mokesčio bazės.

b) gavus investicinę grąžą paprastai yra mokami įvairūs administravimo mokesčiai, kurie nors ir dažnai nustatomi valstybės, visgi yra mokami finansų brokeriams, todėl atleidimo nuo jų nagrinėti ko gero neverta. Iš kitos pusės, investicinė grąža galiausiai tampa juridinio asmens pelnu. Būtent apie šio – pelno – mokesčio lengvatas ir verta kalbėti nagrinėjant neliečiamo fondo veiklos apmokestinimą. Skyriuje apie ypatingą neliečiamo fondo statusą kalbėjome, jog neliečiamo fondo koncepcija turėtų būti atpažįstama teisės aktuose. Aptarėme Lenkijos Aukščiausiojo teismo nagrinėtą FNP bylą, kurioje organizacija turėjo mokėti pelno mokestį už pajamas, gautas neliečiamą fondą investavus. Atleidimas nuo pelno mokesčio už gautą investicinę grąža būtent ir yra labai glaudžiai susijęs su šia byla bei ypatingu neliečiamo fondo statusu VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

apskritai. Atskiras atleidimas už būtent investicinės grąžos atneštas pajamas yra reikalingas tada, kada ne visais atvejai ne pelno vienetai yra atleidžiami nuo šio mokesčio. Kitaip sakant, yra nemažai valstybių, kuriuose ne pelno organizacijos yra apskritai atleidžiamos nuo pelno mokesčio mokėjimo ir tokiu atveju tiesiog neliečiamo fondo koncepcijos atpažinimo pakanka, kad apie atskiras pelno mokesčio lengvatas nereiktų šnekėti. Kitose gi valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) ne pelno subjektai nėra savaime atleidžiami nuo šio mokesčio mokėjimo. Atleidimas šiose valstybėse yra ribotas tam tikromis sumomis, pajamų gavimo būdais ir pan. Taigi būtent šiose valstybėse pelno mokesčio įstatyme turėtų būti įtvirtinta išimtis, pagal kurią „pelno mokesčio baze nelaikomos pajamos, kurias ne pelno subjektai gauna iš neliečiamo fondo investavimo“. Kitaip sakant, drauge su tinkamai panaudotos paramos išskaičiavimu iš pelno mokesčio bazės turėtų būti išskaičiuojama ir iš investavimo gautos lėšos. Šis atleidimas yra svarbus todėl, kad paprastai ne visas iš investavimo gautas lėšas organizacija perskirsto savo veikai bei kitoms organizacijoms. Priešingai, dažnai gana skaitlinga iš šio investavimo gautų pajamų dalis yra grąžinama atgal į fondą – taip siekiant išvengti fondo nuvertėjimo bei užtikrinti jo plėtrą1. Dėl šios priežasties net jei, sakykim, visas likusias lėšas organizacija spėja per metus išleisti savo veiklai ar perskirstyti kitoms organizacijoms, lėšos, grąžintos į neliečiamą fondą, lieka kaip organizacijos „pelnas“, nuo kurio jai gali tekti sumokėti nemažą pelno mokestį. Todėl vėlgi, siekiant kaip įmanoma labiau atpalaiduoti organizaciją nuo mokesčių valstybei, toks atskiras pelno mokesčio lengvatos įtvirtinimas yra labai svarbus. 2.2.2. Lengvatos neliečiamo fondo donorams Taigi aptarę tai, kokios gali būti mokesčių lengvatos, susijusios su pačiu neliečiamu fondu, turėtumėm peržvelgti tas lengvatas, kurios yra labiau skatinamojo pobūdžio, t.y., tokias, kurias gauna paramos davėjai, jei dalį savo lėšų atiduoda organizacijai, turinčiai fondą. Prieš pereinant prie atleidimo, kuris būtų susijęs su konkrečiai neliečiamo fondo parama, reikia paminėti kokios apskritai yra pagrindinės mokesčių lengvatų donorams, rūšys. Taigi pagal patį paramos davėją galima išskirti dvi esmines įvairių šalių praktikoje egzistuojančias lengvatų grupes. Tai 

fizinių asmenų atleidimas nuo pajamų mokesčio;



juridinių asmenų atleidimas nuo pelno mokesčio.

Kaip galima apibendrintai teigti apžvelgus situaciją įvairiose Europos valstybėse2, visgi gerokai dažniau mokesčių lengvatos yra teikiamos tik antrajai donorų grupei – t.y., įvairioms įmonėms, kadangi pastarųjų tikslas yra pelno Pvz., organizacija turi 5 mln. EUR neliečiamą fondą ir kasmet iš jo gauna maždaug 500 tūkstančių investicinės grąžos. Logiška jog tam, kad fondas plėstųsi ir nenuvertėtų dėl, pvz., infliacijos, jam reikia bent 100 tūkst. nuo šios sumos grąžinti atgal į fondą. 2 Pateikta apibendrinta informacija iš Europos Fondų Centro vykdyto tyrimo „Foundation legal and fiscal profile“, 2002 m. balandis. 1

siekimas, todėl jas lyg ir reikia kažkaip paskatinti dalį savo pelno „atseikėti“ nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau minėdami šį atskyrimą mes būtent ir norime akcentuoti tai, kad mokestinės lengvatos taip pat yra galimos fizinių asmenų atžvilgiu, taigi nevertėtų pamiršti ir jų. Šiaip pelno ir pajamų mokesčiai skiriasi tuo, kad pirmasis priklauso nuo to, kokias išlaidas turi subjektas, o antrasis yra skaičiuojamas nuo pajamų apskritai. T.y., absoliuti dauguma valstybių įmonėms paramą leidžia teikti tik iš pelno, ir tik nuo pelno mokesčio tam tikra dalimi jos gali būti atleidžiamos. Kitaip sakant, su paramos teikimu susijusias mokestines lengvatas kompanijos gali gauti tik tuomet kai apskritai turi pelno. Fizinių asmenų atveju pajamų mokestis nepriklauso nuo asmens turimų išlaidų, taigi ir teikiama parama, jei nenustatyta papildomų ribojimų paramos įstatymuose objektyviai yra ribojama tik asmens norais ir galimybėmis. Tiesa, verta pažymėti, kad negalima griežtai priskirti pajamų mokesčio tik fiziniams asmenims – kai kuriose valstybėse ir įmonės tam tikrais atvejais yra apmokestinamos šiuo mokesčiu. Tačiau, kaip ir minėta anksčiau, toks būtų bendro pobūdžio ir dažniausiai pasitaikantis atskyrimas, kuris tiesiog padeda geriau suprasti, nuo kokių įplaukų apskritai gali būti skaičiuojamos mokesčių lengvatos. Toliau, prieš pereinant prie konkrečiai su neliečiamo fondo parama susijusių lengvatų, reikia paminėti, jog retai kurioje valstybėje galima teikti neriboto dydžio paramą ir drauge su ja gauti neriboto dydžio mokestines lengvatas. Iš vienos pusės, kai skiriama suma yra labai didelė, pvz., 1 mln. litų, kuriuos viena kompanija skiria vienam labdaros paramos fondui, sunku būtų tikėtis, kad tokia pati – milijono litų suma bus iš karto išskaičiuota iš kompanijos pelno mokesčio bazės. Iš kitos pusės, jei iš pajamų mokesčio galima būtų išskaičiuojama ir, tarkim, 10 Lt parama, tai tuomet bet kuris asmuo, net ir, pvz., paaukojęs 10 Lt nusipirkdamas jau minėtąją labdaros apyrankę, turėtų galimybę kreiptis dėl jo atleidimo (ta dalimi) nuo pajamų mokesčio. Kadangi kiekviena mokesčių lengvata yra susijusi su įvairių prašymu pildymu, pajamų deklaravimų, papildomais skaičiavimais ir panašiai, tai daug tokio pobūdžio prašymai apkrautų mokesčių administratorių niekam nereikalingu darbu. Dėl šių priežasčių valstybėse paprastai yra numatomos „žemutinės“ ir „viršutinės“ „lubos“ paramai, tarp kurių asmuo gali tikėtis mokestinių lengvatų už savo suteiktą paramą. Suteikdamas mažiau paramos, nei nustatytoji suma asmuo išvis negauna mokestinių lengvatų, o suteikdamas daugiau asmuo paprastai gauna mokestines lengvatas tik už tą dalį paramos, kuri „įtelpa“ į teisės aktais numatytas „lubas“. Pvz., įmonė skiria milijono litų paramą organizacijai, o įstatymų nustatyta, jog „iš pelno mokesčio bazės atskaitoma parama, kuri buvo suteikta

paramos įstatymo tvarka, tačiau ne daugiau kaip 50 tūkstančių litų į metus“. Tokiu atveju įmonė negautų jokių mokestinių lengvatų už 950 tūkstančių litų, kuriuos taip pat suteikė paramai. Kalbant apie neliečiamo fondo paramą tokių tad lubų nustatymas ir turi esminę reikšmę. Be abejo, taip yra todėl, kad norint apskritai surinkti pakankamai didelę pinigų sumą, reikia, kad suteikiama parama būtų skaitlinga. Būtent tokių „viršutinių“ lubų egzistavimas labai apsunkina lėšų paiešką tokiems fondams, nes įmonės, be abejo, yra suinteresuotos gauti mokestines lengvatas, todėl jos yra linkusios geriau padalinti savo paramą per kelis metus ar kelias organizacijas ir taip susirinkti joms už tai priklausančias lengvatas. Taigi būtent neliečiamo fondo atveju galėtų būti sukurta sistema, kuri užtikrintų, kad įmonė visgi gaus jai priklausančias lengvatas, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio sumą ji skirs paramai vienu kartu ir vienam paramos gavėjui. Užsienio valstybių praktika šioje srityje yra pakankamai įvairi, tačiau bendrai galima būtų išskirti kelis pagrindinius metodus, kurie yra taikomi: 

Mokesčių lengvatos yra išskaidomos per kelis metus;



Mokesčių lengvatos yra išskaidomos per kelis metus bei pakeliamos „viršutinės lubos“;



„Viršutines lubos“ paramai, susijusiai su neliečiamu fondu, yra išvis panaikinamos.

Pirmuoju atveju valstybė numato galimybę dar kelis metus į priekį nuo savo pelno ar pajamų atskaityti leistiną dydį paramos sumos. Grįžkime prie jau minėto pavyzdžio, kuriame kompanija suteikė vieną milijoną litų paramos, o įstatymuose buvo numatyta, jog atskaityti paramos galima ne daugiau kaip 50 tūkstančių į metus. Taikant šį skaidymo metodą, mokesčių įstatymuose tiesiog būtų nurodyta, jog „tuo atveju, kai parama yra suteikiama neliečiamo fondo finansavimui, paramos dydžio sumą galima atskaityti iš pelno mokesčio bazės penkis metus iš eilės“. Tokiu atveju galiausiai organizacija viso per penkis metus galėtų gauti mokestinių lengvatų už 250 tūkstančius. Tais atvejais, kai valstybė renkasi leisti išskaidyti mokestines lengvatas ir nedidinti didžiausios galimos paramos sumos, paprastai laikotarpis, per kurį galima „atsiimti“ numatytąsias lengvatas būna nustatomas sąlyginai ilgas, pvz., dešimt metų. Antruoju atveju valstybė gali numatyti ne tik galimybę priklausančias lengvatas gauti per keletą metų, bet taip pat ir būtent neliečiamam fondui skirtai paramai padidinti „viršutines lubas“. Kitaip sakant, įstatymuose būna įrašyta maždaug tokio pobūdžio nuostata: „tuo atveju, kai parama yra suteikiama neliečiamo fondo finansavimui, iš pelno mokesčio bazės gali būti atskaityta parama ne didesnė negu 200 tūkstančių litų į metus ir einamaisiais metais neatskaitytas paramos likutis gali būti perkeliamas į kitus metus, tačiau ne daugiau kaip penkis metus iš eilės“. Vėlgi grįžtant prie mūsų nagrinėto pavyzdžio, teikdama paramą būtent neliečiamam fondui, į metus VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

kompanija galėtų gauti mokestinių lengvatų už 200 tūkstančių litų, tada kitais metais už dar 200 tūkstančių ir taip po

penkerių metų kompanija gautų visas su paramos teikimu susijusias ir jai priklausančias 1 mln. litų

mokestines lengvatas. Trečiuoju atveju parama neliečiamam fondui būtų neribojama. Įstatyme čia būtų nuostata, teigianti, kad „teikiant paramą neliečiamam fondui, su ja susijusio atskaitymo iš pelno mokesčio bazės dydis yra neribojamas“. Kitaip sakant, organizacija tais pačias metais galėtų prašyti mokestinių lengvatų už visą paramos sumą, t.y., mūsų nagrinėjamu pavyzdžiu, vieną milijoną litų. Reikia pripažinti, kad šio - trečiojo pobūdžio - nuostatos Europos valstybių praktikoje yra pakankamai retos, tačiau kita vertus padeda išvengti pakankamai sudėtingų lengvatų apskaitos procedūrų, atveria kelią įmonei didelėmis sumomis remti organizacijas keletą metų iš eilės ir yra, ko gero, labiausiai patogios pačioms įmonėms. Šie ką tik aptartieji metodai, leidžiantys užtikrinti jog donorai, teikdami didelę paramą, nepraranda jiems priklausančių mokestinių lengvatų, kaip jau teko matyti iš nagrinėto pavyzdžio, yra labiausiai aktualūs kai kalbama apie išties dideles paramos sumas. Savo prigimtimi jie ne tiek skatina paramos teikimą būtent neliečiamam fondui, kiek užtikrina didelių paramos sumų nediskriminavimą prieš mažas. Neesant tokio pobūdžio reglamentavimo kaip ką tik aptartieji, bet kokia didelio masto lėšų paieška tampa gana sunkiai įmanoma. Tačiau jei valstybė visgi norėtų paskatinti donorus remti būtent organizacijas su neliečiamu fondu, reikia kalbėti apie papildomas mokestines lengvatas būtent šiai paramos rūšiai. Ko gero, dažniausiai pasitaikantis ir elementariausias būdas, kaip tai gali būti padaryta – tai tokio pobūdžio parama iš mokesčio bazės būna išskaitoma didesniu procentu. Pvz. valstybėje numatyta, jog „iš pajamų mokesčio bazės išskaitoma tokia, suma, kokią asmuo skyrė paramai“. Taip pat yra papildoma nuostata, teigianti, kad „kai minima parama yra skiriama organizacijai turinčiai neliečiamą fondą, tai iš mokesčio bazės yra išskaitoma pusantro dydžio tos sumos, kokią asmuo skyrė paramai“. Tokiu atveju Jonaitis, parėmęs paprastą nevyriausybinę organizaciją X dešimčia tūkstančių litų galėtų nemokėti pajamų mokesčio už dešimt tūkstančių litų Parėmęs organizaciją Y, turinčią neliečiamą fondą, jis galėtų nemokėti pajamų mokesčio už penkiolika tūkstančių litų. Be abejo, negalima nepaminėti, jog tokio pobūdžio – papildomos – lengvatos neabejotinai turėtų būti gerai apsvarstytos ir suderintos su valstybės vykdoma politika nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu bei jos prioritetas, nes toks akivaizdus neliečiamo fondo diferencijavimas potencialių donorų akyse gali turėti įvairiapusį poveikį.

Kita vertus, kaip jau minėta kalbant apie neliečiamo fondo bendrąją charakteristiką, norint užtikrinti šio fondo efektyvumą, tam tikro pobūdžio diferenciacija bei privilegijos yra būtinos. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta apie mokestines lengvatas donorams reikia pabrėžti, jog valstybė, kuri nori sukurti tinkamą erdvę neliečiamo fondo funkcionavimui, turėtų pasirūpinti paramai nustatytomis „viršutinėmis lubomis“ ir suteikti galimybę paramą teikiantiems subjektams atsiimti jiems apskritai už paramą priklausančias mokestines lengvatas. Tokio pobūdžio teisės aktų sutvarkymas yra būtinas, nes kitaip didelio masto lėšų paieška neliečiamam fondui tampa sunkiai įmanoma. Po to valstybė gali žengti dar vieną, papildomą, žingsnį ir paskatinti paramos teikimą būtent neliečiamiems fondams suteikdama papildomų mokestinių lengvatų už paramą būtent jiems. At tai verta daryti priklauso nuo kiekvienos valstybės valios ir prioritetų trečiojo sektoriaus kontekste.

2.3. PAPILDOMI SUVARŽYMAI IR REIKALAVIMAI, SUSIJĘ SU NELIEČIAMU FONDU Aptarėme neliečiamo fondo ypatingą statusą, mokestines lengvatas pačiai organizacijai ir jos donorams – po viso to tampa savaime suprantama, jog teisės aktuose turėtų būti įtvirtinti ir papildomi reikalavimai bei suvaržymai neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms. Sunku būtų įsivaizduoti, kad neliečiamo fondo koncepcija veiktų efektyviai, jei bet kokia organizacija galėtų turėti tokį fondą ir jei drauge su tokiu turėjimu jai neatsirastų jokių papildomų pareigų. Dėl šios priežasties toliau nagrinėsime kokie gi papildomi reikalavimai fondą turinčiai organizacijai ir pačiam fondui galėtų atsirasti, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo anksčiau išvardintomis papildomomis neliečiamo fondo teisėmis. Tam, kad galimą būtų aiškiau išnagrinėti visus galimus reikalavimus bei suvaržymus, suskirstėme juos į keletą pagrindinių grupių: 1) Reikalavimai, susiję su neliečiamą fondą turinčios organizacijos statusu; 2) Reikalavimai disponavimui neliečiamu fondu; 3) Specifinė fondą turinčios organizacijos kontrolė; 4) Reikalavimai, suteikiantys teisę gauti neliečiamo fondo donorų lengvatas. Toliau šiame darbe trumpai kiek detaliau aptarsime reikalavimus, įeinančius į kiekvieną iš paminėtųjų grupių.

2.3.1. Reikalavimai, susiję su neliečiamą fondą turinčios organizacijos statusu. 

Neliečiamo fondo minimalus dydis

Tai, ko gero, vienas svarbiausių ir didžiausią reikšmę turinčių reikalavimų, nes vien tik pakankamai didelis neliečiamo fondo minimumas būtų užtenkamas filtras atribojant neliečiamą fondą turinčias organizacijas nuo kitų. Kadangi, kaip jau minėta ne kartą šiame darbe, fondas apskritai gali būti efektyvus tik tuomet, kada jame esanti pinigų suma yra pakankamai ženkli, valstybės paprastai nedvejodamos nustato pakankamai aukštą ribą, suprasdamos, kad su mažiau lėšų organizacijos vienaip ar kitaip negalėtų gauti ženklios naudos iš savo neliečiamų fondų ir dėl to mokestinės lengvatos joms nepasiteisintų. Kita pagrindinė šio reikalavimo teigiama savybė yra ta, kad jis gali būti pamatuotas objektyviu kriterijumi – organizacijos turimomis lėšomis. Esmė tokia, kad organizacijos atitikimas tokiems reikalavimams, kurie yra susiję su organizacijos veikla, patirtimi, stabilumu, tvarumu ir pan., daugiausiai vis tiek yra fakto klausimas, ir kiekvienu VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

individualiu atveju priklauso nuo daugelio kriterijų. O būtent minimali organizacijos turima suma tuo tarpu yra aiškus ir neabejotinas kriterijus, identifikuojantis organizacijas, kurios apskritai gali siekti suteikiamų lengvatų. 

Organizacijos struktūra ir žmogiškieji ištekliai, užtikrinantys tinkamą fondo administravimą;

Šio reikalavimo esmė yra ta, kad fonde turinčioje organizacijoje turi būti žmonių, kurie užtikrintų tinkamą šio fondo valdymą. Kitaip sakant, bent keletas iš organizaciją valdančių ir su neliečiamo fondo disponavimu susijusių asmenų turi turėti pakankamai kompetencijos ir žinių, kad tai darytų. Taigi paprastai šiam reikalavimui įtvirtinti valstybės poįstatyminiuose aktuose numato, kad tam tikra dalis fondo valdybos narių turi būti ekonominį bei vadybinį išsilavinimą turintys asmenys. Tas pats galioja ir organizacijos kontrolės organų sudarymui bei buhalterinės apskaitos vedimui. Taigi, vadybos, atskaitomybės, kontrolės ir investavimo priežiūros srityse organizacijoje turėtų dirbti (ar bent jau savanoriškais pagrindais su konkrečiais įsipareigojimais dalyvauti) tų sričių profesionalai. 

Fondo teikiama visuomeninė nauda

Kalbant apie ne pelno vienetų atleidimą nuo mokesčių apskritai daugelyje valstybių egzistuoja praktika, pagal kurią tik visuomeninės naudos organizacijos gali būti atleidžiamos nuo mokesčių mokėjimo, arba bent jau pastarosios turi didesnes mokestines lengvatas. Kas dėl neliečiamo fondo, tai tose valstybėse, kuriose jis yra atpažįstamas, praktiškai visose reikalaujama, kad fondą turinti organizacija būtų nusistačiusi grynai visuomenei naudingus tikslus ir vykdytų tiesiogiai visuomenei naudingą veiklą. T.y., pripažįstama, kad jei jau fondui yra suteikiama išties privilegijuota padėtis, tai bent jau jis neturi būti „grupinės naudos“, t.y. neturėtų nešti naudos tik uždaram asmenų ratui. Paprastai šis reikalavimas įgyvendinamas nustatant gana konkrečias visuomenei naudingas skirtis arba gana aiškiai apibrėžiant galimus tikslus, kurių fondas turėtų siekti. Tai, kiek platūs yra šie tikslai ir sritys bei kokie jie konkrečiai yra tiesiogiai priklauso nuo valstybės prioritetų bei vykdomos politikos. 

Organizacijos patirtis ir stabilumas

Kaip jau minėta kalbant apie organizacijos minimumo reikalavimą, gana sunku yra nustatyti reikalavimus, susijusius su organizacijos patirtimi ir stabilumu, nes iš esmės gali būti labai daug kintamųjų bei kriterijų, kurie tą stabilumą bei patirtį identifikuoja. Kita vertus, ypatingai JAV praktikoje, yra teigiama, kad organizacijos tvarumas ir sugebėjimas suvaldyti neliečiamą fondą yra vieni svarbiausių reikalavimų, nes yra labai didelė tikimybė, kad neliečiamas fondas, atsidūręs nepatyrusios organizacijos rankose, padarys pastarajai daugiau žalos nei naudos, VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

nes visas jos dėmesys nukryps į fondo valdymą, ir tai galiausiai sutrukdys organizacijai tinkamai vykdyti jos pagrindinę veiklą. Iš esmės šis reikalavimas labiausiai yra aktualus suteikiant organizacijai neliečiamam fondui suformuoti reikalingas lėšas. T.y. šiaip jau organizacijos patirtimi ir sugebėjimais paprastai rūpinasi jos donorai, o ne valdžios institucijos. Taip yra todėl, kad įstatyme yra pakankamai sunku numatyti tikslius reikalavimus, o numačius pernelyg griežtus reikalavimus kyla nevyriausybinių organizacijų nepriklausomumo bei asociacijų laisvės problema. Taigi dažniausiai valstybė apsiriboja anksčiau išvardintais kriterijais ir pripažįsta, kad vien tik faktas jog organizacija gavo pakankamai lėšų, kad įsteigtų neliečiamą fondą, patvirtina jos patirtį ir stabilumą. 

Atskiras „neliečiamą fondą turinčios organizacijos“ statusas, gaunamas kreipiantis su individualiu prašymu

Šiaip jau norėdama gauti „neliečiamą fondą turinčios organizacijos“ statusą organizacija privalėtų atitikti visiems iki šiol jau išvardintiems reikalavimams. Šio reikalavimo esmė yra tokia, kad organizacija turėtų pati individualiu prašymu kreiptis į kompetentingą valdžios instituciją dėl šio statuso suteikimo. Kadangi, kaip jau minėta, dėl minimalios fondo ribos egzistavimo, tokių organizacijų būtų pakankamai nedaug, valdžios institucija galėtų detaliai įvertinti ir išanalizuoti organizacijos įstatus, vykdomą veiklą, tikslus, turimas lėšas ir tada nuspręsti ar suteikti pastarajai šį statusą. Bet šiuo atveju yra svarbu užtikrinti jau minėtą asociacijų laisvę bei organizacijų nepriklausomumą, todėl šis patikrinimo procesas turėtų būti kaip įmanoma skaidrus, objektyvus ir organizacijoms turėtų būti sudaryta galimybė skųstis tokio statuso negavus. Iš kitos pusės negerai būtų ir jei visos norinčios organizacijos galėtų gauti tokį statusą, nes tada nebeturėtų prasmės šio statuso išskirtinumas ir valstybės suteiktos papildomos lengvatos. 2.3.2. Reikalavimai disponavimui neliečiamu fondu yra labiau orientuoti į tai, ką galima ir ko negalima būtų organizacijai daryti su fonde esančiomis ir iš jo jau gautomis lėšomis. Ši grupė reikalavimų yra svarbi todėl, kad jų pagalba valstybės bando kaip įmanoma labiau sumažinti rizikas, susijusias su šio fondo turėjimu, tačiau svarbu yra pabrėžti, kad ši reikalavimų grupė nėra būtina neliečiamo fondo efektyviam funkcionavimui, t.y., paprastai šie reikalavimai atsiranda labiau kaip valstybių nepasitikėjimo pasekmė, o ne iš išties didelio poreikio apsisaugoti nuo konkrečių grėsmių. 

Suvaržymai kur ir kiek investuoti;

Visi šioje grupėje esantys kriterijai yra pakankamai platūs ir nėra vieno atsakymo, kokie konkrečiai reikalavimai turėtų būti nustatysi, pvz., fondo lėšų investavimui. Kaip jau minėta, pagrindinė priežastis, kodėl apskritai VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

reikalavimai investavimui yra nustatomi, tai todėl, kad būtų užtikrintas fondo saugumas ir stabilumas. Tokio pobūdžio reikalavimais paprastai yra siekiama apsisaugoti nuo pernelyg rizikingos fondo veiklos ir didelių nuostolių. Iš esmės galima skirti dviejų pobūdžių investavimo ribojimus, kurie yra nustatomi įvairiose valstybėse – tai ribojimai kur ir kiek investuoti. Kalbant apie ribojimus kur investuoti, tai nėra tokios vertybinių popierių ar investicijų rūšies, kuri organizacijoms būtų apskirtai draudžiama visose valstybėse. Taigi, žvelgiant apibendrintai į egzistuojančią valstybių praktiką, organizacijoms leidžiama investuoti nuo indėlių ir grynųjų pinigų iki pačių pavojingiausių akcijų. Kita vertus, konkrečiose valstybėse neretai šios galimybės būna vienai ar kitaip ribotos. Kai kuriose valstybėse yra apskritai uždraudžiama organizacijoms užsiimti aukšto rizikingumo investicijomis, kitose gi valstybėse tik iš tam tikrų vertybinių popierių gaunama investicinė grąža yra neapmokestinama (dažniausiai – iš valstybės obligacijų). Kitaip sakant, valstybės siekia užtikrinti saugų fondo lėšų panaudojimą arba išvis uždrausdamos tam tikro pobūdžio investicijas, arba neatleisdama nuo pelno mokesčio už iš rizikingųjų gaunamas pajamas ir taip skatindamos organizacijas geriau rinktis saugesniąsias. Kiek kitokio pobūdžio ribojimas – kiek investuoti – taip pat negali būti vienareikšmiškai įvertintas ir pateiktas vienas teisingas atsakymas, kokio pobūdžio ribojimai yra geriausi. Tiesiog šiuo atveju vietoj to, kad nustatytų ribas kur investuoti valstybė gali nustatyti ribojimus kiek proporcingai fondo lėšų gali būti skirta vienoms ar kitoms investicijų rūšims. Čia vėlgi dažniausias yra skatinimas rinktis saugias investicijas, todėl būna įtvirtinamos tokios nuostatos kaip, pvz., „ne mažiau kaip 30 % neliečiamo fondo lėšų turi būti investuojama į valstybės obligacijas“. Kitas būdas, kuriuo valstybė nustato kiekybinius investicijų ribojimus – yra numatomas investavimo šaltinių diversifikavimas, t.y., numatoma kiek daugiausiai procentų fondo lėšų gali būti investuota į vieną šaltinį. Vėlgi konkretūs ribojimai šioje srityje priklauso nuo valstybės požiūrio ir prioritetų, todėl šiame tyrime nesistengsime atsakyti į klausimą, koks turi būti šių ribojimų ir organizacijos laisvės veikti balansas. Kita vertus, prieš pereinant prie reikalavimų, kurie gali būti nustatyti fondo pelno paskirstymui, svarbu paminėti vokiečių daktaro C.Carstensen 2002 m. atliktą tyrimą1, kuriame jis ištyrė ir pakankamai tiksliais skaičiavimais įrodė, kad dėl būtent tokio pobūdžio didelių apribojimų neliečiamo fondo veikla ilgalaikėje perspektyvoje netenka prasmės. T.y., jei valstybė neleidžia fondui investuoti į didesnio rizikingumo vertybinius popierius, o tik į banku indėlius ar valstybės obligacijas, dėl infliacijos ir fondo administravimo kaštų, neliečiamas fondas tampa visiškai neefektyvus. 1

C.Carstensen „Practical aspects of endowment building and management“, 2002 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123



Reikalavimai iš fondo gauto „pelno“ paskirstymui;

Būtina pastebėti, kad priešingai, nei kiti iki šiol nagrinėti reikalavimai, šis yra vienas rečiausiai pasitaikančių ir pakankamai nedaugelyje valstybių jis yra taikomas. Šio reikalavimo esmė yra tokia, kad valstybė gali numatyti tam tikras proporcijas, kuriomis vadovaudamasis fondas turi skirstyti savo gautą pelną. Paprastai tai daroma norint užtikrinti, kad fondas realiai neštų naudą visuomenei ir visa investicinė grąža nebūtų išleidžiama tik fondo plėtrai ar organizacijos darbuotojų premijoms. Dėl šios priežasties paprastai yra nustatoma konkreti dalis „pelno“, kurią kasmet organizacija privalo panaudoti savo pagrindinei veiklai. Dar kai kuriose valstybėse, ribojant pelno paskirstymą, siekiama užtikrinti pačio neliečiamo fondo stabilumą bei prisitaikymą prie infliacijos sąlygų. Esant tokiems valstybės tikslams būna numatoma tam tikra „pelno“ dalis, kuri privalomai turi grįžti į neliečiamą fondą kaip pastarojo stabilizatorius. Iš esmės šie ribojimai būna nustatomi siekiant keleto tikslų, tačiau jokiu būdu nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas toks reikalavimas riboja organizacijos lankstumą bei veiksmų laisvę, kas gali būti ypač rizikinga susidarius nepalankioms ekonominėms sąlygoms valstybėje. Tokio pobūdžio ribojimai gali tapti spąstais organizacijoms, nes jos negalės visada operatyviai reaguoti į besikeičiančias rinkos sąlygas, o bus priverstos savo lėšas naudoti kaip numatyta teisės aktuose. 

Ribojimai kada fondo lėšos (ne per investicinę grąža, o apskritai) gali būti panaudotos organizacijos kasdienei veiklai

Kaip ir buvo minima, kalbant apie neliečiamo fondo charakteristiką, apskritai vienas pagrindinių neliečiamo fondo bruožų turėtų būti tas, kad lėšos, esančios šiame fonde (neskaitant lėšų, gaunamų iš investicinės grąžos) negali būti naudojamos jokiai organizacijos įprastinei veiklai. Jei organizacija visgi nusprendžia suteikti sau galimybę esant svarbiam reikalui šiomis lėšomis pasinaudoti, tai tokie atvejai turėtų būti detaliai ir preciziškai aptarti teisės aktuose bei organizacijos vidiniuose dokumentuose. Svarbu akcentuoti, jog šie atvejai išties turi būti išskirtiniai, susiję su dideliu pavojumi organizacijos egzistavimu apskritai. Todėl valstybės kartais renkasi ir teisės aktuose numatyti tokio neliečiamo fondo išimtinio panaudojimo atvejus organizacijos vidinėms reikmėms.

Toks

įtvirtinimas padeda užtikrinti „neliečiamo“ fondo koncepciją bei jo patvarumą ir saugumą. 2.3.3. Specifinė fondą turinčios organizacijos kontrolė susideda iš daugelio papildomų reikalavimų organizacijos lėšų apskaitai bei atskaitingumui. Į ją taip pat įeina papildomi veiksmai, kurių gali imtis valstybė, kad užtikrintų tinkamą su šiuo fondu susijusių lėšų panaudojimą ir tvarkymą. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123



Privalomas vidaus ir išorės auditas

Paprastai organizacijoms yra nustatoma teisė pasirinkti, kada ir kaip audituoti savo finansines operacijas. Kita vertus, daugeliu atveju netgi vidaus revizija organizacijoms nėra privaloma. Taigi būtent neliečiamo fondo atveju pirmasis žingsnis galėtų būti numatyti privalomą organizacijų veiklos vidaus auditą, kuris turėtų būti vykdomas reguliariai, pvz., bent kartą į metus. Tai nustačius jį galimas ir antras žingsnis – t.y., tam tikru periodiškumu (pvz., bent kartą į penkerius metus), organizacijai privalomas gali tapti ir išorės auditas. Tokiu būdu būtų užtikrinamas fondo skaidrumas ir patikimumas. Iš kitos pusės, verta prisiminti, jog ypač išorės auditas gali būti susijęs su labai didelėmis administravimo išlaidomis, dėl to jei jau nusprendžiama padaryti jį privalomu, reiktų nepersistengti numatant jo dažnumą. 

Papildomi apskaitos reikalavimai turėtų būti numatyti tuo atveju, jei valstybė yra suteikusi tokioms

organizacijoms daug ir ženklių mokestinių lengvatų. Tokiu atveju, norit apsisaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo ir pinigų plovimo, mokesčių administratorius galėtų numatyti papildomas apskaitos formas neliečiamam fondui, kuriame jis turėtų patiekti papildomą informaciją apie disponavimą fondo lėšomis, pagrindinius paramos šaltinius ir panašiai. Tai taip pat prisidėtų prie didesnio pasitikėjimo neliečiamus fondus turinčių organizacijų veikla. 

Individualus atskaitingumas

Tai veikiau galima būtų įvardinti kaip tam tikrą principą, o ne kaip papildomą reikalavimą. Jo esmė būtų tokia, kad organizacijos, valdančios neliečiamus fondus būtų atskaitingos ne tiek pagal tam tikrą bendrą visoms organizacijoms patvirtintą tvarką (kuri iki tam tikro lygio visgi gali būti bendra), bet labiau individualiai, konkrečiai valdžios institucijai. Pastaroji institucija prižiūrėtų, ar organizacija tinkamai vykdo visus jai keliamus reikalavimus, ar gyvybingai funkcionuoja ir ar vis dar turi teisę į neliečiamą fondą turinčios organizacijos statusą bei su juo susijusias lengvatas. Kadangi dėl veiklos pobūdžio ir didelio neliečiamo fondo minimumo šių organizacijų nebūtų labai daug, tokia individualaus atsiskaitymo sistema galėtų geriausiai užtikrinti nepiktnaudžiavimą išvardintomis lengvatomis bei privilegijomis. 

Nuolatinis monitoringas savo ruožtu yra taip pat glaudžiai susijęs su jau minėtuoju organizacijų individualiu

atskaitingumu, ne jis tiesiog reikštų, kad institucija, kuri prižiūri mūsų aptartas organizacijas turėtų nuolat stebėti ar tinkamai organizacija atsiskaito už savo veiklą, ar atsiskaitymuose atsispindi tinkamas lėšų panaudojimas ir VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

pan. Jokiu būdu šiuo principu nereikėtų piktnaudžiauti ir prižiūrinčiai institucijai neturėtų būti leista pernelyg kištis į organizacijos veiklą, kad nebūtų pažeistas organizacijos nepriklausomumas. 

Galiausiai ši institucija galėtų spręsti dėl atsakomybės už organizacijai numatytų pareigų nevykdymą.

Nuolat tikrindama, ar tinkamai organizacija atsiskaito ir naudoja neliečiamo fondo lėšas, minėtoji institucija galėtų paskirti tam tikras sankcijas organizacijoms už savo pareigų nevykdymą. Tai galėtų būti įspėjimas, baudos ir, jei organizacijos vykdomi pažeidimai būtų sistemingi bei grubūs – galbūt net „neliečiamą fondą turinčios organizacijos“ statuso netekimas. Atskira kontrolės, atskaitomybės ir atsakomybės už pareigų nevykdymą sistema turėtų būti nustatyta todėl, kad apskritai nevyriausybinių organizacijų yra labai daug ir yra sunku nuolat jas kontroliuoti, ar, tuo labiau, taikyti kažkokias sankcijas. Dėl to dažniausiai jei kokia organizacija ir nusižengia privalomiems reikalavimams, tai paprastai jokia konkreti atsakomybės forma jai nėra taikoma. Todėl konkrečiai neliečiamo fondo turėtojoms galėtų būti sukurta atskira atsiskaitymo ir atsakomybės sistema, kuri užtikrintų, jog joms suteiktomis lengvatomis nėra piktnaudžiaujama, kas galiausiai didintų pasitikėjimą tokiomis organizacijomis bei užtikrintų, kad jos veikia skaidriai. 2.3.4. Reikalavimai, suteikiantys teisę gauti su neliečiamo fondo parama susijusias lengvatas Ši, paskutinė, reikalavimų grupė turėtų užtikrinti tai, kad mokestinėmis lengvatomis, atsirandančiomis būtent dėl paramos neliečiamam fondui, nebūtų piktnaudžiaujama ir kad jos veiktų efektyviai. Kiekvienas šių reikalavimų atlieka labai skirtingas apsaugos funkcijas ir toliau mes jas trumpai aptarsime 

Minimalios paramos sumos nustatymas – šis reikalavimas apskritai užtikrina, kad papildomos lengvatos,

būtų efektyvios. Kadangi, kaip jau ne kartą minėta, neliečiamo fondo lėšų paieška paprastai yra labai didelio masto, tai nustatydama minimalią paramos sumą valstybė gali užtikrinti, kad, visų pirma, donorai būtų suinteresuoti skirti didesnes lėšas ir antra, kad jai nereikės vykdyti papildomos šių donorų apskaitos dėl pakankamai menkaverčių sumų. Kaip jau buvo minėta pavyzdyje kalbant apie mokestines lengvatas donorams jei kiekvienas, nusipirkęs apyrankę už 10 Lt (lėšos už kurią būtų skiriamos neliečiamam fondui) galėtų reikalauti papildomų mokestinių lengvatų, mokesčių administratorius būtų apkrautas dideliu krūviu papildomo darbo, kuris realiai pačioms neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms neatneštų proporcingos naudos. Dėl šių priežasčių

galėtų būti numatytas reikalavimas, kad, pvz., „pajamų mokesčio mokestinės lengvatos už paramos teikimą atsiranda tik tuomet, kai paramos suma yra ne mažesnė kaip 1000 eurų“. 

Parama teikiama tiesiogiai į fondą ir patvirtinimas apie suteiktą paramą išduodamas ne pačios organizacijos.

Šių reikalavimų funkcija būtų užtikrinti, kad lėšos, teikiamos į šį fondą būtų panaudotos būtent neliečiamam fondui, o nebūtų išleidžiamos organizacijos kasdienėms išlaidoms. Šis reikalavimas praktiškai galėtų būti įgyvendinamas taip, kad organizacija neliečiamam fondui gaunamai paramai privalėtų turėti specialiąją atskirą banko sąskaitą. Paramos davėjas ar testamento vykdytojas (jei parama yra suteikta palikimu) turėtų paramą suteikti į būtent šią sąskaitą ir tuomet bankas, kuriame ši sąskaita yra turėtų išduoti pažymą, jog lėšos yra gautos. Kai parama yra teikiama nekilnojamais daiktais, galėtų būti privalomas notaro patvirtinimas, kad daiktas yra perleistas į būtent neliečiamą fondą. Kitaip sakant, gali būti numatyti tam tikri apsaugos mechanizmai, kurie užtikrintų, kad galiausiai parama atsirastų būtent neliečiamame fonde, o ne susimaišytų su kitomis organizacijos turimomis ir kasdienei veiklai naudojamomis lėšomis bei turtu.

Baigiant kalbėti apie papildomus reikalavimus bei suvaržymus, nustatomus neliečiamą fondą valdančiai organizacijai, ir apskritai darant išvadas apie bendras prielaidas, kurių reikia, kad ši koncepcija veiktų efektyviai, būtina dar kartą pažymėti jog čia, kaip ir visur, būtina yra išlaikyti teisių ir pareigų balansą. T.y., reikėtų suprasti, jog jei valstybė nesirenka suteikti visų siūlomų privilegijų neliečiamam fondui, tai neefektyvu ir neprasminga būtų nustatyti tokį fondą valdančiai organizacijai visus įmanomus reikalavimus. Tiesiog reiktų nepamiršti, jog norint skatinti neliečiamo fondo koncepcijos paplitimą, svarbu, kad ji būtų patraukli, lanksti ir palanki nevyriausybinėms organizacijoms bei jų donorams, o ne nuo pat pradžių susijusi su didele atsakomybe ir maža iš to gaunama nauda. Dėl to nustatant papildomus reikalavimus visuomet reikėtų pasverti ar pakankamai papildomų lengvatų yra suteikiama ir ar dar nepradėjusi veikti neliečiamo fondo koncepcija nebus „palaidota“ pernelyg didelių atsakomybės, kontrolės ir atskaitomybės suvaržymų.

3. NELIEČIAMO FONDO REGLAMENTAVIMAS ES VALSTYBĖSE. APŽVALGA. Šiame skyriuje trumpai apžvelgsime įvairių Europos valstybių praktiką, koks yra su neliečiamu fondu susijęs reglamentavimas. Kaip galima buvo pamatyti iš skyriaus, kuriame nagrinėjome efektyviam neliečiamo fondo veikimui reikalingas prielaidas, šis finansavimosi klausimas yra labai kompleksinis, apima daug įvairių mokestinių (ir ne tik) klausimų, todėl norint detaliai aptarti neliečiamo fondo reglamentavimą Europoje, galima būtų daryti atskirą ir detalų tyrimą. Dėl to šiame skyriuje pateikta apžvalga yra pakankamai bendro pažintinio pobūdžio ir jos tikslas yra apžvelgti egzistuojančią praktiką, o ne pateikti nuodugnių tyrimų duomenis ar išvadas. Taigi toliau bendrais bruožais apžvelgsime, koks yra apskritai valstybių požiūris į neliečiamus fondus ir jas valdančias organizacijas, bei kokias galimybes valstybės yra sudariusios pastarosioms užsiimti investavimo veikla. Pabaigai kaip geros praktikos pavyzdį trumpai panagrinėsime Čekijos reglamentavimą ir politiką, susijusią su neliečiamu fondu, t.y., aptarsime, kaip realiai ši koncepcija veikia šioje šalyje. 3.1. Galimybė turėti neliečiamą fondą ir galimybė investuoti neprarandant mokestinių lengvatų Pakankamai sunku yra daryti apibendrinimus apie tai, kaip neliečiamo fondo koncepcija veikia Europoje. Skirtingose valstybėse yra skirtingai suprantamos tiek pačios nevyriausybinės organizacijos, tiek specifinė jų rūšis - fondai, tiek patys neliečiami fondai. Taip pat labai nevienodai vystėsi jų valdžios požiūris ir pasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis, dėl to labai griežta valstybių klasifikacija į pripažįstančias neliečiamus fondus ir nepripažįstančias yra sunkiai galima. Dėl šios priežasties mes pabandėme išskirti keletą pagrindinių kategorijų, į kurias gali būti suskirstytos valstybės, ir kurios būtų reikšmingos mūsų nagrinėjamos temos kontekste. 3.1.1. Taigi, visų pirma galima būtų išskirti tas valstybes, kurios numato tam tikrą minimumą „pradinio kapitalo“, reikalingo pačiai organizacijai ar jos neliečiamam fondui įsteigti. „Pačios organizacijos“ ar „jos neliečiamo fondo“ atskyrimas čia paminėtas ne šiaip sau. Esmė tokia, jog egzistuoja keletas valstybių, kurios pradinės sumos minimumą yra nustačiusios ne neliečiamam fondui, bet fondui kaip organizacijai. Skirtumas čia pagrindinis yra tas, kad pastarosios valstybės nebūtinai atpažįsta pačio neliečiamo fondo koncepcija, tačiau apskritai fondus, kaip organizacijų rūšį laiko privilegijuotais. Tokios valstybės – tai Prancūzija (fondo minimalus pradinis kapitalas 152 tūkstančiai eurų), Suomija (25 tūkstančiai eurų), Lenkija (300 eurų). Minimali suma įsisteigimui taip 39 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

pat reikalinga tam tikroms labdaros organizacijų rūšims Jungtinėje Karalystėje1. Taip pat Vokietijoje (nors būtent valstybės įstatymuose tai konkrečiai neįtvirtinta2) fondui įsteigti paprastai reikia mažiausiai 30 tūkstančių eurų. Kita valstybių grupė, kuri taip pat priklauso „minimumą turinčių“ kategorijai – tai šalys, kuriose yra atpažįstama pati neliečiamo fondo koncepcija ir būtent neliečiamam fondui yra numatytas minimalios sumos reikalavimas. Šalys, kurios turi tokią sistemą Europoje – tai Čekija, Slovakija ir Rumunija. Visos šios kategorijos valstybių, nustačiusių minimalios steigimui reikiamos sumos reikalavimą ypatybė yra ta, kad apžvelgus fondų paplitimą Europoje apskritai, matoma, jog būtent šiose valstybėse yra didžiausias fondų paplitimas3 ir būtent šiose valstybėse fondai surenka bei perskristo organizacijoms daugiausiai lėšų4. Tiesa, negalima šio teiginio suabsoliutinti (kai kuriose valstybėse patys fondai gali būti ir valstybinės įstaigos ar privačių įmonių interesams įsteigti, todėl jų skaičius yra didesnis), tačiau bendra tendencija yra tokia. Ypač akivaizdžiai tai matosi kai kalbame apie Čekiją ir Slovakiją Rytų, Pietryčių ir Vidurio Europos valstybių kontekste. Neatsitiktinai iš visų šio regiono valstybių būtent šiose dviejuose šalyse ir dar Lenkijoje yra daugiausiai fondų ir pastarieji kasmet paremia nevyriausybinį sektorių panašaus dydžio sumomis, kaip ir kaimynai Vakaruose. Neliečiamo fondo koncepcija čia iš vienos pusės nestabdo kitų fondų veiklos (nes ne visi fondai turi galimybę surinkti reikalingą pradinę sumą), o iš kitos pusės leidžia valstybei papildomomis mokestinėmis lengvatomis paremti pačius pajėgiausius ir daugiausiai potencialo turinčius - neliečiamo fondo turėtojus – ir taip paskatinti jų veiklą. Didžiojoje dalyje valstybių, kuriose yra įtvirtintas minimumo reikalavimas organizacijoms yra leidžiama užsiimti investicine veikla ir jos gauna įvairaus pobūdžio su juo susijusias mokestines lengvatas. 3.1.2. Kita valstybių kategorija – tai tokios valstybės, kuriose yra atpažįstama5 neliečiamo fondo koncepcija, jį valdančioms organizacijoms yra suteikiamos vienokios ar kitokio pobūdžio lengvatos, tačiau jokios minimalios fondo sumos nėra nustatyta. Tokios valstybės – tai Danija, Rusija, Italija, Portugalija. Šioje kategorijoje dar kartą galima būtų paminėti Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kuriose taip pat yra atpažįstama neliečiamo fondo koncepcija, tačiau minimali suma jose visgi yra nustatoma ne pačiam neliečiamam fondui, o fondo (ar kitos organizacijos – JK atveju) įsteigimui. Būtent šiose dvejose valstybėse, drauge su Danija, neliečiamas fondas turi 1 Dėl skirtingų teisės sistemų JK apskritai neturi skirstymo į asociacijas ir fondus, o tik skirstymą pagal mokestines lengvatas ir veiklos rūšį – dėl šios priežasties negalima konkrečiai įvardinti pradinio kapitalo, reikalingo įsteigti organizaciją. 2 Vokietijoje fondo įregistravimas priklauso nuo konkrečios žemės (administracinio vieneto) teisės aktų. 3 Rumunija šiuo atveju yra išimtis, nes naujas neliečiamus fondus reglamentuojantis teisės aktų pakeitimų paketas buvo priimtas tik 2005 m. pabaigoje, todėl ši koncepcija dar nėra iki galo nusistovėjusi ir „prigijusi“ šioje šalyje. 4 Europos fondų centro duomenys, 2003 m. www.efc.be 5 Terminas „atpažįstama“ čia reiškia „vartojama įstatymuose“ ir šiam fondui yra nustatomas vienokio ar kitokio pobūdžio ypatingas teisinis rėžimas.

ypatingą reikšmę labiausiai jo surinkimo momentu. T.y., paprastai šiose valstybės yra taikomi vienokio ar kitokio pobūdžio mokesčiai organizacijoms, susiję su pajamų ar tam tikro turto gavimu. Ir tik tuomet, kada organizacija gauna lėšas su tikslu įsteigti neliečiamą fondą, pastarosios nėra niekaip apmokestinamos. Pvz., Danijoje, visos pajamos, gaunamos iš ekonominės veiklos, taip pat dovanos, palikimu paliktas turtas bei kita parama yra apmokestinama 32 % mokesčių tarifu. Ir tik tuomet, kada organizacija šias lėšas renka į neliečiamą fondą, jos yra visiškai neapmokestinamos. Taigi, šiose šalyse yra numatomos lengvatos, susijusios su neliečiamo fondo įsteigimu. Portugalijoj, bei taip pat jau minėtoje Vokietijoje daugiausiai neliečiamo fondo lengvatų yra susiję su papildomomis donorų lengvatomis. Pvz., Vokietijoje būtent neliečiamam fondui paramą suteikęs fizinis asmuo gali gauti lengvatas iki 307 tūkstančių eurų (kai tuo tarpu teikiant paramą paprastoms organizacijoms maksimali suma yra 20 tūkstančių), kurias gali atskaityti iš savo pajamų mokesčio per devynis metus. Portugalijoje apskritai teikiant paramą būtent neliečiamam fondui mokesčių lengvatos yra neribojamos, t.y., išvis yra panaikinto „viršutinės lubos“. Bendrai visose neliečiamo fondo koncepciją atpažįstančiose šalyse jas valdančioms organizacijoms taip pat yra leidžiama užsiimti investavimo veikla ir ją vykdydamos valstybės nepraranda joms priklausančių mokestinių lengvatų. 3.1.3. Trečiąją kategoriją valstybių galima įvardinti kaip valstybes, kuriose neliečiamo fondo koncepcija nėra įtvirtinta, tačiau jose organizacijos gali užsiimti investavimu nebijodamos prarasti mokestinių lengvatų. Svarbu yra išskirti šias valstybes todėl, kad kaip žinia būtent leidimas užsiimti investicine veikla yra vieną svarbiausių neliečiamo fondo veiklos prielaidų, taigi, nors čia ir nėra konkrečiai išskirtas neliečiamo fondo statusas, organizacijos tokius fondus visgi gali turėti. Problema su tokiomis valstybėmis yra tokia, kad čia neliečiamą fondą gali pradėti rinkti bet kokia organizacija, taigi lėšų paieška joms visoms yra vienodai sunki. Kita vertus, valstybė čia neturi nusistačiusi pakankamai priemonių, kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimui bei nėra numačiusi jokių papildomų lengvatų tokio fondo turėtojoms, t.y., daugelyje iš šių valstybių neliečiamo fondo koncepcija nėra ir negali būti efektyvi. Taigi šios valstybės – tai Vengrija, Graikija, Ispanija, Švedija, Austrija. Vengrijoje veikiančio universiteto pavyzdį nagrinėjome kaip vieną iš tokio neefektyvaus funkcionavimo įrodymų. Tiesa, Vengrijoje tokia situacija yra susidariusi todėl, kad nors organizacijoms ir leidžiama investuoti, tačiau tik investuodamos į valstybės obligacijas organizacijos gauna mokestines lengvatas. Tokia pati situacija yra ir kitose valstybėse. Taip pat, pvz., Graikijoje dėl šios priežasties (kad visos organizacijos gali užsiimti investavimu), VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

organizacijoms mokesčiai yra sumažinti nuo 37% iki 10% iš investicinės grąžos gautų pajamų. Tokiu būdu organizacijos vis tiek turi mokėti nemažus mokesčius ir neliečiamų fondų šioje šalyje yra vos keletas. 3.1.4. Ketvirtoji valstybių kategorija – tai tokios šalys, kuriose neliečiamo fondo koncepcija nėra atpažįstama ir kurių įstatymuose įvardinta, kad organizacijoms negalima užsiimti investavimo veikla, t.y., kad investuodama organizacija netenka šiaip jai priklausančių mokestinių lengvatų. Į šią kategoriją patenka Belgija, Liuksemburgas bei Olandija. Tiesa, verta pažymėti, jog šis draudimas jose yra įtvirtintas nevienodai ir tuo pačiu investavimas sukeltų skirtingas pasekmes organizacijai.

Pvz., Belgijoje yra gana konkrečiai įtvirtinta, jog investuodama

organizacija rizikuoja prarasti visas jai priklausančias mokestines lengvatas, t.y., investuojanti organizacija gali būti pripažinta pelno siekiančia. Olandijoje ir Liuksemburge šis „draudimas“ tiesiog reiškia, jog tokio pobūdžio veikla bus apmokestinta taip pat kaip ir pelno vienetų, tačiau tai iš esmės neturės įtakos organizacijos „ne pelno subjekto“ statusui. Šiaip ar taip, šiose valstybėse neliečiamo fondo turėjimas yra sunkiai įmanomas. 3.1.5. Penktoji kategorija, kuriai neabejotinai priklauso ir Lietuva – tai valstybės, kuriose neliečiamo fondo koncepcija nėra pripažįstama ir kuriose nėra aišku, ar organizacijai galima užsiimti investavimu. Deja, tačiau tokia situacija yra dar labiau nepalanki neliečiamo fondo turėjimui, negu ketvirtojoje kategorijoje esančiose valstybėse. Kaip jau minėta, taip yra todėl, kad čia organizacijos, visgi pradėjusios investuoti, rizikuoja visomis savo mokestinėmis lengvatomis, nes iškilus konfliktui su mokesčių administratoriumi ( kaip tai buvo aptartuoju Lenkijos atveju), organizacijos rizikuoja apskritai prarasti ne pelno vieneto statusą. Toks neaiškumas ne tik gąsdina organizacijas bei stabdo filantropijos plėtrą šalyje, bet taip pat parodo pakankamai aiškias teisinio reglamentavimo spragas. Tokių valstybių Rytų Europoje, be Lietuvos, be abejo, yra ir daugiau, tačiau iš dvidešimt dvejų ES valstybių, apžvelgtų šiam tyrimui, daugiau tokių, priskirtinų šiai kategorijai surasti nepavyko. 3.1.6. Na ir galiausiai paskutinė – šeštoji kategorija – tai valstybės, kuriose apskritai praktiškai nėra nustatyta jokių lengvatų nevyriausybinėms organizacijoms, todėl netgi nėra svarbu, ar jos atpažįsta neliečiamo fondo koncepciją, ar ne. Šiose valstybėse, be abejo, ne tik sunkiai įmanomas neliečiamo fondo veikimas, bet taip pat pakankamai sunki padėtis yra su parama nevyriausybinėms organizacijoms apskritai. Iš dabartinių ES valstybių šiai kategorijai galėtų būti priskirta tik Bulgarija, tačiau joje, reikia pripažinti, situacija po truputėlį gerėja.

Taigi kaip galima teigti apžvelgus neliečiamo fondo situaciją ir galimybes Europoje, reikia pripažinti, jog padėtis Lietuvoje šiuo metu yra labai neaiški ir dėl to, lyginti su kitomis valstybėmis, pakankamai prasta. Detaliai Lietuvos situaciją aptarsime sekančiame skyriuje, bet prieš tai norisi trumpai pristatyti tai, kaip neliečiamo fondo koncepcija šiuo metu veikia Čekijoje. 3.2. Neliečiamų fondų atsiradimas, funkcionavimas ir jų veiklos reglamentavimas Čekijoje1 Taigi verta pradėti nuo to, kad apskritai Čekijoje fondai ir neliečiami fondai atsirado po to, kai 1992 m. buvo nuspręsta 1% lėšų, gautų privatizavimo procese skirti taip vadinamam „fondų sektoriui“, t.y., įvairiems subjektams, kurie įkūrę savo neliečiamą fondą vėliau galėtų remti kitas organizacijas ar asmenis.

Taigi

1999 m. buvo atrinktos 38 organizacijos, o 2001 m. dar 64 ir viso joms buvo išdalinta 37 mln. JAV dolerių piniginių lėšų bei dar 20 mln. JAV dolerių akcijomis. Lėšos buvo dalinamos tik įsteigti neliečiamiems fondams ir tik pagal labai griežtus reikalavimus. Šiuo metu Čekijoje fondų (kaip organizacijų) veiklą reglamentuoja „Fondų ir Fondų be neliečiamo fondo įstatymas“. Pagal šį įstatymą organizacijos, turinčios neliečiamą fondą turi daugiau mokestinių lengvatų ir kitų privilegijų, negu paprasti fondai (atkreiptinas dėmesys, kad Čekijoje tik fondai (organizacijų rūšis – aut.past) gali turėti neliečiamus fondus). Privilegijos daugiausiai yra mokestinio pobūdžio ir suteikia neliečiamą fondą turintiems fondams visas įmanomas pajamų ir pelno mokesčio lengvatas. Nėra jokių ribojimų dėl to, kur ir kiek fondo lėšų galima investuoti. Be papildomų lengvatų, šie fondai turi atitikti ir keletą pagrindinių reikalavimų ir vykdyti papildomas pareigas: 1. Fondo lėšos per visą jo egzistavimo laiką turi būti ne mažesnės kaip 16 600 eurų; 2. apie bet kokius pasikeitimus, susijusius su pirmu reikalavimu turi būti nedelsiant informuojamos atsakingos institucijos; 3. reikšmingi neliečiamo fondo pasikeitimai turi būti įregistruojami fondų registre; 4. organizacija turi turėti Revizijos komisiją ir nei vienas jos narių negali būti organizacijos valdyboje ar būti kaip tiesiogiai susijęs su kuriuo nors iš pastarosios narių. Jei organizacija negali suburti pakankamai kompetentingų abiejų organų, jai leidžiama nusisamdyti vieną profesionalų revizorių. 5. organizacija turi atsiskaityti už savo valdomų neliečiamo fondo lėšų panaudojimą. Informacija iš Europos ne pelno teisės vykdyto tyrimo „Endowments and Reserve Funds in Bulgaria, Czech Republic, Hungary, Poland, Slovakia, Slovenia and Romania“, 2006 m.

Dar vienas išskirtinis dalykas, kuris buvo pradėtas Čekijoje – tai bankų ir fondų bendradarbiavimas. Tarpininkaujant „Čekijos Donorų Forumui“ buvo sukurta „bendro investicinio fondo“ koncepcija. „Bendras investicinis fondas“ – tai fondas, kurį administruoja tam tikras bankas ir jame savo lėšas laiko paprastai vidutinio ir mažo dydžio fondai. Tokiu būdu, sudėjus jų lėšas bendrai, organizacijos gauna didesnę investicinę grąžą, o bankai gauna pakankamai turtingus klientus, kas bendrai neša naudą tiek bankams, tiek visuomenei apskritai. Na ir galiausiai reiktų pateikti šiek tiek statistikos. 2006 m. pradžioje Čekijoje veikė 392 fondai su neliečiamu fondu ir virš 900 paprastų fondų. Bendra tuo metu Čekijos neliečiamuose fonduose buvusi suma - 140 812 108 eurų.

4. TEISINĖ APLINKA NELIEČIAMAM FONDUI LIETUVOJE Kalbėdami apie neliečiamo fondo reglamentavimą Europoje, Lietuvą priskyrėme prie tų valstybių, kuriose reglamentavimas yra pakankamai neaiškus, t.y., gana sudėtinga yra atsakyti į klausimą, ar organizacijos turi teisę turėti neliečiamus fondus, juos investuoti bei iš to finansuoti savo veiklą, ar neturi. Toliau šiame skyriuje būtent ir apžvelgsime šiuo metu galiojančius mokesčių įstatymus bei valstybės institucijų pateiktus jų išaiškinimus ir pabandysime įvertinti, ar palanki visgi šiuo metu yra teisinė aplinka neliečiamo fondo turėjimui. Egzistuojančią situaciją aptarsime pagal tokią pačią schemą, kaip ir nagrinėjant bendras prielaidas, reikalingas efektyviam neliečiamo fondo funkcionavimui. Taigi, visų pirma bus aptarta, koks pagal galiojančius įstatymus būtų neliečiamo fondo ir jį turinčios organizacijos statusas, t.y., kaip šiuo metu egzistuojanti ne pelno vieneto samprata dera su neliečiamo fondo koncepcija, bei kaip paramos naudojimas tokiam fondui įtakotų paramos statusą ir su juo susijusias lengvatas. Toliau, kadangi neliečiamas fondas yra susijęs su papildomomis mokestinėmis lengvatomis, aptarsime, kokie mokesčiai, aktualūs neliečiamo fondo kontekste, šiuo metu yra privalomi organizacijoms ir nuo kokių organizacijos jau dabar yra atleidžiamos kaip ne pelno vienetai. Taip pat, apžvelgsime kokios mokestinės lengvatos donorams, susijusios su parama, šiuo metu egzistuoja Lietuvoje ir kiek jos būtų palankios bei naudingos neliečiamo fondo atveju. Na ir pabaigai, norėdami įvertinti kokie papildomi reikalavimai dar galėtų būti numatyti neliečiamą fondą turėsiančioms organizacijos Lietuvoje, apžvelgsime kokie reikalavimai bei suvaržymai nevyriausybinėms organizacijoms yra nustatyti jau dabar – t.y., trumpai apžvelgsime šiuo metu egzistuojančius organizacijų kontrolės, atsakomybės ir atskaitomybės aspektus.

4.1. „PELNO NESIEKIANČIOS1“ ORGANIZACIJOS SĄVOKA IR NELIEČIAMAS FONDAS Kadangi su neliečiamu fondu susiję klausimai ir problemos yra daugiausiai mokestinės prigimties, šio tyrimo kontekste pati svarbiausia tampa pelno nesiekiančios organizacijos sąvoka. Taip yra todėl, kad iš visų šiuo metu teisės aktuose egzistuojančių nevyriausybinių organizacijų apibrėžimų, ji vienintelė yra nuolat naudojama praktiškai visuose organizacijoms aktualiuose mokesčių įstatymuose. Būtent dėl šios priežasties, kaip jau buvo minėta kalbant apie ypatingą fondo statusą, ši sąvoka turi išskirtinę reikšmę toliau nagrinėjant galimas su neliečiamu fondu susijusias mokestines lengvatas. T.y., tik atitinkanti „pelno nesiekiančio vieneto“ apibrėžimą organizacija apskritai gali gauti mokestines lengvatas. Kadangi, kaip jau buvo įrodyta antrojoje šio tyrimo dalyje, neliečiamas fondo turėjimas apskritai gali būti laikomas prieštaraujančiu šios sąvokos esmei (jei valstybė nėra numačiusi priešingai), labai svarbu išnagrinėti tai, kaip Lietuvoje apskritai yra suprantama bei kaip detaliai yra aptarta pelno nesiekiančios organizacijos sąvoka. Tiek pagal LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 2 str. nuostatas, tiek pagal LR pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 2 str. nuostatas pelno nesiekiantys vienetai suprantami kaip juridiniai asmenys, 1) kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir 2) kurie gauto pelno pagal jų veikla reglamentuojančius teises aktus neturi teises skirstyti savo steigėjams ir (arba) jų dalyviams. Pagrindinis skirtumas tarp šiuose įstatymuose nustatytų sąvokų yra tas, kad be šių dviejų ką tik išvardintų kriterijų, PVM įstatymas taip pat numato tai, kad „tais atvejais, kai kitus pelno nesiekiančios organizacijos požymius atitinkančios organizacijos veiklos reikšmingą dali sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tos organizacijos veiklos tikslas nėra pelno siekimas, taikant PVM įstatymą tokia organizacija nelaikoma pelno nesiekiančia organizacija“. Kitaip sakant, tais atvejais, kai yra kalbama apie PVM lengvatas pelno nesiekiančioms organizacijoms, būtent pati veikla, o ne jos tikslas nulemia PVM mokestinių lengvatų buvimą arba ne. Žinoma, nemažai galima būtų diskutuoti apie tokios nuostatos atitikimą „pelno nesiekiančių vienetų“ sampratai apskirtai, tačiau to mes nedarysime, nes šio darbo tikslas nėra įvertinti kiek teisinga yra valstybės mokesčių politika, o tik pateikti objektyvius jos išaiškinimus. Kita vertus, prie šio papildomo kriterijaus mes dar grįšime kiek vėliau, kai kalbėsime apie mokesčių lengvatas organizacijoms. Tuo tarpu šioje dalyje reikšminga yra kiek atidžiau aptarti pirmuosius du pelno nesiekiančio vieneto kriterijus. Labai svarbu pabrėžti, kad teorijoje, daugelio valstybių teisėje, taip pat ir organizacijų teisinį statusą reglamentuojančiuose LR įstatymuose jau gana seniai yra atsisakyta sąvokos „pelno nesiekiantis vienetas“ ir vartojamas praktiškesnis bei neabejotinai savo turiniu teisingesnis terminas „ne pelno siekianti“ organizacija. Dėl to šiame darbe visur iki šiol ir buvo sutinkamas apibūdinimas „ne pelno“ organizacija ir tik kalbant apie Lietuvą bei nagrinėjant jos teisės aktus būtina (todėl kad ši sąvoka yra vartojama visuose mokesčių įstatymuose ir jų išaiškinimuose) yra pereiti prie „pelno nesiekiančių“ vienetų termino.

4.1.1. Organizacijos tikslas nėra pelno siekimas Bendrai, šis kriterijus neabejotinai sudaro pelno nesiekiančių vienetų esmę. Absoliučiai visose valstybėse, kuriose apskritai egzistuoja „ne pelno“ sąvoka, būtent šis kriterijus yra reikšmingiausias atribojant pelno nesiekiančius ir verslo (kitaip – pelno siekiančius) subjektus. Taigi, iš esmės šis kriterijus yra labai svarbus, reikšmingas ir nekvestionuotinas. Tačiau problema yra ta, kad kai kurios valstybės šį kriterijų yra pakankamai aiškiai detalizavusios bei išaiškinusios savo teisės aktuose (arba teismų praktikoje – kaip, pvz, JK ar JAV atveju). Kitos gi valstybės – ir Lietuva yra viena iš jų – realiai nėra niekur konkrečiai aptarusios, koks yra šio kriterijaus turinys. Netgi keliose dešimtyse mokesčių inspekcijos paaiškinimų bei komentarų tai nėra aptarta, todėl visiškai negalima pasakyti, ar neliečiamo fondo koncepcija nebūtų laikoma prieštaraujančia šiam kriterijui. Taigi, Lietuvoje šiuo metu yra lygiai tokia pati situacija, kaip ir prieš keletą metų buvo kaimyninėje Lenkijoje, kada buvo nagrinėjama jau minėta FNP byla. Įstatymuose nėra išaiškinta, taigi organizacijos ir mokesčių administratoriaus konflikto atveju šis išaiškinimas tiesiogiai priklausytų nuo bylą nagrinėjančio teismo. Verta pastebėti, kad kaip ir visada, kai yra susiduriama su teisinio reglamentavimo spragomis, galima būtų bandyti taikyti bendruosius teisės principus ir jais remiantis bandyti atsakyti į šį klausimą, tačiau ir tai padarius negalima būtų tvirtai teigti, kokią poziciją galiausiai priimtų teismas. Taigi, nors iš esmės teorijoje neliečiamas fondas tėra laikomas finansavimosi priemone, padedančia pasiekti tikrųjų organizacijos tikslų, iš tiesų mokesčių mokėtojo ir teisminių institucijų akimis tai gali būti suvokiama ir kitaip. 4.1.2.Organizacija gauto pelno neturi teises skirstyti savo steigėjams ir (arba) jų dalyviams Apie šį pelno nesiekiančių organizacijų kriterijų kaip principą taip pat yra nemažai diskutuojama ir bendrai pripažįstama, jog atriboti pelno skirstimą nuo, pvz., labdaros teikimo organizacijos nariams ar darbo užmokesčio jos darbuotojams, yra labai sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis kriterijus yra gerokai mažiau susijęs su galimais pavojais neliečiamo fondo koncepcijai, nes galiausiai organizacija gautąjį „pelną“ anksčiau ar vėliau išleidžia įstatuose numatytiems tikslams. Visgi viename Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pateiktame paaiškinime ši nuostata yra išaiškinta taip, kad būtent pelno neskirstimo principas gali būti suprantamas kaip draudžiantis neliečiamo fondo investavimą. Minėtame paaiškinime1 iš tiesų yra aptariama ne pati pelno nesiekiančio vieneto sąvoka, o su ja susiję paramos panaudojimo klausimai ir nagrinėjama Labdaros Paramos įstatymo (toliau – LPĮ) 10 str. 2d. 2 p., kuris teigia, kad 1

„Pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo ypatumai“. Reg Nr. (18.10-31-1)-R-8196. 2006-09-21 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

“<…> pagal šį įstatymą kaip parama gautos lėšos ir kitas turtas negali būti <…> perduodami kaip įnašas juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas”. Šis LPĮ draudimas būtent ir kyla iš mūsų nagrinėjamo kriterijaus, todėl minėtos nuostatos išaiškinimas yra vertas dėmesio. Taigi - grįžtant prie jau minėto VMI paaiškinimo - jame teigiama, jog „Jeigu PNV1 gautą paramą (lėšas ar turtą) perduoda kaip įnašą kitam vienetui, kurio dalyvis yra tas PNV arba jis tokiu dalyviu taptų perdavęs gautą paramą, tai gauta parama laikoma ne pagal paskirti panaudota parama. Punkto nuostata reiškia, kad gauta parama negali būti naudojama investicinėje veikloje (steigiant vienetus, įsigyjant veikiančių vienetų akcijas)“. Gana sunku yra detalizuoti minėtą paaiškinimą ir pateikti galimus mokesčių administratoriaus argumentus, kodėl jis taip aiškina šią LPĮ nuostatą, tačiau toks išaiškinimas visgi yra ir juo šiuo metu vadovaujasi visos Lietuvoje veikiančios mokesčių inspekcijos. Būtina dar kartą pabrėžti, kad šis paaiškinimas yra susijęs tik su paramos panaudojimu ir negalima teigti, jog vien dėl jo mokesčių inspekcija apskritai pripažintų investavimu užsiimančią organizaciją pelno siekiančia. Tačiau kita vertus, LPĮ ir PMĮ įstatymų nuostatos apie pelno neskirstimą yra panašios, ir vien tik tai, jog mokesčių administratorius suranda sąsajas tarp draudimo skirstyti pelną ir investavimo, jau yra pakankamas pagrindas susirūpinti ir suabejoti galimybe organizacijai apskritai užsiimti investavimu į vertybinius popierius. T.y., jei tokia paralelė buvo išvesta vieną kartą, galima tikėtis, jog ji, reikalui esant, gali būti pakartota kiek bendresniam kontekste. Šioje diskusijoje dar norisi akcentuoti, jog VMI išaiškinimai iš tiesų tėra rekomendacinio pobūdžio aktai, kuriais yra vienodinama teritorinių mokesčių inspekcijų praktika. T.y., šis išaiškinimas tėra mokesčių administratoriaus pasakymas, kaip jis traktuotų tokią situaciją. Tai anaiptol neparodo, kokia iš tiesų buvo ar yra įstatymų leidėjo valia, ar koks būtų teismo aiškinimas kilus konfliktui. Galima tik teigti, kad tai parodo tam tikrą tendenciją, kokia galbūt būtų bendra praktika neliečiamų fondų atžvilgiu (jei šie investuotų į vertybinius popierius) iš mokesčių administratoriaus pusės. Baigiant aptarinėti pelno nesiekiančių organizacijų sąvoką ir pagrindinius jos kriterijus verta trumpai paminėti, jog tame pačiame išaiškinime VMI yra pateikusi sąrašą teisinių formų (kaip, pvz., asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros paramos fondai, daugiabučių namų bendrijos), kurios yra paprastai laikomos pelno nesiekiančiais vienetais. Taigi nereiktų suprasti, kad absoliučiai visos įstaigos ir organizacijos tampa pelno nesiekiančiomis, jei atitinka numatytuosius kriterijus.

Pelno nesiekiančių vienetų – sutr. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

4.2. PARAMOS STATUSAS IR NELIEČIAMAS FONDAS Kaip ir buvo aptarta antrojoje šio tyrimo dalyje kalbant apie bendrus paramos teikiamus privalumus, taip ir Lietuvoje parama yra susijusi su tam tikromis mokestinėmis lengvatomis paramos gavėjams ir paramos teikėjams. T.y., tinkamai panaudota parama yra neįskaičiuojama į organizacijos pelno mokesčio bazę1, o donorai, suteikę paramą, gali ją vieną arba du kartus atskaityti iš savo gautų pajamų2, jei ji yra teikiama LPĮ nustatyta tvarka. Norint išanalizuoti tai, kaip neliečiamas fondas funkcionuotų ir kokį poveikį darytų šiame kontekste, reikia pradėti nuo paramos sąvokos ir trumpos LPĮ apžvalgos. Paramos sąvoka yra apibrėžta LPĮ 2 str. 2 d. kaip “<…> paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas paramos dalykų

teikimas šiame įstatyme

nurodytiems

paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir

būdais <…>”. Vadinasi tam, kad tam tikras dovanojimas būtų pripažintas parama, jis turi atitikti šiuos požymius: a) būti savanoriškas; b) būti neatlygintinis; c) turi būti teikiamas tinkamiems gavėjams; d) turi būti teikiamas įstatyme numatytais tikslais ir e) įstatyme numatytais būdais. Iš karto verta pasakyti, jog paramos savanoriškumas, neatlygintinumas bei teikimas tinkamais būdais šio tyrimo kontekste neturi didelės reikšmės, dėl to šių požymių mes nenagrinėsime. Kiti gi du požymiai, kaip ir minėta antrojoje šio tyrimo dalyje, yra pakankamai svarbūs galimam paramos traktavimui turint neliečiamą fondą. Toliau kalbant apie minėtuosius kriterijus, svarbus yra dar vienas VMI išaiškinimas, kuriame yra teigiama, kad „Labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir panaudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu (išskyrus muitų mokesčius), kontroliuoja VMI. Nustačiusi, kad labdara ar parama teikiama, gaunama arba panaudojama nesilaikant LPĮ nurodytų reikalavimų, VMI pažeidėjams panaikina mokesčių lengvatas ir taiko įstatymu nustatytas sankcijas. LPĮ nėra nuostatos,

kad paramos davėjas atsako už suteiktos paramos panaudojimą, todėl paramos davėjas atsako tik už tai, kad parama būtų teikiama LPĮ nustatytiems paramos gavėjams, o paramos gavėjas – už teisingą gautos paramos panaudojimą“3. PMĮ, 4 str. 6 d. PMĮ, 28 str. 1,2 d. 3 VMI išaiškinimas„Dėl pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 1 punkto, 27 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 2 ir 6 dalių, 31 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 373 straipsnio, 47 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 1 dalies komentarų (apibendrintų paaiškinimų) papildymų ir pakeitimų“ Reg Nr. (18.10-31-1)-R-6876. 2006-08-03 1 2

Taigi remiantis šiuo komentaru galima teikti, kad Lietuvoje donorams, kad gautų jiems priklausančias lengvatas, tereikia įsitikinti, ar tinkamiems paramos gavėjams teikia paramą. Kadangi LPĮ yra pateikiamas pakankamai detalus paramos gavėjų sąrašas, ir jis nėra tiesiogiai siejamas su pelno nesiekiančios organizacijos samprata (įstatyme yra vardijamos konkrečios teisinės formos), tai donoro galimybė netekti savo mokestiniu lengvatų remiant taip pat ir neliečiamą fondą neegzistuoja. Kitaip sakant, jei organizacija, turėdama neliečiamą fondą šiuo metu tam tikra prasme rizikuoja prarasti savo mokestines lengvatas, tai donoras, parėmęs tokį fondą, vienaip ar kitaip jas gautų. Situacija yra kiek sudėtingesnė su paramos gavėjais ir paramos išskaičiavimu iš jų pelno mokesčio bazės. Kaip teigiama VMI komentare, būtent organizacija atsako už „teisingą paramos panaudojimą“, t.y., už tai, kad parama būtų panaudota tinkamai, įstatyme numatytais tikslais. Čia verta vėl trumpam sugrįžti prie LPĮ ir apžvelgti, kokie gi yra tie numatyti tikslai. Taigi, LPĮ 3 straipsnio 2 d. nustatyta, jog “paramos dalykai šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams teikiami jų įstatuose nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams“. 3 straipsnio 3 dalis konkretizuoja minėtąją nuostatą. Joje pakankamai detaliai išvardinta, kad „visuomenei naudingais tikslais šiame įstatyme laikoma veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos,

aplinkos

apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis

pripažįstamose srityse“. Taigi, apibendrintai galima teigti, jog įstatyme numatytas pakankamai platus, ir svarbiausia, nebaigtinis visuomenei naudingų sričių ratas, o paramos naudojimo apribojimai, neskaitant dviejų numatytų išimčių, realiai priklauso nuo organizacijos įstatų. Taigi minėtieji tikslai nurodo, kokiems tikslams panaudota parama būtų laikoma panaudota tinkamai ir paramos panaudojimo galimybės, kaip matome, yra labai plačios. Todėl toliau kalbant galimai netinkamą paramos panaudojimą, reikia aptarti, kokie visgi ribojimai yra numatyti įstatymuose šiuo klausimu. Tam, kad tai padarytumėm, reikia grįžti prie pelno nesiekiančių vienetų apmokestinimo situaciją apibendrinančio (ir mūsų ne kartą jau minėto) VMI paaiškinimo1. Jame VMI sistemiškai aiškina LPĮ bei PMĮ esančias su parama susijusias nuostatas ir identifikuoja galimus atvejus, kada organizacijos gauta parama būtų apmokestinama. Taigi visų pirma yra minimi PMĮ 4 str. 6 d. nurodyti atvejai, kai: a) gauta parama panaudota ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį; 1

b) iš vieno paramos teikėjo per mokestini laikotarpi grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti 250 MGL. Antrasis atvejis yra pakankamai objektyviai pamatuojamas, todėl kalbant apie paramos sampratą jo neverta detalizuoti. Prie šio kriterijaus sugrįšime kiek vėliau, kalbėdami apie Lietuvoje organizacijoms ir donorams teikiamas mokestines lengvatas. Mūsų nagrinėjamos temos – paramos kokybinio įvertinimo kontekste – svarbesnis yra pirmasis kriterijus. Jį VMI minėtame išaiškinime dar labiau detalizavo ir taip pateikė sąlyginai konkretų netinkamo paramos panaudojimo atvejų sąrašą. Pateiktasis sąrašas yra svarbus praktiniu aspektu todėl, kad pagal dabar galiojančią tvarką, preziumuojama, jog organizacija gautą paramą naudoja pagal LPĮ numatytus tikslus, t.y., naudoją ją tinkamai (nes, kaip ir minėta, įstatyme numatytų tikslų sąrašas yra labai platus ir nebaigtinis). Taigi tik dėl kažkokių priežasčių tikrindama konkrečios organizacijos dokumentus, mokesčių inspekcija gali konstatuoti, jog jos gauta parama buvo panaudota netinkamai. Priimdamas šį sprendimą (dėl netinkamo panaudojimo) mokesčių inspektorius būtent ir žiūrėtų į minėtąjį sąrašą ir vertintų ar susiklosčiusiai situacijai galima pritaikyti bent vieną iš penkių VMI sąraše pateiktų atvejų. Ir šie atvejai yra tokie: 1. Gauta parama naudojama politinėms partijoms ar politinėms kompanijoms finansuoti bei politiniu kampanijų dalyvių politinių kampanijų

laikotarpiu atsiradusiems ar su politinėmis kampanijomis susijusiems skolos

įsipareigojimams padengti1. 2. Gauta parama panaudojama, teikiant labdarą ne LPI nustatyta tvarka. 3. Gauta parama panaudojama, neatsižvelgiant i pelno nesiekiančių vienetų veiklą reguliuojančiame įstatyme nustatytus apribojimus2. 4. Parama panaudojama ne visuomenei naudingiems tikslams, o privatiems poreikiams tenkinti3. 5. Kai gauta parama perduodama kaip įnašas juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas1 „<...>Šis punkto nuostata reiškia, kad gauta parama negali buti naudojama investicinėje veikloje (steigiant vienetus, įsigyjant veikiančių vienetų akcijas)“. LPĮ 10 str. 2d. 1p. Šio punkto esmė tokia, kad pelno nesiekiančių organizacijų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose gali buti nustatyti tam tikri veiklos apribojimai, į kuriuos atsižvelgiama ir kontroliuojant gautos paramos panaudojimą. Pvz., LR Labdaros ir paramos fondų 15 str. 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad fondui draudžiama pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didele kaina, išskyrus atvejus, kai tokiu būdu yra suteikiama labdara asmeniui, kuris pagal LPĮ yra labdaros gavėjas. Todėl, nustačius, kad pažeidžiant minėtą apribojimą, ne komercinei veiklai skirtos prekės ar paslaugos buvo įsigytos už kaip parama gautas lėšas žymiai didesne, nei rinkos kaina, skirtumas tarp įsigijimo ir pardavimo kainų turi buti priskirtas ne pagal paskirti panaudotai paramai. 3 Realiai čia yra atkartota LPĮ 3 str. 2 d. nuostata apie paramos panaudojimą „įstatymo nurotiems visuomenei naudingiems tikslams“, niekaip jos detaliai nepaaiškinant. Kadangi visuomenei naudingų sričių sąrašas įstatyme nėra baigtinis, tokio kriterijaus pritaikymas yra sunkiai įmanomas praktikoje, todėl detaliau jis nebus analizuojamas. 1 2

Vėlgi pirmųjų keturių išvardintų punktų šiame darbe neverta detalizuoti, nes jie nėra tiesiogiai susiję su galimu neliečiamo fondo funkcionavimu. Penktasis punktas gi jau buvo aptartas kalbant apie pelno nesiekiančių organizacijų sąvoką kaip pakankamai problematinis, todėl neabejotinai verta į jį dar kartą pažvelgti kiek plačiau. Čia ir vėl negalime apsieiti be nuorodos į tą patį išaiškinimą2, kurį nagrinėjome kalbėdami apie sąvokos problematiką Tačiau čia problema yra gerokai konkretesnė ir ryškesnė, nes būtent apmokestinamos paramos atveju galima įžvelgti ne tam tikrą galimybę ar tendenciją, o pakankamai aiškų nurodymą pagal dabar galiojančius įstatymus reikalauti, jog investicinei veiklai panaudotą paramą organizacijos įskaitytų į savo pelno mokesčio bazę ir sumokėtų joms iš to kylančius mokesčius. Taigi, sakykim, labdaros paramos fondo X finansiniai metai yra kalendoriniai metai. Galiojant dabartiniams įstatymams metų pradžioje X gavo 100 tūkstančių paramą įsteigti savo neliečiamam fondui. Per pirmuosius kelis mėnesius jis susitvarkė šio fondo administravimo sistemą, ir galiausiai nusipirko keleto kompanijų akcijų, kurias metų gale, joms pabrangus, pardavė ir uždirbo 5000 Lt. X per tuos metus nespėjo paremti nei vienos organizacijos, taigi praktiškai jokių didelių išlaidų ji neturėjo. Iš tiesų šioje situacijoje organizacijos „pelnas“ tėra 5000 Lt, taigi organizacijai negavus pajamų iš kitos ūkinės komercinės veiklos, jos pelno mokesčio bazė turėtų būti 5000 Lt. Tačiau mokesčių inspekcija, patikrinus tokio fondo ataskaitą, ir besivadovaudama VMI pateiktu išaiškinimu, pareikalautų organizacijos susimokėti pelno mokestį už visą 105 tūkstančių litų sumą, nes gautoji parama būtų laikoma panaudota netinkamai. Verta dar kartą akcentuoti, kad, ko gero, tokia būtų mokesčių administratoriaus reakcija, nes tokį išaiškinimą šiuo metu yra pateikusi VMI, tačiau tai nereiškia, jog įstatymas tiesiogiai numato tokį investicinės veiklos draudimą. Išaiškinime LPĮ numatytoji nuostata inspekcijos yra interpretuojama labai plačiai, todėl negalima teigti, kad būtent tą ir norėjo pasakyti įstatymų leidėjas ją įtvirtindamas. Kita vertus, kai kalbama apie mokesčių surinkimą, teisi yra laikoma mokesčių inspekcija, tol kol neįrodyta, kad ji klydo ir netinkamai taikė įstatymo nuostatas, todėl kol teismas nepasakė priešingai, organizacijos gauta parama, kuri yra panaudojama investavimui, būtų apmokestinama.

1 2

LPĮ 10 str. 2 d. 2 p. „Pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo ypatumai“. Reg Nr. (18.10-31-1)-R-8196. 2006-09-21 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta apie galimą neliečiamų fondų santykį su pelno nesiekiančio vieneto sąvoka bei tinkamai naudojamos paramos statusu, galima dar kartą patvirtinti tai, kad įstatymai šiuo metu yra labai neaiškūs ir gali būti suprantami dviprasmiškai. Šiame kontekste priimti VMI išaiškinimai leidžia mokesčių administratoriui interpretuoti įstatymus savo naudai. Organizacijos, sugalvojusios finansuotis iš neliečiamo fondo, tokioje teisinėje aplinkoje gali tik tikėtis, kad jų niekas nepatikrins. Na, o galimo konflikto tarp mokesčių inspekcijos ir vienos tokių organizacijų atveju, galutinis sprendimas priklausytų nuo teismo nuomonės, kuri tikrai nebūtinai būtų palanki organizacijai. Taigi dabartinis teisinis reglamentavimas neužtikrina stabilaus pagrindo netgi neliečiamų fondų atsiradimui, nekalbant jau apie jų plėtrą ar efektyvų funkcionavimą.

4.3. ORGANIZACIJŲ GAUNAMOS LENGVATOS IR MOKAMI MOKESČIAI NELIEČIAMO FONDO KONTEKSTE Norint aptarti galimą neliečiamo fondo apmokestinimą, neužtenka nagrinėti tik tas lengvatas, kurios šiuo metu egzistuoja, bet taip pat reikia aptarti ir kokius mokesčius moka organizacijos Lietuvoje. Vėlgi naudosimės ta pačia schema, kaip ir aptariant bendras prielaidas, reikalingas efektyviam neliečiamo fondo funkcionavimui ir visų pirma apžvelgsime koks būtų organizacijų apmokestinimas gaunant turtą į neliečiamą fondą, o toliau aptarsime kokius mokesčius reikėtų mokėti jau gavus investicinę grąžą. Papildomai taip pat trumpai apžvelgsime kokią įtaką neliečiamo fondo turėjimas gali turėti PVM mokestinėms lengvatoms, kurias šiuo metu gauna organizacijos. 4.3.1. Turto gavimas į neliečiamą fondą: mokesčiai ir jų lengvatos Praktikoje lėšos neliečiamam fondui paprastai būna gaunamos dviem pagrindiniais būdais. Tai – fondui yra suteikiama ženkli parama arba jam testamentu yra paliekamas ženklus palikimas. Dėl to visų pirma ir reikia paminėti mokesčius ar lengvatas, susijusias su šiais dviem paramos gavimo būdais. Parama Taigi visų pirma verta dar kartą grįžti prie paramos apmokestinimo ir prisiminti tai, kad pagal dabar galiojantį reglamentavimą mokesčių inspekcija ko gero apmokestintų organizacijos gautąją paramą, jei pastaroji ją padėtų į savo neliečiamą fondą ir ji būtų investuojama. Kodėl taip yra ir kokiomis nuostatomis remiasi tokia VMI pozicija, analizavome prieš tai buvusiame skyriuje, todėl dabar prie to negrįšime, tačiau verta paminėti tai, kad jei organizacija pvz., tiesiog laikytų tokias paramas kaip indėlį banke, t.y., investuotų ne į vertybinius popierius, tai tokiu atveju jos parama tikrai neturėtų būti apmokestinama. Ta pati situacija būtų tuo atveju, jei organizacija investuotų į nekilnojamą turtą. Kitaip sakant, nagrinėtoji LPĮ nuostata sukeltų pavojų, kad parama bus apmokestinta tik tuo atveju, jei organizacija perduotų gautą paramą kitiems juridiniams asmenims ir tai padariusi taptų tokių asmenų dalyviu. Paveldėjimas Kitas, ne mažiaus svarbus būdas, kuriuo pasaulinėje praktikoje buvo įkurta labai nemažai neliečiamų fondų – tai tokio fondo įkūrimas iš paveldėtų lėšų. Kalbant kiek bendriau, ne tik apie mokestinius tokio palikimo aspektus, verta paminėti, kad Lietuvoje šiuo metu teisinė aplinka yra pakakamai palanki tokiai filantropijos rūšiai. Teisė palikti savo turtą jau egzistuojančiai organizacijai arba palikimu įsteigti naują organizaciją numatyta LR Civilinio Kodekso (toliau – CK) 5.26 str. Svarbu pastebėti tai, kad pagal galiojantį LR Paveldimo turto mokesčio įstatymą, VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

kokius nors su paveldėjimu susijusius mokesčius turi mokėti tik fiziniai asmenys1, t.y., jei turtas būtų paliktas tam tikrai organizacijai, tai pastarajai nereikėtų mokėti jokių paveldėjimo mokesčių, nes palikimas būtų laikomas skirtu „visuomenei naudingiems ir labdaros tikslams“ (CK 5.26 str.). Verta galbūt tik atkreipti dėmesį į tai, kad jei testamentu kažkoks asmuo paliktų visą savo turtą fiziniam asmeniui ir pastarąjį įpareigotų, pvz., perduoti tam tikras lėšas organizacijai, situacija su mokesčiais gali būti kiek kitokia. Fiziniai asmenys savo ruožtu moka 5 arba 10 procentų paveldimo turto mokestį, taigi, jei prieš atitekdamas tam tikrai organizacijai turtas „pereitų“ per kokio nors fizinio asmens rankas, kuris nebūtų mirusiojo šeimos narys, minėtajam asmeniui visgi gali tekti susimokėti paveldėjimo mokestį. „Gali tekti“ čia yra vartojamas ne atsitiktinai – mokesčių įstatymuose vėlgi nėra akivaizdžiai pasakyta, ar fizinis asmuo tokiu atveju būtų atleidžiamas nuo mokesčių už tą turto dalį, kurią vėliau pagal testamentą perduos tam tikriems visuomenei naudingiems tikslams. Pvz., Jonaitis mirdamas paliko 500 tūkst. Lt savo draugui Petraičiui ir jį įpareigojo 200 tūkst. litų to turto per penkis metus išdalinti organizacijoms, kovojančioms su vėžiu. Neaišku, ar šiuo atveju būtų pripažinta, jog Jonaičiui nereikia sumokėti paveldimo turto mokesčių ir už minėtuosius 200 tūkst. litų, nes nors galutinis jų gavėjas ir yra juridinis asmuo, o Petraitis yra šiuo atveju tik testamento vykdytojas, visgi mokesčių įstatymuose nėra aptarta, ar šiuo atveju Petraitis būtų nuo tokių mokesčių atleistas. Jei visgi nebūtų ir Petraičiui, kaip tiesioginiam palikimo gavėjui reiktų susimokėti mokesčius, tai galiausiai organizacijas pasiekusi parama būtų 10 tūkst. litų mažesnė (paveldimo mokesčio tarifas iki 0,5 mln. litų – 5 procentai). Taigi, apibendrinant tai, kas buvo pasakyta apie paveldimo turto mokestį galima reziumuoti, jog šiuo metu Lietuvoje yra palanki teisinė ir mokestinė aplinka pradėti neliečiamą fondą būtent tokiu būdu, tačiau jei kaip tarpininkas prieš lėšoms patenkant organizacijai būtų fizinis asmuo, dėl tokio palikimo apmokestinimo vienareikšmiškai pasisakyti negalima. Toliau verta dar aptarti kokie Lietuvoje egzistuoja mokesčiai, susiję su specifiniu paramos objektu. Konkrečiai, taip pat kaip ir nagrinėjant bendrąsias neliečiamo fondo efektyvaus funkcionavimo prielaidas, norisi paminėti žemės ir nekilnojamojo turto mokestį. Nekilnojamojo turto mokestis yra svarbus tada, kada organizacija gauna paramą nekilnojamuoju turtu ir nusprendžia ne pasilikti patį pastatą, bet jį pardavus gautas lėšas atiduoti padėti į savo neliečiamą fondą. Kadangi nekilnojamo turto likvidumas2, ypač jei jis yra senas ir nebelabai tinkamas naudoti, nėra labai didelis. T.y., organizacija ne visada gali greitai parduoti tai, ką gavo kaip paramą ir būtent tuo metu, kai turtas priklauso 1 2

LR Paveldimo turto mokesčio įstatymas, 2 str. T.y., galimumas parduoti – aut past VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

jai, reikia kartą į metus mokėti šį mokestį. Pagal LR Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, „mokesčiu neapmokestinamas yra labdaros ir paramos fondų, veikiančių pagal

Lietuvos Respublikos labdaros ir

paramos fondų įstatymą, nekilnojamasis turtas (ar jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai1“ – kitaip sakant, jei labdaros paramos fondas gauna tam tikrą pastatą, kuriame įsikuria tam, kad vykdytų savo veiklą arba šio pastato jis išvis nenaudoja, tuomet mūsų aptariamo mokesčio mokėti jam nereikės. Jei fondas nusipirktų tam tikrą pastatą tarsi investiciją į nekilnojamą turtą ir dar priedo kažkurią jo dalį tuo metu nuomotų, tai nekilnojamo turto mokestį mokėti jam reikėtų. Tokios pačios sąlygos įstatyme numatytos ir asociacijoms bei socialines paslaugas teikiančioms įmonėms. Atkreiptinas dėmesys, jog jokių šio mokesčio lengvatų nėra numatyta viešosioms įstaigoms, taigi pastarosios turi mokėti mokestį nesvarbu, kokiai veiklai tą turtą benaudotų. Tai yra vienas iš nedaugelio mokestinių skirtumų, kurie šiuo metu egzistuoja tarp pagrindinių NVO teisinių formų. Apibendrinant su nekilnojamo turto mokesčių susijusį reglamentavimą reiktų pasakyti, jog tiesiog gaunant turtą, jei jis nenaudojamas jokiai komercinei veiklai, fondams ir asociacijoms pagal dabar galiojančią tvarką nereikia mokėti jokių mokesčių. Jei nusprendžiama investuoti į nekilnojamą turtą, t.y., įsigyti tam tikrą pastatą ir jį tuo metu nuomoti siekiant pelno, bei galiausiai jį parduoti, tai mokestis tokiu atveju turės būti mokamas. Viešosios įstaigos mokestį moka bet kokiu atveju. Žemės mokestis galbūt nėra toks aktualus kaip nekilnojamojo turto mokestis, tačiau kita vertus taip pat yra įmanoma tokia situacija, kada organizacija gauna tam tikrą žemės sklypą ir reikia, pvz. jį atidalinti, kad galima būtų parduoti. Tokiu atveju, jei tokia procedūra vyktų pakankamai ilgai, organizacijai kartą į metus tektų mokėti 1,5 proc. žemės vertės mokestį2. Nėra numatyta jokių šio mokesčio lengvatų pelno nesiekiantiems vienetams. Taigi bendrai, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus bei praktiką, organizacijai nepalankiausia būtų gauti turtą į neliečiamą fondą paramos būdu bei žemės pavidalu. Paramos atveju, pagal mokesčių inspekcijos išaiškinimą organizacijai reiktų įskaityti gautąją sumą į savo pelno mokesčio bazę, o žemės gavimo atveju būtų privaloma mokėti žemės mokestį. Paveldėjimo būdu gautas turtas savo ruožtu nebūtų niekaip apmokestinamas, todėl iš šios pusės Lietuvos įstatymai galimo neliečiamo fondo atsiradimo nestabdo.

1 2

LR Nekilnojamojo turto įstatymas, 7 str. 2 d. 13 p. LR Žemės mokesčio įstatymas, 3 str. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

4.3.2. Iš neliečiamo fondo gaunama investicinė grąža: mokesčiai ir lengvatos Taigi toliau kalbant apie egzistuojančius mokesčius ir jų lengvatas pelno nesiekiantiems vienetams, nagrinėsime, kokius mokesčius reikėtų mokėti organizacijoms, jei jos, suformavusios neliečiamą fondą jį investuotų ir gautų iš to kažkokią investicinę grąžą. Neabejotinai pelno yra pagrindinis mokestis, kurį reikia aptarti šiomis aplinkybėmis, nes kaip pamatysime vėliau, bet kokios pajamos gautos kaip investicinė grąža, yra laikomos organizacijos pelnu. Taigi, verta pradėti nuo pagrindinės Pelno mokesčio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios pelno nesiekiančių vienetų apmokestinimą. Tai – PMĮ 5 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kuri numato, jog „Pelno

nesiekiančių

vienetų,

kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis - taikant 15 procentų mokesčio tarifą.“ Kitaip sakant, organizacijai gavus kažkokias lėšas iš ūkinės komercinės veiklos ir iš tų lėšų atėmus jos sąnaudas, į metus gaunamas pelnas neturėtų viršyti 25 tūkstančių, nes priešingu atveju jis bus apmokestintas. Jei visgi pelnas viršija šitą sumą, virš jos gaunama suma yra apmokestinama 15 procentų pelno mokesčio tarifu. Na, o jei pelnas viršija 1 mln. litų, tai organizacija moka tokį patį mokestį už visą savo turimą pelną. Prieš pereinant prie detalesnės šios nuostatos analizės, svarbu paminėti tai, kad pagal VMI išaiškinimą1 „pelno nesiekiančiu organizacijų ūkines komercines veiklos pajamoms priskiriamos palūkanų pajamos už banke laikomas lėšas, jeigu mokestiniu laikotarpiu pelno nesiekianti organizacija turi ir kitų ūkines komercines veiklos pajamų; pajamos už parduotus vertybinius popierius; valiutų kursų pasikeitimo teigiama įtaka, jeigu tokios pajamos atsiranda dėl ūkinių operacijų, susijusių su ūkines komercines veiklos pajamų uždirbimu“. Kitaip sakant, praktiškai visa veikla, kurią organizacija vykdytų tam, kad padidintų lėšas neliečiamam fonde, šiuo metu būtų laikoma ūkine komercine veikla, taigi iš jos gautos pajamos būtų įskaičiuojamos į pelno mokesčio bazę Dar kartą grįžtant prie cituotos įstatymo nuostatos, atsiradusios 2006 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai PMĮ redakcijai, verta yra paminėti R.Šimašiaus pateiktą šios nuostatos komentarą, jog „dabartinė situacija, kada NPO (ne pelno organizacijos – aut.past) moka pelno mokestį taip pat yra ydinga ne tik ir ne tiek dėl paties mokesčio, kiek dėl to, jog mokesčio atidėjimas verčia NPO taikyti sudėtingą ir joms nereikalingą pelno apskaitą. Pats pelnas NPO irgi atsiranda tik dėl finansinių metų išskyrimo. Kaip minėta, gautas pelnas negali būti paskirstytas, ir konkrečių metų pelnas neišvengiamai tampa NPO sąnaudomis vėlesniais metais“2.

1 2

„Pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo ypatumai“. Reg Nr. (18.10-31-1)-R-8196. 2006-09-21 „Ne pelno organizacijos. Prigimtis ir reglamentavimas“ R. Šimašius. 2007 m., Vilnius, Eugrimas VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Šiame komentare yra labai teisingai pabrėžtas faktas, jog organizacijų pelnas apskritai atsiranda tik dėl to, jog organizacija konkrečiais finansiniais metai nespėja išleisti visų savo gautų lėšų, tačiau būtent toks yra šiuo metu įstatymuose numatytas apmokestinimas ir mokesčių inspekcija, nepaisant to, kokia bebūtų šio straipsnio kritika, vis tiek konkrečiu atvejų jį pritaikytų. Grįžtant prie neliečiamo fondo, tai, be abejo, toks reglamentavimas yra šiems fondams labai nepalankus. Pvz., labai galima tokia situacija, kada labdaros paramos fondas iš savo neliečiamo fondo gautas lėšas perskirsto kitom organizacijoms. Jei fondo finansavimo modelis yra projektinis, praeina nemažai laiko nuo tada, kada yra paskelbiamas paramos konkursas iki tada, kada lėšos yra realiai pervedamos organizacijoms. Dėl to fondui reiktų labai pasiskubinti išleisti savo lėšas tais pačiais metais, nes priešingu atveju už visas iš neliečiamo fondo gautas ir dar neišleistas pajamas jam reiktų mokėti pelno mokestį. Bet tai dar ne viskas. Reikia taip pat turėti galvoje, jog neliečiamo fondo atveju ne visos gautosios lėšos yra perduodamos organizacijoms ar išleidžiamos kasdienei organizacijos veiklai. Priešingai, paprastai tam tikra dalis gautosios investicinės grąžos yra grąžinama atgal į fondą, siekiant išlaikyti jo stabilumą bei išvengti nuvertėjimo dėl infliacijos. Ir štai ši suma, vis tiek būtų laikoma organizacijos pajamomis, t.y. būtų įskaičiuota į pelno mokesčio bazę, net jei organizacija ir spėtų išleisti dalį investicinės grąžos savo nuolatinei veiklai. Galiausiai pasvėrus visas šias grėsmes neliečiamo fondo kontekste, ir siekiant išvengti diskusijų apie pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo pelno mokesčiu tikslingumą apskritai, ko gero labiausiai yra verta yra kalbėti apie nustatytąjį apmokestinimo minimumą – t.y., 25 000 Lt. Taigi, nepretenduojant pakeisti visos Lietuvos mokesčių politikos visų pelno nesiekiančių vienetų atžvilgiu, mes visgi galime kalbėti apie neapmokestinamo minimumo padidinimą būtent neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms, kuris, kaip jau minėta anksčiau, galėtų būti apsaugotas nustatant tokioms organizacijoms papildomus reikalavimus. Didesnis neapmokestinamas minimumas reikalingas paprasčiausiai todėl, kad neliečiami fondai, kaip jau ne kartą minėtą, turėtų operuoti pakankamai didelio mąsto lėšomis ir todėl tokį minimumą efektyviai veikianti organizacija pasiektų labai greitai vien tik grąžindama čia minėtą „stabilizuojančią“ dalį į fondą, nekalbant jau apie tas lėšas, kurių nespėtų perskirstyti kitoms organizacijoms ar panaudoti savo veiklai.

Grįžtant prie pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo analizės, susijusios su investicine grąža, lygiagrečiai su pelno mokesčių minėtinas ir dar pakankamai naujas, 2005 birželį įvestas socialinis mokestis. Kaip teigia šį mokestį reglamentuojantis LR Laikinasis Socialinio mokesčio įstatymas “Mokestį moka tie juridiniai asmenys, kurie už tą patį mokestinį laikotarpį

privalo

mokėti

pelno mokestį

nuo apmokestinamojo pelno”1. Taigi,

organizacijos, kurioms reikėtų mokėti pelno mokestį (o taip gali nutikti gavus paramą ir ją panaudojus investavimui bei gavus investicinę grąžą ir jos nespėjus išleisti tais pačiais metais), taip pat drauge turėtų sumokėti ir 3 procentų tarifo socialinį mokestį. Taigi, apibendrinant su investicine grąža susijusius mokestinius aspektus galima teigti, jog šiuo metu: a) neliečiamą fondą turinti organizacija, turėtų labai preciziškai suplanuoti, kada ji išleidžia ir kada ji gauna lėšas iš neliečiamo fondo, nes nespėjus savo pajamų išleisti tais pačiais metais, jai reiktų sumokėti pelno ir socialinį mokestį; b) nekvestionuojant apskritai nelabai logiškos tokio apmokestinimo sistemos, bent jau neliečiamų fondų atžvilgiu būtinai reiktų ją pakeisti. 4.3.3. PVM mokestiniai aspektai neliečiamo fondo kontekste Sunku yra priskirti PVM mokesčio lengvatas prie mokesčių gaunant ar gavus neliečiamo fondo lėšas, nes iš esmės šis mokestis yra labai specifinis ir jo esmė tokia, kad galiausiai jį sumoka ne pati organizacija, o jos prekes ar paslaugas įsigijęs asmuo. Taigi, iš esmės iš pačios organizacijos, kaip tam tikros paslaugų ar prekių teikėjos šis mokestis tiesiogiai „neatima“ tam tikros pajamų dalies, o tik užkrauna papildomą naštą jų vartotojams. Toliau šiame kontekste svarbu yra tai, kad organizacijos šiuo metu apskritai neprivalo registruotis PVM mokėtojomis (nebent gali tai daryti savanoriškai), „jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus neviršijo 100 000 litų“2. Kitaip sakant, jei iš parduodamų prekių ar paslaugų organizacija negauna daugiau kaip 100 tūkstančių, privalomai registruotis PVM mokėtoja ir todėl mokėti PVM mokesčio mokėti jai nereikia. Kadangi vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas nėra prekių ar paslaugų teikimas, t.y., jis PVM neapmokestinamas, neliečiamo fondo atveju situacija turėtų išlikti nepakitusi ir organizacija neturėtų būti priversta įsiregistruoti PVM mokėtoja.

1 2

LR Laikinasis socialinio mokesčio įstatymas. 3 str. PVM įstatymas 71 str. 2 d. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Aptarus tai, kas buvo pasakyta, norime trumpai, kaip ir buvo žadėta šios dalies pradžioje, grįžti prie papildomos pelno nesiekiančio vieneto ypatybės, kuri yra numatyta tik šiame įstatyme, t.y., to, kad: „tais atvejais, kai kitus pelno nesiekiančios organizacijos požymius atitinkančios organizacijos veiklos reikšmingą dali sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tos organizacijos veiklos tikslas nėra pelno siekimas, taikant PVM įstatymą tokia organizacija nelaikoma pelno nesiekiančia organizacija“1. Ši nuostata, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo gana grėsmingai, visgi neliečiamo fondo kontekste neturi didelės reikšmės, nes „pajamos iš ekonominės veiklos“(nuo kurių yra skaičiuojamas pelnas) PVM įstatymo prasme laikomos tik pajamos, gautos pardavus tam tikras prekes ar paslaugas. Taigi, ši nuostata nebūtų savaime pritaikyta organizacijai, jei ši užsiimtų investavimu į vertybinius popierius ar į indėlius. Kita vertus, svarbu pažymėti tai, jog atleidimas nuo PVM visgi nėra taikomas „sandoriams dėl vertybinių popierių, patvirtinančių kokias nors teises į nekilnojamuosius pagal prigimtį daiktus2“, t.y., būtent su nekilnojamuoju turtu susijęs investavimas visgi būtų apmokestinamas PVM, jei iš nekilnojamo turto gautos pajamos būtų didesnės nei 100 tūkstančių litų. Taigi, neskaitant išimties su nekilnojamuoju turtu, pats neliečiamo fondo investavimas nesukeltų organizacijai jokių papildomų pareigų, susijusių su PVM mokesčiu ir neturėtų įtakoti jos kaip pelno nesiekiančio vieneto statuso.

1 2

PVM įstatymas 2 str. PVM įstatymas 28 str. 5 d. 1p. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Apibendrinant, verta išskirti šias pagrindines su organizacijų apmokestinimu neliečiamo fondo kontekste susijusias problemas: a) Investavimas iš paramos bet kokiu atveju galiausiai būtų apmokestinamas, nes jei organizacija gautą paramą investuotų į vertybinius popierius, ši parama būtų įtraukiama į pelno mokesčio bazę, o jei organizacija investuotų į nekilnojamąjį turtą, jai gali tekti įsiregistruoti PVM mokėtoja. Taip pat investuojant į nekilnojamąjį turtą jai reiktų mokėti nekilnojamojo turto mokestį. b) Investavimas iš ūkinės komercinės veiklos gautų pajamų reikštų, kad organizacija neišleido savo gauto „pelno“ ir dėl to reiktų mokėti pelno mokestį; c) Neapmokestinamas pelno mokesčio minimumas ne pelno organizacijoms šiuo metu yra labai nepalankus neliečiamo fondo turėjimui; d) gavus tam tikrą paramą žemės pavidalu, per tą laiką, kol organizacija realizuotų šią žemę, jai tektų mokėti žemės mokestį. Lengvatos, kurios šiuo metu mokesčių įstatymuose yra palankios neliečiamo fondų atsiradimui ir funkcionavimui: a) paveldimo turto mokesčio nebuvimas; b) neprivalomas PVM mokėjimas, jei investuojama ne į nekilnojamąjį turtą. Išvados iš šių neigiamų ir teigiamų dabartinės mokestinės bei teisinės bazės aspektų būtų tokios, kad visgi šiuo metu mokesčių našta organizacijoms yra pakankamai didelė ir nelabai palanki neliečiamo fondo turėjimui. Konkrečiau į klausimą - ar apskritai „apsimoka“ turėti neliečiamą fondą esant dabartiniams mokesčiams – galima būtų pasakyti tik atlikus detalius apskaičiavimus. Kita vertus akivaizdu, jog erdvė nuo mokesčių tikrai nėra pakankamai laisva, t.y., jog neliečiamo fondo funkcionavimas Lietuvoje nebūtų labai efektyvus.

4.4. NELIEČIAMAS FONDAS IR MOKESTINĖS LENGVATOS DONORAMS Iš esmės, mokestinės lengvatos donorams šiuo metu labiausiai susijusios su pelno mokesčiu ir jos

yra

reglamentuojamos PMĮ 28 straipsnyje. Prieš pradedant analizuoti kaip šios lengvatos veiktų paramos neliečiamam fondui atveju, verta yra pacituoti minėtąjį straipsnį: 1. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti labdarą ir paramą, iš pajamu leidžiama atskaityti visas išmokas (išskyrus išmokas grynais pinigais, viršijančias 250 MGL dydžio suma vienam paramos ar labdaros gavėjui per mokestini laikotarpi), įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos labdarai ir paramai, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. 2. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti tik parama, iš pajamų leidžiama du kartus atskaityti išmokas (išskyrus išmokas grynais pinigais, viršijančias 250 MGL dydžio sumą vienam labdaros ar paramos gavėjui per mokestinį laikotarpį), įskaitant perleista turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos paramai, tačiau ne didesnes kaip 40 procentu mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą.

Šiame straipsnyje pelno mokesčio lengvatos yra skiriamos į dvi pagrindines dalis: a) Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teise teikti labdarą ir paramą. Pagal LPĮ, 5 str., šiai grupei priklauso „Lietuvos Respublikoje registruoti labdaros ir paramos fondai, asociacijos,

viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, tarptautinių

visuomeninių organizacijų skyriai

(padaliniai), jeigu labdaros teikimas numatytas jų įstatuose

arba

religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose <...>“. Kitaip sakant, su nedidelėmis išimtimis, dauguma pelno nesiekiančių organizacijų. b) Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti tik paramą. Čia – bendriausia prasme – priklauso visi kiti juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas ir kitas įstaigas, kurios yra valstybių ar savivaldybių valdomos.

Analizuojant šį straipsnį sistemiškai, galima būtų įvardinti kelias pagrindines problemas, kurios kiltų neliečiamo fondo turėjimo bei rėmimo atveju, ir kurios vienaip ar kitaip trukdytų sklandžiam neliečiamo fondo funkcionavimui: 1) Problemos, atsirandančios kai pelno nesiekianti organizacija paramai perskirsto iš kito juridinio asmens gautą paramą; 2) Problema dėl mokestinių lengvatų ribojimo tik paramą galintiems teikti asmenims („viršutinės lubos“ 40 procentų nuo pelno į metus); 3) Problema dėl nuostolingai veikiančių įmonių; 4) Problemos kiek apskritai įmonės gali teikti paramos – ribojimai akcinėms bendrovėms. Toliau trumpai aptarsime kiekvieną iš čia paminėtų problemų. 4.4.1. Problemos, atsirandančios kai pelno nesiekiant organizacija paramai perskirsto iš kito juridinio asmens gautą paramą Taigi, bendrai, organizacijoms yra leista „iš ūkines komercines veiklos pajamu atskaityti visas išmokas, įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios LPĮ nustatyta tvarka skirtos labdarai ir paramai“1, kas reiškia, kad šiaip organizacijoms yra leista suteiktą paramą prilyginti sąnaudoms. Tačiau čia ir vėl galime grįžti prie jau ne kartą nagrinėto VMI išaiškinimo, kuriame, aiškinant šį straipsnį, teigiama, jog:

„Atkreipiamas dėmesys i tai, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš ūkinės komercinės veiklos pajamų negali buti atimama parama, kuri teikiama panaudojant iš kitu asmenų (juridiniu ir fiziniu) gautą paramą“. Nors minėtasis išaiškinimas gali būti suprantamas nevienareikšmiškai, ko gero galima teigti, kad būtent neliečiamo fondo atveju jis yra labai pavojingas. Taip yra todėl, kad neliečiamo fondo pagrindinis principas ir yra toks, kad iš paramos gautos lėšos yra panaudojamos ūkinei komercinei veiklai ir iš jų gautas pelnas yra perskirstamos organizacijoms. Tuo tarpu pagal šį paaiškinimą atrodo, jog teikdama paramą kitoms organizacijoms, organizacija negalėtų atskaičiuoti šios paramos iš savo pelno mokesčio bazės, nes iš esmės paprastai ši parama yra teikiama panaudojant iš kitų asmenų gautą paramą. Dar kartą pabrėžtina, kad minėtasis išaiškinimas yra labai neaiškus ir nepakankamai detalizuotas, tačiau įvertinant tai, kas tiesiogiai parašyta susidaro įspūdis, jog 1

jei neliečiamas fondas buvo suformuotas paramos būdu, tampa netgi nesvarbu, ar organizacija tais pačiais metai išdalins savo pelną kitoms organizacijoms ar ne, ji vis tiek turės mokėti pelno mokestį už iš ūkinės komercinės veiklos gautas pajamas. Ši mokesčių inspekcijos paaiškinime pateikta interpretacija (čia, kaip ir anksčiau minėtais atvejais nėra tiesiogiai cituojamas įstatymas) realiai sukurtų didelį barjerą tokioms organizacijoms, kurios iš neliečiamo fondo gautas lėšas norėtų panaudoti ne savo reikmėms, o perskirstyti jas kitiems subjektams. 4.4.2. Problema dėl mokestinių lengvatų ribojimo tik paramą galintiems teikti asmenims („viršutinės lubos“ 40 procentų nuo pelno į metus) Kaip jau buvo minėta nagrinėjant bendras prielaidas, reikalingas efektyviam neliečiamo fondo funkcionavimui, labai svarbu, kad valstybė skatintų, o ne stabdytų verslo ir privačių asmenų iniciatyvas remti organizacijas didelėmis sumomis iš karto. Problema, šį kartą susijusi su mokestinėmis lengvatomis daugiausiai verslo vienetams – tai visų jiems priklausančių mokestinių lengvatų suteikimas, jei yra skiriama pakankamai didelė einamiesiems metams parama. Esmė tokia, kad pagal dabar galiojančius įstatymus už vienus metus kaip mokestinę lengvatą galima nuskaityti tik ne daugiau kaip 40 procentų nuo įmonės gauto pelno. Pvz., įmonės K pelnas į metus yra 100 tūkstančių litų. Ši įmonė fondui M suteikė 30 tūkstančių litų paramą, taigi ji turėtų galėti iš savo pelno mokesčio bazės išskaičiuoti 60 tūkstančių litų. Tačiau, pagal galiojančius įstatymus, įmonė negali išskaičiuoti daugiau kaip 40 tūkstančių (40 proc. nuo gauto pelno), todėl suteiktieji 20 tūkstančių šioje situacijoje būtų apmokestinami. Iš pirmo žvilgsnio ši problema neatrodo labai didelė, nes retai kuri įmonė atiduoda trečdalį savo pelno paramai. Tačiau ši problema tampa nepalyginamai didesnė, kai kalbame apie tarptautinių kompanijų padalinius Lietuvoje. Pvz., tas pats fondas M iš įmonės K (kurios pelnas yra 100 tūkstančių į metus) paprašė 50 tūkstančių litų savo neliečiamam fondui įkurti. Iš šio fondo gautų lėšų bus finansuojamas jaunimo centras, kuris veiks tame pačiame regione, kaip ir K. K yra didelės tarptautinės kompanijos KKK padalinys Lietuvoje, turintis visas juridinio asmens teises. Įmonė kreipėsi į KKK ir paklausė, ar pastaroji nenorėtų paremti tokios iniciatyvos. KKK sutiko ir paskyrė 50 tūkstančių litų paramą fondui M, kurią M gavo per K padalinį Lietuvoje. Tokiu atveju, minėtoji 50 tūkstančių suma atrodo labai reali, tačiau pagal galiojančius įstatymus K už tokią paramą negautų net pusės jai priklausančių lengvatų. Taigi čia ir vėl reikia grįžti prie teiginio, kad tokios „viršutinės lubos“ stabdo dideles verslo iniciatyvas filantropijos srityje, ir bent jau neliečiamų fondų atžvilgiu šią situaciją būtina yra taisyti. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

4.4.3. Problema dėl nuostolingai veikiančių įmonių Na ir pabaigai problema dėl nuostolingai veikiančių įmonių yra tiesiogiai susijusi tiek su jau minėtuoju 40 procentų limitu, tiek su apskritai faktu, jog parama gali būti teikiama tik iš pelno. R.Šimašius yra išsakęs mintį, jog „verta atkreipti dėmesį į tai, kad netgi kai parama oficialiai yra negalima (pavyzdžiui, dėl to, kad įmonė neturi pelno), paramą faktiškai galima įforminti kaip įmonės sąnaudas“. Ši mintis iš esmės yra teisinga, tačiau visgi kaip įmonės sąnaudos įforminta parama neatneštų įmonei jokių mokestinių lengvatų. Iš principo, gali pasirodyti, jog kalbant apie nuostolingai veikiančias įmones nėra didelės problemos, t.y., kad jei jau įmonė vis tiek veikia nuostolingai, tai ji tikrai nebus suinteresuota kažką paremti ir todėl faktas, kad nelabai pelningai veikianti įmonė negauna jokių lengvatų, nėra svarbus. Tačiau ši nuostata yra reikšminga ne tik dėl esamu metu nepelningai veikiančių įmonių, bet ir kai kalbama apie įmones, kurios ankstesniais metais turėjo nuostolių. Kaip teigiama VMI išaiškinime, jei įmonė į esamus metus „atsinešą“ tam tikrą skolą, tai ta skola yra automatiškai įskaitoma į jos pelną. Tai reiškia, kad jei kompanija pernai veikė nepelningai, o šįmet jos veikla neša nemažai pelno, tai ir šįmet, lengvatų ji negalės gauti už tą pelno dalį, kuri yra įskaitoma į nuostolius. Ši situacija yra paaiškinama VMI išaiškinime patiektame pavyzdyje: „vienetas 2001 metais patyrė 40 tūkst. Lt nuostolių, o 2002 metais uždirbo 100 tūkst. Lt pajamu, iš kurių atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių atskaitymus, liko 60 tūkst. Lt pajamų suma1. Per ataskaitinį laikotarpį paramai skirtų išlaidų suma sudarė 25 tūkst. Lt. Perkėlus 2001 metų nuostolį liko 20 tūkst. Lt pajamu suma (60 tūkst. Lt – 40 tūkst. Lt). Vadinasi, vienetas iš pajamu gali atskaityti tik 8 tūkst. Lt paramai skirtų išlaidų sumą (20 tūkst. Lt x 0,4 = 8 tūkst. Lt).

Šis pavyzdys puikiai parodo, kad net ir tada, kada organizacija gali realiai suteikti didesnę paramą ir tai gali daryti iš pelno, ji praranda savo lengvatas vien dėl 40 proc. limito ir dėl nuotolių įskaitymo į šiuos einamuosius metus. Toks reguliavimas iš potencialių donorų sąrašo išbraukia labai daugelį įmonių, kurios savo ruožtu gal ir galėtų paremti NVO, tačiau valstybė yra nusprendusi, kad tą darydamos mokestinių lengvatų jos negaus.

T.y, toks buvo įmonės pelnas tais metais (aut. past.) VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

4.4.4. Problemos kiek apskritai įmonės gali teikti paramos – ribojimai akcinėms bendrovėms. Taip pat, kalbant apie didelio masto lėšų paiešką, gana svarbu paminėti ribojimą kuris yra susijęs su viena konkrečia donorų rūšimi – akcinėmis bendrovėmis. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis šių įmonių veiklą – akcinių bendrovių įstatymas1 - numato tokią situaciją, jog akcinės bendrovės apskritai negali išleisti daugiau kaip 20 proc. savo pelno kitoms reikmėms negu kad numatyta įstatyme, t.y., tarp jų ir paramai. Realiai šis ribojimas yra glaudžiai susijęs su jau išnagrinėtomis 40 proc. “viršutinėmis ribomis”, t.y., didžioji dalis įmonių – akcinės bendrovės – apskritai negali teikti didiesnės nei 20 proc. paramos, todėl ir mokestinių lengvatų negali gauti daugiau nei dvigubai – 40 proc. Tačiau šioje vietoje svarbu paminėti, kad būtent šis ribojimas skiriasi nuo jau minėtųjų „lubų“ tuo kad: 1) Šis draudimas galioja tik akcinių bendrovių ir uždarų akcinių bendrovių atžvilgiu, t.y., ne visiems tik paramos davėjams; 2) Jis ne tik neskatina remti daugiau nei 20 proc. – jis apskirtai uždraudžia daugiau nei 20 proc. išleisti kitoms reikmėms; 2) į tas „kitas reikmes“ (t.y., tą procentą, kurį galima būtų išleisti paramai) taip pat įeina visos kompanijos premijos, metinės išmokos ir panašiai, t.y., paramai realiai akcinės bendrovės gali skirti dar mažiau nei 20 proc. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad būtų sunku surasti įmonę, kuri ir norėtų skirti daugiau, tačiau kaip ir minėta anksčiau, tai tokie ribojimai gali tapti ypač aktualūs paramos iš tarptautinių kompanijų atveju. Žinant, kad ko gero vieni potencialiausių paramos teikėjų būtent ir yra akcinės bendrovės, svarbu paminėti kad štai toks barjeras taip pat egzistuoja. Dar, prieš pateikiant išvadas apie mokestinių lengvatų donorams suteikimą Lietuvoje, verta yra paminėti LR Gyventojų pajamų mokestį, kuriame savo ruožtu nėra numatyta visiškai jokių mokestinių lengvatų fiziniams asmenims – paramos teikėjams. Vėlgi tokia praktika išreiškia valstybės požiūrį į filantropiją, taigi tai nelabai yra susiję su pačiu teisiniu reglamentavimu. Kita vertus, jei jau kalbame apie neliečiamo fondo lengvatas donorams, būtina yra paminėti, jog kitose valstybėse labai daug kur lengvatos yra suteikiamos ir fiziniams asmenims, nes kylant visuomenės pragyvenimo lygiui, atsiranda daugiau asmenų, kurie yra pajėgūs asmeniškai kažką paremti.

LR Akcinių Bendrovių įst., 59 str., 6d VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta apie donorams teikiamas lengvatas Lietuvoje ir tai, kokias sąlygas šios lengvatos sudarytų neliečiamų fondų paplitimui, tegalima pasakyti, jog situacija Lietuvoje yra labai nepalanki bei niekaip neskatina didelio masto filantropijos. Priešingai, minėtieji limitai ne tik neleidžia verslo subjektams gauti jiems priklausančių mokestinių lengvatų, bet taip pat ir atima iš organizacijų galimybę gauti neapmokestinamą paramą. Esant tokiam reglamentavimui Lietuvos NVO pralaimėtų varžybose, ypač, dėl tarptautinių kompanijų teikiamos paramos. Dar pridėjus faktą, kad fiziniams asmenims nėra teikiamos jokios lengvatos, galima daryti išvadas, jog dabartiniame reglamentavime taip siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui paramos lengvatomis, kad praktiškai tampa sunkiai įmanoma didesnio masto lėšų paieška.

4.5. REIKALAVIMAI, NUMATYTI PELNO NESIEKIANČIOMS ORGANIZACIJOMS Šiame skyriuje trumpai aptarsime reikalavimus, kurie šiuo metu yra keliami pelno nesiekiančioms organizacijoms tam, kad susidarytumėme pilną vaizdą apie tai, kokie šiuo metu yra ribojimai, lyginant su teikiamomis mokestinėmis lengvatomis. 4.5.1. Organizacijų steigimas ir registravimas Visiems žinoma, kad organizacijų įsisteigimas Lietuvoje yra pakankamai liberalus, t.y., besisteigiančioms organizacijoms nėra keliama didelių papildomų reikalavimų, negu kad steigėjų minimumui ar jų amžiui. Taigi, nėra numatoma jokio „pradinio kapitalo“ minimumo nei fondams, nei asociacijoms, nei viešosioms įstaigoms. Visos organizacijos, kurių įstatai atitinka įstatymuose numatytus formalius reikalavimus, yra įregistruojamos juridinių asmenų registre. 4.5.2. Parama Bendrai, tinkamais paramos gavėjais laikomos tos organizacijos, kurioms yra suteiktas paramos gavėjo statusas. Paramos gavėjo statusą taip pat suteikia registrų centras, ir čia taip pat jokia atranka nėra vykdoma, visoms organizacijoms, atitinkančioms formalius LPĮ bei registrų centro tvarkos reikalavimus, šis statusas yra suteikiamas. LPĮ 12 str. 2 punkte nustatyta, kad paramos gavėjai privalo atskirai tvarkyti gaunamos paramos apskaitą , joje nurodyti gautos paramos teikėjus, kai parama nebuvo gauta anonimiškai, bei vertę ir jos panaudojimą. Taip pat organizacijos turi vesti pačių teikiamos paramos ir (arba) labdaros paramos apskaitą , joje nurodyti duomenis apie konkrečius paramos ir (arba) labdaros gavėjus, paramos ir (arba) labdaros dalyką ir jo vertę. Šioje apskaitoje parama turi būti įkainota ir turi būti pridėti visi dokumentai, reikalaujami pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, patvirtinantys paramą materialinėmis gėrybėmis1. Be nuolat vykdomos apskaitos, paramos gavėjai bei teikėjai taip pat privalo kartą į metus valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti ataskaitą apie gauta ir panaudotą bei suteiktą paramą2. Šioje ataskaitoje organizacijos turi pateikti tikslius duomenis, kokią paramą ir iš kokių subjektų yra gavę, taip pat laisvos formos ataskaitą apie tai, kur šią paramą panaudojo ir jos atitikimą visuomenei naudingiems tikslams. Be to, paramos teikėjai ir paramos LPĮ 12 str. 2 d. VMI prie FM viršininko 2003 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. V-103 ,,Dėl paramos teikimo metinės ataskaitos FR0477 formos, paramos gavimo ir panaudojimo metines ataskaitos FR0478 formos ir jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“ 1 2

gavėjai privalo teikti mėnesio ataskaitą, jei vienam asmeniui suteikta parama ar iš vieno asmens gauta parama tą mėnesį buvo didesnė nei 50 000 Lt. Grįžtant trumpam prie neliečiamo fondo specifikos (kad paprastai jam skiriama parama būna gana didelė), reikia pasakyti, kad tokio atskaitingumo reikalavimas praktiškai ir turėtų užtikrinti nuolatinę jo kontrolę. Toliau, kalbant apie dabar egzistuojančius reikalavimus, susijusius su parama, labai svarbu paminėti VMI išaiškinimą dėl paramos įforminimo1, kuriame teigiama, jog: „Civilinio kodekso 6.469 str. 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesne kaip 50 tūkst. litų, turi buti notarines formos. Vadovaujantis šia nuostata, suteikus didesnę kaip 50 tūkst. litų paramą, sutarties forma turi būti notarinė“.

Dėl neliečiamo fondo specifikos, toks papildomas įforminimas, ko gero, būtų reikalingas pakankamai dažnai (nes vėlgi jam skiriamos sumos paprastai yra didelės), taigi jo turėtų pilnai užtekti, kad būtų užtikrintas neliečiamam fondui skiriamos paramos tikslingumas ir šio sandorio sutarties teisėtumas. Visgi negalima nepridurti, kad drauge toks reikalavimas yra išties labai nepalankus organizacijoms jau vien dėl Teisingumo ministro įsakymu2 patvirtintų notaro paslaugų įkainių, pagal kuriuos, pvz., už pinigų dovanojimo sutarties patvirtinimą notaro įkainis yra „nuo 0,4 iki 0,6 procento nuo dovanojimo sumos, bet ne mažiau kaip 100 Lt ir ne daugiau kaip 1000 Lt“. Taip pat, pvz., vertybinių popierių dovanojimo sutarties patvirtinimas šiuo metu pas notarą kainuoja „nuo 0.4 iki 0,5 procento nuo dovanojamų vertybinių popierių nominalios vertės, bet ne mažiau kaip 100 Lt”, t.y., tokios paramos atveju netgi nėra numatyta „viršutinė riba“ notaro atlyginimui. Kitaip sakant, išnagrinėjus visas mokestines lengvatas, kurios galėtų būti suteikiamos ar yra suteiktos pelno nesiekiantiems vienetams, negalima nepastebėti, jog tokie galiojantys paramos įforminimo įkainiai tai pat prisideda prie paramos „nubyrėjimo“ pakeliui į neliečiamą fondą, taigi turėtų būti kaip įmanoma labiau sumažinti, ar net, esant galimybei, panaikinti. 4.5.3. Organizacijų kontrolė Detaliai nesigilinant į mokesčių administratoriaus atliekamą juridinių asmenų kontrolės sistemą, norisi tik trumpai pabrėžti, jog kadangi šiuo metu visoms organizacijoms yra numatyta vienoda atskaitingumo sistema, tai realiai šiuo metu visos organizacijos yra kontroliuojamos bendra tvarka. T.y., kaip jau minėta anksčiau, VMI komentare

„Dėl paramos įforminimo“ Reg Nr. (18.11-31-1)-R-5852, 2005-06-22 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija „Notarų imamo atlyginimo už notarų atliekamų notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir paslaugas laikinieji dydžiai“.

1 2

apie pelno mokesčio įstatymo pakeitimus1, „Labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir panaudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu (išskyrus muitų mokesčius), kontroliuoja VMI. Nustačiusi, kad labdara ar parama teikiama, gaunama arba panaudojama nesilaikant LPI nurodytų reikalavimų, VMI pažeidėjams panaikina mokesčiu lengvatas ir taiko įstatymų nustatytas sankcijas“. Tokia bendro pobūdžio kontrolė reiškia, kad tinkama organizacijos dokumentų apskaita bei jos veiklos atitikimas visuomenei naudingiems tikslams tikrinamas dažniausiai atsitiktinai ir profilaktiškai, nebent yra mokesčių inspekciją gauna pranešimą apie galimus mokesčių mokėjimo pažeidimus. Tokios bendros kontrolės sąlygomis, be abejo, egzistuoja nemažai galimybių piktnaudžiauti suteikiamomis mokestinėmis lengvatomis ir todėl neliečiamo fondo atveju organizacijoms galėtų būti numatytas individualios kontrolės mechanizmas. Tokiu būdu šių papildomų lengvatų panaudojimas būtų nuolatiniame mokesčių administratoriaus akiratyje ir būtų užtikrinamas jas gaunančių organizacijų veiklos skaidrumas. Darant išvadas apie šiuo metu egzistuojančius reikalavimus organizacijoms, galima teigti, jog dėl pakankamai liberalaus organizacijų įsisteigimo ir beveik identiškų mokestinių lengvatų visiems pelno nesiekiantiems vienetams, egzistuojanti apskaitos, atskaitomybės bei kontrolės sistema vienodai šiuo metu slegia visus. T.y., net jei organizacija vykdo labai nedaug ūkinės komercinės veiklos bei gauna santykinai nedidelę paramą, ji vis tiek turi atsiskaityti ta pačia tvarka, kaip ir tos organizacijos, kurios realiai yra vertos nuodugnaus patikrinimo. Taigi, dėl diferencijavimo nebuvimo, visos organizacijos turi įvykdyti nemažai pareigų mokesčių inspekcijai, tačiau, kita vertus, dėl bendros kontrolės mechanizmo, vis tiek negalima teigti, jog toks jų atsiskaitymas yra efektyvus. Dėl šios priežasties neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms, ko gero, nereiktų kelti papilomų atskaitomybės ar apskaitos reikalavimų, bet galima būtų tiesiog užtikrinti, jog jos būtų kontroliuojamos individualiai. Tačiau konkrečiai apie pasiūlymus reglamentavimo pakeitimams Lietuvoje, kalbėsime sekančioje šio tyrimo dalyje.

VMI išaiškinimas„Dėl pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 1 punkto, 27 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 2 ir 6 dalių, 31 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 373 straipsnio, 47 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 1 dalies komentarų (apibendrintų paaiškinimų) papildymų ir pakeitimų“ Reg Nr. (18.10-31-1)-R-6876. 2006-08-03 1

Apibendrinant šiuo metu Lietuvoje egzistuojančio teisinio reglamentavimo analizę, galima daryti išvadą, jog realiai šiuo metu situacija neliečiamo fondo veiklai tikrai nėra labai palanki. Organizacijai, suformavusiai neliečiamą fondą ir investuojant jame esančias lėšas į vertybinius popierius, (net jei galutinis tikslas yra ne pelnas, o tam tikra visuomenei naudinga veikla) neaišku, ar organizacija neprarastų savo pelno nesiekiančio vieneto statuso. Taip pat parama, kuri būtų panaudojama investuojant į vertybinius popierius mokesčių inspekcijos būtų traktuojama kaip panaudota netinkamai ir galiausiai būtų apmokestinama. Organizacijos savo neliečiamo fondo lėšas galėtų investuoti tik, pvz., į bankų indėlius, tačiau reikia priminti, jog kaip teigia ekonomikos ekspertai1 iš pastarųjų gautos pajamos, turint galvoje infliaciją ir fondo administravimo kaštus, neatsipirktų. Galiausiai dabar galiojanti organizacijų kontrolės sistema iš vienos pusės kelia pakankamai didelius reikalavimus organizacijų atskaitingumui, o iš kitos nėra pakankamai efektyvi dėl savo bendro pobūdžio. Taigi, šiuo metu Lietuvoje egzistuojanti teisinė ir mokesčių aplinka nesukuria prielaidų bent kiek efektyviam neliečiamo fondo koncepcijos funkcionavimui.

5. REKOMENDACIJOS NELIEČIAMO FONDO REGLAMENTAVIMUI LIETUVOJE Ko apskritai reikia, kad neliečiamas fondas funkcionuotų efektyviai, mes gana detaliai išanalizavome antroje šio tyrimo dalyje, kalbėdami apie bendrąsias tokio funkcionavimo prielaidas. Dėl to čia, kalbant apie rekomendacijas Lietuvai, bus pateikiamos tik gana konkrečios idėjos apie tai, kas turi būti keičiama mūsų reglamentavime, kad būtų sukurtas stabilus ir palankus neliečiamų fondų plėtrai teisinis pagrindas. 5.1. Ypatingas neliečiamo fondo statusas 

Visų galimų reglamentavimo pakeitimų pagrindas ir atskaitos taškas turėtų būti neliečiamo fondo koncepcijos atpažinimas teisės aktuose ir neliečiamo fondo sąvokos atsiradimas. Kadangi su neliečiamu fondu susijęs reglamentavimas yra daugiausiai mokestinės prigimties, ši sąvoka visų pirma turėtų atsirasti mokesčių įstatymuose (PMĮ, PVM įstatyme, LPĮ1).



Rekomenduotina būtų sekti daugumos valstybių pavyzdžiu ir neliečiamus fondus leisti turėti tik labdaros paramos fondams. Tokiu būdu būtų užtikrinamas neliečiamo fondo visuomeninis pobūdis. Dėl šios priežasties Labdaros-paramos fondų įstatyme turėtų atsirasti tam tikra papildoma, kvalifikuota fondų rūšis – „Labdaros paramos fondai, turintys neliečiamą fondą“. Šiame skyriuje galėtų būti numatyti pagrindiniai reikalavimai, keliami tokį fondą valdančiai organizacijai. Labai reikšmingas siūlymas būtų kaip vieną iš tokių „privilegijuojančių“ kriterijų numatyti neliečiamo fondo minimumą, kuris tam, kad būtų veiksmingas, turėtų būti ne mažesnis, nei, pvz., 50 000 Lt.



Pelno mokesčio įstatyme, kartu su neliečiamo fondo sąvoka, turėtų atsirasti konkreti nuostata, teigianti, jog

„tokio

fondo

vykdoma

ūkinė-komercinė

veikla

nelaikoma

neatitinkančia pelno

nesiekiantiems vienetams keliamų kriterijų“ 5.2. Paramos neliečiamam fondui statusas 

LPĮ 10 str., numatančiame, jog negalima perduoti paramos tokiam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas, turėtų atsirasti nuostata, teigianti, jog „paramos, gautos į neliečiamą fondą investavimas į vertybinius popierius neprieštarauja šiai nuostatai“.

Šis įstatymas, nors oficialiai ir nėra priskiriamas mokesčių įstatymams, savo prigimtimi toks yra, nes reglamentuoja jų lengvatas VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123



Užtikrinant, kad parama, gaunama į neliečiamą fondą ir vėliau investuojama, nebūtų apmokestinama, taip pat prie paramos tikslų turėtų būti numatyta, jog „gautos paramos panaudojimas su tikslu gauti investicinę grąžą iš neliečiamo fondo yra laikomas kaip atitinkantis paramos tikslus, jei ši grąža vėliau yra panaudojama visuomenei naudingiems tikslams ar pačio fondo papildymui“

5.3. Lengvatos neliečiamą fondą turinčioms organizacijoms 

Turėtų būti sukurtas mechanizmas, kaip su neliečiamu fondu susijusią veiklą atleisti nuo pelno mokesčio. Tai galima būtų padaryti kelias būdais: o Išvis atleidžiant organizacijas, turinčias neliečiamą fondą nuo pelno mokesčio; o Padidinant jų neapmokestinamą minimumą iki, pvz., 200 000 Lt. o Numatant, kad iš neliečiamo fondo gaunamos pajamos nėra įskaičiuojamos į iš kitos ūkinės – komercinės veiklos gaunamas organizacijos pajamas. Tokiu būdu organizacijos automatiškai būtų atleidžiamos ir nuo socialinio mokesčio.



Taip pat labdaros paramos fondai, turintys neliečiamus fondus turėtų būti visiškai atleisti (ne tik nekomerciniais tikslais) nuo nekilnojamojo turto bei žemės mokesčio.

5.4. Lengvatos neliečiamo fondo donorams 

40 procentų „viršutines lubas“ mokesčių lengvatų atskaitymams panaikinti, padidinti, arba suteikti galimybę priklausančias mokestines lengvatas gauti per keletą metų.



Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme numatyti galimybę atskaityti neliečiamam fondui suteiktą paramą ir iš fizinių asmenų pajamų mokesčio bazės. Tokia nuostata taip pat turėtų numatyti paramos minimumą, nuo kurios tokios lengvatos būtų įmanomas, pvz., parama turėtų būti ne mažesnė kaip 5000 Lt.

5.5. Papildomi reikalavimai ir suvaržymai organizacijoms 

Visų pirma, turėtų atsirasti atskiras „Labdaros paramos fondo turinčio neliečiamą fondą“ statusas, dėl kurio organizacijos galėtų kreiptis su individualiu prašymu. Institucija, nagrinėjanti tokius prašymus, galėtų būti registrų centras, Teisingumo ar Finansų ministerija ar kita valstybinė įstaiga. Norėdama gauti minėtąjį statusą, organizacija turėtų atitikti jau minėtus reikalavimus: VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

o Neliečiamo fondo minimalaus dydžio reikalavimą; o Neliečiamo fondo lėšas turėtų laikyti atskiroje sąskaitoje; o Turėtų turėti tam tikrą vidaus organų struktūrą, pagal kurią yra užtikrinamas nuolatinis kontrolės organo veikimas. Taip pat būtinai turėtų būti numatyta galimybė organizacijoms skųstis tokio statuso negavus. 

Šiuo metu egzistuojančių paramos, pelno ir balanso ataskaitų pakanka, kad būtų nuolat prižiūrima tokių organizacijų veikla, tačiau svarbu būtų užtikrinti individualią organizacijų turinčių neliečiamus fondus kontrolę.



Nebefunkcionuojančios,

tinkamai

neatsiskaitančios

kitaip

įstatymams

nusižengiančios

organizacijoms turėtų būti taikomos sankcijos, viena iš kurių galėtų būti su neliečiamu fondų susijusių privilegijų ar net pačio statuso netekimas. Baigiant kalbėti apie rekomendacijas neliečiamų fondų reglamentavimui Lietuvoje, galima dar kartą pabrėžti, jog norėdama, kad ši koncepcija veiktų efektyviai, valstybė turi įdėti nemažai pastangų ir sukurti palankią tam teisinę aplinką. Šiuo metu Lietuvos situacijai esant pakankamai prastai, šios pastangos taip pat turėtų būti nemažos. Ir visgi šiame kontekste norisi priminti, jog neliečiamo fondo modelis visgi yra pripažintas kaip vienas perspektyviausių bei efektyviausių būdų skatinti filantropijos plėtrą bei nevyriausybinio sektoriaus finansinį stabilumą šalyje. Norisi tikėtis, jog Lietuva kažkada prisijungs prie valstybių, kurios tą supranta ir sugeba tai išnaudoti.

IŠVADOS Idėja, jog organizacija, gavusi didelį turtą, iš jo suformuoja tam tikrą neliečiamą fondą ir šį investuodama gauna lėšų savo nuolatinei veiklai, laikoma pažangia bei perspektyvia dėl daugelio priežasčių - pradedant nuo to, kad taip yra užtikrinamas paramos ilgaamžiškumas bei organizacijų finansinis stabilumas ir baigiant tuo, kad taip yra efektyviai panaudojama verslo patirtis siekiant visuomenei naudingų tikslų. Tačiau iš esmės, neliečiamų fondų naudingumas priklauso tiek nuo pačių organizacijų sugebėjimų tinkamai juos išnaudoti, tiek nuo teisinės ir mokesčių aplinkos, kuri yra sudaryta jų veiklai. Todėl tam, kad valstybėje tokio fondo koncepcija veiktų efektyviai, reikia sukurti tam tikras prielaidas, susidedančias iš pačios koncepcijos atpažinimo bei įtvirtinimo teisės aktuose, tinkamų mokestinių lengvatų suteikimo fondą turinčioms organizacijoms bei jų donorams ir papildomų saugiklių, užtikrinančių nepiktnaudžiavimą šiomis lengvatomis nustatymo. Taigi svarbu yra konkretus neliečiamo fondo sąvokos įvardinimas teisės aktuose, toliau svarbu užtikrinti, kad aplink neliečiam fondą būtų sukurta kaip įmanoma laisvesnė nuo mokesčių erdvė – neapmokestinamas būtų nei turto patekimas į neliečiamą fondą, nei vėliau gaunama investicinė grąža. Taip pat būtina yra taip sutvarkyti mokestinių lengvatų sistemą donorams, kad pastarieji būtų suinteresuoti paremti fondą didelėmis sumomis. Galiausiai reikia numatyti papildomus reikalavimus fondą turinčioms organizacijoms, pagrindinis iš kurių būtų neliečiamo fondo minimumo nustatymas. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo fondui skirtomis privilegijomis, reikėtų užtikrinti individualią organizacijų atskaitomybę bei kontrolę. Bendrai, norint skatinti neliečiamo fondo koncepcijos paplitimą, svarbu, kad ji būtų patraukli, lanksti ir palanki nevyriausybinėms organizacijoms bei jų donorams, o ne nuo pat pradžių susijusi su didele atsakomybe ir maža iš to gaunama nauda. Europos sąjungos valstybėse požiūris į neliečiamą fondą yra labai įvairus. Tose, kuriose ši koncepcija yra atpažįstama, organizacijoms yra suteikiamos papildomos mokestinės lengvatos, susijusios su fondo naudojimu. Kai kuriose valstybėse teisinė aplinka netrukdo tokio fondo turėti, tačiau dėl neesamo valstybės palaikymo, daugelyje tokių valstybių neliečiamų fondų koncepcija veikia neefektyviai. Taip pat yra valstybių, kuriose pats finansavimosi principas yra uždraustas, dėl to neliečiamo fondo veikla yra neįmanoma. Lietuva šiame kontekste būtų priskiriama prie tokių valstybių, kuriose pagal egzistuojantį reglamentavimą sunku yra tiksliai pasakyti, ar neliečiamo fondo turėjimas bei valdymas galimas. Geros praktikos pavyzdys Lietuvai, tinkamas tiek dėl valstybės dydžio, tiek dėl panašių istorinių bei ekonominių sąlygų, galėtų būti Čekija. VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

Lietuvoje šiuo metu neliečiamo fondo koncepcija nėra atpažįstama, dėl to nėra aišku, ar tokį fondą turinti ir investuojanti organizacija nerizikuotų prarasti savo pelno nesiekiančio vieneto statuso. Esant nelabai aiškioms mokesčių bei Labdaros paramos įstatymo nuostatoms, organizacijos taip pat negali būti tikros, kad investuodamos į vertybinius popierius gautą paramą, neturės už ją mokėti pelno mokesčio. Pagal šiuo metu galiojančius VMI išaiškinimus, parama būtų apmokestinama, tačiau galima būtų abejoti dėl tokių išaiškinimų teisingumo. Taip pat organizacijoms šiuo metu teikiamos mokestinės lengvatos nebūtų palankio neliečiamo fondo turėjimui bei formavimui jau vien dėl ribotų jų dydžių. Ta pati situacija yra ir iš donorų pusės, kurių iniciatyvos teikti didelę paramą yra stabdomos mokesčių lengvatų apribojimais. Galiausiai šiuo metu egzistuojantys organizacijų atskaitingumo bei kontrolės mechanizmai iš vienos pusės yra pakankamai suvaržantys, o iš kitos – nepakankamai efektyvūs, kad užtikrintų apsisaugojimą nuo galimo piktnaudžiavimo neliečiamo fondo privilegijomis. Norint pakeisti šią nepalankią situaciją, negalima tik „šiek tiek“ pakeisti įstatymų teigiama linkme. Lietuvoje reikėtų priimti visą paketą įstatymų pakeitimų, nes prielaidos, kurių reikia efektyviam neliečiamo fondo koncepcijos funkcionavimui, sudaro vieningą visumą ir todėl visos yra būtinos.

NAUDOTA LITERATŪRA Norminė literatūra 

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1992 m. lapkričio 6 d., Lietuvos Respublikos Konstitucija.V.: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993.



Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, Vilnius, 2002 m. liepos 18 d., Teisinės informacijos centras, 2002 m..



Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-1818.Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 110-3992.



Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 35-1271.



Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr.IX-1007.



Lietuvos Respublikos Muitų tarifų įstatymas // Valstybės žinios, 1998, Nr. 28-727



Lietuvos Respublikos Paveldimo turto mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. IX-1239



Lietuvos Respublikos Nekilnojamo turto mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. X-233



Lietuvos Respublikos Žemės mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. I-2675



Lietuvos Respublikos Laikinasis socialinio mokesčio įstatymas // Valstybės žinios, 2005, Nr. X-231



Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymas // Valstybės žinios, 2004, Nr. XI-2243



Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. II-764



Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 32-786.



Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymas // Valstybės žinios, 1993 Nr.21-506.



Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr.68-1633.



Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. VIII-1312.



Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 55-1940.



Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista Protokolu Nr. 11 // Valstybės žinios,1995, Nr. 40-987.



VMI išaiškinimas „Pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo ypatumai“. Reg Nr. (18.10-31-1)-R8196. 2006-09-21



VMI išaiškinimas„Dėl pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 1 punkto, 27 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 2 ir 6 dalių, 31 VšĮ „NVO teisės institutas“, kodas 300024285 K.Ladygos 1-121, LT – 08235 Vilnius, www.nvoti.lt el.paštas: info@nvoti.lt; tel./faks. (8-5) 2788430 AB SEB Vilniaus bankas, b. k. 704400 A/s LT 547044060004432123

straipsnio 1 dalies 7 punkto, 373 straipsnio, 47 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 1 dalies komentarų (apibendrintų paaiškinimų) papildymų ir pakeitimų“ Reg Nr. (18.10-31-1)-R-6876. 2006-08-03 

VMI prie FM viršininko 2003 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. V-103 ,,Dėl paramos teikimo metinės ataskaitos FR0477 formos, paramos gavimo ir panaudojimo metines ataskaitos FR0478 formos ir jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“



VMI išaiškinimas„Dėl paramos įforminimo“ Reg Nr. (18.11-31-1)-R-5852, 2005-06-22



Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija „Notarų imamo atlyginimo už notarų atliekamų notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir paslaugas laikinieji dydžiai“.

Mokslinė literatūra 

„Endowment of Non-Profit Organizations“. P. Gustafik. 2000 m.



„A Primer for Endowment Grantmakers“. Ford Foundation, B. D. Gaberman. 2001 m.



„Practical aspects of endowment building and management“, C.Carstensen, 2002 „Foundations in 15 European Union Countries – legal and tax comparative overview: highlights”. Europos fondų centras. 2004 m. rugpjūtis



„Foundation legal and fiscal profile“. Europos fondų centras. 2002 m. balandis.



„Endowments and Reserve Funds in Bulgaria, Czech Republic, Hungary, Poland, Slovakia, Slovenia and Romania“. Europos ne pelno teisės centras. 2006 m.



Legal



Legal environment for endowments in Hungary. N. Bullain. Tarptautinis ne pelno teisės centras. 2002 m.



“Memorandum about legal environment for endowments in Poland”. L. Irish. Tarptautinis ne pelno teisės centras. 2001 m.



“A Report on the Environment for Establishing and Managing Endowments in Poland”. R.N.Thomas. Rytų Vakarų institutas, 2002 m.



„Ne pelno organizacijos. Prigimtis ir reglamentavimas“ R. Šimašius. Eugrimas, 2007 m.



„Mokesčių teisė“ B.Sudavičius, A.Marcijonas. Teisinės informacijos centras, 2003 m.

Straipsniai ir publikacijos Informacinis biuletenis „International Journal of Not-for-Profit Law (IJNL)“, 2002 03 15 Publikacijos iš žurnalo „SEAL“ . 2001, 2002, 2003 m. žiemos numeriai Informacinis biuletenis „E-SEAL 18”, 2006 m. gruodis Kiti informacijos šaltiniai www.efc.be www.ecnl.org.hu www.icnl.org www.nisc.lt www.bapp.lt www.labdara-parama.lt www.vmi.lt