Kino pavasario“ programerių rekomendacijos

APIE MEILĘ KINUI IR KOKIUS 3 FILMUS VERTA PAMATYTI

Jaunimo žodis kine labai svarbus. „Jaunuoliai, tyrinėjantys festivalio „Kino pavasaris“ kino pasaulį“, - taip „Instagram“ paskyroje save pristato jaunieji programeriai, kurie domisi kinu, diskutuoja, žiūri filmus, atrinkdami pačius įdomiausius jauniems, kiną mylintiems žmonėms.

„Jaunieji programeriai“ – tai jau trečius metus nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“ ir jos edukacinio projekto „Moving Cinema“ kartu su „Kino pavasariu“ vykdoma iniciatyva, kurios metu jaunieji kino gerbėjai, peržiūrėję festivalio „Kino pavasaris“ filmus, išskiria savo favoritus. Susipažink su jaunųjų programerių Julijos, Emilijos, Ievos, Roko, Ūlos ir Faustinos mintimis apie kiną bei trimis filmais, kuriuos jie kovo 18 – balandžio 5 dienomis rekomenduoja pamatyti virtualiajame kino teatre „filmai.kinopavasaris.lt“.

Julija Sotirovič

„Kiną matau kaip terpę, kurioje galima motyvuoti, atkreipti dėmesį, „sušildyti“ arba įnešti skausmo. Filmuose man įdomiausia simbolizmas – kaip tam tikra, regis, atsitiktina smulkmena, pavirsta kažkuo labai svarbiu. Susipažįstu su filmo kūrėjų pasauliu – taip pažindinuosi su kitomis kultūromis ir jų pasaulėžiūra“.

Emilija Valaitytė

„Festivalio programa sužadina naujas ir neregėtas patirtis, plečia akiratį, išmoko įvairių dalykų – būtent to, ką noriu rasti filmuose. Kine mane be galo žavi šviesa bei veikėjų refleksijos į tam tikras situacijas, žodžius, įspūdžius ar nusivylimus. Kiekviena emocija ar pojūtis savotiškai pakeri“.

Ieva Martusevičiūtė

„Kiekviena proga artimiau pažinti filmų įvairovę, atrasti dar nepažintas jų formas, vaizdavimo būdus ar temas, ugdyti jautresnį žvilgsnį į supančią aplinką ir problemas, verčia dar stipriau pamilti kiną. Ypač dokumentiką, tapusią mano didžiuoju įkvėpimo šaltiniu, ir, žinoma, brangiausia saviraiškos priemone“.

Rokas Makutunovičius

„Pastaraisiais metais teko daugiau laiko praleisti žiūrint filmus nei bandant juos kurti. Ir tai buvo labai svarbus pokytis, privertęs prisiminti, kodėl kinas apskritai reikalingas, kodėl ši industrija juda į priekį. Jau leidžiu sau traktuoti kiną kaip žmogų, kuris papasakos kažką naujo, su kuriuo kartais galima „pabliauti“, o kartais – prisijuokti. Vaikiausi įmantrių siužetų, galingų kulminacijų, žadu ir vėl tą daryti, bet šiomis dienomis kine ieškau paprastumo“.

Ūla Mališauskaitė

„Kai noriu išsilieti ir užfiksuoti savas emocijas imu tapyti arba čiumpu į rankas kamerą. Visada giliai manyje krebždėjo aistra kinui, kuri, bėgant laikui, vis stipriau augo. Kinas man padeda suprasti, kas iš tikrųjų man gyvenime yra svarbu. Dažnai ten ieškau saugaus kampelio ir supratimo, kažko, kas man yra sava, malonu akiai, o kartais norisi išlipti iš savo komforto zonos, į viską pažvelgti per kitokią prizmę ir tokiu būdu dar geriau pažinti ne tik save bet ir kitus“.

Faustina Kiaušaitė

„Man kine svarbiausia – jausmas. Filmuose dažniausiai ieškau vieno iš dviejų dalykų: lengvo, galbūt kiek kvailoko, neįpareigojančio turinio, arba to, kas užkabintų, surezonuotų viduje, leistų atsitraukti ir į viską pažvelgti kitu kampu. Taip pat didelį dėmesį kreipiu į aktorių darbą. Galbūt esu naivi, bet laukiu filmų, kurie padaro pokytį, turi transformuojančią galią ar plečia sąmonę“.

Obuoliai“ / „Apples“ (rež. Christos Nikou)

Ar filmas gali būti jaukiai komiškas ir taip pat širdį veriančiai liūdnas? Santūrus, bet kartu ir ypač gilus? Nostalgiškas, bet taikliai atspindintis šiandieną? Ši daugiasluoksnė alegorija atveria neišsemiamą temų jūrą. Siaučiant staigią amneziją sukeliančiai pasaulinei pandemijai, Aris įtraukiamas į reabilitacijos programą, skirtą pacientams, kurių niekas nepasigenda. Siekiama sukurti naujas atmintį praradusių žmonių tapatybes. Kasdien atlikdamas vis naują magnetofono kasetėje įrašytą užduotį, Aris fotoaparatu fiksuoja aplinkinį pasaulį. Naujos patirtys turi užimti prarastų prisiminimų vietą. Tik įpratęs prie programos rutinos, Aris sutinka toje pačioje programoje dalyvaujančią Aną.

„Aš esu Greta“ / „I Am Greta“ (rež. Nathan Grossman)

Jau keletą metų Gretos vardas skamba tiek jos įkvėptų milijonų „Fridays for Future“ aktyvistų, tiek ją šmeižiančių aukšto rango politikų ir klimato kaitos skeptikų lūpose. 2018-ųjų rugpjūtį penkiolikmetė mokinė iš Švedijos Greta Thunberg, užuot ėjusi į pamokas, pradėjo streiką dėl klimato kaitos. Jos klausimas suaugusiesiems buvo toks: „Jei jums nerūpi mano ateitis Žemėje, kodėl turėčiau ko nors siekti mokykloje?“ Per kelis mėnesius jos keliu pasekė šimtai tūkstančių jaunuolių pasaulyje. Greta, tyli švedų mergaitė su autizmo spektro sutrikimu, tapo pasaulinio garso aktyviste. Režisierius ją sekė nuo pirmosios mokyklos streiko dienos nė nenutuokdamas, kad liudija vieno įtakingiausių žmonių pasaulio istorijoje kelionės pradžią.

„Valchenzė amžiams“ / „Walchensee Forever“ (rež. Janna Ji Wonders)

Ar egzistuoja toks dalykas, kaip „šeimos atmintis“, lemianti kiekvienos kartos veiksmus? Režisierė Janna Ji Wonders neria į savo šeimos archyvus ir dokumentiniame pasakojime leidžiasi į šimtmetį trunkančią atradimų kelionę. „Valchenzė amžiams“ – tai filmas apie gyvenimo ciklą ir nesenstanti šeimos istorija apie tapatybės paieškas, savirealizaciją, meilę, skausmą, priklausomybę, praradimą, psichozę, gimimą bei mirtį.