Klausk Karolinos

Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Psichologė Karolina Gurskienė pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!

Rašyk: k.gurskiene@gmail.com

Sveiki, esu dar gana jauna paauglė. Lyg ir gyvenu normalų paauglio gyvenimą. Labai gerai leidžiu laiką su draugais, turiu ir kitų mėgstamų užsiėmimų. Bet kartais užplūsta labai bloga nuotaika... Tuomet – verkiu. Visa tai prasidėjo dėl blogų pažymių, artimų žmonių netekties. Pradėjau pyktis su draugais, su mama (su ja dar ir dėl berniukų). Kai grįžtu namo po pasibūvimo lauke, užplūsta labai daug blogų ir jautrių išgyvenimų, su kuriais negaliu susigyventi. Maža to, visas šitas nervinimasis, stresas labai atsiliepia ir mano odo išvaizdai. Bet, šiaip, aš esu labai pozityvus žmogus, moku džiaugtis gyvenimu, neeikvoju laiko veltui ir noriu, kad kiti žmonės būtų laimingi. Bet būna, kad kažkas „užeina“. Tiesa, turiu žalingą įprotį – rūkau. Ir galvoju, kad tai – dėl nerimo. Labai dažnai svarstau mesti ir labai noriu tai padaryti, bet neturiu valios bei užsispyrimo. Žinau, kad gyvenime dėl to gali būti sveikatos problemų. Tai norėčiau paklausti, gal turėtumėte kokių minčių, kaip galima susitvarkyti su nerimu ir būti žymiai sveikesniu žmogumi nei esu dabar?

Nerimas atsitraukia, kai žmogus supranta savo mintis. Panašu, kad pastaruoju metu išgyvenai nemažai rimtų įvykių. Ar kalbiesi su kažkuo apie tai? Ar jautiesi išklausyta ir išgirsta? Netekties skausmą reikia išjausti, leisti sau tame išbūti ir tik giliai susivokus galima iš tikrųjų visa tai paleisti. Jeigu jauti, kad netekties dar nesi paleidusi, pabandyk parašyti laišką tam žmogui, kurio netekai. Galbūt nespėjai jam kažko pasakyti, galbūt turi už ką jo atsiprašyti, galbūt yra dalykų, kuriuos nori jam atleisti. Popieriuje išdėstyk viską, ką pamatai prieš akis, vos pagalvojusi apie jį. Tada sudegink ar kitaip sunaikink laišką (kad niekada pati nebeatrastum) ir... paleisk. Rašai, kad iš esmės esi linksma ir gerai leidi laiką, kai kažką veiki su kitais, tačiau vos tik lieki viena ir su savo mintimis, imi jausti nerimą. Tai – savęs girdėjimas. Kai mūsų dėmesys ir mintys yra nukreiptos į kažką, kai esame užsiėmę, su kitais žmonėmis, – savęs mes negirdime. Tačiau vos mintyse įsiviešpatauja tyla, iš „galvos galo“ atkeliauja neišspręsti ir nerimą keliantys vaizdiniai, kurie pasireiškia dideliu minčių srautu. Kai galvoje – tylu, kai niekas nepakiša minčių, mes imame girdėti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje. Tai tarsi pro mažą tarpelį besibraunančios įvairiausios, nustumtos („negalvok apie tai, stenkis pamiršti“) mintys. Kol tos mintys nebūna išlaisvintos, iškalbėtos, o jausmai – išjausti, tol žmogus skundžiasi nerimu ir minčių atakomis. Ir šioje vietoje rūkymas ar kitos slopinančios priemonės nėra išeitis. Nes tai, tarsi uždėti antklodę ant kunkuliuojančio ugnikalnio. Išoriškai, kad ugnikalnis viduje verda nebesimato ir akių nebado, bet po uždanga – didelis karštis, didelė galia ir garantuotas išsiliejimas. Išsikalbėjusi, susivokusi ir susidėliojusi visas nerimą keliančias mintis, imsi linksmai leisti laiką tiek su draugais, tiek būdama pati su savimi. O rūkymas, beriama oda ir kiti apie įtampą signalizuojantys veiksniai liks pareityje, kaip patirtis ir jau aiškus riboženklis, kad jeigu jie vėl pasirodė – metas išsispręsti rūpesčius, kurie tūno galvoje.

Aš būnu žiauri. Kartais taip supykstu ant brolio, kad atrodo galėčiau jį priploti. Vakar vedžiojau šunį ir jis pabėgo. Aš ilgai jį gaudžiau ir visaip kviečiau, kol galiausiai prisiviliojau apgaudama, kad turiu skaniuką. Eidama namo buvau tokia pikta, kad pajaučiau kažkokią neapykantą jam. Grįžusi namo trenkiau jam per snukutį ir dar aprėkiau. O praėjus kelioms minutėms gulėjau prie jo ir verkiau. Bet aš nenoriu tokia būti ir taip stipriai pykti... Kaip man valdytis?

Stiprūs pykčio proveržiai neretai ištinka dėl užslopintų emocijų kitose srityse. Galbūt tu mokykloje būni labai susikausčiusi ir neišsakai savo nuomonės, galbūt su draugėmis nesijauti jaukiai ir apie tai su jomis nepasikalbi, galbūt namie jauti spaudimą ir apie tai namiškiams nepasakai, o, galbūt, yra dar kokia kita situacija, kur tu, tarsi, nuryji nemalonią emociją ir ji lieka „neišleista“. Jei tokių užslopintų emocijų kasdien būna daug, – jos kaupiasi, kol nebetelpa ir, galiausiai, išsilieja. Nebūtinai adekvačiai ir nebūtinai pelnytai. Jei į situacijas reaguosi „čia ir dabar“, iškart sakysi apie tai, kas tau nepatinka, o ne nutylėsi, turėsi ramybę galvoje ir lengvumą psichikoje. Kitas svarbus niuansas – miegas. Jeigu mes neatsigulame laiku miegoti (ypatingai svarbus miegas yra iki 22 valandos), neatsistato mūsų psichinė sveikata ir dėl to būname irzlūs, pikti ir dirglūs.

Pailsėjęs ir gerai besijaučiantis žmogus gal ir supyks ant šuns, kad jis pabėgo, tačiau tai taip stipriai neišprovokuos. Miego režimas ir pakankamas poilsis yra ypatingai svarbūs faktoriai žmogui. Tai – tarsi oras: kaip kvėpuodama užterštu iškart neapsinuodysi, tačiau po tam tikro laiko stipriai sutriks sveikata, taip ir miegodama po nedaug ir atimdama iš savęs kokybiškiausio miego intervalą tu iškart nepajausi, bet irzlumo ir pykčio proveržiai netruks apie nekokybišką ir nepakankamą poilsį priminti. Taigi, tavo išsakytiems klausimams spręsti nebūtinai reikia daug laiko ir pastangų. Raktas į ramybę: miegas ir reagavimas į situacijas „čia ir dabar“.

Sveiki, man labai patinka vaikinas iš paralelinės klasės. Po pamokų ir laisvalaiku mes kartais susitinkame ir ką nors kartu veikiame. Sykį aš jam pasakiau apie savo jausmus. Kaip ir buvo galima tikėtis, jis pasakė, kad mane mato tik kaip draugę ir, kad dabar neieško merginos. Bet praeitą savaitę iš klasiokės sužinojau, kad jis turi merginą ir labai susinervinau. Tai reiškia, kad ne merginos jis tada neieškojo, bet tai, kad jam nepatinku būtent aš. Kaip man jį nuvilioti ir priversti mane įsimylėti?

Nuvilioti – reiškia atimti. Ir tai nėra vienas iš laimę suteikiančių veiksmų. Kai atimi, tai jau ir tą „gavimo“ džiaugsmą susitepi, ar ne? Na, o norėdamos kitus priversti mus įsimylėti, pirmiausia, mes turime įsimylėti pačios save. Jeigu aš esu pilna pavydo ar pagiežos, jeigu mintis užimu kitų kaltinimu ar niekinimu, ar tai niekaip neatsispindi mano išorėje? Žvilgsnyje, kai žiūriu į juos? Eisenoje, kai praeinu pro šalį? Elgsenoje, kai įtariu, kad jie mane mato? Galiausiai, kiek daug veiksmo nukreipta į demonstracinę versiją prieš kažką! Ir kiek laiko išnaudota tam, kad kažkam kažką parodyčiau! Kai, tuo tarpu, niekam nieko neįrodynėdama galiu tobulinti save. Išsikeliu sau tikslus (pvz.: susitvarkyti nuskeltą priekinį dantį, nueiti pas kosmetologę ir nebespaudinėti spuogų, perskaityti po vieną saviugdos knygą per du mėnesius (per metus jų susidaro net 6, kas rodo tikrai nemenką asmenybinį tobulėjimą) ir intensyviau palaikyti ryšį su draugais, kuriuos buvau apleidusi), susirašau juos popieriuje, susiplanuoju žingsnius einamąją savaitę įgyvendinimo link (pvz.: pirmadienį užsisakau knygų, antradienį pasiskambinu odontologui, trečiadienį – kosmetologui ir t. t.) ir nuo dabar pradedu laikytis plano. Kai užsiimu savimi – neužtrunku savęs pamilti ir norėti vis daugiau laiko skirti sau, o ne mintims apie kitus. Tikriausiai merginos, kuri per metus patobulėja šešiomis knygomis ir geba puikiai megzti socialinius ryšius (o kur dar blizgantys jos dantys ir švytinti oda), nepastebėti būtų sunku? Kiek stipriai įsimylime pačios save, tiek stipriai mus myli ir kiti.

Manau, kad sergu bulimija. Viskas prasidėjo nuo to, kad mama man vis sakydavo, kad esu stora, todėl turėčiau susiimti ir mažiau valgyti arba pradėti sportuoti. Kadangi sportas man niekada nepatiko, ėmiau mažiau valgyti. Pradėjau stipriai skaičiuoti kalorijas ir visą maistą sverti, kas man atrodė visiška kančia, tačiau – vienintelė išeitis. Bet tai netruko ilgai, nes atsirado kažkokie persivalgymo priepuoliai, kurių aš nebegaliu suvaldyti. Atrodo nevalgau, nevalgau, bet kai „paslystu“ – suvalgau tiek, kad negaliu kvėpuoti. Ir tada nekenčiu savęs. Ir tada einu išsivemti... Pastaruoju metu pastebėjau, kad, išvis, bet kokį kaloringesnį maistą valgau jau žinodama, kad eisiu išvemti...

Bulimija yra paslaptinga liga, kuri, galimai, ir atrodo labai nekaltai, tačiau sukelia labai skaudžias pasekmes. Daug suvalgau – daug išvemiu. Riboju save ir mažai valgau – nevemiu. Rezultatas? Tik labai mažas maisto kiekis patenka į organizmą. Dažniausiai tokių istorijų finalas – išties liūdnas: padėti gali tik ilgas ir sunkus gydymas psichiatrinėje ligoninėje, visada sugrįžta svoris ir lieka „buliminiai randai“ (geltoni dantys, neadekvati reakcija į maistą, išsivystęs uždarumas ir panašiai). Mat, ribojant maistą organizme susidaro deficitas ir būtent tai itin stipriai ir sėkmingai provokuoja persivalgymus. Kai kovojama su bulimija, gyvenimas tampa nesibaigiančiu mūšiu tarp noro numesti svorio ir nenugalimos persivalgymo manijos. Valgymo sutrikimų turintiems žmonėms persivalgymas gali būti kaip būdas įveikti stresą, vienišumą, nerimą ar depresiją, tačiau šis būdas nėra teisingas. Tikriausiai, sąmoningai, nei vienas nesirinktų tokios veiksmų grandinėlės: kai jaučiu stresą dėl rytojaus kontrolinio darbo – suvalgau pusę maišo saldainių. Nes viskas, ką šiandien darome iš įpročio, rytoj įleis šaknis vis labiau ir labiau, ir labiau, kol taps savaime suprantamu veiksmu, kurį darysiu be susimąstymo. Kol dar pagauni save mąstant „valgysiu kiek norėsiu, nes tuoj nueisiu ir išvemsiu“ – turi stiprią galimybę sustoti. Kai nuo šio veiksmo atsiras randai ant krumplių ar plaštakų (kurie labai greit atsiranda nuo nuolatinio pirštų kišimo į gerklę, kad sukelti vėmimą), kai pamatysi jau stipriai pageltusius dantis (kurie pageltonuoja nuo skrandžio rūgšties burnoje, kai jau sukramtytas maistas, padengtas skrandžio sultimis, ir vėl veliasi po burną) arba akyse trūkusias kraujagysles – tai sustabdyti ir pakeisti bus žymiai sunkiau, nes tai – jau vėmimo „stažą“ rodantys veiksniai, kas reiškia, deja, bet susiformavusį įprotį. Gydymas nuo bulimijos bus sėkmingas, jei atsisakysi dietų ir turėsi sistemingą svorio kontrolės planą. Tarkim, tris kartus per savaitę, nepriklausomai nuo to, kaip maitinaisi, tu pasiryžti sportuoti. Treniruotė namie su gražuoliu treneriu iš „Youtube“, bėgiojimas parke su naujom aptemptom bėgimo tympom ar apeiti trys dideli ratai su savo keturkoju draugu Bobiku – nėra svarbu kas, svarbiausia – visada tas pats. Valgydama neskaičiuok kalorijų, nes taip suteiki labai daug reikšmės savęs ribojimui, kai tuo tarpu šias pastangas ir energiją gali nukreipti į savęs tobulinimą. Apkrauk savo galvą mintimis apie tai „kiek nuėjau žingsnių“, vietoje „kokia bendra dienos suvartotų kalorijų suma“ – taip jausiesi labiau motyvuota ir būsi orientuota į pozityvą. Ir dar! Atletiškas kūnas gražesnis ar „nusibadavęs“? Plačiau ir daugiau šypsosi atletiško kūno savininkai ar „nusibadavusio“? Daugiau entuziazmo gyvenimui turi atletai ar badautojai? Ir kuo ilgiau sportuosi – tuo geresnė sportininkė būsi. Kuo ilgiau badausi?... Pasiekimais norisi garsiai džiaugtis ir kitus užkrėsti. Jei savo pasiekimus norisi slėpti, gal tuomet geriau tokių dalykų ir visai nesiekti?