KLAUSK KAROLINOS Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Psichologė Karolina Gurskienė pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!
Rašyk: k.gurskiene@gmail.com
Sveiki, esu dar gana jauna paauglė. Lyg ir gyvenu normalų paauglio gyvenimą. Labai gerai leidžiu laiką su draugais, turiu ir kitų mėgstamų užsiėmimų. Bet kartais užplūsta labai bloga nuotaika... Tuomet – verkiu. Visa tai prasidėjo dėl blogų pažymių, artimų žmonių netekties. Pradėjau pyktis su draugais, su mama (su ja dar ir dėl berniukų). Kai grįžtu namo po pasibūvimo lauke, užplūsta labai daug blogų ir jautrių išgyvenimų, su kuriais negaliu susigyventi. Maža to, visas šitas nervinimasis, stresas labai atsiliepia ir mano odo išvaizdai. Bet, šiaip, aš esu labai pozityvus žmogus, moku džiaugtis gyvenimu, neeikvoju laiko veltui ir noriu, kad kiti žmonės būtų laimingi. Bet būna, kad kažkas „užeina“. Tiesa, turiu žalingą įprotį – rūkau. Ir galvoju, kad tai – dėl nerimo. Labai dažnai svarstau mesti ir labai noriu tai padaryti, bet neturiu valios bei užsispyrimo. Žinau, kad gyvenime dėl to gali būti sveikatos problemų. Tai norėčiau paklausti, gal turėtumėte kokių minčių, kaip galima susitvarkyti su nerimu ir būti žymiai sveikesniu žmogumi nei esu dabar? Nerimas atsitraukia, kai žmogus supranta savo mintis. Panašu, kad pastaruoju metu išgyvenai nemažai rimtų įvykių. Ar kalbiesi su kažkuo apie tai? Ar jautiesi išklausyta ir išgirsta? Netekties skausmą reikia išjausti, leisti sau tame išbūti ir tik giliai susivokus galima iš tikrųjų visa tai paleisti. Jeigu jauti, kad netekties dar nesi paleidusi, pabandyk parašyti laišką tam žmogui, kurio netekai. Galbūt nespėjai jam kažko pasakyti, galbūt turi už ką jo atsiprašyti, galbūt yra dalykų, kuriuos nori jam atleisti. Popieriuje išdėstyk viską, ką pamatai prieš akis, vos pagalvojusi apie jį. Tada sudegink ar kitaip sunaikink laišką (kad niekada pati nebeatrastum) ir... paleisk. Rašai, kad iš esmės esi linksma ir gerai leidi laiką, kai kažką veiki su kitais, tačiau vos tik lieki viena ir su savo mintimis, imi jausti nerimą. Tai – savęs girdėjimas. Kai mūsų dėmesys ir mintys yra nukreiptos į kažką, kai esame užsiėmę, su kitais žmonėmis, – savęs mes negirdime. Tačiau vos mintyse įsiviešpatauja tyla, iš „galvos galo“ atkeliauja neišspręsti ir nerimą keliantys vaizdiniai, kurie pasireiškia dideliu minčių srautu. Kai galvoje – tylu, kai niekas nepakiša minčių, mes imame girdėti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje. Tai tarsi pro mažą tarpelį besibraunančios įvairiausios, nustumtos („negalvok apie tai, stenkis pamiršti“) mintys. Kol tos mintys nebūna išlaisvintos, iškalbėtos, o jausmai – išjausti, tol žmogus skundžiasi nerimu ir minčių atakomis. Ir šioje vietoje rūkymas ar kitos slopinančios priemonės nėra išeitis. Nes tai, tarsi uždėti antklodę ant kunkuliuojančio ugnikalnio. Išoriškai, kad ugnikalnis viduje verda nebesimato ir akių nebado, bet po uždanga – didelis karštis, didelė galia ir garantuotas išsiliejimas. Išsikalbėjusi, susivokusi ir susidėliojusi visas nerimą keliančias mintis, imsi linksmai leisti laiką tiek su draugais, tiek būdama pati su savimi. O rūkymas, beriama oda ir kiti apie įtampą signalizuojantys veiksniai liks pareityje, kaip patirtis ir jau aiškus riboženklis, kad jeigu jie vėl pasirodė – metas išsispręsti rūpesčius, kurie tūno galvoje. www.panele.lt
