Poezijai nugrimzti užmarštin neleidžiančios „Puotos“ merginos

KŪRYBĄ reikia švęsti!

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Nenustebkite, jei kada Kaune keliaudamos viešuoju transportu išgirsite skambant poeziją. O, galbūt, buvote vienos iš tų, kurių nuobodžią kelionę praskaidrino jaunųjų kūrėjų eilės? Idėją, jog poezija gali pasiekti kiekvieno mūsų širdis pasitelkiant nestandartines priemones, subrandino trys veiklios merginos – Austėja Balutytė, Gustė Vaivilavičiūtė ir Austėja Pociūtė. Šios jaunos kaunietės – kūrybinės bendruomenės „Puota“ iniciatorės. „Puota“ ne tik suteikia galimybę jauniesiems kūrėjams išgirsti savo eiles viešajame transporte, bet ir pakonkuruoti įvairiuose konkursuose bei išvysti savo darbus kūrybiniuose leidiniuose.

Merginos vienbalsiai tikina – kūrybos aktualumą būtina išsaugoti, o daugybė kuriančių žmonių, norinčių dalyvauti „Puotos“ iniciatyvose, yra įrodymas, kad kūrybiški žmonės ieško terpių, kuriose galėtų save realizuoti. Siūlome susipažinti su „Puotos“ – kūrybos šventės – idėja ir trimis aktyviomis merginomis, kurios neleidžia kultūrai nugrimzti užmarštin ir suteikia galimybę jai skleistis.

Sek „Puotos“ naujienas „Facebook“ puslapyje „Puota“, taip pat „Instagram“ kanale – @puota2022

AUSTĖJA BALUTYTĖ –

už „Puotos“ komunikaciją atsakinga mergina, kurią labiausiai žavi susipažinimas su daugybe kūrybiškos sielos žmonių.

Austėja, trumpai papasakok apie save. Ką, be platformos „Puota“ kūrimo, veiki gyvenime?

Šią vasarą baigiau Kauno jėzuitų gimnaziją, o šiuo metu esu medicinos studijų pirmakursė. Ko gero, didžiausia mano gyvenimo

aistra – šiuolaikinis šokis, be jo neįsivaizduoju savo kasdienybės. Vis dėlto, karantino metu tenka gyventi be šokių treniruočių...

Kuo „Puota“ platforma yra svarbi jaunam žmogui? „Puota“ nesiorientuoja vien į jaunus žmones. Tai yra platforma, kuri bando rasti savo nišą kiekvienoje amžiaus kategorijoje. Na, o turint omenyje mūsų, „Puotos“ kūrėjų, santykį su jaunimu, „Puota“ yra puiki terpė jaunam ir nepatyrusiam kūrėjui pradėti savo poetinę – prozinę karjerą. Ar „Puotos“ pavadinimas turi kokią nors ypatingą reikšmę?

Mes šį pavadinimą sugalvojome dėliodamos skirtingų žodžių skiemenis. Pirminė mūsų idėja buvo poezija viešajame transporte, tad bandėme kažkokiu būdu sulipdyti žodžius „poezija“ ir „transportas“, kol galiausiai gavome žodį „Puota“. Šiandien neįsivaizduojame jokio tinkamesnio žodžio mūsų veiklai apibūdinti.

Labiausiai įsiminė tai, kad organizuojant renginius ar bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis, siekiant įgyvendinti savo idėjas, užsimezga ryšiai su žmonėmis, iš kurių vėliau gali išmokti daugybę dalykų. Pavyzdžiui, 2019 metais bendradarbiavome su įmone „Kauno autobusai“ tam, kad savaitgaliais 6-ame ir 23-iame Kauno autobusuose skambėtų poezija. Aš pati esu atsakinga už komunikaciją su poetais ir kitais bendruomenės nariais, todėl labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę susipažinti su tiek daug nuostabių žmonių.

Ar kuriant „Puota“ platformą su merginomis pasiskirstėte atsakomybėmis? Jei taip, kokios yra tavosios?

Esame pasiskirsčiusios atsakomybėmis, nes taip yra paprasčiau ir efektyviau dirbti. Kaip ir minėjau, mano kasdienė atsakomybė yra palaikyti ryšį su bendruomenės nariais, komunikuoti su poetais per įvairius „open call‘us“(red. past. atvirus kvietimus), pasirūpinti, kad jie mums suteiktų leidimą naudotis savo kūriniais. Taip pat aš atsakinga už įrašų įgarsinimo organizavimą bei platinimą.

Viena iš originalesnių „Puotos“ idėjų – kūrybinis konkursas, kurio metu projekto socialinių medijų platformose buvo galima balsuoti už labiausiai patikusį poetinį kūrinį tema „Prisiminimai“. Papasakok, kaip sekėsi organizuoti šį konkursą?

Šio konkurso principas toks, kad kiekvieną savaitę atsitiktine tvarka parenkame keturis poetus ir sudarome dvi dvikovas. Tuomet vyksta balsavimas mūsų socialinių medijų „story“ skiltyje. Šių dvikovų nugalėtojai patenka į finalą ir varžosi dėl savaitės laimėtojo titulo. Konkursą pradėjome organizuoti nuo gruodžio pirmos savaitės. Iš pradžių mūsų idėja buvo nufilmuoti savaitės nugalėtoją, skaitantį eiles jo mėgstamoje Kauno vietoje. Prasidėjus karantinui susidūrėme su iššūkiu, kadangi filmuoti nebegalėjome, tad labai greitai prisitaikėme prie susidariusios situacijos ir atradome alternatyvą – iliustruoti laimėtojo eiles ir šia eilių ir vizualo kolaboracija dalintis savo socialinėse medijose. Didžioji dalis atsakomybės dėl konkurso organizavimo priklauso man, nes kontaktuoju su poetais: pranešu kada pasirodys jų eilės, ar jie pateko į finalą, nudžiuginu, jei laimėjo bei pranešu, kas iliustruos jų eiles. Tai tikrai įdomi patirtis.

Vykdant „Puotos“ misiją socialinės medijos jums puikiai pasitarnauja – galite lengviau žmonėms skelbti naudingą informaciją, pranešti apie renginius ir t. t. Vis dėlto, yra teigiančių, kad socialinės medijos naikina tikrąją kultūrą. Koks tavo požiūris?

Manau, kad socialinės medijos labai pasitarnauja, nes daugybė žmonių netyčia pastebi mūsų „open call‘us“ (red. past. atvirus kvietimus) ir vedami smalsumo užsiregistruoja, nors apie pačią „Puotą“ nebūna net girdėję. Taip pat, kai paskelbiame renginius socialinėje medijoje, sulaukiame didelio dėmesio ir dalis auditorijos net neįsivaizduoja, kas mes esame, bet vis tiek ateina į renginius. Būtent todėl mes „Puotos“ „Facebook“ sukūrėme įdomų renginio aprašymą ir parinkome gražų viršelį. Tad neįsivaizduoju, kaip sektųsi „Puotai“, jei neegzistuotų socialiniai tinklai.

Kaip manai, kas trukdo šiuolaikiniam jaunam žmogui ugdyti kūrybiškumą?

Manau, kad iš dalies kalta netinkama švietimo sistema, kuri neretai užgožia kūrybiškumo užuomazgas brandos amžiuje. Taip pat trukdo perdėtas noras atrodyti tobulu savo socialinių tinklų paskyrose, nes tuomet ne kuriama, o tik stengiamasi pamėgdžioti kažką, siekiant atrodyti geresne to žmogaus versija ir nei trupučio nesijausti eiline kopija.

Kaip tu pati stengiesi lavinti savo kūrybiškumą?

Kai dar mokiausi mokykloje, lankiau vaidybos pamokas dramos teatre. Žinoma, visą gyvenimą mane lydėjo šiuolaikinis šokis, kuris tikrai turėjo didžiulę įtaką mano kūrybiškumo formavimuisi. „Puota“, pastaruoju metu, yra tai, kas man padeda augti kūrybiškai, nes skaitau kiekvieną gautą eilėraštį. „Puota“ įkvepia mane daugiau skaityti poezijos tam, kad turėčiau platų suvokimą apie poetinę kūrybą.

Ko palinkėtum „Panelės“ žurnalo skaitytojai?

Palinkėčiau nepamiršti ugdyti savo kūrybiškumo, taip pat nebijoti rašyti, jei tik kirba toks noras kažkur giliai širdelėje, ir, žinoma, nebijoti savo kūryba dalintis su kitais (ar „Puota“ bendruomene).

GUSTĖ VAIVILAVIČIŪTĖ –

kūrybinių idėjų generatorė, kuri trokšta, kad „Puota“ taptų terpe pasireikšti ne vien gerai žinomiems menininkams, bet ir ką tik pradėjusiems naujokams.

Guste, trumpai papasakok apie save.

Šiuo metu vis dar mokausi 11-oje klasėje, KTU gimnazijoje. Be „Puotos“ turiu dar daug kitų veiklų. Su kita komanda kuriu verslą – korepetitorių svetainę „Kopo”, dirbu su mados projektu „Komoda”, dalyvauju įvairiuose debatuose… Galėčiau vardinti ir vardinti. Niekada nestoviu vietoje. Esu labai motyvuota dirbti, mokytis, mokyti, siekti savo tikslų tol, kol jie nebebus tik tikslai.

Papasakok, kaip tau bei kitoms merginoms kilo idėja įkurti „Puota“ platformą.

Dabar poezija, ypač jaunimo gretose, yra primiršta, nes atsirado naujesnių, labiau akį traukiančių meno formų. Mes norime išsaugoti ir iškelti jos aktualumą naudodami įrankius, kurie paverčia ją lengviau skaidomą. Tarkime, instaliuoti skambančią poeziją viešajame transporte (tokia buvo pirmojo „Puotos“ festivalio idėja) arba leisti poezijai susidraugauti su iliustravimo menu. Toks buvo mūsų pirmojo zino pagrindinis tikslas. Lietuvos istorijos šaknys slypi mūsų poetuose, todėl mes manome, kad poeziją ir žmones, kuriančius poeziją, išsaugoti yra būtina.

Papasakok, kokius darbus pavyko nuveikti „Puota“ platformoje? „Puotos“ komanda atsirado „Kaunas 2022“ „Kauno Iššūkio’’ programoje 2018 metais, burtų keliu. Programos metu sukūrėme pagrindinę „Puotos“ idėją, dirbome organizuodamos 2019 metų rudens pirmąjį „Puotos“ festivalį. Kartu su komanda laimėjome projektą ir gavome finansavimą. Dirbome visą vasarą. Savo „Facebook“ paskyroje paskelbėme atvirą kvietimą poetams įrašyti savo poeziją ir suteikėme galimybę išgirsti ją viešajame transporte. Su VDU studija kūrėme poezijos įrašus ir 2019 metų spalį startavome su festivaliu, kurio metu visą mėnesį Kauno autobusuose ir traukiniuose (taip pat ir iš Kauno į Vilnių), leidome kauniečių įrašytą poeziją.

Taip pat organizavome renginius – slemą, kocertus, kūrybinio rašymo dirbtuves. 2020 m. žiemą, kartu su įvairiomis organizacijomis, tokiomis kaip „Cirkuliacija” ir „Kauno bienalė”, patekome į „Kauno menininkų namų“ paskelbtą geriausios 2019 metų „Kauno kultūros iniciatyvos“ konkursą. Konkursą laimėjome. Liepos mėnesį turėjome antrąjį veiklos sezoną – šį kartą atvirame kvietime kauniečių poezija buvo skaitoma lentelėse, kurios buvo apstatytos aplink visą Kauno centrą. Na, o dabar išleidžiame ziną – fizinį mūsų darbo įrodymą. Tai apima poezijos knygelę, iliustracijas, menininkų interviu, taip pat mūsų bendruomenės darbo vaisių – „Puotos“ žurnalą. Zino paskleidimas į viešumą yra numatomas pavasario pradžioje.

ASMENINIO ARCHYVO IR „SHUTTERSTOCK“ NUOTRAUKOS

Gal galėtum plačiau papasakoti apie minėtuosius poezijos garsinius įrašus, instaliuotus Kauno viešajame transporte. Kaip pavyko

pasiekti šio tikslo ir kokie buvo šio projekto atgarsiai?

Kaip komanda supratome, kad poeziją reikia pateikti jau „sukramtytą“. Tad sumanėme ją integruoti į monotonišką žmogaus kasdienybę – važiavimą viešuoju transportu. Kadangi tuo metu dar buvome mažas projektas su nedideliu kiekiu žmonių, viską darėme patys. Kiekvieną rytą važiuodavome į tuometinę Palemono Kauno traukinių stotį įmontuoti kolonėles į traukinio vagonus, o vakare – išimti. Tikslų traukinio atsiradimo stotyje laiką sužinodavome tik vakarą prieš kolonėlių įstatymą, todėl kolonėlių instaliavimas visuomet buvo spontaniškas. Lygiai toks pat procesas buvo ir su autobusais. Žmonių, keliavusių viešuoju transportu, atsiliepimai nustebino – gavome labai daug žinučių su gražiais žodžiais. Žmonėms patiko tai, ką mes darėme. Tai mums buvo ir vis dar yra geriausias atlygis už darbą.

Minėjai, kad šiuo metu į leidyklą keliauja pirmasis poezijos zinas – 94 puslapiai turinio (poezijos ir jos interpretacijų per iliustracijas). Gal galėtum plačiau papasakoti apie šį kūrinį?

Mums yra labai svarbi „Puotos“ bendruomenė. Vienas iš svarbiausių „Puotos“ tikslų yra sukurti terpę pasireikšti ne vien gerai žinomiems menininkams, bet ir ką tik pradėjusiems naujokams. Įkėlę atvirą kvietimą iliustratoriams prisidėti prie zino kūrimo gavome virš 250 registracijų. Tokie skaičiai įrodo, kad žmonės ieško galimybių viešai parodyti savo darbus. Mūsų zinas yra būtent tai – tai uolus kuriančių žmonių darbas ir įrodymas, kiek daug turime kylančių kūrėjų. Zine imame interviu iš kylančių (ir jau žinomų) kūrėjų, demonstruojame jų darbus ir švenčiame tai. Švenčiame kultūrą, būtent todėl ir esame „Puota“.

Ką tavo pačios gyvenime reiškia kūryba, kokį vaidmenį ji atlieka?

Kūryba yra viskas. Žemė, kokia ji yra dabar, be kūrybos neegzistuotų. Žmogus, koks jis yra dabar, be kūrybos nebūtų. Viskas, nuo geriamo vandens iki šiuolaikinio kompiuterio, yra kūrybos pasekmė. Kūryba neatlieka vieno vaidmens – kūryba režisuoja, kūryba montuoja, kūryba filmuoja, kūryba rašo, kūryba sudaro viską. Be jos sampratos mano gyvenimas būtų kalėjimas. Aš ją įžvelgiu visur ir savo projektų metu noriu ją aukštinti, nes dažnai kūryba yra nuvertinama.

Kokia yra tavo mėgstamiausia kūrybos kryptis?

Kūryba yra mano darbo visuma. Jei turėčiau apsistoti ties viena kryptimi – išprotėčiau. Negaliu gyventi stagnacijoje, todėl darau labai daug. Kai kurie žmonės siekia stabilumo, laukia, kol gaus jį. Aš bėgu nuo jo. Jei gyvenimas būtų stabilus, jis greit pataptų nuobodus. Niekada nenorėti apsistoti, nuolat judėti ir keisti yra normalu. Kažkada pasakiau vienam savo draugui, kuris buvo pasimetęs rinkdamasis savo gyvenimo kryptį, kad mes visuomet keliaujame link žmogaus, kuriuo norime būti ir tai niekados nesibaigs. O jei tai kada baigtųsi, tai reikštų, kad tobulumas yra pasiektas. O tai paprasčiausiai nebūtų tiesa. Jei kada nors suabejosite „savo“ kryptimi ir bijosite ją keisti – prisiminkite tai.

Ką manai apie jaunų žmonių kūrybingumą? Ar Lietuvoje pakanka terpių jam skleistis?

Terpių tikriausiai netrūksta. Trūksta žinių apie tai, jog jos egzistuoja. Norėtųsi, kad žiniasklaida parodytų tas terpes jauniems žmonės. Lietuvos jaunimas yra ištroškęs galimybių pasirodyti. Kai tik mes įkeliame atvirą kvietimą kūrėjams, mus užplūsta registracijos. Kūrėjai nori būti pastebėti, jie nori matyti savo darbą viešumoje. Manau, kad tokio tipo galimybių turėtų būti daugiau.

Tik jie patys. Jei žmogus norės eiti kūrybos keliu – eis. Niekas jam nesutrukdys ir jei tikrai norės, jis ras kelią. Jei ne – reiškia iš tiesų to nenorėjo.

Kokie yra jūsų tolimesni planai su „Puota“ platforma?

Judame link 2022 metų, kuomet Kaunas taps kultūros sostine. Esame po „Kaunas 2022“ organizacijos stogu ir kantriai laukiame, kada galėsime išeiti į platesnius vandenis. Mes viską darome spontaniškai. Planai penkis metus į priekį „Puotai“ neveiksmingi. Dirbame nemokamai, o dirbame daug. Naują projektą su „Puota“ pradedame tada, kai turime tam motyvacijos – kitaip darbas ir rezultatas nebūtų nuoširdūs. Bet tam, kad pradėti naują darbą, pirmiausia reikia užbaigti esamą. Tai šiuo metu dirbame prie zino išleidimo. Kas bus toliau? Toliau keliausime ten, kur vėjas mus nupūs.

AUSTĖJA POCIŪTĖ –

originalių idėjų į bendruomenę įnešanti mergina, kuri neabejinga įvairioms meno šakoms.

Austėja, trumpai papasakok apie save. Ką šiuo metu veiki? Studijuoji, dirbi, kokie yra tavo hobiai?

Šiuo metu baigiu paskutinius mokslo metus Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Niekuomet nepraleidžiu progos sudalyvauti Kauno menininkų namuose organizuojamuose renginiuose, mėgstamiausias – slemo skaitymai. Laisvą dieną dažniausiai paskiriu filmams, o jų spektrą praplečia kino festivalių repertuaras, kuriuose kasmet savanoriauju. Mėgstu teatrą ir kitas performatyvaus meno formas. Karantino situacija apribojo veiklas, tačiau įmanoma rasti ir virtualių alternatyvų, tad ieš-

Kas, tavo akimis, yra „Puotos“ projektas? Ką jis tau reiškia? „Puotos“ projektu siekiame išnešti kultūrą iš tradicinių meno erdvių sienų inicijuojant pokytį suvokime, siekiant parodyti, kad kultūra neprivalo tilpti į muziejų ar operos rūmų sienas. Ji yra laisva ir prieinama įvairiais formatais. Meną, kaip ir mano bendramintės minėjo, įmanoma integruoti net į rutininį veiksmą, pavyzdžiui, kelionę viešuoju transportu. Taip pat be galo šaunu stebėti, kaip „Puota“ tampa vis prieinamesne ir žinomesne platforma skleistis poetams. Šiais metais bendruomenę praplėtėme ir grafiniu dizainu užsiimančiais žmonėmis. Manau, kad man, asmeniškai, didžiausia patirtis kuriant šį projektą buvo išmokti iššūkius pasitikti su kitokia mąstysena, taip pat produktyviau organizuoti ir planuoti darbus.

Ar kitas „Puotos“ kūrybinės grupės nares – Austėją bei Gustę – pažinojai iš anksčiau, ar susipažinote kurdamos platformą?

Susipažinome „Kauno iššūkio“ programoje, kurioje visiškai atsitiktinai buvome paskirtos į vieną komandą.

Kas su Austėja ir Guste jus vienija, kuo esate panašios?

Manau, kad mūsų komandos dinamika tuo ir yra pranaši, jog visos turime skirtingas stipriąsias puses, todėl viena kitą papildome. Vis dėlto, mus vienija noras kurti pokytį bei matyti rezultatą.

Ar nuo pat vaikystės buvai kūrybinga? Galbūt nuo mažų dienų linkai į kurią nors meno šaką?

Esu išbandžiusi kelias meno šakas: piešimą, dramą, tačiau labiausiai žavi šiuolaikinis šokis. Poezijos rašymas niekuomet nebuvo tarp favoritų.

Gyveni Kaune. Ar, tavo nuomone, Kauno jaunimas yra kūrybingas?

Manau, kad taip. Kūrybingumas reiškiasi įvairiomis formomis, na, o „Kauno iššūkio“ programa gausias jaunimo idėjas nukreipia kuriant pozityvų pokytį miestui.

Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine. Ką tau, kaip kaunietei, reiškia šis projektas?

Niekada neturėjau didelių sentimentų gimtajam miestui, tačiau „Kaunas 2022“ vykdomos veiklos ir bendruomenės vienijimo iniciatyvos šį požiūrį pakeitė. Į kultūrinius renginius renkasi vis daugiau miestiečių, didėja smalsumas menui, daugiau žmonių išbando save kūryboje. O šis pokytis mane labai džiugina.

Kaip pati ketini prisidėti prie „Kaunas 2022 m. – Europos kultūros sostinė“ projekto? Galbūt yra dar kažkas be „Puotos“ platformos?

Dalyvauju „Kauno iššūkio“ alumni klubo veiklose ir prisidedu prie ekspozicijų erdvės „Daugiau Tempo“ projekto, kviečiančio jaunimą pristatyti savo kūrybą, kuriant tarpdisciplinines jungtis tarp skirtingų sričių menininkų.

Kokius kultūrinius objektus patartum aplankyti kiekvienam, atvykusiam į Kauną?

Manau, kad turistams įspūdį paliktų miesto senamiestis, modernumu kvepianti Vienybės aikštė bei daugeliui dar neatrasta Sakramento bažnyčia, kurioje vyko vienas sėkmingiausių „Puotos“ festivalio renginių.

Ar savo ateitį ketini sieti su kūryba?

Tikrai taip! Nors studijų krypties dar nepasirinkau, į savo gyvenimą stengiuosi įnešti kuo daugiau kūrybinės veiklos, nes jaučiu, jog ji mane motyvuoja ir skatina išsikelti aukštesnius tikslus.