Psichologės komentaras apie neįprastas profesijas

KUO BŪTI?

KAROLINA GURSKIENĖ

– Aš būsiu geodezininke! – džiaugsmingai kilsteldama balsą Sandra praneša tėvams. – Kuo, kuo? – net springdamas perklausia tėvas. – Ge-o-de-zi-nin-ke, tėt, žinai? Nu, tipo, matuosiu žemę, pievas ir brėžinius visokius darysiu. Būsiu labai tiksli, sportiška ir „užsikalsiu“ daug pinigų. – Saulele, o gal kažką moteriškiau? Tarkim, mokytoja, daktare, šokių vadove... Kaip manai? – į pokalbį jau įsiterpia ir mama. – Ne, mam, jei ne geodezininke, tai programuotoja. Aityšnike, žinai? – visiškai ramiu balsu savo planus atskleidžia Sandra.

Dabar bet kas gali būti bet kuo ir lytis čia ne prie ko. Programuotojų kursuose lankosi vis daugiau merginų, o mados dizaino studijose – vaikinų. Jaunimas, šiandien turėdamas visas galimybes rinktis, tai daro laisvai ir be didelių planų į ateitį. Studentai įstoja, pasimoko, pasibando ir perstoja kitur. Arba išvis nebestoja į jokią aukštąją mokslo įstaigą ir duoda sau laiko pagalvoti, atrasti save. Arba duoda sau laiko pailsėti. Jaunam žmogui sudėtinga aiškiai žinoti, kuo jis nori tapti, kai nei pasibandyti, nei pasimatuoti jokių įrankių jis neturi. Todėl, keičiantis ir liberalėjant požiūriui – jis ima laisviau bandyti. Pasimoko braižyti brėžinius ir jau žino – patinka arba ne. Pasimoko programavimo ir supranta – tas kelias jam/jai arba ne. Ir jau geriau leisti sau kelis metus bandyti, kol atrandi, kas iš tiesų tave traukia, nei gyventi pagal taisyklę „kad jau įstojai, tai pasibaik“ ir visą gyvenimą dirbti visai ne ten, kur vestų širdis ir todėl visai be noro.

Jei mintimis nukeliautumėme į vaikystės žaidimus, ten rastumėme atsakymą į klausimą: „Kuo iš tikrųjų noriu tapti užaugęs? Ką dirbdamas būsiu laimingas?“ Vaikai žaidžia tai, kas jiems iš prigimties yra įdomu, kas arti širdies, kas nuoširdžiai domina. Jie nežaidžia, kas apsimoka ar kas madinga, jie nežaidža dėl kažkokių sąlygų, jie tiesiog žaidžia tai, kas domina. Todėl, jeigu atsimenu vaikystėje visą kambarį nuklotą „ligoninėje“ gulinčiais meškinais, gal verta pagalvoti apie mediciną? O jeigu vis pamenu save dainuojančią į plaukų šepetį priešais veidrodį, gal metas lavinti balsą ir pabandyti keliauti muzikos keliu? O gal aš nuolat bandydavau už kitus paaiškinti ar juos vis pateisinti, todėl, pasirinkdama teisę ar advokatūrą, būsiu arti to? Didelio žmogaus profesinė laimė slepiasi mažo žmogučio žaidimuose. Todėl paklauskite savo vidinio vaiko ir įsiklausykite į jį: „Mažasis žmogau, ką su meile žaidei?“

ILGESNĖS

gyvenimo kelio paieškos

Gerda: Planavau būti vaikų gydytoja, todėl įstojau į mediciną. Metus prasikankinau vis laukdama tos dienos, kai jau bus lengviau ir įdomiau, bet tokia diena taip ir neišaušo. Po metų mečiau ir perstojau į chemiją. Gaila, bet ir ten man niekas nepatiko, todėl po pusmečio nusprendžiau nebestudijuoti ir visai viską, ką buvau pradėjusi, mečiau. Turėjau laiko iki kitų metų stojimų, todėl vis klausinėjausi tų, kurie jau studijuoja: ar jiems patinka, kaip vyksta paskaitos ir kuo jiems patinka vienokios ar kitokios studijos. Ir artėjant naujiems stojimams, aš jau gana tvirtai žinojau, kad noriu nerti į genetikos sritį. Ar man gaila paieškoms „išmestų“ metų? Ne, per tuos metus atradau naujus draugus, pažįstamus, suartėjau ir užmezgiau kontaktus su tais, su kuriais nebūčiau bendravusi, jei ne ši mano paieškų pertrauka. Gal smagiau iškart įstoti ten, kur nori, bet visiems dabar sakau: neįstoti – tai reiškia „kolkas neatrasti“, tai reiškia „dar paieškoti ir galiausiai rasti tai, ko nori iš tikrųjų“.

Ar daug tavo pažįstamų darė pertraukas po mokyklos, Gerda?

Gerda: Ne, nedaug. Bet daug mano pažįstamų kankinasi studijose ir, gailėdami jau „investuotų“ metų, sakė pasibaigs ir daugiau niekada į tą pusę nė nežiūrės. Turės diplomą, kad būtų išsilavinimas ir suks visai kitais keliais. Vienas mano draugas netrukus baigs inži-

neriją, bet jam ši sritis visai nepatinka, todėl per visus tuos metus jis kūrė verslo planą. Panašu, kad jo verslas pajudės greičiau, nei jis pabaigs studijas. Todėl turės ir verslą, ir diplomą. Jei nepavyks verslas, galės sugrįžti prie inžinerijos.

***

Situacijų, kai jaunas žmogus pabaigia, pavyzdžiui, teisės mokslus ir pasideda diplomą į stalčių yra išties daug. Tik bandydami mes suprantame, kiek labai kažkas mums tinka. Kelnės iš katalogo gali atrodyti labai patraukliai, tačiau tik pasimatavusi galiu žinoti, ar noriu jas nešioti ir ar man patogu. Jei Gerdos kelias iki išsilavinimo genetikos srityje atrodo per ilgas, gal galima jį trumpinti darant tą patį, kol dar esi mokyklos suole? Skambintis į fakultetus, nuvykti ir jau esamų studentų paklausti, kaip jiems sekasi vienoje ar kitoje studijų programoje, iš anksto ieškoti pažįstamų, kurie studijuoja tai, apie ką galvoji ir tu. Darant viską laiku – sutrumpinamas paieškų kelias. Tačiau ilgesnis kelias neretai į gyvenimą atneša ir daugiau patirčių bei pažinčių. Rinkis save, kad ir koks tai būtų kelias. O kelio gale – tebūna rezultatas, kuriuo džiaugsiesi. Ar būsi laiminga savo gyvenimą paskyrusi pasirinkimui „ai, bus gerai“?

APIE ĮVYKIUS, kurie taip ir neįvyko

4 metai bakalauro laipsniui įgyti. Jei nori pagilinti žinias – dar 2 metai magistrantūros ir gal dar 4 doktorantūros. Daug metų studijų ir dar keli metai praktikos. Ir kas, jei po to vis neapleidžia mintis, kad esi „ne savo rogėse“? Kad nori visiškai priešingų dalykų?

– Kartais tyliai pagalvoju, kad visai nebenoriu būti daktare... Gal labiau noriu būti pedagoge ir daktarais ruošti vaikus... Bet tada neapleidžia mintis, kad gal tai – tik akimirkos užgaida ir būdama mokytoja gailėsiuosi, kad nesu vaikų gydytoja? – retoriškai tarsi savęs klausia Audra. – Ir kas tada? – pasitikslinu. – Tada aš būsiu su dviem diplomais ir be jokio darbo. – Kaip manai, ar per tą laiką įgydama du diplomus, didžiulį bagažą žinių bei daugybę naujų pažinčių, labiau nuskriaudi save ar apdovanoji? – O jei ir tada vis tiek nežinosiu ko noriu? – Apie kokį laiką – „tada“ – mes kalbame? – tikslinuosi. – Nu taip, apie laiką maždaug po dešimties metų... Tolokai į priekį bandau numatyt, ane? – Per tiek praeitų patirčių aiškiai žinosi, ko nenori, o tai – didelis laimėjimas, ar ne? Nebegalvojant ar tau patiktų būti vaikų gydytoja ir nebebandant savęs įsivaizduoti mokytojos rolėje, atsilaisvintų nemaža dalis minčių, teisingai? – Ir per tuos mano sugalvotus dešimt metų skirtingų studijų, aš kažką sutikčiau, kažką sugalvočiau ir kažką pajausčiau, teisingai... – jau ramesnė pritaria Audra.

Galvoje mes galime svarstyti, galime bandyti ir turėti kažkokius planus, tačiau realybėje dėl to baimintis nederėtų. Nes tada tai – nepatikrintų minčių išprovokuotas nerimas dėl įsivaizduojamų nepasisekimų, teisingai? Ir iš tiesų, mes nieko nežinome: ką sutiksime ir kiek mums kažkas patiks, nežinome ar planui A nepatikus, vis dar patiks prieš kelis metus sugalvotas planas B.

Mažiau planuodami galvoje ir dažniau tiesiog leisdami sau pabandyti ir pajausti – mes laimime patyrimus. Priešingai, visi pasiekimai – tai kalnas išgalvotų baimių galvoje. O aš vis dar čia, kur stoviu, tik jau su šlapiomis kelnėmis nuo išgalvotų blogųjų scenarijų. Kurie? Kurie po dešimties metų, sužinau, taip ir neįvyko.

KARDINALUS

gyvenimo kelio pakeitimas

Didieji egzaminai vyksta ne studento suole, o savęs pajautimų universitete. Gerai išlaikiusi egzaminus ir pabaigusi programavimo studijas, laikau gyvenimo egzaminą – ar aš laiminga tame, ką veikiu? Ir jei kyla abejonių, galbūt, šalia to, visai naudinga pabandyti, pavyzdžiui, ūkininkauti ir padėti sodininkystės versle dėdei Pranui, kuris išsišiepęs iki ausų per visus susitikimus nenustoja pasakojęs, kaip sparčiai auga jo daigai? Jei apie tai seniai galvoju, gal galiu pabandyti abi šias sritis ir matuojantis abejas kelnes pajausiu, kurios man patogesnės? O gal patogios ir tos, ir tos, ir būtent darydama kardinaliai skirtingus darbus, jausiuosi pilnai save išpildžiusi ir laiminga? Žmonės turi kelis darbus, įgyja kelis amatus ir gali būti keliais „aukštais“ laimingi. Bandyti – tai visada laimėti. Nenustoti norėti – tai nenustoti laimėti. Noro ir nesibaigiančių bandymų. Ir tadam – pilna spinta patogių kelnių!