Laidotuvių drabužių dizainerė Gabrielė Jauniūtė

Drabužiai, perteikiantys YPATINGĄ JAUSMĄ LAURA DAUTONYTĖ

Prakalbus apie mirtį, dažnas iš mūsų susigūžiame. Mirtis, regis, yra tolima, tačiau tuo pačiu – bauginančiai artima. Kai kuriuos iš mūsų net slegia kankinanti mirties baimė. Baimė susirgti mirtina liga, baimė žūti lėktuvo katastrofoje ar būti partrenktam automobilio... Ši baimė veda mus į paniką ir trukdo džiaugtis dabarties akimirka. Kaip „prisijaukinti“ mirtį ir galiausiai pajusti ramybę, mąstant apie gyvenimo saulėlydį?

Drabužius laidotuvėms kurianti Gabrielė Jauniūtė teigia, kad mirties ir mirtingumo suvokimas neturėtų būti neigiama ar slegianti tema. „Žinojimas, jog negyvensime amžinai, įgalina mus gyventi pilnumoje jau dabar ir neatidėlioti savo gyvenimo,“ – teigia Gabrielė. Į paskutiniąją kelionę savo kurtais drabužiais žmones palydinti mergina kiekvieną dieną laiko likimo dovana. Būties laikinumas ir suvokimas, kad mirtis neišvengiama, Gabrielę moko įvertinti tai, ką ji turi ir mėgautis gyvenimo kelione. Gabrielę kalbiname ne tik kaip išskirtinės profesijos atstovę, bet taip pat kaip gilią ir išmintingą asmenybę.

Gabriele, žinome, jog esi įkūrusi įmonę „TŮ“, kuri užsiima drabužių laidojimui prekyba. Kuomet daugelis tavo amžiaus merginų kuria aksesuarų ar sportinių džemperių kolekcijas, tu pasirinkai kurti drabužius laidojimui. Papasakok, kas tave atvedė į šį kelią?

Nuo pat paauglystės ieškojau prasmės, visad norėjau pažvelgti giliau, suvokti, tobulėti ir augti. Tad visuomet kėliau sau įvairius klausimus. Studijuodama kostiumo dizainą paklausiau savęs, ar tai, ką kuriu, man iš tiesų yra svarbu, ar tai bus tik dar vienas drabužis, kurių pasaulyje yra apstu... Klausiau savęs, ar man reikia būti šioje srityje, mąsčiau, ką kurdama galėčiau prisidėti prie kažko, mano akiai, svarbaus. Šie klausimai, gyvenimiškos patirtys bei artimo žmogaus išlydėjimas Anapilin, mane atvedė ten, kur esu.

Ar įmonės pavadinimas „TŮ“ turi kokią nors ypatingą reikšmę?

Galvodama apie pavadinimą ieškojau žodžio, perteikiančio artumo jausmą, ryšį ir tarpusavio santykį. Norėjau kažko paprasto, bet to, kas turėtų prasmę. Žodžiu „tu“ mes kreipiamės į artimą, o ieškodami palaikymo, tikėjimo, mes taip kreipiamės ir į Dievą. Ant Ů „nutūpęs“ apskritimas yra gyvenimo rato ir amžinybės simbolis. dalį kūno, tad mano kuriami drabužiai pasižymi subtilumu, plačia spalvine palete, natūralių audinių pasirinkimo gausa, galimybe užsakovui būti drabužio bendrakūrėju. Po truputį pradedu siuvinėti drabužius, per raštą bei simbolį suteikiant jiems gilesnę prasmę.

Kas tave inspiruoja kuriant drabužius laidotuvėms, iš kur semiesi idėjų būsimiems kūriniams?

Šiame kūrybiniame etape daugiau dėmesio skiriu jausmui, kurį drabužis gali savyje „patalpinti“, taip pat savo pačios būsenai, kurioje būdama siuvu drabužį. Norisi į jį sudėti tai, kas reikalinga sielos kelionei į kitokią būtį – paremti, palaikyti, jei reikia – raminti... Šiuo metu džiaugiuosi galėdama išpildyti individualius klientų pageidavimus bei prašymus. Ypatinga, kai žmogus įkapių drabužį užsisako iš anksto, išsakydamas kokio nori, kaip jį įsivaizduoja. Taip žmogus pademonstruoja savo brandą ir sąmoningumą – priimti tai, kas neišvengiama. Audinio, jo atspalvio parinkimas gali sukurti visai kitokį jausmą ir įnešti į atsisveikinimą kažką esminio.

Kuriant drabužius laidotuvėms tau tenka susidurti su nelengvomis emocijomis – daugeliui yra be galo sunku atsisveikinti su artimaisiais, žmonės skaudžiai išgyvena netektį. Ar ši slogi emocija tavęs neslegia, nevargina?

Dirbant šioje srityje dažniausiai sutinkama emocija yra... dėkingumas. Žmonės, suvokiantys artėjantį savo išėjimą ar išlydintys artimus, iš tiesų, išgyvena daug. Visa tai, kas tuo metu patiriama, yra reikalinga išjausti.

Mūsų visuomenėje mirtis yra tapusi tabu tema, apie ją nekalbame, nors kalbėti – būtina. Juk tai – dalis gyvenimo. Nėra gyvenimo, kuris nesibaigtų. Tad kodėl to nepažinus? Juk egzaminas mus gąsdina tik tol, kol esame jam nepasiruošę. Pasiruoškime, jog nereikėtų gyventi baimėje ir nežinioje, patyrinėkime, atraskime. Mirties ir mirtingumo suvokimas nėra neigiama ar slegianti tema. Leistis į jos pažinimą – tai lyg leistis į kelionę, kurios eigoje augi kaip žmogus, išmoksti įvertinti

KARINOS IKASALAITĖS IR „SHUTTERSTOCK“ NUOTRAUKOS

savo gyvastį, kiekvieną dieną atrasti esant dovana, suvokti, kaip svarbu mylėti artimus, būti ištikimam sau ir savo svajonėms. Žinojimas, jog negyvensime amžinai, įgalina mus gyventi pilnumoje jau dabar ir neatidėlioti savo gyvenimo. Mirtis moko mus gyventi, įvertinti, ji skatina mus atrasti ir suvokti, jog esame šis tas daugiau nei kūnas...

Kaip manai, ar atsisveikindami su artimuoju šiandien žmonės vis labiau teikia reikšmę aprangai, su kuria jis bus palaidotas, o gal, vis dėlto, tai nėra pats svarbiausias laidotuvių akcentas?

Tikiu, jog laidojimo drabužis yra svarbus akcentas. Tuo momentu vienu metu yra svarbu viskas ir nesvarbu niekas. Kaip maistas, pagamintas su meile, eilėraštis, skirtas mums, laiškas, į kurį žmogus sudeda visą save – taip ir drabužis, pasiūtas rankomis su sąmoningumu ir meile, visai kitaip „suskamba“... O ir pats drabužio audinys – linas – irdamas ar degdamas nesukelia neigiamo poveikio gamtai. Manau, kad visur ir visais laikais buvo žmonių, kuriems rūpi ir tų, kuriems – ne, todėl šiandieniai laikai – ne išimtis.

Gal gali įvardinti, kokius pokyčius šiandien pastebi laidotuvių tendencijose, pavyzdžiui, laidotuvės tampa ne tokios konservatyvios ar panašiai?

Šiais laikais mes turime galimybę atsisveikinti tokiu būdu, kuris mums patiems priimtiniausias, tad laidotuvės gali būti labai skirtingos. Kiekvienas renkasi tai, kas atrodo tinkamiausia bei labiausiai atliepia bei įprasmina vidinę būseną, – nuo tradicinių iki modernių ar kaip tik – senovinių, baltiškų išlydėjimo apeigų, ritualų. Pastebiu, kad daugelis atsižvelgia ir į ekologiją bei pasistengia, jog išlydėjimas būtų priimtinas ne tik mums, bet ir mūsų Žemei.

Ne kiekvienas gali rinktis profesiją, susijusią su laidotuvių procesu. Daugeliui atrodo, kad toks darbas reikalauja ypatingos vidinės stiprybės. Ar tiesa, kad dirbant šioje srityje reikalingas atitinkamas charakteris?

Šioje srityje dirba daug skirtingų žmonių. Mano manymu, svarbiausia yra jausti ramybę kai mąstai apie mirtį, nes minčių apie ją, pasirinkdamas šią profesiją, – neišvengsi. Taip pat reikalingas sąmoningumas, drąsa pažinti, išmintis priimti, gebėjimas pasitikėti, dovana tikėti.

Kokia esi, kuomet nekuri drabužių laidojimui? Kokie yra tavo hobiai, kas tave daro laiminga?

Ir kurdama juos, ir laisvu metu esu tokia pati – laiminga. Visada stengiuosi įvertinti ir būti dėkinga už tai, ką turiu. Siekiu gyventi sąmoningai, prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, taip pat pasitikiu vidiniu balsu... Tikiu, kad kiekvienas, jei tik įsiklausome į save, esame vedami per gyvenimą. Esu drąsi, nebijau svajoti. Vertinu šeimą, draugus, bendraminčius, visus, kuriuos sutinku savajame kelyje. Mėgstu paprastą gyvenimą, gyvenimą arti gamtos, stebint jos besisukantį ciklą, mokantį mus gyvenimo. Mane traukia kūryba, gyvas manyje noras išmokti, atrasti, eiti, pažinti. Domiuosi mūsų tautos, žemės palikimu, tradicija. Pažįstant savą kultūrą, galime pasisemti stiprybės. Labiau už viską vertinu ryšį, nuoširdų santykį su viskuo, kas gyva: artimaisiais, gamta, atliekama veikla, Dievu, su pačia savimi.

Kokios yra tavo ateities vizijos, kur norėtum save išvysti po penkerių metų?

Ir dabar, ir po penkerių metų noriu gyventi dabartimi. Šiuo metu išgyvenu kūrybinį etapą – noriu kurti, gilintis, puoselėti šią veiklą, apie kurios ypatybes su jumis pasidalinau, taip pat kurti savus namus, pildyti savo vidinį pasaulį. Tikiu, kad po penkerių metų šie mano kūriniai bus išsipildę ir tapę mano dabartimi, kasdienine aplinka. Žinau, gyvenimas keisis, tačiau kartu išliks toks pats, nes jau šiandien leidžiu sau gyventi tokį gyvenimą, koks man atrodo artimas.