Vairavimo instruktorė Olga Židovlenkova

Vairavimo instruktorius: (NE)

MOTERIŠKA PROFESIJA?

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Kadaise, dar prieš kelis dešimtmečius, moteris už vairo buvo retas reiškinys. Šiandien moterys ne tik automobiliu „nardo“ miesto gatvėmis, dirba už troleibuso ar sunkvežimio vairo, bet net ir pačios mokina, kaip reikia taisyklingai vairuoti. Viena tokių vairavimo mokytojų – vilnietė Olga Židovlenkova, kuri ne vienerius metus vairavimo subtilybėmis dalinasi su norinčiais išmokti saugiai jaustis už vairo.

Jauna moteris pripažįsta, kad į ją įsmeigtų akių dėl to, kad vairuoti moko moteris, pasitaiko retai. Vis dėlto, stereotipai Olgos neaplenkia ir kartais dėl savo pasirinktos profesijos ji susilaukia vieno ar kito nuostabos kupino komentaro. Kaip ten bebūtų, vairavimas ir automobiliai – jos gyvenimo „variklis“, įkvepiantis ją dalytis vairavimo patirtimi su kitais. Kokiais principais mokydama vairuoti Olga vadovaujasi ir kodėl vairavimo pamokų metu kone kasdien tenka susidurti su iššūkiais, papasakos pati vairavimo instruktorė.

Olga, esi vairavimo instruktorė, kuri ne vieną išmokė drąsiai jaustis kelyje. Papasakok, kaip nusprendei pasirinkti šį profesinį kelią?

Gali būti, kad jau seniai turėjau pašaukimą tam, bet pati dar to nesuvokiau. Vaikystėje ir paauglystėje daug laiko praleidau žirgyne. Daug mergaičių išmokiau jojimo pagrindų, taip pat išmokiau susidraugauti su šiuo gyvūnu, pajausti jį. Tuomet, būdama aštuoniolikos metų, įgijau teisę vairuoti ir meilė žirgams peraugo į meilę plieniniams žirgams (šypsosi). Visuomet maniau, kad dirbsiu logistikos srityje ar kokiame nors automobilių salone. Tokia mano profesinio kelio pradžia ir buvo. Vis dėlto, gyvenimo vingiai privertė pasirinkti kitą kelią ir dėl to nei kiek nesigailiu.

Nors šiandien moterys drąsiai laužo nusistovėjusius stereotipus, daugeliui vis dar atrodo įprasta, kad vairuoti moko vyrai. Ar tau dažnai tenka susidurti su nuostaba, kad dirbi vairavimo instruktore?

Dabar tokie laikai – visi laužo stereotipus. Vyrai sukasi virtuvėse, kerpa plaukus kirpyklose, realizuoja save mados sferoje... Taip pat ir moterys nori išbandyti įvairias galimybes profesiniame gyvenime. Nors vairavimo instruktore dirbu jau gana ilgai, tačiau vis dar sulaukiu iš savo mokinių pasakojimų, kad jų draugai ar artimieji stebisi sužinoję, kas juos moko vairuoti.

Kaip į tave žvelgia vyrai, kurie ateina pas tave mokytis vairavimo? Koks būna pirmasis jų įspūdis?

Dažniausiai pas mane mokiniai ateina vedami kokio nors tikslo. Vieni pasiskaitę internete apie mano veiklą, kiti – pagal rekomendacijas. Tad įsmeigtų akių ar išsižiojusių burnų netenka matyti (šypsosi). Būna atvejų, kai pirmosios pamokos metu juntama ne itin jauki atmosfera, bet aš iš karto įspėju, kad mes susirinkome dirbti ir mums būtina susikoncentruoti. Todėl nejaukumas greitai išsisklaido ir daugiau dėmesio pradedame skirti vairavimui.

Ar nebuvo atvejų, kuomet mokinys nusprendė pakeisti vairavimo instruktorių vien dėl tavo lyties?

Tokios patirties neturėjau. Atvirkščiai, kai kurie mokiniai ateina pas mane, nes žino, kad esu moteris. Šiuolaikinis jaunimas tai priima kaip kasdienybę. Vyresnio amžiaus žmonės auklėti kitaip, todėl dirbant su jais dar kartais pasireiškia seksistinis požiūris. Žinoma, yra ir jaunesnio amžiaus žmonių, kuriuos vis dar veikia įsisenėję stereotipai. Labai retai, bet vis dar tenka išgirsti ir savo kolegų rate replikų dėl lyties. Tik dėl to nenoriu ir net neturiu kada įsižeisti, gal net, sakyčiau, priimu tokias kalbas kaip komplimentą.

Kas, remiantis tavo darbine praktika, geriau ir sparčiau mokosi vairuoti – vyrai ar moterys?

Kažkodėl šitą klausimą žurnalistai labai mėgsta užduoti interviu metu... Vienok, šis klausimas yra provokuojantis ir keliantis amžiną lyčių karą, todėl aiškaus atsakymo į jį nepateiksiu. Kiek yra žmonių, tiek yra ir nuomonių. Tie, kurie įdeda daugiau pastangų ir darbo, tiems ir pavyksta greičiau išmokti vairuoti. Vis dėlto, tobulėjimui vairavimo srityje ribų nėra... Šio amato galima mokytis visą gyvenimą ir vis sužinoti kažką naujo.

Norint žmogų išmokyti vairuoti – būtina išlikti kantriam. Kaip tau visuomet pavyksta išlaikyti kantrybę, ypač su tais, kurie labai sunkiai mokosi vairuoti, ar priešingai, pervertina savo galimybes prie vairo vairavimo pamokų metu?

Visi mokiniai yra skirtingi ir mano darbo diena niekuomet nebūna nuobodi, darbe pilna dinamikos, turbūt todėl ir išlaikau kantrybę. Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta to paties kartoti du kartus. Dėl to ir pati stebiuosi, kad darbe galiu kartoti tą patį ir 1001-ąjį kartą. Na, o pati maloniausia darbo akimirka yra ta, kai mokinys pagaliau pats suvokia, ką aš norėjau jam perteikti. Tai atperka viską.

Gal papasakotum, kokius kelis smagius nutikimus ar akibrokštus, nutikusius vairavimo pamokose, kurie labiausiai įsiminė?

Kiekvieną dieną patiriame naujų nuotykių... Kažkada dar bandžiau visus atsiminti, dabar tiesiog gyvenu šia diena. Kelyje mokiniams stengiuosi įskiepyti gerą pavyzdį, noriu pamokyti, jog kelyje būtina padėti vieni kitiems. Tad teko ir gelbėti partrenktą kačiuką, ir padėti nėščiai moteriai tvirtinant kuro baką ant labai seno, supuvusio automobilio, pranešti apie kliūtis kelyje tarnyboms (jei negalėdavome patys patraukti kliūčių). Vieną kartą, tam, kad veltui nelauktume atvykstančių tarnybų, sumaniau paliktais kelio ženklais paženklinti atvertą šulinį. Važiuojan-

tys pro šalį vairuotojai į mane žiūrėjo kaip į vagilę (juokiasi). Taip pat yra tekę pagelbėti pritvirtinant nuleistą padangą. Teko su mokiniais pasidalinti vaizdine medžiaga, kuomet tapome eismo įvykio liudininkais. Visada norisi mokiniui parodyti kuo daugiau gyvenimiškų situacijų ir pamokyti, kaip reikia elgtis įvykus netikėtumams.

Iš vairavimo užsidirbi sau duonai, o ar pats vairavimo procesas tau yra malonumas? Ar domiesi automobiliais, automobilių sportu?

Automobilių sportu pradėjau domėtis atsitiktinai. Nuo 18 metų buvau taip vadinama „perekupė” – siekiau kuo mažiau investuoti į automobilį ir kuo greičiau parduoti jį už brangiau. Prisipažinsiu, kad tuo metu mąstymas apie vairavimo kultūrą ir policiją kelyje buvo šiek tiek kitoks – baudų tikrai buvau gavusi ir kai kurie policininkai mane net pažinojo (šypsosi). Tuomet nusprendžiau prisijungti prie kokio nors autoklubo ir atradau vieną, dedikuotą moterims. Po kiek laiko manęs paprašė sudalyvauti viename slalome, nes jame trūko merginų. Man, žinoma, atrodė juokinga „maltis“ aikštelėje tarp gairelių, labiau patiko „dragai“ ar „driftas“. Sudalyvavusi slalome, savo nuostabai, aš pralaimėjau. Sužinojusi apie prizą, skirtą pirmos vietos nugalėtojui – sportinio vairavimo pamokas – nesutikau su tokiu prizų paskirstymu. Pamenu, tuomet sakiau: „Pirmosios vietos prizininkė jau moka važiuoti, reikia tokias dovanas dovanoti toms, kurioms sekasi blogiau...“

Ir kuo viskas baigėsi?

Man pavyko išsireikalauti, kad man būtų suteikta galimybė sudalyvauti sportinio vairavimo pamokose. Tai buvo ilgos ir sunkios treniruotės, nes turėjau tarsi mokytis vairuoti iš naujo. Dėkoju savo sportinio vairavimo treneriui, kuris mane daug ko išmokė. Nuo to laiko aš automobilių sporte jau daugiau nei 10 metų. Visų automobilių sporto šakų nesu išbandžiusi asmeniškai, nes tam reikalingi skirtingi automobiliai ir didelės finansinės investicijos. Vis dėlto, aš matau visą automobilių sporto virtuvę iš arti. Smagu matyti vis daugiau prisijungiančio jaunimo, o ypač merginų. Nors šis sportas nėra moteriškas, bet bendruomenė yra draugiška, paslaugi. O pastaraisiais metais mes net organizuojame mėgėjiškas slalomo treniruotes, į kurias atvažiuoja ir patyrę vairavimo sporto vilkai, ir „žali“ vairuotojai. Galima teigti, kad automobilių sporto dėka ir patapau tuo, kas esu dabar. Iš tiesų, nesu vairuotoja su „švaria“ praeitimi, bet dabar galiu pasakoti mokiniams, ko geriau gyvenime nedaryti, nes ir pati esu turėjusi įvairių patirčių kelyje.

Ką galėtum patarti „Panelės“ skaitytojoms, kurios dar tik ruošiasi laikyti vairavimo egzaminą? Kam reikėtų pasiruošti, su kuo teks susidurti?

Pirmiausia, tai – taikyti teoriją praktikoje. Teoriją reikia gerai išmanyti. Na, ir, žinoma, dėti pastangas mokantis, domėtis vairavimo subtilybėmis. Nereikia lygiuotis į kitus besimokant. Kartais atrodo, kad kitiems sekasi geriau ir tuomet dingsta ūpas tęsti vairavimo pamokas. Nepamirškite, kad ir kiti gali meluoti, tam, kad neatrodytų nevykėliais. Net garsusis lenktynininkas Michael Schumacher savo amato mokėsi nuo ketverių metų...

Nevažiuokite greičiau, nei smegenys „spėja“ iš paskos – būtina prognozuoti situaciją kelis žingsnius į priekį. Taip pat reikia nuolat domėtis kelių eismo teorija, naujovėmis kelių eisme. Taip, kaip buhalteriai nuolat tobulina savo žinias, nes jų gatvės neišmokino, kaip skaičiuoti pinigus, taip ir vairuotojui reikia nuolat tobulinti vairavimo įgūdžius, domėtis besikeičiančiomis kelių taisyklėmis ir kelio ženklais, nes vien tik vairavimas gatvėje to neišmokys.