Tomas Gabrielius Kuzas – sėkmingas manikiūro meistras

STEREOTIPAIS APIPINTA

profesinė veikla, kuri neša tikrąją laimę

LAURA DAUTONYTĖ

Ištikimi „Panelės“ skaitytojai tikriausiai pamena, jog prieš ketverius metus žurnale kalbinome manikiūro specialistą Tomą Gabrielių Kuzą.Tuomet Tomas buvo ką tik pradėjęs dirbti manikiūristu. Anuomet Gabrielių lydėjęs entuziazmas svajonių darbui niekur nedingo ir šiandien – vaikinas ne tik puikiai įsitvirtino savo profesinėje srityje, bet ir nuolat tobulina žinias manikiūro sferoje.

Prieš 8 metus padarytą sprendimą pradėti lankyti manikiūro kursus Tomas iki šiol vadina vienu geriausiu gyvenimo pasirinkimų. Originalią profesiją pasirinkęs manikiūro specialistas šiandien tikina beveik nebesulaukiantis komentarų, jog pasirinko „nevyrišką“ profesiją, o jei tokį pasisakymą išgirsta – jis jį labai nustebina... Apie tai, kaip per pastaruosius metus pasikeitė žmonių požiūris į jo profesiją ir kaip Tomui sekėsi realizuoti save, vaikinas papasakos „Panelės“ žurnalui.

Kai prieš ketverius metus su tavimi kalbėjomės, buvai ne per seniausiai pradėjęs savo veiklą manikiūro sferoje. Trumpai nupasakok, kas pasikeitė per tuos metus, kaip patobulėjai savo profesinėje srityje?

Iš tiesų, praėjo nemažai laiko po mūsų interviu, įvyko ir šiek tiek pokyčių. Neilgai trukus po duoto interviu jūsų žurnalui, pakeičiau darbo vietą. Persikėliau į pačią Vilniaus širdį – šiuo metu dirbu Vilniaus gatvėje esančioje „Grožio studijoje Kristina”. Per visą šį prabėgusį laiką tapau savarankiškesnis. Būtent to ir siekiau išeidamas iš senosios darbovietės. Pamažu suvokiau, kaip noriu dirbti, kokias priemones darbe naudoti, kokias manikiūro technikas taikyti. Be to, per šį laiką perteikiau savo turimas žinias kitiems meistrams, taip pat įgavau drąsos kalbėti auditorijai. Praėjęs laikas mane sustiprino ir suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Prisiminkime tavo, kaip manikiūro specialisto, veiklos pradžią... Kaip viskas prasidėjo?

Tuo metu užsiėmiau kita veikla. Nors tuometinis darbas, kurį

dirbau, nebuvo blogas, tačiau ten dirbdamas nesijaučiau gerai. Kasdien eiti į vietą, kur patiriama daug streso, man buvo per sunku. Pasiryžau dar kartą keisti savo gyvenimo kryptį. Sakau „gyvenimo“, nes darbas yra tikrai didelė ir svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Tiesa, tai nebuvo pirmasis kardinalus sprendimas, priimtas mano gyvenime. Vos tik atvykęs gyventi į Vilnių studijavau lietuvių filologiją, kurią greitai iškeičiau į buhalterinės apskaitos studijas. Tuomet, dar studijuodamas, nekreipdamas dėmesio į vyraujančius stereotipus, užsirašiau į manikiūro – pedikiūro kursus. Pamenu, jog tas gyvenimo etapas nebuvo lengvas, nes reikėjo derinti ir darbą, ir mokslus, bet, šiuolaikiniam žmogui, prisitaikiusiam prie greito gyvenimo tempo, tai tikrai buvo įmanoma. Kursų pabaiga sutapo su mano tuometinės darbovietės uždarymu (dirbau apskaitininku). Likus dviems savaitėms iki atsisveikinimo su apskaitininko darbu sulaukiau skambučio iš vieno grožio salono, todėl darbo ieškoti pačiam neteko. Taip „kėdę“ biure pakeičiau į „kėdę“ grožio salone.

Ar vis dar susiduri su žmonių nuostaba, kad esi vyras, dirbantis manikiūro srityje?

Šiuo metu viskas apsivertė aukštyn kojomis... Dabar jau aš nustembu, jeigu kažkam tai sukelia nuostabą. Vis dėlto, nors visuomenė darosi vis liberalesnė, tokių nuostabų dar vis kartais pasitaiko.

Kaip moterys ir merginos reaguoja į tai, kad manikiūrą joms atlieka vyras?

Dažniausiai klientai pas mane atkeliauja jau žinodami, pas ką ir kur jie eina, tad reaguoja teigiamai. manikiūro specialistas vyras Lietuvoje. Ar šiuo metu vyrų, dirbančių šioje srityje, kiek tau yra žinoma, padaugėjo?

Taip, tuo metu pažinojau tik vieną vaikiną manikiūrio meistrą (apie kurį, beje, pirmą kartą taip pat perskaičiau „Panelės” žurnale). Dabar mūsų gretos yra padidėjusios. Vieni užsiima manikiūro darymu namuose, savo malonumui, kiti – oficialiai dirba grožio salonuose. Teko skaityti interviu apie juos, taip pat girdėjau ir savo paties klienčių atsiliepimų apie jų darbus. Nors tikslaus skaičiaus, kiek vyrų dirba šioje srityje, negaliu pasakyti, viena žinau – šis skaičius didėja, nes žmonės tampa atviresni, drąsesni ir laisvesni įvairiausioms idėjoms.

Ant dailiosios lyties atstovių nagų sukuri tikrus meno šedevrus. Papasakok, iš kur semiesi idėjų manikiūrams, kas yra tavo įkvėpimo šaltiniai?

Pabūsiu kuklus ir pasakysiu, kad šedevrais to nevadinčiau, tačiau džiaugiuosi tuo lygiu, kurį esu pasiekęs. Idėjų manikiūrams toli ieškoti nereikia. Užtenka stebėti savo aplinką, kurioje dirbu, įsidėmėti įvairias manikiūro formas, spalvas, detales. Neslėpsiu, „Instagram“ seku man patinkančių pasaulinio lygio manikiūro meistrų profilius, kartais pabandau tai atkartoti savo manikiūruose arba adaptuoti jų darbus pagal savo skonį šiek tiek juos pakoregavęs.

Koks yra tavo klienčių ratas – lojalus ar nuolat besikeičiantis? Beveik visi mano klientai yra nuolatiniai, tačiau sulaukiu ir naujų. Man patinka procesas, kurio metu su klientu atsiranda glaudesnis ryšys, išsivysto draugystė – tada laukiu, kuomet klientas vėl pasirodys. Tai man yra viena gražiausių mano darbo dalių.

Ar niekada nekilo noras pakeisti kvalifikaciją grožio srityje ir iš manikiūro specialisto tapti, pavyzdžiui, plaukų stilistu?

Kildavo. Bandydavau save įsivaizduoti kerpantį plaukus arba darantį makiažą. Vis dėlto, tos mintys nesirealizuodavo. Pamąsčiau, kad tai būtų tam tikra „tapatybės“ vagystė iš savęs paties, blaškymasis tarp įvairių sričių... Tai nebūtų pastovu, o pastovumą aš mėgstu. Pritaikiau sau patarlę „devyni amatai – dešimtas badas” ir nusprendžiau toliau koncentruotis į savo specialybę. Kaip ten bebūtų, yra ir kita dažnai naudojama patarlė: „niekada nesakyk niekada”. Manau, kad taško gyvenime geriau nedėti niekada...

2020 grožio specialistams buvo išbandymų metai. Dėl siaučiančio koronaviruso teko uždaryti grožio salonus, daugelis neteko darbo, pajamų... Kaip tau sekėsi atlaikyti šį sudėtingą laikotarpį?

Tai sudėtingas laikotarpis ne tik grožio specialistams, bet ir daugeliui kitų žmonių. Metai tikrai buvo įsimintini. Pamenu, paskelbus pirmąjį karantiną, apėmė labai keistas jausmas – nebeliko jokių planų... Žinojau, jog pirmadienį neisiu į darbą. Niekas neis. Ne tik į darbą, bet ir visur kitur... Buvo keista, bet nepasakyčiau, kad baugu. Mano aplinkoje visi žmonės labai sąžiningai laikėsi karantino taisyklių, todėl dėl artimųjų sveikatos buvau ramus. Žiūrėjau į susiklosčiusią padėtį optimistiškai. Pradėjau mėgautis laisvu laiku. Dienos tapo lėtos, be skubėjimo. Ėmiau kasdien mankštintis. Skyriau daugiau laiko sau. Galiu pasakyti, kad pirmą kartą gyvenime tikrai labai gerai pailsėjau.

Po karantino darbų tikrai sumažėjo, tačiau kita medalio pusė buvo ta, kad galėjau mėgautis vasaros malonumais. Ankstesniais metais tai būdavo sudėtingiau daryti, nes vasaros metas mums, grožio specialistams, yra pats užimčiausias. Tad tiesiog gyvenau ir džiaugiausi tuo, ką turiu. Kol džiaugiausi, virusas atkeliavo ir į mano namus... Po mėnesio susirgo beveik visa mano šeima, bet bent jau pavyko apsaugoti rizikos grupėje esančius tėvus. Metai užsibaigė emocingai, tačiau geriausiai, kaip tik buvo galima tikėtis. Net ir tada, kuomet užklumpa sunkumai, man padeda žinojimas, kad viskas turi pabaigą ir, kad baigiasi ne tik geri dalykai (pavyzdžiui, atostogos arba šokoladas namuose), bet ir blogi (šypsosi). Mums visiems liko tik dar šiek tiek pakentėti.

Ką patartum jaunam žmogui, norinčiam pasiekti savo svajonę, bet dėl primestų visuomenės standartų stabdančiam save?

Patarčiau susikaupti ir pasiryžti siekti savo svajonių. Mes kiekvienas esame lygiavertė visuomenės dalis ir lygiai taip, kaip kuriame, taip pat ir keičiame standartus. Mes, griaunantieji stereotipinius nusistatymus, padedame visuotiniams pokyčiams greičiau įvykti. Taip pat lengviau būti priimtam yra tada, kai pats priimi kitus. Manikiūro specialistu dirbu jau septynerius metus, tad iš savo patirties galiu pasakyti, kad ryžtis buvo verta. Esu laimingas (šypsosi).