Viktorijos Vainaitės darbo policijoje kasdienybė

DARBAS,

kuriame kiekviena diena – nenuspėjama

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Nuolatiniai iššūkiai, naujų bylų nagrinėjimas ir sudėtingų sprendimų priėmimas – tokia yra Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Viktorijos Vainaitės (25 m.) darbo kasdienybė. Šių metų kovo 1-ąją sukako trys metai, kaip Viktorija dirba policijos pareigūne. Mergina sutiko su „Panelės“ žurnalu pasidalinti savo profesinio kelio istorija bei atskleidė įdomių faktų apie pareigūnės darbo specifiką.

Trumpai papasakok, kas tave atvedė į policijos pareigūnų bendruomenę? Kada pirmą kartą susidomėjai pareigūnės veikla ir kada pradėjai dirbti?

Darbu policijoje žavėjausi nuo mažens. Buvo įdomu žiūrėti ne tik kriminalinius filmus ir įsivaizduoti, kad esu anapus ekrano, bet ir klausytis grįžusio namo iš tarnybos tėčio pasakojimų, kurie niekada nebuvo monotoniški ar nuobodūs. Kiekviena tėčio darbo diena policijoje man buvo tarsi mano ateities fragmentas. Dvyliktoje klasėje buvau užtikrinta savo pasirinkimu, todėl baigiau studijas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete ir netrukus pradėjau dirbti Kauno miesto Centro policijos komisariate (aut. past. šiuo metu Viktorija dirba Nemuno policijos komisariate).

Kaip sekėsi įsilieti į pareigūnų bendruomenę? Ar kolegos tave šiltai priėmė?

Policijos pareigūnai į savo ratą mane priėmė šiltai, išmokė daug profesinių subtilybių, davė praktinių patarimų, atskleidė darbo policijoje užkulisius. Šis darbas yra komandinis, paremtas betarpišku bendravimu, todėl niekada nesijaučiau ir nesijaučiu vieniša ar pasimetusi.

Trumpai papasakok, kaip dažniausiai atrodo tavo darbo diena?

Kiekviena mano darbo diena yra nenuspėjama – niekada negaliu žinoti, kokią bylą pradėsiu tirti atėjusi į darbą. Visa tai savotiškai žavi. Žavi ir tai, kad kiekviena mano darbo diena yra kupina įvairių įvykių bei naujai sutiktų žmonių, todėl kasdien pasisemiu vis kitokios patirties.

Ar tiesa, kad merginų ir moterų, dirbančių policijos srityje, vis dar labai nedaug? Jei taip, kaip manai, kodėl?

Šių dienų policijos bendruomenė laužo stereotipą, kad policininko profesija – tik vyriškos lyties atstovams. Šią profesiją vis dažniau renkasi moterys. Pažymėtina, kad policijoje visi – ir vyrai, ir moterys – yra tokie patys pareigūnai.

Ar dirbant savo darbą netenka susidurti su aplinkinių nuostaba, kad esi jauna mergina – pareigūnė?

Kadangi moterų pareigūnių gretos policijoje vis labiau gausėja, retai kada susiduriu su aplinkinių žmonių nuostaba, jog esu jauna pareigūnė. Tai tampa norma ir moterų darbas teisėsaugoje nebėra apipintas stereotipais.

Ar tiesa, kad pareigūnės turi būti geros fizinės parengties?

Pareigūnams keliami dideli reikalavimai. Vienas iš jų – būti geros fizinės parengties. Kiekvienais metais policijoje vyksta bendrojo fizinio pasirengimo normatyvai, kuriems privalu ruoštis. Privalome nuolat palaikyti tinkamą fizinę formą ir turime galimybę sportuoti. Tam yra sudarytos palankios sąlygos – darbo vietose įrengtos nedidelės sporto salės.

Kokie yra tavojo darbo privalumai? Kas darbe tave labiausiai džiugina?

Labiausiai darbe mane džiugina žmonių, kuriems aš galiu padėti, vykdydama man pavestus darbus, emocijos ir pasitikėjimas. Pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis motyvuoja tolimesniems darbams. Žinoma, taip pat gera dirbti šiltame ir draugiškame kolektyve. Būtent toks yra ir manasis!

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Ar netenka, dirbant pareigūne, susidurti su kokiais nors sunkumais? Jei taip, su kokiais?

Dirbdama pareigūne, žinoma, susiduriu ir su sunkumais. Ne visada lengva priimti sprendimą, tenkinantį visas puses tam tikroje situacijoje. Šiame darbe gausu įvairių dokumentų, protokolų pildymo, o tai reikalauja atitinkamų žinių, įdirbio. Žinoma, sunkumus paprasčiau įveikti, kai šalia yra geranoriški ir pagelbėjantys kolegos.

Jei nebūtum pasirinkusi pareigūnės profesinio kelio, ko gero, būtum tapusi...

Sunku pasakyti, kuo būčiau, jeigu nebūčiau pasirinkusi pareigūnės kelio, kadangi nuo pat mažens mintyse sukosi tik ši profesija.

Kur save įsivaizduoji po dešimties metų?

Įsivaizduoti save po 10 metų – nelengva. Žinau, kad noriu būti tame pačiame kelyje – dirbti teisėsaugoje. Siekių ir svajonių turiu daug, tačiau, kaip viskas klostysis, parodys laikas (šypsosi).

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.