Baleto šokėja Nora Straukaitė apie nepakartojamą euforijos jausmą kaskart užlipus ant scenos

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Kuri iš mūsų, būdama maža mergaite, nesižavėjo grakščiomis baleto šokėjomis, kurios pasistiebusios ant pirštų galiukų sklendžia tarytum virš žemės ir primena skraidančias fėjas? Vilnietė baleto šokėja Nora Straukaitė ne tik tyliai gėrėjosi baleto šokiu, bet ir būdama vos ketverių metukų jau sukosi baleto užkulisiuose bei smalsiai tyrinėjo didžiąją baleto sceną. Nora augo, o maža, žingeidi mergaitė, svajojanti apie fėjų pasaulį, vieną dieną tapo savo jėgomis pasitikinčia balerina, pelniusia pasiekimus nacionaliniuose bei tarptautiniuose konkursuose. Tiesa, titulų Nora nesureikšmina – nors apdovanojimai yra jos sunkaus ir neretai alinančio darbo rezultatas, jokie laimėjimai neprilygsta tam nepakartojamam euforijos jausmui, kas kartą aplankančiam užlipus ant scenos. Būtent šis pojūtis, anot Noros, yra neįkainojama ir pati didžiausia dovana, kurią gali padovanoti baletas.

Apie tai, kiek reikia dirbti norint patirti šį žodžiais neapsakomą jausmą ir ar, iš tiesų, norint įgyvendinti svajonę šokti baletą pirmiausia reikia talento, kalbamės su pačia Nora.

Nora, kaip tavo gyvenime atsirado baletas?

Į mano gyvenimą baletas atėjo anksti. Buvau ketverių metukų, kuomet darželio muzikos mokytoja pastebėjo mano muzikalumą. Buvau smulkaus sudėjimo, tad tėvams buvo pasiūlyta mane leisti į baleto arba gimnastikos būrelį. Tuo metu mano tėvų draugė, Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbusi operos solistė Marta Lukošiūtė, papasakojo apie jos darbovietėje įsikūrusį šokio kolektyvą „Polėkis“. Nesvarstę jokių kitų variantų tėvai mane nuvedė į atranką ir aš... buvau atrinkta!

Prisimink savo pirmąjį baleto pasirodymą. Kur jis vyko, kokie pojūčiai tuo metu tave aplankė?

Pirmą kartą pasirodžiau scenoje būdama šešerių metų. Tai buvo baleto „Kopelija“ premjera Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Buvau „mergaitė su saldainiu“ – išeidavome į sceną su dar keliais kitais vaikais ir rinkdavome saldainius, kuriuos Kopelijus išmesdavo ant žemės, o paskui atsisėsdavome ant scenos ir tiesiog stebėdavome veiksmą. Supratote teisingai – jokių šokio elementų scenoje tuomet nedemonstravau, bet šį išėjimą į sceną laikau savo pirmuoju. Ką tuomet jaučiau – sunkoka prisiminti, bet gerai atsimenu, kad visai nesijaudinau, nes būdama tokio amžiaus dar nelabai supratau, kas yra ta didžioji scena. Pamenu tik tai, kad pasirodymas scenoje man teikė labai daug džiaugsmo. Teatro užkulisiai, šviesos, muzika, kostiumai bei, žinoma, šokančios balerinos – viskas atrodė taip magiška... Jau tuomet supratau, kad vieną dieną norėčiau būti tų artistų vietoje. Taip pamažu ir keliauju link šio vaikystės noro išpildymo (šypsosi).

Kaip manai, ar norint šokti baletą reikalingas talentas?

Tinkami fiziniai duomenys yra didelis privalumas, bet tai neužtikrina sėkmės. Baletas, kaip šokio šaka, prieštarauja žmogaus fiziologijai ir, jei kūnas nėra pritaikytas šiam šokiui, tiesiog patirsi traumas, todėl anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti ir su karjera baleto pasaulyje, ir su gera sveikata. Vis dėlto, už fizinius duomenis svarbiau yra begalinis noras šokti ir vidinis užsidegimas. Būtent tai aš ir laikau tikruoju talentu. Yra daugybė pavyzdžių, kuomet žmonės, neturėdami tinkamų fizinių duomenų, vedami didelio noro, pasiekia aukštumų, bet taip pat yra ir žmonių, kurie turi visus reikalingus duomenis sėkmei, bet pristinga motyvacijos. Norint šokti baletą reikia savyje turėti ugnelės, kuri vestų į priekį ir neleistų pasiduoti, nes viskas, kas svarbiausia, šioje srityje sukasi apie norą, įdirbį ir užsidegimą.

Kaip suderini baleto šokėjos gyvenimą ir mokslus? Ar dėl baleto nenukenčia mokslai ar atvirkščiai?

Kadangi mokausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, mes turime sudarytus tvarkaraščius, į kuriuos įeina tiek bendro lavinimo, tiek baleto pamokos. Žinoma, mūsų diena nėra tokia kaip įprasta moksleiviams. Diena dažniausiai prasideda aštuntą ryto, o baigiasi apie šeštą-aštuntą vakaro, priklausomai nuo to, ar vyksta vakarinės repeticijos. Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti to, bet dėl įtemptos dienotvarkės mokslai šiek tiek nukenčia. Kaip ir kiekvienoje mokykloje, mums yra užduodami namų darbai, kuriuos reikia atlikti laisvu laiku, tad, derinant baletą ir mokslus, laisvo laiko nelieka daug. Tiesa, gyvenant intensyviu ritmu išmokau produktyviai išnaudoti savo laiką ir vertinu kiekvieną laisvą minutę. Kartais tenka namų darbus atlikti per pertraukas ar važiuojant autobusu į mokyklą (šypsosi). Kaip bebūtų, baigiamuosius mokyklos egzaminus aš laikysiu tokius pačius kaip ir visa likusi Lietuvos dalis, todėl pasiteisinimas „neturiu laiko“ yra niekam neįdomus... Per tiek metų, derindama mokslus ir baletą, supratau, kad mes turime begalę laiko, tik reikia mokėti tinkamai jį planuotis. Mano gyvenimo tempui labai tinka šis posakis: „Kuo daugiau darai – tuo daugiau suspėji“. Šia fraze aš ir linkusi vadovautis.

Nors esi jauna, baleto srityje jau esi įvertinta tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Naujausias tavo veiklos įvertinimas – trečioji vieta šiais metais vykusiame „Youth America Grand Prix” (YAGP) Europos virtualiame konkurse. Kokią reikšmę tau pačiai turi tavo pasiekimai?

Nelabai mėgstu kalbėti apie savo pasiekimus, ypatingai konkursus, nes man atrodo, kad baleto šokėjų veikla neturėtų būti susprausta į trijų prizinių vietų vertinimo sistemą. Daug kas galvoja, kad laimėjimai įprasmina profesionalumą, o užimtos prizinės vietos užtikrina nuostabią karjerą, tačiau tai nėra sėkmės garantas. Manau, kad pasiekimais nereikėtų remtis vertinant save kaip baleto šokėją. Kaip bebūtų, kadangi tokiame amžiuje konkursai yra vienintelis būdas leisti pasauliui susipažinti su manimi, noriai juose dalyvauju. Neslėpsiu, kad laimėti yra malonu, nes už kiekvieno laimėjimo slepiasi daug darbo valandų, todėl kai pagaliau esi įvertinta, apima džiaugsmas ir dėkingumas.

Apie baleto šokėjų gyvenimą sklando daugybė mitų. Kalbama, kad baleto šokėjos privalo kone badauti, kęsti pėdų skausmus, ilgai ir varginančiai treniruotis... Ar iš tiesų šokti baletą yra sunku? Kas tau šioje srityje pačiai yra sudėtingiausia?

Baleto šokėjos tikrai neturėtų badauti. Baletui reikia daug energijos, kurios mes gauname iš maisto. Nualintas kūnas vargu ar susidorotų su tokiais krūviais, kokius kiekvienas baleto artistas patiria kasdien. O dėl skausmų ir varginančių treniruočių, pripažinsiu – taip, tai yra mūsų kasdienybė. Kartais reikia tiesiog ignoruoti skausmą ir nusišypsoti lyg niekur nieko. Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad baletas yra sritis, kurią aš be galo myliu ir nemėgstu kalbėti apie tai, kaip man sunku ar kiek skausmo reikia ištverti, nes viskas, ką darau, man yra malonumas. Kai darai tai, ką myli, negalvoji apie tai, kaip sunku, galvoji tik apie tai, kaip tau gera, nes darai tai, ką nori daryti. Na, o sunkiausia susitvarkyti su psichologiniais išbandymais, tokiais kaip nesėkmės ar konkurencija. Tai yra labai didelė baleto artisto gyvenimo dalis ir, norint išsilaikyti šioje sferoje, svarbu užsiauginti „storą odą“. Sunku priimti nesėkmes, ypatingai

tuomet, kai įdedi daug darbo ruošiantis kokiam nors pasirodymui ir praleidi daug valandų treniruodamasi, o galiausiai išėjus į sceną nepasiseka... Tomis akimirkomis atrodo, kad gyvenimas slysta iš po kojų, pradedi graužti save dėl to, kad įdėjai per mažai darbo ar nesugebėjai susikaupti, suvaldyti streso. Mano mokytoja visada sako: „Nė vienas artistas nepradėjo karjeros be nukritimų ir nė vienas be jų nepabaigė“. Tai tiesa, todėl dabar mokausi priimti nesėkmes kaip kelrodį, rodantį, kur turėčiau pasitempti, o ne kaip savo dar tik prasidedančios karjeros pabaigą (šypsosi).

Ar lengva jaunam žmogui įsilieti į baleto pasaulį?

Žiūrint, ką turime omenyje kalbėdami apie jauną žmogų. Jeigu tai – ketverių-aštuonerių metų vaikai, tuomet galiu teigti, kad įsilieti į baleto pasaulį jiems nėra sunku. Kai pradedama šokti baletą tokiame ankstyvame amžiuje, nelieka progos pažinti kitokio gyvenimo. Kadangi baletą šokti pradėjau ketverių metų, visą savo gyvenimą, galima sakyti, taip ir praleidau. Buvau įpratusi kiekvieną dieną lankyti baleto pamokas, žinojau, kas yra pasirodymai ir kokią didelę jauti atsakomybę prieš einant į sceną. Pradėjus lankyti Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą nebuvo labai didelio streso, nors krūvis joje buvo didesnis, bet per septynerius metus pripratau ir prie to. Dabar jau net neįsivaizduoju savo dienos taip, kad visos pamokos baigtųsi apie pietus. Tikriausiai net nesugalvočiau ką veikti visą likusią dienos dalį. Išvada tokia – tam, kad jaunas žmogus lengvai įsilietų į baleto pasaulį, būtina anksti susipažinti su juo, nes įtempta dienotvarkė ir fizinis krūvis taps rutina, be kurios jis sunkiai įsivaizduos savo gyvenimą. Na, o jei kalbėtume apie vyresnius vaikus, paauglius, tik pradėjusius kelią baleto pasaulyje, manau, jiems sektųsi kiek sunkiau. Ko gero, jiems būtų žymiai sunkiau įsilieti į Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos rutiną. Tie, kurie stoja į vyresnes klases (7, 8 ar 9), patiria nemažai streso ir turi nusiteikti paaukoti visą laisvą laiką ir savo energiją. Pirmi metai būna sunkiausi, nes visas gyvenimas pradeda suktis tik apie specialybę ir mokyklą. Kai kas to neatlaiko ir išeina. Bet tie, kurie pasilieka, pamažu pripranta prie krūvio, nes žmogus sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Tuo labiau, jei tai yra vieta, kurioje yra pildomos svajonės, dirbama su nuostabiais baleto pedagogais ir semiamasi žinių, kurių reikia norint tapti profesionalu.

Ar tarp jaunųjų baleto šokėjų jaučiama konkurencija, yra varžomasi tarpusavyje?

Žinoma, kad konkurencija yra, bet ji yra sveika. Niekas nekarpo kostiumų, nededa šukių į puantus ir kitaip nebando pakenkti (šypsosi). Baleto pasaulyje konkurencija visada buvo ir bus, nes visi siekia tobulumo, kiekvienas nori būti stipresniu, geresniu, pasiekti kuo daugiau ir būtent tai baleto artistus veda tobulėjimo link. Vis dėlto, manau, kad labiau konkuruojama ne su kitais šokėjais, bet su pačiu savimi, nes kasdien nori būti geresniu nei vakar. Manau, kad tai ir yra pati geriausia ir sveikiausia konkurencijos forma.

Kaip nusiramini, atsipalaiduoji prieš pasirodymus?

Stengiuosi pasitikėti savimi ir, jei jaučiu, jog nervinuosi, nuslopinu kylančią įtampą giliai įkvėpdama, o tuomet visiškai ramiai, pasitikinčiai žengiu į sceną. Taip pat niekada nežiūriu kitų šokėjų pasirodymų prieš savąjį. Manau, kad prieš pasirodymą reikia susikaupti ir nesiblaškyti.

Kokį patarimą galėtum duoti jaunai merginai, norinčiai tapti balerina: ko iš tiesų šiame kelyje galima tikėtis? Pirmiausia, patarčiau pasitikėti savimi ir net sunkiausiomis akimirkomis prisiminti, kad sunkus darbas visada atsiperka. Baletas – spalvinga sritis, joje sunkų darbą salėje lydi nepakartojamas euforijos pojūtis užlipus ant scenos. Scena – tai vieta, kur galime visas patirtas emocijas ir išgyvenimus sudėti į vaidmenį, taip pat vieta, kur kiekvieną dieną mus lydi nauji išbandymai, todėl gyvenimas niekada nestovi vietoje. Man baletas yra mano asmeninė meditacijos forma ir vieta, kur galiu išlaisvinti save. Iš baleto galima tikėtis trupučio magijos ir spalvingo, ryškaus gyvenimo.