Vaikų bei paauglių knygų autorė Ignė Zarembaitė apie talentą valdyti plunksną „Jokios magijos čia nėra“

(NE)

TALENTAS RAŠYTI

KAMILĖ KOGSTAITĖ Daugelis rašyti išmoksta dar prieš pradedami lankyti mokyklą, tačiau tik maža dalis artimai „susidraugauja“ su rašymu. Kas iš tiesų yra gebėjimas įdomiai ir įtraukiančiai perteikti mintis raštu: talentas ar darbštumo rezultatas? Jaunosios kartos rašytoja, vaikų bei paauglių knygų autorė Ignė Zarembaitė tikina, kad jokios magijos čia nėra ir nei vienas rašytojas, neeksperimentavęs rašyme bei neskaitęs kitų autorių knygų, neparašė šedevro. Pati Ignė ne tik išbandė savo jėgas kurdama, bet ir nepabijojo gyvenimiškų pokyčių, kurie atnešė dar daugiau peno kūrybai.

Su skaičiais dirbusi mergina kiek seniau grįžo į savo gimtąją Šilutę ir tarsi iš naujo atrado raides. Vaikystės namuose rasti kadaise sau rašyti laiškai jai priminė apie senąją Ignę, kuri mylėjo raides, o ir pats rašymas jai buvo artimas. Atradimo džiaugsmas Ignę paskatino kurti, o šiandien ypatingą Ignės ryšį su tekstais įprasmina ir kūrėjos pasiekimai – švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija bei debiutinės knygos paaugliams „Juodavandeniai“ paskelbimas „Metų knyga“. Su Igne kalbamės apie tai, koks yra jos kūrybos kelias, kur šiandien ją dažniausiai aplanko įkvėpimas ir kokią iš tiesų reikšmę kuriant turi talentas.

Igne, rašai knygas vaikams ir paaugliams. O kokia pati buvai augant? Tikriausiai itin kūrybinga asmenybė?

Vaikystėje piešiau, skaičiau, žaidžiau kieme, tyrinėjau gamtą, labai mylėjau gyvūnus. Kaip ir daugelis mano bendraamžių. Nepasižymėjau ypatingu kūrybingumu, apskritai, ne itin kuo išsiskyriau. Tik buvau jautri savo aplinkai ir labai uždara. Visas skaudžias patirtis išgyvenau savo viduje, nieko neprašiau paguodos, patarimo ar pagalbos. Dabar suprantu, kaip tai žalinga – kalbėti apie jausmus ir juos išreikšti yra būtina. Tuo metu nenorėjau, nedrįsau kažkam atsiverti. Laimei, į mano rankas pakliuvo vertingų knygų, išmokiusių, koks svarbus yra žmogaus vidinis pasaulis. Jei būsi stiprus, turtingas vidumi, tavęs neįveiks jokios išorinės aplinkybės... Tokie buvo tų knygų veikėjai – smalsūs, nuoširdūs, atviraširdžiai, nuolat vėtomi ir mėtomi likimo, tačiau visuomet turintys užtektinai dvasios tvirtybės eiti pirmyn. Ir aš troškau būti į juos panaši. Galvodavau, jei apie mane rašytų knygą, kaip pasielgčiau, kad būsimas skaitytojas nenusiviltų? Kad aš pati savimi nenusivilčiau? Ir dažniausiai pasielgdavau ryžtingiau ir kilniau nei būčiau pasielgusi kitu atveju, jei tinkama literatūra nebūtų manęs pasiekusi. Tiesa, užlaikytos emocijos po to vis vien sprogo, išsiliejo – manau, anksčiau ar vėliau taip ir turėjo nutikti. Paauglystėje plėšiau save ir dėliojau iš naujo kaip kokią mozaiką, bandydama atrasti tinkamą detalių vietą ir prasmę, ir vis nerasdavau. Taigi vaikystėje ir paauglystėje mano kūrybingumas daugiausiai reiškėsi per vidinio pasaulio formavimą. O gal tai ir yra svarbiausia kūryba? Kokias emocijas šiandien jis tau sukelia?

Tikriausiai neatsiminsiu paties pirmutinio, tačiau pamenu vienus pirmųjų. Įstrigo rašinys „Mano kelias namo“, užduotas parašyti mokykloje. Mokytojai mano kūrinys patiko, skaitė jį prieš klasę, paskui – prieš pilną salę kitų mokinių. Oi, kaip pykau! Savo kūrybos mieliau nebūčiau rodžiusi viešai. Gal dėl to labiau mėgau ne rašinius, o laiškus, kuriuos rašiau pažįstamiems ir net pačiai sau. Pažįstamiems laiškuose pasakojau apie nuotykius, o sau – apie ateities svajones.

Tarsi laiškų terapija... Šiaip ar taip, rašymas išjudindavo mano vaizduotę, skatindavo kasdienybėje ieškoti ir atrasti įdomių smulkmenų, mažyčių stebuklų, tarsi praplėtė mano gebėjimą matyti – didžiavausi tuo. O laiškai pasitarnavo dar kitaip – būtent jie atvedė mane prie knygų rašymo. Matyt, paauglystėje būsiu save „sudėliojusi“ šiek tiek klaidingai, mat baigusi mokyklą įstojau į vadybines, ekonomines studijas Vilniaus universitete, kurį laiką dirbau su skaičiais. Jie atrodė gerokai pastovesni, konkretesni nei spalvos ir raidės. Nors karjera sekėsi puikiai, nesijaučiau gerai. Ir kartą mamos spintoje atradau vaikystės laiškus, rašytus sau. Juose nė žodeliu neužsiminiau apie skaičius! Pamažu prisiminiau, kokia buvau anksčiau, ir viskas stojo į vietas. Metusi darbą mokesčių inspekcijoje grįžau į savo gimtąjį miestą, įsidarbinau bibliotekoje ir išdrįsau sudalyvauti Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Mano rankraštis laimėjo geriausio metų debiuto nominacijoje, pasirodė pirma knyga „Emilio laiškas“. Kūryba įsibėgėjo...

Kodėl renkiesi rašyti jaunajai kartai, o ne suaugusiems?

Rašau tiems, kam tuo metu labiausiai noriu. O kol kas – būtent vaikams ir paaugliams. Jiems daugiausiai noriu papasakoti. Kadaise mane palietė, pastūmėjo kitų autorių knygos, viliuosi, gal ir manosios palies kieno nors širdį.

Tavo knyga „Juodavandeniai“ šiais metais tapo „Metų knyga“, o tu buvai apdovanota

Vaikų literatūros premija. Atvirai, ar tikėjaisi tokio pripažinimo? Kaip jauteisi, kai sužinojai apie savo sėkmę?

Kaip bet kurioje veikloje, rašytojams taip pat pasitaiko nemažai iššūkių. Būna, leidykla atmeta rankraštį, kurį rašei su didžiuliu užsidegimu, literatūros specialistai paberia grubokos kritikos, kai kurie žmonės netgi pataria išvis mesti rašymą, nes nesugebi, neapsimoka ar panašiai. Visuomet atsiras tų, kuriems patiks, ką darai, ir tų, kuriems neįtiksi, kad ir kiek stengsiesi. Bet tęsi, jei kitaip negali, nenuleidi rankų, ir tada pasiseka. Sėkmė – tai ledkalnio viršūnė. Žinoma, apdovanojimai labai džiugina, tai tarytum išorinis patvirtinimas, kad eini teisingu keliu. Bet pati didžiausia ir reikšmingiausia

paskata man yra skaitytojai. Prieš sėsdama rašyti naują knygą galvoju tik apie vaikus ar paauglius, priklausomai, kam skiriu kūrinį ir apie tai, kokią žinutę bandysiu skleisti savo tekstu. Apie suaugusiųjų vertinimus tada išvis nemąstau.

Kur dažniausiai tave aplanko mūzos? Kurioje vietoje dažniausiai rašai?

Kilusias idėjas užfiksuoju bet kur ir bet kada – sėdėdama prie marių, pusryčiaudama, laukdama savo eilės parduotuvėje ar automobilio plovykloje. Bet, galiausiai, vis tiek sėdu prie rašomojo stalo darbo kambaryje, greta pasidėjusi puodelį kavos ir plytelę juodo šokolado. Ten lengviausiai pavyksta persikelti į tą vietą, apie kurią pasakoju, nėra daugybės išorinių trukdžių, nebent katinai, kurie kartkartėmis pareikalauja maisto, meilės ir žaidimų. Nemanau, kad egzistuoja konkreti vieta, pritraukianti mūzas. Jos pačios aplanko tuos, kurie dirba. Kartais tenka valandėlę kitą žvelgti į tuščią lapą įtemptai svarstant, kaip pradėti istoriją. Įkvėpi, iškvėpi ir parašai pirmą sakinį, pastraipą, puslapį. O tada tarsi pajauti mūzos ranką ant peties, drąsinančią tęsti.

Sutik, ne kiekvienas geba sklandžiai dėlioti mintis raštu. Kaip manai, ar gebėjimas rašyti ir kurti yra talentas, likimo dovana, o gal tiesiog pamažu išugdyti įgūdžiai?

Talentas yra labai svarbu, bet, vis dėlto, svarbiausia, mano manymu, įgūdžiai. Gali turėti išskirtinių prigimtinių gebėjimų, tačiau neįdėjęs pastangų, galbūt, apie juos net nesužinosi. Rašytojai pateiktų skirtingų receptų, kaip parašyti gerą knygą, tačiau esu tikra, kad visi sutiktų dėl vieno: jei neskaitysi, neanalizuosi kitų autorių knygų, jei nenorėsi pats nuolat eksperimentuoti, vargu ar sukursi kažką vertingo. Galbūt. Tačiau kol kas nežinau nei vieno, kuris veik neskaitęs, nerašęs iškart sukūrė šedevrą.

Kokiais būdais jaunam žmogui patartum lavinti savo rašymo įgūdžius?

Palinkėčiau nuolat bandyti, nebijoti klysti ir kažkam neįtikti, ieškoti bendraminčių, patinkančių autorių, bet į nieką nesilygiuoti, nekopijuoti. Geriau kapstytis po savo aplinką, patį save ir taip atrasti savitą balsą, taip juo pasakoti apie dalykus, kurie rūpi, apie kuriuos labiausiai norisi kalbėti. Taip pat svarbu išlikti nuoširdžiam, nes kūryboje lengvai pajaučiamas dirbtinumas.

Esi jaunosios kartos rašytoja. Ką galėtum pasakyti, iš savo asmeninės patirties, ar jaunam kūrėjui mūsų šalyje yra lengva įsilieti į rašytojų gretas?

Gal kad nuo mažumės esu truputį vienišė, nesistengiau sąmoningai įsilieti į kieno nors gretas. Buvau rinkodaros vadybininke, nekil-

nojamojo turto brokere, mokesčių inspektore, bibliotekininke, futbolininke, rašytoja ir taip toliau. Bet tie statusai nieko apie mane nepasako. Labai svarbu suvokti, ką iš tiesų trokšti veikti gyvenime, kokią naudą norėtum sukurti savo gebėjimais. Gali būti puikus taksi vairuotojas, slaugytojas, padavėjas, inžinierius, siuvėjas, pilotas, šlavėjas ar poetas. Nepriklausomai nuo pareigų, žmonės būna dviejų tipų – laimingi arba nelaimingi. Kažin, ar būsi laimingas rašytojas, jei nesi laimingas rašydamas. Tai ar verta? O jei vis tik norisi pamėginti, galimybių išleisti knygą yra nemažai. Kad ir mano išbandytas būdas – kasmetiniai anoniminiai literatūros konkursai, kuriuose lygiomis galimybėmis dalyvauja mėgėjai ir profesionalai, o komisijos nariai tik prieš skelbdami nugalėtojus sužino tikrąsias dalyvių pavardes.

Kokios yra tavo netolimos ateities vizijos?

Paprastai nuolat keliauju po Lietuvą į knygų pristatymus, bet karantino laikotarpiu su vaikais, paaugliais bendravau tik nuotoliniu būdu. Likusį darbingą laiką stengiausi išnaudoti kūrybai. Parašiau trečią „Emilio laiško“ dalį, tris paveikslėlių knygas, ugdomąją pasakų ir užduočių knygelę, šiemet dar turėčiau užbaigti knygą paaugliams. Turiu nemažai planų, tačiau nenoriu jų įsitverti. Kartais būtina sustoti ir leisti sau nieko neveikti. Paliūdėti, pasidžiaugti, kažką apmąstyti, stebėti siūbuojantį beržą, išmokti ko nors naujo, išsimiegoti, pasportuoti, upėje pamirkyti pėdas, pasikalbėti su draugais ir artimaisiais. Tiesiog būti. Tas laisvas, malonus buvimas yra lyg vitaminai sielai, taip pat ir kūrybai.