Ozonas 48 – Gyvi namai

Ekologiškas kultūros gidas

IŠŠŪKIS STATYBOMS

NAMUS UŽSIAUGINSIME!

KALBOS POKYČIAI

MĄSTYMO POKYČIAI →

KAFE 2013:

ARCHITEKTŪROS MENO PROVERŽIS LIETUVOJE

EUROPOJE NELIKO GAMTOS

LAIMINGŲ NAMŲ f ()RMULĖ

NETIKĖTOS NEMUNO TARŠOS VIETOS

EKO-PRIEGLOBSTIS NUO MIESTO ĮPROČIŲ

MEDIS STATYBOJE

LAIKAS NUSIŠYPSOTI

www.ozonas.lt

MIESTO DARŽASKIEKVIENAM

PAGALBA VAIKUIGAMTOS TERAPIJA

TEMA

4 Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos pokyčių

8 Iššūkis modernioms statyboms

ERDVĖS

12 Europoje neliko gamtos tiesiogine to žodžio prasme

TEMA

16 KAFe 2013: architektūros meno proveržis Lietuvoje

GAMTA

19 Netikėtos Nemuno taršos vietos

ŽMOGUS

22 Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

Vyriausioji redaktorė

Lina Bakšytė (editor@ozonas.lt)

Straipsnių autoriai

Kristina Sagaidak

Loreta Puskunigė

Ilona Velžytė

Jūratė Janavičienė

Kristina Lymantaitė

Eleonora Riepšaitė

Lina Gedvilienė

GYVENVIETĖS

28 Eko-prieglobstis nuo vartotojiškų miesto įpročių

ŽALIASIS GIDAS

32 Medis statyboje: sausas braška, žalias lūžta?

SVEIKATA

36 Laikas nusišypsoti

ŽALIOJI INICIATYVA

40 Miesto daržas - kiekvienam

44 Veiksminga pagalbos priemonė vaikui – gamtos terapija

Kalbos kultūra Dagnė Pakalniškytė Dizaineris, viršelio autorius Algimantas Bakšys (baksys.lt)

Eko projektų koordinatorės Ieva Malaiškaitė (culture@ozonas.lt)

Giedrė Kisielė (giedre@rupi.lt)

Leidėjas VšĮ „RŪPI“ Direktorius Aurimas Stabingis [aurimas@rupi.lt]

Korespondencijai

Latvių g. 64A-10 LT-08113, Vilnius

Spauda UAB „Druka“. Spaustuvė turi

PARTNERIAI IR RĖMĖJAI

EMAS, ISO9001 ir ISO14001 sertifikatą bei Lietuvos spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

Tiražas iki 10 000 vnt. Leidžiamas nuo 2006 m.

Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis gedas@rupi.lt, mob. tel. 8 679 18885. „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

Redaktorės žodis

Geometrinė miesto tvarka paveikė šiandienos žmogaus gyvenamąją erdvę, kuri statybų bumo metu virto nauja skruzdėlynų sistema. Mes saugomės visų gamtos „šabakštynų“ ir medžius bei kūgio formos krūmus dėliojame taip, kad nepažeistume taisyklingos geometrinės sistemos. Laukinė gamta, kadaise supusi protėvių sodybas, tapo svetima civilizuotam žmogui. Ar užsisklendę savo betoniniuose skruzdėlynuose netapome gamtos ir, žinoma, savęs griovėjais?

Uždarome buto duris, atidarome biuro duris, uždarome biuro duris, atidarome buto duris. Gyvendami tokiu monotonišku ritmu nė nepajuntame, kad gyvename įkalinti. Gyvenamoji erdvė gali skatinti ir įkvėpti bei atvirkščiai – slėgti; ji gali užpildyti mūsų sielą arba iššaukti vidinę tuštumą. Žmogaus gyvenimas telpa į buto ar net vieno kambario dydžio erdvę. Tuomet jis nebegyvena, jis gali tik būti it koks daiktas. Svetimas sau, bijantis savo aplinkos – būdingas jausmas mikrorajono gyventojui.

Ieškodami išeities šią situaciją pakeisti, mes nepriešinsime miesto ir kaimo, neskatinsime keltis į vienkiemį ar laukinę gamtą: jeigu visi ten skubėtų įsikurti, nepaliestam gamtos plotui grėstų miesto likimas. Šiame numeryje ieškosime GYVYBĖS. Jos ieškosime ten, kur esame dabar: žengsime miesto gatvėmis, pakelsime akis į daugiaaukščių viršūnes, galiausiai praversime savo namų duris. Juk mus visą laiką supa ji – gyvoji gamta, nenuilstamai besiskverbianti su visais piktžolių žiedais...

Ieškodami artumo su tuo, kas gyva, kursime tvaraus kraštovaizdžio bei ateities namų vizijas, o pravėrę „gyvų namų“ duris, atsigręšime į vaikystės įspūdžius ir galbūt čia atrasime formulę, leidžiančią žmogui išlikti gamtoje.

Tad ženkime grindiniu, kurį jau ardo žolyno stiebas. Nebylus gyvasis protestuojas, laužantis asfalto luitus, jau greitai pralauš ir šiandienos žmogaus sąmonę.

Atverkime supančias erdves ir tapkime gyvų namų dalimi!

Lina Bakšytė

Vyriausia

redaktorė

editor@ozonas.lt

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis jaunimas@ozonas.lt

Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos pokyčių

Kraštotvarkos architektūros specialistai – tai lyg taikdariai, ieškantys sutarimo tarp gamtos apsaugos ir žmogaus poreikio kurti savo aplinką. Nors žmogaus – gamtos užkariautojo – laikas, rodosi, baigiasi, tačiau santykis su aplinka išlieka aktualiausia žmonijos problema. Sudėję ginklus mes klaidžiojame, kurdami žaliuosius judėjimus ir bandome atrasti santarvės su gamta kelią, tuo pačiu mes pasiduodame plūstančiai urbanizacijos bangai, patyliukais plėsdami miestų teritorijų ribas. Kaip pasiekti santarvę su gamta, kuri, ją pamiršus, primena mums apie save, visa savo jėga užliedama potvynio vandeniu miestų gatves ar svilindama karšta saule namų stogus? Šis pokalbis – tai svarstymas, kaip įgyvendinti kraštotvarkos pokyčius, siekiant darnaus vystymosi mūsų

aplinkoje.

KRISTINA SAGAIDAK

Darnus vystymasis – tai bandymas atsižvelgti į aplinką, kuriant joje ką nors naujo. Apie tai kalbamės su doc. dr. Indre Gražulevičiūte-Vileniške iš Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros.

Kalbant apie gamtą mieste, ar sutiktumėte su tuo, kad Lietuvos miestų gamta yra daugelio Europos miestų siekiamybė?

Daugelis Pietų Europos gyventojų ar atvykėlių iš kitų valstybių, kurios negali pasigirti vešlia augalija ar turi kitokias miestų planavimo tradicijas, stebisi žaliais Lietuvos miestais. Iš tiesų, unikali Lietuvos miestų gamtinė aplinka yra didelis turtas tiek ekologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Pavasarį, sužaliavus medžiams ir krūmams, net ir patys nykiausi sovietinio laikotarpio daugiabučių kvartalai ar pramonės rajonai tampa patrauklesni akiai. Vis dėlto atviri apželdinti plotai miesto teritorijose ir mažo tankumo užstatymas, kai didelė dalis tarp pastatų apželdinama, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Didelė Lietuvos miestų teritorijų dalis buvo užstatyta būtent taip – remiantis Le Corbusier ir kitų modernistų propaguotais ir vėliau visuotine norma tapusiais laisvo planavimo ir griežto funkcijų atskyrimo principais. Deja, realybėje utopinės modernistų idėjos turėjo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių: žali plotai tarp pastatų menkai naudojami, tokios miesto teritorijos stokoja gyvybingumo, savitumo, yra estetiškai nepatrauklios. Vertas paminėti garsiosios amerikiečių urbanistės J. Jacobs požiūris į miestų vidinių teritorijų želdynų socialinį ir ekologinį vaidmenį. Jos teigimu, parkai ir parkų tipo žaliosios erdvės užstatytoje aplinkoje planuotojų ir tyrinėtojų dažnai vaizduojamos kaip socialinė, ekonominė ir ekologinė gėrybė, suteikiama gyvenamajam rajonui ar miesto centrui.

Tuo tarpu reali situacija yra priešinga – būtent sėkmingam parkų gyvavimui būtinas juos supančios užstatytos aplinkos socialinis ir ekonominis gyvybingumas. J. Jacobs teigimu, ekologinis miestų želdynų vaidmuo daugeliu atvejų yra perdėtas.

Kaip pavyzdį ji pateikia Los Andželo miestą (JAV), kuriame yra daugybė atvirų erdvių, tačiau jis nuo automobilių keliamos taršos kenčia labiau nei bet kuris kitas JAV miestas. Modernistinio suplanavimo didelėse teritorijose, išsidriekusiose nuo automobilių priklausomuose miestuose, atviros erdvės skatina taršą, o ne ją mažina.

Lietuvos urbanistai D. Bardauskienė ir M. Pakalnis kalba apie „žaliąją urbanistiką“ ir „rudąją urbanistiką“, „žaliąja urbanistika“ vadindami miesto plėtrą į gamtines teritorijas, o „rudąja“ – miestų užstatymo tankinimą, nenaudojamų, apleistų teritorijų antrinį panaudojimą.

Reikia pripažinti, kad darnaus vystymosi požiūriu ateities urbanistika Lietuvoje, kur gyventojų skaičius nuolat mažėja, turėtų būti „rudoji“. Taigi, turime ir kuo pasigirti, ir dėl ko sunerimti.

Jei žiūrėtume iš laiko perspektyvos, kaip natūrali gamtinė aplinka miesto erdvėse buvo vertinama anksčiau ir kaip – šiandien?

Palyginus su šiandieniniais, praeityje miestai buvo nedideli ir kompaktiški. Sodų prabanga buvo skirta tik aukščiausiems visuomenės sluoksniams, tačiau dėl miestų dydžio, jų plėtrą ribojančių veiksnių, ir dėl to, kad juose gyveno santykinai nedidelė visų gyventojų dalis, miestų apželdinimui ir gamtos elementams juose nebuvo skiriama daug dėmesio. Želdiniai ir atviros erdvės mieste imtos vertinti įsibėgėjus pramonės revoliucijai ir išaugus miestams, kuomet didžioji industrinių valstybių gyventojų dalis tapo miestiečiais, miestai buvo perpildyti, o gyvenimo sąlygos juose buvo nesveikos. Kaip tik tada susirūpinta žaliosiomis viešosiomis erdvėmis mieste, miestų apželdinimu, gimė miesto-sodo koncepcija. Šiandien gamta miestuose vertinama kur kas labiau nei praeityje. Miestų teritorijos išsiplėtė, iš jų žmogus negali lengvai, kada panorėjęs, ištrūkti į gamtinę aplinką, vis labiau įsisąmoninama ekologinė ir estetinė želdinių reikšmė. Prognozuojama, kad 2045 m. Žemėje gali gyventi nuo 9 iki 14 mlrd. žmonių, o 2050 m. miestuose gyvens 75 proc. Žemės gyventojų. Žvelgiant į šiuos skaičius, galima prognozuoti, kad žaliųjų plotų reikšmė miestuose tik didės. Kraštutinis šios reikšmės nesuvokimo pavyzdys – daugiamilijoninis Meksiko miestas, kuriame želdynai sudaro tik 6 proc. miesto teritorijos. Egzistuoja tokia miesto legenda, kad gyvenimo šiame mieste žala sveikatai yra tokia pat, kaip surūkant 40 cigarečių per dieną.

O ar įmanoma suderinti urbanistinę estetiką ir miestietišką tvarką su natūraliai besivystančios gamtos kraštovaizdžiu?

Dalis aplinkosaugos ir ekologinės gyvensenos entuziastų laikosi nuomonės, kad visos ekologinės inovacijos turi būti aiškiai matomos architektūroje, miestų aplinkoje ir kraštovaizdyje; kad, priešingai negu įprastinių aplinkai kenkiančių technologijų, naujųjų įrenginių, pavyzdžiui, saulės elementų, vėjo elektrinių, nereikia maskuoti. Jie turi būti matomi, nes atspindi požiūrių pokyčius ir skatina pasididžiavimą, o ne kaltės jausmą.

Kiti kalba apie iš būtinybės stabdyti ar lėtinti klimato pokyčius kylančią „būtinybės estetiką“: aplinkosauginio švietimo pagalba atskleisti profesionalams ir visuomenei natūralios gamtinės aplinkos – pelkių, neįžengiamų miškų, brūzgynų, žmogaus apleistų teritorijų, kurias palaipsniui pasiglemžia augalija – grožį.

Rūtos Staniulytės nuotr.

Visgi, tiek pramoninė naujųjų ekologinės energetikos įrenginių, tiek natūraliai be žmogaus įsikišimo besiplėtojančių ekosistemų estetika, ypač miesto aplinkoje, ne visų buvo priimta teigiamai. Pavyzdžiui, buvo baiminamasi, kad laukiniai vietinių medžių ir krūmų „šabakštynai“ mieste paskatins asocialų elgesį.

Amerikos kraštovaizdžio architektūros profesorė J. Nassauer teigia, kad daugelis natūralių ekosistemų neatitinka visuomenėje nusistovėjusių estetikos normų. Ji siūlo savotišką ekologijos ir estetikos sąjungą, taikliai pavadintą „netvarkingos ekosistemos tvarkinguose rėmuose“ (angliškai – „messy ecosystems within orderly frames“): ekologiją reikia „išversti“ į kultūros kalbą – suteikti natūralioms ekosistemoms aiškius, taisyklingus, lengvai suvokiamus kontūrus, parodyti, kad tokia aplinka yra verta dėmesio, kad iš pirmo žvilgsnio netvarkingas kraštovaizdis yra tam tikros tvarkos dalis, kad jis yra sąmoningai sumanytas. Pasak jos, žaliosios erdvės gyvenamosiose teritorijose turi tarnauti ir kaip ekosistemos, ir kaip bendravimo erdvės.

Ar iš esmės yra įmanomas darnus vystymasis ekologine prasme? Ir ar jis įmanomas šiuolaikinės vartojimo kultūros fone? O jei įmanomas, kokiais keliais reikėtų eiti?

Tikras ekologinis mąstymas ir juo paremta gyvensena darnoje su gamta vartotojiškos visuomenės sąlygomis nėra įmanomi. Darnaus vystymosi ekologine prasme įgyvendinimui reikšminga ne tik ir ne tiek technologinė pažanga, kiek mąstymo ir požiūrių kaita. Cituojant T. Kuhn, galima sakyti, kad reikalingas paradigmos – mąstymo krypties – pokytis. Žmonijos ir mokslo istorijoje galima įžvelgti daugybę tokių pokyčių.

Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos pokyčių. Kad ir sąvoka „sustainable development“, kuri į lietuvių kalbą yra verčiama kaip „darnus vystymasis“. Tai yra oksimoronas – iš dviejų prieštaraujančių savo prasmėmis terminų sudaryta figūra, mat žodis „sustainable“ rodo į esamos situacijos išlaikymą, o „development“ – į kaitą. Kiti oksimoronų pavyzdžiai – sistemiškas chaosas, atsitiktinė tvarka, plastikinė stiklinė, atvira paslaptis. Kaip matome, oksimoronai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo patys sau prieštaraujantys, nėra nieko nereiškiantys žodžių dariniai.

Aplinkosauginio požiūrio propaguotojai laikosi nuomonės, kad, norint keisti žmonių mąstyseną ir visuomenės nuostatas, reikia kurti naujas sąvokas. Viena tokių ir yra „darnusis vystymasis“, kaip tikimasi, ženklinantis naują visuomenės raidos posūkį.

Kaip manote, ar Lietuvoje, formuojant kraštovaizdį, t. y. planuojant statybinę ar kitokią plėtros veiklą, yra atsižvelgiama į darnaus vystymosi aspektą?

Teorinėje plotmėje kraštovaizdžiui ir darniai jo raidai Lietuvoje skiriama daug dėmesio. Kraštovaizdžio tyrimai Lietuvos mokslo ir studijų institucijose turi gilias tradicijas, jie vykdyti sovietmečiu, vykdomi ir dabar. Egzistuoja netgi Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politika, parengtas jos krypčių aprašas.

Deja, praktikoje viskas kitaip. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, o didžiųjų šalies miestų užstatytos teritorijos plečiasi. Taigi, miestų plėtra reguliuojama remiantis laisvosios rinkos principais ir nekilnojamojo turto vystytojų interesais, o miestų bendrieji planai dažnai juos tik fiksuoja ir atspindi.

Unikali Lietuvos miestų gamtinė aplinka yra didelis turtas tiek ekologiniu, tiek estetiniu požiūriu.

Kristinos Sagaidak nuotr.

Kitas kraštutinumas – nepamatuoti draudimai. Su šia problema susiduriama saugomose šalies teritorijose, kur, norint išsaugoti vertingą gamtinį ar kultūrinį kraštovaizdį, itin ribojamos įvairios veiklos ir esamų statinių pakeitimai. Paradoksalu, bet stebėjimai rodo, kad nekilnojamasis kultūros paveldas saugomose teritorijose dėl tokios politikos sparčiai nyksta.

Visgi, teigiami pavyzdžiai įkvepia, tad pateikite darnaus vystymosi pavyzdžių užsienyje ir Lietuvoje.

Įgyvendinti darnios ar ekologiškos architektūros pavyzdžiai ir parengti projektai negali būti vertinami vienareikšmiškai. Kol kas tai nauja kūrybos sritis. Jos poveikis žmogaus gyvenamajai aplinkai bus matyti ateityje. Žvelgiant į bandymus darnaus vystymosi idėjas pritaikyti architektūroje ir miestų teritorijų tvarkyme, galime išskirti utopines idėjas (grandioziniai, į tolimą ateitį orientuoti, sunkiai įgyvendinami projektai, tokie kaip plaukiojantys ar kabantys miestai), unikalius, eksperimentinius ar parodomuosius objektus (dažnai tai aukštųjų technologijų kūriniai, reikalaujantys ypač daug lėšų ir ekonominiu požiūriu niekada neatsipirksiantys, skirti ekologiniam požiūriui į gyvenamąją aplinką propaguoti) ir realios, ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu pateisinamos iniciatyvos (tokie objektai paprastai nebūna prikimšti naujausių technologijų, jų estetinė išraiška taip pat labai įvairi, naudojamos vietinės ar perdirbtos medžiagos, tradicinės technologijos).

Visų šių kategorijų architektūros pavyzdžių galima pamatyti architekto, skulptoriaus ir architektūros teoretiko James Wines knygoje „Žalioji architektūra“ („Green Architecture“). Kaip įdomus ir diskutuotinas ekologinių ir darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimo miesto aplinkoje pavyzdys paminėtinas dabar įgyvendinamas Bradfordo (miestas centrinėje Anglijoje) centro atgaivinimo planas. Plano sprendiniuose galima pamatyti miesto centrinėje dalyje siūlomą įrengti pelkę, pliažą, atkurti natūralias upelių vagas. Visgi sprendiniai atiduoda duoklę ir mūsų vartotojiško laikmečio dvasiai: vienas pagrindinių plano aprašyme deklaruojamų tikslų – „išskirtinė apsipirkinėjimo patirtis“ („Differentiated shopping experience“)...

Kalbant apie ekologinę architektūrą Lietuvoje, paminėtinos pavienių žmonių iniciatyvos kurti ekologišką būstą ir aplinką. Tai ir vadinamieji šiaudiniai namai, ir plastiškų formų molio ir šiaudų mišinio pastatai, apželdinti pastatų stogai. Džiugu, kad kuriasi ekologišką statybą propaguojančios asociacijos, atsiranda vis daugiau aktualios literatūros lietuvių kalba.

O kokios verslininkų reakcijos? Ar į tai žiūrima kaip į kliūtį ir pinigų švaistymą, ar kaip į sąmoningą mėginimą atstatyti pusiausvyrą? O gal kaip į patrauklią, gerai „parduodamą“ idėją?

Pačiose įvairiausiose prekybos srityse šiandien galime pamatyti prekių ir rasti paslaugų, pažymėtų žodeliais „eko“, „bio“, „ekologiškas“, „žalias“. Iš tiesų verslininkai žmonijos susirūpinimą aplinka ir ateities kartų gerove geba paversti puikia marketingo strategija. Kalbant apie aprangos madą, netgi atsirado toks posakis: „žalia – tai naujoji juoda“ (turint galvoje juodą spalvą, kuri niekuomet neišeina iš mados).

Nors „žalieji“ produktai ir paslaugos sulaukia daug skeptiškų vertinimų, esą bandoma parduoti tą patį, tik brangiau, tačiau atsiranda ir daug entuziastingų, aplinkos apsaugai ir naujoms tendencijoms neabejingų vartotojų. Tokių ypač daug tarp jaunų sėkmingų miestuose dirbančių profesionalų, vadinamųjų „yuppie“ („young urban professional“), nekantraujančių išbandyti visas naujoves. Šie žmonės masiškai persėda į nedidelius ekologiškus automobilius, renkasi vietoje užaugintus maisto produktus, natūralių pluoštų aprangą. Gal ir neturėtų būti keista, kad vartotojiškoje visuomenėje ekologija bando ateiti per vartojimą.

Šiaip ar taip, kur kas geriau, kai madinga yra aplinkosauga ir natūralumas, o ne sintetika ir besaikis švaistymas. Belieka tikėtis, kad šį posūkį rinkose skatina ir pačių verslininkų ekologinis sąmoningumas, o „žalieji“ produktai ir paslaugos pateisins savo pavadinimus.

Rūtos Staniulytės nuotr.

Ateityje namus užsiauginsime!

Iššūkis modernioms statyboms

XXI a. architektai vis dažniau atsigręžia į gamtos reiškinius kurdami ateities architektūros idėjas bei ieškodami naujų sprendimų.

Pasaulyje gausėja organinės architektūros pasekėjų, besidominčių gamtos formomis ir struktūromis, atsiranda pastatų imituojančių gyvuosius organizmus bei augaliją. Tam pagrindą davė dar 1960 m. JAV susikūrusi nauja mokslo šaka bionika, tirianti organizmų ir gyvybės veiklos principus, tinkamus taikyti technikoje bei statyboje. Nors šią idėją dar seniau buvo iškėlęs Leonardo da Vinči, tačiau ji šiandien grįžta spręsdama naujus žmonijos iššūkius – į gamtą žvelgiama siekiant apsaugoti gyvąją aplinką, su kuria glaudžiai susijęs ir žmogaus likimas.

Šiuo metu vienas įdomiausių šios krypties atstovų, pristatančių tvarios organinės ateities architektūros vizijas yra jaunas JAV architektas Mišelis Joachimas (Michell Joachim) metantis iššūkį net ir pačioms moderniausioms statyboms: jo manymu, ateityje galėsime patys užsiauginti namus, o jų užauginimas truks maždaug septynerius metus!

ATEITIES MIESTŲ VIZIONIERIUS

Mišelis Joachimas yra 39 metų architektūros profesorius iš Niujorko, daugiausiai dėmesio skiriantis ekologijai. Jis teigia, kad tai – vienas svarbiausių klausimų šiandien. Rūpinimasis gamta turi būti prieinama visiems, o ekologiški produktai turėtų kainuoti mažiau nei esame įpratę mokėti. Žinoma, architektas nesiekia pakeisti žmonių vertybinės sistemos, nes tai praktiškai neįmanoma, tačiau pasako jo, įmanoma pasiūlyti alternatyvų gyvenimo būdą, kuris būtų prieinamas visiems.

Architekto manymu, mes turime būti užtikrinti, kad ateityje turėtume pakankamai gamtinių išteklių, todėl privalome rūpintis ekologija. Mišelio Joachimo idėjose svarbiausia – gamtos išsaugojimas ir žmogaus įsiliejimas į ją, nes, kaip bebūtų, žmogus yra gyvojo pasaulio dalis, nors spartėjanti technologijų plėtra tarsi bando tai paneigti.

Mišelis Joachimas įkvėpimo bei idėjų semiasi iš prancūzų rašytojo, mokslinės fantastikos žanro pradininko Žiuli Verno, kurį vadina vienu svarbiausių teoretikų per pastaruosius 300 metų. Pasak jo: „Žiulis Vernas neduoda pažadų, tačiau siūlo

LORETA PUSKUNIGĖ

naujus galimus pasaulius“. Pats architektas neskelbia, kad jo namų užauginimo idėja tikrai pasitvirtins ir bus įgyvendinta visame pasaulyje, tačiau jis pristato šį projektą kaip vieną iš galimų ekologijos perspektyvų. Ateities miestas, jo manymu, ne prabangūs dangoraižiai, o būtent ekologiški namai, kurie užtikrina ne tik rūpinimąsi gamta, bet ir ilgaamžiškumą.

Mišelio Joachimo idėjos gavo daug pagyrų, tačiau nemažai ir pajuokos. Kaip bebūtų, jis patenka į 15 protingiausių Amerikos žmonių sąrašą, kurių klausytųsi pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.

EKOLOGIŠKO NAMO IDĖJA

Mišelio Joachimo inovatyvaus projekto esmė - ne statyti namus, o juos tiesiog užsiauginti. Šie namai – visiškai ekologiški, ir jų statyti nereikia: kompiuterine sistema sukuriamas namo projektas, naudojant CNC technologiją (computer numerical control). Kompiuteriu suprojektuojamas namo modelis, ir nedelsiant galima užsiimti namo užauginimu.

Mišelis Joachimas remiasi Tomo Džefersono idėja: žmogus turi teisę į gamtą, tačiau turi su ja elgtis protingai. Žmogus gali gamtoje turėti buveinę ir tapti gamtos dalimi. „Augančio namo“ projekto tikslas - išsaugoti ir apsaugoti gamtą, kuri mums teikia ne tik maistą, bet ir pastogę.

NAMO PROJEKTAS

„Augantis namas“ - tai vienai šeimai skirtas būstas, kurio pagrindas - augantys medžiai, užpildyti molio bei šiaudų kamšalu. Žmonės jau maždaug 2500 metų įskiepija medžius tam, kad jie suaugtų. Įgyvendinant organinės architektūros viziją, medžiai būtų sukryžminami bei supinami taip, kad jų kamienai virstų tvirtu namo pagrindu. Medžiai būtų suauginami į vieną apytakos sistemą. Tokio namo pagrindui užauginti būtų naudojami ąžuolas ar guoba, kurie galėtų užtikrinti būsto ilgaamžiškumą. Namo išorėje būtų supinamos vynmedžių šakos, užtikrinančios tvirtą apsauginį sluoksnį. Vynmedžio tarpai būtų užpildyti dirvožemio „kišenėlėmis“, kuriose galėtų augti ir kiti augalai. Molio ir šiaudų užpildas izoliuoja ir stabdo drėgmę, todėl tokiame name šeimininkams nereikės rūpintis dėl per didelės drėgmės patalpose.

Ši idėja nėra visiškai nauja, jau seniau žmonės statėsi namus iš plaušiamolio (molio ir šiaudų mišinio), ir patirtis parodė, kad tai užtikrina ilgaamžiškumą bei patvarumą. Pirminiame šio projekto plane numatomi trys miegamieji (vienas jų - antrame aukšte!), vonia, atvira svetainė, virtuvė bei valgomasis. Šis namas bus šildomas saulės energija, todėl nereikės jaudintis dėl sąskaitų už šildymą.

Šio namo svarbiausias gyvavimo veiksnys - vanduo, transpiracijos principu cirkuliuojantis nuo ant stogo esančio kolektoriaus iki suvartojimo vietos.

Vanduo drėkina žalumą, ir patenka į „Gyvąją mašiną“ (Living Machine), kur vanduo filtruojamas nu-

teka į tvenkinį, o vėliau cirkuliuoja atbuline tvarka. Taip užtikrinamas antrinis vandens panaudojimas: vanduo, ištekantis iš vandentiekio, panaudojamas antrą kartą žalumos drėkinimui.

Ateities name saulė žiemą skverbiasi į namus pro didelius pietinius langus, ir užtikrina šilumą namuose. Vasarą vyksta atvirkštinis procesas: namo stogas apsaugo nuo aukštos temperatūros kambariuose.

Šio projekto pagrindinis tikslas - gamtos puoselėjimas, todėl viskas, ką išskiria šis namas, yra skirta sunaudojimui. Pavyzdžiui, pirminiu namo vystymosi laikotarpiu namo išorėje augtų vaisiai, kuriuos būtų galima valgyti, o rudenį krentantys lapai užtikrintų namui pakankamą organinių medžiagų kiekį. Namo langai būtų pagaminti iš bioplastiko, kad savo lanksčia forma galėtų prisitaikyti prie augančio namo.

PROJEKTO ĮGYVENDINIMAS

Tokių namų „statyba“ gali sukelti daug diskusijų, nes jiems bus sunaudojama daugybė žaliavų, tačiau pasak jo kūrėjų, tai atsipirks nesuskaičiuojama galybe kartų. Medžiagos šio namo statyboms kainuoja tikrai pigiau nei plytos ar cementas, vandentiekio ir apšvietimo įrengimas tikrai nekainuos daugiau nei įprastame name. Vis dėlto, su kai kuriais keblumais gali tekti susidurti: visą namo gyvavimo laikotarpį reikės tikrinti, ar nesiveisia parazitai, nes tai gali būti itin žalinga. Kitas dalykas - reikės prižiūrėti „Gyvąją Mašiną“, atnaujinti kai kuriuos namo elementus, pavyzdžiui, bioplastiko langus.

Šio namo užauginimas gali būti pasiektas minimalia kaina, tačiau, pasak autorių, prireiks šiek tiek laiko, kad jis užaugtų ir įgautų reikiamą formą bei struktūrą. Šių namų realizaciją siekiama pradėti eksperimento forma. Numatoma, kad po to vyks atnaujinimo planai, kuriuose bus kuriama nauja namo architektūrinė forma – ryšys tarp žmonių bei gamtos taps neatsiejamu.

KRITIKA

Mišelis Joachimas tiki savo idėja ir yra įsitikinęs jos ateitimi. Viename savo pristatymų apie tvarią organinę architektūrą jis teigia, kodėl “Augantys namai” yra svarbūs: “Kam auginti namus? Todėl, kad galim. Šiuo metu Amerika išgyvena traumos būseną ir lengvėjimo požymių nematyti. Ir tam yra priežastis: turime MakŽmonių, MakMašinų, MaNamų. Ir aš kaip architektas turiu tam pasipriešinti.

(…) Pasakiška medžio buveinė derinasi su gamta. Ji yra natūrali gamta. Ji yra kraštovaizdis. Tokių namų galima “pastatyti” šimtą milijonų. Ir tai yra nuostabu, nes jie sugeria anglies dioksidą. Jie tobuli! Galima apgyvendinti 100 milijonų šeimų ne tik priemiesčiuose, nes tokie namai yra natūrali gamtos dalis. Įsivaizduokite augančią gyvenvietę – tai užtrunka nuo 7 iki 10 metų ir viskas yra ekologiška.”

Išnykus statybos aikštelėms galbūt atsirastų ir naujas požiūris į mus supančią aplinką, galbūt mes “augindami” namus, ne tik labiau tausotume gyvąją gamtą, tačiau ir pasijustume neatsiejama jos dalimi?

Tuo tarpu į žmogaus norą tapti gamtos dalimi persikeliant į modernias ateities medžio buveines augalų specialistė Danielė Šležienė siūlo pažvelgti ir kritiškai, įvertinant tai, ką iš tiesų keistų jų atsiradimas. Sparčiai augančios technologijos netolimoje ateityje leis žmogui įgyvendinti ne vieną pritrenkiantį projektą: “Gal, kaip Robert Zemeckis filme… Galėsime sumažėti ir patekti į svetimą kraujotakos sistemą ir, tūnodami, pvz. panteros ar ryklio akies tinklainėje jaustis esą džiunglių ar vandenynų valdovais? Tačiau ar apsėdus dar ką nors gamtoje tapsime artimesni jai ir pagaliau galėsime pasijausti esą teisėta gamtos dalis?” - klausia Danielė Šležienė. Pasak jos, sužinojusi apie “Augnčio namo” projektą, jai ši idėja pasirodė įdomi, tačiau niekaip “nelipo”. Ne galimos techninės problemos neramino, o visai kiti dalykai, kuriais specialistė sutiko pasidalinti:

“Neabejoju, kad šio projekto kūrėjai apsvarstė visus dalykinius klausimus realistiškai ar kiek utopiškai, remdamiesi esamomis ar numatomomis technologijomis. Klausimas toks - ar žmogus pasijaus esąs arčiau gamtos, jei apsigyvens medyje? Pradėjau kalbėtis su žmonėmis. Kuo arčiau gamtos žmogus būdavo, tuo labiau jam ši medžio-namo idėja nepatiko. Štai šis dalykas man irgi pasirodė ypatingai įdomus. Yra toks posakis: žmogus prie meno. Ar mene? O mes kur, ir kame? Žmogus yra kažkur tarp smiltelės ir kalno – byloja rytiečių išmintis.

Taip, mes vieninteliai turime galimybę rinktis. Žmonija skiepija augalus jau seniai (šią nuodėmę turiu ir aš), ir tai yra vienas iš begalės būdų naudotis gamtos teikiamais gerumais, nusižiūrėtais stebint natūralius procesus. Šios žinios – iš gamtos neprieštarauja jai. Ir žmogus yra ne prie gamtos, o gamtoje, kokiame būste jis begyventų. Yra jos dalis, jos grandis. Gamtoje nėra nei piktžolių, nei kenkėjų, būna tik sutrikusi pusiausvyra. Yra toks vabzdys

apsiuva (lot. Trichoptera), kurio lervytes vaikystėje gaudydavome ir apgyvendindavome trilitriniuose stiklainiuose. Priberdavome smulkučių stiklinių biserio karoliukų, spalvotų akmenėlių, smėlio ar pagaliukų. O jos statydavosi namelius iš bet ko, ką galėdavo ant savęs prisiklijuoti ir, pageidautina, panešti. Žmonės juk elgiasi panašiai. Gerąja ir blogąja prasme...

Projekte kalbama apie kelis pagrindinius dalykus - ekologiškumą, ekonomiškumą ir pagaliau neatsiejamu tapsiantį žmogaus ir gamtos ryšį bei pastarosios puoselėjimą. Gal vertėtų žmonijai investuoti į savo vertybių perkainavimą? Tai tikrai būtų ekologiška ir ekonomiška.

Taigi, pasveikinsiu projektą, kuris ne žmogų įkels į medį, o medį padarys žmogaus gyvenimo dalimi.”

IŠVADOS

Atrodytų, technologijos vis žengia į priekį, tačiau staiga sustojame ir nusprendžiame grįžti prie to, nuo ko pradėjome – prie gamtos teikiamos pastogės. “Augančio namo” idėja žada visiškai aplinkai nekenksmingą būstą, kuriame gyvendamas žmogus gali pasijausti esantis arčiau gamtos.

Sunku pasakyti, ar šis projektas greitai pasiektų Lietuvą ir ar ši idėja prigytų. Viena vertus, Mišelio Joachimo idėja atrodo patraukliai: gyventume aplinkai nekenksminguose namuose, rūpintumėmės gamta, ir tuo pačiu sutaupytume, tačiau, kita vertus, ar tikrai būtume arčiau gyvojo pasaulio, jei gyventumėme savo pačių užaugintuose namuose? Šis klausimas lieka atviras.

Vis dėlto, rūpinimąsi ekologija kiekvienas asmuo turėtų suprasti ne kaip mados klyksmą, bet kaip pareigos šauksmą. Galvojant apie ateities perspektyvas, iš tiesų apima siaubas: ką mes padarėme, ką darome, ir kokią žalą dar padarysime? Mišelio Joachimo idėja – perspektyvi idėja, siūlanti alternatyvų gyvenimo būdą, kuris padėtų apsaugoti gamtą nuo mūsų, vartotojiškos visuomenės, įpročių sunaudoti ir išmesti. Kaip teigė pats architektas, jis nežada, kad ši jo idėja tikrai prigis ir tikrai įprasime auginti namus, tačiau, turime sutikti, kad namo projektas atrodo gana patraukliai – tikėkimės, jau greitai bus užaugintas pirmasis namas, kas žino, gal tikrai ateityje namų statyti nebereikės?

Rolfas Dennemann: Europoje neliko gamtos tiesiogine to žodžio prasme

EUROPOJE NELIKO GAMTOS

TIESIOGINE TO ŽODŽIO PRASME

Virš 100 menininkų iš Lietuvos bei užsienio sujungė savo meninines improvizacijas pavasario kultūros ir ekologijos festivalyje „Grynparkas“, kviesdami visuomenę įsitraukti į ekologiškos kultūros renginius Kauno Nemuno salos bei Birštono miesto erdvėse.

Renginys Kaune susidėjo iš dviejų dalių – šeštadienį nuo pat ryto iki vakaro šurmuliavusios ekomugės bei aplinkos projekto „Gamtoje įguldyta“. Apie antrąją festivalio dalį – aplinkos projektą „Gamtoje įguldyta“, mes susitikome pasikalbėti su organizacijos „Artscenico“ atstovais iš Vokietijos – meninės koncepcijos autoriumi ir festivalio režisieriumi Rolfu Dennemann‘u bei šokėju Paulu Hess‘u. Projekto metu Nemuno saloje vyko daugybė netikėtų vaidinimų bei instaliacijų, jie visi buvo sujungti į spektaklį. Tai – ne pirmas trupės projektas gamtoje. Panašaus pobūdžio projektus jie kuria ir įvairiose Vokietijos erdvėse – kapinėse, parkuose, senuose fabrikuose, miškuose, aikštėse, dačose (vokiški kolektyviniai sodai, kuriuose viskas labai griežtai reguliuojama – aut. past.). Bet Nemuno saloje jie – pirmą kartą.

Ten ir kalbamės – saloje, prie upės, jau sutemus, tuojau po pasirodymo, vakaro tyloje, tik ūžiant Kauno grūdų fabrikui.

KRISTINA SAGAIDAK

Kaip Jūs suprantate ir savo kūryboje išnaudojate gamtos erdviškumą?

Rolfas: Kalbėdami apie erdves, turime omenyje viską, kas mus supa. Mūsų atveju tai yra produkcija, kuri išpildoma ne ant scenos. Kodėl aš, kaip režisierius, renkuosi tokią erdvę? Todėl, kad tamsi erdvė mane susiaurina. Suvokiau, kad judėjimas gryname ore, gamtinėje erdvėje leidžia visai kitaip mąstyti. Tai yra aš, kaip menininkas, esu sukoncentruotas nebe vien į savo kūrinį – taip pat turiu suvokti ir įsisąmoninti pasaulį aplink save. Per savo judesį kartu pakeičiu ir aplinkos suvokimą, jos visai nepakeisdamas. Tai veikia taip stipriai, kad dalis publikos tik tada ima ir staiga suvokia, kur jie gyvena. Per pamatytą šokį, performansą ar instaliaciją jie pirmą kartą pamato viską, kas juos supa. Tai kurioziška, bet tai tiesa.

Leiskite pastebėti, kad ir aš taip pasijutau – pirmą sykį jaučiu, kad sala tokia gyva ir tokia kontrastinga. Jaučiuosi lyg pirmą kartą čia atėjusi.

Rolfas: Taip, tai yra sunkiai apibūdinamas įkvėpimas. Kai kurie žmonės net nesupranta, kad staiga jaučiasi įkvėpti – jie tiesiog nežino šio žodžio. Žinoma, visa tai priklauso ir nuo pačių erdvių. Viskas, ką mes čia matome, yra suformuota dirbtinai. Europoje neliko gamtos tiesiogine ta žodžio prasme. O Nemuno sala išsiskiria savo kontrastais – architektūros ir vartojimo, tylaus upelio triukšmingo fabriko fone.

Pati publika, manau, nesiskiria nuo tos, kuri renkasi mūsų renginiuose Vokietijoje. Daugelis yra atsitiktiniai prašalaičiai, kurie tiesiog pamatė, kad renginys vyks saloje, ir atėjo. Bet yra ir tokių, kurie ateina tikslingai. Kiekvienas žmogus gali išsinešti tai, ko jam tuo metu reikia. Dėl to mes neturime jokios dogmos šia prasme. Tačiau tokios erdvės pasirinkimas verčia ir mane, kaip režisierių, ir visus atlikėjus kai ko ir atsisakyti – griežtos tvarkos, disciplinuotos publikos, dangaus be paukščių ir tylos pasirodymų metu.

Paulai, kaip jaučiatės šioje saloje – performansų metu ir apskritai? Kokias būsenas Jums atskleidžia Nemuno sala?

Paulas: Visų pirma manau, kad mes, kaip atlikėjai, nuolat stengiamės suvokti erdvę, kurioje esame, bei prisitaikyti prie jos. Čia, saloje, matau tiek galimybių, kad net neįstengiu išnaudoti visko, ką norėčiau. Ir nors mūsų gana daug, visgi yra tai yra per mažai tam, kad galėtume užpildyti šią salą! Man svarbu tai, kad kūrybinio proceso metu gryname ore išmokau lankstumo, o tai nuostabu. Žinoma, teatre mėnesių mėnesiais gludinti tuos pačius žingsnius – taip pat puiku, bet šis darbas – išlikti lanksčiu, neįtikėtinai spontanišku, mokėti staigiai reaguoti ir taikytis prie netikėtų pokyčių – yra labai ypatingas. Nė viename iš trijų pasirodymų, kuriuos atlikome Kaune, nedariau to paties, kaip prieš tai.

Rolfas: Tai nepavyksta ir būnant vadovu.

Paulas: Tai visuomet susiję su tuo, kiek yra žiūrovų, kaip greitai ar lėtai jie juda, kaip keičiasi erdvės. Šiandien pamačiau salelę, kyšančią virš vandens, kuri vakar vis dar buvo po vandeniu, tad iš karto nusprendžiau – ją reikia „apžaisti“.

Dirbant kartu su Rolfu, man labai patinka tai, kad galiu sau leisti būti lankstus. Ar ne? (Klausiamai žiūri į Rolfą ir šypsosi)

Rolfas: Taip, taip, čia kalbame apie visai kitokią koncentraciją. Aš manau, kad reikia būti netgi labiau susikaupusiam, nei ant scenos. Mums pasisekė – studentai, kurie dalyvavo su mumis, iškart suprato, ko mes norime, nereikėjo tuščiažodžiauti. Aš tai jaučiau ir tai matėsi iš jų susikaupimo. O rytoj mes jau pasirodome visai kitoje vietoje.

Norėčiau paklausti, ar jau viską apgalvojote rytojaus pasirodymui, bet norėtųsi pridurti –„daugiau ar mažiau“?

Rolfas: Taip, daugiau ar mažiau (juokiasi).

Paulas: Reikia pridurti, kad kai buvai ten paskutinį kartą apsižiūrėti prieš mėnesį, viskas buvo užklota sniegu.

Rolfas: Tai man ir yra įdomu – atvažiuoji, apsižiūri, apmąstai, o tada grįžti po mėnesio ir viskas atrodo jau visai kitaip. Na taip, turime idėjų, kas, kaip, kur ir kada galėtų nutikti, bet mes liekame lankstūs ir paliekame vietos spontaniškumui.

Jūs šį tą pakeitėte aplinkoje, tiksliau, pakeitė pasirodymų personažai. Kaip manote, ar svarbiau prisitaikyti prie aplinkos pačiam, nei ją pakeisti?

Paulas: Žinoma. Tai ir yra tai, ko mes siekiame. Nenorime nieko iš esmės keisti. Žinoma, vienoje ar kitoje vietoje galime pastatyti apšvietimą ir panašiai. Bet iš esmės mes atsiduodame supančiai erdvei ir galbūt parodome kitokį požiūrio tašką. Galbūt pakeičiame erdvės atmosferą, bet ne pačią erdvę.

Kai žiūrovai žiūri į veiksmą scenoje, jie turi aiškų stebėjimo kampą. Čia yra visai kitaip – publika juda ir žiūri iš visų pusių.

Rolfas: Beje, gamtoje mus, net to nenorint, išsyk „užtinka“ dvi sąvokos: romantika ir poezija.

Kad ir kaip jas apibrėžtum, lieka tas keistas žmogaus ilgesys. Tad už to, ką mes matome vizualiai, slepiasi visai kiti dalykai. Būtent laisvėje arba gamtoje išsipildo tas ilgesys.

Paulas: Viską, kas yra aplink, gali sau leisti interpretuoti taip, kaip pasąmoningai to norėtum arba kaip tau tuo metu reikia.

Rolfas: Prie viso to dar prisideda įvairių žanrų maišalynė mūsų spektaklio metu. Ant šlaito šoka folkloro grupė, kurie vis sukasi ratu. O kai įsižiūri

– viskas aplink sukasi ratu. Mes einame ratu aplink salą, kurioje viskas tam tikra prasme sukasi ratu, o aplink kiekvieną veiksmą žiūrovai irgi suka ratus; tada viskas galvose susisuka ir išnyrame kažkokiam pašėlusiam vakarėlyje.

Straipsnio nuotraukų autorė

Kristina Sagaidak

ARCHITEKTŪROS

MENO PROVERŽIS LIETUVOJE

KAFe 2013 organizatoriai jau dabar kviečia srities profesionalus, studentus bei visus Lietuvos gyventojus į rugsėjospalio mėnesiais laikinąją sostinę užplūsiančius tarptautinius architektūros renginius. Apie juos bei apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria architektūros sritis, apie jos „užkulisius“ kalbamės su KAFe 2013 sumanytoju bei vadovu, žymiu Lietuvos architektu, Kauno technikos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentu Gintaru Balčyčiu, teigiančiu, kad statiniui gyvybės gali įkvėpti visų pirma kūrėjas – architektas.

Artėjantis KAFe festivalis iškėlė ambicingą tikslą – plačiąją visuomenę priartinti prie architektūros kaip meno šakos, skatinant suprasti jos vertę. Esate festivalio sumanytojas, tad kas paskatino šios idėjos atsiradimą?

Galbūt klystu, tačiau manau, kad visuomenė šiuo metu menkai vertina ir supranta architektūrą kaip meno šaką. Manau, taip yra todėl, kad didžioji dalis žmonių architektūrą mato ne kaip meno objektą: atsiradus neįprastam pastatui, tuojau pasipila kritikos bei pašaipos pliūpsniai, nebandoma suprasti bei įsigilinti, kodėl atsirado vienoks ar kitoks sprendimas.

Kauno architektūros festivalis KAFe 2013

LINA BAKŠYTĖ

Tikriausiai daugelis sutiks, kad meno kūrinys (tarkime, tapybos) bus išskirtinis tik tuomet, kai jis bus kitoks, žadins emocijas, tegul ir ne visiems suprantamas, turės savyje energijos krūvį. Tuomet net ir neišsilavinę šioje srityje žiūrovai sutiks ir sakys, jog tai – menas. Tačiau architektūrai dažniausiai šie kriterijai nėra taikomi, tuojau pasigirsta epitetai: dėžė, stiklainis, nesiderinantis su aplinka, šokiruojantis ir t.t. Noriu pasakyti, kad plačiąja prasme šiai meno šakai nėra taikomi tokie kriterijai, kurie kitose meno srityse yra laikomi privalumu. Taip tikriausiai yra todėl, kad mes neturime išskirtinai aukštos kokybės architektūros bei esame labai konservatyvūs šiuo klausimu.

Suprantama, pastatas stovės ilgus metus. Tai ne paveikslas, kurį galima tiesiog padėti į sandėlį, jeigu jis nepatinka. Turime ir neseną prastą patirtį, kuomet architektūra mažai kam rūpėjo ir svarbiausi jos atsiradimo kriterijai buvo kuo daugiau kvadratinių metrų, kuo pigesnis projektavimas, kad visa atrodytų prabangiai, o svarbiausia – žinoti kelius, kaip visa tai „suderinti“ valdiškose institucijose.

Nesu naivus – visa tai liko ir šiandien, todėl kilo mintis festivalio renginiais atkreipti visuomenės dėmesį į tai, jog architektūra yra menas, o kad jį suprastum ir įvertintum, taip pat reikia turėti įgūdžių. Architektūra gali būti įvairi ir netgi nesuprantama, jeigu nesidomima tuo, kas dedasi šioje srityje. Žinoma, aš kalbu apie tikrąją, o ne pseudo-architektūrą, kurios apstu tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

Tuomet kada paprastas statinys tampa architektūros kūriniu?

Mano supratimu, visais laikais architektūros objektų neatskiriamas požymis buvo ir yra proporcijos, erdvės kūrimas ir išskirtinumas iš aplinkos. Manau, kad gražus fasadas dar nėra geros architektūros požymis. Dažnai būna netgi atvirkščiai, kai „negražus“ fasadas sukuria daug didesnį įspūdį ir meninę vertę nei prabangios medžiagos. Architektūra visų pirma turi kurti erdvę ir turėti emocinį užtaisą. Geras architektūros kūrinys netgi gali disonuoti su aplinka. Apmaudu, tačiau realiame gyvenime dažniausiai disonuoja tie statiniai, kurių nederėtų vadinti architektūra, nors jie taip yra pristatomi.

Kaip ten bebūtų, kaip ir bet kurioje meninėje veikloje, viskas priklauso nuo kūrėjo, šiuo atveju – architekto. Jei jis sugeba įpūsti gyvybės savo kūriniui, tai tampa architektūra, jei ne – tai tampa tiesiog statiniu.

Kaip, Jūsų nuomone, architektūros sritį paveikė minėtas „greitų statybų“ bumas? Ar architektūra kaip meno sritis nenuskendo statybų versle?

Kaip ir minėjau, pagrindinis architektūros atsiradimo kriterijus buvo „daug, greitai ir pigiai“. Nieko naujo nepasakysiu – buvo ir yra statoma tai, kas parduodama, atneša pelną. Žinoma, tai turi atrodyti daugiau ar mažiau gražiai, tačiau grožis – subjektyvi sąvoka. Kalbant apie statybų industrijos verslą, investuotojai tiesiog nenori rizikuoti ir didelio meno šioje srityje neieško.

Daugiau dėmesio architektūrai skiriama tuomet, kai norima pastatyti reprezentacinį biurų statinį sau arba nuomai, taip pat geresnė situacija pastebima individualių namų segmente. Statant sau, dažniausiai leidžiama daugiau. Todėl Lietuvoje yra sukurta tikrai aukštos architektūrinės kokybės privačių namų. Architektūroje daug kas priklauso nuo investuotojo –jeigu jis išsilavinęs ir vertina architektūrą kaip meno šaką, tuomet ir ieško, kas tai galėtų įgyvendinti.

Tačiau tokių užsakovų nėra daug. Taip pat apmaudu, jog valstybė, netgi už visuomenės lėšas statydama reprezentacinius pastatus, neskiria dėmesio architektūrai ir vadovaujasi principu „pigiau ir greičiau“.

Kaip priešprieša greitam vartojimui pasaulyje aktyviai kuriasi žalieji judėjimai, apimantys ir architektūros sritį. Festivalyje KAFe 2013 taip pat bus skiriamas dėmesys šiai temai atskiroje konferencijoje „Ekologiška architektūra 2013“. Apie ką joje bus kalbama?

Žaliosios architektūros terminą aš suprantu taip – tai architektūra, kuri tausoja aplinką. Manau, čia labai tinka XX a. pradžios moderniosios architektūros meistro Liudviko Mies van der Rohe kūrybinis

kredo: „Mažiau yra daugiau“ („Less is more“). Dabar pasaulyje visko tiek daug prigaminta ir pastatyta! Tikriausiai, jei ateinančius 20 metų nieko nepastatytume, nieko baisaus ir neįvyktų.

Šiuo metu ekologijos terminas yra labai madingas. Ne viskas, kas taip vadinama, yra ekologiška, tačiau manau, kad kryptis yra teisinga. Jeigu į miestų gyvenimą mums pavyktų įtraukti apleistas upių krantines, atgaivinti nenaudojamas pramonines teritorijas miestų centruose ir padaryti jas prieinamas bei naudingas miestiečiams; jeigu mums pavyktų naujai ir humaniškai pažiūrėti į esamą išsiplėtojusią miestų infrastruktūrą, atnaujinti parkus, pėsčiųjų zonas, vystyti dviračių ar kitų energiją tausojančių transporto priemonių skatinančių veiksnių atsiradimą, sakyčiau, mes pradėtume eiti žaliąją architektūrą kuriančios ir naudojančios visuomenės link. Kol kas šie žingsniai labai kuklūs. Apie tai ir bus diskutuojama konferencijoje.

Užsiminėte apie miestus, kuriems KAFe 2013 bus skiriamas didžiausias dėmesys. Pagrindinė festivalio tema – miestų istoriniai centrai ir jų ryšys su vandenimis. Ką, Jūsų nuomone, miestui kaip architektūros meno objektui suteikia išsidėstymas prie vandenų?

Lietuvoje taip susiklostė, kad upės kaip transporto arterijos prarado savo svarbą. Gaila, bet jos netapo ir miestų rekreacinėmis erdvėmis. Sakyčiau, miestai ir upės gyvena atskirus gyvenimus. Tai ypatingai matosi Kaune, kur geriausios centrinės miesto teritorijos prie Nemuno ir Neries sovietmečiu buvo užstatytos gamyklomis, sandėliais. Šiandien tos teritorijos merdi, nors jos turi milžiniškas vystymosi galimybes ir potencialą tapti pagrindinėmis miesto teritorijomis.

Pasirinkta KAFe tema yra vienas iš bandymų atsakyti į klausimą, kaip pritraukti miestiečius prie upių, kaip naudoti nenaudojamas teritorijas, kur ir kaip galėtų plėstis miestų centrai, kad upės dalyvautų miesto gyvenime ir būtų visokeriopai naudingos. Jei panagrinėtume kitų valstybių patirtį, pamatytume, kad svarbiausi naujieji miesto pastatai, jei tik yra galimybė, – teatrai, operos, kongresų rūmai ir kiti, – dažniausiai projektuojami prie vandens (Oslo, Kopenhagos operos). Panašiai galvota ir apie Kauno Žalgirio areną, ir apie numatomą Gugenhaimo meno centrą Vilniuje. Tai tiesiog vietos, kurios traukia žmones. Tikriausiai žengėme kokybinį žingsnį, kai supratome, jog vanduo dabar labiau reikalingas ne pramonei ir transportui, bet rekreacijos, kultūros ir reprezentacinėms miesto reikmėms tenkinti.

Gausioje rudenį prasidėsiančio festivalio KAFe 2013 programoje numatytos paskaitos, parodos bei projektai, iš kurių ryškiausi – projektas „Laisvės impulsas“, ambicingų studentų architektūrinėmis vizijomis kviečiantis į diskusiją apie „gerą-blogą“ architektūrą, išskirtinė paroda „Lietuvos tarpukario architektūra“, kurią tikimasi išgabenti ir į svečias šalis, bei pirmą kartą į Baltijos šalis užsuksianti, geriausią Europos architektūrą pristatanti paroda „Mies [van der Rohe] Arch European Prize 2013“. Pasak organizatorių, vienas pagrindinių festivalio tikslų – suburti visuomenę bei architektus glaudesniam dialogui, atverti šią sritį plačiajai visuomenei, siekiant jos sąmonėjimo architektūros srityje. Festivalio tarptautinius profesinius-edukacinius architektūros renginius jau dabar galima sekti bei jais plačiau domėtis oficialioje festivalio svetainėje www.kafe2013.lt

NETIKĖTOS NEMUNOTARŠOS VIETOS

Vis labiau nepasitikime vandens kokybe ežere, negeriame vandens iš čiaupo, abejojame vietinių žuvų kokybe, o mūsų Baltijos jūra minima tarp labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

Geriausias būdas apsaugoti šalies vandenis –neteršti. Norėdami išsaugoti švarias Lietuvos upes, turime atrasti kritines taršos vietas, iš kurių vanduo sklinda, keldamas grėsmę aplinkai, tuo pačiu keisti savo įpročius.

IDĖJA KILO KELIONĖS BAIDARĖMIS METU

Didžiausia Lietuvos upė Nemunas (ilgis – 937 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Kelionės baidarėmis metu VšĮ „Rūpi“ komandos nariai stebėjo kintantį Nemuno vandens veidą. Komandai kilo idėja atlikti nepriklausomą ekologinės Nemuno vandens būklės tyrimą ir pasekti vandens pokytį nuo Baltarusijos sienos iki vietos, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Tyrimo metu buvo užsibrėžta paneigti ar patvirtinti mitą, kad vanduo iš Baltarusijos įteka užterštas ir kad Lietuvoje taršos šaltinių nebeliko, o mūsų upėmis teka švarus ir numatomas normas atitinkantis vanduo. Komanda iškėlė tikslą ištirti Nemuno vandens ekologinės būklės pokytį nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, ką mes galime daryti kitaip, kad Nemunas taptų švaresniu.

Pasitarus su aplinkosaugininkais, Nemuno vandens mėginiai buvo paimti 2013 metų birželio mėnesį. Tyrimo metu buvo paimti 9 paviršinio Nemuno vandens mėginiai iš atkarpos nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės (Nemuno ilgis Lietuvoje – 359 km), 5 Neries upės mėginiai (upės ilgis – 510 km, Lietuvoje – 228 km) ir atlikti Biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7), Amonio kiekio nustatymo ir Bichromatinės oksidacijos nustatymo tyrimai.

PROJEKTO RŪPI NEMUNAS TYRIMO EIGA

Didesnės upės, tokios kaip Nemunas ar Neris bei maži Lietuvos upeliai yra nuolatinis gėlo vandens tiekėjas ežerams, Baltijos jūrai. Upės maitina milijonus žmonių drėkindamos laukus, teikia vandenį miestams, fermoms, gamykloms, jos yra vertingas energijos šaltinis namams bei pramonei. Tačiau technologijos ir inžinerija drastiškai keičia natūralų gamtos ritmą, žemdirbystė nuodija dirvožemį cheminėmis trąšomis, pramonė į upes išmeta nepilnai išvalomas nuotekas, nesąmoningai upes teršiame ir mes patys – neatsakingai sodininkaudami, mesdami šiukšles, kur papuolė, nesirūpindami buitinių nuotekų savalaikiu išvežimu ir t. t.

Nemuno ekologinės būklės tyrimas – tai žmogaus veiklos padarinių analizė, atskleidusi vandens taršos tendencijas, upei tekant greta Lietuvos miestų ir miestelių, žemės ūkio vietovėse. Norint objektyviai įvertinti Nemuno vandens ekologinę būklę, vandens rodikliai buvo lyginami su gerai žinomu, vizualiai švariu bei skaidriu Galvės ežero vandeniu Trakų mieste. 2013 m. Nemuno ekologinės būklės vertinimas buvo atliktas remiantis Lietuvoje galiojančiais Aplinkos apsaugos ministro pasirašytais teisės aktais. Tyrimui buvo pasirinkti keli rodikliai: BDS rodiklis (biocheminis deguonies suvartojimas arba buitinių ir pramonės nuotekų rodiklis) bei amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis.

DIANA LIETUVNINKĖ

BDS parametras dažniausiai naudojamas siekiant įvertinti buitinės ir pramoninės taršos poveikį vandens telkiniams-priimtuvams, taip pat nuotekų valymo proceso efektyvumą. Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS) parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos vandenyje esančias organines medžiagas.

Šalia gamtinių šaltinių vandens telkinių BDS parametro vertes taip pat gali įtakoti ir antropogeninė tarša – sutelktosios ir pasklidosios taršos šaltiniai. Pagrindiniai BDS įtakojantys sutelktosios taršos šaltiniai yra miestų ir kaimo gyvenviečių nuotekų valymo įrenginiai, popieriaus, maisto ir mėsos perdirbimo įmonių nuotekų išleistuvai. Pasklidoji tarša – tai nuotėkis nuo žemės ūkio teritorijų, miestų bei gyvulininkystės kompleksų. Atlikti tyrimai rodo, kad tiek sutelktoji, tiek pasklidoji tarša, jei nėra tinkamai kontroliuojama, gali smarkiai padidinti BDS koncentracijas vandens telkiniuose.

Amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis. Lietuvoje atlikus studiją apie geologinės aplinkos užterštumą, paaiškėjo, kad amonio koncentracija gruntiniame vandenyje didžiausią leidžiamą koncentraciją dažniausiai viršija degalinių, sąvartynų, fermų aplinkoje. Su nuotekomis patekęs į vandens telkinį, amonis (NH4) disocijuoja ir virsta amoniaku. Susidaręs amonis yra labai toksiškas junginys. Nedideli šio elemento kiekiai vandenyje (0,0125–3,0 mg/l) pražūtingai veikia daugelį rūšių šiltavandenių ir šaltavandenių žuvų. Tarpinis amonio oksidavimo produktas – nitritai (NO2) yra kenksmingi vandens organizmams esant palyginti mažoms koncentracijoms – didesnėms kaip 1,0 mg. Kai nuotekos valomos biologiškai, vykstant amonifikacijos reakcijoms organinis azotas skyla į amonį, o amonis ištirpusio deguonies aplinkoje skyla į nitritus, vėliau – į nitratus.

Jei neįsisavintos trąšos lieka dirvoje, jos skverbiasi gilyn ir užteršia gruntinį vandenį. Nitritais ar nitratais užterštas gruntinis vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos – taršą galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais. Dauguma žmonių

mano, kad, užvirinus vandenį, visi teršalai iš jo dingsta. Tačiau reikia žinoti, jog tokiu būdu žūsta tik mikrobai, o cheminės medžiagos (nitratai, nitritai ir amoniakas) lieka. Be to, nitratų koncentracija netgi didėja, jei vanduo arbatai (tarkime, virdulyje) nėra keičiamas, o užvirinamas tas pats keletą kartų. Jei žmogaus gaunamos dozės didelės (geriant užterštą vandenį), nitritai ir nitratai yra žalingi organizmui. Itin jautrūs kūdikiai ir besilaukiančios moterys, taip pat silpnesnės sveikatos vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji kraujotakos ir kvėpavimo sistemų ligomis, turintys tam tikrų fermentų trūkumą. Nitritai jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti į audinius deguonies kiekio. Organizme vystosi deguonies badas, kurio požymiai – pykinimas, viduriavimas, galvos skausmas, silpnumas ir kt.

TYRIMO REZULTATAI NUSTEBINO

Nepriklausomai atliktas Nemuno tyrimas atskleidė netikėtas Lietuvos upių taršos vietas bei tekančios upės vandens kokybės kaitą. Nemuno užterštumas nuotekomis bei pramonine veikla (žiūrėti: Rūpi Nemuno tyrimas lentelė) upei tekant Lietuvoje (nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės) išauga beveik 4 kartus, o tai rodo, kad mūsų šalyje upės vanduo patiria didžiulį taršos kiekį. Pateikiame pagrindines tyrimo išvadas, padedančias suprasti, kas labiausiai kenkia mūsų upių vandenims:

- Didžiausias Nemuno užterštumas BDS7 (nuotekos, pramoninė veikla) aptiktas Nemunui tekant iš Rusnės (5,7+-0,5).

- Nemuno amonio rodiklis (trąšos, pramoninė veikla), lyginant Nemuno vandenį prieš Druskininkus (prie Baltarusijos sienos) ir Nemuno vandenį prieš Kauno HE, išauga 18 kartų. Didžiausias Nemuno amonio rodiklis – Nemune prieš Kauno HE (0,188+-0,009).

- Didžiausias Neries užterštumas BDS7 (nuotekomis, pramonine veikla) – Neryje už Šilo (3,9+0,3). Didžiausias amonio rodiklis – Neryje už Europos parko (0,194+-0,009).

- Iš Baltarusijos įtekančio Nemuno vandens ekologinė būklė pakito iš vidutinės (2011 m.) į labai gerą (2013 m.).

- Rusnėje Nemuno vandens būklė pakito iš vidutinės (2011 m.) į blogą (2013 m.). Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, BDS7 koncentracija (buitinės ir pramoninės nuotekos) Neryje ir Nemune ties siena su Baltarusija vis dar neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų. Tačiau, žvelgiant į VšĮ „Rūpi“ atlikto tyrimo duomenis, peršasi išvada, kad į mūsų šalį įtekantis Nemuno vanduo yra labai geros ekologinės būklės.

Upei tekant Lietuvos miestais ir miesteliais, vandens upės tarša kinta ir didžiausią amonio koncentraciją pasiekia prieš Kauno HE, o nuotėkų rodiklis labiausiai išauga Rusnės teritorijoje.

Vis dar išlieka klausimas, kiek Nemuno upės vandenų ekologinę būklę įtakoja tarptautinė tarša. Nors mitas dėl įtekančio užteršto vandens iš Baltarusijos uždavė naujus klausimus, tačiau šios kelionės bei tyrimo metu tapo tikrai aišku, kuriose Lietuvos vietose reikia labiausiai susirūpinti Nemuno bei Neries vandenų apsauga.

Plačiau internete: rupi.lt/rupi-naujienos gamta.lt/files/Tarsos%20saltiniai%20ir%20apkrovos.pdf

Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

Atrodytų, dabar, kai mes kone atostogaujame kosmose, gyvename virtualioje erdvėje ir lekiame beprotišku greičiu pirmyn, niekas nebegali nustebinti. Eidama susitikti su Sauliumi JASIONIU, gamtinės žemdirbystės pradininku Lietuvoje, tikrai nesitikėjau, kad jo mintys apie Gyvąjį namą – ne patį pastatą, bet idėją – privers nustebti. Dėl to, kad iš tiesų mes ne tiek toli nuėjome nuo savo protėvių, tik nusigręžėme nuo savo prigimties ir instinktų. Ir dėl to, kad mūsų gyvenime viskas yra daug paprasčiau, nei daugeliui atrodo. Tereikia kiekvienam rūpintis vien savo asmeniniu išgyvenimu: šis principas naudingiausias tiek gamtai, tiek mums patiems. Tiesa, Saulius sako, kad ne iš karto tą suvokė. Gyvojo namo idėja taip pat gimė pamažu – iki to jam reikėjo užaugti. Ir nors pats tokio dar neturi, tačiau jau žino, kokį statys.

Žinau, ne visi su jo mintimis sutiksite. Tačiau tikiu, kad šis pokalbis vienus privers susimąstyti, kaip mes gyvename ir kaip kuriame savo namus. Antriems galbūt sukels daugiau naujų klausimų, nei duos atsakymų ne tik apie gyvuosius namus, bet ir apie mūsų paskirtį ir svarbiausius gyvenime dalykus. Neatmeskime – bus ir skeptikų. Bet turbūt nerasime nė vieno, nenorinčio sužinoti, kaip padaryti savo namus komfortiškus, gyvus ir saugius.

ILONA VELŽYTĖ

Vieni, statydami savo namus, tarsi nori pratęsti savo istoriją. Kitiems tai - savotiška saviraiškos forma. Treti sąmoningai ar nesąmoningai siekia harmoningai įsiterpti į natūralią aplinką ir susigyventi su ja. Bet iš esmės ar įmanoma susigyventi su natūralia aplinka?

Pirmiausia, jau nemanau, kad dabartinis, civilizuotas žmogus gali darniai sugyventi su gamta. Todėl, kad pats auklėjimo procesas mus sugadino. Būtent – mus auklėja aplinka, ne tėvai ar mokykla. O mes jau nebegalime atsiduoti aplinkos auklėjimui, nes praradome visus instinktyvius pojūčius. Žmogus, kaip rūšis, vystėsi tam tikromis sąlygomis – tokiomis, kuriose buvo ne fizinių, bet dvasinių pojūčių vienovėje su gamta. Tada jis nevertino savęs kaip atskiros būtybės. Dabar madinga sakyti: „Medžiai, žvėrys ir augalai yra tokie patys, kaip mes, jie yra lygūs su mumis“. Iš tiesų senosiose gentyse tokio mąstymo nebuvo. Ir dabar išlikusios tos primityvios tautos ar gentys neišskiria savęs kaip atskiros būtybės. Sakykim, senosios Afrikos gentys. Juk jos sako: „Tai yra Mes“. Ne tokie patys, bet - Mes. Jos neatskiria kūno nuo medžio – tai yra bendras dalykas.

O mes šitą jausmą esame praradę. Dabar mus valdo įvairiausios programos: galima-negalima, gražunegražu ir pan. Iš kur jos atsiranda? Tarkim, laukinis žmogus gyvena džiunglėse ar savanoje, jam aplinka padiktuoja vienokias programas – ko aš noriu, kas mane traukia ir t.t. Tai – įgimti dalykai. Mūsų visuomenei aplinka sudėlioja kitokias programas. Tai – įgyti, įteigti dalykai, kurie mums nebeleidžia jausti prigimtinių dalykų. Ir net jei sąmoningai dabartinis žmogus tą suvoks, jis giliai nejaus. Turi nuo mažens išaugti tokiomis sąlygomis. Vieni jaučia daugiau, kiti – mažiau. Bet ir aš nejaučiu, kad esu viena su gamta - aš esu atskiras. Jei mes savo vaikus ne auklėsime, bet atiduosime aplinkai, laisvai ir natūraliai, manau, įmanoma, kad jie užaugtų kitokie. Galbūt po kokių 50 metų kas nors ir pasikeistų. Iš kur tą natūralią aplinką paimt, kad tavęs nepaliestų ta „blogoji“, kaip mes ją suprantame, aplinka, nežinau. Nelabai įsivaizduoju, kaip civilizuotai visuomenei išaugint normalų žmogų.

Samantos Galinaitytės nuotr.

Visi žinome, kad namas – pastatas, skirtas žmogui gyventi. Jo stogas ir sienos apsaugo gyventojus nuo nemalonių oro sąlygų (lietaus, karščio, vėjo ir šalčio) ir nuo įsibrovėlių. Ką ir nuo ko saugo gyvas namas? Ar gali būti, kad būtent tokia erdvė atliks žmonijos išsigelbėjimo funkciją?

Nuo nieko mums nereikia saugotis. Bet yra toks giliai genuose nusėdęs dalykas, kaip instinktas, kuris protu sunkiai suvokiamas. Seniai seniai, kai mus gaudė laukiniai žvėrys, ir mes buvome nesaugūs, išliko tik tie, kurie sugebėjo matyti savo teritoriją, priešą joje ir pavojų. Taigi čia mes nieko negalime padaryti. Statyk kokį nori – šiaudinį, molinį ar kitokį – namą, šis instinktas išliko. Būtent čia yra ne ideologija, o gamta. Labai paprastas pavyzdys. Kodėl žmogui kačių šeimos atstovai yra labai gražūs?

Tie protėviai, kurie neįbedė akių į einantį tigrą, liūtą ar kitą plėšrūną, ir jie nebuvo jam labai gražūs, tie neišgyveno, nes žvėris ėjo jiems už nugaros. Kai dabar mes žavimės gyvūnu, ką tai reiškia? Žavimės, nes prikausto dėmesį, mes sekame, ką jis daro ir ar nėra pavojaus. Tas pats ir su nauja, visiškai nematyta vieta. Mes sakom, kad mums gražu. Bet iš tiesų mums yra nesaugu.

Prakalbome apie gyvūnus. Kodėl žmogui svarbu savo namuose laikyti augintinį?

Vienareikšmiškai į šį klausimą neatsakysi. Iš vienos pusės, nesvarbu, kur tu laikysi tą gyvūną –name ar bute, - tai yra gyvūnų kankinimas. Ir man atrodo, kad tai visi labai gerai supranta. Taigi protas sako, kad mes darom labai negerai.

Instinktas, ta įgimta programa genuose, veikia visai kitaip. Pirmykštis žmogus, kai formavosi visi jo instinktai, gyveno tarp gyvūnų, nuolat buvo jų apsuptas, nes jis gyveno gamtoje. Ir dabar mes nežinom, kas iš tiesų mus sieja su gyvūnais. Bet mes matom, kad vaikai nuo mažens mėgsta gyvūnus, mėgsta paglostyti šuniuką ar kačiuką. Jiems tas gyvūnėlis būna kaip broliukas ar sesutė. Taigi tas bendruomeninis jausmas su gyvūnais mums niekur neišnyko. Toks yra žmogaus prigimtinis poreikis. Kuo žmogus toliau nuo gamtos atsitraukia, kuo jo aplinka svetimesnė, t.y. dirbtinesnė, tuo labiau jis trokšta turėti šalia savęs gyvūną. Taigi jei žmogus savo name, o ypač bute neturėtų dar ir gyvūno, jam būtų visai blogai. Juk dažnai girdime: „o, kaip atsigavau, įsigijau šuniuką, kas vakarą su juo vaikštau“, „nusipirkau žuvelių, jos mane ramina“ ir t.t. Tai žmogų veikia palankiai, ir tai yra labai gerai, nors protu suvokia, kad kankina. Ramina, vadinasi,

žmogus saugiai jaučiasi. Be abejo, atsiranda tokių, kurie tuo naudojasi ir iš to pelnosi: pažiūrėkim, kiek parduodama pašarų, įvairiausių priežiūros priemonių ir pan.

Bet mes nuo to instinkto nepabėgsim. Dabartiniam žmogui tos vienumos su gamta trūksta. Ir kodėl dabar visi plyšauja dėl sekso? Kuo aplinka tampa dirbtinesnė, labiau įsigali civilizacija, tuo didesnis sekso kultas, net išvystyta ištisa industrija. Kodėl? Todėl, kad tai išlikęs vienintelis instinktas, vienintelis natūralus dalykas. Žmogų vis tiek traukia prigimtis. Tą kažką „ne taip“ reikia kompensuoti, kas yra „taip“. Todėl daugumai vyrų patinka žvejoti, ramybė, tekantis vanduo. Dėl to, kad tai – įgimtas vaizdas, mūsų protėviai milijonus metų taip gyveno. O štai į mašinas žiūrėt – ne įgimta, nauja, ir mums yra nemalonu. Tačiau galbūt po milijonų metų bus labai malonus vaizdas?

Kiekvienas žmogus, statydamas namą, galvoja, kad jį stato ilgam. Taip tarsi bando įamžinti savo nemirtingumą. Ar svarbu, kad namas būtų ilgaamžis?

Istoriškai pažiūrėjus, tuos dalykus sprendė paprastai: kiekviena tauta statė namus iš lengviausiai prieinamų medžiagų. Ar jie išeidavo ilgaamžiai, ar ne, nuo medžiagų ir priklausė. Tarkim, Kaukaze, Britanijos salose statė akmeninius namus, nes ten aplinkui buvo daug akmenų. Be abejo, tokie namai būdavo ilgaamžiai – stovi ir 1000 metų. Miškų zonoje, kas sėsliau gyvena, statė rąstinius namus. Na, irgi 200 metų išlaikydavo. Stepėse, kur nėra medžiagų ir klajokliškas gyvenimo būdas, statė mobilius kilnojamus namus. Jie ilgaamžiai, bet vienoj vietoj nestovi.

Bet ne čia esmė. Svarbiausia - namo praktiškumas ir sąnaudos jam pastatyti. Jei jos didžiulės, vertinant pagal tos vietovės sąlygas, tada geriau statyti ilgaamžį. Jei jos labai mažos – jokio skirtumo, kiek laikys. Formulė paprasta: medžiagų ir sąnaudų santykis. Kuo sąnaudos didesnės, tuo namas ilgaamžiškesnis. Aišku, kai pradėjo statyti mūrinius, žiūrėjo ir praktiškumo, juk sąnaudos milžiniškos, didžiulės investicijos.

Kita vertus, pas mus, Lietuvoje, nei ilgaamžės statybos mokyklos, nei rimtų, mokančių statyti meistrų jokiais laikais nebuvo. O kodėl? Todėl, kad nuo ankstyvųjų viduramžių ir dar beveik šimtas metų atgal mes kariavom. Pastatai namą – žiūrėk, jo jau nėra, sudegintas ar nugriautas. Tai tuos namus statė, nekreipdami dėmesio, ar ilgam: nes vis

tiek sudegins. Na, o turtingieji iš pradžių pilis statė medines, paskui mūrines - bet irgi ne dėl ilgaamžiškumo, o dėl to, kad reikėjo apsisaugoti, pasislėpti nuo priešo. Ten, kur buvo pavojinga, statė rimtus statinius. Taip jau istoriškai susiklostė.

Tikrai ne vienas esam buvę tokioje situacijoje: namai – puikūs, gražūs baldai, sutvarkyta aplinka. Tačiau namas – nejaukus ir tarsi negyvas. Nuo ko tai priklauso?

Namo komfortą sudaro ne medžiagos, ne forma, net ne baldai ir aksesuarai, bet labai paprastas dalykas - išplanavimas. Ir žmonės, be abejo. Kodėl dabar, ypač jaunimas, stengiasi sienas išgriaut, padaryt vieną patalpą? Tai yra natūralus, instinktyvus žmogaus pojūtis. Mes bijom namo su daug kambarių. Juk biologiškai žmogus yra ne plėšrūnas, gana pažeidžiamas organizmas, kuris visko bijo. Ir kai name mes turime vieną patalpą, kurią galime apžvelgt iš bet kurio taško, mūsų pasąmonė jaučiasi saugi – mes matome savo teritoriją, matome, kad priešų joje nėra. Tarkim, namas su daug užkaborių yra nejaukus, nors ir kaip prabangiai būtų apstatytas. Kur kas jaukiau bus jurtoje – nes ten yra viena erdvė. Šitą dalyką visai neseniai supratau. Vis galvodavau, kaip čia yra, kad palapinėje daug geriau jautiesi? Juk ir vaikai vasarą kieme labai nori pasistatyti palapinę ir joje žaisti. Ir tik neseniai įvardinau, kokia čia esmė: tu jautiesi jaukiai, vadinasi, jautiesi saugiai.

Dabar vartotojai mėgsta žodžius „ekologiškas“, „draugiškas aplinkai“, „natūralus“. Ar ši mada neprives žmonijos prie kokių nors naujų socialinių, gamtinių ar kitų problemų?

Socialinių problemų yra tiek, kad toliau jau nebenueisime. Ekologinė mada jokių sociologinių problemų nespręs. Nė per milimetrą. Nuo to niekas nepasikeis. Ekologinės problemos? Jeigu žemę dirbsim tokiais mastais, kaip dabar, nebus jokio skirtumo: pilsim trąšą sintetinę ar ekologišką. Iškirsk mišką – ir jokio skirtumo, kaip tu sodinsi ten bulves, ekologiškai ar ne. Ta tikroji ir gyvoji aplinka žmogų veikia, joje jis jaučiasi daug komfortiškiau, patogiau. Tarkime, miške ar prie ežero. O dirbtinėje aplinkoje – nesvarbu, ekologiškoje ar ne – mes nesijaučiame taip gerai.

Aišku, asmeninis siekis sveikiau valgyti – sveikintinas. Jei auginu sau maistą be trąšų, pesticidų, duodamas žemei biologinę pusiausvyrą, tai, be abejo, sveikiau. Žinoma, jei nori užauginti sveikus vaikus, turi gyventi ekologiškai: ne pirkti, bet pats

auginti sveikus produktus. Kita vertus, jei mes visi 7 mlrd. pulsim dirbti žemę tradiciniuose ekoūkiuose, kuriuose iš tikrųjų derlingumas yra 2-3 kartus mažesnis, mums reikės dar daugiau žemės. Bet jei koks šimtadalis protingų žmonių gyvens sveikai, jiems nuo to bus geriau. Kitiems nuo to nebus nei šilta, nei šalta. Tačiau nėra globalaus metodo, kad visiems būtų gerai.

Mes kalbamės apie kitokį gyvenimo būdą pasirinkusius žmones. Ar toks gyvenimo būdas keičia jų santykį su kitais žmonėmis? Jei keičia – tai ką?

Kažkada seniai kokia nors gentis gyveno identišką gyvenimo būdą. Nebuvo taip, kad vienam patinka tas, o kitam – kita. Ne. Maistas buvo visiems vienodas, gyvenimo sąlygos visiems vienodos, žodžiu, viskas vienodai. Ir kaip tos gentys išlaikė savo identitetą? Ogi nepriimdavo svetimų kultūrų. Nes kitos genties įpročiai, gyvenimo sąlygos skyrėsi. Kiekvienas kitaip atrodantis, mąstantis ir kitoks žmogus, jiems kėlė arba pasibjaurėjimą, arba neapykantą, arba atvirą agresiją. Tačiau tokiu būdu jie išsaugojo savo ribas, identitetą. Taip ir tautos išliko. Nesvarbu, kad, tarkim, man nepatinka kitaip galvojantys žmonės. Aš protu suvokiu, kodėl taip yra. Ir aš jiems nepatinku, ir žinau, kodėl. Kiekvienas žmogus gina savo tiesas, savo pasaulėžiūrą, savo teritoriją. Jam pati gamta sako saugotis kitokio. Čia nieko nepadarysi. Tik reikia suprasti ir nepykti už tai. Ir kitaip nebus.

Kita vertus, jei mes visus būtume prisileidę, būtume išnykę, nebūtų išlikusių tiek tautų, tiek genčių. Viskas būtų susiniveliavę. Ir dabar sparčiai populiarėjantis turizmas nėra geras dalykas. Jis naikina kultūras. Prisiminkim, kad ir pirmąjį mūsų turistą Brunoną. Į jį nežiūrėjom palankiai. Ir mes žinom, kaip jam baigėsi. Tauta neprisileido ir dėl to išliko. Tad turizmas iš esmės yra tas pats užkariavimas, yra savo kultūros nešimas kitiems. Tarkim, vykstam pas beduinus, kuriems rodome savo mobiliųjį telefoną, kurio jie nematę, jie jo užsimano. Mums tik atrodo, kad mes vykstame pažiūrėti. Iš tiesų tai jie tave mato, mato tavo kultūrą. Arba Cezaris, kaip ėjo? Jis ne su karu, o kultūra ėjo. Užtat iki mūsų neatėjo, nes jos čia niekam nereikėjo. Gamtos įstatymai visiems privalomi. Ir jei mes prieš ją stosim, kaip dabar, ji mus nušluos. Kokiu būdu, nežinau. Bet yra begalė būdų, ir tas jau vyksta. Idealiausia būtų, jei nuo mažens vaikas augdamas, darytų tai, ką jaučia širdimi, kas yra gerai. O ne tai, ką kažkas pasakė.

Žmogus toks jau yra – jam smalsu kitų gyvenimas. Taigi kokiame name jūs gyvenate?

Mūsų namai yra patys paprasčiausi. Tiesa, dar neturime, kokio norėtume, dar jo nepastatėme. Iki to dar reikėtų užaugti. Vis svarstėme, kokio norėtumėme. Šiaudinio niekada nenorėjome. Galvojome apie rąstinį. Tačiau suvokėme, kad iš tiesų nuo to niekas nepasikeis. Kaip žmogus yra suformuotas, apgyvendink, kokiam nori name, jis nepasikeis. Mes pamažu supratome, kad nereikia didelio namo, nereikia ypatingų baldų ar neįprastų patogumų. Paprasčiausiai reikia šilumos, elementarių, gal net spartietiškų patogumų ir neapkrauti savęs daiktais. Kodėl žmogus stato didelius namus – jis juk tarnauja daiktams. Bet ar to reikia?

Mums aplinka įdiegia, kad lubos turi būti to-

kios, o grindys – kitokios, o stogas dar kitoks. Ne. Žmogui reikia elementarių dalykų: kad nelytų, vėjas nepustų, kad jis galėtų šiltai išsimiegoti. Viskas. Daugiau nereikia.

Neslėpkime, vis dėlto esame vartotojų visuomenė, besirūpinanti tik šia diena, negalvojanti apie planetos likimą. Ko mums visiems palinkėtumėte, kad santarvėje su gamta ir savimi gyventume?

Kalbant apie ekologiją plačiąja prasme ir apie žalą jai, svarbu neužsiimti niekuo kitu, išskyrus savo asmeninį išgyvenimą, t.y. nenorėti daugiau, nei tau realiai reikia. Nes visa, kas daugiau, nereikalingai apkrauna tavo smegenis. Jos atlieka tik dvi funkcijas, bet labai galingas. Pirmoji – jos valdo

Samantos Galinaitytės nuotr.

visas organizmo sistemas, visu organus, visas ląsteles. Antroji – jos valdo mąstymą. Taisyklė paprasta: kuo tu daugiau mąstai apie tai, ko nėra, apie kažką, ko tau reikia, ko tu nori, kas ir kur atsitiko, tuo mažiau energijos lieka tavo organizmo valdymui. Tai kas būna? Visi žino posakį: visos ligos nuo nervų. Smegenys atsitraukia nuo organizmo ir užsiima skrajojimu padebesiais. Iš to yra ir nesveikata. Iš čia ir tas linkėjimas – užsiimti tuo, ko tau būtinai reikia ir nesikišt į tai, kas tavęs tiesiogiai neliečia.

Pilnavertis žmogus, tas, kuris jaučia aplinką, turėtų ne kažką galvoti, ką išsaugojus, o daryti tik tiek, kiek jam reikia. Tiesiog išgyventi. Aišku, žmogus labai socialus ir tas jo išgyvenimas labai priklauso nuo aplinkinių. Rūpindamasis asmeniniu išgyvenimu tu pirmiausiai turi rūpintis, kad aplink tave gy-

venantys jaustųsi dvasiškai komfortiškai. Nes nuo jų nuotaikų, emocinių būsenų tiesiogiai priklauso tavo gyvenimas. Rūpintis tuo, kas yra aplink tave. Bet ne daugiau ir daugiau dėl nieko nesukti galvos. Tas pats ir apie namus. Namas reikalingas GYVENTI žmogui: kad būtų šilta ir saugu. O visa kita – nesvarbu. Be abejo, jei rūpiniesi savimi, namui rinksiesi natūralias medžiagas, neapsikrausi daiktais. Neužsiimk tuo, kas tavęs neliečia, kas yra per daug.

Jei sugebėsim savo vaikams pasakyti, kad daryk taip, kaip tau atrodo, bus geriausia. Gal pradės kažkas keistis.

Dėkoju už pokalbį. Eko-prieglobstis nuo vartotojiškų miesto įpročių

Eko-prieglobstisnuo Vartotojiškų miestoįproč i ų

Pavargę nuo miesto tempo ir triukšmo, kiekvienas galite ištrūkti iš įprastos rutinos apsilankę ekogyvenvietėje, kur viešnagės metu pajausite gamtos ritmu gyvenančių žmonių kasdienybę. Juolab, kad Lietuvoje dauguma ekogyvenviečių yra atviros lankytojams: čia vyksta šventės, mugės ir seminarai, kur galima pasisemti naujų žinių apie eko-sąmoningą elgesį, sveiką maistą ir gydomąsias žoleles, gamtinę daržininkystę bei gamtai draugiškų technologijų namų statybą.

EKOGYVENVIETĖ – BŪDAS TAUSOTI GAMTĄ

Ekokaimai – tai bendruomenės, kuriose buriasi žmonės, norintys gyventi sveikiau, darnoje su gamta ir kaimynais. Čia laikomasi nuostatos, kad žmogus – neatsiejama gamtos dalis, kartu su ja sudarantis vientisą visumą, todėl jis privalo gerbti ir tausoti aplinką, kurioje gyvena, mažinti neigia-

mus žmonių veiklos padarinius.Vienas pagrindinių ekokaimo kūrimosi principų – kaimynystėje gyvenantys panašių pažiūrų žmonės, kuriems svarbiausia – ekologiškas ir sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas bei aktyvios bendruomenės kūrimas. Teisiniuose aktuose nėra surašytų normų ar taisyklių, kaip reikėtų gyventi ir verstis ekokaime. Pasak gyventojų, jų ir neturėtų būti. Tai – laisvas žmonių pasirinkimas.

Raimundo Vaičiūno nuotr.

TIKSLAS VIENAS – GYVENTI TAUPIAI IR DARNOJE SU GAMTA

Sprendimų, kaip gyventi darnoje su gamta yra be galo įvairių. Vakarų šalyse, kur gimė ir pats ekokaimo (ecovillage) pavadinimas, ekologiškumas suprantamas labiau socialiniame lygmenyje: į bendruomenes susitelkę žmonės stengiasi mažinti vartojimą ir taip tausoti gamtos išteklius. Pavyzdžiui Danijoje yra ekokaimų, jungiančių per šimtą šeimų, kurios drauge ruošia maistą, skalbia, planuoja veiklą ir išlaidas. Jų buitis kartais labai skiriasi nuo tradicinio kaimo vaizdo – įsikūrimui jie gali įsigyti ne žemės sklypą, o daugiaaukštį namą.

Lietuvoje populiaresnis individualistinis požiūris, kuomet ekobendruomenė kuriasi giminės ar bendraminčių pagrindu – nuo kelių iki keliasdešimt panašiai mąstančių šeimų sodybų šalia viena kitos. Ekokaimai Lietuvoje tarsi sudėlioti iš 1–3 ha dydžio vienkiemių, kiekviename iš jų ne tik gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, tačiau ir užveistas sodas, gamtinis daržas, plotelis miško, kūdra – suformuota pilnavertė ekosistema. Ekokaimų gyventojai atsakingai naudoja gamtos išteklius, neteršia aplinkos, laikosi permakultūrinio ūkininkavimo arba gamtinės žemdirbystės principų: nekasa ir nearia žemės, o negiliai ją apdirba, nelaisto, netręšia ir neravi daržų, o juos mulčiuoja. Jie brangina kiekvieną augaliuką. Dėl vertingų sklype augančių augalų, gali net ir suplanuotą namo vietą stumtelti į šoną. O ir pats gyvenimas čia saugesnis, nes susibūrę bendraminčiai pasirengę ateiti vienas kitam į pagalbą.

Tai, kad šie žmonės persikėlė į kaimą, visai nereiškia, kad jie užsidarę, nesidomintys naujovėmis

ar trokštantys grįžti į pirmykščius laikus. Tokie civilizacijos pasiekimai, kaip mobilusis telefonas, internetas, lengvai prieinamas transportas leidžia ne tik dirbti namie, bet ir gyventi gamtoje. Ekogyvenvietėse kuriasi išsilavinę, drąsūs ir atviri žmonės, kurie nori kurti laisvą, natūralų, šviesų pasaulį.

Ekokaimai Lietuvoje ėmė kurtis maždaug prieš 10 metų. Paprastai jie telkiasi šalia didmiesčių Vilniaus, Kauno Klaipėdos, Varėnos, nuo jų nutolę per 30–40 km. Tikriausiai todėl, kad jų gyventojai, nuo miesto nešvaros, triukšmo ir vartotojiškumo bėgantys miestiečiai, pradžioje nėra iki galo tikri, ar sugebės gana radikaliai pakeisti gyvenimo būdą. Tarp pasirinkusiųjų ekogyvenimo būdą daugiausiai miesto žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, užimančių atsakingas pareigas. Jie tiesiog nusprendė pamėginti gyventi šiek tiek kitaip, negu kiti.

Daugelį sodybos statybos ir tvarkymo darbų jie stengiasi atlikti patys ar su kaimynų pagalba, nes tik pačių, su meile, kruopščiai ir neskubant pagamintas daiktas – geras ir patikimas. Todėl ir įsikūrimas sodybose jiems trunka gana ilgai – kartais net apie dešimtį metų. Įpratusiems prie didelio miesto tempo toks delsimas nėra įprastas.

Nors teorinių žinių apie tai, kaip ūkininkauti, laikantis permanentinės žemdirbystės principų ir puoselėti gamtinį daržą ar susiręsti šiaudinį namą galima rasti gana nesunkiai, vertingiausia – praktinė patirtis. Savo žiniomis ekobendruomenių gyventojai mielai dalinasi ir su laikinai apsistojusiais svečiais, ir įsikurti ketinančiais kaimynais renginių, seminarų, stažuočių, sąvanorystės programų ar talkų – efektyviausio praktinio mokymo būdo

– metu.

Kristinos Zaveckienės nuotr.

Prieš gerą dešimtį metų Vilniaus V. Megre knygų skaitytojų klube ir internetinėse svetainėse susibūrė bendraminčių žmonių, norinčių kurti ekokaimą, grupelė. Pačių parengtame „giminės sodybos“ koncepcija besiremiančio būsimojo ekokaimo projekte, numatė, kad jis turėtų susidėti iš 50-70 atskirų 1-3 ha dydžio sodybų. Krunų sodžiaus kūrimasis – nenutrūkstantis procesas, trunkantis jau beveik 10 metų.

Krunai Melkys

Melkio kaime netoli Maišiagalos Vilniaus r. įsikūrė socialinių mokslų daktarės Vilniaus universiteto docentės Zinaidos Gineitienės ekosodyba. Ji moko žmones gyventi santarvėje su gamta, nesivaikant didelių turtų, lengvo uždarbio, gyvenant iš to, ką pats sukuri savo mintimis bei užaugini ar pagamini savo rankomis. Čia apsigyveno apie 30 šeimų. Jauni ar su socialine atskirtimi susidūrę žmonės (ilgalaikiai bedarbiai, buvę kaliniai, vienišos motinos, socialinės atskirties vaikai, našlaičiai) mokosi gyventi šiame ekologiniame ūkyje. Čia propaguojama vietinių tradicinių augalų, pvz. kanapių, kurios

Kardokai

Kardokų ekogyvenvietėje tarp Kazlų Rūdos miškų, prie Višakio upelio įsikūrė ir pastoviai gyvena 4 bendraminčių šeimos, kuriančios giminės sodybas. Kardokiečiai siekia surasti savo vietą gamtoje ir pasaulyje – jie patys auginasi maistą, statosi namus, užsiima malonia veikla, leidžiančia gauti pajamų, kurių, beje čia reikia žymiai mažiau nei mieste.

Šiais metais kardokiečiai ėmė rengti bendruomenės šventes-talkas „Pažink savo kaimyną“. Vasaros metu jie organizuoja ajurvedinę stovyklą, rengia

Daug patirties kruniečiai turi šiaudinių namų statyboje. Šioje srityje galėtų patarti, pakonsultuoti, pakviesti stebėti statymo procesą ar jame sudalyvauti. Taip pat gali supažindinti su gamtine žemdirbyste, pasidalinti kūrimosi patirtimi, padėti išmokti taisyti ar stiprinti sveikatą, tiek fizinę, tiek dvasinę. Norintiems Krunuose paviešėti, pasisemti patirties – yra galimybė iš anksto susitarus čia apsistoti dienai ar kelioms.

tinka ir statybai, ir buičiai, ir maistui, ir vaistui auginimą; senovinę namų statybą, panaudojant pigias ekologiškas medžiagas, pjuvenas ir daugybę kitų dalykų, padedančių žmogui tapti gamtos draugu, o ne išnaudotoju. Šis ekokaimas pamažu tapo galingu traukos centru, kuriame vyksta daugybė kultūrinių renginių, seminarų, vasaros stovyklų. Artimiausiu metu planuojami seminarai apie ekostatybas iš kanapių bei molio, taip pat krosnininkų seminaras apie statybas iš molio. Paskutinį rugsėjo sekmadienį planuojamas teatralizuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo minėjimo renginys.

seminarus vaikų mokymo temomis. Kardokų gyventojai pasiruošę pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi apie šiaudinius namus – šių namų konstrukciją, molio tinką, plonų aslų liejimą, sienų apdailinimą reljefais ir mozaikomis. Taip pat apie daržovių auginimą natūraliu būdu, panaudojant gamtinės žemdirbystės principus, netręšiant, nekasant žemės. Šiuo metu atvykusius žmones kardokiečiai galėtų pamokyti duonos kepimo, vėlimo, papuošalų darymo, vegetariško maisto gaminimo.

BALTIJOS ŠALIŲ EKOKAIMŲ KELIAS

Šiandien informaciją apie ekoiniciatyvas, ekoprojektus, ekokaimus ir jų sukauptas žinias bandoma surinkti į vieną vietą. Neseniai startavo internetinė svetainė www.ecovillageroad.eu, kurioje ekokaimų bendruomenės pristato savo veiklas bei siūlomas paslaugas. Čia užsiregistravę ekokaimai dalinasi žiniomis įvairiomis temomis – apie gydomąsias žoleles ir ekologišką medų, gamtinio daržo įkūrimą ir priežiūrą, aplinkai draugiškas namų statybos technologijas, atsinaujinančius energijos išteklius, antrinių žaliavų perdirbimą, gamtinę žemdirbystę, taip pat apie jų bendruomenėse organizuojamus renginius ir talkas. Ekokaimų kelias siekia įkvėpti likusius visuomenės narius gyventi

darniau bei parodyti, koks kūrybiškas ir praturtinantis asmenybę toks gyvenimo būdas gali būti. Svetainėje www.ecovillageroad.eu užsiregistravę ekokaimai yra sužymėti žemėlapyje, todėl visi besidomintys gali susiplanuoti kelionės maršrutą, apimantį keletą ekogyvenviečių ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose šalyse aplink Baltijos jūrą: Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje. Beje, šis žemėlapis nuolat atnaujinamas ir pildomas nauja informacija. Svetainė www.ecovillageroad.eu – tarptautinio projekto „Ekokaimai kaip darnios kaimiškųjų teritorijų raidos veiksnys“ dalis, siekiančio skatinti ekokaimų plėtrą bei ekokaimuose sukauptas vertingas žinias perduoti visuomenei.

Raimundo Vaičiūno nuotr.

Kristinos Zaveckienės nuotr.

Raimundo Vaičiūno nuotr. Zitos Gineitienės nuotr.

Medis statyboje: sausa braška, žalias lūžta?

Medis statyboje: sausas braška, žalias lūžta?

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakyti į tai, kokie namai yra ekologiški – paprasta. Ginčai dėl kriterijų, kurie leistų aplinkai draugišką namą laikyti iš tiesų ekologišku, tebeverda. Skeptikai teigia, kad pastatyti ekologišką namą yra beveik neįmanoma!

Ekologiškas namas turi būti iš ekologiškai pagamintų statybinių medžiagų, būti pasyvus, t. y. toks, kuris suvartoja labai mažai energijos ir pats ją „gamina“, „taupo“ vandenį, elektrą, šilumą ir t. t. Negana to, ir jo gyventojai turi būti „žaliosios“ filosofijos šalininkai ir visur kur žiūrėti draugiškumo aplinkai. Kaip ten bebūtų, kiekvieno kelias į ekologišką gyvenseną individualus ir eiti link jos galima mažais žingsniais, pavyzdžiui, pradedant nuo to, kad namams galima rinktis ekologiškas namų statybos ir apdailos medžiagas. Apie jas kalbamės su bendruomenės „Protingos medžiagos“ atstovu Vytautu Načiu, Lietuvoje skatinančiu žmones naudoti gamtai draugiškas, ekologiškas statybos medžiagas bei mokytis pasidaryti daiktus patiems.

KRISTINA LYMANTAITĖ

Kokį namą Jūs įvardintumėte „draugišku aplinkai“? Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos tokio namo įrengimui?

Lietuvoje šiuo metu populiariausios namų statybai ir apdailai ekologiškos medžiagos yra molio plytos, šiaudai, kanapių pluoštas, ryžių lukštai, termiškai apdorota mediena, medžio drožlės, medžio plastiko kompozitas. Tai „gyvos“, tikros ir žemės, saulės bei oro energija alsuojančios alternatyvos sintetiniams pakaitalams. Jų naudojimas draugiškas ir aplinkai, ir žmogui. Žinoma, vien tai, kad iš šių medžiagų pastatysite ar įrengsite savo namus, nereikš, jog jie ekologiški. Draugiškomis aplinkai vadiname tik tas medžiagas, kurios ir išgaunamos, ir gaminamos ekologiškai, taip pat būtinas elementas, jog jos arba būtų lengvai suyrančios, arba jas būtų galima perdirbti dar kartą. Visos išvardintos medžiagos yra greitai atsinaujinančios, lengvai išgaunamos, prieinamos bet kurioje šalyje, dauguma jų, lyginant su jų ilgaamžiškumu ir teigiamu poveikiu sveikatai, pakankamai pigios. Beje, brangiai pastatyto namo mes ir negalime vadinti draugišku aplinkai, nes jis iš esmės pažeistų pagrindinį ekologiško vartojimo principą, kuris paremtas ir žmogaus, ir gamtos išteklių tausojimu.

Mediena įvardinama kaip viena iš ekologiškų namų statybos ir apdailos medžiagų, tačiau ne vienam tai nuskamba kontraversiškai, nes naudodami medieną, kuri itin paklausi mažo aukštingumo namų statyboje ir apdailoje, tarsi prisidedame prie miškų kirtimo. Ypatingai tai tampa aktualu, kai mes pradedame naudoti atgabentą „egzotinę“ medieną.

Tikriausiai nedaugelis žino, kad egzotiniai miškai auga daug ilgiau nei mūsiškiai. Kalbant apie egzotinę

medieną, reikėtų pastebėti, jog ji nėra tinkama lietuviškam klimatui, nes ji nei natūraliomis, nei „dirbtinėmis“ sąlygomis niekuomet nėra mačiusi žemos temperatūros ir didelio santykinio drėgnumo. Tuo tarpu Lietuvoje žiemos dieną gali būti +5°C ir santykinai didelis drėgnumas, o naktį – -30°C. Kas tuomet nutinka su „egzotine“ tropikų mediena? Dieną ji lyg sugeriamasis popierius absorbuoja drėgmę į save, o naktį, esant labai žemai temperatūrai, ši drėgmė užšąla. Pasekmės nemalonios – mediena pradeda deformuotis.

Taigi, mūsų klimatinei juostai ir lauko sąlygoms tropikų mediena nėra labai tinkama. Todėl ir rekomenduojama ją naudoti tik vakarų Europoje, kur klimatas yra daug minkštesnis ir švelnesnis. Apskritai, nepaisant to, kad mediena kaip statybinė ir apdailos medžiaga yra patraukli savo kaina, jaukumu ir šilumos izoliacija, nemažai skeptikų teigia, kad ji neilgaamžė, sugeria daug vandens, pūva, deformuojasi veikiant drėgmei ir yra daug didesnė tikimybė, kad namas gali sudegti. Termiškai apdorota mediena atspari puvimui ir gali tarnauti daugiau nei 35 metus, o medžio plastiko kompozitas gali būti naudojamas daugiau nei 50 metų. Taip pat reikėtų paminėti kanapių blokelius, kurie nedega net ir esant atvirai liepsnai ir gali atlaikyti daugiau nei 500 metų. Kalbant apie termiškai apdorotą medieną, ji yra tai, kuo mes galime pakeisti dabar ant negailestingos mados bangos patekusią egzotinę medieną. Dėl savo ypač didelio patvarumo savybių termiškai apdorota mediena lygiuojasi su egzotine mediena ir yra tokia pat patvari ir ilgaamžė kaip Raudonasis Kanados kedras, Merbau, Europinis ąžuolas, Ipe ir kt. Šiai medienai neturi įtakos atmosferos ir temperatūrų kaita, tad ji idealiai tinka mūsų nepastoviam klimatui.

Kokia mediena naudojama terminio apdorojimo metu? Ir ar tokią medieną galima būtų vadinti ekologiška statybos medžiaga?

Termiškai apdorota mediena daugiausia gaminama iš vietinių, t. y. šiaurietiško klimato subrandintų medžių rūšių: pušies, eglės, drebulės, alksnio ir beržo. Kartais naudojamas Sibiro maumedis (terasos grindims ir t. t.) ir Europinis ąžuolas (vidaus masyvo grindims, baldams, žaislams ir t. t.), bet dėl savo unikalios specifikos ir techninių medienos savybių, šios rūšys nėra labai populiarios ir nėra plačiai naudojamos termiškai apdorotos medienos gamyboje. Rinktinei termiškai apdorotai medienai (be šakų) dažniausiai yra naudojamas Kanados uosis (jo struktūra yra lygesnė, tankesnė ir turinti mažiau šakų nei Europinio uosio) bei Spindulinė pušis (Radiata Pine, kuri turi ilgą, tiesų ir beveik be šakų kamieną ir tik mažą šakų vainiką pačioje viršūnėje).

Termiškai apdorota mediena laikoma draugiška aplinkai dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad ši mediena – tai gamtą tausojantis pakaitalas tropiniam kietmedžiui ir egzotinei medienai. Pastaroji šiuo metu yra atsidūrusi dėmesio centre, vadinasi, padidėjęs ir šių medžių kertamumas.

Antra, termiškai apdorotos medienos išgavimas ir gamybos procesai yra visiškai saugūs aplinkai ir ekologiški. Mediena pjaunama PEFC™ sertifikuotuose miškuose. Tai rodo, kad miškų tvarkymas atitinka nustatytus tvaraus ir daugiatikslio ūkininkavimo miškuose kriterijus, jog juose išsaugota gamtos įvairovė. Na, o pats terminis apdorojimas pagrįstas tik aukšta temperatūra, kuri iš medienos išgarina vandenį.

Na, ir trečia priežastis – ne tik termiškai apdorota mediena, bet apskritai pats medis yra natūrali, žmogui artima ir tradicinė amžių amžius naudota

medžiaga namų statyboje ir apdailoje. Be to, naudodami medį, galime sumažinti kitų kenksmingų medžiagų, naudojamų statyboje, gamybos mastus. Pavyzdžiui, dauguma namų apdailoje naudojamų medžiagų turi sveikatai pavojingų cheminių medžiagų, kurios sukelia įvairius skausmus, alergijas. Todėl mes populiariname ne tik termiškai apdorotą medieną, bet ir kitas žmogui saugias namų statybos ir apdailos medžiagas: molio plytas, šiaudus, kanapių pluoštą ir pan.

Kaip vyksta medžio terminio apdorojimo procesas ir kaip pasikeičia karščiu apdorotos medienos savybės? Kur tokia mediena gali būti panaudojama?

Pats terminas „termiškai“ nurodo, kad savo geriausias savybes ši mediena įgyja būtent apdorota karšta temperatūra (nuo +185°C iki +215ºC). Taigi, kaip vyksta šis procesas? Pirmiausia, iš karto po pjaustymo, terminis apdorojimas prasideda nuo medienos džiovinimo, toliau yra tęsiamas medienos apdorojimas karščiu ir visas šis procesas yra užbaigiamas galutiniu medienos sudrėkinimu ir atvėsinimu. Šis vientisas procesas sąlygoja, jog karščiu apdorota mediena bus vienodos kokybės. Be to, visame šiame procese nenaudojami jokie žalingi cheminiai priedai.

Svarbiausias šiame procese – medienos kaitinimas, kuomet pasiekiama medienos degimo temperatūra ir iš jos yra išgarinamas vanduo. Gali skambėti neįtikėtinai, bet būtent taip ir yra – degdama mediena nesudega! Šis apdorojimas karščiu leidžia pakeisti medienos savybes į tokias, kokios yra reikalingos tam tikrai medienos produkcijos rūšiai, įvairiems jos gaminiams.

Terminio apdorojimo metu mediena įgauna kokybiškai naujų savybių: sumažėja vidutinis drėgmės kiekis ir jos absorbavimas, pagerėja atsparumas šilumai ir puvimui (vadinasi, ir pelėsiams), nelieka sakų, mediena tampa lengvesnė, tvirtesnė, lengviau išsaugo savo spalvą, ji neskyla ir nesideformuoja, ją mažiau veikia netinkamos oro sąlygos. Taigi, termiškai apdorota mediena yra visiškai stabili, ji nesitraukia ir nesiplečia, nesiriečia, neskyla ir nešerpetoja kaip „gyvos“ medienos rūšys. Ji neturi sakų ir cukraus maišelių, todėl medienoje nesiveisia grybelis, ji nepelija ir nepūva.

PASIDARYK PATS

Su „protingomis“ medžiagomis ir sprendimais labai glaudžiai siejasi „darau pats“ filosofija. Ji taip pat susijusi su pasirinkimu gyventi ekologiškai – kurdamas pats, žmogus kovoja su vartojimo kultūra, prisiima atsakomybę už tai, ką ir kiek jis vartoja.

„Pasidaryk pats“ (angliškai – do it yourself) taip populiarėja, kad jau tampa savotišku gyvenimo būdu. Žmonės tai daro ne tik taupymo sumetimais, bet ir siekdami daiktų originalumo, „rankų“ šilumos arba iš principo – tiesiog nepirkti. „Pasidaryk pats“ – tai ir būdas atsipalaiduoti, išlaisvinti kūrybiškumą, pabūti su draugais ar šeima.

„Pasidaryk pats“ šalininkų teigimu, tik išdrįsęs išbandyti savo jėgas, žmogus gali teigti, jog

Termiškai apdorota mediena naudojama namų fasadams, sienų dangoms, tvoroms, lauko grindiniui, balkonams, kubilams, vidaus patalpų dailylentėms, vidaus grindims, langams, durims, baldams tiek privačiuose namuose, tiek viešosiose erdvėse. Termiškai apdorota mediena naudojama ir plačiau, pavyzdžiui, iš jos gaminami laivų deniai ir valčių dokai, maisto konteineriai ir padėklai, netgi muzikos instrumentai ir papuošalai! Pastarieji, kaip ir visa kita, kas pagaminta iš šios medienos, pasižymi patvarumu ir natūralumu.

negali, nesugeba ar neturi pašaukimo vienai ar kitai veiklai. Siūlau skaitytojams pabandyti patiems įsirengti terasą. Terasa –tai jungiamasis namo elementas su sodu ar kiemu. Tai ne tik praktinė, bet ir eksterjerą puošianti detalė, kuri neretai asocijuojasi su poilsiu ir maloniomis akimirkomis. Ji taip pat gali būti įrengta ir atokiau nuo namo, priklausomai nuo poreikių. Terasą gali įrengti ir specialistai, tačiau galite ir Jūs pats – tik tuomet pamatysite, kad kokybišką daiktą galima sukurti ir savo rankomis. Taigi, pasiryžote įsirengti terasą, tačiau nežinote, nuo ko pradėti? Pagrindiniai žingsniai, kurie padės pasidaryti terasą pačiam (būtina laikytis jų eiliškumo ir nepraleisti nė vieno iš išvardintų elementų).

Pašalinti žolės apklotą (apytiksliai per kastuvo gylį)

Pakloti geotekstilės plėvelę

Išgrįsti skalda iki reikiamo lygio (aukščio)

Pakloti dideles šaligatvio tipo plyteles (reikiamais atstumais)

Sudėti reguliuojamas kojas

Padėti lages (gulekšnius)

Išlyginti aukščius

Pakloti ir galiausiai ištepti alyva lentas

Ačiū už pokalbį.

Laikas nusišypsoti

Balta šypsena – apie tai mes šį sykį norime su Jumis pakalbėti bei padovanoti ne vieną gamtos įkvėptą patarimą.

Per gleivinę dantų pastos medžiagos labai greitai absorbuojasi į organizmą, todėl kokią dantų pastą/miltelius/gelį bei kitas dantų priežiūros priemones pasirinksime yra be galo svarbu visos šeimos narių sveikatai.

NATŪRALIŲ DANTŲ PASTŲ SUDĖTIS:

ką atkreipti dėmesį

Daugeliui įprasta ir norisi, kad jų dantų pasta putotų. Jei norisi šio efekto, tai pirmiausia būtų puiku, jei Jūsų perkamoje dantų pastoje neaptiktume natrio laurilsulfato. Nors jis ir nelaikomas toksišku, manoma, kad jis sukuria mikroskopinius įtrūkimus gleivinėje, taip atverdamas kelią žaizdelių ir opų susidarymui. Natrio laurilsulfatas gali būti gaunamas iš natūralių ingredientų, tokių kaip kokosų aliejus ar palmių branduolių aliejus, bet net ir traktuojamas kaip „natūralus“ jis gali dirginti, sausinti odą, gleivinę. Rinkitės dantų pastas su švelnesniais putokliais: gliukozidais, muilo riešutais ar jų milteliais, saponifikuotais aliejais.

Abrazyvinę arba poliruojamąją funkciją natūraliose dantų pastose gali atlikti: soda, molis, Himalajų arba Negyvosios jūros druska, kalcio karbonatas (kreida). Šių medžiagų abrazyvinės savybės šiek tiek skiriasi, tad norėdami stipresnio efekto (svarbu nepersistengti, kad nepažeistumėte emalio), naudokite dantų pastas su kreida, soda, druska, o švelniau valys gasulo, baltasis ir kiti moliai.

Dažnai natūraliose dantų pastose (ar siūlomuose naminės gamybos receptuose) naudojamas kokosų aliejus. Atlikti tyrimai rodo, kad kokosų aliejus, reaguodamas su virškinimo fermentais, naikina bakterijas, sukeliančias dantų ėduonį. Jis pasižymi antibakterinėmis ir priešgrybelinėmis savybėmis, stabdo dantenų kraujavimą ir yra malonaus skonio. Dažnai dantų pastų sudėtyje yra vandens. Idealu, jei gamintojas (ar Jūs patys) pakeičia jį gėlių vandenimis – hidrolatais. Distiliuoti gėlių vandenys laikomi net pranašesniais už žolelių antpilus ar nuovirus, jie stabilūs, savo būvio gali nekeisti du metus.

Svarbi natūralių dantų pastų sudėtinė dalis, suteikianti joms atitinkamą kokybę bei savybes – augalų ekstraktai, bičių produktai, eteriniai aliejai. Sudėtinga net išvardinti, kiek įvairių rūšių žolelių ekstraktų, eterinių aliejų ar pačių džiovintų, maltų ar kitaip apdorotų gamtos dovanų galima aptikti natūraliose dantų pastose. Informacijos apie sveikatinančias savybes – apstu. Tereikia šiek tiek pasidomėti ir išsirinkti pagal poreikį, negalavimą ar tiesiog nuotaiką.

Ir nepamirškite, kad kokybiškai dantų priežiūrai svarbiausia yra mechaninis dantų valymas specialiomis priemonėmis, o dantų pasta – tik malonus ir kokybiškas priedas, suteikiantis gaivumo ir šviežumo jausmą.

ELEONORA RIEPŠAITĖ

LINA GEDVILIENĖ

NATŪRALU. BALINAME DANTIS

Ir kas gi nenorėtų turėti baltų it perlai dantų? Mes visi! Tačiau bėgant metams mūsų dantys pagelsta, papilkėja. Nieko nepadarysi? Nenorėtume su tuo sutikti. Taip, mūsų dantys pakeičia spalvą nuo daugelio faktorių, tokių kaip juoda arbata, kava, rūkalai, raudonas vynas ar kiti „spalvotieji“ gėrimai (pvz. kokakola), amžius, blogai parinkti dantų šepetėliai, klimatinės sąlygos, infekcijos, stiprūs vaistai bei didelės antibiotikų dozės ar paveldimumas, tačiau yra būdų dantis nors šiek tiek padaryti baltesnius. Pateikiame keletą patarimų:

Braškės, žemuogės. Braškėse yra tam tikrų enzimų, kurie vadinami „malic“ rūgštimi (tai natūrali obuolių rūgštis, esanti daugelio vaisių ir daržovių sudėtyje). Braškėse esančios veikliosios medžiagos puikiai pašalina dantų apnašas bei akmenis. Sutrinkite braškę ar kelioliką žemuogių ir įtrinkite šia tyre dantis – palaikykite 1 min. ir išskalaukite burną vandeniu. Taip pat galite, perpjovę braškę, ja švelniai patrinti dantų paviršių. Nespauskite, kad nepažeistumėte dantų emalio. Kaip ir citrina, braškėmis nevertėtų piktnaudžiauti.

Obuoliai, salierai, morkos, brokoliai ir agurkai. Ilgai kramtant šiuos vaisius ir daržoves, burnoje išsiskiria daug seilių. O seilės – tai natūraliausias valymo skystis. Kramtant ne tik gaminasi seilės, bet ir nuo dantų bei iš tarpdančių pašalinami maisto likučiai ir bakterijos, taip galima išvengti paviršinių dantų dėmių. Šie vaisiai ir daržovės turtingi vitamino C, kuris mažina dantenų ligas bei uždegimus.

Alyvuogių aliejus. Tai – pati efektyviausia dantų balinimo priemonė. Viskas, ko Jums reikia – tai teisingai valyti dantis ir vietoj dantų pastos kartais panaudoti alyvuogių aliejų. Vienas iš būdų – paimkite baltos medžiagos skepetaitę ir pamirkykite jos kampą alyvuogių aliejuje. Masažuokite savo dantis. Kitas būdas (dažniausiai taikomas Ajurvedoje) – kartą per dieną valgomuoju šaukštu alyvuogių (gali būti ir saulėgrąžų) aliejaus

kaip burnos higienos skysčiu skalaukite burną mažiausiai 5 minutes. Aliejus turėtų tapti baltos spalvos. Tada išspjaukite ir praskalaukite burną vandeniu. Manoma, kad aliejus surenka visas bakterijas, kurios neigiamai įtakoja burnos florą. O išspjovę aliejų, su juo išspjaunate ir ligų sukėlėjus. Citrusiniai vaisiai. Valgant ananasus ir apelsinus, burnoje gaminasi seilės, o padidėjęs seilių kiekis burnoje palaiko švarą ir tvarką. O kur švara, ten ir balti dantys. Norėdami turėti dailią šypseną, nepamirškite panaudoti ir apelsino žievės. Patrinkite vidinę žievės pusę į dantis, o tada išskalaukite burną šaltu vandeniu. Jei girdėjote, jog citrinos šviesina plaukus, tai tokio pat poveikio racionalu tikėtis ir dantims. Imkite valgomąjį šaukštą citrinos sulčių ir tiek pat vandens (galite vietoj vandens naudoti ir alijošiaus sultis). Skalaukite šiuo skysčiu dantis 1-2 kartus per savaitę, tik nepersistenkite, nes citrinos sultyse esanti rūgštis gali pakenkti dantų emaliui. Kalcis ir geležis. Valgykite produktų, turinčių kalcio ir geležies – tai padeda dantų balinimui ir juos stiprina. Geriausias geležies šaltinis yra raudona mėsa. Geležies gausu kepenyse, jos taip pat turi riebi žuvis, žirniai, pupelės, lęšiai, duona, žalios daržovės, riešutai. Venkite valgio metu gerti kavą ir stiprią arbatą, nes tai gali turėti įtakos geležies įsisavinimui. Geriausias kalcio šaltinis yra pieno produktai: jogurtas, kefyras, varškė, sūris, pienas. Rinkitės liesesnius pieno produktus arba vartokite riebesnius, bet mažesniais kiekiais. Kalcio turi tofu sūris, sojos pupelės, brokoliai, kopūstai.

„Naminių“ dantų balinimo priemonių privalumai ir rizika. Privalumas tas, kad „naminės“, natūralios dantų balinimo priemonės – pigios ir visiems prieinamos. Rizika tokia pati, kaip ir naudojant įprastas balinimo priemones – jei per stipriai šveičiame savo dantis, pažeidžiamas dantų emalis bei žalojamos dantenos. Beje, nesitikėkite, kad dantys taps akinamai balti, kaip reklamose, tačiau bent jau sutaupysite pinigų ir sustiprinsite dantenas, o jei sveikos dantenos –sveiki ir dantys.

KITOS PRIEŽIŪROS PRIEMONĖS

Norint palaikyti burnos ertmės bei dantų higieną, reikalinga ne tik dantų pasta, tačiau ir dantų šepetėlis, siūlas, burnos skalavimo skystis, burnos purškalas ar, išskirtiniais atvejais, net kramtoma guma. Toliau apžvelgsime likusį natūralių dantų priežiūros priemonių arsenalą.

Grįžtame prie senųjų metodų – natūralios kramtomosios lazdelės geriau nei dantų šepetukas?

Pakalbėkime apie natūralius dantų šepetėlius, kuriais valant dantis nereikia nei dantų pastos, nei skalavimo skysčio. Tokios yra sewak ir miswak kramtomosios lazdelės. Jos plačiai naudojamos Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Sacharoje auga persinė salvadora (Salvadora persica), kurios šakos ir šaknys, dar vadinamos „miswak“ (siwak, sewak), nuo seno naudojamos dantims valyti. Šis augalas – tai natūralus fluorido šaltinis, turintis vitaminų, tanino, saponino, flavonoidų, mineralinių ir kitų naudingų medžiagų, kurios naikina bakterijas, apsaugo dantis nuo kraujavimo, natūraliai balina, šalina dėmes, masažuoja dantenas, stiprina emalį, gaivina burnos kvapą. Tai pati natūraliausia ir paprasčiausia dantų valymo priemonė. Tereikia nulupti šiek šiek žievės nuo šakelės galiuko, tuomet kramtyti nuluptąją dalį tol, kol šakelė pasidarys panaši į šepetėlį.

Liežuvio grandiklis – paprastas sprendimas. Pastaruoju metu viena iš greitai populiarėjančių dantų priežiūros priemonių yra liežuvio grandiklis. Odontologai rekomenduoja valyti ne tik dantis, tačiau ir apnašas nuo liežuvio. Ant liežuvio veisiasi bakterijos, sukeliančios kariesą ir parodontozę. Be to, besikaupiančios liežuvio apnašos sąlygoja ir blogą burnos kvapą. Natūralių liežuvio grandiklių pasiūla menka, bet išeitis yra – liežuvio higienai naudoju paprastų paprasčiausią arbatinį šaukštelį. Išsivaliusi dantis, juo švelniai „nugramdau“ apnašas nuo liežuvio.

Tarpdančių siūlas – naudoti būtina. Jei naudosite neekologišką tarpdančių siūlą, galite jį „praturtinti“, apšlakstydami eteriniu aliejumi, pavyzdžiui, arbatmedžio. 2010 metais Vokietijos odontologijos instituto atliktas tyrimas rodo, kad net pusė Vokietijos gyventojų išvis nenaudoja tarpdančių siūlo. O juk kariesas ir parodontozė suaugusiems atsiranda būtent ten, kur dantų šepetėlis nepasiekia – tarpdančiuose. Net tyrimais įrodyta, kad kasdienis

tarpdančių valymas siūlu gali prailginti žmogaus gyvenimą iki 6-erių metų! Naudoti tarpdančių siūlą rekomenduojama kasdien. Burnos skalavimo skystis – galima pasigaminti patiems. Kaip manote, ar burnos skalavimo skystis geriau nei tarpdančių siūlas? Į šį klausimą puikiai atsako odontologų iš Diuseldorfo atliktas tyrimas. Rezultatai parodė, kad skalavimas skysčiu vieną kartą per dieną yra daug efektyvesnis nei tarpdančių valymas specialiu siūlu. Burnos skalavimo skysčiai dažniausiai gaminami alkoholio pagrindu, įmaišant į juos eterinių aliejų. Eteriniai aliejai suteikia gaivą, palaiko natūralias burnos mikrofloros funkcijas. Reguliariai naudojamas skalavimo skystis sumažina dantenų ir burnos gleivinės polinkį į uždegimus. Burnai skalauti galite naudoti hidrolatus. Tam puikiai tinka arbatmedžių, šalavijų, ramunėlių, mastikos hidrolatai.

Burnos purškalas – greitoji pagalba. Nemalonus burnos kvapas gali atsirasti bet kam, o šalia esantys žmonės nedrįs Jums to pasakyti. Dažniausiai po ranka neturite dantų šepetuko. Kuo puikiausia išeitis – burnos purškalas. Paėmę tuščią buteliuką su purkštuku, įpylę į jį alijošiaus sulčių ir įlašinę eterinių aliejų (citrinų, apelsinų, greipfrutų, mėtų, šalavijų, arbatmedžio, levandų, cinamono ar gvazdikėlių), pasigaminsite naudingo burnos purškalo, kuris ne tik atgaivins burnos ertmę, bet ir suteiks malonų burnos skonį, veiks antibakteriškai, padės kovoti su burnos ertmės ar gerklės uždegimais. Kramtomoji guma – kartais galima. Kramtomoji guma nepakeis dantų pastos ir šepetuko, tačiau po ranka jos turi beveik kiekvienas. Džiugu, kad jau atsiranda alternatyvų sintetinei kramtomajai gumai – natūralios kramtomosios gumos, pagamintos iš paprastojo gumenio (Sapodilla) vaisiuose esančio latekso. Tikras lyderis tarp natūralių burnos priežiūros priemonių – pistacijos medžio „ašaros“ arba mastikos derva. Mastika dezinfekuoja ir dezodoruoja, atgaivina burnos ertmę, sustiprina dantenas ir dantis; ji užmuša svarbiausią karieso procese dalyvaujančią bakteriją ir stabdo dantų apnašų bei akmenų formavimąsi.

Apibendrinimui norėtųsi Jums visiems palinkėti, kad įvairios burnos priežiūros priemonės taptų Jūsų kasdienės dantų higienos dalimi: valykite dantis natūralia žolelių pasta, naudokite tarpdančių siūlą ir galiausiai – praskalaukite burną savo paruoštu skysčiu.

MIESTO DARŽAS

KIEKVIENAM

Miesto daržai, kurie kyla iš pačių miestiečių iniciatyvos, jau žinomi vilniečiams – įvairiausi žalumynai veši Pilaitėje, neseniai lysvės buvo sukastos ir Žvėryno bei Antakalnio mikrorajonuose. Kaune miesto daržą mėginta kurti ant „Fluxus ministerijos“ stogelio, o šiemet jis vešliai žaliuoja Vytauto Didžiojo universiteto kiemelyje.

Miesto daržo idėja yra paprasta – kiekvienas galime ateiti pasisodinti, prižiūrėti darže auginamus augalus, o taip pat – pasivaišinti derliumi.

Miesto daržai kyla iš poreikio ne pirkti, o pačiam užsiauginti maistą. Taigi, tai yra „daržas“, o ne „sodas“ – pasisodinkime ne dekoratyvinių gėlių, o daržovių, prieskoninių žolelių, o vasarą bei rudenį kartu mėgaukimės savo darbo vaisiais.

Taip pat miesto daržai prisideda ir prie bendruomenės formavimo – pasisodinę bendrą daržą savo daugiabučio kieme, susipažinsite su kaimynais ar kitais miestiečiais ir galėsite kartu vakaroti, gamindami vakarienę iš kartu užsiauginto maisto. Jeigu turite vaikų, jie taip pat gali prisidėti – čia vaikai pamatys, kaip auga mūsų maistas, kaip jį užsiauginti net ir savo kieme ar ant palangės, ir kad tai nėra sudėtinga!

Jeigu jūsų mieste dar nėra miesto daržo, prie kurio puoselėjimo galite prisidėti, galite tokį susikurti patys. Štai ką jūs galite padaryti:

Susitarkite su savo kaimynais, savivaldybe ar ugdymo (ar kita) įstaiga, kad gautumėte žemės sklypą, kuris gali virsti miesto daržu.

Pasisodinkite sodinukų ant palangės ir paprašykite savo draugų to paties. Galite pasisodinti mažiau priežiūros reikalaujančių augalų – moliūgų, cukinijų, žemaūgių pomidorų, prieskoninių žolelių, vaismedžių.

Surenkite talką ir sutvarkykite gautą žemės sklypą. Žinoma, tai gali būti ir tiesiog betoninė kertelė – tada ją galima „apgyvendinti“ lagaminais, paletėmis ir kitais nebenaudojamais rakandais, į kuriuos dėl izoliacijos įklokite plėvelę arba šiukšlių maišą, o tada jau galima pilti žemes.

Sukurkite „bendravimo lentą“, kurioje rašykite tai, ko reikia daržui, prašykite pagalbos, siūlykite įvairias idėjas. Tam gali pasitarnauti ir socialiniai tinklai, pavyzdžiui, https://www.facebook.com/Darz52 (VDU daržo puslapis).

Mėgaukitės derliumi. Galite rengti bendruomenės vakarienes iš išauginto maisto, pasidalinti derliumi su draugais, giminėmis ar kitais, negalinčiais įpirkti vaisių ir daržovių parduotuvėse.

Paaugus sodinukams, persodinkite juos.

Straipsnio nuotraukų autorius Jonas Petronis

Fotografuota VDU

Veiksminga pagalbos priemonė vaikui – gamtos terapija

Lietuviai dar nėra pamiršę užmiesčio lysvių ir vos atšilus orams skuba sukišti rankas į žemę, todėl ūkininkavimas, kaip terapijos priemonė mums gali skambėti keistai. Tačiau būtent tokių priemonių, kaip sodų auginimas ar bendravimas su gyvūnais, naudojimas, atskleidžia stulbinančius rezultatus įveikiant vaikų mokymosi sunkumus, žmogaus emocijų bei elgesio sutrikimus, padedant išgyventi netektis, priklausomybes, kitas psichologines problemas.

ŽEMĖS DARBAI - GYDYMO SUMETIMAIS

Pasaulyje yra paplitę užimtumo gamtoje ūkiai (green care farms), kuriuose patys ūkininkai organizuoja veiklą bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros įstaigomis. Jie kviečia žmones, kuriems reikalinga pagalba, kartu dirba žemę. Suteikiant žmonėms pagalbą taip pat dažnai pasitelkiami ir gyvūnai.

Dar viena šaka, naudojama gydymo tikslais yra - sodininkystės terapija (Horticultural therapy) – kuomet specialus terapeutas dirba su asmeniu ir kaip darbo metodą naudoja sodininkystę bei daržininkystę. Visos šakos pasaulyje yra paplitusios skirtingai: užimtumo ūkiai yra daugiausiai paplitę Norvegijoje, Olandijoje, Austrijoje, Italijoje. Sodi-

ninkystės terapija populiariausia Didžiojoje Britanijoje, kur ligoninės, reabilitacijos centrai vykdo daugiau nei 800 projektų.

Pavyzdžių, kuomet augalai pakeičia žmogaus gyvenimą yra daug. Taikant gamtos terapiją žmogui suteikiamas ryšio ir priklausymo jausmas, kuris padeda jam keistis, tuo pačiu augalų auginimas yra prasminga veikla, kurios metu bendraujama, rūpinamasi kitu, ugdomi kognityviniai gebėjimai (planavimas, atmintis, dėmesio sukaupimas ir kt.), vykdoma fizinė reabilitacija, mažinamas stresas, stiprinamas pasitikėjimas savimi, kompetencijos jausmas, kad kažką galiu, kad sugebu. Todėl paprastas daržininkavimas ir čia užaugę vaisiai gali įgauti kitą prasmę, kuomet viskas atliekama turint tikslą – padėti žmogui, kuriant jo ryšį su gamta.

LINA BAKŠYTĖ

Neginčijamas teigiamas gamtos poveikis jau senai taikomas ne tik poilsio, tačiau ir gydymo tikslais, šiandien įgauna naujas formas ir grąžina mus prie savo šaknų – žmonės iš naujo ieško ryšio su gyvąja aplinka.

ŽMOGŲ AUGINANTYS SODAI

Pagrindinis dalykas, vykdant terapinę daržininkystę, yra ryšys, kuris yra kuriamas tarp žmogaus ir augalo. Pasak psichologės Eglės Kuraitės, besidominčios terapine daržininkyste, šis ryšys pirmiausia yra įsipareigojimas: „kai mes auginame augalą, atsiranda daug įvairios būtinos veiklos, kurią turime atlikti, kad jis augtų. Tokiu būdu žmogus įgauna globėjo vaidmenį. Dažnai sunkumų turintys žmonės būna globojamojo vaidmenyje ir kartais gali dėl to jaustis netgi bejėgiais. O čia jie patys gali pasirūpinti kitu ir šito mokosi.”

Augalai taip pat duoda teigiamą paskatinimą. Pasodinus ridikėlį, mes matome kaip jis išaugo, kad įdėtos pastangos duoda rezultatą, kuriuo galime

pasidžiaugti. Atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis. Augalai yra besąlygiški, nediskriminuoja, negrasina, augalui nesvarbu nei išvaizdos patrauklumas, nei kaip tu elgiesi per pamokas, jeigu tu juo rūpiniesi – jis reaguoja į tai.

Tuo pačiu paties ūkininkavimo erdvė, veiklos struktūra bei užsiėmimai savaime yra terapiniai veiksniai. Buvimas gamtoje mažina stresą, atpalaiduojanti aplinka leidžia lengviau atsiskleisti. Kiekvienas esame pajutę „galvos pravėdinimo“ efektą, kuomet nuvargintos mintys tiesiog ištirpsta, vos išėjus į lauką ir įkvėpus gryno oro. Pasėdėję ant suoliuko ir atidžiau įsižiūrėję į gamtos vaizdus, mes iš savo vidaus “išleidžiame” susikaupusį stresą, vietoje jo grįžta laukta ramybė.

Užsienio pagalbos centrai į daržo lysves įtraukia net paties sudėtingiausio elgesio, psichologinių problemų turinčius vaikus ir taip padeda jiems atrasti save. Lietuvoje, pasak psichologės Eglės Kuraitės, taip pat vyksta pavienių iniciatyvų, tik nėra pavadinimų, informacijos bei tradicijos tai daryti.

Vieną iš tokių iniciatyvų – akciją „Žalia stotelė“ - vykdo jaunimo iniciatyvinė grupė Eko karta, kuri kartu su agrofirma „Sėklos“, siekia suburti daržininkavimo veiklai vaikus, augančius globos namuose, taip pat moksleivius bei darželių auklėtinius, suteikiant prasmingos, aktyvios veiklos, atskleidžiant maisto kelią nuo lysvės ežios iki pat stalo lėkštės bei leidžiant jiems susikurti savo žaliąją erdvę, kurioje galėtų tyrinėti, eksperimentuoti ir jaustis laisvai.

„Kiekvienas, kol augame - norime turėti savą kampą. Vaikas nori savos vietos, nori susikurti savo pasaulį, jis privalo turėti savo priebėgą. Ja gali tapti gamtos gabalėlis. Anksčiau mums teko įgyvendinti nedidelį projektėlį – Sodas klasės viduje – vazonėlis ant kiekvieno suolo. Tai padėjo vaikams atsipalaiduoti, geriau atlikti užduotis, jie tokioje aplinkoje jaučiasi jaukiai, kaip namuose.“ - apie gamtos galią kalbėjo skulptorė, studijos Sodo meno avilys viena įkūrėjų Danielė Šležienė. Ji šiemet aplankė daugelį globos namuose augančių vaikų, kuriuos įkvėpė drąsiau imtis daržo idėjų. Kurdami savo daržo svajonių vizijas, kuriose ežios gali būti ir zigzago formos, o gėlynuose puikuotis kopūstų alėja, nes taip gražu ir įdomu, kiekvienas žengė į gilesnį gyvosios aplinkos pažinimą, tuo pačiu ir savęs suvokimą. Akcija Žalia stotelė yra viena unikalių iniciatyvų, skirtų vaikams, kuriems reikia papildomos pagalbos, nes čia jie turi galimybę atrasti ir turėti santykį su gamta.

KITOKS POŽIŪRIS Į DARŽĄ

„Nors šiuo metu nedarome jokių tyrimų, įrodančių akcijos „Žalia stotelė“ veiklų veiksmingumą vaikams, tačiau kaskart vykdami pas juos mes patys matome su kokiu užsidegimu jie imasi daržininkystės. Visos įstaigos ir dėl savo vietovės, ir dėl veiklos specifikos labai skiriasi viena nuo kitos, tačiau jas kartu jungia kitoks požiūris į vaikų ugdymą, noras jiems duoti daugiau, tuo pačiu meilė augalams. Mes neskatiname imtis derliaus varžybų, mes pasirinkome augalų auginimą, kaip būdą bendrauti su vaikais, perteikti jiems tas žinias, kuriomis jie galėtų remtis pradėdami savarankišką gyvenimą.“ - plačiau iniciatyvos idėją pristatė akcijos koordinatorė Giedrė Kisielė.

Siekiant didinti tokios veiklos prieinamumą bei motyvuoti įsijungti į akcijos veiklas kuo didesnį žmonių ratą, akciją padedanti rengti agrofirmos „Sėklos“ atstovė Ramunė Monkevičienė, pasakoja, kad kasmet pavasarį bei rudenį yra organizuojamos Žaliojo maršruto veiklos, kurių metu savanoriai keliauja pas vaikus ir dalinasi savo patirtimi, suteikia reikiamą pagalbą žemės darbuose ir taip skatina vaikus domėtis augalais, o vėliau džiaugtis darbo vaisiais. Jos nuomone: „daržininkavimas, naudojamas, kaip žmogaus stiprinimo priemonė, kol kas skinasi kelią, tačiau besidominčių iniciatyva sparčiai daugėja. Jungtis prie mūsų kviečiame kiekvieną, nes gausėjant jaunųjų daržininkų ratui tampa reikalingas ir didesnis pagalbos rankų skaičiaus. Juk norint suteikti būtiną dėmesį kiekvienam vaikui, reikalingas visos bendruomenės susitelkimas, tad į daržo lysves prašome ateiti ir neabejingus vietos gyventojus“.

laukiami ir skatinami kreiptis giedre@rupi.lt.

Daugiau apie daržininkavimą globos namuose bei ugdymo įstaigose galima rasti svetainėje ekokarta.lt.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su psichologe Egle Kuraite, rengusia pristatymą „Ūkininkavimas, kaip terapijos priemonė: Lietuvos ir kitų šalių patirtis“, jaunimo iniciatyvinės grupės Eko karta ir agrofirma „Sėklos“ organizuotoje konferencijoje „Ūkininkavimo ir gamtos terapijos principų taikymas ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius“.

Visi norintys įsijungti į daržininkavimo akciją „Žalia stotelė“