Ozonas 50 – Augimo ženklai by Ozonas

Ekologiškos kultūros gidas

Eko

logiška = nomiška

Eko miestai realybėje

elektros atliekos – rytojui mąstymas apskritimu

Paremk „Ozoną“. Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

www.ozonas.lt

Tema

ŽALIASIS GIDAS

4 Nuo šiol ekologiška – ekonomiška

40 Sodininkauti arba sulėtinti gyvenimą

12 Mąstymas apskritimu

Sveikata

Žmogus

42 Baltiškoji pirtis

16 Nustatyti laimės indeksą

ŠVIETIMAS

TEMA 20 Eko miestai ne tik brėžiniuose

44 Augindami augalus augame

INICIATYVA

ŽALIASIS GIDAS

48 Atsakingieji

26 Dviračių era

PRODUKTAI 38 Už gyvybę vandenų

Vyriausioji redaktorė Lina Bakšytė (editor@ozonas.lt) Kalbos redaktorė Saulė Norvilaitė Dizaineris Algimantas Bakšys (baksys.lt) Viršelio autorė Audinga Bakšytė

Straipsnių autoriai Jūratė Janavičienė Diana Lietuvininkė Ieva Malaiškaitė Saulė Norvilaitė Ilona Petrovė Vladimirs Petrovs Loreta Puskunigė Danielė Šležienė Leidėjas VšĮ „RŪPI“

Direktorius Aurimas Stabingis (aurimas@rupi.lt) Korespondencijai Latvių g. 64A-10 LT-08113, Vilnius Spauda UAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001 sertifikatą bei Lietuvos

spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book). Tiražas 5 000 vnt. Leidžiamas nuo 2006 m. ISSN 1822-6191

Kiti „RŪPI“ projektai

ekologija.lt

ekorekomendacijos.lt

larta.lt

ekokarta.lt

verslasatsakingai.lt

Partneriai ir rėmėjai

Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis gedas@rupi.lt, mob. tel. 8 679 18885. „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

Redaktorės žodis Žmonijos priešakyje jau matyti klimato kaitos laikas. Taip savo ataskaitoje garsiai skelbia Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, piešianti apokaliptišką netolimos ateities vaizdą. Tai tik dar vienas perspėjimas apie artėjančią gamtos griūtį. Jos ženklais virto tirpstančiais Arkties ledynų keliais klajojantys lokiai. Tokie ženklai – liūdni mūsų gyvenimo padariniai. Ekosistema vis sparčiau kinta: rūšys, nespėjusios prisitaikyti prie klimato pokyčių, negrįžtamai nyksta, o mažai ištirtos vandenų biologinės įvairovės mes galime ir nespėti pažinti, jeigu tučtuojau neskatinsime globalių veiksmų. Ligos, potvyniai, sausros, troškulys, maisto nepriteklius bei neramumai – visa tai pernelyg priartėjo prie žmonijos durų. Tačiau mes tikime, kad toks prognozuojamas vaizdas netaps išsipildžiusia realybe. Klimato kaitos eroje kiekvienas jau šiandien gali prisidėti prie dematerializuotos švaros visuomenės kūrėjų. Gamta maištauja prieš mūsų vartojimą, kuomet beatodairiškai tikėdami augimo burbulais skatiname vidaus rinkas. O vėliau nebežinome, kaip užkasti tuos slepiamų atliekų kalnus, dėliojamus iš tvirtai užrišamų plastiko maišų. Visa tai tampa mūsų oru, vandeniu bei žeme, kurių darni sąjunga užtikrina mums saugią ateitį.

Holger Lahayne viename savo straipsnyje kalba apie prigimtinius visuomenės narių poreikius, kuriuos keičia visai nepagrįsti įgeidžiai: „Žmonėms nereikia nei prabangių automobilių, nei gremėzdiškų drabužių spintų, bet pagarbos ir supratimo, jiems reikia įspūdingumo, ir ne tik išoriško. Žmonėms reikia iniciatyvos ir įvairumo. Jiems ne nuolatinis elektroninis bendravimas būtinas, bet jausmas, kad jie gali ką nors padaryti. Žmonės nori tapatumo, bendrumo, paskatų ir pripažinimo, taip pat meilės ir malonumo. Jei visa tai bandoma patenkinti materialiais dalykais, nenumaldomas troškulys išspręsti visas problemas nuolat auga. Taip atsiradusi tuštuma yra varomoji materialinio augimo jėga.“ Švaros visuomenė turi pakankamai jėgų pakeisti gamtos resursus siurbiantį ir teršiantį sudaiktėjusį pasaulį. Tereikia įvardinti savo gyvenimo prioritetus. Į jūsų rankas jau pateko jubiliejinis 50-asis „Ozonas“. Nepaisant to, kad nuo leidinio gimimo pradžios praėjo 8 metai, pirmojo žurnalo numerio raginimas vis dar lieka aktualus – norėdama išlikti žmonija turi orientuotis į tausojantį vartojimą.

Lina Bakšytė

Vyriausia redaktorė

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis jaunimas@ozonas.lt

editor@ozonas.lt

Tema

Nuo šiol ekologiška – ekonomiška

Nuo šiol

EKOLOGIŠKA G

amta savaime atliekų negamina. Šis principas įkvėpė produkto dizaino „nuo lopšio iki lopšio“ kūrėjus. Dizainas, kurio esminis principas atliekas traktuoti kaip žaliavas, per pastarąjį dešimtmetį užvaldė ekologijos pasaulį. O Lietuvoje jau kurį laiką užsiimama ekologiniu gaminių projektavimu, kuris sujungia aplinkosaugą ir gamybą.

SAULĖ NORVILAITĖ

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Tema

EKONOMIŠKA Toks metodas įrodo, kad mes pajėgūs sumažinti gaminių poveikį aplinkai nuo pat žaliavų parinkimo iki galutinio atliekų sutvarkymo. Įmanoma tiek mažiau naudoti, tiek atliekas į gamybos ciklą grąžinti. Ir pagaliau – ekologija rūpintis apsimoka. Apie visa tai sužinojome iš Visvaldo Varžinsko, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docento. Algimanto Bakšio nuotraukos

TEMA

6 Ilgą laiką galvojome apie įvairiausias atliekų šalinimo strategijas. Tačiau ar mąstome, kaip iš viso nesukurti atliekų? Nuo 1900-ųjų, kada prasidėjo pramoninė revoliucija, atsiranda industriniai parkai, tarša ignoruojama – jokių problemų. Vėliau pamatė žmonės, kad tai yra taršu, atsiranda skiedimo principas: jeigu aš pastatysiu kaminą ir išleisiu dūmą kažkur aukštai, jo neliks, jeigu aš vamzdį į upės vidurį įkišiu, paleisiu nuotekas, tada irgi taršos nelieka. Skiedimo principas gerus 20-30 metų buvo efektyvus, santykinai maža taršos apkrova. Vėliau tarša jau didelė, atsiranda teisiniai reikalavimai, mokesčiai, statome filtrus ant kaminų, nuotekų valyklą ir tada mažiname riziką, taršą. Bet tai labai brangu, nes mes nevalome: filtras tik surenka teršalus, kažkur juos reikia vežti, mokėti didžiulius pinigus. Jeigu tekstilės pramonės įmonė, tai su sunkiaisiais metalais dažo audinius, milijonus eurų kainuoja padaryti valymo įrenginius, kad išgaudytum iš nuotekų sunkiuosius metalus.

„

Nereikia 2 mln. eurų nuotekų valyklai, 200 tūkstančių eurų technologijų pakeitimams, protingas žmogaus sprendimas tam tikru metu kainuoja jo valandinį atlyginimą – 50 eurų.

“

Apie 1985-1990 metus atsiranda švaresnės gamybos koncepcija. Ji varoma tos pačios konkurencijos, rinkos spaudimo ir griežtėjančių teisinių reikalavimų. Kam statyti valymo įrenginius, jeigu galime pakeisti technologiją, padaryti recirkuliaciją, filtravimą, naudoti tas pačias nuotekas dar kartą, sutaupyti. Įmonėje nuo vartų iki vartų darome procesų optimizavimą, kad nesusidarytų tarša. Jeigu recirkuliacinė sistema kainuoja 200 tūkstančių eurų tekstilės įmonei, o valymo įrenginys vamzdžio gale – 2 mln. eurų. matome, kodėl švaresnė gamyba turėjo sėkmę.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Nuo 1990 iki 2000 metų – švaresnės gamybos bumas. Turime technologijas, pramonės įmones, kurios yra labai modernios ir ten jau nerasi varvančių kranų, bėgančių lauk nuotekų. Gamintojai sako, kad dar reikia mažinti kaštus, optimizuotis, reikia konkurencinio pranašumo. Teisės aktai griežtėja Europoje ir visame pasaulyje, vartotojai sąmoningumą pradeda turėti. 2005-aisiais atsiranda tokia mintis: nagrinėjame įmonėje viską nuo vartų iki vartų, jau optimizavome medžiagų energijos srautus efektyviai, bet gal iškiškime galvą už tvoros ir pažiūrėkime į mūsų gaminio sistemą. Gaminio gyvenimas neprasideda įvažiavimu pro įmonės vartus, bet nuo žaliavų išgavimo, tada jų gamyba, transportavimas, yra logistika, didmeninė prekyba, mažmeninė, vartojimas, utilizavimas. Mes pamatome, kad yra didžiuliai medžiagų ir energijų srautai, kurie sukasi aplinkui. Ir medžiagos, ir energijos gali būti pajungtos į įmonę dirbti – didžiuliai sutaupymai. 80 proc. gaminio poveikio aplinkai sukuriama jo projektavimo fazėje. Galime sukurti gaminį, valyti tą taršą, kuri susidaro jį gaminant, bet galime to išvengti priimdami sprendimus: koks jis bus, kokios jo žaliavos, komponentai, koks jo funkcionalumas, dydis, ilgaamžiškumas. Mes nulemiame protingu dizainerio sprendimu, pieštuko brūkštelėjimu. Nereikia 2 mln. eurų nuotekų valyklai, 200 tūkstančių eurų technologijų pakeitimams, protingas žmogaus sprendimas tam tikru metu kainuoja jo valandinį atlyginimą – 50 eurų. Iš to atsirado ekologinis gaminių projektavimas kaip taikomasis mokslas, kurio reikėjo pramonės įmonėms. Kaip pradėtas vykdyti ekologinis gaminių projektavimas? Sukurti gaminį konstruktoriui, inžinieriui, dizaineriui yra daug užduočių: gaminys turi būti saugus, ergonomiškas, tausus, ekonomiškai efektyvus, atitinkantis teisės reikalavimus, ilgaamžiškas. Visi labai svarbūs, nė vieno negalima aukoti vardan ekologijos, nes tada prarandame svarbias gaminio savybes. Lietuvoje 2006-2008 metais buvo sukurtas ekologinio gaminių projektavimo ekonominis modelis: metodika, pagal kurią įmones mokome, kaip jie dirbdami savo sistemoje galėtų integruoti aplinkosauginius aspektus gaminio projektavimo fazėje. Pradžioje turėdavome pilotinius projektus su inovatyviomis įmonėmis, kadangi nauja laisvanoriška priemonė. Vėliau po truputėlį atsiranda teisiniai reikalavimai: nuo 2005 metų turime EUP direkty-

TEMA

vą, kuri reglamentuoja energiją vartojančių gaminių gamintojams, kokie turėtų būti ekologinio projektavimo reikalavimai. Atsiranda atskiros gaminių grupės, kurios turi milžinišką poveikį aplinkai ne gamybos metu, bet būtent vartojimo, ir gaminiai, turintys didžiausią potencialą – tai energiją vartojantys. Didelis poreikis ekologinio projektavimo atsirado su pakuočių, atliekų įstatymo direktyvos įgyvendinimu Lietuvoje. Buvo projektas „Marijampolės pieno konservuose“, kai keitė skardines dėžutes į plonesnę skardą, rifliuotą. Tai vyko prieš 3-4 metus. Buvo rusiško tipo skardinės ir kadangi jos lygios, o vieną ant kitos deda, tai buvo stora skarda. Jeigu mes ją rifliuojame, galime išploninti. Buvo labai neefektyvus sandėliavimas, nes vienodo diametro ir apačia, ir viršus, tai jie darė platesnį viršų, siauresnę apačią, kad vienas į kitą įsistatytų. Tada jie atsisakė kartono pakuotės – užtenka plėvelės. Šito gaminio labai didelė problema ir kaštai buvo jo pakuotėje, transportavime. Dabar pakuotės yra pakankamai didelis prioritetas ekologiniui projektavimui kaip gaminių grupė atskirai.

Ekologiniai sprendimai versle atrodo brangūs, tad kas įmones paskatina rūpintis aplinka? Iš pakankamai praktikoje vykdytų ekologinio gaminių projektavimo projektų, kurių įgyvendinta virš 20, labai nedidelė dalis savo savikaina buvo didesni už paprastus gaminius, o daugeliu atveju gamintojas, taikydamas ekologinio gaminių projektavimo priemones, sumažino gaminio savikainą. Kokiu būdu? Pergalvodamas gaminio projektą eliminavo perteklines medžiagas, minimizavo procesus, pasirinkdamas mažiau taršias medžiagas jis minimizavo ir tam tikrus taršos mokesčius. Vienas iš puikiausių pavyzdžių yra „Elgama-elektronika“ kurtas elektros skaitiklis. Mes sumažinome polikarbonato kiekį 22 proc., perkeitėme mikroschemas ir pergalvojome pačią sistemą viduje, sugebėjome eliminuoti 3 metrus įvairaus storio laidų elektros skaitiklyje. Ten buvo spausdinto montažo plokštė, jos dalį nulauždavo montavimo metu – eliminavome, nes atliekos susidaro, už jas mokėti reikia, elektronikos atliekos pavojingos. Žymiai mažesni kaštai gaminio ir įmonei net nereikia jo ženklinti eko ženklu ar deklaruoti, kad tai yra žalias, nes įmonė iš to jau išlošė.

TEMA

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

TEMA Ekologinis gaminio projektavimas – naudingas būdas būti draugiškiems aplinkai? Taip, jis įmonei atneša kaštus. Mes mažiau sunaudojame medžiagų, dirbame efektyviau, mažiau sugeneruojame įmonei gamybinių atliekų, už kurių tvarkymą turime mokėti, mažiau turime žaliavų, pakuočių atliekų. Aplinkosauginiai kaštai – netiesioginiai. Tačiau yra labai daug užslėptų kaštų, kurie anksčiau ar vėliau grįžta įmonei per kitus mokesčius, draudimus, rizikos vertinimus, įmonės vertę rinkoje, saugumą, patikimumą. Pačių darbuotojų požiūris į įmonę: ar aš dirbu inovatyvioje įmonėje, kuri rūpinasi, kuri galvoja žingsniu į priekį, aš saugus dirbti, galbūt gaunu truputėlį mažesnį atlyginimą, bet man čia smagu, aš lojalus. Daug dalykų susideda į pačios įmonės vadovybės sąmoningumą. Įmonės sąmoningėja, o ar vartotojas jau pakankamai nuovokus? Viskas turi apsiversti. Kol kas mums gamintojas aiškina, kas yra gerai, ką mes turime vartoti, kas yra stilius, ką vartoja mūsų mados ikonos. Kada vartotojas užduos sau klausimą, ką aš gaunu, kokią funkciją man suteikia tam tikras gaminys. Dabar mums yra brukama, kad statusą nulemia turimų daiktų kiekis ir jų vertė. Čia materializacijos pagrindinis principas. Jeigu gyvenu 10 km nuo savo darbo vietos, tai keliu sau klausimą: turiu funkciją nuo taško A iki taško B kasdieną nuvykti ir parvykti, ar ieškau

sprendimo, kuris man efektyviai, optimaliai atliktų tam tikrą funkciją. Galiu pavažiuoti, palikti kažkur mašiną, tada šokti į visuomeninio susisiekimo priemonę. Turiu automobilį: ar ką nors prabangaus, kad kolegos ir kaimynai matytų, kad mano aukštas statusas, ar ką nors tokio, kad man pačiam teiktų malonumą, o gal aš tiesiog turiu daiktą, kuris atitinka savo funkciją pagal tam tikrus kaštus, kuriuos reikia investuoti. Gaminius pradeda keisti paslaugų sistemos. Idealioje dematerializuotoje visuomenėje, kuri galbūt bus po 50 metų, būsime visiškai atsipalaidavę nuo daiktų. Mums nereikės namo, galėsime nuomotis gyvenamąjį plotą, automobilį. Olandijoje yra bendra automobilių naudojimo sistema kaip Vilniuje dviračių: stovi automobiliai, yra rakteliai, moki abonementinį mokestį, atvažiuoji, aikštelėje palieki, užpili kuro – nereikia nei garažo, nei remontuoti, nei padangų keisti. Nepatinka – raktelį gražinu, depozitą pasiimu. Nereikės turėti gausybės daiktų. Aš mobilus: man reikia keisti darbą, kažkur išvažiuoti, pasiimu savo du kostiumus, dvejus marškinius, puskojinių kelias poras, dantų šepetėlį, lagaminą, raktelius grąžinu ir važiuoju kitur, kur irgi gaunu gyvenimo paslaugų paketą. Tada man nereikia gausybės pinigų. Galiu rinktis, į kokią pasaulio šalį važiuoti, pakeliauti. Atsilaisvinu nuo to inkaro, kuris mus būna įkabinęs gyvenime, kurį nešame ant savo kupros labai sunkiai.

Idealioje visuomenėje būsime visiškai atsipalaidavę nuo daiktų

TEMA

10 Ar gaminio dizainas „nuo lopšio iki lopšio“ keičia vartojimo įpročius? Keičia. Mes vartojame tiek, kiek reikia, ir tą, ką reikia. Ir su mintimi, kad suvartotas dalykas, atliekos grįžta atgal į antrinį panaudojimą, į būvio ciklo pradžią. Tai yra tas esminis dalykas – prevencija. Taip pat švaresnėje gamyboje ar ekologiniame projektavime. Prieš priimdamas sprendimą, pagalvok apie jo pasekmes. Imu vieną obuolį – dedu į maišelį, vieną kriaušę – į maišelį, vieną citriną – į maišelį. Man reikia parsinešti namo, tada visus išimu, dedu į vazą ir tuos maišelius – į šiukšlių dėžę. Kam reikalingas tas maišelis, atsinešti nuo parduotuvės iki namų? „Blend-a-med“ labai gerą reklamą padarė: nusiperku parduotuvėje dantų pastos tūbelę popierinėje dėžutėje ir man reikia parsinešti iki namų. Ar jūs laikote dantų pastos tūtelę dar popierinėje dėžutėje – nėra prasmės, nes funkcionalumas ir produkto apsauga yra pakankama tūtelėje, tai galima pirkti tiesiog tūtelę be popierinio dėkliuko. Kiekviena pakuotė atlieka funkciją: tai yra saugus produkto pateikimas iki galutinio vartojimo neprarandant funkcionalumo ir jeigu turi pastovėti tas produktas, kol aš jį suvartoju. Labai dažnai pas mus būna perteklinės pakuotės. Minėto dizaino esmė nėra produkto tvarumas, tad ar vartotojas gali pasikliauti tokiu gaminiu? Kiekvienas gamintojas savo gaminiui duoda garantiją ir už tai atsako. Kiekvienas produktas yra teisiškai reglamentuotas: jeigu tai maisto produktai, yra higienos normos, jeigu tai elektronikos prietaisai, yra vėlgi teisės reikalavimai. Negali išleisti į rinką bet kokio produkto – yra griežta kontrolė. Kiekvienas gamintojas turi jos laikytis. Kalbant apie „nuo lopšio iki lopšio“ elektronikos pramonėje, teko dirbti su „Philips“ koncernu. Ten yra nešiojamas kompiuteris, kuriam duodama garantija – 2 metai. Ir mes klausiame, ar po 2 metų visi šito gaminio elektronikos komponentai nebetinkami naudoti. Ne, po 2 metų dažniausiai iš rikiuotės išeina silpniausias elektronikos komponentas. Nešiojamame kompiuteryje tai dažniausiai būna kietasis diskas arba pagrindinė plokštė. Kiti komponentai gali tarnauti iki 30 metų, tiesiog jie yra žymiai paprastesni, funkcionalesni. Iš elektronikos atliekų perdirbėjo įmonė susiperka tuos gaminius arba yra akcija – grąžink seną, pigiau parduos naują. Dabar – tą gaminį išardyti. Jeigu kombinuoti komponentai, komplikuota išimti: labai dideli kaštai, jau nebeapsimoka. Bet jeigu kurdami gaminį daro modulinį dizainą, kur galima iškart išardyti: sudėti ilgaamžius

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

komponentus į vieną modulį, gendančius į kitą ir labai lengva išrūšiuoti. Nuveža į patikrą: patikrina tuos komponentus, jeigu reikia, šiek tiek restauruoja, labai lengvai gali juos naudoti. Iš tikrųjų elektronikos įrangą gaminančios kompanijos praktikoje taiko modulinę dizaino koncepciją „nuo lopšio iki lopšio“. Tai yra darni plėtra. Ekonominis aspektas, aplinkosauginis aspektas: sunaudoja mažiau žaliavų, mažiau naujų komponentų įveda į visą gaminio būvio ciklą, akivaizdi aplinkosauginė nauda. Socialinis aspektas: komunikavimas su žmonėmis, galima gauti eko ženklą, padaryti marketingą, vartotojas grąžina savo gaminį, gauna naują, tada turime klientų prieraišumą prie kompanijos. Ekologiniai, ekonominiai, socialiniai aspektai viename – tai yra ekologinis projektavimas. Kokių ekologinių projektų esate įvykdę Lietuvoje? Pramoninė šaldymo sistema labai įdomus projektas buvo. Mes turėjome įmonę, kuri gamina gilaus šaldymo sistemą. Pavyzdžiui, maisto įmonė gamina gaminius – reikia kažkur sandėliuoti. Izoliuotą kambarį daro, stato šaldymo agregatus, atidarai duris, įvažiuoji su vežimėliu. Šaldymo proceso metu susidaro šiluma. Gamina šaltį, o per langą atiduodamas tas karštis. Žiemą įmonė šildosi centriniu šildymu, ten dujiniai katilai stovi ir sunaudoja didelį kiekį šildymui gaminti, o kompresorius šilumą meta pro langą. Pakeitėme šaldymo sistemos patį kontūrą, integravome tam tikrus komponentus, dalies atsisakėme. Mes ne tik poveikį aplinkai sumažinome, mes per pusę sumažinome šildymo išlaidas įmonei žiemos metu. Darome būvio ciklo vertinimo tyrimus: žiūrime gamybos metu, vartojimo metu, šalinimo metu, kur tie didžiausi pikai, aspektai neigiami, tada ten taikome priemones. Čia vienas iš pavyzdžių, kad ne tik gamybos metu, bet ir vartojimo metu galime minimizuoti poveikį aplinkai. Viskas atsiremia į kaštus: jeigu įmonė per pusę sumažina savo šildymo sąnaudas, tai yra pinigai. Vėlgi tokios grynos ekologijos nesimato, bet tai yra ekologija.

Ekologinio projektavimo pavyzdys

Tema

Didžiausią poveikį aplinkai gamybos metu turi

Ekologinio projektavimo pakeitimai

mąstymas apskritimu

TEMA

Mąstymas apskritimu

Būdas nenukirsti šakos, ant kurios patys sėdime

JŪRATĖ JANAVIČIENĖ

konominis modelis, paremtas vartojimu ir išteklių eikvojimu, paliekant kalnus taršalų, neperdirbtų šiukšlių, milijonus badaujančių kitoje pasaulio pusėje – visiškai neefektyvus ir pamažu miršta. Christophe Pelletier, populiaraus tinklaraščio „The Food Futurist“ autoriaus nuomone, progreso, augimo sampratos pasikeitimas ir perėjimas į kitą žmonijos raidos etapą – neišvengiamas.

Pastaraisiais dešimtmečiais gyvename remdamiesi linijiniu, į augimą ir progresą nukreiptu mąstymu. Tačiau sprendžiant maisto bei vandens prieinamumo problemą, toks mąstymas mus veda į pražūtingą aklavietę. Ūkininkams stengiantis plėsti savo pasėlių plotus, daugiau bei pelningiau parduoti, gamtos resursai sparčiai senka, o aplinka tampa vis labiau užteršta. Niokodami mus maitinančią Žemę, mes visų pirma neteksime maistą auginančių ūkių ekonomiškai išsivysčiusiose, o vėliau ir kitose šalyse. Neliks ūkių – neliks ir maisto.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Vienintelis nuo susinaikinimo tolinantis mąstymo ir veikimo būdas – ne į viršų šaunanti tiesė, o kreivė ar net apskritimas, kuris yra niekad nesibaigianti tiesė. Šiuo metu žmonija turi pamiršti tokius žodžius kaip vis daugiau ar bet kokia kaina, metas rinktis žodį pakankamai bei pereiti prie atsinaujinančių išteklių. Mąstymo šuolis nuo linijos iki apskritimo, pasak maisto ir žemės ūkio eksperto C. Pelletier, prilygsta įsitikinimo pokyčiui, kad Žemė yra ne plokščia, o apvali. Pasak jo, siekis išlaikyti sveiką aplinką ir gyvenimui tinkamą planetą, at-

TEMA

sakingumas prieš žmones neišvengiamai turi tapti norma. Todėl ateities verslas bus orientuotas ne į produktų ar paslaugų pardavimų skatinimą, tačiau į domėjimąsi ir ieškojimą klausiant – ką aš galiu jums padaryti ar kaip galėčiau jums padėti. Ateities verslas siūlys sprendimus, o augimą matuos ne pagal kiekybinius rodiklius, pavyzdžiui, BVP, vartojimo ar pirkimo mastus, tačiau atsižvelgs ir į kokybinius aspektus: aplinkosaugą, socialinę atsakomybę.

Prisitaikę išgyventi Ieškant naujų žemės ūkio sprendimų, C. Pelletier siūlo atsigręžti į kaime gyvenusius tėvus ir senelius, kurie buvo puikiai prisitaikę išgyventi. Jie augino tiek, kad užtektų, vartojo mažiau negu dabar, o tai, kas likdavo – ne išmesdavo, o perdirbdavo. Maistą, kurio nesunaudodavo patys, atiduodavo gyvuliams ar tiesiog žemei. Jie žinojo, kad niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta. Jie gyveno išmintingai dėl nepritekliaus ir jų mąstymas buvo paremtas ne linijos, bet apskritimo metodu.

Gyvenimo sąlygoms lengvėjant: gyventojams daugiau gaunant ir daugiau iššvaistant, nyksta išlikimo refleksas, silpnėja savisaugos instinktas. Norint šį instinktą susigrąžinti, reikėtų atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kur suklydome. Senkant resursams, mūsų protėvių išradingumas ir kūrybiškumas antrą kartą panaudojant žaliavas tampa svarbiomis, išgyvenimui reikalingomis savybėmis. Šiandien viskas grindžiama moksliniais faktais, o protėvių patirtis, išmintis, pasaulėžiūra neįrodytos moksliškai, todėl nepelnytai nuvertinamos. Seniau buvo atvirkščiai: tėvai ir seneliai kiekvieno žingsnio negrindė moksliškai, tačiau rėmėsi tuo, ką iš patirties suprato esant svarbiu jų išgyvenimui, naudojant ribotus išteklius. Pasak C. Pelletier, moksliniais faktais grįstas modernumas ir patirtis papildo viena kitą, sukuria gyvenimo kokybę. Integravus naują ir seną: šių dienų modernumą ir protėvių išmintį – sukuriama geresnė kokybė, užtikrinama įvairovė ir judama progreso link. Nesidomint tuo, kas jau buvo, vis iš naujo išradinėjama tai, kas jau atrasta: paprastą ir seniai žinomą ratą stengiamasi sukurti vis iš naujo, manant, kad užsiimama inovacijomis.

Zinaidos Gineitienės nuotraukos

TEMA

Pabėgimas iš miesto Modernumo, patirties bei papročių sintezę galime rasti eko kaimuose, kurie sparčiai kuriasi šalia didžiųjų miestų visame pasaulyje. Pasak Melkio eko sodybos įkūrėjos, docentės ir socialinių mokslų daktarės Zinaidos Gineitienės, vis daugiau miestiečių, ypač jaunos šeimos su vaikais, keliasi į kaimus, vienkiemius, buriasi į bendruomenes. Jie rūpinasi savo šeimos sveikata ir gerove, kuri užtikrinama švariu oru ir sveiku maistu. Jie linkę patys auginti ir gaminti maistą, nes tik tokiu atveju gali būti tikri dėl jo kokybės, užterštumo pesticidais ar antibiotikais nebuvimo. „Šiandien didžiulė problema – alergijos, kuriomis pastaraisiais metais serga vis daugiau žmonių. Didžiųjų prekybos centrų produktai, kad ir reklamuojami kaip ekologiški, nėra visiškai sveiki. Kita problema – žmonės greitai pajus, kad gamtos ištekliai senka ir kad artėja išties sudėtingas laikotarpis“, – pasakoja Z. Gineitienė. Pasak daktarės, visiškai naują gyvenimo būdą pasirinkę eko kaimų gyventojai imasi ir tradicinių, ir naujų verslų: žemdirbystės, grįstos biodinaminės ar gamtinės žemdirbystės principais, augina mažiau įprastus augalus: kanapes, linus, dilgėles, šilauoges, spanguoles. Laiko nebe paršelius, bet triušius: „Anksčiau mums taip įprasta kiaulė žymiai rečiau sutinkama eko kaimų ūkiuose. Jas pakeičia triušiai. Viena iš priežasčių – triušio mėsa sveikesnė už kiaulės. Triušininkystė – nauja verslo rūšis, alternatyvus verslas kaime“, – pasakoja Z. Gineitienė. Eko sodybose atsisakoma chemijos, nes cheminių preparatų, kurie nekenktų gamtai, nėra. Su kenkėjais kovojama vykdant sėjomainą. Jeigu ankščiau augo bulvės – sodinami kviečiai ar rugiai, jeigu pūdymas – bulvės. Jeigu yra atliekų – į jų krūvas įleidžiama sliekų, kad iš atliekų gamintų humusą. Be to, saulės kolektorius bei vėjo generatorius kaime žmonės naudojo dar prieš karą. Juos vadindavo dinamomis, kurios pagamindavo tiek energijos, kiek reikėjo apsišviesti sodybą ar radijui įjungti. Saulė tam buvo visai nebūtina: pakakdavo sniego, kuris atspindi šviesą.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Ateities lyderiai Naujųjų eko bendruomenių gyvenimo modelis bei jų vystomi verslai galėtų tapti pavyzdžiu, nes čia atsisakoma linijinio, į pasekmes nesigilinančio mąstymo, šiuo metu egzistuojančio tradiciniuose ūkiuose. Z. Gineitienė atskleidžia, koks augalas gali tapti perspektyvaus verslo Lietuvoje pagrindu. Jis dar tik ateina į mūsų šalį, tačiau yra sakoma, kad ateityje jis turi galimybę pakeisti dalį grūdinių kultūrų. Tai yra seniai užmiršta kanapė, kurią nepaisant draudimų, žemaičiai augino visais laikais: „Dar 1314 a., kai Lietuva buvo didelė kunigaikštystė, nuo baltųjų iki mėlynųjų jūrų, kanapes augino ir jomis maitinosi karžygiai, ištisus mėnesius trunkančių žygių metu. Apie drąsius ir energingus žemaičius, totorius puldavusius su tokia energija, kad šie, pabėgdavo net neprasidėjus kovai, mini to meto kronikos. Šios stiprybės jiems suteikdavo kanapės – maistas, teikiantis stiprybės ir energijos, savyje sukaupęs didžiąją dalį Mendelejevo periodinėje

TEMA

elementų lentelėje esančių naudingų medžiagų, pašaras žirgams, pluoštas, iš kurio buvo gaminamos virvės ir arklių pavadžiai.“ Tai vienas ekologiškiausių maistinių augalų pasaulyje, kurio baidosi kenkėjai: jie neliečia net ir šalia augančių augalų, tad nereikalingi jokie pesticidai ar kiti cheminiai preparatai. Šis gamtinis išteklius atsinaujina kiekvieną sezoną, todėl yra ypač draugiškas aplinkai. Lietuvos klimatas idealus pluoštinėms kanapėms augti: nekaršta, pakanka drėgmės, todėl pluoštas yra švelnus, elastingas. Šiandien iš kanapių galima pagaminti apie 25 tūkstančius skirtingų produktų: aliejų, turintį gydomųjų savybių, spalių briketus, naudojamus šiluminėse elektrinėse, kanapinį betoną ar plaušo vatą, naudojamus statybose ir namo šiltinimui. Netgi naujojo BMW elektromobilio „i3“ durelių garso izoliacijai yra panaudota kanapių medžiaga. Tad vystant šio augalo auginimą bei platų jo panaudojimą, galima ir apsaugoti aplinką, ir sukurti žmogui reikalingus produktus.

Eko ūkiuose įmanoma rasti ir daugiau augalų, galinčių išmaitinti nuolat augantį žmonių skaičių ir tai padaryti visiškai nenunuodijus jau sergančios aplinkos. Eko ūkiai tampa savotiškomis laboratorijomis, kuriose išbandomi, atrenkami, dauginami naujai atrasti senieji augalai, atgaivinamos aplinkai draugiškos jų auginimo bei perdirbimo technologijos, stengiamasi sujungti protėvių išmintį su naujais moksliniais atradimais. Prognozuojama, kad ateitis ir sėkmė priklauso būtent išmintingiems verslams. Jų pradininkai – būsimieji atsakingo ateities verslo novatoriai ir lyderiai, nes pirmieji išbando tai, be ko neišsivers pasaulis jau artimiausiu laiku. Tam pritaria ir jau minėtas C. Pelletier: „Augant žemės gyventojų populiacijai bei aštrėjant su maistu ir gėlo vandens stygiumi susijusioms problemoms, mąstymas apskritimu suteikia daugybę alternatyvaus verslo galimybių. Nėra abejonių, kad tie, kurie pirmieji jas sugriebs, taps ateities lyderiais.“

Nustatyti laimės indeksą

Žmogus

Nustatyti laimės indeksą Nustatyti laimės indeksą

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŽMOGUS

mogaus gerovė dažnai siejama su jo vartojimo galimybėmis. Tačiau ar toks požiūris iš tiesų didina žmogaus laimės indeksą – to klausiame doc. dr. Guodos Azgurdienės, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančios socialinę politiką. G. Azgurdienė taip pat yra ekologiškais gaminiais prekiaujančių parduotuvių tinklo valdybos narė. Todėl pokalbis apie ekonomikos modelius, skatinančius ar ribojančius vartojimo įpročius, išsiplėtė iki pasekmių gamtai bei žmonijos likimo prognozių. Pagrindinė vartojimo funkcija – patenkinti žmogaus poreikius. Tačiau kas nutiko, kad jis tapo besaikis? Nutiko taip, kad žmogus išmoko veikti labai efektyviai, gebėti prigaminti daugiau prekių ir paslaugų nei kada buvo galima tikėtis. Išėjome iš trūkumo eros ir atėjome į pertekliaus laikmetį. Vartojimo funkcija ir dabar yra patenkinti vartotojo poreikius. Tik tie poreikiai gerokai išaugo. Ar laisvos rinkos ekonomikoje įmanomas vartojimo mažėjimas? Vartojimo mažėjimas iš principo galimas tik laisvoje ekonomikoje. Reguliuojamoje ekonomikoje žmonės nuolat jaučia kažkokį trūkumą, todėl jų alkis palaikomas ir stiprinamas. Reguliuojamoje ekonomikoje nėra net teorinės galimybės, kad žmonių noras vartoti sumažės – prisiminkime sovietmetį ir tą alkio bei vartojimo protrūkį, kuris mus apėmė atsiradus laisvei. Alkis neatsirado su laisve – jis augo ir brendo su apribojimais. Kadangi šiuo metu mums iki laisvos ekonomikos labai toli, sunku net svarstyti, į ką noras vartoti pavirstų nurimus alkiui. Čia jau ne ekonomika, o žmogaus prigimtis. Aišku viena, marksistai buvo visiškai neteisūs, sakydami, kad žmogus turi patenkinti savo materialius poreikius, o tada jau jis turės laiko kultūrai ir dvasingumui. Matome, kad kai kuriems žmonėms tie dalykai svarbūs, o kai kuriems nesvarbūs ir skurde, ir turte. Bet kuriuo atveju žmogus savo vartojimą turi apriboti pats, matydamas to prasmę ir neišvengiamumą. Jei tai bus apribota politine valia, žmonės to nelaikys teisingu dalyku ir vienaip ar kitaip ribas apeis: vogs, papirkinės. Prisiminkime sovietmetį. Nebent tų gėrybių tiesiog neliktų dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl gamtos stichijų, ir žmonėms vėl reikėtų pradėti nuo pradžių. Algimanto Bakšio nuotraukos

ILONA PETROVĖ

Žmogus

18 Ar besaikis vartojimas keičia moralines mūsų vertybes? Pravartu atsigręžti į istoriją: visais laikais žmonėms atrodė, kad jie gyvena moralės žlugimo laikais. Apie tai kalba bene kiekvienas literatūros kūrinys: nuo Dantės ir Donelaičio iki Gėtės, Akunino ir Parulskio. Koks gi tas metas, kuomet žmonės buvo moralūs? Antika? Malonumų ir vartojimo rojus. Viduramžiai? Renesansas? Europiečių nusiaubtas Amerikos žemynas, hitlerizmas ir stalinizmas, masinis prasigėrimas Anglijos, Lietuvos ir Rusijos kaimuose. Kas pasikeitė? Visais laikais tas pats. Karai, intrigos, kova dėl valdžios, konkurencija, skundai, pavydas, plėšikavimas, parsidavimai, baimė – visų laikų ir visų socialinių sluoksnių nuodėmės. Besaikis vartojimas tik dalelė iš jų, net ne pati bjauriausia. Pasikeitė du dalykai. Pirmas – dėl globalumo ir masinės informacijos priemonių mes daugiau apie tai žinome. Ir antra, šiandien žmogus turi labai daug priemonių kenkti: sau, kitiems, gamtai. Gamta nukenčia pirmiausia dėl karų, ginklų bandymų, tiriamųjų programų, tada dėl masinės gamybos, intensyvaus žemės ūkio ir masinio vartojimo taip stipriai ir visuotinai, kaip anksčiau nebūdavo. Ne dėl to, kad anksčiau žmogus buvo geresnis, o dėl to, kad buvo silpnesnis.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŽMOGUS Dažnai laimės indeksas apskaičiuojamas BVP dydžiu, ekonomikos augimu. Ar vartotojiškoje visuomenėje egzistuoja riba, po kurios žmogaus gyvenimo gerovė jau nebepriklauso nuo galimybių įsigyti kuo daugiau materialių dalykų? Nesu tikra, kad visi supranta, jog laimė jokiais indeksais bei apibrėžtais kriterijais nepamatuojama. Daug mokslininkų, tyrėjų, autoritetų labai rimtai to darbo imasi ir, atrodo, tiki jo prasme. Materialių gėrybių riba, kurią peržengus laimės jausmas nuo turto nebepriklauso, kiekvienam yra skirtinga ir net nemanau, kad tie dydžiai aiškiai susiję. Nors yra tokių, kurie savo laimę sieja tik su materialiomis gėrybėmis. Nesu tikra, kad praturėję jie jaučiasi laimingesni. Yra žmonių, kurie ir skursdami laimingi, o turtingų, bet nelaimingų – tikrai ne mažiau. Todėl ir nematau laimės indeksų skaičiavimo, siejant laimę su BVP ar ekonominiu augimu, prasmės. Kita vertus, tam tikra materiali atrama žmogui yra reikalinga, bet ją jis turi užsidirbti. Valdžia skatina ekonomikos plėtrą kaip būdą naujoms darbo vietoms kurti, žmonių gerovei užtikrinti. Tačiau žemės resursai yra išsenkantys, pasaulis baigtinis, galbūt kaip tik šalys turėtų mažinti ekonomikos augimą, kad būtų užtikrinta žmonių gerovė ir dabarties, ir ateities kartoms? Nereikėtų painioti valdžios retorikos ir jos tikslų. Kiekvienos valdžios tikslas yra valdžios išlaikymas ir stiprinimas. Tam būtina nuolatinė ekonomikos plėtra, kuri pripildo biudžetą, leidžia žmonėms dirbti ir uždirbti, gauti ir tikėtis išmokų. Jei numatomi kokie struktūriniai pakeitimai, pavyzdžiui, socialinio sektoriaus reformos, perėjimas prie mažiau aplinkai kenkiančių energijos šaltinių, efektas pasiekiamas vėliau. Esama valdžia nebetenka nei laurų, nei įplaukų. Todėl visos valdžios labiausiai nenori tokių pertvarkų. Gal pasaulį išgelbės žalioji ekonomika? Ekonomika būna dviejų rūšių: laisva, kur sprendžia žmonės, ir valdoma centralizuotai, kur valdo valdžia ir jos įgaliotiniai. Ekonomikos žalumą ar kitą spalvą nulemia ne jos struktūra, o žmonių vertybės. Jei ekonomikos vyksmą lemia žmonės, jų norai ir preferencijos formuoja pasiūlą: kas, kaip, kiek daug bus gaminama. Jei žmonės nori žaliųjų vertybių, ekonomika persiorientuoja į jas. Tačiau tik tokiu atveju, jei valdžia, įgyvendindama savo siekius: išlaikyti monopolijas, itin gausiai biudžetą papildančias sritis, karinę pramonę, tam netrukdo. Šian-

dien Vakarų pasaulyje ekonomika yra labai stipriai apribota būtent valdžios. Žaliosioms iniciatyvoms sunku pakeisti ekonomikos kursą, nes ir žalių vartotojų nėra tiek daug, ir pačią vartotojų įtaką gerokai mažina įvairios socialinės inžinerijos priemonės. Kokia yra socialiai atsakinga įmonė? Ar pas mus socialinis atsakingumas nėra tik deklaratyvus? Socialinės atsakomybės sąvoka yra labai prieštaringa, todėl ir kelia prieštaringus jausmus. Nereikėtų painioti socialinės atsakomybės kaip vadybos standarto ir kaip moralinės savininkų nuostatos. Socialinė atsakomybė, taip kaip ji apibrėžta Europos Sąjungos ir Lietuvos politiniais dokumentais, yra tam tikras įmonės veiklos standartas. Jei atitinki jo punktus, gali vadintis socialiai atsakingu. Ką darai už tų punktų – tavo reikalas. Įmonių savininkų bei vadovų moralinė atsakomybė yra visai kitas dalykas. Ją tie žmonės arba prisiima, arba ne. Tai niekaip neįforminama ir niekas negali patikrinti, kiek moraliai jie elgiasi. Tačiau tik pastaroji pozicija ir yra socialinė atsakomybė. Nes atsakomybė – moralinė kategorija, o moralė taip pat nepamatuojama kaip ir laimė. Įmonė, kurios akcininkė aš esu, neturi ir neplanuoja diegti socialinės atsakomybės standarto. Tačiau kaip rinkos dalyviai mes esame moraliai atsakingi savo klientams, darbuotojams, tiekėjams bei kitiems partneriams. Pasirinkę tokią veiklos sferą išreiškiame ir savo atsakomybę gamtai. Aš nemanau, kad paprastas elektros taupymas, šiukšlių rūšiavimas ar naudotos technikos keitimas nauja yra socialinė atsakomybė. Tai paprasčiausias padorumas kaip ir atlyginimų mokėjimas baltai. Socialinė atsakomybė yra gerokai sunkiau matomas ir įvertinamas dalykas, kuomet dėl aplinkos tausojimo ar kitos vertybės priimami mažiau pelningi sprendimai, ir apie tai laikraščiai neparašo. Kam kyla didžiausia grėsmė dėl besaikio vartojimo? Grėsmės ir nesaugumas yra žmogiškosios būties kasdienybė. Besaikis vartojimas labiausiai kenkia patiems besaikiams vartotojams, nes švaisto jų laiką ir energiją. Tačiau pasiekęs tokius mastus, šis reiškinys kenkia gamtai tiek, kad grasina pačiam žmogaus išlikimui. Tik pačių žmonių susivokimas, kad baigia kirsti šaką, ant kurios sėdi, galėtų pakeisti tendencijas. Tačiau reikia, kad tai padarytų kritinė žmonių masė, ne vienetai ir net ne tūkstančiai.

Eko miestai ne tik brėžiniuose

Tema

miestai ne tik

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Malena Karlsson nuotraukos

TEMA

kvėpti tyro oro, gėrėtis tyvuliuojančiu vandeniu, be baimės valgyti savo užaugintą maistą – viso to mes ieškome mažose gyvenvietėse ar atokiuose kaimeliuose. Tačiau pasaulyje kuriasi ir didelių bendruomenių miestai, kurių planai braižomi atsižvelgiant į aplinkos tausojimą. Tokių miestų gyventojai kelia ambicingus tikslus – gyventi be atliekų ir taip mažinti klimato kaitą pasaulyje.

Eko miestai – tai bendruomenių grupės, kurias sudaro 15-45 tūkstančiai žmonių. Tokių miestų galime rasti visame pasaulyje: didelės apimties projektai pradėti vystyti Kinijoje, taip pat ir Kanadoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje. Neseniai parengtas eko miesto projektas ir Lietuvoje. Pagrindinis tokių miestų kūrimo tikslas – sulėtinti klimato kaitą, mažinant išmetamų teršalų kiekį. Metano dujos, kurios susidaro atliekoms yrant sąvartyne, sudaro 15 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Šie skaičiai iš tiesų dideli, nes metano dujos net 21 kartu labiau prisideda prie globalinio atšilimo nei anglies dioksidas. Todėl bendruomenės visų pirma stengiasi kiek įmanoma labiau mažinti atliekų kiekius. Eko miestai kuriami vadovaujantis griežtais principais. Atliekos turi būti naudojamos kaip energijos ištekliai. Taip pat privaloma laikytis atliekų panaudojimo hierarchijos: sumažinti, naudoti pakartotinai, perdirbti ir sunaikinti. Svarbu į atliekų tvarkymą įtraukti visus su atliekų atsiradimu susijusius dalyvius. Kartu ieškomi atliekų mažinimo būdai bei šalinami veiksniai, prisidedantys prie globalinio atšilimo. Naudojamos nepavojingos aplinkai statybinės medžiagas. Mažinami transporto išmetamųjų dujų kiekai. Raginamos bendruomeninių atliekų ir išteklių iniciatyvos. Siekiama, kad kuo mažiau atliekų pasiektų sąvartynus. Be to, skatinama ilgai naudojamų ir lengvai perdirbamų produktų gamyba. Kuriant eko miestus projektuojami įvairūs mechanizmai, galintys padėti mažinti dėl žmogaus veiklos atlikusių medžiagų kiekius ir išvengti susidarančių sąvartynų dujų pavojaus. Dėl diegiamų inovacijų eko miestų kūrimas reikalauja daug

investicijų, todėl šiandien dar negalime džiaugtis greita jų plėtra pasaulyje. Dažnai projektas apima vos keliolika pastatų, tikintis, kad laikui bėgant ši bendruomenė plėsis. Be to, neretai susiduriama ir su tuo, kad pastangos sukurti tvarią ekologišką bendruomenę pasiteisina ne visada. Nepakanka vien tik sukurti tobulą projektą – kur kas svarbesnis jo įgyvendinimas. Nepaisant visų iškylančių problemų, eko miestų pasaulyje pamažu vis daugėja.

Dongtanas Vienas didžiausių eko miestų projektų – Dongtanas, kuriame 2050 metais planuota apgyvendinti apie pusę milijono žmonių. Projekte yra numatyta sumažinti naudojamus neatsinaujinančius energijos šaltinius iki nulio ir visą reikiamą energiją išgauti iš vėjo jėgainių, saulės kolektorių bei biokuro. Planuota, kad kiekvienas namas ant stogo turės fotogalvaninių elementų masyvus. Iki 80 proc. atliekų turės būti perdirbamos, o organinės atliekos, tarp jų ir ryžių lukštai, kraunamos į didelius bioreaktorius, kur atliekos bus dujofikuotos gaminti elektros energiją ir šilumą. Ant stogų bus veisiami sodai ir augalai, kurie teiks izoliaciją ir filtruos lietaus vandenį, todėl sumažės elektros suvartojimas. Nepaisant didelių lūkesčių, kai kurių ekspertų teigimu, tai visiškai nepasiteisino. Šiandien Dongtanas turi 10 vėjo jėgainių, tačiau statybos, numatytos nuo 2006-ųjų, iki šiol nepradėtos. Projekto vadovas buvo kaltinamas korupcija ir įkalintas, taigi, ir miesto kūrimas atidėtas.

LORETA PUSKUNIGĖ

TEMA

Hamarbis

Tiandžinas Šį ekologišką miestą planuojama pabaigti 2020 metais. Čia turėtų būti apgyvendinta apie 35 tūkstančius žmonių, tačiau kol kas mieste daugiau statybininkų nei gyventojų. Tiandžinas gana dažnai pavadinamas miestu vaiduokliu, nes jo plano įgyvendinimas kol kas egzistuoja tik brėžiniuose. Iki šiol čia apsigyveno 4 tūkstančiai gyventojų ir įregistruota maždaug tūkstantis smulkių įmonių. Vis dėlto, dauguma parduotuvių nedirba. Miestelyje planuojamas trijų kvadratinių kilometrų nuotekų rezervuaras, tačiau tai įgyvendinti pakankamai sudėtinga. Šioms statybos reikalingas nemažas finansavimas, kurį gauti nėra paprasta. Tiandžino pirmininkas į šio miestelio ateitį žvelgia optimistiškai. Jo nuomone, nors statybos ir vyksta lėtai, tačiau tai tėra laiko klausimas, kada jos bus užbaigtos. Kai kurie pastatai bus užbaigti dar šiemet, o ligoninė ir keli parkai bus atidaryti kitąmet.

Geriausi laikai ateina po to, kai tenka patirti skaudžią nesėkmę. Taip nutiko ir su netoli Stokholmo esančiu Hamarbiu, kuris šiandien laikomas vienu pavyzdingiausiu miesteliu, besirūpinančiu ekologija. 2004-aisiais Švedija siekė, kad Hamarbis taptų Olimpinių žaidynių miesteliu, tačiau lūkesčiai neišsipildė. Šiandien bendruomenę sudaro 25 tūkstančiai žmonių ir prognozuojama, kad 2017 metais jų padaugės iki 26 tūkstančių. Hamarbis išskirtinis tuo, kad net 80 proc. visų jo gyventojų kelionių vyksta dviračiais arba visuomeniniu transportu, todėl netenka susidurti su automobilių spūstimis. 1990-aisiais Stokholmo miesto taryba iškėlė klausimą apie globalinio atšilimo pavojų, iš karto po to pradėtas Hamarbio planavimas. Šis miestelis turėtų būti pavyzdys daugeliui kitų miestų: pavyko sumažinti atliekas net 30-40 proc., 2010 metais Hamarbis padėjo Stokholmui gauti „Europos žaliosios sostinės“ titulą. Čia vadovaujamasi principu: šiandien tai – atliekos, rytoj – žaliavos. Miestelio siekis ir yra atliekų panaudojimo optimizavimas, kad jų būtų išmetama kuo mažiau, o naudojamasi atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Hamarbyje įgyvendinama net 75 proc. aplinkosaugos tikslų. Išplanavimas gyventojams leidžia dar paprasčiau rūpintis ekologija: kiekvienas rajonas turi atliekų surinkimo kambarį, į kurį atkeliauja atliekos iš gyventojų namų bei biurų, iš čia jos vyksta į centrinę stotį, kurioje atliekos paverčiamos biokuru, kuris panaudojamas miesto transportui. Hamarbyje viešint pirmą kartą, galima patirti lengvą šoką: nerasite šiukšliadėžių, tačiau nepamatysite nė vienos šiukšlės. Atliekos rūšiuojamos į tris kategorijas: degios, organinės ir perdirbamos atliekos. Visoms joms skirti atskiri konteineriai, ir kiekvienas miestelio gyventojas rūpinasi atliekų rūšiavimu. Net ir tuo atveju, kai žmogus neturi ekologinio sąmoningumo, patekus į šį miestelį sąmoningumas pabunda. Dar vienas eko bendruomenės tikslas – kiek galima labiau sumažinti sunaudojamo vandens kiekį. Čia panaudotas vanduo niekur nedingsta, nes jis antrą kartą naudojamas pastatų šildymui. Šiandien Hamarbio gyventojas per dieną sunaudoja apie 150 l vandens, tačiau siekiama, kad per dieną būtų sunaudojama ne daugiau nei 100 l.

Björn Lofterud nuotr.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

TEMA

Okotoks Okotoks miestelio planas pradėtas dar 1998 metais, šiandien čia gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų. Vienas pirmųjų tikslų buvo sumažinti automobilių išmetamųjų dujų kiekį, o kad būtų paprasčiau tai įgyvendinti rūpintasi, jog žmonės galėtų dirbti kuo arčiau namų arba namuose. Namai statomi tik laikantis aplinkosaugos kodekso ir patys statybininkai savanoriškai įgyvendina vandens bei energijos taupymo iniciatyvas. Visuose būstuose yra vandens skaitikliai, taip pat numatyti augalų laistymo tvarkaraščiai, nes tai padeda taupyti vandenį. Vanduo miesteliui tiekiamas tik iš šalia esančios upės, todėl ypatingai svarbu, kad vandens būtų sunaudojama tik tiek, kiek reikia. Siekiama, kad gyventojai per savaitę išmestų ne daugiau nei tris maišus šiukšlių, ir jos turi būti pristatytos į tam tikrus šiukšlių perdirbimo punktus, kurių miestelyje yra du. Žmonės tai daro noriai ir tai nekelia nepatogumų. Šio miestelio gyventojų tikslas – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 20 proc. Kol kas šių dujų kiekį pavyko sumažinti 15 proc. 2000 metais Okotoks dalyvavo programoje, kurios tikslas buvo parodyti, kad saulės energija gali būti naudojama norint apšildyti būstą. O 2005-aisiais jau buvo pastatytas didžiausias saulės kolektorius visoje Kanados istorijoje.

Į sąvartynus patenka net 40-50 procentų organinių medžiagų tinkančių kompostui, kuris gali būti natūralios trąšos gerinti dirvožemį

Atliekos, irdamos sąvartyne, išskiria metano dujas (CH4), kurios išlieka atmosferoje maždaug 9-15 metų

Apie 60 procentų į šiukšliadėžę patenkančių atliekų gali būti perdirbamos

80 procentų transporto priemonių dalių galėtų būti perdirbtos ir būti panaudotos antrą kartą

TEMA

Kovčegas Kiekvienas metais CO2 kiekis vis didėja, ir dėl šios priežasties kasmet vidutinė oro temperatūra padidėja 0,2–0,4ºC

Vienas litras degalų išskiria apie 2 kg anglies dioksido, prisidedančio prie klimato kaitos

Apie 10 procentų Lietuvoje išmetamų atliekų sudaro stiklas, kuris gali būti perdirbamas

Kasmet visame pasaulyje išmetamų atliekų kiekis padaugėja maždaug 3 procentais

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Kovčego eko kaimas buvo įkurtas 2001 metais, kuomet čia atsikraustė 4 šeimos ir pasistatė nuosavus namus. Per 8 metus buvo pastatyta ir įrengta daugiau nei 100 namų. Dauguma šių namų – iš medžio ir apšiltinti moliu bei šiaudais. Kaip ir dauguma bendruomenių, Kovčegas vykdo edukacinius seminarus ir dalinasi savo patirtimi: 2005-aisiais buvo parengta mokomoji medžiaga „Kaip apšildyti namus žiemai, naudojant molį ir šiaudus“. Dabar eko kaimas ištisus metus turi apie 120 gyventojų, o dar 200 žmonių čia praleidžia laiką tik vasaros laikotarpiu. Kasmet Kovčego internetinėje svetainėje, kuri turi ir anglišką versiją, apsilanko apie 15 tūkstančių žmonių. Įdomu tai, kad yra organizuojami Kovčego bendruomenės susirinkimai, kuriuose priimami reikšmingi bendruomenei sprendimai. Tai daroma tiesiog balsuojant, o 75 proc. balsų – jau dauguma. Norintys parduoti savo būstą turi atitikti tam tikrus reikalavimus: pardavėjas turi būti čia pragyvenęs bent 2 metus, jo ūkis ekologiškas, taip pat svarbu gauti Kovčego bendruomenės leidimą, kuris gali būti suteiktas tik susirinkimo metu.

TEMA

Bicesteris Jungtinėje Karalystėje per pastarąjį šimtmetį vidutinė metų temperatūra pakilo 0,7 °C, o tai kelia nerimą mokslininkams. Taigi Jungtinės Karalystės planuose taip pat numatomas eko miestelio įkūrimas, kuris būtų įgyvendintas Bicesteryje. Šį miestelį turėtų sudaryti 393 pastatai 50 akrų teritorijoje, o vien tik žali augalai užimtų 40 proc. aplinkos. Čia pat bus įkurtas ir ekologinis verslo centras bei mokykla. Saulės baterijos bus naudojamos išgauti elektros energiją, kuri bus paskirstyta šildymo sistemoms bei elektrinėms transporto priemonėms. Susisiekimas turėtų būti itin patogus – nuo namų iki metro ar autobusų stotelės netektų eiti ilgiau nei 10 minučių. Tikimasi, kad 2026 metais miesto įkūrimas bus užbaigtas ir tai padės ženkliai sumažinti išskiriamo anglies dioksido kiekį.

Birštonas 2013 metais Birštone patvirtinta „Eko miestas“ koncepcija. Šio projekto tikslas – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir sukurti bendruomenę, kurioje nebūtų išmetamos anglies dioksido dujos. Planuojama į projektą įtraukti 13 daugiabučių namų ir 3 viešosios paskirties pastatus, kuriuose bus sunaudojama 30 proc. mažiau energijos nei dabartiniuose modernizuotuose pastatuose. Norint to pasiekti planuojama įrengti 2 MW biokuro katilą su kondensaciniu ekonomaizeriu bei 100 kW kogeneracinę jėgainę. Tokio tipo projektas yra pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Tikimąsi, kad šio projekto priemonėmis vėliau pasinaudos ir kitos šalies savivaldybės.

Sudėtinga tvirtai atsakyti, ar eko miestai pasiteisina, ar tai ženkliai prisideda prie gamtos tausojimo. Vis dėlto, kiekvienas turi pradėti nuo savęs, o tai reiškia, jog privalo rūpintis supančia aplinka. Eko miestai gali padėti paprasčiau įgyvendinti ekologines idėjas, tačiau svarbiausia, kad visi gyventojai būtų sąmoningi ir suprastų, kodėl aplinkos išsaugojimas yra toks svarbus. Geri rezultatai nebus pasiekti, kol bus vadovaujamasi Liudviko XIV nuostata: „Mano amžiui užteks, o po manęs – nors ir tvanas.“ Būtent besaikis vartojimas ir atvedė mus čia, kur esame dabar, ir nebegalime toliau vadovautis tais pačiais principais. Eko bendruomenių kūrimas gali būti puikus pavyzdys, kad įmanoma sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį iki nulio. Nors nemažai planetos gyventojų teigia, kad užsiimti aplinkosauga pernelyg sudėtinga, tai užima per daug laiko. Tačiau tai tėra išankstinis nusiteikimas – pakeitus savo įpročius viskas gali atrodyti kitaip. Galbūt geroji bendruomenių patirtis pažadins ir kitų pasaulio gyventojų sąmoningumą. Keiskimės ir pasaulis pasikeis.

Dviračių era

ŽALIASIS gIDAS

Dviračių era

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŽALIASIS GIDAS

DVIRAČIŲ

ERA

Dviračių naudojimą lemia vietovės klimatas, reljefas, kelių ir gatvių parametrai, automobilių eismo intensyvumas, dviratininko amžius bei kelių eismo kultūra. Šiandien Lietuvoje šios sąlygos dviratininkams yra nepalankios. Todėl kol kas nėra pagrindo manyti, jog dviračiai mūsų šalyje, išskyrus kaimo vietoves, taps pagrindine transporto priemone. Tačiau dviratis visada buvo ir bus mėgstama sporto bei vietinio turizmo priemone.

VLADIMIRS PETROVS

ŽALIASIS GIDAS

Palyginti dviratį su automobiliu, pastaroji transporto priemonė yra mažas namelis. Jis turi stogą, vėdinimą ir šildymą, elektrinį apšvietimą, radijo imtuvą, bagažinę, rakinamas duris, apsaugą nuo vagių. Iškylaujant jame galima miegoti. Automobiliu įmanoma vežtis kelis dviračius, pritvirtintus prie specialių įtvarų, kurie gali būti tiek ant stogo, tiek užpakalinėje arba priekinėje dalyje. Lauke stebime automobilių triukšmingą erą, nors daugelis norime saugiai bei ekologiškai praleisti darbo ar laisvą laiką. Tai neįmanoma: vis tik nebe XIX amžius, visi gi skuba. Tačiau nesuvokia, jog Lietuvos miestai – tai ne Paryžius ar Londonas, kur į darbą ir iš jo keliaujama dvi valandas.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŽALIASIS GIDAS

Jau daugelį metų bandyta Vilniaus gyventojus pasodinti ant dviračių sėdynių, tačiau kol kas automobiliai okupuoja mūsų kiemus, kurie jau ilgus metus yra virtę aikštelėmis, o ne kaimyniškų pašnekesių erdve. Daugeliui kyla klausimas, kaip padaryti Lietuvą dviračių šalimi. Olandijoje arba Vokietijoje toks tikslas jau pasiektas.

O atsakymas yra paprastas – tiesiog sėsti ant dviračio. Galbūt lietuvius įkvėpti sugebės kaimynų latvių asociacija „Apokalipsės riteriai“ (latv. Apokalipses Jātnieki). Vieną dieną vietoje automobilio jie tiesiog pradėjo minti dviračio pedalus ir taip jau ne vienerius metus bando įgyvendinti idėją – XXI amžių padaryti dviračių era. Apie tai, kaip ši idėja gimė, mums pasakoja Latvijos asociacijos „Apokalipsės riteriai“ narys Kārlis Rinkevičs.

ŽALIASIS GIDAS

Kokie jūsų veiklos ypatumai? Esame keistų dviračių asociacija „Apokalipsės riteriai“. Mes gaminame įvairius dviračius ir viską, kas gali būti minama kojomis. Mes – ne verslininkai, todėl nesiekiame savo darbais pasipelnyti ar uždirbti. Mūsų veiklos tikslas – įrodyti, jog automobilių erai vakaras artėja į ežero pusę. Taip pat norime parodyti, kad bet kas gali būti transporto priemonė, jeigu tik kiekvienas, kaip individas, atsikratysime vartotojiško mąstymo būdo. Kaip atsiranda šie keisti ir originalūs dviračiai? Visi žino frazę – negalima dviračio išrasti iš naujo. Šis procesas prasideda, kai kyla noras ir, žinoma, kuomet atsiranda poreikis turėti dviratį. Tik po to pradedame ieškoti medžiagų. 95 proc. dviračių kuriame iš perdirbtų medžiagų. Pavyzdžiui, krovininį dviratį pagaminome iš sovietmečio kino teatro suolų. Ieškodami medžiagų mes apsilankome metalo priėmimo punktuose, sendaikčių turgavietėse, renkame metalą šiukšlių konteineriuose ir statybvietėse. Nuo rastų medžiagų priklauso projekto sunkumas. Bet mes stengiamės kūrybiškai ir sumaniai ieškoti sprendimų, kad sukurtas dviratis tikrai galėtų veikti kaip transporto priemonė. Kokia jūsų asociacijos filosofija? Neseniai diskusijoje priėjome prie išvados, jog mums svarbiausia yra santykiai tarp: važiuojančiojo ir jo dviračio, savo rankomis pagaminto dviračio ir kelių, kuriais jis važiuoja, važiuojančiojo ir kelio, kurį jam reikia įveikti. Bet šiuos santykius visiškai suprasti, suvokti ir pajausti galima tik tada, kuomet esi sukūręs savo dviratį ir buvai pirmą kartą juo važiavęs. Mes įsitikinę, kad kiekvienas dviratis yra tarsi atskira asmenybė. Tai nėra masinis produktas ar gaminys, kuris pagamintas tik kaip banali transporto priemonė.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŽALIASIS GIDAS

Tiesa, kad ketinate surinkti vežimėlius neįgaliesiems? Paprastai asociacija „Apokalipsės riteriai“ neužsiima dviračių neįgaliesiems gamyba. Tačiau šį projektą pradėjo įgyvendinti vienas iš asociacijos įkūrėjų Edgars Spridzāns. Turint omenyje šio žmogaus galimybes, talentus bei atkaklumą, esu įsitikinęs, kad jo vardas vėl nuskambės Europoje.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Kokius socialinius projektus šiuo metu įgyvendinate? Kiekvieną vasarą dalyvaujame įvairiuose renginiuose, kuriuose rodome savo dviračius ir nemokamai leidžiame jais pasivažinėti. Taip pat nuolat organizuojame didelius projektus. Dabar kuriame dviratį su automobilio korpusu: šiam modeliui panaudosime seno žiguliuko dalis. Šį dviratį vienu metu galės minti keturi žmonės. Beje, projekto rezultatus galėsite peržiūrėti socialinio tinklo Facebook „Apokalipses Jātnieki“ profilyje.

ŽALIASIS GIDAS

Nuotraukos iš „Apokalipses Jātnieki“ archyvo ir dviračių parado Vilniuje

Elektra šiandien – atliekos rytoj

TEMA

ILONA PETROVĖ

ors pasauliniu mastu atominės elektrinės (AE) gamina tik nedidelę energijos dalį, atominė energetika vertinama labai prieštaringai. „Atgajos” projektų koordinatorius Linas Vainius mano, kad branduolinių atliekų klausimas – už paprasto žmogaus suvokimo ribų: mes turime surasti sprendimą, kaip saugiai jas palaidoti maždaug 500 tūkstančių ar net milijonui metų. Ši globali problema atrodo be išeities, tačiau jos palikti ateities kartoms taip pat negalime.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Algimanto Bakšio iliustr.

TEMA

Elektra šiandien atliekos...

RYTOJ.

Sprendimas milijonui metų į priekį

Kokie šiuo metu yra žinomi radioaktyvių atliekų laidojimo būdai? Atliekos skirstomos į trumpaamžes (labai mažai radioaktyvias), mažai ir vidutiniškai radioaktyvias bei ilgaamžes (didelio radioaktyvumo). Mažai radioaktyvios yra medicinos pramonės atliekos, rūbai, skysčiai. Vidutinės: energetikos, ūkio, pramonės. O ilgaamžės, didelio radioaktyvumo atliekos – tai panaudotas branduolinis kuras, reaktoriaus dalys, medžiagos, kurios liečiasi su tuo kuru, kuro kasetės. Kiekvienai šių atliekų grupei keliami skirtingi tvarkymo reikalavimai. Mažo ir vidutinio radioaktyvumo medžiagos laidojamos paviršiniuose kapinynuose. O ilgaamžes medžiagas siūloma laidoti giluminiuose kapinynuose. Tačiau kol kas nė viena valstybė neturi konkrečių sprendimų, kaip tai padaryti. Paradoksali situacija: elektrą gaminame dabar, o atliekas sutvarkyti paliekame ateities kartoms, nepasiūlydami nieko konkretaus.

Kas apsunkina sprendimų priėmimą dėl ilgalaikių didelio radioaktyvumo atliekų laidojimo? Ilgalaikis sprendimas, apie kurį svarsto šalys, ilgaamžėms pavojingoms atliekoms turi būti priimtas 500 tūkstančių ar net milijonui metų į priekį, o mažo ir vidutinio radioaktyvumo trumpaamžėms atliekoms – 300 metų. Tai rodo ir problemos mastą, ir tų medžiagų pavojingumą. Pirmiausia, kyla techninė problema. Mes vargu, ar galime nuspėti, kokie geologiniai procesai vyks žemės gelmės vietose, kuriose bus tų atliekų kapinynai: ar bus žemės plutos poslinkių, kurie iškeltų į paviršių radioaktyvias atliekas. Galiausiai kokias medžiagas rinktis: molį, betoną ar ką kitą. Iš kitos pusės – etiniai klausimai. Ar įmanoma ištrinti iš žmogaus atminties laidojimo vietas, kad ateities kartos archeologinių kasinėjimų metu neprisiraustų iki pavojingų medžiagų? Jos gali būti paleistos į aplinką dėl nežinojimo ir turėti didžiulį neigiamą poveikį. Ar galima sugalvoti perspėjimo ženklus, kad ta vieta yra tabu? Puikus žmogaus smalsumo pavyzdys – Egipto piramidės, kurioms tik apie 5000 metų. Tuometinė visuomenė įsivaizdavo, kad faraonai gulės ten amžinai ramybėje. Jas įrengė labai prabangiai, apsaugojo gaudyklėmis, labirintais, kad niekas į jas nepakliūtų, tačiau taip neįvyko. Ateities kartos įvairiais būdais ir tikslais brovėsi į piramidžių vidų. Tad matome, kokia žmogaus reakcija į tabu. Žmogus, susidūręs su šiomis atliekomis susiduria su amžinybe. Sunku prognozuoti 10 metų į priekį, o ką jau kalbėti apie šimtus ar tūkstančius.

TEMA

36 Kaip šalys sprendžia radioaktyvių atliekų laidojimo klausimus? Skirtingos šalys atsižvelgia į savo galimybes: klimatines ir geologines sąlygas. Švedai mąsto apie tunelius po Baltijos jūra. Suomiai, bene labiausiai pasistūmėję šioje srityje, irgi prie Baltijos jūros, Olkiluoto saloje, kasa tunelius granito uolienose. Jie tikisi per 100 metų ten palaidoti savo AE atliekas. Prancūzijoje kitokios geologinės sąlygos, tad ten ieškoma būdų, kaip palaidoti sausame grunte, užliejant kapsules savaime sukietėjančiu moliu. Vokietija bandė atliekas laikinai laidoti druskų kasyklose Ase. Nors vokiečių technologijos gerokai pasistūmėjusios, po keliasdešimt metų paaiškėjo, kad konteineriai neatlaiko, rūdija: dėl sąveikos su oru vyksta cheminės reakcijos. Taigi dalį konteinerių reikia išpakuoti, iškrauti, perkrauti ir iš naujo laidoti. Pasirodo, technologiškai sudėtinga saugoti atliekas laikinuose konteineriuose net ir trumpuoju laikotarpiu – 50 metų.

„

Elektra naudojasi visi, o pašaliniais jos gamybos produktais niekas nenori dalintis.

“

Kaip Lietuvoje tvarkomasi su radioaktyviomis atliekomis? Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykla įrengta dar Sovietų Sąjungos laikais. Gelžbetonio rūsyje krautos atliekos, vėliau jos užpiltos skystu betonu. Čia buvo vežamos ūkinėje veikloje, medicinoje, po mokslinių tyrimų susidarančios radioaktyvios medžiagos. Nepriklausomybės laikais tos vietos papildomai sutvarkytos ir apsaugotos. Bėdų neturėtų kilti. Tikėtina, kad turėsime mažo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų paviršinį kapinyną šalia Ignalinos AE. Techniškai jis įgyvendinamas, tik išlieka etinis aspektas: kaip padaryti, kad, kol jos neutralizuosis, prie jų neprisiliestų žmonės.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Kaip parenkamos vietos branduolinių atliekų saugykloms? Daugelyje šalių atliekos laikinai saugomos šalia elektrinių. Kitokio būdo nėra. O laidojimo vietas parenka, atsižvelgdami į geologines sąlygas: ta vieta turėtų būti seismiškai stabili, joje kuo ilgesnį laikotarpį neregistruota žemės plutos judėjimų. Atliekami geologiniai tyrimai, vykdomi stebėjimai. Daugelį metų JAV, Jukos kalno šachtose, buvo įgyvendinamas didžiulis projektas. Po daugelio metų atlikta ekspertizė atskleidė esant tektoninį lūžį, kilo problemų ir dėl požeminių vandenų. Taigi valstybė nutraukė finansavimą, projektas žlugo, nors investuoti milijardai dolerių. Šiam projektui labai priešinosi Nevados valstijos gyventojai ir politikai, projekto nutraukimas buvo iš dalies politinis sprendimas po prezidento Baracko Obamos išrinkimo. Tačiau ne viską lemia tik geologinės ir finansinės sąlygos. Kitas pavyzdys – suomiai. Jie tunelį rausia pakankamai atkampioje, negyvenamoje vietovėje netoli dabartinių elektrinių: paprasčiau, pigiau ir arčiau suvežti atliekas. Ta vieta pasirinkta dėl tinkamiausių sąlygų ar dėl politinių motyvų? Dažnai tokios vietos parenkamos dėl politinių motyvų. Jei geologinės sąlygos tinkamos, labai dažnai visuomenė piktinasi, o demokratinėse šalyse valdžiai dažniausiai nepavyksta nugalėti jos pasipriešinimo. Ar Lietuvoje parenkant vietas branduolinių atliekų saugykloms kyla problemų? Lietuvoje šis klausimas taip pat šiek tiek politizuotas. Trumpaamžių atliekų kapinynui buvo parinktos trys aikštelės netoli Ignalinos AE: viena pasienyje su Latvija ir Baltarusija. Tų šalių aktyvistai, pilietinių organizacijų atstovai reiškė protestus. Reakcija buvo stipri. Baltarusijos prezidentas net pagrasino statyti kiaulides Lietuvos pasienyje, jei mes įrengsime atliekų kapinyną. Atsisakyta, nors ten daug molio, būtų buvę pigiau ir saugiau: tai yra patikima, nepralaidi medžiaga. Tiek latviai, tiek baltarusiai kaip vieną iš motyvų naudojo tą faktą, kad ten yra Dauguvos upės baseinas. Paradoksas: elektra naudojosi visi, o pašaliniais jos gamybos produktais niekas nenori dalintis. Stabatiškių aikštelė pasirinkta dėl politinių motyvų, nors geologiniu požiūriu – ne pati geriausia vieta. Bet ji yra AE teritorijoje. Techniškai bus sudėtingiau: papildomai reikės vežti molį, kelti apsaugos lygį. Tarp ilgaamžių laidojimo vietų buvo minima Dzūkija. Po žeme yra geležies rūdos, gal kada iškasus ją, šachtose būtų galima įrengti kapinyną. Prie Kauno yra anhidrito druskų, jas iškasus, galbūt būtų galima šachtose įrengti radioaktyvių atliekų saugyklas. Tačiau galime įsivaizduoti šio miesto reakciją. Trečia vieta – prie Ignalinos. Ten politiškai patogi situacija: prie AE žmonės įpratę, mažai tikėtini protestai. Taigi geologinės sąlygos dažnai tampa antraeiliu dalyku.

TEMA Neretai pasigirsta kalbų, jog Lietuva gali tapti palankia vieta, kurioje radioaktyvios atliekos bus vežamos ir iš kitų šalių. Ar tai realu? Dabartinėmis sąlygomis – nepagrįstos kalbos. Nors ne viena šalis apsidžiaugtų, jei nereikėtų radioaktyvių atliekų laidoti savo teritorijoje. Mūsų situacija – tokia pati kaip ir kitų šalių. Mes visi ieškome ir laukiame sprendimo, ką su tomis atliekomis daryti. Yra daugybė apribojimų, sutarčių, įsipareigojimų, taip paprastai neatsikratysi jų. Be to, tai ir politiškai jautrus klausimas: kuri šalis norės kapinyno savo teritorijoje, kokia būtų vietinių gyventojų reakcija. Būta svarstymų kooperuotis mažoms savo teritorija šalims (Vengrijai, Čekijai, Slovakijai, Belgijai), kurios turi AE, ir įrengti regioninį kapinyną, bet ne visų geologinės sąlygos palankios. Tačiau nežinia, kaip tai įgyvendinti. Dažnai mažo radioaktyvumo atliekos vadinamos švarios, nes jos neva nekelia pavojaus žmonėms bei aplinkai. Ar tai reiškia, kad jos gali būti tvarkomos ne taip atsakingai? Be abejo, jos vis tiek yra radioaktyvios. Tik jas technologiškai paprasčiau tvarkyti. Patys specialistai ginčijasi dėl silpnos spinduliuotės poveikio gyvam organizmui. Jie sako, kad nėra tokios sąvokos nepavojinga radiacija. Net ir mažas radioaktyvumas yra kenksmingas, tik poveikis pasireiškia per ilgesnį laiką. Nors yra nustatytos leistinos normos, ilgai būnant tokioje aplinkoje, organizmas prikaupia radiacijos, kuri vėlesnėms kartoms gali pasireikšti tokiu pašaliniu poveikiu kaip genetiniai pakitimai. Kiti specialistai sako priešingai: jei yra leistina norma, kuri neviršijama, vadinasi, viskas gerai. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad tos normos nustatytos iškart po Antrojo pasaulinio karo. Nė viena pramonės šaka nesuinteresuota, jog normos būtų griežtinamos. Vienas iš branduolinių jėgainių šalininkų argumentų, kad AE anglies dioksido į aplinką išskiria žymiai mažiau nei atsinaujinantys šaltiniai, todėl padeda spręsti šiltnamio efekto problemą. Ar galima įvertinti tokią naudą? Tai rinkodaros triukas. Aplinkosaugininkai nevertina AE kaip šiltnamio efekto mažinimo būdo. Pasaulyje AE sudaro tik 10-12 proc. energetinių šaltinių. O norint reikšmingo poveikio, reikėtų labai daug jų pastatyti. Tačiau kur mes dėsime branduolines atliekas? Jau dabar nežinome, ką su turimomis darysime, dėl to tai nėra sprendimas. Be to, ar pakaktų urano išteklių? Globaliu mastu atominė energetika nėra sprendimas šiltnamio efektui mažinti.

Ar išeitis yra atsinaujinantys šaltiniai? Kiekviena energetika, atsinaujinanti ar ne, turi pašalinį poveikį. Tik atsinaujinančių šaltinių jis – žymiai mažesnis. Radioaktyvios atliekos susidaro ne vien iš branduolinės energetikos, tačiau didžiausia ir pavojingiausia dalis iš AE. Visame cikle susidaro radioaktyvios atliekos: pradedant urano rūdos kasimu, sodrinimu, perdirbimu, transportavimu, elektros gamyba ir baigiant AE uždarymu. Atliekų turime, tad privalome jas tvarkyti. Tačiau nebereikėtų didinti problemos, jos neišsprendus, t. y. statyti naujų AE. Yra kitų prieinamų elektros gamybos būdų, kurie nesukuria tiek problemų. Bet poveikio aplinkai tyrimai nenuteikia taip pesimistiškai. Tiek „Atgajos”, tiek „Greenpeace” organizacijos atidžiai studijavo naujos Visagino AE poveikio aplinkai ataskaitą. Joje nėra jokio sprendimo, kaip bus tvarkomos naujos radioaktyvios atliekos. Jos tarsi pridedamos prie Ignalinos AE atliekų. Kadangi atliekų dar nėra, šis klausimas nesvarstomas ir paliekamas ateities kartoms. Dabar svarstomas tik elektrinės klausimas. Labai įdomiai skamba teiginys, kad kas benutiktų, radiacija neišplis už AE ribų. Jau pilna istorijoje pavyzdžių, jog radiacija neturi sienų. Rašant minėtą ataskaitą, nebuvo vertinama konkreti technologija, reaktorius ir modelis. Tiesiog abstrakčiai įvertinti visi tuo metu žinomi reaktoriai ir pripažinta, kad nė vienas iš jų nepadarys didžiulio neigiamo poveikio aplinkai. Ir be tyrimo buvo galima taip pasakyti: tai daugiau politinė deklaracija nei realus įvertinimas.

Pasaulyje apie

12% elektros

vis dar gaminama

436-iose

atominėse elektrinėse

Už gyvybę vandenų

PRODUKTAI

KARTU SU „LARTA“

Už gyvybę vandenų UŽ GYVYBĘ VANDENŲ

IeVa mALAIŠKAITĖ

ai šeimos galva perka žuvį pietums turguje, o restorano šefas užsako ją naujo meniu patiekalams, vandenynų gelmėse atsiranda grėsmė išnykti ragaujamos žuvies rūšiai. Daugiau nei pusė pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti, dar trečdalis – pereikvoti arba ženkliai sumažėję. Prognozuojama, kad po mažiau nei 40 metų komercinės žvejybos ir visai nebeliks. Lietuvos žvejai jau parduoda savo laivus, nes per pastaruosius metus sugaunamų žuvų kiekiai sumažėjo tris kartus. Kiekvienas, kuris renkasi nykstančias ar prastomis sąlygomis auginamas žuvis, tokias kaip tunas, lašiša, ryklių mėsa, unguriai, paltusas, tropinės krevetės, tokiu būdu prisideda prie dar spartesnio jų nykimo. Šios žuvys tapo nepakeičiamomis restoranuose dėl būtent visuomenės norų formuojamos pasiūlos. Tačiau jeigu virtuvės šefai pirmenybę teiktų vietinėms, nenykstančioms žuvims, galėtų pakilti net virtuvės prestižas restorane: šviežia, vietinė produkcija, patikrinama kokybė. O skonių gurmanai būtų pamaloninti ar nustebinti plačiu vietos žuvies rūšių pasirinkimu. Lietuvos gamtos fondo išleistame vadove „Ką žinote apie žuvį ant jūsų stalo?“ aptariama, kaip kiekvienas gali elgtis atsakingai ir savo sprendimu išgelbėti nykstančias žuvis. Jei tik yra poreikis ir toliau mėgautis įvairiomis jų rūšimis, jau šiuo metu yra galimybė domėtis veiksmais, padėsiančiais išsaugoti pamėgtus vandens gyvius. Esminė taisyklė

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

– žinoti, kaip tikslingai pasirinkti žuvį. Toliau pateikiamos minėto leidinio autoriaus, gamtosaugos eksperto Roberto Staponkaus patarimai, kuo visgi pakeisti nykstančias žuvis. Viskas daroma dėl to, kad šių ištekliai galėtų atsinaujinti. „Otai niekur nėra aptinkami gausiai, tačiau tai labai vertinama žuvis, dažnai gaudoma neršto metu. Oto filė siūlyčiau keisti didesnėmis upinėmis plekšnėmis, kurios yra dažnos mūsų vandenyse. Žinoma, niekas nežino, kaip mūsų priekrantė gali pasikeisti dėl iš Juodosios jūros atkeliavusio juodažiočio grundalo. Nors jis įsikūrė mūsų vandenyse jau prieš 10 metų, tačiau tik dabar stebimas populiacijos sprogimas. Blogiausios prognozės teigia, kad plekšnių gali smarkiai sumažėti per ateinantį dešimtmetį. Tiesa, pačio grundalo mėsa yra be ašakų ir gana skani, todėl nenuostabu, jog yra įprasta Viduržemio ir Artimųjų Rytų virtuvėse.

Audingos Bakšytės iliustr.

PRODUKTAI

Jūros lydeką, kuri ypatingai gausiai gaudoma pietinėse jūrose, siūlyčiau keisti menkėmis. Blogiausiu atveju galima rinktis europinę jūrinę lydeką. Rinkitės menkes, sugautas mūsų vandenyse. Atlikta studija, kurios duomenimis, mūsų zonoje pagaunamos menkės yra sukaupusios mažiausius kenksmingų medžiagų kiekius visoje Baltijoje. Manau, kad tokios išvados gana teisingos, nes ties mūsų krantais laikosi jaunos menkės, kurios nespėja sukaupti didelių kiekių toksinų. Taip pat galite išbandyti ir ledjūrio menkes.

Tilapijos dažniausiai auginamos Azijos ūkiuose, kur augimo hormonų ir antibiotikų naudojimas bei kontrolė yra nereglamentuoti. Tai augalėdės žuvys, bet dėl selekcijos jos nebeatsparios ligoms, todėl naudojama daug cheminių preparatų. Manau, čia reikia apsispręsti patiems. Tai beskonė žuvis, todėl ją iš esmės galėtų pakeisti bet kuri kita žuvis.

Nors laukinės lašišos ir labai retas atvejis Lietuvos restoranuose, jų reikėtų iš viso vengti. Šiaurės rytų Atlante jos ištekliai labai negausūs, Baltijos jūroje jų taip pat yra smarkiai sumažėję dėl mokslininkų rekomendacijų nesilaikymo, skiriant jų sugavimo kvotas. Tuo tarpu ūkiuose užauginamų lašišų pašarui sunaudojama daug kitos rūšies žuvų. Pašarų gamyba tampa vienu iš aplinkos taršos šaltinių. Lašišą visiškai turėtų atstoti kurpė. Tai yra tai pačiai lašišinių šeimai priklausanti žuvis. Galima rinktis ir kitus lašišų, kurios yra sugautos ties Aliaskos krantais, pakaitalus – nerka didžioji lašiša, karališkoji lašiša, Keta, o paskutinis pasirinkimas galėtų būti Lietuvoje užaugintas vaivorykštinis upėtakis.

Skorpionžuvės mėgėjams derėtų žinoti, jog tokios žuvies nėra. Nesuprantu, kaip prigijo skorpionžuvės pavadinimas, juk tai ne kas kita, kaip mažaakis pangasijas. Man asmeniškai pangasijas šiek tiek primena ešerį. Tai yra vietinė žuvis, kurios mūsų vandenyse gausu, o tuo labiau Kuršių mariose bei Nemuno deltoje.

Paprastojo gelsvauodegio tuno ar kitų tunams giminingų žuvų, pavyzdžiui, durklažuvių, juodųjų marlinų ir mėlynųjų marlinų ištekliai labai išeikvoti, o kai kurios įrašytos į Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos Raudonąjį sąrašą. Tuną puikiai galima pakeisti kitomis tos pačios šeimos žuvimis, aš siūlyčiau skumbrę. Šviežia skumbrė mažai nusileidžia tunui. Kitas pasiūlymas – rinktis mažesnes tunų rūšis, pavyzdžiui, dryžuotąjį tuną, kuris dažniausiai gaudomas Indijos vandenyne.

Ungurių ištekliams yra iškilusi grėsmė, nes stiklinių unguriukų skaičius, pasiekiantis Europos krantus, kasmet mažėja. Daugelyje Baltijos valstybių ungurių žūklė yra draudžiama, o pats ungurys įrašytas į Raudonąsias knygas kaip saugoma rūšis. Ne veltui ungurio kaina kasmet kyla vis aukščiau. Dėl savo mėsos ungurys yra laikomas delikatesu, todėl jam lygiavertį pakaitalą surasti gana sunku. Vienintelis realus pretendentas – afrikinis šamas plėšikas arba daugumai geriau žinomas kaip „afrikinis šamukas“. Tiesa, jis turėtų būti šviežias, todėl siūlyčiau rinktis užaugintą Lietuvoje.“

Sodininkauti arba sulėtinti gyvenimą

ŽALIASIS gIDAS

Sodininkauti arba sulėtinti gyvenimą Sodininkauti arba

sulėtinti gyvenimą

DANIELĖ ŠLEŽIENĖ

reitis, apėmęs mūsų gyvenimus, sukelia adrenaliną, o tuo pačiu ir jausmą, kad pamažu prarandame pojūčius bei tikrąjį mėgavimąsi tuo, ką darome. Prieš pristatydama sodą, kurio priežiūrai nereikia daug pastangų ir būtent todėl tinkamo greičio įsuktiems žmonėms, siūlau pasielgti netradiciškai – sustoti. Sustoti tam, kad sodininkavimo džiaugsmas taptų kitokio gyvenimo pradžia: su tikrais pojūčiais bei mėgavimųsi. Lėtumas – anaiptol ne tingumas ir ne vien fizinė būsena. Lėtas gyvenimo būdas – tai gyvenimas tokiu greičiu ir ritmu, koks jis yra tinkamas kiekvienam žmogui asmeniškai. Tai proto būsena, leidžianti suprasti tikruosius savo poreikius, kiekybę paversti kokybe, o darbą sumažinti taip, kad netektų daryti to paties kelis kartus. Ironiška yra tai, kad laisvo laiko taip pat nebepavyksta leisti lėtai. Laisvalaikis pramogaujant suvartojamas tokiu pačiu greičiu, kokiu praryjamas ir greitas maistas: be tikslo, malonumo ir naudos. Net tradicijos ar šventės tampa tuo, ką žmonės pažymi kalendoriuje kaip bilietėlį viešajame transporte. Kiekvienas nesunkiai galėtų atsisakyti bent pusės savo dienotvarkės darbų ne tik savo, bet ir aplinkinių naudai. O atsiradusį laiką užpildyti tuo, prie ko linksta jau seniai, tik vis atidėlioja. Galbūt tai amatai, kulinarija ar menas. Dabartis yra tinkamiausias laikas išmokti, ką nors naujo. Panašūs svarstymai prieš maždaug 35 metus paskatino Italijoje atsirasti dabar jau tarptautinį pripažinimą pelniusį judėjimą – lėtąjį sodininkavimą. Šis judėjimas suteikia galimybę įvertinti savo

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

tikruosius poreikius bei sumažinti darbo apimtis. Toks sodininkavimas reikalauja išmokti strateguoti kuriant bei prižiūrint sodą. Sodas yra konkreti vieta erdvėje, taip pat ir žmogaus bei gamtos kūrybinis procesas. Todėl sodininkavimas tampa ne tik veiksmu, bet gyvenimo būdu, visų pirma auginančiu patį sodininką. Tad aplinkos sutvarkymas gali reikšti gerbūvį, tačiau ne sodą. Tai reiškia, kad daugiabučio balkone gali vykti tikresnis sodininkavimas negu kelių arų specialistų sukurtoje teritorijoje. Naujas požiūris į sodą suderina du priešingus dalykus – darbą ir poilsį. Sodas suteikia naudą ir malonumą, žinias ir kūrybą. Jis gali padėti pažinti save, auklėti vaikus, suteikti sveikatos, perprasti ekologiško gyvenimo būdą, galiausiai suteikti laimingą gyvenimą. Keičiantis požiūriui įmanoma atrasti ir naujas savo pačių galimybes. Negalima turėti lėto sodo, jei visur bėgama. Bet nuo ko nors pradėti reikia. Tad kodėl nepabandžius pradėti nuo dalykų, kurie duoda konkrečius ir akivaizdžius rezultatus bei dosniai atliepia įdėtas pastangas.

ŽALIASIS GIDAS

Pirmieji sodininko žingsniai Pirmasis etapas kuriant sodą gali būti įveiktas tik radus atsakymą į klausimą, kodėl žmogui to reikia. Tai sunkiausia dalis. Naujajam sodininkui vertėtų nusimesti įtampą ir spaudimą, nes čia sprendimus priimame tik jis. Antras žingsnis – atsakyti į klausimą kaip. Reikia įvertinti savo poreikius bei vietos galimybes. Tai metas, kai sodo kūrėjas turi strateguoti, galvoti, ieškoti patogių variantų, tačiau lėtai. Veiklumas – tikslo nebuvimo išraiška kaip sakė rašytojas Markas Tvenas. Pati vieta dažnai pasufleruoja sąlygas bei tokius priežiūros būdus kaip lysvių įrengimą ir laistymo sistemas, taip pat nulemia augalų pasirinkimą. Žmogus, išmokęs išgirsti tai, išmoksta išgirsti ir kitus bei save. Sodas gali būti bet kokio dydžio ir ne tik lauke. Bute taip pat galima susikurti kuo tikriausią sodą, suteikiantį begalę naudos ir malonumo. Idėja priklauso nuo tikslo ir galimybių. Sodininkavimui tinkami visi augalai, netgi nekultūriniai. Sąvoka piktžolė turėtų būti pamiršta. Bendraminčiai visada yra gyvenimo malonumo dalis, todėl sodininkaujant bendravimas ne mažiau svarbus. Tuo remiantis, galima dalintis sėklomis, auginiais ir patirtimi. Be to, drauge įgyvendinti įvairius projektus ir propaguoti žaliąją idėją. Toks sodininkavimas turi dar vieną privalumą – juo užsiimti gali visi: bet kokio amžiaus, bet kokios socialinės padėties, fizinės ar psichinės sveikatos žmonės. Nereikia lenkti nugaros ir plūktis vagose, nereikia net žemės sklypo turėti.

Vienas kvadratinis metras Laiko, išteklių bei vietos taupymo filosofiją atspindi vieno kvadratinio metro arba vienos kvadratinės pėdos sodininkavimo būdas. Užsiauginus nedidelį, vieno kvadratinio metro sodelį, lengvai išmokstama valdyti ir numatyti reikalingus resursus, kad sodas atitiktų asmeninius ar šeimos poreikius. Tokiu būdu nebešvaistomas laikas, žemės plotai, ištekliai. Tokiame sodininkavime įprastai naudojamos uždaros dėžės su dugnu arba formuojama pakelta lysvė. Tokios lysvės žemė nemindoma, todėl ji tampa puri, gerai sugeria drėgmę ir kvėpuoja. Vieno kvadratinio metro sode naudojant dėžes galima nesudėtingai dėlioti konstrukcijas ne tik plokštumoje, bet ir vertikaliai arba vienu metu derinti horizontalų ir vertikalų auginimo būdus. Turint didelį žemės plotą, vienas kvadratinis metras gali tapti sodo dėlionės dalimi, kuri gali būti kuriama šachmatine, sudėtingų raštų ar reguliariojo sodo stiliaus tvarka. Norint įsirengti tokį sodą galima pradėti nuo labai mažai ir plėsti savo ūkį pagal galimybes. Tai dar vienas privalumas. Viename kvadrate gali tilpti visas augalų pasaulis, kolekcija, kompozicija. Kadangi sodas – ne tik valgomi augalai, čia puikiausiai tinka kaktusai, samanos, atogrąžų augalai. Gali driektis peizažai ar improvizacijos japoniško sausojo sodo tema. Sodas kuriamas atsižvelgiant į pagrindines taisykles: sėjomainą, augalų tarpusavio suderinamumą, šviesos, šilumos ir drėgmės poreikius, o svarbiausia – į individualius poreikius.

Ši sistema visai neįrėmina į kvadratėlius. Tai tėra atskaitos sistema, padedanti apskaičiuoti erdvės suvokimą, laiką ir poreikius: tarsi lagaminas prieš tolimą kelionę. Visada verta prisiminti, kad kiekvienas bereikalingas daiktas bus tik papildoma našta gyvenimo kelionėje. Mažiau dažnai yra daugiau

Baltiškoji pirtis

SVeIkaTa

JOS“ KARTU SU „EKOREKOMENDACI

Baltiškoji pirtis BALTIŠKOJI pirtis

DIANA LIETUVININKĖ

uomių epo „Kalevala“ herojus Maineveinas, niekaip nerasdamas atsakymų į jam iškilusius klausimus, iškūrena pirtį ir į ją pasikviečia dievą. Tai ne vien graži metafora: įvairios tautos turi savas vietas, kur eina ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus. Tai gali būti dykuma, šventoji upė ar kalnas. Lietuviams tokia vieta nuo seno buvo pirtis. Nesvarbu kurioje pasaulio šalyje gyventume, visur galima rasti skirtingų atsipalaidavimo ritualų: rytiečiai turi garsiuosius šokančius dervišus (ritualinis šokis sukantis ratu į vieną pusę), japonai neskubėdami mėgaujasi skirtingais arbatos skoniais ir aromatais, o lietuviai atranda gilias tradicijas turinčią baltiškąją pirtį. Pasak Kęstučio Gurevičiaus, Lietuvoje įkūrusio „Baltiškosios pirties“ klubą, autentiška mūsų kraštų pirtis gali ne mažiau atpalaiduoti nei joga, tačiau tam reikia pažinti sukauptą paveldą, prisiliesti prie savo šaknų. Senovės lietuvius pirtis lydėjo per visus jų gyvenimo slenksčius – nuo pat gimimo iki mirties. Pirtyje buvo sutinkama nauja gyvybė, prausiami naujagimiai. Pirtis teikė ir edukacinę funkciją perduodant suaugusių patirtį mažiesiems. K. Gurevičius pastebi, kad baltiškoji pirtis savo esybe yra moteriška. Štai todėl čia neturėtų būti nereikalingo triukšmo, vyriškajam pasauliui būdingos kovos.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Žmogus gimsta, vystosi, bręsta, sensta, miršta – visą šį laiką pasąmonėje ieško motinos įsčias primenančios būsenos, kur buvo ramu, saugu, drėgna, tamsu ir sotu. „Tam, kad galėtume atgimti iš naujo, pamatyti pasaulį kitomis akimis, tapti išmintingesni, harmoningesni, atidesni sau ir kitiems, geresnės erdvės kaip pirtis nėra“, –įsitikinęs K. Gurevičius. „Pirtyje lengva atsipalaiduoti, nes tai yra sava, genetinėje atmintyje užkoduota ir lengvai atgaminama patirtis. Tam nereikia mokytis jokių neįprastų, iš svetimų tautų paveldėtų filosofijų. Pirtis yra ta vieta, kur tu gali pajusti natūralius procesus: pradžią ir pabaigą“, – pasakoja klubo įkūrėjas. Gilias lietuvių tradicijas puoselėjantis pirtininkas pastebi, kad pasaulyje nėra daug tokių geografinių vietų kaip Lietuva, kur gamta išties labai harmoninga. Turime keturis metų laikus, trunkančius po lygiai, ir šis gamtos ritmas puikiausiai juntamas pirtyje, kur susitinka keturios gamtos stichijos: žemė (akmuo), oras, vanduo ir ugnis.

Sveikata

Pirties ritualai Gyvenimas nėra toks, koks yra – jis yra toks, koks tau atrodo. Todėl pirtyje rekomenduojama nekalbėti, atsipalaiduoti, įsiklausyti į save: pajusti ką matai, girdi, užuodi, kokį skonį jauti burnoje ir ką jauti savo kūnu. Tokioje būsenoje pasitelkiant keturias stichijas ir mintį, kaskart susikuriamas naujas mikro pasaulis. Mažiausiai į pirtį reikėtų eiti tris kartus, keturi – privalumas, o penki – jau prabanga. Sveiki asmenys gali eiti į pirtį ir daugiau kartų: vėstant temperatūrai keičiasi kūno pojūčiai, o po ketvirtojo įėjimo prasideda gausesnis prakaitavimas. Rekomenduojama pirties temperatūra – 60 °C. Būtina nepamiršti išgerti bent litrą vandens. Pirmasis ėjimas į pirtį yra trumpiausias, tai lyg pasisveikinimas su ja, kūno pripratinimas prie temperatūros, proto nuraminimas. Antrasis ėjimas – dvigubai ilgesnis. Organizmas supranta, ko iš jo reikalaujama, todėl antrojo karto metu rekomenduojama atlikti kūno šveitimą druskomis, pakvėpuoti druskos dulkėmis, pasiūlyti nutrinti nugaras vieni kitiems. Trečiasis ėjimas – pats ilgiausias, tai vantų šventė. Kiekvienas augalas unikalus, todėl sukūrę savo vantą – sujungę devynis augalus po tris šakeles – nustebsite atradę naujus kvapus ir teigiamą žolelių poveikį organizmui. Ketvirtasis ėjimas – išsitrynimas medumi. Šio ėjimo metu prasideda tikrasis prakaitavimas, todėl

rekomenduojama kūną ištrinti medumi. Penktasis ėjimas – masažai. Patariama atlikti karštųjų akmenų masažus. Atliekant pirties ritualą svarbu atminti, kad pirmasis ėjimas į pirtį – tai pasisveikinimas su ugnimi, akmeniu, oru ir vandeniu, o paskutinysis turėtų būti padėka. Norint išsaugoti natūralų ir sveiką ritmą į pirtį rekomenduojama eiti vieną kartą per savaitę. Dažniau – tik tuo atveju, jei atliekamas gydomasis procesas. Ypatingas dėmesys vantų ruošimui skiriamas Joninių metu (dvi savaites prieš ir dvi savaites po) – tai laikas, kada ne tik pats žmogus, bet ir gamta pasikrauna teigiama energija. Ruošiant vantas K. Gurevičius rekomenduoja susirišti trejų devynerių žolynų ryšulį: ši vanta susideda iš devynių augalų po tris šakeles. Tokiomis vantomis išsivanojusieji jaučiasi tarsi antrą kartą gimę. Vasaros metu geriausiai rinkti šviežius žolynų, o žiemą naudoti džiovintų augalų vantas. Remiantis K. Gurevičiumi, senovėje buvo sunku įsivaizduoti gyvenimą be pirties: „Yra sakoma, kiek laiko praleidai pirtyje – tiek pailgės tavo gyvenimas. Po pirties dar tris dienas jaučiasi gaivumo pojūtis, vidinės švaros ir atsipalaidavimo jausmai, tačiau pirtis turi ir vieną šalutinį poveikį – priklausomybė.“

Augindami augalus augame

ŠVIeTImaS

KARTU SU „EKO KARTA“

Augindami augalus augindami augame augalus augame

ILONa PETROVĖ

ūpinimasis augmenija mūsų šalyje tapo savotišku žaliuoju judėjimu, buriančiu ir stiprinančiu bendruomenes tiek mažose gyvenvietėse, tiek didmiesčių rajonuose. Žaliųjų edukacinių erdvių Lietuvos ugdymo įstaigose kūrėjai bei bendruomenių daržų mieste iniciatoriai įsitikinę, kad šis reiškinys ateityje tik stiprės ir nenuvils nauda, kurią galime gauti pradėję sodininkauti kartu.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

ŠVIETIMAS

Bendruomenės daržas Visuomenininkas, zali.lt atstovas ir bendruomenės daržų pradininkas Lietuvoje Donatas Vaičius sako, kad augalų auginimas susibūrus kartu – puiki iniciatyva, leidžianti žmones suvienyti bendrai veiklai, dalintis idėjomis, spręsti problemas ar net šviesti. „Bendruomenės daržų idėja ir yra suvienyti žmones tam tikroje vietoje: kad sutiktų vienas kitą, bendrautų, dalintųsi ir spręstų problemas. Tokie daržai sujungia labai įvairaus amžiaus, profesijų, išsilavinimo žmones, kurie mieste gal niekad nesusitiktų ir nebendrautų. O tie, kurie užsiima tokia veikla, puikiai supranta, kad tai daro ne dėl to, jog priaugintų kuo daugiau daržovių. Tai – vieta susiburti. Maisto užsiauginimo tema artima ir priimtina visiems”, – bendruomenės daržų privalumais dalinosi D. Vaičius. Jis įsitikinęs, kad susivienijusiai bendruomenei paprasčiau tvarkyti savo reikalus ar spręsti problemas: „Vienas mažai ką gali padaryti. O bendruomenės svoris visai kitas, ypač jei dar papildomos pagalbos kreipsiesi, pavyzdžiui, į nevyriausybines organizacijas. Be to, labai gražu, kai viena bendruomenė, nusprendusi kurti daržą, pradeda bendrauti su kita, jau turinčia patirties, konsultuojasi, tariasi, keičiasi.”

Žalioji laboratorija Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos mokytoja Jolanta Kundrotienė pritaria minčiai, kad augalų auginimas gali suburti draugėn. Prieš kelerius metus ši mokykla įsitraukė į „Žaliosios stotelės” projektą, kurio metu ugdymo įstaigos viduje atsirado daržas – žalioji laboratorija. Projekto iniciatorė bei įkvėpėja mokykloje J. Kundrotienė pasakojo, kad šiemet buvo galima džiaugtis rezultatais, kuomet Jurbarko miesto ir verslo šventėje didžiulio bendruomenės susidomėjimo sulaukė vaikų išauginti serenčių daigeliai. Prie mugės prisidėjo visi: mokiniai, jų tėveliai, mokytojai, mokyklos administracija, miestelio bendruomenė. Mokytoja pasakojo, kad mugei buvo ruoštasi ilgai: ,,Dar praėjusiais metais rinkome gėlių sėklas, šį pavasarį jas sėjome, prižiūrėjome. Iš viso mugei išauginome apie 700 serenčių daigų.” J. Kundrotienė sako pastebinti, kaip draugystė su augalais atskleidžia gražiausias ir jauno, ir brandaus žmogaus savybes, skatina juos rūpintis, jaustis atsakingais, puoselėja norą bendrauti bei dalintis. Tos pačios mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bakšienė pabrėžia, kad mokinių tėveliai labai noriai imasi sodininkavimo veiklos, todėl augalų auginimas tampa galimybe įtraukti juos į mokyklos gyvenimą, stiprinti mokyklos bendruomenę. „Vaikai pasakoja, kaip tėvai įkvėpti jų, taip pat ima sodinti namie. Ne mokykla ar mokytojai, tačiau patys vaikai skatina imtis daržininkavimo”, – pastebėjo pradinių klasių mokytoja. Tuo, kad vaikai daro didžiulę įtaką tėvams ar seneliams, neabejoja ir Jurbarko sėklų parduotuvės vedėja Saida Burnilaitienė, aktyviai įsitraukusi į šio projekto veiklą: parduotuvė mokyklai ne tik tiekia sėklas, įrankius ir žemes, bet ir konsultuoja moksleivius. „Ypač domisi pradinių klasių mokiniai. Jie užduoda tiek daug ir tokių klausimų, kurie mums, suaugusiems, atrodo savaime suprantami. Tarkim, kiek sėklyčių berti į žemę, kokiame gylyje. Bet įdomu jiems atsakyti ir padėti, nes jiems tai rūpi”, – teigė S. Burnilaitienė. E. Bakšienė svarstė apie tai, kad su mokiniais dalyvauti projekte „Žalia stotelė” sunkiau, tačiau verta: „Žinoma, darbo, įvairaus planavimo mokytojui daugiau. Tačiau paskui ir malonumo daugiau, kai pamatai rezultatą. Atsiperka tas džiaugsmas.”

ŠVIETIMAS

Komandinis darbas

Gyvenimo įgūdžiai

Kuršėnų vaikų globos namų ir Daugėlių mokyklos bendradarbiavimas – puikus pavyzdys, kaip augalai draugėn gali suburti ir kelias bendruomenes. Pasak Kuršėnų vaikų globos namų socialinės pedagogės Elenos Gelažienės, tokia draugystė išsirutuliojo natūraliai: ,,Abi įstaigos – netoli viena kitos. Pas mus yra daugiau žemės ir erdvės daržams, o daugėliškiai atsineša daigų. Be to, kai kurie mūsų globos namų auklėtiniai mokosi Daugėlių mokykloje, tad nuolatos bendraujame.”

„

Anot E. Bakšienės, išsakę savo problemas mokiniai neskuba namo, ilgai ir po kelis kartus plaunasi rankas, kad tik galėtų pabūti kartu.

“

Vaikai kartu prižiūri augalus, rengia šventes, praėjusiais metais prisodino vaiskrūmių, tarp jų prisėjo vaistažolių, iš kurių ruošia arbatą. Jau nuo 2008 m. projekte „Žalia stotelė” dalyvaujantys globos namai kartu su Daugėlių mokykla praėjusį rudenį surengė derliaus šventę. Iš išaugintų daržovių, gėlių ir prieskonių surengė gražią parodą, kuri, pasak E. Gelažienės, atskleidė nepaprastą vaikų kūrybiškumą. Socialinė pedagogė pasakojo, kad į šventę atvyko Šiaulių universiteto studentai iš Olandijos, Latvijos, Pietų Korėjos, pagal mainų programą viešėję mūsų krašte. „Pavasarį studentai padėjo mums pasėti daržoves. O rudenį juos pakvietėme į šventę. Kartu žaidėme, kartu iš savo daržo skynėme šalavijus ir virėme arbatą”, – įspūdžiais dalinosi E. Gelažienė. Kuršėnų vaikų globos namuose nuo seno užsiimama ne tik augalininkyste, bet ir gyvulininkyste. Šiuo metu čia gyvulių laikoma nedaug: yra trys žirgai, dvi ponio kumelaitės, kelios karvės ir kiaulės. Buvo ir povų porelė, tik štai – lapė įsisuko. Socialinė pedagogė tikino minėtų užsiėmimų nauda: „Tokia veikla ugdo kasdienius įgūdžius. Juk mes vaikus ruošiame gyvenimui.”

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos mokytojos taip pat pirmiausiai išskiria sodininkavimo kartu privalumus ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius, atveriant jiems pažinimo džiaugsmą. Tokia veikla net padeda spręsti asmenines mažųjų problemas. Pernai E. Bakšienės mokiniai augino pupeles, o sunokusias visi kartu mokėsi aižyti. Itin smalsus berniukas, perskaitęs ne vieną enciklopediją, džiaugėsi sužinojęs, kaip atsiranda pupelės. Jis rimtai pasakojo, kad anksčiau pupeles matydavo tik maišelyje, esančiame parduotuvėje. Mokytoja su kolegomis pastebėjo, kad auga karta, pasaulį pažįstanti iš paveikslėlių. Nors ji daug žino, tačiau to gyvenime pritaikyti nemoka. „Teoriškai jie žino labai daug, o praktiškai – ne. Reikia parodyti, kad atpažintų gyvenime. Tarkim, atnešiau į klasę purieną – neatpažino, nors apie ją gali papasakoti daug ir net parodyti paveikslėlyje, kuri tai gėlė”, – sakė pedagogė. Praktinė veikla mokykloje labai praverčia aiškinant, kaip teorinius dalykus pritaikyti gyvenime. Todėl J. Kundrotienė taip pat nurodo, kaip tai padėjo vyresniųjų moksleivių pamokoje: jau dabar mokykla ruošiasi išradingam gėlių sodinimui darže, kuriame pagal vaikų sukurtą viziją augs apie 30 rūšių augalų. Informacinių technologijų būrelio ,,Fotografija” nariai, taikydami savo žinias praktiškai, paruošė net 15 projektų pavyzdžių „Gėlių klombos”. O E. Bakšienė patvirtino, kad mokyklos daržas puikiai pasitarnauja integruotam mokymui: „<..> mokėmės apie dirvožemį. Kadangi smėlio ir molio mūsų aplinkoje nėra, aš jų atsinešiau. Ėjome į daržą, lyginome, aiškinomės, kuo skiriasi, kaip auga daržovės molyje, smėlyje ir t. t. O per mugę, prekiaudami savo užaugintais serenčiais, kurių ir sėklas patys surinkome, mokėmės matematikos: kiek grąžos atiduoti žmonėms, kiek iš viso surinkta. Ir tai praverčia perteikti daugelį mokomųjų dalykų.”

ŠVIETIMAS

Įtaka charakteriui Pasakodama apie augalų auginimo įtaką vaiko ugdymui mokytoja E. Bakšienė yra atkreipusi dėmesį į tai, kad sąlytis su gamta labai keičia vaikus bei klasę: „<...> dažnai mokykloje sunkiau pritampantys ar turintys elgesio problemų su augalais elgiasi labai atsargiai. Draugą pastumti gali, o augalo gležnumas juos apramina, vaikai jaučiasi atsakingi. Dirbdami su žeme jie tampa visai kitokiais, jautresniais.” Ji pasakojo, kad vaikai gina ir vertina savo triūsą: „Kol nedirbome darže, to nepastebėjau. Puikiai veikia principas – pats pasodinu, pats prižiūriu. Šalia mokyklos prisodinome tulpių. Kaip jas saugo! Žiūri, kad kamuolys nenukristų, dar ir kitus sudrausmina. Nors patys, gal kažkur pridarę žalos, čia žaisdami elgiasi atsargiau. Be to, pradėję dirbti darže, mažiau laužo gėles mokykloje.” Pedagogė taip pat atskleidžia, kad dirbdami darže vaikai labai nori išsikalbėti: „Dirbame mažomis grupelėmis, po penkis šešis, kitaip ir neišeina. Ir matau, kaip jie nori išsikalbėti. Matyt, kad jiems trūksta pokalbių su artimaisiais. Iš pradžių kalba apie daržo darbus, lygina, ką daro namie, o vėliau pereina prie to, kas slegia jų širdeles.” Anot E. Bakšienės, išsakę savo problemas mokiniai neskuba namo, ilgai ir po kelis kartus plaunasi rankas, kad tik galėtų pabūti kartu.

Pilietiškumo pamatas Miesto bendruomenės daržų iniciatorius D. Vaičius teigia, kad bendra iniciatyva mažina nusikalstamumą. Tai rodo ir užsienio patirtis. ,,Nepasitaikė, kad mūsų daržai būtų nukentėję nuo vandalų. Bendra veikla užsiimantys žmonės tampa pilietiškesni, jie pradeda matyti vienas kitą ir bendrauti, dalintis informacija, tampa aktyvesni. Kita vertus, ir sąžinė neleis suniokoti pažįstamų daržo,” – svarstė idėjos pradinininkas. Tiesa, jis prisiminė ir neigiamą nutikimą: Žvėryne jo surinkta komanda nesikreipė į bendruomenę, tačiau patys apsodino teritoriją gėlėmis. Deja, jos buvo išvogtos. „Tai mums buvo gera pamoka. Spėjame, kad taip nutiko dėl to, jog neprisidėjo bendruomenė. Kai ji įsijungia, tokių problemų nebekyla”, – įsitikinęs D. Vaičius. Visuomenininkas prasitarė ir apie tai, kad šiemet atliekamas eksperimentas. Vilniuje, prie Barbakano, kur susirenka pakankamai daug žmonių, buvo įrengtas vienas daržas. D. Vaičius tik spėlioja, ar kas lies ,,niekieno” daržą.

Atsakingieji

INICIaTYVa

I“ KARTU SU „VERSLAS ATSAKINGA

Atsakingieji

DIANA LIETUVININKĖ

iek verslo atstovų, tiek pačios visuomenės domėjimasis įmonių socialinės atsakomybės veiklomis Lietuvoje pastebimai auga. Sumanūs įmonių vadovai nebelinkę abejoti atsakingo verslo nauda, šiandieną jie jau domisi, kaip tokį verslą vystyti. Įmonių vadovai, kurie galvoja ne apie trumpalaikius pelnus, o siekia ilgalaikių tikslų, planuoja ne vien savo finansus, bet ir socialinės atsakomybės bei aplinkosaugos veiklas. VerslasAtsakingai.lt 2014 m. pavasarį atsakingam verslui inicijavo konkursą, kurio metu Lietuvos įmonėse buvo ieškoma gerųjų socialinės atsakomybės bei aplinkosaugos veiklos pavyzdžių, įkvepiančių veikti.

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

INICIATYVA

Įsitraukti Pasak konkurso organizatorių, verslo atsakomybė Lietuvoje vis dar suvokiama skirtingai. Vienos įmonės tai supranta kaip finansinę paramą vadovo pasirinktai socialinei ar aplinkosauginei programai be darbuotojų įsitraukimo. Tačiau „Verslas atsakingai“ nugalėtojais išrinkti UAB „Callcredit Operations“ atstovai pateikė tokį pavyzdį, kai įmonės darbuotojai ne tik sprendė kokią socialinę ar aplinkosauginę veiklą pasirinkti, bet ir patys aktyviai dalyvavo visuose projekto įgyvendinimo veiklose. 2013 metais įmonė pradėjo bendradarbiavimą su Lietuvos samariečių bendrijos vaikų dienos centru „Užuovėja“, kuri rūpinasi vaikų iš rizikos grupės šeimų užimtumu ir pomokykline veikla. Nesustoję ties paprasčiausiu laiko leidimu su vaikais, vėliau patys inicijavo projektą „Sukurkime užuovėją“, siekdami įrengti naujas patalpas vaikų dienos centrui. Šiam tikslui Kauno miesto savivaldybė skyrė apleistą pastatą. Įmonės darbuotojų iniciatyva buvo ne tik suaukota pinigų pastato įrengimui, bet ir pritraukta statybos darbų paslaugų už daugiau nei 26 000 litų. Įmonė UAB „Statoil Fuel & Retail Lietuva“ konkurse buvo pripažinta labiausiai pasižymėjusia ilgalaikių socialinių programų įgyvendinimo srityje. Remiantis jos patirtimi, galima išskirti sektinus tokių programų įgyvendinimo punktus: veiklos tolygiai skirstomos visų metų eigoje, sąlygos prisijungti prie jų sudaromos kiekvienam norinčiam darbuotojui, apie įmonės vykdomas socialines veiklas informuojami verslo partneriai. Šios įmonės darbuotojų balsų dauguma lėmė, kad įmonės ilgalaikiu partneriu buvo išrinktas SOS Vaikų Kaimai Lietuva. Todėl nuo 2013 metų įmonė įgyvendina projektą „Kurkime ateitį kartu“, kurio tikslas – motyvuoti ir į darbo rinką integruoti mažiau galimybių joje įsitvirtinti turinčius jaunuolius. Projekto metu įmonės darbuotojai konsultavo profesijos pasirinkimo klausimais, diskutavo jaunimo įsidarbinimo temomis, jaunuoliai išmoko priimti sprendimus bei efektyviai spręsti problemines situacijas. Kiekvienas dalyvis turėjo progą susipažinti su konkretaus padalinio darbu ir vasaros metu padirbėti „Statoil“ degalinėse.

INICIATYVA

Kompensuoti UAB „Eugesta“ išsiskyrė aplinkosauginių projektų įgyvendinimo srityje. O UAB „Antalis“ itin pasižymėjo kompensacinių programų vykdymo ir bendradarbiavimo su atsakingais partneriais srityje. Jos vykdoma kompensavimo programa Afrikoje efektyviai sprendžia visuotinę klimato kaitos problemą, kadangi vienas iš pagrindinių tikslų – darniai atkurti pažeistą aplinką ir mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atmosferoje. Prieš spausdindami bet kurį leidinį įmonės ar pavieniai asmenys, siekiantys kompensuoti CO2 pėdsaką, iš bendrovės „Antalis“ ir partnerių gali įsigyti kompensavimo kreditus. Minėti kreditai vėliau naudojami miškininkystės projektams Malavyje. Manoma, kad net 20 proc. pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidaro dėl miškų nykimo besivystančiose šalyse. Todėl miškų sodinimas besivystančiose šalyse yra veiksmingiausia kontroliuojama priemonė mažinant anglies dvideginio poveikį. 2009-2013 m. „Antalis“ medžių sodinimo projektą vykdė Mozambike. Už surinktas lėšas medžių buvo pasodinta 120 ha plote. 2014 m. projektas perkeltas į Malavį – vieną iš skurdžiausių pasaulio šalių, nesusidorojančią su daugybe socialinių problemų: trumpa gyvenimo trukme, dideliu kūdikių mirtingumu, gyventojų neraštingumu, AIDS. Bendrovės atstovai aiškino, kad Afriką pasirinko dėl to, jog miškų atsodinimas Europos Sąjungoje griežtai reglamentuojamas, jų plėtra remiama struktūrinių fondų lėšomis, čia mediena naudojama efektyviai: popierius jau daug metų gaminamas iš susmulkintos medienos skiedrų, popiermalkių. O besivystančiose šalyse miškų nykimas vis dar išlieka opia problema. Prekyba anglies dvideginio kreditais padeda bendruomenėms atsigauti ir pradėti kurti ekonominį stabilumą. Šimtai ūkininkų tapo naujų miškų sergėtojais ir gauna pajamų iš parduodamų anglies dvideginio kompensavimo kreditų. Įgyvendinant projektą bendradarbiaujama su vietos organizacijomis ir vyriausybe, kuri padeda įdarbinti ūkininkus, planuoti darbų eigą, stebėti projektą. Su vietiniais ūkininkais sudaromos sutartys dėl medžių ir vaismedžių auginimo, parengiami planai, sodinukai duodami nemokamai. Kartą per metus atliekamas išauginto miško auditas. Ūkininkas, įvykdęs miško auginimo planą, kasmet gauna sutartą išmoką. Specialistai dalinasi verslo patirtimi, skatina vietos gyventojus imtis amatų, kurti krautuvėles ir prekiauti savo dirbiniais ar vaisiais. Vaikams buvo pastatytos mokyklos, įrengta ligoninė, kurioje gydomi gyvačių įgelti ir maliarija susirgę žmonės. Jau atsirado tam tikra infrastruktūra, kurią gali toliau plėtoti ne tik Malavio valstybė, bet ir kiti fondai. Pagal šį projektą 2000 smulkių šeimos ūkių jau atsodino daugiau kaip 2 mln. medžių, kurie susiurbė apie 200 000 tonų anglies dvideginio.

Ekologiškos kultūros gidas