Ozonas 52 — Prigimtis by Ozonas

2016/52

Tvarus gyvenimas

Verslas atsakingai

Eko karta

~Permainos

kūno ženklai

Pasaulio ribos

nekalbanti kalba

geras blogas žmogus

vienas kitą šventiškai vartoti

Daržovės su amerikietišku prieskoniu

GyvūnŲ klonavimas — neetiška ar pavojinga?

Sutarti su vilkais

Trečioji pramonės revoliucija

Verslas — bendruomenės dalis

dalijimosi ekonomika

laisvė būti savimi

Gyvūnų terapija

Lietuviškas sodas

gastronominis paveldas

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ Lina Bakšytė lina@ozonas.lt

LEIDĖJAS VšĮ „Rūpi“ Latvių g. 64A-10

REDAKTORĖ Saulė Norvilaitė saule@ozonas.lt

DIREKTORIUS Aurimas Stabingis aurimas@rupi.lt

DIZAINERIS + VIRŠELIO IR LEIDINIO ILIUSTRACIJŲ AUTORIUS Algimantas Bakšys baksys.lt

SPAUSDINO UAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001 ir „Žaliausios spaustuvės Lietuvoje“ sertifikatus

KOREKTORĖ Ilona Petrovė

ozonas.lt

ekokarta.lt

Tiražas 3 000 vnt. ISSN 1822-6191

ekorekomendacijos.lt

verslasatsakingai.lt

Leidinys yra nemokamas, todėl kviečiame dalintis juo su draugais bei kolegomis. Mūsų bendruomenė renkasi fb.com/ozonas.lt o numerių archyvą ir platinimo sąrašą rasite adresu ozonas.lt

Žmogus vilkas Iš Europos pietų atklystantys augalai bei gyvūnai, pakilęs Baltijos jūros lygis, orų kraštutinumai – požymiai, kad mūsų šalyje vis labiau ryškėja klimato šilimo ženklai. Skir tinguose kraštuose kasmet žmonija išgyvena skausmingas globalaus šiltėjimo pasekmes: uraganus, ekstremalias temperatūras, kritulius, potvynius bei sausras. Grėsmingi gamtos reiškiniai verčia vis labiau atsigręžti į gamtą bei gyvybę, bandant suvokti ne tik jos dėsnius, bet ir žmogaus elgesio įtaką jos nykimui. Iki šiol mes fiksavome pasaulio reiškinius, bandėme juos suprasti, tačiau moksliniams tyrimams vis akivaizdžiau įrodant pragaištingą žmogaus elgesį, šiandien labiau reikia naujo lūžio suvokti save. Turime rasti atsakymą, kodėl pasaulyje elgiamės destruktyviai. Laikas išdrįsti pažvelgti į savo vidines gelmes ir jose surasti tai, kas mus verčia elgtis agresyviai, bei, priešingai,– sąmoningai.

Todėl šiame „Ozono“ numeryje kalbame apie žmogų – dvilypį, prieštaringą, kurio sieloje verda kova bei maištas. Tai Žmogus Vilkas. Jo viduje kaukia laukinio žvėries instinktai ir jiems prieštaraujantis protas. Šiandienos žmogaus vidiniai konfliktai – vartotojiški. Aplinkos naudojimas vien savo poreikiams sudaro iliuziją, kad tai jis yra Žemės savininkas. Tačiau egzistuoja ir kitas pradas. Tai — troškimas būti bendrystėje su kitais, jautrus gamtos pajautimas, noras ją saugoti ir tausoti. Tik nuo mūsų ekologinio sąmoningumo priklauso, kokioje aplinkoje gyvensime ir ar sugebėsime išgyventi klimato kaitos sąlygomis. Paryžiuje priimta pasaulio šalių klimato sutartis sutelkė žmoniją bendram tikslui – apsaugoti planetą ir joje esančią gyvybę. Tačiau net istoriniais vadinami tarpvalstybiniai dokumentai negalės užkirsti kelio katastrofiškoms prognozėms, jeigu žmogus ir toliau rinksis sprendimus, orientuotus vien tik į save. Mūsų išlikimas – mūsų prigimtyje. Pažinkime ją!

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis lina@ozonas.lt

Lina Bakšytė

Vyriausioji redaktorė

~Permainos

70%

Šiukšlių Lietuvoje sudarė pakuotės

01.

Aplinką tausojančios pakuotės Lietuvoje nuo 2016 m. sausio 1 d. tapo reikalavimu. Gamintojai bei importuotojai nuo šiol prekes pakuos į kuo mažesnio dydžio pakuotes, pagamintas iš aplinkai nepavojingų bei iš dalies ar visiškai perdirbamų medžiagų. Kauno technologijų universiteto pranešime minima, kad jau nuo 2025 m. Europos Sąjungoje perdirbamąsias atliekas, kurių didžiąją dalį sudaro pakuotės, bus draudžiama vežti į sąvartynus. O Lietuva šiandien yra tarp daugiausiai šiukšles sąvartynuose šalinančių ES šalių ir 70% mūsų išmetamų šiukšlių tūrio sudaro būtent pakuotės.

19,9%

Energijos Lietuvoje sukūrė vėjo jėgainės

02.

Paryžiaus klimato sutartimi pasaulio šalys susitarė imtis ryžtingų priemonių mažinti anglies dioksido išmetimą ir nubrėžė aiškią kryptį – pasaulis be taršos. Klimatui palan kūs sprendimai nuo šiol turės būti priimami visose srityse. Šis susitarimas ypači svarbus energetikai, nes intensyvus iškastinio kuro deginimas yra vienas didžiausių klimato šiltėjimo veiksnių. Anglių, naftos, gamtinių bei skalūninių dujų projektai bus vertinami atsargiai, atsižvelgiant į klimato sutarties įsipareigojimus. Todėl pagrindinis uždavinys šalims – didinti alternatyvių, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Lietuvoje viena iš didžiausią potencialą gaminti pigią elektrą turi vėjo energetika, taip pat biomasės elektrinės, fotovoltinė elektros gamyba. Vėjo energija 2014 metais Lietuvoje sudarė 15,6 proc. visos pagaminamos elektros, o per pirmąjį 2015 metų pusmetį padidėjo iki 19,9 proc. Pagal vėjo energijos gamybos plėtrą Lietuva atsilieka nuo Europos valstybių (Vokietijos ir Danijos), tačiau ši sritis turi galimybių augti.

Ekocidas

Glifosatas

Nuo šiol yra kancerogenas

Įteisinamas kaip nusikaltimas

03.

Grupė ekspertų, mokslininkų bei aplinkosaugininkų apkaltinto kompaniją „Monsanto“ ekocidu. Įmonė yra viena didžiausių pasėliams naudojamų pesticidų gamintoja, taip pat tradicinių ir genų inžinerijos būdu gautų sėklų bendrovė. Iš viso pasaulio susibūrusi žmonių grupė, pasivadinusi „Monsanto tribunolas“, siekia, kad ekocidas būtų įstatymiškai pripažintas nusikaltimu, o korporaciją kaltina sąmoningu žmonių sveikatos bei aplinkos naikinimu. Terminas „ekocidas“ reiškia destruktyvų žmonijos poveikį natūraliai savo aplinkai. Visame pasaulyje gamtosaugos aktyvistai siekia įforminti ekocidą kaip nusikalstamą žmogaus veiklą, kai sąmoningai naikinama gyvoji gamta ir ekosistemos. Paskelbti ekocidą tarptautiniu nusikaltimu siūloma siekiant apsaugoti žmogaus teises, kraštovaizdį bei biologinę įvairovę ir užkirsti kelią klimato kaitos procesams. Tačiau ekocido oponentai tikina, kad toks įstatymas nusikaltėliais pavers visą žmonių rasę.

04.

Tarptautinė vėžio mokslinių tyrimų agentūra itin plačiai naudojamą herbicidą glifosatą klasifikavo A2 grupei, kuri žymi, kad kancerogeninio poveikio įrodymai žmonėms yra riboti, tačiau pakankami eksperimentiniams gyvūnams. Jis pripažintas, kaip tikriausiai kancerogeninis žmogui. Herbicido priskyrimas šiai kategorijai ypatingai svarbus, siekiant apsaugoti žmones nuo galimo pavojingo poveikio sveikatai, sukeliančio vėžinius susirgimus, taip pat uždraudžiant genetiškai modifikuotų augalų, atsparių šiai medžiagai, pasėlių auginimą. Šiuo metu glifosatas pasaulyje plačiai naudojamas tiek žemės ūkyje, tiek gyventojų soduose ir yra populiariausia piktžolių naikinimo priemonė.

OZONAS

Kūno ženklai Rasa Barčaitė

arsus Kinijos Tangų dinastijos daktaras Sun Simiao teigė, kad susirgus pacientui jis pirmiausia sureguliuodavo žmogaus dietą ir gyvenimo būdą. To dažniausiai užtekdavo per kurį laiką išgydyti daugumą ligų. Ir tik tuomet, jei niekas nepadėdavo, daktaras skirdavo vaistus. Istorija girdėta turbūt šimtus kartų ir šimtus kartų ši tiesa Vakarų pasaulyje iki šiol dažnai interpretuojama kitokiu diskursu. Mūsų daktarais tampa žiniasklaida bei garsenybės, o mitybos mados keičia viena kitą. Tačiau tiesa išlieka nepakitusi – dėl mūsų kūno individualumo neegzistuoja mitybos planas, tinkantis visiems.

Margarita Jurjonaitė individualios mitybos magistro studijas baigė Didžiojoje Britanijoje. Farmacininkės išsilavinimą Lietuvoje įgijusi mergina patyrė, ką reiškia prigimtinių kūno poreikių ignoravimas, laikantis visuotinių mitybos normų. Studijų metu įgytos bei pritaikytos žinios jai padėjo susitvarkyti sveikatos problemas. Trumpam grįžusi į Lietuvą, Margarita pasidalijo savo žiniomis apie mitybą ir jos individualų terapinį poveikį. Kaip nusprendėte tapti individualios mitybos specialiste? Sveika mityba domėjausi jau ilgokai, nors į jos terapinį poveikį ėmiau gilintis visai neseniai. Prieš kelerius metus nusprendžiau tapti vegetare, vėliau po truputį perėjau prie veganizmo. Apie jo naudingumą organizmui internete radau gausybę informacijos: buvo giriamas ne tik vegano sąmoningumas, bet ir garsiai kalbama apie teigiamą šios mitybos poveikį sveikatai. Nors ja niekada nesiskundžiau, vis dėlto visur eskaluojama informacija mane patraukė. Tapusi vegane, pradėjau dažnai sirgti, krito svoris, apskritai susijaukė viso žarnyno veikla.

Tapusi vegane, pradėjau dažnai sirgti, krito svoris, apskritai, susijaukė viso žarnyno veikla.

Draugai pradėjo nerimauti, ar tik kuo nesergu, nes visiškai sulysau. Tačiau toliau sėkmingai visiems įrodinėjau, kad viskas gerai, tiesiog propaguoju sveiką gyvenimą. Žinoma, nerimavau dėl ypač pagreitėjusios medžiagų apykaitos, bet internete radau paguodžiančios informacijos, kad normalu dažnai ir daug valgyti. Tada dar nežinojau, į ką kreiptis, iš kur gauti profesionalios informacijos apie maistą ir jo poveikį organizmui. Atrodė, kad atsidūriau aklavietėje. Pradėjusi individualios mitybos studijas maniau, kad taip rasiu atsakymą, kaip palengvinti kitų žmonių sveikatos problemas, tačiau pirmąja savo kliente tapau aš pati. Būtent studijos man padėjo sutvarkyti veganizmo dietos sukeltas sveikatos problemas. Lietuvoje įgijote farmacininkės išsilavinimą, tačiau maisto terapijos studijos susijusios su visiškai priešinga koncepcija. Kodėl žmonės pirmiausia gydosi vaistais ir pamiršta mitybą? Dirbdama farmacininke tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kasdien susidurdavau su labai sunkiai sergančiais klientais. Nuo skiriamų medikamentų žmonėms nuolat atsirasdavo naujų negalavimų, kuriems nuslopinti buvo skiriami dar kiti vaistai, tačiau pacientų savijauta tik blogėdavo. Tarsi užburtas ratas, iš kurio išeiti neįmanoma nevartojant gausybės vaistų. Gydyti ligos simptomus stebuklingomis piliulėmis yra pasenęs, tačiau vis dar labai populiarus medicinos modelis. Žinoma, vaistai buvo ir yra naudingi ūminėms ligoms, pvz., bakterinėms infekcijoms, gydyti. Ir nors XXI a. lėtinės ligos savo skaičiumi žymiai pralenkia ūmines ligas, joms gydyti taikomas tas pats modelis, neatsižvelgiant į kitus faktorius. Lėtinės ligos gali būti genetinių pokyčių, aplinkos užterštumo, streso, tam tikrų medžiagų trūkumo, sėslaus gyvenimo būdo pasekmės. Naujame medicinos modelyje pirmiausia yra ne slopinami ligos simptomai, o randamos ligos šaknys, atstatoma sutrikusi bendrinė sistema ar organo funkcijos.

Individualizuota mityba yra naujo medicinos modelio atšaka, kuri atsižvelgia į chroninės ligos priežastis, aplinkos faktorius ir genetinį prigimties individualumą. Remiantis patofiziologinėmis žiniomis, pacientui rekomenduojamas mitybos planas, papildai, gyvensenos būdo pokytis. Žinoma, rezultatai, kitaip nei nuo stebuklingų piliulių, pajuntami palaipsniui, todėl šis metodas dažnai netenkina prie greito pagijimo efekto pripratusių žmonių. Vis dėlto, individuali mityba yra puikiai suderinama su esamuoju medicinos modeliu ir padeda mums geriau jaustis.

OZONAS

→

Tyrimai rodo, kad didelis pieno suvartojimas yra susijęs su osteoporoze moterims ir padidėjusia mirtingumo rizika abejoms lytims.

Kas Jums pasirodė svarbiausia studijuojant asmeninės mitybos mokslus? Bestudijuodama dar geriau suvokiau, kad dauguma mūsų ligų prasideda nuo virškinamojo trakto, o visos kūno sistemos yra glaudžiais susijusios. Dažnai norint pagydyti vieną sunegalavusią sistemą, reikia priežasčių ieškoti kitose. Labai svarbu surinkti išsamios informacijos apie žmogaus praeitį, gyvenamą vietą, maistą, veiklą, šeimos ligos istoriją, nes tai padeda įžvelgti, nuo ko prasidėjo sveikatos problemos ir kurią kūno sistemą reikia atstatyti. Jei žmogus skundžiasi energijos trūkumu, tai gali būti ne tik dėl geležies trūkumo ar nepilnavertes skydliaukės veiklos. Energijos nepriteklių gali sukelti ir sumažėjusi antinksčių veikla, pvz., dėl didelio streso. Jos gali trūkti ir dėl mitochondrijos – energijos gamintojos, esančios mūsų ląstelėse – funkcijos sutrikimo ar daugelio kitų priežasčių. Tad svarbu nustatyti, iš kur kyla problema, ir padėti vienai ar kelioms sistemoms atsistatyti. Taip pat labai svarbi bendra virškinamo trakto sveikata, dėl reikalingų medžiagų absorbcijos ir apsaugojimo nuo toksinų patekimo į organizmą. Kaip išsiaiškinate, kas tinka individualiam organizmui? Pirmiausia reikia vartoti subalansuotą ir kuo mažiau perdirbtą maistą. Rekomenduojama valgyti ekologiškų įvairiaspalvių ir plataus asortimento daržovių, 6-8 porcijas per dieną, 2-3 sezoninius vaisius, baltymų (augalinės ar gyvulinės kilmės), sveikųjų riebalų ir, jei organizmas toleruoja, grūdinės kultūros produktus.

Jei žmogus vartoja subalansuotą maistą ir gerai jaučiasi, tikėtina, kad jo mityba tinkama. Jei organizmas pradeda siųsti tokius signalus kaip svorio pokytis, virškinimojo trakto negalavimai, nuovargis, bėrimai, migrena, nusilpusi imuninė sistema – tai gali būti ženklas, kad maisto racione kažko trūksta arba yra perteklius. Reiktų stengtis nevalgyti tų pačių produktų kasdien, varijuoti. Jei organizmas netoleruoja kažkokio maisto, jis spėtų atsinaujinti, išsivalyti. Pvz., kas dieną valgant lęšius ar avinžirnius, skatinama medžiagų apykaita ir palaipsniui sukeliamas viduriavimas. Kasdien valgant rūkytą žuvį, dėl didelio histamino kiekio kai kuriems žmonėms gali atsirasti galvos skausmas. Kokias mitybos klaidas dažniausiai daro žmonės? Kokie labiausiai įsišakniję mitai mums kenkia? Nuo pat mažens mums buvo kalama į galvą, kad reikia gerti daug pieno, kuris esą turi kalcio ir dėl to stiprina kaulus, dantis. Tačiau tyrimai rodo, kad didelis pieno suvartojimas yra susijęs su osteoporoze moterims ir padidėjusia mirtingumo rizika abiem lytims. Paradoksalu, tačiau kiti tyrimai teigia, kad pieno produktai kaip jogurtas ir sūris sumažina osteoporozės tikimybę moterims ir mirtingumo riziką. Ši priešprieša nutinka dėl D-galaktozės – pieno cukraus, kurio fermentuotose pieno produktuose beveik nėra. Pienas ir jo produktų vartojimas yra siejamas su įvairiomis vėžinėmis ligomis, uždegimais ir apskritai yra sunkiai virškinimas. Jis yra vienas iš dažniausių alergenų, taip pat prisidedančių prie astmos, aknės, sinuso problemų.

Pastaruoju metu žmonės vis daugiau kalba apie javuose esančio gliuteno žalą organizmui. Gal galite tai pakomentuoti? Javai turi ne tik žmogaus organizmui naudingų, bet ir žalingų medžiagų. Viena iš jų – gliadinas, kuris yra baltymo glitimo sudedamoji dalis. Jis yra siejamas su celiakija – lėtine plonosios žarnos liga, taip pat gali sukelti skydliaukės, sąnarių, kepenų pažeidimų. Glitimas taip pat yra siejamas su astma, egzema, nuovargiu, migrenomis ir daugelio kitų negalavimu atsiradimu. Taip pat opioidų pertekliaus teorija teigia, kad įvairiose javuose (kviečiuose, rugiuose, miežiuose) esantis glitimas žarnyne yra suskaldomas į glitimo morfiną, kaip ir pieno produktuose esantis kazeinas į kazeino morfiną. Šie peptidai savo struktūra yra labai panašūs į morfiną, prie kurio, kaip visi žinome, yra labai greitai priprantama. Esant padidėjusiam žarnyno sienelių pralaidumui, šie opioidai patenka į centrinę nervų sistemą ir, prisijungę prie opioidinių receptorių, sutrikdo normalią smegenų neuroreguliaciją. Šis mechanizmas siejamas su autizmu, kai kuriomis sutrikusiomis elgsenomis, susijusiomis su šizofrenija ir psichozėmis. Tyrimai rodo, kad nustojus valgyti grūdus ir pieno produktus, pastebimai pagerėja elgesys, psichologinė savijauta, atsikratoma galvos miglotumo ir netgi aiškiau mąstoma.

OZONAS

→

Mitybos

MITAI

Pienas

Pienas ir jo produktų vartojimas yra siejamas su įvairiais vėžiniais susirgimais, uždegimais ir apskritai yra sunkiai virškinimas. Jis yra vienas iš dažniausių alergenų, taip pat prisidedančių prie astmos, aknės, sinuso problemų.

Javai

Tyrimai rodo, kad nustojus valgyti grūdus ir pieno produktus, pastebimai pagerėja elgesys, psichologinė savijauta, atsikratoma galvos miglotumo ir netgi aiškiau mąstoma.

Kiaušiniai

Tie patys kiaušiniai seniau buvo keiksnojami, o dabar giriami dėl maistingumo, tačiau vėlgi jie tinka ne visiems ir gali būti sunkiai virškinami. Kaip skelbia tyrimai, žmonėms, turintiems diabetą, rekomenduojama jų vengti arba suvartoti ne daugiau kaip 1-2 kiaušinius per savaitę.

Vadinasi, mitybos terapija gali padėti ir žmonėms, kamuojamiems depresijos? Depresijos tema yra ypač aktuali mūsų visuomenėje. Iš asmeninės patirties žinau, kad mitybos terapija duoda tikrai gerų rezultatų, padeda žmonėms palaipsniui grįžti prie pilnaverčio gyvenimo būdo. Asmenims, besiskundžiantiems depresija, labai svarbu laikytis mitybos plano, kuris išlaikytų stabilų gliukozės kiekį kraujyje. Dideli cukraus svyravimai išbalansuoja smegenų veiklą ir gali sukelti nuotaikų kaitą. Reiktų vengti daug angliavandenių turinčio maisto (saldumynų, duonos gaminių, vaisių) ir reguliariai maitintis. Nuo depresijos padeda tokie mitybos planai, kaip ketogeninė dieta, kurioje mažai angliavandenių, tačiau turi būti prižiūrima specialisto. Labai svarbu vartoti baltymus (žuvis, mėsa, kiaušiniai, ankštiniai augalai), nes iš jų organizmas gaminasi svarbias medžiagas, tokias kaip seratoniną – laimės hormoną. Kamuojamiems depresijos labai svarbūs B grupės vitaminai. Jie dalyvauja energijos ir seratonino gamyboje bei yra reikalingi smegenims. B vitaminų poreikis streso metu ypač išauga. Saulės vitamino D3 trūkumas taip pat siejamas su depresija. Jo ypač trūksta rudenį, žiemos vakarais, žmonėms, dirbantiems uždarose patalpose. Kadangi depresija yra siejama su laimės hormono – seratonino – trūkumu, šį disbalansą galima pakoreguoti tokiais maisto papildais kaip 5-HTP. Tai yra natūrali medžiaga, iš kurios gaminasi seratoninas. Ne mažiau svarbios mūsų smegenims yra omega-3 veikliosios medžiagos, kurios prisideda prie depresijos ir nuotaikų svyravimo palengvinimo. Omega-3 randama žuvų taukuose arba gali būti išgaunama iš jūros dumblių. Norint pasiekti gerų rezultatų, vitaminai ir maisto papildai turi būti vartojami terapinėmis dozėmis. Depresiją gali palengvinti fizinė veikla: joga, sportas, pasivaikščiojimai, buvimas gamtoje. Kadangi mitybos terapija yra labai individualus dalykas, priklausantis nuo žmogaus sveikatos ir aplinkos, visos minėtos rekomendacijos yra bendrinės. Buvo teigiama, kad žmogus per savaitę gali suvalgyti ne daugiau kaip 3-5 kiaušinius, o dabar įrodyta, kad juos galima vartoti kasdien – cholesterolio kiekis nuo to nepakils. Ką galėtumėte pasakyti apie nuolat besikeičiančius produktų tyrimų rezultatus? Dėl mokslo pažangos ir kasdien vis naujai skelbiamų tyrimų, gaunama informacija gali būti išties prieštaringa. Mano nuomone, svarbu nuolat susipažinti su naujaisiais moksliniais tyrimais ir juos pritaikyti. Tie patys kiaušiniai seniau buvo keiksnojami, o dabar giriami dėl maistingumo, tačiau jie tinka ne visiems ir gali būti sunkiai virškinami. Kaip skelbia tyrimai, žmonėms, sergantiems diabetu, rekomenduojama jų vengti arba suvartoti ne daugiau kaip 1-2 kiaušinius per savaitę.

Kitas geras mokslinių tyrimų prieštaringumo pavyzdys – sotieji riebalai. Labai ilgai manyta, kad jie yra pagrindiniai širdies ligų sukėlėjai, tačiau šis teiginys yra ginčytinas. Naujausi tyrimai skelbia, kad transriebalai yra daug pavojingesni nei sotieji. Į pastaruosius žiūrima palankiau, nes suvokiama jų svarba ląstelių sienelėms. Vis daugiau tikrų veganų prisipažįsta perėję prie žuvies, baltyminių produktų vartojimo. Kaip pastebėti, kad ši dieta nėra žmogui tinkama? Nors labai norėčiau patvirtinti atvirkščiai, tačiau veganizmas tinka ne visiems. Pirmiausia dėl baltymų trūkumo ir galimo neigiamo augalinių baltymų poveikio virškinamajam traktui. Ši dieta turi ir kelis teigiamus aspektus, gali veikti terapeutiškai: apsaugoti nuo nutukimo, diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau, manau, ji turi būti modifikuota, pritaikyta asmeniškai ir gerai prižiūrima. Rekomenduojama vartoti įvairius maisto papildus, vitaminus: B12, geležį, omega-3 sudėtyje esančias riebalų rūgštis – EPR (eikozapenteną) ir DHR

(dokozahekseną) , kurie padėtų pilnaverčiam organizmo funkcionavimui. Taip pat svarbu subalansuoti mitybą, sekti kūno siunčiamus signalus ir pastebėjus neigiamus požymius, laiku pakeisti savo nuomonę, kad nepakenktumėte sveikatai. Kokia individualios mitybos terapijos ateitis? Naujos technologijų galimybės bei diagnostinių testų pažanga pamažu kreipia mediciną į individualizuotą gydymą. Pagal kiekvieno žmogaus poreikius pritaikyta mityba – individualizuotos medicinos atšaka. Jos abi puikiai dera kartu ir padeda pasiekti dar geresnių gydymo rezultatų nei dabartinis medicinos modelis, kuriame, pvz., antidepresantai dėl mūsų prigimties individualumo yra efektyvūs tik 6 iš 10 pacientų. Individualizuotos mitybos rekomendacijos skirtos gerai savijautai palaikyti, apsaugoti nuo ligų, taip pat tai - puiki priemonė sušlubavusiai sveikatai atstatyti. Tikiu, kad ateityje žmonės vartos vis mažiau piliulių, kurias pakeis tinkamai parinkta mityba.

OZONAS

Pasaulio ribos D o n ata R a d ž i ū n a i t ė

ią vasarą turėjau galimybę porą savaičių pagyventi gerokai ribotesnėje nei man įprasta aplinkoje, sumišusiame paros ritme, gamtos apsuptyje. Atrodo, pati aplinka skatino patikėti mokslininkų žodžiais apie planetos, kurioje gyvename, trapumą ir ribas. Kartu su 30 studentų iš 14-os šalių dalyvavau vasaros mokykloje, kuri vyko didžiajame burlaivyje „Fryderyk Chopin“, plaukusiame Šiaurės ir Baltijos jūromis. Kursas vadinosi SAIL (Darnus vystymasis tarptautiniam mokymuisi) ir buvo organizuotas Baltijos universiteto programos.

Laive kiekvieną dieną susidurdavome su ribomis: ribotas gėlas vanduo, ribota erdvė, ribotos fizinės galimybės atlaikyti bangavimą ar po budėjimo naktų susikaupusį nuovargį. Buvome įgula, laisvu nuo darbų laiku besimokanti apie pasaulio laukiančius pokyčius bei jiems pasitikti tinkamus veiksmus. Stebėdama, kaip audros išvakarėse gerokai sustiprėjus bangavimui, buvo rašomi projektiniai darbai, svarsčiau, ar taip pat vyks ir perėjimas į darnesnę būtį. Viena ranka buvo rašomi pasiūlymai skirtingoms ekologinėms problemoms spręsti, o kita – prilaikomi nuo stalų čiuožiantys kompiuteriai.

Išsipildžiusios prognozės

Siekiant patenkinti tolimesnį resursų poreikį, jų išgavimui tampa reikalingos vis didesnės investicijos.

Apie didelius pasaulio laukiančius pokyčius bei tai, kaip jie galėtų vykti, pradėti mąstyti paskatino vienas iš plaukusių dėstytojų, amerikiečių profesorius Dennis Meadows, išgarsėjęs 1972 m. pasirodžius knygai „Augimo ribos“. Anot D. Meadows, per 20 metų pasaulyje įvyks didžiuliai pokyčiai, kuriuose dalyvausime mes visi.

Pirmą sykį tai išgirdusi pamaniau: „Drąsus teiginys“. Vis dėlto šiandien vertindami prieš 40 metų D. Meadows kartu su mokslininkų grupe parengtas prognozes, matome, kad knygoje „Augimo ribos“ pateiktas pasaulio raidos scenarijus „viskas vyksta kaip įprasta“ taikliai veda į numatytą pastebimą gyvenimo lygio bei žmonių skaičiaus pasaulyje smukimą. Šiandienos realybė ir modelis atitinka analizuojant šių parametrų kitimą: gyventojų skaičius, vienam žmogui tenkanti pramonės produkcija, vienam žmogui tenkantis maistas ir paslaugos, pasaulinė tarša bei prieinami neatsinaujinantys gamtos ištekliai.

Kas sukelia daugiausiai šiltnamio dujų?

40 metų viskas vyko taip, kaip buvo prognozuota. Sparčiau nei gyventojų skaičius augančios vartojimo apimtys reikalauja vis daugiau neatsinaujinančių gamtos išteklių ir lemia visų lengvai prieinamų resursų išeikvojimą. Siekiant patenkinti tolesnį resursų poreikį, jiems išgauti reikia vis didesnių investicijų. Dėl šios priežasties kapitalas iš kitų sektorių perkeliamas į gavybą. Lėšų gamybos sektoriuje reikalingoms investicijoms trūkumas ir pramonės produkcijos vienam asmeniui kritimas bei auganti aplinkos tarša. Dėl sumažėjusio žemės ūkiui skiriamų pramonės prekių kiekio bei išaugusios dirvos taršos krenta derlingumas ir užauginama mažiau maisto asmeniui. Taip pat sumažėja lėšos, skiriamos išsilavinimui bei sveikatos priežiūrai, ir drauge suprastėja šių paslaugų kokybė. Pristigus maisto ir gaunant nepakankamą sveikatos priežiūrą, išauga mirtingumas, o vidutinis gyvenimo lygis krenta į XX a. pradžios lygmenį. Teigiama, jog prognozuojamas kritimas realybėje galėtų būti didesnis ar mažesnis dėl tokių išorinių veiksnių kaip konfliktai ar efektyvus pasaulio masto valdymas.

OZONAS

→

Tai era, kai žmonija pradeda keisti pasaulio atmosferos, geologinius, hidrologinius, biosferos bei kitus žemės sistemos procesus.

Matant šį scenarijų kyla klausimas, ar galima modeliuoti kelią, galintį vesti į tvarią būtį. „Augimo ribose“ pateiktas stabilaus pasaulio scenarijus apima technologinės pažangos ir reikiamos socialinės politikos derinį. Pavyzdžiui, minimas gimstamumo ribojimas, pirmenybės teikimas paslaugų, o ne prekių vartojimui, taršą ribojančios technologijos bei produkcijos ilgaamžiškumo didinimas. Kita vertus, šis ir panašūs modeliai, gretinantys pasaulio resursus su technologinėmis jų panaudojimo galimybėmis bei žmonijos poreikiais, sulaukia kritikos dėl nuvertinamo žmonių kūrybiškumo. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių mokslinių tyrimų kryptis, orientuota į saugią žmonijos veikimui erdvę, tampa patrauklia alternatyva. Mokslininkai daro prielaidą, kad mes sugebėsime išsiversti su esamais resursais. Svarbu veikti žemės galimybių ribose. Jų pateikiamas idėją iliustruojantis pavyzdys yra futbolas, žaidžiamas tik aiškiai apibrėžtose aikštės ribose.

2009 m. žinomi 28 pasaulio šalių mokslininkai pirmą sykį pristatė planetos ribų idėją. Teorijoje išeities taškas yra tai, kad tik dėl palankių gyvavimo sąlygų žmonija pasiekė dabartinį išsivystymo lygį, ir kad tai rodo, jog esamos sąlygos labai gerai tinka mums egzistuoti. Paradoksalu, tačiau pasiektas išsivystymo lygis taip sustiprino žmonijos daromą poveikį planetai, jog galima kalbėti apie naujos eros pradžią. Tai era, kai žmonija pradeda keisti pasaulio atmosferos, geologinius, hidrologinius, biosferos bei kitus žemės sistemos procesus. Reikšmingesnio žmonijos daromo poveikio pradžia siejama su pramonės revoliucija, o pagrindinis proveržis įvyko per pastaruosius 50 metų. Gretinant turimas žinias apie tai, kas įvyko su tolesnėmis gyventojų skaičiaus bei jų gyvenimo lygio augimo prognozėmis, darosi akivaizdu, kad mūsų žaidimas laikantis ribų tampa svarbiu klausimu, kurio sprendimo reikėtų labai greitai. Kodėl peržengti ribas yra rizikingas žingsnis? Anot mokslininkų, tai gali sukelti šiurkščių ar negrįžtamų mus supančios aplinkos pokyčių ir vesti į moderniam pasauliui, kaip mes jį suprantame, gyvuoti gerokai mažiau tinkamą erdvę. Taigi pradėję nuo intuityviai teisingu atrodančio teiginio, kad esame prisitaikę gyventi būtent tokiomis aplinkos sąlygomis kokios jos yra dabar, mokslininkai žengia žingsniuką toliau, bandydami nustatyti žaidimo saugioje teritorijoje taisykles. Šiame procese identifikuojami 9 žemės sistemos procesai, apie kuriuos surinkta mokslinė informacija leidžia teigti, kad jie reguliuoja žemės sistemą. Tarp jų patenka didžiulės kompleksinės sistemos: klimato kaita, vandenynų rūgštėjimas bei ozono sluoksnio retėjimas. Taip pat išskiriami 4 ribas apibrėžiantys kintamieji, prisidedantys prie didžiųjų sistemų stabilumo palaikymo: žemės sistemos pokyčiai, gėlo vandens vartojimas, bioįvairovės nykimo mastas bei žmonijos daromas poveikis pasauliniams azoto ir fosforo ciklams. Paskutiniuose dviejuose procesuose žmogaus poveikis ypač akivaizdus: aerozolių išleidimas į atmosferą bei naujų dalelių sukūrimas.

Iki kada ir kas

išseks vartojant dabartiniais tempais:

2022

Chromas Naudojamas baterijų, antipiremų gamyboje, vaistų pramonėje.

2023

Indis ir itris Naudojami LCD ekranams, saulės elementams, fluorescentinėms lempoms, rentgeno ekranams.

Paskutiniesiems 2 procesams mokslininkai dar nėra įvardiję kriterijų, leidžiančių identifikuoti aiškias ribas. Kitiems jau yra pasirinkti konkretūs parametrai ar jų deriniai, nustatantys saugią, pereinamą ir rizikingą zonas. Remiantis 2015-aisiais publikuotais planetos ribų pakartotinio vertinimo duomenimis, matoma, jog riba jau yra peržengta poroje sričių: bioįvairovės nykimo ir vertinant daromą poveikį pasauliniams fosforo bei azoto ciklams. Nors įprastai girdėdavome apie klimato kaitą, kaip pagrindinę žmonijai kylančią grėsmę.

2027 Skarda

Naudojama maisto skardinėms, taip pat pramonėje.

OZONAS

→

2028

Sidabras Naudojama tvarsčiams, papuošalams ir medaliams.. Dar po trijų metų baigtųsi ir auksas, kobaltas bei volframas.

Suvokti pasaulio ribotumą

2038 Varis

Naudojamas pieštukams, stabdžių kaladėlėms, lubrikantams, taip pat plieno gamyboje.

2042 Uranas

Naudojamas energijos ir atominių ginklų gamybai.

2046 Nafta

Naudojama pramonėje, energetikoje, taip pat kurui. Jis baigtųsi dar po 3 metų.

Pasaulio ribotumo bei žmonių jam daromo poveikio suvokimas sukelia bjaurų jausmą. Ypač jei persikėlimas į kitas planetas paliekamas fantastinei kūrybai. Kita vertus, patys mokslininkai sukauptas žinias laiko galimybe suskubti prisitaikyti gyventi esamose ribose. Teigiama, kad didelė reikalingų pokyčių dalis vyks lokaliai ir bus įgyvendinama vietos valdžios ir bendruomenių. Apie lokalų problemų sprendimą laive kalbėjo ir dėstytojas D. Meadows. Paklaustas, kaip jaučiasi, kai 40 metų niekas nekreipė dėmesio į pateiktas prognozes, jis atsakė, kad susitelkė į tai, ką gali padaryti savo gyvenamojoje vietoje. Jis ne tik sodininkauja pats, bet ir planuoja organinius bendruomenės daržus. Sodininkystė padeda mažinti transportavimo ir pramoninės agrokultūros daromą neigiamą poveikį aplinkai, o drauge ugdo žmonių įgūdžius apsirūpinti maistu patiems. Taip pat Dennis skatina žmones tapti labiau nepriklausomais didinant energetinį efektyvumą bei panaudojant saulės energiją. Svarstantiems – o ką galėčiau padaryti aš – pirmasis žingsnis bus labai lengvas. Anot vieno iš „Planetos ribų“ modelio autorių, Carl Folke, atspirties taškas, vedantis į žmonijos klestėjimą žemės galimybių ribose, yra ryšio su mus supančia gamtine aplinka atkūrimas. Be jo, mokslo ir technologijų pažanga, užuot priartinusi prie darnios būties, gali ją atitolinti. Tad pabandykite kasdienėje skuboje rasite minutę pakelti akis į dangų ir pamatyti, kokios spalvos auštantis ar vakarėjantis dangus, pajausti saulės šilumą ar lietaus lašus, paste bėti, kokiomis spalvomis nusidažo metų laikai ar kaip keičiasi už lango augantis medis. Pabandykite grožėdamiesi gamta prisiminti, kad gyvename ribotame ir trapiame pasaulyje. Jei tada sustiprės noras padaryti dar vieną žingsniuką – žinosite, kodėl jį darote. Tam, kad išvengtumėte žingsniavimo „45° kampu“.

OZONAS

tema

Ž e m a r ta s B u dr y s

Nekalbanti kalba

iandien yra įvairiausių kalbų: galime kalbėti apie lietuvių, programinę „Windows“ ar gestų. Akivaizdu, kad kalba neprarado savo reikšmės, o ją tik dar labiau įtvirtino. Vakarų pasaulio jaunuolis vidutiniškai išsiunčia 3000 trumpųjų žinučių per mėnesį. „Twitter“ tvirtina, jog per vieną dieną jų platformoje būna paskelbiamos 500 mln. žinučių, o „Facebook“ – kas 20 minučių yra išsiunčiama 3 mln. žinučių. Tai tik keli pavyzdžiai, kurie iliustruoja, jog gyvename komunikacijos eroje.

Tokiose situacijose pranašiškai suskamba vakarietiško pasaulio sukūrimo planas: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Atrodo, jog pasiekėme savo prigimties ir pradžioje numatytą tikslą – nuolatinę komunikaciją. Esame paskelbto žodinio, ar plačiau tariant, kalbinio pasaulio sekėjai ir skelbėjai. Tad kokį vaidmenį vaidina kalba šiandien? Kokį santykį tai sukuria žmogui, bendraujančiam su bekalbe gamta, klimato kaitos epochoje?

Esame paskelbto žodinio, ar plačiau tariant, kalbinio pasaulio sekėjai ir skelbėjai.

Norint suprasti, kokią įtaką daro kalba tiek pačiam žmogui, tiek jo dabartiniam santykiui su gamta, pirmiausia, reikia trumpai aptarti pačią kalbą. Nepaisant to, jog yra kelios teorijos apie pačią kalbos kilmę ir jos vystymąsi. Pradedant teigiančiomis, jog žmogus turi įgimtas kalbines savybes ir netgi, dar daugiau, jog kai kurios gramatinės taisyklės yra įgimtos. Baigiant teorijomis, tvirtinančiomis, jog žmogiškoji kalba neturi nieko bendro su nežmogiškosiomis kalbomis. Šių dienų kalbos neišvengiamai susideda iš ženklų, reikšmių ir kodo. Kalba savyje turi bendrą susitarimą, jog žodis x referuoja į daiktą y. Taip pat, kalba kaip ir matematika leidžia žmogui mąstyti abstrakcijomis. Tai yra, kurti mintinius ir kalbinius konstruktus, nebūtinai turinčius pasaulyje egzistuojančius atitikmenis, o tiksliau žymimuosius. Visos kalbos turi bendrą bruožą – jos reprezentuoja pasaulį per savo ženklus. Šis kalbos bruožas yra itin svarbus kalbant ne tik apie komunikaciją, bet ir apie žmogiškąjį santykį su pasauliu.

OZONAS

→

tema

Kalba, šiuo atveju, nesteigia dialogo, o kaip tik sukuria tarpą tarp gamtos ir žmogaus.

Vienas iš pirmųjų kalbos temą palietusių filosofų buvo Platonas. Jis savo žymiajame VII laiške teigia: „joks iš čia paminėtų vardų nėra pastovus, tad niekas netrukdo to, kas vadinama apvaliu, pavadinti tiesiu, o to, kas tiesiu – apvaliu“. Kalbėdami mes visada interpretuojame, ką pašnekovas turėjo omenyje, skaitydami mes nuolat spėliojame. Skaitydami mes spėjame, ką vienas ar kitas žodis reiškia šiame kontekste. Dažniausiai tai darome net nepastebėdami, tačiau susidūrę su mums ne taip gerai žinomu žodžiu, bandome ieškoti, ką jis galėtų reikšti, ir spėjame jo reikšmę tame kontekste. Šis kontekstas mums turi būti pažįstamas, nes kitaip mes neperskaitysime. Juk nebuvo įmanoma tuo metu žinoma klasikine graikų kalba iššifruoti egiptiečių hieroglifų iki Rozetės akmens, ant kurio tas pats tekstas yra užrašytas egiptiečių hieroglifais, atradimo.

Pasaulio užkodavimas Kalba turi savo techninę prigimtį – ji susidaro iš sukurtų ženklų ir kodų, kurie reprezentuoja šalia esantį pasaulį. Atidžiau pažvelgę į kalbą, rasime tiesos lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio žodžiuose, jog: „kalbą galima išnarstyti lygiai taip pat, kaip automobilį, laikrodį, stalą ar bet kurį kitą artefaktą; kalba yra dirbinys par excellence, mašina par excellence, mechanizmas par excellence“. Ir būtent šis techninis pasaulio suvokimas nulydi mus iki šios dienos, kitaip tariant iki DNR ir biotechnologijų. Žmogų išnarstome į genus, augalą – į atomus ir panašiai ir atvirkščiai. Kalba įgalina mus skaldyti ir vėl sudėlioti.

Šis konstravimas gali būti iššifruojamas būtent tų žmonių, kurie vartoja tą pačią kalbą. Kalba yra itin susijusi su sociumu, kuriame ji vartojama, kalboje yra įrašytos tautų patirtys. Kaip teigia mediologijos kūrėjas ir medijų teoretikas Regis Debray: „Užkoduoti reiškia socializuoti (kalba ir grupė eina kartu). Toks gestas įtraukia daugiau nei valią sutramdyti nesocialumą, bet ir reguliuoti, kas yra nereguliuojama bei netvarkinga.“ Taigi kalba ne tik yra susitarimui paklūstanti sistema, bet būtent vienos ar kitos bendruomenės sukurta sistema. Užkoduotas pasaulis gali tapti iššifruojamas tik esant tame pačiame kontekste. Kaip žinome, Babelio bokštas taip niekad ir nebuvo pastatytas, o dirbtinę ir vienijančią esperanto kalbą žino tik 2 mln žmonių.

Tylinti gamta Priartėjame prie kebliausio konteksto – bekalbės gamtos. Kaip įmanomas pokalbis su gamta, kuri nesileidžia būti prakalbinama? Mūsų sukurta konvencionali sistema pajėgia tik kalbėti apie gamtą, bet ne su gamta. Šiuo atveju kalba nesteigia dialogo, o kaip tik sukuria tarpą tarp gamtos ir žmogaus. Kalboje yra kodai, reikšmės ir ženklai, gamtoje jie atsiranda tik tiek, kiek mes juos įdedame. Šią mintį puikiai pratęsia prancūzų filosofas Jean Baudrillard sakydamas, kad „Mes galime fantazuoti apie gyvūnus, galime į juos perkelti savo fantazmus ir manyti, kad jie juos išgyvena kaip ir mes. Tačiau mums taip tiesiog patogu – iš tikrųjų gyvūnai neprieinami mūsų protui nei sąmonės, nei pasąmonės lygmenyje. Taigi nereikia jų spausti į šiuos rėmus, priešingai, reikia pažiūrėti, kaip jie kvestionuoja tą pasąmonės hipotezę ir kokią kitą hipotezę jie verčia mus iškelti. Štai kokia yra jų tylėjimo prasmė ir neprasmė.“ Tad ką šios dienos jaunuolis, siunčiantis 3000 žinučių, paskendęs vienetų ir nulių sekose, gali pasakyti gamtai? Kaip šios dienos komunikacijos visuomenė gali susikalbėti su gamta taip, jog šis dialogas iš tiesų būtų ne tik informatyvus, bet ir abipusis. Ypač kai susikalbėjimo kaina vis dažniau prilyginama apskritai išlikimo galimybei. Kalbėjimas yra ne tik kuriantis kryptį į kažką ar apie kažką, bet kalbėjimas gali būti ir klausymas. Klausymas – tai jautrumas aplinkai, kuris gali būti vystomas humanitarinių mokslų (ir ne tik), kurie dabarties inovacijų (daugiausia techninių) pasaulyje, deja, yra stumiami į paribius. Klausymas – tai gilinimasis į kontekstą, kuris leidžia kurti tvarią koegzistenciją. Technologiniai sprendimai negali būti tvarūs be kontekstinio suvokimo. Žmogaus techninė prigimtis, kuri šiais laikais pasireiškia įvairiomis formomis: nuo išmaniojo telefono iki sumaniojo miesto, itin stipriai veikia ir mūsų ateitį. Ar pasirinksime formuluotę: „Pabaigoje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas?“ Ar ieškosime savo prigimtyje ne tik techninių savybių, kurios galėtų padėti iš tiesų kurti dialogą tarp mūsų ir mus supančios aplinkos, nuo kurios esame tokie priklausomi, nors ir apsimetame, jog mūsų techniniai įrankiai mus išgelbės.

Kalba

Tai barjeras minčių raiškai

OZONAS

tema

Saulė Norvilaitė

Geras blogas žmogus Ar iš tikrųjų vyksta kova?

unku paneigti, kad milžinišką įtaką žmogaus formavimuisi daro išoriniai veiksniai. Tačiau dar sudėtingiau yra atsakyti į klausimą – tai vis dėlto su kokiu asmenybės savybių rinkiniu jis išvysta šį pasaulį. Anksčiau maniau, kad žmogus iš prigimties yra linkęs į destrukciją. Bet dabar neabejoju, kad jis gali būti visoks. Žmogaus elgesio ir jo prigimties paaiškinimų ieškojome su filosofu, humanitarinių mokslų daktaru ir knygos „Ekologinė etika“ autoriumi prof. Česlovu Kalenda ir Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentu Antanu Kairiu, į kurio tyrinėjimo sritis patenka asmenybės bruožai bei žiniasklaidos psichologija.

Skirtingais istorijos momentais žmonijos dėmesio centre atsidurdavo vis kiti objektai. Profesorius Č. Kalenda kalba apie tai, kaip žmogus savo pasaulyje tapo svarbiausias: „Kai jis pasidavė per daug žmogaus dirbtinei, techninei, technologinei aplinkai, atsirado antropocentrizmas. Kai tik orientuojamasi vien į žmogaus poreikius, jo interesus, o gamta jau lieka už dorovės ribų. Ji yra energijos, išteklių šaltinis, gyvenamoji vieta ir su ja galima elgtis, kaip kas išmano ir nori.“ Naujaisiais laikais, ypač XIX a., jau imta kritikuoti antropocentrizmą. Tuometinė visuomenė ypač nusivylė gyvenimu miestuose, o tokia situacija tapo palankia terpe atsirasti ekocentrizmui – kraštutiniam polinkiui į gamtą ir jos aukštinimą. Šios dvi kryptys tiesiogiai atspindi dvilypę žmogaus prigimtį. Anot profesoriaus, žmogus yra plėšomas į skirtingas puses, todėl jis turi suderinti šiuos du polinkius, kad galėtų pilnavertiškai gyventi kūnu ir dvasia. Č. Kalenda įsitikinęs, kad žmoguje išties vyksta įnirtinga vidinė kova. O psichologas A. Kairys nėra linkęs

Mes visada atkreipiame dėmesį į atvejus, kurie yra išskirtiniai ir nukrypsta nuo normalios tvarkos.

manyti, kad egzistuoja vidinis prieštaravimas tarp biologinės žmogaus prigimties ir jo sąmoningo elgesio. Psichologas mano kitaip: „Aš nesu tikras, ar tai galima vadinti kova. Mes visada atkreipiame dėmesį į atvejus, kurie yra išskirtiniai ir nukrypsta nuo normalios tvarkos. Lygiai tas pats yra ir su kova tarp biologinės prigimties ir sąmoningų sprendimų. Dažniausiai jos nėra. Šie du procesai papildo vienas kitą ir padeda lengvai gyventi.“ Pasak psichologo, mes turime sąmoningą, racionalų protą, kuris kartais klysta ir tiek. O problemų atsiranda tik tada, kai tam tikra situacija reikalauja sprendimų ir viena žmogaus sistema prieštarauja kitai. Tačiau būtent tokie atvejai ir yra įdomiausi, todėl kur kas dažniau patenka į visuomenės akiratį bei tampa ilgai trunkančių diskusijų temomis.

OZONAS

→

tema

Žmogaus elgesys

Šitos dvi žmogaus prigimties pusės – tiek instinktyvioji, gamtinė, įtvirtinta genuose, tiek ir kultūrinė – jos turi būti suderintos.

Bandydami suprasti, kas lemia žmogaus elgesį, turime įsigilinti į tai, kas veikia jo pasaulėžiūrą: prigimties pradas ar visuomeninė aplinka, į kurią jis patenka. Psichologas nemano, kad žmogus iš prigimties gali būti vienaip ar kitaip orientuotas. Jis teigia, kad tai priklauso nuo išorinių veiksnių: „Aš giliai abejočiau, kad gali būti kažkoks biologinis pamatas, kuris labiau orientuotas į gamtą ar labiau orientuotas į kultūrą plačiąja prasme. Tai yra nuo auklėjimo, vertybių ir kitų panašių dalykų priklausantis sluoksnis.“ A. Kairio nuomone, jeigu žmogus yra orientuotas į gamtą tausojančią pasaulėžiūrą, taip yra dėl to, kad jis buvo šitaip auklėtas, užaugo kultūroje, kurioje tai svarbu, mokykloje tai buvo akcentuojama ir jo tėvai taip gyveno. Būtent dėl to asmuo ir pats suvokia, kad tai yra svarbu, ir jo aplinka palaiko. Profesorius Č. Kalenda taip pat įsitikinęs, kad auklėjimas yra vienas lemiamų veiksnių žmogaus pasaulėžiūros formavimo procese. Jo manymu, auklėjimo tikslas – ugdyti harmoningą žmogų, kuriam svarbus tiek savo, tiek kitų planetos gyventojų likimas: „Šitos dvi žmogaus prigimties pusės – tiek instinktyvioji, gamtinė, įtvirtinta genuose, tiek ir kultūrinė – jos turi būti suderintos. Toks yra žmogaus ugdymo idealas. Ir tada žmogus bus harmoninga būtybė. Jeigu mes ugdome, tai mes turime aiškiai apibrėžtą tikslą – koks tas žmogus yra, kokį mes norim jį išugdyti. Jeigu bus orientuojama vien į žmogaus poreikius, į jo interesus, tai egoistas bus išugdytas, o jeigu bus vien tik į kitą – tai žmogus pats savęs nelaikys vertingu, vis darys gera kitam, tai vėl bus toks iškreiptas.“ Č. Kalenda mano, kad švietimo sėkmė slypi kraštutinių prigimtinių žmogaus polinkių derinime. Tačiau tai ir yra pagrindinė bei sunkiausia žmogaus problema, kuri kyla iš jo dvilypiškumo.

Žmogaus sprendimai Žmogus priima tam tikrus sprendimus labiau dėl išorinės motyvacijos priemonių, o ne dėl prigimties ypatybių. Psichologas A. Kairys pasakoja apie tai, kas priverčia žmogų elgtis vienaip ar kitaip: „Noro nepakanka. Pirmas dalykas – žmogus pats turi manyti, kad tai yra prasminga. Jeigu jis nemanys, kad tai yra prasminga daryti, jis neturės nuostatos, kad noriu tą daryti. Antras dalykas – jis turi suvokti, kad jo aplinka jį palaiko. Arba jis pats turi nuspręsti, kad nori daryti kažką, kas patinka jo aplinkai. Ir dar jis turi manyti, kad jis pajėgs tą daryti. Mes galime pradėti galbūt labai naudingus dalykus diegti. Bet jeigu žmogus manys, kad tai yra per sudėtinga, jis nepajėgus to atlikti, neturi kažkokių laiko resursų, jis to nedarys.“ Skatinant žmogų pasirinkti kokį nors elgesio modelį veikia bent trys esminiai faktoriai: paties žmogaus įsitikinimai, aplinkos palaikymas ir gebėjimas atlikti vieną ar kitą veiksmą. Č. Kalenda kalba apie visai kitokią žmogaus motyvaciją, kuris paskatina susirūpinti gamta. Jis mano, kad jautresni žmonės sugeba patirti gamtą savo juslėmis, todėl ją ir vertina kitaip nei daugelis: „Gamtoje daug yra viso kito, kur į jokią logiką neįsprausi. Todėl tas gyvas santykis su ja gali duoti pilnesnį, adekvatesnį jos vaizdą ir supratimą žmogui. Pats žmogus turi pažinti gamtinę įvairovę, visą tą teigiamą poveikį jos įspūdžių. Tada jis visai kitaip ir vertins, ir elgsis.“ Profesorius kalba apie tai, kad jeigu žmogus nėra emocionalus ir nesugeba pajausti gamtos grožio, jis neturės visai jokių paskatų saugoti gyvąją aplinką. Tokie teiginiai kaip „reikia elgtis gerai“, „saugokime gamtą“ nejausmingam žmogui

Visgi reikia pripažinti, kad žmogus turi ribotus gebėjimus, kad jis turi ribotą informaciją beveik visada ir jis negali tiksliai numatyti savo sprendimų pasekmių.

OZONAS

→

tema

Saugumas – egoizmas

Profesorius taip pat yra įsitikinęs, kad svarbiausia yra nepamiršti, jog gyvename ne vieni ir mūsų veiksmai turi įtakos kitiems gyviems padarams: „Bioįvairovės išsaugojimas. Atsižvelgimas į tai, kad gamta yra visų namai – visų gyvų būtybių namai.“ Psichologas A. Kairys neatsakingą žmonių elgesį paaiškina tuo, kad visgi žmogui įprasta elgtis taip, kad būtų paprasčiausia, o tai yra visiškai natūralu: „Vis dėlto reikia pripažinti, kad žmogus turi ribotus gebėjimus, kad jis turi ribotą informaciją beveik visada ir jis negali tiksliai numatyti savo sprendimų pasekmių. Visi šitie faktoriai lemia, kad net ir racionalus, apgalvotas ir visiškai išanalizuotas sprendimas gali būti netikslus, neatnešti norimų pasekmių, nes žmogus nepajėgus padaryti to iki galo.“ Bet įdomiausia tai, kad žmonės sprendimus priima dažniausiai automatiškai. Psichologo nuomone, jeigu žmogus gali nemąstyti, greičiausiai ir nemąstys. Žmogus tiesiog įpratęs rinktis patogiausią ir paprasčiausią sprendimą.

Apie prigimtinį žmonijos blogį imama kalbėti tuomet, kai diskusijų centre atsiduria ekologinė krizė, kadangi žmogus vis dėlto yra daugumos klimato anomalijų sukėlėjas. Č. Kalenda taip pat tvirtina, kad žmogus negrįžtamai paveikė gamtinį pasaulį: „Savo aplinką jis paveikia savo sukurtais įrankiais: mašinomis, technologijomis, statybomis ir visa kita. Ir būtent jis daugiausia užima tos aplinkos plotų ir tuo mažiau lieka šitos natūralios aplinkos visiems kitiems gyviems padarams. Čia ir yra pagrindinis ekologinės etikos principas – išsaugoti bioįvairovę.“ Profesoriaus teigimu, jeigu gamta bus įvairi, gausios populiacijos ir rūšys nenyks. Taip gamta lengviau susidoros su visomis žmonijos daromomis klaidomis, nes išnykusi viena rūšis sukelia griūtį ekosistemoje.

Automatiškas sprendimų priėmimas skatina žmogų pasirinkti tai, kas būtų geriausia jam, o ne kitiems visuomenės nariams ar tuo labiau natūraliajai aplinkai. O tai dažniausiai ir sukelia katastrofiškų padarinių. Tačiau taip nutinka ne dėl sąmoningai sukurptų piktų kėslų. Toks žmogaus įprotis yra natūralus ir išsivystęs būtent gyvenimo laukinėje gamtoje metu. A. Kairys pasakoja apie šiuos mąstymo procesus: „Kol jis kontempliuos apie gepardo ar leopardo spalvą, tai jis jį spės suvalgyti – reikia automatiškai priimti sprendimą bėgti, slėptis, daryti kažką, kas yra logiškiausia šioje situacijoje. Tai lygiai tie patys procesai veikia ir šiuo metu. Jie niekur nedingo – jie yra mūsų prigimtis. Bet

skambės tuščiai. Psichologas A. Kairys, kalbėdamas apie elgesio motyvaciją, prieštaraudamas pasakoja apie tai, kad ne viskas kyla iš gilių ir sudėtingų apmąstymų: „Kodėl, pavyzdžiui, tapo žmogus veganu? Tai tikrai gali būti susiję su jo sveikatos įsitikinimais. Jis nuoširdžiai tiki, kad mėsa yra kenksminga. Ar taip yra iš tikrųjų? Čia klausimas yra dietologams. Bet žmogui tai atrodo svarbu Kitas dalykas – jis gali tapti veganu dėl to, kad šiuo metu tai yra madinga ir už to nesislepia jokie gilūs įsitikinimai. Ar jo elgesys bus naudingas? Klausimas ekologams. Galbūt. Ar jo elgesys bus naudingas jam pačiam? Galbūt net ir bus naudingas sveikatai. Bet ar tai yra nulemta gilių apmąstymų ir vertybinių orientacijų? Gali būti visiškai nenulemta.“ Psichologas dar kartą patvirtina, kad motyvuojančių veiksnių gali būti kuo įvairiausių, o sprendimai gali būti priimami gana spontaniškai.

technologijos kartais iš mūsų reikalauja procesų, kurie yra visai kitokie, pavyzdžiui, tas pats informacijos kiekis – mes nesutverti apdoroti milžiniškų informacijos kiekių, ypač jų apdoroti nuodugniai ir detaliai.“ Psichologas aiškina, kad žmogus vienu metu gali apdoroti vieną informacijos vienetą, o dabartinis darbo, technologijų ir informacijos pasaulis kartais pareikalauja tokių gebėjimų, kurie yra nenatūralūs žmogui. Būtent tokios situacijos metu prasideda problemos, nes su tuo nepavyksta susidoroti. Tai tik įrodo, koks biologinis pradas yra reikšmingas ir mes nepajėgūs tiesiog jo ignoruoti. Profesorius taip pat pritaria, kad žmogus turi sunkiai nuslopinamų instinktų, kurie gali atrodyti savanaudiški, tačiau kyla tik iš paprasčiausio noro būti saugiam: „Ką reiškia saugumo instinktas? Žmogus nori išlikti, vis tiek pavojų yra. Jis toks gynybinis: kaip moterys gina savo kūdikius, taip ir gamtoje gyvūnai daro. Sako, kad čia yra blogai, bet čia iš to saugumo instinkto kyla egoizmas.“ O egoizmas labiausiai ir atrodo kaip įgimtas blogis.

Geras ar blogas? Vis dėlto žmogus nėra vien geras ar vien blogas iš savo prigimties. Anot Č. Kalendos, įvairiais laikais buvo laikomasi skirtingų nuomonių: „Iš prigimties jis yra linkęs ir į gėrį, ir į blogį. XX a., kai jau imta kelti tą problemą, koks žmogus yra iš prigimties, tai irgi atsirado skirtingos kryptys. Daugiausiai tai, žinoma, buvo akcentuojama, kad žmogus yra geras ir gerą jį daro kultūra, ugdymas, visuomeniniai santykiai. Bet dabar, kai nuo Darvino laikų pradėjo plėtoti evoliucinę biologiją ir kada išryškėjo, kad žmogus yra išsivystęs iš kitų gyvų padarų, tai reiškia visas šitas genetinis paveldas jame liko.“ Psichologas A. Kairys taip pat mano, kad žmogus yra visoks. Jis netiki, kad galima būti geresniu ar blogesniu, kadangi gėris ir blogis nėra skirtingi polinkiai, kaip juos vadina Č. Kalenda, o kaip tik kartu veikianti darni sistema. Profesorius aiškina, iš kur kilo nerūpestingas žmonijos elgesys gamtos atžvilgiu: „Kūrė mašinas pagal mechaninius negyvosios gamtos dėsnius – tai ir mąstė, kad būtent tokia pati yra gamta. Su mašina nereikia dorai elgtis. Šitaip ir susiklostė būtent toks požiūris, kad gyvuliai neverti dorovės. Jie visai kitokie – neturi nei proto, nei dorovės, žiaurūs – todėl ir žmogus šiuo atveju ima elgtis irgi kaip agresyvūs gyvūnai. Juos medžioja.“ Filosofo Č. Kalendos manymu, jeigu gyvūnai

nekalba ir nemąsto taip, kaip mes tai darome, tai nereiškia, kad dėl to jie yra nevertingi padarai. Iš tiesų jie yra kitokie, tačiau gyvūnai yra gamtinės būtybės, kurios turi teisę egzistuoti tokios, kokios yra savaime. Mes turime juos pripažinti. Būtent nuo tokių minčių ir pradėjo formuotis gyvūnų teisių apsauga. Nepaisant to, kad neįmanoma vienbalsiu nuspręsti, ar žmoguje vyksta didžiulė kova tarp jo prigimtinių polinkių, ar visgi ne, galima manyti, kad jis vis tiek yra abejojantis ir prieštarų kupinas sutvėrimas. Tačiau retais atvejais harmonija yra pasiekiama. Č. Kalenda pateikia istorinių pavyzdžių, kaip žmogaus dermė buvo pasiekta: „Galima paminėti Budą, kuris sakė, kad tikroji pergalė yra ta, kad niekas nepralaimi ir laimi abi pusės. Nes buvo ta konkurencija tarp žmonių ir kad laimėtum joje reiškia kitą nugalėti, įveikti jį. Šitokiu būdu indų kultūroje buvo pasiekti tokie rezultatai, įsitvirtino tos tiesos. Kitas toks didis moralistas Konfucijus, kuris sakė, kad visuomeninius santykius, kurie klostosi tarp žmonių visuomenėje, reikia kurti pagal šeimos modelį, kad šeimoje žmogaus prigimtis adekvačiausiai, nuodugniausiai atsiskleidžia, pasirodo, koks yra iš tikrųjų. Čia šeimoje kitą žmogų gali giliai pažinti, įgyti vaizduotės dėka empatiją, įsijausti. Jeigu jam ką nors padarysi, kaip jis kentės.“ Profesorius yra įsitikinęs, kad tik asmuo, turintis išvystytą vaizduotę, sugeba galvoti ne tik apie save, bet ir apie artimuosius, savo bendruomenę ir galiausiai gamtą. Galima teigti, kad nuo empatijos išsivystymo priklauso žmogaus moralinis tobulumas. Visada bus argumentų, ginančių teiginius, kad žmogus yra geras ar blogas nuo savo atsiradimo šiame pasaulyje. Nepaisant to, koks jis vis dėlto yra labiau, natūralūs žmogaus prigimčiai yra abu variantai. Nors ir kokie mes visi panašūs, neegzistuoja vienintelis žmogaus šablonas. Jo sprendimus, kurie ir apibrėžia charakterį, pernelyg nulemia konkreti situacija, aplinkos spaudimas, turėta patirtis bei emocinė savijauta. Žmogaus blogis ne visada gali kilti iš blogų paskatų, bet ir iš biologinio pamato. O gėris gali atrodyti geras, nes mūsų kultūra tam sukūrė savo apibrėžimą. Žmogus yra tiesiog natūralus kaip ir visa ekosistema, kurioje jis gyvena. Čia niekas neturi etikečių.

OZONAS

tema

Vienas kitą šventiškai vartoti Ilona Petrovė

is garsiau kalbame, kad tolstame nuo savo žmogiškosios prigimties, tapdami vartotojų visuomene. Tačiau kartu svarstome: o gal kaip tik per daug žiūrime savo instinktų, kad tokie tapome? Nerimaujame, ar tokia visuomenė turi ateitį, tačiau toliau kaunamės dėl įtakos ir valdžios, agresyviai naudojame išteklius ir nebesuvokiame nei savo, nei kitų poreikių. Norime dar daugiau vartoti ir dar geriau gyventi. Visai įmanoma, kad ateities konfliktų galėtų kilti dėl vandens, kartu ir maisto stygiaus. Apie mūsų prigimtį ir visuomenę – interviu su filosofu, profesoriumi Leonidu Donskiu.

Teigiama, jog žmogų nuo gyvūnų skiria mąstymas. Tačiau kartu mes išsaugojome pirmykščius instinktus. O kokį žmogų, žvelgdamas į šiuolaikinės visuomenės kultūrą, matote Jūs? Filosofai sulaužė daug iečių, ginčydamiesi apie žmogaus prigimtį. Nesutarė: egzistuoja universali visuotinė žmogiškoji prigimtis ar vis dėlto žmonės pakankamai skiriasi skirtingose civilizacijose, skirtingose visuomenėse. Nelengva pasakyti. Bet šiuolaikiniame pasaulyje, matyt, galima konstatuoti žmonijos bendrystę, egzistuoja žmogaus orumas, gyvybė, jos nenykstama vertė. Pagaliau egzistuoja labai svarbūs dalykai, kurie mus sieja su gamta ir vienas su kitu: socialumas, bendrystės ar individualybės galios. Tai – universalūs dalykai. Aišku, yra labai gilių kultūrinių, civilizacinių skirtumų. Bet žmoguje visko yra pakankamai daug. Kalbant apie instinktus, tam tikrų atavizmų mumyse yra: kai kurie elgesio modeliai, ta pati lyderystė, daugeliu atvejų įgyjanti groteskiškų bruožų. Ten, kur yra brutali konkurencija, gauja renka vadą, garantuojantį grobį – taip yra politikoje, tarp gangsterių. Žinoma, tuo pat metu egzistuoja sudėtingos socialumo formos, kurios daugelį dalykų keičia ar sublimuoja. Nors tai darė daugelis epochų ir kultūrų, manau, būtent dabartinėje visuomenėje gali būti pati atviriausia diskusija apie žmogaus prigimtį. Tuo ji ir ypatinga. Bet, galimas dalykas, mes tiesiog daugiau žinome apie

tai, kas baisu žmonijoje: pasaulinius karus, smurto atvejus. Kita vertus, apie žmones mes žinome ir daugybę labai šviesių dalykų. Bet turime pripažinti: žmogaus vaidmuo planetoje gerokai destruktyvus, mes labai pakenkėme gamtai. Šiuo metu civilizuotos, industrinės valstybės kviečia viena kitą mažinti taršą, kažką daryti, kad atsigautų ir nežūtų gamta. Vadinasi, mūsų elgesio ir gyvensenos padariniai – nebūtinai patys geriausi. Taigi mūsų prigimtis daugeliu atvejų gali būti pakankamai agresyvi, priešiška gamtai, skirta savo poreikiams patenkinti, negalvojant apie planetos ar ateinančių generacijų likimą. Kokius konfliktus dėl savo prigimtinių poreikių išgyvena žmogus dabartinėje visuomenėje? Be abejo, pasaulyje egzistuoja dalykų, kurie ateityje tik aštrės: kova dėl valdžios, konfliktai dėl dominavimo, įtakos ir pan. Jie – universalūs ir niekada nebuvo kitaip. Tačiau dabartiniame pasaulyje yra labai turtingų industrinių valstybių, tarp kurių patenka ir Lietuva. Kartu yra pakankamai visuomenių, balansuojančių ant bado, skurdo ir kitų baisų dalykų ribos. Labai gali būti, kad ateities konfliktai bus susiję su vandens bei maisto atsargomis. Aš neabejoju, jog reikės kažką daryti, kad žmonija išgyventų ir neprasidėtų masinis badas dėl vandens trūkumo. OZONAS

→

tema 15min.lt nuotr.

Kokį žmogaus elgesį tie konfliktai skatina, formuoja mūsų visuomenėje? Manau, kad dabar mes gyvename laimingą laikotarpį. Dažnai galvojame apie vartojimą, jo lygį, gyvenimo kokybę, manydami, kad tai yra sėkmingos, turtingos visuomenės elementai. Yra kuklių žmonių, kuriems pakanka to, ką turi. Bet yra pakankamai godžių, kurie ir taip gerai gyvendami, kuria milžiniškus projektus, kad dar labiau praturtėtų. Tik vieni tą turtą nukreipia civilizuotai, padeda kitiems, užsiima karitatyvine veikla, antri – ne. Mums tarsi nebebūtina stengtis apsirūpinti vandeniu arba maistu, vandens telkinių mes turime pakankamai ir pati gamta padeda, o mūsų ekonomika pakankamai gera. Taigi mūsų vidiniai konfliktai yra labiau vartotojiški: noras dar daugiau vartoti ir dar geriau gyventi. O kas šiandienos visuomenę verčia būti vartotojiška? Patenkame į tam tikrą elgesio modelį, nuo kurio pabėgti negalime. Mums pradeda atrodyti, kad vartojimas pats savaime yra tikslas ir tikslas pats sau. Ko gero, ir laimės apibrėžimą siejame su vartojimu ir turėjimu. Kai žmogus patenka į dramatišką situaciją arba patiria gilesnių išgyvenimų, paprastai keičiasi viskas, jis pradeda suprasti, kad yra svarbesnių dalykų nei vartojimas: egzistuoja ryšys su kitais žmonėmis, stiprūs išgyvenimai, draugystė, meilė,

kito žmogaus artumas. Bet jei to nėra mūsų gyvenime ir mes pasikliaujame masine globaline nuomone, kurią formuoja medijos, mes laimę tapatiname su vartojimu. Todėl reikia žmones lavinti, stengtis, kad jie skaitytų geresnes knygas, kalbėtų giliau, nepaskęstų banalybėse, kad iš tiesų suprastų, jog ne viskas yra vartojimas. Kada visuomenėje prasideda destrukcija, asmenybės, visuomenės krizės: kai žmogus gyvena vien tik pagal savo poreikius ar atvirkščiai, kai jo prigimtis paneigiama? Ir taip, ir taip. Kartais geriau neneigti žmogaus prigimties, susitaikyti, kad tikrai egzistuoja A. Maslovo (A. Maslow) piramidė, pagal kurią patenkinus elementarius poreikius, tie poreikiai darosi rafinuotesni. Iš pradžių yra alkio, troškulio, saugumo, išgyvenimo poreikiai. Juos patenkinęs, žmogus pradeda tenkinti aukštesnius poreikius, ieško pripažinimo, savęs realizacijos arba aktualizacijos. Ir nereikia to neigti. Taip nebūna, kad aplenkdamas žemiausius poreikius, žmogus siekia aukštesnių. Konfliktai prasideda tada, kai žmogus nesuvokia kitų poreikių, apsiriboja tik jais ir negali pažvelgti kritiškai į save patį arba kai tie poreikiai brutaliai paneigiami iš šalies. Žmogus priešinasi ir kyla konfliktinė situacija.

Ar vartotojiška, vertybes ir idealus niekinanti visuomenė ir jos kultūra gali išlikti? Kokia jos ateitis? Yra pavojų, nes gyvename iš tikro hedonistinėje, pragmatiškoje visuomenėje, kurioje žmonių santykiai yra gerokai aptrupėję. Tiesą sakant, tokioje visuomenėje žmonės vienas kitą vartoja kaip daiktą. Jie nori, kad tas daiktas būtų gražus, jaunas, gerai atrodantis, patrauklus, turintis prekinę išvaizdą. Ypač jei tai – paslaugų sritis. O tai, mano manymu, tikrų tikriausia diagnozė arba bent jau simptomas. Tačiau ne vienoje visuomenėje mačiau kitaip – restoranuose aptarnauja pagyvenę padavėjai. Tai – iš tiesų žmonių santykių suprekinimas, sudaiktinimas. Žmogus savo išore siunčia signalą: „žiūrėk, aš esu gera prekė“ ir save suvokia kaip prekę. Ir tas persmelkia ne tik aptarnavimo sritį, lygiai tą patį matome universitetuose. Galima sakyti, kad mes norime matyti tik šypsenas ir vienas kitą šventiškai vartoti. Štai kodėl mes pradedame purtytis tokių temų kaip ligos, mirtis, nelaimės. Tai – problema. Tokia visuomenė infantilizuoja žmogų, jis nebręsta, o ji pati darosi dramatiška, nes gali nebesuvokti praeities ar didžiosios (klasikinės) kultūros. Kas labiausiai veikia žmogaus prigimties mechanizmus ir kaip jie gali keisti visuomenės kultūrą? Žmogaus prigimties mechanizmus veikia patirtis, kuri priverčia peržiūrėti daugelį dalykų. Gali būti perskaitęs kelias geras knygas, bet jeigu tu patyrei labai gilių išgyvenimų, priverčiančių suabe-

joti prigimtimi, tu ja suabejosi. Tiesą sakant, prigimtis gimsta ne vieną kartą, ji gali keisti save ir būti istorinis procesas. Manau, kad modernus gyvenimas šito moko. Reikia atvirumo, atviro žvilgsnio ir kartais būtų sveika pabendrauti su kitų kultūrų žmonėmis. Tai leidžia pabėgti nuo naivaus įsivaizdavimo, kad tai, ką tu matai aplinkui, yra bendražmogiška. Darnios visuomenės kūrimas, tai – ateitis ar donkichotiškumas? Darni visuomenė – nebūtinai tokia, kurioje vieni su kitais darniai sutaria, vyrauja harmonija ir nėra skirtumų. Priešingai, darni visuomenė kaip tik išmintingai žvelgia į skirtumus. Kita vertus, tai – gebėjimas gyventi disonanso pasaulyje, žinoti, kad kažkas tavęs nepriims, nesupras. Sakyčiau, darni visuomenė yra brandi visuomenė. Žinoma, ji turi būti solidari, atvira pati sau ir neišsižadėti to, kas joje yra: ir sergančių vaikų, ir neišgydomų ligonių. Negali būti brandus, jei bėgi nuo nemalonių dalykų ir nenori jų matyti. Mes žinome, egzistuoja labai turtingos ir uždaros visuomenės, į kurią taip paprastai nepateksi, jas saugo tarsi mažos kariuomenės, jos gyvena atsiskyrusios. Ar galime tokį gyvenimą vadinti laimingu, harmoningu? Abejoju. Gal verčiau žinoti viską apie savo visuomenę, nebėgti ir mėginti dalyvauti jos gyvenime? Man atrodo, toks gyvenimas prasmingesnis.

OZONAS

rubrika

TVARUS GYVENIMAS ekorekomenda c ijos . lt

Daržovės su amerikietišku prieskoniu K a r o li n a pa n t o

Gyvūnų klonavimas: neetiška ar pavojinga? K a r o li n a pa n t o

Sutarti su vilkais

K r i s ti n a Sa g ai d ak

K a r o l i n a Pa n to

Daržovės su amerikietišku prieskoniu Genetiškai modifikuotos daržovės pietums?

Chloro dioksidu apdorotas viščiukas vakarienei?

ai – tik keli scenarijai, kas gali atsidurti ant mūsų stalo pasirašius Europos Sąjungos laisvosios prekybos sutartį su JAV. Jau dvejus metus trunkančioms deryboms dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) susitarimo, regis, galo nesimato. Įvairių nuomonių sulaukusi sutartis žada itin plačią laisvą rinką, naujų prekybos taisyklių nustatymą ir netarifinių kliūčių mažinimą. Vis dėlto mažai diskutuojama apie tai, kokios sutarties pasekmės vartotojui. Ar išliks saugikliai, kurie neleis įtartiniems maisto produktams atkeliauti į Europą ir Lietuvą? Kas laukia žemės ūkio ir mažųjų ūkininkų, kurie turės stoti prieš greitai paruošiamą ir pigų amerikiečių maistą?

Įslaptintos dviejų šalių derybos kol kas garsiai žada tik teigiamas permainas. Didieji Lietuvos prekybininkai teigia, jog sutarties pasirašymas iškart pagerins sąlygas Lietuvos eksporto į JAV plėtrai ir sustiprins konkurencijos galimybes. Taip sutarties poveikį įvertino konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“. Bendrovė apklausė 123 aktyvų eksportą vykdančias verslo įmones, tarp jų – 48 žemės ūkio ir maisto sektoriaus įmones. Pastarosioms TTIP susitarimas būtų naudingiausias pieno produktų, mėsos perdirbimo įmonėms, alkoholinių gėrimų gamintojams, žuvies ir surimio bei perdirbtų grūdų produktų eksportuotojams. Jiems JAV rinka itin palanki, kadangi čia yra pastebima auganti paklausa (pavyzdžiui, kviečių glitimui). Yra tikimybė, jog padidės šalies BVP – galima sulaukti nuo 0,1 iki 0,4 proc. prieaugio. Sutarties šalininkai Vokietijoje, tiesa, jau pripažino, kad toks prieaugis būtų vienkartinis, o ne kasmetinis.

Vis dėlto neverta skubėti teigti, jog didžiosios įmonės tesiekia pasipelnyti ir neatsižvelgia į sutarties trūkumus. Apklausos dalyviai laisvosios prekybos sutarčiai nepritartų, jei tai pažeistų šalyje jau įsigaliojusius apsaugos standartus. Juk, antai, JAV maisto produktas ir toliau dūla ant lentynos, jeigu nėra įrodyta 100 proc. jo žala sveikatai. Didžiosios maisto pramonės įmonės nesutiktų su įsipareigojimais, kurie mažintų vartotojų apsaugą sanitarijos priemonėms, susijusioms su maisto sauga ar gyvūnų, augalų sveikata, priimtų žemesnius aplinkosaugos standartus arba stabdytų ženklinimo įstatymus, suteikiančius vartotojams daugiau informacijos apie perkamą maistą.

OZONAS

→

Neaišku, ką valgysime

Pusė europiečių pritaria TTIP sutarčiai, 25 % su ja nesutinka, o 17 % neturi nuomonės.

Didžiosios įmonės didelio skirtumo nepastebės. Tačiau vartotojas pajus ne tik skonio skirtumą, bet ir pasekmes. Besipriešinančių šiam šalių sutarimui yra išties nemažai – vien „Facebook“ puslapį „Stop TTIP“ seka 62 tūkstančiai vartotojų. Laura Gintalaitė, susivienijimo „Žali.lt“ narė ir savarankiškai organizuojamos Europos piliečių iniciatyvos prieš TTIP ir CETA koordinatorė Lietuvoje, gali išvardinti visą krūvą sutarties atnešamų grėsmių Lietuvos vartotojui. Augimo hormonais, didesnėmis pesticidų dozėmis užterštas prastesnis maistas, kurį pirkti tektų, pagal JAV ekonomisto Jeronim Capaldo studiją, už mažesnį atlyginimą. Tai lems ir kitą problemą – daugiau ligų, už kurių gydymą ne visi išgalės susimokėti, mat korporacijos spaudžia, kad sveikatos apsaugos sistemą būtų galima negrįžtamai liberalizuoti. O kur dar farmacijos pramonės užmačios šiuo susitarimu pabranginti vaistus. „Sutarties šalininkai sako, niekas neprivers kažko valgyti, esą jei nenorėsi, galėsi nepirkti. Tačiau JAV pramonė genetiškai modifikuotų produktų žymėjimą laiko nereikalingais išsigalvojimais, ir šia sutartimi tikisi juos panaikinti. Taigi net ir teisė žinoti, ką valgai, būtų suvaržyta“, - svarstė L. Gintalaitė.

Žemesni standartai? Abejoti sutarties reikalingumu verčia ir skirtingi kultūrų pavojų žymėjimas. JAV reikia įrodyti, kad kažkas yra pavojinga, o Europoje turi įrodyti, kad tai nežalinga. „Tai, ką korporacijos vadina „barjerais prekybai“, labai dažnai yra ne menami nedideli techninių reikalavimų skirtumai, o aukštesni standartai. Pavyzdžiui, Europoje uždrausti 82 pesticidai šiuo metu naudojami JAV“, - sakė „Žali.lt“ narė L. Gintalaitė. Daugiau nei 500 organizacijų — aplinkosaugos, duomenų apsaugos, profsąjungas — vienijančio europinio aljanso atstovės Lietuvoje teigimu, stambus verslas tiek čia, tiek už Atlanto ribų nori atsikratyti bet kokių apribojimų siekti kuo didesnio pelno, todėl bet koks valstybės reguliavimas čia yra kliūtis. „Sutartimi siekiama įtvirtinti „abipusio pripažinimo“ nuostatą. Ji reiškia, kad mes Europoje pripažįstame JAV standartus analogiškais mūsiškiams, jie pripažįsta mūsų. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko tokio, jei tie standartai nebūtų tokie skirtingi. Tačiau europiniai standartai daugeliu atvejų aukštesni. Aukštesnių standartų laikymasis reiškia ir didesnius gamybos kaštus. Ką šiuo atveju „abipusis pripažinimas“ reikštų Lietuvos ūkininkams? JAV prastesnius maisto standartus pripažinus analogiškais europietiškiems, Europos, taip pat ir Lietuvos ūkininkai nebebus pajėgūs konkuruoti. Taip TTIP gali privesti prie tokios situacijos, kai mūsų ūkininkai patys prašys leisti naudoti šiuo metu uždraustas kenksmingas medžiagas maisto gamyboje. Tai vadinamosios „lenktynės iki dugno“, kai prastesnis standartas ilgainiui pradedamas taikyti abiejose Atlanto pusėse. Ne visais atvejais JAV standartai prastesni, bet ten, kur jie aukštesni, būtų pabloginti iki žemesnių šioje Atlanto pusėje. Ir taip visose įmanomose srityse, pradedant nagų lako valikliu ir baigiant pesticidų likučiais ant cukinijų“, - mintimis dalijosi aktyvi iniciatyvos prieš TTIP koordinatorė.

Taigi net ir teisė žinoti, ką valgai, būtų suvaržyta.

OZONAS

→

Natūralumas išgaravo

Grėsmė natūraliai produkcijai nenuginčijama, tam net nereikia papildomos sutarties.

Grėsmės nemato Kaip nukentės suvartojamo maisto kokybė, niekas negali tiksliai atsakyti. Kol sutarties šalininkai lyg susitarę linkčioja galvas ir vardina teigiamą poveikį žemės ūkiui, atrodo, kad autentiška natūrali produkcija taip pat nežlugs. Didžiausias Baltijos šalyse ūkininkų krautuvėlių tinklas „Vikis“, savo gaminius parduodantis „Rimi“ parduotuvėse, sakė, jog klientus priviliojo kokybe. „Mes niekada nekonkuravome su masinės gamybos produktais, nes pats produktas, kuriuo prekiaujame, skiriasi savo kilme, gamybos technologijomis. Naudojame daug rankų darbo, renkamės vietines žaliavas, gamyba vyksta mažesniais kiekiais. Klientai renkasi mūsų prekes ne dėl kainos, bet dėl natūralumo, skoninių savybių“, - teigė vienas iš „Vikis“ krautuvėlės šeimininkų Edgaras Mankus. Tarp masinės gamybos produktų įsitaisę „Vikis“ prekystaliai pirkėjams siūlo paragauti natūralaus raugo duonos, kaimiško skilandžio, įsigyti ekologiškos jautienos ar kaimiškų vištų kiaušinių. Kaip tikino E. Mankus, skonio ir gamybos atžvilgiu (visa krautuvėlės produkcija pagaminta Lietuvos ūkininkų ir sertifikuota) čia „Vikis“ laimi. „Nematome, kaip modifikuotų, prastesnės kokybės produktų atsiradimas lentynose galėtų paveikti mūsų pirkėjų sprendimą rinktis kokybiškesnį gaminį.“ Paklausus apie konkurenciją, kuri gali atsirasti į šalį paplūdus amerikietiškai produkcijai, „Vikis“ įmonių bendraturtis nesutriko. „Konkurencija visada skatina pasitempti. Svarbiau tai, kad mūsų vietinių gamintojų produkcija taip pat galėtų pasiekti JAV prekybos centrų lentynas. Tai leistų augti pajamoms, kurtų naujas darbo vietas, gerintų produkcijos pateikimą”, - optimistiškai kalbėjo E. Mankus.

Klaipėdoje vaisius ir daržoves auginanti ir juos į namus išvežiojanti Vaida Juodzevičiūtė savo veiklą pradėjo praėjusių metų pavasarį. „Facebook“ puslapyje „Šviežia dėžutė“ turi beveik pusantro tūkstančio sekėjų. Dažniausiai jie „Šviežią dėžutę“ atranda išgirdę iš pažįstamų. Parduotuvėlės klientai ieško natūralių ir organiškų produktų, dažnai domisi, kaip yra pagaminta produkcija, ar tausojama aplinka. „Produktams užauginti naudoju vietinius išteklius – kompostą, sėklas, mėšlą, rankų darbą. Gal sėklos ir bus (o gal jau yra) genetiškai modifikuotos, todėl, kiek tai yra įmanoma, stengiuosi užsiauginti ir savo sėklų. Tačiau su jomis nepersistengiu. Augalas neturi būti įspūdingo dydžio, pagrindinis rodiklis – skonis, maistinės savybės“, - pasakojo Vaida. Tokia veikla leidžia atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose – smagu, kai užauga pirmosios salotos pavasarį, kai žmonės padėkoja, lieka patenkinti produktais. Tačiau, nors ir augina tik organišką produkciją, pašnekovės manymu, grėsmė natūraliai produkcijai nenuginčijama, tam net nereikia papildomos sutarties. „Natūralios produkcijos dabar galima gauti tik iš mamos, močiutės ar įsigyti iš sąžiningų ūkininkų. Kitur natūralumas išgaruoja“, - sakė ji. Jeigu laisvosios prekybos sutartis ir palies mažuosius ūkininkus, pašnekovės teigimu, gali būti sudėtingiau gyvulininkystės ūkiams ar sūrių gamintojams. „Yra problemų su natūraliais pašarais. Net tokio elementaraus dalyko kaip šienas gauti jau yra problema. Visi jį keičia šienainiu, tai yra patogiau, bet ten auga kita bakterija, kuri neleidžia pagaminti kokybiško brandinto sūrio.“

Ar išliks ekologiniai ūkiai? Ar lengva bus ir kitoms žemės ūkio sritims? Greičiausiai ne. Pasak L. Gintalaitės, ekologinės žemdirbystės idėją, sutarčiai įsigaliojus, bus galima palaidoti, nepaisant to, jog dabar ji dar turi savo klientūrą. „Lietuvos žemdirbiams atstovaujantys Žemės ūkio rūmai yra kritiškai nusiteikę šios sutarties atžvilgiu. Ir ne veltui. Įsigaliojus TTIP sutarčiai, mažieji ūkiai, tikėtina, bus paprasčiausiai priversti išnykti. Įsivaizduokite, apie kokį ekologinį ūkį galite kalbėti, jei jūsų kaimynas nuspręstų auginti genetiškai modifikuotas kultūras. Gamta sienų nežino, ir jūsų augalai ekologinių sertifikatų jau nebegautų, nes būtų užteršti GMO. Dėl to pavyzdžiui „Monsanto“ galėtų paduoti jus į teismą dėl intelektinės nuosavybės pažeidimų. Taip ilgainiui maisto gamybos kontrolė pereitų į stambaus verslo rankas. Dabar mes dar galime Lietuvoje ir ES pasakyti, įsileisime ar ne GMO. Pasirašius sutartį, tokios galimybės gali ir nebelikti“, - svarstė ji.

Vaida Juodzevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Paskutinį tašką ES ir JAV deryboms dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės tikimasi padėti jau greitai, tačiau derybos dar gali būti sustabdytos. Šiuo metu į JAV eksportuoja daugiau nei 600 Lietuvos įmonių, o pernai išvežta prekių už 905 mln. eurų. Europos šalims žadamas ekonomikos pakilimas ir plačiausia rinka pasaulyje. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, regis, daugiau nieko trokšti neturėtume. Vis dėlto nereikėtų užmiršti ir kokybės siekio.

OZONAS

JustÄ&#x2014;s JasinskaitÄ&#x2014;s iliustr.

K a r o l i n a Pa n to

neetiška ar pavojinga?

adaise škotų mokslininkų pavykęs eksperimentas – sėkmingai klonuota avytė Doli – atvėrė kelią naujam gyvūnų veisimo būdui. Nors šiandien gyvuliai klonuojami Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kinijoje, Europos Sąjungoje šio metodo taikyti neskubama. Priešingai, rugsėjį Europos Parlamentas pritarė griežtesniam draudimui klonuoti gyvūnus ūkiniais tiksliais, prekiauti jų palikuonių produktais ir juos importuoti. Sprendimas motyvuotas tuo, jog klonavimas ne tik kenkia gyvūnų gerovei ir sveikatai, bet ir verčia abejoti proceso etiškumu. Artimiausiu metu europiečiai klonuoto gyvūno kepsnio ant stalo nepatieks. Vis dėlto moksliniu pagrindu šis procesas nėra uždraustas. Galbūt artimiausiu metu galingas „Eureka!“, nuaidėjęs iš mokslininkų laboratorijų, pakeis mūsų kasdienybę. Klonavimas – nauja gyvūnų reprodukcijos technologija. Ja siekiama gauti klonus, kurie gali būti toliau dauginami tradiciniais ir kitais būdais. Prieš septynerius metus europarlamentarai išreiškė pasipiktinimą, jog klonavimas gyvulininkystę verčia gyvūnų gamyba. Sąjungos už tautų Europą frakcijos atstovas Janusz Wojciechowski teigė, kad šis procesas pagrįstas ne tik produkcijos linijos, bet ir fotokopijavimo principu. Klonavimas, pasak europarlamentaro, peržengia visas moralės normas, o nuo gyvūnų iki žmonių sudaiktinimo likęs tik mažas žingsnelis.

Nuo gyvūnų iki žmonių sudaiktinimo likęs tik mažas žingsnelis.

Daugiausia diskusijų kelia pats klonavimo procesas ir didelis klonuotų gyvūnų palikuonių mirtingumas. „Klonavimas yra labai sudėtingas darbas. Į gyvūno kiaušialąstę yra perkeliamas kito organizmo ląstelės branduolys, modifikuota kiaušialąstė įsodinama į gyvūno gimdą ir ten vystosi. Pati persodinimo procedūra nėra labai maloni, yra labai nedidelė tikimybė, kad ji pavyks. Daug naujagimių ilgai neišgyvena. Galbūt tai per žiaurus elgesys su gyvūnais, siekiant gauti kuo daugiau naudos“, - sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Stakytė.

OZONAS

→

Pasekmės nenuspėjamos

100 000

Tiek ketinama pagaminti karvių embrionų per metus, komerciniame gyvūnų klonavimo centre Kinijoje.

Avelei Dolly, pirmajam suaugusio žinduolio klonui, sukurti prireikė 277 bandymų.

Kol kas dar nėra žinoma, kokios pasekmės lauktų šių produktų vartotojų. Informacijos apie neigiamą įtaką gyvūnų ar žmonių sveikatai nėra, tačiau tai dar neužtikrina produktų nekenksmingumo. „Nenorime rizikuoti savo ir savo šeimų sveikata vartodami neaiškios kilmės produktus. Mūsų žemdirbiai susiduria su didele konkurencija iš Azijos, kur naudojamas klonavimas. Tačiau Europa paremta vertybėmis, tarp kurių yra ir kokybė“, - teigė Europos Parlamento Žemės ūkio komiteto pranešėja Giulia Moi. Europos Parlamento narys, Europos liaudies partijos grupės atstovas Algirdas Saudargas pritarė šiai nuomonei ir užsiminė apie natūralią atranką. „Nuo paleolito laikų, kai žmonės augino gyvulius, vyko natūrali gamtos atranka, geriausi organizmai išlikdavo. Stiprius genus lemia ilgametė selekcija, o dabar atsirado staigus eksperimentavimas. Keičiame natūralius dėsnius, tai daugiausiai vyksta verslo dėka. Žinoma, rizika yra gerokai didesnė. Žmonės vartojo tai, ką užsiaugino iš kultūrinės patirties, o greitų bandymų pasekmių niekas negali numatyti“, - svarstė europarlamentaras.

Tiesa, ne visi taip abejoja klonavimo procesu. Štai, pavyzdžiui, JAV dvejonių nebeturi. Nuo 2001 metų JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) vykdė instensyvų klonuotų gyvūnų palikuonių produktų vertinimą bei riziką gyvūnų ir žmonių sveikatai. Galutinis įvertinimas buvo paskelbtas 2008-aisiais – Maisto ir vaistų administracija nusprendė, kad mėsa ir pienas iš karvės, kiaulės ir ožkos klonų ir jų palikuonių yra tokie pat saugūs, kaip ir tas maistas, kurį valgome kiekvieną dieną. Be to, rašte nustatyta, jog gyvūnų klonavimas poveikio aplinkai nedaro. Vis dėlto dėl brangiai kainuojančio proceso klonuotų gyvulių mėsos pasirinkimas nebus platus ar lengvai prieinamas.

Lietuvai negresia

Kaip visa ši diskusija atsilieps Lietuvai? Visuomenė neturėtų baimintis, jog parduotuvėje nuo lentynos pagriebs klonuoto veršiuko mėsos gabalą. Nors šiai produkcijai nėra numatytas ženklinimas, o atskirti, kaip gautas gyvūnas, galima tik pažiūrėjus į kilmės pažymėjimą, ES klonuotų gyvūnų produktais kol kas nebus prekiaujama. Todėl ir lietuvių sveikatai pavojaus nėra. „Mūsų šalyje su šiuo klausimu dar neteko susidurti. Nedirbome su klonuotų gyvūnų palikuonių produktais“, - trumpai situaciją pakomentavo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Stoškuvienė.

Visuomenė neturėtų baimintis, jog parduotuvėje nuo lentynos pagriebs

klonavimas Gyvūnų klonavimas

Pelė

mėsos gabalą

Paprastoji namų pelė buvo klonuota iš suaugusios pelės ląstelių Havajų universitete 1997 m. Ji sulaukė brandaus amžiaus ir du kartus buvo atsivedusi palikuonių.

Mums negresia ne tik importuoti klonų produktai, bet ir šalies eksperimentų vaisiai. Kol kas Lietuvoje dar nėra tinkamų sąlygų ar įmonių, kurios galėtų eksperimentuoti su klonavimu. „Klonavimas yra labai sudėtinga ir brangi procedūra. Mes dar tam nepasiruošę, todėl Lietuvoje šiuo klausimu niekas nieko nedaro“, - aiškino veterinarijos inspektorė K. Stakytė.

2000 m. sausį Japonijos mokslininkai pranešė klonavę jautuką, kurio genetinė medžiaga buvo paimta iš anksčiau klonuoto jaučio odos. Tai buvo pirmasis sėkmingas raguotų galvijų dvigubo klonavimo eksperimentas.

Europarlamentaras Magor Imre Csibi diskusijoje apie draudimą prekiauti klonuotais gyvūnais komerciniais tiksliais pabrėžė, jog Europos vartotojai net kelis kartus išreiškė pageidavimą, kad ant jų stalo nepatektų maisto produktai iš klonuotų gyvūnų ar jų palikuonių. Jo nuomone, žmonės nori kontroliuoti tai, ką valgo, tad kol nėra nustatytas klonuotos mėsos įtaka žmogaus sveikatai, tai nėra pageidaujama ir neturės paklausos.

Klonuota katė, pavadinta CopyCat, 2002 m. gimė Teksaso valstijoje JAV. 2006 m. ji natūraliu būdu pastojo ir tų pačių metų rugsėjį atsivedė tris kačiukus.

klonuoto veršiuko

Jautukas

Katė

Mokslininkams klonuoti nedraudžiama

Nors komerciniais tikslais klonavimas ES neleistinas, moksliniu pagrindu tai nėra uždrausta, patikino VMVT Gyvūnų sveikatingumo skyriaus vedėjo pavaduotoja K. Stakytė. Europos maisto saugos tarnyba mano, jog moksliniai tyrimai yra netgi būtini, nes tik taip bus galima tikslingai įvertinti klonavimo riziką gyvūnams ir žmonėms, vartojantiems iš klonų pagamintus produktus. Be to, tinkamai pritaikytas klonavimo metodas galėtų išsaugoti nykstančius gyvūnus arba netgi atkurti anksčiau gyvenusias jų rūšis. Jeigu pavyktų išgauti tobulų genų klonus, jie būtų dauginami tradiciniais veisimo metodais ir taip galimai sumažėtų mirtingumo rizika. Dėl šių priežasčių klonavimo visiškai uždrausti neketinama ir dabartinis sprendimas griežtinti šį metodą yra laikinas. Gali būti, kad netolimoje ateityje tai bus vienas ūkio plėtros būdų.

Arklys

Pirmasis klonuotas arklys pasaulį išvydo 2003 m. gegužės mėnesį Italijoje. Jis buvo pavadintas Prometėjumi.

Šuo

Pietų Korėjoje 2005 m. gimė Snuppy. DNR tyrimai išsklaidė abejones dėl šio klono autentiškumo. Ta pati tyrėjų grupė, naudojusi tą patį metodą, klonavo ir du vilkiukus, vėliau – tris afganų kurtus.

OZONAS

Sutarti su vilkais Kristina Sagaidak

„Taip, į mišką vilkų skaičiuoti“,

———

ąsdindavau savo draugus, kai žiemomis važiuodavau savanoriauti į kasmetinę vilkų apskaitą. „Baltijos vilkas“ pasirūpindavo, kad šioje veikloje dalyvautų ne vien valstybinės institucijos, bet ir visuomenės atstovai. Profesionalūs, užsispyrę ir optimistiški kovotojai – toks tuomet buvo pirmasis mano įspūdis apie aktyvistus. Kad artimiau susipažintume su šiais kovotojais, kalbiname gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininką Andrių Laurinavičių.

Koks pagrindinis asociacijos tikslas? Kaip nevyriausybinė gamtosauginė organizacija siekiame taikaus žmonių sambūvio su laukiniais žinduoliais, norime palaikyti darniam santykiui palankų požiūrį į gamtą ir gyvūniją ir keisti nepalankų. Tam ieškome ir skleidžiame tinkamus sprendimus, perimtus iš kitų šalių praktikos, taip pat iš atskirų bendruomenių ar ūkininkų veiklos pavyzdžių. Taip pat siekiame griauti susidariusius mitus, dažniausiai kylančius dėl žinių trūkumo arba klaidingų, neįrodytų įsitikinimų. Labai domimės ir sekame naujausius šios srities mokslinius tyrimus, bet dažnai atsakymo tenka ieškoti žmogaus, kaip vieno iš ekosistemos elementų, etikos plotmėje. Tiesiog stengiamės atrasti kelią, kaip mums elgtis, nedarant didelės žalos gamtai ir kartu užtikrinti svarbius šiuolaikinio žmogaus poreikius, kaip mityba, darbas, būstas, laisvalaikis. O kodėl pasirinkote būtent vilkus? Vilkas yra stambiausias Lietuvos plėšrūnas, keliantis daugiausia tikrų ir įsivaizduojamų konfliktų. Tai yra žmogui nepatogi rūšis, nes jo natūralus elgesys kertasi su žmogaus ūkiniais interesais. Iš kitos pusės, vilkas ir jo plėšrūniškumas yra nepamainomai svarbūs Lietuvos miškų ekosistemai, kurioje jis užima aukščiausią mitybinę grandį. Todėl vilką pasirinkome kaip vienu metu išskirtinai svarbią, tačiau ir pažeidžiamą rūšį, kuriai nuolat reikia dėmesio, o jo konfliktų su žmogaus veikla sprendimų paieška yra iššūkis. Ir jei pavyks pasiekti, kad žmogus sugebės gyventi ir užsiimti savo veikla greta gyvybingos ir savo natūralų vaidmenį gamtoje atliekančios vilkų populiacijos, tai kiti žingsniai, siekiant žmogaus ir gamtos taikaus sugyvenimo, bus kur kas lengvesni. Medžioklę matome tik kaip vieną iš priemonių, kuri galėtų būti pasitelkiama, prieš tai tinkamai pritaikius kitus būdus, kurie mažina konfliktus tarp žmogaus ir žvėries. Nors mūsų organizacija nekelia sau tikslo kovoti su medžiokle kaip reiškiniu, tačiau mes siekiame tokio jos reguliavimo, kuris nekliudytų pasiekti laukinių žinduolių ir gamtos apsaugos tikslų. Tuo pat metu nuoširdžiai tikime, kad nesustabdomas žmogaus ir visuomenės minties bei pasaulėžiūros vystymasis, naujausios žinios ir net technologijos veda prie kitokių – naujesnių, empatiškesnių, humaniškesnių – sugyvenimo su gyvūnija formų. Na, o jeigu sugrįšime prie šios dienos ir vilkų, tai manome, kad turėtume dėlioti tokią priemonių seką: visų pirma šviesti visuomenę apie natūralią vilko reikšmę ir naudą, diegti ir remti apsaugos priemones nuo vilkų gyvulių ūkiuose, mokėti kompensacijas už patirtą žalą arba kitais būdais nukelti „vilkų kaštus“ nuo ūkininkų pečių, naudoti specialius sumedžiojimo leidimus probleminėse vietose, ir tik po to ribotai medžioti žiemą, jei tam yra objektyvus poreikis bei leidžia vilkų populiacijos būklė.

Esate tarptautinė Baltijos regiono organizacija. Tad kokia situacija kaimyninėse šalyse? Kaip žinia, mūsų gamta neturi tokių sienų, kurios riboja mūsų valstybes. Su savo gamta esame sudėtinė viso Baltijos regiono ekosistemos dalis. Todėl visada esant progai stengiamės bendrauti su kaimyninių gamtosauginių organizacijų nariais. Deja, Baltijos šalyse nevyriausybinė veikla stambiųjų plėšrūnų apsaugos srityje yra minimali. Yra nustatyta bendra tendencija, kad rūpestis savo aplinka siektų toliau savo kiemo ribų, taip pat nevyriausybinis gamtosauginis sektorius silpnėja einant nuo Vakarų Europos Rytų link. Tam yra objektyvios priežastys, susijusios ir su mūsų sunkia XX a. istorija bei jos paliktais pėdsakais tiek žmonių gerovėje, tiek sąmonėje. Ši tendencija puikiai matoma ir vilkų apsaugos srityje, kur Lenkija yra tarsi skiriamoji riba tarp Vakarų ir Rytų. Mes žavimės ir pavyzdžiu laikome Lenkijos nevyriausybinės organizacijos „Wilk“ veiklą, palaikome gerus asmeninius ir profesinius kontaktus su jais. Ten daug dėmesio skiriama moksliniams tyrimams, jie tam turi stiprius specialistus, finansavimą ir visuomenės bei valdžios paramą. Verta paminėti, kad Lenkijoje vilkų medžioklė nevyksta jau daugiau kaip 15 metų, tik probleminiuose taškuose kartais išduodami specialūs sumedžiojimo leidimai (1-3 per metus), kurie pradėti naudoti jau ir Lietuvoje. Į rytus nuo Lenkijos GAA „Baltijos vilkas“ yra vienintelė plėšrūnų apsaugos nevyriausybinė organizacija, tačiau mes tikrai negalime pasigirti tokiu svoriu ar įtaka, kaip lenkų „Wilk“. Latvijoje ir Estijoje yra tik užuomazgos, prasidedančios nuo pavienių entuziastų. Bet mes esame optimistai ir manome, kad su kiekviena nauja jauna karta, kuri vis daugiau žinių ir patirties semiasi Vakaruose, o ne Rytuose, situacija tik gerės. Ir galbūt nelabai tolimoje ateityje Baltijos regione veiks stipri, daugelį regiono šalių apimanti nevyriausybinė stambiųjų plėšrūnų apsaugos organizacija.

OZONAS

→

O kol kas naudojamės šiuolaikiniais atvirų sienų ir modernių komunikacijos kanalų privalumais. Reguliariai bendraujame su bendraminčiais iš visos Europos, dalyvaujame konferencijose ir įvairių grupių veiklose, susipažįstame, kaip sugyvenimo klausimus sprendžia kitos valstybės, kurios jau buvo išnaikinusios vilkus savo teritorijoje. Kadangi suvienytų ir kryptingų pastangų dėka vilkai ir kiti stambieji plėšrūnai vėl sugrįžta į Europos kraštovaizdį, iš naujo mokomasi sugyventi. Yra proga ne tik mokytis, bet ir būti geru pavyzdžiu. Taip pat galime kurti ir eksportuoti sugyvenimo sprendimus kitoms valstybėms. Tam tikrai yra paklausa. Kokios yra visuomenės nuostatos medžioklės atžvilgiu Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse? Tai be galo platus klausimas, kuriam galima paskirti tris tokius interviu. Nuostatos, be abejo, kinta, nes kinta patys žmonės ir jų aplinka, tačiau būtų naivu manyti, kad pokyčiai vyksta tik viena kryptimi. Iš tiesų labai grubiai būtų galima išskirti dvi priešingas tendencijas. Iš vienos pusės, Vakarų Europoje įsibėgėja tokie medžioklei nepalankūs procesai, kaip dideliais tempais augantis vegetarų ir veganų skaičius, visuomenės spaudimas atsisakyti gyvūnų naudojimo įvairiose pramonėse ar tyrimuose, gerinti jų gyvenimo sąlygas, atsirandantys gyvūnų teisių ir jų apsaugos terminai bei judėjimai ir pan. Tradicinio mąstymo žmonėms visa tai atrodo kvailystės iš dyko buvimo, tačiau tokia reakcija yra pernelyg naivi ir trumparegiška – pokyčiai objektyviai vyksta, ir vis augančiu tempu. Būtent šiame kontekste medžioklė susilaukia labai didelės kritikos bei sunkių klausimų. Iš kitos pusės, yra ir priešingų tendencijų, kurias būtų galima pavadinti pelno didinimo siekiu, kuris ypač būdingas pereinamojo laikotarpio Rytų ir Centrinės Europos šalims. Žemės ūkio atveju tai pasireiškia tuo, kad iš kiekvieno žemės lopinėlio siekiama išspausti kuo daugiau, nekreipiant dėmesio į priemones bei jų pasekmes. Bet koks veiksnys (nepalankios oro sąlygos, aplinkosauginiai apribojimai, ekonominės politikos pasikeitimai ir pan.), kuris pelną sumažina nors ir mažiausia procento dalimi, iškart laikomas žala, kurią kažkas privalo kompensuoti arba panaikinti. Laukiniai gyvūnai irgi priskiriami prie šių veiksnių – jų buvimas yra visiškai netoleruojamas. Į gamtą žiūrima per „naudingas ar nenaudingas žmogui“ prizmę, apie ekosistemas net nesusimąstoma. Šiuo atveju požiūris į medžioklę tampa labai palankus, nes tikimasi, kad ji išvarys šernus ar elnius iš pasėlių, vilkus iš ganyklų.

Ką laikytumėte didžiausiu „Baltijos vilko“ laimėjimu? Didžiausias laimėjimas yra tai, kad mes pasiekėme tai, iš ko dar prieš 5 metus atvirai šaipėsi įvairūs ekspertai ir valdininkai. Dabar labai įdomu pasiskaityti senesnius straipsnius ir pasisakymus, kurie puikiai iliustruoja seną tiesą, kad visos idėjos turi pereiti tam tikrą dinamiką nuo ignoravimo ir šaipymosi iki įgyvendinimo ir tapimo norma. Visų pirma, patvirtintas vilko populiacijos apsaugos planas, kuris vilkų apsaugą perkėlė iš nuomonių lygmens į normalią, išdiskutuotą, visus aspektus apimančią ir teisiškai įpareigojančią formą. Visai neseniai pradėtos mokėti kompensacijos už vilkų padarytą žalą ūkiniams gyvūnams, taip pat yra galimybių gauti finansinę paramą apsaugos priemonių įrengimui: tiek iš savivaldybių, tiek iš Nacionalinės mokėjimų agentūros. Dar svarbiau ir netikėčiau yra tai, kad Aplinkos ministerija kartu su mumis siekia populiarinti apsaugos priemones nuo vilkų – prieš 5 metus tai atrodė visiškai neįmanoma. Taip pat labai džiaugiamės mūsų pradėta iniciatyva „Saugi avis“, kuri skirta suteikti dar daugiau pagalbos ūkininkams. Šią iniciatyvą palaiko ir Aplinkos ministerija, ir Lietuvos avių augintojų asociacija, o tai tik darsyk parodo, jog mes visi stovime toje pačioje elektrinio aptvaro pusėje. Kaip galima prisidėti prie jūsų veiklos? Norint prisijungti prie mūsų organizacijos, tereikia parašyti el. paštu info@vilkai.lt ir išdėstyti savo norus, o mes pasistengtume surasti tinkamą veiklą. Absoliučiai visi organizacijos žmonės yra savanoriai, negaunantys finansinio atlygio, nes mūsų neremia jokios Lietuvos ar Europos institucijos ar fondai – priešingai, nei piktai prikaišioja mūsų oponentai, nesugebantys atsiversti viešų finansinių ataskaitų. Tačiau vietoje to mes gauname daug daugiau: savęs realizavimą, puikią kompaniją, įdomius uždavinius ir unikalią patirtį, laisvalaikį gamtoje ir jausmą, kad darai kažką svarbaus. Savanoriai pas mus gali užsiimti tuo, kas jiems arčiausiai širdies, pradedant dokumentų tvarkymu ar įstatymų analize, baigiant moksliniais tyrimais ar viešomis paskaitomis. Mus visus vienija ne išsilavinimas ar gabumai, bet bendra vizija ir tikslas. Tačiau jums visai nebūtina jungtis prie organizacijos. Jūs galite būti, o gal ir dabar esate, vilkų bei apskritai žinduolių advokatai, darydami ir tai, ką darote dabar. Jeigu jūs mylite gamtą ir tą reiškiate įvairiausiais būdais – skaitote, rašote, pasakojate, fotografuojate, filmuojate, būnate gamtoje – jūs jau prisidedate prie mūsų veiklos, o mes prisidedame prie jūsų veiklos.

Kuri tendencija nugalės nėra aišku, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Kad ši kova vyksta galime matyti ir Lietuvos afrikinio kiaulių maro istorijoje, kuri į paviršių iškėlė besaikio šernų šėrimo, jų apsaugos ir medžioklės ar net visiško išnaikinimo klausimus. Visuomenė pasidalinusi net ne į dvi, o į daugiau grupių, o jų konflikto centre yra medžiotojai ir medžioklė.

OZONAS

→

Vald y

mo p

–

ultas

OZONAS

rubrika

VERSLAS ATSAKINGAI verslasatsakingai . lt

Trečioji pramonės revoliucija L o r eta p u s k u n i g ė

Verslas – dalis bendruomenės Dia n a L iet u vi n i n k ė

Dalijimosi ekonomika E d ita L ab u t ė

Trečioji pramonės revoliucija L o r e ta P u s k u n i g ė

ana dažnai sparti technologijų raida vertinama priešiškai, tačiau negalime paneigti, kad kad didžiausias šio amžiaus išradimas – internetas – yra ta komunikacijos priemonė, kuri leidžia efektyviau naudoti energijos išteklius ir paprasčiau bendradarbiauti. XXI a. siejamas su trečiąja pramonės revoliucija, kuri žada esminius energijos gamybos ir darbo rinkos pokyčius.

Justės Jasinskaitės iliustr.

Nors kartais teigiama, kad įvairūs technologiniai išradimai yra didelis žmonijos žingsnis atgal, tačiau pastebime ir teigiamas puses. Vienas svarbiausių artimiausių dešimtmečių uždavinių – kuo efektyviau naudoti atsinaujinančios energijos išteklius. Nors tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau pažvelkime į praeitį: nuo kūrenimo malkomis prie kūrenimo anglimi ir garu varomų technologijų pereita per penkiasdešimtmetį, ir tai truko tiek pat, kiek ir kitas ekonomikos pokytis – perėjimas prie naftos ir elektros energijos. Šį kartą galima tikėtis pakankamai greitų pokyčių. Prognozuojama, kad žaliosios energijos naudojimas gerokai sumažins išlaidas: spėjama, kad saulės elementais gaminama elektros energija kasmet atpigs net 8 proc.

Žaliosios energijos paieškos Žymus JAV rašytojas Jeremy Rifkin knygoje „Trečioji pramonės revoliucija“ analizuoja, kokia bus visuomenės ateitis: kaip keisis energijos vartojimas, kaip išmaniosios technologijos padės siekti svarbiausių žmonijos tikslų ir kaip Trečioji pramonės revoliucija paveiks darbo rinką. Manoma, kad per ateinančius keturis dešimtmečius dabartinį energijos vartojimo efektyvumą galima padidinti 40 proc. Numatoma, kad ES šalys 2020 m. iš žaliųjų

šaltinių gaus trečdalį energijos. Tam neišvengiamai reikalingos permainos: elektros tinklas turi būti išmanesnis, kad galėtų susitvarkyti su dešimčių tūkstančių vietinių elektros gamintojų atsinaujinančia elektros energija. JAV vyriausybės Nacionalinė atsinaujinančios energijos laboratorija apskaičiavo, kad energijos suvartojimą galima sumažinti iki 60 proc., jei komercinės paskirties pastatai būtų rekonstruojami taikant šiuolaikines energiją tausojančias technologijas. Jei ant stogų būtų įrengiamos saulės kolektorių sistemos, net 88 proc. būtų galima sumažinti tradiciniu būdu gaminamos energijos. Lietuvoje artimiausiais metais vis daugiau gyventojų atsijungs nuo centralizuotai teikiamos energijos, nes daugės atsinaujinančios energijos gamintojų ir jos pertekliaus pardavėjų. Šarūnas Šiugžda, Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos (LT VCA) steigėjas, teigia, kad žaliosios energijos galimybės labai sparčiai auga. Prognozuojama, kad namų ūkiai ateityje taps ne energijos vartotojais, bet jos gamintojais. Tai iš esmės pakeis dabar egzistuojantį energetikos įmonių veiklos modelį, nes nemažos dalies energijos vartotojų paprasčiausiai neliks: jie patys taps energijos gamintojais.

OZONAS

→

Masinės darbo jėgos antplūdis

Artimiausius dešimtmečius verslo sektoriuje žmogiškąją jėgą vis labiau pakeis išmaniosios technologijos, o įsitvirtinimas pilietinės visuomenės sektoriuje leis sukurti socialinį kapitalą.

Ekonomistai spėja, kad dėl pramonėje vykstančių pokyčių dauguma dabar egzistuojančių profesijų iš esmės keisis arba visiškai išnyks, tačiau taip pat atsiras ir naujų galimybių: bus pereinama nuo pramoninės eros prie bendradarbiavimo. Trečioji pramonės revoliucija keičia žmonių santykių supratimą. Dalijimasis atsinaujinančiais energijos šaltiniais su kitais pasaulio žmonėmis kuria naują identiteto suvokimą. Žmonės tampa sąmoningesni: suprantama, kad klimato kaita kelia didelę grėsmę žmonijos egzistavimui, todėl negalima galvoti vien tik apie savo poreikius. J. Rifkin teigia, kad artimiausiu metu nuo pramoninio gyvenimo pereisime prie bendradarbiavimo. Ekonomikos istorijoje tai yra vienas svarbiausių posūkių: tikėtina, kad artimiausius dešimtmečius išmaniosios technologijos vis dažniau pakeis darbininkus. Taigi svarbiausias klausimas yra tai, kaip bus galima toliau išlaikyti šimtų milijonų žmonių užimtumą. Ateinančius 40 metų bus reikalingas paskutinis masinės darbo jėgos antplūdis: pasaulinės energetikos sistemos bus perorientuojamos į atsinaujinančią energiją, diegiamos naujos energijos laikymo technologijos, kuriamas išmanusis komunalinių paslaugų tinklas, pertvarkomas transportas. Tai užtikrins šimtus milijonų darbo vietų, nes visi pertvarkymai pareikalaus didelių pastangų. Kai žemės ūkyje rankų darbą pakeitė mašinos ir cheminiai preparatai, milijonai žmonių migravo į miestus, kur galėjo įsitvirtinti fabrikuose, o tuomet, kada fabrikuose gamyba tapo automatizuota, didelė dalis darbininkų įgijo kitas specialybes ir pradėjo dirbti aptarnavimo sferoje. Išmaniosioms technologijoms keičiant žmogaus darbo jėgą belieka vienintelė sritis, kurioje galima įsidarbinti – tai pilietinė visuomenė, kuri dažnai vadinama trečiuoju sektoriumi.

Pilietinė visuomenė

Jeremy Rifkin. Stephan Röhl nuotr.

Pilietinė visuomenė apima visas organizacijas, kurių tikslas – kurti socialinius ryšius (švietimas, tyrimai, sveikatos apsaugos, religinės, kultūrinės organizacijos). Ne pelno siekiančios organizacijos sukuria tiek darbo vietų, kad jų pakaktų maždaug 56 milijonams pasaulio žmonių. Europos šalyse ne pelno sektoriaus augimas yra ryškesnis nei JAV: pavyzdžiui, Nyderlanduose ne pelno siekiančios organizacijos sudaro net 15,9 proc. apmokamų darbo vietų. Vyrauja klaidinga nuostata, kad trečiasis sektorius yra visiškai priklausomas nuo labdaringų organizacijų ir negali savarankiškai funkcionuoti bei sukurti darbo vietų. Tai nėra tiesa, ir šiandien jaunoji karta vis dažniau renkasi būtent tokias organizacijas, kurios pagrįstos bendradarbiavimu. J. Rifkin pilietinę visuomenę lygina su internetu: atsidavimas visai tinklo bendruomenei optimizuoja atskirų narių ir visos grupės vertę. To negalime pasakyti apie rinką, kurioje žmonių santykiai yra instrumentiniai ir laikomi tik priemone pasiekti tam tikrą tikslą. Naujoji, bendradarbiavimo era – tai tarsi išsivadavimas iš vergijos: žmonės išlaisvinami nuo mechaniško darbo, jiems leidžiama įsitraukti į veiklą, paremtą bendradarbiavimu. Artimiausius dešimtmečius verslo sektoriuje žmogiškąją jėgą vis labiau pakeis išmaniosios technologijos, o įsitvirtinimas pilietinės visuomenės sektoriuje leis sukurti socialinį kapitalą.

Trečioji pramonės revoliucija – praeitis? LT VCA steigėjo Š. Šiugždos manymu, trečioji pramonės revoliucija buvo interneto atsiradimas, o šiuo metu jau vyksta ketvirtoji, kuri smarkiai palies ne tik pramonę, bet ir paslaugų sektorių: logistiką, prekybą, energetiką. Nemaža prekybos dalis persikels į elektroninę erdvę, todėl tai lems didelius logistikos paslaugų pokyčius. Pavyzdžiui, „Amazon“ jau dabar valdo milžiniško dydžio beveik visiškai automatizuotus sandėlius. Netolimoje ateityje daugumoje sričių įvyks ryškūs pokyčiai: be tiesioginio žmogaus įsikišimo, prietaisai automatiškai nustatys, kas yra reikalinga, ir perduos nurodymus kitiems įrenginiams. Informacinių technologijų darbuotojų paklausa ir toliau išliks labai didelė: reikės užtikrinti vis didesnį sistemų ir įrenginių saugų duomenų perdavimą. Aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų specialistai, kurie turi ir inžinerijos, medicinos ar kitos paklausios specialybės išsilavinimą, bus ypač vertinami.

Įmonės, kurios neinvestuoja į procesų automatizavimą, gyvuos jau neilgai, todėl jose dirbantys specialistai turėtų pradėti galvoti apie darbo ar specializacijos pokyčius. Ketvirtoji pramonės revoliucija sparčiai įsibėgėja, tačiau dar sunku suvokti, kokie milžiniški pokyčiai mūsų laukia. Nors neretai ateitis baugina, tačiau turime pasiruošti tam iš anksto ir įžvelgti teigiamas puses. Žaliosios energijos gamyba prisidės prie gamtos išsaugojimo ir sumažins išlaidas, naujos technologijos palengvins kasdienybę ir pagreitins tam tikrus procesus, o perėjimas nuo pramoninės eros prie bendradarbiavimo atvers naujų galimybių.

Aiški ateities vizija Gabriele Burgio, kuriam priklauso 400 viešbučių tinklas „NH Hotels“, turi aiškią ateities viziją, kaip plėtoti tausojančią ekonomiką. Jis siekia, kad visi energijos ištekliai būtų vartojami efektyviau. „NH Hotels“ turi įdiegtą interneto valdymo sistemą „Datamart“, leidžiančią stebėti energijos vartojimą viešbučiuose. Gauta informacija analizuojama – tai padeda iki minimumo sumažinti energijos švaistymą. Nuo 2007 iki 2010 m. pavyko pasiekti tikrai pastebimų rezultatų: energijos suvartojimas sumažėjo 15,83 proc., išmetamas anglies dioksido kiekis – 31,03 proc., atliekų kiekis – 26,83 proc., o vanduo – 28,2 proc. „NH Hotels“ kompanijos viešbučiuose rasime tik tokius baldus ir inventorių, kurie pagaminti iš aplinką tausojančių medžiagų. Visos atliekos yra perdirbamos, o tualetų ir dušų įranga leidžia tausoti vandenį. Šios kompanijos įdiegtos technologijos leidžia kur kas efektyviau tausoti aplinką, o klientams tai leidžia pasiūlyti geriausią viešnagės kainą. Neseniai viešbučiuose pradėtas taikyti „intelektualių viešbučio numerių“ metodas: analizuojama, kiek viešbučio lankytojai suvartoja vandens ir elektros energijos. Jei suvartotas kiekis yra mažesnis nei nustatytas vidurkis, už ekologinį sąmoningumą svečiai yra apdovanojami: jie gauna kreditų į lojalumo kortelę, todėl atvykę kitą kartą už viešnagę moka mažiau.

OZONAS

Verslas –– dalis bendruomenės Diana Lietuvininkė

monė stengiasi pritraukti aktyvius ir bendruomeniškus žmones, kad turėtų tvirtus pamatus ir ilgalaikę perspektyvą. Darbuotojai, kurie vieningai susitelkia padėdami bėdos ištiktiems žmonėms, gali mobilizuotis ir tuomet, kai susiduria su iššūkiais darbinėje aplinkoje. Su asociacijos „Mentor Lietuva“ valdybos pirmininku, SEB banko prezidento pavaduotoju ir Verslo bankininkystės tarnybos direktoriumi Aivaru Čičeliu bei „Mentor Lietuva“ projektų koordinatore Giedre Kisiele kalbamės apie savanorystės svarbą organizacijoje, darbuotojų įsitraukimą bei galimybę patirti savirealizacijos jausmą sprendžiant opias visuomenės problemas.

A. Čičelis teigia, kad savanoriškos veiklos įmonės bei jų darbuotojai imasi nuoširdžiai norėdami padėti, keisti aplinką, nuveikti prasmingų darbų: „Kuo žmonės daugiau įsitraukia į socialinę veiklą, kuo aiškiau pamato, jog ir vieno ar kelių žmonių indėlis yra svarbus bei rezultatyvus, tuo daugiau yra nuveikiama.“ Jo įsitikinimu, įvairių socialinių problemų prevencija yra efektyvi ir galinga tik tada, kai ja rūpinasi visa bendruomenė – ne tik tėvai, mokykla, kitos institucijos, bet ir visa bendruomenė, kartu įsitraukiant ir verslui. „Todėl SEB siekia ne tik vystyti tvarią veiklą, bet ir įsijungia į įvairias iniciatyvas ir socialines programas. Kadangi prioritetą teikiame toms socialinėms programoms, kuriose ir patys aktyviai galime dalyvauti, tad jau 10 metų draugaujame su organizacija „Mentor Lietuva“. Ši draugystė neša abipusę naudą ir vertę“, - neabejoja A. Čičelis.

Sprendžiant socialines problemas, ypač dirbant su jaunimu, reikia turėti ilgalaikę viziją ir nuosekliai siekti rezultato.

Svarbu – ilgalaikiškumas

Organizacija „Mentor Lietuva“ mūsų šalyje veiklą pradėjo 2004 m. ir veikia kaip tarptautinės organizacijos „Mentor International“ atstovybė, vadovaujama Švedijos karalienės Silvijos. Pagrindinis jos siekis – apsaugoti vaikus bei jaunimą nuo piktnaudžiavimo tabaku, alkoholiu ir narkotikais, vykdant prevencines programas. Viena iš jų – mentorystės programa – aktyviai palaikoma verslo bendruomenės. Mentorystės programa, tai dviejų žmonių, suaugusiojo ir paauglio draugystė, kurios tikslas – savo pavyzdžiu bei sukaupta gyvenimiška patirtimi įkvėpti jauną žmogų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir taip paskatinti jį atsiriboti nuo žalingų įpročių. „Vienus metus trunkantis mentoriaus ir paauglio bendravimas padeda vaikui ugdyti kritinį mąstymą, didina pasitikėjimą savimi ir atsparumą neigiamai aplinkos įtakai. Mentorystės programos tikslas – stiprinti jauno žmogaus psichologinį stuburą, kad jis labiau pasitikėtų savo jėgomis, būtų tvirtas ir pilnavertis visuomenės narys“, - pasakoja G. Kisielė, „Mentor Lietuva“ koordinatorė. A. Čičelis pabrėžia, kad čia labai svarbus aspektas – ilgalaikiškumas. „Jei norime pasiekti ambicingų tikslų, projektai ir programos turi būti ilgalaikės. Sprendžiant socialines problemas, ypač dirbant su jaunimu, reikia turėti ilgalaikę viziją ir nuosekliai siekti rezultato. Čia vienkartinių laimėjimų nėra. Todėl ir verslo veikla šioje srityje turi būti ilgalaikė.“

Aivaras Čičelis

OZONAS

→

Skatina savanoriauti

Pastebima, kad darbuotojai, kurie pasirenka tokią savanorišką veiklą, tampa lojalesni įmonei, nes jaučia didesnį pasitenkinimą darbu įmonėje ir savo gyvenimu.

Paklaustas, kokie organizacijos valdymo būdai kuria žmonių bendruomeniškumo jausmą, A. Čičelis pastebi, kad Lietuvoje vis daugiau bendrovių įsitraukia į įvairias socialines iniciatyvas, pačios jas kuria ir sėkmingai įgyvendina. „Svarbu, kad bendrovė skatintų savo darbuotojus imtis savanoriškų veiklų, sudarytų sąlygas į jas įsitraukti ne tik laisvu, bet ir darbo laiku. Tam kartais net nereikia labai didelių investicijų. Taip pat labai svarbu, kad darbuotojai, užsiimantys savanoriška veikla, jaustų tiek kolegų, tiek vadovų palaikymą“, - teigia pašnekovas. Pasak jo, įmonės darbuotojai, prisidėdami prie savanoriškų veiklų, naudingų visuomenei, ugdo savo bendruomeniškumo jausmą – tai formuoja asmenybę, padeda atskleisti gerąsias žmonių savybes, leidžia tobulėti. „O tai, savo ruožtu, tampa tvirtu įmonės pagrindu ir užtikrina didesnį darbuotojų lojalumą, iniciatyvumą, pasitenkinimą, bendrumo jausmą bei veda sėkmingos veiklos, geresnių rezultatų, palankaus bendro mikroklimato įmonėje link“, neabejoja A. Čičelis. G. Kisielė papildo, kad įmonės, kurios sudaro palankias sąlygas dalyvauti savanoriškoje veikloje, prisideda sprendžiant opiausias visuomenės problemas, o tai yra didelė tokios veiklos prasmė.

2015 metais buvo tirta 10 000 vartotojų pasaulyje:

62%

Dirbtų socialiai atsakingoje įmonėje, net jei alga būtų mažesnė.

71%

Mokėtų daugiau, jei produktas — draugiškas aplinkai

80%

Pirktų nežinomą prekės ženklą, jei jis turėtų tvirtų įsipareigojimų aplinkosaugai.

Nauda abiems

Dalyvavimas panašiose programose yra naudingas ne tik paaugliui, bet ir mentoriui. „Mentorystės mokymai suteikia pridėtinės vertės mentoriams, kadangi išmokstama dalykų, kuriuos galima pritaikyti darbo, namų aplinkoje“, - neabejoja G. Kisielė. Po metų bendravimo mentorius su savimi atsineša kitokį požiūrį į žmogų: išauga jo tolerancija, kantrybės ribos, su kolegomis galima kokybiškiau bendrauti gilesnėmis temomis. Dalyvaudamas programoje suteikia galimybę pažvelgti į save kitaip, ilgainiui pradedi keisti savo elgesį bei nuostatas.

„Labai dažnai didelėse įmonėse dirbantys darbuotojai yra atsieti nuo prisilietimo prie paprasto žmogaus – tu verdi katile, kuriame vyksta daug: daug nurodymų, įsakymų, terminų,“ - dalijasi savo mintimis G. Kisielė. „Didelių įmonių darbuotojams dažnai kyla klausimas: o kur mano kasdieninio darbo prasmė, kodėl aš visa tai darau? Įmonė, kuri darbuotojui pasiūlo galimybę prisidėti prie teigiamų pokyčių visuomenėje skatinimo, leidžia žmogui realizuoti save socialinėje plotmėje ir suvokti, kad darai svarbų ir prasmingą darbą tiek įmonėje, tiek ir visuomenėje. Pastebima, kad darbuotojai, kurie pasirenka tokią savanorišką veiklą, tampa lojalesni įmonei, nes jaučia didesnį pasitenkinimą darbu įmonėje ir savo gyvenimu“, - neabejoja G. Kisielė.

Dirbti socialiai atsakingose įmonėse

A. Čičelio pasiteiravus, kaip visuomeninių tikslų siekimas verslo organizacijoms gali padėti tapti konkurencingesnėmis, pašnekovas pabrėžia, kad organizacija, turinti socialiai aktyvių žmonių komandą, daugeliu aspektų yra pranaši. „Neretai, ypač jaunimas, nori dirbti tose organizacijose, kur ne tik geros darbo sąlygos, bet ir kur puoselėjamos atitinkamos vertybės, keliami artimi socialiniai tikslai.“ Darbuotojų dalyvavimas savanoriškoje veikloje padeda formuoti savotišką įmonės vidinę kultūrą. „Manau, kad įmonių įsitraukimas į socialines veiklas augs. Tyrimai rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių norės dirbti būtent socialiai atsakingose įmonėse, todėl laimės tos įmonės, kurios supras socialinės atsakomybės naudą“, - neabejoja G. Kisielė.

Giedrė Kisielė

OZONAS

Dalijimosi ekonomika Ed i ta L a b u t ė

alijimasis, keitimasis, nuoma ir panašios vartojimo bendradarbiaujant veiklos buvo žinomos ir vykdomos nuo seniausių laikų. Tačiau išaugus darnios aplinkos poreikiui, pasikeitus vartotojų įpročiams ir pradėjus masiškai naudoti internetą bei technologijas, vartojimas bendradarbiaujant tapo aktualiu reiškiniu pasaulyje. Šiais metais į „Oxford“ žodyną bendruomeninio vartojimo fenomenui apibūdinti buvo įtrauktas naujas terminas – dalijimosi ekonomika. Pavadinimai iki žodynų ateina lėčiau negu vystosi verslas, todėl greta šio termino jau yra daugelis kitų apibūdinančių šiuo metu besikuriančius verslo modelius. Pateikiu pagrindines dalijimosi ekonomikos kryptis, kurios šiuo metu yra labiausiai paplitusios ir darančios didžiausią įtaką naujo modelio verslų atsiradimui.

Pagrindinis dalijimosi ekonomikos bruožas, rodantis jos išskirtinumą prieš tradicinius verslus, – dalijimasis. Dalijantis su nepažįstamais žmonėms pasitikėjimas tampa labai svarbus. Naujuose verslo modeliuose santykiai dažniausiai vyksta tarp visiškai nepažįstamų žmonių, todėl teigiama, jog pasitikėjimas yra naujoji valiuta. Tokią saugią ir patikimą aplinką sukuria technologinės galimybės, leidžiančios nematant žmogaus patikrinti jo reputaciją bei saugiai ir skaidriai atlikti reikiamas finansines operacijas. Kitas ryškus dalijimosi ekonomikos bruožas yra tas, jog ji sukelia bendruomeniškumo poreikį. Prekės ženklas yra kuriamas bendruomeniškumo principais, išryškinant masiškumo efektą. Taip pat dažnai tai išreiškia tam tikras savybes ar gyvenimo būdą, kam norima priklausyti dėl statuso ir dėl troškimo būti tarp tokių pačių kaip pats. Dalijimasis šiandien yra susijęs su atsakingu vartojimu, efektyviu išteklių panaudojimu, gamybos mažinimu. Tačiau žmonėms patogumas ir pinigų sutaupymas yra svarbiau negu vien žinojimas, jog tai leis būti atsakingu bei mažiau vartojančiu piliečiu. Šiuo atveju išryškėja pagrindinis dalijimosi ekonomikos privalumas, kad poreikių tenkinimas neįgyjant nuosavybės teisių leidžia asmenims efektyviau valdyti savo finansus, patenkinti daugiau poreikių ir kartu mažina vartojimą, gamybą bei išteklių naudojimą. Verslo žurnalo „Fast Company“ duomenimis, automobiliu besidalijantis vartotojas juo naudojasi iki 40 proc. rečiau negu standartinis vairuotojas. Dalijimosi ekonomika kuria emocinį pasitenkinimą vartotojams. Atlikto tyrimo duomenimis, leidžia jaustis sumaniu, kuria emocinės savimeilės patenkinimą bei troškimą padaryti gerą darbą. Dar viena pagrindinių bendradarbiaujančio vartojimo savybių — tai galimybė būti ne tik vartotoju, bet ir gamintoju, paslaugų teikėju, kūrėju. Taip fiziniams asmenims leidžiama veikti kaip verslo subjektams ir gauti pajamas. Greta dalijimosi ekonomikos jau yra atsiradę nauji pavadinimai, iš jų populiariausi: „bendradarbiavimo ekonomika“, „bendradarbiaujantis vartojimas“, „poreikio ekonomika“, „bendradarbiaujantis vartojimas“, „poreikio ekonomika“. Jie dažnai vartojami kaip sinonimai, nors apibūdina skirtingus reiškinius. Vystantis vis naujoms dalijimosi ekonomikos reiškinio kryptims, galima teigti, jog artėjame prie dar vieno visa apimančio modelio susikūrimo, kuris apjungs dabar esančių savybes bei sukurs, išryškins dar vieną svarbią dalijimosi ekonomikos kuriamąją vertę.

Dalijimosi ekonomika Dalijimosi ekonomika siūlo dalijimąsi (mokamą arba ne) savo nenaudojamais, laisvais daiktais, erdve tiesiogiai tarp fizinių asmenų, taip leisdama sutaupyti, sumažinti išlaidas, gauti papildomų pajamų ir sumažinti vartojimą, darydama jį labiau atsakingu.

Airbnb Globali internetinė erdvė žmonėms talpinti, susirasti ir užsisakyti gyvenamąją vietą kitoje šalyje. Lietuviškas atitikmuo — „Trumpam“. Bla bla car Tinklapis, jungiantis vairuotojus, turinčius automobilyje laisvų vietų ir keleivius, norinčius dalintis kelionės išlaidas. RelayRides Sistema, jungianti privačius asmenis, kurie ieško automobilio ir galinčius jį išnuomoti. Landshare Jungia turinčius žemės sklypus ir norinčius patiems užsiauginti maistą. Vinted Jungia norinčius parduoti savo drabužius ir ieškančius atsinaujinti. Dalinuosi Jungia žmones norinčius dalintis įvairiais daiktais.

OZONAS

→

Bendradarbiavimo ekonomika Bendradarbiavimo ekonomikoje esminis bruožas – tradicinių tarpininkų apėjimas. Santykiai vyksta nepriklausomai nuo to, ar dalyviai yra fiziniai ar juridiniai asmenys. Tai – globali pasiūla ir paklausa tiesiogiai tarp suinteresuotųjų pusių. Bendradarbiavimo ekonomikai ypač svarbu bendruomeniškumas, pasitikėjimas ir horizontalūs santykiai tarp narių.

Finansai

Gamyba

Dizainas, gamyba ir prekių platinimas per bendradarbiavimo tinklus

Tarpasmeniniai, asmens su minia finansiniai (paskolos, pavedimai) ir investiciniai/rėmimo veiksmai decentralizuojantys tradicinį finansavimą

Etsy Globali rankdarbių pardavimo platforma. Quirky Globaliai bendruomenės pagalba išvystomas naujas, inovatyvus produktas nuo idėjos iki konkretaus pagaminto daikto.

Zopa Paskolos tarp privačių asmenų. Lietuviškas atitikmuo – „Savy“. Kickstarter Minios rėmimo programa įvairiems projektams.

Švietimas

Vartojimas

Cousera Globali nemokamų kursų platforma.

Airbnb

Atviras tarpasmeninis ar platformos principo mokymosi modelis, demokratizuojantis šveitimo procesą.

Babbel Kalbų mokymosi programėlė. Bliu Bliu Lietuviškas startuolis kalbų mokymosi per įdomų turinį.

Maksimalus turimo fizinio turto ar nematerialių resursų išnaudojimas pasitelkiant perskirstymo ir dalijimosi prieigas.

Globali internetinė erdvė žmonėms talpinti, susirasti ir užsisakyti gyvenamąją vietą kitoje šalyje. Lietuviškas atitikmuo – „Trumpam“. Taskrabbit Programėlė, skirta rasti pagalbininkus smulkiems darbams buityje.

Okytalk Lietuviškas startuolis kalbų mokymosi bendraujant su asmeniu, kurio kalba yra gimtoji.

s a m i j e Pasitik tampa valiuta

Vartojimas bendradarbiaujant Tai toks verslo modelis, kuris įgalina bendruomenes, nepažįstamus žmones ar verslo įmones nuomoti, dalintis, keistis, pirkti ar parduoti produktus ar paslaugas. Šiame modelyje ypač svarbus technologijų nes jie tradicinius veiksmus išplečia tiek ir taip, kaip nebuvo anksčiau. Bendradarbiaujantis vartojimas stipriai keičia požiūrį į vartojimą, mažina gamybą, pratęsia daikto vartojimo laiką. Esminis šios ekonomikos bruožas, jog labai dažnai šiame verslo modelyje paslaugų teikėjas yra verslas, be to, į šį modelį labai sėkmingai migruoja tradiciniai verslai.

Rinkos perskirstymas

Kitų šeimininkų suradimas nenaudojamiems ar nenorimiems daiktams.

Thredup Elektroninė parduotuvė, parduodanti drabužius moterims ir vaikams. Lietuviškas vaikiškų drabužių parduotuvės atitikmuo – „Kidibam“.

Produkto kaip paslaugos sistema

Poreikio ekonomika Poreikio ekonomika – tai naujausia ir labiausiai auganti dalijimosi ekonomikos kryptis, kurios esminis bruožas yra vartotojų poreikių tenkinimas čia ir dabar. Vartotojai šiuo atveju gauna norimas paslaugas ar produktus iš karto jiems patogiu būdu, paprastai ir skaidriai. Paslaugos teikėju gali būti tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys. Ir labiau dėmesys krypsta į tokias paslaugas tarp fizinių asmenų. Šios krypties entuziastai teigia, jog tai skatina konkurencingumą, keičia darbo santykius ir supurtys tradicinę ekonomiką iš esmės, nes poreikio ekonomika gali pasiūlyti asmenims visišką laisvę ir atsakomybę už savo veiklą pakeičiant papildomas pajamas į nuolatines, pritraukdama savo nariams klientus ir leisdama visiškai valdyti savo laiką.

Daikto naudojimasis jo neįsigyjant. Tokiu principu pradeda vis daugiau dirbti didžiosios pasaulio kompanijos.

Apple Telefonų nuomos metinė prenumerata ir galimybė kasmet keisti telefoną.

Uber Programėlė sujungianti vairuotojus ir keleivius Handy

Zipcar Automobilių dalijimosi platforma, kai mokama už naudojimosi laiką. Lietuviškas atitikmuo – „CityBee“.

Gyvenimas bendradarbiaujant

Nematerialių objektų, tokių kaip laikas, vieta, įgūdžiai pardavimas/dalijimasis.

Impact Hub Vienas didžiausių bendradarbiavimo centrų, kur žmonės dalijasi darbo erdve. Lietuvoje bendradarbiavimo pradininkas buvo „Hub Vilnius“, o neseniai Kaune frančizės principu įsikūrė centras „Talent Garden“.

Programėlė jungianti vartotojus ieškančius valymo paslaugų ir tokių paslaugų teikėjus. Washio Valymo paslaugos, kai paimami nešvarūs ir pristatomi švarūs skalbiniai. Deskbeers Alaus pristatymas Londone į biurą ar namus. Bloomthat Gėlių pristatymas nurodytu laiku, nurodytoje vietoje.

OZONAS

rubrika

EKO KARTA E K O K A R T A . lt

Laisvė būti savimi J ū r at ė ja n avi č ie n ė

Gyvūnų terapija I eva m alai š kait ė

Lietuviškas sodas

Da n iel ė v y š n iau s kait ė - Šle ž ie n ė

Gastronominis paveldas I l o n a p et r o v ė

Laisvė būti savimi J ū r at ė J a n a v i č i e n ė

lgą laiką manyta, jog vaikas – tarsi balta lenta, ant kurios galime rašyti ir taip formuoti jo asmenybę. Vėliau suprasta, kad jau kūdikystėje galima įžvelgti tam tikras prigimtines savybes, lemiančias jo elgesį. Su vaiko raidos psichologe Gintare Pupinyte bei edukologėmis Rasa Zaidovaite ir Aurelija Prašmuntaite kalbamės apie aplinką, kurioje vaikai gali skleistis ir atverti save.

Vaikų raidos psichologė Gintarė Pupinytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Stebėdami vaiko elgesį gamtoje, mes galime įžvelgti individualius jo bruožus.

Tik gimusiam vaikui pasaulis yra joks – vientisas, kaip suplaktas kokteilis, be jokių išsiskiriančių ingredientų. Vėliau pradeda ryškėti žmonės, objektai, vaikas pradeda suvokti sąvokas, skirti pavadinimus, atsiskleidžia jo bruožai. Jau pirmaisiais augimo bei asmenybės formavimosi etapais svarbiomis tampa tiek vaiko individualios savybės, tiek aplinka, į kurią jis patenka. Prigimtis – tarsi duotybė, asmeninių savybių rinkinys, kurį atsinešame į šį pasaulį. Tačiau atėjęs į šį pasaulį, vaikas kaktomuša susiduria ir su aplinka, žmonėmis, kurie įrėžia savus pėdsakus. Vienodą prigimties ir aplinkos svarbą vaiko asmenybei aiškina vaikų raidos psichologė G. Pupinytė: „Prigimtis arba tai, kas įgimta, yra vaiko asmenybės pagrindas, tam tikras stuburas, kaip sėklos, kurias vaikas atsineša ir priklausomai nuo aplinkos sąlygų – dirvožemio, vandens, šilumos – dygsta lengvai arba dygsta labai sunkiai.“ Vaiko prigimtis yra augti, domėtis pasauliu, todėl natūraliausia aplinka, galinti atskleisti vaiko individualius, giluminius bruožus – pati gamta. Natūrali, nuolat kintanti gamta, jos cikliškumas kelia

žingeidumą, įsitraukimą, atveria pasaulio suvokimą. Stebėdami vaiko elgesį gamtoje, mes galime įžvelgti individualius jo bruožus. G. Pupinytė pataria stebėti: „Jei vaikas linkęs bendrauti, gamtoje jam bus įdomiau veikti su kuo nors kartu. Sėti į žemę sėklytes, laistyti salotas ar rinkti obuolius eis kartu su mama, draugais. Gamta jam – bendravimo vieta. Kitam vaikui, galime pastebėti, kad įdomu tyrinėti priežasties ir pasekmės dėsnius, stebėti, kaip vyksta gamtos procesai, pokyčiai – žmonės aplink nėra tokie svarbūs.“ Gamtinės aplinkos svarbą asmenybės augimui G. Pupinytė taip pat grindžia egzistencialisto Eriko Fromo mintimis, jog žmogus turi ryšių užmezgimo poreikį ir siekia susivienyti su kuo nors, neprarandant savojo aš vientisumo. Tai pasiekti galima meilėje su savo artimaisiais, pačiu savimi ar gamta. Todėl psichologė skatina vaikų buvimą gamtoje, nes čia jie gali augti ir skleistis kaip asmenybės, bendrauti su ja kaip su Didžiąja motina ir jaustis pasaulio dalimi.

OZONAS

→

Antras svarbus laikotarpis, kai aplinka daro didelę įtaką vaiko asmenybės raidai – mokyklinis amžius. Vaikystėje išgyvenus skaudžias nesėkmes mokykloje, bendraamžių atstūmimą, gali atsirasti vienišumo, menkavertiškumo, nusivylimo savimi jausmai, išliekantys visą gyvenimą. Nuo ko priklauso, kaip vaikas geba prisitaikyti prie naujos aplinkos, klasės draugų? G. Pupinytė atkreipia dėmesį ne tik į vaiko prigimtines savybes, kurių dėka vaikas bus priimtas bendraamžių ar jam lengviau seksis, svarbu ir tai, kokią ankstesnę patirtį vaikas turėjo. Tai, ką vaikas patyrė ir kas vyko jo gyvenime iki atėjimo į mokyklą, lemia vaiko adaptaciją ugdymo įstaigoje.

Edukologė Rasa Zaidovaitė. Monikos Mištautienės nuotr.

Buvimas mokykloje – tartum atsparumo pratybos, į kurias psichologė pataria ne visad žvelgti su nerimu: „Visi esame patyrę tam tikrų suvaržymų. Net ir patys nuostabiausi tėvai darė klaidų, visi turėjome tiek priimančių, auginančių ir žeminančių, nuvertinančių mokytojų. Kasdien sutinkame būrį žmonių, kurie nebūtinai mums patinka. Tačiau būtent susidūrę su jais įgauname patirties valdyti stresą, stiprėjame ir bręstame. Vaikai taip pat pažįsta pasaulį per žmones ir santykius, negalima perkelinėti vaiko iš mokyklos į mokyklą, nes vienoje nepatinka matematikos, o kitame – geografijos mokytoja, bet galima ir turėtume išmokyti, kaip išbūti tokiame santykyje ir išlaikyti savo aukštą savivertę. Jei vaikas bėga iš pamokų, dažnai serga, verta pasigilinti, su kokia patirtimi vaikui sunku susitvarkyti.“

Mokytojas gali padėti atskleisti vaiko stipriąsias savybes, suprasti emocijas ir tapti svarbia atrama mokykloje. Edukologė R. Zaidovaitė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro atstovė, mokytojo ir vaiko santykį išskiria kaip svarbiausią veiksnį, lemiantį vaiko asmenybės augimą ugdymo įstaigoje: „Kai veikloje vaiko ir mokytojo santykis „davėjas ir gavėjas“ kinta į santykį „bendražygiai, kūrėjai, abu davėjai, abu gavėjai“, tuomet neformalusis mokytojas gali suvaidinti, ko gero, svarbiausią savo vaidmenį – tapti vaikui autoritetu, kurio veiklą, pomėgį ar mokslą vaikas renkasi. Tam reikalingos ne tik žinios, bet ir pojūtis, kuris leidžia suprasti taikomą metodą ir jo poveikį vaiko asmenybės augimui.“ Edukologė pabrėžia, kad skiriant dėmesio santykiui su vaiku, per kelerius metus būtinai išryškėja vaiko asmenybė, jis atsiveria ir atskleidžia savo stipriąsias savybes. Mokytojo santykyje su vaiku svarbus tampa tikėjimas jo prigimtinėmis savybėmis. A. Prašmuntaitė, Demokratinės mokyklos atstovė, tvirtina, kad svarbu sudaryti vaikui sąlygas jas atskleisti: „Viena pagrindinių sėkmingo ugdymo sąlygų – laisvė šioms galimybėms reikštis. Kiekvienas vaikas – individuali asmenybė, kuriai reikia sudaryti sąlygas atsiskleisti. Statusų ir išankstinių nuostatų nebuvimas suteikia vaikams laisvę būti savimi, tobulėti savo tempu ir ritmu, nebijoti klysti ar atsitraukti, kada norisi. Būtent tokia aplinka ir santykis su suaugusiuoju leidžia vaikui atrasti save ir skleistis prigimtinėms vaiko savybėms.“ Ji pastebi, kad vaikai iš prigimties labai smalsūs, todėl kiekvienas pats atranda sau priimtiniausią pasaulio pažinimo būdą. Todėl užduotis ugdytojams – sudaryti sąlygas, kad kiekvienas galėtų kuo įvairiau ir laisviau keliauti savo asmeniniu pažinimo keliu. A. Prašmuntaitė, stebėdama aktyviai mokyklos gyvenime dalyvaujančius vaikus, pasakoja, kad juos atsiskleisti skatina aplinka ir joje esantys žmonės, su kuriais vaikai jaučiasi lygiaverčiai, svarbūs, išgirsti ir laisvi.

Užduotis ugdytojams – sudaryti sąlygas, kad kiekvienas galėtų kuo įvairiau ir laisviau keliauti savo asmeniniu pažinimo keliu.

Kiekvienu vaiko augimo laikotarpiu pamažu skleidžiasi jo prigimtis. Gamta – natūraliausia aplinka, galinti atskleisti giluminius vaiko bruožus. Tačiau prigimtines vaiko savybes stengiasi atverti ir šiandienos mokykla, kurioje kuriamas atviras mokytojo ir vaiko santykis, auginantis abi puses: jauną žmogų bei jo ugdytoją. Šiandienos ugdymo pamatas – vaiko laisvė būti savimi.

Aurelija Prašmuntaitė

OZONAS

Gyvūnų terapija rašė ir fotografavo I e va M a l a i š k a i t ė

eva ir Artūras į vienkiemį miškuose atsikraustė prieš tris vasaras. Iki tol pora gyveno įprastą civilizuotą gyvenimą: dirbo, bėgo, skubėjo. Bet vis pasvajodavo apie tylą ir ramybę tarp pušų ošimo ir upelio čiurlenimo. Todėl šiandien jie jau gyvena puikių kaimynų apsuptyje: iš trijų pusių – miškas, iš ketvirtos – upė. Gyvena ne vieni, jų ūkyje jau per 100 gyventojų. Pateikiame autentiškas Ievos mintis apie miško ūkį, kuriame kiekvienas jaučia ir gyvena pagal savo prigimtį.

„NeČia“ ūkyje mes visi skirtingi. Ne tik kaip asmenybės. Visi skirtingo plauko, kailio, plunksnų. Ir visi skirtingai bendrauja, cypsi, tarška, zvimbia, mekena, gagena, prunkščia ir žvengia. Šiandien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyvenimo tikslas – būti laimingiems. Tai mums „priklauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pinigais, nei su namais, daiktais, suknelėmis ar netgi kelionėmis. Gyvūnai pakeitė pirmiausiai mūsų pačių kasdienybę, vidinį pasaulį, na, visą, banaliai ir skambiai pasakysiu - gyvenimą. Matydami, kiek bendravimas su jais gali duoti vaikams, suaugusiems, šeimoms, negalime tuo nesidalinti.

Pradžia

Mūsų geras bičiulis ir patarėjas gamtininkas, bitininkas ir bebrų mylėtojas Marijonas, kone kiekvieną kartą atvažiavęs pas mus, su šypsena tylėdamas stebi, kaip miško takeliais einame kartu su šunimis, katinu, būriu žąsų ir ožkomis, ir vis paklausia „jūs gal kokius užkalbėjimus naudojate, kad jie taip klauso jūsų“. O viskas prasidėjo visai nekaltai ir įprastai – nuo dviejų iš prieglaudos „Lesė“ priglaustų šunų ir katino. Patys stebėjomės, kaip jokių komandų nemokėję, už grotų didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę Mykolas ir Mira, vien žaidžiant ir myluojantis išmoko pagrindines komandas vos per kelias dienas, o jau po savaitės mokėjo „griūti negyvi“. O toliau... gyvūnai pradėjo atsirasti „tarsi savaime“. Be jokio plano, be jokio pasiruošimo, vienas po kito. Kartais išeidavom į kiemą ir galvodavom – kada spėjo jų čia tiek atsirasti! Iš pradžių prisibijojome: „ar sugebėsim juos užauginti gyvus ir sveikus? Ar galėsime jiems užtikrinti visas reikalingas sąlygas kokybiškam gyvenimui? Šiandien, bėgant tretiems metams, kai mes esame gyvūnų apsuptyje, suprantu, jog esminis dalykas, kurio reikia – meilė jiems, tuomet jie augs sveiki, laimingi ir geriausiose įmanomose sąlygose. Taigi nors pačioje pradžioje dėl savo neužtikrintumo stengėmės rinktis jaunesnius, sveikesnius gyvūnus, ilgainiui (iki šiol nežinau, sąmoningai ar ne) pradėjome „labiau matyti“ ligoniukus, prastose sąlygose gyvenančius, ar jau pakeliui į mėsinę esančius gyvūnus. Šiandien tokių mūsų ūkyje dauguma.

Ieva Malaiškaitė. Artūro Nečejausko nuotr.

OZONAS

→

Pavyzdžiui, su ožka Mikute susipažinome pas vieną ūkininką, auginantį didelę bandą ožkų, kur Mikutė buvo vienintelė beragė, todėl visada skriaudžiama, užguita į kampą, baili, o ožką Cirka (vardas toks, nes balta kaip Zacirka) radome pririštą keliasdešimties centimetrų ilgio „lenciūgu“ belangiame tvarte, prie betoninės sienos. Cirka taip bijojo žmogaus, kad neleisdavo prieiti arčiau nei per kelis žingsnius. Šiandien „NeČia“ svečiai šias dvi ožkas vadina šuniukais, nes jos meilios, mėgsta glostytis ir visada seka iš paskos.

Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais. Vaikai, pabendravę su „išauklėtu“ gyvūnu, pajunta jų atsidavimą ir besąlygišką simpatiją, o kartais ir meilę. Todėl šiandien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyvenimo tikslas – būti laimingiems. Tai mums „priklauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pinigais, nei su namais, daiktais, suknelėmis ar netgi kelionėmis. Suprasdami, jog gyvūnas nevertins ar nekritikuos (kaip tai daro suaugę), vaikai tampa atviresni, labiau savimi pasitikintys ir lengviau bendraujantys.

Mūsų paukščiai irgi kiekvienas turi istoriją. Vieni išpirkti iš ūkininko, laikiusio juos tamsiuose nevalomuose narvuose, su vieninteliu tikslu „kad kuo daugiau prisivestų”, kiti – nykstančios veislės, pavyzdžiui, vienintelė lietuviška žąsų veislė, kurios niekas nenori auginti, nes jos nepriauga svorio kaip mėsinės, kiti tiesiog niekam nebereikalingi ar be šeimininkų likę paukščiai. Beveik visi mūsų paukščiai turi vardus: Guzas, Advokatas, Chuliganai-Sanitarai, Pupukai, Citriniukas, Mama Čioli, Pipiriukai, Bandalėlis. Jei kuris ir neturi vardo, gerai žinome „chebrą“, kuriai jis priklauso, ir nors vieno iš jos narių vardus.

Mes nesame specialistai, tad ir terapija pas mus ne medicininiais tikslais. Greičiau vidiniam pasauliui auginti ir vidinei harmonijai (at)kurti. Mūsų gyvūnai gyvena beveik laisvėje („beveik“ todėl, kad mes jais rūpinamės ir jie didžiąja dalimi priklausomi nuo mūsų). Dažnai kalbamės, klausiame vienas kito, ką galvojame apie tai, kas vyksta ūkyje, kaip jaučiamės ir ką jaučiame, analizuojame gyvūnų tarpusavio elgesio galimus motyvus ir ieškome elgesio su mumis ypatybių, stebimės jų išradingumu ir kuriozinėmis situacijomis, mokomės juos suprasti ir ...bendrauti jų kalba... Kitaip tariant – terapinamės ir tobulėjame. Ilgainiui pajutome, kad bendravimas su natūraliomis sąlygomis gyvenančiais gyvūnais – yra ne kažkokia nenatūrali tarprūšinė komunikacija, o dvasinė, emocinė ir mentalinė evoliucija.

Neseniai iš žirgyno išpirkome dvi ligotas, taip pat nykstančios lietuviškos stambintų žemaitukų veislės kumeles, kurioms būtina išskirtinė priežiūra ir sąlygos, kurių jos negaudavo žirgyne. Dabar jaučiamės labiau pasitikintys savimi, todėl vis dažniau į mūsų ūkį atkeliauja probleminiai gyvūnai, tačiau kol kas visi gavę gerą doze meilės ir rūpesčio tampa meilūs, prieraišūs ir draugiški…

Gyvūnų terapija

Gyvūnų terapijos ištakos prasidėjo prieš tūkstančius metų. Žmonės gyvenę gamtoje, kaip klajokliai ar medžiotojai, kartu buvo ir medžiojamieji. Prijaukinti gyvūnai, keliavę kartu, žymiai anksčiau už žmones pajusdavo pavojų. Ramus, atsipalaidavęs, miegantis gyvūnas – žmogui buvo ženklas, kad pavojus nuo plėšrūnų negresia, todėl ir žmogus prie tokių gyvūnų jausdavosi ramus. Zigmundas Froidas savo psichoanalizės seansuose su pacientais dažnai būdavo su savo čiau čiau veislės šunimi, tam, kad pacientai jaustųsi ramesni, labiau atsipalaidavę ir galėtų atsiverti. Šiandien beveik sutartinai psichiatrai, neurologai ir kiti „emociniai“ specialistai teigia, kad bendravimas su gyvūnais palankiai veikia žmogaus psichiką. Pradedant glostymu, baigiant pilnavertiškų rūpinimusi „silpnesniu“ žmones skatina jaustis ne tik ramesniais, labiau savimi pasitikinčiais, bet ir reikalingais globėjais.

Kaip viskas veikia

NeČia ūkyje daug įvairių gyvūnų ir jų bei jų rūšių ratas po truputį didėja. Iš vienos pusės, tai vyksta nesąmoningai, nes vis akiratyje atsiranda koks nors nelaimėlis, kurį reikia priglausti, išpirkti, ar išgelbėti nuo mėsinės. Iš kitos pusės, kuo daugiau gyvūnų rūšių, tuo efektyvesnė ir jų terapija. Juk kiekvienas gyvas sutvėrimas, tiek gyvūnas, tiek žmogus yra visiškai unikalus, su savo charakteriu, poreikiais, būdu. Todėl neįmanoma, jog visi čia atvykę niurkytų katiną, žaistų su šunimis ar šukuotų žirgų karčius. Kiekvienas gali susirasti Tą Savo gyvūną, artimiausią ir mieliausią širdžiai ir sielai, arba tokį, kurio būtent tuo metu reikia labiausiai.

OZONAS

→

EMPATIJA Gyvūnai pirmiausiai ugdo empatiją. Kartais net maištaujantys paaugliai, kupini įtampos, pasireiškiančios pykčiu, agresijos priepuoliais, paėmę neseniai išsiritusį viščiuką į rankas tiesiog akyse pasikeičia – nurimsta, tampa rūpestingi, pradeda ieškoti maisto jam ir rūpintis, kad gyvūnas nesušaltų, pasikeičia net jų tonas ir žvilgsnis. Galimybė kažkuo rūpintis silpnu, pažeidžiamu labai daug duoda vaikui, kuris dažnai patiria nesaugumo jausmą, ir galimybė jį sukurti gyvūnui tampa asmeniškai prisiimta atsakomybe. Gražiausia, ką teko matyti, kalbant apie empatiją gyvūnams, kai vienas iš NeČia svečių ūkio šunims skaitė pasaką.

KŪRYBIŠKUMAS Atrodo neįtikėtina, tačiau gyvūnai ugdo ir meninę kompetenciją bei vizualinį kūrybiškumą. Geriausiai, ko gero, tai iliustruoja dekoratyvinės vištų veislės. Po dienos žaidimų, lesinimų ir gainiojimo kieme įvairiausių spalvų, formų, plunksnų paukščių, jie nugula vaikų fantazijose, piešiniuose, lipdiniuose, o dažnai ir rašiniuose. Vien žiūrėjimas į laisvai lakstančius gyvūnus (ypač vištas, po visą kiemą gaudančias muses) šiek tiek primena jūros ar ugnies stebėjimą ir yra savotiška meditacija. Čia nuolat vyksta veiksmas, viskas juda, tačiau tuo pačiu metu kuria ramybę.

Disciplina Gyvūnų terapija – vienas veiksmingiausių priemonių ir disciplinai ugdyti. Prijaukinti gyvūnai negali pilnai pasirūpinti savimi, maistu, saugumu, ta užduotis tenka žmogui. Žaisti su gyvūnais labai smagu, tačiau vaikai, ko gero, greičiau už suaugusius supranta, kad pirmiausia gyvūnus reikia pamaitinti ir pagirdyti, tuomet apsaugoti nuo plėšrūnų (čia dažnai prasideda smagiausia dalis, nes neįtikėtina stebėti, kaip savo pasirinktą gyvūną vaikai pradeda saugoti nuo visų pavojų, realių... ir ne visai). Iš čia kyla svarbiausia užduotis - kuomet prisiimta atsakomybė už gyvūno priežiūrą tampa svarbesniu faktoriumi nei tik žaidimas.

Savitvarda Savitvardos ugdymas – kiekvienas gyvūnas yra asmenybė, tai reikia žinoti ir gerbti. Gyvūnų terapija pirmiausia emocinio ryšio atradimas, užmezgimas su gyvūnų ir empatijos ugdymas. Su kai kuriais gyvūnais (pavyzdžiui žirgais, šunimis) negalima elgtis bet kaip, darkytis ar rodyti agresijos priepuolių. Žingsnis po žingsnio, bendraujant su bet kokiu gyvūnų, būtina išmokti tvardyti emocijas, ramiai sekti ir skaityti gyvūnų kūno ir ženklų kalbą. Išmokus to su gyvūnais galima bendrauti natūraliomis sąlygomis, be pavadžių ar botagų. Labai paprasta vedžioti gyvūnus už pavadėlių, ar bendrauti su jais uždarytais garduose arba aptvaruose, kai bendravimas aprisiboja skaniukų ar maisto davimu, taip bet kurį gyvūną galima priversti bendrauti. O pabandykite taip susidraugauti su gyvūnais, kad jie (nesvarbu ar viščiukas ar kaimenė arklių) sektų jus iš paskos ir norėtų būti šalia būdami laisvi.

LYDERYSTĖ Gyvūnai moko lyderystės, tačiau kiek kitokios, nei įprastai suvokiama civilizuotame pasaulyje. Norint, kad gyvūnas pripažintų tave kaip lyderį neprivalai būti stipresnis, greitesnis ar agresyvesnis. Privalai būti rūpestingas, visuomet pagalvoti apie kitus, apie jų poreikius, gerovę ir saugumą, tuomet tampi tikras lyderis, kuriuo pasitikima ir kuris gerbiamas (dažnai ir su malonumu tenka stebėti, kaip rūpestingas gaidys, radęs grūdą, nesulesa jo, o kviečia savo vištytę ir leidžia jai sulesti). Bendravimas su gyvūnu kiek primena šokį, kur žmogus vaidina vedančiojo vaidmenį, o gyvūnas siekia suprasti ir laukia, ką daryti toliau. Šokis tampa gražus tik tuomet, kai bendraujama klausantis ir atsiliepiant į vienas kito signalus. Vedančiajam, arba lyderiui, noriai paklūsta partneris, nes jis visuomet lieka laisvas.

ATRADIMAI Atradimų džiaugsmas. Man asmeniškai tai vienas smagiausių reikalų NeČia. Visi gyvūnai pas mus gyvena natūraliomis sąlygomis, laisvėje. Taip pat ir vištos. Vaikų ir suaugusių reakcija (suaugusių kartais keliskart stipresnė) radus kiaušinį kažkur pievoje tarp šakų krūvos – neįtikėtina. O kai kiaušiniai dar ir skirtingų spalvų, dydžių ir netgi formų… istorijų apie šiuos atradimus klausomės nuolat, kiekvieną kartą susitikę su tais, kam teko džiaugsmas atrasti. Kiti randa plunksnas! Raibas, taškuotas, baltas ir iš jų kuria sages, kalėdines dekoracijas, rašo laiškus.

OZONAS

→

Gyvūnai žmogui gali duoti be galo daug, tačiau labai svarbu, jog gyvūnų terapija nevyktų vienpusiškai. Kad užsimegztų stiprus emocinis ryšys ir terapija būtų efektyvi, būtinas ir žmogaus indėlis. Pagarba ir rūpestis gyvūnais būtina terapijos dalis. Kaip ten bebūtų, man pačiai dažnai atrodo, kad gyvūnai man duoda daugiau nei aš jiems. Mums, ko gero, smagiausia, kai net kaime gyvenantys žmonės, kurių ūkiuose taip pat daug gyvūnų, atsidūrę mūsų kieme, stebisi, nenori išvažiuoti ir sako „pas jus čia faina!“ arba, kad „jūs kažkokie šamanai ir užburiate gyvūnus“.

„

n y l gi

Augam

“

Jau penktus metus vasaromis organizuojame stovyklas vaikams iš socialinės rizikos grupių, vaikų namų. Turime svajonę, kad vasaros stovykla virstų pavasario, vasaros, rudens, žiemos atostogų stovykla. Kad vaikai čia galėtų kurti Savo erdvę, Savo daržus, auginti Savo gyvūnus.

NeČia ūkio tikslas

Pats NeČia ūkis ir gyvūnų terapija jame turi išsikėlę tam tikrą tikslą. Ugdyti meilę gyvūnams. Atrodytų „pffff....kas čia per tikslas, juk visi myli gyvūnus“. Taip, myli, kates, šunis, na, dar kartais kanarėles ir žiurkėnus ar pan. Tačiau ūkio gyvūnai kažkodėl visuomet lieka tarytum meilės užribyje. Kodėl? O todėl, kad labai nepatogu valgyti tuos, kuriuos myli. Tačiau, kai pamatai, kad višta, lygiai taip pat, kaip ir šuo, atsiliepia ir tekina bėga pas tave, pašaukta savo vardu, ar kai tenka lašinti akies lašiukus akį susižeidusiam žąsiukui, ar kai ožka arba kumelė vis kiša ir kiša galvą po ranka, kad tik ją glostytum, pakasytum...tuomet išnyksta riba tarp naminių gyvūnėlių ir ūkio gyvulių. Jie visi tampa tiesiog mylimais gyvūnais. Nesame radikalūs vegetarai ar veganai, tačiau tikime, kad kiekvienas suaugęs žmogus ar vaikas turi žinoti ir matyti sąryši tarp to, kas jo lėkštėje, ir to, iš kur tai atsiranda. Tik turint supratimą galima daryti pasirinkimą, visais kitais atvejais pasirinkimą už mus padaro kažkas kitas (gamintojai, reklama, pardavėjai). Dėl šios priežasties visi gyvūnai pas mus yra nevalgomi. Neturime tikslo užsidirbti nei iš gyvūnų, nei iš gyvūnų terapijos. Nors persikeliant į vienkiemį planavome veiklas, kaip užsidirbsime iš savo ūkio. Šiandien labai gerai suprantame, kad jei mūsų vieta ir veikla, kuria mes tikime taps pajamų šal-

tiniu – ji praras kažką. Nenorime „pragyventi iš čia“ norime čia tiesiog gyventi ir dalintis, tuo, kas tikime, yra stipru ir reikalinga. Mes neturime lankytojų ar klientų, mes turime svečius. Mes neturime įkainių, mes turime darbų ūkyje.

Epilogas

Kartais pagalvoju, kiek daug čia dar neturime: nei vandentiekio, nei virtuvės baldų, ką ten virtuvės, nėra net normalios lovos. Tačiau yra neaprėpiamas dangus ir beribiai pievų, miškų, kalvų plotai, neužimti jokių kaimynų, statinių. Dar yra ramybė, įkvėpimas ir suvokimas, kad čia yra viskas, viskas ko reikia būti laimingam. O juk toks ir yra gyvenimo tikslas – būti laimingam. Ir šiandien, kaip ir kitas dienas pastaruoju laiku, viduje aš spingsiu šimtais įvairiaspalvių švieselių, tokių, kokios būna ryto saulei pagavus spalvotą stiklo krislelį. O vakarais šviečiu šimtais mažų vaško žvakelių, šiltomis liepsnelėmis. Kartais kunkuliuoju ir nežinau, kaip išsproginėti tą džiaugsmą, atrodo, kūnas net realiai fiziškai pradeda virpėti. Tada šaunu į lauką ir glostau. Visus. Šunis, kates, ožkas, paukščius, žirgus. Ir nesinori keliauti toliau nei horizontas. Viskas yra čia.

OZONAS

Lietuviškas sodas Danielė Vyšniauskaitė-Šležienė

iandien mūsų krašto sodas yra tartum išsibarstęs atskiromis detalėmis. Jis pasklidęs etnobotaniniuose darželiuose, žinomų kraštovaizdžio specialistų darbuose, dvarų aplinkoje, užeigų, kaimo sodybų kiemuose, botanikos ar kolekciniuose soduose. Tačiau vieno sodo, kuris jungtų ir įkūnytų lietuviškąjį, mes šiandien neturime.

Lietuviškojo sodo prigimties pradėti ieškoti reikėtų nuo aplinkos, kuri mus supa. Giliau suvokę mūsų krašto gamtovaizdį, pajausime savo gamtos unikalumą bei išskirtinumą. Kiekvienos šalies sodininką įkvepia jį supanti gamta, todėl ir kelionė lietuviškuoju sodu turėtų prasidėti pirmiausia nuo mūsų vandenų, girių bei pievų.

Pasaulio sodai

Lietuviško sodo negalime kurti kopijuodami. Mes negalime, nusižiūrėję į kitų šalių patirtį, perkelti jų sodus į savo šalį. Kartais tokiu būdu atsiradę sodai patys užauga, išsigydo ir tampa kitais, negu buvo kurti. Tačiau yra daug sodų, kurie neturi prasmės, idėjos ir yra nuolatos prižiūrimi bei palaikomi. Tokie sodai man primena per prievartą plėšomą gyvą žaizdą.

Gamtos veidai

Lietuva – kraštas, kuris yra ypač turtingas savo gamta. Gausu įvairiausių augalų rūšių, klestinčių skirtinguose biotopuose: miškuose, pelkėse, pievose, dykynėse, netgi dykumose. Mažai kas susimąsto, kad geografinė vieta, kurioje gyvename, yra labai įvairi ir skirtinga. Per Lietuvą driekiasi net trys augalų ištvermingumo temperatūrai zonos. Todėl kas auga pajūryje, neprigis vidurio Lietuvoje, o juolab – šiaurinėje krašto dalyje.

Kad geriau suprastume, koks galėtų būti mūsų sodas, turėtume matyti sezonų kaitą, spalvinius pokyčius per metus. Svarbu pastebėti ir šviesą, kaip ji kinta paros, skirtingu metų laiku. Mums būdinga minkšta, neaštri šviesa, nes nėra kepinančios pietų šalių saulės. Todėl sodas gražiausiai atrodo ryte bei vakare. Skirtingi gamtos veidai – išskirtinė krašto dovana ir geriausias įkvėpimas sodininkui, norinčiam kurti lietuvišką sodą. Mūsų gamta ir aplinka yra medžiaga kūrybai – tik reikia išmokti ją skaityti.

Kad geriau suprastume, kaip įgauti originalumo, pateiksiu japoniško sodo pavyzdį. Japoniški sodai garsūs sodininkavimo principais, jų išvaizda yra puoselėjamų tradicijų rezultatas. Jeigu japonų sodininkas vyktų kurti tokį sodą Afrikoje, jis naudotų vietos kaktusus, agavas, palmes. Todėl ir mes, kurdami savo sodą, turime pasinaudoti skirtingų šalių tradicijų kūrimo principais, tačiau artimais mūsų kraštui bei lietuviškai gamtai. Todėl siūlau pradėti pažinti save. Kitu atveju lietuviškame sode matysime pakelės karčiamų stilių. Skirtingų šalių sodo stiliai, beprasmiškai perkelti į mūsų kraštą, šiandien yra juokingi svetimkūniai. Nagrinėjant lietuviško sodo sąvoką svarbu įvardinti tai, kas jį kuria. Šiandien sodininku rečiau prisistatoma, nes šis žodis žymi kolektyvinio sodo savininką, skubantį tarp buto mieste ir šešių arų žemės sklypo užmiestyje. Tai jau nebe besišypsantis raudonais skruostais žilaūsis diedukas, senasis lietuviško obelų sodo sodininkas. Tačiau aš tikiu, kad ateis metas, kai bus galima išdidžiai pasakyti, kad aš esu kūrėjas – sodininkas ir visi supras gilesnę žodžio prasmę.

Sodo augalai

Koks augalas galėtų tapti lietuviškumo simboliu? Pirma mintis – ąžuolas ir rūta. Net nesidominčiam sodininkavimu lietuviui yra sunkiai suprantama, kaip ąžuolus galima sodinti gyvatvorei. Tačiau mažai, kas žino, kad rūta – tai viešnia iš pietų Europos bei Viduržemio jūros regiono, o ąžuolas – svarbus ne tik mums, bet ir visos Europos, turinčios pagoniškas šaknis, simbolis. Todėl ieškant lietuviškų augalų svarbu ne tai, kad augalas augtų mūsų krašte ar turėtų seną praeitį, svarbiausia – kokią gilią reikšmę mes jam suteikiame. Lietuviškas sodas – tai ne tik vieta, kurioje auga pasodinti augalai, jis – mūsų gyvenimo būdo bei filosofijos atspindys. Naudodami savo krašto augalus, sode visad galime rasti vietos ir atrinktiems atvežtiniams želdiniams. Rudenį važiuojant per Lietuvą galima pamatyti pilnus laukus geltonai žydinčių šluotų. Tai – rykštenė. Šis augalas į mūsų kraštus atkeliavo iš Amerikos. Indėnai apie tokius augalus sako, kad jie yra gyvi ir keliauja taip, kaip ir žmonės. Sodas taip pat yra gyvas, kintantis, pulsuojantis meno kūrinys, kuriame galime prijaukinti atkeliavusius augalus. Tačiau įsileisti juos turime atsakingai, atsižvelgdami į mūsų gamtines sąlygas ir bioįvairovės apsaugą.

Lietuviškas sodas – tai ne tik vieta, kurioje auga pasodinti augalai, jis – mūsų gyvenimo būdo bei filosofijos atspindys.

OZONAS

Gastronominis paveldas Ilona Petrovė

ristatydami nacionalinę virtuvę, dažnai apsiribojame tik kaimo kultūros palikimu, visai nepelnytai pamiršdami dvarų tradicijas, kurios lietuviškąjį kulinarinį prekės ženklą perduodavo Europai. Savo ruožtu, mes mielai perėmėme kitų tautų kulinarinę patirtį, suliedami ją su vietiniais miškų, laukų ir daržų produktais. Taip pamažu susiformavo mūsų daugiasluoksnė gastronominė kultūra, apie kurios ištakas, savitumus ir tradicijas pasakoja archeologas, LDK istorinės virtuvės žinovas ir daugelio knygų autorius doc. dr. Rimvydas Laužikas.

Kas yra kulinarinis paveldas? Kalbėdami apie kulinarinį paveldą, turime nepamiršti, jog jis apima visus socialinius sluoksnius. Sakydami „lietuvių nacionalinė virtuvė“, dažniausiai omenyje turime valstiečių mitybos ypatumus. Tai atėjo iš XIX a. pab. tikro lietuvio sampratos: jis turįs kalbėti lietuviškai, būti valstietis ir šiek tiek pagonis. Dėl to mes atmetėme viską, kas buvo sukurta nelietuviškai kalbančių ir nelietuvių kilmės žmonių. Taip pat – ir dvarų gastronominį paveldą. Mūsų nacionalinė virtuvė yra daugiasluoksnė. Kita vertus, dažnai manome, kad kulinarinis paveldas visai nesusijęs su kultūra. Bet gastronomija yra jos dalis ir jai galioja tos pačios taisyklės, kaip ir bet kuriam kitam kultūros reiškiniui. O iš ko formuojasi kultūra? Iš vietinio paveldo, vadinamosios etninės kultūros, ir to, ką mes perimame iš kitų. Tad kaip formavosi mūsų nacionalinė virtuvė? Iš vienos pusės mūsų kulinarinį paveldą sudaro vidutinės klimato juostos sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvė. Ją mes geriausiai pažįstame iš kaimo kultūros ir ji remiasi tais augalais bei gyvūnais, kurie auga mūsų geografinėje erdvėje. Iš kitos pusės – lietuvišką virtuvę veikė kitų šalių kultūra. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje susiformavo labai tolerantiška kultūrinė erdvė. Paprastai sakant, mūsų valdovai buvo pragmatikai, jiems rūpėjo, kad pavaldiniai mokėtų mokesčius ir kariautų jų pusėje. O visa kita – kokiam dievui meldžiasi, kokių papročių laikosi – buvo nesvarbu. Todėl tai formavo įdomią kultūrinę erdvę, leidžiančią be barjerų perimti kitų patirtį. Ir dabar mes esame labai atviri. Jei pažvelgtume į Vilniaus gastronomijos įstaigų žemėlapį, greičiausiai jis padengtų visą pasaulį. Vadinasi, lietuviai iki šiol mėgsta ragauti svetimus patiekalus, nori naujovių ir yra atviri kitoms kultūroms. Kas dar veikė mūsų maitinimosi įpročius? Yra daug niuansų. Tarkim, miestų įtaka. Pavyzdžiui, Žemaitijoje Karaliaučiaus ar Rygos įtaka buvo ryškesnė nei Vilniaus. Ten ir vokiškos gotikinės virtuvės apraiškų rasime daugiau negu sostinės apylinkėse, kuriose buvo kunigaikščio dvaras ir vyravo katalikiškosios Italijos mados. Gastronomiją veikė ir priklausomybė kitoms valstybėms. Sakykim, Užnemunė buvo ir Prūsijos, ir Lenkijos karalystės žinioje – taigi ir jų patiekalai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų. Maitinimosi įpročius formuoja ir žemės derlingumas. Rytų Lietuvoje, kitaip nei šiaurinėje jos dalyje ar toje pačioje Užnemunėje, žemės – nederlingos. Todėl čia paplitę rugiai, galintys augti ir prastoje žemėje. Apskritai pas mus ši grūdinė kultūra vyrauja, nes mūsų valstybę sukūrė lietuvių gentis, gyvenusi nederlingose žemėse. Tačiau mus supo miškai ir ežerai. Todėl LDK virtuvėje pakankamai daug laukinio maisto: grybų, uogų, žvėrių mėsos, ežerų žuvies ir laukinio medaus.

Beje, XVII a. lenkų satyrikas Hiacintas Pžetockis su humoru pastebėjo, kad kultūrinio ir laukinio maisto maišymas lietuviams tinka, o lenkams – ne. Jis rašė maždaug taip: „Kopūstai ir grybai vienoje lėkštėje Vilniuje tinka, bet Varšuvoje grybai – miške, kopūstai – darže ir į vieną lėkštę nesutelpa“. O štai jūros maisto kultūros mes nesukūrėme, nes neturime tokių produktų. Mūsų virtuvėje karaliavo gėlavandenės žuvys. Kurių šalių kultūra turėjo įtakos mūsų virtuvei? Ko gero, nerastume Europoje ar Artimuosiuose Rytuose regiono, iš kurio nebūtume ko nors perėmę. Tačiau nėra taip, jog viena epocha ar mada baigiasi, prasideda nauja ir keičiasi visa valgymo kultūra. Ne, kiekviena deda savo sluoksnius, kurie eina per visą gastronomijos istoriją. Vytauto laikais prie senosios mūsų virtuvės prisijungia europinė gotikinė virtuvė su vokiška kultūra. Tada savo sluoksnį uždeda totoriai, karaimai, Bizantijos, Balkanų kultūros. XVI a. su Bona Sforca ateina itališkasis renesansas, išaugęs į katalikišką baroką. Tame pačiame amžiuje pasirodo ir ispaniškos kultūros elementų, mat Vilniaus universitete pradeda dirbti profesoriai iš Ispanijos. XVII a. pabaigoje „išlenda“ prancūzų virtuvė, ypač suklestėjusi XVIII a. viduryje. XIX a.-XX a. I p. plinta bulvių patiekalų kultūra, atėjusi per Lietuvos žydus, glaudžiai susijusius su Šiaurės Vokietijos žydais. Daugelis svetimų patiekalų puikiai prigijo mūsų kultūroje ir dabar mes juos priimame kaip savo. Nors „Šimtalapis“ taip ir liko totorių paveldu, bet, štai, jų koldūnus mes savaip interpretavome – nuo XIX a. receptų knygose randame lietuviškus arba Tiškevičiaus koldūnus. Tiesa, patiekalų pavadinimuose esantys kitų šalių ar miestų vardai (pvz., „angliškas pyragas“, „ispaniškas pienas“) nebūtinai rodo jų kilmę. Gali būti, kad jie veikia tarsi prekės ženklas. Sakykim, karčemoje norėjo parduoti daugiau košės, tad ją ir pavadino prancūziška. O kaip susiformavo lietuviškasis prekės ženklas? Gastronomijos istorija yra ir kultūrinių mainų istorija. LDK valdovo ir didikų dėka mūsų krašto patiekalai pakliuvo į kitų Europos šalių receptų knygas. Užsienyje jiems priskirdavo lietuviškumo epitetą ar pavadindavo didikų pavardėmis: farširuotas sterkas pagal Radvilas, Kauno midus, Tiškevičiaus koldūnai, Sapiegų tortas, Radvilų zrazai, lietuviški balandėliai. XIX a. pab.-XX a. pr. Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių kulinarijos knygose randame nemažai su mūsų kraštu siejamų receptų: žąsų subproduktų ar antienos sriubos; padažo; virtinių, vadinamų varenikis; briedienos kepsnio; troškintos briedienos; kurapkų; farširuotų kopūstų; keptos žąsies su obuoliais; žalių salierų sriubos ir t. t., o desertui – sūrio su kmynais ar vyšnių užpiltinės.

OZONAS

→

Lietuvą ir Lenkiją jungia daugiau nei 400 metų bendros Abiejų Tautų Respublikos istorija. Tai paveikė ir maisto istoriją – XIX a. lenkų kalba išleistos net trys didelės apimties Lietuvos gastronomijos knygos: Annos Ciundzievickos „Lietuvos šeimininkė“, Vandos Zavadzkos „Lietuvos virėja“ ir Karolinos Bielozierskos „Naujoji praktiška Lietuvos šeimininkė“. Jose rasime šimtus receptų, kurie XIX a. funkcionavo Vilniaus kultūrinės įtakos erdvėje ir buvo suvokiami kaip lietuviškojo gastronominio tapatumo dalis. XIX a. mūsiškų receptų atsiranda ir užsienio autorių ne kulinarinėse knygose. Pavyzdžiui, prancūzų dramaturgas Guillaume Victor Émile Augieras vienoje dramoje mini Reino karpį, paruoštą lietuviškai, o 1910 m. amerikiečių kulinariniame žurnale „The Chief“ aptinkame lokienos ketvirtį „à la Lithuanienne“, kurį, ko gero, galime sieti su Prosper Mérimée „Lokiu“. Kaip archeologai nustato senuosius maitinimosi įpročius? Yra daug būdų. Dabar dažniausiai padeda technologijos. Pavyzdžiui, dantų akmenyse lieka maisto likučių. Padaroma genetinė analizė, leidžianti labai tiksliai nustatyti, ką valgė. Kitokia technologija – stabilių izotopų analizė. Kiekviena maisto rūšis kauluose palieka savo pėdsaką – labai grubiai sakant, panašų į karvės, ūdros ar vilko. Taigi jei randame, kad žmogaus mityba buvo panaši į vilko, galime spėti, kad daugiausia jis maitinosi mėsa; ūdros racione vyravo gėlavandenės žuvys; karvės mito augaliniu maistu.

LDK virtuvėje pakankamai daug laukinio maisto: grybų, uogų, žvėrių mėsos, ežerų žuvies ir laukinio medaus.

Kai kuriuos maitinimosi įpročius galime nustatyti iš rastų keramikos šukių (atliekant jų paviršiaus tyrimus) ar gyvulių ir žuvų kaulų. Bet šiuo atveju mes nežinome čia gyvenusių žmonių šiukšlių tvarkymo ypatumų. Taigi jei piliakalnyje daug žuvies kaulų, bet visai nėra gyvulių kaulų, nebūtinai reiškia, jog jie buvo peskovegetarai. Gali būti, kad didelius gyvulių kaulus mesdavo kažkur už gyvenvietės ribų, o smulkius žuvų kauliukus – vietoje. Kokį seniausią receptą esate radę? Seniausias su Lietuva sietinas receptas yra įrašytas XVI a. Olauso Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ – tai midus. Seniausia LDK kulinarijos knyga – XVII a. pabaigos Radvilų virėjo receptų knyga, kurios rankraštį iššifravo ir išleido Lenkijos istorikas Jaroslawas Dumanowskis. Panašaus laikotarpio yra Stanislovo Černeckio receptai, tačiau jis buvo daugiau Lenkijos, ne LDK dvarų kuchmeistras. Beje, senąsias kulinarijos knygas rašė profesionalūs virėjai profesionalams, todėl nemokantiems gaminti jos sunkiai įkandamos. Receptai – lakoniški. Pavyzdžiui, meduolių recepte parašyta: „Paimk medaus, kiek nori“. Profesionalas juk žino, ką ir kaip daryti, todėl jam svarbiausios yra idėjos. XIX a. pr. atsiranda plačiajai visuomenei suprantamai parašytų kulinarijos vadovėlių: juose jau nurodomas ir ingredientų kiekis, daugiau ar mažiau aprašyta eiga. Jų pradininkas – Janas Šitleris, dirbęs karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio dvare, po to gyvenęs Vilniuje. Labai populiari buvo Vincentinos Zavadskos „Lietuvos virėja“. Ji rašė ne virtuvės profesionalams, bet mokantiems gaminti. Tačiau šiuolaikiniai žmonės, ko gero, ne visi pagal šiuos receptus pagamintų – juk dabar norima aiškumo, o ir ne visi sugeba improvizuoti. Dabar yra daugybė mitybos teorijų. Ar ir anksčiau jų būdavo? Taip, kaip dabar maitinasi didžioji visuomenės dalis, seniau maitinosi tik turtingieji. Išimtys būdavo šventės, jų metu kiekviena socialinė grupė tarsi palypėdavo laipteliu aukštyn: valstietis valgydavo kaip bajoras, bajoras – kaip didikas ir pan. Iš esmės neturtingieji valgydavo tada, kada turėdavo, ir tai, ką turėdavo, o turtingieji – kada ir kiek norėdavo. Pastariesiems maistas buvo ruošiamas, atsižvelgiant ir į poveikį sveikatai. Štai XVII a. Teodoras Zavadskis Abiejų Tautų Respublikoje populiarino mitybą pagal humorų teoriją (skysčių proporcijas organizme): kraują, juodąją tulžį, tulžį ir gleives. Tad virėjas, atsižvelgdamas į sezoną, lytį, amžių ir didikų sveikatą bei savijautą, gamino patiekalus: vyrams – vienus, moterims – kitus, vaikams – trečius. Vienam valgymui patiekdavo kelis patiekalus, bet jų visų nesuvalgydavo. Kitaip buvo valstiečių namuose – suvalgydavo viską, kas padėta ant stalo. Šių dienų gastronominėje kultūroje randame visus istorinius sluoksnius, kurie pritaikomi dabarčiai. Juk keičiasi tradicijos, gyvenimo būdas, net klimatas. Ir nieko bloga, jei keičiasi ir mūsų mitybos įpročiai. Juk Lietuvos kultūra nėra uždaras ir nekintantis mechanizmas, tai daugiau gyva, kintanti ir kitoms kultūroms atvira tradicija.

Kvietimas skaitytojui Šalies gerovės rodiklis – bendrasis vidaus produktas, kuris atspindi pagamintų prekių bei suteiktų paslaugų per tam tikrą laiką kiekį. Užtikrinti BVP augimo tempą yra svarbu, nes tai suteikia gyventojams geresnes pragyvenimo galimybes, atspindi jų galimybes įsigyti norimo turto ar gauti reikiamų paslaugų. Tačiau kiekvienais metais BVP skirtumas turi būti didesnis už prieš tai buvusių, todėl nuolat skatinama gamyba bei žmonių vartojimas. Tačiau ką iš tiesų atspindi tokia šalies gerovės matavimo sistema? Dalyvaudami BVP lenktynėse, kuriame ir vartojame produktus bei paslaugas, nuolat naudodami Žemės resursus. BVP gerovės variklis užvestas ir jis mums neša vis didesnę taršą, nykstančią gyvūniją bei augaliją. Todėl ateityje turėsime mažesnių galimybių išgyventi natūralioje aplinkoje. Mažėjant ir brangstant ištekliams, piniginis ekvivalentas nuvertės. Jis jau dabar turi tokią vertę, kokį prieinamumą turime prie išteklių. Šiuo metu daug kalbama apie gerovės rodiklius ir sprendimus, kaip jų siekti atsakingai, darnoje su gamta. Kviečiu kartu ieškoti ir teikti savo siūlymus bendram Žemės ir Žmogaus gerovės rodikliui surasti. Savo idėjas siųskite aurimas@rupi.lt ir dalinkitės jomis su „Ozono“ bendruomene.

Aurimas Stabingis

OZONAS

. m 6 1 20PLANAS www.rupi.lt

Tęsime gerus darbus: valysime Neringos paplūdimius ir Trakų salas, sodinsime medžius, kabinsime perspėjančius „nešiukšlink“ ženklus ir atliksime Nemuno taršos matavimus.

Skleisime atsakingo gyvenimo būdo idėjas svetainėje ekorekomendacijos.lt.

Dalinsimės gerąja praktika su verslo bendruomenėmis verslasatsakingai.lt. Rinksime atsakingą Lietuvos įmonę ir dalinsimės patirtimi su verslo bendruomene.

Skaitytojams pristatysime du naujus ekologinės kultūros leidinio „Ozonas“ numerius.

„Rūpi“ – tai aktyvi, kurianti bendruomenė, kuri dalijasi tvaraus gyvenimo idėjomis ir ieško konkrečių instrumentų, padedančių atsirasti teigiamiems pokyčiams visuomenėje. Mes darome gerus ir visuomenei naudingus darbus. Esame egoistai, nes duodame tai, ką patys norėtume gauti iš kitų.

Organizuosime jaunimui skirtą vieno kvadratinio metro daržininkavimo iniciatyvą „Žalia pėda“, kurios metu 50-yje ugdymo bendruomenių vaikai kurs ir augins savo sodelius. Pedagogų bendruomenei pristatysime visiems atvirai prieinamą vaikų daržininkavimo gidą svetainėje ekokarta.lt. Rinksime atsakingas Lietuvos švietimo įstaigas ir dalinsimės jų patirtimi su ugdymo bendruomene. Ugdymo bendruomenę kviesime į „Žalia pėda“ narių rudens forumą, kuriame dalinsimės gerąja vaikų daržininkavimo švietimo įstaigose patirtimi. Miško sodyboje „NeČia“, šeštus metus organizuosime vasaros stovyklą vaikams, kuriems reikalinga pagalba bei parama.

Kviečiame prisijungti prie „Rūpi“ veiklos ir tapti komandos dalimi. Kreipkitės el. pašto adresu d i ana @ rup i . lt

parama

„Ozonas“ – pagrindinis šalies leidinys, pateikiantis gilesnį požiūrį į racionalų ir ekologiškai sąmoningą gyvenimą. Tai – pirmasis ir vienintelis rėmėjų skaitytojams dovanojamas periodinis žurnalas apie ekologinę kultūrą Lietuvoje. Platinamas šalies įmonėse, kavinėse, bibliotekose, švietimo įstaigose, taip pat atvirai prieinamas svetainėje ozonas.lt.

Žurnalo leidybai ieškomi finansiniai rėmėjai – „Ozono“ bendraminčiai. Suteikus paramą:

200 Žurnalas

egz.

Įmonės darbuotojams dovanosime papildomai „Ozono“ leidinių.

500

egz.

Žurnalas

Įmonės darbuotojams dovanosime papildomai „Ozono“ leidinių.

Logotipas

Įmonė bus matoma specialiame žurnalo „Ozonas“ rėmėjų skiltyje.

3000

egz.

Žurnalas

Įmonės darbuotojams dovanosime papildomai „Ozono“ leidinių.

Logotipas

Įmonė bus matoma specialiame žurnalo „Ozonas“ rėmėjų skiltyje.

Konsultacijos

Įmonei suteiksime socialinės atsakomybės veiklos rekomendacijas pagal jos veiklos specifiką.

Įmonės, norinčios tapti „Ozono“ bendraminčiais ir paremti žurnalo leidybą, kviečiamos kreiptis el. paštu aurimas@rupi.lt

Skaitytojai „Ozono“ leidybą gali remti: savo darbais, prisijungdami prie komandos;

Plačiau apie leidinį: ozonas.lt arba fb.com/ozonas.lt

platindami žinią apie žurnalą; skirdami 2 proc. sumokėtų pajamų mokesčio. OZONAS