Ozonas 49 – Žemė maitintoja

GMO

Pažanga ir pavojai

Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

Žemės ūkio ateitis

DŽIUNGLIŲ ĮSTATYMAI AMAZONĖJE

LAIMINGI ŽMONĖS

TIKSLAS – ŠVARUS ORAS SVEIKO

TAUTA BE ŽEMĖS –TAUTA BE VALSTYBĖS

GYVENIMAS BE PLASTIKO

TEMA 4 Pažanga ir pavojai už GMO ženklo

10 Žemės ūkio ateitis

ŽMOGUS

16 Tauta be žemės – tauta be valstybės

PRODUKTAI

20 Gyvenimas be plastiko

TEMA 24 Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

Vyriausioji redaktorė

Lina Bakšytė (editor@ozonas.lt)

Straipsnių autoriai

Diana Lietuvininkė

Eleonora Riepšaitė

Ilona Velžytė

Kristina Sagaidak

Lina Bakšytė

Lina Gedvilienė

Loreta Puskunigė

Rasa Barčaitė

GAMTA 30 Džiunglių įstatymai Amazonėje

TECHNOLOGIJOS

38 Tikslas – švarus oras

IDĖJOS

42 Laimingi žmonės

SVEIKATA

44 Sveiko vaiko stalas

Vladimirs Petrovs

Kalbos redaktorė

Saulė Norvilaitė

Dizaineris, viršelio autorius Algimantas Bakšys (baksys.lt)

Eko projektų koordinatorės

Ieva Malaiškaitė (culture@ozonas.lt)

Giedrė Kisielė (giedre@rupi.lt)

Leidėjas VšĮ „RŪPI“ Direktorius Aurimas Stabingis (aurimas@rupi.lt)

Korespondencijai

Latvių g. 64A-10 LT-08113, Vilnius Spauda UAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001

sertifikatą bei Lietuvos spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

Tiražas 5000 vnt. Leidžiamas nuo 2006 m. ISSN 1822-6191

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis jaunimas@ozonas.lt

KITI „RŪPI“ PROJEKTAI

ekologija.lt ekorekomendacijos.lt larta.lt

PARTNERIAI IR RĖMĖJAI

verslasatsakingai.lt ekokarta.lt

Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis gedas@rupi.lt, mob. tel. 8 679 18885. „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

rupi.lt

Redaktorės žodis

Metų sandūroje buriame iš kortų ir prognozuojame pasaulio ateitį. Kiekvieno iš mūsų likimas yra neatsiejamas nuo Žemės maitintojos lemties, o atsakymo, kas jos laukia, ieškome jaunimo vizijose. Šį kartą laužome tradicijas ir redakcijos žodį suteikiame ateities kūrėjams. Dėkojame aštuntokei Indrei Urbaitei, atsiuntusiai laišką iš ateities. Tebūnie jis įkvėpimo šaltinis mūsų Naujųjų metų pažadams.

Sveiki, mieli bendraamžiai, Jūs nepatikėsite, kas man šiandien nutiko. Audra buvo jau nurimusi. Aš vaikščiojau Baltijos jūros pakrante, gėrėjausi kopomis ir paskutiniais besileidžiančios saulės spinduliais. Netikėtai šnarėdamos bangos man prie kojų išmetė tamsų, dumbliną butelį.

Į

jį buvo įdėtas pageltęs laiškas. Perskaičiusi nublukusias raides, supratau, jog rašo mano bendraamžė mergaitė. Ji pasakoja apie save, savo kasdienybę.

Tad ir aš nusprendžiau Jums šį bei tą papasakoti apie šiuos laikus.

Dabar yra 2214 metai, XXIII amžiaus pradžia. Artėja mano pati mėgstamiausia šventė – Šv. Kalėdos. Žmonės perka dovanas, skamba šventinės, linksmos dainos, o virtualios parduotuvės mirga nuo įvairių parduodamų papuošimų. Tai nebus tokios Šv. Kalėdos, kokias įsivaizduojate Jūs. Jau beveik šimtą metų vaikai savo rankose nėra laikę sniego, nevažinėja rogutėmis, pro langą nėra matę apšerkšnijusių medžių. Taip yra dėl labai atšilusio klimato. Žiemą temperatūra nukrenta vos iki +20°C, o vasarą pakyla net iki +50°C.

Lietaus lašai barbena į mano langą vos kelis kartus per metus. Dėl per mažo kritulių kiekio pasaulyje sparčiai plinta saulės išdegintos dykumos. Trūksta ir geriamojo vandens. Miškai yra labai saugomi. Pasaulyje beveik nebeliko dangų ramstančių, žalių girių. Daiktai gaminami tik iš perdirbtų ir sintetinių žaliavų. Oras, taip pat kaip ir vanduo, valomi specialiais valymo įrenginiais, o žmonės važinėja elektra varomomis mašinomis. Jos visiškai neteršia aplinkos. Beje, jos važiuoja ne žeme, o skrenda! Kad ir kaip stengtumėmės ištaisyti kadaise protėvių padarytą

žalą, gamta mums vis tiek keršija. Nors naujausios technologijos ir leidžia tiksliai nuspėti uraganų, audrų ir įvairių gamtos jėgų siautėjimo metą sekundės tikslumu, tačiau gamtai pasipriešinti negalime. Jau prasidėjo taip lauktos žiemos atostogos, kada visi mokiniai gali šiek tiek atsipūsti. Aš labai noriu papasakoti apie savo mokyklą, kuri tikrai labai skiriasi nuo jūsiškės. Mokiniams nereikia kiekvieną dieną nešiotis sunkių kuprinių, nes pamokos vyksta namuose. Tereikia įsijungti kompiuterį. Vadovėlių neturime, viską, ką reikia, paaiškina mokytojas arba informaciją patys susirandame internete. Kartą per mėnesį atvykstame į mokyklą rašyti atsiskaitomųjų darbų, atlikti praktinių užduočių. Nuo pat mažens mokiniai privalo patys pasirinkti profesiją, o ar ji tinkama, padeda nuspręsti specialusis robotas. Pasirinktai profesijai reikalingas žinias kaupiame iki pilnametystės.

Žmonės seniai nebeskaito tikrų knygų, jas pakeitė elektroninės. Dabar knygas dažniausiai galima pamatyti muziejuose, kuriuose jos yra saugomos.

Šiais metais su klase vyksime į Marsą, kuriame pamažu kuriasi pirmieji miestai. Neseniai mokslininkai baigė sukurti ir pirmąją laiko mašiną. Aš būtinai su savo bendraklasiais kitais metais Jus aplankysiu ir galėsiu dar daugiau papasakoti apie ateitį. Galbūt turėsiu progą pajusti, ką reiškia savo rankose laikyti vėsų sniegą, pamatyti tyliai krintančias snaiges.

Na, o dabar metas baigti rašyti šį laišką. Tikiuosi, Jums buvo įdomu. Norėčiau, kad suprastumėte, jog patys didžiausi turtai šioje žemėje yra vanduo, grynas oras ir visa mus supanti gamta. Jūs dar galite daug ką pakeisti ir sukurti geresnę ateitį.

Lina Bakšytė Vyriausia redaktorė editor@ozonas.lt

Sėkmės, Indrė

Pažanga ir pavojai užŽenklo GMO

Genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) gali būti augalai, mikroorganizmai ir gyvūnai, kurie naujų savybių įgyja taikant genų inžinerijos techniką. Daugelis Lietuvos vartotojų pasisako prieš produktus, kuriuose yra aptinkami ar jų gamybos procese buvo naudoti GMO. Nors oficialūs tyrimai neįrodė modifikuotų organizmų kenksmingumo sveikatai, o viešoje erdvėje galima rasti informacijos apie jų teigiamą naudą, visuomenė visgi nepasitiki jų saugumu ir tokius produktus vartoja atsargiai. Tarptautinės organizacijos „Žemės draugai“ atstovas Lietuvoje ir visuomenės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ tarybos narys Andrejus Gaidamavičius teigia, kad pats modifikavimas nėra blogas, tačiau šį procesą lydi daug neišaiškintų veiksnių.

ILONA VELŽYTĖ

Danguolės Poškutės nuotr.

Kryžminimas bei selekcija taip pat keičia paveldimas organizmų savybes, tačiau tai nesukelia tokių diskusijų bei baimės kaip genų inžinerija. Kodėl ši mokslo sritis taip prieštaringai vertinama?

Pats modifikavimas nėra blogas, bet yra labai daug jį lydinčių pašalinių veiksnių. Kokiu tikslu modifikuojami augalai? Vienas iš mitų, jog taip siekiama sveikesnių augalų. Iš tiesų po tuo slepiasi siekis monopolizuoti sėklų pramonę, kaip tai daro amerikiečių „Monsanto“ ar vokiečių BASF. Padidėja cheminių preparatų apyvarta, parduodama kuo daugiau patentuotų produktų, ūkininkai suvaržomi ilgomis sutartimis ir nustatytomis kainomis. O kartą užteršus pasėlius GMO, pereiti prie tradicinio ūkininkavimo nebeįmanoma.

Kitas mitas – bado mažinimas. Iš tiesų efektas atvirkščias: bado problema tik paaštrėjo tose šalyse, kuriose auginami GMO. Užauginama produkcija skiriama ne vietos žmonėms išmaitinti, bet eksportui. Manau, ši tema turėtų būti pamiršta, nes yra pakankamai statistikos ir informacijos, kad genetinis modifikavimas bado problemos neišsprendė. Pasaulyje GM pasėliai peržengė 100 mlrd. ha plotą, tačiau badaujančiųjų skaičius išaugo iki beveik milijardo. 1974 m. Romoje, Jungtinių Tautų Maisto saugos konferencijoje, buvo nutarta per dešimtį metų pasiekti, kad neliktų badaujančių vaikų. Po 35 metų vėl svarstoma ta pati problema.

GM augalas, tapęs atsparus pesticidams ir kitiems chemikalams, galėtų būti išsigelbėjimas mažinant aplinkos taršą. Pagerėja žemės įdirbimas, mažėja kuro sunaudojimas, mažiau išmetama anglies dvideginio. Tačiau vis tiek kalbama apie pražūtingą GMO poveikį.

Anksčiau skleistas mitas, kad GM pasėliai leidžia naudoti mažiau chemikalų. Iš tiesų reikia tik mažiau insekticidų, skirtų kovai su vabzdžiais. Bet ir insekticidai, ir herbicidai – tie patys pesticidai. O jų GM pasėliuose naudojama iki dešimt kartų daugiau nei tradiciniuose. Genetinė aplinkos tarša, neigiamas poveikis sveikatai, alergijos, apsigimimai – jau matomi ir dabar, bet mes nežinome, kas dar bus ateityje.

Didžiausia grėsmė kyla ekologiniams ūkiams, ypač bičių augintojams. GM kukurūzai produkuoja milžinišką žiedadulkių kiekį, tai yra vėjo apdulkinamas augalas. Nustatyta, kad bitės daugiausia žiedadulkių surenka būtent nuo kukurūzų. Taigi jei žiedadulkės su BT toksinais, bitės avilyje masiškai žūsta. Latvija šiuo klausimu itin pažengusi: ji priėmė koegzistencijos arba sambūvio taisykles, nustatančias, kiek kilometrų turi būti nuo GM pasėlio iki artimiausio bityno. Dabar nustatyta norma yra 14 km. Taip pat žūsta kiti gyvi organizmai, pavyzdžiui, ir Lietuvoje populiarūs drugeliai spungės. Jie minta dilgėlės lapais, bet dvesia nuo GM kukurūzų, kurių žiedadulkės patenka ant dilgėlės. Ir to pakanka, kad BT toksinai nužudytų juos.

Danguolės Poškutės nuotr.

Net ir visai neekologiškai nusiteikę Lietuvos ūkininkai kratosi GMO. Pirmiausia, dėl ekonominių sumetimų. Tačiau jei Europoje visuotinai būtų leidžiama, jie, ko gero, augintų. Pas mus glifosatinį herbicidą randapą (angl. Roundap) galima naudoti tik tada, kai nuimamas derlius. Tačiau kai kurie Lietuvos ir Europos ūkininkai įsigudrino jį purkšti likus dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo, kad javai vienu metu išdžiūtų ir nebereikėtų jų papildomai džiovinti. Gauname papildomą pesticidų kiekį, tik jau ne iš GM pasėlių. Mes aktyviai raginame ūkininkus to nedaryti ir siekiame uždrausti vartoti chemikalą ne pagal paskirtį.

Vis dėlto GM pasėlių plotai pasaulyje didėja daug sparčiau negu ekologiškų. GM augalai turi agronominį pranašumą prieš tradiciškai naudojamus, tad ūkininkams juos auginti yra naudinga tiek darbo našumo, tiek ekonomine prasme. Galbūt mes iš tiesų atmetame žemės ūkių pažangą? Koks likimas laukia tradicinių ūkių?

Ekologinių ūkių Lietuvoje mažėja. Bet ir tie daugiausia produkciją augina dėl išmokų, idėjinių nedaug liko. Ekologiniai ūkiai negali naudoti jokių GM pašarų. Pas mus yra daug ūkininkų, nusistačiusių prieš GMO. Vienas iš aktyviausių –Ramūnas Karbauskis, jo „Agrokoncernas“ pagamina 65 % viso Lietuvos pieno.

Kai kurie paukštynai itin domisi pašarais be GMO. Latvijoje atliktas tyrimas parodė, kad naudojant vietinius pašarus auginti dedekles yra pigiau nei atvežti iš Brazilijos GM soją. Taigi ekonominio efekto nėra. Tačiau kiaulių ūkiuose skirtumas labai ryškus, čia daugiausia sunaudojama GM sojos.

Populiarėja ir genetiškai nemodifikuota soja. Lietuvoje jos pasodinti 2000 ha. Tiek dar nepatenkins mūsų poreikių, reikia 10-20 kartų daugiau. Austrija jau pusę pasėlių apsėjo nemodifikuota soja. Jos daugėja, didėja visuomenės spaudimas, persiorientuoja rinkos, tarkim, kinai gali pasiūlyti jos tiek, kad užtektų visai Europai. Taigi sugriautas dar vienas mitas, kad šiais laikais nebėra nemodifikuotos sojos. Jei ant produkto parašyta, jog naudota nemodifikuota soja, reikėtų tikėti. Mūsų kontrolės institucijos privalo patikrinti, ar tai tiesa. O GM soja naudojama išskirtinai pašarui, ne maistui.

Nereikia jaudintis, kad mažėja tradicinių chemizuotų ūkių. Pesticidų daroma žala aplinkai, mano vertinimu, tik didėja. Europos Parlamentas,

drausdamas kai kuriuos chemikalus, daro žingsnį į priekį, bet kai kuriais sprendimais žengia du atgal. Dabar norima komerciniam auginimui patvirtinti GM kukurūzų rūšį 1507. Ji atspari dar toksiškesniam nei glifosatas herbicidui – gliufosinatui, kurio galiojimo laikas Europoje baigiasi 2017 m. Taigi neramina, kad jo galiojimo laikas gali būti pratęstas, ir žemės ūkis bus dar labiau chemizuotas.

Didžiulę mėsos kainos dalį sudaro gyvūno auginimo išlaidos, todėl gyvulininkystės ūkiai neretai renkasi pašarus, kurie yra su GMO. Net jei gyvūnas buvo maitinamas tokiais pašarais, šiuo metu mėsoje jų pėdsakų neįmanoma nustatyti. Ar tokie produktai, kuriuose tiesiogiai nėra nustatomas GMO pėdsakas, gali būti vertinami taip pat, kaip GM augalai?

Iki 2007 m. buvo kalbama, kad neįmanoma to atsekti. Tačiau vėliau buvo padaryta tyrimų, ir pats esu surinkęs apie 20 mokslinių publikacijų, įrodančių, kad tai netiesa. Gyvūno kraujo tyrimas gali parodyti, kokius GM pašarus jis ėdė. Kol kas nežinome, kaip mus tai paveiks vėliau. Bet šiuose pašaruose yra daug lydinčių metabolitų, pavyzdžiui, BT toksinų. Seniau manyta, kad jie veikia tik bestuburius, tačiau dabar įrodyta, kad kenkia ir žinduoliams. BT toksinai yra plačiai paplitę augalinę ar gyvulinę GMO produkciją vartojančių žmonių metabolizme, 2011 metais tai įrodė Šerbruko universitetinės ligoninės (Kvebekas, Kanada) gydytojai. Jie nustatė, kad minėtas toksinas randamas 93 % nėščių moterų kraujyje, 80 % ką tik gimusių kūdikių ir 67 % nenėščių moterų. Visuomet buvau skeptikas ir sakiau, kad jei kenkia vabzdžiams, kenkia ir žmogui.

Kiti lydintys metabolitai – herbicidai, naudojami auginant GM augalus. Apie 70 % modifikacijų susijusių su tuo, kad augalas būtų atsparus toms

Pas mus yra daug ūkininkų, nusistačiusių prieš GMO. Vienas iš aktyviausių – Ramūnas Karbauskis, jo „Agrokoncernas“ pagamina 65 % viso Lietuvos pieno.

chemikalų rūšims, kurias ir gamina pačios korporacijos. „Monsanto“ 2001 m. už garsiojo glifosatinio herbicido randapo pardavimus uždirbo daugiau nei už patentuotas sėklas. GM pasėliuose specifinių chemikalų naudojama daugiau nei paprastuose, taigi ir derliuje jų koncentracija yra didesnė. Tačiau randapas yra sisteminis, ne kontaktinis herbicidas: veikia ne ten, kur yra purškiamas, o įsiskverbia į visą augalą ir veikia jį pragaištingai.

GM sojos sukurtos būti atsparios, jos randapo turi daug, tad šeriant gyvūnus tokia soja, visi pesticidai pereina į jį, kaupiasi visoje mitybos grandinėje.

Kuo toliau nuo jos yra, kuo didesnis plėšrūnas, tuo jame daugiau pesticidų. Kiaulėje apie dešimt kartų mažiau pesticidų ir sunkiųjų metalų nei žmoguje, kuris valgo kiaulieną. Randapas keičia pačią DNR, chromosomas, gali sukelti mutacijų. Urugvajuje ir Argentinoje, kur jis plačiai naudojamas, labai daug apsigimimų, pasireiškiančių milžiniškais augliais. 2012 metais prancūzų profesorius Gilles Eric Seralini atliktas tyrimas su žiurkėmis patvirtino, kad glifosato buvimas maiste gali sukelti navikų atsiradimą.

Viskas priklauso nuo tyrimo metodikos: jei neranda GMO pėdsakų, dar nereiškia, kad nėra. Neseniai Lietuvos gyvulininkystės institutas tyrė kalakutus, šertus GM pašaru ir nieko nerado. Vis dėlto pas mus nėra tokių galimybių ištirti. Be to,

tyrimo rezultatai nebuvo paskelbti ir publikuoti aukštai cituojamo indekso mokslo leidinyje, nėra jų mokslininkų publikacijų duomenų bazėse.

Anksti kalbėti, jei ir randamas GMO. Tikro lydinčių chemikalų poveikio nežinome, žinome tik faktą. 18-os valstybių organizacijos „Žemės draugai“ tyrimas parodė, kad iki 70 % tiriamųjų šlapime rasta nesuskilusio randapo. Jis į organizmus galėjo patekti tik iš geriamojo vandens ir maisto. Būtent gyvulinės kilmės produktų ar grūdų gaminių.

Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami. Keista, kad ir pačioje Europoje plačiausiai naudojamo chemikalo randapo niekas netiria. Matyt, tai susiję su lobizmu. Daugelis valstybių nėra labai savarankiškos, jos žiūri, kokius nurodymus duoda Europos institucijos, pavyzdžiui, Maisto saugos agentūra. Žinoma, tokie tyrimai kainuoja. Dabar tikrai labai nepalankus momentas prašyti Vyriausybės papildomo milijono.

Nors Lietuva yra laisva zona nuo GMO, šalyje neauginame GM pasėlių, tačiau produktų iš tokių augalų yra apstu. Ar pakanka ženklinimo, įpareigojančio maisto produktų etiketėse pažymėti, kai GMO yra daugiau kaip 0,9 %?

Ženklinami tik augalinės kilmės produktai. Tačiau daugėja produktų, pagamintų iš GM pašarais šertų gyvūnų. Jie kol kas neženklinami. Europos

Deivido Skrupskelio nuotr.

Komisija neleidžia ženklinti gyvulinės kilmės produktų, nes neva nėra įrodymų, jog tai svarbu. Tačiau apklausos rodo, kad gyventojai pageidautų žinoti. Greičiausiai taip nedaroma dėl ekonominių sumetimų. Įsivaizduokite situaciją, kai ateinate į prekybos centrą, o ten ant pakuotės didelėmis raidėmis parašyta – gaminant šį pieną naudoti GM pašarai.

Mes nekritikuojame vaistų pramonės, kuri sukūrė insuliną. Tačiau kam sveikam žmogui kišti eksperimentinį produktą? Vis dėlto korporacijos, atlikdamos tokio masto eksperimentą, turėtų suteikti pakankamai informacijos, tinkamai tai pažymėti ant produkto, kad galėtume rinktis: vartoti ar ne. Šiuo metu Europoje, jei GMO produkte neviršija 0,9 %, tai gali būti traktuojama kaip techninė tarša. O kas kontroliuoja, ar tai nepadaryta sąmoningai?

Visoje Europoje siekiama įtvirtinti ženklą „Be GMO“. Džiugu, kad pas mus ir visuomenė, ir ekologinių ūkių savininkai, ir kiti ūkininkai pasisako už Lietuvą be GMO. Tačiau tam dar reikia parengti teisinius dokumentus, kas yra produktas be GMO, ir sukurti kontrolės sistemą.

labai liberalūs jų standartai. Tačiau šioje sutartyje numatytas arbitražinis teismas. Tad jei bus pažeisti investuotojų interesai, jie galės pateikti ieškinį valstybei. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Australija nesirašo tokių laisvosios prekybos sutarčių. Matyt, ateityje vyks nuolatinė kova.

Kalbant apie politiką, yra labai daug dviveidiškumo ne tik Lietuvoje. Vienaip pasisakoma savo šalyje, o Europos Parlamente balsuojama kitaip. Šių metų balandžio 11 d. buvo priimta rezoliucija, kuria Lietuva išreiškė principinę nuostatą dėl GMO ribojimo, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, aplinką ir žemės ūkį.

Visuomenei trūksta informacijos apie tikrąją padėtį dėl GMO, bet apklausos rodo, kad žmonės pageidauja ją gauti. Kita vertus, kai kurią informaciją sunku suprasti, nes mes esame ne genetikai. Į daugelį klausimų, kaip mus ateityje paveiks GMO, gali atsakyti tik mokslininkai, bet jie turėtų būti neparsidavę korporacijomis. Skaudina viešos mūsų mokslininkų kalbos, kuriomis jie tvirtina, kad selekcininkų išvestas ir GM obuolys visiškai nesiskiria savo savybėmis. Seniai nustatyta, kas yra GM augalas, o jie viešai iškreipia apibrėžimą, nežinia, kokių tikslų siekdami.

Yra technokratiška jaunimo dalis, kuri negalvodama kelia abi rankas už visuomenės pažangą, jiems nerūpi ir jie nesiaiškina, ką ta pažanga duoda, o ką atima. Tačiau yra ir labai pažangaus, mąstančio ir gilaus jaunimo, kuriam ateityje ir reikės šias problemas spręsti.

Genų inžinerija vertinama kaip pažangos keliu vedanti sritis. Kokia GMO ateitis, ar ji neprieštarauja žmonijos norui apsaugoti natūralų gamtos pasaulį?

Stebint visuomenės nuomonę ir poziciją šiuo klausimu, viskas atrodo optimistiškai. Ji vis labiau priešinasi GMO. Tačiau korporacijos sugalvoja naujų būdų, kaip gudraujant išvengti nepasitenkinimo. Valstybės pasirašo laisvosios prekybos sutartis, tai numato padaryti ES ir JAV. Tai reiškia, kad Europa turės pripažinti amerikietiškus maisto produktus, negalės jų diskriminuoti, pas mus įsigalios

Šių metų balandžio 11 d. buvo priimta rezoliucija, kuria Lietuva išreiškė principinę nuostatą dėl GMO ribojimo, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, aplinką ir žemės ūkį.

ŽEMĖS ŪKIO ATEITIS

Algimanto Bakšio nuotr.

Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema atliko tyrimus ir nustatė, kad maisto gamyba ir apdorojimas turi ženklią įtaką globaliniam atšilimui – net du kartus didesnę nei automobilių išmetamosios dujos. Šiandien visame pasaulyje yra pagaminamas didelis kiekis maisto, tačiau daugiau nei milijardas žmonių kasdien kenčia badą.

Publikacija „100 svarbių klausimų apie žemės ūkio ateitį“ (100 Questions of Importance for the Future of the Global Agriculture) pasirodė po to, kai Jungtinės Karalystės Esekso universiteto mokslininkai nusprendė iškelti 100 klausimų, kurie padėtų sprendžiant iššūkį – kaip pamaitinti viso pasaulio žmones. Mokslininkams tai nebuvo paprasta

užduotis: vietoje planuoto 100-uko sugalvoti buvo net 146 klausimai, tačiau juos sugrupavus, klausimynas buvo sutrumpintas. Publikacija suskirstyta

į 4 pagrindines grupes: gamtos išteklių sąnaudos, žemės ūkio praktika (sistemos ir technologijos), žemės ūkio vystymas, rinka ir vartojimas. Praėjus keliems mėnesiams po klausimyno pasirodymo, maisto futuristas Christophe Pelletier pabandė rasti atsakymus.

CHRISTOPHE PELLETIER

Maisto ir žemės ūkio ateities ekspertas, savo karjerą pradėjo „BP Nutrition“. Jis buvo atsakingas už kiaulių pašaro sudedamųjų dalių naudojimą, vėliau persikėlė į paukštienos gaminių padalinį ir tapo pardavimų direktoriumi, planuojančiu paukštienos eksportą. Po kiek laiko C. Pelletier pradėjo vystyti lašišų auginimą Čilėje ir Kanadoje, remdamasis strategija – mažinti išlaidas ir didinti pajamas, gaunamas už prekybą maistu.

Dabar maisto ir žemės ūkio ekspertas dirba kaip nepriklausomas futuristas, strategas ir konsultantas. Jis yra išleidęs dvi knygas: „Ateities derlius – žemės ūkio revoliucija“ (Future Harvests – The Next Agricultural Revolution) ir „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ (We Will Reap What We Sow: Reflections on Human Nature, Leadership and Feeding a Growing Population). Pirmojoje knygoje svarstoma, kokia žemės ūkio ir maisto ateitis 2050 metais, o antrojoje – su kokiais iššūkiais teks susidurti, norint pagerinti žemės ūkio plėtojimą visame pasaulyje.

Šiame straipsnyje pateikiama fragmentai iš C. Pelletier įžvalgų, kurias suformuluoti paskatino mokslininkų iškelti klausimai apie žemės ūkio ateitį.

GAMTOS IŠTEKLIŲ SĄNAUDOS

Klimato kaita yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria žmonija, ir tai turės didelę įtaką žemės ūkiui. Kadangi maisto auginimas ir apdirbimas daro įtaką globaliniam atšilimui, artimiausiais dešimtmečiais bus bandoma sušvelninti klimato kaitą, ieškant kuo efektyvesnių maisto gaminimo būdų. Žemės ūkio ekspertai jau dabar priima iššūkį gaminti daugiau maisto mažesnėmis sąnaudomis ir taip sumažinti šiltnamio efektą.

Sparčiai besikeičiantis klimatas turi įtakos ir kritulių kiekiui, todėl gana sudėtinga numatyti, kiek vandens turėsime 2050 metais. Mokslininkai vandens išteklių problemą įvardija kaip itin opią, nes jis svarbus grūdų derliui ir žuvų auginimui. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad kai kuriose šalyse net 85 % vandens naudojama žemės ūkio plėtrai ir žuvų auginimo kultūrai.

Trečia aktuali problema – dėl žmogaus veiklos mažėja žemės derlingumas, daroma žala aplinkai. Todėl svarbu užtikrinti, kad ateityje būtų rasti būdai, kurie užkirstų kelią dirvožemio degradacijai.

Druskėjimas yra vienas labiausiai žemės rutulyje paplitusių dirvožemio degradacijos procesų. Dėl druskėjimo gilieji dirvožemio sluoksniai tampa mažiau pralaidūs ir žemė tampa netinkama augalams augti. Kaip užkirsti tam kelią?

C. Pelletier: Pagrindinė druskėjimo priežastis yra drėkinimas. Drėkinimo sistemos kainuoja pakankamai brangiai, tačiau tai reikėtų palyginti su gaunama nauda. Labai sudėtinga kovoti su druskėjimo procesu, todėl kyla klausimas, kas galėtų kompensuoti drėkinimo sistemas. Greičiausiai tai bus daroma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl reikėtų apgalvoti, kokios galėtų būti ilgalaikės drėkinimo perspektyvos.

Kaip gali būti sunaikinami dirvožemio organizmai (bakterijos, grybai, nematodai ir vabzdžiai), darant kuo mažesnį poveikį aplinkai?

C. Pelletier: Be jokios abejonės, dirvožemio organizmai turi įtakos dirvožemio derlingumui. Dabar dažniausiai naudojamos cheminės medžiagos, tačiau to tikrai reikėtų vengti. Reikėtų pamiršti apie herbicidus ir pesticidus, nes jie turi žalingą poveikį aplinkai. Reikėtų apgalvoti, kaip dirvožemio organizmai galėtų pasitarnauti žemės ūkyje, turbūt visi žinote posakį – jei neįstengiate jų nugalėti, prisijunkite prie jų.

Kaip galima būtų padidinti maisto gamybą ir sumažinti šiltnamio efektą?

C. Pelletier: Yra nemažai variantų, tačiau norėčiau pabrėžti tai, kad net 40 % visame pasaulyje pagaminamo maisto nesuvalgoma. Taigi maisto paskirstymas tikrai nėra optimalus. Be to, azoto trąšų gamyba sunaudoja net 5 % viso pasaulio gamtinių dujų. Efektyvesnis azoto trąšų naudojimas sumažintų šiltnamio efektą.

ŽEMĖS ŪKIO PRAKTIKA

Žmogus jau 10 tūkstančių metų užsiima žemdirbyste. Per šį laiką išsiaiškinta, kaip išsaugoti derlių ir gauti kuo didesnį pelną, tačiau pradėta naudoti pesticidus ir herbicidus, kurie daro žalą dirvožemiui. Dėl to reikia atrasti tokius derliaus išsaugojimo būdus, kurie nebūtų žalingi aplinkai. Dažnai derliaus nuostolis patiriamas dėl paukščių, mikroorganizmų ir piktžolių, todėl ieškomi inovatyvūs būdai, veiksmingai padėsiantys kovoti su kenkėjais.

Artimiausiu metu augalininkystė turėtų padidėti 70-100 %, kad būtų patenkinta maisto ir pašaro paklausa. Beveik 80 % viso pasaulio pasėlių skirti gyvulių pašarui, tačiau dėl sparčiai besikeičiančio klimato prastėja pašaro kokybė, o tuo pačiu prastėja ir galvijų mėsa.

Dėl vis mažėjančių vandens išteklių, turėtų sparčiai kisti žemės ūkio technologijos, kurios būtų orientuotos ne tik į šiandienos poreikių tenkinimą, bet ir į ateitį.

Kaip galima būtų padidinti derlių ir išsaugoti maistines medžiagas?

C. Pelletier: Svarbiausi dirvožemio makro elementai yra kalis, fosforas ir azotas. Kaip jau minėta anksčiau, pastarojo makro elemento žemės ūkyje naudojama tikrai per daug. Dirvožemis paprastai sugeria kalį ir fosforą, tačiau apie 50 % azoto yra išplaunama. Be to, per didelis azoto kiekis trukdo įsisavinti kalcį. Svarbiausia yra kontroliuoti maisto medžiagų įsisavinimo lygį. Mokslininkai ieško būdų, kaip pagerinti fotosintezės efektyvumą ir tokiu būdu padidinti efektyvumą.

Kokį poveikį žmonijai gali turėti dirvožemio mikroelementų gerinimas?

C. Pelletier: Nemanau, kad tai turėtų būti pagrindinis tikslas. Pirmiausia, mes privalome turėti tiek maisto, kad galima būtų išspręsti bado problemą. Turime suprasti, kad net 70 % badaujančių žmonių yra smulkūs ūkininkai, kurie dažnai negali sau leisti įsigyti aukštos kokybės sėklų, taigi, ką galima kalbėti apie dirvožemio mikroelementų gerinimą.

ŽEMĖS ŪKIO VYSTYMAS

Norint pasiekti gerų ir greitų rezultatų žemės ūkio srityje, būtina investuoti į naujausias technologijas, pavyzdžiui, į drėkinimo sistemas. Dažniausiai norima pasiekti maksimalių rezultatų per kuo trumpesnį laiką, todėl dažnai nepaisoma žalos aplinkai. Ateities vizija – kaip įmanoma labiau sumažinti žalą aplinkai ir gauti maksimalią naudą. Tai, be abejo, tikras iššūkis, tačiau būtina imtis priemonių, kurios užtikrins, kad augalininkystė ir kitos žemės ūkio šakos duos daugiau naudos negu žalos.

Kaip galima būtų pasiekti ne tik intensyvią, bet ir efektyvią žemės ūkio plėtrą?

C. Pelletier: Intensyvesnis žemės ūkio plėtojimas nebus efektyvesnis. Mes jau buvome pasiekę intensyvesnį žemės ūkio plėtojimą, tačiau to pasekmės tikrai skaudžios – didelė žala aplinkai. Dabar svarbiausia rūpintis, kad žemės ūkio plėtra būtų efektyvesnė.

Kokia žemės ūkių prognozė 2050-iesiems?

C. Pelletier: 2050 metais miesto gyventojų skaičius padvigubės, kadangi kaimuose gyventojų bus mažiau, smulkių ūkių sumažės, todėl padidės didelių ūkių. Bus ūkininkų trūkumas: vieni jų supirks smulkius ūkius, kiti turės daug žemės ir samdys darbininkus. Liks ir smulkių ūkininkų, tačiau prognozuojama, kad jiems nebeteks kentėti bado, nes jų pajamos bus pakankamos.

Kokios priemonės padėtų pritraukti daugiau jaunimo mokytis žemės ūkio srityje?

C. Pelletier: Nei vienas negali norėti to, apie ką tiesiog nežino. Kadangi didelė dalis jaunimo gyvena miestuose, jiems netenka susidurti su šia sritimi. Pirmiausia juos reikia informuoti apie tai. Kas žino, gal dalis jaunų žmonių susidomės šia sritimi.

RINKA IR VARTOJIMAS

Nuo 1950 metų pastebėtas ženklus maisto gamybos padidėjimas, pastaraisiais dešimtmečiais net trys ketvirtadaliai visame pasaulyje pagaminamo maisto parduodama prekybos centruose. 2008 metais viso pasaulio maisto importo kaina viršijo trilijoną dolerių, tai turėjo pasekmių: kainos ženkliai šoktelėjo į viršų. Mažas pajamas gaunantys žmonės dažnai net 75 % savo pajamų išleidžia maistui.

Vis dėlto, dabar per dieną žmonės suvartoja maždaug 2800 kcal (1960 metais vidutiniškai buvo suvartojama 2280 kcal), išaugo ir suvalgomos mėsos kiekis: 1960 metais vidutiniškai žmogus suvartodavo 11 kg mėsos per metus, šiandien – 24 kg. Numatoma, kad ateityje vienam žmogui teks 115 kg per metus, tačiau tai tikrai nėra lengva užduotis.

Kaip gali būti sumažinamas maisto atliekų kiekis?

C. Pelletier: Besivystančiose šalyse daugiausiai maisto išmetama po derliaus nuėmimo. Taip nutinka dėl to, kad maistas būna prastos kokybės arba stokojama maisto sandėliavimo vietų. Svarbiausia sukurti infrastruktūrą, kuri užtikrintų, kad maistas būtų geros kokybės. Tam gali trūkti lėšų, tačiau tai yra visuotinai svarbi problema, kurią reikia išspręsti. Kaip padidinti kiekvieno pasaulio gyventojo mėsos vartojimo lygį?

C. Pelletier: Reikėtų sustabdyti mėsos kainų augimą, tačiau tai gali padidinti juodosios rinkos augimą. Svarbu tai, kad kiekvienas gyventojas įstengtų įpirkti pakankamai mėsos, o taip gali nutikti tik tuo atveju, jei padidės kiekvieno perkamoji galia. Kadangi tai praktiškai neįmanoma, reikia ieškoti

kitų būdų: mėsoje yra žmogui tiesiog gyvybiškai būtinų baltymų, tačiau kai kurie gyvūniniai produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, pienas, žuvis gali beveik arba visiškai atstoti mėsą.

Kokia informacija gali skatinti vartotojus keisti mitybos įpročius ir pirkti sveikus produktus?

C. Pelletier: JAV neseniai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dauguma vartotojų nekreipia dėmesio į perkamų produktų etiketes. Tik suinteresuoti vartotojai atkreipia dėmesį į produktų ženklinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra švietimas. Mitybos įpročiai gali būti keičiami tik savanoriškai, tačiau čia pravers ir pakankamas informacijos kiekis apie sveiką mitybą. Nereikia norėti, kad požiūris į mitybą pasikeistų akimirksniu, tačiau per artimiausius 40 metų galima pasiekti ženklių rezultatų.

Iki 2050 metų planuojami dideli pokyčiai žemės ūkio srityje. Nors misija atrodo neįmanoma, žemės ūkio specialistai stengiasi užtikrinti, kad teigiami pokyčiai būtų įgyvendinti. O mums belieka pradėti tik nuo savęs. Atrodo, kad niekas nepasikeis, jei pradėsime rūšiuoti šiukšles, pirkti ekologiškus produktus ir išmesti mažiau nesuvartojamo maisto, bet gi Mahatma Gandis, stojęs vienas prieš didžiulę imperiją, sakė: „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.“

Saulės Norvilaitės nuotr.

Tauta be žemės – tauta be valstybės

Tauta be žemės – tauta be valstybės

Tauta be žemės — Tauta be valstybės

Su tapytoju Aloyzu Stasiulevičiumi susitarėme susitikti ir pakalbėti žemės tema. Pro tapytojo studijos langus matyti saulės ir rudenėjančių lapų nugairintas Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios fasadas, uždengtas remonto skraiste. Nuo molberto į mane žvelgia nebaigtas tapyti Jonušas Radvila. Greitai pakvimpa kava su medumi. Menininkas pradeda traukti vieną po kito paveikslus, eilėmis išsirikiavusius studijoje. Menininkai mato giliau ir plačiau. Tad mūsų pokalbis, prasidėjęs klausimu apie žemę, išsivystė iki pašnekesio apie lietuvių tautą, tikėjimą, meno ir jo kūrėjų misiją.

Danguolės Poškutės nuotr.

Ar tikrai leidus pirkti žemę ne Lietuvos respublikos piliečiams, galiausiai prarasime savo suverenumą ir identitetą?

Turime suvokti, kas bus, kai mes parduosime žemę užsieniečiams. Lietuvoje ji labai pigi. Švedijoje ji neparduodama, tik paveldima. Danijoje vienas hektaras kainuoja apie 140 tūkst. eurų, ji beveik neįperkama. Vokietijoje, norint dirbti žemę, reikia išlaikyti ūkininko egzaminą. O Lietuvoje jokių apribojimų nėra: nei žemei dirbti, nei jai parduoti. O ką reiškia pigi žemė? Mus pigiai supirks. Tauta be žemės – tauta be valstybės. Kada žydai sukūrė valstybę? Tik tada, kai supirko žemes. Arabai buvo naivūs ir leido tai. Tik žemės turėjimas įgalino sukurti žydų valstybę.

Pasisemkime išminties iš pasaulio mokslininko Algirdo Juliaus Greimo. Dar 1991 m. jis mus įspėjo, kad kuriame laukinį kapitalizmą ir kas jame laukia. Savo knygoje „Iš arti ir toli“ A. J. Greimas rašo: „Tauta yra vienintelė vieta ir vienintelė sąlyga reikštis žmogaus asmenybei, surišta kalba, tradicija, mąstymo būdu. Tauta turi teisę savarankiškai gyventi ir tvarkytis, susikūrus Nepriklausomai valstybei. Tautinį išdidumą, lietuvio asmeninės vertės supratimą neabejotinai rodo šiandien lietuvių tauta savo žemėje.“

Iš pradžių mūsų valstybę kūrė idealistai ir teoretikai. Vėliau atėjo kita karta – labai praktiška, be sentimentų. Dabar turime valstybę, kurioje lietuviai nebenori gyventi. Jie bėga, nes negera tėvynėje. Jie mato, kad valstybė nevertina nei žmogaus, nei jo gimtosios žemės. Šiuo metu tauta sprendžia dilemą – būti ar nebūti. Jeigu nemąstysime, jeigu atiduosime užsieniečiams supirkti Lietuvos žemes, tarnausime mergomis ir bernais naujiesiems savininkams.

Mėgstame sakyti, jog pasaulis globalėja, traukiasi, maišosi tautos. Tad gal jame nebūtina prisirišti prie konkrečios žemės?

Tarybų valdžia propagavo ir stengėsi įgyvendinti internacionalizmo idėjas, pasiremdama pseudomokslininko Trofimo Lisenkos ir sodininko Ivano Mičiūrino „mokslu“. Kas iš to išėjo? Štai tarybinių laikų anekdotas. Ar žinote, kaip mirė I. Mičiūrino žmona? Ji lipo į obelį pasiskinti krapų, krito nuo viršūnės, arbūzas ir nutrenkė. Bemaišydama tautas Tarybų Sąjunga subyrėjo. Atgimė tautinės valstybės, Lietuva taip pat. Dabar susikompromitavusios tautų maišymosi idėjos vėl prikeliamos Europos Sąjungoje. Vakarai išgyvena kultūros degradaciją, atsisako humanistinių Europos tradicijų, atsisako Dievo. Ar matėte per televiziją, kaip Mekoje pusė milijono musulmonų atsigula ant žemės, kalbėdami maldos žodžius? Jie tiki Dievą. Tas, kuris tiki, yra stiprus. O Vakarai prarado Dievą. Europos Sąjungos politikai atvirai atmetė krikščionybę kaip vakarietiškos civilizacijos pamatą. Tai koks tas pamatas?

Mes esame maža tauta, todėl išliksime tik glausdamiesi vienas prie kito, prie savo žemės ir tradicijų. Turime savitą pasaulėjautą, kalbą, kultūrą ir vienintelę vietą pasaulyje, kurią galime vadinti Tėvyne. Išsaugokime ją savo vaikų vaikams.

Didieji menininkai kūrybai idėjų semiasi iš tradicijos. Tai yra galingas dalykas. Jei norime išlikti kaip tauta, turime atsigręžti į savo tradiciją. Tradicija rėmėsi ir visas humanistinis Europos menas: iš graikų meno išaugo galingas Renesanso menas. Iš lietuvių liaudies meno tradicijos įkvėpimo sėmėsi geriausi mūsų tautos menininkai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, arsininkai, dalis dabarties dailininkų. Čia yra stiprybė.

Neįsivaizduoju Lietuvos, pardavusios savo žemę, ateities.

Taigi menininkai idėjų semiasi iš tradicijos. Vadinasi, ir mes, jei norime išlikti tauta, turime atsigręžti į savo tradicijas?

Be jokios abejonės. Šiuo metu Vilniuje, Kino, teatro ir muzikos muziejuje, rodomi armėnų dailininko Sergėjaus Paradžanovo filmai. Gyvieji paveikslai, jokio judesio, remiasi VII a. tapyba. Ir kokia ta gruzinų ar armėnų tapyba! Jei būsite Tbilisyje ar Jerevane, būtinai pamatykite senąją jų dailę. VII a. Europai buvo toli iki jų lygio. S. Paradžanovas, remdamasis savo tautos tradicija, sukūrė naują kiną, naują estetiką ir tapo pasaulinio garso kūrėju. Taigi pažinta ir kūrybingai interpretuota tradicija, o ne sekimas kažkuo menininkui yra kelias į pasaulį.

Neįsivaizduoju Lietuvos, pardavusios savo žemę, ateities. Neįsivaizduoju ir Europos, išsižadėjusios savo krikščioniškųjų šaknų, ateities. Žmogui būtinas vertybinis pamatas. Iškiliausi menininkai savo kūrybą pašventė krikščioniškosios tradicijos apmąstymui. Vienas jų – El Grekas (El Greco), gyvenęs ir kūręs Ispanijoje, Toledo mieste. Kiekvieną dieną iš Madrido juda dešimtys, jei ne šimtai autobusų su turistais iš viso pasaulio – žmonėms reikia

tokio meno. Toledo miestas gyvena iš šio menininko kūrybos. Miestas išlaikė panoramą, kokią tapė El Grekas. Nueini į muziejų, matai paveikslą, o po kiek laiko tave nuveža į tą pačią vietą, kurią ką tik matei paveiksle. Kad nesugadintų panoramos, naują miestą jie statė už dešimties kilometrų. O ką mes padarėme? Pastatėme stiklo dantis ir sudarkėme Vilnių. Nemažai dailininkų yra tapę peizažus su klasikinėmis Vilniaus panoramomis, bažnyčių bokštų ir Vilniaus kalnelių ritmais. Kokia harmonija. Tai ir liks vien paveiksluose.

Vienas mano paveikslas vadinasi „Einantis vandeniu“. Jis – apie tikėjimo, pranokstančio realybę, galią. Matau, kad Lietuvoje yra tokių idealistų arba einančiųjų vandeniu. Jau atėjo jaunų, puikiai išsilavinusių žmonių karta, kuri turi tvirtą vertybinį pamatą ir yra apsisprendusi likti Lietuvoje „iki paskutinio kantrybės lašo“. Todėl su viltimi žvelgiu į Lietuvos ateitį.

Pozicija ir opozicija. Pagal Pieter Bruegel.

Dažnai klausiama, kas yra menas. Vietoj atsakymo parodysiu savo paveikslą iš „Kristaus kančios istorijos“ ciklo, vadinasi „Nešantis vandenį“. Nukryžiuotam Kristui žmogus atneša vandens. Menininkas ir yra tasai, nešantis vandenį, padedantis trokštančiam. Menas yra gyvybės vanduo. Dabar taip madingas „aktualusis menas“ yra tik žvangantis varis, jis neturi esminės meno dimensijos. Kai klausai didžiųjų kompozitorių, pavyzdžiui, Johano Sebastiano Bacho, Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno muzikos, tu gauni to, kas padeda tau gyventi. Gauni stiprybės. Tarsi atsigeri iš šaltinio.

Menas iš tiesų turi milžinišką poveikį. Kai atsistoji Romoje priešais Mikelandželo freską „Paskutinis teismas“, tu ne apie meną galvoji – tu pajunti galingą jėgą. Ir atrodo, kad tave teisia, kad tai yra ir tavo gyvenimo teismas. Kartais, kai menininkas susikaupia, jis sugeba sujungti formas ir spalvas, generuojančias ypatingą energiją. Mano mokytojas Liudas Truikys, rodydamas pirštu į viršų, sakydavo: „Ne aš padariau, tai – Jis.“ Atrodo, kad Dievas kalba per žmogaus kūrinį. Galvoji, kokiu būdu dailininkas tai padarė, kas jam davė tokią jėgą. Čia ir yra didžioji meno paslaptis. Jei nors kiek pavyksta prisiliesti prie jos, ne veltui gyvenai.

Kurdamas paveikslą „Atlikta“ iš ciklo „Paskutiniai septyni Kristaus žodžiai ant kryžiaus“ , mąsčiau apie menininko atsakomybę: ar mes, palikdami šį pasaulį, galėsime pasakyti, kad atlikome, kas buvo skirta, kad teisingai gyvenome. Išsaugoti vaikų vaikams gimtąją žemę yra viena iš mūsų prievolių.

O kokiu keliu mes nuėjome, kad lietuviui žemė buvusi šventa, staiga tapo preke: ją galima pirkti, parduoti, vogti?

Yra lietuvių tautosakoje toks priežodis: „Liūdnas kaip žemę pardavęs.“ Mes turime prigimtines šventas dovanas: tėvus, tėvynę, kalbą, gimtąją žemę. Jie nenuperkami ir neparduodami. Tai mūsų savastis.

Kodėl dabartinės Lietuvos politikai pakeitė Lietuvos konstituciją dėl žemės įsigijimo? 1922 m. Lietuvos konstitucijoje buvo įrašyta: įsigyti galima 60 ha, geriausiu atveju 80 ha žemės. Tada Lietuva sukūrė stiprų vidutinį ūkininką, kuris Lietuvą padarė turtingą. Buvome turtingi, turėjome

kariuomenę, aviaciją, šaulių sąjungą su 70 tūkst. ginkluotų vyrų. Visa tai sukūrė vidutinis ūkininkas.

O dabar pas mus žemės įsigijimas neribojamas. Yra apie pora tūkstančių žmonių, supirkusių po 5000 ha. Šie žmonės viską daro, kad žemė būtų parduodama užsieniečiams. Tai paprasčiausia spekuliacija. Jiems svarbus tik pelnas, o apie tautą, valstybę jie negalvoja. Anot šiuolaikinio britų filosofo Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), leidome, kad per daug dalykų šiame pasaulyje būtų įkainoti: žemė ir vandenynai, oras ir klimatas.

Esame viliojami žengti  keliu, kuris veda į susinaikinimą. Tačiau mes galime rinktis. Aš renkuosi tikėjimą, viltį ir meilę, nepaisant  pasaulio purvo ir niekšybės. Renkuosi kūrybą, o ne griovimą. Tai mano asmeninis įsipareigojimas tėvynei.

Vandens nešėjas

Gyvenimas be plastiko

Virtuvės karalystėje lankstusis plastikas tapo nepakeičiamu mūsų draugu. Pabandykite suskaičiuoti, kiek į plastiką įpakuotų produktų kas dieną nusiperkate parduotuvėje, kiek plastikinių šiukšlių maišų kas savaitę išmetate. Net būdami ekologiškai sąmoningais piliečiais ir rūšiuodami šiukšles padidiname besaikio plastikinių maišų ir šiukšlių dėžių vartojimą.

2011 metais „Environmental Health Perspectives“ žurnalas publikavo tyrimą, kuriame buvo tyrinėtos penkios  San Franciske gyvenančios  šeimos. Joms tris dienas buvo paskirta speciali dieta: nebuvo galima valgyti jokio maisto, esančio plastikinėje pakuotėje. Kai mokslininkai palygino šeimų narių šlapimo rezultatus prieš ir po tyrimo, jie buvo išties nustebinti skirtumu. Bisphenolio A (BPA, chemikalas, naudojamas plastiko kietėjimui) lygis jų kūne po tyrimo sumažėjo vidutiniškai trečdaliu, o phthalate DEHP (chemikalas, plastikui suteikiantis lankstumo) sumažėjo daugiau nei puse. Visgi straipsnyje nebus įrodinėjama, koks blogas yra plastikas, nes jis nekaltas, kad žmonės nemoka juo naudotis saikingai. Turbūt ne vienas priekaištingai paklausite – kaip išmesti atliekas be plastikinių maišų, kur sudėti pomidorus ar kaip nusipirkti tualetinį popierių – ir būsite visiškai teisūs.

Nuo teorijos pereiti prie praktikos išties sunkoka.

Todėl pakalbinome Australijoje gyvenančią Giną, kuri pasiryžo metus gyventi be jokių plastikinių produktų. Turime ir lietuvišką įrodymą, jog pirkti

maisto produktus be plastiko – beveik realybė. Bent jau to siekia Šarūnas Velykis, norintis įsteigti unikalią Lietuvoje bepakuočių produktų parduotuvę.

METAI BE PLASTIKO

Australijoje, Melburne, gyvenanti Gina Prendergast pirmą 2011 metų dieną nusprendė, jog metus gyvens be jokių plastiko produktų. Ir ne tik gyvens, bet ir rašys savo tinklaraštį bei įvairiais šaltiniais platins šią žinią visiems. Netrukus prie Ginos prisijungė ir jos vyras su savo 5-erių metų sūnumi. O vasarą ir ką tik gimusi dukra. Atrodo, jog šis pasirinkimas niekuo ypatingas? Pabandykite augindami mažus vaikus išgyventi be plastiko produktų. Moteris pabandė ir ne tik ištvėrė metus, bet ir nusprendė savo misiją pratęsti toliau.

Giną atsisakyti plastiko inspiravo dokumentiniai filmai „The Garbage Patch“ (BBC, 2008) ir „A Sea Change“ (Niigii Films), platinantys plastiko daromos žalos mastus. Moteris taip pat aktyviai dalyvauja aplinkos apsaugos programose, pati dirba su

aplinkosauga susijusioje sferoje bei nuolat visuomenei viešai pristato plastiko žalos padarinius bei savo šeimos pavyzdį. Visa tai dar spėja užfiksuoti savo tinklaraštyje PlasticFreeLifestyle.com

Pagal savo sukurtas taisykles, metus Gina negalėjo įsigyti jokių plastiko produktų ar pakuočių. Jei ji neranda plastiko pakaitalų, turi pirkti jau kažkieno panaudotą gaminį, pavyzdžiui, drabužius. Jei ji visgi ir panaudoja kokį plastikinį produktą, jis privalo būti saugojamas visus metus ir vėliau transformuotas į meno kūrinį. Naujam Ginos vartojimo įpročiui suformuoti prireikė maždaug 21 dienos.

Gina pasakojo, kaip jos šeima reagavo į apsisprendimą metams atsisakyti plastiko: „Mano vyras buvo labai supratingas, kartu vaikščiojame po prekybos centrus, ūkininkų turgelius. Jis pats į darbą nešasi neplastikinį kavos puodelį, ir mielai bendradarbiams aiškina, kodėl tai daro. Jo sūnui Tyleriui, kuomet pradėjau šį projektą, buvo vos 5-eri, tačiau jis irgi buvo supratingas, į mokyklą nešdavosi metalinę priešpiečių dėžutę, draugams stengdavosi dovanoti dovanas, įpakuotas neplastikinėje pakuotėje.“

Apsipirkinėjimas – tai pakankamai daug laiko atimantis procesas, nes šeima gyvena naujai pastatytame rajone, kuriame tėra vienintelis prekybos centras. „Tad iki kito tenka kartais važiuoti ir apie valandą. Kadangi tokie ieškojimai automobiliu ne ką mažiau kenkia gamtai, prie namų įkūriau nedidelį darželį, kuriame pasodinau uogų bei žolelių“, – teigė moteris. Kai kuriuos produktus, kaip kad druską ar cukrų, ji perka didmeninėse specialiose parduotuvėse, kuriose jas gali susipakuoti į jai tinkamas pakuotes.

Pirkdama sveriamas daržoves, Gina jų nepakuoja į jokius maišelius, tiesiog nuneša prie kasos ir pasvertus pardavėjos susideda į savo pakuotes. Tačiau keblumai atsiranda perkant minkštą maistą, pavyzdžiui, sūrį ar vištieną. „Jei turiu atsinešusi savo indelius, prašau juos sudėti ten, tačiau kartais pamirštu. Tuomet prašau viską supakuoti į popierių, tačiau pardavėjai visaip bando įtikinėti, kad taip produktai prilips. Manęs tai nejaudina, juk lengva nuplauti popierių nuo maisto“, – apie pakitusį apsipirkinėjimą kalbėjo moteris.

Gina paneigia mitą, kad gyvenimas be plastiko yra daug brangesnis nei paprastas: „Pristatydama savo projektą per viešas prezentacijas, visus nustebindavau, kaip mūsų šeima pigiai gyvena. Nors perkant mėgstamą sūrį ne plastikinėje pakuotėje jis tampa daug brangesnis, tačiau kartu daug kokybiškesnis. Valgome jo rečiau, tačiau dėl to tik dar labiau vertiname. Ir, svarbiausia, nevartojame jokio greito

maisto. Mūsų šeimos sugebėjimas gaminti išties patobulėjo ir dėl to labai džiaugiamės.“

Kai Gina pirmą kartą pastojo, jos pusbrolis pajuokavo, jog tai gyvenimo be plastiko pasekmės.

„Tačiau juk dauguma prezervatyvų gaminami iš latekso“, – juokėsi Gina.

Kosmetiką ir grožio priemones Gina sugeba pasigaminti pati. Dažnai ji tiesiog naudoja produktus, esančius buityje. Alyvuogių, kokosų aliejus puikiai atstoja kūno kremą, makiažo nuėmėją ir kaukę plaukams. „O pasigaminti šampūną – labai paprasta. Rozmarino šampūnui užkaitinu vandenį, vėliau jį užpilu ant sode surinktų rozmarinų. Tenka palaukti apie 10 valandų ir tuomet pusę šio mišinio sunaudoju iškart, o likusį – kitą kartą“, – pasakojo Gina, pridūrusi, jog rozmarinų vanduo puikiai išvalo plaukus ir atstoja šampūną bei kondicionierių.

Jei plaukai labai susiriebaluoja ties šaknimis, moteris papildomai juos perplauna su kepimo soda.

Visgi ne viskam dabar įmanoma rasti plastikinių pakaitalų. Sunkiausia būna perkant drabužius, nes net ir prie šimtu procentu natūralios medžiagos drabužio, būna prikabinta plastikinė etiketė su kaina. „Perkant apatinį trikotažą, tenka susidurti su elastinu, nilonu ar polisteriu. Tačiau visgi šių produktų pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėse nesiryžtu“, – vieną iš pagrindinių trukdžių vykdyti planą įvardino Gina.

Pasak moters, didžiausias plastiko kiekis suvartojamas naudojant plastikinius maišus ir butelius. Ir nėra pateisinamos priežasties, kad jų pakeisti į kitą tarą neįmanoma. „Tad jei dar neturite daugkartinio

Gina Prendergast

vartojimo prekių maišelio arba daug kartų naudojamo vandens butelio, paprašykite jo Kalėdų proga. Kitas žingsnis – atsisakyti plastikinių puodelių perkant kavą išsinešti. Taip pat – dušo kremo, kurio plastikinės pakuotės mikrodalelės nusėda ant mūsų odos“.

Šiuo metu Ginos šeima nebegyvena griežtai ribodama plastiko, gimus antram kūdikiui naudoja įprastas sauskelnes ir kai kuriuos kremus: „Šiais metais 2-ojo dukros gimtadienio proga leidau sau nupirkti plastike supakuoto rudojo cukraus – to niekada nebūčiau dariusi per pirmuosius savo neplastikinės kelionės metus.“

„Mažiau perku ir vartoju. Nebėra jokios neplanuotos pirkimo manijos. Mūsų šiukšlių dėžės niekuomet nebūna pilnos ir aš džiaugiuosi žinodama, kiek mažai mūsų šeima teršia planetą. Turėdama mažiau jaučiuosi daug daugiau laiminga“, – apibendrino Gina.

nuo to ne mažiau. Pradėjau domėtis, kaip sumažinti šiukšlių kiekį namuose, radau nemažai informacijos apie žmones, kurie atsisako pakuočių visame pasaulyje. Ieškojau būdų, kaip patogiai apsipirkti ir kad šiukšlių būtų kuo mažiau, prekybos centruose juk net tenka kariauti su kasininkėmis, kad nedėtų palaidų daržovių į maišelį“, – teigė Šarūnas.

Taip Šarūnui ir kilo idėja apie parduotuvę, kurioje nebūtų nei pakuočių, nei kas bruktų plastikinius maišelius. Tokios parduotuvės pasaulyje nėra didelė naujiena, jos egzistuoja tiek JAV, tiek Australijoje. „Taigi jei kitur yra, tai aš esu įsitikinęs, kad ir Lietuvoje galiu tokią atidaryti“, – ryžtingai pasakojo vyras.

Šarūnas pripažįsta, jog daugeliui pirkėjų didžiausia problema perkant produktus su savo tara – iš kur gauti tą tarą, jei skubėdamas iš darbo nori įsigyti tam tikrų produktų. Kuriamoje parduotuvėje bus galima įsigyti įvairios daugkartinės taros. „Parduotuvėje prekiausime ekologiškais produktais ir labai tikiuosi, kad produktai be pakuotės bus kiek įmanoma pigesni ir pas mus galės apsipirkti visi, kurie rūpinasi savo ir jų šeimos sveikata, ir, žinoma, švarios aplinkos išsaugojimu“, – savo siekius įvardino Šarūnas.

PRODUKTAI BE PAKUOČIŲ

27-erių Šarūnas Velykis ekologija susidomėjo dar paauglystėje, kai tėvams Pasvalyje esančiame kaime padėjo auginti įvairius sodo augalus. Studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos universitete jis susidomėjo ekologiška namų statyba, buvo vienas iš susivienijimo Žali.lt steigėjų. Tačiau šeimos pagausėjimas privertė Šarūną tapti picų kepėju. Žalumo pradas visgi niekur nedingo ir vyras sugalvojo įsteigti bepakuočių produktų parduotuvę, kuri yra viena iš jo daugelio idėjų.

„Pati idėja kilo iš asmeninės patirties. Pradėjau rūšiuoti šiukšles, pamačiau, kad tai reikalauja nemažai pastangų ir laiko. Praktiškai viskas yra supakuota ir daugiausia į plastiką. Prieš išmetant pakuotę į rūšiavimo konteinerį, ją būtina išplauti, tad ir vandens kiek be reikalo išleidžiame. Esminis dalykas, kurį supratau rūšiuodamas, kad šiukšlių

Jaunasis tėtis prisipažino, jog auginant kūdikį pakankamai sudėtinga nenaudoti plastikinių ir kitų nereikalingų produktų pakuočių. Šarūnas pasakojo apie pastangas išstumti iš gyvenimo plastiką: „Aš dar tik mokausi taip gyventi, ieškau įvairiausių būdų ir žadu jais pasidalinti jais vasarą pradėtame savo tinklaraštyje Siuksliunulis.blogspot.com. Čia yra ir mano darytas eksperimentas. Skaičiavau, kiek išrūšiuoju šiukšlių. Per 5 savaites buvo surinktos 562 šiukšlės, vidutiniškai 112 per savaitę arba 16 (9 iš jų plastiko) per dieną. Mano tikslas parodyti visiems, kad įmanoma priartėti prie nulio.“

Šarūno virtuvėje galima rasti iš plastiko pagamintus daugkartinius indelius, bet jo šeima dažniau stengiasi naudoti metalinius, stiklinius ar medinius daiktus. „Man plastikas labai nepatinka. Manau, kad bet koks plastikinis daiktas yra potenciali šiukšlė, plastikiniai daiktai greičiau lūžta, susidėvi. Geriausias pavyzdys yra žaislai. Sūnui perku medinius žaislus, o kiti dažniausiai dovanoja plastikinius, kai kurie iš jų sulūžta jau po 5 minučių žaidimo.“

Šarūnas pateikė keletą patarimų, kaip organizuoti savo virtuvę, jog visos pakuotės būtų sunaudojamos tikslingai: „Aš jau padariau išvadą, kad bet kokiu atveju pakuotė nukeliauja į šiukšlinę. Tačiau mes ją galime panaudoti kitiems tikslams, pavyzdžiui, indelyje nuo grietinės auginti daigus.

Sunkiausia būna perkant drabužius, nes net ir prie šimtu procentu natūralios medžiagos drabužio, būna prikabinta plastikinė etiketė su kaina.

Bet dažniausiai keliskart panaudojus, vis vien ji keliaują į šiukšlinę. Manau, kad reikia ieškoti būdų, kaip išvengti pakuotės ir jų tikrai yra. Net nereikia laukti parduotuvės be pakuočių. Tą pačią grietinę turguje galima nusipirkti sveriamą.“

Šiuo metu bepakuočių produktų parduotuvės idėja dar tik vystoma. „Pati parduotuvė, dar pradinėje stadijoje, ją gryninu, rašau verslo planą, jei viskas pavyks, po Naujųjų pradėsime testuoti idėją. Optimistinis planas yra atsidaryti pavasarį, ar bent kito rudens pradžioje“, – kalbėjo pasitikintis savo idėja Šarūnas.

Jums nebūtina visiškai atsisakyti plastiko, nebūtina rašyti tinklaraščio apie jo žalą. Užtenka tiesiog būti sąmoningiems ir plastiko vartoti tiek, kiek reikia. Jei jums atrodo, jog pomidoras, agurkas ir svogūnas turi būti įpakuoti į atskirus maišelius, pakuokite. Tačiau kitą kartą atsineškite tuos pačius maišelius. Laimingi norite būti ne tik jūs, bet ir vandenynai, miškai bei visa gyva mikrofauna.

Šarūnas pozuoja

Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

Šis straipsnis ne apie morkas ar apie tai, ką veganai valgo. Tačiau apie tai, kodėl vis daugiau žmonių renkasi veganizmo kelią, kas slypi už maisto ir kaip aplinkosauga bei etika prasideda nuo virtuvės.

Maistas – ne tik gyvybiškai svarbus, bet turi ir politinę bei etinę dimensiją. Į klausimą, ar kepsnys lėkštėje ir stiklinė pieno susiję su Amazonės džiunglėmis, atsakome taip. Kadangi miškai kertami tam, kad būtų padidinti ganyklų plotai. Vien tik Brazilijoje 38 % visų miškų buvo sunaikinta plečiant ganyklų plotus. Šiandien daugiau nei 1,3 mlrd. galvijų mindo augmeniją, sutrypdami ir suardydami dirvožemį. Vadinasi, Amazonės miškai retinami dėl to, kad toje lėkštėje atsirastų kepsnys, o stiklinėje – pienas. Mes patys skatiname tokius procesus: paklausa gamina pasiūlą.

Veganizmas yra gyvenimo būdas, kuomet sąmoningai renkamasi gyventi ne tik be gyvulinės kilmės produktų: mėsos, pieno gaminių, kiaušinių ar medaus, vilnos, odos, šilko. Taip pat nusprendžiama neiti į cirką su gyvūnais ir pirkti tik tuos produktus, kurie neišbandyti ant gyvūnų. Tokiu būdu pasirenkama mažinti šių produktų paklausą ir praktikuoti gyvūnų teisių filosofiją kasdienybėje.

KRISTINA SAGAIDAK

EKOLOGIJA

Pasauliui judant prognozuojamo 9,1 milijardo gyventojų skaičiaus link jau 2050-taisiais, Jungtinių Tautų Organizacija garsiai prakalbo apie tai, jog masinis perėjimas prie veganiško gyvenimo būdo yra tiesiog neišvengiamas. Tai padėtų kovoti su pasaulinio bado problema, senkančiais kuro ištekliais, kertamais atogrąžų miškais ir sušvelnintų klimato kaitos efektus. Siūloma svarstyti dienos be mėsos idėją bei sąmoningai mažinti suvartojamų gyvulinių produktų kiekį.

Kyla klausimas, kodėl gyvulininkystė laikoma neekologiška. Ši pramonė yra ne tik pagrindinis vandens taršos šaltinis, bet ir didžiausia vandens išteklių naudotoja. Paskaičiuota, kad vienam kilogramui jautienos išauginti sunaudojama 16 kg pašaro, apie 20.000 l vandens, nukertama apie 50 m2 drėgnųjų miškų bei išmetama daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei nuvažiavus 250 km automobiliu. Vieno augalinio produkto kilogramo ekologinė kaina dešimteriopai mažesnė. Tokie rezultatai priverčia susimąstyti apie mūsų pasirinkimų ekologinę įtaką planetai.

O kuo mūsų virtuvė susijusi su badu pasaulyje? Paskutiniais dešimtmečiais, kuomet gyvulinės kilmės produktų suvartojimas nuolatos ženkliai auga, didėja ir pašarinių produktų poreikis. Virš 35 % pasaulinio grūdų derliaus yra perdirbama pašarui. Šis vis augantis poreikis didina ir grūdų kainas – vargingesni žmonės sunkiai gali sau leisti jų įsigyti. Maža to, visas šis procesas yra neefektyvus: galiausiai virš 90 % pašaro tikrąja ta žodžio prasme sudeginama, nes jį gyvūnas sunaudoja savo kūno reikmėms, pavyzdžiui, kvėpavimui, virškinimui, kūno temperatūros palaikymui. Jeigu vietoje to perskirstytume šį pašarui sunaudojamą grūdų derlių ar bent jo dalį, tendencijos pagerėtų. Pašaro paklausai didėjant, masiškai kertami miškai: gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje.

ETIKA

Dažniausiai nekyla klausimų, jei vegetarizmas pasirenkamas dėl etinių priežasčių: žmogus pasirenka neremti to, kad gyvūnas būtų nužudomas. Tai yra didžiulis žingsnis pirmyn, bet vegetarizmo visgi per mažai. Juk pirkdami pieną ar kiaušinius, vis tiek palaikome tą pačią pramonę, kur gyvūnai yra laikomi, išnaudojami ir galų gale nužudomi. Eidami į cirką su gyvūnais, palaikome daugeliu atveju nehumanišką dresūrą ir apskritai tai, kad gyvūnai, perėję dresūros kančias, rodytų jiems nenatūralius triukus. O pasirinkdami veganišką gyvenimo būdą, esame tikri, kad už mūsų pasirinkimų neslypi prievarta. Tam svarbus mūsų požiūris į gyvūnus: ar suvokiame gyvūnus kaip daiktus, resursus, tarnus, kurie mums duoda ar kaip sąmoningas gyvybes, iš kurių mes neturime teisės imti jų resursų ir įkalinti tik savo poreikiams tenkinti. Ši perskyra buvo svarbi gyvūnų teisių judėjimui bei veganizmui atsirasti.

„Ketvirtadienis

yra Vokietijos vegetarų sajungos iniciatyva, kuria skatinama ketvirtadieniais pagrindinius patiekalus maisto įstaigose siūlyti vegetariškus arba veganiškus.

SVEIKATA

Visi sutinkame su pasaulinėmis sveikatos organizacijomis, jog reikia vartoti kuo mažiau mėsos bei kuo daugiau vaisių ir daržovių, geriausia: šviežių, ekologiškų, sezoniškų ir vietinių. Kaip žinia, tinkama ir visiškai augalinė mityba. Didžiausios pasaulyje mitybos specialistų organizacijos „American Dietetic Association“ bei Kanados dietologų asociacijos „Dietitians of Canada“ teigimu: „Subalansuota veganiška mityba yra sveika ir tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, maitinančias kūdikius moteris, paauglius ir vaikus bei senyvo amžiaus žmones.“ Vis garsiau kalbama ne tik apie tokios mitybos tinkamumą, bet ir pranašumą: sumažinama rizika susirgti 2-ojo tipo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, sumažėja vėžinių susirgimų rizika ir sumažėja kūno masės indeksas.

- vegadienis“

NUO GEROVĖS IKI TEISĖS

Gyvūnų gerovė yra rūpinimasis gyvūnų fizine ir psichologine būsena. Gyvūnų gerovės šalininkai teigia, kad gyvūnai jaučia skausmą, emocijas ir turi individualius poreikius. Tad siekiama, jog žmogaus naudojami gyvūnai išvengtų skausmo, jiems būtų užtikrinamos tam tikros gyvenimo ar elgesio su jais sąlygos. Viešas susirūpinimas gyvūnų laikymo sąlygomis kilo XIX a., tad tuo metu įstatymuose atsirado gyvūnų gerovės reikalavimai. XX a. pabaigoje pamačiusi, kad įstatymai ne visuomet užtikrina realias sąlygas, dėl gyvūnų gerovės ėmė kovoti ir žinoma Švedijos vaikų literatūros rašytoja Astrida Lindgren. Astridos 80-tojo jubiliejaus proga ministras pirmininkas įteikė Astridai dovaną – Gyvūnų teisės apsaugos įstatymą, „Lindgren įstatymą“. Nors vėliau įsigilinusi į patį įstatymą, Astrida pastebėjo, kad jame nebuvo aptarti svarbiausi dalykai, dėl kurių ji kovojo, visgi ši kova nenuėjo veltui: ji padarė tikrą perversmą viešajai nuomonei ir žmonės ėmė reikalauti informacijos, kaip ir kokiomis sąlygomis pagaminamas jų maistas. Daugelyje šiuolaikinių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, egzistuoja įstatymai, reguliuojantys žmonių elgesį su gyvūnais maisto pramonėje ir bandymuose su gyvūnais.

Šį judėjimą žymus teisininkas ir gyvūnų teisių aktyvistas Gary L. Francione metaforiškai vadina lietumi be perkūnijos (taip vadinasi ir jo 1996 m. išleista knyga), nes jis iš esmės nekeičia požiūrio į gyvūnus. Gyvūnų teisių judėjimas teigia, kad gyvūnai

apskritai neturėtų būti vertinami kaip nuosavybė ir naudojami žmonių poreikiams tenkinti. Palyginus gyvūnų teises su gyvūnų gerove, gyvūnų teisių šalininkai mano, jog rūpinimasis gerove nukreipia dėmesį nuo esminių etinių gyvūnų naudojimo klausimų, pavyzdžiui, ar pats gyvūnų išnaudojimas yra pateisinamas, net ir užtikrinus jiems tam tikras sąlygas. Nors gyvūnų teisės buvo apmąstomos ir anksčiau, moderniojo gyvūnų teisių judėjimo pradžia laikoma Peter Singer knyga „Animal Liberation”, išleista 1975 m. Šioje knygoje pagrindinė mintis yra tai, kad kiekviena jaučianti skausmą ir malonumą būtybė turi teisę gyventi ir nebūti kieno nors nuosavybe. Klausimas yra ne, kur ir kaip mes galime išnaudoti, bet ar mes galime išnaudoti kitą jaučiančią būtybę. P. Singer tam tikrų rūšių gyvūnų išnaudojimą žmogaus tikslams sulygina su rasizmu, kai tam tikra rasė suvokiama kaip pranašesnė.

Gyvūnų teisių praktinis pritaikymas siūlo gyvūnų nenaudoti kaip priemonių tikslams pasiekti: neįkalinti, nežaloti, neišnaudoti, nežudyti. Vietoje to siūlomos įvairios tiek žmonių poreikius patenkinančios, tiek gyvūnų naudojimo nereikalaujančios alternatyvos. Šiuo metu gyvūnų teisių judėjimas padeda permąstyti mūsų santykį su gyvūnais. Politinės partijos, aiškiai pasisakančios už gyvūnų gerovę ir gyvūnų teises, yra įsteigtos Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Kanadoje, Austrijoje ir Nyderlanduose.

Tolesniam domėjimuisi internete:

Džiunglių įstatymai Amazonėje

La ley de la selva, la ley del mas fuerte

Amazonės miškai – tai laukinių džiunglių begalybė, besidriekianti per beveik visą Amazonės baseiną

Pietų Amerikoje. „Planetos plaučiais“ pramintas regionas yra vienas turtingiausių pasaulyje gyvūnijos bei augmenijos rūšimis.

Čia jau tūkstančius metų gyvena indėnų gentys, kurios iki šiol turi mažai ryšių su civilizuotu pasauliu.

Rasiaus Janukaičio nuotraukos

DIANA LIETUVININKĖ

Kelionės į Peru metu nedidelė lietuvių grupė pasiekė Amazonės žemumoje įkurtą privatų Tambopatos gamtos rezervatą, įsteigtą vietos gyventojo Kikės Lazo. Jis kovoja už šios unikalios vietovės apsaugą nuo brakonieriavimo bei intensyvaus žmonių brovimosi. Keliautojai iš Lietuvos atvyko į džiungles turėdami misiją – gyvenant laukinėje gamtoje suprasti problemas, dėl kurių nyksta šis unikalus pasaulio kampelis, pažinti džiunglių gyvenimo taisykles ir suteikti savanorišką pagalbą rezervato įkūrėjams.

Draustinio iškaba

Kikė Lazo

Dar prieš kelerius metus patekti į Amazonės širdį buvo sudėtinga. Keliautojai ir mokslininkai čia atvykdavo autobusu ar sunkvežimiu, o turistai pirkdavo brangius lėktuvo bilietus. Dabar naujoji autostrada, kuri jungia džiungles su likusia Peru dalimi, palengvino įsiveržimą į džiunglių gilumą, nelegalų miškų kirtimą, deginimą ir niokojimą. Naujieji žemvaldžiai remontuoja per Amazonę nusidriekusį kelią, kad nepastebėti galėtų įsikurti pačiame miško centre. Jie nėra teisėti savininkai, jie – žemių grobikai. Šie žmonės nepaiso įstatymų, nes yra įsitikinę, jog šis regionas yra tinkamiausia vieta greitai pasiekti finansinę sėkmę. Vietinė policija nepajėgi apsaugoti miškus dėl didelio jų ploto.

Spyglius

Reindžerių stovykla

Sunkios oro sąlygos Andų kalnuose nėra palankios vietiniams gyventojams užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste, todėl žmonės iš didelių miestų ar kaimų gyvenimo sąlygas sau palengvina plėšdami jiems nepriklausančius Amazonės miškus. Vietiniai gyventojai, augę mažame miestelyje, dažnai neturi jokio išsilavinimo, todėl dažniausiai neranda ir alternatyvaus pragyvenimo šaltinio. Atėję į jiems nepriklausantį žemės plotą jie kerta mišką, o vėliau nelegaliai parduoda medieną. Kiti kerta ir degina miškus tik tam, kad galėtų nelegaliai sodinti kukurūzus ir ryžius. Užgrobtose teritorijose įsibrovėliai medžioja gyvūnus, paukščius, kuriuos parduoda nelegalioje rinkoje.

Lietuvių keliautojų grupė, atsodindama vietos medžius bei mečetėmis tvarkydama džiunglių kelius, siekia padėti privataus rezervato įkūrėjui Kikei Lazo, savarankiškai saugančiam mišką ir turinčiam tikslą – kuo daugiau šviesti visuomenę, savanorius bei turistus. „Žmonės mane vadina bepročiu, nes nesupranta, kodėl rizikuoju ir saugau atogrąžų miškus“,–sako Kikė. Kiekviena vyro diena prasideda 5 val. ryto nuo patruliavimo teritorijoje, visa tai trunka iki 17 val. vakaro. Kikė kartu su Robertu, savanoriu iš Didžiosios Britanijos, miško išsaugojimu rūpinasi niekieno neprašyti. Augalų auginimas yra Roberto sritis: jis domisi natūralia medicina, ieško nykstančių augalų rūšių, persodina juos saugomame rezervate. Kikė bendrauja su rezervato svečiais, organizuoja veiklas, supažindina su nuostabiąja Peru gamta.

Kakavos vaisiai

Ženklas rodantis kryptį

Kikė pabrėžia, kad didžiausia problema, siekiant apsaugoti atogrąžų miškus nuo nelegalaus naikinimo, yra sustabdyti neteisėtą žmonių veržimąsi į džiungles. Pasak Kikės, tarp jo ir įsibrovėlių džiunglėse galioja tik vienas įstatymas La ley de la selva, la ley del mas fuerte. Tai reiškia, kad miškuose žmonės visuomet nešiojasi savo mečetę, nes tik stipriausieji nustato tvarką. Policija bando gaudyti įsibrovėlius, tačiau kai jie pasirodo, žala jau būna padaryta, o nusikaltėliai pabėgę. Džiunglėse nėra jokių ligoninių, maisto parduotuvių ar kavinių. Norint palikti rezervatą, vienintelis būdas tai padaryti yra keltis laivu, atplaukiančiu vieną kartą per dvi savaites.

Milžinas dėl kurio kariaujama

Savanoris su mečete

Nepaisydami pavojų, Kikė ir Robertas visą savo laiką skiria džiunglėms. Nuo tada, kai pradėjo dirbti rezervate, Robertas su kitais savanoriais jau sugebėjo pasodinti apie 250 vietinių rūšių medžių, kuriuos vadina gyvuoju fondu. Prie šios idėjos prisideda ir aplinkiniai gyventojai, kuriems rezervato šeimininkai dovanoja sėklas ir taip skatina atkurti tai, ką sparčiai naikina mechanizuotas žemės ūkis.

Rasiaus pasodintas kakavos medis

Turistinė valtis

Tikslas – švarus oras

„Vystantis ūkiams bei pramonei, oro taršos valdymas tampa vienu pagrindiniu aplinkosaugos prioritetu“

dr. Algimantas Paškevičius

Lietuvių mokslininkai, vykdydami tarptautinį projektą, kuria naujos kartos oro valymo biofiltro maketą, padėsiantį išvalyti orą nuo grėsmingų, aplinkai bei sveikatai kenkiančių teršalų.

Europos Komisijos platinamoje medžiagoje teigiama, kad nors per pastaruosius du dešimtmečius oro kokybė regione labai pagerėjo, tačiau ji vis dar išlieka daugiausia mirčių sukeliančiu aplinkos veiksniu. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 70 % apklaustų gyventojų rodo norą, kad Europos, nacionalinės ir vietos valdžios institucijos imtųsi veiksmų oro kokybei gerinti. „Vystantis ūkiams bei pramonei, oro taršos valdymas tampa vienu pagrindiniu aplinkosaugos prioritetu“,– problemos reikšmę pabrėžia Gamtos tyrimų centro, Biodestruktorių tyrimų vadovas, daktaras Algimantas Paškevičius. Jis išsamiau pristato lietuvių mokslininkų vykdomo projekto tikslus, mažinant lakiųjų organinių junginių (LOJ) emisijas atmosferoje. „Lakieji organiniai junginiai turi tiesioginę įtaką klimato kaitai, todėl tai ne tik lokali, bet ir globali problema reikalaujanti greitų sprendimų“,– nurodo A. Paškevičius. Pasak jo, pagrindiniai lakiųjų LOJ taršos šaltiniai Europos Sąjungos šalyse yra kuro deginimas energetikos sektoriuje, kuro gamyba ir gavyba, tirpiklių gamyba ir vartojimas, kiti mobilūs taršos šaltiniai, tokie kaip transportas. Statistika atskleidžia, kad tai iš tiesų susirūpinimą kelianti problema: vien tik Lietuvoje iš pramonės įmonių bei žemės ūkio kompleksų per metus išmetama 16,9 tūkst. tonų organinių junginių, Europoje – 703,7 tūkst. tonų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 6,96 mln. tonų.

Veikiami saulės spindulių LOJ sukelia pavojingojo pažemio ozono susidarymą, kuris tampa nuodinga medžiaga gyvybei. Ozonas – plonytis skydas, be kurio bemat taptume beginkliais kovotojais prieš pražūtingus ultravioletius spindulius, žemesniuose atmosferos sluoksniuose iš Žemės gynėjo jis virsta pavojingu priešu žmonių sveikatai bei aplinkai. Priežemio ozonas formuoja smogą, nuodija žmones, padidina vadinamąjį šiltnamio efektą, pakeldamas temperatūrą kenkia augmenijai, gali sumažinti pasėlių derlingumą. Galėdami plačiai pasklisti, šie oro teršalai neturi sienų ir didesnis jų kiekis vienoje valstybėje sukelia pavojų ir kitoms pasaulio šalims.

Tad oro taršos mažinimas – bendras siekis, kuris didesnį pagreitį gali įgauti pasitelkiant inovacijas, skirtas pramonės sričiai, gerinant energijos panaudojimo efektyvumą ir plėtojant bei diegiant švarias technologijas.

LIETUVOS MOKSLININKŲ INOVACIJA

LOJ nukenksminimui taikomi įvairūs oro valymo metodai. Kiekvienas jų turi privalumų ir trūkumų. Vis dažniau pradedamos taikyti oro valymo biotechnologijos, kurios yra ne tik efektyvios, bet ir pigiausios palyginus su kitais oro valymo metodais. Pasak A. Paškevičiaus, biologinio oro valymo technologijos, valant orą nuo LOJ, pasaulyje pradėtos taikyti maždaug prieš 50 metų. Jos buvo naudojamos įvairiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, JAV, Olandijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir kitur. Nepaisant to, Lietuvoje biologinio oro valymo moksliniams tyrimams ir įrenginiams iki šiol nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys.

Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros mokslininkai kartu su Gamtos tyrimų centro Biodestruktorių tyrimo laboratorija atlieka įvairius tyrimus, padėsiančius iki 2015 metų sukurti ir pagaminti efektyvesnį naujos kartos biologinio oro valymo įrenginio maketą su kapiliarine įkrovos drėkinimo sistema. Biologinio valymo įrenginys bus skirtas gyvulininkystės ūkiams ir įvairių pramonės šakų įmonėms: naftos pramonės, metalo apdirbimo, dažų, baldų apdirbimo bendrovėms, autoservisams. Kalbėdamas apie šią technologiją, daktaras pabrėžia didžiulę naudą ne tik aplinkosaugai, tačiau ir verslo įmonėms: „VGTU Aplinkos apsaugos katedros mokslininkai (vadovas prof., habil. dr. P. Baltrėnas) sukūrė biofiltrus su šiaudų ir pušų žievių įkrovomis, kurie sėkmingai buvo panaudoti pramonės įmonėse, siekiant sumažinti oro taršą nuo lakiųjų organinių junginių. Manome, kad sukurti naujos kartos biofiltrai galės sėkmingai konkuruoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.“

LINA BAKŠYTĖ

Biofiltro veikimas bus paremtas tam tikrų mikroorganizmų kultūrų panaudojimu skaidant taršias dujas. Mikroorganizmai skaidys kenksmingas medžiagas, naudojant jas savo egzistavimui ir tokiu būdu į aplinką pateks jau išvalytas oras. Šiam įrenginiui bus naudojama įkrova – medžiaga, ant kurios bus patalpinti orą valantys mikroorganizmai. O įkrovos drėkinimui bus pasitelkti paprastai biologinio valymo įrenginiuose nenaudojami purškikliai, kurie didina energijos sąnaudas, o specialus tirpalas. Visa tai leis biologinius valymo įrenginius gaminti paprasčiau, nebereikės dėti didelių pastangų drėkinant įkrovą, mažės elektros energijos sąnaudos, pati konstrukcija bus patogesnė.

Pasak A. Paškevičiaus, šis prietaisas išsiskirs nauja konstrukcija, padėsiančia įrenginiui būti daug efektyvesniam: „Biofiltro maketas išsiskirs visiškai nauja konstrukcija bei įkrovos drėkinimo sistema, pagrįsta kapiliariniu efektu. Sumažės įrenginio eksploatacinės sąnaudos. Įrenginiai taps mobilesni. Taikant plokštelinę įkrovos konstrukciją, sumažės įkrovos aerodinaminis pasipriešinimas, bus išvengta įkrovos drėgnio nepakankamumo, padidės mikroorganizmų aktyvumas, o tuo pačiu ir teršalų biodestrukcijos efektyvumas. Bus skaidomi ne tik organiniai junginiai (acetonas, ksilenas, butanolis), bet ir nemalonų kvapą išskiriantys neorganiniai dujiniai teršalai (amoniakas, sieros vandenilis). Kuriamam

Algimanto Bakšio nuotr.

biologinio oro valymo įrenginiui bus būdingas ilgaamžiškumas.“ Informacijoje apie vykdomą projektą skelbiama, kad pasaulinėje rinkoje tokio sprendinio analogų šiuo metu nėra, todėl Lietuvoje kuriamas biofiltro maketas bus naudingas mokslo ir verslo įmonių technologinei plėtrai, mažinant oro taršą nuo pavojingų LOJ.

BIOTECHNOLOGIJŲ PERSPEKTYVA

Mūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje, moderniosios biotechnologijos era prasidėjo tik XX amžiaus antroje pusėje. Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės Konvencijos metu pateiktas apibrėžimas nurodo, kad biotechnologija yra bet kokios technologijos pritaikymas, naudojant biologines sistemas bei gyvus organizmus. Jos apima įvairias sritis: nuo organinių produktų panaudojimo alaus ar pieno gamyboje iki pesticidus išskiriančių augalų kūrimo. Dėl savo įvairiapusiškumo jos dar skirstomos pagal spalvinius kodus, nurodant atskiras kryptis.

Žvelgdamas į ateitį A. Paškevičius nurodo biotechnologijų naudą ir teigia, kad pasitelkus naujausias biotechnologijas, bus įmanoma sukurti vaistus, gydančius net pačias baisiausias ligas: vėžį, AIDS, išsėtinę sklerozę, Alzheimerio, Parkinsono, retas genetines ir kitas milijonus gyvybių nusinešančias ligas. Lietuvoje sparčiai vystosi Raudonoji biotechnologija, kurios didžiausia dalis yra biofarmacija, apimanti vaistinių medžiagų paiešką ir gamybą. Taip pat intensyviai vystomos Baltosios biotechnologijos, kurios apima biotechnologijų taikymą pramonėje ir sprendžia globalias aplinkosaugines problemas, siekiant sustiprinti pačios gamtos apsivalymo galias, mažinti LOJ ir kitų kenksmingų medžiagų emisijas aplinkoje. Mokslininkas taip pat nurodo, kad biotechnologijų plėtojimo pagreitį įgauna ir Žaliosios biotechnologijos, kurios taikomos žemės ūkyje.

VLADIMIRS PETROVS

Laimingi žmonės

„Laimingi žmonės: vieneri metai taigoje“

(Happy People: A Year in the Taiga)

Pasaulį keičia įkvepiančios idėjos. Mes taip pat norime prisidėti prie naujojo pasaulio kūrimo, todėl nusprendėme pradėti rubriką pavadinimu „Idėjos“. Čia rasite pasakojimus apie filmus, fotografijas, paveikslus ir knygas, kurie visi mums kalba apie žmogaus vietą pasaulyje.

Pirmasis pasakojimas yra apie dokumentinį filmą „Laimingi žmonės: vieneri metai taigoje“ (Happy People: A Year in the Taiga), sukurtą 2011 m. režisierių Dmitry Vasyukov ir Werner Herzod. Tai dokumentika apie Sibiro taigoje gyvenančius žmones. Tai pasakojimas apie natūralų gamtos pulsą ir jį vis dar juntančius žmones.

Tai filmas apie Sibiro taigoje, prie Jenisėjaus, gyvenančius žmones: pagal keturis metų laikus sudėliotus jų darbus, papročius ir ritualus. Atokiame kaimelyje Bakchtia gyvena apie tris šimtus žmonių.

Dalis iš jų – ketai. Ketai – sena nedidelė Sibiro tauta, dar kalbanti Jenisėjaus kalbų grupei priklausančia paskutine gyva ketų kalba. Jų protėviai – susimaišę

Pietų Sibiro europidai su senovės mongolidais. Dauguma vyrų kaimelyje – medžiotojai.

Pirmiausia, filmą verta pažiūrėti dėl nepakartojamų ir mūsų akiai neįprastų gamtos vaizdų. Koks

įspūdingas pavasarinis ledonešis! Taip ir matai, kaip lytys sukasi Štrauso valso ritmu. Arba koks vasaros bruzdesys ar rudens spalvos. Ilgos žiemos speigas, atrodo, net per ekraną jaučiamas. Pamatai, kad ten, kur dar neįsisuko „visagalio“ žmogaus ranka, vyrauja harmonija, natūralūs procesai ir ramybė.

Tačiau kur kas labiau pribloškia šių žmonių laimė ir laisvė. Jie neturi jokių šiuolaikinio žmogaus

išradimų, ką jau kalbėti apie kokį „Facebook“ ar apskritai internetą. Čia netgi traukiniai nevažiuoja – kaimelį galima pasiekti tik sraigtasparniu ar laivu. Tiesa, ir tai galima padaryti tik vasarą, kai Jenisėjus neužšalęs. Tačiau šie žmonės daugiau supranta apie mus supantį pasaulį. Nes ne žmogus yra svarbiausias pasaulyje, jis – tik jo dalis. Nes jie savo gyvenimą ir darbus sudėliojo pagal gamtos ritmą. Todėl jie laisvi nuo streso, nepaliaujamo bėgimo ir depresijos.

Jiems nereikia jokių planavimo kalendorių: visus darbus padiktuoja metų laikai. Štai, pavasaris – tinkamas laikas slidėms gaminti, vasara – maisto atsargoms ruošti, o rudenį vyrai traukia žvejybon. Tų žmonių filosofija paprasta: viską gali pamesti ir prarasti, bet įgūdžių niekada. Ir nereikia išradinėti dviračio, jis jau išrastas, tereikia pasikliauti tradicijomis ir tuo pasinaudoti.

Jų darbo instrumentai ir metodai – tradiciniai, tokie, kokius protėviai naudojo. Išskyrus benzininį

pjūklą ir sniego roges. Spąstai gyvūnams, atrodytų, itin primityvūs. Tokius naudojo nuo neatmenamų laikų, bet dar nieko geresnio neišrasta, tad kodėl nustoti tokius spęsti. Valtys skobiamos primityviais instrumentais, tačiau svarbiausia žinoti, kada ir kokį medį parinkti. Beje, tiems žmonėms labai svarbu tradicijas perduoti savo vaikams, kaip tai padarė jų tėvai. Pasirodo, nereikia jokių asmenybės tobulėjimo kursų.

Žiūri į tuos žmones ir sunku patikėti, kad galima šitaip laisvai gyventi. Jie turi tik tiek, kiek reikia. Pasigamina tik tiek, kiek reikia. O tuos medžiotojus, kuriuos užvaldė godumas uždirbti bet kokia kaina, jie smerkia ir niekina, pavyzdžiui, dėl medžiojimo draudžiamu periodu, kai patelės vedasi vaikus. Paprastas moralės kodeksas. Jis veikia, nors niekur neužrašytas, nesvarstytas parlamentuose ir už jį nebalsuota.

Bet ir medžioklė ar žvejyba skirta tik tam, kad išgyventum. Tai – ne verslas ir ne pramoga. Beje, filme medžiotojas Genadijus Solovjovas sako, kad mes visi esame žudikai: arba tai darome patys, arba esame to proceso dalyviai. Štai, auginame kiaulę, kurią paskui arba patys suvalgome, arba kitiems parduodame. Gyvulys pripranta prie žmogaus, pasitiki juo, o tu bac ir papjauni. Išduodi jį, todėl humaniškiau medžioti. Gi laukinis gyvūnas žino, kad žmogumi negalima pasitikėti, kad jis bet kada gali išduoti, todėl jis saugosi.

Žiūrėdamas filmą gėrėjausi ir apgailestavau, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, praradome teisingą santykį su gyvūnais. Atpratinome juos pasikliauti savo instinktais, prisitaikyti prie sąlygų. Galima sakyti, žmogus ištvirkino gyvūnus: jie be paltuko žiemą gali sušalti, o vasarą be akinių nuo saulės net nežengia pro duris, jie miega mūsų lovose, juos muštruojame

dresūros mokyklose. Ką daro Sibiro žmogus? Jis su gyvūnu elgiasi kaip su lygiaverte gamtos dalimi. Šuo miega lauke, net ir esant didžiuliam speigui: jis tai darydavo tūkstančius metų. Šeimininkas iš miško keliasdešimt kilometrų grįžta motorinėmis sniego rogėmis, o šuo visą kelią bėga šalia: jis tai darydavo tūkstančius metų. Sibiro žmogus nedresuoja ir nemuša savo gyvūno, jis išmoko jį bijoti spąstų, bet ne šeimininko. Šeimininką šuo myli.

Gana liūdnas filmo momentas yra apie nykstančią ketų tautelę. Kai kurie iš jų pikti dėl skaudžiai paliestos sovietizacijos: daugelis turi bėdų dėl alkoholio, pamiršo tradicinius savo verslus. Jie ir patys tai supranta. Kaip ir tai, kad didžia dalimi patys kalti dėl tokios situacijos.

Ketai dar vis tiki protėvių dvasiomis, kurias įkūnija lėlės. Filme rodo močiutę, kuri dieną lėles migdo, kad naktį jos saugotų gyvuosius. Ir kai dėl neatsargumo ar girtumo sudega vienas namas, nustebina keto girtuoklio žodžiai: „Gaila ne namo, bet sudegusių lėlių.“

Viena vertus, žiūri ir netiki, kad filmas – apie XXI amžių. Kita vertus, gaila, kad tai nėra apie mūsų visuomenę. Mes vadiname save laisvais žmonėmis, tačiau esame daiktų, taisyklių, įstatymų, mokesčių įkaitai. Žinoma, taisyklių turi ir Bakchtios gyventojai, tačiau jos nevaržo, tiesiog parodo, kaip elgtis, kad neišsiskirtum iš gamtos konteksto. Mes esame streso, neigiamų emocijų ir visiško pasaulio nesupratimo vergai. Mes esame akli ir kurti.

Todėl ir rekomenduoju šį filmą visiems, kurie pamiršo daugelį tikrų ir paprastų dalykų.

Sveiko vaiko stalas

Turbūt daugumai tėvų yra pažįstama situacija, priverčianti jų rankas nusvirti: mažųjų akys žiba rankoje laikant spalvotą saldainį, o kai ant stalo stovi dubuo įvairiaspalvių salotų, jie ima raukytis. Šiame straipsnyje pabandysime patarti, kaip mažuosius suvilioti sveikomis ir naudingomis sodo, daržo ir miško gėrybėmis, kurios yra reikalingos šaltuoju metų laiku.

Mūsų atžalų racione turėtų atsidurti pomidorai, kadangi juose gausu vitamino C, likopeno ir maisto medžiagų, padedančių išvengti vėžinių susirgimų. Netgi nemėgstantieji pomidorų be ilgų derybų gali juos valgyti, jei iš jų pagaminsite padažą spagečiams. Svarbu, kad tai būtų kuo mažiau panašu į pomidorus, todėl išeitis – susmulkinti juos trintuvu. Pupelės – maistingos, turtingos baltymais, turi daug geležies ir cinko, o riebalų beveik nėra. Virtuvėje turėtumėte neišsiversti ir be baziliko, petražolių, šalavijų bei špinatų, kurie turi vitaminų A, C ir K, geležies, kalio ir kalcio. Žalumynus labai malonu auginti ant palangės ir skinti tiesiai nuo krūmo. Gausite puikų padažą makaronams, picai, įvairių įdarų praturtinimui, taip pat susmulkinę juos trintuvu. Linų sėmenys turtingi omega-3 riebiosiomis rūgštimis, kurios labai svarbios mažųjų smegenų vystymuisi. Teigiama, kad linų sėmenys pakaitinti praranda savo naudingąsias savybes, tad juos siūloma vartoti neapdorotus. Prieš pat vartojimą linų sėmenis reikia sumalti kavamalėje, o tada jomis galima pagardinti rytinę košę, įdėti į jogurtą ar užbarstyti ant sveikuoliško sumuštinio. Vaikai ant stalo turėtų rasti ir avokadų, kuriuose gausu gerųjų riebalų. Desertui, laukiamiausiam patiekalui, tinka šviežios bei šaldytos uogos: avietės, gervuogės, žemuogės, braškės, mėlynės, serbentai. Sveikiems žmonėms užtenka suvalgyti 15-20 g šviežių uogų, kad visą parą pakaktų vitamino C. Ypatingai vertingos miško uogos: jos apsaugo žmogaus organizmą nuo daugelio ligų. Jūsų atžalų meniu turėtų atsirasti kiaušiniai. Teigiama, kad kiaušinio sudėtis unikali ir nėra kito tokio produkto, kuris turėtų tiek daug maistinių medžiagų. Alternatyva alergiškiems – putpelių kiaušiniai, kuriuos mažieji valgo smagiau. Vaikai putpelių kiaušinius gali valgyti ir su plonu lukštu. O jogurtas puikus kalcio, reikalingo mažųjų kaulų augimui, šaltinis. Jame esančios gerosios bakterijos gerina virškinimo sistemos veiklą. Vaikų džiaugsmui juodasis šokoladas taip pat reikalingas sveikam jų vystymuisi. Šokoladas pakelia nuotaiką, stimuliuoja protinę bei fizinę energiją. Jo teigiamas poveikis glūdi antioksidantuose, kurie turi savybę neutralizuoti ląsteles, naikinančias medžiagas.

ORGANIZMO STIPRINIMAS

Vaikų sveikatą stiprinti galima ir neužsukus į vaistinę, o tiesiog namie paruoštais natūraliais vitaminais, kurių po šaukštelį mažieji dažniausiai neatsisako suvalgyti. Pavyzdžiui, spanguolių ir medaus kokteilis – tai vitamino C ir antibakterinio poveikio kokteilis, gelbstintis nuo peršalimo bei šlapimo takų ligų, anginos, stipraus kosulio, karščiavimo, esant avitaminozei. O šaltalankius, bruknes bei šermukšnius galite džiovinti ir išvirti vaikams saldžiarūgštės arbatos, taip pat gaminti kompotus, želė, sutrinti ir pagardinti medumi. Šaltalankių vaisiuose ypač daug vitamino E, saugančio organizmą nuo senėjimo, ir vitamino F, reguliuojančio medžiagų apykaitą. Šaltalankių vaisiai ir sultys gerina virškinimą, šalina fizinį ir protinį nuovargį, gerina regėjimą, reguliuoja medžiagų apykaitą ir yra laikomi viena geriausių avitaminozės profilaktikos bei gydomųjų priemonių – visos šios savybės labai svarbios augantiems organizmams. Šermukšniai vėlgi pasitarnaus norint užsiimti avitaminozės ir mažakraujystės profilaktika, gerins medžiagų apykaitą, virškinimą. Bruknės gerina regėjimą ir padeda persišaldžius, mat jose gausu vitaminų A, B, C ir E, karotino ir pektino, jos naudingos dėl geležies ir kalcio, mangano ir kalio, stiprinančių imunitetą.

Žiedadulkių burtai – be galo sveikas ir naudingas bičių produktas, kuris dažniausiai patinka ir vaikams, nes yra salstelėjusio skonio ir atrodo kaip maži saldainiukai. Žiedadulkės didina atsparumą infekcinėms ligoms ir stiprina organizmo imuninę sistemą, padeda sugrįžti jėgoms po ligų. Tik nepadauginkite, pradėkite nuo kelių grūdelių. Paaugliams vartoti nepatartina. Kitas būdas vaikų organizmui suteikti reikalingų medžiagų yra svarainių saldainiai –augalai, kuriems gamtoje mažai kas gali prilygti naudingosiomis savybėmis. Vaikų mėgstamas svarainių sirupas ar maži džiovintų svarainių saldainiukai organizmą papildo gausybe biologiškai aktyvių medžiagų, gydo anemiją, stiprina persirgus sunkiomis, ilgai trukusiomis ligomis.

PUSRYČIŲ METAS

Pilnaverčiai pusryčiai – tai geros dienos pradžia. Kad jie netaptų nuobodūs, o vaikai noriai valgytų, siūlome pasitelkti fantaziją ir juos kiekvieną kartą padaryti nekasdieniškais. Ruošiant pusryčius ant stalo sudėliokite indelius su įvairiais dribsniais, sėklomis, riešutais, džiovintais ar šviežiais vaisiais, taip pat medaus indelį, jogurtą be jokių priedų ir pieną. Leiskite vaikams patiems sumaišyti sausus pusryčius savo dubenėliuose. Pasitelkus išradingumą pusryčiai gali tapti ir žaidimu, skatinančiu estetikos pojūtį: vaikai dribsnius ir kitus priedus sluoksniais gali dėti į spalvotas stiklines, įmantraus dizaino stiklainiukus, o gal net į savo rankomis pasigamintus bei išpieštus indus.

ATSARGŲ KAUPIMAS

Vaikams visada smagu dirbti kartu su suaugusiais, rinkti savo darbo vaisius, todėl įtraukite juos į kūrybingą procesą. Žaiskite sodą: sodinkite, sėkite, laistykite, stebėkite augančius augalus. Galime lažintis, kad mažosios rankutės pirmosios tiesis paragauti pačių užaugintos žemuogės, pipirnės ar agurko. Jų skonis visai kitoks nei nuplautų ir sudėtų į dubenėlį, stovintį ant stalo. Iš uogų virkite uogienes, šaldykite jas mažuose indeliuose, valgykite iki soties, gamin-

mynus rinkite pas močiutę kaime, važiuokite į ekskursiją pas žolininkus, miškan, auginkite žoleles tiesiog ant palangės arba savo darže. Suorganizuokite savaitgalio išvyką į kaimą ar ekologinį ūkį – vaikai pamatys, kaip auginamas, gaminamas ir ruošiamas sveikas maistas.

TRYS ŽINGSNIAI

Kartais negelbėja nei pedagogika, nei prizai, nei derybos: vaikai atsisako valgyti vertingą, bet jiems nepatrauklų maistą. Tada geriausia imtis gudrybės, kuri vadinasi užmaskuok ir paslėpk. Visus naudingus, vertingus, bet neišvaizdžius ingredientus slėpkite patrauklioje formoje ar pakuotėje. Pirmas žingsnis supakuok –patrauklia pakuote gali tapti sluoksniuota tešla. Taip į mažus tešlos pyragėlius gali keliauti žolelės, lęšiai, trintos pupelės, žirniai ir tarkuoti obuoliai. Užmaskuok – kai kuriems vaikams paprasta įsiūlyti trintą sriubą. Tai, ką joje patalpinsite yra jūsų fantazijos vaisius. Trintos sriubos gali būti verdamos iš pupelių, žirnių, lęšių, žalių špinatų, cukinijų ir agurkų. Dažniausiai vaikai mėgsta kokteilius, kuriuos pasaldinti galima su bananu ar medaus šaukštu, o tada į mėgstamą desertą gali patekti ir špinato lapas, ir salota, ir agurkas. Dar vienas gudravimo būdas – sumaltos įvairios sėklos, pavyzdžiui, sezamo, kanapių, linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų. Šias jaunam organizmui reikalingas statybines medžiagas įmanoma paslėpti košėje ar lėkštėje trintos sriubos. Paskutinis žingsnis mainyk – vieną sugraužtą morką, agurką ar kopūsto lapą visada galima išmainyti į skanumyną, animacinį filmuką ar kitą patrauklią pramogą. Visada reikia įvertinti pusiausvyrą tarp gautos naudos, suvalgius sveiką užkandį, ir sąlyginai žalingo prizo.