Ozonas 53 — Gerovės troškimas by Ozonas

Tvarus gyvenimas

Verslas atsakingai

Eko karta

ozonas.lt

ekokarta.lt

~PERMAINOS

FOSFORAS – BALTIJOS JŪROS PRIEŠAS

EKOLOGINĖ UPIŲ BŪKLĖ

SAULĖ ŠVIEČIA VISIEMS

BŪDAS PRABILTI APIE PSICHIKOS LIGAS

ETIKETĖS, NUTYLINČIOS VERGOVĘ

KOKS PAŽYMYS TEKS LIETUVAI?

LIETUVOJE – VEGANIZMO REVOLIUCIJA!

NUFILMUOK, KĄ VALGAI ŠIANDIEN!

KAIP DU ŽMONĖS SUGALVOJO TRIS PARŠELIUS

MIESTAI ŽMONĖMS, NE MAŠINOMS

KOMERCINIO PASAULIO EVOLIUCIJA

KONKURSO „VERSLAS ATSAKINGAI“ LYDERIAI

ŽALIUOJANTI MOKYKLA

NEPATOGU BŪNA TIK SUAUGUSIEMS

GYVŪNŲ AROMATERAPIJA

SAULĘ ATSTOJANTYS KVAPAI

SVEIKI VEGANŲ VAIKAI – UTOPIJA?

KO MUMS IŠTIES REIKIA?

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ Lina Bakšytė editor@ozonas.lt

LEIDĖJAS VšĮ „Rūpi“ Latvių g. 64A-10

REDAKTORĖ Saulė Norvilaitė

DIREKTORIUS Aurimas Stabingis aurimas@rupi.lt

DIZAINERIS IR VIRŠELIO AUTORIUS Algimantas Bakšys baksys.lt

Spausdino UAB „Druka“ Tiražas 5 000 vnt. ISSN 1822-6191

KOREKTORĖ Ilona Petrovė

LEIDINIO TĖVAI Artūras Nečejauskas ir Ieva Malaiškaitė

ekorekomendacijos.lt

verslasatsakingai.lt

namaigamtai.lt

Auksinės tapkės Žmonija auga. Prognozuojama, kad šiandien užfiksuotas 7,4 milijardų žmonių skaičius 2053 metais dar pakils iki 10-ies milijardų. Sparčiausias gyventojų šuolis numatomas ties industralizacijos slenksčiu atsidūrusiose valstybėse. Todėl lūšnynų gimdomos socialinės, aplinkos taršos bei Žemės resursų vartojimo problemos taps dar aštresnėmis. Numatoma, kad artimiausią keturiasdešimtmetį daugiau negu dvigubai ar net trigubai žmonių gyvens bado bei skurdo simboliu tapusioje Afrikoje. Tuo pačiu metu gyventojų skaičiaus augimo mažėjimas prognozuojamas beisvystančiose šalyse, kur bus pasiekta didesnė gyventojų gerovė. Atsiras vis daugiau galinčių įpirkti tuos daiktus, kuriuos iki šiol turėjo vien brandžių poindustrinių valstybių gyventojai. Tai sustiprins įtampą dėl gamtos išteklių naudojimo, nes padidės gamyba bei vartojimas šiose šalyse. Todėl žmonėms artimiausiais dešimtmečiais teks susidurti su vis labiau susiskaidžiusiu pasauliu. Žmonijos susiskaldymą labiausiai skatins nevienodos galimybės vartoti, ribotas priėjimas prie naujovių, inovacijų bei baigtinių Žemės resursų.

Jau šiandien stebime, kaip vienoje pasaulio dalyje žmonės kuria patogaus gyvenimo vizijas ir vartoja su jomis susijusias gėrybes, o kitoje, vargingoje dalyje, kuriami šių troškimų fabrikai. Pastaruosiuose klesti žmogaus teisių pažeidimai, eikvojami vietos ištekliai, teršiama aplinka, nes tai – atstumtoji, skurdžioji pasaulio dalis. Vis didesnį gerovės daiktų kūrimą bei vartojimą skatina nuolat atnaujinami gero gyvenimo įvaizdžiai. Gero skonio kūrėjai, šiandienos lyderiai, savo sekėjų būriams nuolat pateikia vis kitas šiandienos žmogaus elgesio, išorės bei aplinkos kūrimo tendencijas. Tačiau mūsų siekis auksines tapkes turėti savo lentynoje tėra gerovės iliuzija, alinanti gamtos išteklius bei didinanti socialines problemas pasaulyje. Toks gerovės troškimas žalingas visiems. Vienkartiniai įvaizdžiai tik trumpam užpildo tuštumą. Nekontroliuodami savo norų, mes galiausiai nebegalime atskirti tikrųjų savo poreikių, galinčių suteikti mums gyvenimo pilnatvę. Todėl šiame numeryje pasakosime apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis žmogus, žengiantis į naujos tvarkos pasaulį, kuriame gerovė kuriama visiems. Ozonas skatina stabdyti skurdą gimdantį vartojimą ir vietoje auksinių tapkių pasirinkti basų kojų prislietimą prie žemės.

Leidinys yra nemokamas, todėl kviečiame dalintis juo su draugais bei kolegomis. Mūsų bendruomenė renkasi FB.COM/OZONAS.LT o numerių archyvą ir platinimo sąrašą rasite adresu OZONAS.LT

Lina Bakšytė

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ

~Permainos

01.

Atšilimas

Išnaudojimas

Jei taip ir toliau, Arkties ledynai virs vandenynu

Augintojai gauna 8% nuo bananų pardavimo vertės

Tirpstantys ledynai bei žemyninių vandens išteklių eikvojimas keičia Žemės sukimosi ašį – šiaurės ašigalis iš lėto slenka Europos link. Ašigalių judėjimo pokyčiams daug įtakos turi Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledynų, nuo kurių masyvo atsiskiria milžiniško ploto ledkalniai, tirpsmas. Pastebėta, kad planetos ašigaliai juda tos srities, kuri atsiskyrus ledo masyvui palengvėja, link. Pastaraisiais metais Arkties regionas dramatiškai kinta daugiausia dėl žmogaus veiklos sukelto visuotinio klimato atšilimo. Beveik 3 kv. m Arkties ledo ištirpina į atmosferą išskirta anglies dioksido tona. Pasak Aplinkos apsaugos agentūros, prieš dvejus metus JAV buvo išskirta 6870 tonų anglies dioksido – tai galėjo turėti įtakos daugiau kaip 20 tūkst. kv. m ledo tirpimui. Arktis, atspindinti didžiąją dalį pasiekiančios Saulės energijos, vėsina Žemę. Mažėjant ledynų plotams spindulius sugeria vandenynas, dėl to sparčiau tirpsta ledynai ir keičiasi klimatas. Jei situacija nepasikeis, Arkties ledynai virs vandenynu.

02.

Kampanijos „Make Fruit Fair!“ organizatoriai atskleidė, kokį poveikį Pietų šalių vaisių augintojams daro mažos tropinių vaisių kainos Lietuvos prekybos centruose. Bene dažniausiai mūsų šalyje perkamų vaisių – bananų – augintojai vidutiniškai uždirba vos 8 proc. jų vertės, mažmenininkai sugeba pasiimti 37 proc., o importuotojai – apie 15 proc. Jų kaina nesikeičia jau kelerius metus, todėl plantacijose dirbančių žmonių perkamoji galia vis mažėja. Šiuo metu jie nebegali išgyventi. Kasdien pirkdami atvežtus tropinius vaisius, mes remiame žmogaus teisės pažeidimus. Darbuotojams plantacijose pesticidai purškiami tiesiai ant galvų, o norėdami pagerinti savo darbo sąlygas jie patiria represijas bei smurtą. Kampanijos organizatoriai skatina užtikrinti profesinių sąjungų gyvavimą ir nuolatinę darbuotojų teisių užtikrinimo kontrolę Pietų ir Centrinės Amerikos šalyse, reikalauja sukurti sąžiningą tropinių vaisių tiekimo grandinę Lietuvoje. Šiuo metu pas mus nėra sąžiningos prekybos ženklu pažymėtų tropinių vaisių, todėl gyventojai raginami pasirašyti atvirą laišką prekybos centrams, kad Lietuvoje atsirastų alternatyva – sąžiningos prekybos vaisiai „Fair Trade“. Raginimą plėsti sąžiningos prekybos asortimentą galima rasti zali.lt.

03.

Okupacija

Žalia pėda

Naudodami sahravių išteklius tiesiogiai remiame jų kančią

Turtingiausia ugdymo aplinka yra natūrali gamta

Marokas yra okupavęs didžiąją Vakarų Sacharos dalį. Nenorėdamos prisidėti prie konflikto Maroko užimtoje Vakarų Sacharoje finansavimo daugelis tarptautinių kompanijų atsisakė žaliavų importo iš šios teritorijos. Lietuvių bendrovė „Lifosa“ buvo paskutinė Europos įmonė, praėjusiais metais nutraukusi prekybą su Vakarų Sachara, iš kurios gabeno fosfatų uolienas trąšoms gaminti. Iki tol Lietuva buvo antra pagal dydį fosfatų pirkėja. Tačiau šių metų spalį į šalį atvyko naujas fosfatinių uolienų krovinys. Fosfatinę uolieną Vakarų Sacharos teritorijoje išgaunantis Marokas neteisėtai gręžia gamtinius regiono išteklius. Už gaunamus pinigus Mohammedo VI valdoma karalystė pastatė antrą pagal ilgį gynybinio tipo sieną pasaulyje, kuria padalijo sahravių populiaciją į dvi dalis. Vienoje sienos pusėje atsidūrė jų pabėgėliai, skurdžiai gyvenantys Alžyro dykumoje, kitoje – priespaudą ir nuolatinį smurtą patiriantys sahraviai. Iki šiol Maroko Vyriausybė šiurkščiai reaguodavo į jų siekį įgyti nepriklausomybę. Iš šios šalies į Lietuvą gabenamas ne tik fosfatas, bet ir Atlanto vandenyne pagaunama žuvis. Sahraviai už tai nieko negauna – pinigai nukeliauja į Maroko kišenę, todėl naudodami jų išteklius tiesiogiai prisidedame prie žmonių kančios. Manoteises.lt inf.

04.

Įvyko trečiasis vaikų sodininkystės iniciatyvos „Žalia pėda“ narių forumas, kuriame švietimo bendruomenė įvardijo žaliosios aplinkos svarbą lavinant vaikų pojūčius, ugdant jų socialinius ir emocinius įgūdžius. Mokymas klasėse siejamas su rega bei kalbine komunikacija. Pažinimui naudojamas tik vienas ar keli pojūčiai, todėl būdami ribotoje klasės aplinkoje vaikai netenka svarbios informacijos. Lietuvos edukologijos universiteto vyriausioji botanikė Teresė Jokšienė teigia, kad turtingiausia ugdymo aplinka yra gamta, kurioje vaikai gali atverti savo pojūčius, todėl mokyklas skatina užsiimti sodininkyste, įsirengti ar plėsti turimas žaliąsias erdves. „Žalios pėdos“ patirtis parodė, kad sodų kūrimas gali būti integruotas į bendrąsias ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo programas, tai sėkmingai ugdo būtinas vaikų kompetencijas. Prieš devynerius metus prasidėjusi iniciatyva „Žalia pėda“ subūrė šešiasdešimt keturias ugdymo įstaigas, kuriose kasmet vaikai kuria teminius žaliuosius sodelius. Iniciatyvos idėja kilo siekiant plėsti tradicinį ugdymą, vaikams sudarant galimybes išbandyti pažintines ir kūrybines sodo veiklas.

OZONAS

Saulės Norvilaitės nuotr.

Fosforas – Baltijos jūros priešas L O R E TA P U S K U N I G Ė

ūrų tarša – viena didžiausių ekologinių katastrofų. Skelbiama, kad labiausiai jas teršia azotas ir fosforas: kai šių medžiagų patenka per daug, pakrantėse jūros dumbliai prisigeria teršalų, nuo kurių ima irti. Eutrofikacija yra natūralus procesas, tačiau neretai jį skatina žmogaus veikla, dažniausiai – nesaikingas tręšimas.

Eutrofikacija mažina vandens skaidrumą, susidaro palanki terpė bakterijoms daugintis, o kai kurios vešančios dumblių rūšys tampa toksiškos. Vėliau biomasė ima irti, išsiskiria sieros vandenilis ir kitos vandenį teršiančios medžiagos. Žūva žuvys ir kiti vandens organizmai, žmogui kyla grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Europoje, kaip ir Kinijoje bei JAV, daugiausiai teršalų į vandenis patenka su trąšomis ir naminių gyvulių atmatomis. Nors tai daro didelį poveikį vandenims ir, atrodo, viskas eina tik blogyn, eutrofikacija yra sustabdomas reiškinys. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje didžiausia pasaulyje mirties zona buvo Juodojoje jūroje, tačiau suirus Tarybų Sąjungai nebebuvo gaunama tiek sintetinių trąšų ir jau 1996-aisiais ji paprasčiausiai išnyko.

Kaip sumažinti jūrų taršą?

Šiuo metu Baltijos jūroje azoto yra net aštuonis kartus daugiau nei prieš šimtmetį, o pakrantės vandenys žydi 30–40 kartų dažniau. Keturi penktadaliai maistinių medžiagų į ją patenka upėmis ir tiesiogiai iš supančios teritorijos, pagrindiniai taršos veiksniai yra žemės ūkis bei nutekamieji vandenys. Baltijos šalių vyriausybės patvirtino, kad eutrofikacija yra viena pagrindinių jūros problemų, todėl įsipareigojo mažinti taršą. Iškelti tikslai yra gana aukšti – siekiama 42 proc. sumažinti fosforo ir 18 proc. azoto prieteką. Deja, kol kas numatytos priemonės yra neveiksmingos, todėl kyla klausimas, kas padėtų efektyviai kovoti su jūros tarša. Sprendimų yra ne taip ir mažai. Tobulesnės vandens valymo technologijos, griežtesni reikalavimai naminių gyvulių ūkiams, mažinamas ariamos žemės plotas. Prieš 25-erius metus JAV išpopuliarėjo neariamos žemės apdirbimo metodas, kuris taikomas 36 proc. ariamos žemės. Šiuose plotuose ūkininkai tiesiog palieka nuimto derliaus ražienas, o sėjos darbus dirba naudodami modernias sėjimo eilėmis technologijas. Žemė tręšiama gruntinėmis trąšų injekcijomis, kurios suleidžiamos tiesiai į dirvą. Tokia sėja gali net 40 proc. sumažinti fosforu ir perpus – azotu užterštas nuotekas. Negana to, tai leidžia sutaupyti energijos, o derliaus nuimama tiek pat, kiek ir sėjant įprastu būdu. Deja, šis amerikiečių išradimas dar nėra populiarus – šiuo metu jis taikomas tik 5 proc. visų pasaulio ūkių.

Į kovą su eutrofikacija stoja ir įvairios iniciatyvos. Tarptautinis projektas „Baltic Deal“ suvienijo septynias Baltijos regiono šalis – Suomiją, Švediją, Latviją, Lenkiją, Estiją, Lietuvą ir Daniją. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu įrengta daugiau nei šimtas parodomųjų ūkių (Lietuvoje – dvylika), kuriuose įdiegtos aplinkosaugos priemonės. Juose dirbantys konsultantai pradėjo šviesti ūkininkus ir visuomenę: 2010–2013 metais surengta trys šimtai renginių, suteikta konsultacijų pustrečio tūkstančio ūkininkų. Parodomuosiuose ūkiuose taikoma sėjomaina, nenaudojamos sintetinės trąšos, jos pakeistos ekologiškomis, kompostu ir žaliąja trąša – garstyčiomis.

Atsakingas ūkis

Nuo 1950-ųjų Vakarų Europos žemės ūkyje sparčiai naudojamas azotas ir fosforas, jau po trijų dešimtmečių šių junginių kiekiai pasiekė milžiniškus skaičius. Kai mėšlas ir mineralinės medžiagos kaupiami, transportuojami ar naudojami laukams tręšti, daug jų lieka aplinkoje. Azoto junginiai yra labai tirpūs, todėl greitai pasklinda požeminiuose vandenyse ir nukeliauja į upes. Fosfatai, kitaip nei azoto junginiai, nepatenka į gilesnius sluoksnius, todėl nuplaunami kritulių. Vis dėlto ir vieni, ir kiti pasiekia Baltijos jūrą. Apie 40 proc. į ją patenkančio fosforo ir 60 proc. azoto suteka dėl žemės ūkio veiklos. Kiekvienais metais į jūrą patenka 814 tūkst. tonų azoto ir daugiau kaip 42 tūkst. tonų fosforo. Nemaža šių medžiagų dalis upėmis patenka iš kaimyninių valstybių – Ukrainos, Čekijos ir Baltarusijos.

Viena didžiausių žemės ūkio problemų – netinkamai naudojamos trąšos. Vienam hektarui dirbamos žemės ploto tenka 148 kg azoto. Dirvoje lieka tik 53 kg azoto, likusi dalis išplaunama. Iš 22 kg fosforo viename hektare lieka 3 kg, kitus 19 kg sunaudoja augalai. Per mažai įsisavinamos maistinės medžiagos gali lemti derliaus nuostolius, todėl svarbu periodiškai tirti dirvožemį. Tai padeda nustatyti dirvos maistingumą ir pH, kurie turi didelę įtaką dirvožemio kokybei. Augalai maisto medžiagas geriausiai pasisavina, kai dirvos pH yra 6–7, o mažesnis ar didesnis šis rodiklis gali lemti derliaus nuostolius. Ūkininkams rekomenduojama sudaryti tręšimo planą, kuris padėtų mažinti trąšų išsiplovimo pavojų. Pavyzdžiui, skystą mėšlą rekomenduojama naudoti pavasarį, kai augalai gali pasisavinti apie 70 proc. azoto. Šiuo laikotarpiu tręšti mėšlu yra kur kas efektyviau nei vasarą ar rudenį, tačiau taip pat svarbu ir tai, kokiomis oro sąlygomis bus paskleidžiamos trąšos. Tam tinkamiausios apsiniaukusios ir lietingos dienos, nes tuomet maistines medžiagas augalai įsisavina geriau. Tam tikruose pasėlių plotuose rekomenduojama įrengti šlapynes, kurios mažintų maisto medžiagų išsiplovimą. Jas rengiant svarbu apskaičiuoti optimalų gylį (turi būti gana seklios). Tarpiniai augalai taip pat mažina maistinių medžiagų išsiplovimo pavojų. Jie – natūralios trąšios būsimiems pasėliams, todėl rekomenduojama įterpti tarp dviejų pagrindinių kultūrinių augalų. Tarpiniai augalai pasisavina maisto medžiagas nuėmus pagrindinių pasėlių derlių, todėl išsiplovimo pavojus yra kur kas mažesnis. Tai – tik keli pavyzdžiai, padėsiantys išvengti fosforo ir azoto išplovimo. Šiandien įvairiuose ūkiuose naudojama įvairi moderni technika, leidžianti išvengti maisto medžiagų nuostolių ir mažinanti vandenų taršą.

OZONAS

→

Saulės Norvilaitės nuotr.

Kalti ne tik ūkininkai

Dalis eutrofikaciją sukeliančių medžiagų į Baltijos jūros patenka ir su buitinėmis nuotekomis. Fosforo junginiai į vandens telkinius patenka su buityje naudojamų cheminių preparatų atliekomis. Deja, vis dažniau pasirenkamos priemonės, minkštinančios vandenį, gerinančios skalbimo efektyvumą, šalinančios kalkių nuosėdas. Helsinkio komisija HELCOM paskelbė, kad atsisakius buitinių priemonių, kurių sudėtyje yra fosforo junginių, Baltijos jūros eutrofikacija sumažėtų 24 proc. Teigiama, kad jau po kelerių metų galima sulaukti pastebimų rezultatų – ekologiškai sąmoningos bendrovės, gaminančios buitinius valiklius ir skalbiklius, vis dažniau siūlo befosfates priemones. Baltijos jūros regionas yra vienas labiausiai urbanizuotų – jūrą supa net devynios valstybės, kuriose gyvena daugiau nei 85 mln. žmonių. Per parą Baltijos jūroje galima suskaičiuoti apie du tūkstančius laivų (jai tenka net 15 proc. viso pasaulio laivininkystės). Tai ne ką mažesnė problema – degant kurui į orą patenka azoto junginiai, kurie nusėda vandenyje. Šiuo metu laivyba, palyginti su kitais ekonominiais sektoriais, yra mažai reguliuojama taršos atžvilgiu. Iš žvejybinių laivų išmetama priegauda didina pūvančių medžiagų kiekį jūros dugne, jų daugėja ir dėl poilsiautojų gausos vasaros metu. Į vandenį patenkančių medžiagų kiekio ribojimas gali sumažinti eutrofikacijos mastą. Ūkininkai turėtų susirūpinti fosforo kiekiu mėšle – jis neturi viršyti 25 kg vienam hektarui žemės.

Ateities prognozės

Šių metų duomenimis, 63 proc. Lietuvos vandens telkinių yra geros būklės, ir matyti akivaizdus pagerėjimas – prieš ketverius metus tokių buvo tik 54 proc. 2014–2020 metais numatoma Kaimo plėtros projektų lėšomis įgyvendinti aplinkosauginius projektus ūkiuose, kurie turėtų pagerinti Baltijos jūros vandens būklę. Specialistų teigimu, svarbu yra ne tai, kas auginama juose, o kaip ir kokiais kiekiais tai daroma. Baltijos jūros regione didžiausi ūkiai priklauso Lenkijai, turinčiai daugiau nei 800 pramoninių paukštininkystės ir gyvulininkystės ūkių kompleksų, kiek mažiau jų yra Baltarusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Pastaraisiais dešimtmečiais įdėta daug pastangų dideliems ūkių kompleksams kontroliuoti. Nors iki šiol nepavyko pasiekti norimų rezultatų, specialistų prognozė yra optimistiška. Įvairūs vandens valymo įrenginiai įrengti ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse, o tai tikrai turi įtakos jūros vandens būklei. Įvairūs įgyvendinami projektai sudaro sąlygas ūkininkams gauti pakankamai informacijos apie atsakingą ūkio plėtojimą, tai ateityje turėtų mažinti Baltijos jūros taršą. Prie Baltijos jūros išsaugojimo galime prisidėti kiekvienas – atsisakyti priemonių, kurių sudėtyje yra fosforo, atsakingai užsiimti žemdirbyste ir domėtis įvairiomis alternatyvomis.

Algimanto Bakšio nuotr.

Ekologinė upių būklė DIANA LIETUVININKĖ

aip žmogaus kraujo tyrimai perspėja apie gresiančias ligas, taip ir Lietuvos upių vandenys yra svarbus aplinkos kokybės indikatorius, atskleidžiantis ekosistemai bei mūsų sveikatai pavojingas vietas. Siekdama išsiaiškinti Nemuno ir Neries ekologinę būklę, VšĮ „Rūpi“ trejus metus stebėjo ir savarankiškai atliko paviršinio vandens tyrimus, atskleidusius galimai silpnąsias mūsų aplinkos vietas.

Upių ekologinės būklės tyrimas atskleidė vandens taršos tendencijas, Nemunui tekant greta apgyvendintų teritorijų bei žmonių vykdomų veiklos vietų. Pasirinkti šie rodikliai: buitinių ir pramonės nuotekų rodiklis (BDS) ir amonis (indikacinis galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis rodiklis). Pagal juos upės vandens būklė galėjo būti įvertinta kaip „labai bloga“, „bloga“, „vidutinė“, „gera“ arba „labai gera“. Biocheminiam deguonies suvartojimui taikomas ekologinės būklės vertinimo kriterijus,

kai upė atitinka labai gerą ekologinę būklę – BDS7 <2,3 mg/l. Viršijus šį rodiklį, kyla vandens kokybės problemų, nes vandenyje esantys mikroorganizmai suvartoja ištirpusį deguonį, todėl žūsta žuvys. Šiais metais paimti devyni paviršinio Nemuno vandens mėginiai nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės ir penki Neries upės mėginiai. Vertinant ekologinę upių vandens būklę, rodikliai buvo lyginami su gerai žinomu, vizualiai švariu, tačiau gausiai žmonių lankomu Galvės ežero vandeniu Trakų mieste.

OZONAS

→

Pateiktame grafike matyti, kad BDS7 koncentracija (buitinės ir pramoninės nuotekos) Nemune ties siena su Baltarusija neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų (būklė „labai gera“, kai BDS7 rodiklis mažesnis nei 2,30), įtekančio vandens užterštumas nuotekomis šioje vietoje viršijamas net du kartus (rodiklis BDS7 prie Baltarusijos sienos tyrimo metu – 5,5+0,5) . Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad į Lietuvos teritoriją įtekantis vanduo jau yra užterštas, tačiau prie Alytaus šis rodiklis dar pablogėja (BDS7 – 6,4+0,6). Nors įtekančio vandens kokybė iš Baltarusijos uždavė naujų klausimų, tampa aišku, kad prie Druskininkų, Alytaus ir Prienų kasmet ji vis blogėja. Prieš trejus metus prie Alytaus užterštumas buitinėmis ir pramoninėmis nuotekomis buvo tris kartus mažesnis nei šiais metais (BDS7 2013 m. – 2,2+-0,2, 2015 m. – 4,9+-0,4, 2016 m. – 6,4+0,6).

Šiais metais didžiausia amonio koncentracija (vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis) aptikta prie Alytaus (0,151+0,015), prieš Kauno HE (0,159+0,016) ir Jurbarke (0,168+0,016), kuriame leistiną normą (būklė „labai gera”, kai rodiklis mažesnis nei 0,1) ji viršija net šešis kartus.

Pagrindinės vandens tyrimo išvados:

1. 2.

Palyginus 2013, 2015 ir 2016 metų BDS7 rodiklius matyti, kad šiemet užterštumas prie Druskininkų, Alytuje ir Prienuose išaugo tris kartus.

Nedideli amonio elemento kiekiai vandenyje (0,0125–3,0 mg/l) pražūtingai veikia daugelį žuvų rūšių. Tarpinis amonio oksidavimo produktas – nitritai (NO2) – yra kenksmingas vandens organizmams. Jei neįsisavintos trąšos lieka dirvoje, jos skverbiasi gilyn ir užteršia gruntinį vandenį. Nitritais ar nitratais užterštas gruntinis vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, taršą galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais.

Iš Baltarusijos įtekančio Nemuno vandens užterštumas išaugo net tris kartus (pagal nuotekų ir pramoninės veiklos rodiklį BDS7). Nustatyta, kad didžiausi upių vandens užterštumo rodikliai buvo fiksuojami prie Alytaus ir Prienų. Leistina norma šiose vietose viršijama du kartus. Didžiausias Nemuno amonio rodiklis (trąšos, pramoninė veikla) aptiktas prie Alytaus (0,151+0,015), priešais Kauno hidroelektrinę (0,159+0,016) ir prie Jurbarko (0,168+0,016), tačiau šiuos rodiklius vis dar galima įvardinti kaip leistinus (būklė „labai gera“ mažiau nei 0,1, „gera“ – 0,10–0,20). 2016 metais vertinant upių vandens kokybę, galima teigti, kad Neries ji yra geresnė nei Nemuno. Neryje (Buivydžių seniūnijoje, už Europos parko, Šilo, Jonavoje, Kauno santakoje iš Neries) imtų mėginių rezultatai buvo įvertinti kaip „labai geri“.

2016

VšĮ „Rūpi“ Nemuno būklės tyrimas (BDS7)

GALVĖS EŽERAS

IŠ RUSNĖS

JURBARKAS

PRIE VILKIJOS

PRIEŠ KAUNO HE

UŽ PRIENŲ

PRIE PRIENŲ

UŽ ALYTAUS

PRIE ALYTAUS

PRIEŠ DRUSKININKUS

GALVĖS EŽERAS

IŠ RUSNĖS

JURBARKAS

PRIE VILKIJOS

PRIEŠ KAUNO HE

UŽ PRIENŲ

PRIE PRIENŲ

UŽ ALYTAUS

PRIE ALYTAUS

PRIEŠ DRUSKININKUS

2013

2015

Leistina norma

Švaraus vandens Žemėje mažėja, todėl rekomenduojame laikytis principo – rūpintis Lietuvos upėmis kiekvieną dieną, rinktis sąmoningus ir aplinkai nekenksmingus sprendimus.

Namai Pirkime mažiau. Nesaikingas produktų, kurių gamybos procese buvo teršiamas vanduo, vartojimas taip pat prisideda prie upių ir ežerų taršos. Rinkimės skalbimo miltelius be fosfatų. Saikingai naudokime vandenį: dušas vietoje vonios, valydami dantis užsukime čiaupą.

Automobilis

Savo kieme

Įprasta manyti, kad automobiliai teršia orą, tačiau jiems prižiūrėti reikia benzino, alyvų, valiklių, kurių su lietumi gali patekti į vandens telkinius. Automobilių atliekas (alyvą) atiduokime į specializuotas surinkimo vietas.

Saugokime medžius.

Ypač žalinga automobilius plauti greta vandens telkinių arba kiemuose. Užuot vykę automobiliu, rinkimės dviratį. Juo galėsite minti ir visai šalia upės esančiais keliukais bei mėgautis gamtos grožiu.

Pramogos upėse Maudydamiesi upėse ir ežeruose nenaudokime putojančių šampūnų.

Kaimo vietovėse, sodų bendrijose bei visur, kur nėra centralizuotos nuotekų kanalizacijos, pasirūpinkime profesionaliu nuotekų išvežimu. Pasidomėkime, kur mūsų rajone galima priduoti pavojingas atliekas. Netvarkingai paliktos jos gali užteršti netoliese esančią upę, gruntinius vandenis.

Rinkimės vietinių veislių augalus, kurie prisitaikę prie mūsų klimato, todėl atsparesni kenkėjams, jiems reikia mažiau trąšų. Saikingai naudokime laistymui skirtą vandenį. Kompostuokime, kompostą naudokime tręšti ir drėgmei sulaikyti. Žiemos metu ledą tirpdykime ne druska, o naudokime smėlį. Ji ne tik užteršia vandenį, bet ir žudo augalus.

Natūraliuose vandens telkiniuose indų neplaukime su plovikliais.

Pagal galimybes vaisius ir daržoves užsiauginkime patys. Jei jūsų žemdirbystės laukas ribojasi su upe ar ežeru, lysves įrenkite 5–10 metrų atstumu nuo upės ar ežero pakrantės.

Pramogaudami gamtoje rinkimės daugkartinius indus.

Maistas

Rinkimės neputojančius šampūnus. Buitinę chemiją keiskime soda ir actu. Aštraus kvapo chemija ne tik kenkia ją naudojančiam žmogui, sukelia alergiją, bet ir patekusi į vandens telkinius žudo ten gyvenančius organizmus.

Saikingai naudokime trąšas.

Poilsiaudani gamtoje šiukšles visuomet pasiimkime su savimi.

Geri darbai Apie sąmoningų pasirinkimų poveikį gamtai nuolat kalbėkime su vaikais. Juos nuo mažų dienų mokykime pagarbos gamtai, ugdykime teigiamus įpročius. Savanoriaukime valydami upes.

Atnaujinkime nuotekų valymo įrenginius, nes upių vandens taršai įtaką daro prastai išvystyta miestų, miestelių ir gyvenviečių nuotekų sistema.

Apie pastebėtus upės ar ežero vandens pakitimus (kvapą, spalvą, skaidrumą) praneškime specialistams.

Viešbutyje vandenį naudokime saikingai ir atsakingai.

Kartu su draugais, bičiuliais, kolegomis praleiskime daugiau laiko gamtoje. Žmonės saugo tai, ką supranta ir pamilsta.

Auginkime daržoves, mažiausiai veikdami aplinką (naudodami kuo mažiau arba atsisakydami cheminių trąšų). Domėkimės augintojų požiūriu į gamtos išsaugojimą, naudojamas trąšas. Valgykime mažiau mėsos, nes vandenį labiausiai teršia netvarkingai įrengtos gyvulių fermos. Maisto produktus pirkime iš pažįstamų ūkių. Rinkimės ekologišką produkciją, kuri auginama naudojant gerokai mažiau trąšų. Vartodami ją ne tik rūpinamės savo ir šeimos sveikata, bet ir prisidedame prie aplinkos taršos mažinimo.

Pasinaudokime socialiniais tinklais, kad suburtumėme bendraminčius geriems darbams, kurie saugo gamtą. OZONAS

tema

L O R E TA P U S K U N I G Ė

Saulė šviečia visiems J

au nuo antikos laikų žmogaus gerovė buvo didžiausia siekiamybė. Gerovės samprata apibrėžiama gana paprastai, tai – aprūpinimas materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, žmogaus pasitenkinimas savimi ir įvairiomis gyvenimo sritimis. Apibrėžimas yra aiškus ir daugumai suprantamas, tačiau pernelyg abstraktus. Ilgą laiką žmogaus gerovės samprata buvo nagrinėjama tik filosofiniu lygmeniu, vos prieš kelis dešimtmečius šio darbo ėmėsi psichologai bei sveikatos mokslų atstovai. Jie ieško ne žmogaus problemų priežasčių ir jų sprendimo būdų, bet veiksnių, kurie padaro žmogų laimingą. Taigi kas lemia žmogaus gerovę? Ar laimę gali atnešti turtas?

Asmenybės bruožai padeda pasiekti gerovę Jau prieš kelis dešimtmečius psichologai ir sociologai nustatė, kad materialinė gerovė neužtikrina žmogaus pilnatvės jausmo, o subjektyvios gerovės samprata yra gana nauja nagrinėjama sritis. Amerikos psichologo Edwardo Dienerio teigimu, subjektyvią 12

žmogaus gerovę sudaro trys svarbiausi komponentai: bendras pasitenkinimas gyvenimu, teigiamas ir neigiamas emocingumas. Jo manymu, gyvenimo pilnatvę jaučiantis žmogus į daugelį išgyvenimų reaguoja pozityviai, o neigiamą emocingumą nustumia į šalį. Kaip priimami gyvenimo iššūkiai, priklauso nuo asmenybės bruožų – bėgant laikui jie ne itin keičiasi. Psichologų teigimu, subjektyvios gerovės vertinimui didelės įtakos turi penkios svarbiausios savybės, kitaip dar vadinamos didžiuoju penketu. Šį terminą 1981-aisiais pasiūlė amerikiečių psichologas Lewis Goldbergas. Vienas svarbiausių didžiojo penketo bruožų – ekstravertiškumas. Ekstravertai yra linksmi, optimistiški, jiems svarbus bendravimas su kitais, paprasta užmegzti naujus ryšius, todėl jie dažnai pasinaudoja atsirandančiomis galimybėmis. Kita savybė – neurotiškumas, kuris apibūdinamas kaip emocinio stabilumo priešingybė. Neurotiški žmonės neretai turi nerealių svajonių, kurių taip ir neįgyvendina. Neurotikai dažnai pasižymi neigiamomis emocijomis: liūdesiu, gėda ar kalte. Sąmoningi žmonės yra

motyvuoti, kryptingai siekia savų tikslų, nestokoja optimizmo, sugeba valdyti savo įgeidžius. Sutarūs asmenys yra altruistiški ir užjaučiantys, siekiantys padėti. Jie vengia kritikuoti kitus, nesivelia į konfliktus. Penktasis bruožas – atvirumas patirčiai, kuris siejamas su lakia vaizduote, smalsumu ir naujovių paieška. Amerikiečių psichologų Paulo Costa’os ir Roberto R. McCrae’aus tyrinėjimai parodė, kad ekstravertiškumas ir neurotiškumas yra dvi savybės, galinčios lemti subjektyvią gerovę – pirmoji siejama su teigiamų, o antroji – neigiamų emocijų patyrimu, todėl abi sudaro pusiausvyrą. Kitų psichologų tyrimai tai tik patvirtino.

Svarbiausi subjektyvios gerovės veiksniai Paklausti, kas garantuotų asmeninę laimę, daugelis atsakytų, kad staigus praturtėjimas būtų tai, ko jam reikia. Harvardo mokslininkų tyrimas parodė, kad net 80 proc. žmonių mano, jog jiems laimę atneštų staigus praturtėjimas, o 50 proc. apklaustųjų norėtų būti žinomi ir įtakingi. Vis dėlto žmogaus gerovės tyrimai rodo, kad pinigai negarantuoja asmeninės laimės. Besaikis noras turėti kuo daugiau pinigų dažnai apibūdinamas kaip materializmas. Tai nėra nauja tyrimų sritis, ji domino ir senovės filosofus. Buvo teigiama, kad materialinės naudos siekimas trukdo pasiekti laimę. Šiandien dažnai materializmas tampa mokslininkų diskusijų priežastis: vieni jį apibrėžia kaip teigiamą dalyką, skatinantį žmogų tobulėti, kiti mano, kad jis gali turėti neigiamų pasekmių ir neleisti pasiekti asmeninės gerovės. Neigiamą poveikį patvirtina atliktų tyrimų rezultatai: materializmas gana dažnai turi įtakos asmens nepasitenkinimui gyvenimo lygiu, socialiniu statusu. Teigiama, kad dideli norai ir mažos galimybės lemia prastą žmogaus savijautą, nes pernelyg aukšti ir ne visada realūs tikslai žlugdo asmenybę. Dar 1976 metais atlikti tyrimai atskleidė, kad tik 15 proc. žmogaus pasitenkinimo gyvenimu lemia pajamų dydis. Aiškėja tendencija, kad kuo aukščiau vertinami sveikatos rodikliai, tuo geriau asmuo vertina subjektyvią gerovę. Prieš kelis dešimtmečius teigta, kad laimingiausi yra sveiki, išsilavinę, ekstravertiški, gaunantys geras pajamas, religingi, susituokę žmonės, nepaisant jų amžiaus, intelekto lygio ir gyvenamosios vietos, tačiau šiandien abejojama šio apibrėžimo tikslumu. Santuoka arba gyvenimas kartu nesusituokus negarantuoja asmens gerovės – mokslininkų teigimu, tai paaiškina tik vieną procentą laimės dispersijos.

ne pinigai ar jų karjeros laimėjimai, bet sėkmingi tarpusavio santykiai. Žmones teigiamai veikia socialiniai ryšiai: užmezgę sėkmingus santykius jie tampa fiziškai sveikesni ir gyvena ilgiau. Vis dėlto santuoka negali garantuoti geros savijautos: jei nėra darnos, poveikis sveikatai yra labai žalingas, gali pakenkti dar labiau nei vienatvė. Tarp apklaustų aštuoniasdešimtmečių sveikiausi buvo tie, kurie jautėsi patenkinti tarpusavio santykiais. Tyrimo dalyvių teigimu, šilti santykiai leidžia lengviau ištverti fizinį skausmą, kurį sukelia ligos, todėl jų bendras pasitenkinimas gyvenimo kokybe buvo kur kas aukštesnis nei tų, kurie nejautė pasitenkinimo savo santykiais. Deja, net vienas iš penkių amerikiečių jaučiasi vienišas, dėl to gyvenimo kokybės rodikliai yra kur kas žemesni. R. Waldingeris teigia, kad saugūs ir darnūs santykiai veikia tarsi smegenų apsauga – pasitenkinimas jais lemia savijautą sulaukus senatvės. Tai gali turėti įtakos budresniam protui ir geresnei atminčiai.

Asmens gerovė Lietuvoje 2011–2012 metais Lietuvoje „Baltijos tyrimai“ atliko gyventojų apklausą, kuria siekta nustatyti, kas lemia asmeninę žmogaus gerovę. Tyrimas atliktas 36-iuose Lietuvos miestuose ir 62-uose kaimuose, jame dalyvavo 1202 asmenys (16–89 metų). Įdomu tai, kad vyresni žmonės santykius su artimaisiais ir pasitenkinimą gyvenamąja vieta vertino aukščiausiai, tačiau kiti rodikliai buvo prastesni. Tikinčiųjų bendros gerovės rodikliai buvo aukštesni nei asmenų, laikiusių save ateistais. Paaiškėjo, kad Lietuvoje žmogaus gerovei itin svarbus veiksnys yra išsilavinimas. Manoma, kad taip yra dėl to, jog išsilavinęs žmogus turi didesnę pasirinkimų laisvę, yra mažiau priklausomas nuo kitų. Asmenys, kurių darbingumas sumažėjęs dėl sveikatos problemų, savo gerovę vertino kur kas prasčiau nei teigę esantys užsiėmę ir nesiskundžiantys sveikatos problemomis. Lietuvoje laimingiausi yra susituokę žmonės, prasčiausiai gerovę vertino išsiskyrę ir našliai. Kaip bebūtų, vis dažniau poros pasirenka gyvenimą kartu nesusituokus, 2011 metų duomenimis, beveik trečdalis vaikų gimė ne santuokoje, tačiau tai neturėjo įtakos asmeninės gerovės vertinimui. Finansinė padėtis taip pat nebuvo svarbiausias gerovės rodiklis, tačiau didesnį pasitenkinimą gyvenimu jaučia negaunantys socialinių išmokų. Galima daryti išvadą, kad laimingiausi mūsų šalies gyventojai yra savarankiški, užimti ir nepriklausomi nuo gaunamų pašalpų.

Išsamiausia gerovės studija

Gerovę galime pasiekti patys

Harvardo universiteto psichiatras ir psichoanalitikas Robertas Waldingeris yra jau ketvirtasis 75-erius metus trunkančios studijos vadovas. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kas padaro žmones sveikus ir laimingus. Iš 724 vyrų, dalyvavusių tyrime, šešiasdešimt iki šiol yra gyvi, į tyrimą įtraukti ir 2000-aisiais gimę vaikai. Nuo 1938 metų pradėtos stebėti dvi jaunuolių grupės: Harvardo universiteto antrakursiai ir berniukai iš skurdžiausio Bostono rajono, dauguma gyvenusių nuomojamuose butuose be vandentiekio. Suaugę tyrimo dalyviai tapo fabrikų darbininkais, medikais, teisininkais, vienas – JAV prezidentu. Kai kurie susirgo šizofrenija, turėjo bėdų dėl alkoholizmo. Kiekvienais metais tyrimo dalyvių buvo klausiama apie jų darbą, šeimą, sveikatą, o kad rezultatai būtų tikslesni, analizuojami ir medicininiai įrašai. Tyrimų rezultatai leido padaryti išvadą, kad sveikus ir laimingus žmones daro

Lietuvoje ir kitose šalyse atlikti tyrimai leidžia manyti, kad savarankiškumas, pasitenkinimas savo veikla ir santykiais su kitais asmenimis yra tai, kas užtikrina asmeninę žmogaus gerovę. Atrodytų, visai nedaug, ko reikia žmogui. Humanistinės psichologijos pradininkai teigė, kad žmogaus laisva valia gali lemti jo paties gerovę, nes kiekvienas turi galimybę savarankiškai priimti sprendimus, kurie užtikrintų jo asmeninę laimę. Ne turtai ar šlovė garantuoja asmeninę laimę, o tarpusavio santykiai bei asmens veikla. Visa tai tikrai galime susikurti patys. Šią situaciją puikiai apibendrina žymaus JAV rašytojo Orosono Mardeno Swetto mintis: „Visiems šviečia saulė, tiktai mes patys nusigręžiame nuo jos. Jeigu mes gyvename paunksmėje, vaikščiojame tamsiuose rūsiuose, kur saulė negali rasti, tai – mūsų pačių kaltė“.

OZONAS

tema

I E VA B A C H T I A R O VA

Būdas prabilti apie psichikos ligas E

koterapeutas ir fotografas Andy Mcgeeney neseniai išleido knygą „With Nature in Mind“ (liet. „Mintyse su gamta“). Tai – pirmasis gamtos svarbą įrodantis vadovėlis psichikos sveikatos profesionalams. Su knygos autoriumi kalbamės apie ekoterapijos kilmę ir reikšmę įsitempusiam žmogui bei bandome išsiaiškinti, kaip grįžti į gamtą. Paaiškinkite, kas yra ekoterapija ir kokios jos šaknys? Aš ekoterapiją apibrėžiu kaip gilesnį ryšį su gamta, dėl kurio jaučiamasi geriau. Jos šaknys – psichologijos, psichoterapijos, gamtos suvokimo srityse. Terminas dar nėra tiksliai apibrėžtas, tad kiti žmonės gali paaiškinti ir kitaip. Ar ekoterapija yra svarbi šiais laikais. Kodėl? Daugelis įrodymų patvirtina, kad buvimas gamtoje visada teigiamai veikia žmones. 99 proc. mūsų egzistencijos mes glaudžiai gyvenome laukinėje gamtoje kaip medžiotojai rankiotojai. Mūsų protėviai žinojo, kokia vieta yra tinkama gyventi ir klestėti. Įgimtas žinojimas ir trauka gamtai mumyse vis dar yra, tiesiog neišvystytas miestiečių. Jie yra slegiami streso, bet nežino, kaip atgauti gerą savijautą būnant gamtoje. Mūsų industrinė kultūra yra labiausiai paveikta streso, taigi ekoterapija ypač svarbi visiems šiame moderniame amžiuje. Kaip susidomėjai ekoterapijos sritimi? Nuo mažų dienų jaučiau stiprų ryšį su gamta. Mano vaikystės atsiminimai yra kupini etapų, kai buvau visiškai susižavėjęs kitų gyvų būtybių – nuo skruzdėlių iki jūros plukių ir sodo paukščių – gyvenimu. Užaugau manydamas, kad esu keistas, paauglystės metais šią savo pusę slėpiau nuo daugumos žmonių. Maždaug prieš 25 metus dalyvavau mokymuose su Joanna Macy, viena iš nuostabiausių asmenybių, kurią kada nors esu sutikęs. Jei nesate apie ją girdėję, būtinai pasidomėkite. Tada supratau, jog esu ne

vienas, yra daugiau žmonių kaip aš. Tarsi išsinėriau iš savo odos ir jaučiausi išlaisvintas, panašiai kaip kartais homoseksualūs žmonės apibūdina jausmą, kai jie prisipažįsta tokie esą. Aš pagaliau galėjau tvirtai valdyti savo dovaną, jei galima taip pavadinti, jaučiau galintis ja pasidalinti su kitais. Ekoterapijos veiklos pradžioje beveik viską sukūriau pats, pritaikydamas įvairiausių sričių patirtį. Sąmoningumo meditacija yra mano darbo kertis, didžiąją savo gyvenimo dalį reguliariai meditavau. Aš jaučiau, kad man ypač svarbu dirbti su tais, kurie yra patyrę psichinių ir emocinių kančių. Jiems labiausiai to reikia, tačiau ekoterapija yra naudinga kiekvienam. Kokie pagrindiniai elementai turi įtakos mūsų gerovės būsenai? Didžiausi veiksniai, darantys įtaką psichikai ir mūsų gerovei, yra sociologiniai. Labai liūdna matyti tiek daug žmonių, kurie nori tapti globalaus kapitalizmo dalimi. To siekdami, jie turi atsisakyti savo pilnavertės, turtingos kultūros ir stebėti, kaip naikinamos jų bendruomenės. Beveik neišvengiamai jie keliasi gyventi į miestą ir praranda kontaktą su gamta. Didžiausios psichikos sveikatos problemos aptinkamos tose visuomenėse, kuriose yra ryškiausia nelygybė – JAV ir Jungtinė Karalystė yra sąrašo viršuje. Ekoterapija prasidėjo šiose šalyse būtent dėl to, kad jose gyvena labiausiai nefunkcionuojančios ir streso prislėgtos bendruomenės, tad ir rasti išeitį iš šios problemos buvo labai svarbu. Mums taip pat reikia rūpintis mityba ir fiziniu pasirengimu, mokytis apie save iš konstruktyvios savistabos ir būti sąmoningesniems. OZONAS

→

tema

PATARIMAI Andy McGeeney knygoje yra daugiau nei šimtas ekoterapijos pratimų su aiškiomis instrukcijomis. Pateikiame kelis patarimus.

Tyrimai rodo, kad po keturių minučių vaikščiojimo miške žmogaus fiziologija pasikeičia ir nurimsta. Taigi tiesiog buvimas gamtoje, nieko kita nedarant, yra savaime sveika.

Galite pagerinti potyrius sulėtėdami, atverdami visus pojūčius ir tapdami sąmoningesni.

Atidėkite visas mintis į šalį ir leiskite sau mėgautis gamtos malonumais. Sustokite ir dešimt minučių atidžiai žiūrėkite į žydintį augalą: jo spalvas, formą, detales, kvapą ir skonį. Svarstykite, kaip jis susijęs su aplinka, kaip gyvena ir su kokiais iššūkiais jam gali tekti susidurti.

Eikite į parką ir stebėkite vieną paukštį ar gyvūną, tiesiog sėdėkite ir tapkite juo. Įsivaizduokite, kaip jis jaučia pasaulį.

Su grupe išvažiuokite į gamtą ir susitarkite eiti tyliai, nekalbėti dešimt minučių. Eikite iš lėto ir po to pasidalinkite savo pojūčiais.

Lauke vaikščiokite be batų ir kojinių, ką jaučiate? Ar galite tai padaryti nežiūrėdami žemyn, patikėdami savo kojoms papasakoti jums apie žemę, kuria žengiate?

Ryšio su gamta atradimas turi beribių galimybių ir yra puikus iššūkis jūsų kūrybinėms galioms. Tai daryti yra labai gera.

Kasmet vienas iš keturių žmonių JK patiria psichinės sveikatos problemų, Lietuvoje šis skaičius taip pat auga. Tačiau psichikos ligos vis dar yra tabu. Ar ekoterapija gali tapti priemone apie tai pradėti pokalbį? Manau, gali. Supratimas apie psichikos gerovę turi ištrūkti iš uždaro medicinos profesionalų rato. Juk yra kontinuumas nuo labai sąmoningos, patenkintos ir mylinčios būsenos iki psichozės. Mes visi esame kažkur išilgai tos linijos, judame ja aukštyn ir žemyn per visą savo gyvenimą. Žmonių, turinčių diagnozuotų psichikos sutrikimų, paženklinimas ir atskyrimas dažnai paveikia tuos, kurie jų neturi, ir priverčia nematyti savo asmeninių psichikos problemų. Mūsų kultūra į sąmoningumą vis dar žiūri kaip į pataikavimą, o ne būdą mūsų atsparumui didinti. Šiandien JK yra labai mažai žmonių, gyvenančių be streso, tačiau daugeliui tai vis tiek yra tabu. Kadangi ekoterapija skirta visiems, manau, ji gali būti geras būdas pripažinti, kad psichinė sveikata taip pat aktuali visiems. Kuo ekoterapija gali būti naudinga kasdieniame gyvenime? Apžvalgą apie teigiamą ryšio su gamta efektą ir konkrečius pavyzdžius apie žmones, kurie kenčia nuo streso, nerimo ir depresijos, galite rasti mano knygoje. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad gamtos vaizdas pro langą daro įtaką studentų studijų kokybei, kalinių elgesiui ir pasveikimo po fizinių negalių laikui. Reguliariai vaikščioti gamtoje yra labai sveika, net yra įrodymų, kad vairuoti automobilį gatvėse, kuriose auga medžiai, kelia mažiau streso. Miesto planuotojai turėtų į tai atkreipti dėmesį. Kokių sulauki tavo užsiėmimų ir sesijų dalyvių atsiliepimų? Akivaizdu, kad žmonės, kurie ateina į ekoterapiją, yra sąmoningai nusprendę tai daryti ir jų atsakymai yra subjektyvus pavyzdys. Bet atsiliepimai yra visuotinai teigiami. Niekas, netgi išgyvenantys psichikos krizę, niekada nepasakė, kad tai buvo laiko švaistymas. Dar smagiau yra išgirsti apie transformacijas, pokyčius, kuriuos žmonės patyrė užsiėmimuose. Pastebiu stiprų transpersonalinės psichologijos poveikį, kai kurie vartoja žodį „dvasinis“, norėdami tai apibūdinti. Todėl nenuostabu, kad žmonės man sako tokius dalykus: „pagaliau žinau, ką noriu daryti su savo gyvenimu“ arba „nusprendžiau, kas man svarbiausia šiuo metu“ ir „taip nesijaučiau nuo vaikystės, pajutau be galo gilų ryšį su gamta“. Dienos pabaigoje iš žmonių veidų galiu pasakyti, kad jie yra ramūs ir susikaupę. Ekoterapija skiriasi nuo kitų gydymo rūšių – tai yra daugiau nei vien tik galvojimas apie asmeninių problemų sprendimą. Ar manai, kad ji turi galią priversti žmones labiau rūpintis gamta, galbūt net paversti juos aktyviais aplinkosaugininkais? Taip. Duomenys rodo, kad, jei vaikai skatinami pajusti ryšį su gamta, jie užauga labiau suinteresuoti tuo, kas vyksta mūsų pasaulyje. Dalis mūsų problemos, bandant nugyventi gerą gyvenimą, yra individualizmas. Tai yra kapitalistinio mąstymo, vartotojiškumo, konkurencijos ir egoizmo kertis. Dauguma žmonių rūšiuos atliekas, nes yra toks įstatymas, tačiau mes turime pasikeisti iš vidaus, kad tikrai rūpintumėmės mūsų aplinka. Juk prieš rasdami motyvaciją kažką saugoti turite tą kažką pamilti. Ekoterapija dirba emociniu lygmeniu ir todėl peržengia tą ribą, kai manome, kad aplinka yra atskirta nuo mūsų. Galbūt mes taip pat turėtume būti gailestingi tiems, kurie nesupranta, kaip svarbu išsaugoti gamtą. Vienas iš būdų pradėti šį procesą yra pripažinti, kad mes visi turime dalelę savyje, kuri pyksta ant viso pasaulio, nenori rūpintis sveikata ir kuriai kartais visiškai nusispjauti ant mūsų planetos.

Esi linkęs ekoterapijos sesijas rengti grupėje. Ar jos padeda atrasti ir pagerinti tarpusavio ryšį? Mes esame socialinės būtybės, kaip babuinai ir šimpanzės. Dalyvavimas grupėje yra žingsnis, padedantis suvokti, jog esame platesnės ekosistemos, svarbios mūsų gyvenimui ir gerovei, dalis. Aš skatinu žmones pamatyti gamtą kituose dalyviuose, patvirtinti mūsų bendrą žmogiškumą. Paprasčiausiai žvelgdamos į svetimas akis, mūsų pačių akys gali prisipildyti dėkingumo ašarų. Taigi ryšys egzistuoja tarp gamtos ir asmens bei pačių žmonių, bet koks šios sąsajos atskyrimas yra nenatūralus. Aš nesu iš tų, kurie tiki, kad mūsų planeta būtų geresnė be žmonių. Jei mums nepavyks prisitaikyti prie gamtos dėsnių, mes tiesiog išmirsime ir tapsime dar vienomis iškasenomis. Joanna Macy šneka apie didįjį pasikeitimą. Ar galime pakeisti mūsų industrines visuomenes? Sutinku su Naomi Klein, kad mes privalome kreipti politiką tolyn nuo neoliberalizmo, o žmonės turi suvokti, kad globalinis atšilimas mus sunaikins, jei nieko nesiimsime. Didelės gamtos stichijos problemos suburs žmones kartu ir padės sukurti kultūrą, kurioje įsivyraus harmonija su gamta.

Žalios erdvės mažina psichinius sutrikimus, žmonės dažniau reguliariai mankštinasi tokioje aplinkoje.

Galimybė matyti gamtą pro langą gali didinti gerovę ir mažinti nedarbingumą dėl ligos.

Pabaigai šiek tiek filosofinis klausimas iš tavo naujosios knygos: ekoterapija yra pabėgimas ar grįžimas? Ėjimas į gamtą gali būti pabėgimas nuo įtempto gyvenimo. Kai buvau jaunas, po sunkios psichologijos dėstymo savaitės savaitgalį aš tiesiog privalėdavau važiuoti į mišką. Buvau kaip šuo, kuriam reikia palakstyti. Gamta nieko nereikalavo, ji buvo rami ir spalvinga, ir aš kartais sugebėdavau įsižiūrėti į kažką neįprasta. Bet galų gale supratau, kad mano laikas gamtoje buvo labiau grįžimas į gamtą nei pabėgimas. Ta mano laukinė asmenybės dalis jautėsi gamtoje kaip namie – būtent taip ir suprantu ekoterapijos efektą. Ji nukelia mus į tam tikrą esminę egzistavimo vietą, ji leidžia mums jaustis, kad esame kažko didesnio, senesnio ir išmintingesnio nei mūsų individualus protas dalis. Jeigu tik pavyks atsiverti, taip jausitės gamtoje.

Buvimas gamtoje stiprina socialinius vaiko gebėjimus, duoda pasitikėjimo rizikuoti ir tyrinėti.

Po streso kupino laikotarpio žmonių mąstymo pajėgumas greičiau atsigauna pabuvus gamtoje.

Galimybė matyti medžius pro palatos langą žymiai sutrumpina paciento viešnagę.

Po vos keturių minučių buvimo tarp medžių asmens širdies plakimo dažnis gerokai nukrenta. OZONAS

tema

EglÄ&#x2014;s PlytnikaitÄ&#x2014;s iliustr.

AUDRA BAJORINAITĖ

Etiketės, nutylinčios vergovę

asiekėme tokį tašką, kai jau ne gyvename, o vartojame, ir esame ne žmonės, o vartotojai. Kai į mus viešojoje erdvėje nuolat kreipiasi kaip į vartotojus, natūralu, jog mūsų protuose vyksta pokyčiai, leidžiantys save nužmoginti ir atsiduoti tam, kas yra taip liaupsinama ir skatinama – vartojimui. Panašu, kad ir mada tapo tik dar vienu vartojimui skirtu produktu, taip nutolusiu nuo to, kuo dar ne taip seniai laikyta – menine išraiška tiek kuriančiajam, tiek besirenkančiajam, ką pirkti ir dėvėti. Mūsų žodynus papildė terminai „masinė mada“ ir „greitoji mada“, kurioje beliko tik prekių ženklai, jų žaižaruojančios reklamos, žaibišku greičiu besikeičiančios vis madingesnės kolekcijos ir, žinoma, mes – vartotojai. Retkarčiais pakritikuojame prekių ženklus, palyginame, kuris geresnis. Kartais paprunkštaujame priešais dar vieną kažkuo neįtikusį reklaminį plakatą. Dažnai pasiguodžiame, kokia prasta šiais laikais drabužių kokybė ir kaip tenka pirkti vis naujus daiktus. Tačiau visa ši kritika dažnai sklinda iš vartotojo, ne tiesiog žmogaus lūpų. Taip save nužmogindami mes kritikuojame ne žmones ir jų veiksmus, o prekę, už kurią mokame pinigus beveidėms korporacijoms, kurios tokios didelės, jog sunku apie jas kalbėti kaip apie žmones. Taip ir lieka mūsų kritiško žvilgsnio nepaliestas tylus anoniminis žmogus, pasislėpęs (gal greičiau – paslėptas) tolimame šios masinės prekybos grandinės gale, t. y. mūsų dėvimų drabužių gamintojas.

Vietoje įprastų dviejų dabar garsieji prekės ženklai vartotojus masina nuo aštuonių iki šešiolikos skirtingų kolekcijų per metus Gamybinė mados kūrimo dalis visiškai nužmoginta visuomenėje. Vienintelė indikacija, jog parduotuvėse kabančius drabužius kažkas kažkur pasiuvo, yra kilmės šalis, pagal įstatymus privalomai nurodoma etiketėje. Beveik visuomet – trečiojo pasaulio, dažniau skambanti kaip egzotika nei kelianti nerimą ar gilesnį susimąstymą. Na, o Kinija jau pati savaime tapo tam tikru prastos kokybės ir pigių prekių simboliu, apie tai dažniau išgirsi kalbant pašaipiai nei žmogiškai susirūpinus. Pabandykime praverti sunkias fabrikų, įsikūrusių trečiojo pasaulio šalyse, duris.

OZONAS

→

tema

MADOS INDUSTRIJA SKAIČIAIS 2,5 trln. $

Dydžio industrija.

80%

Visos mados insdustrijos dalyvių yra moterys.

Antra

Pagal dydį teršėja. Industrija atsakinga už 10% visų pasaulyje sukuriamčių šiltnamio efektą kuriančių dujų.

Antra

Industrija pagal suvartojamą vandens kiekį. 1 t medvilnės audinio pagaminti išeikvojama 250 m3 vandens. Dėl didelės industrijos taršos 700 mln. žmonių neturi prieigos prie švaraus vandens.

85%

Visų tekstilės gaminių atsiduria sąvartynuose. Tai yra apie 21 mlrd. tonų kasmet. Atliekos vidutiniškai sudaro 30 kg pagaminant 1 kg tekstilės medžiagos.

Pirmojo ir trečiojo pasaulių sandėris Nieko nebestebina, jog garsiausių Vakarų Europos ir JAV mados prekės ženklų kolekcijos materializuojasi trečiojo pasaulio šalyse. Tai – Šaltojo karo metu išskirtos šalys Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Okeanijoje, kurios nebuvo nei NATO narės, nei komunistinio bloko atstovės. Maždaug nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos jomis laikytos neindustrializuotos valstybės, pasižymėjusios žemu ekonominiu išsivystymu, statistiškai trumpesne gyvenimo trukme, paplitusiu skurdu ir ligomis. Nors tai ir nėra tiesioginiai šių regionų priskyrimo trečiajam pasauliui kriterijai, jose dažnai yra didesnis gimstamumas ir nusikalstamumas bei prastesnė teisėsaugos veikla nei pirmojo pasaulio šalyse. Todėl žmogaus teisių apsauga vis dar yra opi problema, o ne norma. Šiuo faktu bei milžinišku Vakarų pasaulio ekonominiu pranašumu naudojasi nesuskaičiuojama gausybė pirmojo pasaulio prekių ženklų. Šaltojo karo metu ekonomiškai išsivysčiusios šalys susirūpino politine besivystančio pasaulio pozicija ir nusprendė pasirūpinti jų likimu, kuris pastūmėtų jas į visuotinį modernizavimą ir ekonominę priklausomybę. Prasidėjo tikras labdaringų organizacijų ir vyriausybinės finansinės paramos įvairiausiomis formomis vajus. Šiais laikais ypač išryškėjo savanorystės neišsivysčiusiose šalyse programų gausa ir prieinamumas, iš dalies suformavęs atskirą sociologinį reiškinį „gap year“ (liet. laisvi metai). Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog šių šalių vystymosi tempai per šiuos kelis pažiūrėti didelio Vakarų pasaulio triūso dešimtmečius neįsibėgėjo. Taip galėjo nutikti ne tik dėl skirtingų kultūrinių plotmių puoselėjamų skirtingų vertybių, nelengvos tradicinės ekonomikos akistatos su industriniu kapitalizmu ir labdaringų bei socialinių organizacijų gausoje pasislėpusių itin daug neveiksmingų bei fiktyvių iniciatyvų. Trečiasis pasaulis, kurio dauguma valstybių – buvusios pirmojo pasaulio kolonijos, vystosi lėčiau veikiausiai dėl to, jog gausybė Vakarų industrijų yra tiesiogiai priklausomos būtent nuo milžiniško ekonominio pranašumo. Kitaip tariant, Vakarų dominavimas ir taisyklių bei kainų diktavimas globaliojoje rinkoje ir palaiko trečiųjų šalių, kurių negelbsti naftos ištekliai jų teritorijose, neišsivystymą. Giliomis tekstilės tradicijomis nuo seno garsėja daugelis šalių, dabar priklausančių trečiajam pasauliui – Indija, Nepalas, Indonezija, Peru. Globalūs mainai, kuriuose viena populiariausių prekių buvo būtent tekstilės gaminiai, tarpkontinentines jūras sėkmingai skrodė nuo seno. Net ir šiais laikais etiški prekybiniai Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos, Okeanijos ir išsivysčiusio pasaulio tekstilininkų, amatininkų bei menininkų santykiai yra ne tik įmanomi, bet ir kultivuojami Vakarų prekių ženklų bei mados namų, kurie vertina šias šalis dėl tradicijų, kaip būdą suteikti darbo vietiniams gyventojams ir progą jų tradiciniams menams bei amatams skleisti globaliu kontekstu. Tačiau tokie verslai mados industrijoje vis dar yra mažuma. Masinė mada, kurios esame apsupti, sukurta nuožmiai pažeidžiant žmogaus teises ir išnaudojant pigią darbo jėgą.

Audra Barijonaitė

Modernioji vergovė mados industrijoje 2013 m. duomenimis, pasaulyje gyveno 47 mln., 1860-aisiais JAV – iki 4 mln. vergų. Šiuolaikinės vergovės aukos gyvena visame pasaulyje, net ir išsivysčiusiose šalyse, tačiau vis dėlto daugiausiai jų yra trečiojo pasaulio regionuose – net iki 66 proc. Pietryčių Azijoje ir Okeanijoje. Indija pirmauja kaip šalis, turinti daugiausiai vergų, už jos rikiuojasi Kinija, Pakistanas, Bangladešas, Uzbekistanas ir kt. Apie 55 proc. vergų yra moterys ir mergaitės, apie 26 proc. – vaikai, daugiausia dirbantys domestifikuotose industrijose. Palyginti šiuolaikinę su senąja vergove JAV, šių laikų prekyba žmonėmis yra neįtikėtinai pigi, tačiau verslai – neįsivaizduojamai pelningi. Vergovė egzistuoja visose globaliose industrijose didesniais ar mažesniais mastais. Tekstilės, drabužių ir avalynės industrija yra viena pirmaujančių prekybos šakų, kurių gamyboje klesti modernioji vergovė bei kitaip pažeidžiamos įgimtos žmogaus teisės darbo kontekste. Net jei darbuotojams mokamas atlyginimas, kuris dažnai nesiekia oriam gyvenimui reikalingos sumos, darbo sąlygos bei sutarčių apribojimai dažnai prasilenkia su vakarietiškuoju sveiku protu. Tai atspindi Vakarų masėms priimtiną suvokimą, jog pas mus viskas vyksta daugiau mažiau pagal įstatymus, o, reikalui esant, galima pasikliauti žmogaus teisių apsaugos instancijomis, bet ten, toli Rytuose ir Pietuose, atrodytų, viskas vyksta kitose įstatymi-

nėse ir kultūrinėse plotmėse, kurių mums nesuprasti. Tačiau čia ir slypi esmė: suvokimas, jog kokiose skirtingose kultūrose begyventų, viso pasaulio piliečiai, turi teisę į žmogaus teisių apsaugą, žmogiškojo orumo ir sveikatos nežalojančias darbo sąlygas bei darbą, kuris pagal vakarietiškojo industrializuoto kapitalizmo bei ekonominės gerovės siekius užtikrintų galimybę ne tik gyventi iš minimalaus atlyginimo, bet ir džiaugtis gyvenimu už darbovietės ribų. Žinoma, šie tikslai net ir išsivysčiusiose valstybėse vis dar nėra lengvai pasiekiami, tačiau vergovė, kaip darbo pobūdis, čia nėra visuotinai priimtina kaip neišvengiamybė. Nelegalūs emigrantai yra viena iš pažeidžiamiausių socialinių grupių, kurios dažniausiai tampa moderniosios vergovės aukomis išsivysčiusiose šalyse: JAV, Vakarų Europos bei Vidurio Rytų valstybėse. Tačiau labiau tikėtina, kad šie atvejai, deramai demaskuoti, bus paviešinti ir eliminuoti teisėsaugos, nors tai iš dalies ir reikštų nelegalių emigrantų deportaciją į šalis, kuriose žmogaus teisių apsauga turi kur kas mažesnių galimybių užtikrinti padorų gyvenimą šiems žmonėms. Vis dėlto jėga, kurią laikome savo rankose ir kurią pasitelkę galėtumėme keisti pasaulį, yra mūsų vartojimo įpročiai. Mada yra viena iš gyvenimo sričių, kurioje esame neatsakingai paleidę vadeles ir mūsų, vartotojų, balsas yra lemiamas. Paaiškinimas glūdi mus savo gausa ir prieinamumu apsvaiginusioje greitojoje madoje.

OZONAS

→

tema

Greitoji mada, pasiglemžianti gyvybes 2013-ųjų balandžio 24 d. Dakoje, Bangladeše, įvyko tragedija, kurios metu sugriuvo pastatas ir žuvo, buvo sužeisti arba neteko savo artimųjų bei draugų šimtai darbuotojų, vykdančių gerai žinomų prekės ženklų „Benetton“, „Mango“, „Primark“, „Walmart“ bei „Monsoon Accessorize“ užsakymus. Po šio įvykio Vakarų pasaulis kiek atsitokėjo ir atidžiau pažvelgė į savo spintose kabančių drabužių etiketes. Paaiškėjo, jog už žemos drabužių kainos bei neaprėpiamos jų gausos mūsų komercinėse gatvėse bei nuolat dygstančiuose prekybos centruose slypi faktai, kuriuos suvokus apkarsta naujo pirkinio įsigijimo saldumas, prie kurio pripratome lyg prie rytinės kavos. Mes pasikliovėme prekės ženklais ir mados namais, kurie mus įtikino, jog pagaliau galime sau leisti būti tokie stilingi ir madingi, kokie kažkada net nenorėjome būti. Tai, kaip jie pasirūpino tomis nematomomis industrijos grandimis, paaiškina, kur slypi mados prekių prieinamumo galia. Minėtos katastrofos Bangladeše atveju gyvybės buvo prarastos dėl korupcijos, neteisėtų statybų, grubaus žmogaus teisių pažeidimo, manipuliavimo, grasinimo ir galvojimo vien apie pelną. Nors tokia industrinių darbų praktika trečiojo pasaulio regionuose yra kasdienybė, būtent ši nelaiminga baigtis atidengė šiuolaikinės visuomenės žaizdas, kurių jau nebeįmanoma užmaskuoti. Komercinis daugiaaukštis „Rana Plaza“ buvo tik dar vienas iš daugelio pusiau teisėtai išdygusių pastatų pietryčių regione, kuriame įsikūrusiame drabužių ir avalynės fabrike nehumaniškomis sąlygomis dirbo tūkstančiai darbuotojų.

Audra Bajorinaitė yra tinklaraščio eco-nation.lt autorė

Jie buvo įsikūrę keturiuose viršutiniuose pastato aukštuose, pristatytuose prie jau stūksojusio komercinio pastato. Statybų planai aiškiai nurodė, jog pastatas gali neatlaikyti papildomo svorio, tačiau darbo jėgą nusamdžiusiems garsiems prekės ženklams nesužiūrėjus, nuspręsta statybas tęsti. Kelias dienas prieš griūtį pastebėti nerimą keliantys įtrūkimai sienose, dėl jų evakuotas visas pastatas. Darbų vykdytojams pagrasinus nesumokėti mėnesio atlyginimo, fabrikų, kitaip nei apatiniuose aukštuose įsikūrusių parduotuvių bei banko, darbuotojai grįžo į savo darbo vietą – jie galbūt ir įtarė, kad paskutinį kartą. Čia iškyla ne tik korupcijos bei neteisėto elgesio su darbuotojais apraiškos, tačiau ir tiesioginė greitosios mados įtaka vietinių darbų vykdytojų priimamiems sprendimams. Šiuo atveju atskleista, jog paskutinę minutę užsakovai pakeitė dizainą, dėl to liko itin mažai laiko prekėms pagaminti. Vis trumpėjantys terminai ir nemažėjantys gaminių mastai atspindi tai, kuo greitoji mada minta – vietoje įprastų dviejų dabar garsieji prekės ženklai vartotojus masina nuo aštuonių iki šešiolikos skirtingų kolekcijų per metus. Tai veikia ne tik gamyklose užsakymus vykdančių darbuotojų darbo sąlygas, bet ir akivaizdžiai žemyn krentančią drabužių bei avalynės kokybės kartelę.

Jeigu 80% besivystančių rinkų pasiektų Vakarų valstybių vartojimo lygio vidurkį:

3,030 +77% 1,714

2015

2025

170 141

2015

+20%

2025

2015

+7%

2025

CO2 emisijos

Vandens naudojimas

Žemės naudojimas

( ML N . TON Ų )

(MLRD. K UBIN IŲ M ET RŲ )

(M L N . H EK TA RŲ )

Ar įmanoma kažką pakeisti? Drabužių kilmė bei sudėtis turbūt dar niekada nebuvo sulaukusi tiek susidomėjimo, kiek dabar, ir tai teikia vilčių. Mados industrija visuomet turėjo savo silpnųjų pusių (nerealaus kūno vaizdo formavimą, modelių išnaudojimą ir korupciją), tačiau dabar prisikasėme prie ne tokių akivaizdžių, bet viso pasaulio gyventojų gerovę liečiančių problemų. Žmonės ima suvokti, jog besaikis vartojimas turi savo kainą, ir tai – ne tik įvairios priklausomybės, psichinės bei fizinės ligos, ekologinė gamtos pusiausvyra, bet ir realių žmonių gyvenimai. Globalizacija priverčia keisti ir mūsų, Lietuvoje gyvenančių žmonių, požiūrį į save bei padeda suvokti, jog esame vienos planetos gyventojai, privalantys atsakingai dalintis jos teikiamais resursais. Jau nebegalime savęs atriboti nuo to, kas vyksta, atrodytų, toli nuo mūsų, nes ne vien dėl informacinių interneto išteklių bei socialinių tinklų, bet ir globalaus masinių komercinių industrijų prekybos judėjimo pasaulis tapo toks mažas, koks dar niekada nebuvo. Jau apžvelgta „Rana Plaza“ katastrofa neabejotinai sukrėtė pasaulį ir davė tiesioginių vaisių. Tai – ir įvairios socialinės iniciatyvos, ir teisinio reglamentavimo pokyčiai, ir naujas tam tikrų kontroversija pasidabinusių prekės ženklų siekis vykdyti savo veiklą skaidriai ir po truputį susitvarkyti su už juos pačius didesnėmis problemomis jų verslo grandinėje. Socialinės iniciatyvos dabar gali žaibišku greičiu tapti globalios, todėl jų veikla yra itin svarbi. Pagrindinis tokių projektų siekis – šviesti Vakarų visuomenę apie tai, iš kur atkeliauja mūsų drabužiai, apie daugybę būdų, kaip galima keisti padėtį užmezgant seniai nutrūkusį masinės mados atstovų ir pirkėjų dialogą. Šios socialinės iniciatyvos taip pat rūpinasi visuomenės švietimu trečiojo pasaulio šalyse, mat didelė dalis išnaudojamų darbuotojų net nežino, jog turi tam tikrų teisių. Prie globalių projektų bei socialinių judėjimų „Fashion Revolution week“, „Make Fashion Traffik Free“ gali prisijungti kiekvienas. Kurti vietinės reikšmės projektus, šviečiant visuomenę bei mezgant dialogą ne tik su prekės ženklais, bet ir vyriausybe, kuri sprendžia, ką įsileisti į šalies rinką, gali būti dar veiksmingiau. Pasaulyje populiarėjantis „Make Fashion Traffik Free Protocol“,

kurio pagrindu prekės ženklai ir mados namai skatinami įsipareigoti per penkerius metus atsekti visus savo tiekimo grandinės žingsnius, įsitikinti, jog jose neveikia modernioji vergovė ar neetiškais principais grįsti darbo santykiai, bei reguliariai apie savo inicijuojamus pokyčius atsiskaityti visuomenei. Internete yra bent keli įvairūs vadovai (pvz., „Baptist World Aid Ethical Fashion Guide in Australia“) bei sąrašai (pvz., „Ethical Fashion Forum“, „Rank a Brand“), padedantys pagal konkrečius kriterijus įvertinti savo mėgstamiausių prekės ženklų poziciją pasauliniame etiškos ir gamtos resursus tausojančios prekybos kontekste. Pasaulyje jau sparčiai populiarėjanti ir Lietuvoje po truputį dygstanti etiško mados verslo iniciatyva taip pat teikia nemažai vilčių. Kuriasi vis nauji mados verslai, kurių politikoje mados vaidmuo yra toks pat svarbus kaip etiškos bei gamtą tausojančios prekybos koncepcija. Siūlydami žmogui unikalų požiūrį į estetiką, šie prekės ženklai bando išjudinti globalius pokyčius mados industrijoje ir apskritai vartotojiškame pasaulyje. Neretai prekės ženklai bei į sąžiningos prekybos pusę perėję dešimtmečius skaičiuojantys mados namai gali pasigirti plačiai žinomais sertifikatais „Fair Trade“, kurie, nors ir sunkiau įkandami mažesniems prekės ženklams, padeda visuomenei lengviau orientuotis mados prekių paklausoje bei pasitikėti savo mėgstamais dizaineriais. Šiuo metu garsiai aptariama tvarios mados pasaulėžiūra į vieną sujungia iniciatyvas: lėtos mados, kai per metus sukuriama mažai kolekcijų; vartojimo mažinimo, kai skatinama įsigyti mažiau, tačiau kokybiškai ir etiškai pagamintus stiliaus atributus. Taip pat minimalistinis gyvenimo būdas, sąžininga prekyba, į vietinę bendruomenę orientuotas verslas, tradicinių menų ir amatų puoselėjimas, gyvūnams draugiška bei ekologiška mada. Viskas pasaulyje yra susiję – žmogaus laimė, gyvūno gerovė bei gamtos pusiausvyra. Šiame globalizacijos ir interneto amžiuje kiekvieno iš mūsų veiksmai, nuomonės, žinios daro itin stiprią įtaką aplinkai, kuriai visa tai perduodame, ir pokyčiams, kurie turėtų mus atvesti į draugišką mados industriją.

OZONAS

tema

Koks pažymys teks Lietuvai? K A R O L I N A PA N TO

okio bado, skurdo, auganti ekonomika, lyčių lygybė, sustabdyta klimato kaita. Tai – tik keli tūkstantmečio tikslai, kuriuos pasiekti užsibrėžta iki 2030 metų. Jais remdamasis socialinės pažangos ekspertas Michaelis Greenas įvertino pasaulio šalis pagal socialinę ir ekologinę pažangą. Jo skaičiuoklėje – ir Lietuva. Kaip po šių skaičiavimų matome pasaulio žemėlapį? Nuo ko iš tiesų priklauso mūsų gerovė?

Prieš 16 metų 189 valstybių vadovai priėmė Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją, kurioje paskelbtus Tūkstantmečio vystymosi tikslus įsipareigota pasiekti iki 2015 metų. Nors pati idėja stabdyti didžiausias pasaulio problemas skambėjo utopiškai, per penkiolika metų įvyko žymių pokyčių. Pavyzdžiui, amžiaus pradžioje užsibrėžta skurdo vidurkį sumažinti nuo 36 proc. iki 18 proc. – 2015 metais skurdas siekė 12 proc. Be to, pasiekta pažanga mažinant vaikų mirtingumą ir didinant pradinio išsilavinimo prieinamumą. Praėjusiais metais Niujorke priimta nauja deklaracija su Darnaus vystymosi tikslais, kuriuos siekiama įgyvendinti per tą patį laikotarpį – 15 metų. Iki šiol aktualios bado ir mitybos, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problemos, higienos trūkumas, pagarbos žmogaus teisėms stoka, lyčių nelygybė. 17 tikslų, 169 uždaviniai, šimtai rodiklių. Visa tai pasiekti įmanoma, tik kiek kitais nei įsivaizduojame būdais. Socialinio progreso ekspertas M. Greenas aiškina, kad ekonomikos augimas prisideda prie tikslų įgyvendinimo sėkmės (dėl to skurdas drastiškai sumažėjo Kinijoje ir Indijoje), tačiau prioritetas turėtų būti socialinis augimas.

Pagal finansinius rodiklius tik vystomės, šaliai pačiai reikia paramos, o kai ji baigsis, labai sparčiai krisime žemyn

Auganti ekonomika – ne pagrindinis rodiklis

Lietuviams dar trūksta tolerancijos

Tiriant pasaulio valstybių socialinės raidos indeksą, užduodami trys pagrindiniai klausimai apie visuomenę:

Lietuvos socialinės raidos indeksas jau dabar yra aukštesnis nei užsibrėžta pasiekti po daugiau nei dešimtmečio – beveik 77. Pagrindinių žmogaus poreikių aspektu mūsų šaliai geriausiai sekasi mitybos ir pagrindinės medicininės pagalbos srityse. Daugiausia galimybių tobulėti turime prieglobsčio suteikimo dalyje. Aukščiausiai įvertinta Lietuvos prieiga prie pagrindinių žinių – tarp kitų pasaulio šalių esame aštuoniolikti, tačiau trūkumų yra sveikatingumo srityje. Nors Lietuva stipri žmogaus teisių požiūriu, labiausiai reikia tobulėti tolerancijos ir įsitraukimo į bendruomenę srityse.

1. Ar visi turi reikiamų priemonių išgyventi (užtektinai maisto, vandens, pastogę, užtikrintą saugumą)? 2.Ar visi turi būtinas sąlygas siekti geresnio gyvenimo (galimybę gauti išsilavinimą, informaciją, rūpinimąsi sveikata ir tvaria aplinka)? 3. Ar visi turi galimybę pagerinti gyvenimo kokybę (teises, pasirinkimo laisvę, laisvę nuo diskriminacijos ir galimybę pasiekti pažangiausių pasaulyje žinių)? Indeksas sumuoja atsakymus ir naudoja 52 rodiklius bendram rezultatui nuo 0 iki 100 sukurti (nuo mažiausiai pažangios iki labiausiai patobulėjusios valstybės). Šiuo metu pasaulinis indeksas kiek aukštesnis nei vidutinis – 61. Pagal rezultatus geriausiai vertinama Norvegija (88), prasčiausiai – Centrinė Afrikos Respublika (31). Taigi vidutinis žmogus gyvena socialinio progreso lygyje, kuris panašus į Kubos ar Kazachstano. Įgyvendinus naujuosius tikslus, po keturiolikos metų pasaulio tikslas – pakelti lygį iki 75, tačiau, pasak M. Greeno, jeigu pasikliautume tik ekonomikos augimu, indeksas pakiltų visai nežymiai – iki 62,4. Ne viskas priklauso nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), pavyzdžiui, Rusija turi daugybę gamtinių išteklių, Kinija pakilo ekonomikos srityje, tačiau šiose šalyse yra nemažai socialinių ir žmogaus teisių problemų. Ruanda, Naujoji Zelandija, Kosta Rika neturi aukšto BVP, tačiau prioritetą teikia žmonių gerovei ir naudoja išteklius taip, kad sukurtų geresnį gyvenimą piliečiams, todėl progreso skalėje yra aukščiau. Jeigu visos šalys stengtųsi kelti ne vien ekonomiką, bet ir gerintų kitas sritis, tikslas būtų ranka pasiekiamas – priartėtume prie 73.

Šiai rekomendacijai pritaria ir politologas prof. dr. Egdūnas Račius. Pasak pašnekovo, Lietuva yra latentinių rasistų kraštas – mes vis dar sunkiai priimame kitos rasės žmones, bet tam realizuoti anksčiau ir neturėjome galimybių. „Nuo pat nepriklausomybės atgavimo Lietuvos visuomenė buvo maitinama žmonijos raidos augimo versija, kuri mus įvardijo kaip kančios subjektą. Mes kentėjome nuo priespaudos ir dabar turime būti gelbėjami. Išsigelbėjimas – grynumas, o lietuviai – unikalūs, siekia išsaugoti ne tik savo kalbą, bet ir lietuvybę, todėl atitinkamai visiems kitiems vietos yra tiek, kiek jie prisideda prie kultūrinio rasinio grynumo išsaugojimo. Be to, visuomenė maitinama žiniasklaidos kuriamais įvaizdžiais, juk apie kitos rasės ar tautybės žmones pranešama tik tada, kai jie padarė kažką bloga, normalūs arabai arba juodaodžiai tiesiog neįdomūs. Tai – pigu, bet tokioje visuomenėje dabar gyvename. Lietuviai buvo tolerantiškesni prieš dvidešimt metų, kai neturėjo priverstinai čia atkeltų žmonių – pavyzdys galėtų būti tai, kas šiuo metu vyksta Rukloje. Tokių pykčio protrūkių gali tik daugėti. Ar tai gali gerėti? Žinoma, to norėtųsi, tačiau tam neturime pagrindo. Reikėtų ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų investicijų į švietimo sritį, esminio istorijos vadovėlių perrašymo. Žiniasklaida dirba vienpusiškai, švietimo sistema dėmesio neskiria, tad žmonės neturi pozityvesnio pasaulio matymo“, – sako profesorius.

OZONAS

→

tema

Lietuva yra aukštų pajamų šalis Šalies Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) vienam gyventojui yra maždaug 15 tūkst. dolerių per metus. Tai kur kas aukštesnis rodiklis nei Rusijoje – 11 tūkst. Tačiau mažesnis nei Europos vidurkis, kuris siekia 34 tūkst.

Lietuvoje mažai itin skurdžiai gyvenančių asmenų

Didžiulis skurdas nėra būdingas Lietuvai, kadangi mažiau nei vienas procentas žmonių per dieną privalo išgyventi už mažiau nei dolerį. Kaimo vietovės yra skurdžiausios. Trečdalis populiacijos gyvena kaime.

Skurdas Lietuvoje yra gana paplitęs, tačiau ne itin didelis

Didžioji dalis lietuvių gyvena vidutiniškai skurdžiai. Lietuvos skurdo riba siekia 265 dolerius, maždaug penktadalis populiacijos gyvena žemiau šios ribos.

Lietuva yra pereinamoji ekonomika Praėjusiais metais ji tapo devynioliktąja rinka, įsivedusia eurą. Lietuvos ekonomikos pagrindas yra žinios, kadangi informacinės ir komunikacinės technologijos yra greičiausiai augantys sektoriai. Kaip bebūtų, po skaudžiai smogusios 2008-ųjų krizės ekonomikos augimas pastaraisiais metais sulėtėjo.

ES ketina investuoti nemažai pinigų į Lietuvą Nepaisant pakankamai didelio skurdo, kiti plėtros indikatoriai kaip nedarbas ar pajamų nelygybė yra žemi. Nedarbas siekia vos aštuonis procentus – tai mažiau nei Prancūzijoje ir Italijoje. O pajamų lygybė čia yra didesnė nei JAV ar Kanadoje.

Lietuvoje nedarbo ir nelygybės rodikliai yra palyginti maži Iki 2020-ųjų šaliai bus skirti septyni milijardai dolerių, kurių didžioji dalis atiteks infrastruktūrai. Kitos reikšmingos investavimo sritys yra atsinaujinanti energija ir kokybiškas gyventojų užimtumas.

Prisidedame prie darnaus vartojimo Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika siekiama stiprinti politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su besivystančiomis valstybėmis ir šviesti visuomenę apie JT, Europos Sąjungos ir šalies vidaus politiką, jų tikslus ir rezultatus, siekti visuomenės paramos šiai veiklai. Kasdieniai lietuvių įpročiai dėl stiprėjančių šalių tarpusavio ryšių veikia kitų šalių gyventojus, ypač prekybos srityje, sako Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, nepriklausoma vystomojo bendradarbiavimo ekspertė Marta Čubajevaitė. „Pirkdami ir vartodami turime rinktis atsakingai – pagalvoti, kas slypi už kainos, kurią sumokame. Pavyzdžiui, jei perku greitosios mados marškinėlius ir už juos sumoku 35 eurus, kiek uždirba siuvėjas? NVO atliktų tyrimų duomenimis, uždarbis siekia iki 1 proc. nuo galutinės produkto vertės, tad šiuo atveju būtų 0,21 euro, likę pinigai paskirstomi pardavėjams, tarpininkams, transportui, prekės ženklui, medžiagoms. Tad ar ši suma siuvėjui gali užtikrinti deramą algą ir orų gyvenimą?“, – klausia pašnekovė. Ji teigia, kad per daugiau nei dešimtmetį, kai Lietuva įsitraukė į vystomojo bendradarbiavimo pagalbos teikimą, yra nemažai įgyvendintų projektų, kurie prisidėjo prie žmogaus teisių gynimo, demokratizacijos sklaidos, viešojo sektoriaus ir verslo stiprinimo – ypač kaimyninėse Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje. „Mano žiniomis, Lietuvoje linkstama daugiausiai dėmesio skirti klimato kaitos ir darnaus vartojimo bei gamybos tikslams, koncentruotis į pasaulinę darnaus vystymosi partnerystę. Tad galima teigti, jog politiniu lygmeniu pritarimas šiems savanoriškai prisiimamiems tikslams, ypač turintiems poveikį besivystančių šalių gyventojams, yra“, – mano M. Čubajevaitė.

Esame ne donorai, o gavėjai? Tačiau, pasak prof. dr. Egdūno Račiaus, ir pačiai Lietuvai reikia pagalbos, mat šalis dar neišlipa iš trečiojo pasaulio, besivystančių valstybių rėmų: „Lietuviai atsidūrę kryžkelėje: dalį žmonių formavo tarybiniai laikai, tų laikų mokytojai. Kita dalis visuomenės mąsto atvirai, moka kelias užsienio kalbas, tačiau ši visuomenės dalis dažniausiai net negyvena Lietuvoje. Protų nutekėjimas labiausiai kenkia progresyviai visuomenės daliai. Apskritai, patys dar manome, kad esame vargšai, žmogiškųjų išteklių neturime, nesuprantame, kodėl turime remti ar atjausti kitus, pavyzdžiui, Afrikoje, nes esame tokie patys – nieko neturime. Kai taip mąsto visuomenė, natūralu, kad ir valstybė bei atitinkamos žinybos negali tikslingai veikti globaliau – viskas, kas vyksta, yra nedidelės pagalbos pametėjimas, kai įvyksta nelaimė kitur, pavyzdžiui, žemės drebėjimas. Lietuva priskirta šalims donorėms, nors pagal visus rodiklius kol kas tėra paramos gavėja. Gal per anksti buvome prijungti prie ES, su tuo turtingųjų valstybių klubu ateina ir tai, kad esame šalis donorė. Pagal finansinius rodiklius tik vystomės, šaliai pačiai reikia paramos, o kai ji baigsis, labai sparčiai krisime žemyn“, – įsitikinęs prof. dr. E. Račius.

Efektyvi parama – tiesiai į rankas „Eurobarometro“ apklausų duomenimis, vos 5 proc. lietuvių aukoja, o ES šalyse tai daro kas penktas. „Apmaudžiausia tai, kad beveik 70 proc. apklaustųjų netiki galintys asmeniškai prisidėti prie kovos su skurdu kitose pasaulio šalyse. Žinoma, darnaus vystymosi tikslams pasiekti būtinas vyriausybių, tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas, tačiau pokytis prasideda nuo kiekvieno iš mūsų“, – mano ekspertė M. Čubajevaitė. Vis dėlto mažindami skurdą, dažnai patys sau darome meškos paslaugą – išnaudojame paramos galimybę neefektyviai. Organizacija „GiveDirectly“ naujomis technologijomis leidžia grynaisiais pinigais suteikti paramą vargingiausiems žmonėms. Reikiama pinigų suma pervedama į jų sąskaitas, o pranešimą apie tai jie gauna į mobiliuosius telefonus. Skamba beprotiškai? Patyrusi paramos darbuotoja Joy Sun TED kalboje pabrėžia, jog

mąstymas, kad žmonės gali atnešti daugiau naudos vargšams patys skirstydami pinigus negu tiesiogiai atiduodami jiems į rankas, yra klaidingas. Neretai atrodo, kad vargingiau gyvenantys žmonės yra per mažai išsilavinę, dažnai nepriima teisingų sprendimų, jiems reikia pagalbos, kad išsiaiškintų, ko iš tiesų trūksta. Pasirodo, ne. Kai organizacija „GiveDirectly“ pervedė pinigus į vargingų šeimų sąskaitas, jau po metų pastebėjo pokyčius. Besilaukiančios moterys Urugvajuje pirko geresnį maistą ir gimdė sveikesnius kūdikius – mažo svorio naujagimių šalyje sumažėjo 15 proc. Žmonės Šri Lankoje investavo į savo verslą, Kenijoje įsigijo naujos įrangos, daugiau galvijų ir pagerino namų sąlygas. Nė vienas tyrimas neparodė, kad žmonės leistų daugiau pinigų alkoholiui, cigaretėms ar dirbtų mažiau. Nors labdaros organizacijos taip pat prisideda prie skurdo mažinimo, patys žmonės geriausiai žino, ko jiems trūksta.

Justo Markaus nuotr.

OZONAS

Eglės Jakutavičiūtės iliustr.

OZONAS

rubrika

TVARUS GYVENIMAS E KO R E KO M E N DAC I J O S . LT

Lietuvoje – veganizmo revoliucija! KRISTINA SAGAIDAK

Nufilmuok, ką valgai šiandien! K A R O L I N A PA N T O

Kaip du žmonės sugalvojo tris paršelius S AU L Ė N O RV I L A I T Ė

Lietuvoje – veganizmo revoliucija! KRISTINA SAGAIDAK

askaitos, dirbtuvės, gyvūnų gerovės ir teisių organizacijos, galybė veganiškų verslų, siūlančių dailiai atrodančių skanumynų ir net rūbų. Šurmuliuojančios plačiai besišypsančių žmonių, tarp kurių praleidau rugsėjo 10-ąją, minios. Tądien Vilniuje vyko pirmoji Lietuvoje veganų mugė „Vegfest LT“. Mane stebina ne tik nepaliaujamos diskusijos gyvūnų teisių ir veganizmo temomis socialiniuose tinkluose bei pažįstamų ratuose, bet ir per pastaruosius metus itin padidėjęs veganiškų kavinių bei verslų skaičius. Ši mugė – labai geras atskaitos taškas, dėl kurio, galima drąsiai teigti, mūsų šalyje prasidėjo veganizmo revoliucija.

Mugėje bandžiau prisiminti, ką man reiškė būti vegane „prieš tai, kai tai buvo kieta“, t. y. prieš aštuonerius metus. Pats žodis „veganas“ tuomet buvo mažai kam žinomas, tad kiekvieną kartą, paprašius pašnekovui, trumpam virsdavau „Vikipedija“. Veganiškų produktų parduotuvėse buvo mažai, tad daug ką gamindavomės patys. Atsiradus vienai kitai vegetariškai kavinei, jei ji dar siūlydavo ir veganišką meniu, prasidėdavo tikros piligrimystės. Prisiminiau vieną pirmųjų kavinių, pasiūliusių veganiškų patiekalų, – Kaune įsikūrusį „Morkų šėlsmą“. Tuomet ją žinojo visi. Diskusijos virte virė forume gyvunuteises.lt, kuriame buvo dalinamasi ne receptais, o straipsniais ir įžvalgomis apie gyvūnų teises kaip etinę teoriją. Su „Vegfest LT“ renginių ciklo organizatore bei grupės „Lietuvos veganai“ socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrėja Vente Viteikaite kalbamės apie pastarųjų metų veganizmo kultūros pokyčius mūsų šalyje.

Sulaukei daugiau palaikymo ar pasipriešinimo? Dauguma žmonių sveikino ir palaikė, vis dėlto buvo ir skeptikų, tačiau į juos geriausia nekreipti dėmesio. Kas tave labiausiai nustebino organizuojant pirmąją mugę? Žinojau, kad tokio renginio Lietuvoje reikia, ir neabejojau jo sėkme, tačiau realybė pranoko visus lūkesčius – prekybos vietos užpildytos per mėnesį, o žmonių susirinko tiek daug, kad didžioji prekeivių dalis išpardavė savo prekes renginiui nė neįpusėjus. Tai išties nustebino ir pradžiugino. Lankytojai ėmė rinktis vos atvėrus duris ir šis srautas nemažėjo iki pat renginio pabaigos. Buvo visiškas anšlagas – žurnalistai šią mugę taikliai palygino su prekybos centrų „Lidl“ atidarymu. Savo renginiuose laukiame ne tik veganų, bet ir jiems prijaučiančių, taip pat besidominčių sveika gyvensena bei visų, mėgstančių išbandyti naujoves. Buvo smagu klausytis apsilankiusių mugėje – daug kas gyrė, kad tokio skanaus maisto dar neragavo.

Vente, papasakok, kaip ir kodėl tapai vegane? Dar paauglystėje turėjau draugą veganą, su kuriuo leisdavau daug laiko, taigi šis gyvenimo būdas buvo žinomas, tačiau ilgai užtrukau, kol pati atsigręžiau į tokią mitybą. Veganizmą pasirinkau beveik prieš penkerius metus – tuo metu gyvenau Turkijoje, Stambule, kur privačiame universitete studijavau komunikacijos mokslus ir psichologiją. Dalinausi butą su vegane, kuri paprašė, kad namuose nebūtų gyvūninės kilmės maisto – tuo metu jis jau ir taip nyko iš mano raciono, mat domėjausi sveika gyvensena. Turkija buvo itin palanki galutinai apsispręsti: ten ištisus metus gausu vaisių ir daržovių, viskas šviežia ir labai pigu, be to, daugybė tradicinių turkų patiekalų – veganiški. 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad beveik 27 tūkst. lietuvių yra vegetarai. Atrodo daug, tačiau tai tėra vos 1 proc. mūsų šalies populiacijos. Kaip tau gimė mintis organizuoti pirmąją veganišką mugę Lietuvoje? Visame pasaulyje organizuojamos veganų mugės bei festivaliai yra labai populiarūs. Jungtinėje Karalystėje, kurioje šiuo metu gyvenu, tokie renginiai vyksta net mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, mano mieste Norhamptone, kuris dydžiu prilygsta Utenai, per metus vyksta net trys dideli veganų susibūrimai. Daug tokių renginių organizuojama ir kaimyninėse Lenkijoje, Estijoje – į pernykštę Talino veganų mugę susirinko per 13 tūkst. lankytojų. Pajutau, kad ir Lietuvoje atėjo laikas panašiam renginiui - veganų bendruomenė išsiplėtė ir sparčiai auga toliau. Su kokiais iššūkiais susidūrei organizuodama renginį? Sunkiausia rasti tinkamą vietą. Jai yra daug kriterijų. Pirmuosius du renginius – jau įvykusias rudeninę bei kalėdinę muges – surengėme viešbučių salėse. Tačiau kitų metų „Vegfest LT“ vasaros festivalis, kuriame be mugės esame numatę įvairių paskaitų programą, maisto gaminimo pamokas, filmų peržiūras, ir netgi ekskursijas, bus atvirame ore.

OZONAS

→

Ventė Viteikaitė. „4FO Studio“ nuotr.

Kokie „Vegfest LT“ planai? Birželio 10 d. VCUP prekybos bei renginių centro 5 a. lauko terasoje Vilniuje vyks „Vegfest LT“ vasaros festivalis. Šiuo metu sudarinėjama jo programa, kuri bus tikrai įspūdinga. Taip pat galvoju apie nedidelį veganų renginį Kaune, o metams baigiantis visus besidominčius veganizmu bei sveika gyvensena vėl pakvies Kalėdinė mugė. Kalbame apie veganišką verslą, nors jį apibrėžti nėra paprasta. Kas tai yra? Veganiški bei veganams draugiški verslai siūlo produktus ar paslaugas, kurių visas ar bent dalis asortimento yra tinkamas veganams. Įvertink, kiek Lietuva, palyginti su kitomis šalimis, yra veganiška? Lietuvoje būti veganu tampa vis lengviau. Prekybos centruose atsiranda atskiros lentynos veganams, o maitinimo įstaigos į meniu įtraukia vis daugiau ir įmantresnių patiekalų be gyvūninės kilmės ingredientų. Pokyčiai akivaizdūs ir vyksta labai sparčiai. Dar prieš porą metų Lietuvos kavinėse ir restoranuose paklausus, ar yra ką pasirinkti veganams, padavėjai gūžčiodavo pečiais, o

šiandien tos pačios kavinės ir restoranai jau turi veganiškus meniu! Tiesa, Lietuvoje veganams skirtų produktų gaminama dar labai mažai – dauguma, kuriais prekiaujama, yra importuoti. Šioje srityje stipriai atsiliekame ne tik nuo kitų Vakarų Europos šalių, bet ir nuo Lenkijos, Čekijos, Estijos. Kas, tavo požiūriu, labiausiai skatina veganišką verslą bei plėtrą mūsų šalyje? Vis daugiau žmonių domisi veganizmu, sveiku gyvenimo būdu. Tai lemia labai daug veiksnių, bet vienas svarbiausių – informacijos prieinamumas. Augalinio maisto populiarėjimą įžvelgia ir daugelis socialinius pokyčius bei ekonomiką stebinčių organizacijų – mėsos, pieno produktų vartojimas mažėja visame pasaulyje. Tampa vis sunkiau nuslėpti ir tai, kad šie produktai – ypač kenksmingi sveikatai.

Kokie yra mūsų veganiški verslai? Ką jie siūlo? Lietuviški veganiški verslai susitelkę į paslaugas, ne gamybą. Atsiranda vis daugiau nedidelių parduotuvėlių, prekiaujančių veganiškais produktais, veganiškų kavinių, restoranų ir užkandinių, kepyklėlių, siūlančių be kiaušinių, grietinės ir sviesto iškeptų keksiukų, pyragų ir tortų. Yra ir įdomesnių produktų – pavyzdžiui, veganiški varškės sūreliai. Prie tokių verslų galima priskirti ir ekologiškų augalinių produktų augintojus, gamintojus bei prekiautojus – šių prekių paklausa taip pat sparčiai auga. Itin populiarūs mugėje buvo mėsos bei pieno produktų pakaitalai, veganiški kepiniai, ekologiški produktai, natūrali kosmetika, prekės vaikams, veganų atributika. Esi itin populiarios socialinio tinklo „Facebook“ grupės „Lietuvos veganai“ įkūrėja. Tavo nuomone, kokie yra Lietuvos veganai? Veganų bendruomenė mūsų šalyje yra gana didelė. Šiuo metu grupė „Lietuvos veganai“ jungia daugiau nei 14 tūkst. narių – tai didžiausia mūsų šalies veganų platforma internete. Ją vienija veganizmo idėjos bei noras jas skleisti, tačiau pati bendruomenė yra itin spalvinga ir jungia įvairiausio amžiaus, profesijų, įsitikinimų, pomėgių ir charakterio žmones. Jei pati imtumeisi veganiško verslo, koks jis būtų? Ar yra niša jam? Kadangi turiu daug patirties rinkodaros ir viešųjų ryšių srityse, mano veganiškas verslas būtų susijęs su jomis. Kalbant apie konkrečias nišas, Lietuvoje trūksta pigių greito maisto užkandinių, vietinės gamybos mėsos bei pieno produktų pakaitalų ir produktų be glitimo. Įsivaizduok Lietuvą po dešimties metų. Kiek ji veganiška? Be abejonės, veganizmas Lietuvoje plis ir toliau. Labiau jaudina pačios šalies likimas – turint galvoje dabartinius emigracijos mastus, ateitį nuspėti sunku. Ačiū už pokalbį, Vente. Sėkmės tau ir komandai keičiant Lietuvos požiūrį į veganizmą!

Lietuvoje dar labai mažai gaminama veganams skirtų produktų – dauguma, kuriais prekiaujama, yra importuoti.

27 47 14

tūkst. Lietuvių save priskiria prie vegetarų

Tiek šiuo metu yra veganams draugiškų kavinių bei restoranų Lietuvoje, pagal „Vegan Friendly Lithuania“ žemėlapį.

tūkst. Toks yra socialiniame tinkle „Facebook“ susibūrusių grupės „Lietuvos veganai“ narių skaičius

Veganiškų keksiukų „Rupūs miltai“ kepėjas Vaidis Kučas: Kodėl keksiukai? Draugas porą kartų bandė rasti keksiukų receptus, bet abu kartus nepavyko, nes jie vis sukrisdavo. Pamaniau, gal man geriau pavyks – taip ir nutiko. Taip užsikabinau. Kepdavau šeimos šventėms, artimieji gyrė, brolis pasiūlė užsiimti tuo rimčiau. Patikėjau, kad reikia pabandyti. Keksiukai yra veganiški, nes gyvūninės kilmės produktų nevartoju jau daug metų ir man būtų visiškai nepriimtina juos naudoti savo produkcijai.

OZONAS

→

Viktorijos Gajauskaitės nuotr.

Pirmosios Baltijos šalyse veganiškos parduotuvės „VeggoShop“ bendraįkūrėja Deimena Drąsutytė: Viskas prasidėjo nuo didelės meilės gyvūnams. Nusprendusi mesti darbą biure paklausiau savęs: „O ką daryti toliau, kad dirbdama prisidėčiau prie gyvūnų gerovės kuo efektyviau?“ Taip ir atsirado „Veggo“. Daug sunkaus darbo ir iš santaupų surinktas pradinis kapitalas buvo pirmasis jos varikliukas, vėliau pritraukęs daugiau idėja patikėjusių žmonių. Labiausiai didžiuojamės savo drąsa ir ryžtu nebijoti naujovių. Nauja rinka, nauji produktai, naujas požiūris į darbdavio, darbuotojų bei klientų santykį. Stengiamės vengti hierarchijos ir išlaikyti horizontalų bendravimą – manau, galime didžiuotis ir tuo. Jau nekalbant apie esmę – tai juk šimtu procentu gyvūnams draugiškas verslas, kaip gi juo nesidžiaugti?

Renginiai, socialinė medija bei geras žodis iš lūpų į lūpas yra pagrindiniai mūsų reklamos kanalai. Veganų bendruomenė yra gana aktyvi ir šneki, tad stengiamės išgirsti jos poreikius ir pasiūlyti atsiradusių problemų sprendimus. Pirkėjai patys atranda mus, tuo mes labai džiaugiamės. Kiekvienas naujas „Veggo“ darbuotojas visų pirma yra išmokomas, kad klientas mums yra draugas, kuriam norime padėti, pakonsultuoti. Žiūrime į klientą kaip į protingą, sprendimus priimti galinčią asmenybę, tad nematome reikalo brukti, o greičiau padėti apsispręsti, ko jam tikrai labiausiai reikia. Laimingas klientas – sėkmingas verslas.

Gintarės Stepanavičiūtės nuotr.

Riešutų sviesto „Sviestas sviestuotas“ malėjos, blogo „Mi ir Do virtuvė“ autorės ir pirmosios veganiškų receptų knygos Lietuvoje „Veganiška virtuvė“ autorės Milda Beržanskaitė-Kašėtienė ir Dovilė Stonė: Kadangi veganizmas yra neatsiejama mūsų identiteto dalis, suprantama, jis atsispindi ir mūsų versle. Visa „Sviesto sviestuoto“ produkcija yra veganiška, pagal galimybes stengiamės palaikyti gyvūnų teisėms draugiškas iniciatyvas ir, aišku, kuriame veganiškus receptus. Mūsų klientams veganams tai, jog „Sviestą sviestuotą“ įkūrė ir užaugino taip pat veganės, yra malonus faktas, suteikiantis patrauklumo mūsų produkcijai. Tačiau dauguma mūsų klientų nėra veganai – tai labai skirtingi žmonės. Pagrindinis juos vienijantis bruožas – atvirumas naujovėms, nes riešutų sviestas lietuviams vis dar yra naujovė. Taigi turime galimybę per savo riešutų sviestą pasiekti norinčius keistis žmones. Šia galimybe ir naudojamės – dalijamės veganiškais receptais su riešutų sviestu, informacija apie veganiškas iniciatyvas. Mes pačios esame neatsiejama „Sviesto sviestuoto“ dalis, tad pasitaikius progai noriai pasakojame apie savo gyvenimo būdo pasirinkimą – kuo jis mums svarbus ir naudingas. O veganiškų receptų knyga gimė iš pastangų sieti verslą ir veganizmą, nors dar net nepradėjusios „Sviesto sviestuoto“ kartais pasvaičiodavome, kaip smagu ir įdomu būtų išleisti savo receptų knygą. Ją rašėme galvodamos ir apie visaval-

gius, ir apie veganus. Pirmiesiems norėjome parodyti, kad veganiški patiekalai gali būti įdomūs, skanūs, sotūs, o jei norisi, ir tradiciniai. Antriesiems siekėme pristatyti naujus skonius, o pradedantiems – aktualių žinių (pvz., kaip pasigaminti tofu, riešutų pieną) ir, aišku, riešutų sviesto pritaikymo galimybes. Vos užsiminusios apie tai, kad planuojame išleisti knygą, sulaukėme labai didelio pažįstamų ir nepažįstamų žmonių palaikymo. Mus itin motyvavo žinojimas, kad daugybė žmonių jos išleidimo laukia ne mažiau už mus pačias. Mus džiugina leidyklos ataskaitos, rodančios, kad knyga yra paklausi. Kurį laiką net buvome knygos.lt topo dešimtuke! O kai ji atsirado „Maxima“ parduotuvėse bei didžiuosiuose knygynuose, dar ilgai negalėdavome ramiai praeiti pro lentynas – būdavo smagu matyti iš tolo šviečiant žodį VEGANIŠKA. Sprendžiant iš skaitytojų atsiliepimų, panašu, kad knyga patinka ir veganams, ir visavalgiams – kaip ir norėjome. Be to, žmonės giria mus už knygos rašymo stilių, nuotraukas – gera, kad mūsų darbas visapusiškai vertinamas. Mūsų planai gana nuspėjami – plėsti verslą ir išleisti dar bent vieną knygą. Abi mėgstame tai, ką darome, tad nenorime sustoti.

OZONAS

Nufilmuok, ką valgai šiandien!

Veganai užkariauja „Youtube“ K A R O L I N A PA N TO

aizdo įrašų platformoje „Youtube“ žaibiškai išpopuliarėjo vaizdo tinklaraštininkai, paprasta kamera filmuojantys savo kasdienybę, pirkinius ar keliones. Populiariausia įrašų kategorija – grožio patarimai ir makiažo pamokos, tačiau taip pat nemažai yra gyvenimo būdo patarimų, receptų ir nuotaikingų žaidimų. Atsiranda vis daugiau kanalų, skirtų vegetarams ir veganams: nuo gyvūnams draugiškos kosmetikos iki kūrybingų receptų, kuriuos pamatęs vargiai bepasakytum, kad vegano pietūs gali būti nuobodūs.

Freelee the Banana Girl @Freelea

Viena kontroversiškiausių veganių tiesiai šviesiai rėžia, kodėl jau šią akimirką vertėtų pamiršti bet kokį gyvūninės kilmės produktą. Dėl kandžių replikų, nekuklios kalbos, aršios kitų mitybos įpročių kritikos australė, turinti daugiau nei 700 tūkst. sekėjų, įsivėlė į ginčus su žinomais vaizdo tinklaraštininkais, o jos vardas mirgėjo užsienio spaudoje. Nepaisant to, kad komentatoriai Freelee neretai pavadina „priežastimi, dėl ko veganai vertinami taip neigiamai“, šiame kanale galima rasti nemažai pratimų ir receptų, ką pasigaminti prieš ir po treniruotės. Vis dėlto „Youtube“ bendruomenėje bestselerį išleidusi australė vertinama nepalankiai. Beje, „bananų mergaite“ vaizdo tinklaraštininkė praminta dėl to, kad kasdien suvalgo po 51 bananą.

That Vegan Couple @MoveMeYoga

Jessica Beautician @JessBeautician

Iš Jungtinės Karalystės kilusi grožio terapeutė Jessica Beautician kiekvieną mėnesį apžvelgia krūvą naujų kosmetikos priemonių, kurios neišbandytos su gyvūnais. Nors savo kanalą ji pradėjo kaip grožio guru ir apsiribojo makiažo pamokomis bei patarimais, vieną kartą įkeltas vaizdo įrašas „What I eat in a day“ (angl. Ką aš valgau per dieną) iškart kilstelėjo Jess sekėjų skaičių, jie nuolat jo pageidavo. Viename įraše ji atviravo, kad persikėlusi gyventi į Antaliją (Turkija) veganiškų patiekalų restoranus galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl geriausia išeitis tapo – gaminti pačiai ir kurti naujus receptus namuose. Kadangi parduotuvių lentynos taip pat nelūžta nuo veganams tinkamų maisto produktų, Jess gaminasi avižų pieną, miltus, humusą, kepa duonelę. Įrašus vaizdo tinklaraštininkė savo paskyroje skelbia kas savaitę, o šį birželį išsikėlė iššūkį kiekvieną darbo dieną sukurti po naują „Ką aš valgau per dieną“ filmuką ir nekartoti receptų. Šiuo metu grožio terapeutė turi beveik šimtą tūkstančių sekėjų.

Nuo tos dienos, kai Natasha ir Luca nusprendė keisti gyvenimo būdą, praėjo bemaž dešimtmetis. Per šiuos metus veganų pora savanoriavo Tailande, Balyje, Australijoje, Indijoje, Ekvadore, tapo jogos instruktoriais, mokė vaikus anglų kalbos, įkūrė mažą organiškų daržovių auginimo fermą, parašė kelias elektronines knygas apie tai, kaip sėkmingai pakeisti gyvenimo būdą ir neprarasti motyvacijos. Pora dažnai aptaria kelis milijonus sekėjų turinčių vaizdo tinklaraštininkų įrašus, ir pataria, kaip jiems reikėtų keisti savo mitybą, kviesdami pasižiūrėti jiems skirtą filmuką. Nors dažniausiai jų įrašai filmuojami buitišku stiliumi namų virtuvėje, juose netrūksta šokiruojančių vaizdų iš gyvūnų fermų ir kosmetikos pramonės kasdienybės. Nepaisant to, kad veganų porelė prie „Youtube“ bendruomenės prisijungė vos prieš dvejus metus, jų sekėjų skaičius perkopė šimtą tūkstančių ir sparčiai auga toliau.

OZONAS

→

Kristina Carrillo-Bucaram @FullyRawKristina

Prieš ketverius metus prie „Youtube“ bendruomenės prisijungusi amerikietė Kristina kasdien įkvepia bemaž milijoną sekėjų. Savo tinklaraštyje ji ne tik skelbia receptus žaliavalgiams, kuriuose dažniausiai karaliauja vaisiai ir riešutai, bet ir pataria, kaip gyventi sveikiau, neprarasti motyvacijos, sustiprinti savo kūną ir plaukus. Gera nuotaika spinduliuojanti vaizdo tinklaraštininkė yra viena iš bendruomenės „Rawfully Organic“ įkūrėjų. Studijų metu Kristina nusprendė išbandyti žaliavalgių mitybą, tačiau organiškiems maisto produktams per savaitę išleisdavo bemaž 180 eurų. Supratusi, kad studentei pirkti ekologiškose parduotuvėse – per didelė prabanga, ji pradėjo lankytis vietiniuose turgeliuose, kuriuose rasdavo geriausios kokybės produktų už daug mažesnę kainą. „Rawfully Organic“ buria vietinius ūkininkus ir leidžia pirkėjui internetu iš jų užsisakyti dėžę šviežių vaisių ir daržovių į namus. Pati Kristina dažnai eksperimentuoja ir keliauja į turgų ar parduotuves, siekdama parodyti, kad norint gyventi sveikai visai nereikia išleisti krūvos pinigų.

The Vegan Zombie @ZombieGate

Šis vaikinų duetas perauklės net užkietėjusį mėsėdį su žinute „Grūdai, ne smegenys“ (angl. „Grains, not brains“). Šmaikštūs vaikinai Jonas Teddas ir Chrisas Cooney‘us ruošiasi apokalipsei ir kovai su mėsą valgančiais zombiais. Jonas yra vyriausiasis šefas, o Chrisas – režisierius, vadybininkas ir receptų kūrėjas. Jų kanalas pilnas maisto, kurį įprastai laikome uždrausta zona: picos, kebabai, mėsainiai, spurgos. Galbūt jais piktnaudžiauti ir nereikėtų, tačiau veganams jie – puiki alternatyva užsimanius „kažko nesveiko“. Duetas filmuoja ne tik trumpus vaizdo įrašus, bet ir ruošia tikrų tikriausią filmą, kurio pasirodymo data dar nežinoma.

The Sweetest Vegan @TheSweetestVegan

Desertui – tikra desertų karalystė. „Saldžiausias veganas“ – taip vadinasi šis „Youtube“ kanalas, turintis daugiau nei septynis milijonus vaizdo įrašų peržiūrų. Jeigu kada pritrūktų minčių, kaip pasaldinti gyvenimą, konditerė, šefė, sveikos gyvensenos specialistė Tasha Edwards dalinasi pačiais netikėčiausiais receptais: citrinų suflė, kriaušių pyragėliais ir kitais skanėstais. Pati T. Edwards vegane tapo paskaičiusi knygą apie sveiką mitybą – nusprendė mesti sau trisdešimties dienų iššūkį. Lengva nebuvo, tačiau po mėnesio moteris nusprendė pratęsti dietą dar savaitei, vėliau – dar vienai, kol galiausiai tai tapo jos gyvenimo būdu.

Beata Jonite

@chanelegance

Iš kaimyninės Latvijos kilusi 21-erių studentė Beata su sekėjais dalinasi ne tik veganiškų patiekalų receptais ar sveiko maisto pirkiniais, bet ir makiažo pamokomis, kuriose naudojamos priemonės – pigios, įperkamos studentei ir neišbandytos su gyvūnais. Prieš metus jautriame vaizdo įraše latvė prisipažino, kad ilgą laiką kovojo su mitybos sutrikimais, o veganiška mityba jai padėjo pasveikti ir iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą. Nors Beata nevengia studentiško gyvenimo linksmybių ir vakarėlių, ji reguliariai filmuoja „Ką aš valgiau šiandien“ filmukus ir iššūkius, kuriuose išbando naujus maisto produktus.

Niomi Smart @niomismart

Be įprastų makiažo ir pirkinių įrašų, savo auditoriją britė Niomi Smart sudomino augaline mityba. Niomi savęs nelaiko visiška vegane. Veganizmas reiškia visišką gyvūninės kilmės produktų atsisakymą, o vaizdo tinklaraštininkė naudoja kosmetiką, bandomą su gyvūnais, mielai puošiasi odiniais aksesuarais, todėl neretai sulaukia kritikos. Vis dėlto jos receptams nereikia ypatingų maisto produktų, jie primena tradicinius patiekalus, pavyzdžiui, veganiški makaronai su sūriu. Čia nemažai idėjų gali rasti ir smaližiai. Neseniai Niomi pristatė savo receptų knygą „Eat Smart“. Knygos pristatyme mergina sakė, kad tai – pats gražiausias dalykas, kurį jai suteikė „Youtube“ kanalas ir daugiau nei pusantro milijono sekėjų būrys.

OZONAS

rašė

SAULĖ NORVILAITĖ

fotografavo

A L G I M A N TA S B A K Š Y S

Kaip du žmonės sugalvojo tris paršelius

ors Viktorija Naujokaitė ir Edvardas Stalionis jau seniai gyvenimą mieste iškeitė į vienkiemį, nuo šurmulio jie nepabėgo – sodyboje netoli Aukštadvario karvė galynėjasi su ožiu, susiglaudę pievelėje žolę rupšnoja avinai, kudakuoja vištos ir po savo teritoriją šniukštinėja šunys. Jau pusantrų metų gyvuojantys „Trys paršeliai“ yra Viktorijos ir Edvardo projektas, kuriuo fermos gyvūnams suteikiami saugūs namai ir žmonėms parodoma, kad šiems meilės ir rūpesčio trokštantiems gyviems padarams – ne vieta mūsų lėkštėse. Viktorija, papasakok, kaip kilo mintis įkurti organizaciją „Trys paršeliai“? Su gyvūnais dirbu daug metų. Kažkada internete pamačiau trisdešimt metų JAV gyvuojančią organizaciją, kuri fermos gyvūnams suteikia saugius namus. Kadangi pati buvau veganė, mėgau artimą ryšį su gyvūnais, gelbėdavau šunis ir kates, svajojau fermos gyvūnams atidaryti saugius namus. Apie tai pradėjau galvoti prieš penkerius metus. Kenčiančių šunų ir kačių pasaulyje yra vos vienas procentas. Negana to, Lietuvoje prieglaudų jiems yra labai daug. Vienai gyventi sodyboje, gelbėti gyvūnus ir juos kasdien prižiūrėti būtų pernelyg sunku. Įgyvendinti svajonę galėjau tik sutikusi bendramintį draugą Edvardą. Sodybos paieškos užtruko, padėjo veganiškas „Gyvas baras“, kuris tam tikram laikui pasiūlė savo nenaudojamą sodybą, nes palaikė mūsų idėją. Šiuo metu ruošiame sutelktinio finansavimo platformos „Indiegogo“ projektą, kurį paleisime kovo mėnesį, kad galėtume išsipirkti sodybą, kurioje gyvename.

O tu, Edvardai, kaip susižavėjai šia mintimi? Gyvūnais rūpinausi nuo pat vaikystės, augau su šunimi namuose, kieme bėgdavau padėti visiems gyvūnams, gelbėdavau kačiukus. Tada dar nelabai supratau, kad jiems reikia surasti namus – pats konstruodavau namukus. Kaip mama sakydavo, radęs pelytę ją palaidodavau. Nors vaikystėje buvau empatiškas gyvūnams, ryšys su jais buvo nutrauktas. Mylėdavau juos, padėdavau, gelbėdavau, bet kartu ir valgydavau, nė nesuvokdamas, kad mano lėkštėje yra tas, kuriuo rūpinuosi. Po kurio laiko ėmiau daugiau keliauti ir į gyvūnus žiūrėti kitaip. Atsisakiau kiaulienos, po to – jautienos, kol galiausiai išvis nustojau valgyti mėsą. Tačiau tai tebuvo eksperimentas. Varšuvoje paragavęs veganiško mėsainio sugalvojau Vilniuje atidaryti kavinę, kurioje žmonės galėtų paskanauti tokio nuostabaus maisto. Bet netrukus apsilankiau „Tuščių narvų“ surengtoje iškyloje, kur sutikau Viktoriją. Ji man papasakojo apie situaciją gyvūnų fermose, tad nedelsdamas nusprendžiau prisidėti prie projekto „Trys paršeliai“. Jis mane sugundė, nes visada svajojau gyventi sodyboje. Šiuo metu bandau atkurti nutrauktą ryšį su gyvūnais.

OZONAS

→

Viktorija, kaip jūsų gyvūnai pagaliau rado kelią į saugius namus? Vieni žmonės turėjo galimybę iš fermos šiukšlinės išgelbėti mėsines vištas, kurios buvo išmestos su mirusiais paukščiais ir paliktos dvėsti, mat buvo sužalotos arba ligotos. Paukštyne 200 tūkst. sparnuočių įrengtos maitinimo bei girdymo sistemos, kurios kas kurį laiką pakeliamos. Paukščiai, kurie nespėja augti vienodai su tomis sistemomis, išmetami, nors jie gali būti visiškai sveiki. Turėjome keturias tokias vištas, dabar liko trys. Vištos dedeklės po pusantrų metų fermose laikomos išsidėjusiomis, jų produktyvumas sumažėja, todėl jos paskerdžiamos ir pakeičiamos kitomis. Organizacija „Tušti narvai“ išgelbėjo porą tokių vištų, kurias perėmėme mes. Ožiukai pieno pramonei visiškai nereikalingi, beje, jų ekonominė vertė yra maža. Dažniausiai juos parduoda už 10–15 eurų arba keturis mėnesius paaugina mėsai ir paskerdžia. Vieni seneliai, sužinoję, kad galime jų auginamam ožiukui suteikti gerus namus, atidavė jį mums. Vėliau jų kaimynai, išgirdę, kad vienam ožiukui pasisekė, atidavė ir savąjį. Turime dar vieną ožį, kuris gyveno labai liūdnai – buvo uždarytas mažoje erdvėje ožkų fermoje. Jo patelė mirė, o jis nebuvo kastruotas, tad užuodęs pateles kraustydavosi iš proto, su ragais sieną daužydavo. Jį pasiėmę skubiai iškastravome. Oliveris dabar turi kur kas daugiau erdvės, atsipalaidavo ir geriau jaučiasi.

Karvė Zuika atkeliavo iš sodybos, kurią turėjome pirkti būtent šiam projektui, ji turėjo iškeliauti į skerdyklą. Ją išgelbėjome, o sodybos negavome. Pieno pramonės kalba, karvė jau buvo per sena, jai – dvylika, nors jos gyvena iki dvidešimt penkerių metų. Pieno duoda tiek, kiek veršiuojasi, kitos tai gali daryti ir penkiolika metų. Užsienio fermose karvės gyvena šešerius metus ir paskerdžiamos. Pas mus atvykę vyresni žmonės dažnai klausia, ar karvės nereikia melžti? Ji, kaip ir visi kiti žinduoliai, duoda pieno, kai turi vaiką. Pas mus gyvena neapvaisinta karvė ir jos melžti nereikia. Visi pamiršta, kad ji yra paprastas žinduolis. Negana to, turime tris šunis. Edvardas augina šunį jau seniai. Vienas mano šuo iš prieglaudos, kitas – iš žmonių, kurie nebenorėjo jo laikyti. Katę išgelbėjome iš blogų šeimininkų. Teko ją gydyti, nes buvo neprižiūrėta – su ausų erkutėmis, parazitais. Turime du avinus, kuriuos paėmėme iš savo veterinarės. Jie gyveno mažoje Veterinarijos akademijos erdvėje, kurioje studentai buvo mokomi jiems leisti vaistus, apžiūrėti. Mėsai auginti triušiai buvo pirmieji mūsų gyventojai. Pamenu, sužinojome, kad vienas triušis prastomis sąlygomis, tamsoje laikomas. Veisėjas turėjo aštuonis triušius, dar pora patelių ir mažesnių triušiukų. Jis buvo labai senas ir į sodą važiuodavo tik triušių maitinti. Išsiderėjome, kad juos mums atiduotų. Dalį padovanojome kaip augintinius, o kiti iki šiol gyvena kartu su mumis.

OZONAS

â&#x2020;&#x2019;

Koks pagrindinis jūsų projekto tikslas? Juk išgelbėti visų gyvūnų neįmanoma. Suteikti saugius namus fermos gyvūnams. Nei mes, nei kita organizacija nesugebės išgelbėti visų gyvūnų. Švietimas yra efektyvi priemonė padėti kuo daugiau gyvūnų. Pavyzdžiui, vaikui duodamas paglostyti gyvūnas, o kai šis skerdžiamas mažajam neleidžiama to matyti, užkemšamos ausys, neparodomas tas ryšys, kad tai, ką jis glostė, ir gabalas lėkštėje, yra tas pats gyvūnas. Mes ketiname padėti atgaivinti tą ryšį. Šiuo metu pagrindinis tikslas – išsipirkti šią sodybą. Nors gyvūnų turime pakankamai, norėtųsi Zuikai suteikti draugystę, nes ji yra viena karvė mūsų sodyboje. Todėl karvutę ar jautį, kuriems reikės namų, priimsime. Visą dėmesį skirsime švietimui, bendradarbiavimui su kitomis organizacijomis, informacijos sklaidai. Mes nesame prieglauda, nes gyvūnų kitiems žmonėms neatiduodame. Jie pas mus lieka visą gyvenimą, nevyksta gyvūnų kaita, todėl negalime daug priimti. Mūsų gyvūnai yra tarsi ambasadoriai. Ateityje organizuosime daugiau ekskursijų, atvirų durų dienų, kad žmonės galėtų pabendrauti su gyvūnais, prisiminti ryšį, pamatyti, kuo fermos gyvūnai panašūs į šunis ir kates, kad jie tokie pat linksmi ir draugiški, norintys dėmesio, kad ožiukas visur tave seka kaip šuo ir nori, kad jį glostytum, kad vištos gali būti draugės ir murkti kaip katės. Jūs atliekate švietėjišką misiją. Bet daugelis žmonių vis dar valgo mėsą ir tikrai nesidomi fermos gyvūnų likimu. Kaip šią situaciją būtų galima pakeisti? Kol įstatymai negina gyvūnų, mes turime pasirinkimą, bet mūsų sprendimas neleidžia rinktis kitam – gyventi ar mirti, savo nutarimu atimame kito gyvybę. Jau aišku, kad išsivysčiusiose šalyse gyvenantiems žmonėms nėra gyvybiškai svarbu valgyti mėsą. Negi mūsų pasirinkimas skaniai valgyti yra svarbesnis už kito teisę į gyvybę? Tikime, kad žmonės neturėtų žudyti kitų gyvūnų, suvaržyti jų laisvės ir kankinti. Tačiau kiekvienoje fermoje jie ne tik žudomi, bet ir kenčia, sužaloti negydomi ir išmetami į šiukšlines. Švietimo reikia, kad žmonės pakeistų mąstymą. Kol įstatymai leis žudyti ir valgyti gyvūnus, tol jie ir bus valgomi. Kaip bebūtų, ne švietimas yra svarbiausias, kur kas reikšmingesnis yra įstatymų ir pramonės keitimas. Pavyzdžiui, „Super meat“ laboratorijose pradėta auginti mėsa. Viskas atrodys taip: iš gyvūno ląstelės laboratorijoje užauginama mėsa, tai yra tikra mėsa, bet pagaminta nežudant gyvūnų. Kasmet 70 mlrd. sausumos gyvūnų nužudomi. Aišku, tokia mėsa dar nepasiekė prekybos centrų, bet planuojama, kad ji bus pigesnė, bus galima valdyti antibiotikų kiekį joje, tad iš dalies – sveikesnė.

JAV, sutiko su jais siekti to kartu. Tačiau jei nebūtų šviečiami, žmonės apie tai nemąstytų, nedaugėtų vegetarų, veganų ir tų, kurie atsisako mėsos ar mažina jos vartojimą, nes vis dėlto taip išgelbėjama daugiausia gyvūnų. Viktorija, ar jaučiatės įvertinti už savo darbą? Sulaukiame padėkų, kad padedame žmonėms į vištas, ožius, karves pažiūrėti kaip į augintinius, šunis ar kates. Ne vienas, pažiūrėjęs į mūsų nuotraukas internete, nebegali daugiau valgyti mėsos, tampa veganas ar vegetaras. Esame viešoji įstaiga ir džiaugiuosi, kad mums gana nemažai aukoja. Juk dažniausiai remia šunis ar kates, todėl nerimavome, ar aukos mūsų organizacijai. Kuo toliau, tuo labiau eisime į viešumą, žmonės pradės į fermos gyvūnus žiūrėti kaip į gyvus sutvėrimus, kurie taip pat nori būti mylimi, prižiūrimi, nekęsti kančios ir skausmo. Didžiausias „Trijų paršelių“ laimėjimas – kad žmonės ima pritarti, jog elgesys su fermos gyvūnais yra problema. Kalbėjote apie tai, kad žmonės neįžvelgia ryšio tarp gyvūnų ir savo valgio lėkštėje. Ką turite omenyje? Žmonės nemato grandies tarp gyvo gyvūno, pavyzdžiui, karvės, į kurią žiūri su susižavėjimu, o vėliau per pietus ją valgo. Daugiau kaip 90 proc. žmonių sako mylintys gyvūnus, įsitikinę, kad be reikalo jiems negalima kelti kančios ir žudyti. Tačiau jie taip įpratę valgyti mėsą ir tai atrodo visiškai normalu. Todėl mes bandome parodyti, kad tai nėra gerai. Norime nutrinti tą „uždėtą bloką“, kad žmonės suvoktų, jog gyvūnas, kurį nori paglostyti, mylėti ir saugoti, yra tas pats, kurį mato savo lėkštėje. Savo nuotraukomis stengiamės parodyti, kad višta taip pat gali gyventi namuose, būti draugė, mokėti komandų, murkti panašiai kaip glostoma katė, kad jai malonu būti šalia žmogaus. Pas mus gyvena katė Mėta ir višta Liusi. Katę galiu prisikviesti tik pabarškinusi maisto indelį, o Liusi atbėga kiekvieną kartą pašaukta. Višta manęs labiau klauso nei katė. Tačiau katę glostome, o vištą valgome. Be to, kad gyvūnams reikia geresnių sąlygų, su kokiais iššūkiais dar tenka susidurti sodyboje, Edvardai? Dar yra tam tikrų teisinių aspektų. Su kai kuriomis institucijomis stengiamės susitarti, kad gyvūnams nereikėtų sekti įsagų. Pagal įstatymą mums jų nereikia, tačiau tarnybos vis tiek reikalauja ir atmeta mūsų prašymus. Jų reikia ūkinės paskirties gyvūnams, kurie duoda kokios nors naudos. Mūsiškiai jokios komercinės naudos neteikia, mes jų nenaudojame pienui, kailiui ar mėsai. Taip keliame gyvūnų statusą, nes suteiktas numeris juos nužemina. Prašėme, kad galėtume dėti mikrolustus, kurie atliktų tą pačią funkciją kaip įsagas, bet niekada neiškristų ir neišplyštų. Be to, jie nekeltų infekcijų ir nežalotų gyvūnų. Mums tai rūpi, nes norime jiems kelti kuo mažiau kančios.

Be to, JAV yra organizacija „Human league“, kuri pasiekė, kad iki 2020-ųjų nebebus narvuose laikomų vištų. Kitas jų žingsnis – kad kiaušinių fermose patinėliai nebūtų sumalami gyvi. Kiaušinių asociacija, kuri apima visą kiaušinių pramonę OZONAS

Eglės Jakutavičiūtės iliustr.

OZONAS

rubrika

VERSLAS ATSAKINGAI V E R S L A S AT S A K I N G A I . LT

Miestai žmonėms, ne mašinoms G R E TA VA LV O N Y T Ė

Komercinio pasaulio evoliucija A N D R I U S G R I G O R J E VA S

Konkurso „Verslas atsakingai“ lyderiai DIANA LIETUVININKĖ

rašė

G R E TA V A LV O N Y T Ė

fotografavo

ŠARŪNAS KAZLAUSKAS

Miestai žmonėms, ne mašinoms

„

uolat klausk, kodėl!” – tokiu priminimu prieš kiekvieną interviu mane išlydėdavo praktikos vadovas. Šį pavasarį Kopenhagoje, darnaus verslo ir miesto konsultacijų įmonėje, atlikau praktiką, tyriau inovatyviausių miesto plėtros organizacijų Europoje vizijas bei strategijas, kurių pagrindu siekiama darnaus miestų vystymosi, arba miesto gerovės. Kadangi didelė tyrimui atrinktų įmonių dalis įsikūrusi Kopenhagoje, turėjau galimybę su jų atstovais susitikti gyvai. Atviros diskusijos ir nevaržomas gilinimasis į organizacijų įgyvendintus miesto plėtros projektus, juos nuolat kvestionuojant, leido lengviau suvokti priežastis, nulėmusias tokį miesto gerovės modelį, kuriuo gyvename šiandien.

Kopenhagos istorija Kopenhaga – viena gyviausių, žaliausių bei laimingiausių Senojo žemyno sostinių. Miesto plėtra paremta į žmogų orientuotomis vertybėmis. Savitos kultūros puoselėjimas leido suformuoti ateities miesto viziją – iki 2025-ųjų Danijos sostinę paversti miestu be CO2. Tiesa, žodis „paversti“ per daug radikalus. Miestas be CO2 – tai vizija, kuriai nereikia staigaus perversmo; tai – nuoseklus, toliaregiškas bei sisteminis miesto plėtros atstovų bendradarbiavimo su bendruomenėmis ateities rezultatas. Kol 1960–1970 m. didelė pasaulio dalis pasidavė modernistinei miestų plėtrai, Kopenhaga, palikdama globalias idėjas nuošalyje, gyvenimo gerovę matavo ne ekonomikos augimu, kvadratiniais blokinių namų metrais ar automobilių eismo juostų skaičiumi. Ji norėjo susisiekimo, judėjimo laisvės, o viešąsias erdves išnaudoti maloniems susibūrimams ir bendravimui. Juk svarbiausia – tarpusavio ryšys. Miesto gyvybei nusakyti vyrauja veiksmažodis atspindintis laisvę judėti pėsčiomis, dviračiu bei kitomis priemonėmis dviračių takais: „to Copenhagenise“. Susisiekimas dviračiais nepaprastai patogus, tokią sistemą nori įgyvendinti daugelis kitų Europos miestų. Kadangi tai nėra taip paprasta, šis sprendimas išlieka uni-

kali Kopenhagos kultūros dalis. Kaip ir sumanymas dviračių takus tiesti kuo platesnius, kadangi minant siauru sudėtinga kalbėtis. Judėjimo laisvė savaime kuria naujas istorijas. Praktikos metu, vėlyvą žiemą bei ankstyvą pavasarį, aš ir mano vadovas puse devintos ryto dviračiais atskubėdavome įšokti į miesto kanalą. Tai darydavome ne vieni mes, kas nuogi, kas vien su apatiniais – praeivių dėmesio vis vien nesusilaukdavome. Po gaivinančio šuolio sėsdavome ant dviračio ir mindavome į kitoje gatvės pusėje esančią jaukią kavinukę išsidžiovinti rankšluostį, išgerti kavos ir aptarti dienos darbų eigą.

Miesto gerovė kaip kultūra Kopenhagos pavyzdys atskleidžia, jog apie kultūrą turime kalbėti ne kaip apie priemonę miesto gerovei pasiekti, bet suvokti ją kaip miesto gerovę. Miestai yra tarsi mūsų atspindžiai, atskleidžiantys tai, kaip suprantame save. Apie mus jie kalba pastatais, aikštėmis ir medžiais, oru ir upėmis, pokalbiais, laisvėmis bei apribojimais. Kai kultūrą suprantame kaip pamatinę pokyčių pradžią, kiekvienas asmeniškai gali suvokti, kodėl šiandien susiduriame su ekonominėmis, socialinėmis bei aplinkosaugos problemomis, svarbiausia – perprasti jų sprendimo naudą. Galiausiai kultūra – tai suvokimas, kas atsakingas už pasekmes. OZONAS

→

Tačiau norint pokyčių, turi keistis dominuojanti socialinė paradigma. Ji tarsi socialinis lęšis veikia visuomenės supratimą apie mus supantį pasaulį bei lemia mūsų gyvenimo praktikas, kuriomis visi siekiame užtikrinti gyvenimo kokybę. Dabartinės dominuojančios socialinės paradigmos vertybės atspindi pirmenybę neribotam ekonominiam augimui, kurio dėmesio centras čia ir dabar. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad trys ketvirtadaliai Žemės gyventojų per ateinančius kelis dešimtmečius gyvens miestuose. Tačiau pamatiniai fizikos – antrasis termodinamikos ir entropijos – dėsniai nebeleid žia tikėti tolesniu ekonomikos augimu. Todėl mums reikia naujų, darnių miesto gerovės vizijų, kurios padėtų susidoroti su globaliomis problemomis.

Miestas – žmonėms Per pastaruosius dešimtmečius apie save ir aplinką sužinojome nepalyginamai daug. Pavyzdžiui, jog mes ir aplinka esame viena. Architektas, miesto planavimo bei darnios plėtros ekspertas Janas Gehlas aiškiai identifikuoja visuotinį troškimą bei reikiamybę gyventi apsuptiems gyvastingos, saugios, įtraukiančios ir sveikos aplinkos. Jis ypač daug dėmesio skiria atviroms miesto erdvėms bei kuo labiau pėstiesiems pritaikytam susisiekimui. Architekto nuomone, būtent tada ir vyksta gyvenimas „ant kojų“, kai įmanoma tiesiog eiti, stebėti kitus, spontaniškai užkalbinti, išmokti ką nors nauja, o galbūt išmokyti. Bendrystė, tarpusavio ryšys yra tai, ko mums labiausiai reikia. Horizontalus mąstymas, jog už miesto gerovę yra atsakinga ne tik miesto savivaldybė, bet bendra jos, viešojo sektoriaus, miesto plėtros organizacijų ir bendruomenių veikla, yra itin svarbus darnaus miesto vystymosi elementas. Galbūt mes nežinome, kas

mūsų laukia ateityje, bet jei kartu bendradarbiausime ir pasitikėsime vieni kitais, atsiversime nežinomybei, kuri mus paskatins naujiems kūrybiniams procesams. Miestas yra būtent ta vieta, kurioje susilieja mūsų visų žinios ir patirtys, jaučiamės naudingi dalindamiesi ir kurdami ką nors nauja. Dėl to miestas turi būti patogus mums – patogus prisėsti ir girdėti vienas kitą, dalintis istorijomis, stebėti aplinką, mėgautis gamta. J. Gehlo žodžiais, jei kursime miestą mašinoms ir eismui, jis ir bus mašinoms bei eismui, jei kursime miestą žmonėms, jis ir bus žmonėms. Žinoma, dabartinių miestų negriausime ir nestatysime iš naujo. Jie keisis, kartu keičiantis mūsų kultūrai – mąstymo būdui, vertybėms bei įpročiams. Prieš kelis dešimtmečius buvo neįmanoma, o pasikeitus mūsų pasaulėžiūrai atsirado naujų miesto sprendimų. Nors ir labai maži, jie atspindi naują požiūrį, veiksmą, vertybes. Pavyzdžiui, pasaulio metropolis Niujorkas seka šių dienų tendencijomis ir taip pat mėgina laikytis automobilių dietos, kelioms valandoms uždarydamas eismą didžiosiose Manheteno rajono gatvėse. Londono transporto vadovai pranešė, kad iki 2020-ųjų Oksfordo gatvė – viena didžiausių prekybos ir labiausiai užteršta pasaulyje – taps pėsčiųjų zona.

Miestas, kurio mums reikia „World Urban Campaign“ šių metų pavasarį pateikė labiausiai išgrynintą naująją XXI a. miesto paradigmą „The City We Need 2.0“. Apie 7700 žmonių iš 130 valstybių bei iš 1600 skirtingų sričių organizacijų padėjo suformuoti ateities miestų viziją. Anot jų, mūšis dėl darnaus vystymosi bus laimėtas arba pralaimėtas. Naujos miesto paradigmos principai:

Miestas yra socialiai integruotas ir įtraukiantis. Jo aplinka turi būti taip sutvarkyta, kad būtų patogi visiems vienodai, niekas negali pasijusti ko nors nesugebantis ir diskriminuojamas.

Miestas yra kuriamas kartu – dalyvaujamoji demokratija ir pilietinis dialogas nėra vien skambūs žodžiai. Iš tikrųjų tai yra esminiai principai, nuo kurių priklauso veiksminga partnerystė ir aktyvus miesto gerovės kūrimas.

Miestas mokosi ir yra inovatyvus – tai laboratorija, kurioje visi kartu bendradarbiaudami, dalindamiesi žiniomis bei patirtimis siekiame atrasti naują, geresnę miestų paradigmą. Tokią, kokią norėtume palikti ateities kartoms.

Miestas turi visiems patogiai pritaikytą išteklių infrastruktūrą. Itin svarbus išteklius – viešosios erdvės, kurias kuriame patys ir turime pritaikyti pagal visų poreikius.

Miestas yra patogus – jo rajonuose pagrindinėms įstaigoms pasiekti taikoma 400 metrų per 5 min. taisyklė: per tiek laiko tokiu spinduliu pėsčiomis pasiekiamos transporto stotelės, parduotuvės, mokyklos, parkai.

Miestas yra saugus ir sveikas – saugus tiek dieną, tiek naktį, o viešosios erdvės, parkai, poilsiavietės yra visiems lengvai pasiekiamos.

Miestas yra atsikuriantis ir prisitaikantis – vis labiau priklauso nuo atsinaujinančių energijos šaltinių, perdirba atliekas, išteklius naudoja aplinkai draugiškomis praktikomis.

Miestas turi bendrą tapatybę ir sąmoningumo jausmą – pripažįsta kultūrą kaip raktą į žmogaus orumą, jungia kultūrinius miesto veikėjus naujiems kūrybiniams procesams bei stengiasi į juos įtraukti visuomenę.

Miestas yra ekonomiškai gyvybingas ir visapusiškas – skatina kurtis vietinį smulkų ir vidutinį bei stambų verslą.

Darnus miestų vystymasis neįmanomas be kultūros pokyčių – be kiekvieno mūsų mąstymo, vertybių, įpročių pokyčių. Nuolat klauskite savęs, kodėl taip mąstau, kodėl tai darau, ką galėčiau padaryti, kad būtų dar geriau, klauskite savęs – o kas jeigu? Nebijokime eksperimentuoti, kurti ir veikti. Kaip kitaip pajusime, kas yra gerovė, kuria norėsime pasidalinti su savo vaikais? Svarbiausia – nuolatos klauskite, kodėl. Juk taip ir atsidūrėme šalia naujų miesto gerovės paradigmų, tirdami ir stebėdami. Jei išgirsite atsakymą „nes taip yra“, „nes taip visada buvo“ – jūs jau pakeliui į naujus atradimus ir į dar labiau klestinčios miesto gerovės istorijos kūrimą.

OZONAS

Komercinio pasaulio evoliucija A N D R I U S G R I G O R J E VA S

eičiantis vartotojų sąmoningumui komercinis pasaulis priverstas evoliucionuoti. Šiandien pastebimas pozityviausias pokytis – verslo atsakomybė tampa nebe atskira disciplina su pagrindiniu tikslu stiprinti įmonės ar organizacijos įvaizdį specifinių interesų grupių atžvilgiu, bet bendro vertės kūrimo proceso dalis. Anksčiau užtekdavo metinio socialinio projekto, kad būtų galima klijuoti atsakingo verslo etiketę. Šiandien tie patys principai turi būti integruoti į gamybines, komunikacines ar net verslo modelio struktūras. Todėl norint suvokti, kokie reikalavimai artimoje ateityje bus keliami atsakingam verslui, reikia pažvelgti į progresyvius veiksmus bei inovacijas, keičiančias atsakingos veiklos suvokimą verslo pasaulyje bei darančias įtaką vartotojų lūkesčiams.

RIBOTI PASIRINKIMAI NAUJASIS SKAIDRUMAS

Milžiniškas pasirinkimas bet kurioje įmanomoje prekių ir paslaugų kategorijoje yra varginantis ir dažnai apgaulingas – skirtingi variantai gali būti pateikiami tik tam, kad suteiktų pasirinkimo iliuziją, pagrįstų kainų variacijas arba paskatintų vartotojus nesąmoningai rinktis pasirinkimų aibės viduryje esančius prekių, paslaugų variantus. Didžioji dalis rinkodaros komunikacijos yra nukreipta į impulsyvų pirkimą – pasitelkiant tokią komunikaciją stengiamasi įtikinti vartotoją, kad jam šiuo metu prekė yra tikrai aktuali ir reikalinga arba kad dėl riboto skaičiaus ar greit besibaigsiančio kainos pasiūlymo ją vertėtų kuo greičiau įsigyti.

Tokijuje esantis knygynas „Morioka Shoten“ visiškai apriboja pasirinkimą savo lankytojams, pateikdamas vieną vienintelę knygą, kuri, kuratorių nuomone, yra tikrai vertinga. Kiekvieną savaitę pristatoma nauja knyga.

Atsiranda prekės ženklų ir įmonių, kurie iš esmės keičia pasirinkimo galimybes, kad galėtų pirkėjams pateikti be išlygų geriausius produktus. Iš jų pirkėjai taip pat pradeda gauti daugiau funkcinės informacijos, kuri turėtų padėti jiems priimti racionalesnius sprendimus, nesusijusius tik su „noriu čia ir dabar“ motyvacija. Pradeda ryškėti nauja prekės ženklų funkcija – kuravimas. Prekės ženklas padeda pirkėjams išsirinkti tai, kas yra tvaru ir naudinga – tiek produkto, tiek naudingo turinio lygmeniu.

„Original Unverpackt“ parduotuvė savo pirkėjams supaprastina pasirinkimą, pateikdama tik sveriamus aukščiausios kokybės maisto produktus – pirkėjams nebereikia bandyti atskirti ir įvertinti, kuo vienas prekės ženklas ar pakuotė skiriasi nuo kitų.

Produkto kelionė – svarbi prekės ženklo dalis ir vertės indikatorius. Vis dažniau auginimo, pervežimo, apdirbimo, gaminimo, pateikimo aspektai tampa sudėtine jo išskirtinumo ir vertės nustatymo dalimi. Anksčiau prekės ženklai, kalbantys apie savo tiekimo grandinę ar gamybos procesus, buvo laikomi nišiniais, dabar tai – jau normali komunikacijos praktika. Skaidrumas taip pat laikomas vienu svarbiausių elementų darbdaviams bandant pritraukti darbuotojų ir talentų ar norint susirasti patikimų partnerių. Procesai ir informacija, anksčiau laikyta konfidencialia ir neprieinama, dabar yra vieša ir netgi naudojama kaip reklaminė medžiaga. Santykiai su tiekėjais ir glaudus bendradarbiavimas tampa svarbiu ir vartotojų vertinamų paslaugų bei produktų diferenciatoriumi.

Drabužių prekės ženklas „Reformation“ prie kiekvieno parduodamo drabužio pateikia ir aplinkosaugos skalę, kurioje nurodo, kokią įtaką aplinkai daro kiekvienas pagamintas produktas. Šios skalės elementai lyginami su industrijos vidurkiais, taip parodomi dėl tvarių gamybos praktikų pasiekti rezultatai.

Nuo 2015 metų prekės ženklas „Rei“ nusprendė uždaryti savo parduotuvių duris per „Black Friday“ išpardavimą, kartu siųsdamas pirkėjams žinutę, kad verčiau pirkti apgalvotai, o išpardavimų medžioklei skirtą laiką panaudoti kitur.

Parduotuvių tinklas „Waitrose“ nenutrūkstamai visą savaitę transliuojamus nuobodžius vaizdus iš tiekėjų fermų pavertė aktualia komunikacija apie jų prekių kokybę. Socialinių medijų įrankius kurianti įmonė „Buffer“ taiko radikalaus skaidrumo principus tiek išorinei įmonės, tiek vidinei tarp kolegų ir specialistų komunikacijai. „Innocent drinks“ prekės ženklas suteikia skaitmeninius įrankius ir padeda braškes auginantiems ūkininkams nustatyti geriausią laiką, kada turi būti laistomi laukai. Pagrindinis projekto tikslas – taupyti laukams laistyti sunaudojamą vandenį.

OZONAS

→

VARTOJIMAS – PROBLEMOS SPRENDIMAS Tai, kad žodžiai „vartojimas“ ir „vartotojas“ turi neigiamų asociacijų, ir yra siejami su egocentrinėmis paskatomis, nereiškia, kad vartojimas turi būti nukreiptas tik į asmeninių poreikių tenkinimą. Niekas netrukdo verslui tiesiogiai derinti aplinkosaugos ar socialinių problemų sprendimų su verslo ir vertės kūrimo modeliais. Tokių inovacijų mechanika paprasta – kiekvienas nupirktas produktas tiesiogiai arba netiesiogiai prisideda prie specifinės aplinkosaugos ar socialinės problemos sprendimo. 2016 m. Kopenhagoje atidaryta „WeFood“ parduotuvė pradėjo prekiauti pasibaigusio galiojimo, sugadintų ar neteisingų pakuočių maisto produktais, kuriais kiti prekybos tinklai atsisako prekiauti. „DB Export“ alaus gamintojai nusprendė gamybos atliekas panaudoti biodegalams gaminti. Vartotojai, besirenkantys šio prekės ženklo produkciją, tiesiogiai prisideda prie aplinką tausojančią praktikų. „Saltwater brewery“ sukūrė yrančią plastikinę alaus skardinę, taip pat galinčią būti užkandis jūros gyvūnams, kurie dažniausiai ir kenčia nuo plastikinių pakuočių bei kitų vandenyje atsiduriančių atliekų. Batų gamintojas TOMS su kiekviena nupirkta batų pora skurstančioms bendruomenėms dovanodavo batus, o pastaraisiais metais, didindamas asortimentą, išplėtė ir socialinę misiją – nuo gydymo paslaugų ar geriamojo vandens iki socialinių problemų sprendimo. Kiekvienas pirkimo veiksmas virsta lygiaverčiu rėmimo veiksmu.

ATGIMĘS GYVAVIMO CIKLAS Pagrindinės vartotojų problemos – neįtikėtinai spartūs produktų ir prekių atnaujinimo ciklai ir vis didėjantis pasirinkimas. Produktų patvarumas ir tarnavimo laikas tampa vis labiau kvestionuojami – trumpėjantis prekių tarnavimo laikas reiškia didėjančią išlaidų dalį atnaujinimui, naujiems pirkiniams, didėjančias gamybos sąnaudas bei įtaką aplinkai. Reaguodamos į šias problemas, įmonės pradeda keisti savo požiūrį į vartotojams pateikiamų produktų patvarumą. Vienas iš kelių, kuriuos dažnai renkasi drabužių gamintojai, – ilginti prekių tarnavimo laikotarpį. Technologinių produktų gamintojai renkasi kurti modulinius produktus, kurie gali būti konstruojami ir perkonstruojami iš atskirų komponentų. Nors modulinių produktų koncepcija dar nėra iki galo įsitvirtinusi, atsiranda vis daugiau ambicingų projektų, kurie stengiasi pakeisti mūsų požiūrį į produkto gyvavimą. LG yra viena iš pirmųjų mobiliųjų įrenginių gamintojų, sugebėjusi įgyvendinti modulinių išmaniųjų telefonų viziją. „Nascent Objects“ – nauja įmonė, bandanti įgyvendinti modulinės elektrotechnikos namams viziją. Kiekvienas jų produktas yra sudarytas iš atskirų modulių, kurie pirkėjams leidžia susikurti norimo funkcionalumo produktus. Drabužių gamintojas ZADY vartotojams teikia tik tuos variantus, kurie nepaklūsta trumpalaikiams mados vėjams ir dėl aukštos kokybės tarnauja ilgai. „Unmade“ taiko kitokius gamybos principus – jų sandėliuose nėra nė vienos prekės, nes jos gaminamos tik tada, kai užsakomos. Vartotojas gali susikurti unikalų drabužį ir tik tuomet jis bus pagamintas. Taip net masinės gamybos industrijoje pašalinamos pertekliaus ir likučių problemos. „Buymeonce“ platforma pateikia kuruojamų prekių kategorijas, kuriose pirkėjai gali rasti ir įsigyti nebrangių, ilgai tarnaujančių ir klasikinį stilių atitinkančių produktų ir prekių.

PRASMINGA KAINODARA BETA PRODUKTAI

Pasiūlymai ir nuolaidos tapo neatskiriami verslo pasaulio palydovai. Daugybė nuolaidų skatina vartotojus įsigyti vieną arba kitą prekę, bet kartu ir stiprina jausmą, kad bazinė produkto kaina yra visiškai nepagrįsta. Nors kainų pasiūlymai ir suvokiami kaip naudingi, bet tuo pat metu laikomi pačia primityviausia manipuliacija, susijusia tik su verslo prioritetais ir tikslais. Požiūris į kainų pasiūlymus keičiasi, nes dabar jie pradedami suvokti ne kaip būdas iš sandėlio išvalyti likučius ar paskatinti tam tikros kategorijos pardavimus, o kaip tam tikroje situacijoje ir tam tikru metu vartotojams kylančių problemų sprendimą. Prekių ženklai ir įmonės renkasi naujus būdus bazinei kainai pagrįsti arba nuolaidoms paversti reikšminiais papildomą vertę suteikiančiais elementais.

„Noosa International Resort“ poilsio kompleksas suteikdavo lankytojams nuolaidų tada, kai kurorte lydavo – taip prekės ženklas parodė, kad jo tikslas yra gerai praleistas laikas, o ne pasipelnymas bet kokiomis aplinkybėmis. Naujas sveiko maisto gerų kainų restoranų tinklas „Everytable“ savo kainodarą pritaiko prie rajono, kuriame atidaromas. Taip užtikrinama, kad vietiniai gyventojai visada galės rinktis sveiką maistą už tokią pačią kainą, kurią siūlo vietos greito maisto restoranai. Draudimo įmonė „PruHealth“ suteikia įmokų nuolaidų tiems klientams, kurie sportuoja. Žinoma, įmonė tiesiogiai iš to gauna naudos, nes sveikai gyvenantys klientai rečiau kreipiasi dėl su sveikatos sutrikimais susijusių išmokų.

Esame įpratę, kad produktai, kuriuos mes gauname, yra išbaigti, nupoliruoti, puikiai veikiantys, bet dažnai tai yra tik reikšminis rinkodaros komunikacijos keliamas efektas. Nuo neišbaigtų, prastai funkcionuojančių ar vartotojų lūkesčių neatitinkančių produktų neapsaugotos net sėkmingiausios tarptautinės korporacijos ir įmonės. Nereikia plačiai dairytis, norint rasti pavyzdžių, kai net patikimiausios įmonės suklumpa: neišbaigti pirmieji „Apple watch“ laikrodžiai, VW emisijų testus apgaunantys automobiliai ar sproginėjantys „Samsung Galaxy Note 7“ išmanieji telefonai. Produktai neturi būti tobulinami išskirtinai už uždarų produktų vystymo skyriaus durų. Atviras proceso komunikavimas ir atgalinio potencialių pirkėjų ryšio integravimas gali lemti geresnius ateities rezultatus ir naujo produkto sėkmę:

Tokie fenomenai kaip „Kickstarter“ ir kitos finansavimo platformos parodė, kad žmonės nori dalyvauti produkto kūrimo procese ir turėti išskirtines teises gauti pirmines produkto versijas.

Andrius Grigorjevas – pirmosios Baltijos šalyse prekės ženklo valdymo agentūros „Be&Do“, užsiimančios tendencijų tyrimais, strategas bei partneris. Šiame straipsnyje jis pristato įžvalgas apie naujausias atsakingo verslo kryptis bei didžiausius veiklos pokyčius, vyksiančius artimoje ateityje.

Žaidimų industrijoje įsitvirtino early access modelis, kai žaidėjai gali paremti ir išbandyti dar nebaigtus kurti žaidimus, panaši tendencija atsirado ir muzikos industrijoje – muzikos albumai parduodami dar tada, kai nėra baigti kurti.

Sportinių drabužių prekės ženklas „Lululemon“ įkūrė eksperimentinių drabužių koncepcijų erdvę lululemon lab, kurioje gimsta inovatyvūs ir kūrybiški sprendimai. Nauji produktai suteikia vartotojams išskirtinę progą susipažinti su tekstilės ir drabužių industrijų ateities vizijomis. Degtinės prekės ženklas „Absolut Vodka“ savo inovacijų laboratorijoje vysto eksperimentinius rinkodaros projektus, kurie išbandomi įvairiose rinkose. Vienas iš ten gimusių ilgalaikių projektų – Our Vodka, kuri gaminama bendradarbiaujant su didžiausių pasaulio miestų vietinėmis distilerijomis.

OZONAS

Konkurso „Verslas atsakingai“ lyderiai DIANA LIETUVININKĖ

šĮ „Rūpi“ skelbia trečią kartą organizuoto konkurso „Verslas atsakingai 2016“ rezultatus. Jo tikslas – skatinti verslo atsakomybę, dalytis gerąja patirtimi ir išrinkti įmonę, kuri 2016 metais labiausiai prisidėjo prie aplinkosauginės veiklos bei socialinės gerovės kūrimo.

Konkurso nugalėtoja

Komisija, kurios nariai yra atsakingo verslo, aplinkosaugos specialistai, nugalėjusių įmonių atstovai bei visuomenės veikėjai, šių metų nugalėtoja išrinko UAB „Antalis“. Įmonė išsiskyrė ilgamete socialinės atsakomybės veiklų patirtimi bei darbuotojais, kurie nestokoja originalių idėjų ir aktyviai daro gerus darbus. Ji kiekvienais metais vykdo „Klimato kompensavimo projektą“, kurio metu klientai, pirkdami popierių, gali įsigyti EKO kreditų ir taip prisidėti prie medžių sodinimo projekto. Visos kreditų lėšos skiriamos „Plan Vivo“ sertifikuotam medžių sodinimo projektui Malavyje, Afrikoje. „Antalis“ nuolat tobulina tiekimo grandinę, teikia informaciją apie produktų kokybę ir gamybos grandinę (CoC), kuri atskleidžia popieriaus produktų gamybos ciklą nuo miško iki pirkėjo. Konkurse dalyvavusios įmonės aktyviai dalijosi gerąja patirtimi, įgyvendinant socialinius bei aplinkosaugos projektus. Susipažinkite su ja.

Socialinės atsakomybės veiklų pavyzdžiai

UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ kaip vieną iš daugiausiai darbuotojų palaikymo ir dėmesio sulaukusį metų projektą įvardino sunkiai besiverčiančios vilniečių šeimos svajonių išpildymą. Siekdama surinkti reikiamų lėšų, įmonė organizavo nenaudojamų daiktų aukcioną, kuriam buvo paaukoti: kamuolys, sportiniai marškinėliai su žvaigždės autografu, knygos. Pasak aukciono organizatorių, kas vienam darbuotojui yra nereikalingas daiktas, kitam – tikras lobis. Už „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ darbuotojų aukcione surinktas lėšas šeimai nupirkti buitį palengvinantys daiktai ir išpildyta negalią turinčio vaiko svajonė turėti akvariumą. „Antalis“ įkūrė „Svajoklių komitetą“, kuriame svajoja įvairių įmonės skyrių darbuotojai. Jis ne tik siūlo idėjas, kaip prisidėti prie darbuotojų gerovės kūrimo, bet ir organizuoja renginius, inicijuoja naujus socialinius projektus. Įmonė gali pasigirti ir kitomis iniciatyvomis – organizuoja pareigų pasikeitimo dieną, kurios metu darbuotojai kelioms valandoms apsikeičia pareigomis. Tokia diena padeda ne tik geriau pažinti vieni kitus, bet ir stiprina komandą, leidžia greičiau spręsti problemas.

Bendravimas su vietos bendruomene

UAB „Nuova“ aktyviai vykdo projektus, kurie sprendžia vietos bendruomenės problemas. Įmonė siekia mažinti vaikų globos namų skaičių Lietuvoje, kviečia lektorius, bendrauja su vaikais. Kurdama naujas Kauno kultūrinio gyvenimo tradicijas ir mažindama žmonių uždarumo problemas, bendrovė į miesto centre esančio biuro balkoną nuolat kviečia muzikuoti ne tik žymius muzikantus, bet ir studentus bei moksleivius. Pernai įmonės iniciatyva papuošta istorinė Lietuvos Prezidentūra – ji nutvisko 2,5 km girliandomis, kurias pakabino įmonės darbuotojai.

Dažniausiai išskiriamos keturios sritys, kuriose imonės užsiima socialiai atsakinga veikla:

Darbuotojai Bendruomenė Aplinkosauga Rinka

UAB „SDG“ bendradarbiauja su vaikų globos namais, kartu vykdo įvairias veiklas. Įmonė sodina medžius ir gėles, organizuoja talkas, kuriose dalyvauja įmonės darbuotojai, Petrašiūnų vaikų dienos centro, Vilijampolės vaikų dienos ir krizių centro bei Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus vaikai.

Aplinkosaugos veiklų pavyzdžiai

UAB „Eugesta“, kurios veikla yra susijusi su logistika, nuolat vykdo aplinkosaugines veiklas, kompensuojančias išmetamo CO2 kiekį. Kasmet įmonės darbuotojai švarina Galvės ežero salas, savanoriškai prižiūri ir tvarko Pavilnių parko pėsčiųjų taką, valo pelkes. Įmonė, skatindama atsakingos veiklos politiką, partneriams prie prekių pirkimo ir pardavimo sutarties pateikia priedą, įtvirtinantį bendruosius reikalavimus, susijusius su teisės ir socialinių normų laikymųsi, aplinkosauga bei prekių saugumu. Šia sutartimi tiekėjai užtikrina, kad visi subtiekėjai bei subrangovai yra supažindinti su šiais reikalavimais ir jų laikosi.

„SPA Vilnius Druskininkai“ naudoja ekologiškas valymo priemones, kurios yra nekenksmingos ne tik aplinkai, bet ir įmonės darbuotojams, kasdien prižiūrintiems viešbučio kambarius. Įrengdama naujas patalpas įmonė pasirinko sertifikuotas, neteršiančias aplinkos, natūralias medžiagas, pavyzdžiui, ekologiškus dažus vidaus sienoms. „SPA Vilnius“ darbuotojai aktyviai švarina gamtą ir renka šiukšles. Anykščių komplekse darbuotojai sukūrė ornamentinio dizaino sodą, kuriame žaliuoja prieskoninės žolelės, daržovės, vaismedžiai. Daugiau socialiai atsakingo verslo idėjų ir praktinių patarimų ieškokite verslasatsakingai.lt.

OZONAS

Eglės Jakutavičiūtės iliustr.

OZONAS

rubrika

EKO KARTA E KO K A R TA . LT

Žaliuojanti mokykla J Ū R AT Ė J A N AV I Č I E N Ė

Nepatogu būna tik suaugusiems ILONA PETROVĖ

Gyvūnų aromaterapija R O B E R TA B U L O TA I T Ė

Saulę atstojantys kvapai D OVILĖ KUBILIŪTĖ

Sveiki veganų vaikai – utopija? J U R G A TA L A I K Y T Ė

Žaliuojanti mokykla J Ū R AT Ė J A N A V I Č I E N Ė

alia mokyklų bei darželių išsirikiavusios dviračių eilės, o viduje – žaliuojantys eksperimentiniai vaikų sodai. Pamokų laboratorijose vaikai iš antrinių žaliavų kuria energiją taupančias priemones, o pasibaigus mokslo metams kartu su mokytojais dalyvauja išgyvenimo gamtoje stovyklose. Mokyklų durys plačiai atvertos atsakingo vartojimo idėjoms. Ugdymo įstaigos vis dažniau įsitraukia į socialinę atsakomybę skatinančias projektines veiklas ir pačios aktyviai sprendžia aplinkos tausojimo problemas.

Darni mokykla Darnaus vystymosi įgūdžių formavimo programa „Darni mokykla“ Švedijos verslo apdovanojimuose „Swedish Business Awards“ buvo pripažinta geriausia socialine metų iniciatyva. Į projektą įsitraukusios mokyklos bei darželiai vertino, kokį poveikį jos daro supančiai aplinkai, ir kaip įmanydamos stengėsi pagerinti ekologinio pėdsako rodiklius. Jos įsirengė rūšiavimo konteinerius, kai kuriose patruliavo mokiniai, prižiūrintys, kad nebūtų švaistoma elektra. Dalis mokytojų į mokyklą ėmė vykti vienu automobiliu, kavą ir arbatą gerti sutartu metu, o vienoje ugdymo įstaigoje nuspręsta kartą per savaitę elektrinį skambutį pakeisti varpeliu. Ekologinį pėdsaką mokyklos matavo pagal septynis kriterijus: elektros, šiluminės energijos, vandens ir maisto suvartojimą, išmetamų atliekų kiekį, transporto, mobilumo poreikius bei aprūpinimą darbo priemonėmis. Alytaus „Šaltinių“ pagrindinė mokykla, tapusi programos „Darni mokykla“ nugalėtoja, per vienerius metus ekologinį pėdsaką sumažino nuo 47 iki 39,6 balo. Per metus ji, palyginti su kitomis projekte dalyvavusiomis ugdymo įstaigomis, efektyviausiai sumažino ekologinį pėdsaką ir suvartojamą elektros energiją. Taip Alytaus „Šaltinių“ pagrindinė mokykla sutaupė 6950 eurų, o konkurso organizatorių paskatinta panašaus dydžio piniginiu prizu.

Visos šalies mokyklos bei daugelis darželių organizuoja pažinti ir mylėti aplinką skatinančias veiklas, tačiau ne kiekviena parodo kitiems, ką yra padariusi.

Ekologinis ugdymas Valdo Adamkaus gimnazija, pirmoji Lietuvoje gavusi oficialų ekologijos ir aplinkos technologijų krypties statusą, pasidalijo savo aplinkos tausojimo patirtimi. Jau nuo pradinių klasių nuosekliai ugdomas sveikatinimas, gamtosauga bei ekologija. „Visiems moksleiviams yra gamtamokslinių tyrimų pamokų, 8–10 klasių gimnazistai praktinius darbus dirba Aleksandro Stulginskio universiteto laboratorijose. Džiaugiamės 2016 metais laimėta dotacija tarptautiniam projektui „Erasmus + „Ecological literacy“. Už aplinkosauginius pasiekimus gimnazija gavo tarptautinio pripažinimo sertifikatą bei žaliąją vėliavą“, – svarbiausius darbus pristato gimnazijos pavaduotoja ugdymui Rozvita Brazaitienė. Aktyviai dalyvaujanti ekologinės krypties veiklose, gimnazijos bendruomenė atliko ekologinio pėdsako tyrimą ir pasirinko tobulinti darnaus mobilumo įgūdžių, rūšiavimo bei taupymo sritis. Mobilumo rodikliui pagerinti mokyklos bendruomenė nusprendė skatinti važiavimą dviračiais. „Pasistatėme tris 10 vietų dviračių stovus, kurie tuoj pat užpildyti. Kiekvienoje klasėje atsirado dviratininkų. Kai kurie dviračiais į mokyklą atvyksta net ir žiemą“, – pasakoja R. Brazaitienė. Ateityje dviračių stovų ketinama įrengti dar daugiau. Gimnazijos mokytojai mobilumo rodiklius gerino, vieni kitus pavėžėdami į mokyklą ar iš jos, ir šiandien kasdien atvažiuoja po 4–5 pilnus automobilius. Kita sritis, kurios rodiklius gimnazija siekė pagerinti, – atliekų rūšiavimas. Moksleiviai, mokytojai stengėsi surinkti kuo daugiau naudotų baterijų bei buitinės technikos. Dalyvaudami respublikiniame projekte „Mes rūšiuojame“ už antrines žaliavas gautas lėšas įsigijo sporto inventoriaus, knygų. Apie rūšiavimą gimnazijoje kalbama per įvairias pamokas, o integruotų matematikos ir infor-

macinių technologijų pamokų metu jie mokėsi rūšiuoti atliekas, pasitelkdami išmaniąsias programas: svėrė, matavo, braižė grafikus ir formulavo išvadas. „Negaliu tvirtai teigti, kad tai susiję tik su mokinių veikla, tačiau šalia gimnazijos esančių privačių namų kvartale atsirado naujų rūšiavimo konteinerių“, – apie šios veiklos rezultatus ir naudą bendruomenei pasakoja R. Brazaitienė. Ieškodami būdų vandens suvartojimui mažinti, biologijos ir fizikos pamokose vaikai suskaičiavo, kiek jo išlaša iš nesandaraus ar blogai užsukto čiaupo bei kiek tai kainuoja. „Įvertinti šių pamokų naudą bandysime kitąmet, tačiau nebus taip paprasta, nes dalyvaudami „Darnios mokyklos“ programoje pakeitėme vandens čiaupus naujais“, – abejonėmis dalijosi direktoriaus pavaduotoja R. Brazaitienė. Moksleiviams tai suteikė galimybių pažinti aktyvaus socialinės atsakomybės ugdymosi modelį, kai spręsdami mokyklos problemas mokėsi atpažinti problemą, rasti jos sprendimo būdų, o vėliau praktiškai juos taikyti bei matuoti rezultatus.

OZONAS

→

Atvira bendruomenė „Darni mokykla – tai ne tik kuriama aplinka, bet ir šilti santykiai su bendraamžiais bei mokytojais“, – įsitikinusi Kauno rajono Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos geografijos mokytoja Irena Jonelienė. Šioje mokykloje taip pat ieškota sprendimų, kurie pagerintų judėjimo bei rūšiavimo rodiklius. Kadangi vaikai gyvena išsibarstę po apylinkę 10–15 km atstumu nuo mokyklos, į pamokas įprastai juos atveždavo tėvai. Todėl juos siekė sudominti kitokiomis – sveikesnėmis – judėjimo galimybėmis. „Sveikesnes judėjimo galimybes vaikams pristatome, organizuodami judriąsias pertraukėles pamokų metu, savaitgalio žygius dviračiais ar šiaurietiškomis lazdomis, stovyklas su orientavimosi bei išgyvenimo gamtoje rungtimis atostogų metų“, – pasakoja I. Jonelienė. Geografijos mokytoja, bandydama įvertinti dalyvavimo programoje „Darni mokykla“ rezultatus, pastebi, jog pastaruoju metu itin padaugėjo į mokyklą atvykstančių dviračiais. O po išgyvenimo gamtoje stovyklos pasikeitė daugelio požiūris į sveiką gyvenseną – ne tik aktyviau įsitraukia į judriąsias veiklas, bet ir pirmenybę teikia sveikesniam maistui. Skatindami atsakingą vartojimą, vyresnieji vaikai mažesniesiems vedė rūšiavimo pamokėles. Šios veiklos rezultatas – ne visai toks, kokio tikėtasi. „Vaikai suprato, jog ne tik su gamta, bet ir tarpusavyje galima sugyventi darniai – jie susidraugavo, pasijuto atsakingi vieni už kitus, neišskiriant, kaip, deja, įprasta, vaikų iš socialiai remtinų šeimų. Darni mokykla – tai darnūs santykiai ir su gamta, ir tarpusavyje, ir su mokytojais bei mokyklos bendruomene, – pastebi I. Jonelienė. – Vaikai tapo atviresni ir draugiškesni, labai pagerėjo jų santykiai su bendraamžiais ir mokytojais, sumažėjo patyčių. Pasitelkę ekologines veiklas ruošiame juos gyvenimui, kad mokėtų išgyventi dinamiškoje ir nuolat kintančioje aplinkoje“. Norint vaikus sudominti prasminga veikla, pasak I. Jonelienės, būtinas paprastas ir šiltas neformalus bendravimas. „Pasitikėjimas vaikais, raginant juos pačius siūlyti idėjas ir jų siekti, uždega juos, skatina dalyvauti, veikti. Norų tiek, jog ne visus spėjame įgyvendinti“, – sako I. Jonelienė. Vertindama darnaus elgesio įgūdžių ugdymo situaciją šalyje, ji pastebi, jog visos šalies mokyklos bei daugelis darželių organizuoja pažinti ir mylėti aplinką skatinančias veiklas, tačiau ne kiekviena parodo kitiems, ką yra padariusi. Šis uždarumas kyla, nes trūksta prasmės pajautimo, įstaigos administracija ar valdžios institucijos menkai domisi ir palaiko. „Švietimo sistemos kūrėjams derėtų glaudžiau bendradarbiauti su mokyklomis: susitikti ir kalbėtis su vaikais, ypač iš mažų, ties išgyvenimo riba balansuojančių kaimo mokyklų, leisti jiems pasijausti svarbiais, lygiaverčiais, pajusti, kad tai, ką jie daro, yra svarbu. Be to, jiems patiems derėtų jungtis prie socialinės atsakomybės iniciatyvų“. Mokytojų pastangos išlieka vaikų galvose ir širdyse. Jie įkvepia vaikus ir skatina juos žygdarbiams keisti pasaulį. Kiekvieną medžiagą, nuomonę ar įpročius įmanoma pakeisti. Kartais tai pareikalauja daugybės laiko, pastangų ir kantrybės, tačiau toks jau mokytojo darbas. Jų pastangos – nuoširdūs žodžiai, asmeninis pavyzdys bei iniciatyvos – palieka pėdsakus mokinių galvose, paveikia jų mintis, vertybes, veiksmus, nulemia judėjimo kryptį. Jiems svarbu siekiamo tikslo ar dirbamo darbo prasmė ir reikalingumas – jas suvokę noriai įsitraukia į veiklą. Nuolatiniai aptarimai ir refleksijos su mokytoju ar vadovu padeda vaikams įsisąmoninti patirtį ir mokytis iš jos.

REKOMENDACIJOS Asmeninis mokytojo pavyzdys labiau įtikina nei žodžiai „taip reikia“, „dėl pažymio“ ir įsimena ilgesniam laikui nei teorinės vadovėlio žinios. Todėl socialinę atsakomybę ugdančios veiklos yra veiksmingiausias būdas paskatinti jaunuolius veikti, pakeisti jų elgesį, užauginti mokytojo, kaip klasės lyderio, prestižą mokinių akyse. Nuo popierinio darbo ir nepamatuotų administracijos reikalavimų pavargusiems mokytojams tai ypač svarbu.

Socialinę atsakomybę ugdančiose veiklose hierarchiniai mokytojo ir mokinio santykiai keičiami horizontaliais, todėl į problemą žvelgiama iš skirtingų kampų, iškeliamos hipotezės bei nagrinėjamos alternatyvos.

Tokios programos skatina ne faktų mokymąsi, bet kritinį mąstymą, praktiškai pritaikant įvairių dalykų žinias, asmeninius atradimus ir priimant realius problemų sprendimus.

Konkuravimo bei mokinių lenktyniavimo sistemą tokios veiklos keičia į efektyvesnį, bendradarbiavimo principais paremtą komandinį darbą.

OZONAS

Nepatogu būna tik suaugusiems ILONA PETROVĖ

ar neseniai stebėjomės skandinavais, kad jų darželinukai visą dieną praleidžia lauke. Dabar jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, jog gryname ore daug laiko praleidžiantys vaikai – ne tik fiziškai ir emociškai stipresni, kūrybingesni, geriau mokosi, saugiau jaučiasi aplinkoje, bet ir yra socialiai atsakingesni, labiau rūpinasi Žemės ištekliais ir jų atkūrimu. Lauko pedagogikos principai vis labiau skinasi kelią ir Lietuvos ugdymo įstaigose.

Savijauta svarbesnė už tiesias eiles

Kauno Valdorfo darželis „Šaltinėlis“ įsikūręs netoli Kauno centro, apsuptas senojo sodo ir žalumos. Toks smagus pavadinimas parinktas dėl to, jog tose vietose kadaise sruveno ne vienas šaltinis. Vaikų darželis čia veikė nuo 1961 m. Nepriklausomybės pradžioje susidomėta alternatyviais ugdymo metodais, iš pradžių įsteigta Valdorfo pedagogikos grupė, vėliau ir visas ugdymas pagrįstas šios pedagoginės sistemos nuostatomis ir principais bei lietuviškomis tradicijomis. Svarbiausios šios bendruomenės vertybės – pagarba vaikystei, bendruomeniškumas, ekologija ir socialinis teisingumas. „Šaltinėlio“ direktorė Audra Liaudanskienė atskleidžia, ką reiškia šios vertybės, ugdant gamtojautą: „Jos reiškia, kad nėra labai svarbu, ar vaiko sodintos salotos sudygs idealiai tiesiomis linijomis. Mums daug svarbiau, ką jis jautė, išgyveno sėdamas sėklas. Mums svarbu, kad tvarkant, įrengiant vaikams palankią darželio aplinką, būtų tariamasi su visais bendruomenės nariais, kad jų kuo daugiau kartu su vaikais dalyvautų ne tik tradicinėse talkose, bet ir kasmetiniame Mykolinių žygyje (ei, šiais metais keliausime į Rumšiškių mišką, kopsime į Ropos kalną). Kur kas svarbiau, kad girnomis susimalę grūdus, pasidalintume vaikų keptos duonos rieke, o nubraukę trupinius nuo stalo, palesintume kieme paukščius.“

Ugdyti pavyzdžiu

Kiemas – be šiuolaikinių žaislų

Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ vaikai šiltu oru, pavasarį ar ankstyvą rudenį kieme lipdo iš molio, žaidžia sode. „Šiuolaikinis gyvenimo ritmas kartais įspraudžia mus į skubėjimo, suplanuotų veiklų rėmus. Man įsiminė vienas vokiečių pedagogų posakis, kad „šiuolaikiniai vaikai ne juda, bet mėgsta būti judinami“. Tai yra iš vežimėlio į mašinytę su baterijomis, iš jos – į tėčio (mamos) mašiną, tada –liftą ir namo. O juk vaikui reikėtų judesių įvairovės – smėlio dėžės su įvairaus dydžio kastuvais, kalniuko, nuo kurio galima bėgioti vasarą ir čiuožti žiemą“, – įsitikinusi A. Liaudanskienė. Ji mano, kad taip pat kieme turėtų būti žemų šakotų medžių ar nuverstų išsišakojusių kamienų, patogių ir nenuobodžių vaikams laipioti, virvių suptis, į žemę įkastų kelmų, medinių lipynių laipioti, rąstų ir akmenų, tinkančių ne tik balansuoti ir šokinėti, bet ir patogių ridenti bei pernešti. Ji įsitikinusi ir tuo, kad vaikams reikia turėti pakankamai natūralių statybinių medžiagų (kelmelių, šakų, lentų, rąstelių) ir, žinoma, vietos pasislėpti. „Mūsų darželio kieme nerasite šiuolaikinių, ryškių spalvų plastikinių lauko priemonių, kurios disonuoja su natūralia aplinka ir blaško, dirbtinai aktyvina dėmesį. Tai – tarsi saldiklis, o kai jo visur ir daug, nieko gera nelauk. Mes stengiamės lavinti vaikų dėmesingumą per pojūčius: lytėjimą, uoslę, skonį, regą, klausą, pusiausvyrą“, – priduria A. Liaudanskienė.

Vaikai kieme turėtų matyti ne tik prasmingą suaugusiųjų veiklą, bet ir galėtų patys joje dalyvauti: sodinti augalus, laistyti juos, grėbti lapus ir t. t. Būtent pavyzdys – pamėgdžiojimas – yra pagrindinis ugdymo metodas Valdorfo darželyje, taikomas visose amžiaus grupėse ir veiklose, kurios turi atitikti vaiko galias, svarbu neskubinti vaiko augti. „Šaltinėlio“ vadovė įsitikinusi, kad daržas, gėlynas, komposto dėžė, vanduo, laužavietė įkvepia vaikus suprasti ūkininkavimą, ekologiją, padeda suprasti gamtos reiškinius, gyvybinius procesus, susijusius su įvairiais augalais. Tam labai pasitarnauja 1 m2 lietuviški sodeliai, kuriami dalyvaujant iniciatyvoje „Žalia pėda“. Be to, darželyje yra avietynas, serbentynas, veši šermukšnių alėja, auga obelys, žydi gėlės. „Reikia ne tik viską laiku susodinti, prižiūrėti, bet ir derlių surinkti. Nuo pat ankstyvo pavasario ragaujame savo užaugintas rūgštynes, salotas, svogūnų laiškus, vėliau ateina žemuogių, agurkų laikotarpis. Kol vasarą vaikai atostogauja, renkamos ir džiovinamos žolelės arbatai. Sugrįžusius pasitinka sunokę obuoliai ir šermukšniai. Tuomet – uogienių ir džiovinamų obuoliukų metas. Rugsėjį vyksta rudens, derliaus šventė, kai džiaugiamės savo užaugintais vaisiais, daržovėmis ir dėkojame Motinai Žemelei. Taigi prasmingos veiklos – tik spėk suktis“, – džiaugiasi A. Liaudanskienė. Valdorfo darželis

OZONAS

→

Palankiausia – iki septynerių

Pasak pedagogės, pats nuostabiausias ir palankiausias metas pagarbai, dėkingumui ugdyti yra pirmasis vaiko septynmetis. Šiame amžiuje itin svarbu nuostaba, pastabumas, pagarbus santykis su gamta, kaip ir gebėjimas atjausti bei dalintis.

„Mano nuomone, būtent toks santykis turėtų būti su gamta. Tai laikotarpis, kai vaikai per pasakas, gražias istorijas įsisąmonina, kad pasaulis, į kurį jie atėjo, yra geras. Vadinasi, ir tamsa nebaisi, kai turi žibintą ar stebuklingą riterio kardą, o išeiti į kiemą netrukdys nei vėjas, nei lietus: juk galėsime stebėti, kaip linksta medžių šakos ir kokios jos tvirtos, arba išmatuoti balos gylį. Žinome visi, kad kuo gilesnės pusnys, tuo gražesni angelo sparnai. Manau, kad teisios yra darželio auklėtojos, sakydamos, kad jei vaikas švarus grįžo iš darželio, patikrinkit, ar neserga“, – šypsosi A. Liaudanskienė.

Dalintis su gamta

Kauno „Šaltinėlio“ vadovė pasakojo apie stažuotę Vokietijoje, kurios metu stebėjo auklėtojos darbą Heidelbergo Valdorfo darželyje. Jo kieme augo didžiulė trešnė. Kasdien auklėtoja su vaikais lipdavo ant kopėtėlių ir skindavo uogas pusryčiams.

„Tų uogų likdavo vis mažiau, jos augo vis aukščiau ir darėsi vis sunkiau pasiekti. Paklausiau Ulrikės, kaip ji ketina nuskinti likusias uogas. Ji atsakė, kad nenuskins. Aš susirūpinau, jog paukščiai sules. O ji man atsakė: „Teisingai, jie sules“, – pasakoja A. Liaudanskienė. – Ir tai pasirodė taip teisinga! Nepaimti iš gamtos visko visomis įmanomomis priemonėmis, bet sąmoningai, atsakingai dalintis. Šiais metais mūsų darželio šermukšnių viršūnėse taip pat liks uogų.“

Gamtos ritmu

Pasak „Šaltinėlio“ direktoriaus pavaduotojos ugdymui Jūratės Tatolytės, vienas iš pagrindinių Valdorfo pedagogikos principų yra ritmas. Ritminiai procesai persmelkia mūsų organizmą (kvėpavimas, širdies darbas), ritmais gyvena ir mus supantis pasaulis – dieną keičia naktis, keičiasi ir metų laikai. „Svarbu apsupti vaikus kasdieniu ir metiniu ritmu, t. y. kasdien ir kasmet besikartojančiais dalykais. Natūralus ritmas būtinas harmoningam gyvenimui. Ir vaikams, ir suaugusiems jis sukelia darnumo, saugumo pojūtį“, – įsitikinusi pavaduotoja.

Programėlė „Google Play“ parduotuvėje: goo.gl/cgPh2g

Teisios yra darželio auklėtojos, sakydamos, kad jei vaikas švarus grįžo iš darželio, patikrinkit, ar neserga.

Ji mano, jog metų ritmą natūraliai atskleidžia šventės, vaikas pajunta, kaip viena keičia kitą, ir jis nesąmoningai įsilieja į laiko ratą, suteikiantį begalinio džiaugsmo ir laukimo. „Išorinio pasaulio, gamtos ritmo, savaitės, mėnesio įvykių, švenčių atspindys grupės vidaus erdvėje yra metų laikų stalas, kuriamas atsižvelgiant į laikotarpio dėsningumus. Pvz.: vidury žiemos ant jo nerasite žydinčių gėlių arba rudenį, kai gamta nusidažo rusvai auksinėmis spalvomis, rožinės skraistės. Taigi skatinamas pažinimas, pastabumas, nuostaba ir visumos suvokimas, – pasakoja J. Tatolytė. – Svarbu ir tai, kad jame vietos atsiranda mažoms gamtos dovanoms (akmenukams, kaštonams), kurias pakeliui į darželį suranda ir džiaugsmingai atneša mažyliai.“

Nepatogu suaugusiems

Lauko darželiams reikia ne įmantrių patalpų, bet tyro oro, švarios aplinkos, natūralios gamtos. Štai Vilniuje, šalia gražaus Pavilnių regioninio parko, įsikūrė Tėvystės centro gamtos darželis „Po smilgom“. Nors jis netoli miesto centro, tačiau ramiame gamtos prieglobstyje, kuriame vaikai gali jaustis visiškai laisvi, nevaržomi stebėti turtingą parko augaliją bei gyvūniją.

„Mano ir brolių vaikystė prabėgo gamtoje: lakstydavome ir žaisdavome po laukus, miškus. Tad mintis, jog vaikai gali laisvai augti ir mokytis gamtos apsuptyje, mane iškart sužavėjo“, – pasakoja „Po smilgom“ kūrėja Milda Jankauskienė. Iš tiesų gamtos darželio vaikai lauke praleidžia labai daug laiko, nors, suprantama, visuomet atsižvelgiama į faktines oro sąlygas. Suabejojus, jog Lietuvoje jos ne itin lepina, M. Jankauskienė nesutiko: „Tik suaugusiems būna nepatogu: tai šalta, tai purvina, tai bijo išsitepti... O juk svarbiausia yra tinkama apranga ir nusiteikimas. Kuo daugiau laiko praleidi gamtoje, tuo smagiau ir mažiau kreipi dėmesio į „nepatogius“ dalykus, tuo ilgiau norisi būti lauke.“

OZONAS

→

Skatina tobulėti

Lauko pedagogika paremtose grupėse labai daug dėmesio skiriama fiziniam aktyvumui lauke, per žaidimus pažįstama ir tyrinėjama aplinka. Tik vaikai žaidžia ne įprastais žaislais, o pasinaudoja gamtoje rastomis natūraliomis priemonėmis. „Mes einame į žygius, galime greitai patys susikurti, pasistatyti žaidimų aikštelę, stovyklavietę iš čia pat rastų daiktų, pavyzdžiui, šakų, akmenų. Juk vaikai labai puikiai moka juos pritaikyti. Tos pačios gamtinės natūralios priemonės mums padeda atpažinti skirtingus kvapus, spalvas, formas, – pasakoja M. Jankauskienė. – Taip skatinamas vaikų kūrybiškumas. Jie pažįsta gamtą ne iš knygų, o tiesiogiai. Išmoksta stebėti, suprasti ir pažinti aplinką.“ Pasak pedagogės, tokios pamokos skatina augti ir tobulėti pačius auklėtojus: „Pamokos ir žaidimai lauke reikalauja lankstumo. Tarkim, mokomės skaičiuoti. Ir čia – šast – netikėtai išbėga stirnos. Suprantama, vaikų dėmesys nukrypsta į jas. Taigi turi kūrybiškai susieti skaičiavimą ir stirnas. Arba natūralu, kad ir mes nežinome visų augalų. Pavyzdžiui, žaidžiame ir kas nors paklausia: „Kas čia auga?“. Tuomet visi drauge bandome išsiaiškinti. Na, jei nežinome, pasitelkiame naująsias technologijas.“

Mokytis – į zoologijos sodą

Kauno miesto pakraštyje, Aleksoto mikrorajone, įsikūręs Moksleivių aplinkotyros centras –neformalaus švietimo įstaiga, padedanti vaikui tapti sąmoninga asmenybe, kūrybingai ir atsakingai sprendžiančia aplinkosaugos problemas, besidominčia ir tiriančia gamtą, jos reiškinius. 1954-aisiais veiklą pradėjusi Jaunųjų gamtininkų stotis 1993 m. reorganizuota į Moksleivių aplinkotyros centrą. Dabar jame veikia daugiau kaip trisdešimt įvairių gamtinio profilio būrelių, kuriuos lanko 1–12 klasių Kauno mokiniai, mylintys gamtą, norintys ją pažinti ir prasmingai praleisti laisvalaikį. Kauno aplinkotyros centro direktorės pavaduotoja ugdymui Vida Lauruškienė pasakoja, kad ugdymo procese pirmenybė

teikiama vertybinėms nuostatoms ir praktinių įgūdžių formavimui natūralioje gamtoje ar mokyklos edukacinėse erdvėse. „Šiuo metu pas mus yra trys mokomieji šiltnamiai, gyvasis kampelis, medžių parkas bei plati vaisinių, dekoratyvinių ir šiltnamio augalų kolekcija. O, pavyzdžiui, Jaunųjų zoologų būrelio užsiėmimai vyksta Lietuvos zoologijos sode. Jame mokiniai turi galimybę iš arti stebėti gyvūnus, tirti ir analizuoti jų elgseną, – sako V. Lauruškienė. – Be to, vykdydami retų gyvūnų rūšių išsaugojimo projektus, būrelio ugdytiniai įgyja pradinės mokslinio-tiriamojo darbo patirties. Naudodamiesi Zoologijos sodo baze, jie susipažįsta su pasaulio gyvūnijos įvairove, gyvenimu laisvėje ir žmogaus sukurtose sąlygose, svarbiausia – retomis ir nykstančiomis gyvūnų rūšimis ir jų saugojimu.“

Betarpiškas ugdymas

Centro pavaduotoja mano, kad mokiniai, betarpiškai prisiliesdami prie gamtos, nelieka abejingi žmogaus ir gamtos likimui. Be to, taip skatinamas kūrybiškumas ir dvasingumas. Mokiniams sudarytos galimybės patiems sėti, auginti, prižiūrėti įvairius augalus, susipažinti su medžių parko augmenija. Jie renka ir daro augalų herbariumus, pasiėmę lupas tyrinėja. Organizuojamos ir gamtojautos akcijos. Pavyzdžiui, renka giles Zoologijos sodo gyvūnams, kelia lesyklas bei inkilus sparnuočiams, lesina paukščius žiemą. „Botanikų būrelio ugdytiniai išvykų bei ekskursijų metu susipažįsta su augalais natūraliose augimvietėse, mokosi atpažinti augalus, augančius šalia jų mokyklų ar gyvenamųjų vietų, – teigia V. Laurušaitienė. – Išvykos į gamtą ar aplinkosauginius objektus ugdo aktyvų santykį su aplinka, pagarbą gamtai ir atsakomybę už ją. Gamtosauginių darbų sklaida, dalijimasis patirtimi, kūrybiškas tiriamųjų darbų ar stebėjimų pristatymas suteikia mokiniams naujų įgūdžių, pasitikėjimo savimi bei skatina naujas aplinkosaugos iniciatyvas.“

OZONAS

Gyvūnų aromaterapija R O B E R TA B U L O TA I T Ė

isame pasaulyje gyvūnų prieglaudos bei veterinarijos klinikos aktyviai domisi terapiniais eteriniais aliejais ir įtraukia juos kaip prevencinę ar alternatyvią holistinę gydymo priemonę. Kuriasi natūralias priemones propaguojančios terapinės klinikos, kirpyklos bei kitos gyvūnus mylinčios organizacijos, kurios visame pasaulyje skleidžia žinią, kaip eteriniais aliejais palaikyti optimalią gyvūno psichinę ir fizinę sveikatą. Lietuvoje gyvūnų aromaterapija yra nauja ir neištirta sritis. Šeimininkai ieško kuo natūralesnių priemonių augintiniams prižiūrėti, kaip vieną iš alternatyvų renkasi eterinius terapinės klasės aliejus. 70

Tobis ir levandų aliejus

Kai pirmą kartą į namus parsinešiau aromatinę lempą ir, įlašinusi levandos eterinio aliejaus, ją įjungiau, netoliese žaidęs šuo Tobis pradėjo elgtis neįprastai – ėmė sukti ratus aplink lempą, kišo snukutį prie garų, o galiausiai atsigulė šalia. Tokia buvo pirmoji teigiama jo reakcija. Šunys puikiai atskiria natūralius kvapus nuo sintetinių, Tobio elgesys įrodė, jog atsinešti eteriniai aliejai yra kokybiški. Po šio įvykio prasidėjo mūsų kelionė į aromatų pasaulį. Namuose tvyrojo citrinos, levandos, citrinžolės, pankolio, kitų aromaterapinių mišinių kvapai. Šuniškoms maudynėms pradėjau naudoti cintrinžolę. Įvairioms problemoms spręsti taip pat ieškojau tinkamiausių aromaterapinių priemonių: pilvo diegliams ir skausmams mažinti atradau „Di Gize“ mišinį, erkių įkandimams – levandą, raudonėlį, čiobrelį bei mišinį „Purification“, pūliniams, guzams naikinti, odos problemoms malšinti – levandą. Šios priemonės ne tik šalino fizinius negalavimus, bet ir gerino emocinę būseną stresinių situacijų metu, keliaujant. Mėgstamiausias Tobio eterinis levandos aliejus pagerino jo miegą bei poilsį. Eteriniai aliejai akivaizdžiai pakeitė emocinę bei fizinę keturkojo draugo savijautą. Jis tapo harmoningo šuns pavyzdžiu. Nepaisant to, jog jam jau dešimt metų, klinikoje veterinarams kelia nuostabą sveikas kailis, balti dantys, stabili emocinė bei puiki bendra organizmo būsena.

Gyvūnai kvapų pasaulyje

Aromaterapija, įvairiausios gamtos dovanotos žolės buvo naudojamos šimtmečius. Teigiamas eterinių aliejų poveikis žmogaus emocinei bei fizinei būsenai minimas rankraščiuose dar kelis tūkstančius metų iki mūsų eros, tačiau didžiausią nuostabą kelia tai, jog jie nuo seno naudojami ir gyvūnams. Aromaterapija apibrėžia holistinį požiūrį į žmogaus ar gyvūno organizmą. Tai yra visuma, kuri padeda apginti gyvybiškai svarbią imuninę sistemą. Natūralūs eteriniai aliejai išgaunami distiliuojant augalinę žaliavą, kuri ypač pasižymi sudedamųjų medžiagų įvairove. Unikalios sudėtinės augalų dalys padeda organizmui kovoti su infekcijomis, virusais, bakterijomis, grybeliais. Tai – gyvybinė augalo energija viename lašelyje, turinti didžiulę terapinę galią žmogaus ar gyvūno psichinei ir fizinei būsenai. Didžiuliu augalų poveikiu žmogaus organizmui įsitikinau kelionės Prancūzijoje metu, levandų ūkyje „Simiane-laRotonde Farm“ Provanse, kur turėjau unikalią galimybę dalyvauti jų nurinkimo, paruošimo, eterinio aliejaus distiliavimo procese bei aromaterapijos eksperto Jeano Noelio Landelio mokymuose. Kadangi jau vienuoliktus metus pati auginu Vakarų Škotijos baltąjį terjerą Tobį, ypatingas atradimas šios kelionės metu buvo tai, jog aromaterapija yra naudojama gyvūnams. Meilė keturkojui žmogaus draugui lėmė tai, jog pagrindinė mano aistra tapo aromaterapijos poveikis gyvūnų elgsenai bei sveikatai.

OZONAS

→

Šunų mityba ir virškinimo sistema

Dažnai šeimininkai susiduria su sunkumais, kai jų augintiniai nenoriai ėda maistą, vemia, atsiranda pilvo skausmų ar kitų virškinimo problemų. Žinome, jog šunų virškinimo sistema yra ypač jautri, norint palaikyti ją funkcionalią, būtina parinkti tinkamą maistą bei kitas natūralias priemones, padedančias geriau jaustis. Palaikant optimalią šuns virškinimo sistemą kartais į maistą galima įlašinti lašą eterinio pipirmėtės aliejaus. Tačiau rimtoms problemoms – viduriavimui, vidurių užkietėjimui – puikiai tiks aromaterapinis mišinys „Di Gize“, kurio sudėtyje yra peletrūno, anyžiaus, pankolio, imbiero, pačiulio ir kitų augalų mišinio. Atsižvelgiant į šuns dydį, lašelius galima įtrinti į kailį ties stuburu, patepti pėdutes, pilvo sritį ar įlašinti su pipete tiesiai į burną. Mišinys „Di Gize“ padeda naikinti parazitus, gyvenančius šuns organizme. Reikia dvidešimt vieną dieną tepti padus arba lašinti į burną šį mišinį, galima naudoti ir vieno augalo eterinį aliejų: peletrūno, pankolio, baziliko, pipirmėtės ar kumino. Gyvūno sveikatai pagerinti eterinius aliejus galima nuolat garinti patalpoje, tai padės jam sveikti.

Šunų kailio, ausų ir dantų priežiūra

Kitas labai reikšmingas aspektas yra gebėjimas išsaugoti sveiką ir žvilgantį šuns kailį. Nenuostabu, jog ilgaplaukiams reikia daugiau dėmesio. Norint, kad kailis puikiai šukuotųsi, nesiveltų, žvilgėtų ir netgi kvepėtų, labiausiai tinka eteriniai

Autorė yra „Aroma Life” instituto bendrasavininkė

rozmarino, kipariso, citrinžolės ar levandos aliejai. Tiesiog maudydami arba išmaudę į šlapią ar sausą kailį įtrinkite 1–2 lašus. Taip pat galite pasigaminti natūralų šampūną. Prireiks 340 ml talpos stiklinio (geriausia – tamsaus) buteliuko, 15 ml natūralaus šampūno be priemaišų, 2 lašų levandos, citrinžolės, rozmarino, eukalipto, pipirmėtės eterinio aliejaus. Vasaros ir rudens metu ypač svarbi apsauga nuo erkių. Galima pasigaminti apsauginį repelentą. Prireiks 200 ml talpos stiklinio buteliuko su purkštuku, 200 ml vandens, 2 lašų citrinžolės eterinio aliejaus, 5–10 lašų mišinio „Purification”. Viską suplakus išpurkšti šuns kailį prieš einant pasivaikščioti. Jeigu vis dėlto erkė įkando, asmeninė patirtis su Tobiu parodė, jog čiobrelio ir raudonėlio eteriniai aliejai, sumaišyti su augaliniu aliejumi (santykis 2:1), padeda lengviau ištraukti erkę. Šiuo mišiniu tepama oda aplink erkę – ji nebesisiurbs ir nebeskleis nuodų. Ištraukus ją, pažeista vieta patepama eteriniu levandos aliejumi. Jis naudojamas kelias savaites kaip prevencinė priemonė nuo erkių platinamų ligų. Baltiems ir sveikiems dantims bei maloniam šuns burnos kvapui puikiai tiks šie aliejai: bosvelijų dervos, miros, gvazdikėlio, šlamučio arba mišinys „Thieves“. Jie ne tik palaikys sveikas šuns dantenas, bet ir pagelbės esant įvairioms dantenų ligoms, skausmams, kraujavimui ar pūliniams. Tiesiog tepkite dantenas mažais kiekiais arba įlašinkite lašelį į burną.

Sveikoms ir švarioms šuns ausims išsaugoti puikiai tiks jūsų pačių pagamintas mišinys, kuriam reikės 50 ml stiklinio buteliuko, 50 ml vandens, 1 valgomojo šaukšto augalinio aliejaus, 3 lašų citrinžolės, 4 lašų brazilinių kopalių, 1 lašo arbatmedžio, 2 lašų levandos, 1 lašo rozmarino eterinio aliejaus. Viską išmaišykite ir švelniai papurkškite. Svarbu žinoti, jog eterinių aliejų tiesiai į ausį lašinti negalima.

Gyvūno kvapas namuose

Nemalonus kvapas – dažna problema auginant gyvūnus namuose. Norint, kad jūsų erdvė kvepėtų gaiva ir švara, puikiai tiks garuojančios aromatinės lempos su jūsų mėgstamais natūraliais eteriniais aliejais. Dezinfekuojantys, naikinantys bakterijas, virusus ir valantys iš patalpos nemalonų kvapą yra šie eteriniai aliejai: arbatmedžio, žaliosios citrinos, bergamotės, citrinos, eukalipto, rozmarino, levandos, mirtos, levandino, citrinžolės bei mišiniai „Purification“, „Thieves“. Pasirinkę kelis eterinius aliejus galite puikiai išvalyti ar tiesiog pasigaminę purkštuvą papurkšti ir išdezinfekuoti šuns ar kito gyvūno guolį.

Tinkamas eterinių aliejų naudojimas

Eteriniai aliejai sėkmingai naudojami skirtingų rūšių gyvūnams – nuo vabzdžių (bičių) iki žinduolių (dramblių). Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus ir praktinius duomenis, dažniausiai naudojami žuvims, vabzdžiams, paukščiams, katėms, šunims ir arkliams. Gyvūnai aromatui yra daug jautresni nei žmonės, molekulė greičiau pasiekia uoslės centrą, todėl vienas iš naudojimo būdų yra garinimas bei inhaliacijos. Antrasis būdas yra tiesioginis – eteriniu aliejumi tepama oda ar kailis. Kadangi gyvūnai turi daugiau plaukų folikulų nei žmonės, jie greičiau ir efektyviau absorbuoja eterinius aliejus – kuo daugiau plaukų, tuo greitesnis poveikis. Kadangi trūksta aukštos kokybės eterinių aliejų, mažai naudojamas ir žinomas būdas – vartoti į vidų. Svarbiausia: eteriniai aliejai negali patekti į akis, ausis ir nosį, o taip nutikus jokiu būdu neskalauti vandeniu, tik stengtis išvalyti augaliniu aliejumi. Bendrosios naudojamo kiekio gairės mažiems gyvūnams (katėms, šunims, egzotiniams gyvūnams): 3–5 lašai, skiedžiama augaliniu aliejumi; vidutinio dydžio (dideliems šunims, ožkoms, kiaulėms): 3–5 lašai; dideliems (galvijams, arkliams, drambliams): 10–15 lašų.

Terapinės klasės eteriniai aliejai

Kaip ir šunims, norint pagerinti visų kitų gyvūnų psichologinę savijautą, suteikti saugumo jausmą, energijos pliūpsnį ar tiesiog juos nuraminti, visiškai atpalaiduoti, plačiai naudojami terapiniai eteriniai aliejai. Juos geriausia pradėti naudoti mažais kiekiais, po truputėlį keičiant kvapus ir taip išrenkant jų mėgstamus, artimus aromatus. Dažniausiai tinka levanda, mirta, eglė, pušis, pipirmėtė.

ETERINIAI Is JA IkEim L A m a utri

Nuraminimui

Levanda, ramunėlė.

Artritui

Tnka braziliniai kopaliai..

Kraujavimui

Pelargonija, šlamutis, gauruotieji švitrūnai.

Uždegimams

Pušis, bruknuolė, taip pat mėlynoji eglė.

Skausmams

Šlamutis, levanda, gvazdikėlis, pipirmėtė ar bruknuolė.

Žaizdoms

Šlamutis bei levanda – tiek atviroms tiek uždaroms žaizdoms.

Kvėpavimui

Kvėpavimo takų sutrikimams – eukaliptai, pušis, melsvoji eglė, mirta.

Vėžinėms ligoms

Navikams, vėžinėms ligoms ir odos problemoms – bosvelijų derva bei mira.

Kaulams

Kaulų lūžiams ir skausmams – bruknuolė, citrinžolė bei melsvoji eglė.

Nervams

Įtampai mažinti – romaninė ramunėlė, pelargonija, levanda ir vetiverija.

OZONAS

Saulę atstojantys kvapai DOVILĖ KUBILIŪTĖ

altesniuoju metų laiku galime jaustis apatiški, stokoti apetito arba kaip tik priaugti svorio, jausti nuovargį, mieguistumą. Sezoninis nuotaikos pablogėjimas yra susijęs su saulės trūkumu, sutrumpėjusiomis dienomis. Viena iš natūralių savęs stiprinimo priemonių, galinčių suteikti daugiau energijos, yra aromatai.

Tiksliai paaiškinti, kaip aromaterapija veikia žmogų, yra sudėtinga, nes ji daro įtaką mūsų instinktams bei organų sistemoms. Šis mokslas balansuoja tarp instinktyvaus veikimo ir mokslinių įrodymų. Kad būtų lengviau susivokti aromaterapijos pasaulyje eteriniai aliejai skirstomi į grupes, pavyzdžiui, citrusų, žolių, gėlių, dervų. Tonusui, nuotaikai, dvasinei gerovei palaikyti tinkamiausi saulėtosios prigimties citrusai ir prieskoniai.

Saulėtieji citrusai

Citrusų aromatai kuria šilumos ir gerovės pojūtį, jų kvapas lengvai atpažįstamas ir gerai toleruojamas tiek vaikų, tiek vyresnio amžiaus žmonių. Jie tinka darbinėje aplinkoje, nes padeda įsiminti informaciją. Citrusų kvapai tarsi atlieka psichologinę detoksikaciją – padeda apsivalyti nuo negatyvių minčių. Iš citrusų eterinių aliejų labiausiai yra išskiriami greipfrutai. Jie puikiai kelia nuotaiką, yra antidepresantai, kovojantys su fiziniu bei protiniu nuovargiu, pervargimu. Greipfruto aromatas taip pat malšina alkio jausmą, tad gali padėti apsisaugoti nuo emocinių valgymo protrūkių. Bergamočių eterinis aliejus nepamainomas, kai reikia pakelti nuotaiką. Jis nestimuliuoja, todėl tinkamas ir vakare, po įtemptos dienos. Naudojamas tiek dvasiniams, tiek psichologiniams sutrikimams palengvinti. Taip pat slogutį išsklaidyti padeda apelsinų, mažųjų sėklų (vadinamųjų petigreinų, pr. petite graine „maža sėkla“), mirų, bazilikų, čiobrelių, rozmarinų, jazminaičių, pipirmėčių, nerolių, rožių, pelargonijų, rožmedžių, kvapiųjų kanangų eteriniai aliejai.

Aromatų naudojimas

Oda yra mūsų didžiausias organas, todėl masažai su eteriniais aliejais yra bene populiariausias būdas tikrajam aromaterapijos malonumui patirti. Pasirinktą eterinį aliejų skieskite su baziniu aliejumi, t. y. pagrindu, kuriame tarps eteriai. Tinkami saldžiųjų migdolų, simondsijų, arganų, kokosų, abrikosų, per-

sikų, vynuogių kauliukų ir kiti aliejai. Geriausia rinktis švarius, kokybiškus, šalto spaudimo, nerafinuotus, genetiškai nemodifikuotus ir nekvėpintus. Žemiau pateikiama eterinių aliejų skiedimo lentelė. 0,5 proc. koncentracija skirta vaikams, 3 proc. – gydymui, konkrečioms problemoms spręsti. Lentelėje parodyta mažiausia ir didžiausia mišinio koncentracija, kurią rekomenduojama naudoti. Pavyzdžiui, atpalaiduojančiam vakariniam suaugusiojo masažui galite rinktis 100 ml bazinio aliejaus ir įlašinti 40 lašų pasirinkto eterinio aliejaus arba jų mišinio. Jei norite masažuoti mažametį vaiką, rinkitės nuo pusės iki pusantro procento stiprumo mišinio, pavyzdžiui, 50 ml bazinio aliejaus ir 5–10 lašų eterinio aliejaus. Kitas eterinių aliejų naudojimo būdas yra inhaliacijos. Jų metų medžiagos pasisavinamos per kvėpavimo sistemą. Galima eterinius aliejus lašinti į karšto, bet ne verdančio, nes molekulė išvirs, vandens dubenį ir kvėpuoti garus. Eterinių aliejų garinimas aromaterapinėse lempose nuspalvins visą jūsų pasirinktą erdvę. Sutarus su kolegomis kuo puikiausiai jais galima kvėpinti ir darbo aplinką, taip didinti darbo našumą. Eteriniai aliejai yra vandenyje netirpios medžiagos, tad norint mėgautis aromaterapinėmis voniomis aliejų mišinį reiktų tirpinti alkoholyje (spirite, degtinėje) arba riebaluose (riebiame piene, grietinėlėje). Tokios vonios galimos ryte ir vakare. Užtenka 5–10 lašelių eterinio aliejaus ar jų mišinio į 20–30 ml tirpiklio. Nosis yra puikiausias ir patikimiausias kvapų detektorius. Ji gali tiksliausiai pasakyti, kokius eterinius aliejus tinka naudoti vienu ar kitu periodu. Sezoninis liūdesys pasireiškia labai įvairiai, kartais nėra jėgų, o kartais labiau kamuoja nerimas. Skirtingiems neigiamiems pojūčiams malšinti tinka skirtingi eteriniai aliejai – nuo aktyvinančio greipfruto iki geresnį miegą skatinančių levandų ar smilkalų.

Bazinio aliejaus kiekis Koncentracija

10 ml

50 ml

100 ml

250 ml

0,5%

1 lašas

5 lašai

10 lašų

25 lašai

1,0%

2 lašai

10 lašų

20 lašų

50 lašų

1,5%

3 lašai

15 lašų

30 lašų

75 lašai

2,0%

4 lašai

20 lašų

40 lašų

100 lašų

2,5%

5 lašai

25 lašai

50 lašų

125 lašai

3,0%

6 lašai

30 lašų

60 lašų

150 lašų

OZONAS

Sveiki veganų vaikai – utopija? J U R G A TA L A I K Y T Ė

iaurės Italijoje, kaip ir daugumoje kitų Europos regionų, mėsa laikoma patiekalo centru. Vis dėlto pasaulyje pastebima tendencija gyvūninį maistą keisti augaliniu neaplenkė ir vieno šios šalies miesto. Savo programoje naujoji Turino merė Chiara Appendino nurodė miestą veganizuoti. Jos manifeste, kuriame taip pat kalbama apie efektyvesnį miesto planavimą ir viešųjų erdvių išsaugojimą, mėsos ir kitų gyvūninės kilmės produktų atsisakymas pažymėtas kaip esminis sveikatai bei žmogaus, gyvūnų ir planetos gerovei išsaugoti.

Vis dėlto toks radikalus politikės siūlymas išprovokavo atsaką: vos po mėnesio pasaulį apskriejo žinia apie dar vieną, ne mažiau kontraversišką kitos italų politikės Elviros Savino užmojį laisvės atėmimu bausti tėvus, savo vaikams taikančius veganišką dietą. Šis pasiūlymas susilaukė kontrargumentų ir ne tik veganų, bet ir visavalgių priešiškumo – tai prieštarauja žmogaus teisėms, be to, dėl po veganizmo vėliava savo aplaidumą slepiančių tėvų klaidų siekiama nubausti visą veganų bendruomenę.

Mėsa ir jos produktai sukelia vėžį

Iš pirmo žvilgsnio noras priversti visus vaikus auginti visavalgius atrodo pagrįstas, mat atvejų, kai į ligonines pateko išsekusios veganų atžalos, tikrai būta. Vis dėlto tenka pripažinti, jog tai –aplaidumo, o ne augalinės mitybos pasekmė, be to, nusilpimo ar tam tikrų maisto medžiagų trūkumo atvejų kur kas daugiau tarp visavalgių, todėl tiesiogiai sieti veganizmą su nepilnaverte mityba yra labai netikslu. Nesubalansuota tradicinė dieta – gerokai žalingesnė nei veganiška.

2015 m. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) mėsos produktus priskyrė pirmajai kancerogeninių medžiagų grupei, tai reiškia, kad jie tiesiogiai daro įtaką vėžinių ląstelių augimui. Nors toks pareiškimas visuomenę sukrėtė, augalinės mitybos propaguotojai tvirtina, kad šis PSO pranešimas gerokai vėluoja. 1983 m. pradėta beveik šešerius metus trukusi ir 6500 žmonių apėmusi Kinijos studija tapo įrodymu, jog chroniškų, ypač vėžinių, ligų dažnumas tiesiogiai siejamas su suvartojamos mėsos kiekiu. Maža to, pagrindinis studijos tyrėjas ir to paties pavadinimo knygos bendraautoris dr. Colinas Campbellas tvirtina, jog net ir sveikesne laikoma ekologiška, ūkininkų užauginta mėsa yra ne mažiau kenksminga – vėžį sukelia gyvuliniai baltymai, kurių kiekis bet kokios kokybės mėsoje yra toks pats.

Išvengti širdies ir kraujagyslių ligų

Gyvulinės kilmės riebalai taip pat smarkiai prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų. Galima įvardyti ne vieną šį ryšį patvirtinusį tyrimą, vis dėlto pats akivaizdžiausias ir nešališkiausias yra Norvegijos pavyzdys. 1939 m. į šalį įžengę nacių kariai iš okupuotųjų susigrobė visus prabangius maisto produktus: mėsą, kiaušinius, pieną ir jo gaminius. Nors prie gyvulinio maisto pripratusiems norvegams tai atrodė kaip bado nuosprendis, patys nesuprasdami jie tapo bandomaisiais didžiulio nešališko eksperimento triušiais. Ėmus maitintis vien grūdais, ankštiniais, vaisiais ir daržovėmis mirtingumas nuo širdies priepuolių ir insulto iškart sumažėjo trečdaliu. Tačiau 1945 m. naciams palikus Norvegiją gąsdinanti mirtingumo nuo šių ligų statistika grįžo į prieškarinį lygį. Akivaizdesnio pavyzdžio ir būti negali, tačiau išvados nepadarytos. Nors informacija, kaip užkirsti kelią šioms ligoms, prieinama visiems, šiandien širdies ir kraujagyslių ligos Europoje tebėra 50 proc. mirčių priežastis, onkologinės ligos (20 proc.) lieka antros.

Nusilpimo ar tam tikrų maisto medžiagų trūkumo atvejų kur kas daugiau tarp visavalgių, todėl tiesiogiai sieti veganizmą su nepilnaverte mityba yra labai netikslu.

Medikų bendruomenės pritarimas

Nepaisant įrodytų mėsos ir kitų gyvūninės kilmės produktų keliamų grėsmių, veganinė vaikų mityba visuomenei tebėra jautri tema. Nuolat pasigirsta abejonių, ar taip maitinami vaikai gali pilnavertiškai augti ir vystytis. Vis dėlto dar 2001 m. Amerikos pediatrų akademija patvirtino, jog subalansuota veganinė mityba užtikrina sveiką augimą ir vystymąsi, po aštuonerių metų tą patį paskelbė ir Amerikos dietologų asociacija bei Kanados dietologai. Garbingos, nepriklausomos medikų organizacijos ne tik sutinka, kad išskirtinai augalinis maistas gali suteikti visas augančiam organizmui reikalingas maisto medžiagas, bet ir teigia, jog tokia mityba yra ideali sunkių ligų prevencija.

„Vegetarai rečiau yra nutukę, serga koronarinėmis širdies ligomis, turi aukštą kraujospūdį, inkstų akmenų, rečiau suserga vėžiu ar žarnyno ligomis“, – 1986 m. skelbė Britų medikų asociacija, o 2001-aisiais PSO patvirtino, jog „su chroniškomis ligomis siejama cukraus, mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų, sočiųjų riebalų ir cholesterolio gausi dieta“. Šiame pranešime buvo skelbiama, jog nieko nekeičiant vėžinės ir širdies bei kraujagyslių ligos taps pagrindinėmis žmonijos žudikėmis. Deja, tokia prognozė jau tapo grėsminga realybe.

OZONAS

→

Aliejai, riešutai, sėklos Valgyti negausiai

Augalinis „pienas“, ankštiniai 2-3 porcijos ir 2-3 porcijos

Daržovės ir vaisiai 3-5 porcijos ir 2-4 porcijos

Grūdai 6-11 porcijų

Mitais apipinta augalinė mityba

Nors ir augalinė dieta susilaukia specialistų pritarimo, dauguma žmonių pabrėžia, jog į tokį gyvenimo būdą, ypač susijusį su vaikų mityba, atsainiai žiūrėti negalima. Gali atrodyti, jog pagrindinė veganizmo problema yra nepakankamas baltymų kiekis, tačiau šis mitas jau ne kartą paneigtas. Iš tikrųjų augaliniame maiste baltymų yra daugiau nei užtektinai, o suvartojus būtiną dienos kalorijų normą jų deficitas – neįmanomas. Kitas gajus mitas – tai kalcio nepakankamumas, atsisakius pieno produktų. Tačiau tiesa ta, jog augaliniame maiste, pavyzdžiui, riešutuose, pupelėse, žaliose lapinėse daržovėse, kalcio yra užtektinai. Maža to, jis įsisavinamas lengviau nei gyvulinis. Perėjus nuo tradicinės prie augalinės mitybos, nepakanka tiesiog iš meniu išbraukti gyvulinės kilmės gaminius. Anksčiau iš mėsos gautas kalorijas reikėtų kompensuoti ankštiniais produktais (žirniais, įvairiomis pupelėmis ir lęšiais), juos vartojant gaunama pakankamai energijos, mikroelementų ir vitaminų, bet organizmas neapkraunamas nuodingais gyvulinės kilmės riebalais, cholesteroliu. Nors šiandien dažnai pasigirsta siūlymų vengti angliavandenių, tokie patarimai nėra teisingi, o jais aklai sekantieji dažnai patiria sveikatos problemų. Idealus pavyzdys – dr. Robertas Colemanas Atkinsas, sukūręs ypač populiarią dietą, pavadintą jo vardu. Jos pagrindą sudaro gyvulinės kilmės riebalai ir baltymai, o angliavandenių kiekis – minimalus. Niekam ne paslaptis, jog dietos kūrėjo ligos istorijoje užregistruotas širdies smūgis, širdies nepakankamumas ir aukštas kraujospūdis. Neverta atsisakyti angliavandenių, tačiau derėtų kreipti dėmesį į jų kokybę. Ryžiai, grikiai, viso grūdo duona, įvairios košės ir vaisiai – tai puikūs degalai fizinei ir protinei

veiklai, tiesa, išvalytų baltų miltų bei cukraus derėtų vengti. Augalinės mitybos specialistai pataria valgyti kuo įvairesnį maistą. Patiekaluose būtinos ankštinės ir grūdinės kultūros, spalvingi ir įvairūs vaisiai, daržovės bei uogos, riešutai ir aliejai. Tiesa, paskutinių dviejų nereikėtų padauginti.

Veganinės mitybos privalumai

Šiomis dienomis informacijos veganizmo tema netrūksta. Besidomintieji savo sveikata ir tuo, ką valgo, nesunkiai suras skanių, sočių ir sveikų augalinių patiekalų receptų. Net Lietuvos prekybos centruose, be grynų, neapdirbtų augalinių produktų (daržovių, vaisių, kruopų), gausu ir veganiškų gaminių: mėsos pakaitalų, sūrių, pieno produktų, įvairių saldumynų, kepinių ir kitų skanėstų. Pasirinkus teisingą veganinę dietą atsiveria durys į naują sveikesnį, pilnavertiškesnį ir etiškesnį gyvenimą. Ne vienas, nusprendęs kelias savaites išbandyti veganinę mitybą, ir toliau taip maitinosi, mat privalumus pastebėjo išsyk. Vieni numetė kelis kilogramus, antri išsigydė odos problemas, pakilusį kraujospūdį, virškinimo ir kitokius sveikatos sutrikimus. Daugeliui pagerėjo ir nuotaika, ko gero, dėl kasdienį varškės pakelį pakeitusių anakardžių, o gal supratimo, jog stiprinant savo sveikatą įmanoma prisidėti ir prie planetos gerovės – juk augalinė mityba pripažinta vienu pagrindinių pasaulinio bado ir klimato atšilimo problemų sprendimų. Nebūtina per vieną naktį iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą, tačiau išmėginti vieną kitą augalinę alternatyvą įdomu ir tikrai naudinga. Ieškokime ir atraskime, galbūt šiandien jautienos kepsnį išstūmusios sojos dešrelės po kurio laiko leis pamiršti vaistų dėžutes prie lovos.

Ko mums išties reikia? D A N I E L I U S G O R I U N O VA S

inai, kokia taisyklė padėjo Romos filosofui Senekai nugyventi ilgą ir išties vertingą gyvenimą? Kas padėjo neišprotėti Čarlzui Darvinui penkerius metus trukusioje kelionėje laivu aplink pasaulį ir sukurti evoliucijos teoriją? Kokia taisyklė verslininkui Bilui Geitsui padėjo tapti tokiu turtingu? Tai – neturėk daugiau dievų nei tau jų reikia. Kas gi mūsų gyvenimuose yra daiktai, pinigai ir kiti turtai, jei ne dievai? OZONAS

→

Šios žymios istorinės asmenybės vadovavosi svarbiausia – minimalizmo – taisykle. 27375 dienų (vidutinės gyvenimo trukmės) jie nepraleido niūrioje kasdienybėje, o sukūrė tai, kas paliko žymę istorijoje, taip pat jokių siaubingų padarinių gamtoje. Pripažinkime, tai – visai neblogai. Todėl jei nori gyventi ramiai, laimingai, pozityviai ir įsimintinai, tau padės minimalizmas. Jis yra judėjimas, apie kurį rašytojas ekonomistas Martynas Valtininkas sako: „Minimalizmas – tai lyg akmenų išmetimas iš oro baliono krepšio, kad galėtum pakilti aukštyn ir skristi tolyn“. Antri minimalizmą vadina išsilaisvinimu iš blaškančios kasdienybės, daiktų, įpročių, minčių, troškimų, vartotojiškumo spąstų ir dėmesio sutelkimu į tai, kas iš tikrųjų mus daro laimingus. Treti minimalizmą laiko gyvenimo filosofija, kai žmogus yra laisvas nuo primetamų netikrų vertybių ir nesveikų socialinių normų. Tai – sąmoningo, laisvo, atsakingo ir suprantančio savo tikruosius poreikius žmogaus gyvenimo būdas. Minimalizmo judėjimą atradau prieš daugiau nei ketverius metus. Nuo tada jis mane vis labiau „veža“. Jis tapo mano asmenine meile, šūkiu, vėliava, po kuria stoviu už geresnį pasaulį. Ar jis man tinka? Tikėtina, kad taip. Bet negaliu kalbėti už tave, todėl įvertink save asmeniškai, nes minimalizmas yra skirtas tiems, kurie:

Nori gyvenime pasiekti kažką vertinga, o ne dirbti šimtus beverčių darbų.

Rūpi ekologija ir aplinka.

Iš šimtų galimų pasirinkimų neišsirenka, kokio gyvenimo labiausiai trokšta.

Dirba daug, tačiau uždirba ir padaro mažai.

Nesijaučia laimingi ir mato tik liūdesį.

Skundžiasi, kad turi mažai pinigų.

Svarbiausia – nuoširdūs santykiai.

Nespėja baigti darbų laiku, nors ir labai stengiasi.

10.

Nemėgsta netvarkos ar daiktų gausos.

Trokšta ramybės arba kažko yra paprasčiausiai per daug.

Ar patenki į bent vieną grupę? Jei taip, skaityk toliau.

Autorius yra tinklaraščio „Debesyla“ įkūrėjas

Minimalizmas turi vieną taisyklę – atsirinkti tik tai, kas svarbiausia, reikalingiausia ir naudingiausia, o viso kito atsisakyti. Taip pat remiuosi trimis patarimais. Kviečiu prisijungti ir tave: a) tu jau turi pakankamai. Tau nereikia dar vieno blizgaus žaislo iš artimiausios parduotuvės arba dar vienos neišpildytos svajonės, kad rastum gyvenimo laimę, nes ji slypi ne daiktuose, svajonėse ar kitokiame turte – ją sau kuri tu; b) paprastumas yra laimė. Jei kažkas kelia kančią, liūdesį ar trukdo, tau to nereikia. Atsisakyk visko, kas bloga, taip atsiras vietos laimei, džiaugsmui ir meilei. Nedera užgožti gerų jausmų blogais; c) paprastumas yra kelionė. Jis nėra taisyklių, kurių privalai laikytis, sąrašas. Tai nėra perdėtai išsamiai aprašyti žingsniai iki nušvitimo. Tai – asmeniniai pasirinkimai ir paprastesnis gyvenimo būdas.

Ko imsiesi, ką darysi, kur sustosi ar ko sieksi – tai tik tavo pasirinkimas. Niekas negali pasakyti, ką daryti ir kiek turėti. Magiški skaičiai ir apribojimai neegzistuoja. Tai – tik asmeninis gyvenimo būdas, o ne religija. Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Vieną vasaros mėnesį pabandžiau atsisakyti visų pirkinių ir pažiūrėti, kas nutiks. Vieninteliai dalykai, ką pirkau, buvo maistas, elektra, tekantis vanduo, internetas ir keli kiti mėnesiniai mokesčiai. Štai ką patyriau ir išmokau per mėnesį be pirkinių. Pirma. Naujų pirkinių man reikia mažiau nei maniau iki šiol. Nors niekada daug neišlaidavau, iki iššūkio kas antrą dieną vis tiek nusipirkdavau kažką nauja: pieštukų, knygą, bulvių traškučių ar baterijų belaidei pelei. Ir dažniausiai nė vieno nepanaudodavau. Po mėnesio suvokiau: man viso to nereikia. Pieštukų, pasirodo, turėjau kitame stalčiuje, močiutė turėjo dar neskaitytų knygų, o tos „neveikiančios“ baterijos, gulinčios stalčiuje, pasirodo, tinka kuo puikiausiai. Gali būti, jog ir tu turi nereikalingų pirkinių problemą. Jei kaupi čekius, peržiūrėk juos. Jei nekaupi, kitą kartą būdamas parduotuvėje peržiūrėk, ką sukrovei į pirkinių krepšelį. Ar tau tikrai visko būtinai reikia? Gal perki tik todėl, jog įpratai pirkti tai, kas su nuolaida? Kai kurios moterys (rečiau ir vyrai) pasižymi keista logika – jei prekei parduotuvėje nuolaida, vadinasi, ją būtina imti, nes taip įmanoma sutaupyti. Koks tai taupymas, jei pusės pirkinių nė nereikėjo? Antra. Taupyti neperkant nereikalingų daiktų darosi pernelyg lengva. Niekada nebuvau žmogus, kuris greitai išleistų uždirbtus ir sutaupytus pinigus. Bet ėmęsis šio iššūkio nesutaupyti negalėjau. Atrodytų, jog maistas ir transportas (kitiems – ir būstas) sudaro didžiąją išlaidų dalį, taigi mažinant nesusijusias išlaidas, nebus didelio pokyčio. Tačiau tai nėra tiesa – maži ir nereikalingi pirkiniai sudaro didesnę išlaidų

dalį nei gali pagalvoti. Pameni siūlymą peržvelgti pirkinių čekius? Padaryk tai dabar. Gali būti, jog tavo išlaidos ne būstui, maistui ar transportui sudaro didesnę dalį nei manei iki šios akimirkos. Atsikratęs poreikio pirkti krūvas nereikalingų daiktų vien dėl to, jog jie pigūs, per mėnesį sugebėjau sutaupyti daugiau nei 35 eurus. Visos mano, studento, mėnesinės išlaidos įprastai sudaro apie 145 eurus, birželį jos sumažėjo 25–30 proc. Tai – įspūdinga; Trečia. Jei reikėtų duoti vienintelį patarimą pradedančiajam šį iššūkį, jis skambėtų taip: ignoruok pirkinius. Kalbu apie tiesą, kurią žino daugelis, bet retai kas pritaiko: jei akys nemato, protas nenori. Jei nelankai sekmadieniais prekybos centrų tarytum bažnyčios, nenaršai po prekių pilnas parduotuves internete, vaikščiodamas mieste turi mažiau pinigų nei užtektų kokiai bevertei prekei, pirkti nesinorės. Pagundų kilo tuomet, kai lankiausi didžiuosiuose prekybos centruose, įvairiose suvenyrų parduotuvėse Rygoje ir žinojau, jog banko sąskaitoje turiu daugiau nei užtektinai naujai saviugdos knygai. „Norėjau nusipirkti žvakidę, tačiau parduotuvėje tokios nebuvo. Todėl pasielgiau logiškai – nusipirkau pyrago“, – sakė komikas Mitchas Hedbergas.

Mėnuo be pirkinių man padėjo. Nors niekada nebuvau daug perkantis žmogus (mano merginai net atrodo, jog drabužių perku per mažai), iššūkis parodė, kaip, kam ir kada leidžiu pinigus. Be to, atradau nenaudotų daiktų, kuriuos būčiau pirkęs. Supratau, kad man reikia daug mažiau nei bando įpiršti reklamos internete, televizijoje ar laikraščiuose. Pirkdamas mažiau anaiptol nieko nepraradau, o kartu dar ir įgijau. Ne tik finansine, bet ir ramybės bei savidisciplinos prasme. Mėnuo be pirkinių išmokė pasakyti „ne“ – tuo tikrai nesiskundžiu. Dabar raginu tai išbandyti ir tave. Tai gali būti ir bandymas sumažinti daiktų, beprasmiškų pažinčių, beverčių darbų ir atrasti gėrį, ramybę, laimę. Du klausimai pradedančiam minimalistui: Kodėl? Ar man tikrai to reikia? Pats nusistačiau taisykles, kad maistas yra tai, kas padaro mane sotesnį, todėl atsisakiau saldumynų, o transportui lėšas leidau tik tuomet, kai to būtinai reikėjo. Be to, leidau sau skolintis, o aukoti draudžiau. Taip prasideda kelionė į paprastesnį, laimingesnį, malonesnį gyvenimą. O dabar pirmyn – pabandyk atsisakyti dievų, kurių tau nereikia.

OZONAS

Akimirkos iš forumo

„Žalia

pėda“

Trečiasis vaikų sodininkavimo inciatyvos „Žalia pėda“ forumas subūrė ugdymo įstaigas, kuriose žaliųjų erdvių auginimas yra naudojamas vaikų ugdyme. Bernardinų sodo aplinkoje mokytojai gilinosi į pojūčius, išbandė gamtos patirtinę programą. Dalyviai tikino, kad ryšio su gamta atradimas sukėlė daug teigiamų emocijų: laisvumą, norą kurti, džiaugsmą bei laimę. Forumo metu ugdytojai taip pat išbandė sodo dirbtuves ir dalinosi savo patirtimi, drąsindami sodininkavimo veiklą naudoti ugdomosiose veiklose.