Ozonas nr. 34

Ekologiškos kultūros gidas

2011 | 2 | (34)

Atliekos

lengviausia tvarkyti tas, kurios nesusidaro

Vi rš el i ai at sp aus d i nt i ant 1 0 0 % p e rd i r bto p opi e r i aus ( Cyclus Pr i nt ) . Popi e r ius tu r i “ B l u e A n g e l ”, “ N o r d i c S w a n ” i r “ F l o w e r ” s e r t i f i k a t u s .

Vi d i n i ai pusl api ai at sp aus d i nt i ant 1 0 0 % p e rd i r bto p opi e r i aus ( C har is ma ) , tu r i nč i o “Blue Angel” sertifikatą.

S p a u s t u v ė ( UA B “ D r u k a” ) t u r i I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

Pagrindiniai remėjai ir socialiniai partneriai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.vsa.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt

remkiTe „ozonĄ“ – kurSiTe švareSnĘ aTeiTĮ! mūsų duomenys paramai gauti: Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įm.k.)

300125569

registracijos adresas: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

Paramos gavėjo pavadinimas: VšĮ “Kultūros idėjų institutas”

atsiskaitomoji sąskaita: LT287044060005740636

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus (100 % perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais dažais. Neskubėk išmesti geriau pasiūyk draugams arba atiduok perdirbti

Redaktoriaus žodis

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Pažvelgus į gyvybės evoliucijos istoriją, kvapą gniaužia nesuvokiami laiko matmenys. Iš bendro konteksto aiškėja, kad žmogus planetoje yra tik kelias sekundes. Palyginus su žuvimis ar augalais, esame tik Žemės mažyliai. Tačiau kokie!..

Viena išskirtiniausių mūsų savybių ta, kad nuolat ieškome būdų, kaip turėti daugiau nei mums reikia. Į šias paieškas ir yra sukoncentruotos visos dominuojančios vakarietiškosios kultūros jėgos. Nieko keisto, kad „vartotojiškumo“ terminas linksniuojamas kaip raktas, kuriuo rakinama šiuolaikinio pasaulio krizė. Nerimaujama dėl išteklių pereikvojimo, užterštos aplinkos, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių.

Bet nors beveik kiekvienas žino apie nykstančius tigrus – atrodo, nejaučiama pernelyg didelio nerimo dėl to, kad jie vieną dieną iš tiesų išnyks. Į pasaulį žiūrima kaip į išteklių, skirtų kelti žmogaus klestėjimą, sankaupą. Kas, kad netrūksta kalbančių apie planetą kaip tinklą, kur kiekvienas elementas yra gyvybiškai svarbus kitų elementų egzistavimui. Nepaprastai išdidinus žmogiškąjį ego, visa kita atrodo ne taip ir svarbu. Net perspėjimai, kad ateinančioms kartoms bus palikta negyvenama dykynė, retai pasiekia kieno nors ausis. Šiame „Ozono“ numeryje kalbame apie vieną iš vartotojiškumo padarinių – atliekų problemą. Kaip yra sakęs socialinis filosofas ir kultūros kritikas William Irwin Thompson, atliekos yra tarsi šešėlis, kurio neįmanoma peržengti, bet kuris nuolat juda kartu su mumis, „kai išmoksime perdirbti taršą į potencialią informaciją – įžengsime į naują kultūros ekologijos erą“, - tvirtino filosofas.

Atliekos galbūt nematomos žmonių gyvenvietėse, bet pakanka apsidairyti ir jos iškart ims badyti akis. Ypač, jei jomis atsikratoma netinkamai. Galima spekuliuoti, kad bet kur savo atliekas drabstantis pilietis ir dėl to nejaučiantis jokių sąžinės priekaištų yra nešvarios dvasios. Kita vertus,

Seniausias žinomas gyvybės įrodymas – 2,7 milijardo metų senumo suakmenėję jūros dumbliai.

Prieš apytiksliai 360 milijonų metų senovinės amfibijos žengė savo pirmuosius žingsnius sausuma.

Manoma, kad pirmi protingieji žmonės (Homo sapiens) atsirado apytiksliai prieš 80 -130 tūkstančių metų.

problema turi šaknis – kažkas jo neišmokė elgtis atsakingai.

Pasiteisinimui kartais dainuojamos ir įvairios „impotentiškos“ dainelės: „valdžia kalta“, „sistemos nėra“... Žodžiu, pats asmuo tokiu atveju yra tik vargšė neįgali ir, aišku, nepakaltinama auka. Čia svarbiausia švietimas, teigiamas pavyzdys.

Juk tokie žmonės nemėgsta būti prastesni už kaimyną...

Kalbėjimui apie atliekas galima pasirinkti daugybę perspektyvų. Galima kalbėti (kaip ką tik dariau) apie tingius ir neatsakingus teršėjus. Galima kalbėti apie atliekų problemos priežastis. Apie tinkamus ir netinkamus jų tvarkymo būdus.

Apie jų keliamus pavojus žmogui ir aplinkai. Apie atliekas kaip išteklius ir t.t. Šiame „Ozone“ mėginome išnaudoti kuo daugiau tokio kalbėjimo galimybių.

Labiausiai pabrėžiame, kad lengviausia tvarkytis su tomis atliekomis, kurios nesusidaro.

Juk mūsuose gana garsiai diskutuojama apie atliekų deginimo gamyklas, kartais priekaištingai šnibžtelima apie ne tokias taršias ir ne tokias brangias alternatyvas, o apie pagrindinį atliekų tvarkymo būdą – siekį generuoti jų kuo mažiau, kalbama tyliausiai.

Gal dėl to, kad tai reikštų sąmoningo vartojimo tradicijos įsitvirtinimą, kuomet žmogus sugebėtų apsiginti nuo perteklinio pirkimo, išvalytų savo aplinką nuo nereikalingo šlamšto (o tai juk leistų jam į pirmą vietą vertybių skalėje iškelti kažką kita vietoj materialinės gerovės).

Mažesnio atliekų susidarymo galima siekti tiek mažinant vartojimo apimtis, tiek mąstant, kaip vartojama. Pavyzdžiui, nepirkti produktų su pertekline pakuote, stengtis rinktis aplinkai draugiškesnę pakuotę, nepasiduoti madoms. Kai kurias buityje susidarančias atliekas galima sėkmingai perdirbti ar dar kartą panaudoti. Visa tai nereikalauja nei ypatingų pastangų, nei žinių – tereikia noro ir pasitikėjimo savo jėgomis. Kitaip tariant, šioje už mus daug senesnėje planetoje reikia elgtis kaip namuose, o ne kaip svečiuose.

Vyr. redaktorė Kristina KUČINSKAITĖ editor@ozonas.lt

www.ozonas.lt

Turinys

12 Tema

Juodoji pasaulio elektronikos atliekų dėmė

08 Tema

Atliekų tragedijos istorija

26 Sveikata

Gydikite peršalimus, o ne jų simptomus

29 Produktai

Tamsioji šaldytuvo pusė - maisto atliekos

32 Tema

Visuomenė be sąvartynų ir atliekų deginimo gamyklų

Turinys Leidėjas: VšĮ „Kultūros idėjų institutas“; Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius; Internete: www.ozonas.lt; Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt]; Vyriausioji redaktorė: Kristina Kučinskaitė [editor@ozonas.lt]; Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt];

Svarbu

Energetika

Numerio bendradarbiai: Vita Surdokaitė, Benjamin Vautrin, Artūras Pečkys, Eglė Kvas, Karolina Liutaitė, Vytautas Nosevičius;

Nuodingi blizgučiai | Žemdirbių savižudybės | Skardinės iš kukurūzų „Žalėjanti“ Škotija | „Laimės ekonomika“ | „Kova už pieną“

Pirolizė - atliekų šalinimo revoliucija ar vilkas ėriuko kailyje?

Kalbos kultūra: Rasa Kasperavičiūtė; Dizainas/maketas/VIRšelis: Paulius Sadauskas; „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt]; Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt]; Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius; Spauda: UAB „Druka“ – žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001; Nuotraukos: Flickr, SXC, kita.

Tiražas: Iki 10 000 egz; ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.];

Atspausdintas ant ekologiško sertifikuoto popieriaus (100% perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais dažais.

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

06 - 07

24 - 25 Sveikata

Tema

26 - 28

Atliekų tragedijos istorija

Produktai

08 - 11 12 - 15

Juodojoji pasaulio elektronikos atliekų dėmė

Gydykite peršalimą, o ne jo simptomus

29 - 31

Tamsioji šaldytuvo pusė - maisto atliekos

16 - 19

35

32 - 34

36 - 37

Atliekų tvarkymo labirintai

Visuomenė be sąvartynų ir atliekų deginimo gamyklų

Maisto eko-rekomendacijos

Veikla

Kur šiais metais keliausime?

Neblėstanti kalnų grožis

39

38

Eko daiktai

Pasaulis

Atliekų kodėlčius nr. 2

20 - 21

Nuspalvink suknelę | Žaisliniai namų aksesuarai | Perdirbta kosmetinė Unikalūs padėkliukai

Nereikalingi buities prietaisai dar gali būti naudingi

39 - 40

Planeta dukart dulkėta nei 19-ajame amžiuje | Baltijos jūros žydėjimas vis pavojingesnis

Mastytojas

Žaliasis gidas

Ekologija amžinybės kontekste Pokalbis su R. Doveika

Biosala“ atidarė dvi naujas parduotuves Vilniuje

22 - 23

41

Svarbu

ŽemDiRBiŲ saviŽuDYBės

skaRDinė iŠ kukuRŪZŲ nuoDinGi BliZGuČiai

2010 m. pradžioje „Vartotojų produktų saugumo komisija“ (CPSC) iš prekybos JAV atšaukė 55 000 vienetų dirbtinės bižuterijos, skirtos vaikų kostiumų puošybai. Joje buvo aptinkami sveikatai pavojingi kadmio kiekiai.

Tais pačiais metais greitojo maisto restoranų tinklas „McDonald‘s“ iš savo lentynų turėjo pašalinti apie 12 milijonų stiklinių. Jų paviršių dengiančiuose dažuose taip pat buvo aptikti itin daug kadmio.

Tėvai perspėjami būti budrūs renkantis žaislus mažiesiems. Geriausia rinktis pagamintus iš natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, vien dėl stipraus „cheminio“ kvapo žaislą galima atidėti į šalį. ES parduodami žaislai privalo būti paženklinti aiškiu ir simetrišku „CE“ ženklu, turi būti nurodyta žaislo sudėtis ir t.t.

Iš www.livescience.com 6

Skaičiuojama, kad Indijoje per pastarąjį dešimtmetį nusižudė apie 200 000 ūkininkų. Tai siejama su metai po metų prastėjančiais javų derliais. Žurnalistas Palagummi Sainath tvirtina, kad skaičius gali būti kur kas didesnis, nes daugelyje vietovių nusižudžiusios moterys nėra pažymimos kaip ūkininkės. Pastebima, kad daugiausiai savižudybių registruojama keturiose Indijos valstybėse, kuriose intensyviausiai auginama medvilnė. Manoma, kad savižudybių epidemija prasidėjo 1997 m., kuomet buvo atimtos subsidijos už medvilnės auginimą. Garsi aktyvistė Vandana Šiva bei princas Čarlzas kaltina ir sėklų bei trąšų kompaniją „Monsanto“, kuri kaip tik tuo metu ėmė pristatinėti genetiškai modifikuotas rūšis.

Iš www.independent.co.uk

Taivane sukurta „TIN CAN“ skardinė, kuri galėtų pakeisti įprastines aliuminio skardines. „Haoshi Studio“ dizaino kompanijos išradimas yra pagamintas iš sintetinamos rūgšties, gaunamos iš kukurūzų krakmolo. Tvirtinama, kad naujoji medžiaga (PLA) neturi jokių neigiamų savybių (kaip kad plastikas), taip pat ji yra visiškai suyranti. Skardinė gali tverti +43.3 laipsnius pagal Celsijų, skystis joje visiškai izoliuojamas. Ji viskuo panaši į savo gentainę iš aliuminio, tik jos dangtelis pritaikytas daugkartiniam naudojimui.

Aliuminis yra vertinga žaliava. Perdirbus toną jo išsaugoma apie 36 barelius naftos. Eilinis amerikietis per dieną suvartoja dvi su puse skardines, bet dar 2008 buvo perdirbama tik apie 21.1 procentai išmetamų skardinių.

Iš www.independent.co.uk

Svarbu

„Laimės ekonomika“

Škotijoje sparčiai auga alternatyvios energetikos sektorius. Praėjusiais, 2010 m., daugiau nei ketvirtadalis visos energijos buvo išgauta iš atsinaujinančių šaltinių. Roseanna Cunningham, aplinkos ir klimato kaitos ministrė, sakė: „Škotija yra apdovanota nepaprastais gamtiniais ištekliais, ypač jūromis. Šiandieninė statistika patvirtina stabilų judėjimą link žalesnės ir švaresnės energetikos“. Ministrė patvirtino, kad 2011 m. tikrai tikimasi išgauti 31 procentą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių. Škotijos vyriausybė savo vizijoje įsivaizduoja, kad iki 2020 m. net 80 procentų elektros energijos poreikių galėtų būti patenkinti iš atsinaujinančių išteklių.

Iš www.bbc.co.uk www.ozonas.lt

„The Economics of Happiness“ Filmo kūrėjai: Helena NorbergHodge, Steven Gorelick & John Page www.theeconomicsofhappiness.org

Kova už pieną

Kanadoje valstybės įstatymai draudžia pardavinėti nepasterizuotą pieną. Teigiama, kad jį vartojant galima susirgti listerioze, užsikrėsti E. Coli (žarninėmis lazdelėmis) bakterijomis.

Tenykštė valdžia tvirtina, kad nepasterizuoto pieno vartotojai rizikuoja susirgti įvairiomis ligomis. Įstatymo oponentai pastebi, kad pasterizacija sunaikina visas bakterijas, net ir tas, kurios yra gerosios. O karvių, ganomų ant žolės, piene gausu A ir D vitaminų.

Pasterizacija siejama su enzimų, vertingų maistinių medžiagų praradimu.

Tvirtinama, kad maži veršiukai, girdyti pasterizuotu pienu, dažniau miršta.

Manoma, kad pasterizuoto pieno vartotojams gresia įvairios alergijos, dantų irimas, augimo problemos ir t.t.

Svarstoma, kad pasterizacija naudinga didelių fermų savininkams, kurie nesuinteresuoti maistingo pieno gavyba.

Pastaruoju metu Kanadoje gausėja manančių, kad įstatymą būtina persvarstyti. Juolab, kad yra žinoma net pieno „kontrabanda“, kuomet jis įvežamas iš JAV. Be to, netrūksta ūkininkų, kurie nepaiso draudimo ir pienu aprūpina nemažai klientų.

Iš www.cbs.ca

7

„Žalėjanti“ Škotija

Dažniausiai ekologinės tematikos filmai pasižymi verksmingumu. Naujo dokumentinio filmo „Laimės ekonomika“ (The Economics of Happiness) objektas gana smagus. Filme keliama mintis, kad vartotojiška kultūra sunaikino bendruomenes bei žmogaus ryšius su gamta. Filmo kūrėjai stebi, kaip pasaulis juda dviem priešingomis kryptimis iškart. Viena vertus, valstybių lygmeniu palaikoma globalizacija, stambios korporacijos. Kita vertus, visame pasaulyje pastebimas judesys iš „pašaknų“ – žmonių priešinimasis globalumui, siekis atkurti vietos ekonomikas, tvirtinti bendruomeninius ryšius.

Filme pasisako šešių kontinentų atstovai, jų tarpe Samdhong Rinpoche (Tibeto valstybės Ministras pirmininkas tremtyje), garsi aplinkosaugininkė ir visuomenės veikėja iš Indijos Vandana Shiva, amerikietis rašytojas ir aplinkosaugininkas Bill McKibben, amerikietis ekonomistas, į žmones orientuoto plėtros forumo (People-Centered Development Forum) steigėjas bei direktorius David Korten ir britas politikas bei žurnalistas Zac Goldsmith.

Visi jie teigia, kad jei bus atsigręžta į lokalumą, gis ne tik gamta – žmogus taip pat atgaus ilgainiui prarastą pasitenkinimo jausmą.

Benjamin VAUTRIN

Atliek킬 tragedijos Istorija Tema

Laurence Horton fotomonta탑as

8

Tema Ekonominė raida ir gyvenimo būdo pokyčiai lėmė padidėjusius pramoninių ir buitinių atliekų kiekius. Ir yra daugybė rimtų priežasčių, verčiančių dėl to jaudintis. Visų pirma – nuolat auganti žmonių populiacija (ypač besivystančiose šalyse). Antra – trumpesnis nei seniau įvairių produktų gyvavimo ciklas. Trečia – šiandienos gėrybių gaminimui naudojamos modernios technologijos yra sunkiau perdirbamos nei senosios (pavyzdžiui, plastiką ir chemines medžiagas yra sunkiau perdirbti nei medį).

Atliekos yra neatskiriamos nuo bet kokios gėrybės vartojimo. Nesvarbu, ar jos pagamintos, ar natūralios. Obuolys nėra suvartojamas visas. Taip pat niekas nemėgsta bananų taip stipriai, kad suvalgytų juos kartu su luobele.

Mes negalime liautis „gaminę“ atliekų, tačiau galime domėtis, kaip jos atsiranda. Pažvelgus į istoriją, visada didėja noras kaip nors spręsti nūdienę atliekų problemą, juolab, kad žmonija gausėja, o miestai didėja.

Švaistymas, kaip gyvenimo būdas

Mūsų visuomenės modelis yra paremtas augimu, kurį pagrindžia faktas, kad „ekonominis augimas sukuria darbo vietas ir gerovę“. „Augimo“ samprata dažnai atrodo neaiški ir tėra paprasta ekonominė sąvoka. Kaip bebuvę, ji turi realias pasekmes ir yra gąsdinanti, jei pastebime „augimo likučius“ – atliekas. Priežastis aiški matematiškai, augimas, net mažas (nuo 1 iki 3 procentų), kurį sąlygoja mūsų vartotojiškas elgesys, sukuria eksponentinį atliekų kiekį.

Priešistoriniais laikais žmonės išmesdavo likučius ten pat, kur jie ir susidarydavo. Tos atliekos paprastai suirdavo natūraliai. Senovės Graikijoje didesniuose miestuose buvo pradėti steigti viešieji tualetai, o atliekas imta nešti už miestų (seniausias sąvartynas rastas Kretoje, Knose 3000 m. prieš Kristų).

Viduramžiais miestuose kūrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių, tad dėl atliekų sankaupų iškilo nemažai sveikatos ir higienos problemų, nes buitinės atliekos, ekskrementai, gyvūnų kaulai buvo tiesiog išmetami į gatves ar upes.

1870 m. Luisas Pasteras pademonstravo ryšį tarp higienos laikymosi ir sveikatos. Tuo metu pagrindinės atliekų problemos buvo įvairios ligos, kurias sukeldavo bakterijos, buvusios pūvančiame maiste ir ekskrementuose. Jei renkamos atliekos būtų buvusios „natūralios“, tuomet jas būtų galima lengvai perdirbti ar sunaikinti.

Su Pramonės revoliucija atliekų problema didėjo, augantys gamybos mastai skatino ir atliekų kiekio augimą. Bet dėl naujų technologijų - valymo įrenginių - situacija po truputį gerėjo. Atliekas imta rūšiuoti į tas, kurias galima naudoti žemės ūkyje, į plieną, metalo atliekas ar atliekas, kurias galima deginti garo ir elektros energijos gamybai.

Vartojimo bumas

Po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., išsivysčiusiose šalyse prasidėjo masinio vartojimo bumas. Individualios produktų pakuotės iš plastiko, moderni buitinė įranga (televizoriai ar kavos virimo aparatai), rinkodaros įtaka – dėl viso to vieno gyventojo atliekų kiekis nepaprastai išaugo.

2008 m. eilinis europietis per metus išmetė apie 524 kg atliekų, o tai yra beveik dukart daugiau nei prieš 30 m. (ameRyšys su maru rikietis per metus išmeta apie 700 kg).

Išgrįsti šaligatviai, atliekų surinkimo taškai ir savaitinis Nepaisant jokių priemonių, kurių imasi valdžia, atliekų jų išvežimas šiek tiek pagerino situaciją Vakarų Europoje kiekis Europoje per metus padidėja vienu procentu.

13 ir 14 amžiais. Bet gyventojai vis dar tingėjo pristatyti Statistikos duomenys besivystančiose šalyse yra šiek tiek atliekas į nurodytas vietas ir tebeteršė mažesni (didesniuose jomis aplinką, galiausiai tai lėmė ne viemiestuose gyventojas eniausias sąvartynas ną maro epidemiją. Pati didžiausia buvo išmeta nuo 150 iki rastas Kretoje, Knose, Juodoji Mirtis, siautėjusi 1347 m. ir pasi200 kg per metus). glemžusi milijonus gyvybių Europoje.

3000 m. prieš Kristų Bet, deja, galima tikė16 ir 17 a. ūkininkai pradėjo naudoti tis, jog Indija ir Kinija atliekų purvą kaip trąšas savo laukams. labai greitai pradės Tuo pat metu neturtingi žmonės rinko švaistyti tiek pat, kiek senus rūbus ir juos perdirbdavo, rinko ir kaulus, iš kurių ga- ir Europa. Nuo 2008 iki 2020 m. metinis atliekų kiekis turėtų mindavo žvakes. Tai pirmieji perdirbėjai! būti išaugęs net 40 procentų.

Bet žmonės vis dar nesuprato tinkamo atliekų surinkimo būtinybės, tad jas tebemetė bet kur, kad ir pro langus tiesiai Problemos priežastys į gatvę. Tai privedė prie kitos maro epidemijos 1522 m. NeAtliekų kiekio pagausėjimas atsirado prasidėjus Prapaisant kai kurių pagerėjimų, tokia situacija išliko iki pat 19 monės revoliucijai. Tai yra būtent tas momentas, kai mūsų amžiaus.

www.ozonas.lt

9

S

Tema

Žmonės yra iracionalūs. Mes kenčiame, mylime, trokštame, o vartojimas reiškia poreikių tenkinimą – nesvarbu, ar jie tikri, ar įteigti. Mėgstame tai, kas nauja, kas blizga. Įdomu stebėti, kaip Edward Bernays, Sigmund Freud sūnėnas, modernių viešųjų ryšių ir propagandos tėvas, naudojosi savo įgūdžiais, bandydamas pagelbėti „Lucky Strike“ kompanijai įtikinti žmones pradėti rūkyti. Jis pasitelkė „trečiąją valdžią“ – mokslininkus, kino filmų žvaigždes.

Padedant reklamai ir rinkodarai, išmokstama atrasti ir pradėti geisti dalykų, kurių mums visiškai nereikia. „Mada“, „tendencijos“ priverčia mus atnaujinti savo aprangą ne todėl, kad rūbai ar batai būtų susidėvėję ar suirę, bet vien dėl to, kad jie nebemadingi.

kurią mes perkame (kompiuteriai, televizoriai, automobiliai) tampa atgyvenomis jau po kelių mėnesių nuo įsigijimo.

Plokščiaekranis televizorius pakeičia senąjį, jį keičia LCD ar plazminiai ekranai ir galiausiai televizorius tampa daiktu, kurį norisi keisti kas metus.

Jau 1950 m. kinta pramoninių dizainerių užduotis. Nebepakanka sukurti patrauklų, novatorišką produktą, reikia ir užtikrinti nuolatinį pelną per jo technologinį atsinaujinimą bei, pasitelkus psichologiją ir komerciją, planuoti jo mirtį.

Taip gimė suplanuotas senėjimas.

Tas senėjimas reikalingas tam, kad būtų sutrumpintas produkto gyvavimo laikas, o vartotojas būtų dažniau paskatintas ieškoti naujų produktų. Ir kartais, net jei nenorima keisti produkto ir norima jį tiesiog susitaisyti, galima pakliūti į spąstus. Tam, kad senos kartos įranga būtų greičiau pašalinta iš rinkos, gamintojai tiesiog nebeparduoda atsarginių detalių.

Kai gaminami greitai sugendantys ar pasenstantys produktai, darosi sunku investuoti į kokybę. O tokie darbai, kaip „batų taisytojas“, gali tiesiog išnykti, nes nebebus, ką taisyti: batai, rūbai ar bet kokie kiti gaminiai, pagaminti iš prastų medžiagų, yra kur kas sunkiau pataisomi (o kartais nieko kito nelieka, kaip tik juos išmesti).

Mobilusis telefonas yra gaminamas taip, kad tvertų pora metų. Yra naujausių televizorių, kurie nebepataisomi. Jei gaminiai tveria ilgiau (rūbai, batai), tuomet masinės informavimo priemonės tvirtina, kad jie jau atgyvenę. Situacija tokia pati ir su kultūriniais „gaminiais“: juk pastebite, kaip dažnai gimsta nauji „muzikiniai talentai“ ir kaip greitai jie yra pamirštami. Daugybė filmų yra įvardijami kaip „geriausias metų filmas“... Iki kito kino filmo, pasirodančio ekranuose.

Antra – technologijų raida

Trečia – neaiški informacija

visuomenė praleido progą pasukti „gerovės visuomenės“ modelio link, o vietoj jo pasirinko „gamybos visuomenę“.

Galima pažvelgti į labai paprastą pavyzdį.

Darbininkas per dieną gali pagaminti vienus marškinius.

Po Pramonės revoliucijos (garas, elektra ir darbo mechanizavimas) tas pats darbuotojas per dieną gali pagaminti dešimt marškinių. Ar tai reiškia, kad darbuotojui reikės dirbti dešimt kartų mažiau, kad atliktų tą pačią užduotį? Ne, jis dirbs tiek pat, bet pagamins dešimt kartų daugiau. Tuo metu, kai dėl technologinių sprendimų buvo galima pasirinkti darbininkų išvadavimą nuo nereikalingo darbo, buvo pasirinkta gaminti daugiau. Tai reiškia ir švaistyti daugiau.

Gamintojams iškart kilo užduotis, kaip įtikinti žmones vartoti dešimt kartų daugiau. Už tai, kad buvo pasiektas toks vartojimo lygis, kuris pralenkia žmogaus poreikių lygį, reikia dėkoti keliems faktoriams.

Pirma – iracionalumas

Technologijos tobulėja vis greičiau ir greičiau. Įranga,

Informacija apie perkamų produktų sudėtį pirkėjui ne

Kai kurie negali įsivaizduoti vartotojiškos eros krizės – tai iliustruoja jau kelintus metus vykstantis pirkimą skatinantis renginys

Michael Holden nuotraukos

10

Tema visada yra aiški ar net prieinama. Dėl to vartotojas, galvodamas apie atliekas, galvoja tik apie tai, ką išmeta jis pats.

Bet reikia nepamiršti, kad dar prieš nusiperkant kokį nors produktą, jis lėmė jau nemažą atliekų kiekį. Globalaus vieno ar kito perkamo produkto taršos masto žinojimas turbūt galėtų kažkiek paveikti mūsų elgesį.

Kaip pavyzdį galime paimti aliuminio skardinę. Mes ją atidarome, supilame turinį į stiklinę ir išmetame skardinę.

Tai matoma vartojimo pusė. Bet prieš pasiekdama mūsų virtuvę, ta skardinė buvo pagaminta, transportuojama, saugoma ir t.t. Visose gamybos, transportavimo ir sandėliavimo stadijose susidaro nemaži atliekų kiekiai, kurie dažnai yra slepiami nuo vartotojų.

Paprastas 100 g sveriantis mobilusis telefonas savyje „talpina“ net 75 kg medžiagų, panaudotų jo gamyboje.

Atliekos, kaip verslas

Būtinos permainos

Turtingos šalys, suvartodamos „penkias planetas“, gali gyventi lyg niekur nieko - juk vis tiek atsiras kažkas, kas sutvarkys jų atliekas. Tai neatsakingas elgesys, kurį reikia pasmerkti.

2050 m. mūsų planetoje gyvens apie devynis milijardus žmonių. Tad vietoj to, kad atliekos būtų tiesiog „atiduodamos kaimynui“, privalu imtis veiksmingų ir skubių priemonių. Svarbu suorganizuoti tokią gamybą, kurios metu būtų sukuriama kuo mažiau atliekų. Vengti pavojingų medžiagų produktų sudėtyje. Organizuoti vietinį visų atliekų tvarkymą, kad joms netektų keliauti ilgų distancijų.

Mes patys, kaip paprasti piliečiai, turime dukart pagalvoti prieš kažką įsigydami (ieškoti geresnės kokybės prekių arba jau panaudotų). Bet svarbiausia, jog reikia mėginti kontroliuoti savo vartotojiškumą. Lengviausia susitvarkyti su tomis atliekomis, kurių nesusidaro!

Tolimesniam domėjimuisi: Edward Bernays “Propaganda” Annie Leonard “The Story of Stuff ” (www.storyofstuff. com)

11

1989 m. Jungtinės Tautos pasiūlė pasirašyti tarptautinę konvenciją, kuria būtų galima reguliuoti ir kontroliuoti atliekų (ypač pavojingų sveikatai ir aplinkai) gamybą, transportavimą ir tarptautinius mainus (Bale konvencija, pavadinta pagal miestą Šveicarijoje). 30 šalių atsisakė ją pasirašyti. 165 šalių sutiko su jos teiginiais, bet tik 50 šalių „žaidžia“ sąžiningai ir pateikia duomenis apie savo generuojamas atliekas.

Tad įmanoma apžvelgti tik nepilnus statistinius duomenis, bet ir iš jų matyti, kad nuo 1983 iki 2001 m. tarptautiniai mainai atliekomis išaugo keturis kartus. Atliekos dabar yra parduodamos kaip bet kokios kitos prekės. Šalys, kuriose galioja ne tokie griežti įstatymai dėl atliekų tvarkymo, siūlosi tvarkyti pavojingas atliekas turtingesnėms ir griežtesnę įstatymų bazę turinčioms šalims.

Dėl to Indija, Kinija, Bangladešas ar Rusija tampa viso pasaulio sąvartynu. Šios šalys turi pakankamai lėšų, kad investuotų į atliekų tvarkymo technologijas, tačiau jose ski-

riamas gana menkas dėmesys darbuotojų saugumui. Tad tai yra puiki galimybė perdirbti laivus, pilnus asbesto (Indijoje ar Bangladeše), kompiuterius ar kitą elektroninę įrangą, kupiną kadmio ar gyvsidabrio (Kinijoje ar Pietų Afrikoje), net radioaktyvias atliekas, apie ką jau pasakojome praėjusiame „Ozono“ numeryje (siunčiant jas į Rusiją). Taigi šios šalys gauna nemažą pelną tvarkydamos kitų šalių atliekas, bet darbo sąlygos, kuriomis dirba žmonės, yra nekokios, ir daugelis jų patiria sveikatos problemų.

Kuomet nėra realios įstatyminės kontrolės, negalima būti tikriems, kad tomis atliekomis paprasčiausiai neatsikratoma.

www.ozonas.lt

Tema Rubrika remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Juodoji pasaulio

elektronikos atliekų dėmė

Eglė KVAS

Didėjantys kiekiai

Europos Sąjungoje sparčiausiai didėja būtent elektroninių atliekų srautas. Manoma, kad iki 2020 m. per metus ES bus išmetama net apie 12,3 milijonus tonų elektronikos 2009 m. pasaulyje atliekų (palyginimui, 2005 m. susidarė 8,3–9,1 mln. t. tokių atliekų). surinkta 53 milijonai Anot JAV Aplinkos apsaugos agentūros (EPA), planuojama, jog šalyje kasmet bus išmetama nuo 30 iki 40 milijonų tonų el. atliekų. asmeninių kompiuterių. 2008 m. JAV buvo sugeneruota apie 3,16 milijonų tonų elektroninių atliekų, bet tik 430 000 tonų buvo tinkamai perdirbtos. Žvelgiant „smulkmeniškiau“, amerikiečiai per 2007 m. išmetė apie 29, 9 stalinių kompiuterių, 12 milijonų nešiojamųjų Tik kompiuterių (iš viso išmesta apie 31,9 milijonai kompiuterių 13% jų buvo monitorių), dar 140,3 milijonai mobiliųjų telefonų bei 26.9 televizoriai... perdirbta.

Gana pesimistiškos Jungtinių tautų aplinkos programos (UNEP) prognozės: iki 2020 m. elektroninių atliekų srautas (lyginant su dabartiniais rodikliais) gali padidėti net 500 procentų. Taip yra dėl to, kad pastaruoju metu vis daugėja elektroninės įrangos vartotojų besiElektroniniai prietaisai gaminami taip, kad būtų greitai sudėvimi. Pavyz- vystančiose šalyse (Kinijoje, Indijoje, džiui, jaunimo mėgstama „obuolių“ kompanijos įranga – lengva, išskirtinio Afrikos žemyne bei lotynų Amerikoje). dizaino, turinti stiprų reklaminį užnugarį ir, žinoma, brangi. Deja, Steve Tuo pačiu ten gausės ir elektroninių Jobs, vienas kompanijos kūrėjų, yra lyg niekur nieko pasakęs: „Jei norite atliekų. Praėjusį vasarį Bazelio konvennaujausio ir geriausio, turite pirkti naują „obuoliuką“ kartą per metus“. cijos šalių susitikime Jungtinių tautų Stipriausias spaudimas atnaujinti savo elektroninės įrangos inventorių ekspertų parengtoje orientyrinėje atasjaučiamas, kai kalbama apie mobiliuosius telefonus. Televizijos kanaluose kaitoje tvirtinama, kad Pietų Afrikoje „klaidžioja“ reklama, kurios herojus, naudojantis seną mobilųjį telefoną, yra ir Kinijoje elektroninių atliekų srautas, įvardijamas kaip grėsmė visuomenei. Jam išsitraukus skambantį telefoną, lyginant su 2007 m., iki 2020 m. šokteiš patalpos paniškai pabėga visi joje buvę žmonės... Nieko keista, kad reikia lės nuo 200 iki 400 procentų, o Indijoje tokios agresyvios reklamos, kai mobilieji telefonai kuriami 18 mėnesių. net 500 procentų.

Elektros ir elektroninės įrangos atliekos (paprasčiau jas vadinsime elekSkaičiuojama, kad 2009 m. pasaulytroninėmis atliekomis) yra viena labiausiai augančių ir viena pavojingiausių je buvo sugeneruota apie 53 milijonus atliekų rūšių pasaulyje. Nepaisant nuolat griežtėjančių šių atliekų tvarkymo tonų elektroninių atliekų, bet tik apie reikalavimų, labai dažnai jomis atsikratoma netinkamai.

12

Tema nelegalūs pervežimai. Konteineriai su atliekomis būna nepažymėti, atliekos kartais slepiamos jų gilumoje. JAV praktikuojama atliekas „maišyti“ su labdara, tad Ganoje, atvėrus konteinerį, galima rasti dalį dar naudojamų kompiuterį ir dalį jau nebeveikiančių.

Pavojingos atliekos iš Europos dažniausiai plukdomos į Vakarų Afrikos valstybes, Ganą, Nigeriją, Pietų Azijoje - į Indiją, Pakistaną. Atliekos iš JAV dažniausiai plaukia į Kiniją.

Netinkamas tvarkymas Bert van Dijk nuotraukos

Vaizdas Guiyu kaime.

13 procentų perdirbta tinkamai.

Mėginimai apriboti

Dar 1980 m. dėl griežtėjančių aplinkosauginių reikalavimų pradėjo augti kenksmingų atliekų tvarkymo kainos. Ieškant pigesnių būdų susitvarkyti su problema, tokias atliekas imta plukdyti į besivystančias šalis, kur ne tokie griežti įstatymai ir ne taip rūpinamasi darbuotojų saugumu. Tai paskatino Bazelio konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių vežimų bei jų tvarkymo kontrolės priėmimą (1989 m.).

Konvencijoje buvo reikalaujama, kad išsivysčiusios šalys praneštų besivystančioms šalims apie į jų uostus įplaukiančias pavojingas atliekas. Konvencijos tikslas - apsaugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo taršos toksinėmis medžiagomis. Labai svarbu tai, kad joje skatinama laikytis netaršaus pavojingų atliekų tvarkymo principo. Taip pat raginama siekti kuo mažesnio atliekų susidarymo apskritai. Įvairūs protestai ir aplinkosauginių organizacijų bei kai kurių besivystančių šalių pasisakymai paskatino Bazelio konvencijos pakeitimo, žinomo kaip Bazelio draudimas (1995 m.), atsiradimą. Juo uždraustas visų pavojingų atliekų vežimas iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių, Europos bendrijos ir Lichtenšteino į kitas valstybes. Galima pažymėti, kad JAV, nors ir būdama didelė teršėja, vis dar nėra priėmusi Bazelio konvencijos.

Elektroninės atliekos, nukeliavusios į besivystančias pasaulio šalis, dažnai yra tvarkomos netinkamai. Dar 2002 m. aplinkosaugininkas, Bazelio veiksmų tinklo (BAN) kūrėjas Jim Puckett pristatė dokumentinį filmą „Exporting Harm“ apie Guiyu kaimą Kinijoje. Jame vaizduojama visa elektroninių atliekų tvarkymo realybė. Tūkstančiai žmonių – tiek suaugę, tiek vaikai, tiek senukai - be elementariausių apsaugos priemonių ardė senus elektroninius prietaisus, bandydami atrinkti vertingas medžiagas.

Pastaruoju metu Guiyu dirba dar daugiau žmonių. Dar kartą ten grįžęs J. Puckett tą vietą įvardijo kaip apokaliptinę.

Galima paminėti kelis metodus, kuriais apdirbamos atliekos: deginant kompiuterių laidus atrenkamas varis, prietaisų dalis sumetus ir maišant stiprios rūgšties katiluose išgaunamas auksas, puoduose kaitinant mikroschemas „žvejojamas“ auksas ir kiti metalai, bet kartu garuodamas lydosi ir toksiškas švinas. Stebint dokumentinę medžiagą, šokiruoja tenykšte kasdienybe esantys vaizdai: uždarose patalpose prie

Žmogus Guiyu kaime Kinijoje iš elektroninių atliekų krūvos atsirenka plastiką, kurį mėgins parduoti.

Dar šios vasaros pabaigoje BBC pasirodė žinia apie Roterdamo uoste sulaikytą elektroninių atliekų krovinį, kurį bandyta nelegaliai išplukdyti iš ES. Įdomu tai, kad tas krovinys keliavo iš Vokietijos - šalies, siejamos su tvarka ir kontrole.

Tuo metu olandų atstovai žiniasklaidai atviravo, kad judriu Roterdamo uostu per metus vidutiniškai keliauja apie devynis milijonus konteinerių. Muitininės pareigūnai spėja patikrinti tik apie tris procentus jų, tad galima numanyti, jog nemažai pavojingų atliekų krovinių išsprūsta nepastebėti.

Vokietis Europos palamento narys Karl-Heinz Florenz, besidarbuojantis prie ES įstatymų atnaujinimo, BBC žurnalistams tvirtino, kad palei Europos pakrantę tiesiog klesti

www.ozonas.lt

13

Juodieji uostai

Tema Rubrika remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Bert van Dijk nuotrauka

kepinamų ir garuojančių mikroschemų palinkusios moterys, po elektroninių atliekų kalnus besirausiantys vaikai. Dienos uždarbis žmonėms, kuriuos per metus pasiekia apie pusantro milijono tonų elektroninių atliekų, yra tik aštuoni doleriai.

Teigiama, kad Guiyu yra viena iš labiausiai užterštų vietų pasaulyje. Netoli esančio Shantou universiteto skelbtais tyrimų duomenimis, Guiyu aptinkamos didžiausios pasaulyje vėžį sukeliančių dioksinų koncentracijos, čia taip pat gerokai didesnis persileidimų skaičius. Vietovės dirva yra užteršta ir netinkama žemdirbystei, vanduo taip pat nebegeriamas.

Septynių iš dešimties Guiyu vaikų kraujyje aptinkamas per didelis švino kiekis.

Panaši situacija ir kituose dideliuose elektroninių atliekų „perdirbimo“ vietose. Ganoje, aplink Lagoso miestą stūksančiame elektroninių atliekų sąvartyne Agbogbloshie, darbuojasi paties įvairiausio amžiaus žmonės. Šalia tekanti upė Korle Lagoon laikoma viena labiausiai užterštų upių pasaulyje. Vietiniai dar ją vadina Sodoma ir Gomora.

Antras lazdos galas

J. Puckett teigia, kad net iki 80 procentų JAV elektroninių atliekų gali būti išplukdoma į besivystančias šalis.

Kinijoje, populiariausiame JAV „taikinyje“, uždraustas pavojingų atliekų importas, tačiau pagrindinė arterija Honkongo uostas veikia nesustodamas. Tiesa, kai valdžia griežtai vykdo kontrolę, galima tikėtis rezultatų. Pavyzdžiui, Taizhou miestelis šalia Šanchajaus dar visai neseniai buvo Guiyu konkurentas, tačiau muitinės pareigūnams ėmus labai aršiai tikrinti artimiausius Haimen ir Ningbo uostus, elektroninių atliekų srautai nuo 2005 m. ėmė nepaliaujamai mažėti.

Atliekų eksportas atrodo patogiausia išeitis tik iš pirmo žvilgsnio. Laikui bėgant suvokiama, kad ji turi ir šalutinių padarinių. Kinija, kaip žinia, yra ir viena didžiausių pasaulio gamintojų. Visai neseniai amerikiečiai buvo pasibaisėję, kad

14

kinų gamintuose laikrodžiuose aptikti dideli švino kiekiai.

JAV Ohio valstijos Ashland universiteto chemikas Jeffrey Weidenhamer dar 2006 m. pastebėjo, kad viskas pasaulyje yra susiję. „Šiuo metu į Kiniją iš Valstijų išplukdoma daugybė prietaisų su švinu. Nieko keista, kad dalykai sukasi ratu, ir atgal gauname švinu užterštus gaminius“, - sakė mokslininkas.

Jau minėta Gana laikoma viena iš internetinio nusikalstamumo sostinių. Tai galima sieti su tuo, kad atplukdytuose kietuosiuose diskuose dažnai būna likusi visa asmeninė vartotojų informacija. „Fontline world“ atstovams kompiuterių mokslininkas Enoch Kwesi Messiah iš Regent universiteto Ganos sostinėje pademonstravo, kaip paprasta išgauti informaciją, likusią kietajame diske. Tuomet iš prekeivių įsigytuose žurnalistų diskuose buvo aptikta ne tik asmeninė privačių žmonių informacija, bet ir daugiamilijoniniai kariniai JAV kontraktai, kita informacija, kuri paprastai laikoma valstybine paslaptimi.

Dar vienas svarbus nelegalaus elektroninių atliekų eksporto aspektas yra vertingųjų medžiagų praradimas. Paprastai tokiose atliekose gausu medžiagų, kurias galima grąžinti į gamybos procesą ir taip taupyti gamtinius išteklius. Pavyzdžiui, perdirbant aliuminio atgavimas yra kur kas pigesnis nei pirminis jo išgavimas.

Gamintojų atsakomybė

Pasaulyje elektroninių prietaisų gamintojai vis stipriau spaudžiami prisiimti atsakomybę už savo atitarnavusią produkciją. Gamintojų atsakomybę šiuo metu mėginama įdiegti JAV. Pavyzdžiui, Minesotos apygardoje priimtas įstatymas, kad gamintojas privalo atsiimti 80 procentų parduodamos produkcijos kiekio atliekomis. Vašingtone kuriamas „įprastinis“ modelis, kuris leis reikalauti gamintojų įsteigti atitinkamus elektroninių atliekų surinkimo punktų skaičius.

Jau dabar galima kalbėti apie atskiras kompanijas, kurios stengiasi žaisti sąžiningai. „Sony“ yra pareiškusi, kad dirbs tik su tais perdirbėjais, kurie neeksportuoja elektroninių atliekų. „Apple“ ėmėsi gaminti lengviau perdirbamus nešiojamuosius kompiuterius, kuriuose mažiau toksinių medžiagų, tokių kaip gyvsidabris. „Dell“ dar nuo 2004 m. savo klientams yra pasiūliusi nemokamą pasenusių prietaisų surinkimą, o siekdama įsitikinti, kad perdirbėjai, su kuriais dirbama, yra tikrai patikimi, kompanija nuolat juos audituoja. Šį rudenį JAV buvo pristatytas ir įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti elektroninių atliekų eksportą į besivystančias šalis. Priėmus šį įstatymą, būtų priartėta prie šalių, besilaikančių Bazelio draudimo.

Tolimesniam domėjimuisi: www.basel.int www.ban.org www.ewasteguide.info “Europe breaking electronic waste export ban” iš www. bbc.co.uk

KAI KURIOS VERTINGOS MEDŽIAGOS

VARIS AUKSAS ALIUMINIS NIKELIS GALIS

INDIS

PLATINA KOBALTAS SIDABRAS PALADIS GELEŽIS

KAI KURIOS PAVOJINGOS MEDŽIAGOS

ŠVINAS ARSENIKAS Toksiškas kepenims, kaupiasi organizme ir galiausiai pažeidžia nervų ir reprodukcinę sistemas. Sutrikdyti protiniam vaikų vystymui pakanka menko švino kiekio;

KADMIS Žinomas kaip kancerogenas. Ilgalaikis santykis lemia kaulų ir kepenų sunykimą;

www.ozonas.lt

Sukelia odos susirgimus, veikia nervų pralaidumą, gali sukelti plaučių vėžį.

PVC BERILIS BARIS

(POLIVINILCLORIDAS)

Sukelia ūmią arba lėtinę mirtiną berilio ligą, pakenkiančią plaučiams.

Net po trumpo kontakto sukelia smegenų pabrinkimą. Gali sukelti raumenų silpnumą, pakenkti širdžiai, kepenims, blužniai.

ANTIPIRENAI ŠEŠIAVALENTIS

GYVSIDABRIS

(TBBA,PBB, PBDE)

Kenkia besivystančiam vaisiui. Kūdikiui perduodamas su motinos pienu. Kenkia suaugusiųjų smegenims ir inkstams;

Sukelia apsigimimus, kenkia skydliaukei.

CHROMAS

i-os pavojingumo klasės kancerogenas, lengvai pakliūna į žmogaus organizmą ir veikia ląsteles. Gali paveikti akis, lemti DNR pokyčius.

Deginant išsiskiria dioksinai, žinomi kaip vieni pavojingiausių kancerogenų;

atliekų tvarkymo labirintai

Jonas ŠPOKAS Atliekų tvarkymas neretai dažnam lietuviui siejasi su arčiausiai namų esančiu konteineriu. Juk dažniausiai ten ir paliekamos visos šiukšlės. Kartais tų konteinerių būna keli, tad šiukšles galima ir išrūšiuoti. Daugelis, be abejo, žino, kad egzistuoja sąvartynai, o kai kurios šiukšlės būna perdirbamos ar sunaikinamos. Iš tikrųjų atliekų tvarkymas yra gerokai sudėtingesnis ir atsakingesnis procesas. Priklausomai nuo atliekų pobūdžio yra naudojama daugybė įvairių metodų. Žinios ir supratimas apie juos gali palengvinti ir pagreitinti šiukšlių kelius iki utilizavimo vietų, o patys metodai būtų efektyvesni.

Mad about cows nuotrauka

16

Rubrika remia atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovė UAB „VSA Vilnius“.

Atliekų tvarkymo hierarchija

Tema

taikomas atliekų surinkimas iš individualių namų, naudojant trijų konteinerių („curbside“) sistemą. „Single-stream“ atliekų surinkimo sistema, kuomet popieriaus, stiklo, plastiko ir metalinės pakuotės dedamos į vieną konteinerį, o į antrą – po rūšiavimo likusios atliekos. Atliekų surinkimas, naudojant užstato sistemą plastikiniams PET buteliams ir aliuminio skardinėms. O štai, pavyzdžiui, Vilniuje dažnas miestietis prisipažįsta, kad atliekų iš dalies nerūšiuoja dėl to, jog iki artimiausio stiklo ar popieriaus konteinerio reikia tolokai eiti.

Kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje ar Danijoje (šalys, kurios savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi labai panašios į Lietuvą) reikalavimai atliekų surinkimui itin griežti, o sąlygos geresnės (kita vertus, esminiai teisės aktai šalyse yra tokie patys, bet Lietuvoje jų ne visada laikomasi, nesukuriama reikiama atliekų tvarkymo sistema). Virtuvės augalinių atliekų konteineriai ištuštinami kas savaitę, popieriaus ir stiklo konteineriai – kas mėnesį, o tekstilės atliekos renkamos keturis kartus per metus. Jei gyventojai nori atsikratyti pavojingomis atliekomis, jos yra surenkamos tiesiai iš jų namų. Žinoma, tokia praktika negalėtų egzistuoti ten, kur gyventojų sąmoningumas ir iniciatyvumas nėra pakankamai išsivystęs.

Nėra taip, kad visos atliekos yra vienodos, o jų tvarkymo būdai – identiški. Priklausomai nuo to, kokio pobūdžio atliekos išmetamos, gali būti taikoma skirtinga jų tvarkymo strategija. Atliekų tvarkymo metodai skiriasi dėl daugelio kriterijų: tikslų, finansavimo, požiūrio į atliekas. Kaip svarbiausią hierarchiją galima įvardinti „3R“ rinkinį (angliški žodžiai „reduce“, „reuse“, „recycle“ – „sumažinti“, „pakartotinai panaudoti“, „perdirbti“). Iš atliekų reikia išgauti didžiausią naudą ir palikti kiek įmanoma mažesnį galutinį jų kiekį. Būtent todėl aukščiausiai hierarchijoje stovi pirmoji „R“ – „reduce“. Pirmoji palankiausia aplinkai strategija, kaip turi būti elgiamasi su atliekomis. „Reduce“ reiškia, kad reikia stengtis pagaminti kuo mažiau atliekų. Kuo mažiau pagaminame atliekų, tuo mažesnį kiekį atliekų reikia tvarkyti, tuo pigesnis procesas. Žemiau hierarchijoje yra dvi kitos „R“, reiškiančios žodžius „reuse“ ir „recycle“. „Reuse“ – daiktus, kurių mums jau nebereikia, nes neatlieka pirminės funkcijos arba mums nepatinka, reikia pabandyti sutaisyti, pasiūlyti kitiems žmonėms ar pagaminti kitą produktą. Trečioji strategija „recycle“ teigia, kad jeigu nebeįmanoma nereikalingo produkto panaudoti, jis turi būti perdirbtas. Šiais laikais daugybė naudojamų įrenginių pagaminti iš medžiagų, kurios beveik arba visiškai neyra, o jų naikinimas nėra saugus. Jei tokios medžiagos tliekų šalinimas sąvartynuose taip pat lemia nepanaudojamos iš naujo, jos ilgiems pirminių gamtinių žaliavų intensyvią gavybą, t.y. metams lieka „gyventi“ sąvartynuose. skatinamas taršus procesas ir gamtinių išteklių, kurių Atliekų šalinimas sąvartynuose taip didžioji dalis yra neatsinaujinantys, eikvojimas. pat lemia pirminių gamtinių žaliavų intensyvią gavybą, t.y. skatinamas taršus procesas ir gamtinių išteklių, kurių Kai kur Azijoje, Šiaurės Amerikoje bei Šiaurės ir Pietų didžioji dalis yra neatsinaujinantys, eikvojimas.

Europos šalyse taikoma gana pažangi „Envac“ sistema, kai Nors gali atrodyti kiek keistai, tačiau šioje hierarchijos atliekos susiurbiamos požeminiais kanalais. Gyventojai jas piramidėje mažiausiai pageidaujami atliekų šalinimo metoišmeta į iš pažiūros įprastinius konteinerius. Skirtumas tas, dai yra išgaunant energiją. Atliekų deginimas ir šalinimas jog visi tie konteineriai požeminiais kanalais yra sujungti su yra patys prasčiausi atliekų tvarkymo metodai dėl kelių centrine sistema. Kai sistema „pastebi“, jog metas ištuštinti priežasčių. Deginant prarandamos vertingos žaliavos. Proceso metu susidaro pavojingos atliekos – pelenai. Oro filtrai, konteinerius, yra sudaromas tam tikras vakuumas, kuris atliekas iš konteinerių perkelia į centrinę saugyklą. Kadangi kurie turi sulaikyti pavojingų medžiagų patekimą į aplinką, yra brangūs. Be to, sukuriama mažai darbo vietų, lyginant su jos dar pradiniame etape yra išrūšiuotos, iškart gali būti presuojamos ir valomos. Nors metodas ir nepigus, tačiau jo pakartotinio naudojimo ir perdirbimo metodais. efektyvumas nemažas.

Nors energijos visada reikia kaip oro, ekologai primygtinai pataria neskubėti ir nesusižavėti įvairiais deginimo, duSąvartynai – populiariausi jinimo ir kitais energijos gavimo būdais. Greta nuolat linksniuojamų saugumo ir ekologijos problemų yra ir dar viena, Atliekų tvarkymo metodai parenkami atsižvelgiant į jų kuri dažnai tiesiog pamirštama. Juk norint atliekas deginti ir pobūdį, taip pat aplinkinių žemių panaudojimą bei žemės gauti iš jų energiją, reikia kuo daugiau tų atliekų. prieinamumą apskritai. Svarbus ir kiekviename regione esantis požiūris į atliekas bei siekiami tikslai. Natūralu, kad, Kaip atliekos renkamos pavyzdžiui, Australijoje ir Japonijoje gali būti taikomi visiškai skirtingi atliekų tvarkymo būdai, tačiau abiejose valsĮvairiose šalyse ir net regionuose atliekų surinkimo tybėse stengiamasi, kad liktų kuo mažiau nepanaudojamų metodai skiriasi. Be abejo, dažniausiai taikoma surinkimo atliekų. sistema – įvairūs konteineriai, iš kurių šiukšles periodiškai Lietuvoje populiariausias atliekų tvarkymo būdas tebėra surenka aptarnaujančios įmonės. Priklausomai nuo kiekviesąvartynas. Tai – seniausias ir paprasčiausias atliekų tvarkynoje šalyje kreipiamo dėmesio į atliekų rūšiavimą, konteimo metodas, bet tikrai ne pats geriausias. nerių rūšių gali būti vos vienas ar keli skirtingi. Pačiose JAV

www.ozonas.lt

17

A

Tema Nauji sąvartynai yra pakankamai saugus ir higieniškas būdas pašalinti atliekas. Be abejo, senuose sąvartynuose problemų apstu. Kenkėjų (pelių, žiurkių) ir parazitų pritraukimas, kenksmingų cheminių medžiagų, susimaišiusių su lietaus vandeniu, nutekėjimas būdingas kone kiekvienam senam ar netinkamai įrengtam sąvartynui. Ne ką mažesne problema tampa ir vadinamosios „sąvartyno dujos“ (daugiausiai metanas ir anglies dvideginis), kurios susidaro anaerobiniams mikroorganizmams skaidant organines atliekas.

Tokios dujos sukelia nemalonų kvapą, kenkia aplinkai bei prisideda prie klimato kaitos procesų. Šiuolaikiniuose sąvartynuose ieškoma būdų, kaip sumažinti arba visiškai panaikinti kylančias problemas. Pavyzdžiui, siekiant sustabdyti užteršto vandens patekimą į gruntinius vandenis, sąvartynų dugnas ir šoniniai paviršiai padengiami molio ar plastikiniu sluoksniu. Atvežtos atliekos sutankinamos, kad užimtų kuo mažiau vietos. Taip padidinamas jų tankumas, o sąvartynui tai suteikia stabilumo, uždengia jį nuo kenkėjų ir vėjo. Moderniuose sąvartynuose įrenginėjamos ir pažangios dujų surinkimo sistemos. Tokie įrenginiai surenka susikaupusias dujas ir panaudoja jas energijai generuoti. Deginant surinktas atliekas gaminama šiluma ir elektros energija. Šiuo metu Lietuvoje veikia kelios jėgainės, kurios naudoja senuose uždarytuose sąvartynuose susidarančias dujas.

Deginimas vis dar prieštaringas

Vis daugiau ir garsiau kalbama apie atliekų deginimą ir įvairias jo atmainas (dažniausiai pirolizę ir dujinimą). Meto-

do šalininkai nuolat kartoja, kad deginant šiukšles gaunama šiluma arba elektros energija. Deginimas pirmauja tose šalyse, kurios negali pasigirti dideliais žemės plotais . Nenuostabu, kad daugiausiai į šį metodą investuoja Švedija, Japonija, Danija – šalys, kuriose tinkamos sąvartynams žemės beveik nėra arba apskritai žemės nėra daug.

Nors deginimas yra laikomas gana praktišku metodu atsikratyti pavojingomis atliekomis, kyla nemažai abejonių dėl metodo saugumo. Nerimaujama dėl kenksmingų (vėžinius susirgimus sukeliančių) dujų patekimo į aplinką. Svarbu ir kietųjų dalelių emisijos, kurios gali sukelti nemažai sveikatos problemų aplinkiniams gyventojams. Net deginant tokį iš pirmo žvilgsnio švarų produktą kaip plastiką, išsiskiria vėžį sukeliančios dujos. Norint išvengti žalingų dujinių atliekų, reikia palaikyti tam tikrą deginimo temperatūros režimą ir naudoti oro filtrus. Be to, deginimas yra netinkamas metodas vien dėl to, kad juo iš šaknų nesprendžiama atliekų problema, vartotojiškumas, dargi anaiptol – jis skatinamas.

Jei jau yra krosnis – jai reikia ir kuro. Deginant atliekas prarandama gausybė naudingų žaliavų, kurios, naudojant kitus atliekų tvarkymo metodus, galėtų grįžti į gamybos procesą.

Naujos koncepcijos

Į atliekas galima ir reikia žvelgti kaip į žaliavas. Galima paminėti populiarėjančią atliekų tvarkymo koncepciją „zero waste“ (nulis, arba jokių, atliekų). Ji paremta įžvalgomis, kad vien atliekų pašalinimas nėra tvarus metodas ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu, o daugumos pirminių žaliavų ištekliai yra riboti. Čia skiriama daug dėmesio ne tik susidariusių atliekų

Steffany F! nuotrauka

18

Tema

Rubrika remia atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovė UAB „VSA Vilnius“.

Organinėms atliekoms, tokioms kaip augalinės liekanos, maisto atliekos, popieriniai produktai, vis dažniau taikomi biologinio perdirbimo metodai, kur medžiagos skaidomos padedant mikroorganizmams. Biologinio perdirbimo metodų yra gana daug. Dažniausiai naudojami aerobinis (kompostavimas, procesui reikalingas deguonis) ir anaerobinis (aplinkoje be deguonies) skaidymas. Gali būti derinami abu metodai. Likusi organinė masė gali būti panaudojama žemės ūkyje ar panašiose srityse.

Lietuvoje vyrauja senieji metodai

Lietuva kol kas negali pasigirti esanti šalimi, kurioje diegiamos naujausios inovacijos atliekų tvarkymo srityje. Šalyje trūksta ir informacijos, ir investicijų, tačiau turbūt labiausiai trūksta ekologinio sąmoningumo. Neveikia gamintojo atsakomybės principas, nekuriama nereikalingų daiktų taisymo ir atliekų atskiro surinkimo sistema. Kita vertus, pastatytas ne vienas modernus sąvartynas, tačiau svarbu akcentuoti, kad į juos turėtų keliauti ne visos, o tik dar kartą panaudoti netinkamos atliekos. Tebevyksta debatai ir dėl deginimo jėgainių, kurioms visai pagrįstai nepritaria vietos gyventojai.

Norint, kad nekiltų didelių problemų su atliekomis, svarbu vadovautis atliekų tvarkymo hierarchija, išvystyti daiktų taisymo ir antrinių žaliavų surinkimo sistemas.

Svarbiausia didinti visuomenės ekologinį sąmoningumą, formuoti tinkamą požiūrį į atliekų problemą, kiekvienam leisti suvokti savo asmeninę atsakomybę.

19

tvarkymui, bet ir produktų gamybai ir vartojimui. Tinkamai suprojektavus produkto gamybos procesą, galima sumažinti gamybinių atliekų kiekį bei pagaminti produktą, kuris ilgiau tarnautų, būtų galima prekę pataisyti ir perdirbti. Atliekos gali būti sėkmingai perdirbamos į antrines žaliavas, tam tereikia pažangesnių technologijų. Tokiai koncepcijai padeda ir jau seniai vyraujanti sąvartynų „gyventojų“ praktika. Kai kuriose ekonomiškai besivystančiose šalyse žaliavų išgavimas iš atliekų dideliais mastais vyksta seniai ir intensyviai.

Gyventojai patys „rankiniu būdu“ pertikrina sąvartynus ieškodami daiktų, kuriuos gali parduoti ar panaudoti patys.

Kai kuriose valstybėse net būta bandymų tokius veiksmus integruoti į oficialias atliekų tvarkymo sistemas. Ši praktika yra pakankamai pigi ir padeda sumažinti skurdą, tačiau kelia grėsmę ja užsiimančių žmonių sveikatai. Dėl pavojaus užsikrėsti ar apsinuodyti išsivysčiusiose šalyse ši praktika nelaikoma tinkama.

Dažniausiai perdirbamos įvairios pakuotės ar kiti produktai, kuriuose vyrauja tik viena medžiaga. Tokiu atveju perdirbti nėra ypatingai sudėtinga. Tiesa, perdirbimas taip pat turi pranašumų bei trūkumų. Viena vertus, dėl sudėtinių atliekų rinkimo, rūšiavimo ir apdorojimo kaštų perdirbtos medžiagos gali būti brangesnės už pirmines. Kita vertus, perdirbant kai kurias medžiagas, sutaupoma tiek išteklių, tiek gamtos sąskaita. Pavyzdžiui, perdirbus 1000 kg aliuminių skardinių, būtų sutaupyta apie 5000 kg iškasamo boksito bei išvengiama šiltnamio dujų emisijų, atitinkančių 15,7 tonas anglies dioksido. Tai skaičiai, dėl kurių verta tobulinti šį metodą.

Lori Hutchinson nuotrauka

www.ozonas.lt

Eko Karen Lee nuotrauka

eko daiktai

Svarbu

PERDIRBTA KOSMETINĖ

UNIKALŪS PADĖKLIUKAI

Kam patinka oro uostai? Prastas maistas už milžiniškas kainas (o valgyti tai norisi), itin brangus transportas į miesto centrą (o eiti tai per toli), kietos grindys ir ketvirtą valandą ryto į nugarą šepečiu baksnojantys valytojai (o miegoti kažkur tai reikia).

Gal jūsų namuose netyčia praūžė remonto ar statybų uraganas? Net jei nepraūžė, dažname sandėliuke mėtosi kelios keraminės plytelės. Kalbu ne apie tas plyteles, kurias išdidūs savininkai parduoda sendaikčių turgeliuose.

O apie tas, ant kurių nesipuikuoja raudonskruostės piemenaitės ar uostų panoramos. Tinklaraštininkė Rachel Hollis rado, kaip prikelti elegantiškam gyvenimui net pačias nykiausias plyteles.

Dar blogiau: stovėti eilėje, klausytis kvailų sapaliojimų ir garsių juokelių kompanijos, stovinčios už jūsų. Derėtis su tais, kurie mėgina įsibrauti be eilės. Mėginti sukimšti palapinę, miegmaišį ir rankinę į rankinį bagažą. Ginčytis su oro uosto darbuotojais dėl per didelio kuprinės svorio.

Dvejoti, ką palikti, ir netekti batų poros bei komiksų knygos.

Bet vakarėlis dar nesibaigia! Būtinai kuprinėje atsiras mažas šampūno buteliukas ar įtaisas karpyti nagams, kuris – kadangi yra be galo nesaugus – būtinai turi būti sutalpintas į plastikinį maišelį. O dantų pastos tūbelės talpa pasirodo per didelė, kad patektų į lėktuvą.

Galbūt dalis šių problemų išsispręstų, jei turėtum tinkamą kosmetinę. Kosmetinę, į kurią tilptų viskas: šampūnas, muilas, pincetas, akių kontūras ir plastikinė šakutė. Ją būtų paprasta išsiimti, joje niekas nepasimestų ir neišsipiltų (gerai, sutinku – taip nebūna). Ji būtų pagaminta iš perdirbtų medžiagų.

Jei mėgstate tvarką (arba nemėgstate, bet manote, jog jūsų gyvenime jos vis dėlto reikėtų daugiau), jei turite daug ką krauti į kosmetinę, jei norite daugiau ramybės oro uoste arba daugiau vietos ant lentynos namie, jei jums rūpi gamta ir panašiai – įsigykite kosmetinę iš 100% perdirbtų medžiagų!

Kosmetinė iš perdirbtų medžiagų „Leeds Eco 100% Recycled Owl Utility Kit” – 14.75 $. http://www.motivators.com

Moteris jas pavertė gražiais padėkliukais gėrimams. O tokį daiktą tikrai rasite, kaip „pakišti“ draugams po nosimis, kad galėtų įvertinti jūsų talentą.

Jums reikės: kelių keraminių plytelių (gaminkite keturias, šešias, aštuonias – priklausomai nuo to, kiek žmonių pas jus dažniausiai vakaroja (juk nenorite, kad kažkas liktų be padėkliuko ir manytų, kad taip yra išduota jo draugystė)), įvairių popieriaus atliekų (jums patikusios žurnalų iškarpos, senos spalvinimo knygelės, komiksai, laikraščiai, dovanų vyniojimo popieriaus gabalėliai, nuotraukos...), stiprių klijų, lako, žirklių, storos medžiagos (pvz., veltinio) arba gumos.

Iš pradžių paruoškite aplikacijas plytelėms. Iškirpkite pagrindą (popierius neturi dengti visos plytelės, palikite kraštelius laisvus). Atsargiai priklijuokite jį ant plytelės (minėtoji tinklaraštininkė naudoja „Mod Podge“, pažįstamą dekupažo mylėtojams). Tai sunkiausia dalis, nes reikia vengti burbuliukų, sulinkimų ir t.t. Kai popierius dailiai prilimpa ir klijai išdžiūsta, galite, jei to norisi, užsiimti sluoksniavimu. Jeigu norisi, priklijuokite aplikacijų, pasijuskite koliažo meistru.

Kai manote, kad plytelė jau pakankamai tobula, padenkite ją visą laku ar tais pačiais klijais (jei jie tam tinkami). Kitoje plytelės pusėje kampuose pritvirtinkite veltinio ar gumos gabalėlius (juk nenorite, kad padėkliukai dedami ant stalo barškėtų kaip plytos).

Viskas, darbas baigtas!

NUSPALVINK SUKNELĘ Kai įsigyju naują suknelę, dėviu ją visur. Manęs nesulaiko tai, jog suknelė – vasarinė, o lauke pusnys siekia kulkšnis. Storos pėdkelnės, marškiniai po suknele ir megztinis neleidžia man sušalti, bet kitiems suteikia galimybę pamatyti, kokią nuostabią suknelę įsigijau. Jei vasara – dar geriau. Nešioju suknelę parke, prie ežero (nors uodai negailestingai niokoja blauzdas), velkuosi ją eidama į svečius, net į žygį! Man nepaprastai patinka naujos suknelės!

Bėda tik ta, kad dalykai nusibosta. Suknelės taip pat.

Jau po mėnesio pradedi jausti, kad metas „atsinaujinti“, t.y. įsigyti kitą suknelę. Žinoma, pirmoji niekur nedingsta – dar daug metų ji malasi spintoje, tik retkarčiais apsivelku ją išeidama į lauką, kad prisiminčiau senus laikus.

Kadangi paprastai apsipirkinėju dėvėtų drabužių parduotuvėse, nuolatinis suknelių keitimas kainuoja ne tiek jau daug. Ir vis dėlto – užgriozdinta spinta, dvejonės, kur dėti pernelyg susenusias sukneles (teisingas atsakymas – mesti į „Dėvėdros“ konteinerį). Kaip būtų gerai turėti suknelę, kurią galėčiau nesunkiai atnaujinti vos panorėjusi!

Tokia suknelė yra ir ji yra tiesiog begėdiškai daili. Vienas dizaineris ėmė ir sukūrė juodai baltą suknelę, kurią galima nuspalvinti… Flomasteriais! Kadangi suknelės ornamentai smulkūs, užtruks nemaža laiko, kol užpildysite visą visutėlę suknelę.

Kita vertus, kam pirkti suknelę, ant kurios galima piešti, jei galime piešti ant tų, kurias turime? O jei dar netingėsime pasidarbuoti su siūlais ir adata, nusibodusių suknelių spinta gali virsti stebuklų karalyste (blogiausiu atveju, karnavalinių kostiumų rinkiniu vakarėliui, kurio tema – „benamiai“).

Taigi čiupkime flomasterius! Spalvinimo knygelės dabar ant jūsų kūno.

Spalvinama suknelė „Color in dress“ – 238 €. www.berbersoepboer.nl.

ŽAISLINIAI NAMŲ AKSESUARAI Vartant interjero žurnalus, akis pavydžiai „klumpa“ ties nuostabiomis detalėmis, kurios puošia tobulai tvarkingus namus. Prabangūs šviestuvai, minkšti kilimai, egzotiškos skulptūrėlės iš kokio nors nežinomo salyno dirbtuvių...

Turime idėją, kaip atgaivinti namus, nustebinti aplinkinius ir išspręsti po kojomis besipainiojančių senų žaislų problemą.

Reikia: Senų žaislų: medinių, metalinių, plastikinių.

Norimos spalvos dažų.

Nusidėvėję ančiukai, meškiukai, krokodiliukai, traukinukai ar kiti niekniekiai gali atgimti naujam, prabangiam gyvenimui. Tereikia pasirinktus žaislus nudažyti norima spalva.

Leisti jiems išdžiūti ir dekoruoti namus. Visai paprasta.

Nepamirškite dažyti gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke. Džiovinkite taip pat lauke. Juk nenorite „prisikvėpuoti“ dažų. Jei neišeina paviršiaus dailiai nutepti teptuku, naudokite purškiamus dažus. Jei pagaus įkvėpimas, žaislus, t.y. skulptūrėles, galite dekoruoti stalčiuose besimėtančiais karoliukais, sagomis, virvelėmis. Taip galite sukurti tikrą šedevrą.

Nudažyti žaislai atrodys lyg vienetiniai dizainerių kūriniai, o jūsų niekas nevers išduoti, kokia tikroji jų kilmė. Žvelgiant dar toliau, taip dažyti galima ne tik žaislus. Iš senų nudažytų šaukštų, kuriuos dailiai įrėmintumėte, galite pasigaminti įdomių dekoracijų virtuvėms.

Dažyti galite net batus. Jei jie sunkesni, galėsite panaudoti kaip durų ramstuką.

Mastytojas

Ekologija amžinybės kontekste Pokalbis su R. Doveika

Jonas ŠPOKAS Dekaloge nėra įsakymo, draudžiančio šiukšlinti ar liepiančio rūšiuoti atliekas. Bažnyčia gal ir ne dažnai organizuoja aplinkos tvarkymo akcijas, tačiau tai nereiškia, kad ekologija prasilenkia su sielovados klausimais. Kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir santykyje su gamta krikščionybė taria svarų žodį. Į ekologiją pažvelgę per tikėjimo prizmę galime nustebti radę daug ką bendro. Kunigas Ričardas Doveika įsitikinęs – be tikėjimo, be amžinybės suvokimo rūpinimasis žeme prarastų didžiąją dalį prasmės. Apie tai, kaip tikėjimas skatina gyventi darniai ir atsakingai – pokalbyje su Ričardu Doveika.

Ekologija – labai plati ir daugelio skirtingai aiškinama sąvoka. Kas ekologija yra Jums?

Priklausomai nuo kiekvieno žmogaus santykio su aplinka išryškėja ir šios sąvokos turinys. Apie ekologiją galime kalbėti kaip apie santykį su gamta, jos ištekliais, su modernios produkcijos tikrove, taip pat apie santykį su pačiu savimi.

Kai kalbame apie santykį su išore, tai atrodo gana paprastas ir suprantamas dalykas. Tačiau kai žvelgiame į vidinę žmogaus ekologiją, turime tapti dėmesingi ir atsargūs. Kadangi esu katalikų bažnyčios kunigas, žvelgiu į tai per tikėjimo prizmę. Popiežius Benediktas XVI-asis pasakė, kad jei žmogus yra neteisingas santykyje su savimi savyje, jei meta pats sau iššūkį ir atsiduoda mąstymui, vertybėms ir sprendimams, kurie jį griauna kaip žmogų iš esmės, tai kalbėti apie ekologiją kaip santykį su išore tampa praktiškai beprasmiška.

Dažnai taip ir būna, kad pakankamai rimta ekologija yra nupiginama ir nuvertinama iki tam tikrų akcijų, turinčių vieną ar kitą tikslą, tačiau ties jais ir pasibaigiančių. Pavyzdžiui, išsaugotas vienas ar kitas miškas, surinktos šiukšlės – ir tuo viskas baigiasi. O pati brandžioji ekologijos sąvoka ko gero mūsų sąmonėje dar tik formuojasi. Man asmeniškai,

Jono Špoko nuotrauka

22

kaip dvasininkui ir suaugusiam žmogui, svarbi ir mano savigarba, moralė, vien dėl to nešiukšlinu ar kitaip neteršiu. Tai pažeidžia mano savigarbą ir savivertę. Tai kartu yra ir mano asmeninė atsakomybė už bendrąjį gėrį, jaučiu atsakomybę už visą mano santykį su aplinka.

Kai sugebėsime peržengti tą iškreiptą santykį ir asmeninis gėris nebus aukščiau už bendrą gėrį, tada galime turėti teisingą santykį su aplinka. Negaliu siekti teisingo santykio su gamta, su aplinka, jei esu kupinas egoizmo, pesimizmo, negatyvizmo. Į sąvoką „kitas“ turi įeiti ir sąvoka „artimas“, tada galime sukurti teisingą santykį tiek su savimi, tiek su viskuo, kas mus supa.

Kokį santykį bažnyčia skatina tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos? Ar pačiai bažnyčiai aktuali ekologinė problematika?

Ekologijos šalininkai tikrai turėtų didžiuotis ir džiaugtis, nes labai dažnai dabartinis popiežius vadinamas „žaliuoju popiežiumi“. Jei apie ekologiją kalbėsime kaip apie teisingą santykį, tada didžioji bažnyčios mokymo dalis yra ekologija.

Bažnyčia visada atkreipia dėmesį į perdėtą vartotojiškumą, godumą, kuris priveda prie įvairių krizių. Stengiamasi formuoti žmogaus vertybes, įpročius saikingai ir protingai vartoti. Iš esmės visi politiniai konfliktai, karai kyla ir vyksta dėl to neteisingo santykio su aplinka, kada asmeninis gėris iškyla virš bendrojo.

Antropocentrinė pasaulėžiūra privedė prie žmogaus dominavimo planetoje, kai praktiškai nesiskaitoma su kitomis gyvybės formomis. Atsiranda tokių, kurie tokią situaciją pateisina sakydami, kad žmogus mylimiausias Dievo kūrinys, nulietas pagal jo atvaizdą.

Kaip vertinate tokią situaciją? Šventajame Rašte parašyti du labai svarbūs ir esminiai sakiniai. Kai Dievas sukūrė pasaulį, matė, kad tai yra gera. Šventasis Raštas ir apreikštoji religija visada išsaugo liudiji-

Mastytojas

Kita tema, kuria spekuliuojama – žemė, kaip laikini namai.

Kaip vertinate tai?

Pasaulis mums yra duotas kaip nebaigtas kūrinys ir prisiliesdamas prie jo žmogus vis atranda kažką gražaus ir unikalaus. Taip, iš dalies galima sutikti, kad žmogui, kaip kūriniui, žemė yra laikini namai tol, kol iš jos išeiname natūralia mirtimi. Tačiau mes esame atsakingi už tą žmogų, kuris gyvens po mūsų. Atsakingi už tai, kad ir jis gyventų oriai, visavertiškai ir laimingai. Taip pat tikėjimas mums primena, kad krikščionybė, kuri laukia antrojo Kristaus atėjimo, teigia, jog tiek žmogus, tiek žemė yra nukreipti į galutinį tikslą – amžinybę. Tad žmogus tampa atsakingas ir už savo laikinumą, kuris visgi nėra skirtas pats sau savaime.

Materialinis pasaulis yra labai svarbus amžinybės kontekste.

Be to konteksto puoselėti, saugoti ir perduoti kitoms kartoms švarią žemę būtų nelogiška ir absurdiška. Be žodžio „amžinybė“ pati ekologija tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme netektų savo prasmės. Kaip ir visur kitur, įdėjus žodį „amžinybė“, įgaunama visiškai kita, aukštesnė prasmė.

Kaip manote, kas turėtų keistis, kad sumažėtų begalinis vartojimas? Šiandieniame pasaulyje, kuriame technologijos leidžia sukurti ir vartoti, aš kelčiau klausimą iš kitos pusės – kiek yra atsakingas žmogus, kuris vartoja ir kur yra atsakomybė sistemos, kuri skatina ir siūlo vartoti? Taip prieiname prie vieno paprasto dalyko. Šiandien, norint išsaugoti teisingą santykį, reikalingas ne žinių bagažas, ne informacija, o au-

www.ozonas.lt

klėjimas. Teisingo žmogaus santykio su maistu, su gamta, su aplinka kūrimas yra svarbiausia. Žmogus visada bus karo lauke tarp begalinės informacijos ir teisingo auklėjimo. Šiandien tam, kad būtų išsaugota rinkos kaina, gali būti paskandintas laivas su maistu, naikinami dirbami laukai, žlugdomi ūkiai. Vartotojiška kultūra, neva pasitarnaudama žmogui, iškreipia jo santykį su gamta nuolat primindama, jog viską reikia turėti čia ir dabar, o žmogus turi gyventi amžinai. Todėl šiandien reikalinga drąsa suformuoti jėgai, sistemai, struktūrai, asmenybėms, kurios auklėtų ir padėtų formuoti teisingą santykį. Informacijos ir vartojimo visuomenėje ateiti tam, kuris auklėja, tampa labai sudėtinga, nes

Liutauro Doveikos nuotrauka

tokie asmenys yra nepageidaujami. Dabar daug priimtinesni yra pasaulio piliečiai. O kas yra pasaulio pilietis? Iš esmės niekas, nes jis neturi savo žemės, savo teritorijos, kalbos, kultūros. Jis neturi atsakomybės. Galima tiesiog prisitaikyti prie kažko kito ir vartoti.

Dar viena mūsų laikmečio bėda – greitis. Kaip žmogui galima išsigelbėti iš nuolatinio skubėjimo spąstų? Čia taip pat svarbus auklėjimas, savišvieta ir drąsa gyventi savo asmeninį gyvenimą, nebūti minia. Sutinku, kad kiekviename žmoguje gali būti minios poreikis. Juk pasislėpti minioje visada lengviau. Šiandieninis žmogus vengia asmeninės atsakomybės, ieško, kam suversti kaltę, kad nereiktų kaltinti savęs. Manau, kad šiandien turėti drąsos minioje išlikti žmogui yra raktas į išeitį. Be to, išeiti iš to uždaro rato galima tik nesigėdijant savo gyvenimo, siekiant gyventi oriai ir garbingai visose aplinkybėse. Žmogus, skubantis įsigyti kuo daugiau ir kuo geresnių daiktų, skubantis kuo greičiau viską turėti, deja, tėra tik vaikščiojanti šiukšlė. Argi tai nėra vaikščiojanti ekologinė bomba? Tokiam žmogui iš esmės nieko nereikia, tik daugiau daiktų ir daugiau pinigų. Kita vertus, daugybė iškilių žmonių ne kartą įrodė, kad, norint pasiekti išties svarbių pasiekimų, daug daiktų nereikia. Daiktai yra tik priemonė aukštesniems tikslams pasiekti, o ne pats tikslas.

23

mą, kurį nuolatos skelbia – sukurtasis pasaulis yra gėris, jis yra geras. Žmogus, sukurtas panašus į Dievą, jam suteiktas protas, laisvė, valia ir visa tai, kas žmogų padaro žmogumi ir išskiria iš visų gyvų būtybių. Tačiau kartu žmogui yra pavesta globoti, tvarkyti ir atsakingai prižiūrėti sukurtąjį materialųjį pasaulį. Tad iš vienos pusės žmogus turi daugiausiai laisvės ir privilegijų, tačiau iš kitos pusės jis turi daugiausiai įsipareigojimų. Per visą Šventojo Rašto istoriją matome, kaip vystėsi žmogaus santykis su gamta. Visa mūsų patirtis parodo, jog žmogų sutepa ir suteršia ne tai, kas ateina iš išorės į jį, bet tai, kas kyla iš jo vidaus. Blogos mintys, prakeiksmai, karai, pyktis, susiskaldymas – visa tai suteršia žmogų ir sukuria konfliktinę situaciją. Taip yra prarandamas artumo ryšys su savimi, su savo artimu, su Dievu. Žmogui yra skirta valdyti kūrinijos pasaulį, o tai yra labai atsakinga. Kartais gamta žmogui labai skausmingai atsidūsta, o tai ir kyla dėl neteisingos žmogaus tarnystės.

Energetika

piroliZė – atliekų šalinimo revoliuciJa ar vilkas ėriuko kailyJe?

Jonas ŠPOKAS Atliekų šalinimo problemos pastaruoju metu vis aštrėja ir aktualėja. Kol kas neatsirado ir, regis, greit neatsiras metodas, kuris tenkintų visus. Vieni būdai per daug rizikingi, kiti per daug brangūs, treti paprasčiausiai neefektyvūs. Alternatyvų paieškos į Lietuvą po truputį vilioja dar vieną naują atliekų šalinimo būdą. Pirolizė – Lietuvoje dar mažai girdėtas žodis, nurodantis atliekų naikinimo technologiją, kada medžiagos yra kaitinamos ir skaidomos be oro.

Pasaulyje – ne naujiena

kinimo metodas, pirolizės šalininkams nėra lengva. Visų pirma dėl to, jog pirolizė neturi jokio tikrai išskirtinio pranašumo prieš kitus metodus. Agitacijose už tokių jėgainių statymą pabrėžiama, kad šis būdas yra tinkamas siekiant, kad mažėtų ar bent jau nebedidėtų mokesčiai už komunalines paslaugas. Tai ne iš piršto laužtas argumentas. Juk komunalinės atliekos, užuot toliau besikaupusios sąvartynuose (ir taip didinusios jų tvarkymo kaštus), būtų sudeginamos, o dar ir elektros energija būtų gaminama. Tiesa, panašių argumentų galima girdėti ne tik iš pirolizės šalininkų, bet praktiškai iš visų, kurie nori vienaip ar kitaip atliekas naudoti.

Bet anot pirolizės entuziastų, deginant atliekas itin aukštoje temperatūroje, lieka mažiau šalutinių medžiagų, o ir tos pačios gali būti sėkmingiau panaudojamos, pavyzdžiui, statybų pramonėje.

Gyventojams, anot pirolizės šalininkų, ypač svarbu tai,

Pirolizė oficialiai apibrėžiama kaip medžiagų kaitinimas ir skaidymas be oro, kai medžiagos keičia savo būvį į skystą arba dujinę frakciją. Kaip ir kitais atliekų šalinimo būdais, pirolize taip pat galima ne tik sunaikinti nepageidaujamas atliekas, bet ir pasigaminti šio to naudingo. Tvarkant komunalines atliekas pirolizės būdu, gaunama elektros energija. Nors Lietuvoje šis irolizės jėgainės gali būti statomos bet kurioje metodas dar tik naujokas, pasaulyje jis vietoje – kuo toliau nuo gyvenviečių arba net naudojamas jau per dvidešimt metų.

Tokių jėgainių stovi Vokietijoje, Švepačiuose sąvartynuose. dijoje, Japonijoje, tad iš ko pasimokyti – yra. Kaip atrodo įprastinė tokios jėgainės darbo diena? Pirmiausia, kaip ir į kitas jėgaines, čia atvežamos mišrios komunalinės atliekos. kad taikant šį metodą, yra išsaugojama švari aplinka. Visų pirma, tai – mažėjantys sąvartynai. Nors pirolizė ir nepasiJos iš dalies išrūšiuojamos, nusausinamos, smulkinamos, glemžia visų atliekų (po proceso lieka apie 7 – 10 procentų kitaip apdirbamos. Galiausiai presuotos atliekų granulės, pirminio kiekio), tačiau gali gerokai sumažinti sąvartynų pakaitinus jas iki 1500º C, yra išskaidomos į dujinę, skystą bei kietą formas. Vėliau susidariusios dujos yra specialiai ap- augimo tempus. Be to, tokios jėgainės naudojama technologija į aplinką neišmeta kenksmingų dujų, kietųjų dalelių dirbamos, išvalomos, kol tampa kone identiškos įprastoms bei gerokai sumažina į aplinką išmetamo anglies dvideginio gamtinėms dujoms. Gautosios sintetinės dujos naudojamos kiekį, kuris, teigiama, nesiekia Europos Sąjungos leidžiamos kaip energetinis resursas elektros energijos gamybai dujų ar normos. garo turbinoje.

Skirtingai nei, pavyzdžiui, atliekų deginimo šiluminės jėgainės, pirolizės jėgainės gamina elektrą. Tai lemia svarbų Privalumų netrūksta pranašumą – joms nereikia jungtis prie šilumos tinklų. ElekAtsakyti į klausimą, kodėl tai tinkamiausias atliekų nai-

P

24

Energetika

Jolantos Uktverytės nuotrauka

Daug klausimų, mažai atsakymų

Kai kurių privalumų esama, bet toks atliekų tvarkymo būdas mūsuose dar neprigijęs. Greičiau priešingai – šiuo metu šalyje nėra nei vienos tokios jėgainės, o nedrąsiai kalbama tik apie vienas galimas statybas.

Nors teigiama, kad pirolizės metodas įvairiose šalyse taikomas jau per dvidešimt metų, daug tokių jėgainių nėra.

Ne iki galo išanalizuotas pats dujinimo procesas, nėra patvirtinta, ar tikrai šis metodas neturi šalutinio poveikio. Solidumo pirolizės įvaizdžiui neprideda ir jėgainės Karlsruhe, Vokietijoje, istorija. 2004 m. dėl nuolatinių ekonominių ir ekologinių problemų, tarp jų ir toksinių dujų nutekėjimo, tokia dujinimo jėgainė buvo uždaryta. Dauguma veikiančių pirolizės jėgainių taip pat negali pasigirti gerais ekonominiais rodikliais, o tai, žinoma, neskatina jų plėtros. Kai kurie skeptikai taip pat tvirtina, kad deginant buitines atliekas, taršos rizika nėra absoliučiai išvengiama. Juk sudeginta toksiška atlieka išskleis toksinius cheminius junginius. Kai kurie tyrimai rodo, kad deginant atliekas susidariusiose dujose yra specifinių medžiagų, kurių natūraliose dujose nėra. Šios, pasklidusios į aplinką, galėtų turėti neigiamą poveikį.

Bendros tokios jėgainės statymo ir eksploatacijos išlaidos siektų apie 300 milijonų litų. Investuoti reiktų gerokai daugiau nei į alternatyvių jėgainių statybą. Galiausiai itin

www.ozonas.lt

rimtas filosofinis kritikų argumentas, kuris galbūt yra pats svariausias. Nepritariantys pirolizės jėgainėms teigia, kad bet koks (o ypač efektyvus) atliekų naikinimo būdas skatins mus išmesti jų dar daugiau. Taigi, užuot stengęsi riboti savo vartotojiškumą ir mažinti teršimo mastus, išmestume dar ir dar daugiau. Juk jei turėsime pažangias atliekų deginimo jėgaines, jas reikės „maitinti“, nes kitaip jos bus nepelningos ir nebegalės gyvuoti.

Ateityje – būtina?

Kol kas atliekos Lietuvos miestuose tik kaupiasi, o net ir neseniai pastatyti ar modernizuoti sąvartynai jau perpildomi. Akivaizdu, kad ateityje (ir kuo artimesnėje) susidariusios atliekų problemos turės būti sprendžiamos. Sprendimams reikės kuo daugiau alternatyvų, nes jau šių dienų patirtis parodo, kad kone kiekvienas miestas ar regionas turi savitų reikalavimų, susijusių su atliekų gaminimu. Pirolizė kol kas turi vilčių būti daugumą patenkinančiu metodu. Be to, vis dažniau minimas ir pirolizės „pusbrolis“ - plazminis dujinimas. Šis metodas nuo pirolizės skiriasi tik keliais, bet esminiais bruožais. Atliekos tokiu metodu deginamos dešimt kartų aukštesnėje temperatūroje, tad energetiniai rodikliai būna aukštesni. Dar didesni entuziastai žada, kad ateityje, patobulinus sistemą, plazminio dujinimo metodu bus išgaunamas automobilių kuras.

Tolimesniam domėjimuisi: „Waste gasification impacts on the environment and public health“ iš www.bredl.org/pdf/wastegasification.pdf „Goodbye trash“ iš „New scientist“ 2009, balandis.

25

tros kabelį nutiesti, žinoma, yra gerokai pigiau ir patogiau.

Dar svarbiau yra tai, jog pirolizės jėgainės gali būti statomos bet kurioje vietoje – kuo toliau nuo gyvenviečių arba net pačiuose sąvartynuose. Jėgainės „lankstumas“ leidžia suderinti daugelio interesus. Tai, ko gero, svariausias pirolizės argumentas.

Sveikata

Gydykite peršalimą, o ne jo simptomus

Karolina LIUTAITĖ

Televizija yra magiška. Negalima nesižavėti puikiais reklaminiais siužetais, kuriuose peršalę „apsisnarglėję“ ir suvargę piliečiai akimirksniu pasveiksta, išgėrę kokių nors vaistų, ir vėl gali darbuotis arba eiti į vakarėlius. Pavyzdžiui, pamačius reklamą su baltosiomis meškomis, vien šiaip sau, profilaktiškai norisi prisipirkti įvairių vaistų nuo peršalimo. Pastarasis, kaip žinia, tikrai nemalonus dalykėlis ir sugeba užklupti dažną visai tam nepasiruošusį. O mūsų gyvenimas dabar juk toks, jog negalime leisti sau sirguliuoti ir gulinėti...

Kol naktys dar ilgos, o dienos šaltokos, žvilgterime į peršalimą ir mėginame išsiaiškinti, kaip geriausia jį gydyti, ir, žinoma, ar nesame apgaudinėjami reklamų.

Sezoniniai susirgimai

Ar žinote, kad...

1

Populiarūs ir gana brangūs vaistai, kuriuos galima įsigyti be jokių receptų, slopina tik peršalimo ar gripo simptomus, bet ne patį negalavimą.

O vartojant juos ilgesnį laiką, galima net sau pakenkti.

2

Kovojant su peršalimu, svarbiausia profilaktika. Organizmas turi būti pasiruošęs žiemai, nepersitempęs, neišvargęs.

3

Eilinius peršalimus geriausia gydyti natūraliomis priemonėmis.

Labai svarbu leisti sau pailsėti bent kelias dienas. Geriausias gydymas dažniausiai kainuoja mažiausiai.

26

Ne vienas pakliūna į peršalimo žabangas. Įvairius sirguliavimus dažniausiai sukelia virusai, o jų priskaičiuojama net apie 130. Drėgni ir šalti orai - geresnė terpė jų dauginimuisi.

Virusai plinta oro lašeliniu būdu, tad jie „pasigaunami“ vietose, kur telkiasi daugiau žmonių. Liga lengviau „kimba“, kai nusilpusi imuninė sistema.

Manoma, kad mažesnis fizinis aktyvumas, vitaminų trūkumas taip pat daro žmogų pažeidžiamesnį.

Peršalimo ligos nėra pavojingos, paprastai jos praeina per 3-7 dienas (čia nekalbama apie gripą, kuis yra kur kas rimtesnis susirgimas). Pagrindiniai peršalimo simptomai gerai pažįstami visiems: sloga, gerklės ir galvos skausmai, kosulys, čiaudulys, bendras silpnumas, nestiprus karščiavimas. Jie pasireiškia praėjus porai dienų nuo užsikrėtimo.

Svarbu žinoti, kad nėra vaistų, kurie galėtų išgydyti patį peršalimą. Jie tik slopina jo simptomus. Su liga su-

sidoroja tik pati sergančiojo imuninė sistema.

Populiariausi – medikamentai

Kaip bebuvę, peršalus dažniausiai griebiamasi būtent įvairiausių medikamentų, kurių reklamos šaltuoju metų sezonu veržiasi į dažniausiai transliuojamųjų gretas. Šiuolaikinis gyvenimo būdas, kaip tai jau yra žinoma gana seniai, nėra nei sveikas, nei humaniškas. Žmogus nepaliaujamai sukasi intensyvioje rutinoje, dažnai nepakankamai rūpinasi savimi, neskiria reikiamo dėmesio poilsiui, mitybai.

Tad nieko keisto, kad taip lengvai kimba įvairūs negalavimai. Pastarieji grasina sutrikdyti įtemptą gyvenimo ritmą, o tai niekam nepatinka. Išganinga medikamentų pramonė siūlo greitai ar „akimirksniu“ veikiančius preparatus. Sezoninis peršalimas nėra itin rimtas susirgimas, tačiau jis gana nemalonus. Juk žmogus nebėra toks judrus ir darbingas, jam sunkiau susi-

Sveikata

Pagalba iš virtuvės

Peršalus pagalbos organizmui galima rasti visai šalia – virtuvėje.

Pateikiame tik kelis kovoti su ligomis padėsiančius produktus.

1 koncentruoti, jį kamuoja silpnumas, kiti nemalonūs fiziniai reiškiniai. Vaistinėse galima įsigyti visą eilę medicininių preparatų, kurie parduodami be recepto, ir, kaip žada gausios reklamos, akimirksniu išvaduoja iš peršalimo gniaužtų. Pakanka užsiplikyti pakelį miltelių, išgerti puodelį ryškiaspalvės „arbatos“ ir galima toliau rymoti priešais kompiuterio ekraną.

Bet, kaip jau minėta, tokie medicininiai preparatai ligos negydo, nesutrumpina jos trukmės. Tik slopina jos simptomus. O tai gali gerokai apsunkinti organizmo kovą su peršalimu. Be to dažnas ligonis iškart vartoja kelis vaistus, tikėdamasis greitesnio poveikio – taip galima net sau pakenkti.

Pavyzdžiui: ilgesnį laiką vartojant acetaminofeno turinčius preparatus, galima pakenkti kepenims (beje, daugiausiai mirčių JAV sukelia būtent šios medžiagos perdozavimas). Visi vaistai turi kokį nors šalutinį poveikį ir į jį derėtų atkreipti dėmesį.

Vaikai jautresni

Kaip jautresni peršalimo ligoms, įvardijami vaikai, vyresnio amžiaus ar sergantys kokiomis nors ligomis žmonės. Vaikai taip pat yra jautresni ir medikamentams nuo peršalimo.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų JAV iš prekybos buvo pašalinta net 14 preparatų, skirtų gydyti vaikų peršalimui. Šių medikamentų gamintojai Maisto ir vaistų administracijai niekaip nesugebėjo įrodyti kokio nors gydančio

www.ozonas.lt

gaminių poveikio. Tuo tarpu šalies pediatrai buvo jau kaip reikiant sunerimę dėl galimo tokių vaistų šalutinio poveikio. Kaip buvo skelbiama Amerikos pediatrų akademijos išplatintame informaciniame pranešime, „vaikų organizmas vaistus metabolizuoja kitaip nei suaugusiųjų, jų reakcija į medikamentus taip pat kitokia ir dažnai nenuspėjama. Tyrimai įrodė, kad medikamentai, skirti gydyti kosuliui ir peršalimui, nėra efektyvūs vaikams iki šešių metų ir gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų“.

Tai liudija ir faktas, kad 2007 m JAV sveikatos priežiūros centrų duomenimis pas medikus dėl neigiamo tokių vaistų poveikio atsidūrė apie 1500 kūdikių (per porą metų).

O gydytoja Estera Yoon iš Mičigano sveikatos universiteto Pediatrijos ir užkrečiamųjų ligų katedros teigė, kad dėl sveikatos sutrikimų, siejamų su vaistais nuo peršalimo, šalyje kasmet palatose atsiduria net apie 7000 vaikų.

Baltimorės sveikatos komisaras daktaras Joshua Sharfstein sakė: „Gal tokią situaciją galima pakęsti, kai kalbama apie vėžinius susirgimus, tačiau šiuo atveju kalba eina apie savaime sugyjančią ligą“.

Odė profilaktikai

Artėjant peršalimų sezonui, galima ir svarbu iš anksto pasirūpinti savo imuniteto sistema, kad organizmas būtų kiek atsparesnis. Nerekomenduojama laikytis dietų, nes jos alina

2

Šokoladas. Jei jo sudėtyje yra bent 70 procentų kakavos, vadinasi, ten taip pat bus ir teobromino, kuris padeda kovoti su kosuliu. Norint pastebėti teigiamą poveikį, pakaks suvalgyti apie 70 g šokolado.

3

Jūros gėrybės. Jose daug stiprių antioksidantų, kurie stiprina imuniteto sistemą. Omega 3 riebiosios rūgštys turi priešuždegiminių savybių.

4

Jogurtas. Jogurte esantys probiotikai pakliūna į žarnyną ir geba jame daugintis. Žarnyne daugėjant gerųjų bakterijų, stiprėja ir imuniteto sistema.

5

Čiobreliai, raudonėliai, liepžiedžiai, aviečių lapai ir stiebai – tai tik kelios vaistinės žolelės, kurias galima pasitelkti į kovą su peršalimu.

Vaistažolių arbatos padeda lengviau iškęsti nemalonius simptomus ir stiprina organizmą.

27

Jelly Watson nuotrauka

Česnakas. Smulkintas česnakas ypatingas stipriu baktericidu – alicinu, kuris veikia antimikrobiškai. Jis stiprina imunitetą ir gali sutrumpinti ligos laiką. Žinoma, kad česnakai padeda tiek kovojant su kirmėlėmis, gydantis nuo vėžinių susirgimų ir t.t. Tiesa, svarbu žinoti, kad alicinas liks veiklus tik tuomet, jei česnakas bus vartojamas žalias.

Sveikata organizmą. Svarbu neapleisti kūno – patariama kuo daugiau sportuoti, nevengti būti gryname ore. Užsidarymas namuose tikrai neišgelbės nuo peršalimo. Svarbu stengtis kiek įmanoma vengti kontakto su jau sergančiais, kuo mažiau būti žmonių susibūrimo vietose.

Jei namuose yra ligonis, nederėtų gerti iš jo puodelio ar stiklinės, neleisti namuose mėtytis panaudotoms nosinaitėms, svarbu naudotis atskirais rankšluosčiais.

Negalima pamiršti ir vitaminų – turi netrūkti A, C, E vitaminų. Tiesa, tinkamai subalansavus mitybą, nereikės ieškoti sintetinių vitaminų. Tad racione turi netrūkti vaisių ir daržovių, riešutų, žuvies. Paprasčiau tariant – tereikia atsižvelgti į tą pačią sveikos mitybos piramidę.

Kas svarbiausia – nemokama

Susirgus kūnas pats pasako, ko jam reikia. Svarbiausia – poilsis. Dėl to visi medicininiai preparatai ir nėra gerai – slopindami peršalimo simptomus, jie šiek tiek atstato darbingą lgesnį laiką vartojant acetaminofeno turinčius būseną ir žmogus, užuot gydęsis, kenkia preparatus, galima pakenkti kepenims (beje, sau. Peršalus svarbu bent kelias dienas iš daugiausiai mirčių JAV sukelia būtent šios tiesų pailsėti, pagulėti lovoje, kuo daugiau medžiagos perdozavimas). miegoti.

Susirgus rekomenduojama gerti kuo daugiau skysčių: vandens, sulčių, arbatos. Skysčiai apsaugos Grįžus į namus visada reikia nusiplauti rankas. Žinoma, organizmą nuo dehidratacijos ir palengvins užsikimšusių kad ligos geriau kimba prie žmonių, kurie yra pervargę, patiria stresą. Tad svarbu leisti organizmui pailsėti, rasti progų kvėpavimo takų būklę. Patariama susilaikyti nuo gėrimų, kurių sudėtyje yra kofeino, nuo gazuotų gaiviųjų gėrimų – pasisemti teigiamų emocijų. jie skatina dehidrataciją.

Net jei tai atrodytų keista, vienas iš pagrindinių pagalbininkų susirgus yra paprastas vištienos sultinys. Visai neseniai ir mokslininkai patvirtino, kad sultinys turi dvejopą gydomąjį poveikį.

Viena vertus - ji veikia kaip uždegimus slopinanti priemonė, kita vertus - bent laikinai spartina gleivių judėjimą, o tai padeda sumažinti kvėpavimo takų kamščius ir riboja virusų kontakto su nosies gleivine laiką.

Jei skauda ir peršti gerklę – ją rekomenduojama skalauti vandeniu su druska. Taip pat reikėtų bent kelis kartus per dieną valyti dantis ir liežuvį.

Druskos ir vandens mišinį galima lašinti ir į nosį, jei ji yra „užsikimšusi“.

Peršalus dažnai suprastėja apetitas – dėl to nederėtų jaudintis. Visas jėgas susirgimo metu organizmas skiria kovai su peršalimu, tad nereikia jo apkrauti sunkiais maisto produktais.

Pasveikus noras valgyti tikrai sugrįš.

I

Artiii piešinys

28

Parengta naudojantis informacija iš: www.sciencedaily.com (Caution Urged When Giving Kids Cold And Flu Medications); www.scientificamerican.com (FDA to Parents: Do Not Give Tots Cough and Cold Meds); www.mayoclinic.com (Cold remedies: What works, what doesn‘t, what can‘t hurt).

Rubrika remia interneto portalas „Meniu.lt“

Produktai

Tamsioji šaldytuvo pusė – maisto atliekos Karolina LIUTAITĖ

Kiek išmetama?

Patys didžiausi maisto švaistytojai yra amerikiečiai. JAV Aplinkos apsaugos agentūra (EPA) skaičiuoja, kad 2008 m.

12.7 procentų viso atliekų srauto sudarė būtent maisto atliekos. Tuo tarpu JAV Žemės ūkio departamento (USDA) duomenimis, amerikiečiai išmeta 30 procentų visų pagamintų, nupirktų ir parduotų maisto produktų. Tiesa, manoma, kad šis skaičius gali būti didesnis. Pora mokslininkų grupių (viena iš Arizonos universiteto, kita iš Nacionalinio sveikatos instituto) paskelbė, kad JAV gali būti išmetama net apie 40 procentų maisto.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija. Valstybinės Atliekų ir išteklių veiklos programos (WRAP) duomenimis, šioje šalyje namų ūkiai kasmet išmeta apie 8.3 milijonus tonų maisto atliekų. Net 5.3 milijonus tonų būtų galima suvalgyti.

WRAP atliktos apklausos „Maistas, kurį išmetama“ duome-

www.ozonas.lt

nys teigia, kad 84 procentai britų mano, jog neišmeta maisto, tuo tarpu tiesa ta, kad kasmet kiekvienas britas išmeta net apie 88 kilogramus maisto.

Visoje ES išmetamo maisto kiekio pakaktų du kartus pamaitinti viso pasaulio skurstančiuosius. Nėra žinoma, kiek maisto išmetama eiliniuose namų ūkiuose Lietuvoje, tačiau „Maisto banko“ duomenimis, prekybos tinklai šalyje kasmet utilizuoja ne mažiau kaip 4300 tonų maisto produktų, kurie dar galėtų būti vartojami. Įdomu tai, kad pasaulyje paprasti vartotojai išmeta daugiau maisto nei organizacijos.

Didžiulė maisto atliekų problema tik patvirtina faktą, kad pasaulyje maisto netrūksta, tiesiog jis susikoncentruoja didžiausią perkamąją galią turinčiuose taškuose.

Kodėl išmetama?

Maisto atliekų susidaro visada. Daugelio produktų negalima suvartoti iki galo. Tačiau seniau vartojama buvo kur kas atidžiau. Skyrėsi ir žmonių požiūris į maistą.

29

„Kasmet išvežame apie du milijonus kilogramų geros duonos. Ji ne senesnė nei dviejų dienų ir tinkama valgymui. Šiame darbe esu apie dešimt metų, visada važiuoju tuo pačiu maršrutu, bet vis dar matau senus žmones, kurie sustoja ir žiūri man pravažiuojant. Vien dėl to, kad negali patikėti tuo, ką mes darome...“. Taip dokumentiniame filme „We feed the world“ („Mes maitiname pasaulį“) žurnalistui kalbėjo vienas anoniminis vairuotojas Vienoje, Austrijoje, tamsų vakarą sunaikinimui veždamas pilną sunkvežimį geros duonos. Mums, kurie dar turbūt pamena senelių mokymą pakelti ant žemės nukritusią duonos riekę ir jos atsiprašyti, sunku net įsivaizduoti, kokie šiandien yra maisto švaistymo mastai.

Atliekų konteineriuose atsiduria ne tik nesuvalgyto maisto likučiai, bet ir kuo sveikiausi maisto produktai kartais vien dėl to, kad dėl vienų ar kitų priežasčių būna praradę savo „prekinę“ išvaizdą.

Produktai Tai galima sieti kad ir su kitokia ekonomine, politine ar socialine aplinka. Pavyzdžiui, mūsų šalyje terminas „deficitas“ dar tebėra gerai prisimenamas. Eilės prie būtiniausių maisto produktų, jų trūkumas – tai nėra tolima istorija. Šiek tiek toliau - laikotarpis, kai kaimo gyventojas buvo kur kas pranašesnis už miestietį vien dėl to, kad turėjo daugiau ar mažiau užtikrintą maisto šaltinį. Šiuo metu išgyvenamas etapas, kai viskas visiems yra pasiekiama, jei tik turima pinigų. Nuolat kalbama ir apie grėsmingą vertybinę krizę, kuri kyla iš vartotojiško gyvenimo būdo. Mąstytojai kritikuoja nepaliaujamą troškimų generaciją, kurią palaiko kuo didesnio pelno siekiantys gamintojai. O vartotojai? Manoma, kad, genami tikslo kažkada

Gyvenimo būdo faktoriai, kuomet neturima laiko suplanuoti valgiaraščio.

Kaip priežastis galima įvardinti ir polinkį namuose kaupti didelius maisto produktų atsargų kiekius, taip pat gamintojų ir pardavėjų taktikas, kuomet vartotojams brukamos didesnės nei reikia produktų pakuotės ar pasitelkiamos „2+1“ akcijų taktikos.

„Freeganų“ judėjimas

Maisto švaistymo mastai tokie dideli, kad net yra atsiradęs judėjimas, kurio nariai gali visiškai išgyventi nepirkdami jokių produktų. Jie gali juos susirinkti iš atliekų konteinerių. „Freeganų“ internetiniuose tinklapiuose uo didesnes pajamas turi žmonės, tuo dažniau dažnai puikuojasi vakarinių išvykų laimikių nuotraukos, kuriose krūvos šiek tiek jie išmeta patrauklią išvaizdą praradusius, apsilamdžiusių vaisių ar daržovių (išmesnebeskanius ar tiesiog nepabaigtus valgyti maisto tų vien dėl nebeviliojančios išvaizdos), duonos gaminiai ir t.t. produktus. „Freeganizmas“ yra visiškas ekonominės sistemos, kurioje sudėtingos masinės „nusipirkti“ tobulus gyvenimus, jie yra atsidūrę tikrame gamybos sistemos užtikrina, kad visi produktai turės mums aklagatvyje, kuriame be jokio gailesčio naujais keičiami kaž- kartais net nesuvokiamus neigiamus padarinius, boikotas. kiek panaudoti daiktai, vietos ar net santykiai. To pasekmė Tad vietoj to, kad vengtume pirkti produktus iš vienos bloyra nuolat augantys atliekų kalnai. Maisto atliekos yra viena gos kompanijos taip palaikydami kitą kompaniją, siekiame iš svarbių atliekų grupių. Juk joms pūvant sąvartynuose išnepirkti nieko, kiek tai yra įmanoma“, - rašoma viename iš siskiria už anglies dioksidą 20 kartų didesnį poveikį klimato kaitai turinčios metano dujos. Maisto auginimui ir gaminimui sunaudojama daugybė gėlo vandens (pvz., JAV net 25 procentai).

Tad kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių nebegerbiamas maistas? Jau aišku, kad giliosiomis priežastimis galima įvardinti nenumaldomą vartotojiško gyvenimo būdo sukeliamą alkį pirkimui. Bet įdomu, kokios praktinės priežastys lemia maisto išmetimą. „Maisto banko“ atliktoje apklausoje pastebima, kad kuo didesnes pajamas turi žmonės, tuo dažniau jie išmeta patrauklią išvaizdą praradusius, nebeskanius ar tiesiog nepabaigtus valgyti maisto produktus. 2008 m. WRAP atlikto maisto atliekų tyrimo ataskaitoje išskiriama apie 30 priežasčių, kodėl maistas yra išmetamas. Jų tarpe:

K

Prisiperkama per daug, ypač kai taikomos įvairios akcijos; Perkami greičiau gendantys produktai (siekiant

sveikiau maitinis); Laiku nesuvalgomas nupirktas maistas; Per retai tvarkomas šaldytuvas; Didelis jautrumas maisto galiojimo terminams – vienas iš penkių respondentų tvirtino, kad

nerizikuos valgydami maistą, jei jau arti „geriausias

iki..“ terminas; Paruošiama per daug maisto; Nesuvalgoma viso paruošto maisto (22 procentai

šeimų su vaikais tvirtino, kad vaikai nemėgsta pa

ruošto maisto, tad tenka jį išmesti);

30

mma photogra nuotrauka

Produktai

Rubrika remia interneto portalas „Meniu.lt“

Maisto tausojimas

Taupyk maistą!

Pateikiame patarimų rinkinį, kuris pravers, siekiant sumažinti namuose atsirandančių maisto atliekų kiekius.

1. Neskubėkite gundytis „2+1“ akcijomis šviežiems maisto produktams, nebent esate tikri, kad juos suvartosite; 2. Eidami į parduotuvę pasidarykite pirkinių sąrašą ir griežtai jo laikykitės; 3. Nepirkite produktų su besibaigiančiu galiojimo laiku;

4. Mėginkite susiplanuoti savaitinį valgiaraštį - taip išvengsite neplanuotų ar nesunaudojamų produktų; 5. Maisto likučius neškitės į darbą priešpiečiams arba sunaudokite kitų patiekalų gamyboje. Receptų galite rasti kad ir www.lovefoodhatewaste.com;

6. Apskaičiuokite porcijų dydį ir stenkitės, kad jos būtų suvalgomos; 7. Tinkamai laikykite maisto produktus šaldytuve ar šaldiklyje; 8. Reguliariai peržiūrėkite šaldytuvo turinį – greičiau gendančius produktus dėkite į priekį;

9. Stenkitės nepalikti maisto likučių šaldytuve, dažniauMaisto atliekų problemos sprendimą stengiamasi rasti įvairiais lygmesiai jie lieka nesuvalgyti; nimis. Pavyzdžiui, parduotuvių tinklai 10. Pamėginkite vesti maisto atliekų dienoraštį. Jame pagali būti skatinami liekančią nepasistebėtumėte, kokių produktų išmetate daugiausiai; baigusio galiojimo produkciją aukoti labdarai, o ne tiesiog išmesti. Svarbu ir 11. Jei turite sodą ar daržą – kompostuokite; visuomenės sąmoningumo skatinimas.

Mūsų seneliai tvirtai tikėjo, kad maisto švaistymas yra tiesiog amoralu. Būtų pravartu susigrąžinti tokią nuostatą.

Siekiant mažinti maisto atliekų kiekius, kuriasi ir tvirtos panašiai. organizacijos, kuriami įstatymai. Jau minėta Didžiojoje BriSvarbus taikinys yra eiliniai žmonės. Kreipiantis į juos, tanijoje veikianti WRAP. Jos iniciatyva yra susikūrusi vien apeliuojama ir į tai, kad didesnis taupumas neleis pernetik su maisto atliekų prevencija dirbanti kampanija „Love lyg greitai plonėti piniginei.

Food Hate Waste“. Šią vasarą Airijoje ėmė galioti maisto atliekų reglamentas (didelis dėmesys ne tik reikalavimui maisto atliekas atskirti nuo kitų atliekų, bet ir maisto atliekų Tolimesniam domėjimuisi: susidarymo prevencijai). Europos Parlamente politikai tai http:// www.wrap.org.uk pat kelia uždavinį, kad iki 2025 m. bent du kartus sumažėtų http:// www.lovefoodhatewaste.com išmetamo maisto kiekiai. Tam reikia, kad šis siekis būtų prihttp://www.freegan.info/ pažintas visų, kad būtų parengtos atitinkamos direktyvos ir http://www.maistobankas.lt

www.ozonas.lt

31

„freeganų“ tinklapių. Šio judėjimo nariai siekia išsivaduoti iš priklausomybės nuo materialinių gėrybių. Kai kurie gali juo pavadinti šiuolaikinės visuomenės parazitais. Tačiau kita vertus jų gyvenimo principuose galima įžvelgti nemažai teigiamų aspektų. „Freeganai“ siekia maitintis nemokamai – jie stengiasi gauti maisto produktus, liekančius įvairiose kepyklose, maitinimo įstaigose, taip pat naršo konteinerius (dažniausiai parduotuvių). Siekia naudotis vien „žaliuoju“ transportu (dviratis, ekologiškas kuras, vaikščiojimas pėsčiomis).

Judėjimo nariams itin svarbi ekologija.

Siekiama tausoti išteklius, palikti kuo mažiau atliekų, palaikyti tvirtus bendruomeninius ryšius. Nuo benamių, niūriai besirausiančių atliekų konteineriuose, „freeganai“ skiriasi tuo, kad jų apsisprendimas yra aiškiai motyvuotas. „Per pastaruosius 20 mėnesių surinkau maisto ir kitų produktų daugiau nei už 52 000 dolerių. Išsiaiškinau, kad dauguma parduotuvių kasdien išmeta šviežio maisto už 600 ar daugiau dolerių. Jis nėra aukojamas alkstantiesiems dėl „atsakomybės klausimų“ ar mokesčių. Savo šeimos mėnesines išlaidas sumažinau 300 dolerių ir surenku nemažai maisto benamiams ar kitiems, kam jis reikalingas“, - rašo vienas anoniminis „freeganas“ savo tinklapyje.

Z Tema

Visuomenė be sąvartynų ir atliekų deginimo gamyklų

Artūras PEČKYS http://atliekos.info

Nesuklysime pasakę, kad gamtiniai ištekliai yra ekonomikos variklis. Žmonija, gamindama prekes, ima iš aplinkos milžiniškus kiekius medžiagų - metalų rūdų, naftos, gamtinių dujų, medienos bei statybinių medžiagų. O dalis susidarančių atliekų lengva ranka užkasamos „moderniuose“ sąvartynuose ar sudeginamos stambiose deginimo gamyklose. Aplinkos užterštumas kelia grėsmę žmonių sveikatai. Jeigu kiekvienas Žemės pilietis vartotų tiek, kiek vidutinis europietis, mums reikėtų dviejų planetų.

Prieš kelis dešimtmečius susiformavusios „Zero Waste” filosofijos šalininkai pareiškė, kad toliau švaistyti gamtos turtų nebegalima ir būtina kurti visuomenę, kurioje neliktų išmetamų atliekų. Buvo iškeltas tikslas sumažinti nepanaudojamų atliekų kiekį iki nulio arba iki labai mažo kiekio.

Terminas „zero waste” išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nulis, arba jokių, atliekų”.

Kitoks požiūris į atliekas

„Zero waste” (Jokių atliekų) – tai kitoks požiūris į nereikalingus daiktus. Atliekos suprantamos kaip gamtiniai ištekliai, medžiagos, paimtos iš gamtinės aplinkos, kurias galima dar kartą panaudoti pramonėje ar žemės ūkyje. „Zero waste” filosofija – daug daugiau nei atliekų tvarkymas. Tai yra daugiau nei maksimalus atliekų rūšiavimas ir perdirbimas. Tai kompleksas veiksmų, kuriais siekiama iš esmės mažinti gamtinių išteklių naudojimą, aplinkos taršą ir sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį. „Zero waste“ filosofija nepritaria komunalinių atliekų deginimo gamyklų veiklai, dideliems sąvartynams bei švaistūniškam gyvenimo būdui. „Zero waste“ filosofija jau plačiai taikoma praktikoje. Jos strategijos įgyvendinamos daugelyje JAV, Kanados, Naujo-

32

sios Zelandijos, Australijos, Italijos, Ispanijos savivaldybių ir net tokiuose dideliuose miestuose, kaip Kanbera, San Franciskas, Sietlas ar Torontas. „Zero waste“ idealas yra cikliškas medžiagų judėjimas gamtinėse sistemose. Juk žinome, kad nukritę lapai, negyvi augalai ir gyvūnai yra maistas kitiems organizmams. Nukritusiais lapais minta vabzdžiai bei kirmėlės. Šių išmatomis maitinasi mikroskopiniai organizmai. Galiausiai, augalai gali naudoti į dirvožemį grįžusias maistingąsias medžiagas . Dėl tokių ryšių gamtoje atliekų nesusidaro. Atliekos yra grynai žmogiškosios kultūros išradimas.

Atliekų tvarkymo prioritetai

„Zero waste” filosofijos šalininkai griežtai laikosi atliekų tvarkymo prioritetų, elgesio su daiktais eiliškumo. Svarbus vaidmuo tenka gyventojų sąmoningumui, nes atliekų kiekio mažinimas susijęs su vartojimo elgsenos pokyčiais. Angliškai kalbančiose šalyse šių prioritetų seka žinoma kaip „trijų R” taisyklė – „reduce, reuse, recycle“. Vadovaujamasi tinginių taisykle, pagal kurią lengviausia yra sutvarkyti tas atliekas , kurios dar nesusidarė. Pirmiausiai, kasdieniame gyvenime visuomenė turėtų stengtis sukurti kuo mažiau atliekų.

Tema Vėliau svarbu naudoti daiktus kuo ilgiau. Sugedusį daiktą teinerius ir surenkamos nuo kiekvieno individualaus namo rekomenduojama sutaisyti, atiduoti kitiems asmenims (pvz., šaligatvio. San Francisko mieste, turinčiame 850 tūkstančių vaikiškus drabužius, knygas) ar panaudoti pagal kitą paskirgyventojų, 2009 metais buvo surinkta ir panaudota net 72 tį. Kai daikto neįmanoma jokiais būdais panaudoti, būtina procentai atliekų. Kiekvienas namų ūkis turi trijų konteijį perdirbti. Į sąvartynus turėtų keliauti tik tie daiktai, kurių nerių komplektą. Mėlynas konteineris skirtas popieriaus, nebeįmanoma jokiais būdais panaudoti. Tokia prioritetų stiklo, plastiko ir metalo atliekoms, žalias – kompostuoseka įteisinta Europos Sąjungos valstybių, taip pat ir Lietujamoms augalinėms atliekoms, o juodas – po rūšiavimo vos Respublikos, teisės aktuose. Deja, net ir pastačius naujus likusioms atliekoms. Mokestis imamas tik už juodojo konsąvartynus, mūsų mąstysena nepasikeitė. Net 90 procentų Lietuvoje susiuo gamintojo didžiąja dalimi priklauso, kiek darančių komunalinių atliekų patenka į atliekų susidarys per visą produkto „gyvenimo“ sąvartynus. Tokia statistika mūsų šalies ciklą: nuo gamybos pradžios iki tol, kol produktas vardo tikrai nepuošia.

N

Kaip įgyvendinama

taps nereikalingas.

Pirmiausiai, būtina atliekas rūšiuoti gyventojų namuose, o atskirtas perdirbamas bei kompostuojamas atliekas surinkti ekonomiškai efektyviausiu ir gyventojams patogiausiu būdu. Rūšiuojant atliekas namuose, surenkamos ne tik geresnės kokybės medžiagos, bet ir pigiau jas tvarkyti, nei išskiriant vertingas medžiagas iš mišrių komunalinių atliekų specialioje įmonėje. „Zero waste“ strategijas įgyvendinantys miestai aukštų rezultatų pasiekia taikydami rūšiuotų atliekų surinkimo sistemą „nuo durų iki durų“ (angliškai „door to door“). Tokiose sistemose išrūšiuotos atliekos dedamos į kelis skirtingų spalvų kon-

teinerio atliekų tvarkymą. Italijos Novara miestas, turintis 100 000 gyventojų, naudodamas “nuo durų iki durų“ atliekų surinkimo sistemą, pasiekė 70 procentų atliekų panaudojimo lygį tik per 18 mėnesių. Augalinės virtuvės ir daržo atliekos sudaro didelę dalį komunalinių atliekų. Tokias atliekas šalinant sąvartynuose išskiria metano dujos. Praktiškiausias augalinių atliekų tvarkymo būdas – kompostavims. Paprasčiausia virtuvės ir sodo atliekas kompostuoti nuosavo namo sklype. Atskirai iš gyventojų surinktos augalinės atliekos kompostuojamos didelėse kompostavimo aikštelėse sufor-

Kamikatsu miestelyje (Japnija) propaguojama „Zero waste“ ideologija. Atliekos rūšiuojamos net 34 kategorijose.

33

Robert Gilhooly nuotrauka

tokunakaz340 nuotrauka

www.ozonas.lt

Tema muotose rietuvėse. Norint pagaminti kompostą, kuris tiktų kaip trąša žemės ūkyje, būtina surinkti švarias augalines atliekas, be pavojingų medžiagų priemaišų. San Francisko mieste atskirtos virtuvės ir kitos augalinės atliekos yra siunčiamos į didelę kompostavimo įmonę 100 kilometrų už miesto. Pagamintą kompostą naudoja aplinkui gyvenantys ūkininkai, o užaugintos daržovės atkeliauja į tą patį San Francisko miestą.

cipą, gamintojai privalo surinkti ir tvarkyti į rinką išleistų produktų atliekas. Šis principas skatina gamintojus gaminti taip, kad į rinką išleidžiamą prekę būtų įmanoma pataisyti, panaudoti aukštesnės kokybės produktams gaminti ar perdirbti. Jeigu prekės neįmanoma jokiais būdais panaudoti, ji iš viso neturėtų būti gaminama.

Pokyčiai prekyboje

Jeigu „Zero waste“ ideologija turi tiek daug pranašumų, kodėl Lietuvoje nesistengiama mažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekio? Retorinis klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Pirmiausiai neturime gerų lyderių Aplinkos ministerijoje, Seime ir savivaldybėse, kurie turėtų idėjų ir valios keisti esamą situaciją atliekų tvarkymo srityje. Neturime ekologiškai išprususios visuomenės, kuri savo darbais rodytų pavyzdį ir reikalautų pokyčių. Maži mokesčiai už aplinkos taršą. Gamintojams atstovaujančios organizacijos silpnos ir nepakankamai atsakingos. Pokyčiams koją kiša teisės aktų nesilaikymas bei korupcija.

Situacija atliekų tvarkymo srityje prasta, tačiau pasirinkus teisingas priemones, suvienijus visuomenės, politikų ir pramonės įmonių pastangas, ją būtų galima pakeisti.

W Sumažinti atliekų kiekį padeda ir nedideli prekybos pakeitimai. Keletas Italijos prekybos centrų („Effecorta“, „Capannori“) suteikė vartotojams galimybę prisipilti šampūno, vyno ir pieno į daugkartines pakuotes. Prekybos centre „Effecorta” įrengta 60 talpyklų-dozatorių biriems kietiems produktams ir 60 talpyklų su čiaupais skysčiams.

Kalifornijos valstijos Berklio mieste veikiančiame taisymo ir sendaikčių centre „Urban Ore“ dirba 27 darbuotojai, o metinės pajamos siekia 3 milijonus JAV dolerių. Gyventojai gali pristatyti jiems nereikalingus daiktus – duris, langus, baldus, tualetus, buitinę techniką, drabužius, knygas – arba įsigyti naudotų daiktų už mažesnę kainą.

Vienas iš kertinių „Zero waste“ (Jokių atliekų) filosofijos elementų yra gamintojų atsakomybė. Nuo gamintojo didžiąja dalimi priklauso, kiek atliekų susidarys per visą produkto „gyvenimo“ ciklą: nuo gamybos pradžios iki tol, kol produktas taps nereikalingas. Pramonės įmonės, pakeitusios gamybos technologiją, gali sumažinti naudojamų medžiagų ir susidarančių atliekų kiekį. Pagal gamintojų atsakomybės prin-

Kodėl Lietuvoje sąvartynai klesti?

Tolimesniam domėjimuisi: http://www.zerowaste.org http://www.grrn.org http://www.ecocycle.org

x3nomik nuotrauka

34

Produktai

Maisto eko-rekomendacijos

„Zero waste“ ideologija turi aplinkosauginių, ekonominių bei socialinių pranašumų, lyginant su atliekų šalinimo ar deginimo metodais.

Labiausiai skrandžio sulčių išsiskyrimą skatina daržovės, vaisiai, daržovių sultinys. Riebalai sulčių išsiskyrimą sulaiko, o riebi mėsa dar ir ilgai būna skrandyje, taip apkraudama jį darbu.

Pakeiskite gyvulinės kilmės riebalus augaliniais.

Valgykite vietines ar sezonines daržoves.

Buchman nuotrauka Vietoj maisto konservavimo rinkitės džiovinimą, šaldymą.

Auginkite prieskonius namuose.

Pirkdami maisto produktus venkite perteklinės pakuotės (pvz., bananai yra natūraliai„supakuoti“ į žievelę“).

Specialistų teigimu, gaiviųjų gėrimų su saldikliais vartojimas yra glaudžiai susijęs su vaikų hiperaktyvumu.

Gaminkitės patys: pomidorų padažą, majonezą, kitus padažus ir priedus, kuriuose, jei jie pagaminti pramoniniu būdu, daugiausiai sintetinių papildų.

Nesirinkite nenatūralių spalvų maisto produktų.

Visada skaitykite perkamų produktų etiketes – kiek įmanoma venkite nepažįstamų sudėtinių dalių, atsižvelkite į produkto galiojimo laiką, pagaminimo vietą! www.rupi.lt Regionuose, kuriuose dirbama pagal „zero waste“ strategiją, sukuriama daug darbo vietų. Nova Scotia provincijoje (Kanada) per 5 metus buvo pasiektas 50 procentų atliekų panaudojimo rodiklis. Sukurta 1000 darbo vietų nereikalingų daiktų surinkimo ir tvarkymo srityje ir dar 2000 pramonės įmonėse, kurios naudoja surinktas medžiagas. Beveik visos išrūšiuotos atliekos panaudojamos Nova Scotia provincijos pramonės įmonėse.

„Zero waste“ NAUDA

Sumažinamas į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekis. Sumažėja gamtinių išteklių ir energijos paklausa. Mažiau medžiagų reikia importuoti iš kitų valstybių.

Sumažėja priklausomybė nuo kitų valstybių.

www.ozonas.lt

„Zero waste“ ideologijos principais besivadovaujančios įmonės padidina gamybos efektyvumą ir taip sumažinami gamybos kaštai.

Jos pagamina produkciją iš mažesnio kiekio medžiagų ir energijos ir taip įgauna pranašumą prieš konkurentus. Tokiose įmonėse užtikrinama atitiktis vis griežtėjantiems teisiniams reikalavimams.

Sumažinama aplinkos tarša kietomis, skystomis ir dujinėmis atliekomis. Išvengiama nemalonių kvapų, sklindančių nuo sąvartynų.

Sumažinama klimato kaitą skatinančių anglies dioksido bei metano dujų kiekiai, kurie patenka iš sąvartynų bei pramonės įmonių. Sumažėjusi aplinkos tarša ir pavojingų cheminių medžiagų kiekis produktuose kelia mažesnį pavojų žmonių sveikatai.

35

Jeigu ne visada yra laiko apsilankyti smulkiųjų ūkininkų turguje, kur galima įsigyti ekologiškai užaugintų produktų, parduotuvėje tikrai galima rasti „draugiškų“ vartotojui maisto prekių. Jau nekalbant apie kokybę, atvežtiniai maisto produktai jau yra neekologiški vien todėl, kad juos transportuojant suvartojama daugybė degalų.

Plastikiniai buteliai yra itin „nedraugiški“ gamtai (buteliuose vandenį patariama pirkti tik tuomet, jei vanduo iš čiaupo ar šulinio yra užterštas. Geriamas vanduo buteliuose – tas pats, kuris atkeliauja pas jus vamzdžiais.

Norint mineralinio – būtina apsižiūrėti, kad nusipirktumėte tikrą, o ne šiaip gazuotą ar mineralizuotą. Tai žymima etiketėje).

Vienkartiniai indai. Moliniai, fajansiniai, porcelianiniai – kokie tik patinka, bet tik ne plastikiniai. Plastikas „pralošia“ natūraliai keramikai... Jeigu lieka plastikinių pakuočių nuo ledų, saldumynų ar pan., reiktų stengtis jas panaudoti buityje – saugoti smulkmenas, birius produktus ir kt.

Pusgaminiai – neekologiški, nes jų ruošimui suvartota nemažai energijos ir vandens; jų maistinė vertė dažniausiai yra abejotina – neretai sudėtyje yra cheminių medžiagų, pratęsiančių jų galiojimą, tačiau keliančių riziką susirgti įvairiomis ligomis.

Veikla

kur šiais metais keliausime? neblėstantis kalnų grožis Vytautas NOSEVIČIUS

kelionės į kalnus visais laikais viliojo žmones. gamtos grožis, jos didingumas, laisvė, romantika, draugystė, bendrai patirti išgyvenimai labai suartina ir leidžia žmogui išsiskleisti kaip žiedui. „ditmos projektai“ – viena iš nedaugelio Lietuvos kelionių agentūrų, organizuojančių tiek daug ir gana rimtų kelionių į kalnus. keliaujama į Slovėnijos, italijos, šveicarijos, Prancūzijos alpes, bulgarijos, juodkalnijos, norvegijos kalnus. organizuojamos kelionės nuo karpatų iki pačios dievų buveinės – Himalajų. šiais metais kelionių žadama dar daugiau ir dar įvairesnių.

Nuo Karpatų iki Anapurnos

„Numatoma labai daug kelionių į kalnus. Viena iš naujovių – kelionė link Anapurnos (Nepalas) bazinės stovyklos, kelionė į Ladaką ruošiama“, – naujienomis džiaugėsi „Ditmos“ vadovė Edita Masaitytė. Tokios kelionės skirtos gerai fiziškai pasiruošusiems keliautojams. Didžioji dalis kelionės Ladake vyks apie 4 km aukštyje. Ladakas – Indijos šiaurinis aukštikalnių regionas, kuris ribojasi su Tibetu ir su kuriuo jį sieja tiek panaši gamta, tiek bendra istorija, budistinė religija bei gyvenimo būdas. Todėl dažnai šis kraštas dar vadinamas mažuoju Tibetu. Priklausomai nuo grupės pasiruošimo lygio ir pageidavimų, numatomas 7-10 dienų žygis pėsčiomis Ladako kalnų grandine, kasdien įveikiant po vieną aukštesnę perėją. Kartu bus aplankomi budistų vienuolynai, susipažįstama su vietinių aukštikalnių kaimelių gyvenimu. Iš Delio į Ladako centrą Lehą ir atgal bus skrendama lėktuvu. Bus galima išbandyti nusileidimą kalnų upe.

Populiarūs ir artimi Rumunijos, Ukrainos kalnai – Karpatai. „Pernai atradome Ukrainos Karpatus. Šiuose laukiniuose kalnuose žmonių nedaug, gamta nelytėta. Yra ir kalnų, ir miškų, ir uolų“, – pasakojo E. Masaitytė.

Ukrainos Karpatai – vidurinė didingo Vakarų Karpatų kalnyno grandis. Jo aukščiausios viršūnės: Goverla (2061 m), Petros (2020 m), Pop Ivan (2026 m). Čia įsikūrę ir jaukūs kurortiniai kalnų miesteliai: Kosivas, Jaremčia. Pastarajame keliauninkai ir apsistoja. Keliaujama Černogorų kalnagūbriu po 5-8 valandas per dieną grupelėmis po 8–14 žmonių. Pusryčiai ir vakarienė verdami, pietaujama kalnuose. Maršruto sudėtingumas parenkamas pagal grupės galimybes. Tolimesnės žygio pradžios vietos pasiekiamos mikroautobusais.

Keliautojai nešasi nedideles kuprines su pietumis, pinigine, šiltesniais rūbais, skraiste nuo lietaus. Yra galimybė leistis į ištisinius ir radialinius žygius. Nakvoti grįžtama į stovyklavietę.

Karpatai – įvairaus pasiruošimo žmonėms skirti kalnai.

Jie tiks tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems ar geidžiantiems sunkesnių uolinių maršrutų. Ir kaina visiems prieinama (tik 875 Lt).

Link šiaurės pašvaistės

Pastaruoju metu viena populiariausių kelionių krypčių – Norvegija. Ypač visų žvilgsnius traukia vaizdingosios Lofoteno salos – Europos skydas, aukštų kalnų grandinėmis Europą saugantis nuo Atlanto ciklonų. „Ditma“ organizuoja dvi įspūdingas keliones į šią mistinę trolių šalį – be Lofoteno, keliaujant tik po pačią Norvegiją ir jos nacionalinius parkus, ir su Lofoteno salomis – po Užpoliarinę Skandinaviją, įtraukiant ir Suomiją.

Lofoteno salos pasižymi pasakiška gamta. Kelionė į šias salas žmonių patogumui sutrumpinta iki dviejų savaičių. Tai tinkamas laikas, norint atitrūkti nuo kasdienybės ir puikiai pailsėti nuostabiame gamtos prieglobstyje. „Lofoteno salos yra jau už poliarinio rato, tad galbūt pamatysime Šiaurės pašvaistę. Norvegijos nacionaliniai parkai tinka įvairiausio amžiaus žmonėms, šeimoms su vaikais, nes nėra didžiulio aukščio skirtumo. Pernai vyko net kelios nėščiosios“, – sakė E. Masaitytė. Žygis vyksta Jutunheimeno nacionaliniame parke. Šis parkas garsus savo aukštais kalnais, ledynais ir giliais ežerais. Jutunheimene yra apie 200 viršukalnių (2000 m aukščio). Trys aukščiausios viršukalnės: Glitertindo, Sture Skagastiolstindo ir Galdhiopigeno. Pastaroji – aukščiausia Norvegijoje (2469 m). Į kalnus išeinama grupelėmis po 8-14 žmonių. Grupelės formuojamos pagal žygio sudėtingumą.

Keliaujant atsiveria nuostabūs vaizdai: apžėlusios priekalnės, apačioje likusios sraunios upės, žali slėniai, šlaituose boluojantys sniego lopinėliai. Palapines ir maistą keliauninkai nešasi su savimi. Kuprinės sveria apie 10 kg. Kasdien einama po 6-8 valandas ir nužingsniuojama 10-15 km. Nakvojama palapinėse.

Nuotraukos iš „Ditmos projektų“ archyvo.

36

Veikla

Slovėnija visada viliojo savo nuostabia gamta. Keliaujama į Tolminkos tarpeklius – giliausią Triglavo parko vietą, kur susilieja Tolminkos ir Zadlaščicos upės. Vaikščiojama turistiniais takeliais, aplankomas Velnio tiltas, Lokio galvos uola ir Dantės ola, įkvėpusi šį poetą parašyti „Dieviškąją komediją“.

Po pietų plaukiama plaustais. Siūlomas lengvesnis plaukimo kelias Sočos upe (apie 7 km), skirtas šeimoms ir nereikalaujantis specialaus pasiruošimo. Paplaukiojus iškylaujama upės pakrantėje. Norintiems pažaisti tinklinį ar krepšinį, yra sporto aikštelių.

Plaukiama ir kajaku – valtelėje vienas žmogus irkluoja „laukine“ upe. Pradedantieji bus mokomi irklavimo pagrindų, o įgūdžiai bus tikrinami ramiausioje upės dalyje. Taip vyksta dešimties valandų kursai tiems, kurie norėtų pajusti savęs, kajako bei upės darną. Gabiausieji mokomi sudėtingiausių irklavimo būdų – pravers bandant įveikti putojančius slenksčius, bangas.

Vykstama į Goriška Brdą – vynuogynų karalystę. Degustuojamas vynas ir sūriai. Aplankomas Sventa Gora piligrimų centras, įsikūręs aukštai kalnuose. Šios ekstremalios kelionės po Slovėniją metu ypač rekomenduojame nusileisti kriokliu, o drąsiausieji plauks putojančia upe per slenksčius ir bangas. Plaukiama specialiu plaustu, prisitvirtinus plaukmenis, kurie yra privaloma įrangos dalis. Tokio tipo plaukimas reikalauja fizinio ir psichologinio pasirengimo, nes plaukiama „audringiausia“ Sočos upės tėkme.

Atlaso kalnai ir Maroko egzotika

Ne mažiau įspūdingi Atlaso kalnai Maroke. Šioje šalyje puikiai dera žygiai po kalnus, dykumas, vandenyno pakrante ir pažintis su senoviniais miestais. Tinkamiausias klimatas – anksti pavasarį iki birželio ir rudenį, kuomet nėra labai karšta, tačiau ir žiemą šioje šalyje, ypač prie vandenyno, maloniai glosto lietuviškos vasaros šiluma. Galima kopti į Aukštuosius Atlaso kalnus su alpinistine įranga arba rinktis žygius po žemesnius kalnus ir dykumą. Bus formuojamos nedidelės grupės pagal kiekvieno fizines galimybes ir pageidavimus ištisus metus.

www.ozonas.lt

Populiarios tarp visų

Anot E. Masaitytės, turistiniai kalnų žygiai itin mėgstami įvairiausio amžiaus – nuo 14 iki 60 metų ir vyresnių keliautojų. Paprastai sudaromos dvi grupelės – stipresnių ir silpnesnių. Vyresni nori paprastesnių, pažintinių kelionių, o jaunesni ir vidutinio amžiaus nori poilsiauti aktyviau, kopti, žygiuoti. Net sudėtingesniems kopimams į Prancūzijos, Šveicarijos Alpes nėra būtinas kažkoks specialus pasiruošimas. Kopiant į kalnus aklimatizuojamasi – kalnų vadovai moko specialios technikos.

E. Masaitytė šeimoms siūlo keliauti po Norvegijos nacionalinius parkus, Slovakijos Tatrus, Ukrainos Karpatus, Bulgariją, Rumuniją. Stovyklose Tatruose sykiu su vaikais gali dalyvauti ir tėveliai. Mažieji galės stovyklauti, o vyresnieji keliauti į kalnus.

Labiausiai žmonės domisi jau antrus metus rengiamais žygiais į aukščiausią Europos kalną Elbrusą bei į Himalajų kalnyną. Keliautojus vilioja kopimai į Monblaną ir Monte Rozą.

Profesionalūs vadovai

Šiais metais „Ditmos projektai“ atnaujina visą kalnų inventorių ir surinko itin patyrusių kalnų vadovų būrį. Štai keliautojų klubo „Keturios stichijos“ įkūrėjas Julius Survila - tiesiog gimęs kalnams. Jis laipioja užšalusiais kriokliais, uolomis, kopia į aukščiausias viršūnes. Jis šiemet vadovaus „Ditmos“ žygiui į Elbrusą. „Bus dvi grupės – labiau ir mažiau pažengusiųjų. Esant tinkamoms oro sąlygoms, tinkamai motyvacijai, pakankamam pasiruošimui, šis žygis prieinamas daugumai norinčiųjų. Nemanau, kad visi žygio dalyviai pasieks viršūnę. Dėl savo aukščio (5642 m) ir sudėtingesnės aklimatizacijos Elbrusas sudėtingesnis kalnas už Monblaną.

Kelionė į Elbrusą – tai ne vien kopimas į viršūnę. Bus ir kultūrinė dalis. Aplankysime karštąsias versmes. Užsuksime į Kislovodską – miestą, kur 364 dienas per metus šviečia saulė!“, – sakė jau antrus metus žygiui į Elbrusą vadovausiantis J. Survila.

Sekite „Ditmos projektų“ puslapį www.ditma.lt, kur artimiausiu metu bus paskelbta apie naujus žygius ir keliones.

Užs. nr. 08/24

37

Slovėnijos kalnai ir upės

Verslas

Nebereikalingi buities prietaisai dar gali būti naudingi

Saulius STRAZDELIS Kai į namus ruošiasi atkeliauti naujas televizorius, šaldytuvas ar kompiuteris, jų pasenę pirmtakai dažniausiai tiesiog išmetami. Taip atsikratę nereikalingais prietaisais gamtai anaiptol nepadedame, tik toliau eikvojame jos išteklius. Tinkamai atsikratyti buitinės technikos yra taip pat svarbu kaip ir prižiūrėti naująją. O ir apskritai tinkamai elgtis su šiukšlėmis yra ne tik aplinkosaugos, bet ir mūsų kultūros klausimas.

Svarbu neišmesti

Visi nebeveikiantys buitinės technikos ir elektronikos prietaisai yra pavojingos atliekos. Pavojingos medžiagos (gyvsidabris, švinas, kadmis, arsenas, polichlorinti bifenilai (PCB), brominuoti antipirenai ir kt. ) išsiskiria erozijos metu arba tuomet, kai bandoma juos ardyti. Pavyzdžiui, pažeidus šaldytuvo sienelę į aplinką išsiskiria ozono sluoksnį ardantis freonas. Todėl tiek mažus, tiek didelius prietaisus reikia atiduoti šias atliekas perdirbančioms įmonėms.

Tik apie 10-15 % medžiagų įvairiuose buities prietaisuose yra neperdirbamos atliekos, o visa kita gali būti panaudota antrą kartą. „Topo Centro“ atstovai teigė, kad perdirbtų medžiagų galima rasti įvairiuose įrenginiuose. Šioje srityje pirmauja kompanija „Sony“, kurios pristatytame naujame nešiojamame kompiuteryje net 80 % visų komponentų yra pagaminti iš perdirbtų medžiagų. Pavyzdžiui, kompiuterio paviršiaus gamybai panaudoti susmulkinti seni DVD ir CD diskai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo gražinti gamintojui. Neatsilieka ir kiti gamintojai: „Philips“, „HP“

taip pat nemažai investuoja tiek į pačių produktų, tiek į jų pakuočių ekologišką gamybą.

Prietaisų pakuotės buitinės technikos pramonėje yra vienas iš didžiausių iššūkių ekologijai. Kai kurie gamintojai jau imasi ryžtingų žingsnių ir beveik visiškai atsisako popierinių instrukcijų. Kiti stengiasi pakuotes gaminti iš perdirbtų žaliavų. Pačios pakuotės dažnai yra perdirbamos antram panaudojimui. Pavyzdžiui, „Topo Centre“ išrūšiuotos atliekos vėliau per tarpininkus keliauja atliekų perdirbėjams.

Naują techniką pirkti atsakingai

Tinkamai atsisveikinti su sena buitine technika nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Pagal įstatymus seną techniką prekybininkai privalo priimti ir tai papildomai žmogui nekainuoja. Pasirodo, tai padaryti dabar ir apsimoka. Į „Topo Centrą“ atvežus (arba išsikvietus vairuotoją, jei prietaisas didelis) seną buitinę techniką, galima gauti nuolaidą naujos įrangos pirkimui. Tačiau atsikratyti senų daiktų reikia atsakingai. Prieš atiduodant seną elektros ar elektroninį prietaisą būtinai reikia išimti pašalines jo dalis – elektros lemputes iš šviestuvų, baterijas iš visų elektroninių prietaisų, rašalo kasetes iš spausdintuvų. Įrangą, kurios norima atsikratyti, į surinkimo punktą reikėtų pristatyti be įpakavimų. Taip pat negalima patiems ardyti senos elektroninės įrangos – taip galima pakenkti sau ir aplinkai. Negalima šių atliekų mesti kartu su šiukšlėmis į konteinerį ar šiukšlių kibirą.

Kartais senos buitinės technikos atsisakyti neišeina, nes pritrūksta ryžto, o kartais ir lėšų Jei seną buitinę techniką reikia keisti nauja, o finansinių galimybių tai padaryti nėra, sprendimą siūlo vartojimo lizingo ir kreditų bendrovė „General Financing“. Visose „Topo Centro“ ir „Euronics“ parduotuvėse galima pasinaudoti „General Financing“ EKOlizingo paslauga. su EKOlizingu išsimokėtinai ypatingomis sąlygomis galima įsigyti ekologišką, t.y. tausojančią aplinką, elektros energiją, taupančią vandenį, iš lengvai perdirbamų, aplinkai ir žmogui nekenksmingų medžiagų gaminamą buitinę, kompiuterinę, garso ir vaizdo techniką. Atidavus perdirbti seną buitinę techniką ir įsigijus naują, ekologišką, žengiamas dar vienas žingsnis žalumo link.

Greg Henshall FEMA Photo Library nuotrauka

38

Užs. nr. 08/23

Pasaulis

Atliekų kodėlČius nr. 2 Artūras PEČKYS http://atliekos.info

Kur namie padėti atskirtas perdirbamas atliekas ?

Pirmiausia, nebūtina lėkti į prekybos centrą ir pirkti papildomų kibirų. Pasitelkite savo vaizduotę. Pagalvokite, gal namuose yra dėžė, kuri tilptų šalia mišrių atliekų dėžės virtuvinėje spintelėje. Atskirtoms plastiko, stiklo, metalo ir popieriaus atliekoms sudėti tinka tvirtas popierinis maišas nuo naminių gyvūnų kraiko, dovanų maišas ar aukštesnė kartoninė dėžė. Rankenas dėžei galima padaryti iš batų raištelių arba nupinti iš senų drabužių atraižų. Patogu naudoti vieną ar dvi talpas antrinėms žaliavoms. Išskirstyti atliekas pagal rūšis visiškai nesunku, nuėjus prie spalvotųjų konteinerių. Jeigu gyvenate individualiame name, galite pradėti kompostuoti. Virtuvės augalines atliekas patogu rinkti plastikiniame kibire.

Ar galime sąvartyne šalinti visas susidarančias nepavojingas atliekas?

Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo laikytis ES atliekų tvarkymo politikos, pagal kurią privalome palaipsniui mažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį. Sąvartynuose turėtų būti šalinamos tik tos atliekos, kurių neįmanoma perdirbti, sukompostuoti, pataisyti ar panaudoti kitais būdais. Reikia pasiekti, kad iki 2013 metų būtų perdirbama ar kitaip panaudojama ne mažiau kaip 50 procentų komunalinių atliekų ir kad iki 2013 metų sąvartynuose būtų šalinama ne daugiau kaip 50 procentų 2000 metų kiekio biologiškai skaidžių atliekų. Taip pat nustatyti aukšti atskirų rūšių pakuočių atliekų perdirbimo rodikliai.

PlAnetA dukArt lAbiAu dulkėtA nei 19-AjAme Amžiuje Eglė KVAS

Dulkių sluoksniai ant paviršių – piktas tvarkingų žmonių priešas. Tačiau ar žinote, kad ir planeta Žemė pastaruoju metu vis „netvarkingesnė“? Žemės ir atmosferos mokslų docentė Natalie Mahowald atliko tyrimą, kurio duomenys skelbia, jog Žemės atmosferoje dabar yra dukart daugiau dulkių, nei jų buvo 19-ajame amžiuje.

www.ozonas.lt

glies dvideginio įsisavinimas tuo pat metu esą padidėjo 4 ppm.

Natalie Mahowald teigė, kad toks tyrimas naudingas dėl to, kad dažniausiai stebint ir vertinant klimato kaitą, remiamasi žmogiškosios kilmės dulkių koncentracijų atmosferoje skaičiavimais, kai tuo tarpu svarbu pastebėti ir natūralaus planetos dulkėjimo poveikį.

Parengta pagal www.sciencedaily.com

39

Amerikos geofizikų sąjungoje pristatytas pranešimas buvo parengtas naudojantis turimais duomenimis ir kompiuteriniu modeliavimu. Tai pirmasis tokio pobūdžio mėginimas pastebėti, kaip dalelės iš dykumų ir dirvožemio 20 amžiuje kaupėsi atmosferoje.

Duomenys rinkti iš ledo mėginių, ežerų dugno nuosėdų, koralų – ten slypėjo informacija apie dulkių koncentracijas praeityje. Žemės „dulkėjimas“ turi ir savo pasekmes. Dulkės, esančios atmosferoje, kažkiek blokuoja saulės spinduliuotę, keliaujančią į Žemės paviršių. Tai galėtų būti ir vienas iš klimato atšilimą maskuojančių faktorių. Dulkės taip pat gali turėti įtakos debesuotumui bei kritulių kiekiams. Jei kritulių susidarytų mažiau, tai skatintų dar didesnį dulkėjimą, Žemės sausėjimą.

Dulkės atmosferoje veikia ir vandenynus – tai geležies šaltinis planktonui ir kitiems anglies dvideginį iš atmosferos įsisavinantiems organizmams.

Tyrimas parodė, kad dulkių koncentracija atmosferoje sietina su temperatūros ir kritulių kiekio svyravimais tam tikruose regionuose. Daroma išvada, jog tie svyravimai per pastarąjį šimtmetį sumažino anglies dvideginio įsisavinimą sausumoje 6 ppm (dalelių milijonui), o vandenynuose an-

Pasaulis

Baltijos jūros žydėjimas vis pavojingesnis

Eglė KVAS

Pauliaus Sadausko fotomontažas

Geteborgo universiteto mokslininkų nuomone, besitęsianti Baltijos jūros eutrofikacija kartu su plonėjančiu ozono sluoksniu, prisideda prie toksiškos melsvabakterės Nodularia spumigena dominavimo jūroje. Pastebėta, kad jūros žydėjimo metu šios melsvabakterės išskiriama nuodinga medžiaga – nodularinu - mirtinai apsinuodijo nemažai šunų ir kitų naminių gyvūnų.

Yra nemažai melsvabakterės rūšių, kurios nors vienos dominavimas vandens žydėjimo metu priklauso nuo to, kaip susitvarkoma su maistinių medžiagų kiekio trūkumu bei UV spinduliuotės padidėjimu. Kuo vandenyje mažiau azoto ir kuo daugiau fosforo, tuo Nodularia spumigena yra toksiškesnė.

Geteborgo universiteto tyrėjai pastebėjo, jog vandens nuotėkų valymo įrenginiai, kuriuose iš vandens išvalomas azotas, gali tik prisidėti prie vis toksiškesnio Baltijos jūros žydėjimo. Norint išlaikyti balansą, vandens valymo metu reikėtų šalinti ir fosforą.

Pastebima, kad pastaraisiais metais melsvabakterių „žydėjimas“ vandens paviršiniuose sluoksniuose yra gerokai suintensyvėjęs. To priežasčių ieškantys mokslininkai dalijasi į dvi stovyklas. Vieni tvirtina, kad tai sukelia eutrofikacija – maistinių medžiagų perteklius vandenyje, kurį sukelia žmogaus veiklų metu atsirandančios azoto ir fosforo emisijos, vykusios pastaruosius 150 metų. Kiti, ištyrę Baltijo jūros 40

dugno nuosėdų sluoksnį, teigia, kad toks melsvabakterių žydėjimas yra visiškai natūralus fenomenas, vykstantis jau daugiau nei 7 000 metų. Anot jų, tai susiję su klimatiniais pokyčiais.

Melsvabakterės gamina nuodingą medžiagą nodulariną, kuris yra hepatoksinas. Tai reiškia, jog jis pažeidžia kepenis.

Mokslininkai mano, jog melsvabakterių žydėjimas bus pavojingiausias liepos pradžioje, kuomet vandenyje fosforo koncentracija yra didesnė nei azoto.

Parengta pagal www.sciencedaily.com

LOOM Studio nuotrauka

Žaliasis gidas

„BIOSALA“ ATIDARĖ DVI NAUJAS PARDUOTUVES VILNIUJE

Pagrindinis „Biosalos“ tikslas yra pateikti pirkėjui platų ekologiškų ir natūralių produktų pasirinkimą patogioje vietoje. „Mūsų darbas – kruopščiai atrinkti tik pačios geriausios kokybės ekologiškus ir natūralius produktus. Pirmenybę teikiame lietuviškiems ekologiškiems sertifikuotiems produktams, o jeigu kai kurių ekologiškų produktų nėra, tuomet pristatome natūralius, t.y. be maisto priedų, sintetinių konservantų, genetiškai modifikuotų organizmų. Negalėdami pasiūlyti lietuviškos prekės, patikimos produkcijos atsivežame iš užsienio. Siekiame, kad maisto produktai, kuriais prekiaujame, būtų išskirtinio skonio, nes tai gyvenimui suteikia kokybę“, – sako „Biosalos“ prekybos ir rinkodaros vadovė Rasa Statulevičienė.

Vokiečių g. 13 įsikūrusioje parduotuvėje bus patogu apsipirkti senamiesčio, naujamiesčio bei centro gyventojams, o Žukausko g. 49 – Žirmūnų ir aplinkinių rajonų gyventojams. Platesnė geografija ir pasiekiamumas buvo viena iš šio verslo plėtros paskatų. Tuo tarpu šalies ūkininkai įgyja galimybę parduoti kur kas didesnį savo produkcijos kiekį. „Biosala“ daugiausiai bendradarbiauja su mažesniais ir vidutiniais ūkininkais bei gamintojais – tais, kurie turi aiškias vertybines nuostatas dėl žmonių sveikatos ir gamtos tausojimo. „Biosala“ ne tik pasikliauna ekologinės gamybos sertifikatais, bet ir savarankiškai tikrina parduodamų produktų kokybę. Ji dirba tik su patikimais ūkininkais, kurie tiekia daugiausiai savo pačių paruoštais pašarais, be hormonų, antibiotikų išaugintų paukščių, gyvulių mėsą, be sintetinių trąšų ir pesticidų užaugintus vaisius, daržoves ir grūdus.

Naujose parduotuvėse pagalvota ir apie žmones, turinčius specifinius mitybos poreikius, tad čia ras ką nusipirkti alergiški, netoleruojantys laktozės, glitimo ar cukraus klientai, vegetarai, veganai ir termiškai neapdoroto maisto fanai.

Užsienio gamintojų maisto, kosmetikos, vaikų ir buities priežiūros prekes „Biosala“ atrenka pagal tuos pačius aplinką tausojančios gamybos, natūralumo bei ekologiškumo kriterijus.

Užs. Nr. 08/25

www.ozonas.lt

41

Siekdami palaikyti ekologiškų ir natūralių produktų augintojus, gamintojus bei vartotojus, bendrovė „Biosala“ plečiasi ir atveria dar dviejų parduotuvių duris: S.Žukausko g. 49 ir Vokiečių g. 13. Pirmoji „Biosalos“ krautuvėlė buvo atidaryta prieš metus prekybos centre „Europa“.

Žaliasis gidas

42

Žaliasis gidas

43

S o c ia lin ia i par tn er iai:

www.ozonas.lt