Ozonas nr. 40

Ekologiškos kultūros gidas

2011 | 8 | (40)

Transportas

Paremk „Ozoną“ www.ozonas.lt

Miestai be automobilių

Viešojo transporto populiarumo sąlygos

Žmogui draugiškų miestų transformacijos idėjos Nupučiam dulkes nuo vandenilinio kuro Didžiausi kenkėjai – sunkvežimiai Oru varomų automobilių perspektyvos Elektrinių automobilių godos

Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen B ook). Popierius sertifikuotas FSC sertifikatu.

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.vsa.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Leidinio remėjas www.domusservice.lt

Socialiniai partneriai:

Redaktoriaus žodis

Greitis ir mobilumas šiuolaikiniame pasaulyje yra ne privalumas, o būtinybė. Tokie laikai – vaikštoma ir net kalbama greičiau nei prieš kokį šimtmetį. Informacija keliauja greičiau, ir, aišku, jos daugiau. Nuolat vyksta tobulėjimas, naujesni dalykai išstumia senesnius nebe per dešimtmečius, o per metus ar kelis mėnesius (geriausia to iliustracija – nuolat „kepamos“ tobulesnės „obuolių“ kompanijos technologijos). Tokiame pasaulyje pėsčias žmogus yra visiška keistenybė. Įsivaizduojate, kaip neįprastai skambėtų, jei kažkas mėgintų girtis keliaujantis pėsčiomis? Juk yra automobiliai, traukiniai, keltai, lėktuvai... Juk norime gyventi globaliame kaime, o ne globaliame pasaulyje. Atstumas turi būti redukuotas iki minimalaus, tai laiko švaistymas, nes svarbu tik tai, kas laukia galutiniame taške.

Pauliaus Sadausko nuotrauka Šį mėnesį savo žvilgsnį atgręžiame į transporto sektorių. Ramybėje paliekame laivus, traukinius, lėktuvus ir sukirčiuojame miestą.

Pastaruosiuose – didžiausios žmonių ir automobilių koncentracijos. Tarša kietosiomis dalelėmis net mūsų neypatingo dydžio didmiesčiuose vis perlipa leistinas ribas, keldama didelį pavojų žmonių sveikatai.

Paradoksalu, nors Lietuvos miestai ir miesteliai itin kompaktiški (mažos šalies privalumas) vis tik veik kas antras gyventojas turi automobilį. Ir dažnas juo naudojasi kasdienėms kelionėms į darbą, parduotuvę ir t.t. kartais net jei iki ten pėsčiomis galima nusigauti per 15-20 min. Kartais sunku rasti tam paaiškinimą. Su kuo „sukabinti” tą gyvybišką būtinybę turėti automobilį – prestižu, priklausomybe, tingumu? Mano pačios brolis vos išmokęs vairuoti panūdo visur važiuoti automobiliu, nors prieš tai visai vikriai mynė dviračio pedalus (šiuo atveju tą vairavimo aistrą kažkiek galima sieti ir su galios pojūčiu, statuso pokyčiais).

Tokios jau tos manipuliacijos – joms vis linkstama pasiduoti.

Kai buvo renkama medžiaga šiam numeriui, akis užkliuvo už kolegos susirašinėjimo su įmone, rengiančia ekologinio vairavimo kursus. Kompanijos atstovė rašė: „turbūt negalim tikėtis, kad greitu metu lietuviai masiškai persės į visuomeninį transportą. Tad ver-

tėtų kalbėti ir apie tai, ką jie realiai gali daryti patys <...>”. Laiškas, viena vertus, supykdė, kita vertus, prajuokino. Supykdė dėl to, kad alternatyva, kuri yra pigesnė (būkim atviri – tai kol kas pagrindinis faktorius jaudinantis daugelį žmonių) nurašoma, nes… na, tiesiog nepamąstoma, jog taip kaip manipuliacinis mechanizmas paveikia visuomenę neįsivaizduoti gyvenimo be automobilio, lygiai taip pat jis gali veikti ir jo atsisakant – naikinant neigiamas nuostatas viešojo transporto atžvilgiu, tvirtinant keleivių sąmonėje asociacijas su pozityviomis vertėmis, tokiomis kaip „greitis”, „mobilumas”, „jaunatviškumas”, „madingumas” ir t.t. Na, o prajuokino unikalus „ekologijos” sąvokos tamprumas – ją, vargšelę, galima klijuoti bet kur.

Juk šiek tiek pamąsčius turbūt gana greitai galima susiprotėti, jog pats teiginys „ekologiškas vairavimas” skamba kaip absurdo humoro pavyzdys.. Ekologija transporto sektoriuje yra galėjimas išlipti iš savo automobilio, nes, mano giliu įsitikinimu, nesvarbu, kokiomis taupaus vairavimo taktikomis remsis žmogus, jis negalės dangstytis „ekologija” tol, kol bus alternatyvų automobiliui (pėstutė, dviratis, viešasis transportas). Puiku, jei vairuotojas prisižiūri automobilį, jei taupo degalus, bet kam reikia šitą paprastą ekonomijos siekį pagardinti ekologiškumu? Turbūt nuraminus savo sąžinę, jog esą važiuojama ekologiškai, galima nebesijaudinti nei dėl išteklių, nei dėl emisijų – dėl to tebus kalti tie, kas vairuoja netaupydami.

Pabaigai dar kartą keliu klausimą apie mūsų transporto sektoriaus keistenybes. Priklausomybės nuo asmeninių automobilių mažinimas yra prioritetinis uždavinys tiek dėl aplinkosauginių priežasčių, tiek dėl tų pačių žmonių sveikatos. Ir nors viešojo transporto įmonės tikrai turės ką atsakyti, paklausus apie tai, kas daroma, kad būtų pagausinti keleivių srautai – vis tik trūksta vieno iš svarbiausių dalykų – pozityvios viešinimo kampanijos, kuria būtų siekiama paveikti visuomenės nuostatas. Juk kol visi manys, kad autobusais važinėja tik benamiai, ar kad juose visada reikia grūstis alkūnėmis – niekas tikrai nė negalvos apie savo keturračio šeimos nario atsisakymą.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ editor@ozonas.lt

www.ozonas.lt

Turinys

12 Tema

Viešojo transporto viltis – integracija

20 Gyvenimas

Taupus gyvenimas – vartai į kūrybiškumą

22 Sveikata

Kietosios dalelės – mažos, bet labai pavojingos

34 Atliekos

Atliekos grasina gyvūnams ir augalams

28 Tema

Oro variklis: teorija pamažu virsta realybe

Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Jonas Špokas; Vita Surdokaitė; Kamilė Sakalauskaitė; Raminta Kazlauskaitė; Gintarė Jonušauskaitė; Ieva Malaiškaitė; Karolina Liutaitė; Miglė Anušauskaitė; Jūratė Janavičienė.

Kalbos kultūra: Neringa Milašiūtė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas/Viršelis: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ - žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

Misija - VEIKTI!

Pavojus dėl miestų taršos | Geriausias gaminys iš atliekų | Apdovanojimas elektriniam lėktuvui | Neuromokslai gamtos apsaugoje? | Saulės tiltas Londone | Klimato kaita tirpdo šokoladą Afrikoje

Aplinkos inžinerijos institutas (APINI)

06 - 07 Eko daiktai

08 - 09

Robo-mopedas | Theo Jansen‘o „gyviai” | Pasauliai po pasauliu | Apsimesk vyno žinovu

Tema

10 - 11 12 - 14 15 - 16

Vandenilis – ateities dujos?

Viešojo transporto viltis – integracija

Miestų transformacijos: transporto efektyvumo ir gyvenimo kokybės paieškos

26 - 27

Elektriniams automobiliams trūksta tik įkrovimo punktų

28 - 29

Oro variklis: teorija pamažu virsta realybe

18 - 19 Gyvenimas

20 - 21

Taupus gyvenimas – vartai į kūrybiškumą

Sveikata

22 - 23

Kietosios dalelės – mažos, bet labai pavojingos

32 - 33 Kvapieji žudikai?

36 - 37

Norite maisto be „E“? Užsiauginkite jį patys!

Klimatas

24

Patarimai norintiems prisidėti prie klimato kaitos mažinimo

Žmogus

32 - 33

Eko vairavimo evoliucija

Aplinka

Atliekos

Ypatinga teršėjų rūšis – sunkvežimiai

Atliekos grasina gyvūnams ir augalams

17

34 - 35

Trumpai

Pavojus dėl miestų taršos Apdovanojimas elektriniam lėktuvui

Geriausias gaminys iš atliekų

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sunerimusi dėl didžiulės miestų oro taršos, dėl kurios jų duomenimis kasmet miršta apie du milijonai žmonių. PSO neseniai surinko oro kokybės duomenis iš 1081 miesto (sostinių arba miestų, kuriuose gyvena daugiau nei 100 000 gyventojų) 91 šalyje.

PSO Visuomenės sveikatos ir aplinkos skyriaus direktorė daktarė Maria Neira žiniasklaidai tvirtino, kad oro tarša yra viena svarbiausių aplinkosauginių sveikatos problemų. „Gyvybiškai svarbu, jog padidintume pastangas sumažinti pavojų sveikatai, kurį sukelia oro tarša. Jei bus atidžiau stebima ir kontroliuojama miestų oro kokybė, bus galima žymiai sumažinti žmonių, sergančių kvėpavimo sistemos, širdies ligomis bei plaučių vėžiu“, - sakė M. Neira.

Remiantis PSO surinktais duomenimis, rytiniame Viduržiemio jūros regione oras užterštas labiausiai, o miestai Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Europoje gali didžiuotis švariausiu oru. Šiuo metu PSO keliami standartai taršai kietosiomis dalelėmis (KD10) yra 20 mikrogramų kubiniame metre (µg/m3). Bet anot PSO statistikos, metinė KD10 koncentracija kai kuriuose miestuose siekia net 300 µg/m3.

Iš www.ens-newswire.com

6

Šiemet pirmą kartą Lietuvoje Aplinkos ministerija organizuoja konkursą „Metų gaminys iš atliekų“. Jo tikslas, kaip sakė Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Mečkovskienė, – „skatinti šalies verslą ir pramonę, pakartotinai naudoti bei perdirbti atliekas ir iš jų pagamintais gaminiais parodyti visuomenei, kokios naudos teikia atliekų rūšiavimas ir perdirbimas, kaip tai padeda tausoti aplinką“.

Konkurse gali dalyvauti visos Lietuvoje registruotos įmonės, gaminančios vartojimui skirtus gaminius iš elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų. Laureatams bus įteikti piniginiai apdovanojimai. Pirmosios vietos laimėtojui – 7 tūkst. litų premija, antrosios – 5 tūkst. litų, trečiosios – 2 tūkst. litų.

Paraiškas galima pateikti nuo spalio 15 d. iki lapkričio 28 d. Aplinkos vadybos ir audito institutui (Kalvarijų g. 149, LT-08221 Vilnius).

Iš www.am.lt

Spalio pradžioje elektrinis lėktuvas, pagamintas Slovėnijoje, buvo apdovanotas didžiausiu prizu aviacijos istorijoje – 1,35 milijonais dolerių. NASA‘os „Žaliojo skrydžio iššūkis“ konkurse dalyvavusios lėktuvų konstruktorių komandos turėjo užtikrinti, kad lėktuvas nuskris 200 mylių greičiau nei per dvi valandas ir sunaudos mažiau nei galoną kuro vienam keleiviui(arba elektros energijos ekvivalentą tam kiekiui).

Pirmą ir antrą vietas pasidaliję komandos pristatė vien elektros energija varomus lėktuvus, kurie buvo dvigubai efektyvesni nei buvo nurodyta reikalavimuose, t.y. jie nuskrido 200 mylių sunaudoję tik apie pusę galono kuro ekvivalento.

Konkursą finansavo „Google“, o prizą įsteigė NASA. Konkurse buvo užsiregistravę 14 komandų, kurios pristatė elektrinius, varomus biokuru ar hibridinius lėktuvus Iš www.ens-newswire.com

Trumpai

Klimato kaita tirpdo šokoladą Afrikoje

Saulės tiltas Londone

Biologas Wallace J. Nichols yra įsitikinęs, kad vandenynų apsaugai galima pasitelkti neuromokslus. Šią vasarą jis buvo surengęs pirmąją „Blue mind summit“ konferenciją, kurioje įvairių sričių specialistai tyrinėjo vandenynų ir žmogaus sąveiką.

Wallace J. Nichols tvirtina, jog vandenynai žmogui svarbūs ne tik kaip materialinės naudos šaltinis – juose slypi kur kas daugiau, jie nepaprastai aktyviai gali paveikti žmogaus nuotaikas. Kartais vien vandenyno garso pakanka, kad žmogus atsipalaiduotų, panirtų į kontempliacinę būseną.

Mokslininko nuomone, jei vandenynai turi tiesioginį neurologinį poveikį žmogaus smegenims, šio ryšio pažinimas pakeis mūsų elgesį su vandenynais. Jo teigimu, jei norima sėkmingos vandenynų apsaugos, nepakanka materialistinio požiūrio (baudų, įstatymų ir pan.), būtinas ir emocinis užtaisas, tuo tikslu svarbu daryti tinkamą „emocinį marketingą“, išnaudoti smegenis kaip įrankį formuoti aplinkosauginei empatijai. „Neuro-aplinkosauga“, kaip kad ją apibrėžiu, pasakoja mums apie mūsų smegenis – pažiūrėkite, kas nutinka joms prie vandenyno. Nejau tai nėra geras jausmas? Tai skatina nuostabą, savęs pažinimą ir keičia mūsų elgesį“, ‒ įsitikinęs biologas.

Iš www.oneearth.com

www.ozonas.lt

Istorinės Londono vietovės, Blackfriars traukinių stoties, pastatytos dar 1886 m., laukia multimilijoninės vertės renovacijos.

Kai bus baigtos rekonstrukcijos (2012 m.), Viktorijos laikų tiltas per Temzę bus „pasipuošęs“ 6000 kvadratinių metrų ploto fotoelektros paneliais. Panelius instaliuojanti Didžiosios Britanijos kompanija „Solarcentury“ tikisi, kad per metus bus sugeneruojama apie 900,000kWh elektros energijos ir taip bus patenkinama pusė stoties energijos poreikio. Taip pat taip bus sutaupyta apie 511 tonos CO2 emisijų.

Stotyje bus įdiegtos ir kitos energiją taupančios sistemos – lietaus vandens surinkimo technologijos bei „saulės vamzdžiai“ natūraliam apšvietimui. Geležinkelio stoties vadovai didžiuojasi, kad po renovacijos istorinė stotis atgims kaip pavyzdys visoms „pažalėti“ norinčioms stotims.

Siekiama, kad po visų rekonstrukcijos darbų iki 2020 m. kiekvienam kiekvieno keleivio kilometrui būtų sutaupoma apie 25 procentus CO2 emisijų.

Iš www.guardian.co.uk

Nauja mokslinė studija įspėja, jog pagrindiniuose kakavmedžių auginimo regionuose vakarų Afrikoje (Ganoje ir Dramblio kaulo krante) ūkininkams bus vis sunkiau išgauti normalų derlių. Manoma, kad problemos prasidės jau nuo 2030 m. Dėl galimų sunkumų kaltinama klimato kaita, mat prognozuojama, jog vidutinė metinė temperatūra apie 2030 m. gali kilti vienu laipsniu pagal Celsijų, o iki 2050 m. net dviem laipsniais pagal Celsijų. Tokie temperatūros pokyčiai daugelį vietų, kur dabar auginami kakavmedžiai, padarys nebetinkamomis šiai žemės ūkio šakai. „Daugelis ūkininkų kakavmedžius naudoja kaip bankomatus, ‒ sako studijos autorius daktaras Peter Laderach iš tarptautinio tropinės žemdirbystės centro (CIAT), ‒ jie surenka kažkiek ankščių ir parduoda jas, taip gaudami „greitų“ pinigų, kurių prireikia apmokėti medicininėms sąskaitoms ar vaikų mokslui. Kakavmedžiai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis tenykštėse kaimo vietovėse“.

Mokslinėje studijoje ūkininkams rekomenduojama kakavmedžių pasėliuose įvesti daugiau šešėlį teikiančių medžių, kurie padėtų apsaugoti kakavmedžius nuo kaitros (be to, tai būtų būdas užsidirbti papildomų pinigų, jei bus auginamos naudingos kultūros – apelsinmedžiai, palmės).

Kai kurie ūkininkai jau dabar žvalgosi į aukštesnes vietoves, kuriose bus vėsesnis klimatas (kita vertus, daugelis jų yra saugomos arba miškingos), tačiau vakarų Afrikos reljefas gana lygus ir tokių vietų nedaug.

Likusiems atrodo, kad vienintelė išeitis – kakavmedžių atsisakymas ir perėjimas prie kitų kultūrų, pavyzdžiui pupelių, kurių auginimas nebūtų toks dėkingas vietinei bioįvairovei.

Iš www.theecologist.org

7

Neuromokslai gamtos apsaugoje?

Miglė ANUŠAUSKAITĖ, ihavenoteeth.wordpress.com

Eko daiktas

ROBO-MOPEDAS

Kad ir kaip būtų gaila, šis ekodaiktas žymiai mažiau susijęs su robotais, negu mes norėtume. Bet pradėkime nuo pradžių.

Kaip žinome, didelė dalis miesto gyventojų uoliai taupo, kad nusipirktų automobilį. Kodėl jiems negana viešojo transporto?

Priežasčių esama įvairių: galbūt jų dirbamas darbas reikalauja daug važinėjimo pirmyn atgal, galbūt jie gyvena tolimuose rajonuose, gal siekia nugalėti priklausomybę nuo alkoholio (neblaiviam vairuoti negalima, o namie gerti neįdomu). O kai kurie vis dar laikosi išeinančios iš mados nuostatos, kad geras automobilis signalizuoja apie socialinį statusą. Šios problemos dažnai nusveria automobilio keliamus nepatogumus: brangus benzinas, techninė apžiūra, ilgas stovėjimas kamščiuose, varginančios stovėjimo vietos paieškos... O kur dar stresas, kažkodėl itin greitai apimantis vairuotojus ir periodiškai išsiliejantis nevaldomu įniršiu!

Kaip alternatyva keturratėms transporto priemonėms yra dviratės: su motoru arba be. Dviračių mėgėjams nereikia įrodinėti šios transporto priemonės patrauklumo ir naudos, bet štai: kartais po darbo norisi ne pačiam suprakaitavus minti į kalną, o būti švelniai (arba nelabai) užneštam. Čia vėlgi turime pasirinkimą: benziną ryjantys riaumojantys motociklai arba elektrinis mopedukas „Roboscooter”. Jis neteršia miesto išmetamosiomis dujomis, važiuoja tyliai ir neužima daug vietos. Tiesą sakant, „Roboscooter” užima dar mažiau vietos negu įprasti mopedai, nes jį galima sulankstyti! Šitaip galėsite netgi neieškoti vietos, kur pastatyti savo mopedą, o kuo ramiausiai įkišti jį į daugiabučio rūsį ar kokį sandėliuką.

Vienintelis nusivylimas išgirdus apie „Roboscooter” – kai juo nevažiuojama, jis nesusilanksto į kalbantį robotą, kuris būtų naujas geriausias jūsų draugas.

cities.media.mit.edu/projects/scooter.html

THEO JANSEN‘O „GYVIAI” Olandų menininkas Theo Jansen konstruoja judančias skulptūras – gyvūnus. Be elektros, tik pučiant vėjui šie vabzdžius primenantys sutvėrimai daugybe kojų mina paplūdimio smėlį. Artėjant naktiniam potvyniui, kai vėjas ima pūsti nuo jūros, Theo Jansen‘o kūriniai žingsniuoja tolyn, kad nesušlaptų. Iš ryto, pasikeitus vėjo krypčiai, jie vėl prieina prie vandens. „Paplūdimio žvėrys” juda nejudinami, o jų trajektorijos kelia nerimą arba džiugina, nes rodo, jog kažkur čia esama (tikros ar tariamos) gyvybės.

1979 metais Theo Jansen pagamino NSO: keturių metrų skersmens helio dujomis pakeliamą skraidančią lėkštę. Ji pakilo, pajudėjo tolyn, išgąsdino Delfto gyventojus ir, kaip spėja pats menininkas, nusileido kažkur Belgijoje. NSO buvo matinės spalvos, taigi žiūrint iš apačios buvo sunku pasakyti, kokiame aukštyje ir kokio dydžio yra šis objektas, o pilkų debesų aptrauktas dangus sudarė įspūdį, jog ši skraidanti lėkštė silpnai švyti – neverta stebėtis, kad šis objektas sukėlė nerimą Olandijos gyventojams. Kam veltui gąsdinti žmones, jei ir taip pilna filmų, „liudijimų”, žinučių apie ateivius?

Skirtingai nuo pastarųjų, T. Jansen‘o skraidanti lėkštė buvo materialus objektas, tyliai praskridęs virš miestų ir pranykęs. Šis netikras NSO niekam negrasino, greičiau jau skelbė: jei aplink mus ir yra „svetimų”, su jais galime koegzistuoti.

T. Jansen buvo paklaustas, ar jaučiasi valdąs savo „paplūdimio žvėris”, ar pats yra jų valdomas? „Jie visada mane kontroliavo, – atsakė menininkas. – Aš privalėdavau paklusti jų dėsniams. Tik visai neseniai jie pradėjo daryti tai, ko aš noriu“. T. Jansen vienas paplūdimyje su daugybe šių „gyvių” mėgindavo gaudyti vėją, padėti jiems judėti. Staiga prasidėjusi audra sulaužydavo jautrius „gyvūnų” sąnarius, palikdama kūrėją nuolaužų krūvoje. Dabar „paplūdimio žvėrys” vis geriau ir geriau prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Jų kūnai sudaryti iš „skrandžio”, „sąnarių” ir „raumenų”, o šie pagaminti iš vamzdelių, gumyčių, tuščių butelių. Į butelius patekęs vėjas sukuria spaudimą, išjudina stūmoklį, šis išlenkia sąnarius, dėlioja kojas... Bet tai – dar ne pabaiga. Menininkas sako norįs išmokyti šias skulptūras „mąstyti”, kad jos pačios galėtų gyventi būriais paplūdimiuose: be žmonių pagalbos, netrukdomos gamtos stichijų. www.strandbeest.com

8

Eko daiktas

PASAULIAI PO PASAULIU

APSIMESK VYNO ŽINOVU

Vanduo mums yra būdas keliauti, aliuzija į atostogas, žuvis ir tiesiog įdomi pokalbių tema. Išgirdę klausimą – „Tai kaip jūra?” paprastai atsakome: „šilta” arba „graži”, arba „labai gerai, puikiai pailsėjau”, nors pastarasis teiginys apskritai nėra apie jūrą. Jeigu jūsų profesija nėra susijusi su vandeniu, apie jį pasakyti tikriausiai nelabai turite ką, nors ir kiek daug laiko leistumėte prie ežerų ar tvenkinių. Į regėjimo lauką mums pakliūna tik vandens paviršius ir gero poilsio lūkesčiai (gal dar koks filmas apie delfinus).

Kadangi to, kas po vandeniu, nematome, kartais elgiamės kaip vaikai, pareikalauti susitvarkyti kambarį. Užuot išdėlioję daiktus tvarkingai vaikai tiesiog sukiša juos po lova arba į stalčius: akys nemato, širdies neskauda. Panašiai kartais elgiamės su vandeniu: jei ir nemėtome ten plastikinių butelių (juk negražu: jie plūduriuoja paviršiuje), tai kartais išpilame kokį pabodusį skystį ar numetame nuorūką (tarp kitko, nuorūkos vandens švarai itin smarkiai kenkia). Kadangi nematome, ko esame primėtę, dėl to nesijaudiname – tiesiog pradedame vengti vieno ar kito „labai nešvaraus” prūdelio.

Menininkė Isabelle Hayeur pristatė nuotraukų seriją, prie kurios dirbo jau trejus metus, ‒ „Underworlds” (tikriausiai reikėtų versti „požemiai”, bet šiuo atveju kalbama apie vandenį). Nuo pat mažumės gyvenusi prie vandens kanalų ir upių, I. Hayeur galėjo matyti, kaip metams bėgant vanduo keičiasi. Industrinė veikla kanaluose sąlygojo vandens spalvos, srovių ir ekosistemos pasikeitimus. Menininkė ilgai galvojo, kaip tai dokumentuoti, kol surado, ko gero, paprasčiausią sprendimą: fotografuoti pusiau panardinus aparatą į vandenį.

I. Hayeur nuotraukos ramios, paprastos, aiškios. Jos estetiškos ir nemoralizuojančios: tokia fotografija galima būtų papuošti svetainės sieną. Ir vis dėlto: įtampa tarp viršaus ir apačios aiški. Viršuje – oras, tiltai, tolimi medžiai, vaiski diena. Apačioje – kažkas sunkiai įžiūrimo ir apibrėžiamo. Žalsva migla, matyti beišnyrantys kažkokie raizgai. Šis nematomas pasaulis po pasauliu mums nerūpi, kol esame viršuje. Bet atsidūrę miglotose gelmėse pasijustume pasimetę.

Norėdami nuvykti prie vandens, nepraslyskime vien jo paviršiumi. Paieškokime įdomių dumblių, nufotografuokime vėžį, atsimerkime panėrę. Ir dėl Dievo meilės, nebemėtykime tų nuorūkų!

Vynas nuo seno apdainuojamas poetų ir garbinamas intelektualų bei girtuoklių (vienas kitam nemaišo). Šis balkšvas, rausvas arba kraujo raudonumo skystis yra, ko gero, vienas ekologiškiausių svaigiųjų gėrimų. Vyną galima nelabai sunkiai pasigaminti pačiam, o pirkdami natūralų vyną sakome „taip” vynuogynams ir natūraliam žemės ūkiui. Vyno gėrimas asocijuojasi su lengvais pašnekesiais, malonia kompanija ir ramiu vakaru be muštynių, girtų šokių ir rytinių pranešimų: „Atsiprašau visų, ką vakar buvau sutikęs”.

Vyno mėgėjai, nenorėdami būti painiojami su alkoholio mėgėjais, išgalvojo savą kalbą. Ja kalbant minimi skoniai ir poskoniai, regionai, citrusiniai atspalviai ir daug kitokių žodžių nesuprantamų paprastai liaudžiai. Jei jūsų žinios apie vyno kvapą apsiriboja frazėmis „skaniai kvepia” ir „oho, kiek spirito”, galite įsigyti veiksmingą ir tiesiog įžūliai paprastą dalyką: vyno kvapų ratą. Šis „išradimas” pagrįstas prielaida, kad kalboje neturime itin daug žodžių apibūdinti kvapams: kvapų aprašymai paprastai konstruojami per panašumus. „Pakvipo braškėmis”, „tavo plaukai atsiduoda šlapiu šuns kailiu” ir kiti posakiai pakišo „vyno kvapų rato” kūrėjams mintį, jog kvapą apibūdinti labai lengva, kai nurodomos analogijos ir paaiškinama, kaip jomis sekti.

Pirma rato dalis klausia, į ką labiausiai panašus vyno kvapas: vaisius? Riešutus? O gal užuodžiate medį? Antra rato dalis leidžia tikslinti pirmąjį sprendimą. Jei užuodėte vaisius, ar tie vaisiai galėjo būti citrusiniai, ar augantys ant medžių, ar uogos? Padarius šį sprendimą prieinama prie paskutinės dalies: tikrojo kvapo identifikavimo. Jei pasirinkote citrusinius vaisius, vynas gali priminti tik citrinų arba greipfrutų kvapą. „Vyno kvapų rato” tinklapyje yra mokomasis video ir liudijimai žmonių, kurie greitai perkando „vyno kvapų ratą” ir dabar yra vyno žinovai arba sėkmingai tokiais apsimeta.

Vyno nemėgėjams ir tiems, kurie neketina sieti savo gyvenimo su gėrimų uostymu, „vyno kvapų ratas” gali būti slenkstis į naują patirtį, į kvapų suvokimo pasaulį.

Vyno kvapų ratas – 11 $ (su atsiuntimu į Lietuvą) www.winearomawheel.com

9

isabelle-hayeur.com/photos/underworld/index_en.html

www.ozonas.lt

Tema

Vandenilis – ateities dujos?

Allan Foster nuotrauka

Kamilė SAKALAUSKAITĖ Terminas „vandenilio ekonomika“ pirmą kartą pavartotas 1970 m. Teksaso A&M universiteto profesoriaus John Bockris kalboje. Minėtos srities šalininkai skatina šio cheminio elemento, kaip potencialios varomosios jėgos, naudojimą įvairiose pramonės ir individualios veiklos srityse. Tinklalapio world-nuclear.org duomenimis, vandenilio dujos yra vertinamos kaip potencialus ateities transporto sistemos kuras, o jų produkcijos reikalingumas gali viršyti net šiuo metu sunaudojamos elektros energijos poreikį. Šių dujų naudojimas energijos gavimui ir kaupimui yra puiki alternatyva aplinką teršiančio iškastinio kuro vartojimui, todėl vandenilio ekonomika laikoma efektyviu sprendimu gamtosaugos ir energijos poreikių patenkinimo atžvilgiu.

Kodėl vandenilis?

Vandenilio naudojimas žymiai sumažina taršą. Šio elemento susijungimo su deguonimi metu susidaro energija bei aplinkai žalos nekeliantys šalutiniai produktai – vanduo ir šiluma. Priešingai nei iškastinio kuro vartojimo metu, neišskiriamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos ar kitos pavojingos cheminės medžiagos. JAV Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, šioje šalyje per dieną sunaudojama maždaug 20 mln. barelių naftos ir 1 mln. tonų anglių kasmet. Daugiau nei 90 % šiltnamio efektą sukeliančių dujų, taip pat azoto oksidų, sieros dioksido, lakiųjų organinių junginių, sunkiųjų metalų ir kt. išsiskiria iškastinio kuro naudojimo metu. Šiais metais minėtos agentūros iniciatyva priimtas įstatymas, įpareigojantis 27 JAV valstijas žymiai sumažinti taršos rodiklius ir atitikti nacionalinius oro kokybės standartus (NAAQS).

Vienu iš būdų, kuris galėtų padėti pasiekti šiuos reikalavimus, nurodomas vandenilinio kuro naudojimas.

Vandenilį galima išgauti iš daugelio šaltinių bei įvairiais būdais: generuojant iš gamtinių dujų, 1300º C temperatūroje vykdomoje anglies monoksido ir vandens

10

reakcijoje, pasitelkiant anglies gazifikavimo arba vandens elektrolizės metodus ir kt.

Galima biologinė šio cheminio elemento gavyba: iš dumblių bioreaktoriuje. Tinklalapio hydrogenenergycenter.org teigimu, žaliųjų dumblių terpėje pašalinus sierą fotosintezės metu paprastai išskiriamą deguonį pakeičia vandenilis. Taip pat šios dujos išgaunamos naudojant biologines atliekas: angliavandeniais maitinamos bakterijos išskiria anglies dvideginį ir vandenilį. Paprastai vandenilio tankis yra labai žemas, todėl norint sutalpinti į naudojimui tinkamą talpą, tenka jį suspausti. Suskystinant (atšaldant) šias dujas sunaudojamas trečdalis turimos jų energijos, o efektyvios medžiagos, užimančios mažai vietos ir leidžiančios didesnį kiekį vandenilio išlaikyti kieto būvio, kol kas nesurastos.

Alternatyvių vandenilio išgavimo būdų ieškoma iki šiol. Vasaros pabaigoje Kentukio ir Luisvilio universitetų mokslininkai nustatė, jog šį elementą iš vandens galima išgauti naudojant saulės šviesą. Jų teigimu, fotokatalizė šiuo metu yra viena iš aktualiausių temų mokslo pasaulyje, o šis naujas vandenilio išgavimo būdas gali turėti nemažą įtaka chemijos, fizikos bei inžinerijos sritims.

Naudojimo būdai Raide H žymimas elementas naudojamas daugelyje cheminių procesų, tokių kaip naftos perdirbimas, amoniako gamyba, jo yra visose rūgštyse ir bazėse. Kadangi vandenilis labai degus, ypač jei sumaišomas su grynu deguonimi, jis naudojamas kaip raketų kuras. Deja, 1986m. JAV raketos „Space Shuttle Challenger“ vandenilio degalų bake atsitiktinai įsižiebus liepsnai, įvyko sprogimas, nei vienas įgulos narys neišgyveno. Avarinių situacijų, susijusių su neatsargiu ir neapgalvotu vandenilio naudojimu, būta ir anksčiau. XX a. pradžioje Vokietijoje sukonstruoti tvirti dirižabliai, pavadinti zeppelins („cepelinais“) ir naudoti žmonių bei krovinių transportavimui visoje Europoje. Didžiausias iš jų (Hinderburg), kirtęs Atlanto vandenyną 17 kartų, nesėkmingai nusileido Mančesteryje: elektros kibirkštis, uždegusi vandenilio sistemą, susprogdino „cepeliną“ bei nusinešė daugelio keleivių gyvybes. Po šio įvykio vandenilis dirižabliuose buvo pakeistas helio dujomis, naudojamomis iki šiol. Tai parodė, jog šios dujos yra pavojingos ir neatsargiai jas naudojant gali sukelti dideles nelaimes. Nepaisant to, netrukus buvo atrastas būdas panaudoti

Tema tenka kuriuo nors būdu pasigaminti. Šiuo metu pasaulyje yra dvi mokslininkų ir ekspertų stovyklos: vieni vandenilinį kurą mato kaip realią išeitį gelbstintis nuo kylančių energijos kainų, o kiti mano, jog tai neverta dėmesio fikcija“. Kol kas vandeniliu varomos transporto priemonės Alfredas Lankauskas pirkti nerekomenduoja, nes ja važiuoti būtų šešis – septynis kartus brangiau, nei naudojant standartinį benziną.

Vandenilio

peroksidas gydyme

Lietuvoje vandenilio peroksido (H2O2) terapijos tema kol kas nepopuliari. Tačiau pasaulyje dėl šio gydymo metodo vyksta didelės diskusijos: terapijos šalininkai teigia, jog tai didelis medicinos išradimas, o skeptiškai nusiteikę daktarai bei mokslininkai vandenilio peroksido vidinį vartojimą laiko pavojingu sveikatai. Daktaro David G. Williams teigimu, baltieji kraujo kūneliai, atsakingi už kovą su įvairiomis infekcijomis, gamina vandenilio peroksidą ir naudoja jį svetimkūnių naikinimui. Šis cheminis junginys dalyvauja daugelyje kitų žmogaus organizme vykstančių reakcijų ir, daktaro nuomone, yra tinkamas įvairių alergijų, bakterinių infekcijų, vėžio, išsėtinės sklerozės, širdies ir kraujagyslių, virškinimo trakto pažeidimų bei kitų sudėtingų ligų vidiniam gydymui.

Kita vertus, vandenilio peroksidas gali būti labai pavojingas žmogaus organizmui.

Stipresnės koncentracijos tirpalas gali sukelti vidinius nudegimus, vėmimą ar net mirtį, nepataisomai paveikti kraujagyslių sistemą ir sukelti nemažai kitų sveikatos sutrikimų. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) išdavė įspėjimus marketingo kompanijoms, populiarinančioms vidinį gydymą H2O2 tirpalu. 35 % stiprumo vandenilio peroksidas JAV platinamas neteisėtai, neturint FDA leidimo. Minėtos administracijos direktoriaus S. Galson teigimu, niekas nepateikė įrodymų, kad šis tirpalas yra efektyvi vidinio gydymo priemonė, o jo vartojimas gali sukelti tragiškas pasekmes.

Todėl FDA perspėja, jog kiekvienas asmuo, vis dėlto nusprendęs gydytis šiuo būdu, turėtų pasitarti su aukštos kvalifikacijos medikais. Taigi, kol išsamūs tyrimai dėl poveikio sveikatai neatlikti ir nesutampa mokslininkų nuomonės, vandenilio peroksidą geriau naudokite augalų tręšimui – 20 ml. 3% tirpalo įpilkite į 1 l. vandens, kuriuo laistote augalus.

Tolimesniam domėjimuisi: world-nuclear. org | www.hydrogenenergycenter.org | www. hydrogencarsnow.com

www.ozonas.lt

11

vandenilio energiją kariniams tikslams. Nu- metus nutraukė finansavimą vandenilinio statyta, jog vandenilį šildant labai aukštoje, kuro sistemų kūrimui, o prioritetą suteikė Saulės temperatūroje, susiformuoja helio elektra varomų ir hibridinių transporto branduoliai ir vykstant sintezei susikuria priemonių raidai, vandenilinio kuro sistemilžiniška, termobranduolinė energija. Pamas turinčių automobilių naudojimas turėnaudojus šios energijos galią, buvo išrasta tų pradėti plisti nuo 2050 m. vandenilinė, daug galingesnė už atominę, bomba. Pirmasis tokio tipo sprogmuo Vandenilinis kuras Lietuvoje sukurtas 1952 m. JAV, praėjus metams – ir Rusijoje (tuometinėje SSRS).

2007 m. spalio pabaigoje Šiaulių univerVandenilis taip pat naudojamas kaip siteto Botanikos sode pristatytas pirmasis varomoji transporto priemonių jėga. Tokių Lietuvoje sukurtas vandeniliu varomas automobilių gamyba prasidėjo 1807 m. automobilis, kurį sukonstravo Šiaulių uniNuo pirmojo vandeniliu varomo „Rivaz“ versiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas automobilio, sukurto šveicaro Francois Alfredas Lankauskas. Pasak mokslininko, Isaac de Rivaz, iki Musashi suprojektuotų pasaulyje šiuo metu spendžiama energijos „GM Electrovan“ modelių vandenilio transiš atsinaujinančių šaltinių problema, kalporto priemonių gamyba augo nepaprastai bama ir apie vandenilio, kaip ateities kuro, greitai. Los Alamos nacionalinės laboraviziją: „Atlikta nemažai įvairių laboratoritorijos (LANL) duomenims, skirtingai nei nių eksperimentų bei teorinių skaičiavimų, daugelis šiuo metu rinkoje esančių hibritačiau visuomenę labiau domina praktinis dinių ir „žaliųjų“ automobilių, vandeniliįdiegimas, todėl ir kilo idėja sukurti tokį niu kuru varomos mašinos nedaro jokio automobilį. Vandenilį šiai transporto prieneigiamo poveikio aplinkai. JAV Aplinkos monei pirkome jau pagamintą, svarbus, apsaugos agentūra tikina, jog iškastinį kurą tačiau probleminis jo kokybės kriterijus naudojančios transporto priemonės kas– švarumas. Automobilio gaminimo metu met į aplinką „išmeta“ 1,5 mlrd. šiltnamio susidūrėme su techninio pobūdžio probleefektą sukeliančių dujų (anglies dioksido ir momis, buvo sudėtinga pritaikyti ką nors monoksido, azoto oksido, mikroskopinių standartinio didelei masei, teko patiems kietųjų dalelių ir kt.), taigi perėjimas prie konstruoti bei skaičiuoti įvairius techninius vandenilį naudojančių automobilių galėtų parametrus. Nepaisant to, pagrindinį tikslą išspręsti šią problemą. Dėl šių, bei, žinoma, pasiekėme – parodėme, kad ir mūsų turiekonominių priežasčių daugelis transporto momis sąlygomis galima sukonstruoti vanpriemones gaminančių bendrovių, norėdadeniliu varomą automobiliuką“. Specialisto mos kuo efektyviau panaudoti vandenilio nuomone, vandenilinio kuro naudojimo energiją, stengiasi kurti bei integruoti perspektyvos palankios šalyse, kuriose nėra naujas vandenilio dujų vartojimo sistežiemos, kadangi vandenilinio kuro celės mas. Didžiausios problemos, su kuriomis gali dirbti tik teigiamų temperatūrų diapasusiduria kūrėjai – mažas energijos kiekis zone: „Kalifornijos ir Floridos gatvėmis jau tūrio vienete, didelis šio kuro talpų svoris ir važinėja kelios dešimtys tūkstančių tokių spaudimas jose, sudėtingos transportavimo automobilių, tačiau lietuviškų žiemų metu ir saugojimo sąlygos bei didelių investicijų jų veikimas būtų problematiškas. Kitas diporeikis. LANL specialistų teigimu, nepaidelis vandenilio trūkumas yra jo nebuvimas sant to, jog JAV vyriausybė jau prieš dvejus iškastiniame pavidale, todėl šią medžiagą

Tema

Viešojo transporto viltis – integracija Kristina SADAUSKIENĖ

Nedidelis La Rošelės miestelis Prancūzijoje garsus savo jachtų uostu, kur suplaukia turtingiausi pasaulio žmonės. Bet taip pat La Rošelė linksniuojama ir unikalia viešojo transporto sistema „Yélo“, kur viena elektroninė kortelė (bilietas) apjungia autobusus, traukinius, elektrinius automobilius, taksi ir lengvąjį traukinį. Esant tokioms galimybėms keliavimas viešuoju transportu yra daug patogesnis nei asmeniniu automobiliu. Tokia ir turi būti viešojo transporto sektoriaus ateities vizija, kad žmogui, svarstančiam atsisakyti automobilio, nereikėtų savęs ilgai įkalbinėti šiam žingsniui, dėliotis argumentų, kodėl reikia atsisakyti asmeninės transporto priemonės.

Automobilių bendruomenė Pažanga siekiama sukurti kuo didesnę žmogaus gyvenimo kokybę. Lyginant dabartį su praeitimi, kad ir prieš pusšimtį metų, galima tik stebėtis, kaip sparčiai tobulėjo technologijos ir kaip greitai jos pasklido privačiame sektoriuje. Kažkada vieno radijo imtuvo klausėsi visas kaimas – dabar plačiaekranis LED televizorius „puošia“ kas antrus namus. Kažkada automobilis buvo prabanga ir niekas nė neįsivaizdavo, kad kiekviena šeima turės po vieną, o kartais net kelis automobilius (pažiūrėkite į ankštus senos statybos daugiabučių kiemus – niekas neplanavo, kad juose nebus vietos nė praeinančiai katei, o ką kalbėti apie žai-

12

džiančius vaikus).

Automobilis yra savaime suprantamas kasdienio gyvenimo atributas ir beveik kiekvienas moksleivis baigdamas mokyklą dažniausiai jau būna išsilaikęs vairavimo egzaminą ir piniginėje išdidžiai nešiojasi vairuotojo pažymėjimą. Automobilis reikalingas nuvažiuoti į darbą, nuvežti vaikus į darželį ir mokyklą, užsukti į parduotuvę, savaitgalį galbūt ištrūkti iš miesto.

Jam sugedus ištinka asmeninė mini katastrofa. Šeimai gali trūkti pinigų elementariam pragyvenimui, tačiau jų bus rasta, DerekB nuotrauka kai reikės nusipirkti degalų savo transporto priemonei.

Galima sutikti, kad automobiliai gerokai palengvina žmogaus gyvenimą, tačiau, jei tikslas yra kokybiškas gyvenimas, tuomet tas „palengvinimas“ turi labai aiškią ir grėsmingą šešėlinę pusę. Mūsų mažuose miestuose grūdasi daugybė automobilių, kurie teršia aplinkos orą (kitame numerio tekste rasite išsamesnį aprašą, kaip jie tai daro), tais teršalais kvėpuoja ne tik tie, kurie propaguoja vaikščiojimą, bet ir patys automobilistai. Dažnai naudodamasis automobiliu žmogus labai apriboja savo judėjimą, o fizinio aktyvumo trūkumas (kartu su netinkama mityba ir rūkymu) yra vienas pagrindinių faktorių, atsakingų už rimtų ligų vystymąsi. Nejudrumas sietinas ir su

menkesne darbo kokybe (juk judant aktyviau „kvėpuoja“ smegenys). Galima paminėti ir eismo nelaimes, kuriose sužeidžiami ar nužudomi žmonės. Sąrašas tęstinis, bet jau vien iš paminėtų punktų akivaizdu, jog negalima pamiršti, kad automobilis, koks patrauklus bebūtų jo kėbulas, – yra ir pavojingas ginklas, nukreiptas į aplinkinius ir į patį save.

Individualistų įpročiai Max Grünig ir Dominic Marcellino parengtame tyrime „Trūkstama grandis darnaus transporto sektoriuje“ pabrėžiama, jog pasaulis patiria tris iššūkius, kurie yra tiesiogiai susiję su žmogaus keliavimo ir susisiekimo įpročiais, ‒ tai „klimato kaita, naftos krizė ir energetinis saugumas“.

Tame pačiame tyrime autoriai pažymi, kad žmonių ir prekių pervežimas tiek ES, tiek JAV kiekvienoje valstybėje yra atsakingas už penktadalį-trečdalį visų šalies šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Blogiausia, kad kasmet auga CO2 emisijos, generuojamos transporto sektoriaus. Žinant tuos faktus, atrodo, kad turėtų būti nesunku imtis rimtų žingsnių sustabdant tūkstančius variklių ir vienišus keliautojus automobiliais nukreipiant į autobusų ar troleibusų sustojimo aikšteles. Bet tai padaryti ne taip ir paprasta, mat pasaulyje susiformavo transporto sistemos, kuriose vyrauja priklausomybė nuo asmeninių transporto priemonių. „Priemiesčių bendruomenė“ jau gana senas reiškinys JAV, tačiau augant urbanizacijai galima ir Lietuvoje kalbėti apie priemiesčių kartą – žmones, kurie nutaria, jog logiškiau nusipirkti namą už miesto, negu butą pačiame mieste.

Tiesa, darbas dažniausiai lieka mieste, tad kasdien tenka važinėti automobiliu. Transporto tyrimo taryba (JAV) pateikia duomenis, jog nemažai energijos, nukeliaujamų mylių ir emisijų galima sutaupyti skatinant kompaktiškesnę ir mišresnės paskirties

Tema statybų plėtrą. Tai yra, jei būtų skatinamas gyvenamųjų ir komercinės paskirties patalpų kūrimas greta, darboviečių ir gyvenamosios vietos kaimynystė.

Geriau nei automobilis

Problemų kraitė Oficialiai pripažįstama, kad viešojo transporto sektorius – problemų kampelis. Tris metus vykęs „SPUTNIC“ (Miestų viešojo transporto strategijos) projektas, finansuotas Europos Komisijos, stebėjo ir analizavo ES viešojo transporto sektorių, ypatingą dėmesį skiriant centrinei ir rytų Europai. Kaip teigiama projekto apraše, viešojo transporto sektorius susiduria su

www.ozonas.lt

Tim Dorr nuotrauka

nemenkais iššūkiais, pastarieji aprėpia kon- vis dar kenčiama nuo krizės padarinių, kurencingos aplinkos būtinybę, kintančią ‒ „2010m. per metus viešuoju transportu institucinę struktūrą, menkus finansinius pasinaudojo 33,2 mln. keleivių. Šiais metais išteklius, labiau komercinės ir labiau į tikimės taip pat apie 2 proc. augimo, t.y. vartotoją orientuotos veiklos poreikį, atsipriartėsime prie 34 mln. keleivių per metus liekančią infrastruktūrą ir iš esmės prastą ir viršysime 2008m. rezultatus. Tačiau geviešojo transporto įvaizdį visuomenėje. Tai riausių – 2007 m. (34,5 mln. keleivių) laikų nemenkas sąrašas problemų, su kuriomis dar nepasieksime. Vis dar neatsigauname svarbu susidoroti norint didesnių keleivių po finansinės krizės ir išaugusių mokesčių, srautų. dėl ko teko kelti kainas ir prarasti dalį kliŠtai Taline, Estijoje, siekiant aplinką entų (PVM 2009 nuo 5 išaugo iki 21 proc.)“. tausojančių transporto rūšių pozicijų stiKita vertus, 2004 m. šiame mieste pervežta prėjimo, net trejus metus buvo tvirtinama tik 27.3 mln. keleivių. Tad galima džiaugtis, išsami rinkodaros ir visuomenės informajog nuo tada iki 2010 m. keleivių skaičius vimo kampanija, skirta tiek sprendimus išaugo net 21,2%. priimantiems asmenims, tiek plačiajai visuomenei. Kampanija pasiteisino ir keleiLėta pažanga vių srautai nustojo mažėti, taip pat pavyko paneigti klaidingas neigiamas nuostatas „SPUTNIC“ išvadose teigiama, jog keviešojo transporto sektoriaus atžvilgiu. leivinių parkų atnaujinimas yra svarbiausia Barselonoje, Ispanijoje, pagrindinis keužduotis centrinėje ir rytų Europoje. Pasteleivių vežėjas „TMB“ per porą metų įvykdė bima, jog mažai įsigyjama naujų transporto sėkmingą įvaizdžio ir rinkodaros kampanipriemonių. Pavyzdžiui, nors ES senbuvėse ją. Jos metu viešojo transporto naudojimas apie 33% viešojo transporto priemonių buvo susietas su aukštomis emocinėmis buvo pagamintos po 1990 m., naujose vertėmis. Tokia strategija pagerino viešojo sąjungos narėse tokio amžiaus transporto transporto įvaizdį visuomenės akyse, o priemonių tebuvo skaičiuojama 6%. Akimiestiečiai didžiuojasi juo naudodamiesi. vaizdu, jog seni parkai neprisideda prie Kokia situacija Lietuvoje? Palyginimui viešojo transporto populiarumo augimo buvo pasirinkti skirtinguose šalies krašvisuomenės akyse, be to, jei tinkamai netuose įsikūrę miestai – Vilnius ir Klaipėda. prižiūrimos, senos transporto priemonės Anot Vilniaus miestą aptarnaujančios sayra gana taršios. Štai Vilnių aptarnauja 226 vivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ troleibusai (22 troleibusų maršrutai) ir 259 VT eismo planavimo inžinierės Monikos autobusai (68 autobusų maršrutai). Visi jie Viskontaitės, situacija nėra labai optimisgana pagyvenę, vidutinis troleibusų amžius tiška, ‒ „per 2010 metus pagal parduotus – 18 metų, autobusų – apie 11 metų. Klaipėbilietus pervežta 183,4 mln. keleivių, iš jų doje rieda panašaus amžiaus senukai – 134 – 74,8 mln. troleibusais ir 108,6 mln. autoautobusai, kurių vidutinis amžius 16 metų. busais. Pastebima, kad kasmet vis mažėja Svarbu paminėti ir kurą, kurį degina viešobesinaudojančių troleibusais skaičius. Nuo jo transporto priemonės. Klaipėdoje iki šiol 2008 metų iki 2010 metų taip pat pastebi97% visų autobusų buvo varomi dyzelinu, o ma bendra keleivių mažėjimo tendencija“. likusioji dalis – ekologiškesnėmis gamtinėKlaipėdoje situacija panaši, pasak VšĮ „Klai- mis dujomis. G. Neniškio teigimu, nuo šių pėdos keleivinis transportas“ direktoriaus metų rugsėjo gamtinėmis dujomis važiuoGintaro Neniškio, padėtis gana stabili, bet jančių autobusų skaičius padvigubėjo, šva-

13

Automobilį žmogus renkasi dėl to, kad jis atrodo esąs patogesnė transporto priemonė nei kitos – manoma, kad jis suteikia didžiausią judėjimo laisvę, lankstumą ir yra patogiausias. Taip pat manoma, kad vairuoti automobilį yra pigu. Vis tik atlikus tyrimą Vokietijoje paaiškėjo, kad pastaroji nuomonė yra klaidinga. Suskaičiavus visas išlaidas vidutiniška kilometro kelionės kaina viešuoju transportu tesiekia vos 15 euro centų, tuo tarpu vidutinė kelionės automobiliu kaina – visi 60 euro centų.

Tyrimo „Trūkstama grandis darnaus transporto sektoriuje“ autoriai mano, kad klaidinga nuomonė vyrauja dėl to, jog vairuotojai kaip „kainą“ skaičiuoja įvairius vienkartinius mokesčius – draudimą, užsipiltų degalų kainą, bet niekada neskaičiuojama, kiek kainuoja kiekviena konkreti kelionė (jos suvokiamos kaip nemokamos, tokio mąstymo pavyzdys: „nuvažiuoti iki prekybos centro automobiliu nekainuoja nieko, o važiuojant autobusu teks pirkti bilietą“). Viešojo transporto paslaugos yra įkainuoti konkrečiais tarifais dėl to keleivis visada žino už ką moka (galimi modeliai – už tam tikrą laiką arba už konkrečią kelionę). Be to pastebima tendencija, kad kuo brangiau kainuoja automobilio išlaikymas, tuo jo savininkai daugiau juo naudojasi (manoma, kad automobilis turi „atidirbti“ į jį „dedamus“ pinigus).

Viešasis transportas susisiekimui miestuose ir tarp jų yra puiki alternatyva asmeniniams automobiliams. Intensyvus viešojo transporto naudojimas taip pat yra gera prevencijos priemonė lokalioms (transporto kamščiai, užterštas oras, visuomenės sveikatos problemos) ir globalioms (klimato kaita, naftos krizė, energetikos sektoriaus saugumas) problemoms. Viešasis transportas labiau apsimoka ir pačiam žmogui – juo keliauti pigiau, daugelis kelionių vyksta greičiau, nereikia rūpintis automobilio stovėjimu, nereikia sukti galvos dėl pačios transporto priemonės išlaikymo (remonto, draudimo t.t.).

Tema naujoviškų idėjų transportas to neužtikrins, tol negalima trūkumas. Blogiautikėtis ir staigaus populiarumo šuolio. Jau sia tai, kad labai minėta, kad viešasis transportas gali būti didelei žmonių patogesnis nei asmeninis automobilis. grupei važiavimas Miestuose, kuriuose ypač aukštos autoautobusu ar troleimobilių stovėjimo kainos, taikomi įvairūs busu atrodo esąs mokesčiai už įvažiavimą į tam tikras zonas, labai neprestižišar dažni eismo kamščiai pasirinkti viešąjį kas – manoma, kad transportą vietoj automobilio lengviau. viešuoju transportu Nieko keisto, kad Londonas ar Niujorkas naudojasi vien asogana patenkinti viešojo transporto populiacialūs asmenys, kad rumo rodikliais. Kas kita mažesni miestai. keleiviai visada suTokiais atvejais valdžios instancijos gali sispaudę, kad pats „sugudrauti“ – į vieną tinklą sujungti dviratransportas dvokia... čių, automobilių nuomą ir viešąjį transporJimauerer nuotrauka Tai tik kelios pastą (kaip padaryta teksto pradžioje minimotabos iš pakalbintų automobilistų (ir tikrai je La Rošelėje). Kalbant apie Lietuvą, deja, rinti parką siekiama ir ateityje, ‒„ateinanne tų, kurie vairuoja pačius naujausius auVilniuje po tos istorinės oranžinės dviračių čiais metais, padedant ES struktūriniams tomobilius). Nepaneigsi – kartais žmonės nelaimės dar nėra naujo dviračių tinklo fondams, planuojama įsigyti papildomai autobuse ar troleibuse susigrūda, kartais (Klaipėdoje tokio nė nebuvo). O automo11-12 naujų gamtinėmis dujomis varomų biliai?.. Sostinėje yra miesto automobilių autobusų, 2013 m. paduota paraiška dar 20- pasitaiko ir „kvapnių“ keleivių, tačiau tai nėra absoliuti viešojo transporto realybė. nuoma, jos savininkai net nurodo, kad ji 25 tokių autobusų įsigijimui“. Troleibusai iš Šiuo atveju keleivių pervežimo paslaugų „pigi“, mat automobilis parai kainuoja „tik“ esmės yra ekologiška transporto priemonė, tiekėjams derėtų gerokai pasidarbuoti, kad 99 lt. Akivaizdu, jog tai dar ne ta „miesto o štai didžioji dalis sostinės autobusų, kaip važiavimas pradėtų žadinti kiek kitokias automobilio“ koncepcija. Kaip tinkamą ir kolegos iš uostamiesčio, važiuoja dyzeliu asociacijas. Juk viešasis transportas gali pavyzdį galima paminėti Ulme, Vokietijoje, (73% autobusų varomi dyzeliu, o 27 % – kelti ne tik „skurdo“, „smarvės“, „grūsties“ dar 2008 m. pradėtą miesto automobilių gamtinėmis dujomis). nuojautas, tačiau būti siejamas ir su „moiniciatyvą „Car2go”. Tuomet 120 000 gyKalbėdami apie viešojo transporto dernumo“, „madingumo“, „dinamiškumo“, ventojų turinčiame mieste įvairiose vietose populiarinimo planus tiek Vilniaus, tiek „jaunatviškumo“ vertėmis. buvo išskaidyta 200 „Daimler“ „Smart“ Klaipėdos atstovai daugiausiai akcentavo O kol bus įveiktos savos bėdos – galima automobilių. Naudotojai turėjo registruotis infrastruktūrinius aspektus. M. Viskontaitė žvilgterėti apie ką svarsto šiek tiek toliarepaslaugos tiekėjo duomenų bazėje, kad kaip svarbiausius punktus gerinant viešojo giškesni žmonės abipus Atlanto. Mat plagautų lustą, ant savo vairuotojo pažymėtransporto paslaugų kokybę minėjo autotesniame pasaulio kontekste jau kurį laiką jimo (lustas atrakina bet kurį iš tų mieste mobilių eismo ribojimą miestų centruose, suvokiama, jog pagrindinis sėkmės rodiklis išskirstytų itin ekonomiškų automobilių). jų apmokestinimą įvažiuojant į tam tikras yra integracija. Miesto žmogui svarbu kai„car2go“ pasižymi paprasta, sąžininga kaizonas, reguliaresnės autotransporto eismo na, mobilumas, komfortas, tad kol viešasis nos struktūra: patraukli standartinė kaina kontrolės vykdymą, stebėjimą, kad „A“ – tik 24 cnt. už minutę, įskaitant visas kuro, juostomis važiuotų tik viešasis transportas paslaugų, mokesčių, draudimo, priežiūros ir taksi. Eismo planavimo inžinierė išskyrė ir t.t. išlaidas. Geriausia tai, jog automoir vieningos bei lanksčios bilietų sistemos bilio nereikia grąžinti į kažkokią nustatytą plėtrą: „laikini bilietai, bilietai „atrišti“ nuo vietą – pasinaudojus jis tiesiog paliekamas, kalendorinio mėnesio, bilietai nepriklausokur jį pasiima paslaugos operatoriai. mi nuo transporto rūšies“, taip pat ir ekoloVos paskelbus apie iniciatyvą, užsiregiškų autobusų bei mikroautobusų maršrugistravo daugiau nei 10 000 gyventojų (apie tų tinklo miesto gatvėse stiprinimą. Šį rudenį buvo paskelbti „Euro Test“ 10% vairuotojų populiacijos). Šiuo metu G. Neniškis vardindamas planus uosapklausos rezultatai. Iš tirtų 23 Europos tamiesčiui kalbėjo apie viešojo transporto miestų, pačias geriausias viešojo transporto „car2go” veikia Ulme, Hamburge, Amsterdame, Vankuveryje ir Ostine. maršrutų ir tvarkaraščių tinklo tobulinimą, paslaugas teikia Miunchenas. Pastarajame Apie miesto dviračių koncepcijas IT technologijų sudarančių sąlygas realiu esą patogus, greitas susisiekimas, aiškiai kalbėti daug nė nereikia – tokie dviračių laiku stebėti autobusų važiavimą (internetu, ir patraukliai pateikiama informacija apie parkai funkcionuoja daugelyje miestų, kaip mobiliuosiuose telefonuose) bei e-bilietų paslaugas transporto sustojimo vietose. pavyzdinius, ir jau nemažą istoriją turinsistemos (leidžiančios pasirinkti lanksčiauViešasis transportas buvo vertinamas čius, galima paminėti Paryžiaus „Velib“ ar sius bilietų tarifus) plėtrą. Tiesa, „Klaipėdos pagal kelionės laiką, informatyvumą, patokeleivinio transporto“ direktorius užsiminė gumą, kainą, darbo laiką ir artumą dviračių Kvebeko „Bixi“.

Manoma, kad dviračių ir automobilių ir apie paties viešojo transporto įvaizdžio ir automobilių stovėjimo aikštelėms. nuomos paslaugos integracija su viešuoju gerinimą, mat tikimasi pasitelkti markeApklausos duomenimis viešasis transtransportu padėtų pastarajam išsivaduoti iš tingines priemones, kurios parodys, jog portas „geras“ dar 11 miestų – Helsinkyje, jį stabdančių suvaržymų. Sujungus viską į viešasis transportas „ne studentų ir pensiVienoje, Prahoje, Hamburge, Kopenhagoje, vieną tinklą – keleiviui atsiveria nepaprasninkų transportas, o efektyvi ir ekologiška Frankfurte, Barselonoje, Leipcige, Kelne, tos mobilumo galimybės, kur kas didesnė susisiekimo priemonė“.

Romoje ir Berne. Tuo tarpu tokiuose miesjudėjimo laisvė nei vien su automobiliu, be tuose kaip Paryžius, Briuselis, Londonas, Madridas ar Varšuva jis tik „patenkinamas“. to nebereikia sukti galvos, kur „padėti“ auIntegracijos galimybės tomobilį.

Viešasis transportas pigiausias Prahoje – mėnesinis bilietas ten kainuoja tik 20 Kaip svarbios problemos kalbant apie eurų (pigiau nei Lietuvoje!), o brangiausias viešąjį transportą Lietuvoje gali būti miniTolimesniam domėjimuisi: www.car2go.

Londone. mas prastas įvaizdis, sena transporto bazė, com

Geriausias transportas – Miunchene

14

Tema

miestų transformacijos:

transporto efektyVumo ir gyVenimo kokybės paieškos Vita SURDOKAITĖ

Anot pasirinkusiųjų gyventi mieste, o ne kaime, gyvenimas mieste, tiksliau didmiestyje, turi tam tikrų pliusų – karjeros galimybės, aktyvus kultūrinis gyvenimas, draugai, aktyvesnio ir įdomesnio laisvalaikio galimybės. Miestai nuo žemės paviršiaus niekur neišnyks ir todėl svaičioti apie Babilono griūtį nereikėtų. Tačiau, ką daryti, kad keistųsi ir gerėtų gyvenimo mieste kokybė? Kaip jau egzistuojantį, šimtus metų lipdytą, organizmą priversti gyventi pagal kitokius principus? Kalbant apie žalesnį miesto transportą ir judėjimą iš taško A į tašką B, labai svarbu nepersistengti ir turėti apgalvotą strategiją ir, žinoma, niekada nepamiršti pasidairyti į kitus, sėkmingų miestų pavyzdžius.

Didelės judėjimo mieste galimybės ir aukštas viešojo transporto išvystymo lygis yra kiekvieno sėkmingo miesto požymis.

Statant naujus miestus arba gyvenamuosius rajonus galima protingai ir efektyviai išspręsti judėjimo teritorijoje problemas. Vienas geriausių tokio planavimo pavyzdžių yra jau ne kartą minėtas šalia Abu Dabio (JAE) kuriamas inovatyvus Masdaro miestas. Jame gatvės ir pats miestas suplanuotas taip, kad gyventojai artimesniam tikslui pasiekti rinktųsi dviračius arba kelionę pėsčiomis, o tolimesnėms distancijoms būtų patogiau naudotis viešuoju transportu – į Abu Dabį važiuosiančiu traukiniu ar metro, elektriniais autobusais ir elektriniais taksi.

Planuojama, kad dauguma asmeninių elektromobilių bus laikoma specialiuose garažuose už miesto ribų,tačiau juos bus ypač patogu pasiekti iš bet kurios miesto vietos naudojantis viešuoju transportu.

Niujorko transformacija Niujorko meras Michaelas Bloombergas aktyviai pasisakantis už CO2 emisijų mažinimą, viešojo transporto plėtrą ir populiarinimą bei aukštesnę didmiesčių gyventojų gyvenimo kokybę, rodos, kuo puikiausiai sugeba įgyvendinti naująjį Niujorko plėtros planą „Plan NYC: A Greener, Greater New York“ (vert. „Žalesnis, puikesnis Niujorkas“).

Keletas pagrindinių Niujorko veido keitime naudojamų strategijų, kurios duo-

www.ozonas.lt

da akivaizdžius rezultatus: • Apsaugotų (atskirtų) dviračių takų įrengimas visų pirma apsaugo dviratininkus nuo automobilių, tuo pačiu pėstieji apsaugomi nuo dviratininkų. Visi eismo dalyviai jaučiasi saugesni, dėl šios priežasties didėja dviratininkų gretos. Įrengiama vis daugiau dviračiams skirtų stovėjimo aikštelių prie biurų, prekybos centrų, kavinių ir kitose viešose vietose. Taip pat ketinama įdiegti „bike-share“ programą, tai dviračių nuomos punktai, populiarūs daugelyje dviračių kultūra pasižyminčių miestų.

Niujorko planuose numatyta iki 2012 metų padvigubinti 2007 metų dviratininkų skaičių, o iki 2017 jį tikimasi patrigubinti.

• Kitas svarbus žingsnis yra pėsčiųjų zonų plėtra. Niujorke platinami šaligatviai, kai kur atsiranda nauji šaligatviai, kur anksčiau buvo kelių eismo juostų gatvė.

Taip skatinama daugiau vaikščioti ir ,jei įmanoma, rinktis viešąjį transportą vietoj asmeninio automobilio.

• Kadangi Niujorko valdžios tikslas sumažinti automobilių skaičių mieste ir pagerinti oro bei miestiečių gyvenimo kokybę, nebestebina gana drastiškas ir tikrai ne vieną vairuotoją turėjęs papiktinti sprendimas daugumą antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių paversti tiesiog gražiomis viešosiomis erdvėmis su suoliukais, lauko kavinėmis, pievelėmis ir gėlėmis. Šis „NYC Plaza“ vadinamas projektas siekia, kad kiekvienas miesto gyventojas iš savo namų ar biuro per 10 minučių pėsčiomis galėtų

pasiekti kokybišką atvirą žalią miesto erdvę.

Sėkmingas Vienos pavyzdys Visiško mobilumo indeksas (ang. Complete Mobility Index) matuoja ir vertina miestų transporto efektyvumą, tvarumą ir orientaciją į vartotoją, t.y. miesto gyventoją.

Viena pastaruosius keletą metų yra tarp pirmaujančių miestų pagal šį indeksą (ją lenkia tik Ciurikas ir Miunchenas). Šiame mieste lengva ir patogu planuoti kelionę, bei susimokėti už transportą, informacija apie maršrutus ir tvarkaraščius pasiekiama internetu, mobiliuoju telefonu ar stenduose mieste. Kelionė oro transportu, susisiekimas su oro uostu viešuoju transportu bei galimybė skristi į vietinius ir svarbiausius tarptautinius oro uostus taip pat įeina į šio indekso apskaičiavimo logiką. Kitas svarbus rodiklis – nelaimingi atsitikimai kelyje, pagal kurį Viena įvertinta kaip labai žemą avaringumą turintis miestas. Kelių infrastruktūra mieste įvertinta aukščiausiu balu.

Visų svarbiausia būti orientuotam į vartotoją ir, rodos, Vienai šį sudėtingą uždavinį spręsti sekasi visai neblogai – miesto viešuoju transportu naudotis paprasta ir patogu, dviračiais važinėti saugu, be to miesto transporto sistemoje naudojami inovatyvūs sprendimai, kurie taupo energiją ir mažiau teršia aplinką. Anot „Siemens“ atstovų inicijavusių CMI tyrimą, Vienai tokių rezultatų pavyko pasiekti ilgai ir kruopščiai planuojant miesto transporto ir mobilumo schemas, bei stengiantis užbėgti įvykiams ir potencialioms problemoms už akių, o

15

Protingas planavimas

Tema

6.

7.

8.

9.

Mikael Colville-Andersen nuotrauka

ne trumparegiškai siekiant išspręsti taip vadinamas „karštas“ problemas. Vienos transporto sistema, nors ir netobula, tačiau gali tapti puikiu pavyzdžiu, kaip palaipsniui planuojant ir investuojant per keletą dešimtmečių galima pasiekti puikių rezultatų.

Kopenhagos programa Dažnai ūkanotos ir lietingos Kopenhagos žavesys glūdi gyvybingose jos gatvėse ir šurmulingose viešosiose erdvėse. Šiandieninė Kopenhaga tokia, kokia yra netapo per vieną dieną, kiekvienas pokytis buvo apskaičiuotas ir pasvertas. Danijos sostinės virsmas į pėsčiųjų ir dviratininkų miestą tikriausiai prasidėjo, kai prieš 50 metų pagrindinė miesto gatvė buvo paversta į pėsčiųjų gatvę, o po to sekė daug mažų ir gerai apgalvotų miesto architektų ir strategų žingsnių, kurie pavertė šį miestą tikru dviratininkų ir pėsčiųjų rojumi. Planuotojai ir architektai tvirtina, kad jie ilgai stebėjo ir tyrinėjo miesto gyventojus ir tik po tokių tyrimų sprendė, kokių veiksmų imtis ir kaip tinkamai išnaudoti miesto erdves ir paversti jas keletą kartų gyvybingesnėmis nei iki tol.

Ką daryti, kad mūsų miestai būtų gyvybingi ir draugiški aplinkai bei gyventojams?

Geroji Kopenhagos patirtis atsispindi šioje programoje: 1. Atiduoti gatves pėstiesiems. 1962 metais Kopenhagos pagrindinėje Strøget gatvėje buvo uždraustas automobilių eismas, po kiek laiko prie šios pėsčiųjų gatvės buvo prijungtos mažesnės gatvelės, kuriose automobilių eismas irgi buvo uždraustas arba suteikta pir-

16

menybė dviratininkams ir pėstiesiems, t.y. automobiliais važiuoti leidžiama tik labai lėtai ir atsargiai.

2. Palaipsniui mažinti automobilių eismą ir parkavimo vietų skaičių centre. Sumažinus automobilių stovėjimo vietų skaičių keletu procentų per metus, galima gana ženkliai sumažinti įvažiuojančiųjų į centrą skaičių. Kopenhagoje per dešimtmetį buvo panaikinta apie 600 parkavimo vietų.

3. Paversti automobilių stovėjimo aikšteles į viešąsias erdves. Štai taip atsiranda nauji skverai, sodai, gėlynai, gyvybingos aikštės su kavinukėmis ir ledų vežimėliais ten, kur anksčiau būdavo paliekami automobiliai.

4. Gerbkite žmones, kurie vaikšto miesto gatvėmis. Vaikščioti po miestą turi būti malonu, todėl labai svarbi tinkama gatvių priežiūra, apšvietimas, pakankamas šiuklšliadėžių kiekis, suoliukai ir kitos platformos ant kurių būtų galima prisėsti ir pailsėti ar tiesiog pasigrožėti miesto vaizdais.

5. Apgyvendinkite centrą. Miesto centre turėtų kurtis ne tik nauji biurai ir parduotuvės ar kavinės, ten turėtų gyventi žmonės, kurių langų šviesa vėliais vakarais suteiktų dar daugiau jaukumo ir saugumo tiems, kurie

vaikštinėja gatvėmis. Gyventi miesto centre turi būti patogu ir saugu.

Rūpinkitės studentais ir drąsinkite juos rinktis alternatyvų transportą. Studentai važiuojantys į paskaitas dviračiais ir per pertraukas ar po paskaitų besisukiojantys miesto centre suteikia jam gyvybingumo.

Pritaikykite miestą prie besikeičiančių metų laikų. Vasarą lauko kavinės ir ledų vežimaičiai tampa traukos centrais, žiemą galima sugalvoti kitokių pramogų – čiuožinėjimo aikštelės, šildomi suoliukai, dujiniai šildytuvai paverčia miesto centrą puikia vieta praleisti šaltą žiemos popietę.

Skatinkite dviračių naudojimą. Naujų dviračių takų ir linijų bei pervažų įrengimas, naujos dviračių stovėjimo aikštelės, socialinė reklama ir teigiamas dviratininko įvaizdis daro stebuklus.

Dviračiai turi būti prieinami kiekvienam. Nebrangios dviračių nuomos užtikrinimas ir patogus dviračių nuomos punktų išdėstymas leidžia šia transporto priemone naudotis visiems norintiems tada, kada reikia.

Ką galime pritaikyti mūsų miestams?

• • • • • • • •

•

Atiduoti centrines gatves pėstiesiems.

Mažinti ir branginti stovėjimo vietas centre.

Apmokestinti įvažiavimą į centrą.

Automobilių stovėjimo aikšteles versti viešosiomis erdvėmis.

Pritaikyti gatves pėstiesiems ir dviratininkams.

Skatinti dviračių kultūrą.

Užtikrinti galimybę nebrangiai išsinuomoti dviratį mieste.

Skatinti viešojo transporto naudojimą (viešuoju transportu naudotis turi būti pigiau ir greičiau nei nuosavu automobiliu).

Kokybiškai teikti informaciją apie transporto galimybes, maršrutus, naujus dviračių takus mieste.

Aplinka Specialus priedas

Ypatinga teršėjų rūšis – sunkvežimiai Karolina LIUTAITĖ

Tom Olliver nuotrauka

Kuro efektyvumas yra tiesiogiai susijęs su išmetamų CO2 dujų kiekiu. Asociacijos Transportas ir aplinka duomenimis, per pastaruosius 15 metų vidutinis sunkvežimio degalų naudojimo efektyvumas nė kiek nepagerėjo. Jau minėta, kad standartinio sunkvežimio degalų bakas yra 800-1000 litrų talpos, pavyzdžiui, vidutinis naujas puspriekabės vilkikas 100 kilometrų gali „suryti“ apie 25 litrus degalų. Jei senas – dar daugiau. Mūsų keliais kursuoja gana senos šio kalibro transporto priemonės.

2009 m. olandų konsultacinės kompanijos „CE Delft“ atliktoje sunkvežimių transporto analizėje „Ar sunkvežimiai atiduoda savo duoklę?“ („Are trucks taking their toll?“) skaičiuojama, jog sunkvežimiai ES yra atsakingi už 20% transporto kamščių (nepaisant to, kad jie sudaro tik 3% kelių transporto). Sunkvežimiai taip pat „suryja“ apie 26% kuro, o iki 2030 m. šis skaičius gali pakilti iki 30%.

Kalbant apie CO2 emisijas – ir čia šios transporto priemonės pasižymi, mat ES keliuose sunkvežimiai yra atsakingi už 25% pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Analizėje spėjama, jog iki

www.ozonas.lt

2030 m. CO2 emisijos gali pakilti net iki 54%.

Sunkvežimiai „maitinasi“ dyzeliu, kuris yra taršiausias iš visų kuro rūšių, mat jam degant išsiskiria daugiausiai toksinių medžiagų – itin pavojingų kancerogeniškų suodžių, azoto oksido. Organizacijos Švaraus oro viltis duomenimis, JAV apie 50 000 žmonių dėl kietųjų dalelių, esančių dyzelino suodžiuose, miršta per anksti.

Ar sunkvežimiai gali būti „žalesni“?

Gali, ta pati organizacija teigia, kad jie gali būti net 90 procentų švaresni. Tačiau dažnai pritrūksta vairuotojų geranoriškumo.

Pavyzdžiui, sunkvežimiuose įmontuoti oksidacijos katalizatoriai, kurie sulaiko teršalus, turi savybę šiek tiek apsunkinti sunkvežimio darbą, jis sulėtėja ir reikalauja daugiau degalų. Tad vairuotojai susipaprastina gyvenimą išimdami katalizatorius, dėl akių palikdami tik apvalkalą.

Gal dera keisti kurą? Kol kas pagrindinė alternatyva yra gamtinės dujos, mat pastarosios, nors ir iškastinis kuras, degdamos išskiria 30 procentų mažiau teršalų. Be to jos pigesnės nei dyzelis. Elektrinių sunkvežimių teks palaukti – tokio svorio transpor-

to priemonėms reikės itin galingų baterijų.

Verta paminėti, kad sunkvežimiai yra ženklinami pagal savo taršumą. Jie vertinami ekologiniu standartu (šiuo metu aukščiausias „euro 6”), kuris nurodo angliavandenilių, anglies monoksido, kietųjų dalelių emisijų kiekius. Aišku, naujesni sunkvežimiai pasižymi ir aukštesnio numerio standartu.

Pavyzdžiui, Vokietijos keliuose sparčiai daugėja ekologiškesnių sunkvežimių. Per pirmąjį šių metų pusmetį iš mokamomis automagistralėmis važiavusių sunkvežimių apie 67 procentai atitiko „euro 5” arba dar aukštesnius EEV standarto reikalavimus (pernai tokių sunkvežimių skaičius tokiu metu siekė 57 proc.). Kuo aukštesnis standartas – tuo mažesni mokesčiai. Toje pat Vokietijoje jau kurį laiką ir valstybė palaiko ekologiškesnio sunkiojo transporto atsiradimą – skiriamos nemažos paramos tiems, kurie perka ekologišką transporto priemonę.

Tolimesniam domėjimuisi: www.transportenvironment.org

17

Lietuvos statistikos departamento duomenimis šalyje yra 1 691 855 lengvųjų automobilių, 113 113 krovininių automobilių ir 20 808 puspriekabiai vilkikai. Lengvųjų automobilių yra 12,6 karto daugiau, bet dėl to negalima teigti, jog jie ir yra pagrindinė transporto sektoriaus problema. Nuolat linksniuojant automobilius sunkusis transportas lieka nuošaliau. Nors kalbant apie ekologiją jam derėtų skirti ypatingą dėmesį. Juk vidutinio lengvojo automobilio bakas talpina apie 60 litrų kuro, o standartinio sunkvežimio apie 800-1000 litrų. Šių transporto priemonių naudojimo intensyvumas taip pat skirtingas – automobilis dažniausiai juda kelias trumpas distancijas, o sunkvežimis paprastai „atidirba“ standartinę darbo dieną, jei ne daugiau.

Misija - VEIKTI!

Aplinkos

inžinerijos institutas

(APINI)

Specialus priedas Veiklos tipas: mokslinių tyrimų institutas.

mosi ir aplinkos apsaugos.

Įsikūrė: 1991 m.

Veiklos kryptys: Švaresnė gamyba | Ekologinis projektavimas | Būvio ciklo įvertinimas | Poveikio aplinkai vertinimas | Paviršinių vandenų kokybės reguliavimas | Cheminių medžiagų rizikos valdymas | Integruotos aplinkos ir vadybos sistemos | Atliekų prevencija ir tvarkymas | Magistrantūros studijų programa „Aplinkos apsaugos vadyba ir švaresnė gamyba“.

Būstinė: Kaune + filialas Vilniuje.

Vadovauja: direktorius prof. habil. dr. Jurgis Kazimieras Staniškis.

Misija: Subalansuota pramonės plėtra; padėti verslui šiuolaikiškomis priemonėmis gerinti aplinkos apsaugos veiksmingumą, išvengti konflikto tarp ekonominio vysty-

Išsamiau: www.apini.lt

Gintarė JONUŠAUSKAITĖ

Taip dažnai girdžiu: „Ekologija, darni plėtra yra labai gražu, tačiau Lietuvoje niekas nieko su tuo nedaro, verslui tai nerūpi, ir ką su ja čia nuveiksi?“ Šįkart noriu įkišti pagalį į ratus šiam įsivyravusiam mitui, pristatydama KTU Aplinkos inžinerijos institutą, kuris ieško ir diegia švaresnės gamybos sprendimus Lietuvos ir pasaulio pramonėje jau 20 metų. Žinomi pasaulyje, negirdėti tipiniam eko-fanui Lietuvoje – taip tų brangesnis, bet kokybiškesnis jų pakaitalas – tačiau ar perkantys galima apibendrinti APINI situaciją. Tačiau institutas yra pasižyžaliavas apie tai pagalvojo? mėjęs pasaulio akademinėje bendruomenėje, leidžia savo akademiInstitutas dirba su pagrindinėmis Lietuvos pramonės įmonėnį žurnalą „Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba“, bendradarbiauja mis nuo 1993m. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuva su tarptautinėmis aplinkosaugos organizacijomis, institutais ir sulaukė daug užsienio paramos švaresnės gamybos diegimui ir ne tik. UNEP yra samdę APINI įgyvendinant švaresnės gamybos beveik visos didžiosios pramonės įmonės dalyvavo APINI švaresprojektus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, taip pat institutas dirba nės gamybos programose. Šie mokymai vėliau generavo idėjas ir su UNIDO, dalyvauja Lietuvos nacionalinės pažangos strategijos projektus įmonių gamybos taršos mažinimui, kurių nemaža dalis formavime ir daugelyje kitų veiklų. dienos šviesą. Ne paslaptis, paskutinioji krizė nuslopino verslo Pagrindinė instituto darbo kryptis – ieškoti galimybių suaktyvumą domėtis veiklos alternatyvomis. Pasak dr. Ž. Stasiškiemažinti pramonės poveikį aplinkai kiekviename žingsnyje: nuo nės, atėjus krizei atsiskleidžia verslininko toliaregiškumas: vieni žaliavų gavybos, gamybos procesų iki produkto vartojimo ir atliepasirenka „stručio sindromą“ – sutelkti jėgas, nebandyti nieko kų šalinimo (žr. tetrapako istoriją). Atkreipkite dėmesį į terminą naujo ir tik išgyventi; kiti kaip tik panaudoja laisvą nuo augimo „švaresnė“, ne „švari“ ar „ekologiška“: šis terminas nurodo kryptį, o lenktynių laiką inovatyvių ir konkurencingų sprendimų ieškojimui. ne konkretų pageidautiną aplinkos taršos lygį, nes juk, kol gamybai Deja, pastarųjų mažiau. naudojama nors kiek resursų, visada yra galimybių inovuoti ir poveikį aplinkai sumažinti dar labiau.

Ekologinis projektavimas Švaresnė gamyba apima visas likusias instituto veiklos kryptis.

Daugelis įmonių pradeda nuo savo gamybos procesų optimizaviKai švaresnėj gamyboj imi keisti medžiagas – jau pradedi mo, tam gali būti reikalinga vandens kokybės, cheminių medžiagų ekologinį produkto projektavimą. Tačiau galbūt neverta keisti tik rizikos ir kitų veiksnių poveikio aplinkai analizė. Čia įsiterpia ir vienos medžiagos, gal, įsigilinus į procesą ir pakeitus antrą medžiaprodukto būvio ciklo vertinimas (angl. Life-Cycle Assessment), kai gą, paaiškės, kad pirmoji apskritai nebūtina? Štai čia ir atsiveria analizuojama ne tik produkto gamybos stadija, bet ir jo žaliavų nematyti produkto dizaino horizontai. gavyba bei transportavimas, produkto vartojimo etapas ir atliekų Ekologinis projektavimas vis labiau populiarėja ir Lietuvoje. Jo šalinimas. Siekiant ryškesnių pokyčių, gali pasirodyti verta kurti tikslas – sukurti tokį produktą, kuris turėtų vartotojui reikalingas naują produkto dizainą – tai ekologinis produkto projektavimas, funkcijas su mažiausiu neigiamu poveikiu aplinkai per visą savo galintis suteikti konkurencinį pranašumą, tuo pačiu minimalizuo- „gyvenimo“ ciklą. Todėl tai neatsiejama nuo produkto būvio ciklo jant poveikį aplinkai. vertinimo. Tačiau vartotojas yra svarbus ekologinio dizaino veiksnys, mat produktas, kuris sandėliuojamas, o ne perkamas – negali būti laikomas ekologišku!

Aplinkosauga apsimoka!

Produkto būvio ciklo (PBC) vertinimas dažnai gali pateikti Švaresni gamybos procesai – tai ne tik socialiai atsakingas vers- siurprizų, kas ir kiek prisideda prie ekologiško gyvenimo būdo.

Pavyzdžiui, jūs esate prisiekęs ekologas, todėl perkate tik ekololo požiūris į aplinką ir visuomenę, bet ir mažesni gamybos kaštai. giškos medvilnės (žinoma, sertifikuotos) drabužius. Jie brangūs, Kuo mažiau resursų, chemikalų ar energijos naudojate, tuo mažiau todėl perkate kur kas mažiau, daugiau dėvite tuos pačius, dažniau išlaidų! Pasak vienos iš APINI darbuotojų dr.Žanetos Stasiškienės, skalbiate. O ar žinote, kad PBC vertinimas yra parodęs, jog tipinio labai dažnai verslas neanalizuoja savo veiklos kaštų atskirų promedvilninio drabužio gamybos etapas sudaro 35% viso jo „gyveniduktų ir jų gamybos procesų lygiu, o tai gali maskuoti galimybes mo“ poveikio aplinkai, tuo tarpu produkto priežiūra, t.y. skalbimas, taršos ir produkto savikainos sumažinimui. „Ko nematuoji, to ne‒ pagrindinis aplinkos veiksnys, sudarantis 65% poveikio aplinkai? gali valdyti“, – toks yra APINI devizas.

Tuomet kyla klausimas – ar ne geriau pirkti paprastus marškinėlius Pradėdami dirbti su įmone APINI ekspertai pirmiausia apir taupyti efektyviai skalbyklei bei priemonėms, skalbiančioms iki skaičiuoja atskirų produktų medžiagų ir energijos sunaudojimą 20°C temperatūroj (tokių jau yra!)? kiekviename gamybos žingsnyje ir identifikuoja „karštus“ taršos Ekologinis produkto projektavimas yra parankiausias verslui, taškus, kuriems reikia ieškoti sprendimų. Aplinkosaugos kaštai – kai didžioji produkto poveikio aplinkai dalis yra gamybos stadijoje, tai daugiau nei taršos mokesčiai, kaip verslas yra įpratęs manyti. pvz.: užrašų knygutė, – tada poveikio mažinimas iš karto generuoPavyzdžiui, pasirinktos pigesnės žaliavos gali pasirodyti atnešančios daugiau kaštų jų panaudojime ir atliekų tvarkyme, negu atneš- ja kaštų taupymą. Kai poveikis aplinkai mažinamas vartojimo sta-

18

Kas ką veikia Lietuvoje? Pažinkime, bendraukime, bendradarbiaukime ir kurkime kartu!“

Misija - VEIKTI! Specialus priedas

dijoje, verslas turi aiškiai išdėstyti produkto privalumus vartotojui, kad gautų naudos iš papildomų pardavimų. Vartotojo švietimas ir įpročių keitimas yra svarbi tokių ekologiškų produktų sėkmės dalis, pavyzdžiui, minėti 20°C skalbimo milteliai kol kas Europoje neprigijo (tiesa, dar nėra ir tam pritaikytų skalbimo programų).

Galimybės verslui APINI dalyvauja daugelyje su aplinkosauga susijusių ES projektų, kaip Lietuvos ekspertai, tarp jų: SPIN inovacijų projektai, REACH cheminių medžiagų reglamento projektai, LIFE+ investiciniai projektai ir kt. Verslo įmonės, norinčios dalyvauti minėtuose projektuose, turi žinoti savo veiklos procesus ir jų poveikį aplinkai, turėti idėjų apie aplinkai palankius veiklos pokyčius. Tokiam pasiruošimui APINI teikia aplinkos inžinerijos mokymus, diegia aplinkos vadybos sistemas ir t.t. Dažnai jie patys ieško įmonių, galinčių dalyvauti darnios plėtros projektuose, tačiau iniciatyva iš verslo pusės visada laukiama.

Karčios šaknys eko-entuziastams Nežinau, ar gali būti karčios darnios plėtros mokslo šaknys, tačiau Lietuvoje yra galimybė įgyti šių žinių. Jau devinta magistrantų karta studijuoja APINI magistro programoje „Aplinkos apsaugos vadyba ir švarioji gamyba“. Tai 2 metų programa, parengta bendradarbiaujant Baltijos jūros regiono technikos universitetams.

Studentai supažindindami su naujausiais darnios plėtros principais ir idėjomis bei integruotais aplinkos apsaugos problemų sprendimų būdais. Taip pat studentai vykdo praktinius projektus Lietuvos pramonės įmonėse, ieškodami švaresnės gamybos sprendimų.

Maloni detalė – didžioji dalis šio magistro vietų yra valstybės finansuojamos.

APINI žmonės ir vizijos

Antras tetrapako gyvenimas APINI indėlį į švaresnės pramonės formavimą iliustruoja jų pasiūlytas sprendimas tetrapako pakuotės pernaudojimui.

Tetrapakas – viena populiariausių pakuočių gėrimams: ji patvari, lengva ir patogi. Neveltui jos srautas Europoje kasmet didėja po 6-8%, taigi turime augantį poreikį ją perdirbti. Deja, tetrapako perdirbimas nėra labai paprasta užduotis. Daug kam kyla abejonių, į kurį konteinerį reikia jį mesti: į popierių ar į plastmasę? Tetrapako pakuotę sudaro kelių medžiagų sluoksniai: 75% popieriaus, 20% plastiko ir 5% aliuminio. Beje, Lietuvos atliekų tvarkymo įmonės tetrapaką dažniausiai siūlo mesti prie plastiko, tačiau vėliau šios pakuotės vis tiek atskiriamos ir vežamos perdirbti atskirai.

Yra keli tetrapako „gyvenimo“ scenarijai. Blogiausias iš jų – nerūšiuotas tetrapakas patenka į sąvartyną ir ten dūlėja kelis šimtus metų, o tokie vertingi ir neatsinaujinantys ištekliai kaip aliuminis ir plastikas liks ten, kol mūsų vaikų vaikai susipras „kasinėti” protėvių sąvartynus. Mažesnė blogybė – jei tetrapako pakuotė pereina smulkinimo ir išplaušinimo procesus, kai atskiriamas popierius perdirbimui, tačiau tuomet aliuminis ir plastikas tampa atliekomis.

Norint atskirti aliuminį nuo plastiko reikalingos investicijos specialiai įrangai, kuria galima atskirti aliuminį ir išgauti parafiną, tačiau toks procesas yra gana brangus ir reikalauja daug energijos.

APINI specialistai pateikė dar vieną tetrapako perdirbimo galimybę – aliuminio nuo plastiko neatskirti, o juos sulydyti ir pagaminti patvarią stogų dangą (nieko sau!). Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, būvio ciklo analizė parodė, jog ši gaminio panaudojimo alternatyva yra patraukliausia iš visų minėtų, tiek ekologiniu, tiek ekonominiu aspektu: jos procesuose sunaudojama mažiau energijos, atgaunama pakankamai daug resursų, ir ji atsiperka greičiau, nes pagaminta stogų danga yra konkurencinga savo rinkoje. Ši studija buvo atlikta Europos Sąjungos SPIN projekto rėmuose, bendradarbiaujant su viena iš Lietuvos įmonių, kuri galbūt ateityje šią eko-stogų idėją materializuos.

19

„APINI žmonės – tai „darnios plėtros maniakai“, ‒ pasakojo dr. Ž. Stasiškienė. ‒ Jie dega tomis idėjomis ir noru keisti, ne tik kalbėti, bet ir daryti. Štai jų instituto patalpos jau yra paskelbtos Žaliaisiais KTU rūmais: ten yra informaciniai stendai, rūšiavimo konteineriai, daryti projektų vertinimai dėl atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimo, ir vyksta nuolatinė komunikacija su studentais, KTU administracija, ir ūkiniu personalu, apie tai, kas ir kodėl svarbu“.

Labiausiai APINI norėtų, kad darnios plėtros principai Lietuvoje būtų visų racionaliai suprasti ir vertinami šalia ekonominių ir kitų argumentų. Kad pamirštume tą atsibodusį pasakymą „Kas

iš to, jei aš dirbsiu švariau, o daugelis vis tiek – ne“. Reikia pradėti nuo savęs, nuo žmogaus vertybių, nes juk galiausiai žmogus priima įstatymus, kuria verslo plėtros strategijas, balsuoja pinigine, išmeta šiukšles. Lietuvoje jau yra dalis žmonių, kuriuos ekologija „veža“: jie jaučiasi gerai rinkdamiesi dviratį, LED lemputę ar spalvotus konteinerius vien dėl to, kad žino, kodėl taip geriau. Būtina pasinaudoti šia entuziazmo energija ir įtvirtinti tokias vertybes politikoje, pramonėje,viešajame sektoriuje ir plačioje visuomenėje.

MadAboutCows nuotrauka

www.ozonas.lt

Ntr23 nuotrauka

Gyvenimas Specialus priedas

Taupus gyvenimas – vartai į kūrybiškumą

Giedre KISIELĖ Ar gyventi taupiai reiškia kaskart skaičiuoti kiekvieną centą? Ar taupant reikia nuolat sau kažko neleisti? Anaiptol. Visuomenėje vyrauja gana stiprus stereotipas, kad taupyti, reiškia atsisakyti, tačiau taip tikrai nėra. Taupų gyvenimą labiau vertėtų sieti su įžvalgumu, apdairumu ir tikrųjų savo poreikių žinojimu.

Taupų gyvenimą lengva suprasti įsivaizduojant paprastą tiesę. Kuo taupiau gyvename, tuo ilgesnę tiesę galima nubrėžti naudojant tą pačią pinigų sumą. Taigi, jei turite šimtą litų, juos galima „ištiesti“ dienos arba savaitės ilgio tiesėje. Tiesės ilgėja atliekant paprastą veiksmą – nuolat savęs klausiant, ar daiktas, kurį ruošiatės pirkti, yra išties reikalingas. Jei jis išties reikalingas, tada verta išsiaiškinti, ar tas daiktas reikalingas dabar? Klausiant ir atsakant į klausimus svarbiausia laikytis objektyvumo. Noras pirkti dažniausiai turi ypatingos galios pakreipti sąmonę į savo pusę. Dažniausiai

stovint prie naujos vasarinių batų poros atrodo, kad net ir artėjant žiemai tokius batus įsigyti verta. Juk dabar ir nuolaida, o dar ir kitais metai nereikės sukti galvos. Tačiau atsakydami objektyviai ilgainiui pradėsite suprasti ne tik, ką reikia įsigyti, bet kai ką daug svarbiau – ko nereikia pirkti.

Taupymas išlaisvina kūrybiškumą Bene pagrindinis taupaus gyvenimo elementas yra išlavintas kūrybiškumas.

Jei šio elemento taupyme trūksta, tada jis tikrai gali tapti tiesiog draudimu ką nors

turėti. Kasdien susiduriame su situacijomis, kurios reikalauja tam tikrų sprendimų.

Pavyzdžiui, ar smulkius buitinius nesklandumus tvarkyti patiems, ar verčiau sumokėti už darbą ir nesukti sau galvos? Gerai pagalvojus, kone kasdien galima sulaukti galimybės išmokti kažko naujo. Sugedo vandens čiaupas vonioje? Galbūt dabar pats laikas pasidomėti, kaip jį sutaisyti. Tai tikrai neturėtų būti sudėtinga, o bet koks santechnikas už darbą reikalaus tiek pat, kiek ir sudėtingesniais atvejais. Gali atrodyti stebėtinai keista, tačiau dabar galima savarankiškai sutaisyti beveik viską. Prieš

Dance Trax nuotrauka

20

Gyvenimas Specialus priedas kad įgyjama to, ko už pinigus nepavyktų nusipirkti. Lygiai taip pat paįvairinti galima ir kelionę į darbą, keliones į užsienį, laisvalaikį ir dar daug kitų dalykų. Iš tiesų viskas gana paprasta ir kone visur galima įžvelgi, kad mažiau yra daugiau ir atvirkščiai. Kuo ilgiau gaminate valgį, tuo mažiau pinigų išleidžiate, tuo daugiau gerų įspūdžių pasisemiate ir tuo ilgiau bendraujate. O jei pramogaujate neišleisdami daug pinigų, tai dažniausiai gerai laiką leidžiate ilgiau ir linksmiau. Tereikia atidaryti duris fantazijai.

Taupumo pagrindas – biudžetas

kelerius metus sunku buvo įsivaizduoti, kad mobiliųjų telefonų gedimus šalinti galėtume namuose. Dabar tai – realybė, o pinigų sutaupoma ne tiek ir mažai. Be to, pasiryžę kažką pasidaryti patys nesame palikti vieni – internete gausu mokomųjų tekstų ir filmukų, kuriuose principu žingsnis po žingsnio paaiškinama tiek kaip susikalti lentyną, tiek kaip susimontuoti vėjo elektrinę.

Kaip pradėti Pradėti taupyti galima įvairiais būdais.

Kad ir koks būdas bus pasirinktas, svarbiausias ir esminis žingsnis yra pats pasiryžimas taupyti. Iš pradžių galima nustatyti periodą, per kurį bus galima aiškiau suvokti, ko norite iš taupymo. Galite pradėti nuo savaitės arba nuo mėnesio, jei norite pamatyti, kaip taupymas veikia ilgesnį laikotarpį.

Lengviausia pradėti taupyti perkant maisto produktus. Visų pirma verta įprasti atkreipti dėmesį į kainas. Daug kam tai gali pasirodyti absurdiškas patarimas, tačiau ar tikrai dabar paklausti galėtumėte pasakyti, kur nusipirkti pigiausių agurkų? O kur geriausias kainos ir kokybės santykis? Atsakymų į šiuos klausimus galima ir nežinoti, jei maisto produktų pirkimu užsiimama ne taip ir dažnai. Laiko taupymo sumetimais neretai pietaujama kavinėse ar užkandinėse. Čia vėl galima užduoti klausimą: ar laiko taupymas tikrai sutaupo pinigų? Laikas anaiptol ne visada yra pinigai, o patiems pasigaminti maisto galima dar ir greičiau nei užtrunka pietų pertraukos kelionė į kavinę ir atgal.

Maisto gamyboje kaip niekur kitur gali pasireikšti kūrybiškumas. Kaip pasigaminti skaniai ir greitai? Kaip pasigaminti sveikai ir skaniai? Ką mėgsta bendradarbiai?

Ką galime gaminti kartu? Tai tik pirmieji klausimai, kurie kyla atidarius nedidelę darbo virtuvėlę. Tokiu būdu pietaujant sutaupoma ne vien tik pinigų. Daug svarbiau,

www.ozonas.lt

J

ei žinote, kad negalite gyventi be saldainio per dieną, taip biudžete ir parašykite.

žinote, kad negalite gyventi be saldainio per dieną, taip biudžete ir parašykite. Jei sudarytas biudžetas pradės varžyti kiekviename žingsnyje, idėja greit atsibos.

Išlaidas rašykite ne tik atidžiai, bet ir nuoširdžiai. Galbūt po kelių mėnesių išlaidas saldumynams bus galima lengva ranka išbraukti, nes atsakymas į pirkimo klausimą bus išspręstas. Suvestinės sudarymas gali būti ir labai smagus bei įtraukiantis procesas, jei tik tuo užsiimama rimtai.

Tinklalapis www.frugalliving.about.com parengė ir tokios suvestinės formą, kad prisiminti visas savo išlaidas būtų lengviau. Nepamirškite, kad įvairūs įsiskolinimai, paskolos ir ilgalaikiai mokėjimai taip pat turi būti priskaičiuojami prie išlaidų. Antras žingsnis taupaus biudžeto sudaryme, žinoma, yra savo pajamų skaičiavimas. Čia taip pat privalu įskaičiuoti visas pajamas, visais būdais gaunamas per mėnesį. Tiesa, skaičiuojant savo pajamas patartina įskaičiuoti tik užtikrintas pajamas, o ne tas, kurios galbūt bus ar turėtų būti. Iš visų pajamų atėmus visas išlaidas

palaukti.

Ir pabaigai – taupant būtina nesileisti į kompromisus. Taupymas su išimtinis nebėra taupymas. Bet koks planas pradės veikti tik tada, kad jo bus laikomasi sąžiningai. Jei trisdešimt dienų plano laikomasi, o paskutinę mėnesio dieną išlaidos neplanuotai iškreipiamos, tai ir pats planas neteks vertės, bus įvertintas neteisingai ir kito mėnesio planas nebus geresnis už praėjusio. Todėl sąžiningai laikytis plano yra svarbiausia.

Pravartu atsiminti, kad prekė, kurią norite pirkti lygiai taip pat nori būti parduota. Ko gero parduota ji nori būti net labiau. Todėl svarbiausia turėti užtektinai kantrybės. Jei pardavėjas neberas kitų būtų,kaip nugalėti jūsų taupaus gyvenimo biudžetą, jis sumažins prekės kainą tiek, kad ji atitiktų jūsų biudžeto reikalavimus. Tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau iš tiesų tai tėra laiko klausimas.

Tolimesniam domėjimuisi: www.frugalliving.about.com | freebies. about.com | www.keepsoft.com

21

Ennor nuotrauka

Jei išlaisvintos vaizduotės ir taupumo sąveika atrodo įtikinanti ir veiksminga, taupesniu gyvenimu vertėtų užsiimti rimčiau. Tam reikia ir kiek konkretesnio pagrindo – taupaus gyvenimo biudžeto.

Tai nėra labai paprasta užduotis, prireiks atidumo ir susikaupimo. Pirmas žingsnis – mėnesio išlaidų sudarymas.

Skaičiuojant išlaidas verta įtraukti viską, kam išleidžiamas bent centas. Maistas, kelionės, mokesčiai, pramogos, pirkiniai, automobilis, vaikai, gyvūnai ir visa kita, kam reikia skirti pinigų. Kuo daugiau išlaidų bus įtraukta į išlaidų suvestinę, tuo veiksmingesnis vėliau bus taupaus gyvenimo biudžetas. Nebijokite įtraukti ir tų išlaidų, kurių norėtumėte neturėti. Jei

turi būti gautas teigiamas skaičius. Jei skaičius neigiamas, peržiūrėkite savo išlaidas ir ieškokite, kur galima išleisti mažiau. Tai darykite tol, kol biudžete liks teigiamas likutis. Kai biudžetas ir mėnesinis pinigų likutis aiškus, metas nustatyti, ko siekiate savo biudžetu. Galbūt norite sukaupti tam tikrą pinigų rezervą, o gal siekiate sutaupyti atostogoms. Be abejo, taupus biudžetas gali pasitarnauti ir tiesiog pats savaime. Nusistatę savo tikslus dar kartą peržiūrėkite biudžetą ir patikrinkite, ar visos išlaidos yra tinkamos. Beje, jei turite skolų, tai jų grąžinimas turėtų būti pirmasis jūsų biudžeto tikslas. Nekelkite jokių kitų tikslų, kol skolos nebus atiduotos. Kai biudžeto planas paruoštas, ateina svarbiausias viso proceso žingsnis – gyventi pagal šį planą. Labai svarbu laikytis sudaryto biudžeto ir bent mėnesį išgyventi be jokių kompromisų. Tai svarbu todėl, kad tik be išlygų laikydamiesi plano mėnesio pabaigoje galėsite jį įvertinti.

Galbūt išlaidos vis dar per didelės, o gal priešingai – kai kurių išlaidų atsisakyti yra negera mintis. Kas mėnesį biudžetas turi būti tikrinamas. Taip bus pasiekiami du dalykai. Visų pirma, tvirtai laikantis biudžeto plano teoriškai yra prarandama galimybė išleisti daugiau nei gaunate pajamų. Be to, nuolat vertinant savo biudžetą ir jo laikantis, ilgainiui įgyjamas suvokimas, kiek, kam ir kodėl išleidžiate. Būtent tada ir galima pasakyti, ko iš tiesų reikia, o ko dar galima

Sveikata Specialus priedas

Kietosios dalelės – mažos, bet labai pavojingos Paulius SADAUSKAS

“Metro transportation library and archive” nuotrauka

KD10 ir KD2,5. Daugeliui tai nežinomi kodai, neturintys jokios reikšmės. Iš tikrųjų šios raidžių ir skaičių kombinacijos žymi kietąsias daleles – elementus, kurie pirmauja pagrindinių oro teršėjų konkurencijoje. Neverta tikėtis, kad kietųjų dalelių galima išvengti. Jos yra tokios mažos ir skvarbios, o plinta tokia daugybe būdų, jog pasiekti gali bet ką ir bet kur.

Mažos ir pavojingos Kietosiomis dalelėmis vadinami ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišiniai. Šiuose mišiniuose gali būti įvairių pavojingų elementų – rūgščių, sulfatų, nitratų, kitų druskų mišinių, organinių junginių, metalų, dirvožemio dalelių, suodžių, nusidėvėjusių padangų, stabdžių, šaligatvių dangos dulkių.

Kietosios dalelės pasižymi ir kita savybe – jos labai efektyviai absorbuoja toksines medžiagas ir mikroorganizmus. Tai reiškia, kad dalelės gali pernešti ir labai pavojingas medžiagas. Kietosios dalelės skirstomos pagal dydį, o matuojamos mikronais. Pavojingiausios tarp jų yra jau minėtos KD10 (mažesnės nei dešimt mikronų) ir KD2,5 (mažesnės nei du su puse mikrono). Šios dalelės yra itin mažos ir gali prasiskverbti į kvėpavimo sistemą. KD2,5 dalelės yra tokios smulkios, jog gali patekti ir į kraujotakos sistemą arba labai giliai į vidaus organus. Didesnės nei dešimt mikronų kietosios

22

dalelės praktiškai negali būti tiesiogiai įkvėpiamos, dėl to nėra tokios pavojingos. Net ir patekusios į organizmą jos gali būti gana lengvai pašalinamos sedimentacijos būdu.

Tai toks metodas, kurį taikant kietosios dalelės dėl savo svorio nusėda skystyje ar dujose ir taip gali būti lengvai pašalinamos. Šis metodas sunkiai pritaikomas mažesnėms nei dešimt mikronų dydžio dalelėms, nes šios yra per lengvos. Patekusios į organizmą kietosios dalelės gali suketi įvairių problemų. Aišku tai, kad tiek ilgalaikis, tiek trumpalaikis jų poveikis yra pavojingas. Pavyzdžiui, JAV mokslininkai atranda tendencijas, jog didelis pačių smulkiausių kietųjų dalelių kiekis tiesiogiai susijęs su didėjančiu mirtingumu nuo širdies ir plaučių ligų, susirgimais plaučių vėžiu.

Aplinką pasiekia įvairiai Kietosios dalelės į aplinką patekti gali įvairiais būdais. Kad būtų aiškiau, moksli-

ninkai tą begalę būdų pabandė kuo tiksliau suklasifikuoti. Dabar žinoma, jog dalelių patekimo į aplinką būdus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė apima tiesioginį kietųjų dalelių išmetimą į orą iš įvairiausių šaltinių. Tai gali būti kuro deginimas, dirvos erozija, vėjo pustomos dulkės ir mechaninis smulkinimas. Daugiausiai pavojaus šioje grupėje kelia kuro deginimas, dažniausiai siejamas su transportu ir pramone.

Kietosios dalelės aktyviai perneša automobilių išskiriamą anglies dioksidą. Šis, patekęs į žmogaus organizmą per plaučius, reaguoja su hemoglobinu (deguonį nešančia molekule) ir sudaro karboksihemoglobiną, dėl to sumažėja kraujo gebėjimas pernešti deguonį. Tokio proceso rezultatai visiems jau gerai žinomi – širdies ir kraujotakos sistemos ligos, taip pat infarktas. Kita kietųjų dalelių patekimo į aplinką grupė apima kiek sudėtingesnius procesus. Kietosios dalelės formuojasi, kai atmosferoje tarpusavyje reaguoja skirtingi teršalai. Susijungti

Sveikata Specialus priedas

Sebaerazo nuotrauka

Kaip apsisaugoti?

Klausti, ar įmanoma visiškai apsisaugoti nuo kietųjų dalelių poveikio, ko gero, neverta. Atsakymas nebegali būti teigiamas, nes vienoks ar kitoks kietųjų dalelių daromas poveikis juntamas kiekvienam. Tačiau

www.ozonas.lt

būdų, kaip sumažinti pavojų, yra ir yra ne vienas. Visų pirma, gera žinia yra ta, kad, pavyzdžiui, didžiausias Lietuvos miestas Vilnius toli gražu nepatenka tarp labiausiai užterštų pasaulio miestų. Tam įtakos turi tai, jog miestas iš esmės nėra didelis, be to, jame sąlyginai daug žalumos. Katastrofų, kurios anksčiau ištikdavo pasaulio didmiesčius, Lietuvai turbūt pavyks išvengti. Istorija mena išties rimtas nelaimes, ištikusias, pavyzdžiui, Londoną. Per didžiuosius smogus šiame mieste, kai aplinkoje susidarydavo didžiulės kietųjų dalelių ir sieros dioksido koncentracijos, mirdavo tūkstančiai žmonių. Pirmasis smogas Londone buvo 1952 metais. Jo metu mirė beveik keturi tūkstančiai žmonių, per paskutinį smogą

kiais atvejais langus reikia palikti uždarytus, o orlaides uždengti drėgnu audiniu. Dar vienas praktinis patarimas – važiuodami mieste automobilio langus sandariai uždarykite. Stovėjimas automobilių spūstyje atvertu langu yra ne kas kitas, kaip kvėpavimo takų „turtinimas“ kietosiomis dalelėmis.

Informacija – realiu laiku Norint sužinoti, kokia kietųjų dalelių koncentracija šiuo metu jūsų mieste, visai nereikia išeiti į lauką ir bandyti atspėti situaciją. Oro kokybę tiriantys ekspertai nesnaudžia, todėl Lietuvoje informacija apie kietųjų dalelių koncentraciją ir oro kokybę apskritai pateikiama operatyviai.

P

irmasis smogas Londone buvo 1952 metais. Jo metu mirė beveik keturi tūkstančiai žmonių, per paskutinį smogą 1962 metais mirė 850 londoniečių.

1962 metais mirė 850 londoniečių. Nuo tada mieste buvo imtasi rimtų žingsnių, siekiant pagerinti aplinkos oro kokybę. Tad tokio masto katastrofų neturėtų pasikartoti, tačiau mirčių ar rimtų susirgimų pasitaiko.

Norint nors kažkiek apsisaugoti nuo kietųjų dalelių, svarbu laikytis kelių taisyklių. Kietąsias daleles geriausiai neutralizuoja vėjas ir žaluma. Dėl to patalpas verta nuolat vėdinti. Nėščios moterys, taip pat vaikai turėtų vengti ilgai būti gatvėse ar pramoniniuose rajonuose, o verčiau rinktis parkus ar miškus. Galų gale, pabuvojimai tokiose vietose nepakenkia niekam. Verta sekti oro kokybės tyrimais užsiimančių institucijų informaciją, o padidėjus oro užterštumui, geriau pasilikti namuose. To-

Visos Lietuvos mastu nemažai informacijos teikiama internetiniu adresu www.stoteles. gamta.lt Čia galima pamatyti tiek kietųjų dalelių KD10 koncentraciją ore, tiek kitų teršalų susikaupimo lygius. Daugiausia tokių stotelių įrengta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau bent po vieną stotelę turi kiekvienas šalies regionas. Vilniečiams aktualus gali būti ir tinklalapis www.aplinka.vilnius.lt Skyrelyje „oras“ čia taip pat pateikiama aktuali ir naujausia informacija apie sostinės orą, jo kokybę ir pagrindinių teršalų koncentraciją. Beje, tinklalapyje taip pat nuolat atnaujinama informacija apie triukšmo lygį mieste, geriamo vandens kokybę, kitus svarbius miesto ekologinius parametrus.

23

gali sieros dioksidas, azoto oksidas ir amoniakas, kurie suformuoja kietus sulfatus ir nitratus, taip pat kitus junginius. Kalbant apie kietųjų dalelių susidarymą, vėl reikia paminėti paradoksą, susijusį su beveik visomis šiuolaikinėmis ekologijos problemomis.

Procesus, sukeliančius pavojingų kietųjų dalelių susidarymą, pradėjo pats žmogus.

Be jau minėtų nuolatinių kietųjų dalelių susidarymo būdų, pavojingų dalelių susidarymas periodiškai būna suaktyvinamas.

Pavyzdžiui, žiemą užterštumas dažniausiai padidėja, nes itin suaktyvėja namų šildymo procesai, o dėl nedidelio vėjo ir šalto oro teršalai neišsisklaido. Pavasarį prie jau minėtų problemų prisideda smėlio ir druskų likučiai, likę nuo žieminio kelių barstymo, automobilių nuo džiūstančio kelio paviršiaus pakeltos dulkės. Kita svarbi problema yra pavasarinis žolės deginimas. Dažnai skundžiamės, jog pavasarį sukasi galva, trūksta jėgų, jaučiamės nekaip. Kaltę suverčiame pavasariui, vitaminų trūkumui ir kitiems panašiems dalykams. JAV medikai jau senokai pastebėjo, – kai tik prasideda pavasario aplinkos tvarkymo darbai, iš karto padaugėja susirgimų bronchine astma.

Buvo ištirta, kad tai susiję būtent su kietųjų dalelių pagausėjimu ore. Kietosios dalelės ir visi kiti aplinkos teršalai sukelia kvėpavimo organų ligas – bronchitus, bronchinės astmos priepuolius, plaučių ligas ir mirtis nuo šių ligų.

Klimatas Specialus priedas

Patarimai norintiems

prisidėti prie klimato kaitos mažinimo

Matthias17 nuotrauka

Paulius SADAUSKAS Klimatas mūsų planetoje kinta dėl daugelio priežasčių. Kai kurios problemos yra išties globalios ir tik labai susivieniję galėtume jas išspręsti. Visgi prie klimato pokyčių prisideda ir daugybė smulkmenų, kurias esame pajėgūs kontroliuoti. Iš tiesų atkreipę dėmesį vos į kelias detales mus supančioje aplinkoje, galime taupyti ne tik savo išlaidas, bet ir daug svarbesnes vertybes. Štai keli patarimai norintiems asmeniškai prisidėti prie klimato pokyčių mažinimo.

1. Nepamirškite, kad įvairūs įkraunamas baterijas turintys prietaisai elektrą naudoja ir tada, kai baterijos jau būna pilnai įkrautos. Jei kraunate telefoną, fotoaparatą, muzikos grotuvą, videokamerą ar kitus panašius įrenginius, nepatingėkite ištraukti įkroviklių iš lizdo iškart po to, kai baterijos įkraunamos.

2. Atsakingai elkitės su šaldytuvu. Šis prietaisas yra vienas iš daugiausiai elektros energijos naudojančių namų apyvokos įrenginių. Be to, šaldytuvai dar ir labai jautrūs energijos naudojimui. Vieną minutę palaikius atviras šaldytuvo duris, jam prireikia iki trijų minučių intensyvaus energijos naudojimo režimo, kad pasiektų reikalingą temperatūrą. Minutę palaikius atviras šaldymo kameros duris, šiai gali prireikti ir pusvalandžio intensyvaus veikimo. Be to, labai svarbu nestatyti šaldytuvo ten, kur į jį spinduliuotų karštis ar tiesioginiai saulės spinduliai.

24

Tokiu atveju jis nuolat veiks netaupiu režimu.

3. Pasistenkite, kad šaldymo kamera visada būtų kuo pilnesnė. Pilnai kamerai šaldyti reikia daug mažiau energijos nei tą pačią temperatūrą palaikyti esant tuščiai kamerai. Jei neturite kuo užpildyti kameros, panaudokite vandens pripildytus plastikinius butelius. Ledo gali prireikti bet kada, o energijos taupymo atžvilgiu tai būtų gudrus ėjimas. Kita vertus, jei nuolat pastebite, kad jūsų šaldymo kamera pustuštė, galbūt jums apskritai nereikia tokio didelio šaldytuvo.

4. Maistą virkite protingai. Naudokite garų puodus, jie taupesni ir greičiau išverda maistą. Jei naudojate įprastus puodus, vandenį galite užvirinti elektriniu virduliu. Jame vanduo užverda greičiau nei puode, o energijos išnaudojama mažiau.

5. Virdami puode būtinai naudokite dangtį.

Virdami be dangčio kone pusę virimui reikalingos energijos paleidžiate veltui.

Kepdami taip pat naudokite dangtį kuo dažniau. Taip pat, kai tik yra galimybė, kepkite ant mažesnės ugnies. Jei kepsite ant mažesnės ugnies ir naudosite dangtį, pasieksite geriausių taupumo rezultatų.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

www.ozonas.lt

Tema

Elektriniams automobiliams trūksta tik įkrovimo punktų Kamilė SAKALAUSKAITĖ

1600 m. pirmuosius išsamius elektros tyrimus atlikęs Viljamas Gilbertas turbūt nesusimąstė, kad XIX a. ši energija bus pradėta naudoti kaip varomoji automobilių jėga. Tokių transporto priemonių kūrėjai populiarumu džiaugėsi iki XX a. pradžios, kol vidaus degimo variklio technologijos ir masinės pigesnio benzino gamybos pažanga „išstūmė“ juos iš rinkos. Tačiau to paties amžiaus pabaigoje prasidėjusi energetinė krizė bei kilęs susirūpinimas dėl šiltnamio efekto padarinių ragino ieškoti iškastinių energijos šaltinių alternatyvų. Viena iš jų – galimybė tokį kurą pakeisti elektra – iki šiol skatina mokslininkus išrasti vis efektyvesnių jos pritaikymo transporto sistemoje būdų.

Nuvažiuoja toli Išrankią transporto priemonių žinovų bei pirkėjų grupę aplanko svarstymai dėl elektra varomų automobilių atsiperkamumo, patvarumo, ekologiškumo, stilingumo ir pan. Suprantama, jog daugelį potencialių pirkėjų pirmiausia domina kaina bei atsiperkamumas. Elektromobiliai paprastai kainuoja brangiau nei įprastos transporto priemonės. Didžiąją dalį jų eksploatavimo išlaidų sudaro baterijų priežiūra ir keitimas, tačiau šią problemą galima išspręsti pasirinkus patvaresnes baterijas, pagamintas ličio pagrindu. Apskaičiuoti vieno elektromobiliu nuvažiuoto kilometro kaštus gana sudėtinga: reikėtų atsižvelgti ne tik į mažas išlaidas elektrai, bet ir į aukštesnę pradinę automobilio bei jam tinkamų baterijų, kurios, kita vertus, net ilgai naudojamos netampa bevertėmis (jas siūloma pasilikti atsargai arba perdirbti), kainą. Elektrinių automobilių transporto asociacijos (EDTA) duomenimis, elektromobilių savininkai kurui išleidžia keturis penkis kartus mažiau nei įprastų automobilių vairuotojai, o automobilių baterijos krovimas naktį, kai mažesnis elektros tarifas, gali dar labiau sumažinti išlaidas. Nepaisant to, Londone leidžiamo tarptautinio verslo laikraščio „Financial Times“ atlikta apklausa parodė, jog 65% amerikiečių bei 76% britų nenorėtų už elektra varomą mašiną mokėti brangiau nei už veikiančią vidaus degimo variklio pagalba.

Oksfordo universiteto mokslininkai prognozuoja, jog 2015 m. pasaulio keliais važinės maždaug du milijardai automobilių, tačiau tik maža dalis jų kaip kurą naudos elektros energiją.

Taip pat tarp potencialių pirkėjų paplitusi nuomonė, jog su elektromobiliu toli nenuvažiuosi – jo bateriją reikia dažnai bei ilgai krauti, o dėl tinkamos infrastruktūros nebuvimo gali kilti ir didesnių problemų.

Tačiau ilgalaikio baterijos veikimo proble-

26

ma iš tiesų jau išspręsta: tinklalapio energyboom.com duomenimis, 2011 m. sukurtas elektromobilis „Schluckspecht E“ pagerino pasaulio rekordą, su įkrauta baterija nuvažiavęs net 3649 km. (standartiniai elektromobiliai įkrauti nuvažiuoja du tris šimtus kilometrų).

Nėra infrastruktūros Šiais metais išleistame Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakyme rašoma, jog Lietuvoje transporto priemonei įkrauti galimi įkrovimo būdai nuo „Mode 1“ iki „Mode 4“, kurie aprašyti tarptautiniame elektrotechnikų komisijos standarte IEC 61851-1. Transporto priemonė turi būti kraunama tik iš įžemintų elektros tinklo krovimo įvadų. Deja, šiuos nurodymus atitinkančių elektromobilių pakrovimo sto-

telių mūsų šalyje nėra daug. Lietuvos elektromobilių asociacijos direktoriaus Karolio Beniulio teigimu, ‒ „vienintelis aspektas, liečiantis elektromobilių eksploatacijos problematiką, – nepakankamas reikiamos infrastruktūros išvystymo lygis“. Suprantama, jog ši problema sulaiko potencialius elektromobilių pirkėjus nuo idėjos įsigyti tokią transporto priemonę. Kita vertus, mūsų šalyje skatinamas alternatyvųjį kurą naudojančių transporto priemonių eksploatavimas. Šių metų rugsėjo pabaigoje Klaipėdos miesto valdžia numatė lengvatas ekologiškų automobilių vairuotojams: pastariesiems suteikta galimybė savivaldybėje išsiimti iki metų pabaigos galiojantį leidimą nemokėti rinkliavos už stovėjimą apmokestintose miesto vietose. Šia privilegija gali pasinaudoti tik elektra ir vandeniliu varomi automobiliai, hibridinių mašinų savininkai tokių teisių neturi.

Frankh nuotrauka

Tema

Harry-nl nuotrauka

Svarbus ir elektrinių automobilių saugumo klausimas. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakyme nurodoma: jei transporto priemonės pastovios srovės sistemos viršija 60V, tai jos turi būti sumontuotos taip, kad jų be pagalbinių įrankių žmogui nebūtų įmanoma pasiekti ir prisiliesti prie šios sistemos laidininkų laidų išvedžiojimo ir prijungimo vietose bei korpusuose – keleivių ir vairuotojo saugumas užtikrinamas. Kadangi elektromobilis yra sunkesnis už paprastą mašiną, avarijų bei kitų nelaimingų atsitikimų metu papildomas svoris duoda naudos, pvz.: sumažina susidūrimo stiprumą. Iš kitos pusės, elektromobiliai kelia didesnę grėsmę kitiems eismo dalyviams, ypatingai pėstiesiems, nei vidaus degimo variklį turinčios transporto priemonės. Važiuojančius mažesniu nei 30 km/h greičiu, juos ypač sunku išgirsti, todėl klausos problemų turintys ar išsiblaškę vairuotojai bei pėstieji gali sukelti eismo įvykį.

Elektromobiliai ir aplinka Elektriniai automobiliai draugiški aplinkai: priešingai nei iškastinį kurą naudojančios transporto priemonės, neteršia jos kietosiomis dalelėmis, lakiaisiais organiniais junginiais, anglies monoksidu, švinu ar įvairiais azoto oksidais (elektromobiliai „išmeta“ net 97% mažiau minėtų teršalų).

EDTA duomenimis, JAV transporto sektorius „pagamina“ trečdalį visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šią problemą išspręsti galėtų paprastų mašinų pakeitimas varomomis elektra. Kadangi ją, skirtingai

www.ozonas.lt

nei benziną, naudojančiose mašinose yra dvigubai mažiau nusidėvinčių dalių, jos keičiamos rečiau – mažinama aplinkos tarša, sprendžiama nenykstančių sąvartynų problema. Kita vertus, gali kilti bėdų su elektromobilių baterijomis, kadangi jų perdirbimas gana brangus. Kompanijos „Nissan“ ir „General Motors“ mokslininkai ketina šimtus tūkstančių tokių baterijų parduoti vėjo bei saulės jėgainėms, nes ličio jonų elementai gali išlaikyti iki 80% savo talpos net po ilgalaikio naudojimo elektriniuose automobiliuose. Baterijos galėtų išlaikyti energiją, generuojamą vėjo jėgainės ne piko metu.

Kompensacijos Šiais metais Jungtinės Karalystės gyventojams suteikta galimybė elektromobilį įsigyti su 25% nuolaida, tačiau jos suma negali viršyti £5000. Iš viso dotacijoms skirti 43 milijoni svarų sterlingų.

JAV prezidento B. Obamos teigimu, iki 2015m. JAV keliuose važinės milijonas elektromobilių. Šiuo metu norintiems įsigyti tokią transporto priemonę suteikiama 7,500 JAV dolerių subsidija, šios šalies vyriausybė pastaraisiais metais investavo 2,4 mlrd. dolerių į elektrinių mašinų baterijų tyrimus.

Vokietijos vyriausybė per ateinančius dvejus metus elektromobilių plėtros skatinimui numatė skirti milijardą eurų, taip pat suteikti mokestines lengvatas bei prioritetines automobilių statymo galimybes elektra varomų automobilių savininkams.

Prancūzijoje įsigijusiems elektromobilį grąžinami 5000 eurų, o kaimyninėje Ispanijoje 15-20% tokios transporto priemonės kainos.

Kas naujo?

Didžiausi elektromobilių gamintojai, tokie kaip „Ford“, „General Motors“, „Honda“, „Hyundai“, „Kia“ ir kt. siūlo, tiksliau, žada šias naujoves: • saulės baterijų plokštės, montuojamas ant elektra varomų automobilių stogų, siekiant pagaminti papildomos energijos; • kompanijos „Rinspeed“ sportinis elektromobilis „iChange“, valdomas telefonu „iPhone“, priklausomai nuo keleivių skaičiaus pakeičiantis savo formą; • lengvesnės už plieną bioplastiko plokštės, išgaunamos iš augalinio aliejaus, kukurūzų krakmolo, kanapinių audinių, jūros dumblių ir pan.; • milijonus grandžių turinčio elektromobilių tinklo dalys keisis elektros energija: naktį automobilių baterijos galią ims iš tinklelio, o piko metu grąžins atgal; • ateityje automobiliai turės atsargines, iš anksto įkrautas baterijas, kurias reikalui esant vairuotojai galės nesunkiai pasikeisti; • dviejų metų bėgyje prekyboje pasirodysiantis šaldytuvo dydžio DIY vandenilio generatorius bus naudojamas ne tik buitiniams prietaisams, bet ir elektromobiliams įkrauti; • elektra varomų automobilių interjeras ateityje pasikeis: bus daugiau vietos keleiviams, o lytėjimui jautrūs ekranai jaus žmogaus prisilietimus iš tolimo atstumo.

Tolimesniam domėjimuisi: www.electromobile.lt | www.electricdrive.org

27

Saugumo klausimai

Eko

Žmogus

Ieva MALAIŠKAITĖ

vairavimo evoliucija

Ar yra aplinkai draugiškesnis automobilio vairavimas? Ir kaip manote, ar jis apsimoka? Pasirodo, žinant, kaip vairuoti ekonomiškiau, galima sutaupyti apie 2 litrus kuro šimtui kilometrų ir virš 5 kg CO2 emisijų. Sakysite, juokingi skaičiai vienam vairuotojui? O jeigu 500?

Viena didžiausių logistikos, distribucijos ir prekybos įmonių Lietuvoje, pernai metais įmonėje dirbantiems vairuotojams organizavo tokio vairavimo kursus. Pasiekti rezultatai kitaip vairuoti gali suvilioti ir didžiausius skeptikus. dar prieš mokymus teko važiuoti į pajūrį, Nuo ko prasidėjo Jūsų ekonomiškesnio kuomet vežėmės dviračius ant automobilio vairavimo praktika? stogo, prie jūros dviračius palikau šeimai Prieš kiek mažiau nei metus įmonė ir grįžau atgal. Ant automobilio stogo liko (UAB „Eugesta“), kurioje dirbu, organizavo skersiniai „ragai“. Grįžęs ir apskaičiavęs pirmuosius taip vadinamus ekologinio rezultatą pamačiau, kad kuro sąnaudos vairavimo mokymus, kuriuos vedė Vitoldas 100-ui kilometrų su skersiniais ir be dviraMilius. Mokymai buvo privalomi, kadangi čių padidėjo 2 litrais, lyginant su važiavimu automobilis – mūsų darbo įrankis, važibe „ragų“. nėjame daug, tad ir sutaupyti galime daug.

Pats domiuosi automobiliais, lenktynėmis, Ko išmokote ir ką pritaikėte savo vaitad ir dalyvauti ravimo praktikoje? buvo įdomu.

Ko nežinojau iki mokymų – automobiPats turiu 2 lio galima žiemą nešildyti, kaip esame įpranuosavus automotę (t.y. nelaikyti užvesto, kol pakils variklio bilius, todėl labai temperatūra iki darbinės ~70-80 laipsnių). įdomu ir, aišku, Pakanka užvedus palaukti pusę minutės ir aktualu, kaip taugalima judėti, tiesa, – iš lėto ir neskubant. pyti kurą. Vieną iš automobilių naudo- „Ant šalto” variklio negalima didint apsukų, reikia po truputį „duoti apkrovas“ ir lėtai ju darbui, kitą vaijudėti. Po truputį važiuojant variklis sušyla ruoja mano žmona. net geriau! Svarbiausia taisyklė – variklio Natūralu, kad, kai šeimoje yra daugiau darbinė temperatūra prieš pajudant turi pasiekti 30 laipsnių. nei viena transporLabai neteisinga ir viena populiariausių to priemonė, dėmenuomonių tarp vairuotojų – riedėjimas sio automobiliams reikia nemažai – tai neutralia pavara. Neutrali pavara riedant nuo kalno nereikalinga, o kartais ir pavoir padangų keitijinga (žiemą riedant nuo kalno jokiu būdu mas, ir automobinegalima stabdyti spaudžiant tik stabdžio lio remontas bei pedalą – reikia palaipsniui mažinti pavaras apskritai bendra ir stabdyti varikliu). Jei važiavimo greitis eksploatacinė prieapie 70km/h, reikia įjungti 5 bėgį ir atleisti žiūra. visus pedalus (sankabos, stabdžio ir akselePagrindiniu ratoriaus), sumažėjus greičiui – perjungiapostūmiu pradėti ma žemesnė pavara ir taip iki tol, kol stabeksperimentuoti, dyti jau beveik nebereikės (nereikia bijoti kiek galima sudidelių apsukų – tai nekenkia varikliui). Tai taupyti vairuojant žymiai ekonomiškesnis būdas riedėti nuo protingai, tapo mokalno nei tas, kai riedant variklis dirba tuškymai. Tačiau vien čia eiga. Be to – tausojame stabdžių kalastebint savo vairadėles, stabdžių diskus ir bendrą hidraulikos vimo įpročius gasistemą, tai nors netiesioginė, bet taip pat lima įsitikinti, kad ekonomija.

Nesvarbu, kokių metų automoįvairios gudrybės Ievos Malaškaitės nuotrauka bilis, svarbiausias požymis – automobilyje veikia. Pavyzdžiui,

11 metų vairavimo stažą turinčiam Jurijui Ingelevič, automobilio tausojimas – natūralus bet kokio vairuotojo bruožas, nepriklausomai nuo to, ar jis vairuoja savo automobilį, ar įmonės. Įmonės mokymuose įgavus naujų praktinių tausojančio vairavimo įgūdžių, dabar Jurijui tai žaidimas – kiekvieną kartą pildamas pilną degalų baką, vairuotojas skaičiuoja geriausius pasiekimus – „na, kiek dabar sutaupiau?“

28

Žmogus

Kokie išbandyti ir rekomenduojami efektyviausi, labiausiai jaučiami taupymo būdai?

- Taupymas veikia paprastai – važiuojant pirma juosta. Jei nori važiuoti ekonomiškai ir tai daryti antroje juostoje, aplinkiniai vairuotojai to paprasčiausiai nesupras, ši juosta skirta „lakstantiems“. Čia dažniausiai galioja principas „gazas-stabdis“, o taip nesutaupysi. Žinoma, jei jau įsibėgėji iki 80 km/h, įjungi 5-tą bėgį – variklio apsukos sumažėja iki 1900 apsisukimų per minutę – tai dažniausiai ekonomiškiausias variklio darbas, tik ne visada tinka miesto gatvėms.

Labiau įgudęs vairuotojas turi jausti, kada perjungti bėgį – kiekvieno automobilio optimalios apsukos šiek tiek skiriasi – vienuose perjungti bėgį reikia, kada variklio apsisukimai pasiekia 2 tūkstančius, kituose reikės prie 3 tūkstančių. Gali taupyti važinėdamas 50 kilometrų po miestą, bet, jei iš sankryžos startuoji pirmas, – visi „sutaupyti“ rezultatai nieko verti. Tad norint vairuoti ekonomiškai, svarbu ir vairavimo kultūra.

Pavyzdžiui, važiuojant prieš sankryžą iš tolo aš matau, kad šviesoforas užsidegė arba dega raudona šviesa. Stabdydamas bėgiais, pvz.: nuo 4-o bėgio iki 2-ojo iš anksto palaipsniui mažinu greitį, tad privažiavus šviesoforą dažnai net netenka sustoti prieš jį, kadangi per tą laiką užsidega žalia šviesa ir net pajuda prieš šviesoforą stovėjusieji automobiliai.

Dar vienas svarbus principas – neapsimoka gesinti ir užvedinėti variklio, jei jau tenka sustoti prieš raudoną šviesą – daugiau kuro sunaudojama užvedant variklį, negu stovint 2 minutes (dyzeliniam automobiliui – 3 minutes) su veikiančiu varikliu. Be to – kiekvienas užvedimas – tai starterio darbas, akumuliatoriaus apkrova, na ir, aišku, kuras.

Dažnai pamirštamas, bet labai svarbus įprotis – pripūsti padangas, kad slėgis jose būtų optimalus (pagal rekomendacijas lengvajam automobiliui šaltos padangos turėtų būti apie 2,2-2,4 atmosferos slėgio). Kartą per savaitę patikrinu slėgį padangose. Geriau šiek tiek didesnis slėgis, negu minkšta padanga. Pvz.: žiemą pučiu 2,1 atmosferos, vasarą – 2,4. Jeigu automobilį prikraunate gerokai daugiau nei įprasta – padangas taip pat reikia pripūsti daugiau.

Ekonomaizeriu, kuris sumontuotas daugelyje automobilių, stebint momentinį kuro sunaudojimą, taikant kiekvieną patarimą, labai matosi, kada sąnaudos mažėja – geriausias įrodymas, kad tai veikia.

Rezultatai – ar įmanoma taupesnio vairavimo naudą išmatuoti ir ar rezultatai aiškūs?

www.ozonas.lt

Rezultatus realiai pastebėjau pildamas pilną kuro baką. Važiuodamas kaip norisi (2-ąja juosta, „būsiu pirmas pajudėjęs iš sankryžos“ principu ir pan.) kuro sąnaudų vidurkį gavau 7,2 l/100 km, o pritaikęs visus patarimus, netgi su įjungtu kondicionieriumi, kuro sąnaudų vidurkį gavau tik 5,48 l/100 km.

Taip vairuodamas 100 kilometrų nuvažiuoju už ~ 23 Lt – manau, tai daug „pasako“. Žinoma, pradėti taikyti visus tausojančio vairavimo patarimus nėra labai lengva, bet kai įsivažiuoji – pripranti ir tai tampa netgi azartiškas žaidimas, kai kiekvieną kartą pildamasis kurą skaičiuoji „na kiek šį kartą sutaupiau“ ir matai, kad dažnai geriausias pasiektas rezultatas dar ne pabaiga.

Ką dirbdamas logistikos įmonėje keistumėt?

Galima būtų padaryt turnyrą tarp nauTaupesnis vairavimo būdas labiausiai jų, bet vienodų automobilių, kas sunaudos paplitęs tarp tų darbuotojų, kurie darbo mažiausiai kuro įveikdamas tam tikrą trasą, reikalais važinėja nuosavu automobiliu. išvesti kuro sąnaudų vidurkį, o tam, kuris Tačiau tie, kurie važinėja su įmonės autopasiekė geriausią rezultatą, – paskatinimas. mobiliais paprastai nelabai paiso ekonomišAkcijas ir paskatinimus tikrai reikia ko vairavimo. daryti – tai žmonėms suteiks motyvacijos Manau, svarbu pradėti nuo paprastų keistis. dalykų, pvz., kad transporto skyriuje nuolat būtų prižiūrima, kad būtų tinkamai pripūs- Kur matote ekonomiškesnio vairavimo tos padangos. Patys žmonės nelabai kreipia „stabdžius“? į tai dėmesį, nors galėtų ir gal net turėtų.

Pastebėjau, kad net mano draugai „tinToks vairavimas – tai dalis kultūringo gi“ vairuoti taupiau – sako „kol turiu pinigų, vairavimo manieros iš esmės. Todėl, visų važiuoju, neturėsiu – nevažiuosiu“. Mano pirma, reikėtų įvesti griežtesnius reikalavinuomone, su tokiu požiūriu toli ir nenuvamus automobilio priežiūrai. Reikėtų labiau žiuos... skatinti žmones rūpintis ir prižiūrėti ne tik Svarbiausia vystyti automobilių prisavo, bet ir įmonės automobilius, tuomet žiūrėjimo kultūrą, kad vairuotojai pradėtų atsiras ir protingo vairavimo poreikis. Galė- rūpintis savo ar darbiniu automobiliu, tada tų būti tokia „akcija“ – niekam nepranešus pradės rūpintis ir detalėmis, ir kuro sąnaupatikrinti automobilius, padangų slėgį, badomis, ir stabdžių diskais, ir aušinimo skysgažinės, salono tvarką. Reikia inventoriaus čiais, ir pan. Tada tausojančio vairavimo tausojimo skatinimo sistemos – tai motypamokos taps natūralia evoliucija! vuotų vairuotojus.

Tolimesniam domėjimuisi: www.ekorekomendacijos.lt | www.ecodrive.lt

29

turi būti kompiuteris, o juos turi net 80tųjų metų automobiliai.

Tema

Oro variklis: teorija

pamažu virsta realybe Jonas ŠPOKAS Pasaulio inžinieriai ieško būdų efektyviai pažaboti elektrą, vandenį ir garus. Kai kurie iš jų jau gali veikti visai naudingai, tuo tarpų kitų galimybės kol kas tik teorinės. Tačiau ieškant alternatyvų tradiciniams varikliams kartais primirštamas dar vienas elementas. Tai – oras, kuris, suspaustas iki tam tikro slėgio, gali sėkmingai varyti įvairiausius variklius. Įdomu ir tai, kad vienas iš perspektyviausių tokio variklio prototipų atkeliavo iš ten, iš kur ekologiškų inovacijų sulaukiama gana retai. Oru varomo automobilio koncepciją neseniai pristatė Rusijos ekologiškų automobilių gamintojas „E-Auto“.

Oru varomas variklis inžinerijos pasaulyje anaiptol nėra naujiena. Iš esmės jo veikimą galima palyginti su garų varikliu.

Kaip kurą pasitelkiant orą yra naudojamas rotacinis variklis. Į tokį variklį patekęs oras išjudina rotorių, kuris sukdamasis suspaudžia orą. Šis savo ruožtu sukuria energiją, reikalingą sukurti variklio galiai. Toliau besisukdamas rotorius išstumia energiją praradusį orą per išmetamąsias angas. Pabaigus šį ciklą viskas kartojama iš naujo ir taip varomas variklis.

Privalumų gausa Savo esme suspausto oro varikliai labiausiai panašūs į elektra varomus variklius. Bene pagrindinis skirtumas yra

tas, jog vietoj baterijų, reikalingų elektra varomiems varikliams, oru varomi motorai naudoja suspausto oro pripildytus bakus. Šiuo atžvilgiu oro varikliai artimi ir dabar mūsų naudojamiems tradiciniams automobilių varikliams. Vis dėlto oru varomi varikliai turi kelis svarbius pranašumus tiek prieš elektrinius, tiek prieš įprastus variklius. Svarbiausia yra tai, kad, įprastą dabar naudojamą variklį pakeitus rotaciniu oru varomu varikliu, žymiai pakistų visa automobilio sandara, o tai turėtų įtakos ir visai su automobilizmu susijusiai infrastruktūrai. Naudojant oru varomą variklį vidutinės automobilio gamybos sąnaudos sumažėtų apie dvidešimt procentų. Išlaidos mažėtų, nes būtų galima atsisakyti daugybės sudėtinių dalių, visiškai nereikalingų

oro varikliams. Automobiliams nebereiktų brangios ir sudėtingos aušinimo sistemos, būtų galima atsisakyti didelių kuro bakų ir taip mažinti bei lengvinti automobilius.

Galų gale, pats oro variklis yra gerokai paprastesni nei benzinu ar dyzelinu varomas motoras, todėl tokie elementai kaip uždegimo žvakės ar variklio duslintuvai čia tiesiog nereikalingi. Svarbus ir pats varikliui naudojamas kuras. Oras nėra degus, todėl, kad ir kokiu būdu būtų pildomi oro varikliai, saugumo infrastruktūra reikalautų gerokai mažiau išlaidų. Be to, būtų galima visiškai panaikinti kuro transportavimo išlaidas, nes oro transportuoti tiesiog nereikėtų. Žymiai mažėtų ir kitos išlaidos, susijusios su paties variklio gamyba. Variklius galima gaminti iš ne tokių patvarių medžiagų, kokios naudojamos dabartiniams varikliams.

Sudėtinės variklių dalys gali būti padarytos iš aliuminio ar net plastiko, o tai mažina ne tik gamybos kainą, bet ir ekologines sąnaudas. Oru varomi varikliai vietomis žymiai lenkia ir elektrinius motorus. Visų pirma dėl to, jog suspausto oro talpos gali būti (tiesa, kol kas tik teoriškai) pripildomos daug greičiau nei elektros baterijos. Negana to, oro varikliai elektrinius lenkia ir srityje, kurioje elektros varikliams kol kas sekasi sunkiausiai. Suspaustu oru varomi varikliai automobilius varyti galėtų panašiai tiek pat, kiek mus nuveža dabartiniai skystu kuru varomi varikliai. Tai reiškia, kad, benzininį ar dyzelinį variklį pakeitus oro varikliu, o degalinių sistemą iškeitus į oro papildymo tinklą, nereikėtų per daug keisti vairavimo įpročių. Galiausiai, sumažinus ir palengvinus variklius, gerokai sumažėtų automobilių daroma žala keliams, o tai savaime reiškia mažesnes kelių remonto išlaidas.

Pagrindinės kliūtys Jei viskas, regis, taip palanku šiam ino-

30

Tema

N

is theautochannel.com nuotrauka

tai nereiškia, kad oro variklio efektyvumo negalima nuolat didinti. Tai įrodo ir kai kurie automobilių gamintojai, kurių pirmieji, dar bandomaisiais galimi pavadinti, modeliai jau rieda įprastais keliais. Viena iš tokių kompanijų yra Indijos bendrovė TATA, kuri su kolegomis iš MDI sukūrė ir pagamino suspaustu oru varomo automobilio prototipą. Tokią transporto priemonę galima įsigyti už maždaug penkiolika tūkstančių dolerių, ji varoma vien tik suspaustu oru ir sunaudodama viename oro bake esantį orą gali nukeliauti pusantro tūkstančio

audojant oru varomą variklį vidutinės automobilio gamybos sąnaudos sumažėtų apie dvidešimt procentų.

Viena iš siūlomų alternatyvų – naudoti keičiamas suspausto oro talpas. Lygiai taip pat, kaip dabar yra keičiamos elektros baterijos kai kuriuose elektromobiliuose, būtų galima keisti ir oro talpas automobiliuose.

Sukūrus tinkamą sistemą, talpas pakeisti būtų galima greitai ir paprastai. Galbūt tai nėra galutinis sprendimas siekiant oru varomų automobilių efektyvumo, tačiau tai neabejotinai pagreitintų tokio variklio progresą ir jo pritaikomumo kasdienybėje didinimą.Taigi svarbiausias uždavinys, kurį turi išspręsti oro variklių inžinieriai, ‒ yra perėjimas iš teorijos į praktiką. Kad visi potencialūs šio variklio pranašumai taptų realybe, reikalingos nemažos techninės inovacijos. Vieningai pripažįstama, kad idealus, energijos visiškai neprarandantis modelis gali egzistuoti tik teoriškai. Tačiau

www.ozonas.lt

kilometrų. Iki visiško efektyvumo indams dar reikia išspręsti oro pildymo sistemos spragas. Kol kas suspausti orą į talpas yra ganėtinai brangu ir reikalauja nemažai elektros energijos. Tiesa, MDI kompanijos mokslininkai sukūrė generatorių, kuris naudodamas suspaustą orą gamina elektros energiją. Tai jau didelis žingsnis į priekį, nes orui suspausti būtų galima naudoti energiją, gautą iš suspausto oro. Kad šios gražios idėjos pradėtų veikti realiai, reikia dar šiek tiek padirbėti.

Vietoj oro – gamtinės dujos Straipsnio pradžioje minėta Rusijos kompanija „E-Auto“ į ekologiškų automobilių rinką įsiveržė gana ryžtingai. Įmonė

anaiptol neužsiima vien tik teoriniais variklių bandymais. Kol oro varikliai efektyviai veikia tik teoriniame lygmenyje, rusai į savo automobilius montuoja hibridinius gamtinių dujų ir elektros variklius. Jau kitais metais Rusijos rinką pasieks apie dešimt tūkstančių hibridinių „Yo-Mobile“ automobilių.

Jų bus trys skirtingi modeliai, pritaikyti įvairiems poreikiams. Šiuose modeliuose veikia sistema, kurią sudaro rotacinis variklis, veikiantis kaip elektros generatorius.

Variklis galės būti varomas tiek benzinu ar dyzelinu, tiek gamtinėmis dujomis. Jis gamina energiją elektros varikliams, įstatytiems abejose automobilio ratų ašyse. Taigi sistema išskirtinė tuo, jog variklis tiesiogiai nesujungtas su ratais. Anot sistemos kūrėjų, taip pasiekiamas didesnis efektyvumas.

Oficialiai pateiktais duomenimis, „E-crosscoupe“ modelis sunaudos tris su puse litro kuro šimtui kilometrų. Tai išties geras rodiklis automobiliui, kuris nuo nulio iki šimto kilometrų įsibėgėja per aštuonias sekundes.

Nors tai ir nėra sportiniams automobiliams prilygstantis laikas, tačiau tokios dinamikos mieste visiškai pakaktų bet kokiam vairuotojui. Tuo tarpu didžiausias pristatomas modelis „E-van“ svers 750 kilogramų ir šimtui kilometrų sunaudos keturis litrus degalų. Tai rodikliai, dažniausiai tinkantys itin mažiems automobiliams. Automobilio kaina turėtų siekti dvylika – penkiolika tūkstančių dolerių. Tad sąlyginai tai nebus brangios mašinos. Jei pardavimai bus sėkmingi, galima tikėtis, kad „E-Auto“ įsidrąsins ir jau po kelerių metų vieną kitą „YoMobilį“ matysime važinėjantį ir Lietuvos keliais. Patys didžiausi optimistai tiki, kad jau tada naujausiems modeliams važiuoti pakaks tik oro.

31

vatyviam varikliui, kas trukdo jam jau dabar tapti svarbia automobilių rinkos dalimi?

Atsakymų, deja, daugiau nei vienas. Vienas iš nepalankiausių fizikos dėsnių, veikiantis oro variklio procese yra vadinamoji Charles taisyklė. Ji teigia, jog suspaustam orui (kaip ir bet kokioms kitoms cheminėms medžiagoms) variklyje plečiantis jis drastiškai atvėsta. Norint išlaikyti variklio efektyvumą, turi būti palaikoma vienoda temperatūra viso proceso metu. Taigi, nors suspausto oro varikliui nereikia sudėtingų aušinimo sistemų, naudojamų vidaus degimo varikliuose, tačiau jiems reikia priešingos – šildymo sistemos. Nors tai nėra neišsprendžiama problema, tačiau oro variklis iš teorinės į praktinę plotmę galės pereiti tik tada, kada temperatūros pokyčiai nebekels efektyvumo rūpesčių. Kita problema iškyla pildant suspausto oro talpas. Suspaudžiamas oras įšyla. Jei perkeliamas į talpą oras nėra iškart atšaldomas, tai vėliau po truputį vėsdamas jis praranda turimą energiją. Dėl šios priežasties oro talpos taip pat turi turėti prietaisus, skirtus orą atšaldyti dar tuo metu, kai jis yra talpinamas į talpas. Kitu atveju talpų pripildymas oru gali užtrukti labai ilgai arba būtų prarandama per daug energijos. Dabar esantis reikalingų technologijų trūkumas taip pat neprisideda prie sėkmingo oro variklių plėtojimo. Kol kas namų sąlygomis pilnai užpildyti įprasto kuro bako dydžio oro talpą užtruktų apie keturias valandas. Nors sudėtingi gamykliniai įrenginiai tokį darbą gali atlikti vos per tris minutes, tačiau jie dar nėra paruošti masiniam naudojimui. Tokie įrenginiai standartiniam oro rezervuarui užpildyti naudoja net 360 kW elektros energijos.

Sveikata

Kvapieji žudikai?

Rycky David nuotrauka

Vita SURDOKAITĖ

Patrikas Suskindas savo romane „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ priverčia savo skaitytoją užuosti kvapus skaitant sakinį po sakinio, metaforą po metaforos, nuo pačių šlykščiausių iki dieviškų ir svaiginančių aromatų... Šiandienės kvepalų ir kvapiųjų vandenų reklamos žurnaluose, interneto portaluose ar lauko stenduose bando visais įmanomais būdais vizualiai perteikti kvapų teikiamą malonumą.

Prabanga ir aistra taikliausiai apibūdintų daugumą reklaminių „temų“. Deja, vartotojas dažnai lieka kvailelio vietoje: įsigijęs brangių kvepalų, jis tikisi kokybės ir toli gražu negalvoja apie produkto „šalutinį“ poveikį.

O iš tikrųjų pirkėjas tesumoka už reklamą, brangius reklaminius veidus ir dailius buteliukus... Jų turinys, deja, menkai pažįstamas ir pavojingas.

Žmonija kvepėjo nuo seno Pirmoji kvepalų forma buvo smilkalai, kurie buvo naudojami religinėse apeigose, o kvapių augalų ir medžių ekstraktai buo naudojami kūno kvėpinimui ir balzamavimui. Senovės egiptiečiai neįsivaizdavo savo kasdienių maudynių be kvapiųjų aliejų ir tepalų. Senovės graikai ir romėnai kvepalų tradiciją perėmė iš Egipto. Tais laikais alyvų ir migdolų aliejai buvo maišomi su rožių, lelijų, anyžių, irisų šaknų eteriniais aliejais.

Tikrą perversmą kvepalų istorijoje padarė arabas Avicena, kuris kvapus pradėjo išgauti destiliacijos būdu.

XVII amžiuje kvepalų naudojimas „išgyveno“ pakilimo laikotarpį. Vakarų Eu-

32

ropos valstybėse milžiniškais kiekiais buvo vartojami kvapai, Prancūzijoje buvo įkurta Parfumerių gildija, o Prancūzijos karaliaus Liudvikas XV garsėjo kaip „kvapnusis“ karalius. Aistra kvapams nenusileido ir Napoleonas, sunaudodamas apie 60 buteliukų jazminų kvepalų per mėnesį.

Tikroji revoliucija kvapų pramonėje įvyko XIX amžiuje kartu su mokslo ir technologijos pažanga. Alchemikai pavirto chemikais ir pasipylė nauji kvapai bei iki tol neuostos formulės. Prancūzijos pietuose esantis Grasse‘as tapo pasauline kvepalų sostine, kur gimdavo nauji, vieni už kitus populiaresni kvapai.

1921 metais pasirodė klasika tapę Channel N°5. Tai buvo pirmieji chemiškai susin-

tetinti kvepalai, kuriuose pirmąkart buvo panaudoti aldehidai (organiniai anglies junginiai). Nuo XX amžiaus vidurio dėl pakitusio asmens higienos supratimo ir sustiprėjusios viduriniosios klasės smarkiai išaugo kvepalų ir kvapiųjų vandenų paklausa, todėl masinė gamyba tapo neišvengiama.

Išgauti kvepalus natūraliais ir tradiciniais būdais tapo per brangu, tad naujos kartos parfumeriai „išgelbėjo“ pasaulį sukurdami sintetinius kvapus. Tikrieji, eteriniais aliejais ir esencijomis pagrįsti kvepalai taip ir liko prabangos, kokybės ir „aukštos klasės“ simboliu. O pilkosios masės pradėjo kvepėti šimtais skirtingų, santykinai pigių aromatų.

Sveikata baigiant indų plovikliu, automobilio ar patalpų gaivikliais, galiausiai išsipusčiusia ir jūros gaiva kvepiančia kolege. Dažniausios kvapių kosmetikos priemonių ir kvepalų sukeliamos alerginės reakcijos: galvos skausmas, spaudimas krūtinės srityje ir pasunkėjęs kvėpavimas, kūdikių viduriavimas ir vėmimas, gleivinės suirzimas, astma ir jos paūmėjimas, sloga, kontaktinis dermatitas ir kt.

Kita grupė cheminių medžiagų, naudojamų pramonėje, taip pat kaip ir masinėje kvepalų gamyboje, yra medžiagos, trikdančios hormonų veiklą. Šios cheminės medžiagos yra siejamos su įvairiomis sveikatos problemomis, kurios paprastai siejamos su sutrikusia hormonų pusiausvyra ir veikla, pvz.: padidėjusi rizika susirgti krūties ir prostatos vėžiu, vaisiaus vystymosi sutrikimai ir medžiagų apykaitos sutrikimai, nevaisingumas. Šios kvapų sudėtinės dalys pavojingos tuo, kad gali sutrikdyti natūralią estrogeno, testosterono ir skydliaukės hormonų veiklą bei paveikti pačias pagrindines organizmo funkcijas.

Kvepalų ir kosmetikos pramonėje naudojama daugiau nei 5000 skirtingų kvapniųjų medžiagų, kurios dažniausiai slepiasi po vienu žodžiu ‒ „fragrance“. Nors daugybė kvepalų gamintojų vilioja „natūraliais“, „gėlių“, „citrusinių vaisių“ ir pan. kvapais, iš tikrųjų juos gaminant naudojami ne tik natūralūs eteriniai aliejai ir esencijos, bet ir galybė sintetinių chemikalų, išgautų iš naftos. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi Aplinkosaugos darbo grupė (Environmental Working Group (EWG)) atliko 17 žinomų ir populiarių prekinių ženklų (Coco Madmoiselle Channel, Breatney Spears Curious, Giorgio Armani Acqua Di Gio, Calvin Klein Eternity for Men ir t.t.) kvepalų laboratorinius tyrimus. Slaptų, niekaip kvepalų etiketėse neįvardintų chemikalų skaičius svyravo nuo 7 iki 24. Tirti produktai savo sudėtyje turėjo vidutiniškai 10 cheminių medžiagų, kurios žinomos, kaip sukeliančios alergiją. Taip pat buvo aptikta 12 skirtingų hormonų veiklą trikdančių cheminių medžiagų. Dauguma cheminių medžiagų, esančių kvepaluose, kvapnioje Natūralūs kvepalai kosmetikoje ir higienos priemonėse, per odą ir kvėpavimo sistemą patenka į žmoPaskaičiuokigaus organizmą ir jame kaupiasi. Jau dabar me, kiek skirtingų atliekami tyrimai rodo, kad net ką tik gimu- kvapų formulių sių kūdikių kraujyje galima aptikti tam ti„nešioja“ vidutinė krų cheminių medžiagų, kurios gaunamos moteris: dušo želė, iš aplinkos ir, žinoma, iš švarios ir kvepianšampūnas, balzačios motinos organizmo. Jau keletą metų mas, kūno kremas, kalbama apie tai, kad besilaukiančios moveido kremas, ranterys turėtų nesikvėpinti, naudoti vaikišką kų kremas, muilas, kosmetiką, vengti cheminiu būdu šukuoti lūpų blizgis, antiar dažyti plaukus, neva taip galima išvengti perspirantas/dezovaiko alergijos ir dermatito. Naujausi tyridorantas, kvepalai. mai (Washington toxics cosalition, 2009 Į sąrašą dar galima m.), deja, rodo ir dar kai ką. Besikvėpinanti pridėti skalbimo ir gausiai įvairias kosmetikos priemones miltelius, audinių vartojanti nėščioji labiausiai rizikuoja minkštiklius/kvavaisių paveikti dietilo ftalatu (DEP), kuris piklius ir turėsime siejamas su berniukų reprodukcinių orgavisą puokštę aromanų vystymosi sutrikimais ir vyrų spermos tų, kurie vieni kitus DNR pažeidimais. Taip pat DEP siejamas slopina, aitrina, viesu vaikų dėmesio stokos atsiradimu ir hipe- niems kvepia higieraktyvumu. na, kitiems sukelia astmos priepuolį.

Alergologai pataria Kvepėti ar nekvepėti? rinktis bekvapes asmens higienos Viena dažniausiai pasitaikančių alerpriemones, o nuėgijos formų yra alergija kvapams, o kvajus į bet kurią kospiosios medžiagos yra priskiriamos prie metikos parduotuvę, penkių dažniausių alergenų Europoje ir produktai konJungtinėse Valstijose. Vis daugiau ir daukuruoja levandų, giau žmonių tampa alergiški vienokiai ar braškių, abrikosų ir kitokiai kvapiajai medžiagai, o dažniausiai jūros kvapais. net keletui jų. Deja, žmogui, turinčiam šią Kad ir kaip baialergiją, visiškai išvengti kontakto su kvasiai atrodytų visos piosiomis medžiagomis yra neįmanoma. mokslinių tyrimų Juk mūsų aplinka prisotinta vienokių ar kitokių, stipresnių ar silpnesnių kvapų. Pra- išvados, kad ir kaip garsiai sąžinės baldedant elementariausiu muilu ir šampūnu,

www.ozonas.lt

sas sakytų, jog kvepėti pavojinga, visgi tiek moterys, tiek vyrai nuo senų laikų, matyt, genetiškai iš protėvių paveldėjo norą kvepėti ir taip paprastai neatsisakys nei kvepalų, nei kvapnių kremų. Visa laimė, kad šiais laikais tikrai galima įsigyti visko ‒ kvapų pasaulis ne išimtis. Vietoj cheminių kvepalų galima rinktis sveikesnę ir natūralesnę alternatyvą, t.y. įvairius eterinių aliejų mišinius ir esencijas, taip pat galima rasti pagal senąsias Prancūzijos parfumerių tradicijas gaminamų natūralių kvepalų. Džiugu, kad yra gamintojų, kurie skelbia išsamią kvepalų sudėtį, taigi galima pasidomėti viena ar kita įtarimą keliančia sudedamąja dalimi. Žinoma, tokie kvepalai ar natūralios kosmetikos priemonės, kurių „fragrance“ neturi sintetinių priedų, kainuoja gerokai brangiau. Kita vertus, juk mokame už sveikesnę alternatyvą, taigi sutaupome savo sveikatos sąskaita.

Tolimesniam domėjimuisi: http://www.alergija.info/ http://www.safecosmetics.org/ http://www.cosmeticsdatabase.com/

33

Ką slepia etiketės?

Awesomest11 nuotrauka

Atliekos Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Atliekos grasina gyvūnams ir augalams

Jonas ŠPOKAS

Susan Middleton ir David Liittschwager nuotrauka

Kas atsitinka, kai miške paliekama krūva šiukšlių? O kas vyksta laukuose palikus automobilio padangas arba išmetus šūsnį nereikalingų daiktų? Daugelis atsako, jog tokiais atvejais teršiama gamta, nes neatsakingai išmesti daiktai nesuyra ekosistemoje, todėl ją ardo. Toks atsakymas teisingas, tačiau anaiptol ne galutinis. Visi neatsakingai gamtoje palikti objektai tiesiogiai kenkia tiems, kurie toje gamtoje gyvena. Gyvūnai labai dažnai nukenčia nuo objektų, kuriems gamtoje ne vieta. Pasekmės kartais būna labai rimtos.

Atliekų gali būti įvairaus dydžio, įvairių rūšių, skirtingos kilmės. Visos jos yra pavojingos, nes gyvūnai, skirtingai nei žmonės, nesuvokia, kad jų gyvenamosiose teritorijose rasti daiktai čia visai nereikalingi. Kad būtų aiškiau, kas kokią žalą daro ir kokiomis priemonėmis kovoti su skirtingomis atliekomis, galima jas suskirstyti į keturias pagrindines grupes.

Valgomos šiukšlės Tai bene dažniausiai randamos atliekos.

Iš pažiūros maisto atliekos yra pačios natūraliausios iš visų atliekų ir pavojaus kelti niekam neturėtų. Veikiau priešingai – juk žiemą alkstantys gyvūnai turėtų nudžiugti radę mėsos ar sūrio likučių. Kaip ir kiekvienoje situacijoje, taip ir čia lazda turi du galus. Visuose kampuose besimėtantis maistas iškart pritraukia begalę pačių

34

neišrankiausių gyvių. Sąrašas prasideda katėmis, o baigtis gali žiurkėmis, o gal net išbadėjusiais lokiais. Vilniaus senamiestyje lokio prie šiukšlių konteinerio nesutiksime dar ilgai, tačiau kituose kraštuose, ypač atokiau nuo didmiesčių, ieškoti išmesto maisto atklysta ir lokiai, ir vilkai, ir kiti gyvūnai. Pavojingiausia šiuo atveju yra tai, kad šie pavojingi plėšrūnai taip gyvendami ilgainiui praranda žmogaus baimę. Tai gali atrodyti keista, tačiau iš tiesų gyvūnai, tarp jų ir patys plėšriausi, žmogaus prisibijo ir jo vengia. Žmogus puolamas tik išskirtiniais atvejais. Kai plėšrūnai praranda žmogaus baimę, šis jiems tampa tokiu pat gyvūnu kaip ir visi kiti. Tai reiškia, kad sudraskytas žmogus gali būti dėl daug ir įvairių priežasčių. Tai tikrai ne vienintelis neatsakingai palikto maisto keliamas pavojus. Išmestas maistas gali būti sugedęs, nuodingas, nešantis įvairius užkratus. Prisiėdę tokių

užkandžių gyvūnai tampa įvairių ligų, virusų ir užkratų nešiotojais. O vis labiau įsidrąsindami jie ilgainiui peržengia visas žmogaus namų ribas.

Toksinės atliekos Toksinės atliekos – atliekos, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų arba kurios pačios yra nuodingos medžiagos, galinčios sutrikdyti organizmų sveikatą, sukelti ligas ar mirtį. Dalis tokių atliekų yra lengvai plintančios, neretai atsiduria ežeruose, upėse ir kituose vandens telkiniuose, dirvožemiuose, ore. Toksinėms atliekoms priskiriami pramonės ir komercijos produktai, kurie atsiranda iš buityje sunaudotų produktų (pavyzdžiui, valymo priemonės, kosmetika), iš žemės ūkio (cheminės trąšos, pesticidai), karo pramonės (branduolinių

Atliekos

www.ozonas.lt

nų. Daugybė, šiuo atveju, tai ne keli šimtai ar tūkstančiai. Kasmet plastikas pasaulyje pražudo milijardą paukščių ir gyvūnų. Nedylančios atliekos negrįžtamai griauna ekosistemas. Atsidūrusios kiaušinių perėjimo ar jauniklių auginimo zonoje jos trikdo prie tokių pokyčių nepratusius gyvūnus. Neretai ištisos populiacijos palieka sau įprastas vietas, taip palikdamos kitas gyvūnų rūšis be maisto. Būna ir taip, kad prie tokių spąstų nepratę gyvūnai įsipainioja vielose, laiduose, įstringa buitinėse atliekose, kai kurie rastomis atliekomis sunkiai susižaloja.

Atliekų sukelti padariniai Atliekos kenkia anaiptol ne vien tik tiesioginiais būdais. Ketvirtąją atliekų daromos žalos grupę būtent ir sudaro veiksniai, nulemti neatsakingai pasielgus su bet kokiomis atliekomis. Be priežiūrios paliktos jos nulemia ir begalę kitų pražūtingų efektų. Už tiesioginio pavojaus ribų slypi įvairios kitos negandos. Labai dažnai rastas arba prieš kurį laiką neatsakingai išmestas atliekas stengiamasi kuo greičiau ir pigiau sunaikinti. Tokiam norui išpildyti labiausiai tinka ugnis. Be to, atliekos ir pačios gali lengvai užsidegti, taip sukeldamos pražūtingus miškų gaisrus. Jau minėta ir priverstinė migracija, kuri neišvengiamai ką nors palieka be įprastinio maisto šaltinio. Be to, pati gamta sukurta taip, kad už mūsų nusižengimus labai dažnai smogia mums atgal.

Išmetus pavojingų teršalų kupinas atliekas, po kurio laiko gali tekti suvalgyti mėsos ar žuvies, turinčios tų pačių chemikalų. Nors maisto kontrolė vykdoma griežtai, tačiau pavojingos atliekos sugrįžti gali įvairiais būdais. Užtenka mažiausio sąlyčio su parazituojančiais gyvūnais ir pavojaus lygis išauga kelis kartus. Svarbiausia suvokti, kad bet kokia šiukšlė, net ir pati mažiausia ar iš pažiūros nereikšmingiausia, gali būti pavojinga.

35

Žmogaus valgomuose augaluose randama įvairių toksinių medžiagų.

Bulvėse aptinkama lektinų ir glikoalkaloidų, kurie silpnina žarnyno, inkstų veiklą. Įvairiose grūdinėse kultūrose gali kauptis Fito rūgšis, kuri mažina geležies, cinko, kalcio, magnio pasisavinimą.

Persikuose, slyvose, vyšniose ir kituose kaulavaisiuose būna Ciano glikozidų, kurie sukelia uždegiminius procesus David Blackwell nuotrauka žarnyne, stabdo ląstelinį kvėpavimą. Išvardintos pavojingos ginklų bandymai, cheminis ginklas), medicinos įmonių (įvairūs medikamentai) veiklų. medžiagos tėra nedidelė dalis viso sąrašo.

Toksinai, besikaupiantys maiste, yra ypač Tai atliekos, kurių daroma tiesioginė žala pavojingi gyvūnams, nes jie valgo neapdoyra pati didžiausia. Neretais atvejais neatrotus maisto produktus. sakingai paliktos toksinės atliekos užmuša ištisas bandas gyvūnų, net nesiartinusių prie pavojingo šaltinio. Ypač nedėkinga ši situacija vandens gyvūnams. Į jų gyvenaKietos ir nedylančios atliekos mus vandens telkinius patekus pavojingų chemikalų jų išvengti tampa beveik neįPlastiko buteliai, popierius, stiklas manoma. Ant žemės gyvenantys žvėrys ir kitos panašios atliekos taip pat atlieka neretai be reikalo susidomi neįprastais jų užtektinai nešvaraus darbo. Labai dažnai namuose atsidūrusiais objektais. Tokio jos būna sumaišomos su maistu. Gyvūnai smalsumo kaina neretai būna mirtis. Jei kliaujasi savo instinktais. Jie tikrai ne visada pražūtingos pabaigos išvengiama, tai dar įdėmiai apžiūri rastą grobį, įvertiną jo savynereiškia, kad pavojus praėjo. Toksinės bes. Daugeliu atveju nesisaugantis objektas atliekos yra ilgaamžės, o jų keliamas patiesiog puolamas, o kai kurių gyvūnų ir pravojus išlieka net kelioms kartoms. Dažnai ryjamas iš karto. Pavyzdžiui, dideliu greičiu dėl atsainiai paliktų toksinių atliekų kenčia iš dangaus sminganti žuvėdra akimirksniu tose vietose gyvenančių gyvūnų palikuonys, praryja tai, ką ką tik sugavo. Jei praryta ne kurie gimsta išsigimę ar nesveiki. Pasitaiko žuvis, o plastiko gabalas, kelio atgal nebėra ir tokių atvejų, kada labai pavojingos meir iškyla didžiulis pavojus uždusti ar uždžiagos (pavyzdžiui, radiacinės atliekos) springti. Prariję plastiko pakuotes ar jų daiškreipia visos plantacijos likimą. Toksinės lis kasmet žūva daugybė paukščių ir gyvūatliekos yra labai skvarbios. Net jei pavojingi chemikalai išmesti kur nors plyname lauke ar iš pažiūros negyvenamoje teritorijoje, jie vis tiek išlieka pavojingi. Visų pirma dėl to, kad pavojingi chemikalai lengvai keliauja požeminiais vandenimis, kai kurie plinta netgi oru.

Toksinės atliekos gerokai labiau nei kitų grupių šiukšlės kenkia augalams, vandens, oro, dirvožemio kokybei. Pavyzdžiui, gamtoje pasklidę toksinai veikia panašiai kaip visiems gerai žinomi rūgštūs lietūs. Jie mažina bet kokių augalų vaisingumą. Tai reiškia, kad mažėja ne tik ūkiuose auginamų augalų derlius, tačiau ir natūralių miškų plotai. Išaugę augalai yra silpnesni, jų amžius trumpesnis, o ir dauginasi jie sunkiau.

Ilgainiui tai priveda prie ištisų anksčiau derlingais buvusių plotų nykimo. Toksinais nuodijami augalai, vanduo ar dirvožemis vėliau kenkia ir gyvūnams, ir žmonėms.

EpSos.de nuotrauka

Sveikata

Norite maisto be „E“?

Užsiauginkite jį patys!

Jūratė JANAVIČIENĖ Pasak LTV naujienų tarnybos (spalio 18 d. informacija), Lietuvoje atlikta vartotojų apklausa parodė, kad maisto priedų naudojimas produktuose kelia nerimą net 90 procentų vartotojų. Išsigelbėjimą bei ramybę teikusio, parduotuvių lentynose išdėlioto maisto „be E“ mitas bliūkšta. Aiškėja, kad net ir ryškūs užrašai „be E“ maisto produktų etiketėse dar nereiškia, kad produktuose nėra maisto priedų. Pastaruoju metu sugriežtinus produktų be maisto priedų laboratorinę patikrą, net 80 proc. gamintojų, naudojusių šį ženklinimą, patys jo atsisako, nes produktų be maisto priedų gamyba jiems tampa per brangi. Likusius 20 proc.

Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai iki gruodžio mėn. žada kruopščiai patikrinti. Akivaizdu, kad nuo gruodžio 1 d. taip paženklintus maisto produktus išvysime žymiai rečiau. Tikrai natūralus, ekologiškas maistas pamažu tampa prabangos preke.

Priežasčių nerimauti dėl maisto priedų yra, bet vien tik nerimas problemos neišspręs.

Išeitis – bent dalį maisto auginti ir gamintis patiems!

Daržovių auginimas – naudingas ir labai įtraukiantis užsiėmimas. Net ir neturint lopinėlio savos žemės ar draugų, kurie mielai leistų savo sode susikasti porą lysvių daržovėms, pokalbių svetainėse galima lengvai rasti įvairiausių istorijų ir patarimų, kaip balkone užsiauginti prieskonines daržoves, agurkus, pomidorus, svogūnus ar net bulves. Žodžiu, jei jums rūpi tai, ką valgote, išeitį galima rasti visuomet.

Tokią išeitį rado šimtai vaikų globos namų auklėtinių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose šalia savo globos namų susikasusių lysves ir užsiauginusių įvairiausių ekologiškų daržovių: prieskoninių augalų, agurkų, pomidorų, svogūnų, moliūgų ir kt. Daugeliui jų tai buvo visiškai nauja patirtis, nes darželius įrenginėjo ten, kur daug metų žaliavo pieva. Per metus jie, padedami savo auklėtojų bei projekto „Žalia stotelė“ organizatorių – iniciatyvinės grupės „Eko karta“ savanorių ir UAB agrofirmos „Sėklos“ konsultantų, pramoko daržininkauti ir labai įsitraukė į šią veiklą.

Pageidauja tęsti darbus Vaikai su akcijos organizatoriais bendravo nuo balandžio mėnesio. Spalį jie vėl susitiko ir, skanaudami ekologiškai išaugintų moliūgų sriubos, kartu aptarė daržininkavimo įdomybes ir sėkmes, žinių ir patirties spragas, kurias reikėtų užpildyti.

36

Pasak Giedrės Kisielės, iniciatyvinės grupės „Eko karta“ atstovės, tai, kad didžioji dalis akcijos dalyvių nori ir kitais metais kurti ir puoselėti savo „Žaliąsias stoteles“, siekia žinių bei patys imasi vykdyti eko-

logines iniciatyvas, susijusias su ekologija, aplinkos tvarkymu bei puošimu yra žinia, jog „Žalios stotelės“ idėjos pasiekė vaikų širdis. Tai paskatino šios akcijos iniciatorius sumanytojus ir toliau padėti į žemdir-

Sveikata

Apie akciją „Žalia stotelė 2011“

bystę įsitraukusiems vaikams: aprūpinti sėklomis, daigyklomis ir kitomis priemonėmis, konsultuoti, organizuoti mokymus.

Aktyviausiems ir trokštantiems naujų žinių sausio ir vasario mėnesiais ketinama surengti seminarus apie gamtinę žemdirbystę.

„Mažos žemdirbystės gudrybės“ Sveiką maistą galima užsiauginti tuomet, jei priežiūrai naudojamos natūralios ir dažniausiai visiškai nieko nekainuojančios priemonės.

Jaunuosius „Žaliųjų stotelių“ daržininkus konsultavę iniciatyvinės grupės „Eko karta“ savanoriai kartu su „Sėklos“ konsultantais vaikams parengė paruoštukus „Mažos žemdirbystės gudrybės“, kuriuose pasakojama apie tai, kaip natūraliomis priemonėmis tręšti augalus, kovoti su jų ligomis ir kenkėjais. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad geriausia ir sveikiausia pamaitinti augalus – tręšiant juos iš virtuvės atliekų, nupjautos žolės, šakų ir piktžolių pagamintu kompostu, laistant raugintomis dilgėlėmis ar purškiant svogūnų, česnakų, ievų, medetkų, chrizantemų ar jonažolių purškalais? Ar girdėjote, kad kenkėjus iš šiltnamio galima „išprašyti“ tarp augalų pasodinus serenčių arba primėčius tarp jų žalių varnalėšų ar pomidorų lapų, česnako skiltelių, svogūnų lukštų, tabako? Norint dezinfekuoti dirvą, reikia pasodinti garstyčių ir šioms sužydus ją sukasti, o norint išvengti piktžolių darže, patariama mulčiuoti dirvą smulkintais šiaudais, nupjauta žole ar grikių lukštais.

Augalai augina vaikus „Žaliųjų stotelių“ kūrėjų – vaikų – mokytojai pastebi, kad daržininkystės nauda – ne tik ekologiškos daržovės. Pasak

www.ozonas.lt

jų, draugystė su žeme bei augalais keičia pačius vaikus. „Draugystė su augalais (gėlėmis) atskleidžia gražiausias vaikų savybes: skatina juos rūpintis kitais ir jaustis atsakingais“ (akcijos dalyvių iš Bartuškio pagrindinės mokyklos mokytojų atsiliepimai). „Svarbiausia, kad gražių minčių pasėtos sėklos išdygo mūsų širdelėse. Paakinti pasakojimų apie sveiką mitybą, eko daržininkystę, atliekų tvarkymą, vaikai patys organizavo pilietinę akciją, kurios metu tvarkė Siesarties upelio pakrantę, pušynėlį“ (akcijoje dalyvavusių Molėtų vaikų globos namų bendruomenės atsiliepimai).

Akcijos organizatoriai: - ekologinio jaunimo švietimo projektas „Eko karta“; - UAB agrofirma „Sėklos“, aprūpinanti sėjamąja medžiaga ir sodinimo įrankiais visus akcijos dalyvius, taip pat teikianti konsultacijas visais, su augalų sodinimu ir priežiūra susijusiais, klausimais.

Akcijos informaciniai rėmėjai: - ekologiškos kultūros gidas – žurnalas „Ozonas“, - sveiko maisto svetainė www.meniu.lt, Savarankiškumo privalumai - jaunimo aplinkosaugos projektų svetainė www.ekokarta.lt, Ekologiški produktai – sveikesni už - svetainė www.seklos.lt, įprastai ar pramoniniu būdu užaugintus.

- dienraštis „Vakarų ekspresas“ ir svetainė Tai patvirtina Europos Sąjungos inicijuotų www.ve.lt, tyrimų rezultatai. Tinklapyje www.naturele.

- svetainė www.15.min.lt ir dienraštis „15 net rašoma, jog ketverių metų trukmės min.“ projekto, vykdyto Anglijos Niukaslo universitete, Didžiojoje Britanijoje, metu atrasta, kad ekologiškai išaugintuose vaisiuose ir daržovėse daugiau antioksidantų ir mažiau riebiųjų rūgščių. Mokslininkai tyrė savo ekologiškai užaugintus vaisius bei „Eko karta“ – ekologinio švietimo prodaržoves ir galvijų pieną iš kelių ekologiškų jektas, gimęs ir įgyvendinamas jaunimo ūkių. Paaiškėjo, kad juose antioksidantų iniciatyvinės grupės. Projektu siekiama apie 50-80 proc. daugiau nei įprastai išauugdyti pilietiškai atsakingus jaunimo elgegintuose produktuose. Be to, ekologiškuose sio įgūdžius ir požiūrį, suteikiant galimybę kviečiuose, pomidoruose, bulvėse, kopūsdalyvauti aktualių aplinkosaugos klausimų, tuose, svogūnuose ir salotose yra apie 20teorinių svarstymų ir sprendimų priėmi40 proc. daugiau maistingųjų medžiagų. mo procese bei aktyvioje aplinkosaugos veikloje. Svarbiausios projekto veiklos: eko renginiai ir akcijos, interaktyvios paskaitos Projekto remėjai: ir diskusijos ekologijos temomis, eko zonų ir eko stendų įkūrimas bei veiklos juose organizavimas, jaunimo eko enciklopedijos „Žaliasis virusas” parengimas.

Apie projektą „Eko karta“

37

Nuotraukos iš “Žaliosios stotelės“ archyvo

Jau antrąjį kartą vykstanti sveikos ir saugios aplinkos kūrimo akcija „Žalia stotelė“ startavo balandžio 27 d. ir tęsiasi iki gruodžio. Į gėlynų, vejų ir ekologiškų daržovių auginimą bei aktyvias diskusijas atsakingo, ekologiško elgesio temomis įtraukę daugiau nei 1200 Lietuvos vaikų ir jaunuolių iš 44 ugdymo įstaigų – mokyklų ir vaikų globos namų 22 Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Per visą Lietuvą nusidriekusiame žaliajame maršrute įrengta apie 2,5 ha gėlynų, vejų ir daržovių lysvių.

Iniciatyvinės jaunimo grupės „Eko karta“ savanoriai rengė interaktyvius užsiėmimus ir diskusijas apie sveiko, saugaus, atsakingo gyvenimo įpročius, rengė iškylas, kuriuose pavasarį ant žarijų buvo kepami varškės sūriai ir skanaujama gilių kava, o rudenį – ragaujama moliūgų sriuba.

Agrofirmos „Sėklos“ specialistai visus akcijos dalyvius aprūpino sodinamąja medžiaga ir įrankiais.

Žaliasis gidas

ė

u t v u ėl a r K EKO

Ekologiški ir natūralūs produktai sveikesniam Jūsų rytojui...

EKO Kratuvėlė

Nepriklausomybės a. 2, Lazdijai.

I-VI - 9.00-17.30 VI - 9.30-14.00 38