Ozonas nr. 44

Ekologiškos kultūros gidas

2012 | 3 | (44)

ARCHITEKTŪRA

Paremk „Ozoną“ Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

Gyventi negriaunant neeikVojantiS mieStaS – arkologijoS koncepcija induStrinėS atliekoS Statyboje molinio namo iStorija lietuVoje įdomioS kVapų galioS pokalbiS Su tomu S. butkumi

www.ozonas.lt

Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Leidinio remėjas www.bioprojektas.lt

Socialiniai partneriai:

Leidinio remėjas www.antagute.lt

Redaktoriaus žodis

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Būtų patogu pradėti nuo legendinės Nifnifo, Nafnafo ir Nufnufo istorijos... Bet ir vieni nuo jos pradeda, ir kiti. Teks palikti ramybėje tuos nelabai disciplinuotus paršelius ir kapstytis kažkaip kitaip. Mat be namų niekaip neišsiversi. O namai ne tik stovi šiaip sau – dažniausiai jie stovi santalkomis, išsiraizgiusiame gatvių tinkle. Lietuvoje galima rasti kaimą, miestelį, miestą. O štai megapolių neturime. Gal ir gerai, mat net kvapą gniaužia žvilgterėjus į tų miestųvalstybių populiacijas. Pavyzdžiui, Šanchajuje, Kinijoje – apie 17 milijonų gyventojų, Mumbajuje, Indijoje – apie 12 milijonų, San Paule, Brazilijoje – daugiau kaip 11 milijonų, Niujorke, JAV – daugiau kaip 8 milijonai gyventojų ir t. t. Sąlyginai netoli mūsų – Rusijos sostinė Maskva su daugiau nei 10 milijonų gyventojų ar Didžiosios Britanijos sostinė Londonas su daugiau nei 8 milijonais gyventojų. Mes per visą šalį vos sukrapštome 3 milijonus... Tad ką ir kalbėti apie mūsų miestus. Prisimenu vieną svečią iš Meksiko megapolio, kuris vis juokėsi vaikščiodamas po Vilnių ir negalėjo patikėti mūsų miniatiūriniais atstumais. Visas miestas jam atrodė esąs lyg viena jo vaikystės gatvės atkarpa.

Bet tas miniatiūrinis miesto dydis gali būti didelis privalumas, jei kalbama apie gyventojų sveikatą ar poveikį aplinkai. Juk kuo didesnis miestas, tuo didesnė tarša, tuo didesnės grūstys, tuo mažiau erdvės. Mažame mieste galima tikėtis didesnių žaliųjų erdvių, trumpesnių atstumų, laisvesnės atmosferos. Tad nieko keisto, kad tų pačių megapolių svečiai, nors ir šypsodamiesi dėl mūsų „miestų“, vis tik pripažįsta, kad juos vilioja jų ramybė. Aišku, svečias lankomą vietą visada regi gana siaurai, jį riboja jo išankstiniai nusistatymai arba laikas. O štai mes, gyventojai, žinome, kad mūsų viešasis transportas, deja, nelabai koks. Arba kad mūsų namai kiauri, o renovaci-

jos programomis nelabai pasitikima. Arba kad tie nauji daugiabučiai kažkodėl sustatyti beveik vienas ant kito, praktiškai nepaliekant erdvės, kad ir vaikams. Arba kad dažnai jie tiek užsandarinti, jog bute netrukus ima dygti pelėsiai, o aplink juntama drėgmė.

Jei turima prabanga statytis nuosavą namą, galima pasitelkti gausius informacijos šaltinius ir išsirinkti kažką, kas būtų ne tik pigu, bet ir sveika. Juk darant „Sau“ galima ir į tai atsižvelgti?.. Daugiabutyje galima bent jau stengtis kurti švarų interjerą. O tai taip pat nemažas laimėjimas. Kalbant apie aplinkai ir žmogui draugišką miestą svarbu suvokti, kad čia miesto savivalda nėra vienintelis veikėjas siekiant idealaus būvio. Patys gyventojai taip pat gali labai daug – dažniau apsieiti be automobilių, tinkamai atsikratyti atliekų, palaikyti smulkius prekybininkus, dažniau sveikintis su kaimynais.

Pastarasis punktas labai svarbus – bendruomenės formavimasis yra pirmasis galios susigrąžinimo į savo rankas žingsnis. Šiame numeryje Mąstytojo rubrikai kalbintas Tomas S. Butkus akcentavo, jog mūsų miestai nebesusitvarko su savo teritorijomis ir kad idealiu atveju jie turėtų skaidytis į mažesnes teritorijas su savo savivalda, sprendžiančia, kaip tvarkytis su visais aktualiais ūkio reikalais. Kita vertus, naivu būtų tikėtis, kad, pavyzdžiui, sostinė atsisakytų stambaus pyrago kąsnio – juk „miesto ekonomika yra vienas pelningiausių verslų“, – pastebi tas pats Tomas. Bet kas vieną dieną atrodo kaip neįmanomas dalykas – kitą dieną tampa tikrove. Tad sveikinkitės su kaimynais. Šiame „Ozone“ kalbame apie architektūrą, statybą – namo ir miesto. Nuo futuristinės vizijos iki praktikos. Mat be namų neišsiversi.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ editor@ozonas.lt

Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Monika Kalinauskaitė; Jonas Špokas; Sigita Simona Paplauskaitė; Rūta Simutytė; Kamilė Baubinaitė; Kristina Sagaidak; Dr. Rasa Bertašiūtė; Dr. Ričardas Skorupskas;

Jonas Malinauskas; Giedrė Kisielė; Paulius Sadauskas.

Kalbos kultūra: Ona Deveikytė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

06 - 07

Austrijoje nebėra meškų | Ne – mirties bausmei | Saugomi rykliai | E-atliekos Afrikoje | Vandenynai pagrobs sausumą | Pusė svarbiausių vietovių – nesaugomos

28 - 31 37

Žaliai įkvepiančių viešbučių galerija

Parodoje „Expo 2012“ – žvilgsnis į vandenynus

Eko daiktai

Sveikata

Foteliai „Spurgos“ | Kartoninė kėdutė | Kitokios spausdintos schemos | Dviratis „Panda“

Primiršta kvapų galia

08 - 09 Tema

10 - 13

Superpanaudojimas – industrinės atliekos architektūroje ir dizaine

14 - 16 20 - 21 25 - 27

Gyvas miestas – paieškos ir nesėkmės

Namas iš šiaudų – ateities architektūra?

Molis – seniai lietuvių naudojama statybinė medžiaga

17 - 19 Klimatas

22 - 23 32 - 33

Klimato kaitos rezgiami mitybos labirintai

Taršos leidimai – (ne)reikalinga sistema?

Gyvenimas

24

Burbulas ir piltuvėlis

Mąstytojas

34 - 36

Tomas S. Butkus: „Tu pats esi miestas“

Trumpai

Saugomi rykliai

Austrijoje nebėra meškų

Rubrika parengė Aistė EIDUKAITYTĖ

Ne – mirties bausmei

Europos gamtosaugininkai skelbia, jog Austrijoje nebėra rudųjų meškų. Paskutinio Austrijoje gimusio lokio Moritzo niekas niekur nebeaptiko jau 2011 m. Tuo tarpu kaimyninėje Slovėnijoje laikosi stabili 400 rudųjų meškų populiacija.

Meškos Austrijos šiaurinėse Alpėse atsirado tarp 1989–1993 m., kai WWF Austrija organizacijos pastangomis ten buvo paleistos trys rudosios meškos. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, mat šioje vietoje 1972 m. buvo pastebėtas atklydęs lokys. Iki 2010 m. regione gyveno mažiausiai 35 meškos. „WWF Austrija daugiau negu 20 metų stengėsi grąžinti rudąsias meškas į Austriją ir Alpes. Viena priežastis, kodėl mums nepavyko – brakonieriavimas, trūksta daugiau nei 20 meškų. Kita priežastis – maža startinė populiacija“, – sakė WWF Austrija atstovas Christianas Pichleris.

Visoje Europoje dabar gyvena apie 14000 rudųjų meškų. WWF Austrija, Italija, Vokietija, Šveicarija ir Prancūzija šiuo metu sutelkusios jėgas ties Rudųjų meškų apsaugos strategija, kuri bus paskelbta po maždaug trijų mėnesių.

Iš www.ens-newswire.com

6

Kovodama dėl mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje Europos Komisija uždraudė vaistų, naudojamų mirtinoms injekcijoms, eksportą į JAV. Į draudžiamų eksportuoti sąrašą EK įrašė aštuonis barbitūratus, du iš jų, natrio tiopentalis ir pentobarbitalis, yra naudojami visose valstijose, kur dar leidžiama mirties bausmė. Vienintelis JAV esantis natrio tiopentalio gamintojas, Ilinojuje įsikūrusi „Hospira“, vaisto gamybą nutraukė šių metų sausio mėnesį. Kompanija negalėjo įrodyti Italijos valdininkams, kad šis Italijos gamyklose gaminamas vaistas nebus naudojamas mirtinoms injekcijoms. Jau yra pasitaikę atvejų, kai pritrūkus vaisto nebuvo galima atlikti numatytos mirties bausmės.

Aišku, nebeturint šių vaistų, gyvenimo nutraukimui bus pasirinkti kiti, nesantys EK sąrašuose, bet Komisija tam yra pasiruošusi. Kaip sakė Catherine Ashton, EK viceprezidentė, Komisija ir kitais metais svarstys, ką prijungti prie draudžiamų eksportuoti vaistų sąrašo.

Iš www.yesmagazine.org

Kovo 19 d. Europos Sąjungoje buvo patvirtintos griežtesnės ryklių žvejybos taisyklės. Jomis siekiama užtikrinti, kad žvejai nepjaustytų pelekų rykliams, jų kūnus išmesdami atgal į vandenį.

Ryklių pelekų šalinimas uždraustas dar 2003 m., bet buvo paliktos kai kurios išimtys.

Pelekai labai paklausūs Azijoje kaip naudingas elementas tradicinėje medicinoje, taip pat labai populiari ryklių pelekų sriuba. Skaičiuojama, kad dėl delikatesinio patiekalo kasmet nužudoma apie 73 milijonai ryklių. Žuvininkystės ministrai, susitikę Briuselyje, pritarė EK pasiūlymui, kad sugauti rykliai į uostus turi būti pargabenami nepažeisti (nenupjautais pelekais). Vis tik nerimaujama, kad bus sunku kontroliuoti, ar žvejai laikosi reikalavimų.

Rykliai yra lėtai augantys, turi mažai palikuonių, kai kurioms jų rūšims gresia išnykimas.

Iš www.mnn.com

Trumpai

Vandenynai pagrobs sausumą Pusė svarbiausių vietovių – nesaugomos

Vakarų Afrikoje kaupiasi elektros ir elektroninės įrangos atliekos, per metus apie 1 milijoną metrinių tonų. Penkiose Valstybėse – Benine, Dramblio Kaulo Krante, Ganoje, Liberijoje ir Nigerijoje – kiekvienais metais susidaro nuo 650 000 iki 1 milijono tonų elektroninių atliekų. Tokia išvada daroma Bazelio konvencijos sekretoriato parengtame pranešime. Kovo mėnesį dvi Jungtinių Tautų organizacijos pasirašė susitarimą, kuriuo siekiama švelninti šių atliekų daromą žalą.

Skaičiuojama, kad tik 13 procentų visų pasaulio e-atliekų yra tinkamai perdirbamos, laikantis visų saugumo procedūrų. Šiose atliekose yra žmogui ir aplinkai itin nuodingų medžiagų – švino, gyvsidabrio, antipirenų. Kita vertus, jose netrūksta ir strateginės vertės medžiagų – indžio, paladžio. Paminėtini ir vertingi metalai, kurie gali būti perdirbti – auksas, sidabras, varis.

Iš www.ens-newswire.com

www.ozonas.lt

Mokslininkai mano, kad net jei žmonijai pavyks neleisti vidutinei metinei temperatūrai kilti daugiau nei 2 laipsnius pagal Celsijų, laikui bėgant, vandens lygis neišvengiamai kils. Žemės ir planetų mokslo profesoriaus Kennetho G. Millerio vadovaujama mokslininkų grupė savo išvadas skelbia po išsamaus dirvos ir uolų tyrimo Virdžinijoje, Enivetoko atole Ramiajame vandenyne ir Naujojoje Zelandijoje. Jie tyrė mėginius iš Plioceno epochos (prieš 2.7–3.2 milijonus metų), kai anglies dioksido lygis atmosferoje buvo toks kaip dabar, o vidutinė metinė temperatūra 2 laipsniais didesnė nei šiandien.

Mokslininkai mano esant tikimybę, jog laikui bėgant vanduo gali kilti net 12–22 metrų. Aišku, ne per kelerius metus, o per šimtmečius ir tūkstantmečius. Prognozė XXI amžiui, anot prof. K. G. Millerio, yra 0,8–1 metro vandens kilimas (dėl vandenynų šilimo, kalnų ledynų tirpsmo, Grenlandijos ir Antarktidos šilimo). Mokslininkas pabrėžia, kad tyrimas atskleidžia Žemės ledynų jautrumą bet kokiems vidutinės metinės temperatūros pokyčiams.

Iš www.sciencedaily.com

Šiuo metu saugomos teritorijos užima 13 procentų Žemės paviršiaus. Dėl sparčios kai kurių jautrių vietovių destrukcijos pasaulio valstybių vyriausybės dar 2010 m. susitarė iki 2020 m. šį skaičių padidinti iki 17 procentų. Kaip bebuvę, neseniai paskelbtas organizacijų „BirdLife International“ ir IUCN atliktas tyrimas atskleidžia, kad šiuo metu yra apsaugotos tik pusė laukinei gyvūnijai gyvybiškai svarbių vietų, tad net padidinus saugomų teritorijų plotą keliais procentais to nebus gana.

Daktaras Stuartas Butchartas, „BirdLife“ tarptautinių tyrimų ir žymenų koordinatorius, teigia, kad stebint IUCN sąrašus, pagal juos įvertinant rūšių būklę ir siejant su teritorijos saugojimo lygiu, būtų galima pasiekti žymių rezultatų kovoje su rūšių nykimu, „būtų apsaugota net 50 procentų paukščių, jei bent pusė teritorijų, kuriose jie būna, būtų saugomos“.

Iš www.iucn.org

7

E-atliekos Afrikoje

Eko daiktai

FOTELIAI „SPURGOS“ Reikalingos medžiagos: pasirinkto dydžio sena automobilio ar motociklo padanga; švarūs spalvoti audiniai (skiautės, sudėvėti, nebenešiojami drabužiai, senos užuolaidos ir pan.); paminkštinimui gali būti naudojamas porolonas. Papildomos darbo priemonės: žirklės.

Tokiam foteliui pasigaminti nereikia ypatingų įgūdžių, bet prireiks šiek tiek laiko fotelio „lizdeliui“ susukti: • Surandame seną padangą ir gerai ją nuvalome; • Pasiruošiame audinius, sukarpome juos į kuo ilgesnes (bus lengviau pritvirtinti) 10–15 cm pločio juostas, kurias galima surūšiuoti pagal spalvų tonus (šiltos, šaltos, monochrominės); • Pirmąją juostą stipriai pritvirtiname aprišdami aplink padangą ir tada pradedame apsukinėti. Audinį reikia sukti ne išplėstą, bet persuktą. Šitaip galima dailiai paslėpti atspurusius sukarpytų juostų kraštus juos užlenkiant į vidų, o pati fotelio sėdimoji dalis bus tvirtesnė; • Kiekvienąkart pradėdami sukti naują juostą, pritvirtiname jos pradžią su senosios galu susiūdami, sukniedydami arba paprasčiausiai surišdami. Nereikia bijoti daryti mazgų, nes juos galima lengvai užslėpti užkišant už anksčiau apsuktos juostos.

Svarbiausia yra gerai sujungti juostas vieną su kita, kad vėliau naudojantis foteliu jos neišlaisvėtų; • Įgudus dailiai apsukinėti ir tvirtinti juostas, galima ir paeksperimentuoti – vieną padangos kraštą papildomai apsukus porolonu ar audiniu sukonstruojama atkaltė, o įtempinėjant audinio juostas nuo vieno krašto į kitą formuojamas fotelio nuolydis.

Jei pasirinkta padanga yra didelė, tokiu foteliu gali jaukiai dalintis ne vienas žmogus. Tačiau reikia prisiminti, kad dideliam foteliui sukurti reikia panaudoti kur kas daugiau audinių, o jie prideda daug svorio. Patogiau sukonstruoti mažesnes spalvingas „spurgas“, kurias net ir vaikai gali patys išsiridenti į kiemą ant pievos ar asfalto.

Idėjos autoriai ir įgyvendintojai: Sigita Simona Paplauskaitė ir Vaida Šulskutė

8

KARTONINĖ KĖDUTĖ Vaikams – tik tai, kas geriausia. O tai, kas geriausia, aišku, yra ekologiška. Tuo ir naudojasi visi, kas netingi, mat vaikų korta turbūt net pelningesnė nei grožio.

Aptikome žavią maitinimo kėdutę, pagamintą iš perdirbto kartono. Kompanijos „Belkiz“ kėdutė „Feedaway“, kaip išduoda ir jos pavadinimas, yra skirta mobiliai šeimynai: važiuojate į svečius ar atostogauti – tiesiog sulankstote šią ekologišką kėdutę ir vežatės su savimi. Iš pradžių, kol ją sumontuosite, prireiks maždaug 20 min., bet jau po kokio trečio karto, jei esate atidūs, teužtruksite 3 min.

Sulankstyta kėdutė telpa automobilio bagažinėje, ją galima skraidintis lėktuvu, vežtis traukiniu, autobusu ar tiesiog neštis didesniame lagamine. „Feedaway“ tinka vaikams iki 20 kg. Kėdutės paviršius padengtas saugia danga, kad būtų patogu užtiškusį maistą nuvalyti paprasta drėgna pašluoste, iliustracijos piešiamos saugiais, vandens pagrindu pagamintais dažais. Aišku, po naudojimo gali būti visiškai perdirbama.

Idėja įdomi, o ar must have – kitas klausimas. Keliaujantys tėvai, spręskite, ar pasisodinsite mažąjį ant kelių, ar pasinaudosite beveik visose maitinimo vietose randamomis tenykštėmis kėdutėmis, ar išdidžiai ištraukę susimontuosite savo (kaip tik šiuo metu ieškoma licencija gamybai Europoje).

www.belkiz.com.au

Eko daiktai

KITOKIOS SPAUSDINTOS SCHEMOS Havanoje gimęs menininkas Stevenas Rodrigas, kaip pats apie save sako, yra išradingas ir besirūpinantis aplinkosaugine tematika kūrėjas. Nuo pat jaunystės jis domėjosi, kaip kūrybai panaudoti neįprastus objektus. Techninės studijos padėjo atrasti medžiagą, tapusią pagrindiniu jo įkvėpimo šaltiniu.

S. Rodrigas kuria išradingas skulptūras, ar tiksliau objektus, iš atgyvenusių spausdintų schemų bei kitų elektroninių kompiuterių detalių. Kūrėjas siekia atkreipti dėmesį į tai, kad progresas ne tik nuolat augina komforto lygį, bet ir atneša tam tikras problemas – šiuo metu sparčiai tobulėjant kompiuteriams neišvengiamai daugėja elektroninių atliekų. Tinkamas pastarųjų tvarkymas yra vis dar neišspręsta bėda daugelyje pasaulio šalių.

S. Rodrigas kuria įvairius trimačius objektus – nuo musių, vėžlių iki futuristinių miestų modelių. Kad galėtų sukurti visas tas įspūdingas figūras, menininkas turėjo sugaišti nemažai laiko vien tam, kad susikonstruotų specialius įrankius.

Ne, tai nėra išdresuota panda, kuri bėga saugiai prispaudusi jus prie krūtinės... Kolorade įsikūrusioje kompanijoje „Panda Bicycles“ gaminami dviračiai su bambuko-plieno rėmu. Kompanijos tikslas – gaminti nepaprastai gražius ir funkcionalius dviračius. Ir tai jiems gerai sekasi.

Apyvartoje yra keturi modeliai, skirti tiek važinėjimui mieste, tiek užmiestyje. Elegantiški, minimalistiniai, originalūs, šiuolaikiški (bet su retro prieskoniu). Aukščiausios kokybės detalės, rankų darbas, beje, bambukas „sugeria“ vibraciją, tad važiuoti kuriuo nors iš „Panda“ – vienas malonumas. Kaip teigiama kompanijos puslapyje, šiais unikalaus dizaino dviračiais norima skatinti švelnaus žengimo per pasaulį kultūrą, „net jei minama tikrai smarkiai“.

Kol kas parduodami tokie modeliai: „The Action“, „The Legacy“, „The Natural“ ir „The One“.

www.pandabicycles.com Kaina apie 2,499 $.

9

www.pcbcreations.com

DVIRATIS „PANDA“

www.ozonas.lt

Tema

Superpanaudojimas – industrinės atliekos architektūroje ir dizaine Sigita Simona PAPLAUSKAITĖ

Pastaraisiais metais supratimas apie ekologinės pusiausvyros palaikymo svarbą architektūroje, statyboje ir dizaine tik auga.

Visuomenė keičiasi tam, kad atsikratytų veiklos, reikalaujančios milžiniškų žemės išteklių naudojimo ir transportavimo. Populiarėja pereinamojo laikotarpio miestai (transition towns), prisitaikantys prie naudingųjų iškasenų mažėjimo ir klimato kaitos, miesto sodai ir ekologiški ūkiai, skirti vietinei produkcijai remti, pramonės ekologija, orientuota į mažinamas medžiagų ir energijos investicijas, ir tokios idėjos, kaip „iš lopšio į lopšį“, kurios populiarina dizainą panaudojant atliekas ir kartu siūlo tęstinumo galimybę perdirbti pagamintus objektus vis iš naujo. Viena iš dar neminėtų iniciatyvų – superpanaudojimas.

Kabelių ritės, langų rėmai, senos padangos, skalbimo mašinos, vystyklai, pakavimo dėžės, kiliminė danga – visa tai gali būt išmetama, perdirbama arba sudeginama. Kitas būdas grąžinti industrines ir buitines atliekas atgal į gyvavimą yra superpanaudojimas (superuse) pasitelkiant miesto ciklų suderinimo (recyclicity) metodologiją. Abi šios sąvokos, sukurtos Roterdame įsikūrusios architektūros studijos „2012 Architecten“, aktyviai naudojamos Olandijos architektūros praktikoje, įrodo, kad galima ženkliai sumažinti statybos kaštus panaudojant regionines atliekas.

Superpanaudojimas skiriasi nuo įprasto pakartotinio medžiagų ir objektų panaudojimo tuo, kad yra įtraukiamas ir visiškai naujos produkcijos perteklius.

10

Pradžia ir... pabaiga?

Statybos iš atliekų eksperimentai prasidėjo apie 1970 m. Amerikoje, kai pagaliau buvo atkreiptas dėmesys į žmonijos paliekamą pėdsaką ekologijoje. Viena iš pirmųjų tiriančių ir eksperimentuojančių organizacijų – Naujojoje Meksikoje susibūręs kolektyvas „Earthship Biotecture“ – pasiūlė statyti namus naudojant buitines ir industrines atliekas bei gamtoje randamas natūralias medžiagas. Tokie namai nereikalauja profesionalių statybininkų darbo, tačiau turi būti konstruojami su eksperto priežiūra. Būdami radikaliai ekologiški ir taupūs, tokie pastatai aprūpinami saulės ir vėjo gaminama elektros energija, lietaus ir sniego tirpsmo vandeniu, yra šildomi ir vė-

dinami saulės ir žemės, o maisto produktai auginami lokaliai. Ekologiški namai siūlo ne tik išskirtinę aplinką, bet ir naują gyvenimo būdą – „laikant kiekvieną gyvenimo aspektą savo rankose“, kaip sako „Earthship Biotecture“ įkūrėjas Michaelas Reynoldsas, taip pabrėždamas naują nepriklausomybę nuo paslaugų tiekėjų ir jų mokesčių, kas šiuolaikiniam žmogui jau sunkiai suvokiama.

Seni įpročiai riboja Vis dėl to, nors statybos naudojantis atliekomis populiarėja, jos lieka alternatyva aukštų technologijų inovatyviems pastatams, kadangi nėra orientuotos į pelną, nesiekia masinės produkcijos, didelio

Tema tankumo gyvenamųjų rajonų užstatymo ar urbanistinės didmiesčių plėtros. Taigi milžiniško išmetamų medžiagų pertekliaus potencialas dar nepakankamai išnaudojamas.

O ir tai, kad statybos procesas yra glaudžiai susijęs su amatininkystės tradicija, pateisinančia tik nedidelius pokyčius, sukelia daug sunkumų. Bendrai susiformavęs žmonių aplinkos estetikos suvokimas dažnai ribojamas stereotipų, reklamos įvaizdžių ir normų, o ne žemiško funkcionalaus mąstymo. Todėl poreikis įsirengti namus naujais blizgančiais daiktais taip pristatant savo socialinę padėtį ir finansines pajamas vis dar vyrauja, kai būtent pastatų įrengimas yra pati realiausia galimybė efektyviai panaudoti industrines atliekas.

Būtina mokytis iš naujo

Industrinės atliekos – kas tai?

Išgirdęs žodį „atliekos“ dažnas įsivaizduoja pasenusias ir purvinas detales, tačiau nežino, jog egzistuoja daug industrinių atliekų rūšių, o kai kurios iš jų yra visai nauji produktai. Industrines atliekas galima suskirstyti į: • gamybos atliekas; • medžiagas, išimtas iš tradicinio medžiagų perdirbimo ciklo tam tikrame etape; • brokuotas arba senesnės serijos medžiagas ir detales, išbrauktas iš gamybos dėl atnaujintų technologijų; • pasenusias ar nusidėvėjusias medžiagas ir detales; • „negyvąjį inventorių“ – pagamintas, bet neparduotas ir nereikalingas detales bei objektus dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl per didelės kainos ar per brangios eksploatacijos.

Reaktyvūs veiksmai siekiant išsaugoti maksimalią vertę dar prieš pasenstant ar išsisklaidant medžiagoms yra būtini, todėl pirmiausia reikia bendradarbiauti ne su perdirbimo, o su pramonės įmonėmis.

Dalis jų užsiima medžiagų paruošimu toli-

mesniam gyvavimo ciklui. Atliekos gali būti išardomos, supjaustomos, išvalomos ir už tai prašoma minimalaus atlygio. Dauguma pramonės įmonių mato tik bendradarbiavimo su kita įmone perduodant jai savas atliekas privalumus – išvengiama milžiniškų atliekų mokesčių, siūloma reklama naujame projekte, o, be kita ko, dalyvavimas ekologiškuose projektuose dar ir gerina jų socialinį vaidmenį.

Galima išgirsti ir tam prieštaraujančių nuomonių, antai pramonės dizaineris Markas Goedkoopas teigia, kad „kai tik atliekos įgaus tam tikrą ekonominę vertę, pramonės įmonėms taps naudinga palikti jų kuo daugiau“, todėl pravartu bendradarbiauti tik su tomis įmonėmis, kurios perduodamos atliekas nesitiki pelno.

Duomenų bazės ir derliaus žemėlapiai Knygos „Statyba iš šlamšto“ („Building with Junk“) autorius Jimas Broadstreetas teigia: „Lengva projektuoti turint sukaupus įvairių medžiagų kolekciją. Tačiau pradžioje sukurti dizainą, o tada ieškoti jam tinkančių detalių beveik neįmanoma.“ Todėl superpanaudojant industrines atliekas duomenų bazės yra vienas svarbiausių darbo planavimo elementų. Duomenų bazė – tai reguliariai medžiagų perteklių sukaupiančių kompanijų sąrašas. Jame aprašoma ne tik konfidenciali įmonių informacija, bet ir atliekų apžvalga (prieinamumas, medžiagų išmatavimai, kiekiai ir pan.). Šie aprašai yra nuolat pildomi. O vis pervertinant medžiagų ir objektų savybes iš naujo (įskaitant naujus privalumus ir trūkumus) galima atrasti, kad, pavyzdžiui, dvigubo įstiklinimo

11

„Aš manau, kad daugybę metų neįvertinę pramonės reikšmės planuojant miestus, praleidome gerą progą keistis“, – tvirtina Gijsbertas Korevaaras, pramonės ekologijos studijų koordinatorius TU Delft universitete Olandijoje. Tačiau klaidos, jei iš jų mokomasi, leidžia suvokti ateities galimybes. Projektuoti panaudojant egzistuojantį medžiagų perteklių (industrines ir buitines atliekas) yra puiki galimybė architektams ir dizaineriams estetiškai ir prasmingai prisidėti prie miesto ciklų pusiausvyros palaikymo. Tam reikia įgyti daug papildomų žinių ir įgūdžių, tačiau rezultatai gali nustebinti ne tik naujais sprendimais ir savybėmis, bet ir kokybe. Vienintelis būdas keistis – nebijoti eksperimentuoti ir mokytis iš naujo.

Svarbu stimuliuoti architektų kūrybiškumą naujoms medžiagų, detalių, produktų gali-

mybėms atrasti, taip pat pakeisti požiūrį iš „atsikratyti kuo greičiau“ į „ei, mes galime tai panaudoti kitaip“. Apie tai kalba ir vienas iš „2012 Architecten“ lyderių Cesare’is Peerenas: „Pažiūrėkite į laikinas plieno konstrukcijas, skirtas sutvirtinti pamatų sienas, kol liejamas betonas – vėliau jos gali būti panaudojamos kaip sąlyginai pigios namo konstrukcijos. Ir visas veiksmas vyksta tame pačiame rajone. Viskas, ką turi daryti, tai būti budrus ir pasirengęs.“

www.ozonas.lt

Tema panaudoti senus daiktus nauja paskirtimi, na, o maži detalių sutapimai taisant daiktus buityje padeda suvokti, kad visa tai galima perkelti į kur kas didesnio mastelio darbus.

Ar pradėsime veikti Lietuvoje?

Cesare Peeren

langai turi puikią insuliaciją, o padangos ar buteliai gali būti tobuliausia alternatyva plytoms.

Parengus duomenų bazę sudaromas žemėlapis, žymintis zoną aplink projekto sklypą apytiksliai 50 km spinduliu, su pažymėtais pramonės taškais ir sutrumpintais jų aprašymais, taip pat teikiantis informaciją ir apie transportavimo reikmes. Megzti lokalius kontaktus itin svarbu, nes viena iš svarbiausių pakartotinio panaudojimo įdėjų ir yra medžiagų cirkuliavimo ir transporto eismo sumažinimas.

Naujos technologijos – nauji iššūkiai Visgi didžiausiu dizaino iššūkiu lieka projekto pateikimas, kadangi reikia suderinti skirtingų mastelių ir medžiagiškumų elementus. Ne kiekvienam dizainui tinka pernaudoti atliekas ar padėvėtas medžiagas. Svarbu žinoti tam tikrų medžiagų ir projektuojamų objektų santykį estetiniu ir techniniu požiūriu. Dar reikia prisiminti papildomus procesus – sugriovimą, išardymą, sulaužymą ir visus kitus etapus, kuriuos atliekos dažnai praeina. Jei šiukšlių išvežimo įmonės tvarkingai surūšiuotų, o ne susmulkintų ar suslėgtų atliekas, tai dalis daiktų galėtų būti perpanaudojami iš naujo sava ar kita funkcija neprarasdami vertės. Tačiau reikia ir patiems papildomai išmokti, kaip išardyti detales nesugadinant jų fizinių charakteristikų ir privalumų.

Kitas svarbus iššūkis yra sąnaudų sumažinimas. Jis skatina nustoti pirkti ir būti kūrybiškesniems. „Kiekvienas dizaine naudojamas elementas turi savo charakterį ir istoriją. Taigi neįtikėtina, kaip eksperimentuojant galima atrasti, kad visai skritingų paskirčių detalės gali atitikti viena kitą ne tik dydžiu, bet ir medžiagiškumu“, – sako jaunas belgų architektas Benjaminas Stainieris, kuriantis dizainą iš įvairių industrinių atliekų ir senų baldų.

Taip ateina natūralus sąmoningumas

12

Kalbant apie ekologiją architektūros ir dizaino praktikoje, dažnai galima susidurti su kontraversiškomis nuomonėmis, kadangi Lietuvoje tokia veikla dar neatrado savo nišos ir yra nepažįstama.

Dažniausiai imamasi laikinų „žalių“ iniciatyvų ir projektų, bet nėra organizacijų, kurios užsiimtų tikslinga veikla ir kurtų įrankius ir metodologijas architektams ir perpanaudojimo pionieriams, tuo kartu įgydami ir visuomenės palankumą. Turime mokytis iš tų, kurie suprato medžiagų pakartotinio panaudojimo potencialą anksčiau už mus ir aktyviai tobulėja savo veikloje. Ir šiuo atveju turime prisiminti, kad jų pasisekimas remiasi ne komercine nauda, o visuomenės švietimu.

Olandiška patirtis Cesare’is Peerenas – jau 15 metų Roterdame gyvuojančios studijos „2012 Architecten“ įkūrėjas, besidomintis ir dirbantis industrinių medžiagų panaudojimo srityje. Praktinėje plotmėje jo komanda planuoja ir realizuoja projektus, teorinėje plotmėje – atlieka sociologinius, dizaino, medžiagiškumo, techninius tyrimus, dalyvauja konferencijose ir diskusijose, inicijuoja naujus judėjimus, užsiima šviečiamąja veikla, leidžia mokslinę literatūrą.

Tokios specifinės darbo srities pasirinkimas atrodo kur kas alternatyvesnis nei tradicinio architekto darbas. Nuo ko pradėjai? Kas tau padarė didžiausią įtaką?

Mano tėvas buvo architektas, profesinėje veikloje jis orientavosi į produkciją ir klientūrą, tačiau namuose buvo išskirtinė asmenybė. Jis rinko įvairias griuvenas, senas detales, baldus, taigi jau tada įgudau

išardyti daiktus ir suvokiau jų konstrukciją, kadangi mano užduotis buvo ištraukti vinis, išsukioti, atskirti įvairias metalines jungtis ir viską išrūšiuoti.

Taip pat jau būdamas vienuolikos metų amžiaus pradėjau rinkti dviračių detales ir konstruoti naujus dviračius draugams.

Kas padėjo sukaupti reikalingų žinių – universitetas ar reali profesinė patirtis? Ar kada nors prireikė pasinaudoti savo diplomu?

Neatskiriu studijų laikotarpio nuo profesinio ir asmeninio gyvenimo. Neizoliavau savęs vien akademine veikla, viskas vyko palaipsniui, natūraliai. Vos pradėjęs studijas jau dirbau pas tėvą braižytoju, likusius studijų metus turėjau įvairios praktikos, pavyzdžiui, su draugais (Janu Jongertu. (Aut. pastaba) leidome laikraštį. Diplomo dar neteko niekam rodyti (juokiasi). Po studijų baigimo pats įkūriau savo įmonę, o iš naujų darbuotojų diplomų irgi nereikalauju. Man daug svarbesnės žmogaus akys, tikrumas, energija, žinios, motyvacija.

Na, o pačios studijos Delfto universitete davė tikrai daug – bendrą koncepcijos, kaip sąvokos ir reiškinio, suvokimą ir formavimą, išmokė mąstyti ne tik praktinėje, bet ir teorinėje plotmėje, atkreipė dėmesį į visuomenės poreikius ir architekto veiklos įtaką žmonių gyvenimui.

Tiesa, toks mokymasis niekad nesibaigė.

Tau tai darbas ar gyvenimo būdas?

Gyvenimo būdas. Kažkada bandžiau griežtai atskirti darbą nuo laisvalaikio, bet man tai pasirodė tikrai nenatūralios ribos.

Tu projektuoji miestui, naudoji miesto tiekiamą medžiagų perteklių, bet daugumoje projektų aštriai protestuoji prieš urbanizaciją, pavyzdžiui, projekte „Aš verčiau užauginsiu mišką, nei ištiesiu gatvę“. O kaip iš tikrųjų įsivaizduoji ateities žmonių būstus?

Jei mes išties norime sulaukti ateities, turime nustoti mąstyti, kad gamta yra atskiras tiriamasis objektas. Dekartas pabrėžia žmogų ir gamtą kaip atskirus kūnus, tačiau aš nematau reikalo to daryti. Mes esame lygiai tiek pat gamta, kiek intelektas ir jo vaisiai.

Savo darbais neketinu grąžinti gyvenimo būdo į medžioklės ar žemdirbystės laikus, neplanuoju būti ir ūkininkas. Tiesiog turime grąžinti prarastą santykį su gamta mokydamiesi iš savo klaidų, tada tikrai turėsime fantastišką ateitį!

Superpanaudojimas vis dar yra alternatyva statybų pramonėje. Matai tai kaip privalumą ar trūkumą?

Nesu linkęs teisti ir nuspręsti. Nėra vieno bendro sprendimo ar požiūrio. Nėra vienos tiesos. Mūsų veiklą suvokiu kaip

Tema

„2012 Architecten“ projektai ne tik tvirtai remiasi į technologinius sprendimus, bet yra ir vienetiniai meno ir dizaino kūriniai. Jūs – menininkai.

Bet ar įmanoma iš to užsidirbti pragyvenimui? Netenka naktimis plauti indų kavinėse?

(Juokiasi) Juokiuosi ne iš klausimo, o iš temos aktualumo. Juk savo projektus ne tik ruošiame, bet ir realizuojame patys, ir viską apmokame iš to paties užsakymo biudžeto. Niekad nesiskolinome iš banko pinigų, stengiamės kiek įmanoma mažinti išlaidas, praktiškai neuždirbame ir tikriausiai niekad netapsime turtingi. Tačiau jau 15 metų dirbu šioje srityje, išgyvenau, esu aktyvus ir vis dar nepraradau savo idealų.

Dažniausiai ruošiame unikalius projektus, o norėtųsi juos pakartoti, tobulinti, gerinti. Pavyzdžiui, kodėl gi neįrengus 50 vaikų žaidimo aikštelių per metus? Projektavome ir gaminome vaikų žaidimų aikšteles iš pasenusių vėjo malūnų detalių, sulaukėme puikių atsiliepimų ir iš suaugusiųjų, ir iš vaikų.

Kodėl gi netapus prekės ženklu?

Būtent, kodėl gi ne! Tikrai neturiu nieko prieš masinę produkciją, kol ji išlaiko savo fizinę ir meninę kokybę. O tai galėtų

būti puikus būdas ne tik skatinti perpanaudojimą, bet ir kažkiek papildomai užsidirbti. Vienintelis dalykas, kurio bijočiau pradėjęs kurti masinę produkciją – tai emocijos, entuziazmo, jausmo, meilės kūrybai praradimas. Tokią situaciją galima palyginti su išpopuliarėjusiais muzikantais, kurie savo kūrybos viršūnėje praranda aistrą, netikėtumą... ir nustoja kurti.

Savo knygoje „Superpanaudojimas“ („Superuse“) pastebi, kad didžiausias dizaino iš panaudotų medžiagų iššūkis yra pateikimas. Kas padeda įgyti klientų ir visuomenės palankumą?

Be fizinių pavyzdžių taip pat rengiame paskaitas. Dažniausiai jas remiu savo asmenine patirtimi ir pasakoju apie savo vaikystės įtaką, jaunystės veiklą ir mokymąsi iš gamtos. Mano kolega Janas Jongertas papildo mane remdamasis teorinėmis žiniomis – jis dėsto kultūros istoriją, kalba apie industrializaciją ir jos pasekmes.

Na, o iš tiesų, darbai kalba patys už save. Niekad nedalyvavome konkursuose, nesekame pasakų klientams, kalbame savo projektais. Pradėjome nuo mažų darbų ir mažos įmonės. Dabar kiekvienais metais priimame papildomą komandos narį ir imamės vis didesnių ir sudėtingesnių projektų. Todėl mūsų sukaupta patirtis pakankamai išmoninga ir brandi. Orientuojamės ne į išpopuliarėjimą, o į realių vertybių skatinimą.

Dabar klientai randa mus patys, nes žino, kad ne tik nuosekliai dirbame, bet ir tobulėjame. Jaučiu progresą ir aš. Nemanau, kad pasenome. O nesustoti kurti padeda nuo mažens išpuoselėti idealai. Ir nors tėvai iki dabar siūlo nustoti svajoti ir susirasti „tikrą“ darbą, niekad nepagalvojau apie pasidavimą.

Tolimesniam domėjimuisi: 2012architecten.nl | superuse.org | recyclicity.org |

cyclifier.org | eetbaarrotterdam.nl | enterinside.nl

Vienkartiniai vystyklai – stogų apželdinimui

Itin daug sugeriantys polimerai (sodium polyacrylate) gali sugerti iki 30 kartų savo masės drėgmės ir išlaikyti ją iki 3 metų. Juos galima lengvai gauti iš panaudotų vystyklų, o sumaišius su žemėmis, naudoti silpnesnių konstrukcijų stogams apželdinti, kadangi užtenka 10–15cm sluoksnio tokios dangos ir dirvožemis tampa daug lengvesnis, o šlapimas yra puikus azoto šaltinis jauniems augalams. Įdomu tai, kad išmetamų vystyklų kiekis būtų pakankamas apželdinti ištisiems miestams.

Sienos iš senų kilimų ar popieriaus?

Alternatyvūs sienų sprendimai gali būti ne tik šiuo metu ir Lietuvoje populiarėjantys šiaudų blokai ar presuoti metalo ir plastiko atliekų blokai. Sumontavus laikančią konstrukciją iš 10 cm diametro plieno strypų, visa kita sienų dalis gali būti užpildyta kilimų plytelėmis, suklotomis į blokus, viena ant kitos. Tokios sienos garantuoja gerą izoliaciją ir dėliojant savaime sudaro sienų spalvas ir raštus.

Kita vertus, identiškai šiaudų blokams galima naudoti smulkinto popieriaus blokus, pagamintus iš sunkiai perdirbamo popieriaus, padengto įvairiais plastikais ar turinčio savo sudėtyje parafino. Tokio tipo „plytos“ (su arba be papildomo apdirbimo) yra atsparios drėgmei ir lengvai gaunamos iš atliekų rūšiavimo įstaigų. Dažniausiai blokai yra 70 cm aukščio, 1 m pločio ir gali būti skirtingo ilgio. Tačiau blokai reikalauja papildomos laikančiosios konstrukcijos, yra skirtingo tankumo ir stiprumo, be to, vis dar neaiškus optimalus tokių blokų konstrukcijos aukštis.

Daug tokių eksperimentų lieka nebaigti ir nepatvirtinti. Griežtėjantys standartai dažnai palieka daug projektų užribyje, yra ieškoma naujų būdų eksperimentuoti ir tirti, dėl saugumo priežasčių kuriamos ne gyvenamos, bet eksperimentinės statybos gyvenvietės (pavyzdžiui, „Earthship Biotecture“).

www.ozonas.lt

13

pereinamąją būseną, kuri bando spręsti industrializacijos pasekmes. Mes tiesiog susiduriame su sergančios sistemos simptomais ir bandome rasti išeitį. Galbūt ateityje dabartinės problemos nebus tokios ryškios, bus optimizuota pramonės gamyba, nebebus tiek medžiagų pertekliaus, tačiau atsiras nauji problemų diskursai. Jau dabar projektuojame ne tik atsižvelgdami į atliekamų medžiagų galimybes, bet ir tiriame miesto gyvenimo metabolizmus – analizuojame natūraliųjų išteklių, žmogiškųjų resursų srautus ir stebime miesto gyvenimo ciklus.

Tema

Gyvas miestas

paieškos ir nesėkmės

Monika KALINAUSKAITĖ Jau kuris laikas, kaip aišku – architektūra negali sau leisti užsimerkti prieš sergančią planetą. Architektai kartu su inžinieriais, dizaineriais, gamtininkais ir kitais suinteresuotaisiais ieško išeičių ir sprendimų, lopančių gamtos žaizdas. Čia rašau apie vieną tokių ieškojimų, sukrečiančių fantaziją ir kartais išmušančių realybę iš rankų – arkologiją.

Broadacre 1932-ieji metai. Dabar jau legendinis amerikiečių architektas Frankas Lloydas Wrightas išleidžia knygą „Pranykstantis miestas“ („The Disappearing City“), kurioje pristato idėją, liksiančią su juo veik iki pat mirties. Toji idėja yra miestas, pavadinimu Broadacre, balansuojantis tarp utopijos ir amerikietiškosios priemiesčių idilės karikatūros. Broadacre mieste kiekvienai JAV šeimai skiriamas vienas akras (apie 4000 kvadratinių metrų) žemės iš valstybinių rezervų, ir tik šiame plote gyventojas gali egzistuoti kaip pėsčiasis – visur aplinkui driekiasi futuristinis automobiliams skirtas peizažas. Vienintelė šio miesto valdžia yra kelius tiesiantis ir planuojantis architektas, o kiekvienas gyventojas daro viską, ko tik iš jo prireikia – stato namą, montuoja ratus, augina morkas. Kruopščiai surikiuotos infrastruktūros, agrokultūros ir ekonomikos miestas, aišku, pats save išlaiko – jis nepriklausomas kaip pati Amerika, kurios demokratiją įkūnijančiais keliais važinėjasi laimingi gyventojai. Skaitant apie Broadacre šiandienos šviesoje akivaizdu, kad jį ištiko ne vienos futuristinės fantazijos

14

likimas – saldi vakarykštė svajonė virsta dabarties ekologinio košmaro vaizdiniu.

Vizijos pradininkas

pat – pakelti antakį. Tačiau šiam kartui nuo feministinio diskurso susilaikau ir grįžtu prie to skambiausio žodžio – arkologija.

Miestas – avilys

1947-ieji metai. F. L. Wrightas vis dar krapštosi su šia betonine pasaka, kai pas jį Arkologija yra miestas-organizmas, sieiš Italijos atvyksta šiemet devyniasdešimt kiantis būti gyvas ir harmoningas kaip pati trečiuosius metus skaičiuojantis, o tuomet gamta ar bent jau maksimaliai darniai kodar tik šviežias mokslų daktaras, architekegzistuoti su ja. Pasižvalgius po iliustracijas tas Paolo Soleri. Žavėdamasis ir gerbdamas ir daugelį aprašymų, paprasčiausia arkolosavo mokytojo fantaziją bei užmojus, jis giją įsivaizduoti kaip tankią ir aukštą strukbaisisi automobiliais ir keliais ir svajoja apie tūrą, kurioje kaip avilyje dūzgia gyventojai, ateitį, pasiekiamą pėstute. Jau po metų šie tačiau tai ne visai tikslu. Nors vienas skirtumai architektus išskiria, ir P. Soleri pagrindinių arkologijos tikslų yra taupyti ant mintyse likusių Broadacre pamatų žemę plečiantis vertikaliai, gigantiškų bokšpradeda mūryti savą viziją. 1969-aisiais tų vaizdiniai yra tik kraštutinis variantas. metais jis pristato ją knygoje „Arcology: Svarbiausia arkologijai yra kuo mažiau išA City in the Image of Man“, kuri siūlo mesti ir kuo daugiau perdirbti; toks miestas pasauliui arkologijos – tobulo, švaraus ir iš gamtos pasiima tik tai, ko negali užsipėsčio miesto, architektūros ir ekologijos auginti pats, arba kas jam reikalinga kaip jungties – apmatus bei principus. Čia tenka žaliava. Automobiliams vietos jame nėra sustoti ir patikslinti: P. Soleri vartoja žodį – visi atstumai turi būti įveikiami pėsčiomis. man, t. y. „vyras“, o ne human – „žmogus“, Savaime aišku, tokiame mieste gyvena pati ir tai pabrėžia. Taigi idealusis miestas yra tikriausia bendruomenė – bendrai dirbanti, miestas pagal vyro atvaizdą, kas iškart atkad palaikytų miesto-organizmo gyvybę. skleidžia Soleri įsivaizduojamą hierarchiją Sunku išvengti minčių apie utopiją, nors ir verčia šiuolaikinius kritikus – mane taip P. Soleri tokią sampratą ir kritikuoja, teig-

Tema damas, kad utopiniai pasauliai išgalvojami tada, kai nuleidžiamos rankos ir tingima arba nebesugebama racionaliai mąstant ieškoti išeičių.

Arkologija praktikoje Priešingai nei Broadacre projektas, arkologija atsargiai veržiasi iš popieriaus.

Pirmas ir svarbiausias jos pavyzdys – Arcosanti miestas, kurio statybos prasidėjo 1970-aisiais metais ir tęsiasi iki šiol, nors ir vėžlišku žingsniu. Arcosanti statomas iš betono, sumaišyto su vietine žeme, todėl atrodo kaip tiesiai iš dykumos smėlio išdygęs mokslinės fantastikos bastionas – apsidės, kupolai, bokštai. Projekte numatyta

A

kvadratą, gabalėlis perpina modernios architektūros geometrinius tūrius su akivaizdžiai arabiškai tradicijai nusilenkiančiais ažūriniais balkonėliais bei pertvaromis.

Tokie fragmentai pavienėse nuotraukose atrodo jaukiau, nei būtų galima tikėtis, tačiau apskritai architektūrinė šios arkologijos dalis dygsta sporadiškai, todėl bendrą vaizdą numatyti kol kas sunku.

Kinų indėlis Pasaulinėje parodoje Expo 2010 Šanchajuje turėjo būti pristatytas ir kinų indėlis į arkologiją – Dongtano miestas. Tik turėjo – britų firmai „Arup“ patikėtas projektas, turėjęs išaugti į Manhatano dydžio

ypatingai jaudintųsi – žurnalas „Ethical Corporation“ jį jau įvardino kaip butaforinį Potiomkino kaimą, o „Wired“ prisipažįsta nė kiek negailintys kažkada vaizduotę jaudinusio projekto ir daug labiau laukiantys Masdaro statybų pabaigos.

Krištolinė sala Maskvoje Viena arkologija projektuojama ir arčiau namų nei visi iki šiol išvardinti statiniai – tai Maskvos Krištolinė sala, kurios vairą laiko jau minėta firma „Foster and Partners“. Sala iš tikrųjų yra 450 metrų aukščio spindintis smaigalys-bokštas, kaip planuojama, užimsiantis 2,5 kvadratinių kilometrų plotą. Tai jau nebe užmiesčio

rkologija yra miestas – organizmas, siekiantis būti gyvas ir harmoningas kaip pati gamta ar bent jau maksimaliai darniai koegzistuoti su ja.

dabartinę miesto dalį apgaubti dar keliais „lukštais“ – milžiniškomis kupolinėmis struktūromis. Penkiems tūkstančiams gyventojų numatytame mieste kol kas gyvena nuo penkiasdešimties iki šimto penkiasdešimties savanorių – studentų , entuziastų ar šiaip atskalūnų, auginančių daržoves, kuriomis kavinėje vaišina lankytojus, prižiūrinčių P. Soleri viso gyvenimo darbų archyvą ir kartais stebinčių muzikos salėje vykstančius renginius. Arcosanti statybą kiekvienas atvykėlis gali finansiškai paremti nusipirkęs tenai pagal specialią P. Soleri technologiją gaminamų varpelių, tačiau kada – ir ar išvis – darbai sulauks pabaigos, sunku pasakyti.

ekologišką, anglies pėdsako nepaliekančią gyvenvietę, taip ir nepradėjo vystytis. Šiuo metu nežinia, ar miestas kada nors išvis bus „pagimdytas“. „The New York Times“ įvardina kelias galimas priežastis tokiam sąstingiui – pradedant planuotojų abejingumu vietinės bendruomenės nuomonei ir gyvenimo įpročiams, baigiant juokingais nesusipratimais dėl šios ambicijos finansavimo. Nors Kinija, verdančios ekonomikos ir milijardo gyventojų šalis, nepaleidžia ekologiškų miestų idėjos, Dongtanas Žemės paviršiuje tikriausiai greitu metu neišdygs, ir nepanašu, kad kas nors dėl to

projektas – sala turėtų iškilti Nagatino pusiasalyje, už 7,5 kilometrų nuo Kremliaus, ir papildyti Maskvos panoramą. Iš visų minėtųjų struktūrų ši kol kas labiausiai priartėja prie arkologijos kaip miesto-mikrokosmoso idėjos: vizualizacijose matoma smailėjanti konstrukcija tėra pagrindinio pastato, talpinančio butus ir viešąsias erdves, antroji oda, aklinai užsitraukianti žiemą ir leidžianti natūraliai vėdintis vasarą. Savaime aišku, energijos ištekliai – tik atsinaujinantys, saulė ir vėjas. 2009-aisiais metais Krištolinės salos statybos atidėtos susidūrus su Pasaulinės ekonominės krizės realybe.

Rick Webb iliustracijos

Kitame pasaulio gale, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šalia Abu Dabio, projektuojamas ambicingas Masdaro miestas.

Jo statybos prasidėjo 2008-aisiais metais; pabaiga pranašaujama tarp 2020-ųjų ir 2025-ųjų metų. Masdaras planuojamas kaip „žalioms“ kompanijoms ir mokslininkams skirtas miestas, kuriame turėtų įsikurti ir Tarptautinė Atsinaujinančios Energijos Agentūra (IRENA). Pagrindiniai miesto architektai – britų kompanija „Foster and Partners“, tačiau viso miesto projektavimo neketinama autoritariškai sutelkti tik jų rankose. Proziškuosius miesto klausimus – infrastruktūros, energetikos, resursų tiekimo – sprendžia kelios skirtingos kompanijos, planuojančios visas smulkmenas: miestą planuojama iki ausų apginkluoti saulės baterijomis ir elektromobiliais (nors pirmenybė, savaime aišku, teikiama pėsčiųjų gatvėms ir alėjoms). Kol kas tepastatytas mažas miesto, turinčio tilpti į taisyklingą

www.ozonas.lt

15

Masdaro ambicija

Tema

Xavier de Jauréguiberry nuotrauka

Koncepciniai modeliai Esama ir daugiau kol kas tik fantazuojamų arkologijų. JAV architektas Kevinas Schopferis siūlo du projektus skambiais sutrumpinimais – NOAH ir BOA, Naujojo Orleano ir Bostono arkologijas.

2009-aisiais metais suprojektuotas NOAH – gigantiška piramidinė konstrukcija, plūduriuojanti ant platformos Misisipės pakrantėje ir galinti sutalpinti 40 000 gyventojų.

2010-ųjų metų projektas BOA talpintų „tik“ 15 000 žmonių, tačiau jo principai tokie patys: plūduriuojantis uždaras miestas, naudojantis vėjo, saulės ir vandens energiją ir kylantis aukštai virš Bostono dangoraižių.

Abiejų statinių architektūra – gąsdinančiai žvilganti ir kosminė, atrodo, tinkamesnė gyventi ateiviams negu prie plytų mūro ir medinių staktų pratusiems miestiečiams.

Aišku, viso kas žvilga ir stiebiasi sostinė Dubajus taip pat neatsilieka – 2008-aisiais metais jame įsikūrusi firma „Timelinks“ pristatė gan taikliai Zikuratu pavadintos arkologijos vizualizacijas. Keturkampės piramidės formos statinys pristatytas kaip galintis talpinti milijoną gyventojų 2,3 kvadratinių kilometrų plote – visa tai, aišku, be lašo benzino ar gabalėlio anglies.

Dar viena – Shimizu – piramidė Tokijuje, galinti talpinti 750 000 gyventojų, turėtų

būti pastatyta iš ypatingai stiprių ir lengvų medžiagų (pvz., vis dar mėgintuvėliuose voliojamų anglies nanovamzdelių) ir net ne žmonių, o robotų rankomis. Tai skaitant sunku užgniaužti jausmą, kad gal susipainiojęs architektas vietoj projekto aprašymo mums pateikė savo mokslinės fantastikos debiuto santrauką.

Žmogiškasis faktorius Visgi bet kokia išbaigta ir veikianti arkologija kol kas laukia ateityje. Tuo tarpu perimami tik jos principai – pvz., Antarktidos Halley ir McMurdo tyrimų stotys, nors ir priklausomos nuo išorinio maisto tiekimo, veikia kaip darniai sustyguotos uždaros salelės atšiauriame klimate. Las Vegasą JAV galima būtų suvokti kaip arkologijos antitezę – tai miestas, kurį visą galima praeiti tuneliais, nėkart neišlindus į gatvę, tačiau ekologijos ir dėmesingumo resursų sąnaudoms gali dairytis nebent naivuoliai.

Taigi arkologiją įsivaizduoti, planuoti ir netgi statyti įmanoma. Tačiau yra klausimų, į kuriuos gražios vizualizacijos ir skambūs aprašymai neatsako. Pavyzdžiui, kaip iš tikrųjų arkologijoje gyventi? Tokiame mieste kaip Masdaras, skirtame daugiausia institucijoms, laboratorijoms ir jų darbuotojams, šitas klausimas gal ir neaktualus,

tačiau tuomet nutolstama nuo P. Soleri skelbiamo idealo – gyvo miesto, prie kurio išlikimo prisideda kiekvienas gyventojas.

Aišku, šita vizija irgi savaip gąsdinanti – kiek individualumo lieka man, jei gyvenu tūkstantinėje, milijoninėje bendruomenėje ir privalau nuolat darniai veikti su ja? Dar svarbiau – kas tokiame mieste laukia neįgaliųjų ar sergančiųjų? Ar bent viename iš šių mikrokosmiškų miestų yra numatyta vieta ne tik biurams ar sodams, bet ir ligoninei?

Neigiamas atsakymas perša labai neskanią išvadą, kad tikrų arkologijų bendruomenėse vietos sunegalavusiajam tiesiog nebėra...

Aišku, žmogiškasis faktorius apskritai yra nepatikimas. Nerealistiška patikėti miesto gyvybingumą miniai žmonių, per ilgus amžius įpratusių gyventi dėl savęs ir siauro artimųjų rato, ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Belieka kliautis tobula inžinerija ir technine pažanga, kas, panašu, daroma Krištolinėje saloje – pastato konstrukcija kvėpuoja, vėjo turbinos sukasi, o gyventojams telieka gyventi. Gigantiškas ir prabangus ekologinis pramogų parkas – nepasakysi, kad skamba negražiai, bet ar jis tikrai taip labai pasauliui reikalingas? Ypač toks, iš kurio išėjęs gali toliau sėkmingai springčioti smogu, skaičiuoti upe praplaukiančius plastikinius maišelius ir galiausiai atsiremti į dar vienas, sakykim, verslo centro statybas, kuriose jau visiems vienodai kažkokios ten saulės baterijos ir žalios svajonės.

Jokiu būdu nesakau, kad nieko daryti nereikia ir neverta. Tačiau peržiūrėjusi visus tuos švytinčius projektus niekaip negaliu patikėti, kad arkologija yra universalus ir dieviškas visų planetos problemų sprendimas. Tai greičiau rinkinys mažų ir efektyvių tiesų, kurios, atsargiai taikomos, galėtų padėti šiandienos miestams išbristi iš seniai susisluoksniavusio šiukšlyno ir išlaikyti per tiek laiko sukauptą charakterį bei dinamiką.

Statyti vieną uždarą, kad ir labai ekologišką ir taupią sistemą šalia miesto, kuriam gal labiau praverstų viena kita vėjo jėgainė arba keli papildomi šlavėjai, yra kažkas panašaus kaip sulaužyto piršto „gydymas“ prisiuvant dar vieną. Jei šimtaprocentinė arkologija ir gali egzistuoti, tai turbūt tik tada, kai apskritai nebeliks dabartinio miesto, gal ir dabartinės visuomenės. O kol kas belieka šluotis kiemus, rinkti šiukšles ir džiaugtis savo skersgatviais, troleibusais ir parkais.

Mandy Moo nuotrauka

16

Sveikata Specialus priedas

Primiršta kvapų galia

Giedrė KISIELĖ

Apie aromaterapiją žinoma nedaug. O galbūt reikėtų sakyti, kad žinoma ne tiek, kiek vertėtų. Vienų nuvertinta, kitų pamiršta, o daugeliui tiesiog neįdomi ar neaktuali, aromaterapija daugelį gali nustebinti. Šio mažai aptariamo reiškinio paslaptis ir ypatybes atskleisti padėjo „Kvapų namų“ specialistė Laimė Kiškūnė.

Alper Buluc nuotrauka

Solidi istorija Aromaterapija siejama su eterinių aliejų naudojimo terapiniams tikslams pradžia.

Jos istorija prasideda maždaug nuo Renesanso – XIV a. Eteriniai aliejai buvo pradėti naudoti emocijoms balansuoti, nuotaikai pakelti, proto veiklai pagerinti, atminčiai sustiprinti. XX a. aromaterapija ėmė vystytis kaip mokslas. Šiuo metu aromaterapija vadinamos visos eterinių aliejų naudojimo formos terapiniams tikslams ir atskiriamos nuo aromatų kaip olfaktorijos naudojimo – uostymui, kvėpinimui(si). Aliejų istorija ne veltui ilga. Natūralūs eteriniai aliejai, gauti išdistiliavus augalinę žaliavą, pasižymi stulbinamu kompleksiškumu, t. y. nepaprasta sudedamųjų medžiagų įvairove, kokią gali teikti tik gamta. Pagrindinės veikliosios medžiagos, itin maži papildomų komponentų kiekiai ir kvapnūs junginiai juose tarsi įvairiaspalviai kaleidoskopo

www.ozonas.lt

stiklo gabaliukai sudaro įvairiausius, nuolat Požiūris kinta kintančius derinius. Eterinių aliejų sudėtis priklauso nuo augalo augimo sąlygų – orų Anot L. Kiškūnės, požiūris į aromaarba geografinės padėties, žaliavos surinkiterapiją laikui bėgant keičiasi. Kartais mo arba distiliavimo būdo. Tačiau aromate- tie pokyčiai yra ne tokie, kokių norėtų rapija susijusi ne vien tik su maloniais kvašios srities ekspertai. Praėjusio amžiaus pais. Jei eteriniai aliejai nestandartizuojami, pabaigoje ir šio pradžioje aromaterapija jie yra neišsemiamas gamtinės įvairovės šaltinis ir geriausiai tinka šiuolaikiniam žmogui – augalo veikliųjų medžiagų kompleksas yra patogus naudoti ir veiksmingas, Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir todėl itin gerai tinka savigydai. Autentiškų Lietuvos Respublika kokybiškų eterinių aliejų veikliųjų medžiagų kompleksiškumas leidžia pasiekti gerų rezultatų. Būtent dėl šio kompleksiškumo ir visapusiškumo siekio aromaterapija kelia susidomėjimą ir atrodo naujoviška. Rizika vartojant natūralius aliejus atrodo menka lyginant su tradicinės medicinos vaistų keliama rizika. Aromaterapija kviečia eksperi- „Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informentuoti ir patirti, kitaip sakant, ji kviečia mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo būti atsakingesniems už savo sveikatą. skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

17

Oenvoyage nuotrauka

Sveikata Specialus priedas

išgyveno posūkį nuo gydymo disciplinos, reikalaujančios žinių, medžiagų kokybės, tikslumo, prie tiesiog aromatų naudojimo, arba popso, kuris susijęs vien su kvapiosiomis medžiagomis, kur nebesvarbu, ar tai natūralios medžiagos, ar sintetinės. Tai vadinama ir aromakologija, ir kvapų terapija, ir svarbiausia – tai tampa populiaru ir sukomercinta, atsiliepiant į griežtą rinkodarinės ir vadybinės visuomenės priesaką, jog vienintelis tikslas yra vartojimas. Aromatai gaminami nebe distiliuotojų ūkiuose, o tiesiog gamyklose. Kvapiąsias medžiagas gaminantys fabrikai remia tyrimus, o tai reiškia, kad tyrimai pirmiausiai skirti verslą darančių žmonių naudai, o ne gamtinėmis substancijomis ir istorine žmonijos patirtimi pagrįstam gydymui plėtoti ir tirti ir toli gražu ne visuomenės kultūrai kelti ar gilinti.

Anot pašnekovės, tokia situacija yra susikliosčiusi visame pasaulyje. Ar Lietuvoje ji kitokia, pasakyti sunku. „Nesame atlikę aromaterapijos paplitimo Lietuvoje tyrimų, todėl pasiremti statistika negalime. Empiriniai stebėjimai leidžia daryti išvadą, jog Lietuvoje kaip tik labiausiai paplitusi populiarioji kvapų terapija, kur nei pardavėjai, nei vartotojai neatsižvelgia į eterinių aliejų kokybę, jų kilmę, nesiremia jokiais patikimais informaciniais šaltiniais ir klinikiniais tyrimais“, – tenka pripažinti L. Kiškūnei.

18

Kas lemia tokį aromaterapijos populiarumą? Anot pašnekovės, viena iš pagrindinių aromaterapijos savybių – jos saugumas.

Būtent tai leidžia naudoti aromaterapiją individualiai, be ekspertų įsikišimo.

Aromaterapijos mokslo kūrėjai siūlo laisvą, sveiku protu paremtą požiūrį į eterinių aliejų naudojimą, užuot kūrę kažkokias komplikuotas schemas ir mėginę eterinių aliejų naudojimą priartinti prie alopatinės medicinos.

Eterinių aliejų vartojimo būdai ir formos visiškai skiriasi nuo tablečių ir piliulių, nes fizinė eterinių aliejų prigimtis skiriasi nuo vandenyje tirpių, miltelių formos piliulių ar tablečių.

Oenvoyage nuotrauka Kadangi eteriniai aliejai yra lipofilinės (riebaluose tirpios), lakios, skystos medžiagos, tai logiška, kad ir jų vartojimo būdai priklauso nuo šių savybių. Sveikas protas siūlo eterinius aliejus sumaišyti su kokiu nors augaliniu aliejumi, jeigu norime juos naudoti masažui, įtrynimams, aplikacijoms, terapiniams tepalams ar tiesiog kūno aliejui.

Be abejo, kaip ir visose srityse, taip ir čia reikia vadovautis bent minimaliomis gairėmis, padedančiomis pasiekti geriausio ir saugiausio rezultato. Svarbu suprasti, kad yra daugybė įvairių būdų patogiai ir maloniai naudoti eterinius aliejus. Pavyzdžiui, Amerikos aromaterapeutai suformavo gyvenimo su aromaterapija stilių. Eteriniai aliejai naudojami tam, kad kasdieninis miestiečio gyvenimas būtų sveikesnis, bent truputį kompensuotų gyvos gamtos trūkumą; jie padeda lengviau susitvarkyti su kritinėmis stresinėmis situacijomis ir pakeičia nuodingas chemines buities priemones. Eterinių aliejų naudojimas buityje yra ypač vertingas, nes jis leidžia smalsiam paprastam žmogui be papildomų rūpesčių išvystyti intuiciją eteriniams aliejams, kuri praverčia savigydai.

Reikia mokėti naudotis Jei norite išmokti išgauti tai, ką geriausio gali pasiūlyti aromaterapija, reikia žinoti

kelis būtiniausius dalykus. Visų pirma, daugeliui kyla abejonių, kad aromaterapija yra brangus ir išlaidų nevertas procesas. Anot L. Kiškūnės, svarbu žinoti, kad aromaterapija pati savaime nėra procedūra. Tai kompleksiškas eterinių aliejų ir kitų kvapiųjų substancijų pažinimo ir vartojimo mokslas ir menas, todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar tai brangu, neįmanoma. Taip, kai kurie eteriniai aliejai yra brangūs, tačiau toli gražu ne visi, ir ne visais atvejais reikia naudoti brangius eterinius aliejus ar didelius jų kiekius. Paprastai aromaterapijoje naudojami nedideli eterinių aliejų kiekiai – vienai procedūrai atlikti ar preparatui pagaminti sunaudojami keli lašai eterinių aliejų ar kitų kvapiųjų substancijų. Veiksmingam eterinio aliejaus naudojimui tereikia įlašinti jo į augalinį bazinį aliejų ir tuo mišiniu patepti tas kūno vietas arba ties tais organais, kuriuos norime gydyti, ar tuos raumenis, kuriuos norime atpalaiduoti ar sumažinti jų skausmą. Kadangi eteriniai aliejai yra skysti ir tirpsta augaliniame aliejuje, juos nesunkiai galima naudoti vonioje ar duše. Tačiau ekspertė perspėja, kad yra ir tam tikrų perspėjimų bei apribojimų. Bet kuris žmogus gali reaguoti į bet ką. Taip pat ir į natūralias substancijas. Prieš pradėdami naudoti bet kurį aromaterapinį preparatą, patikrinkite jį ant mažo odos lopelio – alkūnės linkyje ar pakinklyje – ir įsitikinkite, kad nėra neigiamų reakcijų. Paprastai reakcijos pasirodo iš karto. Tačiau kartais jos vystosi ir 24 valandas. Aromaterapijos ekspertai žino, kad kiekvieno žmogaus reakcija yra unikali. Į tai visada atsižvelgiama. Daktarė Pam Taylor dalinasi savo patirtimi: „Kai pagaminu preparatą pacientui, visuomet jį patikrinu ant savo odos, nesvarbu kiek kartų tą pačią formulę būčiau kartojusi prieš tai. Tada truputį preparato užtepu pacientui ir taip pat patikrinu, ar nėra neigiamos reakcijos – paraudimo, niežėjimo. Jei yra bent mažiausia reakcija, nenaudokite preparato. Eteriniai aliejai yra lakios medžiagos, todėl ir kilusi problema, išgaravus eteriniams aliejams, greitai susitvarko.“ Masažams ar įtrynimams

Sveikata Specialus priedas

Ramon Martins nuotrauka

ant medžiagos užlašinkite kelis lašus italinių šlamučių eterinio aliejaus. Jei kraujuoja iš nosies – ant sulankstytos nosinaitės užlašinkite kelis lašus gauruotųjų švytrūnų (dar kitaip vadinamo cisto) eterinio aliejaus, sumirkykite nosinaitę šaltame vandenyje, nuspauskite ir uždėkite ant nosies – kraujavimą itin gerai stabdo eterinis aliejus. Jei ištiko šokas, naudokite kadagių, nerolio ar petitgreinų eterinius aliejus. Jei prasidėjo aritmija, spaudžia širdį, patepkite širdies plotą 1–2 lašais gryno kvapiųjų kanangų (ilangilangų) eteriniu aliejumi – jis atpalaiduos ir nuramins. Jei pykina transporte, turėkite inhaliatorių ar tiesiog buteliuką su šviežių imbierų eteriniu aliejumi ir jį pauostykite.

Jei nėra kitaip nurodyta, kūdikiams ir vaikams iki 7 m. amžiaus mišinius pradėkite gaminti nuo 1 proc. koncentracijos, t. y.

7–10 lašų į 30 ml bazinio aliejaus.

Kitiems asmenims galima naudoti 2 proc. koncentraciją, t. y. 14–20 lašų į 30 ml bazinio aliejaus. Kol nesate gerai susipažinę su įvairiais eteriniais aliejais, neskiriate jų kokybės ir nežinote jų aktyvumo, pradėkite nuo mažiausio kiekio. Jei jaučiate, kad jūsų mišinys yra per stiprus, tiesiog jį praskieskite baziniu aliejumi.

Medicinos neatstoja

Vincent Brassinne nuotrauka

www.ozonas.lt

Įvertinus aromaterapijos naudą ir sužinojus tinkamiausius jos panaudojimo metodus nereikėtų pamiršti, kad ji negali ir neturi atstoti tradicinės medicinos. Aromaterapija veikia kitaip nei kiti gydymo metodai. „Eteriniai aliejai yra interaktyvios augalų antrinio metabolizmo substancijos, prie kurių esame prisitaikę evoliucijos eigoje, – teigia L. Kiškūnė ir čia pat patikslina, – interaktyvios reiškia, jog šios medžiagos turi daugialypį biologinį poveikį, atsiradusį evoliucijos eigoje augalui kuriant sudėtingos dermės unikalius antrinius metabolitus

savo reikmėms. Pagrindinė eterinių aliejų funkcija yra padėti augalui apsisaugoti, išgyventi, taip pat išlikti kaip rūšiai. Žmonės gavo ypač daug naudos iš šių substancijų vystydamiesi kartu su augalais tame pačiame evoliucijos kelyje.“ Kvapų kultūros specialistė taip pat atskleidė, kad dėl didelio aromatinių molekulių lakumo ir greito sklidimo aplinkoje, jos veikia tiesiogiai, įkvepiant ir per uodžiamąjį epitelį nosies gilumoje, sukeldamos impulsus, kurie uodžiamuoju nervu pasiekia uoslės zoną smegenyse. Šis poveikis sukelia grandininę reakciją, galinčią atkurti stabilų biologinių ir fiziologinių funkcijų gyvybingumą. Vienas žymiausių šių dienų biologinės farmakologijos autoritetų prof. Hildebertas Wagneris apibendrina tiesą, koks dažnai netikėtas būna eterinių aliejų veiksmingumas, kai jie sinergiškai ir sinchroniškai sąveikauja su žmogaus organizmo fiziologinėmis sistemomis: „Yra du keliai, kuriais kvapios substancijos ar lakios molekulės gali sąveikauti su organizmu. Pirmasis kelias, kai uodžiamosios smegenys sugauna ir suriša tuos kvapo signalus, kurie, savo ruožtu, sukuria elektrinius impulsus smegenyse, gumbure, limbinėje sistemoje. Kitas kelias, kai aromatinės molekulės patenka į kraujotaką per odą, nosies ir plaučių gleivines ir veikia organus bei jų fiziologiją. Smegenys ir organai yra neatsiejami, jie sąveikauja hormonų ir kitų mediatorių pagalba, todėl nesunku įsivaizduoti ir aromatinių substancijų poveikio mechanizmą.“ Galų gale, nereikia pamiršti, kad natūralios medžiagos yra kitokios. Natūralios prigimties substancijos sąveikauja su žinduolių baltyminėmis ir kitomis fiziologinėmis sistemomis iš esmės kitaip nei jų sintetiniai pakaitalai, kurių charakteristikos nesusijusios su mūsų organizmo sistemomis ir elementais. Todėl aromaterapija tiesmukai pakeisti kitus gydymo būdus neįmanoma. Aromaterapija turi specifinį veikimo būdą.

19

galima pasigaminti nebūtinai aliejinį mišinį.

Aromaterapijai puikiai tinka ir linimentai.

Linimentas yra atgaivinantis, šildantis, suteikiantis judrumo ir itin gerai gali tikti galūnių ir nugaros, juosmens skausmui šalinti.

10 lašų eterinio aliejaus įlašinkite į 30 ml obuolių acto, hamamelių, rožių, levandų ar apelsinų žiedų hidroliato. Gerai suplakite ir naudokite skaudamoms vietoms masažuoti. Tam tikslui naudokite didramunių, vaistinių ramunėlių, imbierų, rozmarinų, smulkialapių mirtenių, levandų, muskatų eterinius aliejus, jie gerai mažina skausmą ir atpalaiduoja. Pipirmėčių ir rozmarinų eterinių aliejų mišinys gyvina ir padeda sumažinti depresiją.

Jei gaminsite aliejinį preparatą, kurį naudosite išoriškai, įlašinkite 10–20 lašų eterinių aliejų mišinio į 30 ml augalinio (geriausiai nerafinuoto) aliejaus. Geri nešantieji baziniai aliejai: abrikosų kauliukų, migdolų, sezamų, simondsijų, erškėtuogių, dygminų, saulėgrąžų. Alyvų aliejus ar ricinos aliejus yra klampus ir sunkiai susigeria į odą. Tačiau ricinos aliejus pasižymi itin geru priešuždegiminiu poveikiu ir gerai įsiskverbia į audinius, taigi tinka 5 proc. jo įdėti į mišinį, t. y. ¼ arbat. š. (1,5 ml) į 30 ml kiekį.

Labai paprastam ir greitam naudojimui užlašinkite kelis lašus eterinių aliejų ant sulankstytos medžiagos skiautės ar rankšluosčio, sumirkykite jį šaltame vandenyje, nuspauskite ir uždėkite ant skaudamos vietos. Jei sumušėte kurią nors kūno dalį,

Tema Specialus priedas

Namas iš šiaudų – ateities architektūra?

Kamilė BAUBINAITĖ

Tvirtą namą galima suręsti ne tik iš mūrinių blokų ar rąstų. Norint ilgaamžio statinio pakanka ir to, ką galima rasti beveik kiekviename ūkyje – šiaudų. Tai, jog iš šios medžiagos pastatytus namus projektuoja ir šiuolaikiniai architektai, parodo, kad iš šiaudų pastatyti statiniai savo savybėmis nenusileidžia pagamintiems iš kitų medžiagų. Pasak šiaudinių namų statytojų, pastaruosius jie netgi pranoksta – tokiam namui sugriuvus nė nereikia sukti galvos dėl gamtai kenksmingų statybinių atliekų.

Colros nuotrauka

Griaunami mitai 2007 m. amerikiečių internetinio portalo Naturalhome.org atlikta apklausa parodė, jog šiaudai yra ta medžiaga, kurią, norėdami pasistatyti ekologišką būstą, rinktųsi dauguma atsakiusiųjų. Galime tik spėti, kokie rezultatai būtų dabar, tačiau akivaizdu, jog šiaudiniai namai išlieka populiarūs tarp ekologines idėjas palaikančių namų savininkų: įvairiuose pasaulio kampeliuose ir toliau kuriasi šiaudinių namų statytojų asociacijos, rengiami seminarai ir paskaitos susidomėjusiems šiaudinių namų statyba.

Nors daugelį nuo šiaudinio namo statybos sulaiko vis dar gajūs mitai apie šių statinių neilgaamžiškumą ir nepatvarumą, juos vieną po kito neigia tokiuose namuose gyvenančių žmonių patirtis ir visame pasaulyje vykdomi projektai. Vienas iš pavyzdžių – 2009 m. JAV Nevados universiteto teritorijoje vykdyta žemės drebėjimo simuliacija, kurios metu buvo siekta patikrinti šalyje statomų šiaudinių namų patvarumą.

Eksperimentas parodė, jog iš šiaudų blokų pastatyti statiniai yra pakankamai tvirti, kad atlaikytų net iki 7,5 balo žemės drebėjimą pagal Richterio skalę.

Abejones dėl šiaudinių namų nepatiki-

20

mumo sklaido ir tai, jog iš šiaudų pastatytus namus jau renkasi ne tik gyventi juose susiruošę žmonės, bet ir visuomeninės paskirties pastatų savininkai. Šiuo metu egzistuoja ne vienas iš šiaudų blokų pastatytas viešbutis, tokiuose namuose taip pat kuriasi ir biurai, o Didžiojoje Britanijoje šiemet duris atvėrė iš šiaudų blokų pastatytas vienas iš Notingemo universiteto pastatų.

Du statybos būdai Šiais laikais statomų šiaudinų namų protėviais laikomi Šiaurės Amerikoje, dabartinėje Nebraskos valstijoje, XIX a. naujakurių ręsti namai iš presuotų šiaudų blokų. Tuomet tokie statiniai tapo populiarūs dėl to, jog kitų medžiagų namams statyti tiesiog nebuvo. Dabartinė šiaudinių namų populiarumo priežastis kita – juos besistatantys žmonės tiki, kad statybai naudodami būtent atsinaujinančius šaltinius, o ne pagamintas medžiagas, jie gelbsti gamtą nuo taršos bei kenksmingų atliekų. Be to, šiaudinis namas turi ir kitų privalumų – jo statybos medžiagos pigesnės, namas taip pat pasižymi geromis termoizoliacinėmis ir garso izoliacijos savybėmis.

Technologija, kurią naudojo tuome-

tiniai Valstijų gyventojai, renčiant statinį iš šiaudų, išliko panaši iki šių dienų. Visgi dabar yra naudojamos dvi pagrindinės jos atmainos: namas statomas iš presuotų šiaudų blokų, pagamintų naudojant presavimo mašiną, arba naudojant specialiai pagamintus šiaudų pripildytus skydus t. y. karkasines sienas, kurias tereikia sustatyti nustatyta tvarka. Naudojant šiaudų blokus, turi būti parengtas ir medinis karkasas, kuris šiais blokais yra užpildomas.

Lietuvoje populiarumas auga Apie tai, kaip į šiaudinių namų statybą žvelgiama Lietuvoje, pasakoja vienas iš 2007 m. susikūrusios Šiaudinių namų statytojų asociacijos narių, interjerų iš natūralių medžiagų kūrėjas ir dekoratorius Eduardas Kaltanas.

Kada pradėjote domėtis šiaudinių namų statyba? Šiaudinių namų statyba pradėjau domėtis prieš septynerius metus, kai įsigijome sklypą užmiestyje. Norėjome pasistatyti ekologišką namą iš natūralių vietinių medžiagų, tad buvo apsvarstyti keli tokio namo variantai: rąstinis, molio ir šiaudų

Tema Specialus priedas

Esate ir Šiaudinių namų statytojų asociacijos narys. Kodėl nusprendėte įsilieti į jos veiklą? Į šiaudinių namų statytojų asociaciją įstojau norėdamas pasidalinti savo patirtimi. Vesdami seminarus, dalyvaudami parodose, dalindamiesi turimomis žiniomis, populiariname šį statybos būdą. Šiandien nemaža dalis Lietuvos žmonių žino apie šiaudinę statybą ir turi galimybę rinktis sau priimtiną statybos variantą, ar tai būtų bekarkasė, karkasinė ar skydinė statyba.

namą galima sutaupyti iki 30 % išlaidų sumos, lyginant su kitokia statyba, o rezultatas taip pat kitoks: gauname namą, kuris yra žymiai šiltesnis ir ekonomiškesnis už kitus namus. Visgi namo pastatymo kaina labai priklauso nuo to, ar samdomi specialistai, ar daugumą darbų žmogus ryžtasi atlikti pats, taip pat nuo šiaudinės statybos būdo – ar tai bus bekarkasė, karkasinė ar skydinė statyba.

Ar šiaudinis namas – ilgalaikis? Šiaudiniai namai pradėti statyti Amerikoje, kai buvo išrastas šiaudų presas (XIX a. antroje pusėje), tai buvo įvairios paskirties pastatai: bažnyčios, gyvenamieji namai, parduotuvės, mokyklos, dvarai. Ligi šiol yra išlikę namai, statyti prieš 100 ir daugiau metų, kurie puikiai atlieka savo paskirtį.

Manau, tai ir yra geriausias šiaudinės statybos ilgaamžiškumo įrodymas.

Klesti mitai apie šiaudinius namus – juos norintys pasistatyti žmonės dažnai baiminasi gaisrų ar kenkėjų. Ar turint šiaudinį namą iš tiesų galima susidurti su šiomis problemomis?

Pavyzdys – 1993 m. JAV buvo išbandyta tinkuota presuotų šiaudų siena. Atliekant tyrimą išsiaiškinta, kad ji atlaiko 1000 °C karštį 2 val. neprarasdama savo savybių (tai atitinka atsparumo ugniai R120 klasę), Kokios pagrindinės medžiagos yra t. y. sienos atsparumas ugniai prilyginamas naudojamos tokių namų statybai? mūrinei sienai. Na, o prieš graužikus šiauPo truputį ir į Lietuvą ateina supratimas, kad ekologiškas, draugiškas aplinkai ir dų sienos apatinėje dalyje dedamas 50 cm smulkus metalinis tinklelis, kuris yra užtinžmogui namas yra vertybė, o ir tokio namo kuojamas storu molio tinko sluoksniu. kaina rinkoje visada yra didesnė. Todėl statant šiaudinius namus stengiamasi naudoti natūralias medžiagas – medį, akmenį, molį, Ką patartumėte šiaudinį namą pasistatyti norintiems žmonėms? Nuo ko šiaudus, stiklą ir kt. Įrenginėjant tokius reikėtų pradėti? namus, dėmesys kreipiamas į visumą, pirPirmiausia žmonės turėtų suprasti, kad menybė yra atiduodama natūralioms sienų ir grindų dangoms, natūraliems audiniams, šiaudinis namas nėra kažkoks išskirtinis namas – jam galioja tos pačios statymo mediniams baldams ir t. t. Pavyzdžiui, taisyklės: geri pamatai, tvarkinga elektros medinės grindys alyvuojamos, sienos deninstaliacija, santechnika ir t. t. Pirmas pagiamos dekoratyviu balto molio tinku arba tarimas statant patiems: pradėti statyti nuo dažomos ekologiškais dažais (be lakiųjų mažesnių pastatų – pavėsinės, garažo ir kt. organinių junginių (LOJ)) ir pan.

Geriausia sudalyvauti praktiniuose seminaruose, kurių metu žmonės supažindinami Gal galėtumėte išvardinti pagrindisu šiaudinių namų statymo specifika. Na, nius iš šiaudų pastatyto namo prio tiems, kurie nori greitai ir be klaidų pavalumus? Ar jį statyti ekonomiškiau sistatyti šiltus ir ekologiškus namus, dabar nei mūrinį ar medinį namą? Kiek gali yra galimybė įsigyti šiaudinius skydus, iš skirtis šių namų kaina? kurių panašiai kaip iš lego kaladėlių surenŠiaudinio namo privalumai: ekologiškamos šiaudinio namo sienos. Sienų stakas, šiltas (tinkuotos sienos šiluminė varža – 7,4 m2 ∙ K/W); sienos „kvėpuojančios“, t. y. tymas trunka 2–3 dienas, po to seka stogo montavimas ir tolimesni darbai. Šiuo metu perteklinė drėgmė natūraliai pasišalina per tai pažangiausias šiaudinių namų statymo sienas, molio tinkas sukuria gerą mikroklimatą pastato viduje. Be to, šiaudinės sienos būdas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šiaudiniai blokai, iš kurių taip pat gali būti puikiai sulaiko garsą. Toks namas yra ir statomas namas, dažniausiai užsakomi pas ekonomiškas, nes jei gerai pastatytas, taupo šeimininko pinigus: už šildymą mokama ūkininkus, turinčius presavimo mechanizmus. Tą reikėtų padaryti iš anksto, nes ūkižymiai mažiau, o ir pats statybos procesas ninkai per rugiapjūtę būna labai užsiėmę. mažiausiai teršia aplinką, lyginant su kitais Na, o dažniausios klaidos statant tokius statybos būdais. Apskritai, statant šiaudinį Ar galėtumėte pasakyti, kad Lietuvoje populiarūs iš šiaudų blokų pastatyti namai? Šiaudinių namų populiarumas auga, vieni žmonės statosi patys, kiti samdo profesionalius statytojus, o namų skaičiui perkopus per šimtą, jie nebeskaičiuojami.

www.ozonas.lt

namus – šiaudinių namų statybos specifikos neišmanymas, nepakankamas dėmesys tinkavimo darbų kokybei, šiaudų ryšulių sandėliavimo taisyklių nesilaikymas.

Kaip manote – ar augantis tokių namų populiarumas yra susijęs su ekologijos idėjomis, ar su noru sutaupyti?

Manau, jog sparčiai didėjantis šiaudinių namų kiekis rodo, kad žmonėms nesvetimas noras gyventi sveikesnėje ekologiškoje aplinkoje, o sumažėjusios išlaidos už šildymą tampa ganėtinai svariu argumentu pasirenkant šiaudinę statybą.

Ar Jums teko susidurti su požiūriu, kad gyvenimas šiaudiniame name asocijuojamas su nepritekliumi?

Tai buvo gal prieš 5–6 metus, kai viešojoje erdvėje skambėjo frazės, kad šiaudiniai namai „nieko nekainuoja“ ir „juos gali pasistatyti bet kas“, o dar iš vaikystės likęs prisiminimas iš pasakos apie tris paršiukus taip pat šiek tiek prisidėjo prie tokio požiūrio.

Tačiau dabar Lietuvoje sparčiai daugėjant kokybiškų šiaudinių namų požiūris į juos pasikeitė.

Konsultuojate ne tik šiaudinių namų statybos klausimais, bet ir kuriate interjerą iš natūralių medžiagų. Kas paskatino Jus užsiimti ekologiška kūryba?

Ekologišku interjeru susidomėjau panašiai kaip ir šiaudiniais namais – prieš septynerius metus. Tuo metu informacijos apie ekologiškas apdailos medžiagas buvo nedaug, tačiau gilintis į šią sritį paskatino susidūrimas su chemiškai „pagerintomis“ medžiagomis. Pavyzdžiui, lakuojant parketą rūgštiniu laku toje patalpoje neįmanoma būti be respiratoriaus – graužia akis, skauda galvą, sutrinka kvėpavimas. Ne ką geresnės ir kitos apdailos medžiagos, naudojamos interjero apdailoje – klijai, dažai, lakai, skiedikliai ir kt. Todėl pradėjau ieškoti alternatyvų – norėjau apdailoje naudoti kiek įmanoma natūralesnes medžiagas, kurios būtų draugiškos aplinkai ir nekenktų žmogui.

Dalyvaudamas praktiniuose ir teoriniuose ekologiškų namų statybos seminaruose užsienyje (Vokietijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Estijoje), atradau pačią natūraliausią statybinę medžiagą – molį, kuris gali buti puikiai pritaikomas ir interjero apdailoje – nuo molio aslos iki sienų ir lubų dekoravimo molio tinku ir dažais.

Turėdamas nemažą meninio dekoravimo patirtį, kuriu interjerus panaudodamas tik natūralias ir ekologiškas medžiagas: baltą ir rudą molio tinką, linų sėmenų aliejų, gamtinę vabzdžių dervą, bičių vašką, žemės ir mineralinius pigmentus, ekologiškus dažus ir kt. Džiaugiuosi galėdamas kurti ne tik gražius, bet ir sveikus interjerus.

21

mišinio bei šiaudinis. Pasirinkome šiaudinį namą kaip labiausiai atitinkantį mūsų poreikius: ekologiškas, šiltas žiemą ir vėsus vasarą, tausojantis gamtą ir draugiškas žmogui. Šį namą su šeima jau esame pasistatę, tik jis dar iki galo neįrengtas. Kol kas jame apsistojame tik vasaros laikotarpiu, bet planuojame į jį persikelti gyventi šių metų pabaigoje.

Klimatas Specialus priedas

Klimato kaitos rezgiami mitybos labirintai

Paulius SADAUSKAS

Jem Kuhn nuotrauka

Visas mūsų maistas ateina iš gyvojo pasaulio. Jei kas nutiks tam pasauliui – keisis ir mūsų mityba.

Klimatas keičiasi, o su juo kinta visa pasaulio gyvybė. Dauguma organizmų vienaip ar kitaip prie kintančio klimato prisitaiko.

Prisitaikyti reikia, nes to nepadarius paprasčiausiai išnykstama. Tarp visų gyvų Žemės organizmų žmogus gali pasigirti kaip sugebantis geriausiai prisitaikyti prie bet kokių klimato pokyčių. Tai gal ir nėra stebėtina, nes būtent žmogus daugelį tų pokyčių sukėlė. Sugebame prisitaikyti prie karščio, šalčio, kylančių audrų ir cunamių, sausrų ir potvynių. Ilgainiui klimato pokyčiai paruoš naujų iššūkių, iš kurių ne visi bus lengvai įveikiami ar net lengvai pastebimi. Vienas tokių pokyčių – mūsų mitybos kitimas.

Vykstantis procesas Apie klimato kaitos sukeltą mitybos pasikeitimą nederėtų kalbėti kaip apie dar įvyksiantį reiškinį. Iš tikrųjų jis jau vyksta. Žinoma, mes kaip visada prie jo prisitaikome, tačiau neaišku, ar tas prisitaikymas galų gale išeis į naudą. Maisto gamyboje pagrindinis veiksnys tebėra žemės ūkis.

Kad ir kiek chemiškai sukuriamų produktų bevartotume, žemės ūkis vis tiek suteikia didžiąją dalį mūsų maisto. Žemės ūkis tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų, todėl klimato kaita jam daro didžiulį poveikį.

Europos Sąjungos žaliosiose knygose apie

22

kliamto pokyčių pavojų žemės ūkiui jau kalbama daug. Žaliojoje knygoje „Prisitaikymas prie klimato kaitos Europoje – galimi ES veiksmai“ nurodoma, kad per praėjusį šimtmetį vidutinė metinė temperatūra pasaulyje pakilo 0,7–1 °C, Europoje – dar daugiau. O jeigu nebus imtasi aktyvių veiksmų ir priemonių, manoma, kad iki 2100 metų ji šoktels dar 1,8–4 °C. Anot ES ekspertų, temperatūrai pakilus keturiais laipsniais, klimato kaitos mastai ir padariniai apskritai būtų sunkiai prognozuojami.

Be abejo, tikimasi, kad bendromis jėgomis kovojant su klimato pokyčiais didžiausių pavojų pavyks išvengti.

Apelsinai Lietuvoje? Šylantis klimatas iš dalies galėtų būti naudingas Lietuvos žemės ūkiui. Visų pirma, šiltesni orai gali reikšti dažnesnį ir didesnį derlių. Ar galima tikėtis, kad orai sušils tiek, kad savo maisto racioną galėsime papildyti Lietuvoje augintais bananais ar apelsinais? Tokius pokyčius įsivaizduoti sunku. ES ekspertų prognozėmis, Lietuvoje turėtų pakilti vidutinė metinė temperatūra ir vidutinis kritulių kiekis, tačiau ne tiek, kad kliamto sąlygos taptų palankios tropinių vaisių auginimui. Tiesa, naujų augalų rūšių mūsų krašte gali atsirasti. Kaip

Kliamtas Specialus priedas

Iššūkiai gyvulininkystei Klimato kaita įtakos turės ne tik augalininkystei. Ne ką mažiau klimato pokyčiai paveiks ir gyvulininkystę. Šiuo metu gyvulininkystės ūkio produktai sudaro beveik trečdalį pasaulio gyventojų maisto raciono.

Tai ir taip nemažas skaičius, tačiau prognozuojama, kad ateityje jis tik didės. Tad dar svarbiau, kokius pokyčius gyvulininkystei nulemia klimato kaita. Gyulininkystė įvairiems klimato pokyčiams yra net jautresnė nei augalininkystė. Sausros, šalčiai, audros ir kitos klimato anomalijos turi įtakos tiek patiems gyvūnams, tiek jų ganykloms. Tai gali pasirodyti tik detalė, tačiau ji yra labai svarbi – sausrų metu dėl patiriamo streso gyvūnai praranda apetitą ir daug mažiau ėda. Vėliau prasideda grandininė reakcija – mažiau ėdantys gyvūnai reiškia mažesnius augimo tempus, šie savo ruožtu nulemia aukštesnes kainas, o toliau jau seka daugeliui gerai žinomos istorijos apie gyvulininkystės produktų stygių ar aukštas jų kainas.

Kitas svarbus reiškinys yra klimato pokyčių nulemiamas parazitų paplitimas. Tokie tiesioginiai klimato kaitos padariniai kaip temperatūros kilimas ir kritulių kiekio pokyčiai gali sukelti ir žinomų infekcinių bei

Lenz Art nuotrauka

www.ozonas.lt

parazitinių, ir naujų ligų protrūkius.

Naujos klimatinės sąlygos suteikia parazitams daug naujų būdų plisti.

Kaip žinia, prie pasikeitusių sąlygų parazitai dažniausiai prisitaiko pirmieji. Be tiesioginių klimato kaitos padarinių gyvulininkystei seka visa eilė netiesioginių, kurių sukeltos problemos yra lygiai taip pat svarbios. Tarp didžiausių netiesioginių padarinių yra pašarų išteklių pokyčiai, kuriuos sukeltų ganyklų derlingumo mažėjimas, ekosistemų atsparumas, sausėjimas, vandens stoka, grūdų produkcijos sumažėjimas. Kiti netiesioginiai padariniai galėtų kilti Kalense Kid nuotrauka dėl pašarų trūkumo, atsiradusio didėjant pašarų, maisto produktų, biologinio kuro, laisvų žemės plotų poreikiui.

Pokyčiai – ir į naudą Nors mūsų mityba dėl klimato kaitos gali patirti įvairių pokyčių, mes tikrai nesame tie, kurie turėtų labiausiai sunerimti.

Kai kuriais požiūriais nedideli klimato pokyčiai Lietuvos žemės ūkiui kol kas gali išeiti į naudą. Galima teigti, kad šylančios žiemos Lietuvos žemės ūkiui yra naudingos. Be abejo, jei nepasitaiko tokių gamtos anomalijų, kai orai netikėtai atšyla arba atvėsta. Lietuvos ūkiui palanku tai, kad klimato pokyčiai mūsų kraštuose bent jau kol kas nėra greiti ir drastiški. Tai suteikia laiko ir galimybių ūkininkams pasiruošti, prisitaikyti. Labai padeda ir modernios technologijos. O jei žiemos būna švelnios, kaip neretai ir pasitaiko pataruoju metu, tai vėliau derlius dažniausiai būna gausesnis.

Lietuvos ūkininkų kolegos iš pietų Europos patiria nepalyginamai daugiau sunkumų.

Pietuose pasitaiko ir sausrų, ir potvynių, ir audrų.

Nenuostabu, kad Europa, kuriai pamažu vis aktualesnis tampa ir apsirūpinimo maistu klausimas, noriai žvelgia į Pabaltijo regioną. Lietuviai taip pat vis drąsiau ir daugiau eksportuoja į užsienio rinkas. Taigi bent jau kol kas klimato pokyčiai, nors ir

verčia susimąstyti, lietuviams atveria ir nemažai galimybių.

Kai kur problemos didelės Kai kuriose pasaulio vietose rūpesčių dėl klimato kaitos sukeltų mitybos problemų yra daug daugiau. Dėl vis dažnėjančių sausrų ir didėjančio vandens trūkumo kai kuriose pasaulio valstybėse reikia kalbėti jau ne apie mitybos sutrikimus, o apie badą.

Nenumaldomai augantis planetos gyventojų skaičius irgi nepadeda. Jungtinės Tautos numatė, kad pasaulio gyventojų skaičius 2050 metais išaugs iki 9 milijardų, taip sukeldamas papildomą spaudimą dėl pasaulio maisto atsargų. Regionai, šiuo metu patiriantys maisto stoką ir sausrų pavojų, kartu su maisto importavimo galimybių trūkumu greičiausiai patirs tolimesnį pasėlių derliaus mažėjimą, sukeliamą sausros. Beveik pusė gyventojų centrinės, pietų ir rytų Afrikos valstybėse gyvena pusbadžiu. Gėlo vandens trūkumas, kaip klimato kaitos pasekmė, paveiks subtropikų gyventojus, kur vandens ištekliai jau dabar nepakankami. Šiuo metu apie trečdalis pasaulio gyventojų (1,7 mlrd. žmonių) gyvena šalyse, kuriose trūksta gėlo vandens. Iki šio amžiaus pabaigos jo nepriteklių pajus dar šimtai milijonų žmonių.

23

bebuvę, prognozuoti naujų rūšių atsiradimą yra sunku. Dar sunkiau toms rūšims bus išsilaikyti mūsų kraštuose ir kažkaip smarkiau paveikti mūsų maisto racioną.

Tokios prognozės anaiptol ne iš piršto laužtos. Klimatas nesikeičia ir turbūt nesikeis taip sklandžiai ir paprastai, kad viskas, ką mums reiktų numatyti, yra tai, kiek laipsnių pakils vidutinė metinė temperatūra. Klimato pokyčių rezultatai dažniausiai būna daug sudėtingesni ir daug labiau kompleksiniai.

Vasarą pasitaikančios šalnos ar neįprastai ankstyvi pavasariai, neprognozuojamas temperatūros kitimas – visa tai yra klimato kaitos padariniai. Tokie klimatiniai siurprizai sukelia rimtų problemų ir dabar mūsų šalyje auginamoms kultūroms, ką jau kalbėti apie tas, kurios mūsų žemėse tik pradėtų augti.

Gyvenimas Specialus priedas

BURBULAS IR PILTUVĖLIS

Jonas MALINAUSKAS

Daugelis elektrą taupančių fluorescencinių lempučių yra skirtos naudoti šviestuvuose, turinčiuose vienokį ar kitokį gaubtą, paskirstantį šviesos srautą. Vienintelė išimtis – didelio skersmens lemputė - „burbulas“, kurios korpusas kartu yra ir šviesos skirstytuvas. Tokia lemputė netelpa į daugelį standartinių gaubtų, tad ją tenka sukti į atvirą lizdą (kuris, beje, ypatingu grožiu nepasižymi) ir palikti tabaluoti palubėje tiesiog ant laido galo. Vaizdzelis, kaip sakoma, nekoks. Deja, tinkamo elektros lizdo „uždengiklio“ nepavyko aptikti nei vienoje elektros prekių parduotuvėje, tad teko ieškoti, kas jį pakeistų. Pagal kompozicijos dėsnius „uždengiklis“ turėtų būti kūgio formos, todėl pradėjau nuo indų ir piltuvėlių. „Maksimoje“ radau baltų plastmasinių puodelių, tačiau jie buvo per „liekni“ stambiam lemputės „burbului“. Po ilgų paieškų pagaliau „Norfos“ parduotuvėje pavyko rasti lenkiškų plastmasinių 130 mm skersmens piltuvėlių.

Iš keleto galimų spalvų pasirinkau neutralią baltą – kaip ir „burbulo“. Po to „Senukuose“ įsigijau baltą plastmasinį lemputės lizdą (va-

dinamą „patroną“) su išoriniu sriegiu ir dvi jam tinkamas veržles, kurios buvo parduodamos atskirai. Kronšteiną šviestuvo tvirtinimui prie lubų teko pasigaminti pačiam iš plono aliuminio kampuotuko.

Bendros medžiagų sąnaudos buvo kiek mažesnės nei pačios lemputės kaina – apie 6,5 Lt. Šviestuvo surinkimas vyksta taip: piltuvėlio snapas nupjaunamas per plotį, atitinkantį elektros lizdo skersmenį. Prakišus lizdą pro skylę, jis iš abiejų pusių fiksuojamas veržlėmis, po to įsukama lemputė. Tvirtinimo skylės piltuvėlio šonuose ir kronšteine išgręžiamos iš anksto. Tuomet tvirtinimo kronšteinas prisukamas prie lubų (į gipso kartoną reikia tvirtinti varžtu su savaime išsiplečiančiu kaiščiu) ir, prijungus elektros laidus, prie kronšteino smulkiais varžteliais iš šonų prisukamas piltuvėlis kartu su „burbulu“. Lakoniška šviestuvo forma gali pasirodyti per prasta svetainei ar darbo kambariui, bet užtat puikiai tinka naudoti koridoriuje, tamskambaryje ar pagalbinėse patalpose.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

24

Tema

Molis – seniai lietuvių naudojama statybinė medžiaga Dr. Rasa BERTAŠIŪTĖ Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Pasakose auksas dažnai transformuojasi į molį. Jeigu įmanomas aukso virsmas į molį, tai tikėtina, kad molio virtimas auksu taip pat realus. Kiek tai įmanoma tiesiogine prasme, sunku pasakyti, bet kad šis virsmas yra realus netiesiogine prasme, galime būti tikri. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga, kartais gal net kiek atstumianti medžiaga gali būti aukso vertės todėl, kad jos panaudojimo galimybės yra begalinės visose žmogiškos egzistencijos sferose – nuo statybos, interjero ir buities reikmenų iki sveikatos ir grožio. Molis yra tarsi mikroelementų aruodas, kurio resursais naudojasi tiek augalai, tiek žmogus. Nepamirština ir tai, kad Aukščiausiasis žmogų nulipdė iš molio ir greičiausiai ne vien todėl, kad molis lipnus ar kibus, bet ir dėl to, kad jame sutelpa viskas, kas formuoja gyvybę. Trumpai tariant, molis – aukso verta medžiaga, kuriai žmogus turėtų būti dėkingas dėl savo išlikimo ir gerovės. Jos dėka pirmykštis žmogus dar neturėdamas gerų įrankių turėjo saugius ir šiltus namus. Tai medžiaga, nuo seno pavaldi kiekvieno darbštesniojo rankoms, minkoma ji padėjo išlikti, greitai atsigauti po įvairiausių negandų, įkūnijo įvairiausias žmogaus fantazijas, vizijas, sumanymus.

Nuotraukos iš arutorių archyvo

Molingo grunto panaudojimo istorija sena kaip ir pati žmonija.

Nedegto molio statybos technologijos pasaulyje žinomos jau daugiau kaip 10 tūkst. metų. Ši medžiaga – uolienų ilgalaikio dūlėjimo produktas – buvo itin plačiai paplitusi ir naudojama kaip pagrindinė statybinė medžiaga beveik visose vidutinio ar sauso klimato šalyse, nors pagal cheminę sudėtį ir fizines savybes (spalvą, brankumą, rišlumą ir kt.) yra labai skirtinga. Netgi dabar trečdalis pasaulio gyventojų ir apie 50 % besivystančių valstybių gyventojų gyvena būstuose, pastatytuose iš nedegto molio.

Lietuvoje pirmosios žinios apie molio panaudojimą statybose atsekamos ne istoriniuose dokumentuose, bet archeologiniuose radiniuose. Vienas iš tokių klasikinių pavyzdžių – tai Ukmergės rajone, Šventosios upės kairiajame krante, netoli Širvintos žiočių, Samantonių senosios gyvenvietės teritorijoje rastos vadinamojo Samantonių būsto liekanos, priskiriamos ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpiui. Tuomet gyventa ovalo formos pastatuose iš vertikaliai į žemę įkastų karčių, horizontaliai apipintų šakomis, o šios dėl būsto sandarumo ir šiltumo apteptos moliu. Tikėtina, kad iki atsirandant metaliniams medžio apdirbimo įrankiams, tokio tipo būstas tarp Lietuvos ir aplinkinių teritorijų sėsliai gyvenusių žmonių buvo tradicinis. Atsiradus galimybei apdoroti pagrindinį statybinį resursą – medieną – molis statybose ilgam prarado dominuojančią reikšmę.

Jei būdavo naudojamas, tai tik kaip pagalbinė statybinė medžiaga pamatams ir sienoms sandarinti, asloms bei krosnims plūkti, sienoms tinkuoti, luboms hermetinti ir pan.

Pirmą kartą apie molio panaudojimą statybose užsimenama XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios Lietuvos dvarų inventorių aprašymuose. Antai Rosčių dvarelio didelio namo priemenėje inventorizacijos metu buvo rastas senas molinis kaminas su židiniu. Ža-

www.ozonas.lt

rėnų dvare (1599 m.) viename kambaryje kaminas buvo prie sienos, o priemenėje – du moliniai kaminai, iš viršaus dranyčiomis dengti.

Subatninkų dvare priemenėje „vienas kaminas iš plytų mūrytas su židiniu valgiui gaminti, išvestas iki pat viršaus, o kitas – plūktas iš molio“. Taigi greta arba vietoje degto molio plytų mūro dažnu atveju pastatų interjero utilitariniai elementai būdavo iš plūkto molio.

Ištobulintos technologijos Per ateinančius kelis šimtmečius nedegtas molis palaipsniui įgijo vis didesnę reikšmę ne tik kaip interjero elementų komponavimui skirta medžiaga, bet ir kaip pagrindinė statybinė medžiaga.

Apie augantį susidomėjimą statybomis naudojant molingą gruntą liudija specialiai tam skirti leidiniai. Kaip vieną iš tokių reikėtų paminėti Lietuvoje dirbusio meistro Kajetano Krassowskio iniciatyva 1834 m. Vilniuje lenkų kalba išleistą ir 1839 m. pakartotą ir papildytą, nedidelę, konkrečią ir labai informatyvią knygelę „Ūkinių pastatų statymo būdas iš viržių ir molio ir jų padengimas nedegiais stogais“ (lenk. Sposob stawiania budowli gospodarskich z wrzosu i gliny, i pokrycia onych dachem niepalnym). Knygelės autorius, 1832 m. netoli Michailiškių pastatęs spirito varyklą, 1833 m. vandens malūną ir avidę, 1835 m. palivarko oficiną, teigė, kad mūsų klimatui nėra pigesnio, lengviau pastatomo, stipresnio ir geriau atitinkančio visus ūkio poreikius statinio nei pastatai iš viržių ir molio. Toks statybos būdas tuo metu jau buvo prigijęs ir išplitęs Kuršo, Lietuvos ir Baltarusijos ūkiuose. K. Krassowskis, turėdamas nemažai patirties ir jausdamas tokio pobūdžio žinių poreikį, knygelėje labai nuodugniai ir nuosekliai aprašė visą statybų eigą: pradėdamas šio statybos būdo privalumais, po to aptardamas paruošiamuosius darbus, jų eigą, naudojimąsi pagrindinėmis ir pagalbinėmis medžiagomis, atskirų pastato dalių apsaugojimo nuo įvairių klimatinių veiksnių būdus ir

25

Molinio būsto istorija

Tema

t. t. Antai, pats autoriaus teigė, kad šis darbas yra toks paprastas, kad užtenka vieną kartą pamatyti ir jau galima jam vadovauti. Jis nepalyginamai lengvesnis už kitus tuomet naudotus statybos būdus: plūkto molio, nedegto molio plytų, trombuotų plytų, molio ir šiaudų drėbtinius statinius. Tuometinė praktika parodė, kad iš molio ir viržių statyti galima ne tik spirito varyklas, alaus daryklas, arklides, klėtis, bet ir gyvenamuosius namus. Nesant pakankamai viržių, buvo siūloma naudoti žemesnius krūmokšnius ar puskrūmius: pelkinius gailius (Ledum palustre), vaivorus (Vaccinium uliginosum), mažo augumo gluosnių šakas (Salix rosmarinifolia, Salix incubacea), krūminius beržus (Betula fruticosa), o taip pat smulkiai kapotas beržų, tuopų, eglių, pušų šakas, nes jos puikiai suriša molį.

muose (Joniškio raj.), kurie sulaukė XXI a. bet iki šių dienų neišliko.

Tiesa, vieną iš jų ketinama atstatyti.

XX a. pradžioje susidomėjimas alternatyvia molio statyba didėjo. Tarpukaryje molinių, ypač ūkinių, pastatų statyba labai suintensyvėjo dėl aktyvaus jos propagavimo. Pagal 1930 m. žemės ūkio surašymą kombinuotos statybos pastatų iš molio (įskaitant medinio karkaso statinius su molio plytų užpildu, paplitusius tik pietvakarių dalyje) Lietuvoje buvo priskaičiuota daugiau kaip 9023 (arba 3,07 %), gyvenamųjų pastatų ir 47726 (arba 7,48 %) ūkinių pastatų.

Tuo metu buvo išleista keletas labai išsamių leidinių, kuriuose detaliai ir nuosekliai pateikiamos būtinos žinios naujakuriui, statančiam iš molio. Vieną svarbesnių argumentų statinių iš molio naudai

X

IX a. pabaigoje sparčiai eksploatuojant miškus ir brangstant medienai molio statyba darėsi vis populiaresnė, ypač tuose regionuose, kur stigo medienos: Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje.

Molio populiarumas Pastebėtina, kad pastaroji knygelė turėjo nemažą įtaką statybos iš molio populiarinimui Lietuvoje ir už jos ribų. Aprašytasis statybos būdas kaip tuolaikinis, naujoviškas ar net madingas buvo pradėtas plačiai taikyti pažangiuose Lietuvos ūkiuose, dvarų bei palivarkų sodybose, o vėliau persikėlė ir į kaimus. Tuo metu molis įvardijamas kaip pigi, pakankamai tvirta ir atspari gaisrui medžiaga, rekomenduojama mūsų klimato zonoje. Mokslo darbuose būdavo plačiai aptarinėjamos aktualios temos: nauji efektyvūs statybos būdai, technologijos, medžiagos, kraštui savitos architektūros formos.

Buvo ieškoma naujų sprendimų kaip statyti patvarius, šiltus, pigius, ugniai atsparius namus, teikiamos rekomendacijos, kaip apsaugoti atskiras pastato dalis nuo puvimo, irimo ir gaisro. Labai svarbiu aspektu tapo pastato ekonomiškumas ir pigumas. Tai liudija ir gausūs to laikotarpio molio statiniai įvairiose Lietuvos vietose, o ypač šiaurės ir vidurio Lietuvoje. Būdavo statomi ne tik dvaro sodybos ūkiniai-pagalbiniai pastatai, bet ir gyvenamieji (oficinos, kumetynai, karčemos, klebonijos) ar net bažnyčios. Vienas įsimintiniausių to laikotarpio statinių – Skaistgirio bažnyčia (1828 m.)

XIX a. pabaigoje sparčiai eksploatuojant miškus ir brangstant medienai molio statyba darėsi vis populiaresnė, ypač tuose regionuose, kur stigo medienos: Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje. Tai lėmė ir geomorfologinė grunto sandara – ar paviršiniuose sluoksniuose randama daug tinkamo statybai molio. Amžių sandūroje šiaurės Lietuvoje buvo pastatyta keletas unikalių gamybinių statinių – vėjo malūnų Melnių ir Šlapakių kai-

26

pateikė Karolis Reisonas knygelėje „Molio statyba“: „Molinius trobesius naikina gaisras, grybas, o tvartai ir trobesiai, kuriuose daug drėgmės, greitai supūva. Mūriniai trobesiai, statyti iš degtų plytų, yra ištvermingi visais atžvilgiais, bet jie labai brangūs, nes plytoms degti reikia daug kuro, darbo, o ir degamos krosnys nepigios. Degtoms plytoms reikalingas geras, grynas molis, o tokio molio ne visur yra. Nedegto molio trobesiams statyti tinka bet koks molis, by jis tiktai nebūtų perdaug liesas.“ Šiuose teiginiuose aiškiai įžvelgiami šiandienai aktualūs tokio statybos būdo ekonomiškumo ir ekologiškumo aspektai.

Pokaryje šis statybos būdas buvo primirštas ir tik 6-ajame dešimtmetyje fragmentiškai naudotas pirmųjų socialistinio laikotarpio fermų statybai, o gal tiksliau sienų užpildymui prieš tai paruošus gelžbetoninį ar plytų mūro karkasą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę vėl palaipsniui prisiminti tarpukaryje populiarūs statybos būdai iš nedegto molio ir pradėti taikyti naujakurių sodybose kaip santykinai nebrangūs. Pirmasis tokio pobūdžio statinys, gausiai nušviestas tuometinėje žiniasklaidoje – vienos Australijos lietuvės ir inžinieriaus Algimanto Dailidavičiaus sumanymu Smilgių kaime (Plungės raj.) pastatytas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Antra statybos iš nedegto molio suaktyvėjimo banga Lietuvoje sutapo su sąmoningoje visuomenėje didelio atsako sulaukusia masine gyvenimo būdo ekologizacija. Tuomet daugiausia privačia iniciatyva gana aktyviai ir naudojant įvairias kombinuotas statybos iš molio technologijas pradėta gyvenamųjų namų statyba, pagrindiniu tokio statybos būdo pasirinkimo motyvu iškeliant jų ekologiškumą ir santykinai mažesnę kainą.

Tema

Tarpukario Lietuvos laikotarpiui būdinga didžiausia statybos iš molio technologijų gausa. Galima išskirti šias praktikoje taikytas statybos technologijas: drėbtinės (krėstinės su įvairiausiais organiniais užpildais), plūktinės (grūstinės su plaušinga medžiaga ir be jos), nedegtų (žalių) molio plytų sienos.

Karkasinės drėbtinės sienos – pačios seniausios, naudotos archeologiniuose pastatuose. Įkasti į žemę stulpai būdavo apipinami virbais, šakomis ir iš abiejų pusių apdrebiami moliu. XVI–XIX a. dvaro pastatų statyboje naudotos karkasinės sienos, kurių tarpai būdavo išpinami žabais, šiaudais, nendrėmis ir 2–3 sluoksniais apdrebiami moliu (tai primityviausia fachverkinės sienos konstrukcija).

Tokia siena greitai ir pigiai pastatoma, bet nėra ilgaamžė ir patvari.

Kaime kartais naudota neturtingų bežemių valstiečių namų statybai.

Drėbtinės sienos yra pačios paprasčiausios, pigiausiai padaromos ir plačiausiai naudotos kaimo statyboje. Dažniausiai būdavo naudojamas vidutinio riebumo molis. Kad sienos būtų šiltesnės, o džiūdamas molis mažiau deformuotųsi ar skeldėtų, į jį primaišoma kapotų šiaudų, viržių (šilų), kanapinių ar lininių spalių, smulkių šakelių, jaučio šerių, mėšlo ir pan. Buvo žinoma, kad palaikius per žiemą iškastą molį krūvose, jis peršąla ir tampa homogeninis, lengvai minkomas. Molis paprastai būdavo ruošiamas netoliese statomo namo: iškasama duobė, jos šonai išpinami virbais, dugnas išgrindžiamas lentomis. Moliui minti padaromas ąžuolinis ar pušinis arkliais varomas volas su mediniais dantimis. Suminta ir su užpildais sumaišyta molio masė 4–6 sluoksniais būdavo drebiama ant sumūrytų ar išbetonuotų pamatų, paliekant durų ir langų angas. Kad būtų tvirčiau, namo kampai kartais armuojami (perdedami) medžių šakomis, žabais. Baigus krėsti sienas, tvirtinamas pogegninis vainikas ir ant jo remiamas stogas. Stogas daromas su plačiomis užlaidomis, kad apsaugotų sienas nuo kritulių. Baigus statybą sienos būdavo nulyginamos specialiais kirviais, vadinamais skliutais, ir po metų tinkuojamos. Tinko mišinys paruošiamas iš molio, kalkių, smilčių ir arklio mėšlo. Norint, kad paviršius būtų atsparesnis vandeniui, jis dar būdavo nutepamas kalkių ir grūstų degtų plytų mišiniu.

Plūktinės sienos reikalauja daugiau darbo sąnaudų nei drėbtinės, tačiau yra tvirtesnės, patvaresnės, labiau tinkamos gyvenamųjų namų statybai. Jos būdavo plūkiamos ąžuoliniais grūstuvais specialiai iš lentų padarytose formose (dabar naudojami išardomi inventoriniai klojiniai, o molis tankinamas mechaniniais plūktuvais).

Sienos, kaip ir drėbtinės, plūkiamos nedideliais sluoksniais, džiovinamos, lyginamos ir tinkuojamos. Durų ir langų vietose įtaisomos medinės dėžės (apiplūkiamos), gyvenamų namų angokraščiai kartais išmūrijami plytomis. Analogiški statybos būdai iš žemės ir kalkių ir smėlio mišinio Lietuvoje naudoti retai.

Nedegtų molio plytų sienos rišamos molio skiediniu ir tinkuoja-

www.ozonas.lt

mos 2 sluoksniais. Plytos formuojamos iš tokios pat sudėties molio mišinio kaip ir drėbtinės ar plūktinės sienos, vėliau džiovinamos ir sausai sandėliuojamos. Angokraščiai ir dūmtraukiai dažnai apdedami degtomis plytomis. Kartais žaliomis molio plytomis užtaisomi karkasinės sienos tarpai. Lietuvoje šios konstrukcijos sienų statyta palyginus nedaug. Šiuolaikinėje statyboje rekomenduojama naudoti įvairaus dydžio naujos sudėties nedegto molio plytas, blokelius ar plokštes, kurie smarkiai atpigina ir paspartina statybą.

Bet kuriuo būdu statyti moliniai namai yra šilti, patvarūs ir ilgaamžiai, jeigu sienos apsaugotos nuo kritulių ir besikaupiančios drėgmės, t. y. pastatytos ant tvirto aukšto pamato ir uždengtos tinkamu stogu. Nors pati medžiaga yra pigi, tačiau molio statybos technologija reikalauja daug darbo sąnaudų ir specialių žinių, todėl šiuolaikinėje statyboje naudojama mažai.

Paplitimas ir architektūra Moliniai pastatai išplanavimu ir tūriais mažai kuo skyrėsi nuo medinių. Jiems būdingi tie patys regioniniai savitumai, atsiskleidžiantys planinėje struktūroje, fasaduose bei atskirose detalėse.

Tarpukaryje skirstantis į vienkiemius dar labiau padidėjo statybinių medžiagų poreikis. Statyta daug ūkinių pastatų (svirnų, sandėlių, tvartų, kluonų, daržinių) molio sienomis arba mišria – molio ir medžio – technika. Tačiau, skirtingai nei XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, molis naudotas tik ūkiniams pastatams, gyvenamieji statyti mediniai.

Dvigalių išvystyto plano namų daugiausia statyta Šiaurės Lietuvoje (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų raj.). Molinių gryčių būta po kelias beveik kiekviename didesniame kaime. Jas statė pasiturintys, daug darbo jėgos ir didelius sodybinius sklypus turintys ūkininkai.

Turbūt XIX a. pabaigoje molio statyba ne tik buvo mados dalykas, bet ir pasiteisino praktikoje – gyventojų teigimu, moliniai namai šiltesni nei mediniai.

Vidurio Lietuvoje (Kėdainių raj.) molinių namų statyta nedaug, jie turėjo individualesnį charakterį. Turbūt šiame regione mūro statyba plito ne vien tik iš praktinių paskatų – ji ženklino ir tam tikrą prestižą, būdingą bajoriškajai kultūrai. Pavyzdžiui, dideliu tūriu su trimis langais galiniame fasade išsiskiria molinis XIX a. pabaigoje statytas namas Slabados kaime. Kartais, siekiant pabrėžti išskirtinumą, buvo imituojama mūro statyba – medinis namas tinkuojamas ir balinamas, suteikiant jam mūrinio pastato išvaizdą. Visų molinių namų sienų storis apytiksliai vienodas: 60–70 cm, retais atvejais – 80 cm. Mažąją Lietuvą tyrinėjusių autorių teigimu, šiam kraštui nebūdinga molio statyba. Tačiau ir čia XX a. pradžioje ėmė rastis iš plūktinio molio statomi rūsiai, jaujos, o ten, kur maža medienos, kartais net gyvenamieji namai. Molinės trobos išlaikė tradicinę šiam regionui plano struktūrą (kitokią nei Šiaurės ar Vidurio Lietuvoje).

27

Molio paruošimo ir statybos technologijos istorija

Tema

Žaliai įkvepiančių

viešbučių galerija

Rūta SIMUTYTĖ „Viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta“ – štai tokie žodžiai, kartą ištarti Lietuvos poeto, vertėjo Alfonso NykosNiliūno, puikiai iliustruoja šiandieninį gyvenimą. Jei apsižvalgysime, per pastarąjį šimtmetį pasaulis, t. y. jo žmonės, uždažė nenatūralumu visą aplinkos grožį.

Bet pasaulis po truputį atsigauna ir atsiranda vis daugiau organizacijų, kurių tikslas šviesti visuomenę energijos taupymo, išteklių eikvojimo, atliekų tvarkymo ir kitais svarbiais klausimais. Ekologija jau kurį laiką yra tapusi madingu judėjimu. Šiuo metu stebina pokyčiai turizme: skatinama ne tik vartoti ir egzistuoti, bet pažinti ir kitokias, įdomesnes idėjas. Atskiro žvilgsnio nusipelno viešbučiai. Pastaruoju metu turėti ekologinį sertifikatą tampa prestižo reikalu, o viešbutis jau pats savaime yra prestižiška vieta. Tad nieko keisto, jog „Green Key“ ar kitas galiojantis sertifikatas (priklauso nuo šalies) tampa siekiamybe.

Tokie viešbučiai jau nėra tik energiją ryjantys, neefektyvūs pastatai. Vieni jų ekologiški nuo A iki Z (statybinės medžiagos, baldai, energijos suvartojimas, išteklių taupymas, bendradarbiavimas su vietiniais aplinkosaugininkais ir kt.), kiti savo veikloje adaptuoja tik kai kuriuos aspektus (saugi buitinė chemija, vietiniai maisto produktai ir kt.).

Pateikiame įkvepiantį „žaliųjų“ viešbučių sąrašą.

„Crowne Plaza Copenhagen Towers“ viešbutis

„Centro Ecologico Sian Ka‘an“ viešbutis

Tai dar 2009 m. Danijoje įkurtas ekologiškas viešbutis. Pro langus atsiveria gražus vaizdas į jūrą. Joje galima ir išsimaudyti, pagulėti paplūdimyje. 25 aukštų pastate yra 366 nauji ir modernūs kambariai. „Crowne Plaza Copenhagen Towers“, visą sau reikalingą energiją gaunantis iš atsinaujinančių energijos šaltinių, buvo pirmasis tokio tipo viešbutis pasaulyje.

2010 m. balandžio mėnesį viešbučio fojė buvo įrengti du sportiniai dviračiai, prijungi prie elektros generatorių. Jų pagalba siekiama didinti žmonių fizinį aktyvumą ir taupyti elektros energiją. Kiekvienas svečias, gyvenantis viešbutyje, yra kviečiamas minti šį dviratį, ir jei pagamintos energijos kiekis siekia 10 vatvalandžių (Wh), jam siūloma nemokama vakarienė. Taigi žmogui tektų paprakaituoti geras 15 minučių. Vakarienė yra gamina ten pat viešbutyje, kurios vertė vietos kainomis – 240 Danijos kronų (apie 115 Lt).

Tai nuo 1998 m. Meksikoje, Karibų jūros pakrantėje, veikiantis ekologiškas viešbutis. Jis įsikūręs 1,3 milijonų akrų ploto Sian Ka’an biosferos rezervate. Aplink pilna beždžionių, netoliese lizdus suka jūros vėžliai, taip pat galima pasigrožėti Majų šventyklos griuvėsiais.

Turistams siūloma apsigyventi nameliuose, pastatytuose iš natūralių medžiagų, jiems suteikiama galimybė išklausyti ekologijos kursus, ragauti iš ekologiškų, vietinių produktų pagamintus patiekalus.

Viešbutis taip pat siūlo vandens pramogas: kelionę ir žvejybą vienoje iš žinomiausių ir druskingiausių Sian Ka’an vandens lagūnų pasaulyje. Visi gidai turi mažiausiai dešimt metų žvejybos šiame rezervate patirties, yra sukaupę daug informacijos ir gali išsamiai supažindinti turistus su senoviniais Majų žvejybos papročiais. Kita įspūdinga vandens atrakcija – pasiplaukiojimas kanojomis. Jomis galima pasiekti ir kitas pakrantes, pamatyti įvairių tropinių

28

paukščių, jų lizdų.

Viešbučio centre įdiegtos ekologiškos technologijos, įskaitant lietaus vandens surinkimo, saulės ir vėjo energijos panaudojimą ir kita.

„Ecocamp Patagonia“ viešbutis Tai viešbutis, esantis Čilėje, nacionaliniame parke Torres del Paine. Čia naudojamos ekologiškos technologijos. Visi trisdešimt namukų atrodo tarsi palapinės, tačiau įrengtos, kaip keturių žvaigždučių viešbučių kambariai su visai patogumais.

Kiekviename iš jų yra įstatyti sustumiami stogai, sutemus leidžiantys grožėtis žvaigždėtu dangumi. Dizainas įkvėptas beveik išnykusių čiabuvių.

Aplink atsiveria kalnuotos apylinkės, žemė vietomis, rodos, susilieja su dangumi.

Viešbutis siūlo astronomijos pamokas bei ekskursijas prie ugnikalnių. Svečiai pietauja kupolo formos valgomajame, iš kurio atsiveria panoraminis vaizdas. Iš baro pasiėmę gėrimą, gali pasisėdėti sode ir grožėtis kalnais, ledynais, laukine gamta.

Tema Vėjas Patagonijoje yra labai stiprus, todėl svečiai gali jį pajusti ir gulėdami lovose savo jaukiuose kupoluose. Kiekvienas vėjo gūsis atsimuša į drobę ir skamba lyg beldimasis į duris.

Po kiekvieno sezono savininkai leidžia atsigauti vietoms, kur įkurdintas viešbutis.

Kiekvieną žiemą kupolai yra nuimami, kad žolė galėtų augti, o gyvūnai ganytis.

„Whitepod“ viešbutis Tai viešbutis, įsikūręs žavingame Les Cerniers kaimelyje, Šveicarijos Alpių širdyje, blizgančio ir balto sniego apsuptyje.

Aplink gražus panoraminis vaizdas, kalnuotos apylinkės, nesugadintas natūralumas. Tai puiki galimybė pabūti harmonijoje su supančia aplinka ir taip pat pasinaudoti prabangiomis ir jaukiomis buveinėmis, kurių čia yra 15 (kupolo formos palapinės, pastatytos ant medinių platformų).

Viešbutis turi privačius keltuvus ir 7 km ilgio trasas, kuriomis turistai gali slidinėti.

Taip pat galima pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis, kalnuose yra ir daugybė kitos veiklos, paliekančios neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui. Po aktyvios ir sportiškos dienos galima pasimėgauti masažais ir SPA procedūromis. Tai tobula vieta gamtos mylėtojams ir nuotykių ieškotojams pabėgti ir atitrūkti nuo miesto triukšmo.

Kalbant apie ekologiją, viešbutyje siekiama kiek įmanoma mažinti vandens ir elektros sunaudojimą, atliekų srauto apimtis, skiriamas didelis dėmesys atsinaujinantiems ištekliams, taip pat ir klientų ekologiniam švietimui.

Šis viešbutis yra įsikūręs Italijoje 1500 m aukštyje, į kurį galima patekti funikulieriais iš apačioje esančio Lana miestelio. Tai ekologiška ir prabangi vieta. Naudotos ekologiškos statybinės medžiagos, kruopščiai atlikta izoliacija, kad nebūtų šilumos nuotėkio. Viešbutis turi ISO 14001 standartą.

Visi erdvūs kambariai yra įrengti naudojant natūralias ir tvarias medžiagas, grindys išklotos parketu. Kiekviename kambaryje įrengtas balkonas arba terasa, iš kurių atsiveria gražus panoraminis vaizdas, iš keleto kambarių matyti dolomitai. Čia veikia du restoranai. Pusryčiai patiekiami kasdien, jie gaminami iš šviežių, vietinių produktų. Tradicinis restoranas „Stube Ida“, atviras visą dieną, vakarais siūlo paragauti regioninių patiekalų. Šioje vietoje turėtų patikti žmonėms, mėgstantiems aktyvų poilsį gamtoje. Svečiai gali pasivažinėti dviračiais po kalnus – tai labai įsimintina patirtis. Mėgstantiems ramybę čia yra fizinio lavinimo treneris, užimantis nemokama veikla: jis moko jogos ir kvėpavimo

www.ozonas.lt

29

„Vigilius Mountain“ viešbutis

Tema pratimų 3 kartus per dieną. Žiemą viešbutis svečiams siūlo nemokamai paslidinėti. Tai viena iš mėgstamiausių turistų lankomų vietovių. Aplink kvepiantys maumedžių miškai, romantikos kupinos bažnyčios, augalų ir žolelių įvairovė.

„The Scarlet“ viešbutis Tai prabangus viešbutis Anglijos Kornvalio grafystėje, apdovanotas už tai, kad statant buvo laikomasi griežčiausių ekologinių standartų. Kaip rašoma tinklapyje, statant viešbutį norėta įrodyti, jog „prabanga ne visada yra malonumas, persmelktas kaltės“.

Viešbučio kūrėjai džiaugiasi, kad jame aktyviai, pagal trijų „R“ principą (reduce, reuse, recycle) tvarkomos atliekos, stengiamasi mažinti CO2 emisijas (viešbutis šildomas kūrenant medienos atliekas, įdiegta natūrali ventiliavimo sistema, vidinis baseinas šildomas saulės energija, viešbutis gerai apšiltintas, vengiant šilumos nuotėkio, turimas elektrinių automobilių dalijimosi tinklas, perkama tik iš atsinaujinančių išteklių gauta elektros energija). Svarbus ir socialinis faktorius – viešbutis stengiasi palaikyti vietinę bendruomenę, pirkdamas produkciją, dalydamas labdarą, dalyvaudamas įvairiose švietėjiškose programose. „The Scarlet“ gali pasigirti 37 gražiais kambariais su vaizdais į jūrą. Kiekvienas iš jų įrengtas individualiai. Kambariai turi privačius balkonus, terasas ir kiemelius.

Visame viešbutyje sienos yra dekoruotos, dauguma dekoracijų atspindi natūralų, jausmingą pasaulį.

Tai nuostabi vieta atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ir viena įdomiausių vietovių Kornvalyje ne tik todėl, kad tai naujausias viešbutis, bet ir todėl, kad jis yra „Design Hotels“ narys. Kiekvienas viešbučio aspektas buvo kruopščiai suplanuotas, tai užtikrina komfortą, malonumą ir patvarumą.

Netrukus, šis viešbutis gali būti priskirtas prie Europos geriausiųjų.

Toli nuo žmonių ir gatvių triukšmo šis viešbutis siūlo grąžinantį jėgas ir raminantį SPA. Svečiams siekiama suteikti tai, kas padeda giliau nei tradiciniai gydymo būdai.

SPA centre yra suomiška pirtis, hamamas (odos paviršiaus šveitimas ir plovimas), meditacijos kambarys, natūraliomis nendrėmis filtruojamas baseinas.

Maistas šioje vietoje yra sąžiningos prekybos, sezoninis ir, jei įmanoma, vietinis.

Meniu keičiamas kasdieną, taip užtikrintant valgių šviežumą.

„The Hoopoe Yurt“ viešbutis Šis jurtų viešbutis yra įsikūręs pietų Ispanijoje, 3 ha plote, apsuptas alyvmedžių giraičių ir kamštinio ąžuolo miškais su nuostabiais Grazalemos kalnų vaizdais.

30

Tema Puiki vieta pasigrožėti ir pasigerėti kraštovaizdžiu, atsisakius didelės prabangos.

Užburiantys gamtos vaizdai, svirplių garsai – visa tai atpalaiduoja ir padeda susilieti su gamta.

Viešbutis turi 5 jaukiai įrengtas, labai erdvias ir patogias jurtas. Jurtos yra dviviečiai kambariai, kiekvienas savaip individualus, panaudoti antikvariniai mongolų baldai ir tekstilės darbai iš kitų pasaulio šalių. Kiekviename būste yra dušas su karštu vandeniu, ekologinis klozetas. Turistai gauna rankšluosčius, natūralų muilą iš alyvuogių aliejaus, taip pat rankų darbo dušo gelį, šampūną bei kondicionierių. Stovyklai energiją tiekia saulė. „Žolelių sodo baras“ („The Herb Garden Bar“) – tai puiki vieta ateiti atsipalaiduoti ir pasigrožėti vaizdu į sodą. Čia svečiai gali susirinkti drauge, pažaisti kortomis ar tiesiog ramiai atsigerti kavos ir paskaityti knygą. Jaukumo suteikia senoviniai turkiški kilimai. Visas maistas yra iš viešbučio virtuvės sodo, pagardintas vietoje rinktomis žolelėmis.

Jei norisi atpalaiduojančių masažų, čia siūlomi įvairūs: aromaterapiniai masažai, refleksologijos sesijos arba tailandietiškas jogos masažas. Taip pat galima pasivažinėti dviračiais iš vieno kaimelio į kitą ar pasivaikščioti po gražias vietoves.

Tai yra kaimelio dydžio tvirtovė, užimanti maždaug 600 kv. m rajoną. Ji apstatyta nameliais iš ledo. Šie pastatai pagaminami pripūtus balioną ir jį apipurškus vandeniu, kuris sustingsta ir suformuoja tvirtą struktūrą. Tai galimybė pajusti, kaip gyvena eskimai. Šie kaimeliai statomi virš kai kurių geriausių pasaulyje slidinėjimo kurortų. Kiekvienais metais šie būstai tiek Andoroje, tiek Šveicarijoje, tiek Austrijoje yra statomi iš naujo, panaudojant 3 000 t sniego. Kiekviename namuke yra išpuoštos sienos, ant kurių išraižytos figūros iš sniego, taip pat daugybė ledo skulptūrėlių, išdėliotų po visą pastatą. Tokio tipo viešbučiai darosi vis populiaresni. Čia galima patirti neišdildomų įspūdžių ir pailsėti kitokiomis (iš šalies atrodo – radikaliomis) sąlygomis, nei įprasta.

Nors viešbutis siūlo ir apšildytus kambarius su viryklėmis, tačiau daugelis jų teturi lovas, pastatytas iš sniego, ir šilumą sulaikančius miegmaišius. Todėl patartina pasiimti daugiau šiltų drabužių, nes čia temperatūra siekia žemiau 0 °C, bet yra daug šilčiau nei lauke. Pasišildyti galima neįtikėtinai karštoje vonioje, pastatytoje tiesiai ant sniego, ir paskaičiuoti žvaigždes, kurios naktį čia matosi labai ryškiai. Vaizdai šioje vietoje nuostabūs – turistai kalba, kad kartais aplinkos grožis nurungia netgi slidinėjimą.

www.ozonas.lt

31

„Iglu-Dorf “ viešbutis

Klimatas Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Taršos leidimai – (ne)reikalinga sistema?

Jonas ŠPOKAS

Savo namų ūkyje aplinkos taršos išvengti galima teisingai tvarkant atliekas ir prižiūrint savo veiklą. Valstybių lygmenyje šis procesas gerokai komplikuotesnis. Anaiptol ne kiekvienai šaliai pavyksta patenkinti visus savo pramoninius poreikius atitinkant visus ekologinius standartus. Tokioms problemoms spręsti yra sukurta sudėtinga sistema, leidžianti šalims drauge išlaikyti ekologinį balansą. Dėl sudėtingumo ir kitų savybių prekyba taršos leidimais susilaukia lygiai tiek pat kritikos, kiek ir pagyrimų.

Tokiuose mainuose jau ne pirmus metus dalyvauja ir Lietuva.

Kioto protokolo vaikai

teisės aktais ir tapo pirmąją pasaulyje sąjunga, įpareigojusia savo teritorijoje esančias įmones dalyvauti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje (apyvartinis taršos leidimas (ATL) – tai ES vidaus taršos leidimo pavadinimas). Jos sistemoje šiuo metu dalyvauja taršios pramonės įmonės, kurioms duotas fiksuotas ATL skaičius ir suteikta galimybė nusipirkti daugiau, jeigu įmonei jų neužtenka.

Taršos leidimų prekyba atsirado Jungtinėms Tautoms patvirtinus Kioto protokolą, kuris papildė Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Jis numatė įsipareigojimus išsivysčiusioms valstybėms (nurodytoms Kioto protokolo B priede) sumažinti CO2 išmetimus tam tikru procentu. Kioto protokolas buvo pasirašytas 1997 m., tačiau įsigaliojo tik 2005 m., kai jį ratifikavo Rusija. Šiame dokumente valstybėms buvo nustatyti keli būdai Parduodama skirtingai pasiekti CO2 sumažinimus. Vienas tokių būdų – dalyvauti vadinamuosiuose lanksčiuosiuose mechanizmuose, t. y. finansinėmis ATL kaina nustatoma rinkos principais. Žinomi tiek pirkėjai, injekcijomis arba kitais būdais „generuoti“ taršos leidimus ir jais tiek pardavėjai, viskas yra labai skaidru, jų kainų pokyčius galima atsiskaitinėti už esamą taršą. Kioto protokolu buvo sukurti trijų pamatyti tam tikrose biržose, jos dažnai svyruoja ir kinta, priklaurūšių taršos leidimai. B priedo šalims duoti nustatytosios normos somai nuo ekonominės situacijos. Pavyzdžiui, ATL kaina prieš vienetai (kitaip vadinami NNV). Kita rūšis – taršos mažinimo vie- pusę metų buvo 10 eurų, o prieš kelis mėnesius siekė vos 6 eurus. netai (TMV), gaunami, kai B priedo šalis investuoja į kitą B priedo Dabar ji vėl kyla ir yra didesnė nei 7 eurai už vienetą. NNV taršos šalį, finansuodama aplinkosauginius projektus. Paskutinė rūšis yra leidimo kaina nustatoma dvišaliais susitarimais tarp perkančiosios patvirtinti taršos mažinimo vienetai (PTMV), kurie gaminasi, kai ir parduodančiosios valstybės ir yra laikoma komercine paslaptiB priedo šalis investuoja į besivystančią valstybę, finansuodama mi, todėl niekam viešai neprieinama. Neoficialiais duomenimis, aplinkosauginius projektus. Tiek TMV, tiek PTMV generuojami, NNV kaina svyruoja nuo 10 iki 2 eurų už vienetą ir paskutiniu kai įmonės arba tam tikrais atvejais valstybės per daugiašalius fon- metu žymiai krinta, kai vis daugiau valstybių teigia galinčios pardus užregistruoja projektą Jungtinių Tautų vidinėje sistemoje, jis duoti savo NNV. Manoma, kad NNV pardavinėjami pasaulyje nuo patvirtinamas, vykdoma jo priežiūra. Nustatytosios normos vie- 2008 m., kai prasidėjo Kioto įsipareigojimų periodas. Tačiau sieknetai yra suteikiami šalims pagal jų CO2 išmetimus, ir šalis, neiš- damos parduoti savo taršos leidimus, valstybės pirmiausia privalo metanti tiek CO2, gali juos parduoti kitai šaliai. Vienas taršos vie- susikurti žaliąją investavimo sistemą (ŽIS) – tai lėšų, gaunamų už netas yra prilyginamas vienai išmestai tonai CO2 ekvivalento. Tuo taršos leidimus, panaudojimo aplinkosauginiams projektams metarpu NNV yra valstybei priklausantis nematerialus turtas, kurį chanizmas. Tarptautinio reguliavimo ŽIS nėra, tačiau dvišalėmis šalis gali parduoti kitai šaliai, jeigu kita valstybė negali savo pačios sutartimis valstybėms nustatomas reikalavimas užtikrinti tikslijėgomis sumažinti vykdomos taršos. Taigi NNV turi visos B prie- nį pinigų panaudojimą taršą mažinantiems projektams, taip pat do šalys, tačiau didelį jų perteklių, t. y. didesnį kiekį, negu reikia privaloma tiksliai apskaičiuoti sumažintą CO2 ir teikti ataskaitas norint pagal Kioto protokolą sumažinti savo CO2 išmetimus, turi kitai valstybei. Lietuva pradėjo kurti ŽIS dar 2008 m. pabaigoje, dauguma Rytų Europos valstybių. Taip yra todėl, kad skaičiuojant tačiau pagrindinis įstatymas – Klimato kaitos valdymo finansiCO2 išmetimus iš kiekvienos valstybės, buvo skaičiuojama 1990 nių instrumentų įstatymas – buvo priimtas tik 2009 m. viduryje, m. šalių tarša. Žlugus Sovietų Sąjungai, dauguma Rytų Europos o visa teisinė bazė baigta rengti 2010 m. Pirmuosius pardavimus valstybėse esančių sunkiosios pramonės gamyklų užsidarė, taigi Lietuva atliko 2011 m. faktinė valstybių tarša labai sumažėjo. Trumpai tariant, taršos TMV ir PTMV daugiausia perka įmonės, tačiau kartais tai leidimai yra skirti valstybėms, kurios ratifikavo Kioto protokolą daro ir valstybės, sukūrusios klimato kaitos fondus ir tiesiogiai inir įsipareigojo sumažinti savo CO2 įsipareigojimų vykdymo lai- vestuodamos į besivystančias šalis, gaudamos už tai taršos leidimų kotarpiu (2008–2012 m.) Svarbu pažymėti, kad Europos Sąjunga (Austrija, Japonija). NNV gali parduoti juos turinčios valstybės, o 2005 m. ėmėsi iniciatyvos sąjungos viduje susikurti atskirą nuo galutinis jų pirkėjas – taip pat Kioto protokolo B priede įrašyta tarptautinės taršos leidimų prekybos sistemą, kurią pasitvirtino šalis. Tačiau kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Japonija, yra įtei-

32

Klimatas

Prieštaringi vertinimai

privalo lėšas panaudoti aplinkos taršos mažinimo projektams ir kasmet atsiskaityti, kur tas lėšas panaudojo. Pinigų panaudojimas yra vienas iš svarbiausių perkančiosios valstybės reikalavimų. Tai yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatyme, kuriame pasakyta, kad lėšos, gautos į Klimato kaitos specialiąją programą, turi buti naudojamos tokia proporcija: ne mažiau negu 40 proc. energetinio efektyvumo didinimo projektams, ir ne mažiau negu 40 proc. atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo projektams. Nepaisant sudėtingos lėšų panaudojimo per Klimato kaitos specialiąją programą sistemos (kiekvienais metais privalomos tvirtinti projektų finansavimo kryptys), NNV pirkėjas nurodo, kur norėtų, kad būtų investuojamos jo lėšos. Taigi nurodomi konkretūs projektų tipai, pavyzdžiui, autobusų įsigijimas ar švietimo įstaigų renovacija. Kita vertus, aplinkosaugininkai ir NNV prekybos sistemos kritikai nuolat primena, kad yra ir daugybė kitų būdų įsigyti ekologiškų autobusų ar kitų aplinkai draugiškų įrenginių. Tam visiškai nebūtina suteikti galimybę kam nors papildomai teršti kur nors kitame pasaulio krašte. O ir ekologiškas autobusas, įsigytas už tokią taršos kainą, praranda dalį savo ekologinės vertės. Toks ginčas gali tęstis be galo, o sutarimą nulemti gali tik labai detaliai peržiūrėtos taršos leidimų kiekio ir ekologinių projektų finansavimo proporcijos.

Prekyba taršos leidimais susilaukia nemažai kritikos. Visų pirma dėl to, kad faktiškai taip nėra mažinama pasaulinė tarša. Kritikų teigimu, jei šalis neviršija nustatytų normų, ji vis tiek teršia aplinką, nes savo normos likučius paprasčiausiai parduoda kitai šaliai. Taigi taršos lygis ne tik nemažinamas, tačiau dar ir finansiš- Lietuva – tarp daugiausiai parduodančių kai skatinama jį kelti. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamente dirbanti Klimato kaitos ir hidroLietuva pirmuosius taršos leidimus pardavė 2011 m. ir iš karmeteorologijos skyriaus vyr. specialistė Julija Kuklytė mano, kad to tapo daugiausia tais metais NNV pardavusia valstybe (sudaryti situacija nėra tokia bloga, mat suteikiamų taršos leidimų kiekio trys sandoriai, kurių bendra vertė buvo daugiau nei 60 mln. eurų). ribos yra visos sistemos pagrindas. Kitaip sakant, tokia yra visos Prognozuoti, kiek bus parduota taršos leidimų 2012 m. ar vėliau, taršos leidimų prekybos sistemos esmė (vadinamoji Cap and tra- yra sudėtinga, nes rinkoje paprasčiausiai yra daugiau pardavėde) – nustatyti skiriamų leidimų ribas. Taigi pirmiausia visiems jų negu pirkėjų: suskaičiuota, kad vien Rusija turi trijų milijonų (įmonėms arba valstybėms) yra nustatoma riba, kiek ji gali iš viso NNV perteklių, pusę milijardo jų turi Ukraina, taip pat Lenkija, o turėti taršos leidimų. Jeigu šalis viršija jai suteiktą kvotą, ji privalo perka daug mažiau valstybių. Todėl konkurencija tarp šalių parnusipirkti taršos leidimą tokiam kiekiui padengti. Bendrai visoje davėjų yra labai didelė. Manoma, kad daugiausia taršos leidimų taršos leidimų rinkoje (išskyrus ES ATL prekybos sistemą) dau- šiuo metu parduoda Estija, nors 2009 m. daugiausia jų pardavė giausia jų perka Japonijos kompanijos, taip pat Austrija, Ispanija, Latvija ir Čekija. Yra paskaičiuota, kad Lietuva šiuo metu turi apie Liuksemburgas. ATL gali nusipirkti tik tokios įmonės, kurios da- penkiasdešimt milijonų NNV perteklių, nes pagal 1990 m. skailyvauja ES taršos leidimų prekybos sistemoje, pavyzdžiui, cemen- čiavimus, yra sumažinusi savo taršą daugiau negu 50 proc. ATL, to, stiklo gamybos įmonės, šilumos gamybos arba naftos gavybos kurie suteikiami įmonėms, yra skiriami nustatytais periodais paįmonės. Panaši prekybos sistema veikia ir prekiaujant NNV: juos gal ES prekybos sistemą (I periodas – 2005–2007, II – 2008–2012, gali pirkti tik valstybės, esančios Kioto protokolo B priede ir jį ra- III – 2013–2020), o NNV buvo suteikti pasirašius Kioto protokolą tifikavusios. Todėl, pavyzdžiui, nors JAV ir yra viena didžiausių ir galioja iki Kioto protokolo galiojimo pabaigos (jais prekiauti ir pasaulio teršėjų, ji neperka NNV. Anot J. Kuklytės, taršos leidi- atsiskaityti galima iki 2015 m.). Tačiau, priklausomai nuo tarptaumų rinkos sistemoje suvaržymų ir apribojimų yra tikrai daug, tad tinio susitarimo, Kioto protokolas gali būti pratęstas, o galbūt bus anaiptol ne visi kritikų argumentai yra pagrįsti. Kita vertus, taršos pasiektas naujas susitarimas. Todėl NNV gali būti perkeliami ir leidimus vadinti planetos taršos sprendimo būdu būtų netikslu. naudojami toliau. Nors ekonomikos kilimas neišvengiamai didiTokių leidimų pardavimas nėra orientuotas į taršos mažinimą, nes na ir šalies CO2 išmetimus, tačiau pagal dabartinius skaičiavimus turtingą pramonę turinčios valstybės visada ras būdų, kaip nusi- Lietuvos išmetimai nėra dideli, kol kas – vieni iš pačių mažiausių. pirkti reikiamą leidimų kiekį. Taršos leidimų sistema stengiama- Taršos leidimų apskaita vykdoma kiekvienais metais, todėl kylant si kontroliuoti esamą situaciją ir gautą pelną panaudoti diegiant emisijoms galima atitinkamai parduoti mažiau taršos leidimų. ekologiškus sprendimus kitose šalyse ar kitose sferose. Tad kritika Taip pat svarbu pabrėžti, kad už taršos leidimus parduotos lėšos ir požiūris į taršos leidimus pirmiausia priklauso nuo to, kokio po- yra naudojamos aplinkos oro taršos mažinimui, todėl naujos techveikio iš jų tikimasi. nologijos, įdiegtos šalyje, yra aplinkai draugiškos ir mažina CO2 išmetimus. Žvelgiant iš lietuviškos varpinės turbūt galima sutikti, kad taršos leidimų pardavimai gali padėti mūsų šaliai sparčiau Svarbiausia – surinktų lėšų panaudojimas plėtoti ekologinę infrastruktūrą, greičiau pasivyti kitas šalis sriTaršos leidimų rinka kiek skiriasi nuo įprastų rinkų, o tai tyse, kuriose atsiliekame. Kita vertus, juk visose srityse vejamės svarbu diskutuojant apie šios sistemos naudą ekologijai. Prekyba kitas pasaulio šalis. Bet po kelerių metų pasivyti smoge ir taršos taršos leidimais nėra būdas pasipelnyti leidžiant turtingesniems debesyse skendėjančias pasaulinius standartus nustatančias šalis teršti daugiau. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad po mainų akylai neatrodo labai viliojanti perspektyva. Tiek taršos leidimų sistemos stebima yra ne šalis, gavusi leidimą, bet jį pardavusi valstybė. Tar- gynėjai, tiek jos kritikai šiemet žūtbūt privalės nustoti švaistytis šos leidimus įsigyjanti šalis reikalauja, kad parduodanti valstybė pagrįstais ir nepagrįstais argumentais ir susėsti prie bendro stalo. lėšas, gautas už NNV, investuotų į aplinkosauginius klimato kaitos Juk būtent šiemet baigiasi pirmasis laikotarpis, kurio metu šalys, poveikį mažinančius projektus ir tokiu būdu mažintų taršą savo perkančios leidimus, įsipareigojo sumažinti taršos kiekį. Dabar šalyje ir apskritai pasaulyje. Toks pat reikalavimas nustatytas ir būtina atidžiai pažvelgti atgal ir kartu nuspręsti, ar prekyba taršos Lietuvos įmonėms, parduodančioms ATL kitoms įmonėms – jos leidimais yra verta gyvuoti toliau.

www.ozonas.lt

33

sinusios, kad jos įmonės galėtų atsiskaityti už savo taršą ir NNV, todėl dažnai NNV perka tiesiogiai Japonijos įmonės, o ne valstybė. Taršos leidimų rinka pasidarė patraukli ir tarpininkams, t. y. įvairiems brokeriams arba bankams, kurie taip pat įsigyja NNV ir vėliau juos perparduoda kitoms valstybėms arba įmonėms. Taigi rinkos veikėjų yra įvairių, tačiau galiausiai taršos leidimas turi būti panaudotas kažkurios valstybės naudai, atsiskaitant už vykdomą taršą. Vėlgi, ATL reguliavimas iš dalies skiriasi, jie priklauso tik įmonėms, juos perka taip pat tik įmonės, valstybė gali juos parduoti tik išskirtinais atvejais (iš rezerve numatytų ATL, kurie buvo skirti naujiems įrenginiams, tačiau, tokiems šalyje neatsiradus, ATL neišnaudojami nustatytu periodu, todėl tampa valstybės nuosavybė). Taip pat III ATL prekybos sistemos laikotarpiu valstybė tam tikrą kiekį ATL gali parduoti bendrajame ES aukcione. Taigi taršos leidimų prekyba (bendrai) vyksta arba dvišaliais susitarimais, arba per tiesioginį aukcioną, arba per antrines rinkas.

Mąstytojas

Tomas S. Butkus: „Tu pats esi miestas“ Kristina SAGAIDAK

Ekologiškas miestas. Kiek šios sąvokos yra suderinamos? Ar miestas gali būti ekologiškas? „Ne tik gali, bet ir privalo“, – įsitikinęs Tomas S. Butkus – poetas, eseistas, architektas, leidėjas, VGTU architektūros doktorantas, idėjų dirbtuvės „Vario burnos“ ir audiopoetinio spengsmo grupės „Betoniniai triušiai“ įkūrėjas.

Prieš pradedant pokalbį, norėčiau, kad apibrėžtumėte miesto sąvoką. Kas miestas yra jums, kokia sąvoka jums yra priimtiniausia? Kokie jums svarbiausi miesto aspektai?

Kiekvienas pilietis gali pateikti savo definiciją. Kaip pamenu, mokykloj ir universitete mokė, kad miestui funkcionuoti reikia trijų sąlygų: (fizinės) struktūros, žmonių (su atitinkamais tarpusavio santykiais) ir institucijos, per kurią visa tai funkcionuoja (savivaldos, o galbūt karaliaus arba bažnyčios). Bet išties, jei žiūrėsim į istoriją, pirmieji miestai vystėsi gana lėtai. Galime prisiminti miestus Mesopotamijoje, Kinijoje, Indijoje – jų struktūros buvo ganėtinai primityvios, bet mes vis tiek, žiūrėdami į šiuos miestus, mažai tegalime pasakyti apie juos, nes trūksta informacijos, kokie buvo žmonių santykiai. Pamenu vieną iliustraciją. Tai buvo seniausia atrasta ikonografinė medžiaga, vietovė Turkijoje. Mokslininkai atsisako pavadinti šį darinį miestu, jie motyvuoja tuo, kad yra tik gyvenamieji kvartalai ir nėra civitas (miesto branduolio), arba civil, iš ko mes kildiname city, arba miesto, idėją. Bet galbūt žmonės gyveno taip, kad jiems nereikėjo civitas, galbūt viskuo jie galėjo pasirūpinti už miesto ribų, gal jiems nereikėjo miesto kaip koordinuojančio centro.

Manau, kad gali būti ir gūdus miškas, bet jeigu turi interneto ryšį, kompiuterį arba mobilųjį telefoną – jau esi socialinių santykių sankirtose ir būtent sankirtos formuoja urbanistines erdves, o iš čia atsiranda visas antstatas: tiek prekinių, tiek ekonominių ir kultūrinių mechanizmų.

klausimas: ką toliau darysime su visu tuo? Ar toliau pasitikėsime augimo mitu, kuriuo remiasi visa kapitalistinė santvarka? Daugelis anarchistų teigia, kad kapitalizmas su šita krize tiesiog kapitaliai susimovė ir kad dabar tik laiko ir scenarijų klausimas, kaip slėpti ir bandyti pateisinti šitą sistemą.

Man, žiūrinčiam iš holistinio taško, irgi nekyla klausimų, ar ši sistema yra teisinga ir ar gali būti kita. Manau, kad tam tikras kapitalizmas žmogišku veidu galėtų funkcionuoti kaip pereinamasis laikotarpis, bet iš principo ištekliai negali būti privatizuoti – tai veda į savinaiką. Žiūrint paprastai (vaiko akimis) nėra sunku atsakyti, kokie yra mūsų tikrieji, baziniai poreikiai. Juk jie yra tikrai minimalūs. Ir dabar pagrindinė problema yra ta, kad vartojimo mechanizmai nuolat, per visus informacinius kanalus aiškina, kad žmogui trūksta to, ano ir trečio. Tai – tikras smegenų plovimas!

Dabar žmonės ėmė kalbėti apie ekologiją lyg apie naują reiškinį, bet dar prieš šimtą metų tokie buvome. Taip pat nereikia pamiršti, kad žaliasis kapitalizmas problemų nesprendžia: gražesnės pakuotės ir apipavidalinimas iš principo reikalo nekeičia. Tai yra dar vienas naujas ekonomikos rinkos segmentas, sukonstruotas tokiu pačiu principu. Aišku, žmonių sąmoningumas ir bandymas kažkaip pereiti nuo visiškai drastiško pirkimo ir vartojimo scena-

Tai būdamas gamtoje, kažkuria prasme esi mieste?

Tu pats esi miestas. Esi kaip tinklas arba sankirta. Tavyje kertasi erdvės: ekonominės, socialinės, kultūrinės, o gal ir visos įmanomos. Tai priklauso nuo asmeninių preferencijų.

Ar civitas gali būti siejamas su institucija?

Ji įkūnija visos civilizacijos arba pinigų esmę.

Be abejo, kalba eina apie kontrolės ir galios kaupimo mechanizmus, tai čia ir yra institucija, arba institucinis substratas, kaip aš vadinu. Yra fizinis substratas – gatvės, namai; socialinis – žmonės, bendruomenė; ir institucinis, kuris, pavyzdžiui, prisiima sau funkciją reguliuoti žmonių ūkinę veiklą. Tokiu būdu turim galios kaupimo vertikalę – tai ir yra miestas.

Kas tuomet yra kaimas ir kaip su ta tradicine miesto ir kaimo takoskyra? Buvo aiškinama, kad žmonės kaime nekuria pertekliaus – ką pasėjo, tą ir suvartojo, o tai, kas lieka, palieka sėklai arba išveža į miestą pardavimui. O mieste jau yra perteklinių kultūrų akumuliaciniai mechanizmai, atsiranda bankai, kitokie dariniai. Tarp kitko, lietuviška šio žodžio prasmė yra keistoka, nes ji nuo lotynų k. civitas (anglų city) yra labai toli. Ji kildinama nuo slaviško miasto, t. y. vieta, vietovė. Miestas kaip ir stokotų tų vertikalių lygmenų, tad šiuo atveju jis suprantamas tik kaip lokacija.

Dauguma žmonių ekologijos sąvoką supranta gana siaurai ir nesusieja jos su mūsų kasdienybės patirtimis. Ar mūsų kasdienė aplinka – miestas – iš esmės gali būti ekologiškas?

Ne tik gali, bet ir privalo. Jeigu žiūrime tik į nuogą statistiką, kokie yra taršos, vartojimo mastai, išteklių kiekis – kyla akivaizdus

34

Nuotrauka iš asmeninio R. Butkaus archyvo

Mąstytojas nizuotai erdvei priešpastatyti galima tik visiškai neurbanizuotą, t. y. kultūrizuotą, gamtinę erdvę. Sakau „kultūrizuotą“, nes ir žmonės, dirbantys su kraštovaizdžiu, teigia, kad praktiškai tiek Lietuvoje, tiek Europoje nebėra kampelio, kuris būtų nepaliestas.

Valstybės politikos, erdvinės politikos prasme matyčiau labai vaisingą ir perspektyvų kelią – visus teritorinius vienetus, neviršijančius 5000 gyventojų, paskirti gamtinių-kultūrinių kraštovaizdžių reprezentantais ir juos sieti su tais ištekliais, kurie yra susiję su gamtiniu arealu. Čia visų pirma gali plėstis turizmas, rekreacija, speciali nišinė ekonominė veikla, o stambesnės nei 5000 gyventojų vietovės būtų urbanizuotų teritorijų branduoliai, turėtų infrastruktūros jungtis, koridorius ir pan.

Iš kitos pusės, kyla klausimas: ką valstybė daro su savo lėšomis, su savo teritorijomis? Kaip ji konsoliduoja savo žmogiškuosius ir finansinius, materialiuosius išteklius? Kai pradėjau domėtis kutūrinėmis funkcijomis, suvokiau, kad yra be galo daug dalykų, kurie tiesiog nyksta ir į juos visiškai nekreipiama dėmesio, nes nėra sisteminio požiūrio. Jeigu kalbėsime apie urbanistiką, miesto planavimo meną, tai sovietmečiu situacija buvo geresnė, nes į miestus buvo žiūrima erdviniu aspektu, buvo planuojamos erdvės. Kai buvo statomas kvartalas, buvo žiūrima, kokie bus gyventojų poreikiai. Jei bus 10 000 gyventojų, vadinasi, jiems reikės 4 darželių, 3 mokyklų, visuomeninio aptarnavimo centro, parduotuvių ir t. t. O dabar viskas palikta rinkai – neva rinka yra visagalė ir išspręs visus žmonių poreikius. Kitaip sakant, viskas išplokštėjo. Jeigu tuomet 10 metų būdavo ruošiami specialistai, kurie rengdavo miestų planus, tai dabar nebūtina visiškai jokio planavimo: ateina firma, sumoka pinigus, parengia planą, subraižo teritorijas, suskirsto tikslinėmis paskirtimis ir viskas – prasideda statybos.

Taip pat prisiminkim bendruosius planus, kurie visiškai nekoreliuoja su realiais procesais. Pavyzdžiui, yra Lietuvos teritorijos bendrasis planas, bet ten net nėra įvardinta metropolių problema.

Yra Vilniaus miestas, bet jo ribos jau 10 metų kaip pasikeitusios...

Urbanizacija įvyko ir žmonės, turintys automobilius, važiuoja 20 kilometrų ir gyvena vietose, kurios formaliai yra kaimo gyvenvietės. Į visus šituos dalykus žiūrima pro pirštus... Tai rodo tik vieną dalyką – valstybė absoliučiai prarado bet kokį norą ar valią atlikti Grįžkime prie kaimo ir miesto takoskyros. Savo monografisavo funkcijas. Tos planavimo tradicijos, kurios buvo Lietuvoje joje „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų – visai neblogos, net ir žiūrint pasauliniame kontekste. Septintajastudija“ teigiate, kad „iš pagrindų pasikeitęs visuomenės me dešimtmetyje buvo sukurta Vieninga apgyvendinimo sistema, gyvenimo būdas iki tol vyravusį industrinį kultūros modelį kurios pagrindas išlikęs iki šių dienų – buvo rajonų centrai, juose „kaimas-miestas“ ima keisti poindustriniu „miestas-gamta““. Taip pat rašote, kad „šis pokytis susijęs ne tik su inten- buvo dominuojančios pramonės įmonės. Visi rajonai tokiu būdu turėjo savotiškus stuburus. syvia urbanistinės infrastruktūros plėtra (žmonių, prekių, O štai dabar dvidešimt metų mes gyvename tokioj keistoj būsenaudingų iškasenų, informacijos perkėlimas iš vienos vietos noj: turime laisvąją rinką, kuri, akivaizdu, kad nuo nieko nėra laisį kitą), bet ir su įsivyraujančiais vakarietiškos, vartotova, na žmonės kalba apie ekologiją, bet aš manau, kad tos kalbos jiškos gyvensenos prioritetais.“ Ar tai reiškia, kad kaimas, yra daugiau populistinio pobūdžio, o darbų nuveikta nedaug... kaip nevakarietiškas gyvenvietės tipas, pasmerktas išnykimui? Kokia, jūsų manymu, Lietuvos kaimų ateitis?

Kaip vertinate populiarėjantį ekokaimų ir ekogyvenviečių Taip, ši takoskyra yra principinė. Iki šiol visa mūsų literatūra ir fenomeną? humanitariniai mokslai yra persunkti to kaimo ilgesio, o juk reikia Gali ploti katučių, gali gūžčioti pečiais... Aš matau pozityvą pasižiūrėti, kas įvyko. Kaimas, visų pirma, yra bendruomenė su tame, kad žmonės ar žmonių grupės bando kapstytis patys. Valstytvirtais bendruomeniniais ryšiais, su institucine hierarchija, ypač bės požiūrio šioje srityje nėra, yra tik lozungai, deklaracijos, galbūt bažnyčia, mūsų mažesniuose miesteliuose, kaimeliuose. Visas šis vienas kitas judesys. O kalbant apie žmones – jie bando spręsti šias dalykas nebefunkcionuoja, jis buvo pasmerktas izoliacijai ir nykiproblemas, jie suvokia, kad niekas jiems nepadės, tik jie patys, banmui nuo pat sovietmečio. Pirmieji 50 metų buvo staigios urbanido kažkaip kooperuotis. Kai kurie nusiperka žemės sklypus, pradezacijos laikotarpis, kai visos Lietuvos gyventojai tapo urbanistine da ūkininkauti, daryti kažką. Iš esmės – išgyventi. Tokių privačių populiacija (nors ir dabar kai kurie miestiečiai augina vištas balkoiniciatyvų yra. Yra ir žmonių, tikinčių, kad gali patys, nevergaudane). Akcentuoju tai, kad suiro bendruomeninė gyvensena kaime. mi valstybei ir korporacijai, dar kažkokioms institucijoms gyventi Patys kaimai liko, ypač apie didžiuosius metropolius, didžiuosius sveiką ir dorą gyvenimą. Tai yra didžiausias turtas. miestus. Jie tapo nekilnojamo turto ir turizmo taikiniu, kaimo tuO žiūrint platesniu kontekstu, Lietuvoje dar anskti kalbėti apie rizmo sodybomis, ten plėtojami maži ūkiai, maži verslai. ekologinius judėjimus ir apie ekogyvenvietes, nes jei yra vienas ar Kalbant apie perspektyvą, nereikia pamiršti to, kad visos du ūkininkai, tai dar nėra ekogyvenvietė. Čia matoma kita problegyvenvietės – tiek miestai, miesteliai, tiek kaimai – priklauso urma: yra teritorijų, kurios tiesiog supirktos, ir tokių idėjų buvo daug, banistiniam tinklui. Gyvensena visur yra tapusi miestietiška. Net bet iki šiol nėra tokios iniciatyvos, kokia egzistuoja vakarų valsgyvenantys vienkiemiuose turi internetą, visas komunikacijas, tetybėse. Ten yra kaimelių, kur visas kaimelis yra ir bendruomenė, levizorių. Tų skirtumų nebėra tiek daug. Dėl to aš sakau, kad urba-

www.ozonas.lt

35

rijaus yra pagirtinas, toks variantas gali būti, bet aš miestą suvokiu visų pirma kaip tokią erdvę, kurioje galia turėtų būti ne kaupiama, bet paskirstoma tolygiai. Mūsų sostinė, Vilnius, eina visai priešinga – centralizacijos – linkme. Juk miestas turėtų būti išskaidytas atskiromis gyvenamosiomis teritorijomis, tos teritorijos dar smulkinamos į kvartalus ir turi būti einama prie visiškos savivaldos, kad žmonės patys spręstų, kaip jiems gyventi, kaip tvarkyti ūkius: ar jiems už surinktus pinigus renovuoti namą, ar įrengti žaidimų aikštelę? Viskas turi būti paremta kooperacija. Viskas, konkurencijos laikai baigėsi, turi prasidėti kooperacija. Akivaizdu, kad dabar miestas nebesusitvarko su tokio dydžio teritorijomis. Jis vykdo žudikišką politiką savo gyventojų atžvilgiu.

Per savivaldos įstaigas yra sukurti mechanizmai, užtikrinantys gyventojų poreikių tenkinimą, tai – centralizuotos, monopolizuotos aptarnavimo rinkos. Jei kažkokia tarnyba dirba blogai – tu, gyvendamas savo teritorijoje, neturi jokios teisės į jos tvarkymą, negali pasirinkti vienokio ar kitokio problemos sprendimo būdo.

Už tave viskas yra nuspręsta, tau belieka mėnesio gale susimokėti už komunalines paslaugas. Ir taip yra visoje Lietuvoje ir daugelyje pokomunistinių valstybių. Visi žino, kad miesto ekonomika yra vienas pelningiausių verslų ir tai nieko bendro su ekologija neturi.

Nes vėlgi kokia yra problema mieste? Žmogus neturi galimybių patenkinti savo bazinius poreikius. Tu gyveni, eini gatve ir neturi teisės gauti vandens... Bet yra įvairių iniciatyvų, žmonės pradeda galvoti – štai nenaudingi žali plotai, pasisėja kažką. Tokie dalykai vyksta jau seniai, galų gale kooperatyviniu būdu žmonės turi teritorijas, už kurias gali būti atsakingi.

Tai yra sveiko proto ir logikos principas. Jeigu pažiūrėsim į šiuolaikinį miestą, tai kone trečdalis jo teritorijų yra tiesiog apleistos dykros ir niekas už jų tvarkymą neatsakingas – nei savininkas, nei savivaldybė. Tai yra tarša, kuri net ir psichologiškai veikia žmones.

Aš manau, kad nuo to ir prasideda ekologija. Aišku, svarbu ir tai, ką tu valgai, bet svarbu ir kur tu gyveni, kuo kvėpuoji, ką mąstai. Reikėtų pradėti gal net nuo minčių ekologijos.

Mąstytojas vykdanti edukacinę ir ūkinę veiklą, pati save išlaikanti ir dar prisijungusi prie tarptautinių tinklų, pavyzdžiui, „Cittaslow“ („Lėtasis miestas“). Tokiam kontekste Lietuvai dar yra kur judėti.

Kai sakoma „miestas“, dažniausiai galvojama apie senamiesčius, centrus, bet didžioji miesto dalis vis dėlto yra rajonai. Ar miegamieji rajonai išties miega ir turėtų miegoti? Kokius įsivaizduojate kelius miegamiesiems rajonams išjudinti?

Kelių čia yra labai daug. Tik, visų pirma, turi būti įgyvendintos kelios esminės sąlygos: turi būti pakeisti tam tikri įstatymai ir turi atsirasti kritinis mentalitetas pačiose savivaldos struktūrose, kurios

tos investicijos, kurių pagrindinis tikslas – už kuo mažesnę kainą sukurti vadinamąją pridėtinę vertę. Kas ten gyvens, kokie socialiniai ryšiai plėtosis – visa tai investuotojų nedomina. Štai čia ir prasideda įdomiausia dalis. Aš manyčiau, kad turėtų atsirasti savivaldos įstatymas, kuris įgaliotų savo teritorijos reikalais rūpintis vietos bendruomenę ir tuo pačiu jai suteiktų atitinkamas teises. Be abejo, lygiagrečiai su tokiu įstatymu turėtų būti peržiūrėtos ir esamos seniūnijų valdos. Jos turėtų mažėti – praktiškai racionalu, kad viena bendruomenė būtų ne didesnė nei 2000 gyventojų. Tokios bendruomenės galėtų jungtis į seniūnijas, kurios turėtų lemiamą balsą sprendžiant tai, kokio pobūdžio statybos vyksta jų teritorijoje ir ką jos už tai gauna.

V

alstybės politikos, erdvinės politikos prasme matyčiau labai vaisingą ir perspektyvų kelią – visus teritorinius vienetus, neviršijančius 5000 gyventojų, paskirti gamtiniųkultūrinių kraštovaizdžių reprezentantais ir juos sieti su tais ištekliais, kurie yra susiję su gamtiniu arealu.

yra centralizavusios ir uzurpavusios visas miesto funkcijas. Turi būti peržiūrėtos seniūnijų ribos, visa dabartinė bazė remiasi gal 40 metų senumo duomenimis... Miestas išsiplėtė, jis nebesuvaldomas, o teritorijos paliktos likimo valiai. Netgi visos renovacijos programos nejuda nė per nago juodymą. Priežasčių, kodėl taip vyksta, yra daug, bet pagrindinė yra ta, kad žmonės nebepasitiki valdžia, ji nepasiteisina. Tai kompleksinis dalykas, juk tai yra pastatai, turtas, miesto teritorija – aišku, kad vienas žmogus negali tvarkyti visos infrastruktūros. Ji priklauso miesto valdžiai ir tai yra teisinga. Bet problema yra ta, kad žmonės, gyvenantys savo teritorijoje, neturi prieigos prie pačių fundamentaliausių dalykų – tokių kaip šildymo būdas, komunalinių atliekų tvarkymas, aplinkos tvarkymas ir dar daugelio kitų.

Yra įvairiausių modelių ir jie senų seniausiai veikia Ispanijoje, Prancūzijoje. Jeigu yra tuščias žemės plotas ir kažkokia firma nori ten statyti biurų pastatą, tai ji pirmiausiai eina į seniūniją, tariasi su žmonėmis ir tik paskui eina į municipalitetą sakydama: „Žmonės remia mūsų projektą ir jie tikrai nekliudys mūsų investicijoms, už tai mes ten jiems įrengsime vaikų žaidimo aikšteles ar ką kita.“ Pas mus, jei Vilniuje, Žirmūnuose, kažką stato, tai Žirmūnų seniūnija iš to ničnieko negauna. Taigi tai yra elementariausių savivaldos principų pažeidimas.

Kaip ir žmonių rate, taip ir mieste turėtų būti draugiškumo, solidarumo principas: jeigu stovi keturi namai ir norima pastatyti penktą, tai reiktų atsižvelgti į tai, kokia yra hierarchija, kokia struktūra, kokie principai. Mus viso to mokė per urbanistikos pagrindus.

Kodėl visi tie principai staiga tapo nebereikalingi? Išvada paprasta: finansinis kapitalas ateina pro vienintelius vartus, pro „viršų“, ir jie yra nuleidžiami. Nei žmonės, nei kitos institucijos neturi jokių galimybių dalyvauti tame procese. Kitaip tariant, kai galia yra sukoncentruojama, galios centrai aiškiai pasako, kad šia sukaupta galia su niekuo nesidalins. To pasekmės yra tokios, kad gyvename išprievartautose erdvėse.

Ar pats miestas, jo planavimas ir pan. gali prisidėti prie bendruomenės auginimo? Gal auginant bendruomenę pamažu nebebūsime anoniminiai miesto gyventojai?

Be jokios abejonės – planavimas yra įrankis, padedantis tolygiai paskirstyti išteklius, kurie visada yra riboti. Štai dėl ko sakau, kad šiandieninė miesto planavimo sistema yra beviltiška – nes ji ciniškai įteisina atsitiktinių miesto gabalų plėtrą, visiškai paminant vietos gyventojų poreikius ir teises. Prioritetas yra investicijos.

Ačiū Dievui, jos praktiškai nebejuda. Ši regresija yra puiki proga permąstyti tai, kas buvo padaryta per 20 metų. O bendruomenės auginimas yra sunkus ir ilgas procesas. Tam kiša koją migracija.

Kai žmonės prisiriša prie vietos, jie pradeda jausti atsakomybę už tai, kas darosi kaimynijoje. Štai tokios atsakomybės šalinasi visos

36

Kaip vertinate muges – vis dažnėjantį mūsų miestų atributą? Ar tai tik vartojimo kultūros perkėlimas į gatves, t. y. tiesiog turgus, ar verčiau įvykis, efektyvus viešosios erdvės panaudojimas?

Mugė yra teatras. Miestas yra teatras. Ir čia legendinė 1938 m.

Lewiso Mumfordo frazė. Iš kitos pusės, šis karnavalas rodo tai, kad miesto erdvės akivaizdžiai stokoja turinio. Todėl įsileidžia vidun nebesvarbu ką – svarbu, kad bent kažkiek atsipirktų didžiojo burbulo metais išplautais pinigais pristatytos hiperakropolių erdvės.

Antra vertus, miesto istoriniame branduolyje šitie dalykai turi tam tikrą tęstinumą – tai miesto mugės, jomarkai, turgūs. Dabar galima ant pirštų suskaičiuoti dienas, kuriomis Vilniaus senamiestyje nevyktų kokie nors festivaliai. Ir, mano galva, tai yra gerai. Galbūt tik pasigesčiau kokybės ir įvairovės. O kalbant apie potencialą – manyčiau, pravartu būtų kiekvienam miesto rajonui išsiauginti kokią nors tradiciją globojančią viešąją erdvę, kuri su laiku galėtų tapti to rajono visuomeniniu traukos centru. To itin trūksta Antakalniui, Žvėrynui, Naujamiesčiui.

Esate tarpdisciplininių menų atstovas. Tenka pastebėti, kad užsienyje, kur ekologija jau seniau tapusi viešojo diskurso dalimi, į ją žiūrima tarpdiscipliniškai, ji natūraliai apmąstoma ir kitų klausimų kontekste, o kartais į ją tiesiog žiūrima kaip į kūrybos ar mąstymo pretekstą ar ištaką, tam tikrų veiksmų pasekmę. Apie tai nuolat šnekama, kuriama, daroma. Kaip manote, ar Lietuvoje ekologinės idėjos taip pat pakankamai (ir ar pakankamai tarpdiscipliniškai) reflektuojamos viešojoje erdvėje?

Su ekologija, kaip jau minėjau, reikalai nėra tokie paprasti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis tarptautinių kompanijų ekologiją arba „žaliąją terapiją“ pradėjo išnaudoti plėsdami savo prekių realizavimo rinkas dar prieš 20 metų. Kita tiesa yra liūdna – grynai ekologiškų produktų nėra ir jau niekada nebus. Už tai galime dėkoti progreso idėjai ir modernizmo ideologijai, nes visi resursai yra vienaip ar kitaip paliesti industrializacijos per atliekas, kurą ir t. t. Iš kitos pusės, tame yra bent dalis paguodos. Renkantis tam tikrą produktą, ypač tą, kuris yra sukurtas vietos rinkai, mes galime prisidėti prie ekologiškesnės ekonomikos formavimo. Pirkti iš mažmenininko, o ne didmenininko, vartoti tik tai kas, užauginta vietoje ir kam nenaudojamos pakuotės – tai yra tam tikra išeitis.

Kaip su viešuoju diskursu Lietuvoje – nežinau. To, ką retkarčiais perskaitau vadinamojoje lietuviškoje žiniasklaidoje, negalima pavadinti diskursu. Tai – tik selektyvios, tendencingos, neprofesionaliai parengtos žinių atliekos. O iš kitos pusės, akivaizdu, kad kritinė aktyvių ir mąstančių žmonių masė kaupiasi. Todėl realu per kokių penkerius metus tikėtis pozityvių pokyčių, ypač jei jie kryptingai veiks įstatymų ir viešosios nuomonės formavimo linkme.

Tema

Parodoje „Expo 2012“ – žvilgsnis į vandenynus Jonas ROMAUSKAS

Šiemet Lietuva oficialiai jau dešimtąjį kartą dalyvaus pasaulinėje parodoje, šįsyk vyksiančioje Pietų Korėjos uostamiestyje Yeosu. Parodos pagrindinė tema – „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“. Joje bus pristatomos pažangiausios jūros išteklių įsisavinimo technologijos, aplinkosaugos ir darnios plėtros problemos ir jų sprendimo būdai, vandenynų ir jūrų pakrantėse gyvenančių tautų kultūra.

Tikisi milijono lankytojų Paroda Pietų Korėjoje truks tris mėnesius – nuo gegužės 12 d. iki rugpjūčio 12 d. Parodoje dalyvaus 106 valstybės, 10 tarptautinių organizacijų, tikimasi sulaukti daugiau kaip 8 mln. lankytojų, iš jų 1 mln. turėtų apsilankyti Lietuvos paviljone.

Po visų laikų didžiausios ir įspūdingiausios pasaulinės parodos, prieš porą metų vykusios Šanchajuje, kuo nors išsiskirti jų organizatoriams nėra lengva. Be to, tai jau trečioji tokia paroda per pastarąjį dešimtmetį rengiama Azijoje (po Japonijos ir Kinijos). Taigi bene labiausiai šiųmetė paroda išsiskirs savo tema „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“.

Vandenynai, sudarantys 71 procentą mūsų planetos paviršiaus ir tapę namais 90 procentų gyvosios gamtos rūšių, ne tik pasižymi išteklių gausa ir įvairove, bet kartu reikalauja didžiulės atsakomybės iš žmogaus, besinaudojančio jų gėrybėmis. Vandenynų ir pakrančių ateitis priklauso nuo to, ar bus atrastas balansas tarp gamybos ir vartojimo, ar bus išsaugota išteklių įvairovė

vandenynuose ir šalia jų gyvenančios rūšys ir kultūros. „Expo 2012“ valstybės dalyvės suskirstytos į tris grupes pagal vandenynus: Atlanto, Ramųjį ir Indijos. Visi paviljonai (nuo 250 kv. m iki 1 tūkst. kv. m) skiriasi savo forma ir išmatavimais – taip tarsi norėta atkartoti Korėjos pusiasalį supančio archipelago salelių unikalumą. Lietuvos paviljonas įrenginėjamas Atlanto vandenyno grupės 322 kv. m paviljone.

Jausis tarsi inkliuzai Lietuva parodoje bus pristatoma per praeities ir ateities perspektyvą, žvelgiant į ją kaip į jūrinę valstybę, kuri nors ir turi mažiausią kranto liniją iš Baltijos jūros šalių, tačiau pasižymi didele įvairove: čia įsikūręs labiausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis modernus jūrų uostas, naftos terminalas, greitu metu ketinama statyti dujų terminalą ir tuo pat metu šalia saugoma Kuršių nerija bei kurortai.

Lietuvos paviljono projekto konkursas vyko praėjusią vasarą. Geriausiu pripažin-

tas UAB „Klasikinis portikas“ projektas „Gintaras“ (autoriai Martynas ir Mečislovas Valevičiai), kuriame gintarui buvo skirta ypatinga vieta. Parodos lankytojai Lietuvos paviljone gintarą pamatys tarsi iš vidaus, patys bent trumpam pasijausdami gintaro inkliuzais.

Lietuvos paviljone bus įrengtas antras aukštas, kuriame įsikurs daugiafunkcinė renginių salė ir svečių kambariai. Gintaro vidų turinti priminti pagrindinė ekspozicijos salė bus dekoruota specialios tekstūros audiniu, išklota persišviečiančiomis grindimis. Fasadą puoš trimatis gintaro atvaizdas juodame fone, Lietuvos pavadinimas, užrašytas įvairiomis pasaulio kalbomis, ir Tado Gutausko sukurti mediniai pano. Paviljono viduje bus įrengta gintaro inkliuzų ir meno dirbinių (daugiausia iš Palangos gintaro muziejaus) ekspozicija, sumontuota originali audiovizualinių projekcijų sistema, taip pat ekranai filmams apie Lietuvą demonstruoti. Ekspozicijos pabaigoje bus įrengtas suvenyrų kioskas ir lietuviškų gėrimų ir užkandžių baras.

37

Ypatinga vieta Lietuvos paviljone skiriama gintarui

www.ozonas.lt

Žaliasis gidas

Atsakingų restoranų projektas „Kas šiandien meniu?“ Socialiai atsakingas maitinimo verslas, tai maksimaliai skaidrus verslas, kuomet valgytojai (tiek to pageidaujantys, tiek ir pačių restoranų/kavinių iniciatyva) turi galimybę gauti informaciją apie tai ką valgo bei koks restorano/kavinės indėlis prisidedant prie aplinkos apsaugos.

Projekto „Kas šiandien meniu?“ idėja ir tikslas – sukurti socialiai atsakingų maitintojų (restoranų, kavinių, kt.) tinklą, kuriuose lankytojai norėtų pietauti ir vakarieniauti bei kur lankydamiesi lankytojai gautų informaciją apie restorane/kavinėje naudojamus produktus, jų sudėtines dalis, kaloringumą, alergizuojančius produktus, naudojamą GMO, produktų kilmę, paruošimo būdą ir kt.

Socialiai atsakingo restorano kriterijai:

• Pristatyti draugiškesnio aplinkai atvykimo iki restorano schemą

Žaliavos

• Pasiūlyti lankytojams papildomo aplinkosauginio švietimo gali-

• Naudoti bent 20% vietinių produktų.

• Naudoti bent 20% vietinių žaliavų (100 km spinduliu aplink restoraną).

• Rinktis bent 10% ekologiškų (sertifikuotų) žaliavų.

• Naudoti tik gausius išteklius turinčias žuvų rūšis, MSC sertifi-

kuotas.

• Naudoti Fairtrade (arba analogų) sertifikuotus produktus.

• Nenaudoti pavojingų sveikatai bei aplinkai žaliavų (nykstančių rūšių, užterštų produktų ir žaliavų, produktų ir žaliavų savo sudėtyje turinčių GMO).

Ištekliai

• Sumažinti elektros energijos sunaudojimą 10%.

• Pakeisti vandenį buteliuose, vandeniu iš vandentiekio.

• Įdiegti vandens, elektros taupymo sprendimus (technologinius ir įpročių keitimo).

• Sudaryti sąlygas rūšiuoti bei perdirbti atliekas (popierius,

skardinės, plastikas, aliejus, organika), kad ne daugau 20% susidarančių atliekų patektų į sąvartynus (pagal galimybes – atsisakyti/pakeisti perteklinę/gausią pakuotę turinčiu produktus ar žaliavas į mažesnės pakuotės produktus).

• Naudoti perdirbtus popieriaus produktus.

• Naudoti ekologiškas valymo priemones.

Meniu

(viešasis transportas, dviračiai). mybes (pvz. leidinį ”Ozonas”).

Tiekėjai

• Rinktis tiekėjus turinčius aiškią socialinės atsakomybės bei aplinkosaugos politiką, kokybės standartus.

Projekto veiklų ir rezultatų viešinimas

• Projektas ir jo dalyviai jau pristatyti leidinyje „Restoranų vers-

las“, portale Meniu.lt ir Ekologija.lt. Meniu.lt portale sukurta speciali rubrika „Kas šiandien meniu“, kur viso projekto metu (ir po jo) talpinama visa projekto dalyvių informacija susijusi su atsakingu maitinimu.

• Sukurta „Atsakingi restoranai“ rubrika Meniu.lt portale, kurioje viešinami prie projekto prisijungę restoranai ir kavinės.

• Sukurta maitinimo įstaigų klasifikavimo sistema pagal aplinkosauginių ir socialinės atsakomybės principų taikymą („aplinkosauginės žvaigždutės“ skirtos prisistatyti vis reiklesniais tampantiems klientams).

• Projekto eiga ir rezultatai bus pristatyti ekologiškos kultūros gide, leidinyje „Ozonas“.

Projekto partneriais jau tapo:

• LRVVKA - Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių

• Restorano meniu pateikti informaciją apie patiekalų: alergenus,

•

•

•

• • •

GMO, ekologiškus/vietinius/sezoninius/fairtrade produktus, druskos/cukraus kiekį patiekaluose, maistinę vertę ir kt.

Suteikti galimybę rinktis mažesnes porcijas/pusę porcijos, siekiant sumažinti išmetamo maisto kiekius.

Apskaičiuoti patiekalų CO2 pėdsaką.

Labiau reklamuoti ir skatinti sveikesnius patiekalus.

Vaikiškas sveikas valgiaraštis ir/arba vaikiško dydžio porcijos.

Personalas

• Apmokyti personalą socialiai atsakingo verslo/aplinkosauginės politikos klausimais.

• Vykdyti darbuotojų aplinkosauginių iniciatyvų skatinimo programą.

• Supažindinti personalą su ūkininkais, kurių produkcija naudojama.

Klientai

• Vykdyti tyrimą dėl restorano taikomos aplinkosauginės politikos veiksmų veiksmingumo/reikalingumo.

• • • • • •

asociacija ‒ Lietuvos virėjams, viešojo maitinimo įstaigų atstovams organizuoja seminarus, mokymus, čempionatus.

UAB „Restoranų grupė FORTAS“ – viešojo maitinimo įstaigų tinklas, kuriam priklauso 5 restoranai „Fortas“, 8 lietuviškų patiekalų restoranai „Forto dvaras“ ir restoranas „Terrazza“.

UAB „Mare Balticum“ – viešbučių ir restoranų verslas. Dalyvauja su restoranu-baru „California“.

UAB „Užupio klasika“ – restoranas „Užupio klasika“ – viešojo maitinimo, pobūvių paslaugos.

UAB „AAA Astorija“ – viešbutis, restoranas, pokylių salė. Konferencijų organizavimas, išvažiuojamųjų banketų, priėmimų, kokteilių organizavimas.

UAB „Kinų rožė“ – kinų maisto restoranas „Kinų rožė“.

UAB „Baltijos Dorė“ - viešbučių ir restoranų verslas. Dalyvauja su „Navalis“ ir „Old port hotel“ restoranu.

UAB „Aramėjas“ – viešojo maitinimo paslaugos. Iniciatyvoje dalyvauja su kebabine „Aladino kebabai“.

UAB „Reval hotel Neris“ – viešbučių ir restoranų verslas. Iniciatyvoje dalyvauja su restoranu „Diverso“.

Dagiau informacijos: redakcija@meniu.lt , mob. tel. 8-699 37833, internete www.meniu.lt

Iniciatyva vykdoma įgyvendinant projektą „Vartai: įmonių socialinės ir aplinkosauginės iniciatyvos“. Projektą įgyvendina Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje, kartu su Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, profesine sąjunga „Solidarumas“ ir Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centru. Projektą finansuoja Europos socialinis fondas.

38

Žaliasis gidas

www.ifat.de

Su ateities aplinkosaugos technologijomis susipažinkite dabar I N O VA C I J O S . V I Z I J O S . S A˛V E I K A

LANKYTOJUS PRAŠOME REGISTRUOTIS:

www.ifat.de/tickets/en

.

- K I O , N U OT PA S A U L I N E VA N D E N S U T E K U˛ , A AT T L I E K U˛ I R Ž A L I AV U˛ PA R O D A

.

2012 M. GEGUŽE S 7–11 DIENOMIS MIUNCHENE

Aktualiausios tendencijos ir technologijos Plati tematika: visos panaudojimo sritys, produktai ir paslaugos . Žymiausiu˛ rinkos veikeju˛ bei ˛idomiu˛ naujoku˛ susitikimo vieta . .

Puiki galimybe verslo ir kontaktu˛ pletrai Aukšcˇ iausio lygio renginiu˛ programa su kongresu „GeoBioEnergy 2012“ Dalyvaukite ir parodoje „IE expo“ (ankšcˇiau „IFAT China“) Daugiau informacijos: www.ie-expo.com Vokietijos ir Baltijos šaliu˛ prekybos ru-mai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje Vilnius Tel.: (8 5) 2639114 A WORLD muenchen.lt@ahk-balt.org

www.ozonas.lt

ENTSORGA OF ENVIRONMENTAL SOLUTIONS

39

Svarbi data vertingiems kontaktams, naujiems . impulsams bei ˛ivairiapusems ˛ižvalgoms