Ozonas nr. 39

Ekologiškos kultūros gidas

2011 | 7 | (39)

ŠILUMA

Paremk „Ozoną“ www.ozonas.lt

Šią žiemą sušilsime ar sudegsime?

renoVacijos pradžiamokslis

geoterminės energetikos galimybės kogeneracinės jėgainės Šildymas nuosaVame name Šilumos ūkio naujienos lietuVoje

Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen B ook). Popierius sertifikuotas FSC sertifikatu.

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s s p a u s t u vininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.vsa.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Leidinio remėjas www.bioprojektas.lt

Leidinio remėjas www.lsta.lt

Leidinio remėjas www.kietasisbiokuras.lt

Leidinio remėjas www.domusservice.lt

Socialiniai partneriai:

Redaktoriaus žodis

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Šį redaktoriaus žodį norėjosi palikti tuščią. Ne dėl to, kad nebūtų galima pakalbėti apie palaimingą šilumą ir mūsų kaulus.

Tikrai ne – lengvai galima priringiuoti paragrafų paragrafus apie Prometėją, Gabiją. Arba net poetiškai – apie mūsų širdžių šilumą...

Tiesiog ranka nekyla gražbyliauti, žinant, jog kaip ir pernai, taip ir šiemet bus daugybė žmonių, kuriuos šildymo sezonas įstums į neviltį. Įsivaizduojate, tėvai, pora vaikiukų, minimalūs atlygiai ir 600 litų sąskaita už šildymo paslaugas kiekvieną mėnesį. Ir nėra ką daugiau pridurti. Visi žino, kiek kas kainuoja: maistas, rūbai, avalynė, vaistai.Tokiame kontekste pastabos, kad reikės susiveržti diržus, prilygsta pasityčiojimui. Diržus gali veržtis tie, kas turi šiokį tokį pilvuką.

Nepaisant paguodos murmesių iš valdininkų, esą bus siekiama kainas stabilizuoti, kad jos nebekiltų ar bent jau kiltų kiek įmanoma mažiau, realybė neguodžia – gamtinių dujų kaina, palyginus su praėjusiais metais, yra šoktelėjusi net 37 procentais. Tai nieko gero nežada mums, kurie vis dar tebesame nuo jų priklausomi. Be to, ant kuprų jau ir taip velkama 210 milijonų litų skola, kurią pernai

centralizuotai šilumą tiekiančioms bendrovėms liko skolingi gyventojai ir įmonės visoje Lietuvoje.

Tiems, kurie gyvena be centrinio šildymo, šiek tiek lengviau – kūrendamiesi anglimis, durpėmis ar malkomis, visą šildymo sezoną gali pratempti už 1000 litų (kaina, aišku, skiriasi priklausomai nuo būsto dydžio). Autonominės sistemos leidžia aprūpinti namus ir šiluma, ir karštu vandeniu. Gyventojus būtų galima skatinti ieškoti ekologiškų alternatyvų įprastiems šildymo katilams, domėtis šilumos siurbliais, kurie „įdarbina“ geoterminius resursus. Kita vertus, vidutines pajamas turinčiam žmogui vien paminėjimas, kad tokie siurbliai gali kainuoti dešimteriopai brangiau už įprastinį kuro katilą, numuš bet kokį norą sklaidyti brošiūras ir svarstyti ‒ atsipirks ar neatsipirks. Kaip žinia, esame tauta, kuri nelabai mėgsta rizikuoti (nebent sporto lažybų centruose).

Nesiimdami niekam advokatauti, šį „Ozono“ numerį skiriame kaip niekad aktualiai šildymo temai. Apžvelgiame šio energetikos sektoriaus naujoves, alternatyvas. Juk turi būti būdas, kaip gyventi ir šiltai, ir pavalgius.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ editor@ozonas.lt

www.ozonas.lt

Turinys

26 Mąstytojas

Mitologinio pasaulio pėdsakais

32 Sveikata

Vietoj sintetinių maisto papildų vaistažolių milteliai

18 Klimatas

Kaip klimato kaita keičia bioįvairovę

30 Tema

Geoterminė energija – šiluminis užtaisas po kojomis

36 Produktai

Žaliavalgystės mada ant kritikos svarstyklių

Howard Walfish nuotrauka

Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Vita Surdokaitė; Jonas Špokas; Kamilė Sakalauskaitė; Artūras Pečkys; Iveta Janulytė; Karolina Liutaitė; Vida Bukauskienė; Paulius Sadauskas; Giedrė Kisielė; Kalbos kultūra: Rasa Kasperavičiūtė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas/Viršelis: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ - žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

Energetika

AM parama katilinėms | Geriausias miestas gyvenimui | „Sąvartynas“ kosmose jau perpildytas | Mažai kas nori mokėti už „žalumą“ | Sauskelnių perdirbimo gamykla | Ekologinis tinklas

Penki mitai, kaustantys biomasės energetiką

06 - 07 Eko daiktai

08 - 09

Šilumos nuotėkio detektorius | Palapinė vaikams | Nauja karta – “Plantbukas”? | Šilumos siurblys

17

Klimatas

18 - 19 24

Kaip klimato kaita keičia bioįvairovę

Patarimai, norintiems prisidėti prie klimato kaitos mažinimo

Tema

Misija - VEIKTI!

In Vitro kotletų pateisinimai.

Ekogyvenvietės Lietuvoje

10 - 11 12 - 13

Šildymo galimybės – močiutės krosnis jau praeityje?

14 15 - 16

Vieni vis svarsto – kiti skuba atsinaujinti

Renovacijos pradžiamokslis

28 - 29

Kogeneracinės jėgainės: vienu šūviu – ne mažiau kaip du zuikiai

30 - 31

Geoterminė energija – šiluminis užtaisas po kojomis

11

Kamšant plyšius, mažai žiūrima į ateitį

20 - 21 Gamta

22 - 23

Miškų gaisrai - daug daugiau nei sudegę medžiai

Mąstytojas

26 - 27

Mitologinio pasaulio pėdsakais

Sveikata

32 - 34

Vietoj sintetinių maisto papildų vaistažolių milteliai

Atliekos

35

Kur dingsta 13 000 tonų panaudotų tepalų?

Produktai

36 - 38

Žaliavalgystės mada ant kritikos svarstyklių

Trumpai

„Sąvartynas“ kosmose jau perpildytas

AM parama katilinėms

Geriausias miestas gyvenimui

Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas kvietė teikti paraiškas ekologiškiems autobusams ir dviejų kategorijų katilinėms įsigyti. Šioms reikmėms bus naudojami pinigai, gauti tarptautinėje rinkoje pardavus perteklinius taršos leidimus.

Rugpjūtį prasidėjo konkursas dėl paramos švietimo įstaigų pastatams atnaujinti (skirta 50 mln. litų). Savivaldybės galėjo teikti paraiškas ir dėl paramos atnaujinti viešojo transporto parkus ekologiškais autobusais (skirta 89,7 mln. litų). Dar beveik 60 mln. litų parama numatyta dviejų kategorijų katilinėms: didesnėms (nuo 500 kW iki 5 MW galios) bus skirta 42 mln. Lt, o mažesnėms (iki 500 kW galios) – 17,3 mln. litų. Ši parama ne tik leis atnaujinti dažnai atgyvenusius savivaldybių autobusų parkus, bet ir atvers kelią mokykloms, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, ligoninėms, kitų visuomeninės paskirties pastatų valdytojams šildymo reikmėms pradėti naudoti biokurą. Tai sumažins galutinę šilumos kainą vartotojams (statistai teigia, kad biokurą naudojančiose savivaldybėse šilumos kaina mažesnė iki 30-50 proc.) ir Lietuvos priklausomybę nuo iškastinio kuro.

Paraiškų autobusams įsigyti ir viešiesiems pastatams modernizuoti buvo laukta iki rugsėjo 30 d., dėl katilinių – iki spalio 31 d. Planuojama, kad paraiškos bus įvertintos ir parama paskirstyta dar šiais metais. Išsamesnė informacija apie konkursus, jų eigą paskelbta Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo tinklapyje www.laaif.lt.

Iš www.am.lt

Šiemet geriausiu miestu gyventi pripažintas Melburnas Australijoje. „The Economist“ atliekamame 140 pasaulio miestų vertinime jau pastebima tendencija, kad gyvenimo kokybei svarbus tam tikras santykis tarp miesto dydžio ir populiacijos tankio jame. Pastebima, kad geriausia gyventi vidutinio dydžio miestuose, kuriuose nėra itin didelės grūsties. Na, aišku, nepamaišytų ir tai, jei šalis būtų gana turtinga.

Tokiuose miestuose yra daugiau galimybių įsikurti įvairioms laisvalaikio erdvėms, taip pat mažiau šansų, kad kils problemų su infrastruktūra ar susidarys palankios sąlygos nusikalstamumo rodiklių augimui.

Seniau pirmąja vieta su Melburnu dalijosi Vankuveris Kanadoje. Apskritai, pastebima, kad Australijos ir Kanados miestai yra “palankiausi” žmonėms. Prasčiausia gyventi Harare mieste Zimbabvėje, kuriame, anot tyrėjų, “dauguma gyvenimo aspektų yra labai apriboti”.

Gyvenimo kokybė krinta miestuose, kuriuose pergyvenami įvairūs revoliuciniai judesiai (Vidurio Rytai, Šiaurės Afrika).

Ypač krito gyvenimo kokybė Tripolyje, Libijoje.

Tyrimas atliekamas, remiantis 30 kiekybinių ir kokybinių faktorių penkiose plačiose kategorijose (stabilumas, sveikatos priežiūra, kultūra ir aplinka, švietimas, infrastruktūra).

Iš www. thecityfix.com

6

JAV nacionalinė tyrimų taryba paskelbė, jog NASA turi sumąstyti naują strateginį planą, kaip elgtis su kosminėmis atliekomis. Mat Žemės orbitoje esantis jų kiekis pasiekė kritinį tašką. JAV kosminių stebėjimų tinklo duomenimis, 2006 m. Žemės orbitoje buvo 9949 sukatalogizuoti atliekų objektai, o 2011 m. jų skaičius išaugo iki 16094. Apie 20 procentų visų atliekų pastaruoju metu atsirado iš dekonstruojamo kinų satelito „FENGYUN 1-C“.

Kosminės atliekos kelia grėsmę beveik 1000 įvairių komercinių, karinių ir civilinių satelitų, kurie skrieja aplink mūsų planetą ir yra dalis globalios pramonės, kuri vien pernai sugeneravo apie 168 milijardus JAV dolerių.

Nacionalinės tyrimų tarybos paskelbtame pranešime tvirtinama, kad dabartinis atliekų kiekis yra rizikingas, mat atsiranda tikimybė, jog skriejantys beveik 17500 mylių per valandą greičiu, objektai atsitrenks vienas į kitą, sukibs ir taip formuos didesnius bei pavojingesnius darinius, kurie kels pavojų net erdvėlaiviams.

Pirmasis kosminis susidūrimas įvyko 2009 m., kai 490 kilometrų virš Sibiro veikiantis „Iridium“ komunikacijų palydovas susidūrė su nebeveikiančiu rusišku palydovu.

Pranešimo rengėjai tvirtina, jog kosminių atliekų problemą galima lyginti su medicininių ar radioaktyvių atliekų problemomis dėl trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių skirtumo. Dabar problema galbūt atrodo nelabai aktuali, tačiau laikui bėgant ji gali turėti fatališkas pasekmes.

Iš www.sciencedaily.com

Trumpai

Mažai kas nori mokėti už „žalumą“

Ekologinis tinklas

Tik 22 procentai pirkėjų yra pasiryžę mokėti daugiau už ekologišką prekę (nors net 83 procentai jų mano, jog kompanijoms svarbu pristatyti ekologiškas prekes).

Internetu atliktoje apklausoje „2011 Global Online Environment & Sustainability survey“ dalyvavo 25 000 respondentų iš 51 pasaulio valstybės. Apžvelgiant rezultatus, galima pastebėti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, didžiausias procentas žmonių, linkusių mokėti už “žalias” prekes, gyvena Afrikos žemyne ir Vidurio Rytuose. Daugiausiai žmonių, kuriems kaina yra svarbiausias kriterijus, anot apklausos, gyvena Šiaurės Amerikoje (48 procentai čia balsuoja už mažą kainą).

Panašūs rezultatai gauti ir Cohn ir Wolfe apklausoje, paskelbtoje šį birželį „2011 Green Brands Survey“. 60 procentų iš 9000 respondentų Australijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje tvirtino, jog norėtų pirkti ekologiškas prekes, tačiau tik 20 procentų JAV ir Didžiosios Britanijos gyventojų už jas mokėtų daugiau.

Iš www.independent.co.uk

www.ozonas.lt

Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Bromviče, rugsėjo viduryje vartus atvėrė pirmoji gamykla, kurioje bus perdirbamos sauskelnės, moteriški higieniniai įklotai – tai yra atliekos, įvardijamos absorbuojančiais higienos produktais (AHP).

Tai pirmoji iš planuojamų penkių tokio tipo gamyklų D. Britanijoje. Jose veiks naujausios technologijos. Perdirbimo metu AHP atliekos bus sterilizuojamos, vėliau iš jų atskiriamas plastikas ir kitos medžiagos, kurias galima panaudoti kitų produktų gamybai (vamzdžiams, laidams, stogo plytelėms ir pan.).

Organizacijos „Knowaste“, dirbančios su šiomis gamyklomis, vykdantysis direktorius Roy Brown žiniasklaidai sakė, jog pirmoji gamykla Vakarų Bromviče reprezentuoja 25 milijonų svarų sterlingų investicijų pradžią D. Britanijoje: „Tai leis susidoroti su penktadaliu AHP atliekų, o tai tas pats, kaip sutaupyti 110 000 tonų šiltnamio dujų emisijų“.

D. Britanijoje kasmet susidaro daugiau nei milijonas tonų AHP atliekų. Didžioji dalis jų keliauja į tradicinius sąvartynus.

Iš www.independent.co.uk

Pietų Lietuvoje pradėtas kurti bandomasis ekologinis tinklas, kuris leis padidinti šio regiono ekologinę vertę ir užtikrinti saugomų roplių ir varliagyvių rūšių apsaugą. Jis jungs „Natura 2000“ teritorijas. Ypač daug dėmesio skiriama balinių vėžlių, europinių medvarlių, raudonpilvių kūmučių, skiauterėtųjų tritonų, nendrinių ir žaliųjų rupūžių, paprastųjų česnakių, smailiasnukių ir mažųjų kūdrinių varlių, vikriųjų driežų, taip pat nemažai paukščių ir bestuburių rūšių apsaugai. Šios rūšys nyksta todėl, kad joms trūksta tinkamų buveinių – mažų, nuožulniais šlaitais saulės šildomų vandens telkinių ir augmenija neapaugusių smėlėtų šlaitų.

Kuriant bandomąjį ekologinį tinklą, kasamos kūdros, parengiamos ir prižiūrimos vėžlių kiaušiniams dėti tinkamos vietos, iš netinkamose vietose esančių lizdaviečių surenkami kiaušiniai ir užauginami vėžliukai, veisiamos medvarlės, stiprinamas gamtą tausojantis žemės ūkis ir kt. Šiuos veiksmus numatyta atlikti taip, kad tikslinėms rūšims būtų užtikrinta apsauga, atkuriant jų buveines, sustiprinant populiacijas ir suteikiant geresnes galimybes gyvūnams judėti tarp didžiausią bioekologinę svarbą turinčių dauginimosi, maitinimosi ar žiemojimo vietų, kad būtų sukurti ekologiniai koridoriai tarp saugomų teritorijų. Liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje iš išgelbėtų kiaušinių jau išsirito pirmieji 40 balinių vėžliukų, paleista apie 300 užaugintų medvarlių.

Iš www.am.lt

7

Sauskelnių perdirbimo gamykla

Eko daiktas

ŠILUMOS NUOTĖKIO DETEKTORIUS Prisimenate praėjusią žiemą? Šildymo sąskaitos milžiniškos, o pačios šilumos namuose mažokai... Tokios karčios patirtys aplanko tuos namus, kurie kenčia nuo šilumos nuotėkio. Būtent dėl būsto nesandarumo gyventojai skatinami pasiryžti renovacijos darbams.

Jei jau renovuojatės - problemines zonas išvardys namą apžiūrėję specialistai. Kitu atveju (arba jei jais nepasitikite), galite ir patys susižinoti, pro kur „išvarva“ ta brangi šiluma. Kai kuriuos plyšius galima užtaisyti ir patiems. Šilumos nuotėkio detektorius veikia labai paprastai - tereikia pasirinkti atspirties tašką, vietą namuose, kur jūsų nuomone tvyro vidutinė temperatūra. Pažymėjus prietaise jos parametrus, beliks apeiti visus namus. Į skirtingos šiluminės būklės zonas detektorius reaguos uždegdamas skirtingos spalvos indikatorius.

Black & Decker TLD100 (apie 200 Lt.)

PALAPINĖ VAIKAMS Rudeniui dar nė neįsibėgėjus, visi pradeda po truputį ilgėtis vasaros: šiltų vakarų, minkštos žolės kilimo, medžių pavėsinės, paukščių ir pan. O rudenį vis dažniau tenka slėptis namuose, ten pat ir ieškotis pramogų. Kadangi sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano negali būti laikomas sveiko ir naudingo žaidimo atitikmeniu, siūlome sumeistrauti nuotykių buveinę mažiesiems.

Visi vaikai mėgsta turėti savo slėptuvę. O pastaroji, priversta pagalvių, bus ir gana smagi užuoglauda laukiant šildymo sezono.

Reikės: • seno skėčio, • poros užuolaidų, • lanko, • stiprios lipnios juostos.

Pirmiausiai reikia „išvaduoti“ skėtį nuo metalinių detalių, kad liktų tik medžiaga - tai bus palapinės stogelis. Pamatuokite, ar lanko diametras atitinka skėčio medžiagos diametrą. Jei lankas per didelis, jį galite patrumpinti perpjovę (kaip bebuvę, jį reikės perpjauti), jei per didelis skėtis, jo medžiagą galite palenkti.

Užuolaidas susiūkite šonais, kad gautųsi vienas didelis medžiagos gabalas (jei užuolaidose suformuoti laikikliai ar anga karnizui, apsižiūrėkite, kad ta anga, susiuvus užuolaidas, liktų vienoje ištisinėje). Jei nėra angos karnizui, atlenkite vieną užuolaidos kraštinę (čia „įversite“ lanką).

Tą kraštinę, kuri atlenkta, susiūkite su skėčio medžiaga (apsižiūrėkite, kad neužsiūtumėte angos!). Į angą karnizui atsargiai „įverkite“ perpjautą lanką. Kai jį įkišite, sutvirtinkite stipria lipnia juosta. Jau beveik baigta. Belieka viršuje įtvirtinti kilpą medžiaginės juostelės kilpą, iškirpti užuolaidose (jei naudosite neperšviečiamas) langą ar langus bei juos apsiūti. Palapinei pakabinti lubose įtvirtinkite laikiklį. Vasarą palapinę galėsite naudoti vaikų vakarėliams lauke - tiesiog pakabinti ant medžio šakos.

www.craftymoods.com

8

Eko daiktas

NAUJA KARTA - “PLANTBUKAS”?

ŠILUMOS SIURBLYS

Vandeniu „mintantis“ nešiojamasis kompiuteris? Būtent tokį įsivaizduoja dizaineriai Seunggi Baek ir Hyerim Kim. Šio naujos kartos kompiuterio technologijos buvo įkvėptos bambuko, kuris maistines medžiagas siurbia iš vandens. Unikalus naujojo „plantbuko“ dizainas pasižymi novatoriškumu, paprastumu ir minimalistine elegancija. Jį sudarytų cilindrinė struktūra su dviem ištraukiamais ekranais (monitoriumi ir klaviatūra).

Kompiuterio nereikėtų krauti, nes jis mistų vandeniliu, kuris būtų elektrolizės būdu išgaunamas iš vandens, į jį „pamerkus“ kompiuterio cilindrą. Elektrolizei reikalinga energija atsirastų iš saulės šilumą surenkančios plokštelės, pritvirtintos prietaiso viršuje. „Plantbukas“ ‒ kaip tikras augalas - mistų vandeniu, gamindamas sau energiją, o į aplinką išskirtų... deguonį.

Nuostabiai patraukli idėja, bet kaip pasakė vienas jos kritikų - kol kas tai tas pats, kaip pristatyti kompiuterį, kuriam energiją generuotų dviračius minantys vienaragiai...

Kiekviename žingsnyje po kojomis slypi neišnaudotos energijos užtaisas. Protingi ir naujovių nesibaidantys žmonės gali tą energijos potencialą išnaudoti namų šildymui, įsirengdami šilumos siurblį.

Jų yra įvairių tipų (oras-oras, žemė-vanduo, vanduo-vanduo...). Čia pristatome šilumos siurblį žemė-vanduo. Kaip savo tinklapyje rašo gamintojas, viena prestižiškiausių ES kompanijų „Vaillant“, šis „geoTHERM“ siurblys iš žemės gali „ištraukti“ iki 75 procentų būstui reikalingos šilumos.

Gamintojai tvirtina, kad šis siurblys iš 1kW, naudojamo savo veikimui, sugeneruoja apie 4kW namo šildymui. Siurblys šildo namus ir tiekia šiltą vandenį. Taupo CO2, mažina priklausomybę nuo iškastinio kuro. Žadama, kad įrenginį patogu įrengti ir naudoti.

Nors jo kaina iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti baisi - tokie įrenginiai paprastai atsiperka per vos 5-6 metus.

www.yankodesign.com

9

Šilumos siurblys „geoTHERM“ nuo 20 000 Lt.

www.ozonas.lt

Tema Rubriką remia Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Šią žiemą – ir šiltai, ir ekologiškai!

Paulius Sadausko nuotrauka

Iveta JANULYTĖ Problemos, susijusios su šildymu bei šaltuoju sezonu, ne vienam jau sukėlė ne tik galvos skausmą, bet ir bankrotą. Daug kalbama apie būdus taupyti keičiant būstus, renovuojant juos. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriama ir katilinių modernizavimui, dažniau minimas ir naudojamas biokuras. Biokuras – iš biomasės (augalinės bei gyvūninės kilmės, miškų ūkių bei susijusių šakų produktai, jų atliekos) pagaminti degieji dujiniai, skystieji ir kietieji produktai, naudojami energijai gaminti. Jis nekenksmingas, pigus, draugiškas gamtai. Naujausi projektai Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo srityje yra susiję būtent su biokuro ir komunalinių atliekų panaudojimu šilumos gamybos šaltiniuose. Biomasės panaudojimo galimybės plačios – tai gana švarus kuras, kurį deginant ruošiamas karštas vanduo, gaminama šiluma pastatų šildymui, taip pat gali būti taikoma pramonės gamybos procesuose. Tad „užpuolus“ žiemos šalčiams pagalbos norint galima rasti visai čia pat – Motinos Gamtos rankose.

10

niame tinklapyje.

Saulės miestas Šiauliai taip pat jau gali pasigirti statoma visai nauja kogeneracine (kitaip – termofikacine) elektrine: miesto kaimynystėje esantis buvęs sąvartynas virs pačia tikriausia biodujų gamykla. Galima pasidžiaugti Mažeikių katilinės veikla, kur mazuto kuro atsargos laikomos rezervinėmis, o labiausiai naudojami bei ekonomiškiausi yra biokuro katilai, sudarantys daugumą (atsižvelgiant į tai, jog iš viso yra šeši katilai, trys iš jų yra mūsų jau minėto biokuro).

Be abejo, ten, kur šildymui naudojamas biokuras, išmetamų teršalų (ypač CO²) kiekis į atmosferą, yra žymiai mažesnis. Štai minėta UAB „Radviliškio šiluma“ išmeta kone mažiausiai teršalų – 30,5 tonų. Ją lenkia tik Kaišiadorių katilinė, kurios tarša siekia 30,3 tonų. Čia biokuro katilas buvo pastatytas 2008 m. rugpjūčio 1 d.

VKEKK 2011 rugsėjo mėn. duomenys.

20 29

Vidutinė Šilumos kaina CŠT įmonėse deginant biokurą

ct/KWH

Jau prieš porą metų šilumos tiekėjai „Litesko“ išplatino pranešimą apie kogeneracinės elektrinės statybas Alytuje. Kad kalbos nebuvo iš piršto laužtos, patvirtino pasirašyta sutartis su LR Ūkio ministerija bei nemažų lėšų investavimas. 2009 m. buvo pažadėta, jog jau 2012 m. (tikėkimės, kad pasaulio pabaiga neateis) apie 40 procentų šilumos energijos Alytuje bus gaminama iš ekologiško biokuro. Ir nors šiais metais finansavimas buvo sumažintas, „Litesko“ atstovai vietinėms žiniasklaidos priemonėms teigė, jog darbai bus baigti laiku. Kogeneraciniu principu veikiančios jėgainės kuriamos ir kituose miestuose.

Didesni biokuro katilai šildymui įrengti Vilniuje, Ignalinoje, Lazdijuose, Marijampolėje, Mažeikiuose, Palangoje, Molėuose, Raseiniuose, Tauragėje, Utenoje, Varėnoje.

Kogeneracija – tai toks procesas, kurio metu gaminama tiek šilumos, tiek elektros energija. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinyje „Šilumos vartotojo vadovas“ taip pat teigiama, jog tai viena svarbiausių krypčių, siekiant ne tik efektyviau gaminti šilumą bei elektrą, bet ir sustiprinti Lietuvos ekonomiką, sukuriant naujas darbo vietas, skatinant technologinę pažangą šalyje. Daugelis katilinių mūsų šalyje tiesiog modernizuojamos. Štai Panevėžio katilinėje planuojama 2010 -2012 metų laikotarpiu pakeisti importuojamą kurą biokuru, o Za-

rasuose jau šiais metais suplanuota naudoti biokurą kaip pagrindinį, paliekant mazutą pagalbiniu kuru.

Geležinkeliečių sostinė Radviliškis pastaruosius miestus pralenkė jau senokai – čia techninis projektas pastatyti biokuro deginimo pakuras paruoštas dar 2007 m. ir sėkmingai įvykdytas 2009–2010 m. Praėjusiu metų pradžioje jau pradėti eksploatuoti du nauji biokuro katilai bei kogeneracinė jėgainė, dirbanti dujiniu kuru. Katilinėje sumontuotos ardyninės biokuro pakuros leidžia kurui naudoti atsinaujinančius energijos išteklius. Pranešime spaudai Technikos ir informatikos skyriaus viršininkas A. Pranevičius teigė, jog pakuros pritaikytos kūrenti medžio skiedras ir pjuvenas, o į kurą galima maišyti apie 30 procentų šiaudų ar durpių. Katilinėje įrengtas ekonomaizeris (baisus žodis, primenantis A. Švarcnegerio laikų filmą apie robotus, ištiesų apibūdina aparatą, skirtą efektyviai panaudoti kure išgarinamą drėgmės šilumą). Išmetami dūmai, susidarantys katilinėse deginant medienos atliekas, yra aukštos temperatūros. Patekę į kondensacinį ekonomaizerį, jie, atiduodami savo šilumą, aušta, o juose esantys vandens garai kondensuojasi ir papildomai pašildo iš Radviliškio miesto šilumos tinklų grįžtantį termofikacinį vandenį. Ekonomaizerio nauda: iš to paties sudeginto kuro kiekio papildomai pagaminama 15-25 proc. šilumos energijos. Apie tai pranešama oficialiame miesto interneti-

ct/KWH

Kaip sekasi Lietuvai?

Vidutinė Šilumos kaina įmonėse deginant g. dujas

Tema

Statistika Lietuvos Šilumos Tiekėjų Asociacijos (LŠTA) duomenimis, praėjusiais metais šilumos gamybos struktūroje dominavo kogeneracinės elektrinės bei kogeneraciniai įrenginiai. Jie sudaro 44 procentus visos pagaminamos šilumos energijos. Katilinės sudaro 35, na o pirkta energija ‒ 21 procentą. Didžiausią dalį naudojamo kuro balanse sudaro gamtinės dujos, antroje vietoje pagal sąnaudas – atsinaujinantys šaltiniai (mediena, šiaudai, biodujos, geoterminė energija), o trečias šiame balanse lieka mazutas.

Kalbant apie tai, kokį kurą naudoti labiau „apsimoka“, jei dar yra abejojančių, tai, be abejo ‒ biokuras. LŠTA savo tinklapyje kiekvieną mėnesį pateikia kainų pokyčių diagramą, kurioje ne tik matyti, kad biokuras žymiai (daugiau nei du kartus) pigesnis nei gamtinės dujos ‒ jo kainos pokytis neryškus – šis kuras nebrango nuo 2010 metų gruodžio, kai tuo tarpu gamtinių dujų kaina šokteli kone kas mėnesį. Žmonėms be galo sunku kažką spręsti, kai jie nemato konkrečių pokyčių savo gyvenime, na, gal, tiksliau, kas mėnesį „atplaukiančiose“ sąskaitose už šildymą. Rugpjūčio pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Litesko“ skelbė, jog Kelmės mieste šiais metais šilumos kainos nekils būtent dėl sėkmingai naudojamo vietinio biokuro.

LŠTA duomenimis, šilumos kaina neturėtų kisti ir kituose Lietuvos miestuose, kuriuose vyrauja atsinaujinantys energijos ištekliai šilumos gamybos šaltiniuose.

Kiekvieną dieną vis plečiasi biokuro panaudojimo galimybės, Lietuvoje vis populiarėja ekologiška pasaulėžiūra, statoma vis daugiau kogeneracinių elektrinių, šilumos gamybos šaltiniai pervedami nuo brangių gamtinių dujų prie du kartus pigesnio vietinio biokuro. Šie projektai bus vykdomi

ir toliau, nes tai reglamentuoja Lietuvos teisės aktai ir ES direktyvos – pagal jas 2020 metais Lietuvoje AEI dalis sudarytų ne mažiau kaip 23% šalies bendro galutinio energijos suvartojimo. Žinoma, šiems projektams įgyvendinti reikalingos didelės investicijos (energetikos ekspertų paskaičiuota, kad norint visame Lietuvos šilumos

ūkyje naudoti atsinaujinančius išteklius šilumos gamybai, atsisakant iškastinio kuro, reikia investuoti apie 3 mlrd. litų), kurios leistų stabilizuoti šilumos kainas, sumažinti vartotojų mokėjimus už šilumą, suteiktų energetinę nepriklausomybę bei tausotų gamtą ir aplinką.

Specialisto komentaras

dojimas atsieina daug pigiau, nei šildant įprastai – dujomis ar kitu kuru. Paklaustas, ar renovacija yra teigiamas pasirinkimas, R. Lapinskas atsakė, kad neabejotinai. Pasak jo, šildydami prastai įrengtus, neapšiltintus namus, išnaudojame daug daugiau kuro, o šildome tik orą. R. Lapinskas taip pat mano, kad šioje situacijoje lygiai tiek pat svarbi ir renovacija, ir naujų katilinių statymas.

Paklaustas, ar biokuro vartojimas „nesikandžioja“ gamtai, R. Lapinskas paneigė tokią nuomonę: „Kartais manoma, kad mes iškirsime visus miškus ir juos supleškinsime.

Jokiu būdu. Visų pirma, skaičiuodami biomasės išteklius, kalbame apie natūraliai atsinaujinantį kiekį ir, pirmiausiai, žemiausios kokybės medieną – miško kirtimo atliekas, lentpjūvystės atliekas, galbūt malkinę medieną, kaip trečią išteklių. Kai kalbame apie agrobiomasę, pavyzdžiui, šiaudus, jų kasmet Lietuvoje turime daugiau nei 4 mln. tonų. Šildymui kol kas suvartojama beveik 0,5 procento, o visa kita lieka nepanaudota, kai kas net sudeginama laukuose. Yra įrodyta, jog didelį kiekį šios biomasės galėtume panaudoti. Nenaudojamuose žemės plotuose būtų galima pasodinti energetines plantacijas – augalus, kurie tinkami, kaip greitai atsinaujinantis energijos šaltinis.“ R. Lapinskas teigė, kad energijos gamybai galima panaudoti ir atliekas, tokias kaip gyvulių ekskrementai, kurie užuot gadinę aplinkos kvapą, galėtų virsti biodujomis.

Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „LITBIOMA“ prezidentas Vertindamas šiandieninę situaciją, R. Lapinskas sakė: „Situacija tokia – naujos katilinės bei elektrinės atsiranda, bet jų atsiradimo tempai ne tokie greiti, kokie turėtų būti. Biomasės išteklių turime pakankamai daug. Pagrindinis biomasės vartotojas ‒ centralizuoti šilumos tinklai. Lietuvoje 20 procentų centralizuotos šilumos gaminama iš biokuro, 75 procentus sudaro dujos, o likusius 5 procentus ‒ kitas kuras.

Pereiti nuo biokuro prie dujų reikalingi nauji technologiniai įrenginiai, kitaip tariant, naujos biokatilinės. O tam reikalingos investicinės lėšos, kurias šilumos tiekimo įmonės kaupia labai lėtai ir sunkiai, nes jų verslas yra reguliuojamas. Natūralu, kad nepavyksta tų lėšų sukaupti greitai. Jei tos šilumos tiekimo įmonės naudotų savo lėšas investicijoms, šiluma atpigtų labai nedaug, kadangi prie šilumos kainos dar prisidėtų įvairūs finansiniai kaštai. Pagrindinis būdas – parama, kuria labiausiai ir naudojamasi“.

R. Lapinskas patikino, jog biokuro nau-

Eglė KVAS

1994 m. saulės panelių architektas Rolf Disch pasistatė namą „Heliotrope“ – tai buvo būsto su pozityviu energijos balansu koncepcijos įgyvendinimas, taip pat pirmasis „Energy plus“ kategorijos namas pasaulyje. Kaip pavyzdį galima paminėti 59 namų bendriją Freiburge, Vokietijoje. Visi šie namai pastatyti taip, kad galėtų aprūpinti savo energetinius poreikius ir net atiduotų perteklinį energijos kiekį tinklams. Taip jau minėtos bendrijos gyventojai gauna mėnesines energijos pajamas (apie 4000 eurų kasmet) už į tinklą atiduotą energiją.

www.ozonas.lt

R. Disch yra pasakęs, kad tokie „Energy plus“ koncepcijos būstai yra pamatinis aplinkos apsaugos imperatyvas. Šie namai nedaro jokių emisijų, yra neutralūs CO2 atžvilgiu. Visi jų stogai padengti saulės paneliais – taip generuojama reikalinga energija. Žinoma, žiemomis šiuos namus taip pat reikia šildyti, tačiau jie taupesni nei įprastiniai (jų metinis šilumos energijos poreikis sudaro tik 11-14 kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui). Trumpiau tariant, tai pasyvūs namai, stogais gaudantys saulės energiją.

Danijoje „Folkecenter“ specialistai „Energy plus“ koncepciją praplėtė pavyzdiniame name įrengdami žaliuosius sodus,

kuriuose namo energetinėms reikmėms papildomai gaminamos biodujos.

Aišku, tokie būstai dar niekur nėra tapę kasdienybe – tai architektūros, energetikos ir darnaus sugyvenimo su aplinka eksperimentai, bet būtent jų rezultatas yra žmonių miestų ateitis. Žinant, kad egzistuoja tokie eksperimentai ir kad anksčiau ar vėliau jie turės tapti realybe, apmaudu, mat dabartiniai lietuviai, ilgiems metams užsikraunantys paskolas už daugiabučių renovaciją, turbūt tikrai nesulauks tos ateities. Kaip bebuvę, renovacija tėra laikinas sprendimas – ateityje reikės ieškoti kardinaliai kitokių sprendimų.

11

Kamšant plyšius, mažai žiūrima į ateitį

Tema

Šildymo galimybės – močiutės krosnis jau praeityje?

Iveta JANULYTĖ

Turi didžiulį būstą? Bijai žiemos? Ne bėda. Ir nors pirmieji sakiniai nuskambėjo kaip nevykusi reklama – teisybės čia truputis yra.

Gyvenant nuosavame name, kur mokesčiai už šildymą nekamuoja, iškyla kitokių problemų – kaip pasirinkti gerą, teisingą ir nebrangų variantą nesušalti žiemą. Visada galima paprašyti močiutės vilnonio megztinio, bet ar tai išeitis? Gilioje senovėje žmonės trindavo medį į medį, kol įsižiebdavo kibirkštis, vėliau mediena irgi niekur nedingo – įvairūs židiniai ir krosnys šildė vėjuotas protėvių žiemas.

Tai, ką galima sudeginti Ne, tai ne ištrauka iš piromano dienoraščio. Ir šiandien daugelis pasikliauja senu geru metodu – malka, laikraštis, degtukas (ačiū kinams, kad nebereikia zulinti dviejų pagaliukų) – vienas, du – opa, jau šilta. Tačiau nebūkime kategoriški ir neleiskime sau abiem akimis žiūrėti pro vieną rakto skylutę. Be įprastų malkų šiais laikais gaminama daugybė biokuro rūšių – anglys, medienos granulės, briketai, anglies granulės, geoterminė šiluma, suskystintos dujos, krosninis kuras, elektros energija. Štai granulės yra patogus bei švarus pasirinkimas.

Jos gaminamos iš medienos pjuvenų, saulėgražų lukštų, įvairių šiaudų, juos sumalant bei supresuojant. Tokios granulės kainuoja apie 600 litų už toną.

Brother o’mara nuotrauka

12

Anglies granulėse sieros kiekis siekia 0,4 procento.

Malkos yra viena pigiausių kuro rūšių, tačiau sukeliančių nemažai problemų. Reikia paruošti didelį kiekį malkų, jas džiovinti, nešioti prie katilo, 3-5 kartus per parą užkrauti katilo pakurą, išnešti pelenus, valyti katilą ir kaminą. Malkos kainuoja apie 70100 litų už kubinį metrą ‒ tai priklauso nuo medienos.

Akmens anglys – pirmoji iškastinio kuro rūšis, kainuojanti apie 550-600 litų už toną. Sieros kiekis akmens anglyse ‒ 0,51 procento, kaloringumas – 5366-7577 (kcal/kg).

Pjuvenų briketai kainuoja apie 400 litų, dažniausias kaloringumas 4500 – 4700 (kcal/kg).

Elektros energija – pats brangiausias kuras, nors jį įrengti paprasta. Įranga – nebrangi, lengva valdyti, nereikalauja

Tema

dūmtraukio.

Tai, ko deginti nereikėtų Turint kuro, reikia mokėti juo kaip reikiant pasinaudoti, o juk niekas negimė mokėdamas, ar ne? Daugeliui namų reikalingi radiatoriai. Jie gali būti ketiniai, aliuminiai, plieniniai bei, vadinamieji, bimetaliniai.

Ketiniai gerai atiduoda šilumą, nerūdija, tačiau nėra išvaizdūs. Čia juos lenkia aliuminiai, dar pirmaujantys dėl lengvumo ir... dėl kainos. Bimetaliniai sudaryti iš plieninio vamzdžio ir ant jo sumontuotų aliuminio plokštelių. Šiuo metu populiariausi yra plieniniai radiatoriai.

Montuojant šią šildymo techniką namuose, galima rinktis arba didesnės apimties radiatorių ir jame palaikyti šiltą temperatūrą, arba mažą, laikant jį karštą.

Turint mažą karštą radiatorių ne tik galima nusideginti ‒ dažniausiai tokia technika neturi šilumos reguliavimo funkcijos, o ant jos nusėdusios dulkės skleidžia nemalonius kvapus. Tad labiau patartina naudoti didesnius prietaisus, kuriuose temperatūra būtų artima žmogaus kūno temperatūrai, na, gal kiek aukštesnė, juk tokioje aplinoje jaučiamės geriausiai. Taip pat renkantis panašius prietaisus galima panašiai apskaičiuoti, kiek šilumos kuriame kambaryje reikės.

Tarkime, kambarys su vienu langu ir viena išorine siena reikalaus 100W kvadratiniam metrui. Pridėjus prie skaičiavimų dar vieną išorinę sieną, vidutiniškai jaub reikėtų 120W šilumos kvadratiniam metrui.

Tai, kas svarbiausia Svarbiausia sistemos dalis, nepriklausomai nuo to, ką pasirinksite, bus katilas.

Būtent jame kuras virsta energija. Vienas svarbiausių aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti perkant panašų įrenginį, tai saugos sistema. Dažnai pasitaiko tokių situacijų, kai būtinas katilo išjungimas – perkaitus aparatui, dingus dujoms ar elektrai. Svarbu

www.ozonas.lt

pasirinkti tinkamą slėgį, kuris mūsų šalyje dažniausiai laikomas 18-20 (mbar). Be abejo, labai svarbu, kur toks katilas bus laikomas. Galima rinktis tarp pastatomų arba pakabinamų modelių.

Tiems, kas myli gamtą Mylintiems ir tausojantiems gamtą, egzistuoja dar viena alternatyva – geoterminis šildymas. Tai toks šildymo būdas, kai iš natūralių šaltinių (žemės, oro ar vandens) sistema ima susikaupusią saulės energiją ir naudoja ją šildyti patalpoms, vandeniui.

Tokia sistema turi nemažai pliusų – tausoja įprasto kuro sąnaudas, ją lengva prižiūrėti, be to, galima naudoti kartu su saulės kolektoriais.

Galimos trejopos geoterminio šildymo sistemos. Kai naudojamas gruntas ir vanduo, sklype klojamas horizontalus arba vertikalus kolektorius, kuriuo cirkuliuoja vandens gliukolio mišinys ar šaldymo agentas (freonas) tiesiogiai. Oras ir vanduo šilumą perkelia – lauko oras aušinamas, o šiluma, gauta kaip aušinimo proceso produktas, perduodama per šilumokaitį skysčiui. Jis panaudojamas pastato ar vandens šildymui.

Kai naudojamas tik vanduo, iš gręžinio siurbiamas vanduo, kurio temperatūra visuomet yra +10 oC. Iš siurbiamo vandens atimama energija ir jis išleidžiamas į vandens telkinį.

Būtinas atributas, norint taip šildyti namus – šilumos siurblys. Toks prietaisas kainuoja, nėra ko slėpti, nemažus pinigus – mažiausio galingumo grunto-vandens siurblys kainuoja beveik 23 tūkst. litų. Pigiausias variantas, pasirinkus oro-vandens sistemą ‒ apie 31 tūkst. litų. Vandenį naudojantys siurbliai atsieitų apie 30 tūkst. litų.

Mtsofan nuotrauka

mui, galima rasti būdų „pasikinkyti“ ir šią gamtos jėgą. Lietuvos šildymo technikos pramonė gali pasiūlyti įrenginį, kurį vadina saulės kolektoriumi. Tai toks aparatas, kuris veikia paprastu principu – vanduo teka kolektoriaus vamzdžiais, o saulė jį sušildo.

Taip galima gauti ir šilto vandens, ir šiltus namus. Toks stebuklas kainuoja nuo 2 iki 5 tūkst. litų. Žinoma, kai finansinės galimybės leidžia, gali laisva ranka rinktis, o kuriame katile ir kurios granulės atrodys gražiau, per daug nesuki galvos. Kita vertus, šildant namus malkomis, galbūt ir atsiranda daugiau vargo, bet argi nežavi romantiškai spragsinti ugnelė židinyje ir iš tolo jaučiamas medžio kvapas? Kiekviena kuro rūšis tui savų pliusų ir savų minusų. Šiandieninės technologijos leidžia daug – gyventi ir šiltai, ir ekonomiškai, ir ekologiškai, na o nuvalkiota frazė – „rinktis jums“ – vėl rado savo vietą tekste.

13

Yum9-me nuotrauka

„Švieski man vėl “ Įdomu yra tai, jog nors mūsų šalis geografine padėtimi nėra labai tinkama saulės, kaip vieno iš energetikos šaltinio, naudoji-

Csuspect nuotrauka

Tema

Vieni vis svarsto – kiti skuba atsinaujinti

Aplinkos ministerijos nuotrauka Atnaujinto namo gyventojai džiūgauja pasiryžę renovacijai ir sako rekomenduojantys šiuo keliu eiti ir kitiems.

Rugsėjo 20 dieną, surašius statybos užbaigimo aktą, baigtas daugiabučio namo Plungėje, Vaišvilos g. 9, atnaujinimas. Tai pirmasis šalyje renovuotas senas daugiabutis, kuriam parama skirta pagal JESSICA finansinį modelį.

Sąnaudos sumažėjo perpus „Kai nemažai žmonių vis dar svarsto, ar verta atnaujinti namus, ar ne, nežino arba nemato atsivėrusių galimybių, plungiškiai rodo pavyzdį visai šaliai. „JESSICA finansinis paramos modelis veikia, o pasirinktos kompleksinės daugiabučių modernizavimo priemonės leidžia energijos poreikius sumažinti daugiau nei per pusę. Šį pavasarį įtvirtintos papildomos finansinės paramos priemonės daugiabučių atnaujinimo programą padarė dar patrauklesne“, – sako Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros prie Aplinkos ministerijos direktorius Algirdas Čepas.

Specialistų vertinimu, atnaujinus šį

14

Šis daugiabutis atnaujintas kompleksiškai – modernizuotos šildymo ir karšto vandens sistemos, pakeistos langų ir lauko durys, įstiklinti balkonai, apšiltintas stogas, fasadinės sienos, rūsio perdanga, cokolis, balkonų lubos ir grindys.

Buvo visko – bet dabar smagu Improvizuotose daugiabučio atnaujinimo darbų užbaigimo iškilmėse dalyvavę gyventojai neslėpė: būta visko. Nesutarimų, ginčų su rangovais, šiokių tokių ugnelių tarpusavyje, tačiau visus vienijo galutinis tikslas ir rezultatas. Jo sulaukta jau praėjusią žiemą: nors renovacija dar nebuvo iki galo baigta, žmonės už šildymą mokėjo perpus mažiau nei mokėdavo anksčiau. Ir, žinoma, gerokai mažiau nei greta stovinčio tokio paties nerenovuoto daugiabučio gyventojai.

Už pastangas, iniciatyvumą ir atkaklumą žmonės dėkojo Anicetui Paulikui – namo bendrijos pirmininkui. Jei ne jis, buvo sakoma, neaišku, nei kokia būtų buvusi atliekamų darbų kokybė, nei koks rezultatas.

Gyventojus gyrė ir vietinės valdžios atstovai. Labiausiai jie džiaugėsi dėl to, kad plungiškiai nušluostė nosį visiems: Vilniui, Kaunui, Klaipėdai ir kitiems didiesiems šalies miestams ir pirmieji šalyje baigė atnau-

jinti namą pagal JESSICA finansinį modelį.

Iškilmėse aidėjo sveikinimai iniciatyviems žmonėms, linkėjimai nesustoti – bei raginimai, kad paskui juos sektų kuo daugiau vis dar neapsisprendusių kaimynų. Šiuo metu Lietuvoje atnaujinta daugiau kaip 400 senų daugiabučių. Naujojoje Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje dalyvauja 128 tokių namų savininkų bendrijos. 27 iš jų jau vykdo darbus, 25 – rangos darbų konkursus, 52 ruošia techninius projektus.

Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa Lietuvoje iš dalies finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę „JESSICA Kontroliuojantysis fondas“. Ką tai reiškia?

Labai paprastą dalyką: jei ne ES 2007–2013 metų struktūrinė parama, renovacija žmonėms kainuotų kur kas brangiau.

Publikacija finansuota Sanglaudos fondo lešomis.

Užs. Nr. 13/34

Bendra daugiabučio namo Plungėje, Vaišvilos g. 9, atnaujinimo kaina siekia 1,12 mln. litų ir sudaro apie 433 Lt investicijų vienam kvadratiniam metrui. Tačiau šio namo butų savininkams jo modernizavimas kainuoja penktadaliu pigiau, nes valstybė remia energinį efektyvumą didinančias priemones. Parama kompensuojant projekto rengimą, techninę priežiūrą, rangos darbus šiuo metu sudaro daugiau kaip 208 tūkst. Lt.

daugiabutį jo energijos sąnaudos sumažėja daugiau nei perpus – 54,9 proc. Mažmeninė taupymo vertė – 40,05 Lt per metus vienam kvadratiniam metrui.

Tema Rubriką remia Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Kamilė SAKALAUSKAITĖ

Nauda ir ateities prognozės LŠTA duomenimis, praėjusio šildymo sezono metu naujos statybos ar apšiltintų daugiabučių namų gyventojai vidutiniškai per mėnesį mokėjo apie 130 litų už 60 kv. m. ploto buto šildymą. Gyvenantiems senos statybos neapšiltintuose namuose už tokio pat ploto buto šildymą teko pakloti apie 600, 700 ar net 800 litų. Todėl pagrindinis būdas sumažinti išlaidas šildymui – kiauro namo renovacija. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros viešųjų ryšių specialistė Daiva Gudelytė nurodė šiuos renovacijos privalumus: „Atnaujintų daugiabučių būsto kaina padidėja daugiau kaip 30 proc. Butai patrauklesni dėl geresnės kokybės, mažesnių šildymo išlaidų. Skirtingai nei senuose namuose, žmonės juose butus ne tik nuomojasi, bet ir perka. Brangstant šildymo išlaidoms, vis daugiau būsto pirkėjų vertina ne tik vietą, bet ir išlaidas buto išlaikymui. Apšiltinus namą bei rekonstravus vidaus šildymo sistemą, atsiranda galimybė kiekviename bute atskirai nustatyti temperatūrą. Iki tol kai kuriuose daugiabučiuose būdavo 5-7 laipsnių skirtumai tarp kampinių ir vidinių butų. Kol nesubalansuotos šildymo sistemos, palaikyti vienodą temperatūrą sudėtinga“.

Kalbant apie kitus daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos privalumus ir naudą, svarbu paminėti, kad daugiau kaip 60 proc. daugiabučių namų Lietuvoje yra neekonomiški energijos suvartojimo atžvilgiu, o tai reiškia, kad šių namų gyventojai šildo ne tik būstą, bet „per kiauras“ sienas ir orą. Agentūros duomenimis, remiantis jau modernizuotų daugiabučių namų patirtimi, galima teigti, kad atnaujinę senus namus, gyventojai gauna ir finansinę naudą.

• Visiškai atnaujinant namą, vienam kvadratiniam metrui tenka apie 350

www.ozonas.lt

Lt išlaidų.

• Standartiniam 60 m2 butui iš viso tenka 21 tūkst. Lt išlaidų.

• Imant paskolą 20-čiai metų, per me• •

• • •

•

tus bankui sumokama apie 1050 Lt paskolos su palūkanomis.

Atnaujinus daugiabutį sutaupoma 50 proc. ir daugiau šilumos kiekio.

Vidutiniškai 60 m2 buto sename nerenovuotame name šeimininkai už šildymą 2010-2011 m. šildymo sezono metu mokėjo apie 400 Lt. Šildymo sezonas trunka maždaug 6 mėnesius, už šildymą nemodernizuotame name reikia mokėti 2400 litų.

Atnaujinus būstą, išlaidos už šildymą – 1200 litų.

Per metus seno būsto gyventojas vien už šilumą sumoka 2400 Lt, o atnaujinto būsto gyventojas už šilumą ir paskolą sumoka 2250 Lt. Sutaupoma apie 175 Lt. Kylant šilumos kainoms, tikėtina, šis skirtumas dar labiau didės.

Valstybės parama Imtis renovacijos darbų senuose daugiabučiuose namuose turėtų skatinti ir galimybė gauti paramą. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros teigimu, daugiabučių namų modernizavimo programa orientuota į energijos taupymą bei racionalų jos panaudojimą. Gyventojams, iki 2013 m. gruodžio 31 d. atnaujinusiems daugiabučius namus, pasiekusiems ne mažesnę kaip D pastato energinio naudingumo klasę ir šilumos energijos sąnaudas sumažinusiems ne mažiau kaip 20 proc., valstybė finansuos 15 proc. modernizavimo išlaidų. Jei energijos sąnaudos bus sumažintos ne mažiau kaip 40 proc., tuomet bus finansuojama 30 proc. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu jau kompensuojama 100 proc. daugiabu-

čio modernizavimo projekto parengimo, statybos techninės priežiūros, projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų ir 15 proc. renovavimo išlaidų, bendra valstybės parama daugiabučio namo atnaujinimui siektų apie 50 proc.

LR Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje iš dalies renovuota vos 750 neefektyviai šilumą vartojančių daugiabučių. Tai sudaro 2 procentus visų 40 tūkst. daugiabučių, kuriuose gyvena didžioji dalis šalies gyventojų. Daugiausiai daugiabučių – 231 – renovuota 20072008 metais, kai valstybė kompensavo net 50 proc. renovavimo išlaidų. Nors Vyriausybė daugiabučių renovaciją yra paskelbusi prioritetiniu uždaviniu, 2009 metais renovuoti vos 37 namai. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros duomenimis, 2010-ieji metai turėjo būti užbaigti pasiekus 540 renovacijos programoje dalyvaujančių daugiabučių ribą. 2011-aisiais planuojama, kad renovuotis pradės po 10-20 daugiabučių kas mėnesį, o 2011-ųjų pabaigoje bendras dalyvaujančių namų skaičius pasieks 780. Ar šios prognozės pasitvirtins, gali parodyti tik laikas. Šių metų rugsėjo 1 d. Seime vyko atviras visuomenei susitikimas – diskusija tarp Lietuvoje viešėjusios Europos Komisijos (EK) narės Koni Hedegard (Connie Hedegaard), atsakingos už veiksmus klimato srityje, ir Seimo narių. Komisarė siūlė labiau pagalvoti apie ESCO modelio taikymą, inicijuojant daugiabučių pastatų renovaciją. Pasak jos, daugiabučių atnaujinimo potencialas Lietuvoje turėtų būti labai didelis. Pavyzdžiu nurodoma renovavimo sistema Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje bei kitose šalyse, kur specializuotos bendrovės renovuoja daugiabučius namus neprašydamos gyventojų mokėti, o savo užmokestį vėliau susirinka iš lėšų, kurias gyventojai per vėlesnius metus renovavimo dėka sutaupo.

15

Daugiabučių namų gyventojų mokėjimus už šilumą lemia šilumos kaina ir jos suvartojimas šildymo sezono metu. Jei šilumos kainai gyventojai įtakos daryti negali, jos suvartojimas priklauso nuo jų pačių, o tiksliau – nuo pastato šilumos pralaidumo, kurį lemia atitvarų šiluminės savybės. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų gyvena senuose, neapšiltintuose, energetiškai neefektyviai šilumą vartojančiuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, todėl dideles gyventojų išlaidas šildymui lemia prasta daugiabučių namų būklė. Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos energetikos politikos tikslų – iki 2020 metų 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Atsižvelgiant į tai, jog Europoje yra apie 190 mln. namų, šį tikslą būtų galima pasiekti kuo efektyviau juos apšildant - renovuojant. Iki 1993 m. Lietuvoje buvo pastatyta beveik 39 tūkst. daugiabučių, iš jų apie 29 tūkst. reikalauja renovacijos. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, šiuo metu efektyviu šilumos energijos vartojimu pasižymi tik 4,6 proc. visų Lietuvos daugiabučių namų. Patenkinamai šiluma vartojama 17,3 proc. šalies daugiabučių. Didžioji dalis – 55,7 proc. šalies daugiabučių yra pasenę ir pasižymi prasta šilumos energijos izoliacija. Kodėl turėtume renovuoti senus daugiabučius namus ir kada šis procesas pasieks didesnį mastą?

Tema K. Hedegard teigimu reikėtų koreguoti Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius renovacijos tvarką – tai turėtų paskatinti jos plėtrą.

Renovacijos baimė Nors, atrodo, sąlygos renovuoti daugiabučius namus pakankamai palankios, tačiau kai kurios namų savininkų bendrijos nusprendžia atsisakyti šios minties.

D. Gudelytės teigimu, gyventojų nuogąstavimai būna įvairūs: „Dažnai girdime klausimus: ar tikrai ir mes po atnaujinimo sutaupysime 30 proc. ar net 50 proc. šilumos energijos? Ar bus ir kaip bus užtikrinta darbų kokybė? Ar bankai ateityje nepadidins palūkanų? Į gyventojų klausimus geriausiai atsako akivaizdūs faktai – jau įgyvendinti modernizacijos projektai ir ženkliai mažesnės sąskaitos už šilumą. Viena iš esminių priežasčių, kodėl gyventojai sunkiai ryžtasi daugiabučių atnaujinimui, yra tarpusavio nesutarimai.

Daugelyje namų dažnai trūksta visuotinio sutarimo šiuo klausimu, tuomet atsiranda dvi stovyklos: „už“ ir „prieš“ namo atnaujinimą. Bendraudami su žmonėmis agentūros specialistai sužino, kad dažnai renovacijos priešininkais daugiabučiuose tampa vyresnio amžiaus žmonės, sunkiai besiverčiančios, socialiai remtinos šeimos. Tačiau būtent šios asmenų grupės turėtų būti suinteresuotos būsto atnaujinimu, juk asmenims, turintiems teisę į kompensaciją už šildymą, valstybė apmokės ir paskolos grąžinimą, ir palūkanas.“ Pasitaiko atvejų, kada renovacijos darbų atsisakoma dėl baimės įklimpti į skolas.

Tokį nerimą skatina ir sunkėjanti ekonominė būklė šalies viduje: „Gyventojai vis dar bijo skolintis, nors lengvatinių kreditų sąlygos – išskirtinai geros – suteikiamos fiksuotos ne didesnės nei 3 proc. metinės palūkanos. Kol kas visuomenėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad „bankai vėl nori įklampinti gyventojus į paskolų liūną“. Tačiau bankai tik skirsto pinigus, o programa finansuojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų, valstybės ir, žinoma, pačių gyventojų lėšomis“.

Statybos inžinieriaus, projektų vadovo Jurijaus Bachitovo nuomone, didžiausia problema yra mažos gyventojų pajamos ir didėjantis jų turtinis sluoksniavimas: „Po įvykdytos privatizacijos beveik neliko nuomojamų butų sektoriaus, taip pat manevrinio fondo, kuris galėtų būti panaudotas kaip tam tikros gyventojų dalies laikinas būstas. Keista situacija: butų savininkai disponuoja nemažu turtu, tačiau neturi pakankamai lėšų jo tvarkymui.

Matant augančias parduodamų žemės sklypų ir naujos statybos namų kainas, kyla klausimas, kas gyvens tuose nau-

16

juosiuose kvartaluose? Valstybės parama daugiabučių namų savininkų bendrijoms yra pakankama, todėl vertėtų suskubti dalyvauti būsto renovavimo programoje.

Pražūtinga vilkinti jos realizacijos pradžią, nes sensta investiciniai projektai, didėja statybos kaina, natūraliai mažėja fondo dydis. Be to, prastėja ir nerenovuotų namų būklė – galime sulaukti laiko, kada dėl surūdijusių balkonų ir suirusių fasadų bus pavojinga vaikščioti miesto gatvėmis“.

Problemos dėl kokybės Pasitaiko atvejų, kada renovuotų namų gyventojai nėra patenkinti darbų kokybe. Inžinierius nurodo galimas tokios situacijos priežastis: „Dirbant namų renovacijos srityje teko pastebėti, jog DNSB valdytojai ir pirmininkai savotiškai supranta fasadų šiltinimo sąvoką. Jiems tai tik galinių fasadų renovacija, nes juose yra mažai (arba išvis nėra) langų ir balkonų. Todėl kartais gaunamas keistas hibridas – buto gretimų kambarių išorinės sienos tampa skirtingos šiluminės varžos, o tai išbalansuoja kambarių temperatūrą, drėgnumą, oro judėjimo greitį ir kt. Dėl šių priežasčių pradeda pelyti konstrukcijos, skundžiamasi pablogėjusia savijauta ir pan. Kodėl, ruošiant investicinius projektus, planuojamas tik šildymo sistemos modernizavimas, pamirštant patalpų vėdinimo svarbą? Vėliau, sudarant projektavimo užduotį, šis klausimas nutylimas – vadinasi, tos dalies projektas nebus ruošiamas. Nauji, sandarūs langai padeda padidinti kambario temperatūrą, tačiau neįrengus ventiliacinės sistemos, patalpos kampuose ir prie angokraščių atsiranda pelėsių“. Taip pat gyventojų nepasitenkinimo atliktais darbais priežastimi gali būti noras kuo daugiau sutaupyti: „Kokybei koją pakiša noras namą renovuoti kuo mažesne kaina, o nuo seno žinoma, kad geri projektai kainuoja brangiau. Rangovai dažnai gudrauja, pasiūlydami bendrijai įsigyti panašią medžiagą už mažesnę kainą (ne tokią kokybišką), tačiau jos trūkumai išryškėja per kelerius metus. Taigi, norint kokybiškai renovuoti daugiabutį namą, svarbu skirti pakankamai lėšų ir susirasti patikimus rangovus“.

Suprantama, jog neigiamai informacijai apie daugiabučių namų renovaciją keliaujant iš lūpų į lūpas, dar neatnaujintų namų savininkams kyla klausimas, ar tikrai verta pasinaudoti šia galimybe.

bučių namų renovaciją ir atsinaujinančių energijos šaltinių – AEŠ (saulės, vėjo, geoterminės energijos ir pan.) ‒ panaudojimą, pirmiausiai reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl tai aktualu valdžiai, politikams, verslui, bankams ir, žinoma, visuomenei.

Apie atsinaujinančių energijos šaltinių galimybes Lietuvoje žinoma jau seniai.

Universitetuose sėkmingai mokoma šių dalykų jau daugiau nei 10 metų. Didžiausia problema yra visuomenei įbrukta mintis, jog tai brangus, neatsiperkantis malonumas, kuris niekam nereikalingas ir nenaudingas. Tai yra daroma sistemingai ir turint tikslą: „šilumos tinklai“ nenori prarasti didelės pelno dalies, be to, atsirastų daugiau bedarbių, sumažėtų „rusiškų“ gamtinių išteklių pirkimo mastai Lietuvoje ir pan. Siekiant, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai sparčiau paplistų ne tik urbanistikoje, bet ir versle ar pramonėje, reikalinga finansinė tokių projektų parama iš ES fondų. Išvysčius šią gana naują Lietuvai sritį, būtų sukurta pakankamai daug naujų darbo vietų, pritraukta ir užsienio investicijų“.

Pasaulyje sparčiai populiarėja atsinaujinančių energijos šaltinių pritaikymo kasdieniams gyventojų poreikiams idėja.

Specialisto nuomone, atlikti tyrimai ir analizės leidžia manyti, jog saulės kolektorių ir foto modulių montavimas ant daugiabučių namų stogų, laisvų sienų, fasadų būtų vienas iš naudingiausių būdų gaminti papildomą šilumos ir elektros energiją. Taip pat efektyviai pastatų apšildymo problemą išspręstų geoterminis sistemos ir šilumos siurblių panaudojimas. Šie keli AEŠ turėtų būti instaliuojami kompleksiškai – kombinuojant saulės kolektorius (karštam vandeniui, šilumai), saulės foto modulius (elektrai) ir šilumos siurblius (šilumai). Taip būtų pasiekiamas didelis naudingumo koeficientas ir, žinoma, investicijos atsipirktų greičiau.

Preliminariais vertinimais ir skaičiavimais, renovavus daugiabutį namą ir įdiegus papildomus atsinaujinančius energijos šaltinius, būtų galima sutaupyti apie 50-60 proc. gyventojų lėšų, taip pat sunaudoti mažiau gamtinių išteklių (dujų, naftos ir kt.). AEŠ projektai yra remiami ir subsidijuojami neatlygintinai Europos sąjungos fondų, per LR Žemės ūkio ministerijai pavaldžias institucijas (NMA).

Yra pakankamai savo darbą išmanančių konsultantų, inžinerinių įmonių, galinčių padėti parengti verslo planus ir paraiškas bei atlikti įrenginių instaliacijos darbus.

Tačiau anot G. Stonkaus, kol kas viskas, dėl neaiškių priežasčių, stovi vietoje.

Draugiški aplinkai Atsinaujinančios energetikos ir aplinkos inžinerijos specialisto Gedimino Stonkaus teigimu, kalbant apie daugia-

Tolimesniam domejimuisi: www.atnaujinkbusta.lt | www.lsta.lt | www.am.lt

Energetika Specialus priedas

Penki mitai, kaustantys biomasės energetiką

Giedrė KISIELĖ Atsinaujinanti energetika nėra tokia beviltiška, kaip kartais atrodo. Iš tiesų spartesnis progresas dažnai nevyksta tik dėl to, kad norima išlaikyti tradicinio kuro vartojimo pozicijas. Iškastinio kuro tiekėjai siekia išlaikyti savo pelningus verslus, todėl visas galimas alternatyvas siekiama pavaizduoti kuo nepatraukliau.

1. Deginant biomasę, sunaudojama gera ir brangi mediena.

Tai, ko gero, pats netiksliausias gandas, susijęs su biomasės energetika. Biomasės energetikoje naudojama tik žemiausios kokybės mediena, kuri nėra tinkama bei neturėtų būti naudojama baldų, statybos ir kitose panašiose ūkio šakose. Energijos gamybai naudojamos miško kirtimo, medienos perdirbimo atliekos, taip pat žemiausios kokybės (3 kategorijos) malkinė mediena bei šiuo metu vis labiau pradedama naudoti greitai augančių energetinių augalų (GAEA) mediena. „Litbioma“ savo ruožtu dar pabrėžia, kad biomasės degintojai niekada nesikėsino į aukštesnės klasės medieną. Motyvai daugiau nei elementarūs – gera mediena kainuoja per daug, kad ją apsimokėtų deginti.

2. Biomasės deginti neverta, nes jos greit pritrūks.

Bent jau valstybės strateginiuose dokumentuose parašyta kitaip. Pagal Nacionalinį atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planą reikia 1 mln. biomasės, o potencialas yra dvigubai didesnis. Puikus pavyzdys – šiaudai. Per du mėnesius surinktų šiaudų užtektų visam vidutinio namų ūkio šildymo sezonui. Šiuo metu Lietuvoje per metus surenkama daugiau nei keturios tonos šiaudų.

www.ozonas.lt

Daugiau nei pusę jų galima sudeginti, o tai yra didžiulis šildymo potencialas. Biomasės energetikos ekspertai pabrėžia, kad jau dabar yra reikalinga sukurti šiaudų sistemą (šiaudų surinkimas, logistika, apdirbimas) bei vystyti šiaudų deginimo technologijas.

Jeigu tai bus nesukurta ir šiaudų trūks – teks investuoti į brangesnes technologijas.

3. Biomasės energetika yra per brangi.

Su šiuo teiginiu sunkoka sutikti, žiūrint į naftos produktų kainas ir jų augimo prognozes. Iškastinis importuojamas kuras, 2011 m. duomenimis, yra iki 3 kartų brangesnis už vietinį biokurą, tuo tarpu biomasės kaina nuo 2006 m. niekuomet nepatyrė kainos šuolių. Galų gale, ne tik produkto kaina nusako jo vertę. Vertinant biomasės energetikos sukuriamą pridėtinę vertę, turėtų būti atsižvelgiama ir į tokius ypatingai svarbius aspektus, kaip Lietuvos Respublikos energetinė nepriklausomybė, importo-eksporto balanso gerinimas, valstybės einamosios sąskaitos deficito mažinimas. Kasmet už importuojamus energijos išteklius Lietuva į užsienį išsiunčia daugiau kaip 3 mlrd. litų. Suma išties didelė.

4. Biomasės energetika dar pakels šilumos kainas.Toks argumentas ‒ greičiausiai paskutinis šiaudas, kurio griebiasi biomasės energetikos kritikai. Šį šiaudą taip pat vertėtų sudeginti. Atsižvelgiant į tai, kad biokuro kainos Lietuvoje yra gerokai žemesnės nei importuojamo iškastino kuro, biomasės naudojimas šilumos ir/ar elektros gamyboje padeda užkirsti kelią šilumos kainų augimui bei galės užtikrinti šilumos kainų mažėjimą ateityje, kai vis didesnė dalis šilumos ir elektros energijos bus gaminama naudojant biomasę.

5. Pamirštama ekologija.

Bandoma neutralizuoti biomasės ekologiškumą apie tai ne kalbant, o pabrėžiant labiau diskutuotinas jos deginimo savybes.

Ekologija šiaip ar taip turėtų būti vienas

svarbiausias dalykų, kalbant apie biomasės deginimą. Visų pirma, biomasės naudojimas energetikoje mažina taršą (deginant biomasę, CO2 išmetimai prilyginami nuliui, taigi ir į biomasės kainą neįeina CO2 mokestis). Be to, galimybė energijos gamybai naudoti komunalines atliekas, augalininkystės bei gyvulininkystės atliekas didžiąja dalimi taip pat prisideda prie ekologinės padėties gerinimo. Naujos infrastruktūros kūrimas ar darbuotojų perkvalifikavimas yra kaina, kurią verta sumokėti už aplinkai naudingą energetiką.

Apie „Litbioma“: Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“ įsteigta 2003 m. birželio 4 d. Šiuo metu LITBIOMA vienija 39 narius.

Asociacija bendradarbiauja su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, Generaline miškų urėdija, Lietuvos miškų savininkų asociacija.

Asociacija yra narė šių organizacijų: Europos biomasės asociacija AEBIOM, PET Lietuvos komitetas, Lietuvos pramonininkų konfederacija.

Tolimesniam domejimuisi: www.litbioma. lt | www.bioprojektas.lt | www.kietasisbiokuras.lt

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika 17

Kaip optimaliausia alternatyva iškastiniam kurui dažnai linksniuojama biomasė, bet ir ji yra apraizgyta nemažai mitų. Jos šalininkai teigia, kad taip yra ne veltui. Anot jų, biomasės energetika ateityje bus viena svarbiausių energetikos šakų. Biomasės deginimas peikiamas dėl įvairių trūkumų, tačiau Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ duomenimis, dauguma tų kaltinimų yra nepagrįsti arba netikslūs.

Klaidinga vyraujanti nuomonė trukdo ne tik naujų kuro alternatyvų plėtrai, bet ir bendram sėkmingam valstybės vystymuisi.

Dėl to turėtų būti sugriauti keli biomasės energetiką gaubiantys mitai.

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Klimatas Specialus priedas

Kaip klimato kaita keičia bioįvairovę

Giedrė KISIELĖ Žmogui, sugebančiam prisitaikyti prie įvairiausių aplinkos sąlygų, ne visada atrodo, kad klimato pokyčiai gali kelti pavojų gyvybei. Gauname daugybę pavojaus signalų apie ateityje galinčias kilti problemas, tačiau visa tai mums asocijuojasi su galimais nepatogumais ir niekuo daugiau. Kitoms gyvybės formoms taip paprastai viskas neatrodo. Klimato kaita iš gyvybės žemėlapio ištrynė jau ne vieną rūšį.

Reto Fetz nuotrauka

vandnyne egzistuoja natūralūs procesai, Klimato kaita įvairias gyvybės formas neleidžiantys vandens temperatūrai viršyti veikia skirtingai. Poveikis labiausiai priklauso nuo regiono, gyvenamosios aplinkos. 31 laipsnio ribą. Priešingu atveju prasideda negrįžtami koralams pražūtingi procesai.

Klimato kaitos įtaka nereiškia, jog klimatas Neįprastai šilta vandens temperatūra koratiesiog per daug sušyla ir gyvūnai pradeda lams gali sukelti procesą, kuris vadinamas nykti. Kartais iš pažiūros smulkūs klimato „balimu“. Tokio proceso metu koralas išmepokyčiai sukelia sudėtingas grandinines ta spalvingus mikroskopinius organizmus reakcijas. Pavyzdžiui, žemės ašigaliuose (dumblius), kurie aprūpina bendruomenę atšilimas tiesiogiai pasireiškia tirpstančiais maistingomis medžiagomis, o pats pabąla. ledynais. Ledas virsta vendeniu, kurio Jei vandens temperatūra per keletą dienų kiekis nenumaldomai didėja. Tai neišvenar savaičių neatsistato į įprastą, pabalęs giamai keičia tuose regionuose gyvenančių koralas miršta. Štai čia ir vėl pradeda byrėti gyvūnų įpročius. Kinta per daugybę metų gamtos ciklų piramidė, o byrėjimas, šiuo nusistovėję paukščių ir kitų gyvūnų migraatveju, labai pavojingas. Koraliniai rifai cijos dėsniai, pastebimi kiti gamtos ciklų pokyčiai. Visa tai sutrikdo tarprūšinius gyvūnų ir augalų santykius, kurie gyvybės piramidėje yra esminiai. Užtenka vieno pokyčio bet kurioje piramidės dalyje ir visoms rūšims atsiranda pavojus.

Maži pokyčiai - didelė žala Padidėjęs vandens kiekis, be abejo, niekaip nekenkia jūros gyventojams. Kita vertus, po vandeniu gyvenantieji susiduria su kitomis klimato kaitos nulemtomis problemomis. Atmosferoje auga anglies dvideginio koncentracija. Dėl to didesnius jo kiekius sugeria vandenynai. Į vandenį patekęs per didelis anglies dvideginio kiekis mažina kitų svarbių cheminių junginių kiekį. Pavyzdžiui, jūroje gyvenantiems koralams, moliuskams ar planktonui yra reikalingas tam tikras karbonato jonų kiekis, kurį naudodami šie gyvūnai formuoja savo kiautus. Koralams, pavyzdžiui, svarbi ne tik cheminė vandens sudėtis, bet ir jo temperatūra. Mokslininkų manymu, Ramiajame

18

– ne šiaip sau dariniai vandenyne. Tai savotiški vandens „atogrąžų miškai“. Jie patys yra prieglobstis daugybei žuvų ir kitų organizmų. Gyvūnai ir augalai prie nedidelių klimato pokyčių moka prisitaikyti panašiai kaip žmonės. Deja, gamtos pasaulio gyventojams daug sunkiau sekasi prisitaikyti prie pokyčių, kurių jie nesupranta ar nepastebi.

Vienas iš tokių pokyčių yra aplinkoje didėjantis azoto kiekis. Palyginus su priešindustriniu laikotarpiu, aplinkoje šiuo metu yra dvigubai daugiau azoto. Mineralų skurdžiuose regionuose padidėjęs azoto kiekis keičia augalijos sudėtį, todėl kinta ir visa tų regionų mitybos grandinė.

Klimatas Specialus priedas

Kintančiu klimatu ne itin džiaugiasi ir nemažai įvairiausių gyvenančiųjų ant žemės. Kiekviename pasaulio krašte galima rasti bent po vieną rūšį, balansuojančią ant išnykimo ribos dėl to, kad kova su kintančiu klimatu darosi nebepakeliama.

Kanadoje gyvenančios poliarinės meškos gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus, jei Arktyje ledynai ir toliau tirps. Visiems žinoma ir nelinksma didžiųjų Kinijos pandų dalia. Šių gyvūnų populiacija mažėja ir dėl to, jog itin svarbus jų ekosistemoje bambukas nyksta dėl klimato kaitos. Itin sudėtinga yra Indijos tigrų padėtis. Visame pasaulyje jų teliko tik kiek daugiau nei trys tūkstančiai. Jiems palankias gyventi teritorijas pamažu pasiglemžia dėl atšilimo kylantis vandens lygis. Kartu su skęstančiomis teritorijomis gali paskęsti ir visa šių didingų gyvūnų populiacija. Jei dar yra tokių, kurie gali įsivaizduoti pasaulį be tigrų ar meškų, prie potencialių klimato kaitos aukų galima pridėti ir dramblius Afrikoje, orangutangus Azijoje ir banginius vandenynuose. Visoms šioms rūšims tiesioginį išnykimo pavojų kelia dėl klimato kaitos mažėjanti gyvenamoji erdvė ir maisto racionas.

Kyla įvairios problemos „Ozone“ anksčiau jau buvo rašyta apie vidaus vandenyse vykstančią eutrofikaciją. Šis procesas gali būti pavadintas priešingu nykimo procesui, tačiau jis anaiptol nėra labai naudingas. Vykstant eutrofikacijai, pradeda gausėti kokios nors rūšies augalai, o kitos rūšys tuo metu nyksta ir numiršta.

Dėl žmogaus veiklos vidaus vandenyse gerokai pagausėjo fosforo ir azoto junginių kiekis, o tai skatina dumblių bei kai kurių rūšių bakterijų gausėjimą. Jei tokių

dumblių prisiveis gerokai per daug, natūraliai pradės mažėti visa tuose regionuose esanti bioįvairovė. Tiek dumbliai, tiek kitos vandens bakterijos padeda atsirasti vadinamoms „negyvosioms zonoms“. Tokiose zonose dominuojanti rūšis, pavyzdžiui, dumbliai, sugeria visą deguonį, reikalingą kitoms augalų rūšims vystytis. Prieš keletą metų tokių zonų pasaulyje buvo priskaičiuota daugiau nei pusė tūkstančio. Galima net neabejoti, kad dabar šis skaičius tikrai nėra sumažėjęs.

Vienur drastiškai padidėjančios, o kitur visiškai nykstančios įvairių rūšių populiacijos daro įtaką ir visiems šalia esantiems gyvūnams. Ypaš kinta gyvūnų migracija.

Per tūkstantmečius susiformavę natūralūs procesai daro didžiulę itaką visai aplinkai.

Nuo paukščių, žinduolių ar žuvų migracijos labai priklauso visos ekosistemos, kuriose ta migracija vyksta. Jei dėl maisto stygiaus gyvūnai yra priversti išvykti anksčiau ar grįžti vėliau, tai keičia ir kitų susijusių ekosistemų elgesį. Gyvūnai, deja, nesugeba prisitaikyti taip greitai, kaip tai daro žmogus, todėl smulkūs pokyčiai juntami daug skaudžiau. Į opiausias bioįvairovės problemas vis rečiau žiūrima pro pirštus. Daugumoje šalių nykstančius gyvūnus draudžiama medžioti, kuriami rezervatai, ribojamas naudojimas žemės, kurioje tos rūšys gyvena. Deja, tai yra ligos simptomų gydymas, bet anaiptol ne pačios ligos. Kai kurių gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, šiaurės Atlante gyvenančių pietinių banginių telikę vos trys su puse šimto. Jų medžioklės ribojimas ar kitoks saugojimas populiacijos nedidina. Šie banginiai tiesiog negali prisitaikyti prie globalių klimato pokyčių, kuriuos ir pačiam žmogui kontroliuoti sunku. Nedidėjanti populiacija, deja, pasmerkta ilganiui išnykti.

Klimato kaitos pavojus bioįvairovei Jūrų vėžliai prie Pietų Amerikos. Šie gyvūnai savo kiaušinius deda Brazilijos paplūdimiuose. Daugelyje jų pavojingai kyla vandens lygis. Be kylančio vandens šiuos vėžlius kamuoja ir daug didesnė problema.

Kiaušinių temperatūra turi labai daug įtakos besivystančios gyvybės lyčiai. Šiltesnė temperatūra dažniausiai nulemia, kad išsiris patelė. Dėl šylančio klimato pavojingai mažėja vėžlių patinų.

Varlės Australijoje. Varlėms vanduo gyvybiškai svarbus, o ypač Australijoje, kur jo ir taip nėra daug. Bet kokie pokyčiai vandens ekosistemoje varlėms Australijoje gali būti lemiami. Dėl aukštesnės temperatūros ir sausrų žūva daug varlių kiaušinėlių, todėl mažėja jų populiacijos.

Strazdai Šiaurės Amerikoje. Šiaurės rytinėje šio žemyno dalyje gyvenantys strazdai lizdus suka kalnuose. Ten klimatas vėsesnis ir daug palankesnis jaunikliams perėti. Dėl šylančio klimato žūva vis daugiau naujagimių, todėl šių paukščių populiacija grėsmingai mažėja.

Flamingai. Šių išskirtinių paukščių populiacijos su sunkumais susiduria beveik visur. Flamingams labai svarbi drėgnų vietovių, kuriose jie gyvena, ekosistema. Dėl klimato kaitos tos ekosistemos išsiderina, todėl flamingų mažėja Karibuose, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.

Delfinai pietryčių Azijoje. Šiems delfinams labai svarbus gėlas vanduo, tekantis pietryčių Azijos upių estuarijose. Dėl kintančio klimato kinta ir gėlo bei sūraus vandens proporcijos. Delfinams sunkiai prisitaikant prie vykstančių pokyčių ilgainiui jie gali išnykti.

Avijaučiai Tundroje. Šylant klimatui Arktyje pilkieji lokiai juda vis šiauriau ir priartėja prie avijaučių ganyklų plotų. Susidūrę su neįprastu plėšrūnu avijaučiai kovą dažniausiai pralaimi, todėl jų populiacija sparčiai mažėja.

Bisos. Šie per vandenynus keliaujantys vėžliai tiesiogiai priklauso nuo vandens temperatūros. Kaip ir kitus jų giminaičius, šiuos vėžlius gražuolius kamuoja patinų populiacijos mažėjimas. Dėl kylančios temperatūros jie taip pat susilaukia gerokai per daug moteriškos giminės palikuonių.

Vladimir Guculak infografika www.ozonas.lt

19

Sunku ir ant žemės

Misija - VEIKTI! Specialus priedas Siekiai: mažinti vartojimą ir žmogaus neigiamą poveikį gamtai, kuriantis darnios gyvensenos bendruomenėse.

Veiklos tipas: neformalus judėjimas.

Įsikūrė: nuo 2003 m. ir vis dar kuriasi.

Bendraminčiai: bent 9 ekogyvenvietės Lietuvoje, ir daugiau nei 500 pasaulyje (Global Ecovillage Network).

Galimos apraiškos formos: • Ekologiška gyvensena (pagal kiekvieno vertybes); • Permakultūra, gamtinė žemdirbystė; • Energetiškai efektyvūs namai; • Atsinaujinančios energijos šaltiniai; • Ekologiškas ūkis ir gamyba; • Vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė; • Bendruomeninė veikla ir ištekliai; • Anastasijos gyvenimo filosofija; • Kūryba, pažinimas, mokymasis iš gamtos.

Gintarė JONUŠAUSKAITĖ „Tiesų žinojimas – tai ne jų garsinimas, o gyvenimas pagal jas“, ‒ skelbiama Krūnų ekogyvenvietės tinklapyje. Kiekvienam ateina savas laikas, kai suvokiame, kad dabartinis mūsų gyvenimo būdas turi rimtų trūkumų: kur bepažvelgsi – energetika, žuvininkystė, žemės ūkis, transportas. Negalėsime taip tęsti be galo, juk pjauname šaką, ant kurios sėdime. Tačiau kiek iš tiesų pakeičiame savo gyvenimo būdą tai supratę? Šįkart apie tuos, kurie pasiryžo keistis iš esmės ir ėmėsi burtis į e k o g y v e n v i e t e s.

Kas tai yra?

Mano, miestietės, akimis ‒ tai keletas greta įsikūrusių sodybų, kuriose gyvenantys žmonės bando įvairiausius būdus, kaip gyventi darnoje su gamta: siekia riboti savo vartojimą ir neigiamą poveikį aplinkai, nori pažinti gyvąją gamtą, stengiasi valgyti pačių užaugintą maistą, verčiasi gamtine žemdirbyste, kuriasi šiaudiniuose ar moliniuose namuose, naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius, siekia sukurti atviras ir darnias bendruomenes ir t.t.

Kiekviena ekogyvenvietė, o gal net kiekvienas „eko-gyventojas“ turi savitą darnios gyvensenos viziją, bet visus juos sieja sąmoningas nusiteikimas gyventi ekologiškai. Kai kuriuos iš jų prie tokio gyvenimo būdo atvedė natūralumo ir gamtos stoka miesto gyvenime. Kitus sužavėjo mintys gyventi energetiškai nepriklausomame name ir valgyti pačių užaugintą maistą. Nemažą dalį eko-gyventojų vienija Vladimo Megre knygų idėjos, kurios skleidžia „Anastasijos“ gyvenimo filosofiją. Beje, būtent tai paskatino ekogyvenviečių pradžią Lietuvoje 2003 metais. Tačiau kiti pasirinko tokį gyvenimo būdą racionaliai, vertindami jį, kaip mažiausiai veikiantį aplinką ir dėl to morališkai priimtiniausią.

Ekogyvenvietės pasaulyje Ši idėja pasaulyje gyvuoja jau beveik 20 metų. Ekogyvenvietės yra įsikūrusios apie 70 šalių visuose žemynuose, tarp jų ir daugelyje Europos valstybių. Judėjimas įsibėgėjo po to, kai labdaros fondas „Gaia Trust“ parengė studiją apie darnios gyvensenos bendruomenes, o 1995 m. įvyko pirmoji pasaulinė ekogyvenviečių konferencija.

Labai greitai po konferencijos daug pasaulio bendruomenių priskyrė save ekogyvenvietėms ir prisijungė prie tarptautinio ekogyvenviečių tinklo (Global Ecovillage Network).

Ekogyvenvietės Lietuvoje Šiandien Lietuvoje jų yra bent devynios, susitelkę aplink didžiuosius Lietuvos miestus. Taip pat yra ir pavienių sodybų, kurių visų nė nesuskaičiuosi. Daugelis „užsikrėtusiųjų“ šia idėja vis dar statosi savo namus, formuoja sodybas, tačiau kol kas ten gyvena ar lankosi tik vasarą. Ekogyvenvietėse žiemojančių šeimų Lietuvoje yra apie 20-30 ‒ po keletą kiekvienoje gyvenvietėje. Grįžti į miestą

20

priverčia žiemos šalčiai, taip pat ir poreikis vaikus leisti į mokyklą.

Tačiau jau atsiranda tėvų, kurie pasinaudoja savo teise mokyti vaikus patys namuose arba leidžia juos į artimiausią kaimo mokyklą.

nuotraukos iš ekosodyba.lt

Misija - VEIKTI! Specialus priedas Kyla natūralus klausimas, iš ko pragyvena eko-gyventojai? Tie, kurie ekogyvenvietėse būna tik vasarą, tarsi ir gali išlaikyti miesto darbą, juolab, kad daugelis ekogyvenviečių įsikūrę netoli miestų. Tačiau dažnai eko-gyventojai palaipsniui išvysto savą veiklą, kurią gali atlikti sodyboje: vieni teikia paslaugas internetu: programuoja, rašo straipsnius, kiti augina vaistažoles, verčiasi gamtine ar ekologine žemdirbyste, kažkas drožinėja, kažkas augina bites, kažkas arklius ir t.t. Apsisprendimas įsikurti ekogyvenvietėje paskatina ieškoti žinių apie statybas ar ūkininkavimą, o atrastos idėjos gali tapti papildoma veikla: štai kažkas atrado geresnį būdą statyti šiaudų sienas, kitas – lietuviškas samanas stogų dangai.

Pasak vieno iš eko-gyventojų, pasiryžus pasitraukti iš miesto, idėjos ir širdžiai miela veikla palaipsniui ateina patys, svarbu tik sutelkti norą.

Suintriguotieji įkvėpimui gali pasižiūrėti dokumentinį filmą apie ekogyvenvietes Europoje ‒ „A New We“. Daugiau apie ekogyvenviečių idėjinę pusę rasite minėtose V. Megre knygose. Tačiau geriausią įspūdį susidarysite tiesiog apsilankę keliose ekogyvenvietėse patys, juolab, kad nemažai eko-gyventojų mielai kviečia susidomėjusius į svečius. Kur važiuoti, sužinosite pagal skelbiamus kontaktus internete. Kol kas nedidelėje eko-gyventojų bendruomenėje daugelis pažįsta vieni kitus, tad aktualiausia informacija, patarimai ir kontaktai perduodami iš lūpų į lūpas.

O tie, kurie susidomėjo rimtai, turėtų pradėti galvoti, kur norėtų gyventi, ir ieškoti sau žemės sklypo. Vienos gyvenvietės jau subūrusios 30-40 šeimų, kitos vos kelias.

Vienur veikia labai aktyvi bendruomenė, kuri gali turėti net savo įstatus, kitur žmonės sieja tiesiog geranoriška kaimynystė ir panašios idėjos. Kartais ekogyvenvietė yra supirkusi daugiau sklypų, nei reikia jos gyventojams, tad laukia norinčiųjų prisijungti prie bendruomenės.

Net ir prisiekusiems miestiečiams yra dėl ko pasidomėti šia alternatyvia gyvenimo forma. Vien ko verta savo akimis išvysti gamtinės žemdirbystės apraiškas... Aš iš karto pakeičiau nuomonę „niekada neturėti jokių užmiesčio sodybų“: kur žmogus nesistengia kontroliuoti gamtos, pasirodo, reikia kur kas mažiau darbo, o ir rezultatai gali būti geresni. Svarbiausia niekada nepatikrinus „nenurašyti“ naujų, negirdėtų idėjų, nes tik tokios idėjos gali parodyti sprendimus „senojo“ mąstymo sukurtoms problemoms.

Išsamiau: www.ekogyvenvietes.lt | ekosodyba.lt/krunai | www.lamsodis.lt | gen. ecovillage.org

www.ozonas.lt

21

Galbūt tai jums?

Gamta Specialus priedas

Miškų gaisrai - daug daugiau nei sudegę medžiai Jonas ŠPOKAS

Tik atšilus orams miškuose atsiranda pavojus, nedingstantis visą vasarą. Kiekvienais metais miškai Lietuvoje dega. Atėjusį pavasarį pažymi ne tik grįžę paukščiai, bet ir deganti žolė. Tokių nelaimių, kokia prieš keletą metų ištiko Neringos mišką, kasmet neįvyksta, tačiau žalos ir pavojaus miškų ir pievų gaisrai sukelia visada.

Pavojingiausias - žmogus Lietuvoje kol kas dar nekilo miškų ar pievų gaisrų, priverčiančių žmones bėgti iš namų ir pasiglemžiančių ne vieną auką. Tai anaiptol nereiškia, kad miškai mūsų kraštuose nedega. Gaisrų kyla daug, o jie taip pat pasiglemžia šimtus gyvybių. Ne visos tos gyvybės būna žmonių, tačiau sunaikinamas ne ką svarbesnis gamtos turtas. Daugeliui gaisrų pavojus siejasi su sausais ir karštais orais, kada šiaudams užsidegti tereikia mažiausios žiežirbos. Deja, tiesa anaiptol ne tokia. Apie miškų ir pievų sudegimo priežastis „Ozonui“ pasakojo Vilniaus miškų urėdijos urėdas Artūras Nanartavičius.

Anot jo, realybė yra griežta ir nemaloni – beveik visi miško gaisrai kyla dėl žmonių kaltės. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai miškai užsidega nuo numestų neužgesintų nuorūkų ar degtukų (41 proc.), paliktų neužgesintų laužų (21 proc.), sausos žolės ar ražienų deginimo pamiš-

kėse (25 proc.), netvarkingų transporto priemonių, dėl tyčinių padegimų, persimetusių gaisrų ir kitų objektų (12 proc.), nuo žaibų (1 proc.). Labai panaši situacija ir su pievomis. Pernykštė žolė dažniausiai uždegama tyčia arba neatsargiai elgiantis su ugnimi. Žmogaus įtaka dažniausiai pasireiškia šiltuoju metų laiku, kada neatsakingai tvarkomasi ūkiuose arba nerūpestingai ar neapdairiai atostogaujama gamtoje. A. Nanartavičiaus duomenimis, gaisrams kilti pavojingas laikotarpis yra balandžio-spalio mėnesiais. Ar su tokia situacija kovojama, o jei taip, tai kokiais būdais? Anot Vilniaus miškų urėdo, baudų yra nemažai ir įvairių.

Už žolės deginimą neatsakingi piliečiai gali būti nubausti 25-1000 Lt administracine bauda, pareigūnai – 100-2000 Lt. Kartu su administracine bauda skaičiuojama ir gamtai padaryta žala – vienas aras išdegintos žolės įvertinamas 49 Lt. Numatyta atsakomybė (bauda nuo 100 Lt iki 600 Lt) ir žemės savininkams, jos naudotojams ir

Vilniaus urėdijos nuotraukos

22

valdytojams už nesiėmimą priešgaisrinės apsaugos priemonių, pastebėjus savo žemėje žolės gaisrą. Be to, degindami žolę, žemės ūkio valdų savininkai rizikuoja ne tik gauti baudą, bet ir netekti tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus bei paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos tam tikras priemones.

Žala itin didelė Nors baudų yra daug ir įvairių, jos tėra situacijos vertinimas po fakto. Kilus gaisrui, baudų suskaičiuoti net nėra laiko, nes ugnis darbo imasi greitai ir intensyviai. Kilus miško gaisrui, mus ne visada pasiekia informacija, ko per gaisrą netekome iš tiesų. Miške ugnis per trumpą laiką sunaikina ne tik medžius. Viename degančio miško hektare žūva 6-7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų, daugybė vabzdžių, paukščių, augalų. Dar svarbiau tai, kad derlingiausias

Gamta Specialus priedas

Apsaugoti sunku

urėdas, nuo natūraliai kylančių miško gaisrų apsisaugoti apskritai neįmanoma. Ugnis savo darbą pradeda neįspėdama iš anksto.

Svarbiausia, kad kilęs gaisras būtų kuo greičiau pastebėtas ir, kol ugnis neišplito į didesnį plotą, užgesintas. Gaisrų prevencija – sudėtingas ir atsakingas darbas. Be to, tai ir labai pavojinga veikla, nes nepatyrusiai kojai įžengus į ugnies zoną pasekmės gali būti pražūtingos. Bet kuriuo atveju, kiekvienas gali prisidėti prie miško apsaugos. Pastebėjus gaisrą, būtina jį tuoj pat gesinti, o jeigu tai neįmanoma, – nedelsiant skambinti į artimiausią miškų urėdiją, girininkiją ar Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. Anot Artūro Nanartavičiaus, labai svarbi yra ir šviečiamoji veikla, aiškinanti visuomenei apie gaisrų žalą miškams, pievoms, augmenijai ir gyvūnijai. Miško gaisras anaiptol nėra tik medienos virtimas pelenais. Kiekvienas sudegęs gamtos aras – didelė ekologinė nelaimė. Galbūt vien to suvokimas gali sumažinti tokių nelaimių skaičių.

Kiekvienais metais miškų ar pievų gaisrų statistika nekinta. Taip yra ir dėl to, kad nuo ugnies išpuolių apsisaugoti yra labai sunku. Kaip teigia Vilniaus miškų urėdijos

Straipsnis parengtas su Vilniaus miškų urėdija.

apdulkintojų – boružių, žygių, vyčių, laukinių bičių, kitų plėviasparnių vabzdžių. Šiuo laiku žūva patys ištvermingiausi, jau peržiemoję ir turintys pratęsti giminę vabzdžiai, taip pat daug kitų žolėse ar viršutiniame dirvos sluoksnyje gyvenančių bestuburių gyvūnėlių, kuriuos turėtume saugoti ir gausinti, sudarydami jų gyvavimui palankesnes sąlygas. Nustatyta, kad nuo karščio viršutiniame dirvos sluoksnyje žūsta dirvą formuojantys ir jos gyvybingumą palaikantys mikroorganizmai, sudega ir mūsų pievas tręšiančios organinės medžiagos, perdirbtos smulkiosios gyvūnijos. Klaidinga yra nuomonė, kad sudegusios žolės pelenai yra geriausia trąša ganykloms. Ugnis žalinga ir augalams. Padegus sausą žolę, kartu sudega ir daug naujų, dar tik pradėjusių augti ūglių, dėl to medingieji, vaistiniai ir kiti pievų augalai išauga ir pražysta vėliau negu įprasta. Kasmet deginamose pievose sumažėja ir retųjų augalų rūšių.

23

dirvožemio sluoksnis atsikuria tik per trejus ketverius metus. Taigi viena numesta nuorūka miške gali sunaikinti kelerių metų istoriją. A. Nanartavičius pabrėžė, kad kasmet pavasarį deginama žolė taip pat nėra nekaltas veiksmas. Tik iš pirmo žvilgsnio žolės deginimo žala gali pasirodyti menka.

Iš tiesų taip anaiptol nėra, o deginamos žolės neretai žmogui yra net pavojingesnės už degantį mišką. Kasmet nutinka ne vienas atvejis, kai deginant žolę supleška įvairūs ūkiniai ar net gyvenamieji pastatai, laukuose sukrautų pernykščių šiaudų kūliai – didesniame plote įsigalėjusi vėjo plaikstoma ugnis neretai tampa nebesuvaldoma ir baudžia pačius padegėjus. Žolės deginimas pavasarį ypač pavojingas sausiems miškams, spygliuočių šilams. Žolės ir kitų atliekų degintojai teršia orą. Tačiau tuo deginimo blogybės dar nesibaigia – žmogaus rankų pakurta ugnis sunaikina daugybę smulkiųjų gyvūnų, taip pat dar nespėjusias sudygti sėklas. Tačiau labiausiai kenčia vabzdžiai, nes daug retų bei nykstančių šešiakojų žiemoja po medžių lapais, žolės kilimo sluoksniu, tuščiaviduriuose pernykščių augalų stiebuose. Deginant žolę sunaikinama begalė žmogaus ūkiui naudingų entomofagų, laukinių ir kultūrinių augalų

www.ozonas.lt

Klimatas Specialus priedas

Patarimai, norintiems

prisidėti prie klimato kaitos mažinimo

Paulius SADAUSKAS

Klimatas mūsų planetoje kinta dėl daugelio priežasčių. Kai kurios problemos yra išties globalios ir tik labai susivieniję galėtume jas išspręsti. Prie klimato pokyčių prisideda ir daugybė smulkmenų, kurias esame pajėgūs kontroliuoti. Iš tiesų atkreipę dėmesį vos į kelias detales mus supančioje aplinkoje, galime taupyti ne tik savo išlaidas, bet ir daug svarbesnes vertybes. Štai keli patarimai, norintiems asmeniškai prisidėti prie klimato pokyčių mažinimo.

Po atostogų grįžus namo pats metas pažiūrėti, ką galima nuveikti, taupant energiją namuose. Savo erdvėje taupyti galima lygiai taip pat, kaip ir keliaujant ar vairuojant automobilį. Jei ekologiniai „sumetimai“ nemotyvuoja, galima pabrėžti, kad taupiai gyvenant namuose, galima ir nemažai sutaupyti. Ypač artėjant šildymo sezonui...

1. Pirmas klausimas, kurį turime sau užduoti, o ypač žiemą: ar tikrai namuose turi būti taip karšta? Jei turite galimybę namuose reguliuoti šilumos kiekį, pasirinkite žemesnę temperatūrą. Štai, pavyzdžiui, britai apskaičiavo, kad temperatūrą sumažinus tik vienu laipsniu per metus galima sutaupyti kelis šimtus litų.

2. Stenkitės vengti skersvėjų namuose.

Kartais jie, rodos, nejuntami, tačiau iš tiesų skersvėjai gali pridaryti nemažai žalos. Visų pirma, jie greitai prišaukia peršalimą ir įvairias kitas ligas, be to, taip iššvaistoma nemažai šilumos.

3. Kokios jūsų namuose grindys? Kambariuose dažnai būna šalta ne dėl per mažo

24

šildymo, o dėl grindų. Čia taip pat gali karaliauti skersvėjai. Jie gali kilti iš tarpų grindyse (ypač jei grindys medinės), taip pat pūsti gali ir tarpuose tarp grindų ir durų. Tokių skersvėjų išvengti padeda kilimai.

4. Už radiatorių puikiai tinka padėta šilumą atspindinti medžiaga. Tai nėra didelių įgūdžių reikalaujantis darbas, tačiau rezultatai gali būti stulbinantys. Dalis radiatorių skleidžiamos šilumos tiesiog susigeria į sienas, o įstačius atspindinčias medžiagas, ji liktų namuose. Galima tik įsivaizduoti, kiek šilumos liks viduje.

5. Naudokite tik energiją taupančias elektros lemputes. Tai senas ir akivaizdus patarimas, tačiau aktualumo jis dar nepraradęs. Taupiosios lemputės ne tik pigesnės, bet ir veikia iki dvylikos kartų ilgiau nei įprastos.

6. Įrenginėjate naują būstą? Šviesių spalvų sienos, grindys ir lubos atspindi dienos šviesą ir išsaugo daugiau šilumos bei jaukumo namuose. Galite net nepastebėti,

tačiau šviesiuose namuose rečiau naudosite lempų šviesą, išnaudosite mažiau šilumos. Nepamirškite, kad svarbūs yra sandarūs langai.

7. Nepalikite buities prietaisų budėjimo režime. Televizoriai, kompiuteriai, muzikiniai centrai, kiti įrenginiai, palikti budėjimo režime, vis tiek naudoja energiją ir po truputį jos susikaupia visai nemažai.

Netingėkite ir nenaudojamus daiktus išjunkite.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

metinė energetikos konferencija

Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika

konferencijų centras (Konstitucijos pr. 20, Vilnius)

2011 m. lapkričio 10 d. (ketvirtadienis) Bilieto kaina 1000 Lt + PVM

PAGRINDINĖS TEMOS: • • • •

Visagino AE projektas Suskystintųjų dujų terminalo statybos projektas ES paramos panaudojimas energetikos sektoriuje Energetikos politika: galimybės ir pavojai konferenciją organizuoja

konferencijos partneris

Generalinis rėmėjas

Rėmėjai:

Detaliau www.energetikoskonferencija.lt

Mąstytojas

Mitologinio pasaulio pėdsakais Kristina SADAUSKIENĖ Mitai nėra paprastos pasakaitės, kuriomis senoliai, neturintys televizoriaus, liūliuodavo vaikučius. Tai – pasaulio santvarkos paaiškinimas, fundamentalus žmogaus elgesio kodų rinkinys. Mitas paaiškina pradžią ir pabaigą, nurodo kiekvieno vietą ir vaidmenį pasaulyje. Mitinį pasakojimą galima atpažinti pagal struktūrą – čia veikėjų vardai ir aplinkybės tėra kintamieji – pasakojimo rėmas yra esminis dalykas. Tai vėžės, kuriomis keliauja tiek fikciniai personažai, tiek tie, kurie gyvena ant žemės.

Gyvename moderniame pasaulyje ir retas, kas žino kokį nors mitinį pasakojimą, – pastarieji seniai išblukę iš atminties. Tad nebeturime ir juose slypėjusių priežasties- pasekmės paaiškinimų. Sakote, kad tai racionalumo laikais nereikalinga? Tuomet kodėl kasdienybė kupina ritualų, atliekamų automatiškai, nė nesusimąstant.

Mitologiniame lygmenyje slypi ne tik žmonių santykių ir gyvenimo dėsningumų eksplikacija – ten pat ir žinios apie gamtiškąjį pasaulį. Būtent pastaruoju ir domimės. Pokalbiui šįkart pakvietėme Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną profesorių Rimantą Balsį.

Kur mitologinio pasaulio struktūroje randasi žmogus – užtikrintai centre ar periferijoje?

Mėgindami atsakyti į šį klausimą, turėtume aptarti antropogoninius baltų mitus.

Deja, tegalime pasiremti tik XIX-XX a. pr. tautosakiniais šaltiniais. Lietuvių etiologinėse sakmėse randame dvi žmogaus kilmės (o sykiu ir vertės) versijas. Dalis sakmių pasako, kad Dievas žmogų nulipdęs iš žemės ar molio, o po to įpūtęs jam dvasią. Šis motyvas pernelyg nesiskiria nuo biblijinio pasakojimo, tačiau visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės turėjo pirmojo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

26

žmogaus „nulipdymo“ versiją, nes ją turi daugelis pasaulio tautų (tarp jų ir nemažai izoliuotų tautų). Šios sakmės rodytų, jog žmogus – planingos ir sąmoningos Dievo veiklos rezultatas.

Tačiau lietuvių tradicijai priklauso ir žmogaus atsiradimo iš Dievo seilių versija: Dievas kadaise ėjęs „pavandeniu“ savo reikalais ir nusispjovęs, o grįždamas atgal pamatęs kažkokią būtybę, pasirodo, atsiradusią iš jo spjūvio. Vienoje sakmėje taip atsiranda du žmonės, vyras ir moteris, kitur – tiesiog žmogus. Šios sakmės mums prikišamai byloja, jog žmogus pats savaime nėra vertingas, tai tik atsitiktinis begalinės Dievo kūrybinės galios produktas.

Kaip ten bebūtų, XIII-XVII a. užfiksuoti ritualai, aukojimai, maldos, tikėjimai, o iš dalies ir XVIII-XX a. papročiai rodo, jog bet kokie žmogaus veiksmai buvo įmanomi tik dievų sankcionuotais būdais.

Kuo buvo grįstas žmogaus santykis su gamta ir kaip jis save suvokė (jos vaiką lygų kitiems ar išaukštintą būtybę, kaip kad krikščionybės tradicijoje)?

Nuo seniausių laikų gimimas (moters vaisingumas) siejamas su žemės vaisingumu ir derlumu (plg. ola įsivaizduojama kaip žemės įsčios. Niekas nemiršta, o tik laikinai pasitraukia iš šio pasaulio, kad vėl į jį sugrįžtų (plg. su mitu apie žmogaus nulipdymą iš žemės). Religinė esmė: kūdikio pradėjimas ir pagimdymas yra pavyzdinio akto, kurį įvykdė žemė, mikrokosminės versijos. Išlikęs paprotys gimusįjį (kaip ir mirštantįjį) paguldyti ant žemės, liudijantis žmogaus ir žemės tapatybę (plg. žmogaus ir žemės etimologiją – žmogus – žmo-

“žemiškas, žeme vaikštantis). Iš čia radosi tikėjimai, jog užkasimas į žemę (griovį, olą, duobę ir pan., taip pat perlindimas pro drevę, keistai suaugusias šakas) – ritualas tolygus žmogaus gimimui iš naujo, teigiantis, kad žmogaus negalima pataisyti, reikia pakartoti (imituoti) gimimą, dalyvaujant pačiai motinai žemei.

Ar yra likę liudijimų, koks turi būti elgesio kodeksas su gamta? Bei kokios sankcijos už vienokį ar kitokį elgesį su ja (tiek pozityvų, tiek negatyvų)?

Iš XII-XVII a. rašytinių šaltinių galime spręsti, jog tuo metu visa gyvenama aplinka (žemė, vandenys, miškai ir t.t.) skirstyta į sakralią ir profanišką, t. y. teritorijos, kuriose reziduoja dievai ir mirusieji protėviai ir čia leistina tik ritualinė elgsena, ir teritorijos, kuriose, atlikus metinius ritualus leidžiama ūkinė veikla. Elgesio su gamta kodeksas didžia dalimi išliko tautosakoje (pasakose, sakmėse, tikėjimuose, patarlėse).

Pateiksiu vieną kitą pavyzdį: „Nespjauk į vandenį – mirusiems tėvams akis prispjausi“, „Jei spjausi į ugnį ar šlapinsies ant laužo – po mirties reikės laižyti karštą akmenį“; „Jei išdraskysi kregždžių lizdą – starzdanom apteksi“, „Jei nušausi gandrą arba išardysi gandro lizdą – namai sudegs“, „Jei sodyboje išpjausi kitų sodintus vaismedžius – mirsi“ ir t. t.

Kiek daug ritualų reikėjo laikytis bendraujant su gamta (pvz, teko girdėti apie tai, kaip eidamas į mišką žmogus sukalbės trumpą „maldelę“, kad miškinėlis samanėlis jo nepaklaidintų)?

XIX-XX a. užrašyta gausybė tikėji-

Mąstytojas

mų, kurie reglamentuoja žmogaus elgesį gamtoje (kada galima arba draudžiama žuvauti, medžioti, kirsti medžius, arti žemę, kūrenti laužus, kada leistina maudytis, bėgioti basomis, kaip elgtis nukirtus medį ir pan. Ritualinę elgseną liudija ir išlikusios maldelės, kuriomis kreipiamasi į žemę, ugnį, vandenį, miškų dvasias ir kt.

Tipiškas pavyzdys – sukalbėjus poterius, bučiuoti žemę, o pabučiavus, kreiptis į ją maldele: „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi“. Dzūkijoje užrašytos maldelės, skirtos miškų ir juose augančių gėrybių globėjams: „Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanėli, aš gyrelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Eidamas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuogautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“.

Pirmosios dievybės buvo patys gamtos objektai, ilgainiui jos tapo antropomorfinėmis. Kas lėmė tokią tranziciją?

Galbūt jau čia galima įžvelgti kintančius santykius su gamta, kurie „evoliucionavo“ iki labai proziško suvokimo, kad gamta tėra žmogui skirtų išteklių saugykla?

Teiginiui „pirmosios dievybės buvo patys gamtos objektai“ būčiau linkęs nepritarti. Prisiminkime, jog pats pirmasis autorius, perteikęs žinių apie baltų dievus Publijus Kornelijus Tacitas dar 98 m. e. metais “Germanijoje” rašė: “ Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba

www.ozonas.lt

Drubuntu nuotrauka

artimesnė britų. Jie garbina dievų motiną.

Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemonė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty“.

Klaidingas ir klaidinantis požiūris, jog mūsų protėviai kaip dievus garbino medžius, skaidrius vandenis, paukščius, žvėris, dangaus šviesulius, radosi iš XI-XIII a. autorių – A. Bremeniečio (apie 1075 m.), popiežiaus Inocento (1199, O. Porderboniečio (1220 m.) ir kt. kurie, suprantama, buvo ir kitataučiai ir kito tikėjimo, aprašymų. Šiandien jau argumentuotai įrodyta, jog baltai garbino ne pačius gamtos objektus, o per juos besireiškiančias, pasiekiamas arba juose reziduojančias dievybes. Vienas tokių argumentų – M. Pretorijaus aprašas, liudijantis, kodėl ir kaip medis (taip pat ir kitas gamtos objektas) gali tapti kulto objektu.

Teigiama, jog vaidila suradęs tinkamą medį, turėdavo pasninkauti tris dienas ir tris naktis ir šaukti savo dievą, idant jis įžengtų į medį, suteiktų jam, t. y. medžiui šlovę, kad žmonės per tą medį galėtų kreiptis į dievą pagalbos.

O dėl evoliucijos... Ji prasidėjo tada, kai žmonės nustojo atlikinėti ritualus.

Kita vertus, gal buvo dievybių, kurios nesidavė „sužmoginamos“, kokios jos ir kodėl taip buvo? Į šitą klausimą keblu atsakyti dėl šaltinių stokos. Greičiausiai mes jau niekada tiksliai nesužinosime, kaip anuo metu gyvenusieji įsivaizdavo (ir kaip vaizdavo) savo dievus. Ypač žemesniosios klasės – žemdirbystės, gyvulininkystės, sodybos, namų ir kt. globėjus. Juk iš XVI a. šaltinių (S. Grunau ir kitų to paties laikotarpio autorių kronikos) žinomi tik trijų aukščiausiųjų prūsų dievų – Patrimpo, Patulo ir Perkūno ‒ pavidalai. Jie, kaip žinia, antropomorfiniai. Po

to jau tik XIX – XX a. pr. tautosaka teikia informacijos, kaip įsivaizduotos laumės, raganos, kaukai, aitvarai, giltinė, Perkūnas, Velnias, Dievas ir t. t. Bet tai jau tautosaka ir tautosakiniai personažai...

Ar šiandieninio lietuvio sąmonėje yra likę kas nors iš archajiško mitologinio pasaulio suvokimo? Kokios tų rudimentų apraiškos?

Manau, kad taip. Iškilioji Jurga Ivanauskaitė kadaise taikliai yra pastebėjusi, jog „dažnas lietuvis vis dar tebėra Kalėdų ir Velykų katalikas“. Tad ir šiandien mūsų pasaulėjautoje vis dar gausu XVI-XX a. pr. gyvavusio „liaudiško pamaldumo“, kuriame sumišę ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios religijų elementai. Tokios pasaulėjautos apraiškos – pastaraisiais dešimtmečiais (dešimtmetį) atsiradęs poreikis per šventes įsižiebti žvakę, o namuose įsirengti židinį; suaktyvėjusi migracija į sodybas, t. y. į ramų, natūralios gamtos prieglobstį, garinių pirčių renesansas ir t. t. ir t. t.

Apstu mūsų kasdienybėje bei šventėse ir ritualinės elgsenos reliktų. Čia prisimintina, kad mitai sunyksta kur kas greičiau nei ritualai, t. y. veiksmas vis dar atliekamas (nes taip darė tėvai ir tėvų tėvai), o štai tos elgsenos aiškinimas dažniausiai yra arba visiškai nebežinomas, arba smarkiai pakitęs, įgavęs visai naujų simbolinių prasmių.

Pavyzdžiui, takas link mirusiojo šarvojimo vietos vis dar barstomas eglišakiais; Kūčių vakarą ant stalo (po staltiese) dedama šieno; per Velykas daužiamasi kiaušiniais; ant Kalėdų ir Velykų stalo patiekiama rūkyto ir virto kiaulės kumpio ir t. t.; bemaž visi žino, jog per slenkstį negalima sveikintis, o pirmą kartą pamačius gandrą reikia verstis kūliu ir t. t. ir t. t. Visi išvardintieji pavyzdžiai – ritualinės elgsenos reliktai. Deja, daugelis apie jų prasmę net nesusimąsto.

27

Tim Ellis nuotrauka

Tema Rubriką remia Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Kogeneracinės jėgainės: vienu šūviu – ne mažiau kaip du zuikiai Vita SURDOKAITĖ

Jau tapo įprasta rudenėjant išgirsti „gerų naujienų“ – šiluma ir šiais metais brangs kažkiek procentų. Blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad gyvenant daugiabutyje neturi kur bėgti, yra vienas šilumos tiekėjas ir bet kokiems pokyčiams šilumos tiekimo srityje reikia viso namo gyventojų sutikimų, o kartais ir visos namų bendrijos vieningo sprendimo. Nacionalinio charakterio ypatumai rodo, kad susitarti ne taip ir lengva. Todėl žmonės skundžiasi vieni kitiems, kartais piketuoja, kartais rašo piktus komentarus internetinėje erdvėje, skandina nuoskaudas keikdami valdžią ir „rusiškas“ dujas, už kurias mokam daugiau nei kitos civilizuotos valstybės. Kita vertus, ten, kur yra problema, visada galima rasti sprendimų ir naujų galimybių. Šį kartą pakalbėkime apie kogeneracines jėgaines, jų privalumus ir potencialą Lietuvos šilumos ūkyje.

Kogeneracija ir kiti techniniai dalykai Gaminant elektros energiją, išsiskiria dideli šilumos kiekiai, kurie paprastai išleidžiami į aplinką per vėsinimo bokštus ar garų pavidalu ‒ taip šildomas oras, kyla ežerų temperatūra. Paprastai šiluminių elektrinių naudingumo koeficientas tesiekia 40 procentų. Tuo tarpu kogeneracinės jėgainės elektros gamybos metu išsiskirianti šiluma panaudojama patalpų arba vandens šildymui, taigi, energetinis jėgainės efektyvumas padidėja iki 93 proc.

Didžiausias efektyvumas pasiekiamas ir mažiausi energijos nuostoliai patiriami, kai pagaminta šiluma naudojama pačioje gamykloje ar šalia esantiems pastatams šildyti, todėl dažniausiai kogeneracines jėgaines įsirengia didelės pramonės gamyklos tam, kad patenkintų savo elektros iš šilumos energijos poreikius ir sumažintų gamybos kaštus. Pastaruoju metu visoje Europoje, ir ypač šaltomis žiemomis pasižyminčiose Skandinavijos ir Rytų Europos valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje), kogeneracinės jėgainės statomos vis dažniau, o jų generuojama šiluma dažniausiai 70-120 ºC vandens pavidalu tiekiama į centrinio šildymo sistemas.

Lietuvoje yra gerai išplėtotos centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, kuriose galima panaudoti didelius šilumos kiekius. Tai sudaro palankias sąlygas kogeneracijai.

Paveiksle matome, kad šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame procese yra beveik 50 % naudingesnė, lyginant su atskira gamyba. Taip yra todėl, kad gaminant šilumą atskirai, nuostoliai sudaro 5 %, o atskirai elektros energiją – net 60 %, tuo tarpu šilumos ir elektros energiją gaminant kogeneracijos būdu, nuostoliai siekia tik apie 7-10 %.

Yra keturi pagrindiniai kogeneracinių

28

įrengimų tipai: garo turbinos, kombinuoto ciklo jėgainės, dujų turbinos ir vidaus de-

gimo (stūmokliniais) varikliai. Visos šios jėgainės turi savų trūkumų ir privalumų, todėl prieš nusprendžiant, kurio tipo jėgainę įsirengti, reikia tinkamai įvertinti daugybę veiksnių.

Tradicinės Renkino ciklu pagrįstos jėgainės yra plačiausiai naudojama kogeneracijos technologija. Tai analogiška kondensacinei elektrinei jėgainė, tik joje vietoje turbinų su vakuuminiu kondensatoriumi naudojamos „termofikacinės“ turbinos su šilumokaičiais, kuriose vietoje vakuumo palaikomas nedidelis slėgis, pabloginto vakuumo turbinos arba kondensacinės su tarpiniu garo nuėmimu turbinos, priklausomai nuo to, kokių parametrų šilumos energija reikalinga. Šio tipo kogeneracinių jėgainių pagrindinė savybė yra ta, kad jos gali dirbti naudojant praktiškai bet kokį kurą. Tokios jėgainės naudojamos elektrai ir šilumai gaminti ne tik iš dujų ar mazu-

Tema šilumos tiekimą ir stabilią šilumos kainą gyventojams. Biokuro katilinės įrengimas leis didinti šalies nepriklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų“, – teigė UAB „Litesko“ komercijos direktorius Svajūnas Juodka. Taip pat ši elektrinė sumažins oro taršą Alytuje. Anglies dioksido (CO2) išmetimas į aplinką turėtų sumažėti apie 44 procentus. Šiuo metu Lietuvoje eksploatuojamos biokogeneracinės jėgainės Marijampolėje, Noreikiškėse, Vilniuje ir kituose miestuose. Šiuose miestuose biokogeneracijos būdu gaminama šiluma ir elektros energija tiekiama gyventojams, prisijungusiems prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo.

Kogeneracinės jėgainės namuose?

Kur zuikiai?

Individualių namų savininkai turi galimybę įsirengti mikro kogeneracinę jėgainę, kuri būtų naudojama buitiniams elektros poreikiams patenkinti bei vandens ir patalpų šildymui. Šios mikro jėgainės gali naudoti kietą ir skystą iškastinį kurą ar biomasę. Taip, visų pirma, pasiekiama visiška energetinė autonomija ir sumažinamos išlaidos energijai. Tačiau didėja rizika išmesti nepageidaujamai didelius teršalų kiekius (naudojant iškastinį kurą), todėl vertėtų pasirūpinti tinkamais filtrais ir netaupyti aplinkos sąskaita. Mažosios (mini) kogeneracinės jėgainės gali būti naudojamos daugiabučio, nedidelių įmonių ar gamyklų šilumos ir elektros energijos poreikiams patenkinti, tačiau reikalauja nemažų pradinių investicijų. Todėl dažniausiai kogeneracinio tipo jėgainės įrengiamos centrinio šildymo tiekimo įmonėse.

Tai kiekgi zuikių galima nušauti vienu šūviu, įprastą šiluminę jėgainę pakeitus kogeneracine? Visų pirma, gaminant elektrą ir tikslingai panaudojant kartu pagaminamą kitą energijos rūšį – šilumą, pasiekiamas žymiai didesnis energetinis efektyvumas nei šiluminėse jėgainėse, taigi, sumažinama tiek elektros energijos, tiek ir šilumos savikaina. Naudojant biomasę vietoj dujų ar kito iškastinio kuro, žymiai sumažinamos CO2 emisijos. Biomasės naudojimas turi ir kitų ekonominių privalumų – tai vietinė santykinai pigi žaliava, į kurios gamybą ir paruošimą įtraukiami vis nauji rinkos žaidėjai bei kuriamos naujos darbo vietos. Tuo pačiu didėja energetinė nepriklausomybė bei skatinamas vietinių atsinaujinančių išteklių vartojimas. Bet visų svarbiausia, kad sumažinus mokėjimus už šilumą, galima grąžinti žmonėms šypsenas žiemos metu.

Investicijos ir pokyčiai šilumos ūkyje

Tolimesniam domėjimuisi: www.lsta.lt | www.cogeneurope.eu | www.energ.co.uk/ cogeneration

Šiuo metu vykdomas Alytaus biomasės kogeneracinės elektrinės statybų projektas yra viena didžiausių užsienio investicijų Lietuvoje. Šis projektas padeda įgyvendinti pagrindinius Nacionalinės energetikos strategijos tikslus – didinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų, energijos gamybai pritaikyti vietinį kurą, mažinti šilumos ir elektros energijos kainas vartotojams bei kurti naujas darbo vietas šalies regionuose.

Biomasės kogeneracinė elektrinė UAB „Litesko” Alytaus gamybinėje bazėje pradėta statyti pernai, o veikti turėtų pradėti šių metų pabaigoje. Elektrinė įrengiama, siekiant iš dalies pakeisti šilumos energijai gaminti naudojamą kurą – iš gamtinių dujų į medžio drožles ar granules, tokiu būdu atpiginant tiekiamą šilumą. „Jau 2012 metais apie 40 proc. šilumos energijos Alytuje pagaminsime iš biokuro.

Kogeneracinė elektrinė leis mums atsisakyti brangių gamtinių dujų, užtikrinti saugų

Centralizuotai tiekiamos šilumos privalumai ir kogeneracijos efektyvumas (LŠTA duomenimis)

• Šilumos gamybos šaltiniuose galima

naudoti daug pigesnį žemarūšį kurą (biomasę, pramonės medienos atliekas), ko negalima naudoti miestų daugiabučių individualaus šildymo atveju;

• Šilumos gamybos šaltiniuose galima

įrengti kondensacinius įrenginius, kurie panaudoja kure išgarinamą drėgmės šilumą. Individualaus šildymo atveju ši šiluma prarandama su dūmais per kaminą; (Tuo atveju, kai naudojamos gamtinės dujos, kondensacinius katilus galima įrengti ir individualaus šildymo sistemose.)

• Centralizuotos šilumos gamybos šal-

tiniuose katilai gali dirbti optimaliu režimu, taip išvengiant papildomu kuro sąnaudų dėl neefektyvaus veikimo;

• Šilumos gamybos šaltiniuose šilumą

galima gaminti kogeneraciniu būdu (gaminama šiluma ir elektra kartu).

Individualiuose šilumos šaltiniuose yra sudėtinga suderinti kogeneraciją su elektros ir šilumos poreikiais. Paprastai tokie šaltiniai turi būti prijungti prie elektros tinklo, kuris atlieka elektros poreikių ir gamybos balansavimą.

• To paties kuro kiekio pristatymas į

dideles katilines kainuoja pigiau, negu į palyginti mažus decentralizuotos šilumos gamybos šaltinius (tai atspindi dujų kainų skirtumas dideliems ir mažiems (buitiniams) vartotojams, taip pat medienos kainos).

• Investicijos tos pačios šilumos gamybos galios įrengimui mažuose individualiuose šaltiniuose keleriopai didesnės, negu didelės galios centralizuoto šildymo šaltiniuose.

• Šilumos tinklai leidžia naudingai pa-

naudoti atliekinę elektros gamybos šiluminėse jėgainėse ir pramonės procesų šilumą, kuri kitu atveju būtų išmetama į aplinką.

29

to, bet ir iš anglies, kietosios biomasės ar komunalinių atliekų. Dauguma kogeneracinių jėgainių, įrengtų Lietuvos centrinio šildymo tinklų bendrovėse, yra šio tipo ir skirtos deginti dujas bei mazutą. Pasikeitus sąlygoms, jos nesunkiai gali būti pritaikytos darbui, naudojant alternatyvias kuro rūšis. Renkino ciklo kogeneracinės jėgainės elektros gamybos efektyvumas tuo didesnis, kuo aukštesnis gaminamo garo slėgis ir temperatūra. Jose paprastai apie 15–35 % kuro energijos paverčiama į elektrą. Dėl sudėtingos ir brangios konstrukcijos šios jėgainės gaminamos didesnio dydžio energetikos objektams – dažniausiai virš 1 MW elektrinės galios.

Tema

Geoterminė energija – šiluminis užtaisas po kojomis Kamilė SAKALAUSKAITĖ

Žemės geoterminė energija atsirado planetos formavimosi eigoje, radioaktyvaus mineralų skilimo ir vulkaninių pokyčių metu. Paleolito laikais naudota maudynėms ir maisto gaminimui, antikoje - patalpoms apšildyti, o šiuolaikinio žmogaus pritaikyta ir elektrai gaminti, ši energijos išgavimo forma sparčiai populiarėja JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Europos komisijos tyrimų duomenimis, šiuo metu pasaulyje patalpų šildymui, vandens pramogų centrų poreikiams, pramoniniams procesams, vandens valymo programoms, žemės ūkio reikmėms ir pan. nuolat naudojama apie 10,715 megavatų (MW) tokios energijos.

Pasaulio energetikos tarybos duomenimis, 2050 m. atsinaujinančių išteklių dalis pirminės energijos suvartojime sudarys 20–40 procentų, o 2100 m. – 30–80 proc. Žemės geoterminių išteklių yra daugiau, negu reikėtų žmonių poreikiams patenkinti, tačiau ne visi gali pasinaudoti tokia galimybe, kadangi giluminio žvalgymo ir gręžimo darbai bei pačios sistemos įrengimas kainuoja gana brangiai.

Pauliaus Sadausko nuotrauka

30

Tema

Geoterminės elektrinės tradiciškai statomos ant tektoninių plokščių, kur žemės temperatūra aukšta jau netoli paviršiaus.

2010 m. geoterminės elektros energijos išgavimo srityje, instaliavusios 3086 MW galią, pirmavo JAV, o didžiausios pasaulyje tokio tipo elektrinės stovėjo geizerių gausa pasižyminčioje Kalifornijoje. Gręžimo ir gavybos technologijų plėtra pastaraisiais dešimtmečiais leido žemės gelmių energiją išgauti sudėtingesnėmis sąlygomis bei iš daug gilesnių žemės sluoksnių, todėl ir mažiau geoterminių galimybių turinčios šalys pradėjo tokios energetikos plėtrą.

Daugiausiai geoterminės energijos šilumos pasaulyje sunaudojama baseinų vandens šilumos palaikymui ir maudymuisi (42 proc.), gyvenamųjų pastatų apšildymui (23 proc.), šilumos siurbliams (12 proc.), žemės ūkio reikmėms (10 proc.), taip pat žuvininkystei (6 proc.) bei kitose pramonės srityse. Negiliai esantys, žemesnės temperatūros gręžiniai tarnauja individualiems gyventojų poreikiams. Norėdami įsidiegti tokią sistemą, turėtumėte kreiptis į specializuotas firmas ar pavienius specialistus, kurie geba apskaičiuoti galimą sistemos dydį bei sumontuoti visą įrangą, o tai gali kainuoti ne vieną tūkstantį litų. Tinklapio geothermalenergy.org duomenimis, geoterminės energijos gamybos sistemos draugiškos aplinkai, kadangi išgavimo proceso metu naudojamos uždaros požeminės sistemos, atsisakoma dujų ir naftos produktų, todėl nesudaromas didesnis pavojus aplinkai. Geoterminės energijos išgavimo metu sukeliama tarša, palyginus su kitų energijos šaltinių poveikiu aplinkai, yra labai nedidelė.

Poveikis aplinkai Natūralius gamtinius darinius, tokius kaip purvo ir mineralinio vandens baseinai, aglomerato terasos, geizeriai ir pan., geoterminė plėtra gali paveikti lengvai ir nepataisomai. 1958 m. Naujosios Zelandijos Wairakei geoterminiame lauke pradėti darbai, kurių metu iš požeminių rezervuarų buvo šalinami aukštos temperatūros skysčiai. Tai sukėlė ilgalaikius geizerių pokyčius: kai kuriose vietose žemė įlinko net tris metrus, sumažėjo geizerių bei karštųjų šaltinių skaičius, išeikvoti žemesniųjų sluoksnių garuojančio vandens ištekliai. 1965 m. „Tourist Hotel Corporation“ bandė atkurti karšto vandens siurbimą iš didžiausio išnykusio Wairakei geizerio, tačiau rezultatai nepateisino vilčių. Be to, geoterminių skysčių gavyba gali sumažinti požeminių rezervuarų slėgį ir lemti žemės sluoksnių skendimą. Didžioji Wairakei įduba kasmet gilėja po pusę metro, sukeldama dirvožemio judėjimą centro link.

www.ozonas.lt

Dėl požeminio ryšio tarp karštųjų skysčių ir uolų geoterminio vandens sudėtyje padidėjęs arseno, gyvsidabrio, ličio ir boro kiekis. Jeigu elektros gaminimo eigoje atliekos išleidžiamos į upes arba ežerus, o ne atgal į geoterminį lauką, šios kenksmingos medžiagos gali paveikti vandens gyvūniją bei paversti vandenį netinkamu buitiniam naudojimui. JAV Aplinkos darbo grupės (EWG) tyrimų duomenimis, visi minėti chemikalai daro nemažą neigiamą poveikį sveikatai: sukelia biocheminius pokyčius, apsigimimus, smegenų ir nervų sistemos pakitimus, vėžį, veikia endokrininę ir imuninę sistemas, sukelia vidinių organų sistemos ligas ir kt.

Taip pat geoterminiuose skysčiuose yra ištirpusių dujų (anglies dioksido (CO2) ir vandenilio sulfido (H2S)), kurios energijos gamybos metu išskiriamos į aplinką. Šios dujos yra tankesnės už orą, todėl gali susirinkti į duobes ar kauptis uždarose patalpose, keldamos pavojų geoterminių stočių bei vamzdynų sistemos darbuotojams. Mažas H2S kiekis sukelią akių, nosies, burnos

V

iki šiol nebuvo remiama, tačiau nepaisant to, visos mūsų šalyje įrengtos sekliosios žemės energijos išgavimo sistemos kartu gali pasiekti didesnį nei 30 MW galingumą (indiviualiam namui paprastai naudojami 15-18 kW galingumo siurbliukai). Šiais metais priimtas atsinaujinančių išteklių įstatymas, kuriame numatoma parama šilumos siurblių instaliacijai ir naudojimui, t.y. numatytas specialus elektros tarifas ją naudojantiems šilumos siurbliams. Taip pat numatoma, jog tie, kurie nesinaudos šia galimybe, turėtų gauti tam tikrą paramą technikos instaliavimui. Specialisto nuomone, geoterminį šildymą geriausia įrenginėti naujai statomuose, specialiai suprojektuotuose namuose, kuriuose šios instaliacijos įrengimas kainuoja apie 30 tūkst. litų. Jeigu sistema įdiegta tvarkingai ir pagal visus reikalavimus, didesnių gedimų neturėtų būti. Šiuo metu Lietuva turi tik vieną geotermijos asociaciją, įsikūrusią 1991 m. Praėjus dviems metams nuo veiklos pradžios, ji buvo priimta į Tarptautinę geotermijos asociaciją (IGA). Pasak F. Zinevičiaus, tai

idutinis žemės šilumos srauto intensyvumas Rytų Europoje siekia 42 MW/m², tačiau Lietuvos vakaruose gręžinių šilumos srautas beveik dvigubai didesnis, o kai kuriose vietose siekia net 100 MW/m².

dirginimą, didesnis (10-50 ppm) – galvos skausmą, svaigulį, pykinimą, vėmimą, kosulį ir kvėpavimo pasunkėjimą. Didelis kiekis (50-200 ppm) šių dujų lemia sunkų kvėpavimo takų sutrikimą, ūminį konjuktyvitą, šoką, traukulius ar net komą bei mirtį.

Tinklapio safetydirectory.com duomenimis, daugelyje šalių teisiškai reglamentuojamas didžiausias leistinas vandenilio sulfido kiekis darbo aplinkoje siekia 10 ppm.

Geotermika Lietuvoje Vidutinis žemės šilumos srauto intensyvumas Rytų Europoje siekia 42 MW/m², tačiau Lietuvos vakaruose gręžinių šilumos srautas beveik dvigubai didesnis, o kai kuriose vietose siekia net 100 MW/m². Ši geoterminė anomalija sudaro puikias galimybes šiluminei energijai išgauti. Šiuolaikinių geoterminių jėgainių telkinių gylis siekia 5 km, tad vakarų Lietuvos perspektyvos techninių galimybių požiūriu vertinamos optimistiškai.

Lietuvos geotermijos asociacijos pirmininko Felikso Zinevičiaus teigimu, giliosios geotermijos atstovas Lietuvoje yra Klaipėdos geoterminės energijos stotis, kurioje šiluma išgaunama iš didesnio nei 1 km gylio. Kiti objektai – sekliosios geotermijos, kur gylis priklausomai nuo situacijos (naudojami kolektoriai arba gręžiniai) svyruoja nuo pusantro iki kelių dešimčių metrų.

Lietuvoje geoterminių sistemų instaliacija

sudarė galimybę kurtis bei plėstis Klaipėdos geoterminei jėgainei (pritraukti tarptautines investicijas ir pan.). Kas penkerius metus organizuojami Pasaulio geotermijos kongresai, kuriuose asociacijos specialistai skaito pranešimus apie jos vystymąsi ir kitokią pažangą Lietuvoje. Tokiu būdu ši organizacija, derindama mokslą su praktika, palaikydama ryšius su geoterminę energiją instaliuojančiomis firmomis, skatina žemės energijos panaudojimo plėtrą mūsų šalyje.

Nuo 2004 m. Klaipėdoje veikia 18 MW projektinio galingumo geoterminė stotis, kuri tiekia karštą vandenį visam Klaipėdos miestui. Ji buvo įdiegta kaip demonstracinis objektas, todėl atlieka šilumos energijos Lietuvoje testavimo funkciją, sprendžia naujų stočių geologinius ir inžinerinius klausimus. Jėgainės tinklapio geoterma.lt duomenimis, 1989 m. pirmieji geoterminiai gręžiniai Lietuvoje išgręžti Vydmantuose, jų gylis ‒ daugiau kaip du kilometrai. Gręžiniai išbandyti 1993-1994 metais, pasiekta geoterminio vandens temperatūra ‒ 74 °C. Šiuo metu visi Vydmantų gręžiniai užkonservuoti, tačiau juos, sekant Danijos karalystės pavyzdžiu, būtų galima panaudoti rengiant sveikatingumo, gydymo bei poilsio kompleksą.

Tolesniam domėjimuisi: www.geothermalenergy.org | www.ewg.org | www.geoterma.lt | geotermijosasociacija.lt

31

Panaudojimas

Sveikata Rubriką remia maisto portalas „Meniu.lt“

Vietoj sintetinių maisto papildų vaistažolių milteliai (Tęsinys. Pradžia Nr. 6 (38).)

Vida BUKAUSKIENĖ

32

Robby Ryke nuotrauka

Tvarkydami rudens gėrybes ir dažniau nei įprastai varstydami virtuvės spintelių dureles, šeimininkės ar šeimininkai kone visada tolimam kamputyje randa ir pernykščių vaistažolių pakelių bei ryšelių. Ir skuba juos išmesti, klaidingai manydami, kad džiovintus augalus galima vartoti tik vienerius metus.

Sveikata

Tikra tiesa, nemažai vaistinių augalų rūšių tinka vartoti ne ilgiau nei metus, bet net ir šiuos augalus, jeigu jie nesuplėkę, nepakeitę (nepraradę) spalvos (o to niekuomet neatsitiks, jei jie buvo gerai išdžiovinti ir laikomi sausoje tamsioje vietoje, sandariai uždarytuose stiklainiuose), galima vartoti vonioms. Vonią, raminančią nervinę sistemą, galima paruošti kad ir iš poros saujų vienos kurios nors rūšies „pasenusių“ žolių, jas užpylus dviem litrais verdančio vandens ir uždengus, o po dvidešimties minučių perkošus ir supylus į karštą vonios vandenį. Tokioje vonioje sveika pagulėti apie 15 minučių.

Savo spintelėje tikrai rasite ir tokių vaistažolių, kurių galiojimo laikas dar nepasibaigęs, nes nemažai augalų tinka vartoti ne tik du, bet ir tris ar net keturis metus.

Ilgiausiai savo vaistinių savybių nepraranda kraujažolių žiedynai – net penkerius metus. Ketverius metus tinka vartoti paprastųjų apynių spurgus, dirvinių asiūklių žolę, blindžių, šaltekšnių žievę, miškinių sidabražolių šakniastiebius. Trejus metus – šeivamedžių, smėlyninių šlamučių žiedynus, bruknių, meškauogių lapus, ežiuolių, dirvuolių, siauralapių gauromečių žolę, kmynų, kadagių vaisius, kiaulpienių, varnalėšų, valerijonų šaknis. Dvejus metus vartojami liepžiedžiai, aviečių, dilgėlių, gysločių, šalpusnių, beržų lapai, beržų pumpurai, čiobrelių, takažolių, ugniažolių, grikių, trispalvių našlaičių, viržių, geltonžiedžių barkūnų žolė, erškėčių, gudobelių, mėlynių, šeivamedžių vaisiai, ajerų, debesylų šakniastiebiai.

Iš vaistinių augalų, kuriuos turite savo namuose, ir iš tų, kurių dar spėsite, tikime, prisirinkti spalio mėnesį, rekomenduojame ruošti miltelius – neprilygstamus natūralius maisto papildus, ne tik pakeisiančius sintetinius maisto papildus, bet ir daugybe aspektų juos pranoksiančius.

Natūralių preparatų pranašumas Dabar žinių apie tai galima rasti ne tik senuosiuose Rytų medicinos traktatuose,

www.ozonas.lt

Jarod Carruthers nuotrauka

bet ir išgirsti iš mokslininkų, šiuolaikinės būtent toks jų derinys duoda didžiausią medicinos specialistų, kalbančių apie natūgydantį efektą žmogaus organizmui. Varalių gydymo priemonių saugumą, lyginant dovaudamasis šiuo įsitikinimu, Hipokratas juos su alopatiniais (cheminiais) ir sintetivaistinius augalus naudojo neperdirbtus niais preparatais. (gamino miltelius, spaudė sultis).

Augaliniai preparatai, kurie irgi yra Kitas garsus antikos gydytojas Klaucheminių biologiškai veiklių junginių visudijus Galenas (129-200 m.) manė, jog ma, organizme veikia daug „atsargiau“ nei augalų sudėtyje yra ne tik naudingų, bet alopatiniai. Alopatiniai, patekę į organizmą, ir kenksmingų komponentų bei balastinių įsimaišo į organizmo veiklą, sutrikdydami medžiagų. Todėl jis mėgino jas išgauti, atne tik ligos patogenezės mechanizmą, bet skirdamas vieną nuo kitos, gamindamas užir kai kuriuos normalios reguliacijos proce- pilus, nuovirus, kurie vėliau buvo pavadinti sus: blokuoja kai kurias biochemines reak- „galeniniais“ preparatais. cijas ir receptorius, neutralizuoja hormonų, prostaglandinų ir kitų biologiškai veiklių Miltelių vartojimo ypatumai medžiagų poveikį. Vartojant daug alopatinių preparatų, didėja lėtinės intoksikacijos, Prieš pradedant gerti miltelius, kaip ir energetinių resursų išsekimo pavojus (vievartojant žoles bet kokiu kitu pavidalu (arna pasekmių – disbakteriozė). batas, nuovirus) ar kitokius vaistus, reikia Augaliniai preparatai, patekę į orgaatsižvelgti į penkis be galo svarbius savo nizmą, ne pakeičia organų ir jų sistemų sveikatos rodiklius: funkcijų veiklą, kaip cheminiai ir sintetiniai • kraujospūdį; preparatai, bet mobilizuoja organizmo • kraujo tirštumą; savigydos sistemas: imuninę, endokrininę, • vidurių kietumą; detoksikacinę, nervų. Jie skatina bioenerge• skrandžio rūgštingumą; tiką, bioreguliacijos ir bioinformacijos pro• moterims - menstruacijų ciklą. cesus, adaptaciją, organų ir viso organizmo Tai turi būti pradiniai orientyrai renfunkcijų atsinaujinimą, aktyvina natūralius kantis augalus, juos dozuojant, ruošiant jų medžiagų apykaitos reguliatorius. mišinius ir juos vartojant. Svarbiausia Augaliniais vaistais galima sėkmingai – išsiaiškinti, kokių augalų nederėtų vartoti, koordinuoti imuninės (imuninių organų ir kad nepablogėtų sveikata. Apibendrinant ląstelių), endokrininės (vidaus sekrecijos galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, hiperliaukų) ir nervinės (centrinės ir periferinės tonikai turi į šalį atidėti spaudimą itin kenervų sistemų) sistemų veiklą. Šių sistemų liančias jonažoles. O hipotonikams reikėtų veiklos rezultatas ir yra mūsų sveikatos atsisakyti spaudimą mažinančių gudobelių, pagrindas. sukatžolių, valerijonų, krapų, kulkšnių, pelkinio pūkelio. Tiems, kurių tirštas kraujas (o tai pastebima beveik pas visus senyvo Kodėl milteliai? amžiaus žmones), būtina atsisakyti kraują Vaistiniai augalai miltelių pavidalu, kaip tirštinančių dilgėlių, juodųjų serbentų lapų, kraujažolių žiedynų, pelkinių vingiorykščių, viena pagrindinių vaistų formų, jau tūksdėmėtųjų rūgčių, trikerčių žvaginių, grikių tančius metų yra naudojama Tibeto medižolės. O štai jauniems žmonėms nepatarcinos gydytojų. Milteliai labai plačiai vartina vartoti kraują skystinančių kaštonų tojami ir kitose tradicinėse Rytų medicinos žiedų. Kenčiantiems nuo vidurių užkiesistemose: Indijos, Kinijos, Korėjos, arabų. tėjimo negalima vartoti dirvuolių, šilinių Antikinės Graikijos gydytojas Hipoviržių. Dažnai viduriuojantys turi atsisakyti kratas (460-377 m. pr. m. e.) manė, jog pati šermukšnių, linažolių, šaltekšnių, blindžių gamta yra tinkamiausiai subalansavusi visas veikliąsias medžiagas augaluose ir kad žievių. Jeigu kamuoja padidėjęs rūgštingu-

33

Cookbookman17 nuotrauka

Sveikata

mas, neprotinga būtų vartoti šermukšnius, levandas. Esant per mažam rūgštingumui (beje, tai sveikatai yra žymiai pavojingiau), nevartojama trūkažolė (cikorija).

Moterims, kaip jau minėta praeitame „Ozono“ numeryje, per menstruacijas geriausia nevartoti jokių žolių, išskyrus, pvz., žąsinių sidabražolių lapų ar raudonųjų dobilų žiedynų užpilus, kaip efektyviai mėnesinių skausmus malšinančias priemones.

Mišinių komponavimas Tik pradines žinias apie vaistinius augalus turintiems asmenims patariama ruošti nesudėtingus žolių mišinius, sudarytus iš dviejų, trijų, daugiausiai, penkių komponentų. Juos galima maišyti lygiomis dalimis Spalio mėnesį laukinėje gamtoje galima rinkti: • paprastųjų ąžuolų giles; • balinių ajerų, didžiųjų debesylų, miškinių sidabražolių (kondroto), vaistinių baltašaknių, stambiašaknių snapučių, geltonųjų žiognagių šakniastiebius; • rausvažiedžių ežiuolių, paprastųjų kiaulpienių, valgomųjų krienų, didžiųjų varnalėšų, pavasarinių raktažolių, paprastųjų trūkažolių (cikorijų), vaistinių valerijonų šaknis; • paprastųjų kadagių, miltinių meškauogių, paprastųjų spanguolių vaisius.

34

todėl ji vartojama tik džiovinta.). Žmogaus arba pagrindinės organizmui silicis yra viena svarbiausių mežolės dėti du trečdžiagų. Nuo jo kiekio tiesiogiai priklauso dalius, o visų kitų jungiamojo audinio, plaukų ir nagų būklė, žolių vieną trečdalį odos elastingumas. kiekio.

Parenkant augalus mišiniui labiauRadionuklidų valymas siai teks pasikliauti iš organizmo intuicija, nes dauguma mūsų neturi Asiūkliai miltelių pavidalu išvalo iš nei mokslinių, nei organizmo labai pavojingus sveikatai praktinių žinių, kad sunkiuosius metalus, tokius kaip švinas, vadovaudamiesi radionuklidus: cezį, stroncį. Vandeninės intelektu galėtų ištraukos šiuo poveikiu nepasižymi. Ypač pasigaminti sau juos rekomenduojama vartoti kompiuterivaistus. Be to, kieninkams. kvienas žmogus yra individualus ir kasMineralų bomba dien vis kitoks, tad kas tinka vienam, Labai naudingas ir maistingas mišinetinka kitam, nors nys iš augalų, kuriuos pavasarį ir vasarą jų abiejų diagnozės valgėme kaip salotas: garšvų, kiaulpienių, gali būti vienodos. dilgėlių, notrelių, balandų lapų. Vitaminų Tibeto medici„bombas“ galima pasigaminti iš uogakrūmių nos gydytojai komlapų: aviečių, gervuogių, žemuogių, serbenponentus savo ruotų, bruknių. šiamiems vaistams parenka kiekvienam Natūrali geležis pacientui individualiai, tikrindami Sumalkite dilgėlių lapus ir kraujažolių Digiyesica nuotrauka pastarojo pulsą bei žiedynus, pridėkite liepžiedžių, kurių sudėpasitikėdami savo tyje esantys flavonoidai pagerina geležies intuicija, nuojauta, įžvalgomis, kurias įgyja absorbciją. Jei kraujas tirštokas, dilgėles per labai ilgus savo studijų metus, o paskui maišykite su kiaulpienių lapais, kurie efekvisą gyvenimą tobulina praktikoje. tyviai skystina kraują. Kraują skystinančiu Tik toks metodas yra pats tiksliausias poveikiu pasižymi ir liepžiedžiai. dirbant su natūralios kilmės produktais, nes net ir tos pačios rūšies augalai niekada Gerina virškinimo organų veiklą šimtu procentų nebūna identiški. Kiekvienais metais jie truputėlį kitokie. Tai Kasos veiklą gerina kiaulpienių žiedų priklauso nuo augimo sąlygų, juos supusios kotelių milteliai arba kiaulpienių šaknys. aplinkos, rinkimo, laikymo ypatybių ir kitų Diabetikams naudingos varnalėšų šaknys. svarbių veiksnių.

Skrandžio veiklą gerina gysločių lapai. Štai kodėl vieno žmogaus surinktos žolės padeda, o kito ‒ nedaro jokio poveikio, nors, regis, yra tokios pat. Dėl tos pačios priežasties ne kiekvienas gali tapti gydytoju, mat tikrą gydytoją iš kitų išskiria ne tik praktinių žinių bagažas, bet ir tam tikra dvasinė žmogaus struktūra, vidinė branda ir švara.

Pasigaminti maisto papildus, žinoma, yra paprasčiau, nei vaistus. Juk tie patys augalai nebus vartojami ilgą laiką, žolės mišiniuose bus kaitaliojamos, tad tikimybė, kad bus pagaminta kažkas „ne tai“ ir pakenkta sveikatai, nedidelė.

Natūralus silicis Jei organizme trūksta silicio, vartojami daug natūralaus silicio turintys dirviniai asiūkliai ir paprastosios takažolės. Geriausi rezultatai pasiekiami maišant šias žoles lygiomis dalimis. (Dėmesio! Šviežia dirvinio asiūklio žolė yra pavojinga sveikatai,

Jim Hellier nuotrauka

Atliekos Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Kur dingsta 13 000 tonų panaudotų tepalų?

Artūras PEČKYS, www.atliekos.info

Šiuolaikinis pasaulis neįsivaizduojamas be mechanizmų ir judančių detalių. Vargu ar rastume ūko sritį, kurioje nebūtų naudojami tepalai. Tepalai, kaip ir visi kiti produktai, po tam tikro laiko praranda pirmines savybes ir virsta atliekomis. Panaudotų tepalų (alyvos) atliekos susidaro autoservisuose, senų automobilių ardymo įmonėse, pas gyventojus, ūkininkus, energetikos ir kitose pramonės įmonėse.

Panaudoti tepalai (alyvos atliekos) priskiriami prie pavojingų atliekų. Alyvos atliekose galima rasti mažus kiekius kadmio, nikelio, švino, chromo, arseno, vario metalų bei chlorintų angliavandenių. Šie metalai tepaluose atsiranda, kai reaguoja su judančiomis detalėmis.

2009 metais į Lietuvą buvo įvežta 16 800 tonų alyvos, o surinkta ir sutvarkyta beveik 4 000 tonų arba tik penktadalis įvežto kiekio. Žinant tokią statistiką, logiškai kyla klausimas - kur dingo beveik 13 000 panaudotų tepalų? Manoma, kad didelė dalis naudotų tepalų yra nelegaliai sudeginama žiemos sezono metu buitinėse krosnyse.

Toks neatsakingas elgesys su pavojingomis atliekomis užteršia aplinkines teritorijas ir padidina vėžinių susirgimų riziką. Dalis

www.ozonas.lt

tepaluotos taros ir skudurų lengva ranka straipsnyje „Kur dėti naudotas padangas ir išmetama į buitinių atliekų konteinerius. pavojingas buities atliekas“. Pavojingų Pagal Lietuvos teisės aktus, šiais metais reiatliekų tvarkymo įmonė „Žalvaris“ tepalų kia regeneruoti ne mažiau kaip 30 procentų atliekas, tepalo, kuro bei oro filtrus nemoalyvos atliekų, skaičiuojant nuo į Lietuvos kamai priima septyniuose įmonės filialuose rinką patekusio alyvos kiekio, o nuo 2012 ir surenka pavojingas atliekas gyventojų metų – net 50 procentų. „apvažiavimo“ metodu.

Panaudotų tepalų regeneravimas į bazinę Panaudotus tepalus būtina pristatyti į alyvą yra laikomas naudingiausiu alyvų savivaldybės stambių gabaritų atliekų suatliekų tvarkymo būdu. Regeneravimo rinkimo aikšteles arba perduoti pavojingas metu alyva yra valoma, pašalinami joje atliekas tvarkančioms įmonėms. esantys teršalai, oksidaciniai produtai ir Draudžiama perduoti ar parduoti panaudopriedai. Regeneruota alyva (tepalai) pasitus tepalus asmenims, neturintiems teisės žymi tokiomis pačiomis savybėmis, kaip iš tvarkyti pavojingas atliekas. Draudžiama žalios naftos gauta alyva. Lietuvoje alyvos panaudotus tepalus deginti buitiniuose regeneravimo įrenginių nėra, todėl didžioji katiluose, skirtuose dirbtuvių patalpoms dalis surinkų panaudotų tepalų yra eksporšildyti. Tepalų deginimo metu išsiskiria vėtuojama į Vokietiją ir Lenkiją. Pasaulyje dar žinius susirgimus sukeliančios medžiagos. praktikuojamas naudotų tepalų perdirbiDraudžiama alyvų atliekas išmesti kartu mas į skystą krosnių kurą. su buitinėmis atliekomis, pilti į plautuvę ar Autoservisuose ir transporto priemonių klozetą, lietaus nuotekų šulinius, paviršinio ardymo įmonėse susidariusios atliekos tuvandens telkinius ar tiesiog ant žemės. rėtų būti perduodamos pavojingų atliekų Jeigu norite įsitikinti, kad autoservise tvarkytojams. Deja, ne visi autoservisai pakeisti tepalai bus sutvarkyti teisingai, panaudotus tepalus tvarko kaip pavojingas prašykite darbuotojų parodyti dokumentą, atliekas. Gyventojai tepalų atliekas gali įrodantį, kad pavojingos atliekos perduodapristatyti į savivaldybių stambių gabaritų mos pavojingas atliekas tvarkančiai įmonei. atliekų surinkimo aikšteles. Šių aikštelių adresų sąrašas buvo spausdintas žurnaTolimesniam domėjimuisi: www.zalvaris.lt lo „Ozonas“ 2011 metų pirmojo numerio | www.am.lt

35

Bernard Benke nuotrauka

Produktai

Žaliavalgystės mada ant kritikos svarstyklių

Ivars Krutainis nuotrauka

36

Produktai Žaliavalgystė – termiškai neapdorotų, ekologiškų, turinčių daug vitaminų ir fermentų maisto produktų vartojimas. Šia mitybos rūšimi dažniausiai susidomi vegetarai arba veganai: priklausomai nuo jų gyvenimo būdo, vartojami žali vaisiai ir daržovės, riešutai, daigintos ir sausos sėklos, žuvis (pvz. suši), nepasterizuoti pieno produktai ir pan. Tiesa, žaliavalgiais gali būti ir mėsos mėgėjai, kurie renkasi karpačio ar kitus neapdorotos mėsos patiekalus. Tinklalapio purelyraw.com duomenimis, toks maistas gaminamas ne didesnėje nei 38ºC temperatūroje. Priešingu atveju produktai netenka fermentų, mineralų, vitaminų, pradeda deformuotis ir praranda dalį maistingumo. Kita vertus, žalio (neapdoroto) maisto vartojimas gali ne tik padėti sulieknėti, būti sveikiems ar nugalėti kai kurias ligas, bet ir pakenkti organizmui.

Senovės Graikijoje, Pitagorui įkūrus religinę filosofinę „Mathematikoi“ mokyklą, buvo nuspręsta, jog visi į ją eisią mokiniai turės rinktis vegetarišką gyvenimo būdą. Manoma, kad jos įkūrėjas bei vienas iš mokinių (Hipokratas) buvo pirmieji žaliavalgiai pasaulyje. XVa. žymus italų dailininkas, mokslininkas ir išradėjas Leonardas da Vinči laikėsi griežtos vaisių dietos, sakydamas, jog „gyvybingumas ir grožis yra gamtos dovanos tiems, kurie gyvena pagal jos įstatymus“. Vėlesniais laikais, XXa. pradžioje, vengrų psichologas ir natūralaus gyvenimo būdo ekspertas Edmond Bordeaux Szekely siekė atskleisti sveikiausių ir kone ilgiausiai pasaulyje gyvenančių žmonių ilgaamžiškumo paslaptis. Šis tyrėjas nemažai laiko praleido Pakistano kalnuose, bandydamas susipažinti su Hunzas genties žmonių, kurie sulaukia daugiau nei šimto metų ir visą laiką yra puikios sveikatos, gyvenimo ritmu. Paaiškėjo, jog jie valgo tik žalią maistą bei yra tikri tokios mitybos ekspertai. Sekdamas jų pavyzdžiu, 1940m. Szekely įkūrė savo stovyklą pavadinimu „Rancho la Puerta“, kurioje pradėjo auginti organinius sodus ir prekiauti natūraliais maisto produktais. Į ją užsukę ar apsistoję svečiai klausydavosi paskaitų apie sveikątą, ilgą gyvenimą, proto, kūno ir dvasios tarpusavio ryšius. Žaliavalgystės istorijoje pėdsaką taip pat paliko antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gimęs bei augęs matematikas ir sveiko gyvenimo būdo žinovas Viktoras Kulvinskas. Emigravęs ir aukštąjį išsilavinimą įgijęs JAV, šis specialistas kartu su Ann Wigmore praktikuoja holistinio gydymo metodus ir konsultuoja dešimtis tūkstančių žmonių. 1975m. išleidęs pirmąjį bestselerį apie žaliavalgystę „Survival into the 21st Century“, Vytautas Kulvinskas parašė dar ne vieną knygą apie natūralią gyvenseną, sveiką mitybą ir gydymą, ilgaamžiškumą bei kūdikių žaliavalgystę. Šis mitybos ekspertas vedė seminarus Pasaulio humaniškumo simpoziumuose Kanadoje ir Australijoje, daugiau kaip tūkstantį valandų praleido dalyvaudamas alternatyviojo sveikatingumo renginiuose, tokiose kaip „New Earth“ ekspozicija, Pasaulio vegetarų kongresas, Nacionalinė sveikatos federacijos kovencija ir k.t.

Poveikis organizmui

www.ozonas.lt

Žaliavalgiai šį mitybos būdą vadina geros sveikatos ir puikios emocinės būklės priežastimi. Žurnalo „The Journal of Nutrition“ duomenimis, žalio maisto vartojimas pagerina odos išvaizdą, padeda numesti svorio, kovoti su širdies, kraujagyslių sistemos ligomis ir net vėžiu, vartojant termiškai neapdorotus produktus mažėja cholesterolio ir trigliceridų kiekis organizme. Tokiame maiste gausu

kamai žinių. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės kaip vieną iš pagrindinių maisto produktų renkasi ankštines daržoves, nes jos turtingos baltymais. Valgyti tokias termiškai neapdorotas daržoves galima tik retkarčiais, kadangi jose yra sunkiai įsisavinamų medžiagų, kurios skrandyje gali sudaryti toksinus ir kurių skaldymui bei pašalinimui organizmas sunaudoja daug energijos.

Kitos daržovės, tokios kaip rūgštynės,

N

ors termiškai apdoroti maisto produktai suardo kai kuriuos vitaminus, tačiau taip pat palengvina baltymų pasisavinimą. naudingų medžiagų, tokių kaip kalis, magnis, fitonutrinas ir k.t., o kadangi tokie produktai retai pardavinėjami plastikinėse ar skardinėse pakuotėse, ne tik mažėja aplinkos tarša, bet ir tokių prekių vartotojai džiaugiasi nusipirkto maisto ekologiškumu bei sveikumu. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad termiškai neapdorotų produktų vartojimas gali būti pavojingas sveikatai.

Vilniaus dietologijos centro gydytojos dietologės Eglės Kliukaitės teigimu, apsisprendus tapti žaliavalgiais būtina žinoti, ką valgyti bei kaip tai daryti išmintingai, nes žaliavalgystė – apgalvotas žalių produktų valgymas ir tam reikia turėti pakan-

špinatai ir rabarbarai turi daug rūgščių, kurios mažina kalcio įsisavinimą, todėl jas vertėtų naudoti nuplikius karštu vandeniu.

Be to, dažniau valgant didesnį kiekį minėtų daržovių ilgainiui gali padidėti šlapimo rūgšties kiekis kraujyje ir kilti grėsmė susirgti podagra.

Trūksta vitaminų Gydytojos nuomone, žaliuose produktuose nėra visų organizmui reikalingų maistingųjų medžiagų, baltymų ir vitaminų. Nors iš daržovių ir vaisių taip pat galima gauti baltymų, paprastai jų nėra tiek, kiek reikia organizmui ir šie baltymai

37

Istorija

Mauru Grafix nuotrauka

Produktai – jokių nešvarių indų, keptuvių, dujinių viryklių, maisto ruošimo, laiko gaišimo ir t.t. Žaliavalgystė man davė sveikatą.

Pagerėjo kraujo būklė, išnyko sinusitas, paaštrėjo protas ir pagreitėjo mintys, tapau jautresnis aplinkai ir žmonėms gerąja ta žodžio prasme. Toks gyvenimo būdas leido pažiūrėti į daugelį dalykų kitaip, taip pat iš naujo įvertinti savo praeitį. Manau visos naujos idėjos, tokios kaip žaliavalgystė, kardinaliai keičiančios žmogaus gyvenseną, įneša daug teigiamų pokyčių į žmogaus psichologiją. 95 proc. smegenų sudaro vanduo, o jis stovėdamas genda.“

nėra laikomi visaverčiais. Gali atsirasti vitamino B12, kalcio, geležies trūkumas, kurį kompensuojame mėsos, žuvies bei pieno produktais. Nors termiškai apdoroti maisto produktai suardo kai kuriuos vitaminus, tačiau taip pat palengvina baltymų pasisavinimą. Iš kai kurių produktų maistinės medžiagos pasisavinamos geriau tik po terminio apdorojimo (pvz. likopenas – antioksidantas, esantis pomidoruose, apsaugantis nuo kai kurių vėžio formų). Be to, toks apdorojimas yra savotiška “dezinfekcija” nuo galimų patogeninių mikrobų, esančių mėsoje, kiaušiniuose ir kituose produktuose. Taip pat užkertamas kelias nuo tam tikros rūšies baltymų galinčiai atsirasti alergijai. Specialistės teigimu, žmogui reikalingi tiek vaisiai ir daržovės, tiek įvairūs grūdiniai, pieno produktai, mėsa, paukštiena, žuvis, nes jie duoda nepakeičiamą naudą organizmui.

Sveikiems žmonėms gydytojai žaliavalgystę rekomenduoja praktikuoti ne nuolatos ir tokioje mityboje turi būti apie 60 procentai žalio ir 40 proc. termiškai apdoroto maisto produktų.

Vaikams nerekomenduojama visiškai pereiti prie tokios mitybos: turėtų būti valgomi kuo įvairesni mais-

38

to produktai, kuriuose yra pagrindinių maistinių, biologiškai aktyvių medžiagų, vitaminų, mineralų ir k.t. Alergijų turinčių vaikų organizmai gerokai jautriau reaguoja į kai kuriuos termiškai neapdorotus baltymus, todėl jiems toks žalias maistas kategoriškai nerekomenduojamas.

Nuomonės Žaliavalgis Darius Ražauskas: „Žaliavalgystę pasirinkau pirmiausia dėl žmonių. Žaliavalgiai, kuriuos pažinojau, buvo labai aktyvus, linksmi ir džiaugsmu užkrečiantys žmonės. Taip pat šio mitybos būdo filosofija sužavėjo paprastumu: tiesiog imi ir valgai produktus tokius, kokie jie yra

Žalio maisto restorano „RawRaw“ savininkė Olga Dzindzeleta: „Žaliavalgystė jau beveik ketverius metus yra mūsų su vyru gyvenimo būdas, todėl pagalvoję, kad tai gali būti įdomu ir kitiems žmonės, nusprendėme atidaryti žalio maisto restoraną Vilniuje. Pradėjus valgyti žalią, neapdorotą maistą, pasikeitė mūsų požiūris į aplinką, gamtą, šalia mūsų gyvenančius gyvūnus, santykius su žmonėmis.

Norėjome parodyti, kad toks maistas gali būti skanus ir sveikas. Žaliavalgystės idėja šiuo metu sparčiai populiarėja, todėl sulaukiame nemažai svečių (klientų), kai kurie lankosi net kelis kartus per dieną.

Patiekiame neapdorotus, įdomius ir daug kam nežinomus patiekalus iš daigų, grūdų, sėklų, riešutų, daržovių, vaisių bei kitų žalumynų. “ Tolesniam domėjimuisi: www.purelyraw. com | www.vrg.org | www.rawfoodlife. com | zaliavalgyste.lt

Howard Walfish nuotrauka

39

Žaliasis gidas

www.ozonas.lt