Ozonas nr. 43

Ekologiškos kultūros gidas

2012 | 2 | (43)

VANDUO

Paremk „Ozoną“ Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

Brangus kiekvienas lašas

www.ozonas.lt

Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Socialiniai partneriai:

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt

Redaktoriaus žodis

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Vandens išteklių žemėlapiuose beveik visa Afrika, Artimieji Rytai, dalis vidurio Azijos, Mongolija, Meksika ir dalis JAV, dalis Australijos, Peru žymimos kaip zonos, kuriose vandens išteklių kiekis greitai pasieks ar jau pasiekė kritinę ribą. Kažkaip groteskiškai skamba Maude Barlow, knygos „Vanduo kaip prekė – blogas receptas“ autorės, pastebėjimas, kad apie 12% visos žmonijos populiacijos sunaudoja 85% prieinamo geriamo vandens. Ir tie 12% gyvena ne besivystančiose pasaulio šalyse.

Pasaulyje kyla daugybė ligų dėl švaraus vandens trūkumo, mat kai kur vanduo semiamas iš nesaugių šulinių, vandenviečių, iš upių, kuriomis plaukioja laivai, ir į kurias, kaip ir visur kur, nuvesti nuotėkių vamzdžiai. Yra vietovių, kur kelionė iki artimiausio vandens šaltinio trunka pusvalandį ar net ilgiau, o vandenį iš ten tenka parsinešti rankomis. Tokiose vietose vien dėl to, kad nėra normalios prieigos prie vandens, žmonės negali laisvai siekti išsimokslinimo ir geresnio socialinio ekonominio būvio (kaip tą padaryti, jei tenka kone pusę dienos sugaišti vien tam, kad šeima atsigertų ir galėtų pasiruošti maisto). Mums, galintiems laisvai bet kada prisipilti stiklinę vandens, pilną vonią ar šiaip paleisti vandenį stipria srove, kad „nubėgtų“ mūsų nuomone „nešvarus“ – sunku įsivaizduoti tokias situacijas, tokią kasdienybę. Kita vertus, žmogui iš vandeniu skurdaus regiono būtų sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą, kai, iš čiaupo bėgant puikiam vandeniui, gėrimui naudojamas tik pirktinis, plastikiniuose buteliuose.

Gyvename šalyje, kuri dėl šio gyvybiškai svarbaus ištekliaus gali nesukti galvos. Mūsuose vanduo yra svarbiausias žemės gelmių išteklius. Jo turime gero ir nemažai. Įdomumo dėlei galime žvilgterėti į valstybės turto aprašą: visas Lietuvos valstybės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 163 448,9 mln. Lt. Didžiausią viso valstybei nuo-

savybės teise priklausančio turto dalį sudaro žemės gelmių ištekliai – 38,2% (valstybinės žemės fondas – 31,9%). O pagrindinę žemės gelmių išteklių dalį sudarė 30 828 mln. Lt. požeminio vandens vertė.

Esame nepaprastai turtingi, taip pat reikėtų paminėti, kad mus pasiekia itin švarus požeminis vanduo – tik Latvija Europos Sąjungoje (ES) turi tokios geros kokybės vandenį...

Kalbant apie vandenį, svarbu suvokti, kad jis yra viena iš esminių sąlygų visos gyvybės Žemėje egzistavimui. Svarbu suvokti ir mastą – vanduo užima kur kas didesnį paviršiaus plotą nei sausuma. Ką kalbėti apie paviršių – jis juda savo transformacijų virtinėje ir virš mūsų galvų, mainydamasis nuostabiomis debesų formomis. Žmogus gali manyti, kad yra visa ko centras, bet mokslininkai jau kurį laiką tvirtina, jog banginiai ir delfinai, skrodžiantys vandenynus, yra tokios pat protingos būtybės kaip ir mes. Masyviuose ir toli gražu neištyrinėtuose vandenynuose slypi dar neatrastos rūšys. Tad nors ir aišku, kad nesame svarbiausi ir ypatingiausi, galima sutikti, jog turime unikalų gebėjimą būti parazitiški ir destruktyvūs. Įsivaizduojate, vandenyno dar nė nepažinome, tačiau jau spėjome sukelti grėsmę jo ekosistemų egzistavimui! Egoistiškai siurbiame gėlo vandens išteklius, o atgal dažnai grąžiname užterštus. Arba atimame juos iš kitų rūšių (išdžiovintų pelkių atvejis). Kita vertus, žmogus, kaip protinga būtybė, visada gali įvertinti savo veiksmus ir sąmoningai dėti pastangas, kad atitaisytų padarytą žalą.

Vanduo yra aplink mus, mumyse, jis tiek žmogaus, tiek medžio, tiek paukščio kraujyje. Bet tik žmogui reikia stengtis, mokėti tramdyti save ir įsiklausyti į kitus, kad vandens užtektų visiems. Kaip jau kartojome ne kartą – viskas susiję. Kviečiame atidžiau žvilgterėti į kvapą gniaužiantį vandens pasaulį, prisiminti, kaip svarbu jį gerbti.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ editor@ozonas.lt

Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Valdonė Daugėlaitė; Kamilė Baubinaitė; Kristina Sagaidak; Aistė Eidukaitytė; Rytė Amelija Jarmoškaitė; Vida Bukauskienė; Kamilė Sakalauskaitė; Raminta Kazlauskaitė; Artūras Pečkys; Giedrė Kisielė; Paulius Sadauskas.

Kalbos kultūra: Rasa Kasperavičiūtė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas/Viršelis: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

Gamta

Švaresnis vanduo Europoje | Seniausias planetos organizmas | Nauja gyvybė Antarktidoje | Gamtos aprašymų knygose mažėja | Pastangos išgelbėti Baltiją | Bioekonomikos Europoje augimas

Pasaulis plastikiniame maišelyje

06 - 07 Eko daiktai

08 - 09

Mėgiamos salotos – be vargo | Kabantys vaistažolių sodai | Kartoninės garso kolonėlės | Transformeris: vežimėlis – dviratis

Tema

10 - 12 13 - 16 32 - 33

Kad vanduo niekada nesibaigtų

Žmonių bėdos neskęsta vandenynuose

Galimos geriamojo vandens formos

Klimatas

17

10 būdų, kaip taupyti vandenį namuose

Energetika

18 - 19

Už elektrą mokama vandeniu

20 - 21 Sveikata

22 - 24 34 - 35

Sveika mityba: ką iš tikrųjų reikia žinoti?

Medžių spygliai: efektyviausi vitaminai kiekvienam

Ūkis

25 - 27

S.Jasionis: „Tik gyva dirva yra derlinga“

Produktai

28 - 29 Kai norisi vaisių

Mąstytojas

30 - 31

Nuo gydomųjų Rodono šaltinių taigoje iki upių, pilnų teršalų.

Atliekos

36 - 37

Popieriaus atliekos – perdirbti (,) negalima (,) šalinti

Trumpai

Švaresnis vanduo Europoje

Rubrika parengė Aistė EIDUKAITYTĖ

Nauja gyvybė Antarktidoje Europos Komisija siūlo papildyti 33 pagrindinių Europos Sąjungos vandenyse esančių cheminių medžiagų, kurios turėtų būti kontroliuojamos, sąrašą dar 15 naujų medžiągų. 6 iš jų būtų laikomos pavojingomis ir turėtų būti pašalintos iš Europos Sąjungos vandenų per 20 metų. 2 cheminės medžiagos jau buvusios sąraše taip pat būtų pridėtos prie „pavojingųjų“ sąrašo. „Vandens tarša yra viena iš opiausių Europos Sąjungos problemų. Aš ilgai laukiau šio pokyčio, kuris turėtų pateisinti daugelio gyventojų viltis. 15 naujų medžiagų privalo būti kontroliuojamos tam, kad įsitikintume, jog jos nekelia pavojaus gamtai ir žmogui“, – sakė Aplinkosaugos komisaras slovėnas Janez Potocnik.

Dauguma šių medžiagų yra pavojingos ir netgi mirtinos vandens augalams bei gyvūnams, o žmonėms gali sukelti endokrininės, nervų ir imuninės sistemos sutrikimus.

Mokslininkai mano, kad kai kurios iš jų yra kancerogenai. Šie chemikalai plačiausiai naudojami žemės ūkyje, stengiantis apsaugoti augalus nuo kenkėjų, tačiau dauguma medžiagų patenka į vandens telkinius.

Deja, aplinkosaugininkai teigia, kad šis žingsnis yra pernelyg mažas, kad apsaugotų žmonių sveikatą bei Europos vandenis. „Prireikė 12 metų, kad įsatymų leidėjai sutikų iš mūsų vandens pradėti šalinti labiausiai pavojingas medžiagas, kurios gali sukelti rimtus susirgimus ir negrįžtamai pažeisti upes bei ežerus. Nuo tada Europos Komisija kratosi konkrečių veiksmų, kurie padėtų išvalyti vandenis“, – sako Greenpeace‘ų Europos Sąjungoje chemikalų politikos vadovas Kevin Stairs.

Iš www.ens-newswire.com

6

Seniausias planetos organizmas

Mokslininkai, Viduržemio jūroje atradę milžinišką jūrų žolę, teigia, kad seniausiu pasaulyje vis dar gyvuojančiu organizmu tituluojamas 43 000 metų Tasmanijos augalas šį titulą gali prarasti. Manoma, kad naujasis atradimas gali būti 200 000 metų senumo. 6000 tonų svorio ir 74 kilometrų ilgio jūrų žolė dauginasi nelytiškai ir plinta labai lėtai, padengdama didžiulius plotus. „Šio augalo ilgaamžiskumo paslaptis – gebėjimas kaupti maisto medžiagas savo šakose“, – teigė Vakarų Australijos universiteto profesorius Carlos Duarte. Vis dėlto, mokslininkai yra sunerimę, kadangi, nepaisant savybės išgyventi nepalankiomis sąlygomis, augalo populiacija vis mažėja.

Jie mano, kad tai gali būti klimato kaitos padarinys. „Jeigu klimatas kis ir toliau, šio augalo laukia ne kokia ateitis“, – sakė C. Duarte.

Iš www.huffingtonpost.com

Rusijos mokslininkai teigia, kad jie, pragręžę 3776 metrus, pagaliau prasiskverbė iki didžiausio žinomo poledyninio Vostoko ežero, esančio Antarktidoje. JAV mokslininkai šį faktą patvirtino ir teigia, kad šio ežero pasiekimas „išplečia Žemės gyvenimo ribas“. Montanos valstijoje dirbantis ekologas John Priscu mano, kad šis atradimas yra tiesiog kulminacija po daugiau nei dešimtmečio planų prasiskverbti iki poledyninio Vostoko ežero. Poledyniniai ežerai gali būti tarsi naujas langas į mūsų planetą, kuris atskleistų ne tik klimato kaitos istoriją, bet ir žinias apie dar neatrastas gyvybės formas.

J. Priscu teigia turintis įrodymų, jog poledyniniuose ežeruose galima rasti mikrobų, kurie gauna energijos iš mineralų, misdami uolienomis. Mokslininkai kol kas dar negali atlikti tyrinėjimų naujai atrastame Vostoke ežere, kadangi sąlygos tam tinkamos tik Pietų pusrutulio vasaros metu, nuo lapkričio iki vasario, todėl planuojama laikyti prieigą prie poledyninio ežero atvirą iki kito tyrinėjimo sezono. Anot mokslininkų, jeigu ežere bus rasta gyvybė, tai apvers aukštyn kojomis požiūrį į Antarktidą.

Iš www.news.nationalgeographic.com

Trumpai

Pastangos išgelbėti Baltiją

Grupė tyrinėtojų, vadovaujamų Nebraskos Linkolno univesiteto sociologo J. Allen Williams Jaunesniojo, vertino aplinkos aprašymus, esančius JAV Bibliotekų Asociacijos prestižinėse, Caldecott medalius laimėjusiose knygose nuo 1938 iki 2008 metų. Jie apžvelgė daugiau nei 8000 aplinkos aprašymų beveik 300 skirtingose knygose, norėdami įsitikinti, ar jose aprašomi gamtos vaizdiniai, ar žmogaus sukurta aplinka, ar tarpinis variantas, pavyzdžiui, žaidimų aikštelė. Tyrimo rezultatai parodė, kad įprastinių gamtos vaizdų knygose aiškiai mažėja. Pastaraisiais metais žmogaus sukurtos aplinkos aprašymai buvo du kartus dažnesni už gamtos vaizdinius. Tyrėjai mano, kad tai gali būti vienas iš veiksnių, sąlygojančių vaikų atsiribojimą nuo gamtos. Žinoma, tyrimas neįrodo, kad vaikai skaito būtent tyrinėtąsias knygas, tačiau tyrimų autorius, apklausęs žmones socialiniuose tinklapiuose, išsiaiškino, jog vaikai mieliau renkasi „Harį Poterį“ nei eko-detektyvą.

Anot jo, tai neįrodo, kad vaikai tampa atitrūkę nuo gamtos dėl to, jog skaito netinkamas knygas. Atvirkščiai – kartais iš šiuolaikinių knygų skaitytojai mokosi apie būtinybę rūšiuoti šiukšles ar klimato kaitą.

Iš www.mnn.com

www.ozonas.lt

Aplinkos ministerija pradėjo rengti dokumentus, kurie dar labiau įtvirtins ir atnaujins Nacionalinę Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategiją, patvirtintą 2010 metais. Šiai strategijai parengtame plane, skirtame 2010-2015 metams, daug dėmesio skiriama laivybai, kadangi būtent dėl šio faktoriaus vis labiau didėja Baltijos jūros tarša. Į jūrą išleidžiama nafta ir kitos kenksmingos medžiagos bei atliekos smarkiai veikia vandenį, dugną, krantą, atmosferą ir gyvąją gamtą. „Galima tik pasidžiaugti, kad Helsinkio komisijos sudarytame didžiausių Baltijos teršėjų sąraše dabar tėra likusi tik viena Lietuvos pramonės įmonė. Tačiau ir ji dar šiemet turėtų būti išbraukta iš šio sąrašo, kadangi daug dėmesio ir investicijų skiria aplinkos apsaugai“, – sakė Vandenų departamento vadovas Dalius Krinickas. Jis teigia, kad viena iš didžiausių Baltijos jūros problemų yra eutrofikacija. Dėl jos smarkiai kinta Baltijos ekosistema: plinta naujos svetimos rūšys, tačiau nyksta vietiniai augalai ir gyvūnai. Stengiantis dar efektyviau apsaugoti Baltijos jūrą, valstybės, esančios Baltijos regione, bando visas problemas spręsti bendromis jėgomis. Lietuva Nacionalinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimo priemones taip pat numatė derinti su kitomis Baltijos šalimis.

Iš www.am.lt

Europos Komisija priėmė strategiją, kuri užtikrins, kad Europos Sąjungos šalyse atsinaujinantieji ištekliai būtų naudojami plačiau ir tvariau. Ja siekiama, kad Europoje įsigalėtų bioekonomika – ekonomika, kurioje pagrindinės žaliavos yra žemės ir jūros biologiniai ištekliai bei atliekos.

Europos Komisija mano, jog sėkmingam strategijos įgyvendinimui būtina kurti naujas bioekonomikos technologijas, plėsti bioekonomikos rinką bei skatinti šalių, suinteresuotų šia ekonomika, bendradarbiavimą. Už mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokslą atsakinga Komisijos narė M. Geoghegan-Quinn teigia: „Europa turi pereiti prie ekonomikos, pagrįstos ne naftos produktų naudojimu. Plačiau naudoti atsinaujinančiuosius išteklius ne tik galima – tai daryti būtina“.

Jau dabar Europos Sąjungos bioekonomikos sektoriuje dirba apie 22 milijonus žmonių (daugiausia žemės ūkyje, miškininkystėje, žuvininkystėje, maisto, medienos masės ir popieriaus gamyboje), tačiau tikimasi, kad įgyvendinus bioekonomikos strategiją, šis skaičius gerokai šoktels į viršų.

Iš www.zum.lt

7

Bioekonomikos Europoje augimas

Gamtos aprašymų knygose mažėja

Eko daiktai Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

MĖGIAMOS SALOTOS – BE VARGO

KABANTYS VAISTAŽOLIŲ SODAI

Kai kuriuos išradimus, skirtus palengvinti tinginių arba nemokšų (kitaip nepavadinsi) gyvenimus, sunku vertinti be šypsenos.

Kad ir šis salotų auginimo rinkinys ‒ „žaliems“. Remiantis teorija, jog pačiam užsiauginti kuokštą gerų salotų yra ypač sunkus ir daug pastangų reikalaujantis darbas, buvo sukurta jėgų nereikalaujanti salotų auginimo sistema – suvyniojama salotų lysvė.

Kaip viskas veikia? Ant agroplėvelę menančio paviršiaus pritvirtintas salotų sėklų rinkinys (galima įsigyti trims populiariems salotų receptams paruoštus auginimo kilimėlius), kurį dengia papildomas kiauraraštis plėvelės sluoksnis. Viskas, ką reikia padaryti „sodininkui“ – patiesti kilimėlį ant žemės, pritvirtinti jo kraštus saujele dirvos ar akmenukais ir palaistyti. Pradėjusios augti salotos iškelia viršutinį plėvelės sluoksnį, kuris tarnauja kaip mini „šiltnamis“, o kartu ir kaip apsauga nuo vabzdžių ar šliužų. Kadangi salotos auga iš plėvelėje esančių angelių – nebereikia jaudintis dėl piktžolių. Užaugus salotoms belieka atidengti viršutinį plėvelės sluoksnį ir nusiskynus reikiamą lapų kiekį gamintis vasara kvepiantį užkandį.

Kiekviena suvyniota salotų lysvė gali užauginti atitikmenį 50iai salotų pakelių. Aišku, pati lysvė yra biodegraduojanti.

Juk tikrai norėtumėte auginti prieskoninius augalus namuose, o ne parsinešti juos jau supakuotus vakuuminėse pakuotėse iš prekybos centro? Taip. Bet bėda ta, kad namuose nėra vietos visiems tiems vazonėliams? Bepigu tiems, kas turi balkonus ar plačias palanges. Bet štai dizainerė Ana Arguezo pasigailėjo visų, ką kamuoja erdvės problemos, ir sukūrė kabančių vazonų kompleksą. Juose augalai talpinami šaknimis aukštyn. Nereikia pergyventi dėl byrančios dirvos, mat augalai šiuose vazonuose auginami hidroponiniu būdu. „Spice versa“ vazonų kompleksas yra ne tik praktiškas įrenginys, bet ir estetiška, originali interjero detalė. Petražolių, bazilikų ir kitų augalėlių žaluma bei gaivus kvapas praskaidrins nuotaiką ir turbūt lengvai įkvėps gaminti.

Vazonų rinkinys lengvai tvirtinamas pasirinktoje vietoje, augančios vaistažolės lepinasi privačiu šviesos šaltiniu.

Dizainerės Ana Arguezo koncepcija

Kaina ‒ 6.99 svarai sterlingų.

8

Eko daiktai

KARTONINĖS GARSO KOLONĖLĖS

TRANSFORMERIS: VEŽIMĖLIS – DVIRATIS

Tikras muzikos mylėtojas jos nesiklauso šiaip sau – jis (ji) jos klausosi per garso kolonėles. Pastarųjų būna visokiausių – nuo telpančių rankinėje iki reikalaujančių atskiros priekabos. O čia ekologiškos ir itin stilingos kolonėlės. Sulankstomos, tad gali būti lengvai nešiojamos su savimi, 70% jų sudėties sudaro perdirbtos medžiagos, joms nereikalingos baterijos, tinka įvairiems grotuvams.

Svarbiasuia, rinkinyje yra šeši spalvoti pieštukai, kad klausantis muzikos būtų galima išlieti užplūdusias emocijas ant kolonėlių šonų (o paskui nuvalyti ir pasiruošti naujoms emocijoms ir naujiems talento proveržiams).

Šiandieninės mamos yra aktyvios, jos darbuojasi, keliauja, socializuojasi ir kartais vienintelis trukdis yra nepatogi „technika“.

Kompanija „Taga“ siūlo neįtikėtinai patogią ir šiuolaikišką transporto priemonę, kuri gali palengvinti judrių mamų gyvenimą. Tai „Taga“ dviratis – vaikiško vežimėlio ir dviračio junginys. Kompanijos tinklalapyje didžiuojamasi pavykusiu įrenginio dizainu. „Taga“ dviratis itin funkcionalus – iš dviračio į stilingą vežimėlį transformuojasi per 20 sekundžių. Tad pasivažinėjus galima lyg niekur nieko kraustytis į kavinę, parduotuvę ar pan. Įrenginys laisvai telpa į metro, traukinį, autobusą, automobilio bagažinę. Taip pat jis ir stilingas – minimalistinis, gerai apgalvotas dizainas su ryškiais akcentais, jokių nereikalingų detalių, bet su visu spektru įvairių galimybių. Prie „Taga“ dviračio galima komplektuoti įvairius priedus, stogelį nuo lietaus, sėdynę antram vaikui, pirkinių krepšį, automobilinį lopšį – dvivietį medinį „vagonėlį“ vaikams. „Taga“ pranašesnis už įprastinį dviratį, nes vaikas jame sėdi priekyje, tarp mamos ar tėčio rankų specialioje, patogioje sėdynėje.

Važiuojančiojo balansas yra puikiai išlaikomas dėl trijų ratų. Visos proporcijos apgalvotos taip, kad važiuojant su vaiku tą daryti būtų kuo lengviau.

Gamintojai teigia, kad šio „transformerio“ turėtų pakakti dviems vaikams bent dešimčiai metų. Nuo naujagimio iki šešiamečio. O ir kai vaikai išaugs – visai patogu dviratis su didele, stabilia talpykla.

www.merkuryinnovations.com Kaina 16.99$

9

www.tagabikes.com Kaina apie 1500 $

www.ozonas.lt

Tema

Kad vanduo niekada nesibaigtų

Kristina SADAUSKIENĖ Nors ir neturime žiaunų, nors vaikštome sausuma ir galime paskęsti, vis tik esame vandens kūnai. Be maisto ištvertume kur kas ilgiau nei be vandens. Išgyvenimo dramose man visada baisiausi epizodai, kuriuose žmonės iš sudužusio laivo miršta nuo troškulio, supami vandenyno. Tarp vandens ir gyvybės drąsiai galima dėti lygybės ženklą. Nieko keista, kad literatūroje dažniausiai sutinkamas tekantis vanduo. Jis naudojamas kaip laiko, kaip paties gyvenimo metafora. Vandens galimybės keisti fizinį būvį, „bespalviškumas“, galimybė susigerti, užlieti ar atspindėti jaudina vaizduotę ir priverčia susimąstyti apie beribį gamtos lankstumą.

Savo planetą švelniai galime šaukti „mėlynąją“, mat didžiąją dalį jos paviršiaus (70%) dengia vanduo, jo yra apie 1,4 milijardus km3. Tiesa, 97,5% viso Žemės vandens yra sūrus ir tik 2.5% - gėlas (35 milijonai km3). 70% iš tų kelių procentų gėlo vandens yra užšalę Antarktikos ir Grenlandijos ledynuose, didžioji likusi dalis yra dirvos drėgmė arba slypi giliuose požeminiuose rezervuaruose, nepasiekiama žmogui. Suvokus, kiek mažai yra prieinama mūsų didžiulei populiacijai, net gyvenant vandens Eldorade, Lietuvoje, gali sudrebėti ranka eilinį kartą atsukant čiaupą.

Vandens ištekliai Tik 0,007% viso Žemės vandens yra prieinami žmogui. Tai vanduo upėse, ežeruose ir pakankamai negiliai esančiuose požeminiuose rezervuaruose. Iš jų išgaunamą vandenį galima klasifikuoti pagal naudojimo sritį – dalis jo tenka žemės ūkiui, dalis privačioms žmonių reikmėms, dalis pramonei. Jungtinių tautų organizacijos padalinio „Aquastat“(JTO) duomenimis, daugiausiai išgaunamo vandens visame pasaulyje „išgeria“ žemės ūkis (apie 70%), 19% pramonė, o namų ūkiai tik 11%. Aišku, kiekvienoje šalyje tie skaičiai skirsis pagal vyraujančias veiklas (pramonės ar ūkio).

10

jog daugiausiai vandens išnaudojama energijos gamybai.

57-69% pramonei išgaunamo vandens sunaudoja hidroelektrinės ir atominės elektrinės. Įvairiems pramonės gamybiniams procesams sunaudojama 30-40% vandens.

Netolygus pasiskirstymas

Pastebima, kad pastaruoju metu daugiausiai vandens yra išgaunama Azijoje. 2000 m. ten buvo išgauta 57% viso gėlo vandens, o sunaudota net 70%. Tokia situacija yra dėl to, kad Azijoje plyti didžiausi drėkinami laukai. Kaip žinia, ryžių auginimas reikalauja itin daug vandens – užauginti vienam kilogramui ryžių prireikia 5000 litrų vandens. Taigi Azijoje kasmet žemės ūkiui sunaudojama apie 86% išgauto gėlo vandens.

Tiesa, šiuolaikinis stipriai chemizuotas monokultūrinis žemės ūkis taip pat, manoma, sunaudoja kur kas daugiau vandens, nei jo sunaudotų laukuose auginamos vietinės, prie tos geografinės situacijos per ilgus metus prisitaikiusios augalų rūšys. Maisto ir Žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, vien per pastaruosius 30 metų drėkinamų žemės ūkio laukų apimtis išsiplėtė nuo 200 iki 270 milijonų hektarų.

Kalbant apie pramonę, galima paminėti,

Pastebimas paradoksas, kad skurdžiose šalyse gyvenantiems žmonėms už vandenį gali tekti mokėti net kelis kartus daugiau nei tiems, kurie gyvena turtingesnėse pasaulio šalyse. Tai pastebima ir JTO Žmogaus vystymosi programos ataskaitoje: „Jei gyvenate lūšnyne Maniloje, už vandenį mokėsite daugiau nei žmogus, gyvenantis Londone“.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse gyvenantys žmonės suvartoja vidutiniškai 10 kartų daugiau vandens per dieną nei tie, kas gyvena besivystančiose šalyse. UNESCO duomenimis, išsivysčiusios šalies gyventojas per dieną sunaudoja apie 500-800 litrų vandens (300 m3 per metus), o gyventojas iš besivystančios šalies ‒ tik 60-150 litrų (20 m3 per metus). Toks kiekio skirtumas nekelia jokios nuostabos, mat vieniems pakanka atsukti čiaupą ir pasirinkti, kokio vandens norima (karšto ar šalto), o kitiems tenka išsiruošti į nemenką žygį, dažniausiai pėsčiomis, kad būtų parsinešta nors kiek to gyvybei būtino skysčio. Vienas vargingiausių regionų šiuo atžvilgiu yra į pietus nuo Sa-

Tema

charos. Pagal dar 1990 m. vykusių JTO konferencijų metu priimtus susitarimus, 2000 m. pasaulio vadovai yra pasirašę „Tūkstantmečio deklaraciją“. Laikantis jos, iki 2015 m. turi būti įgyvendinti aštuoni svarbūs tikslai. Septintasis jų – „darnios aplinkos apsaugos užtikrinimas“. Siekiant šio tikslo, užsibrėžta iki 2015 m. perpus sumažinti žmonių, neturinčių tinkamos prieigos prie švaraus geriamojo vandens, ir pagrindinių sanitarinių reikmių skaičių. Bet UNICEF duomenimis, aišku, kad teritorijoje į pietus nuo Sacharos nepanašu, jog tikslas bus pasiektas. 2008 m. 40% visa tenykštė gyventojų populiacija vis dar neturėjo tinkamos prieigos prie geriamojo vandens (1990 m.

– 51%). Vandens trūkumas atsiliepia visiems gyvenimo aspektams. Tyrimais nustatyta, jog jei vandens gavimui kasdien sugaištama daugiau nei pusvalandis, to vandens surenkama progresyviai mažiau, ir jo nepakanka minimalioms šeimos reikmėms.

Pastebima, kad tokiais atvejais vienam žmogui per dieną tenka apie penkis litrus vandens, o jų nepakanka nė pagrindinėms higienos praktikoms, kaip prausimuisi. 14oje šalių į pietus nuo Sacharos daugiau nei ketvirtadalis gyventojų sugaišta daugiau nei pusvalandį vienai kelionei vandens. O tų kelionių paprastai būna kelios. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog su vandens trūkumu glaudžiai susijusios diskriminacinės situacijos. Skaičiuojama, jog turtingesni individai bent du kartus dažniau turi gerą prieigą prie švaraus geriamojo vandens.

Miestų gyventojams taip pat geriau. Galima kalbėti ir apie lyties skirtumus. Mat dažniausiai vandens pargabenimu turi rūpintis moterys, ir čia jau nebesvarbu, ar kalbama apie Indiją, ar apie Mongoliją, ar apie Afriką. Mūsų miestuose moterys gali įpykusios

www.ozonas.lt

turėti pragaištingų padarinių. Kita vertus, katastrofa daugelyje vietų jau yra įvykusi, tačiau iš jos retai kada pasimokoma (pvz.

Aralo išsekinimas, pasidavus keistai žemės ūkio fantazijai, visų aplinkinių gyvenviečių nuskurdinimas, Amerikoje intensyviai naudojant Kolorado upės vandenį – ji dažnai pakeliui visiškai „išdžiovinama“, ir nė lašas nepasiekia žiočių).

JTO duomenimis, iki 2025 m. 1.8 milijardai žmonių gyvens regionuose, kuriuose bus didžiulis vandens trūkumas, o du iš Vandens trūkumas trijų Žemės gyventojų jus „vandens stresą“.

Svarbus ir kitas aspektas – vanduo Manoma, kad šiuo metu net trečdalis pasaulio populiacijos gyvena šalyse, kuriose gaivina ne tik žmogų. Tai pamatinė egzistavimo sąlyga ir kitoms gyvybės formoms trūksta geriamojo vandens. Situacija turėtų – augalams, gyvūnams. Skaičiuojama, kad tik prastėti. Štai Azijoje, kurioje vanduo šiuo metu žmonės įsisavina apie 50% viso seniau nebuvo tokia didelė problema, gėlo prieinamo vandens, o tai reiškia, kad prieinamumas prie jo vienam gyventojui atitinkamai daroma ir didelė ekologinė žala. nuo 1955 m. iki 1990 m. sumažėjo 40-60%.

Pavyzdžiui, nuo 1900 m. yra nunykę apie Prognozuojama, jog jau 2025 m. daugumos pusę pasaulio pelkių, kurios tradiciškai yra Azijos šalių gyventojai patirs skaudų vantikras rojus gausybei rūšių. Pastebima, kad dens trūkumą. Jau minėtas Afrikos žemygėlame vandenyje gyvenančios gyvybės nas nuolat patirdavo vandens nepriteklių. rūšys nyksta sparčiau nei kitos, o vanduo Žinant, kad Afrikoje pastaruoju metu vyko į upių žiotis dažnai atkeliauja mąžtančia sparti urbanizacija ir gyventojų skaičiaus srove, smarkiai užterštas pramoninių ir augimas, nors geriamojo vandens prieinažmogiškų atliekų. mumas nepagerėjo, galima numanyti, jog tokia situacija yra garantuotas naujų konfliktų, socialinių, ekonominių ir politinių Vandens karai problemų pažadas.

Pasaulio vandens tarybos skaičiavi2010 m. liepos 28 d. JTO generalinė mais, iki 2020 m. vandens sunaudojimas asamblėja priėmė rezoliuciją 64/292, kuria turėtų padidėti 40%, taip pat 17% daugiau pripažįstama, jog švarus ir saugus geriavandens reikės maisto gamybos sektoriui, masis vanduo bei sanitarija yra pamatinė kad būtų galima numalšinti sparčiai aužmogaus teisė, būtina, norint gyventi gančios populiacijos alkį. Pagrindiniai trys visavertį gyvenimą ir patenkinti kitas žmofaktoriai, pastarąjį šimtmetį lėmę ir toliau gaus teises. Šiuo dokumentu atkreipiamas lemsiantys augantį vandens poreikį, yra dėmesys į tai, jog švarus vanduo ne kiekviepopuliacijos augimas, pramonės plėtra ir nam yra prieinamas, tad skatinama ištaisyti drėkinamosios žemdirbystės plėtra. Šiame šią klaidą. Jau minėta, kad šiandien vanduo kontekste judėjimas jau įprasta linkme gali daugelyje vietovių tapo rūpesčio objektu –

11

šnypšti dėl atidaromų durų (kaip diskriminacijos ženklo), o troškulio kamuojamuose regionuose dažniausiai jos diena iš dienos kantriai velka vandens bidonus ‒ toks darbų pasiskirstymas tarp lyčių. Kai nėra galimybės gauti švaraus ir saugaus vandens, dažnai geriamas nevalytas vanduo, taip kyla grėsmė susirgti įvairiomis ligomis.

Skaičiuojama, kad kasmet dėl to pasaulyje miršta apie 3, 575 milijonai žmonių.

Nuotraukos iš “Living water international” www.water.cc

Tema jo reikia gėrimui, jo reikia ūkiui, jo reikia galingiausius (nuo 1970 m. ne kartą skammažinimas, gamybos strategijų keitimas, pramonei, o ištekliai senka. Svarstomos bėjo teroristų grasinimai apnuodyti geriataip pat ir energetikos sektoriaus pertvarįvairios alternatyvos, ką reikės daryti, jei mąjį vandenį megapoliuose JAV. Panašių kymas. vanduo visai „pasitrauks“ – vieni kalba apie grasinimų yra sulaukęs ne vienas miestas ir importą (bet tai pernelyg brangu), kiti apie Europoje).

Vanduo Lietuvoje jūrinio vandens nudruskinimą (taip pat brangu), vis naujus itin užteršto vandens Atsakingas vandens naudojimas Mūsuose vanduo yra svarbiausias valymo metodus. Galima svarstyti ir mižemės gelmių išteklius. Jo turime gero ir graciją į vandeningesnes vietas (tai sukeltų nemažai. Įdomumo dėlei galime žvilgterėti Žmogus vandenį kontroliuoti ėmė dar nemažai naujų, net tarpvalstybinio lygio į valstybės turto aprašą: visas Lietuvos vals6000 m. pr. m. e., kuomet egiptiečiai suproblemų). tybės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė gebėjo jį nukreipti savo laukų drėkinimui.

Ramiojo vandenyno instituto projekto 163 448,9 mln. Lt, Didžiausią viso valstybei Nuo tada atsirado užtvankos, siurbliai, Pasaulio vanduo rėmuose kaupiami įvainuosavybės teise priklausančio turto dalį gręžiniai, t.t. Nuolat tobulėjantys įvairūs rūs statistiniai duomenys apie geriamąjį sudaro žemės gelmių ištekliai – 38,2 proc. inžineriniai sprendimai taikomi kovoti su vandenį. Akį patraukia konfliktų dėl geria(valstybinės žemės fondas – 31,9 proc.). vandens stygiumi. Tačiau žvelgiant į ateitį mojo vandens suvestinė, kurios pirmasis Pagrindinę žemės gelmių išteklių dalį sudaaiškėja, kad vis svarbesnis bus apdairumas taškas chronologinėje juostoje pažymėtas rė 30 828 mln. Lt. požeminio vandens vertė. ir atsakingumas. Mėginant patenkinti savo dar trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų godulį vandeniui, galima nuskriausti gamtą. Taigi esame nepaprastai turtingi. erą. Tiesa, tai mitinis epizodas, kuriame ES aplinkos agentūros duomenimis, O, kaip netrukus paaiškėja, ir save pačius, šumerų dievybė Ea, bausdama žmoniją už mat visa siejasi neišardomais ryšiais. Pavyz- švariausias požeminis vanduo Europoje jos nuodėmes, pasiunčia šešių dienų audrą. randamas Lietuvoje ir Latvijoje (visi ištedžiui, Aswam užtvanka Egipte buvo paranŠiek tiek vėliau istorija prabyla apie realius kliai itin švarūs), toliau rikiuojasi Austrija, ki energijos generavimui, taip pat vandens įvykius, pvz. 2500 m. pr. m.e. – konflikto Švedija, o sąrašo pabaigoje ‒ Prancūzija tiekimui, bet ji taip pat atsakinga už žvedėl pasienio metu, Lagašo valdovas Urlama ir Čekija. Lietuvoje beveik visas gėrimui jybviečių sunykimą, sūraus vandens prasinukreipė vandenį iš kanalų, drėkinusių tiekiamas vanduo yra požeminis, išskyrus skverbimą į geriamąjį vandenį, pakrančių Umos miestą. Hamurabio kodekse randami eroziją. Kitas pavyzdys iš Viduržemio jūros Klaipėdą, kur dalis vandens gaunama iš įstatymai, reglamentuojantys laukų drėkiregiono – sumontuoti galingi siurbliai leido Vilhelmo kanalo. nimą, užsimenama apie aplaidų drėkinimo Lietuvoje dėl geriamojo vandens nepajusti trumpalaikę ekonominę naudą, bet sistemos tvarkymą, vandens vagystes (1790 rimauti turi tik tie, kas vartoja vandenį iš lėmė požeminių vandens išteklių pereikvopr. m. e.). O to paties Hamurabio anūkas šulinių. Dėl intensyvios ūkinės veiklos vanjimą daugelyje vietų, pvz. La Mančo regiužtvenkė Tigrą, kad susidorotų su maišduo šuliniuose yra užterštas nitratais, tad jį one Ispanijoje. Didžiulės hidroelektrinės, tininkais, siekusiais Babilono nepriklauvartojantys rizikuoja savo sveikata. rodos, yra geras būdas prasimanyti „žalios“ somybės. Per visą istoriją iki pat šių dienų energijos, tačiau jos taip pat reiškia nusikovojančios pusės griebiasi vandens kaip stovėjusių ekosistemų griovimą, kas vėliau vieno iš galingiausių ginklų. Didžiųjų karų gali atsiliepti tam pačiam žmogui. metu strategai ne kartą tvindė upės, mėKalbanat apie ateitį, mokslininkai ieško Tolimesniam domėjimuisi: „DrinkingWagindami sustabdyti priešininkus, sprogdino atsakingų kompleksiškų sprendimų, kurie ter: Equity, safety and sustainability“ jungužtvankas (vokiečiai, rusai, amerikiečiai). Ir leistų patenkinti savo troškulį, bet ir netinė WHO ir UNICEF ataskaita. | www.eea. šiuolaikiniame pasaulyje dažnai taikomasi į skriaustų gamtos. Kaip vandens problemos europa.eu/themes/water/interactive/soevandenvietes, mat jas pažeidus (apnuodijus, that sprendimo dalis yra ir kitokių ūkininkavi„Water andbyEthics“ UNESCO The proportion of the population uses improved drinking water sources wfd/wfd-gw varies significantly country and sunaikinus), galima lengvai palaužti net mo taktikų ieškojimas, vartojimo apimčių apžvalga region. It is clear that Sub-Saharan Africa is not on track to meet the target; in 2008 40% of the total population still

Global disparities

lacked access to improved drinking water sources, as compared to 51% in 1990.

Vidurio Afrikoje patiriama daugiausiai sunkumų dėl švaraus geriamojo vandens trūkumo.

Sub-Saharan Africa faces the greatest challenge in increasing the use of improved drinking water sources.

Figure 3. Worldwide use of improved drinking water sources in 2008

Žemėlapis iš „DrinkingWater: Equity, safety and sustainability“

Sub-Saharan Africa, Southern Asia and South-Eastern Asia face the greatest challenges 12 in providing piped water on premises.

Tema

Žmonių bėdos neskęsta vandenynuose

Valdonė DAUGĖLATITĖ Stulbinantys 80 procentų visos Žemės gyvybės slepiasi po bangomis. Šis didžiulis globalus vandenyno pulsavimas yra natūrali varomoji jėga, palaikanti gyvybę mūsų planetoje.

Vandenynai dengia 72 procentus Žemės paviršiaus. Tai pagrindinė planetos dalis, palaikanti gyvybę, reguliuojanti klimatą ir hidrologinius ciklus bei suteikianti gyvybiškai svarbius resursus. Pasaulio viršūnių susitikimo Jonasburge 2002 m. pasirašytame Johanesburgo įgyvendinimo plane pabrėžiama, kad vandenynai, jūros, salos ir kranto linijos formuoja integruotą ir esminį Žemės ekosistemos komponentą. Ssvarbu suprasti būtinumą skatinti globalią maisto apsaugą, darnios ekonomikos klestėjimą ir gerovę nacionalinėse ekonomikose, ypač besivystančiose šalyse.

Gyvybiškai svarbūs Pasaulio vandenynai – jų temperatūra, chemija, srovės, gyvybė – veikia kitas globalias sistemas, kurios padaro Žemę tinkama vieta gyventi žmogui. Mūsų lietaus vanduo, geriamasis vanduo, oras, klimatas, pakrančių juostos, mūsų maistas ir net deguonis ore, kuriuo kvėpuojame, yra tiekiama ir reguliuojama jūrų. Istoriškai vandenynai ir jūros yra esminiai „vamzdynai“ transportui ir prekybai. Vandenynai aprūpina žmogų gyvybiškai svarbiais proteinais, energija, mineralinėmis medžiagomis ir kitais produktais. Jūros sukuria daugiau nei pusę mūsų deguonies, valdo oro sistemas bei natūralius energijos ir medžiagų srautus aplink pasaulį, gabena vandens mases daug kartų geriau nei upės.

2008 m. žuvies ištekliai aprūpino 3 milijardus žmonių mažiausiai 15% jiems reikalingais gyvūninės kilmės proteinais.

Tais pačiais metais žuvies ir vandens augalų pardavimai siekė 106 milijardus dolerių ir žuvies industrija suteikė pragyvenimo šaltinį apie 540 milijonų žmonių (8% pasaulio

www.ozonas.lt

populiacijos). Be to, jog tiekia maistą ir yra pragyvenimo šaltinis, vandenynai yra ir natūralus resursas turizmui, transportui, kelionėms. Pasaulinis vandenynas suskirstytas į keturis baseinus: Arkties, Atlanto, Indijos ir Ramųjį.

Be globalaus vandenyno nebūtų gyvybės Žemėje. Sveiki vandenynai turi ekosistemų įvairovę ir sveikas, energingas buveines. Tikroji mūsų vandenynų būklė yra toli nuo šios natūralios normos. Grubus ir moksliškai nepagrįstas žmogaus elgesys vandenynų ekosistemas paveikė tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai. Ekosistemų destrukcija pasireiškia rūšių ir buveinių nykimu. O sumažėjus įvairovei, vandenynai praranda jiems būdingą atsparumą.

Prastėjanti situacija Atsargus šio esminio globalaus resurso valdymas yra pagrindinis raktas į darnią ateitį.

Amžiais žmonės laikė juos neišsenkamais maisto išteklių šaltiniais, naudingais transporto keliais ir patogiomis atliekų

saugojimo teritorijomis – tiesiog per dideliais, kad galėtų būti paveikti to, ką darome.

Tačiau žmogaus veikla, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, galiausiai pastūmėjo vandenynus link savo limitų. „Peržvejoti“, užteršti, nerūpestingai išnaudoti, daug labiau pažeidžiami ir sudėtingi nei manyta iš pradžių.

Didžiausio gyvenamojo ploto Žemėje situacija sparčiai blogėja. Tai ne tik kelia grėsmę jūrų buveinėms ir rūšims, bet taip pat kyla grėsmė mūsų sveikatai, gyvensenai, saugumui.

Vandenynai yra globalios sistemos, kuri padaro Žemę tinkamą gyventi žmogui, centre. Perėjimas prie mėlynos-žalios ekonomikos yra būtinas, norint kurti darbo vietas, mažinti greitą vandenynų degradaciją ir spręsti natūralių ir žmogaus sukeltų katastrofų padarinius, įveikti augančius pasaulio iššūkius, tokius kaip klimato kaita.

Darnos skatinimas Vandenynai vaidina sudėtingą ir esminį vaidmenį klimato sistemos reguliacijoje, kasmet absorbuodamas apie 25% viso žmo-

13

Peter E Lee nuotrauka

Tema • Aktyvus jūros dugno valdymas (įtrau-

•

• • • •

kiant dujų ir naftos gavybą, kasybą, kabelius) tiek per vidinę, tiek per tarptautinę jurisdikciją).

Pokyčiai žvejybos ir akvakultūros valdymo režimuose regioniniuose bei nacionaliniuose lygmenyse per mažos apimties, nesubsidijuojamą ir darnią plėtrą.

Prisitaikymas prie vandens lygio kilimo, klimato kaitos, rūgštėjimo.

Integruotas pakrančių valdymas.

Augantis darnus biologinių resursų ir technologijų naudojimas.

Geresnis alternatyvios energetikos (atsinaujinančių energijos išteklių) pritaikymas vandenynuose.

Pasaulio lyderių pastangos

„NOAA’s National Ocean Service“ nuotrauka

gaus išmetamo CO2. Ši vandenynų savybė atitolina žmogų nuo katastrofiškiausių klimato kaitos pasekmių, tačiau dėl to keičiasi jie patys: didėja vandenynų rūgštingumas, sugeriama papildoma šiluma, sukelta klimato kaitos. Šie pokyčiai lemia rizikingą normalių vandenyno cirkuliacijos modelių, kurie reguliuoja mūsų klimatą, kaitą. Daugelis kitų naujai kylančių iššūkių, kurie privalo būti sprendžiami: dažnėjantys ekstremalūs įvykiai, atvirų jūrų ir transzoninių žvejybų reguliacija, netvarios žvejybos praktika, pavojuje esanti saugotina biologinė įvairovė.

Rio +20 Jungtinių tautų konferencija darniai plėtrai (UNCSD) yra rengiama, vykdant Generalinės asamblėjos rezoliuciją. Konferencija vyks Brazilijoje, Rio de Žaneire, 2012 m. birželio 20-22 dienomis, minint Jungtinių tautų konferencijos aplinkai ir plėtai (UNCED) dvidešimtmetį, taip pat dešimties metų sukaktį 2002 m.

Johanesburge vykusiam Pasaulio viršūnių susitikimui darniai plėtrai (WSSD). Konferencija bus aukščiausio lygio, joje dalyvaus valstybių ir vyriausybių vadovai bei kiti jų atstovai.

Konferencijos tikslas – užtikrinti naujus politinius įsipareigojimus darnios plėtros skatinimui, įvertinti šiandienos pažangą, išsikelti tikslus ir spręsti naujai kylančius uždavinius.

Bus nagrinėjamos septynių sričių problemos, iš kurių svarbią vietą užima vandenynai (darbas, energetika, miestai, maistas,

vanduo, vandenynai, nelaimės (stichijos)).

Prieš 10 metų Johanesburge pasaulio lyderiai pirmą kartą nutarė iki 2012 m. įtvirtinti jūrų apsaugos teritorijų tinklus, kad apsaugotų vandenynus nuo žmogaus daromo poveikio.

PAGRINDINĖS VANDENYNŲ PROBLEMOS: 1) Išteklių pereikvojimas „Peržvejojimas“ reiškia, jog vandens gyvūnijos, gaudomos tokiais sparčiais tempais, rūšys nespėja atsistatyti savaime.

Pirmasis „peržvejojimas“ – dar ankstyvaisiais 1800 metais, kuomet žmonės masiškai naudojo banginių taukus lempų alyvai (buvo išnaikinta banginių populiacija). Kai kurių žuvų resursai buvo ties išnykimo riba iki 1900 m. vidurio (atlantinė menkė, silkė, Kalifornijos sardinės). Iki vėlyvojo 20 amžiaus šie mitybos grandinei pavojingi regioniniai išeikvojimai tapo globalūs ir katastrofiški. Tačiau remiantis naujausiais Europos komisijos ataskaitos duomenimis, Europos vandenyse žuvų išteklių būklė gerėja, tik pernelyg lėtai. Nustatyta, jog 2010 metais iš 35 išteklių pereikvojami buvo 22 ištekliai, o lyginant su 2004 metų duomenimis, pereikvojamų išteklių dalis sumažėjo nuo 94 proc. iki 63 proc. Maria Damanaki, Europos komisijos narė, atsakinga už jūrų ir žvejybos klausimus, teigė: „Kad užkirstume

Mėlyna-žalia ekonomika Žaliosios ekonomikos koncepcija pastaraisiais metais laikoma plačiai pripažinta tradicinio mąstymo transformacija. Aplinkos apsauga ir valdymas buvo atskirti nuo ekonominio augimo. Dabar pripažįstama, kad ateities ekonominė plėtra turi vykti tik atsižvelgiant į aplinkosaugines ir socialines aplinkybes. Žalioji ekonomika privalo paremti pakrantės bendruomenes besivystančiose šalyse, kurių išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo sveiko vandenyno pulsavimo.

Sveiki vandenynai yra būtina sąlygą darniai plėtrai. Todėl žaliosios ekonomikos koncepcija privalo būti išplėsta iki mėlynos-žalios (ang. Blue- Green) ekonomikos.

Kyla poreikis rengti integruotą politiką, kuri spręstų problemas, apimančias keletą sričių, kad sujungtų aplinkos, ekonominį ir socialinį aspektus vandenynų valdyme.

Pagrindiniai šios ekonomikos bruožai: • Vandenynų ekosistemų ir bioįvairovės apsauga ir restauracija.

14

epSos.de nuotrauka

Tema kelią išteklių pereikvojimui, privalome juos tvarkyti taip, kad jie galėtų atsinaujinti ir būtų užtikrintas didžiausias ilgalaikis vidutinis sužvejojamų žuvų kiekis, įmanomas konkrečioje jūroje. Taip būtų ne tik pagerinta Europos žuvų išteklių būklė, bet ir sumažintas žvejybos poveikis aplinkai”.

Kada prasidėjo?

2) Temperatūros kilimas Kai klimato kaita ėmė “kaitinti” Žemę, vandenynai davė atsaką kur kas vėliau nei sausumos bendruomenės. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog vandens ekosistemos gali būti kur kas jautresnės temperatūrų kaitai. Globalus šilimas, nulemtas žmogaus veiklos, per pastarąjį šimtmetį pasaulyje vidutinę metinę temperatūrą pakėlė apie 0,6 laipsnio. Vandenynuose šis kitimas buvo tik 0,1 laipsnio. Šilimas siekė nuo paviršiaus iki 700 metrų gylio, kur klesti dauguma jūros gyvybės. Turbūt jautriausi temperatūros kaitai vandenų organizmai – koralai.

Stipresnės audros

Daugelis orų ekspertų teigia, jog jau dabar galime pastebėti vandenynų temperatūros kilimo padarinius – stipresnės, vis dažnesnės tropinės audros ir uraganai/ciklonai. Šiltesnio paviršiaus vandenys daug

www.ozonas.lt

Official U.S. Navy Imagery nuotrauka

greičiau pereina į garų būvį, palengvindami mažų vandenyno audrų virsmą didesnėmis, audringesnėmis sistemomis. Tai tampa problema, kai šios audros vis dažniau pasiekia tankiai apgyvendintas pakrančių sausumos teritorijas, paliesdamos žmonių gyvenamąją aplinką. Jos taip pat gali paveikti vandens ekosistemas, todėl padažnėjusios audros palieka vis mažiau laiko šioms trapioms sistemoms atsistatyti. Mokslininkai, remdamiesi kompiuteriniais modeliais, teigia, jog tose vietose, kur susilieja didelės drėgno oro masės, tikimasi vis dažnesnių ir galingesnių audrų (rytinė ir vakarinė Šiaurės Amerika, šiaurinė ir rytinė Azija, Europa, pietvakarinė Australijos dalis, centrinė Pietų Amerika).

Kita

Aukštesnės jūros temperatūros siejamos su invazinių rūšių ir jūrų ligų plitimu.

Stabilios jūrų buveinės evoliucija priklauso nuo daugybės faktorių, taip pat vandens temperatūros. Jeigu ekosistema tampa šiltesnė, tai gali sudaryti galimybę išorinėms rūšims ar bakterijoms įsikurti, o tai sąlygoja priverstines migracijas ar net rūšies nykimą. Šiltesnės jūros prisideda prie poliarinio ledo lyčių tirpimo. Kyla grėsmė jų struktūriniam integralumui ir einama link įspūdingos lyčių destrukcijos. Mokslininkai taip pat nerimauja, kad šiltesnis vanduo gali įsiterpti į taip vadinamą vandenynų konvejerio juostą – globalių srovių sistemą, kuri daugiausia atsakinga už Žemės temperatūros reguliavimą. Šis įvykis gali lemti neįtikėtinai greitus klimato pokyčius.

Pagrindinė priemonė mažinti vandenynų temperatūrą – sumažinti šiltnamio dujų emisijas. Vis dėlto, jeigu jau dabar sumažintume anglies dvideginio emisijas iki nulio, dabartinėms dujoms išsisklaidyti prireiktų dešimtmečio ar daugiau.

3) Tarša Vandenynai yra tokie didžiuliai ir gilūs,

jog tik labai neseniai atsisakyta požiūrio, kad nesvarbu, kiek daug šiukšlių ar cheminių medžiagų žmogus paskandina, efektas negali būti ryškus ir didelis. Šio požiūrio šalininkai turi populiarią frazę: “Sprendimas teršimui – atskiedimas”. Šiandien jau nebegalime nematyti Naujojo Džersio dydžio mirusios zonos, kuri kiekvieną vasarą susiformuoja Misisipės upės Deltoje arba tūkstančio mylių pločio šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kurioje irsta plastikas.

Taršos formos

Tarša – įvairių kenksmingų medžiagų įvedimas į ekosistemą. Pagrindiniai žmogaus sukurti teršalai, kurie pasiekia vandenyną, yra pesticidai, herbicidai, cheminės trąšos, plovikliai, nafta, nuotekos, plastikai, kitos kietosios medžiagos. Dauguma šių teršalų susirenka vandenynų gelmėje, kurioje yra suvartojami smulkių jūros organizmų ir taip įtraukiami į globalią mitybos grandinę.

Dauguma vandenyno teršalų yra išlaisvinami į aplinką. Azotu turtingos trąšos, naudojamos žemės ūkyje, suteka į vietinius upelius, upes, gruntinius vandenis ir pagaliau atnešami į estuarijas, įlankas, deltas. Šie pertekliniai nitratai gali sukelti milžiniškus dumblių žydėjimo proveržius ir lemti deguonies trūkumą vandenyje. Kur trūksta deguonies, ten teritorija nebetinkama gyvybei. Mokslininkai pasaulyje yra suskaičiavę apie 400 tokių mirusių zonų.

Kietosios atliekos, kaip maišeliai, putplastis, kiti paskendę daiktai – dažniausiai yra suvartojami, tačiau turi mirtiną poveikį jūros žinduoliams, žuvims, paukščiams, kurie sumaišo šias atliekas su maistu.

Garso tarša

Tarša gali būti ne tik fizinė. Dideliuose vandens plotuose garso bangos gali nepakisti ilgus atstumus. Didelio, pastovaus garso sklidimas iš laivų, hidrolokatorių įrangos, naftos platformų ir, žinoma, natūralių garso šaltinių, kaip žemės drebėjimai, gali sutrik-

15

20 a. viduryje tarptautinės pastangos pakelti maistingų produktų prieinamumą ir įperkamumą privedė prie suderintų vyriausybių pastangų didinti žvejybos pajėgumą. Palanki politika, įstatymai, subsidijos paskatino didelį industrinės žvejybos operacijų augimą, o tai greitai išstūmė vietinius žvejus. Dideli, pelno siekiantys komerciniai laivynai buvo ekstremaliai agresyvūs. Užėmę pasaulio vandenynus ir plėtodami vis daugiau sudėtingų metodų bei technologijų, galėjo lengvai aptikti, paimti ir apdoroti norimas žuvų rūšis. Vartotojai greitai įprato prie plataus žuvies asortimento už prieinamą kainą. Iki 1989 m. iš vandenynų buvo ištraukiama apie 90 milijonų tonų laimikio, industrija jau peržengė ribas, tad ištekliai ėmė mažėti arba nustojo augti iki pat dabar. Žuvininkystė žlugo paklausiausių žuvų (beriksų, Čilės jūrų ešerių, paprastųjų tunų) rinkoje. 2003 m. mokslininkai įrodė, jog industrinė žvejyba sumažino didžiųjų vandenyno žuvų skaičių iki 10%, lyginant su buvusia priešindustrine populiacija.

Susidūrę su didelės žuvų populiacijos žlugimu, komerciniai laivynai juda vis giliau į vandenyną. Šis, taip vadinamas “žvejybos gilinimas”, suaktyvina grandinės reakciją, kuri sutrikdo seną, delikačią jūrų biologinės sistemos pusiausvyrą. Studija, išanalizavusi duomenis, publikuotus 2006 metų žurnale “Science”, be gailesčio numatė, kad jeigu žvejybos mastai ir toliau bus tokie pat, visa pasaulio žuvininkystė žlugs iki 2048 m.

Tema dyti migraciją, komunikaciją, medžioklę ir reprodukcinę strategiją daugumai jūros gyvūnų, ypač vandens žinduoliams – banginiams ir delfinams.

4) Vandenyno rūgštėjimas Dešimtis milijonų metų Žemės vandenynai palaikė santykinai stabilų rūgštingumo lygį. Tačiau tyrimai rodo, jog ši seniai nusistovėjusi pusiausvyra suardyta dėl greito paviršiaus pH kitimo. Tik prasidėjus industrinei revoliucijai, ankstyvaisiais 1800ais, iškastiniu kuru varomi įrenginiai lėmė precedento neturintį pramonės augimą ir pažangą. Netikėtos pasekmės – milijardai tonų CO2 emisijų ir kitų šiltnamio dujų atmosferoje.

Mokslininkai dabar žino, kad apie ½ šių antropogeninių ar žmogaus sukurtų dujų per tą laiką sugėrė vandenynai. Tai atrodė naudinga, sprendžiant klimato kaitos problemas.

Bet naujais tyrimais pastebima, jog dideliems CO2 kiekiams patekus į jūrą, keičiasi vandens cheminė sudėtis, paveikiami vandens gyvūnų gyvenimo ciklai, ypač tų, kurie yra žemesnėje mitybos grandinės dalyje.

Anglies rūgštis

Kai CO2 ištirpsta vandenyne, susidaro angliarūgštė. Tai padidina rūgštingumą, kuris sulėtina jūrų gyvūnų kiautų augimą ir, manoma, sukelia reprodukcinius sutrikimus kai kurioms žuvims.

Anglies sandėlis

Vandenynai šiuo metu absorbuoja apie trečdalį žmogaus sukurtų CO2 emisijų, apie 22 milijonus tonų per dieną. Remiantis šiais skaičiais, manoma, jog išliekant tokioms pačioms CO2 emisijoms, šio šimtmečio pabaigoje pH gali sumažėti 0,5 dalies. Dėl to gali būti neigiamai paveikti kiautus formuojantys gyvūnai – koralai, vėžiai, austrės, krevetės, daugelis planktoninių organizmų ir net kai kurios žuvų rūšys.

kurios daro negrįžtamai žalingą poveikį.

Niokojanti žvejybos technika, kaip dugninis tralavimas, sprogdinimas dinamitu ir nuodijimas, naikina buveines tiek pakrantės zonose, tiek gilioje jūroje.

Kylant temperatūrai, vandenynai absorbuoja papildomą šilumą. Net labai maži temperatūriniai nukrypimai gali turėti poveikį jūros organizmų gyvenimo ciklams.

Aukštesnės temperatūros prisideda prie ledo kepurių ir ledynų tirpimo, tai kelia jūros lygius ir užlieja estuarijas. Padidėjęs vandens rūgštingumas dėl ištirpusio CO2 riboja jūros gyvūnų gebėjimą formuoti kiautą.

Vandenynų buveines stengiamasi apsaugoti kuriant jūrų draustinius, kur plėtra yra apribota ir žvejyba uždrausta. Įstatymai draudžia ir atliekų, ir chemikalų skandinimą vandenynuose.

6) Vandens lygio kilimas Globalus jūros lygis yra pakilęs 10-20 cm. Kasmetinis augimas per pastaruosius 20 metų siekia 3,2 mm. Per pastarąjį šimtametį iškastinio kuro deginimas, kita žmogaus veikla išlaisvino didžiulius kiekius “karščio” dujų į atmosferą. Šios emisijos sukėlė Žemės paviršiaus temperatūros kilimą, o vandenynai absorbuoja 80% šios perteklinės šilumos.

Jūrų lygio kilimas nusakomas keliais faktoriais. Terminis plėtimasis: kai vanduo šyla, jis plečiasi. Ledynų ir poliarinių ledo kepurių tirpimas: natūraliai tirpdavo kiekvieną vasarą, tačiau žiemą atsistatydavo.

Dabar dėl aukštesnės temperatūros daugiau tirpsta vasaros metu, o dėl mažesnio kietųjų kritulių kiekio ‒ žiemos ir ankstyvo-

jo pavasario metu.

Dauguma žmonių gyvena vietose, kurios bus paveiktos potvynio. Aukštesnis jūros lygis privers juos apleisti savo gyvenamąją aplinką. Žemai esančios salos gali būti visiškai apsemtos.

Prognozės teigia, kad planetos šilimas toliau tęsis, o vandenynų lygis ir toliau kils.

7) Invazinės rūšys Vandens invazinės rūšys yra augalai ir gyvūnai, kurie pasitraukė į tam tikrą jų paplitimui nebūdingą vietovę. Rūšys visada naudodavo vandenynus migracijai - plaukdami patys ar prisitvirtindami prie gyvūnų, organizmai atranda kitus “pasaulius”. Iki šiol šis procesas buvo ribojamas srovių, vėjų, tačiau dabar rūšys gali plisti greičiau ir į tolimesnius arealus laivų ir kitų vandens įrenginių pagalba. Kai rūšis atvyksta į naują vietą, gali atsitikti keletas dalykų: nauja buveinė gali pasirodyti “nedraugiška”, tad rūšis joje nepritaps; ji gali išgyventi, veikiant nedideliems aplinkos pasipriešinimams; ji gali įsitvirtinti, neigiamai veikdama vietinę, natūraliai egzistuojančią aplinką įvairiais būdais. Kad invazinės rūšys prigytų, naujoje buveinėje turi būti natūralių plėšrūnų, kontroliuojančių jų populiaciją, trūkumas.

Dauguma invazinių rūšių į naujas teritorijas patenka laivų balastiniais vandenimis, kai iš uosto išplaukdamas laivas prisipumpuoja vandens ir jį išleidžia atplaukęs į kitą uostą. Invazija gali pasireikšti ir dėl kylančios vandens temperatūros vandenynuose – apsigyvena rūšys, kurioms šie vandenys anksčiau buvo per šalti.

5) Vandens buveinių destrukcija Buveinės nyksta, kai nebėra augalų ar gyvūnų išgyvenimui būtinų sąlygų.

Dauguma pasaulio vandenynų teritorijų praranda būdingąsias buveines. Tačiau šalia didžiųjų miestų įsikūrusios pakrantės populiacijos dėl žmogaus sukurtos stresinės situacijos tai patiria neproporcingai greitai. Buveinių praradimas turi poveikį visai vandenyno biologinei įvairovei.

Priežastys

Įvairūs gamtos reiškiniai, kaip cunamiai, taifūnai, audros, gali turėti laikiną poveikį augalų ir gyvūnų gyvenimo ciklams, tačiau jų negalima lyginti su žmogaus veiklomis,

16

Adstream nuotrauka

10 būdų, kaip taupyti

Klimatas

Specialus priedas

vandenį namuose

Raminta KAZLAUSKAITĖ Ar žinojote, jog Niujorkas šiandien sunaudoja 30 procentų mažiau vandens, nei sunaudojo 1979 metais, nors atsirado 1 milijonu daugiau gyventojų? Toks ryškus pokytis įvyko todėl, kad amerikiečiai ėmėsi paprastų taupymo priemonių. Turbūt nereikia priminti, jog taupymas reiškia mažesnes išlaidas, taip pat gražesnį sugyvenimą su gamta.

Alper Buluc nuotrauka

2. Antras gyvenimas vandeniui, kuriuo buvo plauti indai Plaudami indus, drabužius ir maudydamiesi, jūs iššvaistote maždaug 50 procentų vandens, kurį sunaudojate per dieną. Plovimų rezultatas yra „pilkas vanduo“ (angl. grey water). Jis taip vadinamas dėl pilkšvo atspalvio.

Panaudoję šį vandenį, sutaupytumėte daugybę jo litrų.

Galite kaupti vonios ir kriauklių vandenį į 5 litrų bakus. Tuomet jį galėsite panaudoti lieti augalams arba nuleisti tualete (aišku, svarbu atsirinkti. Juk vandens su skalbiklių ar indų ploviklių priemaišomis nepilsite ant augalų).

3. Nenuleisk vandens Amerikiečiai nuleidžia daugiau nei 15 milijonų litrų vandens. Kaip jį taupyti?

Pirmiausiai, įsirengiant specialų bakelį, kuris leidžia pasirinkti, kiek vandens norima nuleisti.

Galima taupyti ir dar radikaliau – ne nuleidinėti vandenį, o įsirengti kompostinį tualetą. Jei manote, jog gaminti komposto mažuose butuose neįmanoma, amerikietė Susan Carpenter įrodė

www.ozonas.lt

priešingai. Moteris įsirengė kompostinį tualetą mažame butuke Los Andžele.

Anot jos, tualeto turinį reikia pašalinti tik po dviejų mėnesių.

4. Auginkite aplinkai draugišką sodą Galite paversti savo sodą ar galinį kiemą draugišku aplinkai. Parduotuvėse galima rasti kapsulių, kurios kaupia vandenį. Jų naudojimo instrukcija gana paprasta: jos yra sumaišomos su kompostu ir šiuo mišiniu tręšiami augalai.

Kapsulės sukaupia kelis kartus daugiau vandens nei įprasta žemė. Taip pat galite sode įrengti vandens saugojimo talpyklas. Tiesiog iškaskite kelias duobeles įvairiose sodo vietose ir jas „nuveskite“ prie augalų. Po lietaus jos rinks vandenį, kuris palies visas jūsų gėles. Na, o svarbiausia tai, kad kai kurių augalų, tokių kaip pomidorai, bulvės, nereikia laistyti, nes jiems užtenka tik lietaus vandens.

5. Gaudykite lietų Vidutiniškai ant mažo namo stogo per metus nukrenta tiek vandens, kiek užtektų visų metų reikmėms. Tačiau visas šis vanduo išteka į kanalizacijos vamzdžius. Jį galima sulaikyti ir panaudoti savo reikmėms. Pats paprasčiausiais metodas yra lietvamzdžiai ir jų galuose pastatytos statinės, kurios ir surenka vandenį.

6. Užsukti vandenį valantis dantis Nors gali skambėti keistai, tačiau valytis dantis ir laikyti kriauklės čiaupą atsuktą yra labai nenaudinga piniginei.

Jis bėga veltui. Geriau sudrėkinkite šepetuką ir įsipilkite į stiklinę vandens burnai praskalauti, taip sutaupysite nemažai pinigų.

7. Laikykite geriamą vandenį ąsočiuose Daugelis žmonių mėgsta gerti vandenį tiesiai iš čiaupo, tačiau įsipylus gaivaus vandens, mes galime nepastebėti, kiek lašų nukrito mums užsukus čiaupą.

Taigi geriau įsipilkite vandens į didelį ąsotį ir užsinorėję gerti, įsipilkite iš jo.

Beje, vandens ąsotyje nereikia palikti stovėti kelias paras.

8. Prauskitės po dušu Jei labai mėgstate maudytis didelėse voniose, jūs išnaudojate daugybę litrų vandens, tačiau kaip alternatyvą geriau rinktis dušą. Po juo prausdamiesi (aišku, jei nestovėsite kabinoje valandą) išnaudosite mažiau vandens, tačiau efektas bus tas pats.

9. Pjaukite žolę kiek aukščiau Jei gyvenate nuosavame name, dažnai susiduriate su žolės pjovimu. Tačiau pjaudami žolę kiek mažiau, galėsite ją rečiau lieti. Tai padaryti galima paprastai: pakelkite žoliapjovės ašmenis kiek aukščiau, taip žolė geriau sugers lietų.

10. Plaukite tik visiškai pripildytus įrenginius Jei namuose naudojate skalbimo mašiną ar indų plovyklę, niekuomet neįjunkite jų tol, kol jos nebus pilnos. Taip plausite efektyviau ir sutaupysite daugiau vandens.

Tolesniam domėjimuisi: taupymas.eu | wateruseitwisely.com

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika 17

1. Sekite, kiek sunaudojate vandens Jeigu norite rimtai taupyti vandenį, pradėkite skaičiuoti, kiek kiekvieną dieną jo sunaudojate. Tai galite padaryti, stebėdami skaitliukų duomenis. Arba gavę sąskaitą, paskaičiuokite savo sunaudojamą vandenį, padalindami kubinius metrus iš dienų ir žmonių skaičiaus, gyvenančių jūsų name.

Norėdami sutaupyti, sutvarkykite visus namuose varvančius čiaupus ir pakeiskite seną namų santechniką. O skalbimo mašinos nustatymus galima pakeisti į ekonominį režimą, nes šis nustatymas keturių asmenų šeimai gali sutaupyti apie 530 litrų vandens.

Tualete tik pusiau nuleidžiant vandenį galima sutaupyti apie 1890 litrų, o sumažinus dušo režimą iki ekonominio ‒ apie 300 litrų.

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Energetika Specialus priedas

Už elektrą mokama vandeniu Giedrė KISIELĖ

Švariausia ir gamtai draugiškiausia energetika bent jau iki šiol yra laikoma ta, kuri gaminama naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Ilgai negalvojus, prie tokių priskiriamas ir vanduo, nes šis juk teka nuolat, todėl ir elektros turbinas gali sukti nenustodamas. Ne visas vanduo, naudojamas elektros energijai gauti, vėliau grįžta į vandens telkinius.

Palisades plantnuotrauka

18

Energetika Specialus priedas

Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais Lietuvoje iš viso buvo sunaudota 3831,7 milijono kubinių metrų vandens.

Iš šio kiekio net 3639,1 milijono kubinių metrų sunaudojo energetika. Antra pagal sunaudojamo vandens kiekį sritis – ūkio ir buities reikmėms sunaudotas vanduo – tesiekė 89,8 milijono kubinių metrų. O, pavyzdžiui, vandens kiekis, sunaudojamas žemės ūkio reikmėms (kitaip sakant, tiesiogiai susijęs su maisto gamyba), Lietuvoje tesiekia 1,3 milijono kubinių metrų vandens. Matematika čia paprasta – energetikai sunaudojama beveik tris tūkstančius kartų daugiau vandens nei žemės ūkiui.

Galima suskaičiuoti ir kitaip. Pagal šiuos duomenis Lietuvoje energetika sunaudoja beveik devyniolika kartų daugiau vandens, nei visos kitos veiklos sritys kartu sudėjus.

Tokie skaičiai išties iškalbingi ir galbūt daugeliui atrodo keisti. Juk Lietuvoje gigantiškų elektros jėgainių nėra, ypač po to, kai 2009ųjų pabaigoje buvo galutinai sustabdytas Ignalinos atominės elektrinės darbas. Regis, dabar mūsų šalyje liko ne tiek ir daug didelio galingumo elektrinių. Dar nuo 1960-ųjų Kaune veikia hidroelektrinė, tačiau jos reikšmė šalies energetikai dabar labai sumenkusi. Šiuo metu Kauno hidroelektrinės galingumas siekia kiek daugiau nei šimtą MW. Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo svarbiausia šalies elektrine tapo Elektrėnuose 1962-aisiais pastatyta Lietuvos elektrinė. Ji yra didžiausia Lietuvoje šiluminė elektrinė, turinti aštuonis veikiančius blokus, kurių bendra galia siekia 1800 MW. Visai šalia Kauno ir Elektrėnų veikia ir trečioji iš didžiųjų šalies elektrinių – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHAE). Tai vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse. Kai energetinės sistemos apkrova maža ir yra daug pigios perteklinės energijos, KHAE agregatai, įjungti siurblio režimu, kelia vandenį iš Kauno marių į dirbtinį viršutinį baseiną, esantį 100 m aukščiau marių vandens lygio. Šiam baseinui esant pilnam, KHAE gali dirbti kaip įprasta hidroelektrinė. Be šių jau tradicinėmis vadinamų elektrinių vis dažniau ir garsiau kalbama apie kitus jėgainių tipus.

Vieni iš dažniausiai pasitaikančių siūlymų ar net realiai pastatytų projektų yra susiję su atliekų, biomasės ir kito organinio kuro deginimu. Elektrai gaminti tokiose jėgainėse gali būti naudojamos garo turbinos arba termoelektriniai generatoriai.

Vandens naudojimas Nors įvairios elektros jėgainės skiriasi daugeliu aspektų, tačiau turi ir vieną bendrą savybę. Jėgainių generatorių aušinimui būtinas vanduo. Jėgainės, kuriose kas nors

www.ozonas.lt

deginama, visada reikalingas aušinimas.

Visiškai nesvarbu, ar deginamos šiukšlės, organinės atliekos, anglis, ar branduolinis kuras. Iš deginamo kuro išgauta energija suka jėgainių turbinas. Šios, sujungtos su elektros generatoriais, mechaninę energiją paverčia elektros energija. Kad ir koks didelis būtų jėgainių darbo efektyvumas, turbinos vis tiek negali visos deginamo kuro spinduliuojamos energijos paversti elektra.

Dėl šios priežasties kiekvienoje jėgainėje visada yra tam tikras energijos perteklius.

Kalbant paprastai, nekontroliuojamas energijos perteklius yra paprasčiausias perkaitimas. Galima nesunkiai sutikti, kad elektros jėgainės perkaitimas yra gana rimtas reikalas, todėl nuo tokių situacijų reikia žūtbūt apsisaugoti. Natūralu, kad geriausia, patikimiausia ir, žinoma, pigiausia jėgainių aušinimui naudoti vandenį. Jėgainės elektrą gamina nuolat, turbinos taip pat sukasi praktiškai be pertraukų, todėl ir vandens aušinimui reikia nuolat. Štai čia jau galima suvokti, kaip energijos gamyba sunaudoja tokią milžinišką dalį viso šalyje sunaudojamo vandens. Turbinoms aušinti reikia daug vandens ir jo reikia nuolat. Tiesa, aušinimui vanduo nėra visiškai sunaudojamas. Didžioji dalis jau panaudoto vandens vėliau grįžta į tuos pačius telkinius, iš kurių buvo paimtas. Tačiau tai anaiptol nereiškia visaverčio vandens grįžimo. Aušinimo prievolę atlikęs vanduo į natūralius vandens telkinius patenka aukštesnės temperatūros nei buvo prieš tai. Kitaip tariant, vanduo nebėra natūralios to vandens telkinio temperatūros. Toks vanduo ne visada yra priimtinas vandens telkinio augalijai ir gyvūnijai. Dėl netinkamo vandens žūva žuvys ir vandens augalai. Be to, „pasistažavęs“ elektros jėgainių agregatuose vanduo jau nebėra švarus, o dažnai į telkinius grįžta ir prisotintas įvairių teršalų. Vandens panaudojimo elektros jėgainėse problema yra labai paprasta, nors anaiptol ne maža. Kai vis dažniau kalbama apie būsimą (o kai kuriose vietovėse jau ir esamą) vandens stygių, iškyla esminis klausimas – kur svarbiausia panaudoti vandenį? Atsakymų gali

būti įvairių, tačiau išties abejotina būtų vis mažėjančias vandens atsargas ir toliau aklai pilti į jėgainių aušinimo sistemas. Šis klausimas galbūt ir nebūtų toks opus, galbūt ir nebūtų reikalaujantis greitos reakcijos ir konkrečių veiksmų. Tačiau dabar skirtumas tarp žemės ūkiui (tiesioginei maisto gamybai!) sunaudojamo ir jėgainių aptarnavimui skiriamo vandens skiriasi tris tūkstančius kartų.

Pasaulinė problema Žinoma, galima sakyti, kad Lietuvoje duomenys yra šiek tiek iškreipti, nes dauguma pramonės ar žemės ūkio šakų yra gana mažos savo veiklos mastais. Tačiau ir didžiausiose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, JAV, jėgainių aptarnavimui yra sunaudojama apie keturiasdešimt procentų vandens atsargų. Šis skaičius taip pat yra ne ką mažesnis ir reikalaujantis tokių pat greitų veiksmų. Energetikos monopolį vandens panaudojimo srityje jau senokai pastebėjo ir pasaulinės organizacijos. UNESCO dar 1999-aisiais išreiškė susirūpinimą esama padėtimi. Oficialiuose organizacijos pranešimuose teigiama, kad toks beatodairiškas vandens naudojimas skaudžiausiai atsilieps tuose regionuose, kur vandens ir taip trūksta. Kol kas daugiausiai vandens aušinimui naudoja branduolinius reaktorius turinčios jėgainės. Šio tipo elektrinėse, net ir pačiose moderniausiose, reaktorių temperatūra pakyla iki milžiniškų aukštumų. Pasaulinė energetika, norėdama taupyti vandenį, anksčiau ar vėliau turės nusisukti nuo kaistančių turbinų. Atsisukti visų pirma reikia į vėjo energetiką. Vėjo jėgainės turbinų sukimui nenaudoja degimo metu išgautos energijos, todėl aušinimo šioms jėgainėms reikia labai mažai arba nereikia visai. Greta vėjo energijos savo eilės efektyviam panaudojimui vis dar laukia saulės energija. Vėjas ir saulė yra tie šaltiniai, kuriuos iš tiesų galima vadinti atsinaujinančiais. Privalu jau dabar keisti įsisenėjusį supratimą, kad vanduo (ypač švarus ir tyras) yra neribotas ir nesibaigiantis šaltinis.

19

Elektrai atiduodamas vanduo

Gamta Specialus priedas

Pasaulis plastikiniame maišelyje

Paulius SADAUSKAS

Etienne Ljoni Poisson nuotrauka

Turbūt kone kiekvienas bent kartą buvo paklaustas, kokius tris daiktus pasiimtų į negyvenamą salą. Dažniausiai atsakome, jog imtume atstojančius daugelį daiktų. Tačiau jei tektų visiškai rimtai pasirinkti tris daiktus, labai didelė tikimybė, kad visi arba beveik visi jie būtų iš plastiko. Į kurį daiktą beparodytume, jis, ko gero, turės daugiau ar mažiau plastiko. Pastaruoju metu, tikėtina, turės daugiau. Tiesa, jei ta negyvenama sala, į kurią nusikelsite, yra kur nors Ramiajame vandenyne, plastiko imti nebereikės. Jo ten ir taip pakanka. Plastikas jau seniai užtvindė ne tik Ramiojo vandenyno saleles, bet ir mūsų paplūdimius, miestus bei mąstymą. O kai kurie skaičiai iš tiesų baugina.

Kalbėdami apie plastiką, dažniausiai įsivaizduojame plastikinėmis atliekomis nusėtus paplūdimius ir maišeliais „springstančius“ jūros gyvūnus. Tenka pripažinti, kad tai tėra baugi ledkalnio viršūnė. Visas ledkalnis yra dar baugesnis. Bent jau Europoje vienas gyventojas per metus vidutiniškai sunaudoja šimtą kilogramų plastiko.

Galima nuspėti, kad Šiaurės Amerikoje ar didžiosiose Azijos šalyse skaičiai dar didesni. Ten, kur nežabotai plinta vartojimas ir vienadienės prekės, ten nenumaldomai didėja ir plastiko kanjonai.

Šimtametė istorija Pats plastikas jau nebėra toks „jaunas“, tačiau dėl pastaraisiais dešimtmečiais itin paplitusio jo naudojimo jis laikomas šiuolaikinio vartotojiškumo simboliu. Pirmąją plastiko medžiagą pagamino ir 1862-aisiais pasaulinėje Londono parodoje pristatė britas Alexander Parkes. Jo pagaminta medžiaga buvo pavadinta parkesinu. Tai buvo organiška iš celiuliozės išgauta medžiaga, kurios forma pakaitinus galėjo būti pakeista ir tokia išlikti atšalusi. Kiek vėliau, 1868-aisiais, amerikietis John Wesley Hyatt išrado celiulioidą ‒ medžiagą, sudarytą iš

20

celiuliozės ir spirituoto kamparo. Amerikietis norėjo sukurti patogią medžiagą biliardo kamuoliukams gaminti. Nors savo tikslą J. Hyatt pasiekė, tačiau celiulioidas buvo pradėtas naudoti kur kas plačiau.

Bene daugiausiai jis buvo naudojamas kino ir fotografijos pramonėje – iš celiulioido buvo gaminamos kino ir foto juostelės. Jau kitame amžiuje panaudojus formaldehidą buvo išrastas pirmasis visiškai sintetinis plastikas. Jo kūrėjas Leo Hendrik Baekelend šią medžiagą užpatentavo bakelito vardu. Iki pat dabar plastikas buvo tobulinamas, stiprinamas, gerinamos jo patvarumo, tvirtumo ir kitos savybės. Dėl beveik nebekontroliuojamos plastiko atliekų padėties vis dažniau plastiko kūrėjų pastangos nukreipiamos siekiant sukurti biologiškai pakantų, suyrantį ir organinį plastiką.

Naudojamas visur Visi gerai suprantame, kad plastikas mūsų gyvenime pasitaiko labai dažnai.

Tačiau tikrai daugelis nustebtų sužinoję, kad plastiko aplink mus tiek daug. Bene labiausiai paplitęs pavyzdys – plastikiniai maišeliai. Parduotuvėse jie dalinami tuntais, tačiau niekada nesibaigia. Kone kaskart grį-

žę iš prekybos centro parsinešame ir naują maišelį. Nors šie gaminami vis greičiau suyrantys, o ir šiaip stengiamasi juos kuo atsakingiau rūšiuoti, pačių maišelių tiek daug, kad neišvengiamai nemaža jų dalis tiesiog vėjo plaikstomi miestuose, laukuose, prie upių ar ežerų. Šiuos pavyzdžius galima kiek patikslinti statistiniais duomenimis. Vien 2008 m. visoje Europos Sąjungoje pagaminta 3,4 milijono tonų plastikinių pakuočių.

Vidutinis maišelio svoris svyruoja nuo 8 iki 60 g, o tai reikštų, kad Europoje kasmet sunaudojama 60–450 mlrd. maišelių, arba 113–850 maišelių kiekvienam asmeniui.

Kai kuriose šalyse teršiamą aplinką ėmėsi ginti visuomenė. Prekybos centrai ėmė riboti maišelių naudojimą. Siekiant mažinti šiukšlių kiekį, 2002 m. maišeliai apmokestinti Airijoje, ir jų naudojimas smuko net penkiolika kartų. Dabar už maišelį airiai privalo sumokėti maždaug 70 centų ‒ nesvarbu, ar maišelis yra greičiau suyrantis, ar ne. Maišelių mokestis patenka į specialų aplinkosaugos fondą. Visuomenei sukrutus, ieškoma būdų riboti maišelių naudojimą ir kitose Europos šalyse. Maišelių apmokestinimas – ne vienintelė išeitis. Antai Jungtinėje Karalystėje jų kiekius mažinti siekiama savanoriškais tariantis su mažmenininkais.

Gamta Specialus priedas pirmąjį lygmenį. Išmėtytas gamtoje ir dažnai gyvūnų supainiojamas su maistu, plastikas kartu su visomis savo kenksmingomis priemaišomis gali pasiekti ir mus.

Mokslininkai sutartinai tvirtina, kad jei nebus imtasi priemonių plastiko paplitimui sutramdyti, tai jo patekimas į mitybos grandinę mums turėtų labai skaudžių, o gal ir katastrofiškų pasekmių.

Reputaciją bandoma taisyti

Italija nusprendė tam tikro tipo maišelius apskritai uždrausti. Be maišelių mūsų kasdienybėje knibžda kur kas daugiau plastiko.

Dauguma mobiliųjų telefonų, kompiuterių, televizorių, muzikos grotuvų, virtuvės buities prietaisų, automobilių salonų detalių, net baldų turi daugiau ar mažiau plastiko. Šios medžiagos galima aptikti mūsų drabužiuose ar kosmetikoje.

Dideli pavojai Plastiko kiekiai nebūtų tokie bauginantys, jei ši medžiaga nebūtų pavojinga ar žalinga. Būtent dėl savo keliamų pavojų dideli plastiko kiekiai ir gąsdina. Kita vertus, nieko kito ir negalima tikėtis, kada nesuvokiamai didelis nenatūralios medžiagos kiekis yra tiesiog beatodairiškai metamas į natūralią aplinką. Pavojai anaiptol nesibaigia vien paplūdimių ir vandenynų teršimu bei gyvūnijos naikinimu. Kaip minėta, tai tik baugaus ledkalnio viršūnė. Plastiko keliamų problemų sąrašą būtų galima pradėti nuo vėžio. Nors reikalingi išsamesni tyrimai, tačiau Amerikos vėžinių susirgimų tyrimų asociacija (the American Association for Cancer Research) jau pranešė, kad plastike esančios cheminės medžiagos skatina vėžinių ląstelių augimą. Toksinės medžiagos iš plastiko pamažu kaupiasi mūsų kūnuose, jos randamos seilėse ir moterų piene. Bisfenolis A (BPA) yra vienas iš tokių chemikalų. Ši medžiaga yra daugelio maisto produktų ir gėrimų pakuočių sudedamoji dalis. Plastikas pavojingomis medžiagomis grasina ne tik mums jį naudojant. Jis ne ką mažiau kenkia ir po panaudojimo. Išmestas plastikas, veikiamas saulės, išskiria tam tikras chemines medžiagas, kurios, patekusios į gruntinius vandenis, kelia grėsmę gyvybei.

Problemos vien čia nesibaigia. Daug didesnis pavojus atsiranda tada, kada jo susekti nebegalime. Dėl mūsų neapdairumo plastikas jau dabar veikia ir mitybos grandinės

www.ozonas.lt

Smėlio ir vandens nudilintos plastiko atliekų atplaišos pajūryje

21

Julian Kücklich nuotrauka

Suprantama, kad plastikinis košmaras nebegali toliau tęstis nekontroliuojamas.

Priemonių imtasi jau seniau, tiesa, ne visi veiksmai kol kas pasiteisina. Dažnai problemos slypi jau ne pačiame plastike, tačiau mūsų vartotojiškuose įpročiuose ar paprasčiausiame nežinojime. Nepaisant visų iššūkių ir problemų, jau kurį laiką yra stengiamasi efektyviai sukurti bioplastiką. Be ekologinių sumetimų tokį plastiką kurti paskatino ir nuolat kylančios naftos kainos bei nuogąstavimai, kad naftos ir dujų anksčiau ar vėliau pristigsime. Vienas reikšmingiausių bioplastiko pranašumų yra tas, kad jis gaminamas iš pakartotinai naudojamų žaliavų. Vadinasi, biomasei tinka bet kas, pradedant maisto atliekomis ir baigiant šiaudais, cukranendrėmis ar kukurūzais. Jau dabar naudojamos kukurūzų pagrindu pagaminto bioplastiko pakuotės sumuštiniams ir salotoms. Išmestas toks

panaudotas bioplastikas suyra į anglies dvideginį ir vandenį. Yra ir tokių bioplastiko rūšių, kurias, esant tam tikrai temperatūrai ir drėgmei, skaido mikroorganizmai. Tokios rūšies bioplastiko produktus paprastai gamina didžiausios pasaulyje bioplastiko įmonės. Pavyzdžiui, JAV bendrovė „NatureWorks“ per metus pagamina 140 tūkstančių tonų bioplastiko. Kitos įmonės gamina biologiškai skaidžią plastiko plėvelę, kuria, pavyzdžiui, dengiami laukai. Iš tokio plastiko taip pat gaminami vazonėliai augalams daiginti ar maišeliai šunų išmatoms rinkti.

Nuolat ieškoma ir kitų plastiko tobulinimo būdų. Bet svarbiausia yra rasti kelią, kaip ekologišką plastiką padaryti pigų. Šioje srityje jau dabar yra daug žadančių pasiekimų. Pavyzdžiui, Danijos mokslininkams pirmiesiems pasaulyje pavyko sukonstruoti tokį katalizatorių, kuris angliavandenius iš karto paverčia pieno rūgštimi. Mokslininkai ištyrė, kad iš tokių elementų kaip titanas, alavas ar cirkonis sukonstruotos specialios grotelės veikia tarsi katalizatoriai, nepaprastai pagreitinantys cukraus molekulių skaidymąsi į pieno rūgštis. Žinoma, pasaulinės korporacijos vis dar primygtinai laikosi tradicinio plastiko ir jo naudojimo būdų. Tačiau vis dažniau atrodo, kad jiems skersai kelio stoja ne tik skaudžios plastiko sukeltos problemos, ne tik vis garsiau apie tai kalbanti visuomenė, bet ir nuolat senkančios ir brangstančios naftos atsargos.

Tom Magliery nuotrauka

Sveikata Specialus priedas

Sveika mityba: ką iš tikrųjų reikia žinoti?

Jonas ŠPOKAS Apie sveiką mitybą galime rasti daug ir įvairiausių straipsnių, žurnalų ir knygų. Nereikia ilgai ieškoti, kol tarp daugybės skirtingų informacijos šaltinių surasime rekomendacijų, visiškai priešingų viena kitai. Kartais atrodo, kad sveika mityba jau nebėra reali ir egzistuojanti sveikos gyvensenos dalis, o greičiau legenda ar mitas, nuolat pagražinamas ar pakeičiamas skirtingais atributais.

Nepasiklysti informacijos labirintuose ir išvengti ne visada naudingų sveikos mitybos kraštutinumų galima pasitarus su srities ekspertais. Sveikos mitybos tiesas, mitus ir patarimus paneigti arba patvirtinti mums padėjo Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė. Nors visuose mituose apie mitybą yra dalis tiesos, tačiau aklai jais vadovautis

J

to. Vertinant sveiką mitybą, reikia suprasti, kad kiekvienam žmogui sveikiausia ir teisingiausia mityba bus vis kitokia. Tai priklauso ir nuo kūno svorio, ir nuo gyvenimo būdo ar net pomėgių. O ir apskritai sveika mityba, galima sakyti, yra sudėtinė sveikos gyvensenos, geros savijautos dalis. Šalia sveikos mitybos turi būti ir fizinis aktyvumas. Nereikėtų fizinio aktyvumo painioti su sportu – tai yra skirtingi dalykai ir apie

viena dažnai naudojama sistema suskirsto mūsų maitinimąsi į tris didžiuosius „kartus“ (pusryčius, pietus ir vakarienę) bei mažesnius – priešpiečius, pavakarius ir įvairias jų kombinacijas. Jei maitinamės taip, kaip rekomenduojama, tai sveikata turėtų būti geresnė. Jei per dieną valgome vieną ar du kartus, gresia įvairūs virškinimo sutrikimai, skrandžio ligos. Galų gale, kai valgome retai, tuomet valgome būdami labai alkani.

ei perkamas mėsos produktas, o ant jo etiketės mėsa įrašyta penkta ar šešta eilėje, galima daryti logišką išvadą, kad tame mėsos gaminyje mėsos beveik nėra.

nevertėtų. Bene svarbiausia taisyklė – pažinti save ir žinoti, ko mums labiausiai reikia. Tiesa, greta šio patarimo yra ir nemažai kitų rekomendacijų, kurių primygtinai patartina laikytis.

Sveika mityba – sudėtinė sistema Iš tiesų trumpai apibūdinti sveiką mitybą sunku. Tiksliau, trumpas apibūdinimas nebūtų visiškai tikslus. Dažnai sakoma, kad sveikai maitintis turime tam, kad būtume sveiki. Maitinamės visų pirma tam, kad gautume įvairiausių mums reikalingų medžiagų. Dėl to, anot R. Bartkevičiūtės, pirmą akcentą reikėtų dėti maisto produktų įvairovei. Galbūt čia galime sugriauti ir pirmą sveikos mitybos mitą, kai vieni maisto produktai yra išskiriami kaip geresni, tinkamesni už kitus. Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja tam pritaria tik iš dalies. Žinoma, žiūrint per tam tikrą prizmę, vieni produktai yra palankesni sveikatai, o kiti mažiau palankūs. Tačiau visi jie yra tinkami vartoti. Svarbiausia, kokiais kiekiais ir kaip dažnai tie produktai vartojami. Kitas sveikos mitybos akcentas – valgymo režimas.

Svarbu žinoti, kada ir kiek valgyti. Be to, ne mažiau svarbu ir žinoti, pastebėti, kaip jaučiamės suvalgę vienokio ar kitokio mais-

22

sportą jau turbūt reikėtų kalbėti atskirai. Žmonės skirtingi, gyvena skirtingus gyvenimus, todėl ir maisto poreikiai skirtingi. Tam pritaria ir R. Bartkevičiūtė. Anot jos, maisto produktų vartojimas visų pirma turi atitikti kiekvieno žmogaus maistinių medžiagų poreikį. O jis tikrai yra skirtingas, priklauso ir nuo lyties, ir nuo amžiaus, fizinio aktyvumo ar net klimato sąlygų.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl kas tinka ir yra naudinga vienam, kitam gali visai netikti. Turime visą laiką mokytis, nuolat stebėti, kas, kaip ir kada mums tinka. „Gyvendami mokomės daugelio dalykų, sveika mityba taip pat nėra išimtis“, ‒ teigė mitybos specialistė. Žinoma, egzistuoja bendrosios sveikos mitybos rekomendacijos. Jos, galima sakyti, pritaikytos daugumai žmonių, tačiau jokiu būdu negalima vien jomis vadovautis, nes jas reikia pritaikyti kiekvienam žmogui skirtingai.

Kova su kasdienybės tempu R. Bartkevičiūtė priminė, kad gana griežtai rekomenduojama laikytis tam tikro valgymo režimo. Tinkamiausias režimas – trys ar keturi kartai per dieną. Kita vertus, jei tik yra poreikis ir galimybė, galima maitintis ir penkis ar šešis kartus. Dar

Tai reiškia, kad tuo vienu valgymu valgome greičiau ir suvalgome daugiau. Tokiu būdu perkraunamas virškinimo traktas. Įpratus valgyti reguliariau, galima išvengti per didelio sotumo ar alkio jausmo, neapkrauti skrandžio, palengvinti virškinimo sistemos darbą. Tiesa, išlaikyti nuolatinį valgymo režimą tik atrodo lengva užduotis. Šiuolaikinis kasdienybės ritmas vis greitėja, todėl kartais sunku ne tik išlaikyti mitybos režimą, bet ir apskritai normaliai pavalgyti.

Dauguma rado išeitį – vis populiarėjantį nuolatinį užkandžiavimą. Dažniausiai užkandžiaujama tiesiog darbo vietose ar mokymo įstaigose didesnį dėmesį skiriant aplinkai, o ne tam, kas valgoma. Nuolatinis valgymas jau savaime yra nieko gero nežadantis užsiėmimas. Nuolat ką nors valgydami, mes net patys to nepajusdami galime gerokai viršyti mums reikalingą maisto medžiagų normą. Dabar, kai technika ir technologija mums nuolat padeda ir patys beveik nieko neturime daryti, paprasčiausiai neturime kur išnaudoti gautų medžiagų pertekliaus. R. Bartkevičiūtė pamini ir užkandžiavimo pliusus: „Žinoma, jei kalbame apie nedidelį, saikingą užkandžiavimą, tai jis yra rekomenduojamas. Apskritai mes turėtume valgyti ne dažniau nei kas tris valandas, bet ir ne rečiau nei kas keturias

Sveikata Specialus priedas ar penkias“. Taigi jei užkandžiaujama maždaug tada, kai reikia valgyti, ir jei tai daroma su saiku, tai – į naudą. Tačiau jei kas valandą ar kas pusvalandį kramsnojami šokoladukai ar bandelės, tai jau nėra gerai.

Maisto derinimas Kai kurie leidiniai apie maitinimąsi šalia reguliaraus valgymo pabrėžia ir maisto derinimo svarbą. Moksliškai maisto derinimas tikrai nėra pagrįstas. Tačiau R. Bartkevičiūtė ragina į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės: „Kadangi kiekvienas žmogus turi savo skonį, savo pomėgius, kiekvienas ir į maistą reaguoja skirtingai. Tad galima teigti, kad asmeniškai maistą derinti galima, tačiau toks derinimas gali būti paremtas tik individualiais poreikiais ir tikrai negali būti taikomas kaip bendra mitybos rekomendacija“. Šioje vietoje visgi reikėtų grįžti prie rekomendacijų maitintis įvairiai, reguliariai, valgyti daugiau augalinės kilmės produktų. Šios rekomendacijos ‒ bent jau kol kas ‒ yra pagrįstos ir iš tiesų naudingos.

Svarbu skaityti etiketes Pažvelgę į prekybos centrų prekių vitrinas, nesunkiai galime pamatyti, kad jose dominuoja greitai pagaminami maisto produktai, užšaldyti pusfabrikačiai ir kitos panašios gėrybės. Įprasta manyti, kad tokie produktai tikrai neturėtų patekti į sveikos mitybos racioną, o gal ir apskritai yra žalingi. R. Bartkevičiūtė pirmiausia pabrėžia, jog tiesiogiai nėra įrodyta, kad, pavyzdžiui, šaldyti pusfabrikačiai daro kokią nors realią žalą. Jei tai būtų įrodyta, tų produktų, žinoma, prekystaliuose nebūtų. Kaip ir kitus mitybos mitus, taip ir tokius produktus

atvejais valgomi šaldyti pusfabrikačiai ar greitai pagaminamas maistas savaime nėra pavojingi ar žalingi. Anot R. Bartkevičiūtės, kalbant tiek apie pusfabrikačius, tiek apie šviežią maistą, reikia akcentuoti, kad visada svarbu skaityti gaminių etiketes. „Deja, etikečių skaitymas mūsų visuomenėje vis dar yra gana didelė problema“, ‒ teigė ekspertė. Čia pat ji priduria, kad produktų gamintojams keliama vis daugiau reikalavimų etiketėse sąžiningai ir tiksliai nurodyti produktų sudėtis. Žinoma, pasitaiko ir sukčiavimų bei gudrybių, tačiau informacijos yra pateikiama užtektinai. Pirkėjai taip pat turi mokėti skaityti etiketes, o dar svarbiau ‒ turi jas iš tiesų ir perskaityti. Tada bus galima teisingai pasirinkti. Etiketėse produktų sudėtis nurodoma sudedamųjų dalių kiekio mažėjimo tvarka. Tad jei perkamas mėsos produktas, o ant jo etiketės mėsa įrašyta penkta ar šešta eilėje, galima daryti logišką išvadą, kad tame mėsos gaminyje mėsos beveik nėra. Skaitant etiketę taip pat reikia įvertinti, kiek ir kokių maisto priedų pridėta. Kalbant apie maisto produktus, į kuriuos pridėta saldiklių, jų etike-

Anolobb nuotrauka

metų laikais negali turėti. Anot mitybos ekspertės, raciono pastovumą sezonams keičiantis užgožia kur kas didesnės mitybos ydos. „Deja, daugumos Lietuvos gyventojų mityba yra netinkama ir tai turi daug daugiau įtakos nei mityba skirtingais metų laikais. Be to, sezoniškumo reikšmė ir įtaka dabar dar labiau sumažėjo, nes parduotuvėse ištisus metus galime rasti ir vaisių, ir daržovių, ir kitų produktų, kurių anksčiau galėjome turėti tik vasarą“, ‒ teigė specialistė.

Be abejo, yra keli niuansai, kuriuos reikėtų žinoti apie sezoniškumo įtaką mitybai. Pavyzdžiui, žiemą, kai šalta, reikėtų naudoti

P

taip pat geriau vertinti per sveikos mitybos prizmę. Žinoma, kad šaldyti pusfabrikačiai nėra ir neturi būti dažnai pasitaikantys produktai mūsų maisto racione. Reikia valgyti daugiau augalinės kilmės produktų, daugiau šviežių ir tinkamai pagamintų produktų. Štai čia ir vertėtų pastebėti, kaip ir kada pagaminti tie pusfabrikačiai: „Jei patiekalas pagamintas prieš savaitę ir jį dar savaitę galima vartoti, tai natūralu, kad jo gamyboje buvo panaudotos tam tikros medžiagos, prailginančios galiojimo laiką. Tokios medžiagos mums gal ir nekenkia, tačiau, kita vertus, jos mums taip pat nėra reikalingos“.

Tad pirmenybę visada reiktų teikti šviežiai produkcijai. Bet saikingai ir tik tam tikrais

www.ozonas.lt

tėse šalia maisto produkto pavadinimo privalu nurodyti, kad produktas su saldikliais.

Verta praplėsti maisto racioną Mitybai įtakos turi ir aplinka, klimato sąlygos. Lietuvoje, pavyzdžiui, labai ryškūs metų laikų skirtumai. Patiriame tiek karštas ir audringas vasaras, tiek darganotus rudens mėnesius, šaltas žiemas bei gaivius pavasarius. Neretai kalbant apie mitybą patariama atsižvelgti į žiemos šalčius, vasaros karščius, rudens darganas ar pavasario vėjus. R. Bartkevičiūtė sutinka, kad žiemos ir vasaros maisto racionas gali skirtis, tačiau labai didelės reikšmės mityba skirtingais

daugiau energinės vertės turinčių produktų, net ir riebesnių. Vasarą reikėtų vartoti daugiau skysčių, nes ir prakaituojame daugiau. Tačiau didelių skirtumų tarp mitybos skirtingais sezonais nėra. O ir mes patys to skirtumo beveik nejaučiame. Ypač didmiesčiuose vis populiarėjantys užsienio ir egzotiškų šalių virtuvių patiekalai ne tik ištrina ribas tarp sezoniškumų, tačiau sujungia ir skirtingų virtuvių ypatumus. Mitybos specialistai dažniausiai rekomenduoja rinktis vietinius produktus, vietinį maistą. Anot R. Bartkevičiūtės, tokiam pasirinkimui šiek tiek įtakos turi ir mūsų valgymo įpročiai, mes esame labiau pratę prie vietinio maisto ir jo paruošimo būdų. Tačiau nėra jokių

23

agrindinė bėda yra ta, kad tiek suaugę, tiek vaikai nemoka pasirinkti tinkamų maisto produktų, tinkamos įvairovės ir maisto produktų proporcijų. Tiek vaikai, tiek suaugę valgo per daug riebių produktų, per daug saldumynų.

Sveikata Specialus priedas

Nuotrauka iš asmeninio R. Bartkevičiūtės archyvo

mokslinių įrodymų, kad, pavyzdžiui, kiniškas ar indiškas maistas mums galėtų sukelti problemų. Be to, juk ir neperimamos visos tų šalių virtuvės su visais jų niuansais.

Adaptuojama tik dalis produktų. „ Jei tie patiekalai mums tinkami ir juos valgydami gerai jaučiamės, tai mums tik į naudą, nes taip praplečiama ir mūsų maisto raciono įvairovė“, ‒ teigė mitybos specialistė. Anot jos, svarbu yra ne tai, kokios šalies virtuvės patiekalus valgome, o kiek dėmesio skiriame tam, kas mūsų lėkštėje. „Tai galima pavadinti valgymo kultūra“, ‒ sakė R. Bartkevičiūtė. „Tai tam tikros procedūros, kurių valgydami turėtume laikytis“, ‒ paaiškino ji.

Kaip jau minėta, turime laikytis tam tikro maitinimosi režimo, turime valgyti įvairius maisto produktus. Taip pat svarbu valgyti lėtai ir ramiai. Reikia gerai sukramtyti maistą, kad jis būtų geriau įsisavinamas. Žinoma, svarbu ir valgyti tada, kada norisi, bei nepersivalgyti. Nereikia pamiršti, kad sotumo jausmas ateina kiek vėliau, po dvidešimt minučių. Valgymas turi savo kultūrą ir estetiką. Valgant patariama susikaupti, nenukreipti savo minčių nuo maisto.

Vanduo – mitybos sistemos pagrindas Kyla nemažai diskusijų dėl to, kiek vandens turi būti suvartojama kasdien. R. Bartkevičiūtė sako, kad rekomenduojama per parą išgerti 2-3 litrus skysčių, tačiau kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi, nes tai priklauso nuo maitinimosi, fizinio aktyvumo, aplinkos sąlygų ir kt. Kai kurie ekspertai sako, kad tiek išgerti reikia vandens, o kiti teigia, kad reikia suvartoti tiek skysčių. Anot mitybos specialistės, nei vieni, nei kiti neklysta, tik svarbu, ką vadiname skysčiais. Pavyzdžiui, šiuo atveju kava ir pienas yra skysti maisto produktai,

24

su kuriais gauname nedidelę dalį vandens.

Daugiau vandens galima gauti geriant gaiviuosius ir kitus gėrimus. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, ar tuose gėrimuose yra saldiklių. Jei jų daug, tada tokie gėrimai vandens tikrai neatstos. Rekomenduojama gerti kuo daugiau įprasto geriamojo vandens. Reikalingą vandens kiekį tiksliau apskaičiuoti galima ir pagal tai, kiek su maistu per dieną gauname kalorijų, koks mūsų svoris. Pavyzdžiui, manoma, kad vienai kcal turėtų tekti apie 1 ml, arba vienam kg kūno svorio – apie 30 ml vandens. Galima tik pasakyti, kad dauguma lietuvių suvartoja tikrai per mažai skysčių. Yra nemažai rekomendacijų, kaip ir kada reikėtų vartoti vandenį. Kai kurios pataria atsigerti tik praėjus pusvalandžiui po valgymo. Anot R. Bartkevičiūtės, tokiuose patarimuose yra dalis tiesos. Tačiau, kita vertus, jei valgant žmogų troškina, argi jis negalėtų atsigerti?

Visgi griežtų rekomendacijų šia tema nėra ir svarbiausias kriterijus čia taip pat turėtų būti saikas. R. Bartkevičiūtė perspėja: „Jei valgymo metu labai daug gersime, labai greitai pripildysime skrandžio turinį, tada gali dingti noras valgyti. Todėl valgant nereikėtų gerti dideliais kiekiais“.

Atskiro dėmesio kalbant apie mitybą nusipelno ir tonizuojantys gėrimai, be kurių nebeįsivaizduojama daugelio iš mūsų diena. Visų pirma, R. Bartkevičiūtė pabrėžia, kad kava ir kiti tonizuojantys gėrimai nėra sveikatai palankūs maisto produktai.

Jau žinome, kad mūsų maisto racionas turi būti kuo įvairesnis. Tai įvairovei patenkinti tikrai užtektų vieno kavos puodelio per dieną. „Žinoma, jei žmogus kasdien išgeria po vieną ar du puodelius kavos ir dėl to jaučiasi gerai, tai nėra blogai“, ‒ sakė mitybos specialistė. Tačiau apskritai kava nėra pats sveikiausias produktas. Tą patį galima pasakyti ir apie dabar labai madingus energinius gėrimus, ypač mėgstamus jaunimo. Šiuose gėrimuose be kofeino yra ir taurino, ir guaranino. Tokių gėrimų reikėtų dar labiau vengti. Kitaip sakant, jei galima be jų apsieiti, derėtų jų apskritai nevartoti. Šiuo metu mokyklose jau uždrausta pardavinėti tiek energinius gėrimus, tiek kavą.

Sutrikimų daugėja Ne pati linksmiausia tema kalbant apie mitybą yra įvairūs valgymo sutrikimai. R. Bartkevičiūtė pastebėjo, kad mitybos sutrikimų yra daug ir įvairių, o jų tarp žmonių vis daugėja. Netinkamos mitybos pasekmės gali būti nutukimas, kraujotakos sistemos ligos, cukrinis diabetas ir kitos. Įrodyta, kad tokios ligos kyla dėl to, kad maitinamės netinkamai, gauname per mažai arba per daug kai kurių maistinių medžiagų. Yra ir kitų ligų, kurių kilmė jau nebėra tiesiogiai susijusi su mityba. Anoreksija ar bulimija susergama daugiau dėl psichologinių prie-

žasčių, šios ligos ir gydomos kitaip, nors tam tikra prasme tai taip pat yra mitybos sutrikimai. R. Bartkevičiūtė apgailestavo, kad, nors Lietuvoje kas penkeri metai yra atliekami suaugusių gyventojų faktiškos mitybos tyrimai, vaikų faktiškos mitybos tyrimų duomenys gana seni ir informacija nebėra tiksli. Tačiau čia pridūrė: „Bendrą tendenciją mes tikrai stebime ir vėl tenka pripažinti, kad mityba tikrai negerėja, o kai kuriais atvejais net ir blogėja“. Anot jos, pagrindinė bėda yra ta, kad tiek suaugę, tiek vaikai nemoka pasirinkti tinkamų maisto produktų, tinkamos įvairovės ir maisto produktų proporcijų. Tiek vaikai, tiek suaugę valgo per daug riebių produktų, per daug saldumynų. Nors akcentuojama, kad reiktų bent kelis kartus per dieną valgyti vaisius ir daržoves, šio patarimo taip pat nesilaikoma. Mitybos specialistė teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį daržovių ir vaisių vartojimas net sumažėjo. Dabar jau tik mažiau nei pusė žmonių kasdien vartoja vaisius ir daržoves. Vaikai taip pat vartoja per mažai vaisių ir daržovių. Kitose Europos šalyse atliktų tyrimų duomenimis, pavyzdžiui, tarp vienuolikamečių vaikų tik 17 procentų vaikų kasdien valgo tiek vaisių ir daržovių, kiek rekomenduojama.

R. Bartkevičiūtė dar kartą primena, kad teisingos mitybos mokytis reikia visada ir pradėti tai daryti niekada nėra vėlu. Svarbiausia – turėti noro ir patikimos informacijos. O jos yra tikrai daug. Svarbiausia, žinoma, nepasiklysti tarp daugybės skirtingų patarimų ir rekomendacijų. Todėl pradėti informacijos paiešką specialistė siūlo nuo oficialių Sveikatos apsaugos ministerijos ar Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro pateikiamų informacijos šaltinių.

Kvalifikuoti specialistai visada gali suteikti tinkamų ir naudingų patarimų.

Tolesniam domėjimuisi: www.sam.lt – Sveikatos apsaugos ministerija | www. smlpc.lt – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras | www.valgymosutrikimai. lt – Valgymo sutrikimų gydymo centras | www.sam.lt/go.php/lit/Visuomenes_sveikatos_biuru_kontaktai – Visuomenės sveikatos biurai Lietuvoje

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Ūkis

S.Jasionis: „Tik gyva dirva yra derlinga“ Kamilė BAUBINAITĖ

Intensyvios žemdirbystės propaguotojams vis labiau alinant dirvožemį, natūralius ir kokybiškus vaisius bei daržoves auginti norintys ūkininkai renkasi ne tik jiems, bet ir gamtai naudingas alternatyvas. Viena iš jų – gamtinė žemdirbystė, kuria užsiimti norintiems žmonėms nebūtinos ne tik trąšos ar pesticidai, bet ir daugelis įprastų žemės dirbimo įrankių. Apie tai, kodėl vertėtų pamiršti tradicinius ūkininkavimo principus, kalbamės su vienu iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje Sauliumi Jasioniu.

Fullerya nuotrauka

Kokie yra pagrindiniai principai, kurių derėtų laikytis šia žemdirbystės rūšimi užsiimančiam žmogui?

Pagrindinis principas toks ir yra: neišgalvoti nieko naujo, nei jau sukurta. Gyvybė egzistuoja keturis milijardus metų. Naivu būtų manyti, kad koks nors agronomas geriau išmano jos poreikius, negu ji pati.

www.ozonas.lt

Vienas pagrindinių gamtinių sistemų vystymosi principų ir esminis gamtinėje žemdirbystėje – į dirvą turi sugrįžti lygiai tiek augalinių organinių medžiagų, kiek joje užaugo. Nesvarbu, kokia forma, bet sugrįžti turi viskas.

Gamtinėje žemdirbystėje nėra priešų. Pas mus nėra ligų ir jų sukėlėjų, nėra kenkėjų, nėra piktžolių. Gamtinis daržas ar sodas veikia pagal natūralius principus. Įvairių organizmų, agronomų laikomų kenkėjais, populiacijas reguliuoja mitybos grandinės, todėl „kenkėjai“ niekada nepadaro žalos.

Gamtinis žemdirbys, norėdamas sėkmingai taikyti šį metodą, turi gerai išmanyti dirvožemio susidarymo procesą ir augalų mitybą. Tą mitybą, kuri egzistuoja nuo pat augalų atsiradimo, o ne tą, apie kurią kalba dabartinis agronomijos mokslas, atvedęs visą žemės ūkį į aklavietę ir maisto produktus pavertęs nevalgomais. Žemdirbys turi aiškiai suvokti, kad dirvos derlingumas, nuo kurio priklauso derlius ir produktų kokybė, – ne kažkoks skaičiukais ir balais nusakomas dydis, o gyvas procesas, kurio metu yra skaidomos augalinės organinės medžiagos. Tik gyva dirva yra derlinga. O bet koks „virškinimo“ proceso sutrikimas veda link dirvos degradavimo, t.y. derlingumo praradimo.

Taip pat žemdirbys turi išmanyti ekologiją. Ne tą, kuri kalba apie elektros taupymą

ir šiukšlių rūšiavimą, bet realius gyvų organizmų ryšius, nuo kurių priklauso visos mūsų gyvenimo sritys.

Esate vadinamas gamtinės žemdirbystės pradininku Lietuvoje. Kada ir kodėl pradėjote domėtis šio tipo žemdirbyste?

Sunku pasakyti. Pirmiausia dėl to, kad iškilo pati aktualiausia problema – iš parduotuvių dingo valgomi produktai, o valgyti norėjosi. Tai buvo gal prieš devynerius metus. Tuo pat metu leidome rusų agronomo N. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“, kuri daugeliui „kitaip“ mąstančių žemdirbių tapo pirmuoju postūmiu. Tai nebuvo knyga apie gamtinę žemdirbystę, bet joje buvo rašoma apie dirvos įdirbimo žalą. Pradėjome bandymus. Deja, daugelis pradėjusiųjų taip ir pasiliko prie komposto ir purenimo. O mes nuėjome toliau, kol bendromis jėgomis išvystėme jau rimtą žemdirbystės sistemą, atitinkančią visus poreikius ir išsprendžiančią visas „žemdirbiškas“ problemas. Dar labai padėjo turbūt įgimtas noras suprasti gamtos procesus ir savo vietą joje. Iš to supratimo, tiksliau, ėjimo link supratimo ir gimė gamtinė žemdirbystė. Šiandien galime pasidžiaugti, kad turime unikalią lietuvišką gamtinės žemdirbystės mokyklą, jai analogų nėra niekur pasaulyje.

25

Pirmiausia, gal galėtumėte trumpai paaiškinti, kas yra gamtinė žemdirbystė?

Trumpai nelabai išeina... Tai – natūralių gamtinių procesų modeliavimas daržininkystėje, sodininkystėje, gyvulininkystėje ir bendrai ūkio formavime. Tai – neišgalvojimas nieko naujo, nei jau yra gamtos sukurta. Tai žemės nedirbimas jokiomis priemonėmis, išskyrus gyvų organizmų natūralią veiklą. Natūralus dirvožemio susidarymo procesas – augalinių organinių medžiagų virškinimas dirvoje, natūrali medžiagų apykaita, natūrali, simbiotinė augalų mityba, natūralios ar pusiau natūralios augalų ir gyvūnų bendrijos, susidarančios dirbamos žemės plote, natūralūs jų ryšiai, natūralios mitybos grandinės. Apibendrinant, tai siekimas prisitaikyti prie natūralios organizmų visumos, kuo mažiau ją keičiant, o jeigu keičiant – tai ne skurdinant, o didinant produktyvumą. Gamtinė žemdirbystė – tai ir maisto auginimas, naudojant ne dirbtines, bet gamtos sukurtas „agrotechnikas“.

Ūkis Jus paskatino imtis šios veiklos? Ar seminarų klausytojai lengvai priima Jūsų dėstomus principus? Ar jiems nėra sunku atsisakyti Lietuvoje kartos į kartą perduodamų ūkininkavimo taisyklių?

Imtis „švietimo“ paskatino patys žmonės. Principus jie priima lengvai, kadangi ateina tik motyvuoti žmonės. O dėl taisyklių atsisakymo būna visaip: vieni iš viso dar tik pradeda ką nors auginti ‒ jiems lengva, o kiti pabando suprasti, pabando paauginti – ir tada jau labai lengvai atmeta viską, ką iki tol žinojo ir pradeda domėtis rimčiau. Aišku, būna, kad ir nepradeda, tiesiog paklauso – tuo ir baigiasi. Bet tokių labai mažai.

Santheo nuotrauka

Kuo ji ypatinga ir išsiskiria iš kitų pasaulyje naudojamų gamtinės žemdirbystės praktikų?

Išsiskiria tuo, kad pasaulyje nėra jokių realių praktikų. O jeigu kažkas ir yra – tai niekur nėra bendro supratimo: žemė dirbama, naudojamas kompostas, dirva retai mulčiuojama, nepaisoma teigiamo „piktžolių“ ir „kenkėjų“ poveikio daržui, sodui ir apskritai gamtai. Nėra supratimo apie augalų mitybą. Tręšiama organinėmis trąšomis, sėjami ir į dirvą įterpiami azotą kaupiantys augalai, dėl to padidėja nitratų kiekis. O jeigu paisoma šių dalykų – naudojama daug organinių medžiagų iš šalies, t.y. skurdinamos aplinkinės ekosistemos, to negalima vadinti „darnia žemdirbyste“. Yra ligų profilaktika ir gydymas biologinėmis priemonėmis (o kartais ir ne tik biologinėmis), egzistuoja „kenkėjai“.

Pas mus šių dalykų nėra, nes ligos ir kenkėjai – tik neteisingos agrotechnikos padarinys. Apskritai, užsienyje, jeigu jau nenaudojama chemija – tai jau ekologinis ūkininkavimas. Mūsų žemdirbystės sistema apima visus tris lygius: augalų mitybos supratimą, ekologijos dėsnių supratimą ir savarankišką gyvenimo būdą. To niekur nėra.

Kuo gamtinė žemdirbystė naudinga gamtai?

Iš vienos pusės – niekuo nenaudinga.

Naudinga tik mums patiems. Gamta ir be mūsų žemdirbystės puikiai tvarkosi. Bet iš kitos pusės – gamtinė žemdirbystė, kai stengiamasi suprasti biologinių sistemų vystymosi principus, gali padidinti jų produktyvumą, biologinę įvairovę, sąlygas gyventi įvairiems augalams ir gyvūnams, kurie negali gyventi dabartiniuose „kultūriniuose“ daržuose ir soduose, jau nekalbant apie monokultūrų laukus. Pas mus visiems yra vietos ir visi vienodai reikalingi. Gamtinės žemdirbystės principais vystoma

26

gyvulininkystė ne tik išsaugo pievas, bet ir gali maksimaliai padidinti jų bioįvairovę bei produktyvumą.

Ką galėtumėte pasakyti apie gamtinės žemdirbystės metodu auginamo derliaus ypatybes?

Gamtinėje žemdirbystėje yra daug agrotechninių priemonių. Vienos jų leidžia užauginti pačios aukščiausios, „laukinės“ kokybės produktus, bet derlius būna mažesnis nei įprastoje kultūroje, o kitos – gauti daug didesnius derlius ir „normalią“ kokybę. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Bet kokiu atveju, mūsų produktai žymiai aromatingesni, skanesni, maistingesni už augintus „ekologiškai“ ar tuo labiau „chemiškai“. O aromatas ir „turtingas“ skonis viską pasako apie produktų tinkamumą maistui.

Gamtinę žemdirbystę galima supainioti su ekologine – šias ūkininkavimo rūšis propaguojantys žmonės siekia nekenkti gamtai. Gal galite įvardyti pagrindinius skirtumus tarp jų?

Tai skirtingi dalykai. „Ekologinėje“ žemdirbystėje žemė dirbama, t.y. jos natūrali struktūra nuolat sujaukiama, dėl to blogėja drėgmės režimas ir oro patekimas į dirvą.

Dirvos paviršius plikas – jį kaitina saulė, džiovina vėjas ir plauna vanduo. Drėgmės, temperatūrų pokyčiai – stresas augalams. „Ekologinių“ krypčių žemdirbystėje į dirvą įterpiamos organinės trąšos, dėl to augalų mityba nesubalansuota ir dažnais atvejais – pertekusi nitratais. Tai pat čia kovojama su augalų ligomis ir „kenkėjais“, o tai reiškia, kad sistema netvarkinga. Jeigu viskas gerai – augalai neserga ir „kenkėjų“ antplūdžių nebūna.

Esate lektorius seminarų, kuriuose žmonės mokomi ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės principus. Kas

Ar gamtine žemdirbyste tinka užsiimti ūkininkauti vos pradėjusiems, niekada daržovių ar vaisių neauginusiems žmonėms?

Taip, ir labai džiugu, kad šis ūkininkavimo būdas įtraukia vis daugiau jaunų žmonių, anksčiau neturėjusių nieko bendro su žemdirbyste. Jie tampa savarankiški, valgo normalų maistą, augina sveikus vaikus. Žodžiu, grįžta prie normalaus gyvenimo. Pas mus juk daug paprasčiau – nereikia begalės trąšų ir nuodų, nereikia bijoti jokių priešų ir prakaituoti su kastuvu. Tiesiog reikia šiek tiek savigarbos ir pagarbos žemei.

Nuo ko turėtų pradėti susidomėjusieji išbandyti gamtinę žemdirbystę? Kur turėtų būti sodinami augalai - į anksčiau neliestą žemės plotą ar ten, kur anksčiau daržovės buvo auginamos įprastu būdu? Į šį klausimą tikrai negaliu atsakyti, nes variantų – begalė. Žmonės mokosi metų metus ir tai niekada nesibaigia, tai labai daug žinių ir būtent sisteminio mąstymo reikalaujantis darbas. Tuo labiau, kad gamtinė žemdirbystė apima visas ūkininkavimo sritis, kurios, daugeliu atvejų, viena be kitos normaliai neveikia. Augalai gali būt sodinami tiek į nedirbtą plotą, tiek ten, kur buvo auginama įprastai. Svarbiausia: procesų supratimas ir racionalus pasinaudojimas tuo.

Reikia žinoti kiekvieno augalo prigimtinius poreikius ir sukurti jam atitinkamas sąlygas. Tai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti, bet reikia domėtis, stebėti. Gamtinėje žemdirbystėje nėra instrukcijų – kiekviename sklype, kiekvienoje vietoje, kiekvienoje augalų bendrijoje kiekviena kultūra elgiasi kitaip, todėl mes ne studijuojame kažkokias agrotechnikas, o gilinamės į gamtos dėsnius, stebime jos procesus ir modeliuojame juos. Ir norint išmokti gamtinės žemdirbystės, reikia ne vykdyti kažkieno nurodymus, o įdėmiai stebėti, kaip gamta augina augalus ir gyvūnus, ir visa tai pritaikyti. Čia labai plati tema, ne straipsniui.

Dar galiu pridėti, kad svarbu ne tai,

Ūkis kokia žemė, o jos laidumas orui ir vandeniui (purumas) ir biologinis aktyvumas.

Dirvos derlingumas – ne žemėje, o organinių medžiagų skaidymo procese. Čia yra didelė dalis gamtinės žemdirbystės esmės.

Bet kokioje dirvoje galima sukurti derlingumo procesą, svarbu, kad ji praleistų orą, nebūtų susislėgusi. Jeigu tokia nėra – reikia padaryti.

Kiek yra žmonių, rimtai propaguojančių šią žemdirbystės rūšį Lietuvoje?

Sau maistą auginančių ir taikančių kai kurias gamtinės žemdirbystės detales yra nemažai, gal apie tūkstantį, gal ir gerokai

kų arimą, net negaunant jokio derliaus, bei už pievų skurdinimą, pjaunant žolę ir išvežant iš lauko. Energijos sąnaudos derliaus (nevalgomo!) gavimui – absurdiškos. Ir kuo toliau – tuo kiekvienas grūdas darosi brangesnis. Dirvožemiai nyksta, pievos nyksta, vandenys užteršti... Jokia „išsivysčiusi“ valstybė negali apsirūpinti maistu, turi išnaudoti neoficialias kolonijas – „trečiąsias“ šalis. Bet ir ten agronomija ta pati, dirvos nualinamos, derlingumas tragiškai mažėja.

Kas toliau?

Gamtinės žemdirbystės potencialas – sąlyginis. Ji tinka tik mažiems ūkiams, laisviems žmonėms. Joje negalima monokul-

ne elektros ar vandens taupymas ir šiukšlių rūšiavimas. Visa tai – akių dūmimas.

Ekologija – tai realus ryšių biologinėse sistemose supratimas. Nėra jokios sąmoningos „ekologijos“ ar „darnios plėtros“.

Mes – tokie patys organizmai, kaip ir visi kiti, ir mums galioja tie patys dėsniai. Mes – to paties biosferos organizmo ląstelės ir lygiai taip pat visapusiškai nuo jo priklausomi. Žmogus niekada nesaugojo ir nesaugos gamtos – jis saugo tik tiesioginį savo maitintoją. Ką maitina Seimas – saugo Seimą, ką maitina bažnyčia – saugo bažnyčią ir t.t.

Tai nesąmoningas pasirinkimas. Gamtą (t.y. save) saugosime ir patys būsime saugūs tik

G

amtinė žemdirbystė gali mus aprūpinti aukščiausios kokybės maistu, gali padaryti mus nepriklausomus ir sveikus, bet negali išspręsti globalių socialinių problemų. Jos atrama – gyvos, klestinčios natūralios biologinės sistemos. Kol jos egzistuos, vystysis – tol galės egzistuoti ir gamtinė žemdirbystė, o kai joms kažkas nutiks – žemdirbystės jau nereikės, nes mūsų nebus.

Teko skaityti, jog užaugintos produkcijos nepardavinėjate, nes ją sandėliuojant bei transportuojant ji praranda šviežumą bei dalį kokybės. Kaip žiūrite į gamtine žemdirbyste užsiimančius ir daržoves bei vaisius parduodančius žmones? Ar tuomet gamtinė žemdirbystė gali būti pritaikoma miestiečių aprūpinimui šviežiomis daržovėmis ir vaisiais?

Pardavinėjame. Aišku, pati vertingiausia daržovė ar vaisius – ką tik nuo šakos ar iš žemės. Todėl produktas jau nuskynus ar išrovus turi būt pristatomas per dieną.

Visus, auginančius gamtinės žemdirbystės produkciją pardavimui, pažįstu asmeniškai.

Vertinu normaliai – žmogus turi pragyventi iš savo ūkio. Bet neslepiame, kad pati geriausia kokybė – tiesiai iš daržo, todėl skatiname žmones ne pirkti, o patiems augintis.

Dėl miestiečių aprūpinimo irgi tas pats: geriau, jei jie nustotų būt „miestiečiais“ ir užsiaugintų patys. Jiems patiems geriau.

O jeigu nori pirkti – prašom, tik tai jau truputį prasčiau. Be abejo, geriau negu parduotuvėje, šimtą kartų geriau, bet pagal mūsų aukštus „standartus“ – jau šioks toks trūkumas.

Ar gamtinė žemdirbyste galėtų tapti vyraujančia žemdirbystės rūšimi? Koks jos potencialas?

Arba taip ir bus, arba bus blogai. Ne mums, mūsų anūkams. Dirbamos žemės masiškai išeina iš apyvartos, valstybės politika tiesiogiai remia dirvožemių ir gamtos naikintojus, mokamos išmokos vien už lau-

www.ozonas.lt

tūra, taigi niekada nebus didelių javų laukų.

Gamtinė žemdirbystė gali mus aprūpinti aukščiausios kokybės maistu, gali padaryti mus nepriklausomus ir sveikus, bet negali išspręsti globalių socialinių problemų. Jos atrama – gyvos, klestinčios natūralios biologinės sistemos. Kol jos egzistuos, vystysis – tol galės egzistuoti ir gamtinė žemdirbystė, o kai joms kažkas nutiks – žemdirbystės jau nereikės, nes mūsų nebus.

Gamtinė žemdirbystė – ūkininkavimas, negriaunantis gamtoje susiklosčiusių dėsnių, visiškai nekenkiantis gamtai. Ar ekologijos idėjomis vadovaujatės ir už lysvės ribų?

Taip. Tik ekologiją aš suprantu kiek kitaip, negu rašo laikraščiai. Ekologija – tai

tada, kai ji tiesiogiai bus mūsų maitintoja.

Kai tą sužinosime ne iš knygų, o realiai tuo gyvensime. Upės bus švarios tik tada, kai gersime jų vandenį ir neturėsime kito pasirinkimo. Ir t.t. ir pan. Mes suprantame, kad savo maistą auginame ne patys – tai net ne daržas ar konkretus žemės plotas, bet visa biologinė sistema. Ir daržas, sodas ar ganykla turi būt naudinga visiems, ten gyvenantiems. Kiekvienas organizmas gamtoje egzistuoja tiek, kiek yra reikalingas kitiems, bendram gamtos organizmui. Darant bet kokį veiksmą, reikia ne galvoti, ar jis žalingas aplinkai, ar nežalingas, o kuo yra naudingas visiems kitiems organizmams, kuo naudingas gyvybei, kaip visumai. Jeigu niekuo nenaudingas – toks veiksmas jau savaime yra neekologiškas.

27

daugiau. O rimtai žiūrinčių į šį reikalą ir suprantančių, ką daro, ‒ daug mažiau, gal kokie du – trys šimtai. Profesionalų – dar tik keletas, tačiau jų kasmet daugėja.

Fabulous Fabs nuotrauka

Produktai

Kai norisi vaisių Kamilė SAKALAUSKAITĖ

Feff o-o nuotrauka

Bananai, apelsinai, ananasai, arbūzai, melionai, obuoliai, braškės, slyvos, kriaušės – visų šių ir dar daugybės kitų vaisių galite ieškoti parduotuvėse ir žiemą, ir vasarą. Per pastaruosius šešiasdešimt metų vaisių ir daržovių augintojai prisitaikė prie sparčiai augančios rinkos, todėl visiškai nesvarbu, prieš kiek laiko buvo nuimtas jų derlius – gausus kiekis chemikalų padeda išlaikyti gerą išvaizdą, kartu pakeisdamas kvapą ar net skonį. Šiuo metu iš visų Europos rinkoje esančių vaisių ir daržovių net 45.7 proc. yra užauginti naudojant pesticidus, randamos net 349 skirtingos jų rūšys. Norint palaikyti tinkamą tokios prekės išvaizdą, naudojama dar keliasdešimt kitų cheminių medžiagų. Dėl šios priežasties verta naudoti sezoninius produktus, pirkti juos iš patikimų ūkininkų, o ne bergždžiai ieškoti cheminėmis medžiagomis neapdorotų vaisių ir daržovių prekybos centruose.

Pesticidai Praeitų metų vasarą Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje pradėjo plisti informacija apie pesticidų kiekio vaisiuose ir daržovėse augimą. JAV Aplinkos darbo grupės (EWG) atstovės Sonya Lunder teigimu, vaisių auginime naudojami chemikalai yra toksiški, todėl gali sukelti įvairias ligas. Nustatyta, jog net 90 proc. rinkoje esančių obuolių buvo nupurkšti dviejų rūšių pesticidais bei kitais chemikalais, stabdančiais puvimą. EWG taip pat paskelbė labiausiai pesticidais užterštų vaisių ir daržovių sąrašą, į kurį įeina

28

obuoliai, salierai, braškės, persikai, špinatai, importuoti nektarinai ir vynuogės, paprikos, bulvės, mėlynės ir salotos.

Pesticidų paplitimą tirianti tarptautinė organizacija „PAN Europe“ 2008 metais ištyrė 11 610 vaisių ir daržovių mėginių skirtingose Europos šalyse. Tirti apelsinai, morkos, mandarinai, pupelės, kriaušės, bulvės, agurkai, špinatai. 2,2 proc. minėtų produktų rasti dideli pesticidų kiekiai, o tai reiškia, jog jais prekiaujančios įmonės užsiėmė nelegalia veikla. Nustatyta, kad net 26,7 proc. tirtų vaisių ir daržovių auginimui buvo naudojamos 26 skirtingos pesticidų

rūšys. Pavyzdžiui, visos jos aptiktos iš Vokietijos importuojamose vynuogėse. „PAN Europe“ teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į pesticidų „kokteilių“ poveikį augalams ir jų vartotojams, pabrėžiama diazonino daroma žala. Tyrimai rodo, jog šis nervų sistemą veikiantis toksinas gali pakenkti smegenų veiklai, ypatingoje rizikos grupėje atsiduria vaikai ir nėščiosios.

Daugiau nei 20 proc. Europos prekybos centruose parduodamų daržovių ir vaisių auginimo metu buvo apdoroti dviejų rūšių pesticidais. Dešimties skirtingų rūšių minėtų chemikalų kokteilis randamas paprikose

Produktai

Netikra spalva Gerai pagalvokite prieš pasirinkdami blizgantį obuolį ar kitą ryškios spalvos vaisių. Paprastai obuolių „pagražinimui“ naudojamas vaškas, o vaisiai nokinami su kalcio karbidu. Toks cheminių medžiagų naudojimas vaisių ir daržovių srityje auga labai sparčiai, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, kalcio karbidas gali sukelti keletą ūmių ir lėtinių sveikatos sutrikimų. Cochin mokslo ir technologijų universiteto lektoriaus Sivasankara Pillai teigimu, vaisiais prekiaujančiose įmonėse šių produktų dėžėse laikomi mažos kalcio karbido pakuotės, gaminančios acetileno dujas. Joms reaguojant su vandeniu pagreitėja nokimo procesas. Vienas kilogramas šios pigios cheminės medžiagos per dvi, tris dienas gali subrandinti apie 200 kg mango vaisių. Turbūt dėl šios priežasties kalcio karbido naudojimas yra pati populiariausia dirbtinio nokinimo priemonė. Taip paveikti prekybos centrams teikiami produktai būna gana minkšti ir mažiau skanūs, taip pat turi trumpesnį galiojimo laiką. Jų žievė yra ryškios spalvos, atrodo prinokusi ir sultinga, tačiau vidus dažniausiai būna žalias.

Cheminiu būdu vaisiai brandinami ir Lietuvoje. UAB “CITMA” - viena didžiausių šviežių vaisių ir daržovių importo - eksporto įmonių Lietuvoje, užsiimanti didmenine ir mažmenine prekyba. Jos elektroniniame puslapyje rašoma, jog bananai, kuriais prekiaujama lietuviškose parduotuvėse, įmonės sandėlius pasiekia iš tropinių bei subtropinių kraštų, kur yra pjaunami žali, o po to, atkeliavę į mūsų šalį, nokinami specialiose kamerose etileno dujų pagalba. Savaime suprantama, tai vienintelė lietuviška įmonė, tokiu būdu nokinanti vaisius. Reikėtų nepamiršti ir kiek cheminių medžiagų naudojama norint vaisius žalius išlaikyti visos tolimos kelionės metu. Todėl geriau rinktis ūkininkų išaugintą produkciją, nors jos išvaizda ne visada tokia patraukli.

augalinių maisto produktų mėginių, 146 įvežtus iš Europos Sąjungos valstybių ir 50 importuotų iš trečiųjų šalių. Ištirti 96 šviežių daržovių mėginiai (morkos, paprikos, baklažanai, agurkai, pomidorai, kopūstai, arbūzai, porai, salotos, bulvės). Taip pat 117 vaisių ir uogų mėginių (obuoliai, persikai, kriaušės, slyvos, apelsinai, mandarinai, citrinos, granatai, greipfrutai, vynuogės, braškės, razinos, bananai). Tirtuose produktuose pesticidų liekanų nenustatyta 77 mėginiuose (30 %), nustatyta pesticidų liekanų, neviršijančių didžiausių leistinų normų – 175 mėginiuose (68 %), o 4 mėginiuose (2 %) pesticidų liekanos viršijo didžiausią leistiną normą. Dėl pesticidų kiekio viršijimo buvo uždrausta realizuoti 23 tonas nesaugių vaisių ir daržovių.

Praeitais metais VMVT negyvūninio maisto tvarkymo subjektuose atliko 26950 patikrinimų, kurių metu nustatyta 15310 teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Tiesa,

Statistika Lietuvoje 2010 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ištyrė 60 vietinių

www.ozonas.lt

sumažėjo randamų pesticidų kiekis vaisiuose ir daržovėse. Ištirti 367 maisto produktų mėginiai, kuriuose ieškota pesticidų, akrilamidų, mikotoksinų. 154 mėginiuose pesticidų likučiai nustatyti, tačiau neviršijo leidžiamų normų, o 6 mėginiuose viršijo didžiausias leistinas normas. Granatuose (2286 kg) iš Egipto, kaip ir ankstesniais metais, nustatytas pesticidas fenpropatrinas – 0,053±0,027 mg/kg (norma 0,02 mg/kg).

Ilgavaisiuose agurkuose (19384 kg) iš Ispanijos nustatytas pesticidas dichlorvosas – 0,05±0,025 mg/kg (norma 0,01 mg/kg).

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teigimu, eilę metų vykdoma augalinio maisto taršos stebėsenos programa rodo, kad dažniausiai nesaugūs maisto produktai yra įvežami iš trečiųjų šalių.

Tolesniam domėjimuisi: www.pan-europe. info

29

ir vynuogėse. Sveikatai pavojingiausiais pesticidais laikomi karbendazimas ir manebas (mutagenas), iprodionas ir kaptanas (kancerogenai), procimidonas ir deltametrinas (veikia endokrininę sistemą). 2008 metais tarptautinė aplinkos apsaugos organizacija „Greenpeace“ Vokietijoje atliko tyrimą, kurio duomenys rodo, jog Europos Sąjungos šalių vyriausybės yra techniškai nepajėgios aptikti daugiau nei 50 proc. daržovėse ir vaisiuose esančių pesticidų. Todėl ir šių importuotų gėrybių pirkėjai Lietuvoje negali būti tikri, jog renkasi sveiką produktą.

Scott Butner nuotrauka

Mąstytojas

Nuo gydomųjų Rodono šaltinių taigoje iki upių, pilnų teršalų.

Kristina SAGAIDAK

Kalbėdami apie vandenį, dažnai akcentuojame tai, kad vanduo vakarų pasaulyje jau senokai yra tapęs perteklinės visuomenės vartojimo sąlyga. Mes nebejaučiame vandens ir kitų resursų svarbos, jie mūsų gyvenime tampa antrinės reikšmės. Nebekreipiame į juos dėmesio, nors nuo jų labiausiai priklausome. Į šitą ydingą ratą mes papuolame nuo pat mažens. Paklausykime pasakojimo apie tuos žmones, kurie auga kiek kitokiomis sąlygomis – atšiaurios gamtos apsuptyje. Dr. Donatas Brandišauskas, Aberdeen universiteto Škotijoje doktorantas (taip pat dirbantis VU Kultūrinių bendrijų studijų centre bei Orientalistikos centre ir VDU) Sibiro taigoje praleidęs penkiolika mėnesių, įsitikinęs, kad, norėdamas išgyventi taigoje, turi būti ne tik susigyvenęs su gamtos sąlygomis, bet ir pagarbiai bei atsakingai elgtis.

D. Brandišausko nuotrauka

Kadangi kalbame apie taigą ir tundrą, norėtųsi paklausti, kaip, jūsų nuomone, geografija atsispindi žmogaus mąstyme?

Geografija neatspindi vaizdiniais ar žemėlapiais. Sibiro klajokliai ją suvokia „iš vidaus“, vaikščiodami, jausdami, užuosdami. Kiekvienai vietai pasiekti ‒ turi eiti taku, o takas yra besikeičiančių vietų seka. Žinoti kelią, reiškia žinoti vietų seką. Kiekviena vieta turi savo istoriją, kartais net savo dvasią. Taigi, kraštovaizdis atsiskleidžia žmogui, jam judant per pasaulį.

Jūs – Sibiro ir Užbaikalės vietinių tautų tyrinėtojas. Kaip vertinate šių tautų santykį ir ryšį su aplinka?

Visų pirma, reikia suprasti, kad kalbame apie taigos ir tundros gyventojus, vadinasi, gan atšiauraus klimato kraštovaizdį.

Tad tam, kad išgyventum, turi būti gerokai susigyvenęs su tenykšte gamta, žinoti jos dėsnius ir mokėti elgtis pagarbiai. Visa tai ir atsispindi vietinių gyventojų gyvenimo būde bei tradicinėse praktikose. Be to, taigos ar tundros kraštovaizdis yra ir svarbi

30

(ar net svarbiausia) jų kultūrinio identiteto dalis.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kaip, jūsų akimis žiūrint, pasireiškia ši pagarba?

Ji pasireiškia, visų pirma, per nevartotojišką santykį su gamta. Pavyzdžiui, yra renkamos vaistažolės, gydymui renkamas ir naudojamas „mumijo“ (substratas, randamas tik aukštai kalnuose esančiose uolienose). Tačiau imdami vaistus iš gamtos, vietiniai gyventojai palieka tam tikrų aukų.

Visas tenykštis kraštovaizdis yra gausus resursų. Kalbant apie vandenį, yra šaltinių, kurie naudojami gydymui (pavyzdžiui, vadinamieji Aršan šaltiniai). Buriatijos respublikoje šie šaltiniai saugomi net valstybiniu lygmeniu. Taip pat yra kuriami parkai, nacionaliniai parkai bei šamanistinės ar budistinės-lamaistinės vietos, kurias lanko piligrimai. Vasaromis ten gyvena lamos, atvyksta šamanai atlikti ritualų. Tie šaltiniai gydo ne tik fizines negalias, bet ir nužiūrėjimą ar kitą ligą, vietinių gyventojų laikomą magiška.

O kaip pasireiškia pagarba gyvūnams?

Pavyzdžiui, sumedžiojama visuomet tik kiek, kiek reikia pragyvenimui, niekuomet nemedžiojama pramogai ar sportui. Taip pat svarbu ir dvasinis ryšys su aplinka: darinėjant gyvūną, visą laiką yra aukojama.

Išdarinėto gyvūno galva nukreipiama į rytus. Manoma, kad tokiu būdu gyvūnas lengviau prisikels naujam gyvenimui. Jo kaulai ne išmėtomi, o palaidojami arba sudedami kartu – pagal medžio kamieną, ant jo iškilusių šaknų arba pačiame medyje. Tai susiję su tikėjimu, kad gyvūnas prisikels, vėl įgaus kūnišką formą ir sugrįš į žemę.

Neretai gyvūno atliekos yra sudedamos į upę. Tam yra du paaiškinimai. Vienas yra kosmologinis: upė vietinių gyventojų pasaulėžiūroje jungia visatą. Upėmis anapus iškeliauja siela. Kitas, tuo tarpu, praktinis: gerokai sulėtinamas irimo procesas, neprišaukiami plėšrūnai. Taip pat visuomet yra vaišinamos dvasios, šitaip vyksta mainai su aplinka.

O žiūrint iš šiuolaikinės ekologijos perspektyvos – pavasarį nežudomos nėščios elnės. Kita vertus, kartais pagarba aplinkai pasireiškia ir socialiniais aspektais – pavyzdžiui, viskuo turi dalintis. Sumedžiojus briedį, juo sotinasi apie 30 žmonių grupė, tad natūralu, kad nesusidaro perteklinis vartojimas. Tikima, kad jei nesidalinsi grobiu ir būsi godus – tave tiesiog apleis sėkmė.

Ugnis – ko gero labiausiai šių tautų gerbiamas ir saugomas elementas.

Suprantama, juk tai yra ganėtinai atšiauraus klimato zona. Tačiau kokią vietą jų buityje užima vanduo? Minėjote gydymą... Žinoma, žvejyba – svarbus tautų, gyvenančių prie vandens telkinių, ypač sėslių tautų pragyvenimo šaltinis. Tačiau reikia suvokti, kad Sibiras šiandien nėra nepaliestos gamtos vieta, ji yra smarkiai indus-

Mąstytojas

Baikalas. Tai – giliausias žemėje ežeras, turintis penktadalį gėlojo vandens atsargų žemėje, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą bei teikiantis prieglobstį apie 1500 unikalių augalų bei gyvūnų rūšių. Kaip Užbaikalės tautos (pvz. buriatai) suvokia Baikalo reikšmę? Kaip žiūrima į vėl atidarytą celiuliozės fabriką Baikalske?

Na, su tokiais klausimais Rusijoje gerokai sunkiau. Juk ten mažiau demokratinės, pilietinės raiškos, tad industrija tik plečiasi ir mažai kas žiūri vietinių žmonių naudai.

Baikalas – tik vienas iš tokių pavyzdžių.

Irkutsko ir Sibiro žmonės prisitaikę gyventi užterštose vietose, jie nelinkę sukilti. Nors tuo pačiu ir stebisi, kodėl tiek daug mirčių aplink, kodėl tiek daug vėžinių susirgimų... „Mes esame prisitaikę gyventi, atlaikysime“, – sako jie.

Rusai Sibire vadovaujasi požiūriu: visko mes dar labai daug turime, resursai nesibaigiantys... Toks požiūris dar gyvuoja. Turint omeny ir jų politines ambicijas, kurios glaudžiai susijusios su resursais.

Tačiau aplink Baikalą vyksta ir kitoks procesas: teritorija intensyviai apgyvendinama, maskviečiai ir kitų didmiesčių gyventojai privatizuoja pakrantes. Aš įsivaizduoju, kad tai vyksta rusiško „laukinio kapitalizmo“

www.ozonas.lt

sąlygomis. O juk daugelis teritorijų turėtų būti saugomos kaip nacionalinės vertybės. Mes irgi Lietuvoje turime panašią privatizavimo, nelegalių statybų problemą, tad galime nesunkiai įsivaizduoti ir situaciją ten.

Yra daugybė tikėjimų, susijusių su ugnimi. Jukagirai turi ugnies dvasias, taip pat negalima spjauti į ugnį, dalintis ja su nepažįstamais ir t.t. Ar yra tikėjimų, susijusių su vandeniu?

Taip, pagarba ugniai ryški visose Sibiro tautose – negali krapštyti su peiliu malkų, negali nepagarbiai šnekėti su ugnimi, gesinti jos vandeniu (nors dabar ir taip daroma). Kalbant apie vandenį: kai kertama upė ar brasta, visuomet aukojama vandens šeimininkams. Neretai prie brastos pamatytumėte krūmą su daugybe raištelių – tai yra savotiškas aukurėlis to vandens telkinio šeimininkui, dvasioms. Tai ypač populiaru kalnų perėjose.

Prie visų didžiųjų ežerų, manoma, gyvena dvasia-šeimininkas. Evenkų grupės, gyvenančios prie ežerų, tiki, kad egzistuoja didžiulis gyvūnas, panašus į žuvį. Žmonės pasakoja daugybę istorijų apie tą būtybę, daugelis pasakoja matę ją. Tai ir būtų vandens šeimininkas. Taigi, Lochneso pabaisa nėra tik škotų fenomenas.

Vienas žmogus, turintis šamaniškų galių, man pasakojo, kad vandenyje jis pamatantis tam tikrus vaizdus. Taigi, tai yra ir tokia tarpinė substancija, per kurią galima bendrauti su dvasiomis, matyti ateitį.

Jei pagalvosime, tai juk ir pas baltus vanduo turėdavęs ne tik fizinių galių – buvo svarbus ir prausimosi, apsiprausimo aspektas. Tačiau čia slypi ne tik kūniško apsivalymo, bet ir dvasinio atsinaujinimo idėja. Nors, tiesą sakant, sunku Sibiro ir Užbaikalės tautas palyginti su baltų gentimis, nes kalbėdamas apie minėtas tautas turiu galvoje jų šiuolaikinę pasaulėžiūrą, nebeatsiejamą nuo nūdienos pasaulio realijų ir praktinio požiūrio į aplinką.

Ar apibūdintume šias tautas kaip izoliuotas ar kaip integruotas į visuomenę? Šiandien pasaulyje nerasi izoliuotų grupių, kurios nebūtų bent kiek paliestos globalizacijos proceso – nebent Amazonės

Elijaus Kniežausko nuotrauka

miškuose. Taigi ir mūsų minėtos grupės nėra jau tokios izoliuotos – jie turi kelių šimtmečių valstybingumo tradiciją, vaikus leidžia į mokyklas. Šie žiūri tokius pat animacinius filmukus kaip ir mes vaikystėje žiūrėdavome... Net ir Sibiro klajokliai – visa karta tų, kurie užaugo sovietmečiu, ‒ lankė mokyklas ir gyveno internatuose, o tik atostogų metu grįždavo į taigą pas tėvus ir senelius. Visgi, jų ypatumas ir lieka tas, kad jų gyvensena ir tradicinės praktikos išlieka archajiškos. Tačiau ir jie stengiasi adaptuoti visus išradimus, kiek tik gali – tai, ko gero, slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Manau, mes irgi iš klumpių greitai peršoktume į Crocs‘us, jei tik būtų tokia galimybė.

Kaip vertinate šį perėjimo į „šiuolaikybę“ procesą?

Nelabai norėčiau graudentis dėl praradimų, nes manau, kad kiekviena kultūra vienaip ar kitaip kinta, juk ir mūsų lietuviškumas prisitaiko prie naujų sąlygų ir iššūkių.

Kaip manot, ar neišnyks vietinės kultūros? Šis tas nyksta, o juk šiam tam atsiranda ir naujų formų.

O kaip ateinančios kartos išgyvena šį procesą?

Tam tikram lygmeny protėvių kultūra yra išlikusi ir jaunuose žmonėse. Žmonės grįžta prie šamanizmo, bet tai iš tikrųjų yra jau naujas reiškinys. Juk ir pas mus, atgavus Nepriklausomybę, žmonės masiškai atsigręžė į krikščionybę, nes tai buvo svarbi mūsų tautinio identiteto dalis.

Kultūra – kaip ir mes. Ji kinta, prisitaiko, įgauna naujas formas.

31

trializuota. Daugybė kasyklų, dujotiekių ir naftotiekių gerokai keičia įprastinį vaizdą.

Kintant klimatui, taip pat labai gausiai dega miškai, o dabar pradeda degti jau net ir tundrinis kraštovaizdis. Ne tik nuo savaiminės ugnies dega, bet ir nuo gyventojų, kurie atvyksta dirbti į tas kasyklas: jų santykis su gamta kitoks – jie bet kur mėto cigaretes, jie nemoka prižiūrėti laužų. Upės taip pat yra užterštos, o juk dauguma kaimų yra įsikūrę prie upių. Juk ten šulinių neišsikasi – ten amžino įšalo žemė. Nenustebčiau, jei vėžinių susirgimų proveržiai taip pat su tuo susiję. Tungokočenas, kuriame praleidau nemažai laiko, yra netoli raketinės bazės.

Neretai raketos pataiko būtent į upės baseino teritoriją, išsilieja daugybė neaiškios kilmės chemikalų... Vietiniai gyventojai nuolatos jaučiasi nuodijami.

Taigoj, kalnų perėjose, yra vandens kaupyklos, iš kurių visuomet gali atsigerti, tos vietos būna pažymėtos. Klajoklių šiuo metu taigoje yra mažai, tad ir tokių komunikacinių ženklų paliekama vis mažiau. Bet anksčiau tos vietos visuomet būdavo žymimos – kitai migruojančių žmonių grupei.

Statant BAM‘ą (Baikalo-Amūro magistralę), evenkai naudojo elnius nešuliams gabenti, pavyzdžiui, geologų įrangai gabenti.

Jie keliaudavo tūkstančius kilometrų, todėl tas geriamojo vandens kaupyklų žymėjimas vėlgi pasidarė labai svarbus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vandens skalė yra plati: nuo gydomųjų rodono šaltinių taigoje iki užterštų upių.

Tema

Galimos geriamojo vandens formos Rytė Amelija JARMOŠKAITĖ

Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek sykių per dieną vartojate vandenį? Vanduo po treniruotės, vanduo kavai, vanduo dantims išsiplauti... Tačiau retai kada susimąstome, koks tai vanduo. O kuo gi galėtų būti ypatingas paprasčiausiai skaidrus skystis, dovanojęs Žemei gyvybę ir persekiojantis mus dieną iš dienos? Būtent todėl, kad su vandeniu tenka susidurti taip dažnai, reiktų žinoti, kas jis per vienas ir kokią įtaką daro mūsų sveikatai.

Vanduo buteliuose Ypač populiaru šiandien yra gurkšnoti vandenį iš plastikinių butelių. Tai atrodo labai paprasta ir patogu. Išgėrus, tuščią buteliuką galima tiesiog išmesti. Geriausiu atveju – į plastiko perdirbimo konteinerį, nors kiti nesivargina net nueiti iki šiukšliadėžės. Tačiau tai, kas patogu, ne visada būna optimalu. Plastikiniai buteliai visiškai nedraugiški gamtai. Pagal WWF (Pasaulinis Gamtos Fondas) duomenis, kasmet maždaug 1,5 milijono tonų plastiko yra išeikvojama 89 milijardams litrų vandens sutalpinti. Prie šių didžiulių skaičių dar galėtumėm pridėti žalą gamtai, padarytą tuos butelius gaminant, ir išmestų dujų kiekius, šias prekes transportuojant. WWF siūlė keletą būdų, kaip išspręsti šią skausmingą problemą, bet nė vienas jų nepasirodė tinkamas. Pavyzdžiui, pakartotinas butelių naudojimas darytų neigiamą įtaką vandens kokybei, nes vandeniui ilgiau pastovėjus, į jį pradeda skverbtis nepageidautina medžiaga ‒ ftalatai. Tai bespalvis skystis, turintis nemalonų, kartų skonį. Ši sintetinė medžiaga dedama į plastikinius butelius, kad jie būtų lankstesni.

NRDC (Nacionalinė Išteklių Apsaugos

32

Taryba) ištyrė daugiau nei tūkstantį šimto skirtingų vandens rūšių pavyzdžių. Tyrimo rezultatai parodė, kad kiek daugiau nei 25% vandens iš plastikinių butelių yra ne kas kita, kaip mums visiems puikiai pažįstamas vanduo iš čiaupo. Žinoma, galima tikėtis, kad vanduo iš buteliuko bus skanesnis už tą, kuris bėga mūsų vamzdynais. Bet kitas įdomus tyrimas, atliktas televizijos „Showtime“, parodė, kad Niujorko gyventojai, užrištomis akimis gėrę miesto vamzdynų ir iš plastikinių butelių paimtą vandenį, nusprendė, kad visgi skanesnis tas, kuris bėga iš čiaupo. Kaip bebūtų, Gėtės universiteto profesorius Martin Wagner teigia, kad dar per anksti spręsti apie vandens plastikiniuose buteliuose žalą mūsų visų sveikatai. Tačiau jau anksčiau ištirta, kad BPA (chemikalas, randamas daugelyje plastikinių produktų) sukelia kai kuriuos vėžinius susirgimus, diabetą ir galybę kitų ligų.

Pro akis nereiktų praleisti ir to, kad vandeniui iš čiaupo keliami didesni reikalavimai nei tam, kurį perkame parduotuvėje.

Vamzdynų vanduo tikrinamas kelis sykius per dieną, o vandenį pardavinėjančios kompanijos tai turi daryti vos kartą per savaitę. Taip pat šios kompanijos neprivalo

tikrinti, ar sudėtyje yra Cryptosporidium.

Tai chlorui atsparūs pirmuonys, kurie 1993 m. užkrėtė 400 000 Milwaukee gyventojų. Šis susirgimas plinta per vandenį arba kontaktuojant su jau spėjusiais apsikrėsti žmonėmis ar gyvūnais. Parazitai įsiveržia į virškinimo traktą ir ten pasklinda. Pagrindinis simptomas – ūmus vandeningas viduriavimas. Nors dažniausiai liga pasireiškia žmonėms su silpna imunine sistema (sergantiems AIDS ar vėžiu) bei labai seniems arba ypač jauniems, esant vandens užteršimui, ligos neišvengia ir kiti.

Vanduo iš čiaupo Nors vanduo iš čiaupo ir yra pigesnis už buteliuose supakuotą, o geriau patyrinėjus, dar ir sveikesnis, jis taip pat nėra tobulas. Štai Klaipėdos miesto vamzdynais tekantis vanduo, pavyzdžiui, turi gerokai daugiau fluoro nei mes norėtumėme. Nors šiaip šis elementas yra puiki prevencinė priemonė prieš kariesą, per didelis jo kiekis vandenyje gali sukelti fluorozę, o mažų vaikų dantukai gali prarasti savo baltumą ir įgyti ne tokį žavingą rusvą atspalvį. Būtent dėl to dauguma klaipėdiečių nenori gerti vandens tiesiai iš čiaupo.

Tema

Norėdami dar labiau „patobulinti“ čiaupo vandenį, žmonės naudoja šiandien ypač populiarius filtrus. Tai gali pasirodyti idealus problemos sprendimas, nes tai nebrangu ir ekonomiška. Geriamo vandens filtrų kainos svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių litų. Įvairūs prekeiviai siūlo didžiulį pasirinkimą: nuo mažyčių kristalinių iki ištisų sistemų. Šulinių vandenį atakavus nitratams, Lietuvoje pradėti gaminti specialūs filtrai šioms kenksmingoms medžiagoms naikinti.

Tai ekologiški aparatai, naudojantys daugkartines kasetes ir, pasak gamintojų, pašalinantys net 95-99% nitratų. Skausmingas įvykis, kai prieš kelis metus nuo nitratais užteršto vandens nukentėjo keli kūdikiai, parodo, kad kaimo gyventojams filtrai turbūt yra vienintelė išeitis.

Tačiau yra ir kita nuomonė, kad filtruose susikaupia daug bakterijų, todėl laiku jų nepakeitus, vanduo gali būti dar pavojingesnis. O fluoras, deja, vandenyje ištirpsta, todėl jokie filtrai šios problemos neįveikia.

Visgi filtrų didžiausia problema yra ta, kad jie išvalo vandenį netgi per smarkiai.

Su įvairiais teršalais iš vandens pasišalina ir beveik visi naudingieji elementai. Taip vanduo pavojingai supanašėja su distiliuotu, kuris iš viso nieko „nepripažįsta“. Geriant tokį vandenį, iš organizmo pašalinami kalcio, magnio, kalio ir kitų metalų jonai. Tuo tarpu nefiltruotas čiaupo vanduo mums šiuos junginius dovanoja. Beje, filtruotame

www.ozonas.lt

vandenyje naudinguosius elementus pakeičia ne toks mums reikalingas natris, kurio dėka gali padidėti kraujo spaudimas.

Gyvas vanduo Prieš kiek laiko pasirodė dar viena galimybė geriamą vandenį padaryti skanesnį.

Gyvas vanduo buvo sukurtas dar visai neseniai – 2005 m. JAV. Mokslininkai sakosi suradę būdą kaip ne tik išvalyti vandenį, bet ir pagerinti jo savybes. Šitai galima padaryti įmaišius sidabro, koralų, magnio, kalcio ir kitų mikroelementų mišinio. Tiesa, norėdama surasti daugiau informacijos apie šį vandenį, susidūriau daugiausia tik su komerciniais tinklalapiais (kuriuos sunku pavadinti visiškai šališkais) ir įvairias

forumais, kur žmonės dalijasi šen ir ten nugirsta informacija. Tai ganėtinai šviežia naujiena, mokslinių straipsnių, pagrindžiančių gyvo vandens naudą organizmui, surasti labai sunku, todėl vargu ar galima visiškai pasikliauti šia naujiena ir pulti gerti sidabrinto vandens. Tokius išradimus, kaip buvo ir su plastikiniais buteliais, ir su filtrais, labai puikiai patikrina laikas.

Vanduo yra nuostabus, kai tyras. Tačiau šiandien tokį sunku gauti tiek kaimo gyventojams, į kurių šulinius įsiveržė niekšingieji nitratai, tiek miestiečiams, kurie arba neturėdami laiko pasidomėti apsistato plastikinių butelių tvirtovėmis, arba apsiginklavę filtrais stoja į donkichotišką kovą su savo pačių pagalba užterštu vandeniu.

Euromonitor international duomenys

Geriamojo vandens suvartojimas 2011 m.

40 35 30 25 20

33

Filtruotas vanduo

Tom Magliery nuotrauka

Litrais/žmogui

O štai Airijoje su vandens „papildais“ vyksta dar įdomesni dalykai. Vienas psichiatras konsultantas praėjusių metų gruodį paskambino į vyriausybę, siūlydamas geriamąjį vandenį „paskaninti“ ličio druskomis, nes, jo nuomone, taip pavyktų sumažinti ne tik depresija sergančiųjų, bet ir savižudybių skaičių šalyje. Iš tikrųjų šios druskos medicinoje naudojamos depresijos kamuojamų žmonių nuotaikoms stabilizuoti, bet keistokas gydytojo noras šitaip pakelti tautiečių nuotaiką nebuvo išpildytas.

Turbūt mums pasisekė, kad lietuviškas čiaupo vanduo, pas mus atkeliaujantis iš požemių, kur yra apsaugotas nuo įvairių teršalų, „gardinamas“ tik fluoru ir geležimi, o ne kokiais linksminančiais elementais.

Rudai pilkas vanduo, žinoma, apetito nekelia, tačiau ar iš tikrųjų geležis kenkia mūsų sveikatai? Nors skoniui nemaloniai pakisti pakanka ir 0,2 mg/l geležies, ji visiškai nekenksminga, kol nesiekia 2 mg/l. Tuo tarpu Lietuvoje yra vos kelios gyvenvietės, kur šis kiekis viršijamas. Didelis kalcio ir magnio kiekis vandenyje pasireiškia apnašomis arbatinuke, tačiau nei skonis, nei kvapas šioje situacijoje nenukenčia. Nepatrauklios spalvos ar skonio čiaupo vandeniui vertėtų suteikti dar vieną šansą.

15 10 5 0 Estija

Latvija

Lietuva

Sveikata

Medžių spygliai: efektyviausi vitaminai kiekvienam

Florin Gorgan nuotrauka

Vida BUKAUSKIENĖ Kai sužinojau, kad japonai perka Lietuvoje į gražias dėžutes supakuotus pušų spyglius ir veža juos į Japoniją, pajutau ir gėdą, ir džiugesį. Vitaminų, vitamininių gėrimų ir kitų gėrybių gamybai Tekančios saulės šalies gyventojai lietuviškų pušų spyglius renkasi dėl gan geros mūsų miškų ekologinės situacijos. Gėda todėl, kad šiuo metu nepažįstu nė vieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus, kuris žinotų apie medžių spyglius, jų „galias“ ką nors daugiau, nei rašo mokykliniuose vadovėliuose, ir profilaktiškai arba gydymosi tikslais juos vartotų. Tad truputį džiugu, kai svetimi įvertina mūsų turtą. Tada ir mums patiems daug lengviau tą turtą pastebėti, išsamiau juo pasidomėti.

Žiemą rinkite spyglius Dažnai žmonės klausia, ar yra kokių nors vaistinių augalų ar jų dalių, kuriuos galima būtų rinkti žiemą. Atsakymas paprastas: rinkite tai, kas šiuo metu žaliuoja.

O kas sodriau žaliuoja žiemą, jei ne pušų ir eglių, kadagių, kedrų, kėnių, tujų spygliai?! Žalia spalva – tai chlorofilas, žaliasis augalų kraujas, kuris, patekęs į žmogaus kraujotakos sistemą, padeda pašalinti šlakus ir medžiagų apykaitos atliekas. Chlorofilas yra vertinamas kaip pati geriausia kraujo valymo ir atstatymo priemonė. O kraujo valymas yra pirmasis ir dažnai esminis žingsnis kovoje su bet kokia organizmą alinančia liga.

Cheminiu požiūriu chlorofilas labai panašus į hemoglobiną. Chlorofilas valo

34

kraują nuo radioaktyvių medžiagų, sunkiųjų metalų, vaistų likučių ir kitų toksinių medžiagų.

Vitaminų užtaisas Gamtoje viskas tikrai išmintingai sutvarkyta. Žiemą, kai labai sumažėja natūralių vitaminų ir mikroelementų šaltinių (o nuo vitaminų tiesiogiai priklauso žmogaus medžiagų apykaita), būtent tada medžių spygliuose vitamino C būna net du su puse karto daugiau nei vasarą.

Jei yra galimybė, spyglius geriausia vartoti ką tik nuskintus. Tačiau miestų gyventojai, kurie vos kelis kartus per žiemą ištrūksta į mišką, gali jų pasiruošti ir ilgesniam laikui. Laikyti spyglius reikia po sniegu arba šaldytuve, ne aukštesnėje nei

4 ºC temperatūroje, nes šilumoje žūsta net iki 35 % karotino. Laikant spyglius šaltai (galima kameroje, įdėjus į drobinį maišelį), juose net tris mėnesius nesuyra vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos. Miške prisilaužykite šakelių (galima tik nuo senesnių nei dešimties metų medžių apatinių šakų), o namuose spyglius nuo šakelių nukarpykite taip, kad ant šakelių liktų spyglių pagrindai.

Jeigu spyglius norėsite vartoti ir vasarą, rinkite juos ir džiovinkite vėlai rudenį ir visą žiemą. Gegužę rekomenduojama prisipjauti gležnų, salotinės spalvos eglių ūglių (aišku, kad negalima „nugenėti“ visos kurios nors vienos eglės! Rinkti reikia, kaip sako liaudis, „su protu“). Juos taip pat galima vartoti ir žalius, ir džiovintus. Šviežiuose pušų ir eglių spygliuose yra ne tik chlorofilo, bet ir karotino bei gau-

Sveikata

Vitamininiai preparatai Dažniausiai vitamininiai preparatai gaminami iš pušų ir eglių spyglių. Čia pateiksime pačius paprasčiausius, lengviausiai pagaminamus receptus.

40 gramų sukarpytų eglių spyglių užpilti stikline (250 ml) verdančio vandens, uždengti, po dvidešimties minučių nukošti. Gerti po 50 mililitrų užpilo penkis kartus per dieną. Šis vitamininis gėrimas geriamas ne tik, kai trūksta vitamino C, bet taip pat kosint, sergant inkstų ir šlapimtakių ligomis.

Eglių ar pušų spyglius nuplauti pirmiausia šiltu, paskui šaltu vandeniu. Sukarpyti, suberti į stiklainį ir užpilti cukrumi santykiu 4:1. Taip žiemą paruoštus spyglius galima laikyti iki vasaros.

Iš gautos masės gaminamas vitamininis gėrimas, kurį reikia gerti tris-penkias dienas: du arbatinius šaukštelius „saldžių spygliukų“ užpilti vienu litru šalto virinto vandens, tris dienas palaikyti ir perkošti. Gerti šio užpilo reikėtų po pusę stiklinės du kartus per dieną.

Keturias stiklines sukarpytų pušų spyglių užpilti puse litro šalto virinto vandens, įpilti du arbatinius šaukštelius obuolių acto ir tris dienas laikyti tamsioje vietoje. Perkošti ir gerti po vieną stiklinę kartą per dieną.

100 gramų sukarpytų pušų spyglių užpilti vienu litru šalto virinto vandens, įpilti tris arbatinius šaukštelius citrinos sulčių ir pusę valandos virinti ant silpnos ugnies. Nukėlus nuo ugnies, po trijų valandų perkošti. Gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną po valgio.

www.ozonas.lt

Du valgomus šaukštus susmulkintų pušų spyglių užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir palikti nakčiai.

Ryte perkošti ir gerti po vieną valgomą šaukštą keturis kartus per dieną. Šis užpilas gerina ir regėjimą.

Galima ruošti ir skanias vitaminines pušų ar eglių spyglių arbatas, kurių vartoti galima iki vieno litro per dieną. Šaukštą smulkiai sukarpytų spyglių sumaišome su šaukšteliu savo mėgiamų džiovintų ir susmulkintų vaistažolių, pavyzdžiui, mėtų, jonažolių, gervuogių, aviečių, juodųjų serbentų lapų ir t.t. Padarytą mišinį reikia užpilti vienu litru verdančio vandens, uždengti, po dvidešimties minučių nukošti. Šios arbatos labai naudingos sergantiems kraujagyslių ir širdies ligomis, jos padeda organizmui susigrąžinti jėgas po sunkių ligų, bei skatina radioaktyvių medžiagų šalinimą iš organizmo.

Vieną valgomą šaukštą smulkiai sukarpytų kadagių šakelių su spygliais užpilti stikline verdančio vandens ir virti penkias minutes. Nukėlus nuo ugnies uždengti, po pusės valandos perkošti.

Gerti tris kartus per dieną prieš valgį.

Padeda sergantiems alergijomis.

Kosmetiniai „stebuklai“ Plauko struktūrą neabejotinai pagerina pušų spyglių ir citrinos sulčių nuoviras (žr. aukščiau), kuriuo reikia perplauti plaukus (ištrinkus galvą).

O štai senas veiksmingas receptas, padedantis atsikratyti veido spuogų. Reikia smulkiai sukarpyti šimtą gramų eglių arba pušų spyglių, pridėti po dvidešimt penkis gramus sausų smulkintų medetkų ir ramunėlių žiedų bei gysločių lapų. Mišinį užpilti puse litro degtinės ir laikyti septynias dienas tamsioje vietoje. Perkošus į tamsaus stiklo butelį ir laikant tamsioje vietoje, gautas losjonas nesuges visus metus. Juo tepama švari veido oda. Čia verta prisiminti ir kitą seną „receptą“: senovėje merginos stengdavosi pabūti pušinių malkų dūmuose, nes buvo tikima, kad šie dūmai suaktyvina blakstienų augimą ir jų grožį.

Siūlytume atkreipti dėmesį ir į vakarinę tują, kuri ypač vertinama dermatologijoje.

Tujos spyglių nuovirai, užpilai ir tinktūros gydo raudonąją vilkligę, sklerodermiją, virusines ligas, kaip antai herpį. Tujos – nuodingi augalai, tad jų negalima vartoti nėštumo laikotarpiu ir labai jautriems asmenims.

Vieną arbatinį šaukštelį tujų spyglių užpilti stikline verdančio vandens (tai visos paros dozė), uždengti, po valandos nukošti. Gerti tris kartus per dieną,

likus pusvalandžiui iki valgio. Tai padės ir sergant šlapimo takų ligomis.

Dovanų – pušies šakelė Sergančiam (ypač peršalimo ligomis) žmogui būtinai padovanokite ir jo kambaryje pamerkite pušies šakelių. Jų išskiriami fitoncidai puikiai išvalys ir dezinfekuos patalpos orą. Šitokia priemonė ypač rekomenduojama siaučiant gripo epidemijoms.

Taip pat prisiminkite ir tai, kad amžinai žalia šakelė simbolizuoja amžiną gyvenimą.

Tad ar gali būti gražesnė dovana ir geresnis palinkėjimas sergančiam draugui?..

Mišku kvepianti atgaiva Spygliukų vonios Užtenka tik pagalvoti apie šiltą vonią, kvepiančią pušynu, ir dažnai organizmas savaime atsipalaiduoja. Pušų spyglių vonios yra viena geriausių priemonių, gydanti nervinius susirgimus.

Penkias stiklines susmulkintų pušų spyglių, šakelių ir kankorėžių suberti į puodą, užpilti vienu litru šalto vandens ir pusę valandos virti. Nukėlus nuo ugnies, laikyti apie parą. Paskui nuovirą perkošti ir supilti į vonios vandenį. Šios vonios gelbsti nuo nemigos, stiprina visą organizmą, gerina savijautą sergant radikulitu, sąnarių, kvėpavimo takų ligomis, taip pat gydo įvairias odos ligas. Žinoma, kad jos padeda sumažinti pernelyg didelę kūno masę.

Nuovirą voniai galima paruošti ir tą pačią dieną.

Apie du kilogramus pušų šakelių su spygliais susmulkinti, užpilti vienu litru šilto vandens ir dešimt minučių pavirti.

Nukėlus nuo ugnies palaikyti dvidešimt minučių. Nukošus, supilti į vonios vandenį.

Dėmesio. Pušų vonios nerekomenduojamos hipertonikams.

Sergant sąnarių uždegimais, padeda kadagių šakelių vonia.

Vieną kilogramą kadagių šakelių užpilti dviem litrais šilto vandens ir apie penkiolika minučių pavirti. Nukėlus nuo ugnies, palaikyti tame pačiame inde dvidešimt minučių. Tada nukošti ir supilti į vonios vandenį. „Spygliukų vonioje“ geriausia pagulėti prieš miegą ir ne ilgiau nei dvidešimt minučių

35

sybė reikalingiausių žmogaus organizmui vitaminų: C, K, P, E, PP, B1, B2, B3, B6, taip pat kobalto, geležies, mangano, aliuminio, vario, fitoncidų, eterinio aliejaus, fitohormonų, bakteriostatinių (slopinančių bakterijų dauginimąsi) ir antihistamininių (antialerginių) medžiagų. Eglių spygliuose yra nepakeičiamų aminorūgščių.

Spygliai nuo seno vartojami avitaminozių, ypač trūkstant vitamino C, gydymui ir profilaktikai. Be to, spyglių preparatai didina imuniteto atsparumą, stiprina organizmą, lėtina senėjimo procesus. Taip pat preparatai pasižymi nervus raminančiu, nuskausminamuoju, antivirusiniu, antiseptiniu, atsikosėjimą lengvinančiu, šlapimą, prakaitą ir tulžį varančiu veikimu.

Eglės spygliais gydomos širdies kraujagyslių, galvos smegenų ligos, veido odos, grybeliniai susirgimai, bronchinė astma.

Pušų spygliai labai dažnai naudojami odos ir plaukų priežiūrai.

Atliekos

Popieriaus atliekos – perdirbti (,) negalima (,) šalinti Artūras PEČKYS http://atliekos.info

Plan for opportunity nuotrauka

Gaila, kad dažnas lietuvis popieriaus atliekas vis dar laiko nevertingomis šiukšlėmis. Dalis žmonių šias atliekas sudegina, kiti – išmeta į mišrių atliekų dėžę. Jeigu mintyse nuskambėjo frazė „aš taip nesielgiu“, tai reiškia, kad Jūs priklausote atliekas rūšiuojančiųjų mažumai.

Kasmet kiekvieno lietuvio buityje susidaro vidutiniškai po 19,7 kilogramų popieriaus ir kartono pakuočių atliekų, lai-

36

kraščių ir kitos makulatūros vienam žmogui. Tačiau išrūšiuojama ir perdirbėjams perduodama 3,6 kilogramai arba tik apie

20 procentų šių atliekų. Likusi didžioji dalis popieriaus atliekų pūva sąvartynuose arba iškeliauja dūmeliu pro namelio kaminą.

Atliekos

Popieriaus pagrindą sudaro supinti ilgi celiuliozės plaušeliai. Gaminant popierių, reikia atskirti celiuliozę nuo kitų junginių, esančių medienoje. Norint pagaminti vieną kilogramą popieriaus, reikia ne mažiau kaip 60 litrų vandens. Perdirbant popierių, sunaudojama mažiau cheminių medžiagų, iki 80 % mažiau vandens, iki 65 % mažiau energijos, o oro tarša sumažinama net 95 % lyginant su medienos gamyba.

Popieriaus (kartono) perdirbimas nėra begalinis ciklas. Kiekvienas perdirbimo procesas mažina plaušelių ilgį. Ilgainiui popieriaus plaušeliai pasidaro tokie maži, kad neįmanoma jų sulipinti be papildomų medžiagų ar pirminės žaliavos – celiuliozės.

Popieriaus (kartono) atliekas, priklausomai nuo popieriaus (kartono) rūšies, galima perdirbti 4-6 kartus.

Ne viskas yra bevertis šlamštas, ką šaliname sąvartynuose. Lietuvoje veikia penkios įmonės, kurių pagrindinė gamybos žaliava – gyventojų buityje, biuruose, spaustuvėse ir prekybos įmonėse susidarančios popieriaus atliekos. Įprasta girdėti, kad iš popieriaus atliekų gaminamas naujas popierius ar kartonas, tačiau yra ir tokių panaudojimo sričių, kaip termoizoliacinių medžiagų ar celiuliozinių priedų asfaltbetonio mišiniams gamyba.

Daugiau nei pusantro šimto metų patirtį turinčiame Grigiškių popieriaus fabrike (AB “Grigiškės“) iš popieriaus atliekų gaminamas tualetinis popierius, popieriniai rankšluosčiai, servetėlės, gofruotojo kartono dėžės bei medžio plaušų plokštės.

AB „Klaipėdos kartonas“ gamina žaliavą gofruoto kartono gamybai – lygų išorių sluoksnių kartoną ir gofravimui (bangavi-

www.ozonas.lt

mui) skirtą popierių. Taip pat gaminamas kartoninis užpildas, kuris gali būti naudojamas baldų pramonėje, durų gamybai ir kitose srityse. Ši įmonė per metus perdirba iki 115 000 tonų makulatūros. Kadangi Lietuvoje išrūšiuojama nepakankamai popieriaus atliekų, dalį reikalingos žaliavos tenka atsivežti iš aplinkinių valstybių. Bendrovė nuolat ieško būdų ir priemonių, leidžiančių taupiau naudoti chemines medžiagas, energiją ir vandenį. Gamybai naudojamas Kuršių marių vanduo. Per paskutinį dešimĮ MĖLYNOS spalvos varpo formos tmetį vandens suvartojimas vienai tonai konteinerius su užrašu „Popierius“ reikėtų produkcijos sumažėjo nuo 59 iki 8 kub. mesti kartonines, gofruoto kartono dėžes metrų . AB „Klaipėdos kartonas“ kasmet ir dėžutes, laikraščius, žurnalus ir kitus išsaugo apie 1,5 mln. medžių, 3 mln. kub. metrų vandens ir apie 50 tūkst. tonų naftos. spaudinius (gali būti su sąvaržėlėmis, lipnia juostele), lankstukus, vokus, skrajutes, Kauno Petrašiūnų mikrorajone įsikūruspaudos ir rašomąjį popierių, knygas be si įmonė UAB „Kauno popierius“ gamina kietų viršelių bei pakavimo popierių. Į mėpopierių, skirtą banguotam gofruotino lynąjį konteinerį galima mesti tik švarias, sluoksniui gaminti. sausas, riebalais nesuteptas popieriaus ir Mažai kam girdėta įmonė UAB „Antrokartono atliekas. celas“ gamina celiuliozinį priedą asfaltbeĮ konteinerius su užrašu „Popierius“ tonio mišinių gamybai. Naudojant šį priedraudžiama mesti vaškuotą, parafinuotą, dą, asfaltbetonio danga tampa tvirtesnė, tepaluotą popierių ir kartoną, riebalais atsparesnė poslinkiams bei temperatūros suteptą popierių (pvz. picų, sviesto dėžučių pokyčiams. ANTROCEL celiuliozinis prieir pan.), panaudotus tapetus, panaudotas das naudotas tiesiant įvairius Lietuvos ir popierines nosines, servet ėles ar popieriaplinkinių valstybių kelius. nius rankšluosčius. Tetra Pak pakuotės taip Dar viena vertinga žaliava popieriaus pat gali būti antrą kartą panaudotos. Šias perdirbimo pramonei – „Tetra Pak“ papakuotes reikėtų mesti į geltonąjį plastikuotės. Didžiąją dalį (75 proc.) šios pako ir metalo konteinerį. Prieš išmetant į kuotės svorio sudaro aukštos kokybės ilgo konteinerį, patartina pakuotes išlankstyti plaušienos kartonas. Kaip rodo statistika, ir suploti. Taip pakuotės ne tik užims magyventojai labai vangiai rūšiuoja šios rūšies žiaus vietos namie bei konteineryje, bet ir pakuotes. Per metus vienas lietuvis nuperantrines žaliavas surenkantis transportas ka vidutiniškai 20-25 vienetus kartoninių „nevežios oro“. gėrimų pakuočių pakelių, o išrūšiuoja mažiau nei po vieną tokį pakelį. Baltijos šalyse

37

Old onliner nuotrauka

surinktos pakuotės panaudojamos Lygatnės popieriaus fabrike Latvijoje. Iš išgauto popieriaus pluošto gaminami tvirti popieriniai maišai bei dėžės.

Penkiose Lietuvoje popieriaus atliekas naudojančiose įmonėse dirba daugiau nei 550 darbuotojų.

Darbo vietos taip pat sukuriamos antrines žaliavas surenkančiose, rūšiuojančiose ir jas aptarnaujančiose įmonėse. Antrinių žaliavų surinkimo bei panaudojimo verslas yra ne prastesnis už kitas verslo šakas. Kaip ir visur kitur, mokamas atlyginimas darbuotojams, mokesčiai į savivaldybių, valstybės bei „Sodros“ biudžetus. Išskirtinumas iš kitų verslo šakų – jų veikla daro mažesnį poveikį aplinkai.

Siekiant mažinti popieriaus gamybos daromą žalą, naudinga ne tik priduoti popierių perdirbimui, bet ir naudoti perdirbto popieriaus produktus. Spausdinkite ant abiejų popieriaus lapo pusių.

Žaliasis gidas

www.ifat.de

Su ateities aplinkosaugos technologijomis susipažinkite dabar I N O VA C I J O S . V I Z I J O S . S A˛V E I K A

LANKYTOJUS PRAŠOME REGISTRUOTIS:

www.ifat.de/tickets/en

.

- K I O , N U OT PA S A U L I N E VA N D E N S U T E K U˛ , A AT T L I E K U˛ I R Ž A L I AV U˛ PA R O D A

.

2012 M. GEGUŽE S 7–11 DIENOMIS MIUNCHENE Svarbi data vertingiems kontaktams, naujiems . impulsams bei ˛ivairiapusems ˛ižvalgoms Aktualiausios tendencijos ir technologijos Plati tematika: visos panaudojimo sritys, produktai ir paslaugos . Žymiausiu˛ rinkos veikeju˛ bei ˛idomiu˛ naujoku˛ susitikimo vieta . .

Puiki galimybe verslo ir kontaktu˛ pletrai Aukšcˇ iausio lygio renginiu˛ programa su kongresu „GeoBioEnergy 2012“ Dalyvaukite ir parodoje „IE expo“ (ankšcˇiau „IFAT China“) Daugiau informacijos: www.ie-expo.com Vokietijos ir Baltijos šaliu˛ prekybos ru-mai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje Vilnius Tel.: (8 5) 2639114 A WORLD muenchen.lt@ahk-balt.org

38

ENTSORGA OF ENVIRONMENTAL SOLUTIONS

www.ozonas.lt

39

W

W

W .E KO

LO

G

IJ A

.LT

Žaliasis gidas