Ozonas nr. 46

Ekologiškos kultūros gidas

SĄMONINGUMAS

Paremk „Ozoną“ Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

išsaugoti kritiNĮ mĄstymĄ

2012 | 5 | (46)

TOBULAS ŽMOGUS

TOBULAME PASAULYJE

augimo ir progreso

SUPLANUOTAS SENĖJIMAS

MITAS

HOMEOPATIJA IR

jokių kompromisų su

ezoterija

europos kalnų

TRAPUMAS

GMO APIE SĄMOKSLO TEORIJAS SU DOC. DR. N. ČEPULIU www.ozonas.lt

S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą.

Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Socialiniai partneriai:

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt

Redaktoriaus žodis

Pauliaus Sadausko nuotrauka

„Kad gyvenimas kaip pasaka būtų“ ‒ štai tokį įrašą filigraniškomis, kone tirpstančiomis raidėmis savo dovanotoje knygoje po malonaus interviu man brūkštelėjo dabar jau šviesaus atminimo dailininkas grafikas Algis Kliševičius. Nuo šio gražaus palinkėjimo panorau atsispirti, imdamasi įvesti į šį „Ozono“ numerį. Jame kalbame apie Sąmoningumą. Kasdienį. Tokį, kurio dėka netampama reklaminės fikcijos įsikūnijimu. Mat pasaka pasakai nelygu. Ir jei jau gyventi pasakoje, tai tik toje, kurią susikuriame patys sau, o ne toje, į kurią įvilioja klastingieji Kiti. Dabar tie mūsų bendri beveidžiai priešininkai dažniausiai įvardijami kaip „korporacijos“ (dar, aišku, yra ir „valdžia“, ir „žiniasklaida“, ir t.t.). Šiuolaikinės visuomenės kritikai atvirai tėškia, jog eilinis žmogus ne tik stebi kasdienį melo spektaklį, bet ir aktyviai jame dalyvauja. Štai tau ir pasaka... Kaip klasikinį mąstytoją turbūt galima paminėti Jean Baudrillard. Apie vartotojiškumą, poreikius ir t.t. jis kalba aštriai ir paveikiai, kartais beveik atrodo, kad tekstų paraštėse galima išskaityti klausimą, kodėl niekaip nepastebime to, kas yra nepaprastai akivaizdu. O nepastebime turbūt todėl, kad taip patogiau. Nes tikime, kad į mus žiūrima kaip į protaujančius individus.

Dalykus siekiame priimti tokius, kokie jie mums rodosi, pernelyg nesiaiškindami jų prigimties. Suvokimas, jog aplink verda įvairios manipuliacijos, kurių tikslas – mes, manantys, jog turime pasirinkimo laisvę, jog esame teisūs, jog gyvename nuolat šviesėjančiame pasaulyje, ne tik prablaivo, bet ir kontūzija.

Klausimas, ką reikia daryti, norint išsivaduoti iš iliuzinio komforto kokono? Ir ar to tikrai reikia? Mat gal tada kai kurie dalykai reikalaus daugiau pastangų, gal atsiras nemalonių įtampų tarp kai

kurių asmenų, gal už kai kuriuos pasirinkimus kas nors tituluos „marginalais“? Ir išvis, ar siekis būti tokiame pasaulyje, koks jis yra iš tiesų, nebus auka? O jei taip, ar tokia yra mūsų vienintelio gyvenimo prasmė – būti paaukotam? Be to, kas gali pasakyti, jog pastanga išsivaduoti nebus tik toks pat nirimas į ežerą dvigubu dugnu...

Tarkim, pasigilinę suvoksime, jog reklamos meluoja, jog buitinė chemija ne liejasi puikiais egzotinių gėlių žiedais, bet nuodingomis, organizmą žalojančiomis medžiagomis. Kad mobilieji telefonai mus ne tik sujungia, bet ir atima laisvę ir įpainioja elektromagnetinio smogo debesyje. Kad liejame prakaitą gamindami dalykus, kurie niekam nereikalingi, parduodami dalykus ir paslaugas, kurie kenkia kitiems. Nors galėtume žaisti su savo vaikais ar ravėti ir t.t. Ir kas tada? Naujų, „Teisingų“ alternatyvų paieškos? O iš kur žinoti, kad jos teisingos? Gal po kiek laiko paaiškės, jog ir jos tik nežinia kurios spalvos smegenų plovimas. Kad ir ekologijos vardu tokių jau nemažai privisę.

Kita vertus, turbūt taip ir turi būti. Mes turime nuolat abejoti, turime įtarinėti, turime ieškoti savo Tiesų ir tokiu būdu įtvirtinti pasitikėjimą savimi. Mentalinis militarizmas, špionažas – kodėl ne?

Juk gali būti, kad turime tokį geną. Esame užprogramuoti ginti savo teritoriją. Mums būtina žinoti, jog gyvename ydingame pasaulyje, kad nuolat galėtume siekti geresnio. Kažin, ar tikrai būtų taip jau gera gyventi baigtinėje utopijoje.

Koks receptas? Tokio nėra. Tiesa ne viena. Realybės ežerai daugiadugniai, o ir krantai apgaulingi. Svarbu, kad nenustotų perėti vilties gervės. Klauskite. Ieškokite atsakymų. Vėl klauskite. Dailinkite savo asmeninę Pasaką. O mes einame atostogauti.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ editor@ozonas.lt

Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Kamilė Sakalauskaitė; Benjamin Vautrin; Rūta Olechnovič; Kristina Sagaidak; Monika Kalinauskaitė; Vida Bukauskienė; Raul Cazan; Lina Bakšytė ir Algimantas Bakšys; Giedrė Kisielė; Paulius Sadauskas.

Kalbos kultūra: Rasa Kasperavičiūtė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas/viršelis: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje.

ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

Gamta

Dvigubai daugiau pingvinų | Nauja karšta zona – Arktikoje | Antibiotikams atspari bakterija | Ištirtas azoto ir sieros kiekis dirvožemyje | Trijų Džordžų bėdos | Nafta ir žemės drebėjimai

Avilių tuštėjimo metas – kas atsitiko bitėms?

06 - 07 Eko daiktai

08 - 09

Kartoninis interjeras | Sąžinės priekaištai tualete | Papuošalai iš gamtos | Kompostuojantis tualetas

Tema

10 - 11 12 - 15 16 - 17

Tobulas žmogus tobulame pasaulyje

Augimo ir progreso mitas

Regėjimo atstatymas natūraliais būdais: misija įmanoma?

18 - 20 26 - 28 42 - 43

Strategija – gendančios naujovės

Kovoje su GMO negali būti kompromisų

Klaidingas požiūris į žemės ūkį

21 - 23 Produktai

24 - 25

Nervus į konservus, arba visa tiesa apie konservuotą maistą

Klimatas

29 - 31 32 - 33

Trapus Europos kalnų didingumas

Vidutinė metinė temperatūra Alpėse jau pakilo 2 °C

Mąstytojas

34 - 35

Doc. dr. Nerijus Čepulis: „Visi pasiruošę gintis puldami ir pulti gindamiesi“

Sveikata

36 - 37 38 - 41

Plaukų dažai: pievoje, miške, darže?

Homeopatija - vienas iš religijos pakaitalų

Įmonių socialinė atsakomybė

44 - 45 Mums ne tas pats!

Trumpai

Antibiotikams atspari bakterija

Dvigubai daugiau pingvinų

Nauja karšta zona – Arktikoje

Tarptautinė mokslininkų komanda atskleidė, kad po pirmojo skaičiavimo iš kosmoso Antarktidoje gali būti beveik dvigubai daugiau imperatoriškųjų pingvinų, nei manyta anksčiau.

Skaičiuojant pingvinus, mokslininkai naudojosi didelės raiškos palydovine kartografavimo technologija.

Tyrimo vadovas ir geografas Peter Fretwell iš „British Antartic Survey“ sakė, kad gautos išvados yra novatoriškos, mat patiesia pagrindus naujam pingvinų stebėjimo etalonui, vertinant, kaip juos veikia aplinkos pokyčiai. „Džiaugiamės, kad pavyko aptikti ir suskaičiuoti tiek daug imperatoriškųjų pingvinų. Suskaičiavome 595 000 paukščių, o tai yra beveik dvigubai daugiau, nei anksčiau spėjome (nuo 270 000 iki 350 000 paukščių). Tai buvo pirmas išsamus rūšies surašymas, atliktas iš kosmoso“, ‒ džiaugėsi P. Fretwell.

Imperatoriškieji pingvinai yra vieninteliai iš pingvinų, kurie veisiasi žiemą Antarktidoje. Pastaroji yra itin atšiauri, temperatūra nukrinta iki -50° C, o vėjo greitis gali siekti 200 km per valandą.

Iš www.ens-newswire.com

6

Ar gali būti, kad nauji „Artimieji Rytai“ atsivers Šiaurėje? Pasaulio kariniai lyderiai jau seniai nediskutuoja dėl klimato kaitos.

Jie rengiasi naujos rūšies „šaltajam karui“ Arktyje. Tikimasi, kad dėl kylančios temperatūros ten atsivers didžiulis išteklių lobynas, dėl kurio kryžiuosis valstybių jūriniai keliai ir interesai.

Tai nereiškia, kad prasidės šaudynės, tiesiog reikės nemažų pasienio kontrolės, apsaugos, policijos pajėgų, siekiant, kad naftos ir dujų ieškančios bei juos eksploatuojančios pusės nesiimtų konfliktuoti.

JAV Geologinės tarnybos skaičiavimais, Arktyje telkšo 13 procentų pasaulio neatrastų naftos išteklių ir 30 proc. nepanaudotų gamtinių dujų. Tyrimų duomenimis, jūriniai keliai turėtų atsiverti iki 2030 m., mat kylanti temperatūra tirpdys ledus. Žiemos pabaigoje dėl regiono saugumo klausimų į neeilinį susitikimą Kanados karinėje bazėje jau buvo susirinkę pagrindinių aštuonių Arkties interesantų atstovai (Kanada, JAV, Rusija, Islandija, Danija, Švedija, Norvegija ir Suomija).

Iš www. huffingtonpost.com

Naujojoje Meksikoje mokslininkai aptiko 4-7 milijonus metų nuo Žemės paviršiaus buvusias izoliuotas bakterijas, atsparias antibiotikams. Šios bakterijos niekada nekontaktavo su žmonėmis, jų ligomis ir jų vaistais.

Tyrėjai pastebėjo, kad kai kurios izoliuotos atmainos buvo atsparios net 14 komerciškai prieinamų antibiotikų. Kai kurie atsparumo būdai buvo iki šiol nežinomi.

Mokslininkai svarsto, kad šį super-atsparumą Lechuguilla olos bakterijos galėjo išsiugdyti tiesiog kovodamos viena su kita.

Manoma, kad atradimas gali padėti sprendžiant šiais laikais atsparumą antibiotikams išsiugdančių bakterijų problemą, taip pat galbūt padės rasti naujų antibiotikų rūšių. Šis atradimas yra įspėjimas medikams, kad antibiotikai turėtų būti naudojami atsargiai, siekiant išvengti atsparumo jiems pasireiškimo, kuris, kaip aiškėja, gali būti užprogramuotas gamtos.

Iš www.cbc.ca

Trumpai

Ištirtas azoto ir sieros kiekis dirvožemyje

Iš www.zum.lt

www.ozonas.lt

Nafta ir žemės drebėjimai Trijų Džordžų bėdos

Įgyvendinant didžiausios pasaulyje hidroelektrinės statybų projektą ant Jangdzės upės Kinijoje, iš savo gyvenamųjų vietų buvo perkraustyta apie 1,4 milijono žmonių. 2010 m. vandeniui užtvankoje pakilus iki maksimumo, žymiai padaugėjo žemės nuošliaužų ir kitų problemų. Gali būti, kad siekiant išvengti katastrofos (pavojingų žemės nuošliaužų ir krantų griuvimo) teks iškeldinti dar apie 100 000 žmonių. Šiuo metu aplink ežerą stebimos 5386 pavojingos vietos, o 335 vietose tvarkomos nuošliaužos ir akmenų griūtys.

Buvo manoma, kad Trijų Džordžų užtvanka bus geriausias būdas sutvarkyti šimtmečius trukusią potvynių problemą ir taip pat idealus būdas aprūpinti energija augančią Kinijos pramonę. Bet kai kurie tyrėjai teigia, jog rezervuare užtvenkus per daug vandens padidėja žemės drebėjimų rizika ir nukenčia upės ekosistema.

Neseniai paskelbtoje tarptautinės Probe aplinkos apsaugos grupės ataskaitoje tvirtinama, kad visa viršutinė Jangdzė, kurioje yra 20 užtvankų, tapo pavojaus zona, mat seismiškai aktyvioje vietovėje esančioms užtvankoms kyla kaskadinės griūties rizika.

Iš www.ap.org

Du nesusiję moksliniai tyrimai patvirtino, kad giluminis gręžimas ieškant naftos gali būti žemės drebėjimų priežastis. Hidraulinis gręžimas, kurį praktikuoja naftos gavybos kompanijos, gali sukelti pražūtingas pasekmes. JAV geologijos tarnybos duomenimis, būtent toks gręžimas gali būti nuo 2001 m. JAV viduryje žymiai padidėjusio žemės drebėjimų skaičiaus priežastis.

Didžiosios Britanijos mokslininkai neseniai šalies šiaurės vakaruose vykusius drebėjimus taip pat sieja su skysčių įpurškimu gręžimo zonoje, kai buvo siekiama įrodyti, jog gręžimas yra saugi praktika, kai ją atlieka patikimi operatoriai.

Iš www.reuters.com

7

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijoje baigti tirti kovo pabaigoje–balandžio pradžioje paimti dirvožemio ėminiai mineralinio azoto ir sieros kiekiui nustatyti. Remdamiesi šių tyrimų rezultatais, žemdirbiai gali orientuotis, kiek po žiemos augalams liko lengvai pasisavinamo azoto, kokiomis jo normomis šiemet reikia tręšti žemės ūkio augalus.

Praėjusių metų rudenį vidurio ir vakarų Lietuvoje daug mineralinio azoto dirvožemyje liko po derliaus nuėmimo. Lapkričio mėnuo buvo sausas ir šiltas, tad nitratinis azotas iš viršutinių dirvožemio sluoksnių nebuvo plaunamas gilyn. Gruodžio mėnesį Žemaitijoje, ypač Skuodo, Mažeikių, Plungės, Telšių rajonuose, iškrito daug kritulių, todėl čia nitratai skverbėsi į gilesnius dirvožemio sluoksnius, dalis jų pateko ir į gruntinius vandenis. Sausio mėnesį, paspaudus šaltukui ir susidarius pašalui, mineralinio azoto kiekis dirvožemyje iki kovo vidurio keitėsi mažai. Palyginti su rudeniu, mineralinio azoto sumažėjo tik vakarų Lietuvoje, kur per žiemą 0-30 cm dirvožemio sluoksnyje jo sumažėjo net penktadaliu. Rytų ir vidurio Lietuvoje mineralinio azoto kiekiai per žiemą keitėsi mažai.

Daugiausiai mineralinio azoto šį pavasarį nustatyta vidurio Lietuvoje – 71,6 kg/ha, gerokai mažiau – vakarų ir rytų Lietuvoje (atitinkamai 52,7 ir 49,8 kg/ha).

Dideliu mineralinio azoto kiekiu – 80–95 kg/ha išsiskyrė vidurio Lietuvos žemuma, apimanti Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Kėdainių ir dalį Akmenės, Radviliškio, Kauno rajonus.

Mokslininkai 134 stebėjimo aikštelėse tyrė ir mineralinės sieros, kuri yra svarbi norint gauti didesnį augalų (rapsų, kopūstinių daržovių, daugiamečių žolių, ankštinių augalų, javų, kukurūzų) derlių, kiekius. Pavasarį daugiau kaip pusėje tirtų dirvožemio plotų mineralinės sieros rasta mažai.

Eko daiktai

KARTONINIS INTERJERAS Jau kurį laiką „bangos viršūnėje“ laikosi gaminiai iš kartono.

Dizainerį Hans-Peter Stange kartonas sužavėjo nuo pirmos susitikimo minutės. Dar 1985 m. jis pradėjo nuosekliai darbuotis su šia nepaprastas galimybes teikiančia medžiaga. Rezultatas ‒ „Karton group“ kompanija, kuri žaliems, naujovių ištroškusiems pirkėjams gali pasiūlyti nuo lovos iki biuro stalo. „Karton group“ darbų sąraše – stalai, lentynos, spintos, spintelės, lovos. Gaminiai pasižymi elegantišku minimalistiniu dizainu. Jiems suteikiama metų garantija.

Produktai gaminami tiek iš naujo, tiek iš perdirbto kartono.

Naujiems šeimininkams neprireikia nei varžtų nei atsuktuvų – visi baldai sulankstomi ir sujungiami vien rankomis. Gaminiai lengvi, bet tvirti („Karton group“ tvirtina, kad lovoje gali ramiai gulėti net 10 žmonių).

Pirkėjui atsiveria ir puiki galimybė išlaisvinti vidinį genijų, mat baldų paviršius – laisva erdvė dekoratoriaus talentui.

Baldai iš kartono – gera, ekonomiška ir aplinkai draugiškesnė pigaus plastiko ir nekokybiškų baldų alternatyva.

www.kartongroup.com.au

8

SĄŽINĖS PRIEKAIŠTAI TUALETE Neeilinėmis akcijomis pasižymintys „PETA“ aktyvistai išleido produktą, kuris turi pagelbėti skleisti veganišką dvasią žiauriame nejautrių mėsėdžių pasaulyje. Tai „Go Vegan“ tualetinis popierius.

Organizacija primena, jog skerdyklose, žvejybinėse valtyse netrūksta kraujo, vėmalų, išmatų, tad mėsa, pakliūnanti ant pietų stalo, dažnai gali būti užteršta pavojingomis žarnyno bakterijomis. „Išvalyk žiaurumą iš savo mitybos“ ‒ skelbia tekstas kiekviename iš ritinyje esančių 525 lapelių.

www.petacatalog.com $ 5.00

Eko daiktai

PAPUOŠALAI IŠ GAMTOS Tekstilės menininkė iš Sofijos (Bulgarija) Ceca Georgieva domisi gamtos menu. Kaip ji rašo savo tinklaraštyje, „darbas su natūraliomis medžiagomis ne tik teikia džiaugsmą, bet taip pat daug išminties. Net mažiausiame žolės lopinėlyje slypi istorija, prasmė ir tikslas“.

Menininkė aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. Ji kuria skulptūras iš žolės, dirvos, lapų. Jai priklauso ir gamtos įkvėptų bei iš natūralių medžiagų pagamintų originalių, puošnių, drąsių ir priverčiančių susimąstyti papuošalų kolekcija.

KOMPOSTUOJANTIS TUALETAS Rūpestis švariais geriamojo vandens ištekliais galėtų prasidėti kad ir ... tualete. Kompostuojantis tualetas nėra naujovė, tačiau retas svarsto apie tokį, mat įsivaizduoja, jog tai reiškia nešvarumus, nemalonius kvapus ir t.t. Nenaudojantis vandens ir ilgainiui pagaminantis derlingą kompostą tualetas ne tik mažina išlaidas vandeniui, jį taupo, bet ir generuoja naudingą medžiagą. Įvairios kompanijos siekia kompostuojančių tualetų gamybą pakylėti į visai naują lygį – pritaikyti juos instaliavimui gyvenamųjų patalpų viduje. Ilgainiui tokie tualetai nieko nestebins ne tik kaimo sodybose, bet ir miesto daugiabučiuose (jau dabar vyksta jų integravimas butuose). Visus vienija siekis pagaminti klozetą, kuris primintų įprastinį, būtų grakštaus kompaktiško dizaino, užtikrintų kvapų izoliaciją ir nesudarytų sąlygų „susidurti“ su turiniu tol, kol jis visiškai nesukompostuotas. Š. Amerikoje pirmasis gavęs Nacionalinio sanitarijos fondo sertifikatą yra „Sun-Mar“ kompanijos elektrinis modelis „The Excel“. Šis tualetas esą puikiai izoliuoja kvapus, turi horizontalią kompostavimo talpą, ventiliacijos vamzdis gali būti išvedamas per sieną, skysčiai išgarinami sistemos viduje. Yra modelių, kurie atskiria išmatas ir šlapimą, kaip kad „Biolan Naturum“, yra ir tokių, kurie gali būti nuleidžiami (tik vietoj vandens naudojamos putos) ‒ „Clivus Multrum“.

9

www.sun-mar.com $ 1795.00

www.cecageorgieva.blogspot.com

www.ozonas.lt

Tema

Tobulas žmogus tobulame pasaulyje Kamilė SAKALAUSKAITĖ

birdfarm nuotrauka

Reklama, ko gero, yra ryškiausia mūsų epochos masinė medija. Prancūzų sociologo ir filosofo Jean Baudrillard teigimu, kalbėdama apie tam tikrą daiktą, ji potencialiai pašlovina visus, ir kalbėdama apie tam tikrą prekės ženklą, iš esmės kalba apie visumą ir pasaulį, sudarytą vien iš daiktų ir prekės ženklų, taip ir taikydamasi į kiekvieną vartotoją. Įsivaizduokite, jog reklamose vaizduojamas „tobulasis žmogus“ gyvena realiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Tobulas žmogus Idealus reklamos žmogus – lieknas, jaunas, išvaizdus, dėvi figūrą išryškinančius, seksualius drabužius. Vyresnio amžiaus individai (paprastai figūruojantys vaistų reklamose) madingai apsirengę ir tikrai ne ligoti, o ypatingai žvalūs, aktyvūs, bei gyvenantys visavertį gyvenimą. Toks žmogus visada pasipuošęs, dailiai susišukavęs, moterys dažniausiai pasidažiusios, vyrai tvarkingai nusiskutę, tobulo kūno sudėjimo, raumeningi. Nepaisant puikios figūros, mėgsta pusfabrikačius, o valgydami šokoladą patiria beveik erotinį jaudulį. Su priešingos lyties partneriu susipažįsta apžavėdami jį dezodoranto arba muilo kvapu, o kartais – nuo intensyvaus skalbimo nenublukusiais drabužiais. Tokie žmonės, savaime suprantama, važinėja tik naujausiais automobiliais, o antrai pusei netikėtai praradus šį turtą – nesijaudina ir toliau maudosi po dušu.

Idealūs reklamos žmonės dirba moderniuose biuruose, kuriuose juos kankina

10

galvos, skrandžio ir kojų skausmai, o po sunkios darbo dienos sugrįžta į namą su dideliu vidiniu kiemu miesto centre. Šeimos būstas erdvus, šviesus, paprastai kvėpinamas oro gaivikliais ir nuolat kruopščiai valomas darbštuolių moterų, turinčių keletą mažų vaikų. Tėvo funkcija – grįžus iš darbo žaisti su jais, o motinos – džiugiai skalbti rūbus, gaminti maistą bei emocingai pasitikti iš darbo grįžtančią šeimos galvą.

Kūdikiai ramūs: išmiega visą naktį nepakeistomis sauskelnėmis, turbūt galinčiomis sutalpinti kelis litrus skysčio. Paprastai tokia šeima turi „šeimynišką“ šunį – auksaspalvį retriverį, labai mylintį vaikus, tačiau krečiantį išdaigas motinai. Savaitgalius jie leidžia sodyboje kaime, kur juos pasitinka anksčiau minėti žvalūs bei laimingi seneliai.

Tobulas kūnas Anot J. Baudrillard, vartojimo rinkinyje yra objektas ‒ gražesnis, brangesnis, puikesnis už visus kitus ir netgi turintis daug

daugiau konotacijų. Tai kūnas: „Ištisus amžius buvo siekiama įtikinti žmones, kad jie neturi kūnų (nors jie iki galo taip ir nebuvo įtikinti); šiandien sistemingai siekiama juos įtikinti, kad vis dėlto turi. Kūno statusas yra kultūros faktas“. Tobulas žmogus, apie kurį kalbėsiu šiame straipsnyje, turi nuostabų kūną, kuris yra ne tik vizualiai patrauklus, bet ir fiziškai stiprus bei sveikas.

Norėdamas turėti tokį kūną, žmogus privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Pirma, jis turėtų valgyti vien sveiką maistą, kurio įsigyti, pasirodo, galima ir greito maisto užkandinėse. Nieko keisto, jog tokių įstaigų savininkams ir kitiems šalininkams nepatinka Morgan Spurloc sukurto dokumentinio filmo „Super Size Me“ idėjos. Pagrindinis filmo veikėjas visą mėnesį (30 dienų), tris kartus per dieną valgė tik minėtame greito maisto restorane. Todėl priaugo 11,1 kg (jiems atsikratyti prireikė kelių mėnesių), pakilo jo cholesterolio lygis, sutriko seksualinės funkcijos, o aplink kepenis pradėjo kauptis riebalai. „Ne, tai negali būti tiesa!”,

Tema – sakytų tobulas žmogus iš reklamos. Juk žymiausio iš tokių „restoranų“ reklamoje teigiama, kad sumuštinių mėsos paplotėliai gaminami iš 100 proc. jautienos, nenaudojant jokių papildomų priedų ir konservantų, o kiekviena keptų bulvyčių lazdelė, prieš patekdama į rinką, yra kruopščiai patikrinama. Taigi, valgant tokius sveikus produktus, priaugti svorio tiesiog neįmanoma.

Oda ir plaukai

iš viso nesilankyti soliariume.

Tačiau gražiam žmogui, gyvenančiam reklamoje, tai neturėtų rūpėti. Norintys būti į jį panašūs, turėtų nekreipti dėmesio į įvairius sklandančius gandus, tokius, kaip netikras grožis grožio industrijos kosmetikos priemonių reklamose. Pavyzdžiui, „Dove“ produktų kūrėjai tiki, jog tikras grožis būna įvairių formų, dydžių ir amžių. Tačiau vieno iš didžiausių Anglijos žinių portalų – „The Telegraph“ – teigimu, moterys, kurias matote kompanijos

pritraukiamas mažųjų pirkėjų dėmesys.

Amerikos pediatrų akademijos (AAP) duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose augantys vaikai per metus pamato maždaug 40000 reklamų, kurios įvairiais būdais veikia jų vystymąsi bei mąstymą.

APP teigimu, daugelis vaikų iki 8 metų amžiaus nesupranta, kad reklama norima parduoti produktą, o vaikai iki 6 metų nesugeba atskirti žiūrimos programos turinio nuo reklamos, ypač jei produktą įsigyti skatina pamėgtas herojus. Dažnai vaikams

J. Baudrillard knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ rašoma, jog augelis vaikų iki 8 metų amžiaus nesupranta, kad grožis jau nebe prigimties efektas ir ne moralinių savybių perteklius, o absoliutus, reklama norima parduoti produktą, o vaikai iki 6 metų religinis imperatyvas, „grožis yra ta fundanesugeba atskirti žiūrimos programos turinio nuo reklamos mentali, imperatyvi savybė tų, kurie rūpinasi savo veidu ir figūra kaip savo siela“.

Tobulas žmogus taip pat privalo turėti reklamose, paliestos skaitmeninės plastinės skirtos reklamos priverčia juos manyti, jog gražią, išpuoselėtą odą bei žvilgančius, įsigytas daiktais padarys juos laimingesnius. chirurgijos peilio: „Paskalis Dangin, garsus stiprius plaukus. Tam prireiks nemažai Todėl tobulas reklamos žmogus vaikui permados nuotraukų retušuotojas, teigia, jog priemonių: kremų, šampūnų, losjonų ir ka viską, nesvarstydamas, kokios gali būti pan. Nesvarbu, jog jų sudėtyje yra medžia- „Dove“ moterys gerokai nutolusios nuo pasekmės. Nemažesnę „naudą“ reklamos natūralaus grožio. Specialistas, dirbantis gų, keliančių pavojų sveikatai. Kas slypi po daro ir paaugliams. Klinikinės psichologižurnale „Voque“ ir mados namuose „Dior“ žodžiais „parfume“ ir „fragrance“, apibūdijos mokslų daktarės Sari Shepphird teigimu, teigia, jog minėtose reklamose, prie kurių nančiais kosmetikos gaminiuose esančias kai kurių produktų reklamos yra specialiai kvapiąsias medžiagas, niekas nežino. Kvapą atsiradimo prisidėjo ir jis pats, naudojamos nuotraukos gerokai patobulintos kompiute- pritaikytos paauglių auditorijai (pvz. dietidažnai sudaro šimtai sintetinių junginių, niai produktai, kvaišalai). Norima parduoti rio pagalba“. „Dove“ viešųjų ryšių agentūra žinomų tik kosmetikos priemonės gamin„įvaizdį“, galimybę atrodyti kitaip, o kartu ir tai neigia, o tobulas reklamos žmogus net tojui. Vilniaus visuomenės sveikatos centro laimę. neabejoja kompanijos dėstoma tiesa.

Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyr. specialistės Viktorijos Belousovaitės teigimu, kvapas laikomas vienu iš penkių geriausiai žinomų alergenų ir gali sukelti Vaikas Tėvams, norintiems sumažinti vaiastmą. Kitas pavojus – kvapo sudėtyje kų priklausomybę nuo reklamų, APP esantys ftalatai. Europoje atliktų mokslinių pataria formuoti televizijos žiūrėjimo Tobulas žmogus turi sveiką, gražų ir tyrimų duomenimis, jų buvo rasta daugiau įpročius: laimingą vaiką. Jis dažniausiai yra linkęs kaip 70 proc. tirtų gaminių sudėtyse, nors netikėčiausiais būdais išsipurvinti naujus • Stenkitės, jog vaikai žiūrėtų nacionalietiketėse, jie nebuvo nurodyti. JAV moksdrabužius, kuriuos nedelsiant reikia išplaunius televizijos kanalus: juose rodoma lininkai identifikavo kvapo sudedamąsias ti naudojant naujausias skalbimo priemomažiau reklamų, galinčių daryti tam dalis kaip neurotoksinus, tačiau tolesni tynes. Dar patogiau, jei jos ne tik panaikina tikrą poveikį. Jeigu vaiką domina kitų rimai nebuvo atliekami ir kompetentingos dėmes, bet ir išgydo įvairias odos ligas. kanalų programos, įrašykite jas ir rodyinstitucijos nesiėmė iniciatyvos, kad kvapo Portale dailymail.co.uk galite atrasti reklakite iškirpę reklamas. ingredientai būtų įtraukti į „ingredient“ sąminį straipsnį, kuriame rašoma, jog nuos• Ribokite televizijos žiūrėjimo laiką. rašą bei nurodyti etiketėje. tabūs nauji skalbimo milteliai bei muilas Stenkitės, jog vaikas neturėtų galimybės Gražaus žmogaus odos spalva, anot gali išgydyti nuo niežulio bei įveikti egzemą, žiūrėti televizoriaus miegamajame, skareklamų, turi nesikeisti ištisus metus. Todėl kankinančią net 15 proc. Didžiosios Britatinkite jį imtis kitokios veiklos. Svarbu žiemą būtina ją „atstatyti“ lankantis solianijos vaikų. Taip pat šios naujos priemonės neleisti žiūrėti televizoriaus ruošiant riume ar naudojant įdegio kremą. Pirmasis gydo psoriazę bei kontaktinį dermatitą. namų darbus, taip pat rekomenduovariantas, grožio salonų, teikiančių šią Teigiama, jog daktaras Mark Randle, atlikęs jama atsisakyti įpročio žiūrėti laidas paslaugą, teigimu, gali būti labai naudingas, bandymus su 200 odos ligomis sergančių ar filmus valgant. Rodykite tinkamą ypač jei skundžiatės odos bėrimais: papras- pacientų, įsitikino teigiamu naujų produktų pavyzdį ribodami savo paties televizijos tu ir gana pigiu būdu „pagražinsite“ ne tik poveikiu. Kita vertus, reikia nepamiršti, jog žiūrėjimo laiką. savo odos spalvą, bet ir sumažinsite spuogų patys skalbimo milteliai gali sukelti alergiją: • Pirmiausia įsitikinkite, jog programoje kiekį bei pamiršite apie kitas riebios odos kai kurie žmonės, ypač vaikai, jautriai reanėra reklamų, galinčių turėti poveiproblemas. Valstybinės visuomenės sveiguoja į tam tikras juose esančias chemines kį vaikui, tik po to leiskite jas žiūrėti katos priežiūros tarnybos specialistai turi medžiagas, dažniausiai – formaldehidą, mažajam šeimos nariui. Žiūrėkite telekiek kitokią nuomonę. Anot jų, įdegį stipri- fenolį ir gliceriną. vizorių kartu, reklamų metu jį tiesiog nantys kosmetikos gaminiai neapsaugo nuo Vaikas turi būti laimingas, todėl svarbu išjunkite bei užsiimkite kita veikla. ultravioletinės spinduliuotės poveikio bei jo geras emocijas kurti dovanomis. Prade• Kalbėkitės su vaikais apie tai, ką jie veikia ne tik deginantis soliariume, bet ir iš- dant nuo kuo brangesnių žaislų, baigiant mato ekrane, pasidalinkite įsitikinimais, ėjus į lauką, saulėje, todėl yra didesnė odos praktiniais daiktais, palengvinančiais jo vertybėmis. Jeigu pastebite ką nors nudegimo rizika. O odos ligomis (tarp jų ir buitį. Dažniausiai žaislų reklamos rodomos netinkamo, išjunkite televizorių ir paįvairias bėrimais) sergantys asmenys turėtų animacinių serialų metu ‒ taip gudriai aiškinkite vaikams, kodėl tai yra blogai, diskutuokite. www.ozonas.lt

11

D

Tema

Augimo ir

progreso mitas Benjamin VAUTRIN (vertė Kristina SADAUSKIENĖ)

Praėjusio amžiaus pabaigoje, 1997 m., Kioto konferencijoje priimtu susitarimu buvo siekiama iki 2012 m. šiltnamio dujų emisijas sumažinti 5.2 % (lyginant su 1990 m.). Nors tikslai nebuvo pakankamai ambicingi ir jiems nepritarė visos valstybės, vis tik tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai daug vyriausybių sutiko mažinti savo ekonominės veiklos daromą poveikį aplinkai.

Kaip bebuvę, dabar ekologinės priemonės yra nustelbtos ekonominės krizės. Nuvilianti pastaroji Kopenhagos konferencija dėl klimato kaitos tai tik patvirtino. Ekonomikos augimas yra vienintelė paradigma, kuria seka vyriausybės ir sprendimų priėmėjai.

Bet kas, jei ekonominės veiklos mažinimas ir yra taip reikalingas sprendimas?

Douglblackport nuotrauka

Labai sunku įvertinti naudą ar žalą, daromą aplinkai, mat gali būti, jog neturime tam tinkamų įrankių. Pirmiausia, ekonomikos augimo paradigma, kuria naudojasi mūsų lyderiai, priimdami svarbius sprendimus, yra deformuota dėl mūsų ekonomikos modelio parametrų netikslumo, be to reikia atsižvelgti ir į žmogaus mąstymo ir elgesio nenuspėjamumą. Antra, ekologijos problemos turi būti svarstomos sistemingai, t.y. svarbu atsižvelgti ne tik į trumpalaikius ir mažo diapazono poveikius, bet ir į ilgalaikius, jų netiesioginį poveikį florai ir faunai.

Tik taip gali būti rasti efektyvūs ekologinių bėdų sprendimai.

Augimas kaip dogma

užaugti, nafta yra milijonus metų vykusio proceso rezultatas, taip pat kaip ir dujos, uranas, anglis bei dauguma metalų. Ką daryti, jei šių išteklių suvartojimas yra greitesnis, nei jų atsistatymui reikalingas laikas?

Suvokus tai, tenka pripažinti, kad negali būti neriboto augimo ar baigtinės planetos. Nereikia būti ekonomistu, jog suprastum, kad jei individas ar bendruomenė visus savo išteklius be jokio atlygio išveža į sostinę, jų laukia bankrotas. Būtent toks yra vakarietiškos visuomenės atvejis, mat ji siurbia natūralius planetos išteklius, bendrą visų paveldą, nepaisydama laiko, reikalingo tiems ištekliams atsistatyti. Turtingoms valstybėms (Europoje, Šiaurės Amerikoje) tenka net apie 80 % globalaus gamtinių išteklių suvartojimo. Azija auga, į Afriką tai pat reikia žvelgti panašiai. Su jomis reikia ne tik dalintis ištekliais, bet ir mažinti savo daromą poveikį aplinkai, t.y. mažinti ekonomiką.

Ekonomikos augimas, dažnai matuojamas pagal BVP augimą, paprastai yra laikomas valstybės gerovės ir išsivystymo lygio indikatoriumi. Naudodamasi pirminėmis žaliavomis, energija ir žmonių įgūdžiais, visuomenė gamina įvairus produktus. Faktas, Mažiau yra geriau jog nei žaliavos, nei energija, nei žmonės nėra amžini ir juos reikia nuolat atnaujinti.

Ekonomikos mažinimas nėra nauja idėŽmonėms reikia atlyginimo, kad galėtų ja. Iš pat pradžių tai buvo daugiau dvasinis nusipirkti maisto, išlaikytų stogą virš galvos, judėjimas, nukreiptas prieš sparčią indusįsigytų reikalingų ar trokštamų dalykų. Žatrinės visuomenės raidą 19 amžiuje. Tokie liavos ir energija iš dalies yra pagaminami, rašytojai, kaip Levas Tolstojus ar Henris bet vis tik didžiąja dalimi tenka laukti, kol Deividas Toro (Henri David Thoreau), gynė gamta atliks savo darbo dalį: medžiai turi „paprasto gyvenimo be nereikalingo“ sam-

12

pratą, kuri vėliau įkvėpė patį Gandį. Kaip bebuvę, gamta nebuvo laikoma visumos sistema ir ši filosofija buvo labiau orientuota į žmogų. Geriausiai ją aprašė rumunų ekonomistas ir matematikas Nicholas Georgescu-Roegen. Judėjimo idėjos buvo susintetintos straipsnyje „Augimo ribos“. Jį 1972 m. išleido garsioji idėjų kalvė „Romos klubas“. Straipsnyje tarp visų išvardintų buvo faktai, kurie nepraranda aktualumo ir šiandien: • Energijos ištekliai nėra atsinaujinantys ir kaskart bus vis brangiau jų gauti (pavyzdžiui, gilus gręžimas ieškant naftos ir to pasekmės ‒ galima prisiminti pastarąsias nelaimes Šiaurės jūroje).

• Metalų ir natūraliųjų išteklių trūkumas.

Net tie, kurių reikia saulės panelių gamybai (ceris, tulis, lutecis), jau yra sunkiai randami. Daugiausiai susitelkę Kinijoje.

• Žmogaus veikla per labai trumpą laiko tarpą gali pakenkti gamtai taip, kad jai atsigauti reikės šimtmečių (šiltnamio efektas, žala bioįvairovei, tarša).

• Netolygus priėjimas prie svarbių išteklių lems vis didesnę socialinę nelygybę tarp valstybių ir žmonių.

Straipsnio išvadose teigiama, kad nepakanka efektyvumo ir stabilumo, o visa visuomenė turi „sumažėti“, kad būtų galima

Tema grįžti į normalias vėžes.

Aišku, būtų galima ginčytis, kad tobulėjančios technologijos leidžia sumažinti planetoje paliekamus žmogaus pėdsakus. Ir kad ekonomikos augimas, mokslas ir žmogaus kūrybingumas leidžia mums suvartoti daugiau ir daugiau, bet tuo pat metu sumažinti savo pėdsaką. Tokia yra oksimoroniškosios „darnios plėtros“ vizija. Realybė yra kur kas kompleksiškesnė, nes ekonomikos sistema yra didžiąja dalimi palikta pati sau, be jokios politikų kontrolės.

kitas „aš“. Informacijos trūkumas apie kasdien perkamus produktus veda prie blogų pasirinkimų. Taigi „nematoma ranka“ neatlieka savo darbo.

Pigiau yra brangiau Ekologiški produktai, produktai, pagaminti laikantis socialinės atsakomybės principų, turėtų būti pirmasis pasirinkimas, bet jie dažnai paliekami nuošalyje dėl aukštesnės kainos. Kita vertus, jei prie pigių

pasekmes, kurias gali sąlygoti vienas vienintelis veiksmas. Kur pradėti ir kur sustoti skaičiuoti?

Kiek kainuoja prekių transportavimas sunkvežimiu iš Lietuvos į Prancūziją? Ar pakanka įskaičiuoti naftą, padangas, vairuotojo užmokestį ir kelių mokesčius? O gal reikia įskaičiuoti ir gydymą nuo astmos, kurį sukelia transporto tarša? Ar reikės įskaičiuoti kainą, kurią reikia sumokėti už dėl vykstančių kelio darbų pasitraukusių naudingų rūšių pakeitimą?

N

epaisant to, kiek tiksli bus matematinė teorija, niekaip negalima pagal ją sumodeliuoti žmogaus elgesio

Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai pavyksta patobulinti energijos efektyvumą, tam tikras energijos kiekis gali būti sutaupomas, o tai reiškia ir mažesnę taršą jai pagaminti.

Tai būtų tiesa, jei žmonės suvartotų tiek pat energijos. Bet realybėje ‒ kiekvieną kartą, kai energija tampa pigesnė, jos suvartojama daugiau už tą pačią kainą, o iš to – jokios naudos aplinkai. Apibendrinant, energijos efektyvumo pasiekimai lemia padidėjusį energijos suvartojimą. Tai vyksta dėl to, kad nėra jokių politinių apribojimų. Šis reiškinys vadinamas grįžtamuoju poveikiu.

Kitas į liberalų augimą orientuotos ekonomikos sistemos netikslumas yra žmonijos nenuspėjamumas. Nepaisant to, kiek tiksli bus matematinė teorija, niekaip negalima pagal ją sumodeliuoti žmogaus elgesio.

Teorija mus moko, kad ekonomikos rinka yra vieta, kurioje poreikis sutinka pasiūlą. „Nematoma ranka“ turėtų sureguliuoti blogus poelgius taip pat kaip ir Darvino evoliucijos teorijoje. Blogos kokybės produktai, teršiantys produktai neturėtų rasti pirkėjų, tad kompanijos turėtų užsidaryti ir būti pakeistos efektyvesnių kompanijų.

Kompanijos, kurios „siūlo“ (parduoda), bus patvirtintos pirkėjų, kurie turi „poreikius“.

Pagal teoriją pirkėjai turi galią pasirinkti produktus, eliminuoti blogus ir kurti geresnį pasaulį.

Tokia teorija. Pirkėjai dažnai yra sistemos dalis, mat jie dirba „pardavėjams“. Dėl to atsiranda keista vartotojo šizofrenija.

Kaip darbuotojas jis nori gero atlyginimo, gerų darbo sąlygų, saugios darbo aplinkos, saugių sau ir aplinkai darbo įrankių. Bet kaip pirkėjas jis nori pigių produktų ir pernelyg nesirūpina, kokia jų kokybė ir kaip jie buvo pagaminti (sportiniai bateliai, pagaminti vaikų rankomis Azijoje, produktai, pagaminti pagal „suplanuoto senėjimo“ koncepciją...). Būdamas pirkėju, jis atmeta tą, kuris gamino produktą, tą, kuris yra

www.ozonas.lt

produktų kainos pridėtume išlaidas, kurios atsiras siekiant kompensuoti ilgalaikę žalą (taršą, ligas, antsvorį, kitas sveikatos problemas) – būtent jie atrodytų kur kas brangesni!

Galima daryti išvadą, kad vartojame per daug ir blogai. Tai dar savo laiku suprato filosofas Spinoza: „Mes objekto norime ne dėl to, kad jis yra geras, bet mes laikome objektą geru dėl to, kad jo norime“. Racionalumas čia neturi jokio vaidmens, išskyrus tą, kad pateisina a posteriori pasirinkimą, padarytą pasiduodant troškimams.

Reklama ir vadinamieji ekspertai padeda stimuliuoti aistrą vartoti. Neturint pakankamai efektyvių priemonių vertinti mūsų elgesį, sunku priimti protingus sprendimus.

Mūsų visuomenė su sparčiai sklindančia iwnformacija, greitai reaguojančiomis medijomis, akimirksnio susisiekimo galimybėmis stimuliuoja mūsų gebėjimą reaguoti į informaciją, bet ne mūsų gabumus ją analizuoti.

Neseniai Prancūzijos ekologijos ministerijos išspausdintoje apžvalgoje skelbiama, kad Prancūzijoje 40 000 mirčių per metus įvyksta dėl prastos oro kokybės. Ją lemia tarša kietosiomis dalelėmis. 60 % jų kilmė – transportas, ypač varomas dyzeliu. Ar tai taip pat reikia įskaičiuoti į transportavimo kainą? O jei norime atsivežti pigias prekes iš Kinijos – kiek jos kainuotų, jei į kainą įskaičiuotume viską, ką jau paminėjome?

Kalbant apie biologinės įvairovės išsaugojimą, atsirado unikalus ir įdomus požiū-

Sisteminis požiūris į ekologiją Įvertinti ekonominių veiksmų poveikį aplinkai neįmanoma, kol nėra plataus sisteminio suvokimo apie visas

13

Augimo klaidos

Carrie Sloan nuotrauka

Tema Visa tai kainavo vieną milijardą dolerių, taigi ši strategija atsiėjo gerokai pigiau, nei leidimas teršti, o vėliau išvalyti.

Perspektyvos svarba

Carrie Sloan nuotrauka

ris į ją. Bioįvairovė yra gamta visomis savo formomis, tai nėra prekė ir, aišku, neišmainoma į pinigus. Bet galima apskaičiuoti jos vertę. Tad ir bioįvairovės praradimo kainą.

Tai 2010 m. padarė Pavan Sukhdev ir jo komanda. Apžvalgoje „Ekosistemų ekonomika ir biologinė įvairovė“ jie įvertino gamtos mums „nemokamai“ teikiamas paslaugas ir tai, kiek jos kainuotų, jei jų netektume.

Paprastas pavyzdys. Bitės apdulkina 75 % visų vaisių ir daržovių, kuriuos valgome. Jos tai daro nemokamai. Intensyvus insekticidų ir pesticidų naudojimas javų laukuose Kinijoje bites išnaikino ištisuose regionuose. Dabar daug kur apdulkinti kriaušių medžius įdarbinami žmonės. Jie turi plunksna paliesti kiekvieną žiedą ir vos spėja apeiti septynis medžius per visą dieną. Nepaisant šių pastangų, medžiai užaugina 30 % mažiau vaisių, nei tuomet, kai juos apdulkindavo bitės... Globaliu mastu skaičiuojama, kad norint pakeisti bites visoje planetoje, kiekvienais metais reikėtų išleisti apie 153 milijardus JAV dolerių (o tai yra trečdalis pelno, gaunamo už pasaulio žemės ūkio produkciją)

Mąstymo pokyčiai Iš tiesų gamta suteikia nepaprastai daug. Ji nemokamai aprūpina svarbiais resursais: maistu, tokiomis medžiagomis, kaip medis, vanduo energija... Gamta reguliuoja daugybę procesų – apdulkinimą, vandens atsinaujinimą, deguonies gamybą.

Ji taip pat teikia kultūrines ir simbolines paslaugas – poilsį, turizmą, etines ir dvasines vertybes, grožį.

P. Sukhdev teigia, jog daugiau nei 40 % visos pasaulio ekonomikos yra tiesiogiai pagrįsta tomis nemokamomis paslaugomis.

Viskas gamtoje buvo sunaikinta ar apleista per pastaruosius 50 metų. Kai kurios iš gamtos teikiamų paslaugų jau dabar yra

14

nebeprieinamos ar sutrikdytos. Ir net jei turėtume pakankamai pinigų, vis tik negalėtume geriau susitvarkyti nei pati gamta.

Klausimas, kurį reikia kelti sau, yra ne apie „teisę teršti“. Atrodo, jog pinigai valdo pasaulį, finansinis žmogaus veiksmų daromos žalos gamtai įvertinimas galėtų būti geras būdas vyriausybėms nuspręsti, kurią politinę kryptį rinktis. Sprendimo ir įvertinimo procesas galėtų susidėti iš šių dėmenų: „vengti +sumažinti + kompensuoti“. Atliekant bet kokius veiksmus turėtų būti klausiama: „ar galima išvengti žalos gamtai? Ar mano vykdomas procesas tikrai reikalingas?“ (nieko nedaryti yra geriau, nei naikinti ir vėliau mėginti atstatyti). Taip pat turi būti klausiama ir „ar galiu sumažinti neigiamas savo veiklos pasekmes (daryti mažiau ir geriau)? Galiausiai, jei nėra kitų būdų, kaip kažką daryti, ar galiu kompensuoti savo veiklos daromą žalą?“.

JAV Niujorko miesto vanduo buvo taip smarkiai užterštas, jog reikėjo naujų valymo įrenginių.

Visas projektas būtų kainavęs 8 milijardus JAV dolerių. Tačiau vietiniai ekspertai nutarė, kad geresnis sprendimas yra išvalyti pačią upę, aprūpinančią miestą vandeniu. Vietiniai fabrikai buvo priversti sutvarkyti gamybos procesus taip, kad upė nebūtų teršiama.

Uždrausta ir naujų fabrikų statyba vandenvietės teritorijoje.

Prisimenant anksčiau pateiktą pavyzdį su bitėmis: pesticidai ir insekticidai teikia trumpalaikę finansinę ir technologinę naudą ūkininkui (jie neleidžia piktžolėms nustelbti augalų, žudo kenkėjus). Vidutinio laikotarpio mastu ūkininkas pastebi, jog jie žudo bites ir naudingus vabalus. Ilgalaikėje perspektyvoje suvokiama, kad tos medžiagos žudo ir požeminę gyvybę, kuri užtikrina dirvos derlingumą ir ją maitina (kirminai, lervos, vabalai). Galiausiai ūkininkas yra priverstas pirkti daugiau trąšų ir daugiau pesticidų, mat jo augalai tampa vis silpnesni. Trumparegiškas požiūris ir informacijos trūkumas priverčia ūkininką suklysti.

Gamta sukūrė vabzdžius, bet ji sukūrė ir paukščius, kurie medžioja juos. Jei ūkininkas leistų gamtai atlikti savo darbą, gal kurį laiką jį ir erzintų „blogieji vabzdžiai“, bet ilgainiui jų perteklių sunaikintų paukščiai. Šiuo atveju ūkininkas turi mąstyti sistemiškai – lauko paribiuose parūpinti paukščiams keletą medžių, kad jie galėtų įsikurti. Beliktų stebėti, kaip darbuojasi sparnuočiai, užuot pirkus brangius ir nuodingus pesticidus.

Raktas į didesnį efektyvumą Nepakanka naudotis BVP rodikliais, mėginant įvertinti visuomenės progresą ilgalaikėje perspektyvoje. Dažnai nesuprantama, kad metinis vieno ar dviejų procentų augimas ilgalaikėje perspektyvoje yra eks-

Desazkundea iliustracija

Tema ponentinis, toks yra ir ekonominės veiklos poveikis. Be to, BVP neapima kiekybiškai nepamatuojamų dalykų: laimės, kultūros, lygybės, išsilavinimo, sveikatos. Žmogui reikia šiek tiek laiko, kad galėtų radikaliai pakeisti savo viziją ir siekius, kad galėtų įvertinti ne tik trumpalaikę naudą , bet ir pasaulines savo veiksmų pasekmes.

Aukštesnio mąstymo lygmens pasiekimas reikalauja pastangų ir laiko, tai nėra paprasta.

Kai kurie mokslininkai tiki, kad atsakas visoms ekologinėms problemoms slypi technologijose. Bet jau galėjome stebėti, kaip genetiškai modifikuoti organizmai turėjo išspręsti pasaulinio bado problemą, pamaitinti visas besivystančias pasaulio šalis. Bet iš tiesų tai buvo tik dar vienas korporacijų įrankis, užpatentuojantis kai kurias gyvybės formas ir nešantis dar daugiau pelno. Taip pat galime prisiminti, kaip atominė energetika turėjo būti nemokamas ir nesibaigiantis energijos išteklius žmonijai... Tiesą sakant, dauguma naujųjų technologijų atsiranda iš į verslą orientuoto mokslo procesų, mat valstybių vyriausybės į mokslinius tyrimus investuoja nedaug.

Kai privatus verslas finansuoja tyrimus, jo tikslas yra ne patenkinti žmonių poreikį, bet kurti produktus rinkoms, kurioms jie būtų įperkami.

Trumpai tariant, paprasti sprendimai dažniausiai yra patys geriausi, nes jie prieinami kiekvienam ir nėra tik elito prabanga.

Paprastas sprendimas lengvai išplinta. Mažas patobulinimas, kurį adaptuos milijonai žmonių, gali turėti kur kas didesnį poveikį, nei naujas aukštųjų technologijų sprendimas, prieinamas tik mažai visuomenės daliai.

Nėra būtina grįžti į akmens amžių.

Kalbama tiesiog apie protingesnį naudojimąsi tuo, ką turime, apie geresnį dalijimąsi produkcija. Žemės ūkis, transportas, energetika, prekyba – visa tai turi ir gali būti aprėpiama.

Europos Sąjunga balsuoja už priemones, kurios padės vykti rimtiems pokyčiams.

Netrukus sunkvežimiai dėl keliamos taršos nebegalės įvažiuoti į miestus. Paryžiuje kai kurioms maisto produktų parduotuvėms prekes jau dabar upe pristato mažos valtelės. Mano gimtajame mieste Rennes, kaip ir kai kuriuose kituose miestuose, į madą grįžta sena profesija – prekių pristatymas dviračiu. Sunkvežimiai lieka miesto prieigose, o produkciją gali pristatyti elektriniai automobiliai ar dviračiai (dviratis su priekaba gali patempti 200 kg krovinį) Miesto valdžia taip pat sudarė sąlygas trumpam pasinaudoti dviračiais, stovinčiais autobusų stotelėse (identifikacijos sistema saugo nuo vagystės). Automobilių keliai yra susiaurinti, įrengti atskiri keliai dviračiams, tad tie, kurie bijodavo važiuoti greta automobilių, dabar gali jaustis saugūs.

80 % mūsų kasdien įveikiamų distancijų siekia vos 5 km. Jas lengva nuvažiuoti

dviračiu ar viešuoju transportu. Neseniai Europos dviratininkų federacija paskelbė, kad jei visi europiečiai dviračiais nuvažiuotų tiek pat kiek danai (936 km per metus), anglies dvideginio emisijos transporto sektoriuje sumažėtų 26 %. Šis rodiklis būtų pasiektas, jei kasdien dviračiu vietoje automobilio nuvažiuotume tris kilometrus. Tai taip paprasta, ir tai įvertinti galima atsižvelgus į ilgalaikį, plataus masto poveikį.

Nesvarbu, kiek motyvuoti bus aplinkosaugininkai, jie niekada nepasieks jokių realių pokyčių, jei nepavyks įtikinti politinio sluoksnio, „sprendimų priėmėjų“. O juos reikia šviesti! Ekonominis mažėjimas, nykimas yra blogai, kai yra netikėtas, kai jis verčia mus kentėti (vadinamoji ekonomikos krizė, recesija). Bet jis gali būti įkvepiantis, jei yra suvokiamas ir planuojamas kaip naujas visuomenės modelis. Tai darymo mažiau ir geriau, gyvenimo paprasčiau ir geriau ekvivalentas.

Būtent transporto sektoriuje pastaraisiais metais įvyko nemažai naujovių.

Aukšta naftos kaina ir aplinkosauginis sąmoningumas lemia kitokį naujos kartos elgesį. Jaunimas vakarų Europoje nebenori nuosavo automobilio. Jis nori mobilumo.

Atsiranda nauji paslaugų tiekėjai, siūlantys automobilį išsinuomoti trumpam (kelioms valandoms, dienai). Vietoje to, kad 90 % dienos automobilis snaustų stovėjimo aikštelėje – jis gali būti pasitarnauti šeimai, draugams. Kita puiki idėja – socialinės internetinės automobilių dalijimosi svetainės. Jose bet koks vairuotojas gali priimti keleivius, su kuriais dalinsis išlaidas kurui.

Automobiliai neturi būti pusiau tušti, o transportas gali būti optimizuotas.

www.ozonas.lt

15

Naujo mąstymo pavyzdys

Parfotek nuotrauka

Tema

Regėjimo atstatymas natūraliais būdais: misija įmanoma?

Rūta OLECHNOVIČ

16

Attila Acs nuotrauka

Kai pradedi kalbėti apie dalykus, kurie vyksta natūraliai, iškart sulauki neigiamos reakcijos tų, kuriems tai nenaudinga. Abi pusės ima remtis skirtingais moksliniais straipsniais, užsakytais ar nepriklausomai atliktais, kyla konfliktas. Šiandieninis žmogus stovi svarstyklių viduryje, o jo pasirinkimą lemia skirtingų svarstyklių pusių gebėjimas įtikinti savo argumentais. Ne visada sprendimas priimamas teisingas, todėl ir rezultatas pas kiekvieną būna skirtingas.

Vis dažniau visuomenėje ar draugų tarpe išgirstame apie norą susigrąžinti normalų regėjimą. Akių gydytojo pozicija šiuo klausimu aiški – reikia nešioti akinius. Bet ar nuo to regėjimas pagerėja? Retas pasidalintų pozityvia tokios istorijos pabaiga.

Dažnesnis variantas – ilgametė draugystė su okulistu, akiniais, kontaktiniais lęšiais. Rodos, ir vilkas sotus, ir avelė sveika. Tačiau ar tikrai sveika? Juk be akinių neįsivaizduojame nei dienos. Nebent praleistume ją miegodami. O štai gyvenant šiek tiek aktyviau, reikia ir kelio ženklus stebėti, ir draugą minioje atpažinti, ir autobuso numerį pamatyti. Kyla klausimas, gal įmanoma be akinių?

Natūraliai.

Tema

Maždaug prieš 200 metų vokiečių mokslininkas H.Helmholcas iškėlė hipotezę apie tai, kaip dirba žmogaus akis. Jis teigė, kad kai reikia matyti toli, krumplyno raumuo, gaubiantis lęšiuką, atsipalaiduoja, tuomet lęšiukas suplokštėja ir žmogus gerai mato toli. Kai reikia matyti arti, raumuo įtempia lęšiuko raumenis ir žmogus gerai mato arti.

Sutrikus šiai funkcijai, kai raumuo nesugeba atsipalaiduoti arba įsitempti, atitinkamai formuojasi trumparegystė arba toliaregystė. Šiuos sutrikimus H.Helmholcas pasiūlė koreguoti įgaubtomis arba išgaubtomis linzėmis, kitaip tariant, akiniais. Nuo to laiko akių gydytojai trumparegiams išrašo minusinius, o toliaregiams – pliusinius akinius.

Tačiau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo atlikti nauji tyrimai, kurių metu paaiškėjo, kad akinių nešiojimas –nėra pats geriausias sprendimas. Šių tyrimų autorius buvo JAV oftalmologas Viljamas Horacijus Beit-

A

M.Norbekovas, o knyga “Relearning to see” pagrįstai laikoma natūralaus regėjimo Biblija. Vertėtų paminėti, kad svarbiausias dalykas regėjimui atstatyti ‒ pertvarkyti savo gyvenseną ir tik vėliau seka taisyklingi regėjimo įpročiai, akių raumenų ir atsipalaidavimo pratimai. Pasak PSO, mūsų sveikatą 20% lemia genetika, 20% aplinka, kurioje gyvename, mažiausiai – 10% – lemia medicina, o daugiausiai – net 50 % – priklauso nuo mūsų gyvensenos ir elgsenos modelių.

Nesunku padaryti išvadą, kad ką pasėjame – tą ir pjauname. Gydytojai neretai bando įtikinti, kad mūsų sveikata priklauso nuo jų.

Tačiau praktika rodo ką kitą.

Kodėl trūksta žinių?

Anot V. Beitso, galima būtų išskirti kelias priežastis, kodėl natūralus regėjimo atstatymas, būdamas toks efektyvus, nėra populiarus. Pirma priežastis – pinigai. Medicinos pramonė iš akių ligų kasmet uždirba

kiniai neleidžia raumenims atsipalaiduoti, todėl laikui bėgant reikalinga juos stiprinti.

sas. Penkerius metus dirbęs akių gydytoju, jis pastebėjo, kad visų jo pacientų, kuriems išrašė akinius, regėjimas pablogėjo. Negana to, V. Beitsas atkreipė dėmesį, kad kad kai kurie jo pacientai vasarą išvykdavo į kaimą ir ten sudaužydavo ar pamesdavo akinius, todėl jiems tekdavo apsieiti be jų. Vėliau patikrinus regėjimą, buvo matyti, kad regėjimas ne tik nepablogėjo, bet pagerėjo. Pradėjęs ieškoti priežasčių, jis net 30 metų tyrė žmogaus akis. Jis nustatė, kad H. Helmholco regėjimo teorija buvo neteisinga, o akiniai regėjimo ne tik nesugrąžina, bet dar jam ir kenkia, nes palaikoma nuolatinė akių raumenų įtampa. Akiniai neleidžia raumenims atsipalaiduoti, todėl laikui bėgant reikalinga juos stiprinti. Pirmiausia dr. V. Beitsas pataria kiek įmanoma rečiau nešioti akinius, nes jie lyg optiniai ramentai negalią tik palaiko, bet neišsprendžia. 1901 m. V. Beitsas parašė darbą, kuriame išdėstė, kad visi pagrindiniai regėjimo sutrikimai: trumparegystė, toliaregystė, žvairumas, astigmatizmas yra susieti su šešiais akį judinančiais raumenimis ir gali būti pagydomi atstatant raumenų įtampos ir atsipalaidavimo pusiausvyrą. Taip pat jis sukūrė akių pratimų sistemą, kurios pagrindą perėmė iš Šiaurės Amerikos indėnų, nes buvo pastebėjęs, kad būtent jie atlieka kažkokius pratimus akims.

Ką daryti?

Regėjimo atstatymo natūraliais būdais moko Dr. V. Beitsas, prof. V.Ždanovas,

www.ozonas.lt

50 milijardų dolerių. Akių gydytojų tikslas – įsiūlyti akinius. O ar gali būti kitaip? Juk rengiami akių specialistai mokomi pagal pirminį H.Helmholco metodą, ignoruojant dr. V. Beitso veiklą. To pasekmė – puikiai funkcionuojantis ekonominis ratas. Yra paklausa, yra ir pasiūla. O sveikas žmogus visuomenei nenaudingas, nes jis nedalyvauja ekonominiame priklausomybių žaidime.

Kita priežastis, kodėl apie natūralius regėjimo atstatymo būdus žinome palyginus mažai, dr. V. Beitso nuomone, yra tingumas ir nesugebėjimas pripažinti būtent to fakto,

S

Statistiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje net trečdalis moksleivių turi regėjimo sutrikimų. Tai didžiausia su sveikata susijusi problema mokyklose. O sprendžiame ją ne visai efektyviais būdais. Štai, pavydžiui, vaistai ir vitaminai suteikia tik laikiną efektą, akių pratimai stiprina akių raumenis, bet norint pasiekti atstatomąją funkciją reikalia sveikai gyventi. Ne mažiau svarbus yra ir paties žmogaus noras matyti. Šis iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingas psichologinis aspektas slepia kur kas gilesnę prasmę. Juk iš tiesų akiniai skiria mus nuo išorinio pasaulio, už jų tarsi slepiame savo akis – sielos gelmes. Iš pradžių turėtume norėti matyti, žvelgti atsipalaidavus, leisti akims mėgautis vaizdu, pačiu matymo procesu. Štai pagal AGDD pacientų draugijos inicijuotą reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, net 97% apklaustųjų teigia, jog labiausiai bijotų prarasti regėjimą, ir tik antraeiliais laiko klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio pojūčius.

Tai tik patvirtina, kad akys – svarbiausias jutimo organas. Per regos sensorinę sistemą gauname 90-95% informacijos apie mus supančią aplinką.

Regėjimo atstatymas natūraliais būdais yra įmanomas. Dabar, kai tai žinome, derėtų paklausti savęs, ką darysime su šiomis žiniomis? Juk savo pasirinkimu formuojame ateitį. Paradoksalu, tačiau neretai einame mažiausio pasipriešinimo keliu. Prisiversti kažką keisti savo gyvensenoje žymiai sunkiau nei atverti piniginę ir paaukoti šimtą ar du akiniams vardan “sveikų akių”. Kažkodėl net ir žinodami, ką reikėtų daryti, kad būtume sveiki, renkamės būti sergantys. Vadinasi šaknys toli gražu ne žinojime, o mūsų sąmoningume.

Kai viskas aplink juda didžiuliu greičiu, rezultatų taip pat norisi greitų, konkrečių, apčiuopiamų. Štai akiniai pagaminami per vieną valandą, o regėjimo atstatymas natūraliais būdais užtrunka mėnesius. Veikiant

tatistiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje net trečdalis moksleivių turi regėjimo sutrikimų.

kad mūsų sveikata net 50% priklauso nuo mūsų gyvensenos ir tik 10% – nuo gydytojų pagalbos. Kartais žmogui paprasčiau vaikščioti pas gydytojus ir inkšti dėl ligų, nei pačiam imtis iniciatyvos ir valyti organizmą, pradėti tinkamai maitintis, daryti pratimus akims, grūdintis.

Tingumo faktorius Susidaro įspūdis, kad regėjimo sutrikimai mūsų visuomenėje tapo norma. Reklamos kviečia pirkti akinius kaip bandelę prie arbatos. Akinius nešioti smagu ir madinga!

dabartizmo principui ir orientuojantis į „dabar“, pamirštama apie „vėliau“, nors vėliau gali būti ir per vėlu. Juk ne veltui sakoma, „turtą praradai – mažai praradai, laiką praradai – daug praradai, sveikatą praradai – viską praradai“. Todėl investicija į šį lemiamą gyvensenos faktorių turėtų būti mažų mažiausiai ne vien finansinė.

Tolesniam domėjimuisi: www.skaidrus.lt | www.seeing.org | www.sarmatas.lt/02/ akys-regejimas

17

Istorija

Tema Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Strategija – gendančios naujovės Lina BAKŠYTĖ Algimantas BAKŠYS

Grant Hutchinson nuotraukos

Staiga nustojančios veikti spausdinimo mašinos, pernelyg greitai perdegančios elektros lemputės, „apsipumpuravę“ paltai, įsigyti vos prieš kelis mėnesius, – tai maža prekių dalis, kuriomis esame įpratę naudotis. Tačiau kodėl išradimų ir inovacijų amžiuje šie daiktai yra linkę susidėvėti taip greitai? Mes tiesiog nesusimąstydami ieškome naujo pakaitalo, nepagalvoję, kiek tas daiktas mums tarnavo ir ar galėtų turėti ilgesnį galiojimo laiką. Rašytojas Frédéricas Beigbederis savo knygoje „14,99“ juokais užsimena, kad neplyštančios pėdkelnės seniai išrastos, tik gamintojams toks išradimas neapsimoka. Ar tai galėtų būti tiesa?

Lemputės konspiracija 1932 m. Niujorke nekilnojamo turto prekybininkui Bernardui Londonui gimė radikali idėja –priverstinis gaminių „suplanuotas nusidėvėjimas“ (angl. Planned obsolescence) . Ji rėmėsi tuo, jog kiekvieno daikto gyvavimo laikas turi būti dirbtinai sutrumpinamas, o šiam pasibaigus, vartotojas privalo gaminį atiduoti sunaikinti. Didžiosios depresijos metais tai turėjo užtikrinti naujų prekių paklausą, darbo vietų bei ekonomikos augimą. Ši koncepcija, aprašyta Bernardo Londono veikale „Suplanuotas nusidėvėjimas – depresijos pabaiga“ (angl. „Ending the Depression Through Planned Obsolescence“), nebuvo įgyvendinta, tačiau netrukus atsirado pirmasis susivienijusių elektros lempučių gamintojų susitarimas, įpareigojantis gaminti trumpesnio veikimo lemputes. Buvo įvestas 1000 valandų lempučių galiojimo standartas, kurio ilgai laikėsi visos susitarimo šalys. Toks suplanuoto gedimo susitarimas užtikrino prekės

18

paklausą bei įmonių pelną. Ilgainiui šią praktiką perėmė ir kitos įmonės. Nors šiandien ši praktika nebenaudojama, tačiau vis dar pasitaiko nemažai įmonių, kurios kuria trumpalaikio vartojimo prekes.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Visa mados industrija yra būtent tuo paremta.

Produktai kuriami vos vienam sezonui.

Vienas rimtesnių ir ryškesnių šiandienos pavyzdžių yra „Apple“ korporacija. Produktai yra atnaujinami kasmet, o pasikeitimai – neįtikėtinai minimalūs. Reklama, įvaizdis, viešoji nuomonė ir, žinoma, paspartintas nusidėvėjimas – tai, kas priverčia žmones „atnaujinti savo įrangą“.

Nemažai priekaištų dirbtinio susidėvėjimo prasme susilaukia ir automobilių gamintojai, nepaisant to, jog mašinas siekiama pagaminti kuo ilgaamžiškesnes. Kadangi šių produktų vartojimo trukmė yra sunkiai apibrėžiama, gamintojai atsarginių detalių gamybą kartais nutraukia praėjus vos 10 metų nuo automobilio atsiradimo rinkoje.

Jeigu pasibaigus prekės galiojimo

laikotarpiui, lyg laikrodžiui išmušus, ėmė neveikti kurios nors daikto funkcijos, prasidėjo gedimai - didelė tikimybė, kad tapote „suplanuoto nusidėvėjimo“ auka.

Amžinos laimės paieškos

Praėjus dešimtmečiui nuo Bernardo Londono koncepcijos pasirodymo, kurioje žodis „prievarta“ buvo esminis, atsirado naujas požiūris, ir jis buvo pakeistas į „įtikinti“. Taip „priverstinio nusidėvėjimo“ idėja tapo itin populiari ir išplito visoje industrinėje visuomenėje. Garsus Amerikos industrinės pramonės dizaineris Bruksas Stivensas teigė, kad „suplanuotas senėjimas pagrįstas dalies vartotojų troškimu nusipirkti kažką truputį naujesnio, truputį geresnio, truputį anksčiau – negu tai būtina”. Ilgainiui rinkodaros srityje „suplanuotas nusidėvėjimas“ tapo viena iš strategijų ir nepastebimai įsiliejo į visų mūsų gyvenimus. Dizainas bei rinkodara iki šiol skatina būti pirmuoju nusipirkusiu naujausią modelį, moderniausią įrenginį ar

Tema

Ekonomikos vedlys – grobuoniška filosofija Šiandien „suplanuotas nusidėvėjimas“ tampa iš naujo aktualus dėl pasikeitusio

www.ozonas.lt

19

požiūrio į mus supančią aplinką. Atsiradus žavėtis sezono prekėmis. Šis vartotojiškos „suplanuoto nusidėvėjimo“ strategijai, buvo visuomenės modelis sąmonėje įsitvirtino matoma daug pliusų: nuolatinis įmonės kaip vienintelis laimės siekis.

Reklamos pagalba kuriamas įspūdis, jog technologinis progresas, didelis pelnas, naujausi daiktai yra sėkmingų, šiuolaikiškų, stiprėjantis prekinis ženklas. Įmonės, nediegiančios nuolatinių naujovių, šiandien modernių žmonių būtini atributai. Filosobūtų netgi pasmerktos žlugti. Be to, ir pats fas, rašytojas Alanas de Botonas viename ekonomikos augimas labai priklauso nuo savo pranešimų apie tai, kodėl šiandiedidėjančio vartojimo, kurį efektyviai kuria niniam žmogui sudėtinga gyventi, kalba: greito vartojimo prekės. „Deja, daugelis žmonių nėra mūsų mamos.

Tačiau naujų gamybos bei rinkodaros Dauguma žmonių laikosi tokio principo – strategijų skatina ieškoti šokiruojantys besijums yra skiriamas laikas, meilė (…), kuri plečiančių sąvartynų vaizdai, buitinės (ypač priklausys nuo to, koks yra jūsų socialinis elektronikos) atliekos, išskiriančios gyvybę statusas. Didžiąja dalimi, tai mus verčia nuodais skalaujančius skysčius, asmeniškai taip rūpintis savo karjera ir kreipti tiek dėliečia kiekvieną iš mūsų. Vartotojiškumu mesio į materialius dalykus. Mums dažnai sako, kad gyvename materialistiniais laikais, garsėjančioje Amerikoje kasmet išmetama apie 100 mln. mobiliųjų telefonų, 300 mln. kad esame godūs. Nemanau, kad esame asmeninių kompiuterių. Kiekvienais metais ypač materialistiški. Manau gyvename tokioje visuomenėje, kurioje prie materialinių perdirbama apie 20 tūkst. televizorių ir, gėrybių lyg virvele pririštas, tam tikras emocinis atpildas“.

Filosofija „esi tai, ką turi“ išsivysčiusiose šalyse žmones verčia jausti nuolatinį nerimą dėl savo padėties visuomenėje. Tai skatina pirkti prekes, kurios nebūtinos, tačiau kuria atitinkamą įvaizdį. Svarbi „suplanuoto senėjimo“ dalis yra įvaizdžiai, kurie mus įtikina vartoti dabar ir labai greitai. Daiktai tampa „moraliai pasenusiais“ ir mes jų nebenaudojame nebūtinai dėl funkcinių gedimų. Naujovės visuomet perduodavo svarbią informaciją apie žmogaus padėtį. Rinkoje pasirodžius naujiems telefonams, grotuvams, rūbams, kitiems buityje naudojamiems produktams, mes juos keičiame naujausiais dėl baimingo poreikio būti sėkmingais dabarties kartos atstovais.

nepaisant piliečių „apsirūpinimo“ šia preke, pardavimai nestoja – per metus jų yra parduodama net 20 mln.! Senkant resursams, aplinkai darant didelę žalą, šiandien jau suvokiama, kad netiesiogiai (pvz. per padidėjusius kaštus) trumpai tarnaujančių daiktų gamyba atsilieps ir pačiam verslui. Pagal 2012 m. vasario 1 d. Europos komisijos pranešimą, „iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9 mlrd. Prognozuojama, kad maisto, pašarų ir pluošto poreikis pasaulyje išaugs 70 %. Siekiant užtikrinti klestėjimą tokiomis sąlygomis, gamtos išteklius reikės naudoti daug veiksmingiau.”

Kaip vienas iš kertinių dalykų, galinčių keisti situaciją – naujas gerovės apibrėžimas. Garsus sociologas Zygmuntas Baumanas, 2010 m. Vilniuje skaitydamas paskaitą „Mes patys kaip vartojimo objektai“, kalbėjo: „Kaip mes, ponios ir ponai, matuojame gerą arba blogą šalies ekonominę padėtį? BVP statistika. Tai indeksas, kurį naudoja visi žurnalistai bei politikai ir apie kurį kasdien skaitome laikraščiuose. Kas tai yra BVP? Tai pinigų suma, kuri pereina iš vienų rankų į kitas. Kitaip tariant, tai matas to, ką žmonės išleidžia vartojimui. Esama keistų tokio matavimo padarinių. Jei, pavyzdžiui, patenki į avariją ir tau prireikia brangaus gydymo, BVP auga. Šis žmogaus ir valstybės laimės indeksas pakyla. Tačiau tai vis vien didžiausias mūsų tikslas. Kai ištinka vadinamasis nulinis augimas, tikimės nevilties šūksnių iš valdžios. Ką jau kalbėti apie neigiamą augimą, kuris būtų tikra katastrofa, kaip cunamis. (…) Tai problema, ponios ir ponai, su kuria turėsime susirungti visomis jėgomis. Žinau, kad šiandien, nepaprastai sunku įtempti vaizduotę ir bent pabandyti įsivaizduoti, pasaulį, kuris galėtų suktis ir suteikti mums kažkiek malonumų, kad nereikėtų būtinai keliauti po parduotuves.”

Tema Jau šiandien yra kalbama apie kitokį šalies gerovės apibrėžimą, kurio pagrindu būtų galima dėlioti valstybių prioritetus.

Profesoriaus Timo Džeksono pranešime “Gerovė be augimo? Perėjimas į darnią ekonomiką” išskiriami trys pagrindiniai žingsniai – kitokios ekonomikos link: - Darnios makroekonomikos kūrimas Į įsiskolinimą vedantis materialistinis vartojimas yra visiškai netinkamas kaip mūsų makroekonomikos pagrindas. Jau pribrendo laikas vystyti naujas darnias mikroekonomikas, kurių stabilumas nepriklauso nuo nepaliaujamo augimo ir didėjančio materialinio našumo (naudojimo).

- Klestėjimo galimybių apsauga Socialinė logika, kuri įtraukia žmones į materialinį vartotojiškumą, yra nepaprastai galinga, bet žalinga ekologiniu požiūriu.

Ilgalaikė gerovė gali būti pasiekta tik išlaisvinus žmones nuo šios žalingos dinamikos ir suteikiant jiems kūrybiškas galimybes klestėti – neperžengiant ekologinių planetos ribų.

- Ekologinių apribojimų (normų) paisymas Vartotojų visuomenės materialinis išlaidumas išeikvoja gamtinius išteklius ir užkrauna nedarnias (nepriimtinas) naštas planetos ekosistemoms. Reikia nedelsiant nustatyti aiškias ekonominių veiklų išteklių ir ekologines aplinkosaugos ribas ir plėtoti politiką joms pasiekti.

Tad viena iš galimybių, kaip būtų galima sumažinti “suplanuoto susidėvėjimo” bei didėjančio vartotojiškumo pasekmes, yra iš esmės keisti dabartinį mąstymą ir kurti darnios ekonomikos idėją. Tuo pačiu reikia atsižvelgti į dabartinį vartotojų elgesį, jo keitimą. Informacijos amžiuje esame paskendę jo srautuose, sunkiai atsirenkame objektyvią informaciją. Pirmiausia taip yra todėl, kad trūksta laiko gaunamus pranešimus išgryninti bei į juos įsigilinti. Pačių žinučių tėkmė vis plečiasi ir atsiranda greitos bei aiškios informacijos poreikis (išplečiantis terpę manipuliacijoms). Todėl

James Provost iliustracija

susiduriama su problema, jog žmonės nesupranta, kad yra šio vartojimo ciklo įkaitai.

Taigi, rinkodaros mokslininkai turi didelę galimybę prisidėti prie tvaraus ilgalaikio produkto kūrimo.

Keistis ir keisti galime kiekvienas Kova su „suplanuotu nusidėvėjimu“ pasaulyje jau yra įgavusi pagreitį. Ledus pralaužė du broliai, gyvenantys ir kuriantys filmus Niujorke – Van ir Casey Neistatai.

Specialiai sukurtame tinklalapyje www. ipodsdirtysecret.com Casey Neistatas pasakoja, kaip jis, 2003 m. įsigijęs pirmos kartos iPod MP3 grotuvą, neužilgo susidūrė su problema - jo akumuliatorius pradėjo veikti ne ilgiau nei valandą. Dėl gedimo kreipėsi į parduotuvę, kurioje pirko prekę, taip pat į priežiūros centrą, tačiau visur pagal įmonės politiką buvo siūloma įsigyti naują grotuvą.

Galiausiai Casey Neistatas sugedusią prekę

kartu su problemos paaiškinimu nusiuntė tiesiogiai Styvui Jobsui – vienam Apple kompanijos įkūrėjų. Pasak Casey Neistato, jis sulaukė atstovo skambučio, kuris paaiškino jau anksčiau girdėtą įmonės politiką.

Abu broliai nutarė sukurti filmą apie nešvarias iPod MP3 grotuvo paslaptis. Jame rodoma, kaip broliai ant visų grotuvo plakatų, rastų Niujorko mieste, užpiešia užrašą „iPod akumuliatoriai nekeičiami ir veikia tik aštuoniolika mėnesių”. Šis klipas buvo įdėtas į tinklalapį ir sulaukė didelio žmonių bei žiniasklaidos dėmesio. Masiškai išpopuliarėjus klipui, „Apple“ kompanija pakeitė savo politiką ir tam tikromis sąlygomis sudarė galimybę pasikeisti grotuvo akumuliatorių. Šis dviejų brolių aktyvumas įrodė, kad kiekvienas galime keisti „suplanuoto nusidėvėjimo“ reiškinius – tik reikia juos pamatyti. Internete vis daugiau žmonių dalijasi patarimais, kaip netapti „suplanuoto senėjimo“ auka. Tai teikia vilčių, jog kuriasi bei stiprėja nauja atsakingo vartojimo kultūra, gebanti pažaboti masinės gamybos išdavas.

Tolesniam domėjimuisi: www.ipodsdirtysecret.com - brolių Van Neistat, Casey Neistat klipas apie nešvarias iPod paslaptis. | www.fixyourownprinter.com - šiame puslapyje galima rasti instrukcijas, kaip pačiam sutaisyti kai kurių gamintojų spausdintuvus. | www.centennialbulb.org šimtametės lemputės tinklalapis su faktais, nuotraukomis bei video medžiaga. | topdocumentaryfilms.com/light-bulb-conspiracy/ - dokumentinis filmas, pasakojantis apie „suplanuotą nusidėvėjimą”.

Khe iliustracija

20

Gamta Specialus priedas

Avilių tuštėjimo metas – kas atsitiko bitėms?

Monika KALINAUSKAITĖ

Prisipažinsiu – nuo vaikystės prisibijau bičių. Ne ką labiau, nei kitų geliančių sutvėrimų, bet pakankamai, kad aplinkiniai turėtų iš ko pasijuokti. Tačiau net ir taip kvailai gąsčiodamasi, visada maniau: mieli tos bitės padarėliai ‒ pūkuoti, naudingi ir dūzgiantys. Be jų pasaulyje neliktų kažko jaukaus.

Ir ne tik jaukaus. Be bičių pasaulyje neliktų ir daug ko žydinčio ar reikalingo. Neliktų ir nemažai paukščių, nes kuo gi jiems staiga prasimaitinti? Be bičių gali nelikti ir mūsų – bent jau tokį nykų paveikslą piešia žiniasklaida, mirganti antraštėmis apie dūzgiančiųjų darbininkių nepaaiškinamą ir nenumaldomą nykimą. Tačiau pamėginkime ramiai kvėpuoti ir pasiaiškinti: kas iš tikrųjų vyksta ir kodėl?

Bitė samanė, kas tave pramanė?

Bitės yra padarėliai, turintys įspūdingą faktų dosjė. Fosilijose randami sustingę jų protėviai dar iš priešistorinių laikų, 20 – 30 milijonų metų atgal. Jų skridimo greitis gali siekti iki 8 kilometrų per valandą, o avilyje gali gyventi iki 60 tūkstančių dūzgikių.

Tokie skaičiai yra bičių galybė, mat viena darbininkė per savo gyvenimą tepagamina maždaug 1/12 arbatinio šaukštelio medaus, šiam tikslui apskriedama iki 2000 gėlių per dieną. Jų šokio „kalba“ yra sudėtingiausia tarp gyvūnų, prilygstanti nebent primatų komunikacijos būdams. Bitės yra senos žmogaus draugės – nors tiksliai pasakyti, kada pradėta kopinėti medų, yra sunku, manoma, kad procesas jau vyko prieš 9 - 15

www.ozonas.lt

tūkstančių metų. yra priklausomi nuo bičių apdulkintojų.

Lietuviams bitės irgi seniai yra savos, Nekalbant jau apie tai, kad kasmet ES panetgi ypatingos – turbūt visi esame girdėję gaminama 200 tūkstančių tonų medaus ne apie dvesiančias, bet mirštančias (ir net ‒ saldaus tiek pat, kiek ir naudingo (juk piržemėje palaidojamas) bites, apie tabu prie bičių kivirčytis ir, be abejo, bičiulystę, kurią Pranė Dundulienė knygoje „Pagonybė LieProjektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir tuvoje“ aprašo kaip šventą ryšį, „palaimintą Lietuvos Respublika deivės Austėjos“ ir užsitęsdavusį iki vieno iš bičiulių mirties. Bičių globėjai ‒ Bubilas ir Austėja ‒ taip pat sieti su šeima, vaisingumu ir gausa, t.y. džiugiais reiškiniais.

Bitės yra svarbiausi ir našiausi augalų apdulkintojai – žiedadulkes jos renka ne viliojamos saldaus augalų nektaro, o kaip maistą avilį statančioms darbininkėms. „Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio inforTrys ketvirtadaliai Europos maistinės mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo produkcijos ir 84 procentai augalų rūšių skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

21

Danny Perez nuotrauka

Gamta Specialus priedas

CGehlen nuotrauka

mas vaistas perštint gerklei būna šaukštelis medaus su arbata). Ne ką mažiau vertingi ir kiti bičių produktai – bičių duonelė padeda apsisaugoti nuo mažakraujystės, pienelis naikina bakterijas ir slopina uždegimus, pikis stiprina imunitetą, o vaškas gausus vitamino A ir net dega gražiau nei parafininės žvakės – lėtai varvėdamas ir saldžiai pakvipdamas.

Tokie yra faktai ir skaičiai. Tačiau šalia jų egzistuoja ir kiti, daug labiau gąsdinantys. Bitės miršta – ir tai jau nebe liaudiška poezija, o neskani realybė.

T

lyje nelieka nė vienos suaugusios bitės ir nė vienos negyvos bitės prie jo; gausios maisto atsargos būna apleistos ir neišplėštos kitų bičių (kas įprasta normaliais kolonijų ištuštėjimo atvejais); į jas „neįsikelia“ jokie kiti įprastai tokiais atvejais apsigyvenantys vabzdžiai.

Lietuva šios „epidemijos“ irgi neišvengė, nors padėtis dar nėra tragiškai bloga. „Mūsų bičių mirtingumas – 20 procentų, kai norma yra 10. Tai jau pagrindas susirūpinti, bet dar ne katastrofa“, ‒ teigė Lietuvos bitininkų sąjungos pirmininkas, profesorius Algirdas Skirkevičius. Su juo

priežastys? „Kol kas aišku tik tiek, kad kolonijų žlugimas yra daugiafaktorinis reiškinys, tačiau nežinia, kuris iš veiksnių yra lemiamas, kokia jų jungiamoji grandis,“ ‒ sako profesorius. Bitėms gresia ne vienas pavojus, pavyzdžiui, erkės varroa ir jų sukeliama bičių liga ‒ varozė. Erkės prisitvirtina prie bičių lėliukių, jaunesnės – ir prie suaugusių bičių, kol sustiprėja. Nedidelis erkučių kiekis bitei nepavojingas ir ji gali išgyventi, nors ir trumpiau bei būdama silpnesnė už kitas. Liga pagydoma bei gerai žinoma bitininkams. Pačios savaime erkės pavojingos tik dideliais kiekiais apnikusios avilį, tačiau jos taip pat perneša infekcijas ir pažeidžia imunitetą – bitės pasidaro mažiau atsparios įvairioms virusinėms ligoms.

Iš viso bites puola 18 virusų. Šiuo metu dažniausiai pastebimi ir su varroa siejami aštriojo, lėtinio ir chroniškojo paralyžiaus sukėlėjai bei deformuoto sparno virusas. Šiomis ligomis užsikrėtusios bičių šeimos silpsta greitai ir dažniausiai jų išgelbėti nebeįmanoma. Taip pat mirtina yra ir nosema ceranae grybelio bei virusų kombinacija – nė vienas iš šių faktorių atskirai nėra toks pražūtingas.

Tačiau jei priežastis slypėtų vien virusuose, problema turbūt seniai būtų likviduota. Kita dažnai įvardijama priežastis – pesticidai. „Aišku, įmanoma – jie labai teršia gamtą. Bet koks „- cidas“ yra nuodas, kuris kenkia visiems neišvengiamai. Tačiau nebūtų taip baisu, jei jie būtų sąžiningai naudojami pagal instrukciją“, ‒ sako prof.

Skirkevičius. „Pavyzdžiui, Lietuvoje yra

rys ketvirtadaliai Europos maistinės produkcijos ir 84 procentai augalų rūšių yra priklausomi nuo bičių apdulkintojų.

Įvardintas, bet neperprantamas pavojus Šis procesas, pavadintas kolonijų žlugimo sutrikimu (KŽS angl. - colony collapse disorder), pirmiausia buvo pastebėtas JAV. 2010 m. vasario 7 d. pranešime JAV kongresui teigiama, kad pirmieji bitininkų pranešimai apie tuštėjančius avilius pasirodė 2006 m. Vėliau procesas išplito ir į Europą – vien Vokietijoje išmirė ketvirtadalis bičių, o Prancūzijoje ‒ net pusė.

Pavojaus signalu tapo ne pačios mirtys, o jų gausa ir netipiškumas – bitės paprasčiausiai nebesugrįžta į avilius. Kolonijų netektys pačios savaime nėra naujiena, tačiau toks didžiulis mirtingumas ne viename pasaulio taške tuo pačiu metu – nematytas reiškinys, iš karto sukėlęs nerimą. Taip pat esama ir kitų požymių, išskiriančių KŽS iš įprastų bičių mirčių atvejų: po žiemos avi-

22

ūkininkų, naudojančių pesticidus žydint susitikome Lietuvos mokslų akademijoje po bičių sveikatingumui skirtos konferenci- augalams. Tai ne tik draudžiama pesticidų jos, kurioje buvo pristatyti Lietuvos moksli- naudojimo taisyklių, bet ir nesuteikia jokios ekonominės naudos. Tai ir ūkininko ninkų ir veterinarijos specialistų per keletą neraštingumo pasireiškimas, ir mirtinas pastarųjų metų atliktų bičių ligų bei sveipavojus apdulkintojams“. Lietuvos žemės katingumo tyrimų rezultatai. Profesorius, ūkio ministerijos dokumente dėl augalų konferencijoje apibendrindamas situaciją apsaugos bei pesticidų naudojimo (http:// ir skaičius Lietuvos bitininkystėje, pabrėžė, www.zum.lt/documents/t4.pdf) rašoma: kad situacija turi būti vertinama atsargiai, „Žydintys augalai gali būti purškiami tik atkreipė dėmesį ir į informacinį chaosą, išimtiniais atvejais, vadovaujantis speciakuriame bitininkams sunku atsirinkti patiliomis rekomendacijomis“. Tačiau atsakokimą informaciją. mybė nuspręsti, kada pasėliams reikalingi pesticidai, paliekama pačiam ūkininkui, Priežasčių – ir daug, ir nė vienos pabrėžiant tik tai, kad „žemdirbiai, neturintys agronominio išsilavinimo, tokius Ir ne tik bitininkams. Pati baigiu pasisprendimus turėtų priimti pasikonsultavę mesti tarp antraščių, pranešimų ir istorijų, su specialistais“. rėkiančių viena už kitą garsiau – bites žudo Spekuliacijos apie elektromagnetinę tai chemija, tai bendras planetos užteršmobiliųjų telefonų spinduliuotę, neva triktumas, tai telefonai ir parazitai... Klausiu dančią bičių koordinaciją, taip pat dažnai profesoriaus, kokios yra tikros šio chaoso

Gamta Specialus priedas

Iniciatyvos, paieškos ir milijonai Aišku, džiugu tai, kad mirštančios bitės nepaliekamos likimo valiai ir esant keliems susirūpinusiems aktyvistams tyrimai vykdomi ir jiems negailima pinigų. JAV, kaip pirmojoje ir vienoje iš labiausiai nukentėjusių valstybių, susirūpinta staigiai ir karštligiškai. JAV agrokultūros departamentas nuo 2007 m. atlikinėja apklausas apie bičių sveikatą ir mirštamumą, gilinasi į pesticidų poveikį, atlikinėja kontroliuojamus eksperimentus ir ieško būdų, kaip stiprinti bei atstatyti populiaciją. Prie pradinio šios iniciatyvos biudžeto kasmet pridedamos vis didesnės sumos – nuo 7,675,000 dolerių 2007 m. iki beveik 10 milijonų 2010 m.

(2010 m. duomenimis).

Europos sąjunga tokiais pinigais nesimėto, tačiau rankoves irgi pasiraitojo – 2011 m. Europos Parlamente nubalsuota už griežtesnes bičių apsaugojimo priemones, t. y. didesnį finansavimą tyrimams, išsamesnį pesticidų žymėjimą ir farmacininkų skatinimus tobulinti bitėms skirtus vaistus.

Svarbiausios čia dvi iniciatyvos. BEE DOC yra vienuolikos Europos universitetų susivienijimas, tiriantis būtent bičių ligas ir parazitus bei galimą jų prevenciją. STEP projektas yra platesnių užmojų iniciatyva, ieškanti būdų apsaugoti visus Europos

www.ozonas.lt

kams – atskirti paveiktas kolonijas, rinktis tam tikras cukraus sirupo ir vaistų rūšis – siūloma kiekvienam prisidėti paprasčiausiai auginant daug nektaro turinčių gėlių, kad ir mieste po langais.

Apie blogiausia irgi mąstoma, kad ir konceptualiai – įsivaizduodamas Londoną, likusį be bičių, architektūros studentas Ben Kirk Vestminsterio universitete pateikė visos dirbtinio apdulkinimo sistemos projektą. Per visą miestą išdėstyti bokštai „iššautų“ į orą keistus latekso balionėlius, surenkančius žiedadulkes ir išnešiojančius juos po miestą. Projektas įdomus savo futuristiška idėja, tačiau slegiantis vos pabandžius įsivaizduoti žydinčią pievą, kurioje tylų dūzgimą ir vikrius juodus taškelius Apokalipsė ar ne? pakeičia kažkokie keisti latekso skraiduoliai.

Kaip ir sakė prof. Skirkevičius, „pirmiausia Kol vieni žiniasklaidos kanalai milireikia stengtis, kad taip neįvyktų. Reikia jardais skaičiuoja ekonominius nuostolius, rasti būdų apskritai atstatyti pusiausvyrą gresiančius išnykus bitėms, kiti pranašauja gamtoje – bitės juk ne vieninteliai apdulbendresnio pobūdžio katastrofas, mastu kintojai, ir ne vieninteliai padarai, atsidūrę svyruojančias nuo „labai didelės“ iki „košpavojuje“. Gamta nėra mums – mes esame mariškos“. Išties jau ne kartą patyrėme, kad joje ir negalime eiti beatodairiškai siekdami visi gamtos dėmenys persipynę sudėtingais tik ekonominio našumo, imdami ir nieko ryšiais, kurių harmoniją suardyti labai paneatiduodami mainais. prasta. Be bičių tikrai netektume kur kas Pabaigoje klausiu – galbūt galima padaugiau nei saldaus medučio ar karčios sakyti, kad, kaip dažniausiai ir būna, visos duonelės – pastebimai praretėtų tiek didžioji dalis planetos augalijos, tiek ištuštėtų kryptys veda prie žmogiškojo faktoriaus, prie žmogaus klaidų? Profesorius mane mūsų pačių stalai. Ar tikrai slystame į tokią pataisė: „Viską galų gale lemia žmonių rašniūrią ateitį? tingumas“. Neraštingumas yra tai, kas mus Prof. Skirkevičius ramina, kad nereikia padaro neatsargius ar dar blogiau – abejinsavęs gąsdinti: „Laikui bėgant vis tiek bus gus. „Gali visi pasaulyje būti puikūs vadybisurastos priežastys ir/arba būdai atstatyti ninkai, bet ar leistum, kad vadybininkas tau bičių populiaciją“. Pasaulyje dar niekas nedarytų širdies operaciją? Ūkio ir gamtos buvo išspręsta lakstant ratais ir mojuojant „nevadybinsi“ – už tai gali būti atsakingas rankomis, o net ir nežinant paslaptingojo tik ūkininkas“. sutrikimo priežasčių, bandoma imtis preTaigi, kad turėtume ir kitai, ir dar kitai vencinių priemonių. Didžiojoje Britanijoje žiemai stiklainėlį medaus lentynoje, linkiu išvesta veislė bičių, atsparių varroa erkutėms. Taip pat pastebėta, kad jos neveikia ir – būkime raštingi, atidūs ir ūkiški. Kiekvienas savame avilėlyje.

Rusijos bičių. Šalia rekomendacijų bitinin-

augalų apdulkintojus ir tuo pačiu – nuo jų priklausančius augalus.

Aišku, kad ir kas būtų teigiama pranešimuose ir ataskaitose, vien pinigai ir geri norai negarantuoja rezultato – tyrėjai atsiremia į jau anksčiau minėtą problemą. „Galų gale lieka neaišku, ką būtent reikia tirti – nėra bendros tvarkos. Aišku, reikalinga ir speciali įranga, pinigai, specialistai, tačiau problema kyla jau su informacijos kaupimu“, ‒ teigia prof. Skirkevičius. Lietuva iš ES taip pat gauna paramą tirti bičių ligoms ir sveikatingumui, tačiau bandant perprasti kolonijų žlugimo sutrikimą nelabai kuo gali prisidėti.

23

linksniuojamos žiniasklaidoje. Atlikti net keli eksperimentai, kurių metu į avilius buvo įdėtas veikiantis mobilusis telefonas.

Pastebėta, kad į tokius avilius bitės nustodavo grįžti po dešimties dienų, o bitės motinėlės padėdavo mažiau apvaisintų kiaušinėlių. Tačiau patys mokslininkai pripažįsta, kad šios studijos neatspindi realaus gyvenimo situacijų, esant normaliai elektromagnetinei spinduliuotei – nereikia būti bitininku ar net ypatingai išsilavinusiu, kad suprastum, jog laikyti telefoną avilyje yra kvaila dėl ne vienos priežasties.

Dar vienu bičių priešu laikomi ir jau visiems girdėti GMO. Išties, kai kurie genetiškai modifikuoti augalai gamina natūralų insekticidą - Bt toksiną. Tokie pasėliai kol kas laikomi nekenksmingais aplinkai – įrodymų, kad jie gali veikti nekenkėjiškus organizmus per žiedadulkes ar paties augalo dalis, esama tik iš laboratorinių eksperimentų. Tačiau jei teisingai naudojami pesticidai yra purškiami tik žemiausio bičių aktyvumo metu, Bt toksinas modifikuotuose augaluose gaminasi visą parą kiekvieną dieną. Nors tiesioginės pražūtingos įtakos bitėms jis lyg ir neturi, manoma, kad nukenčia jų imunitetas ir atsparumas – vėl virusai ir parazitai... Prof. Skirkevičiaus teigimu, GMO yra toks pats įmanomas pavojus bitėms, kaip ir visi išvardinti iki šiol, tačiau galų gale atsiremiama į tą patį klaustuką – kuo jie visi susiję? Atsakymo į tai kol kas nėra.

Csuspect nuotrauka

Produktai Specialus priedas

Nervus į konservus, arba visa tiesa apie konservuotą maistą Rūta OLECHNOVIČ

Chiot’s run nuotrauka

Konservavimas – tai specialus objekto apdorojimas, siekiant apsaugoti jį nuo nusidėvėjimo ir gedimo. Ir nors žmogaus kūnui konservavimas nėra galimybė išsaugoti jaunystę, maisto produktams tai – nebloga išeitis. Konservavimas – vienas iš būdų pratęsti maisto gyvavimo trukmę. Jis leidžia mėgautis vasaros gėrybėmis žiemą, taupo laiką norint greitai paruošti pietus, o konservų skardinė su mėsos kukuliais džiugina iškylose. Tačiau ilgaamžiškumo stebuklo čia verčiau neieškoti. Tam, kad produktai negestų, jiems reikalingi tam tikri „saugotojai“. Visų pirma – patikima pakuotė, antra – konservavimo proceso pagalbininkai: druska, o taip pat neretai ir mitybinę vertę koreguojantys maisto priedai. Konservuotas maistas mūsuose gana populiarus ir dažnas dėl patogumo vartoti iškart, o taip pat prieinamos kainos, nors apie jo pavojus dažnai nutylima.

Atsitiktinė istorija Konservuoto maisto atsiradimas, galima sakyti, buvo atsitiktinis. XIX amžiaus pradžioje Prancūzijos vyriausybė ėmė ieškoti būdų, kaip išmaitinti savo armijos vyrus. Karinėse išvykose maistas greitai gesdavo, todėl reikėjo skubiai surasti būdą, kaip jį išsaugoti. Ir štai kartą prancūzų konditeris Nicolasas Appertas pasiūlė nepaprastą, viską pakeitusį sprendimą. Jis atrado būdą, kaip apsaugoti maistą nuo gedimo. Jo metodas rėmėsi maisto patalpinimu į stiklinį indą, jo užvirinimu ir staigiu sandarinimu. Dėl karščio ir oro ištraukimo mėsa, daržovės ir vaisiai negesdavo. Savo atradimus 1810 m. N. Appertas paskelbė viešai, tačiau šio metodo veiksmingumas jam buvo kuo tikriausia paslaptis. Jis nė nenutuokė, kodėl tai vyksta. Pagrindinė problema, dėl kurios buvo pradėta diskutuoti,

24

buvo ta, kad stiklas virimo, kaitinimo metu skyla. Tuomet britas Peteris Durandas pasiūlė idėją konservuojant naudoti alavines skardines ir nuo 1839 m. tai buvo pradėta sėkmingai daryti. Tuo metu niekas vis dar nesuprato, kodėl šis konservavimo metodas yra veiksmingas. Nežinios skraistę praskleidė garsusis Louisas Pasteuras, atradęs, kad maisto gedimą lemia maži mikrobai.

Kaitinant aukštoje temperatūroje jie žūsta, o sandarus indas neleidžia jiems naujai atsirasti. L. Pasteuras šį metodą pavadino pasterizacijos terminu. Šiandien mes žinome, kad ne tik mikrobai, bet ir fermentai, oksidacijos ir dehidratacijos procesai lemia maisto tinkamumo vartoti trukmę. Konservavimas visus šiuos faktorius pašalina.

Maistinė vertė Kalbant apie konservuotą maistą, tur-

būt vienas svarbiausių kylančių klausimų yra susijęs su kintančia mitybine maisto produktų verte. Įdomu tai, kad konservavimas atsirado kur kas anksčiau, nei buvo pradėta rūpintis maistinėmis medžiagomis produktuose. Juk svarbiau, kad maisto apskritai visiems užtektų, o apie vitaminus, mineralus niekas per daug negalvojo. Ilinojaus universiteto Maisto mokslo ir žmogaus mitybos katedros mokslininkai atliko tyrimus, kuriais nustatė, kad konservavimo metu kaitinant yra prarandama dalis produktuose esančio vitamino C. Tačiau kiti vitaminai ir mineralai bei statybinės maisto medžiagos (baltymai, riebalai, angliavandeniai) visiškai nenukenčia. Konservuoti vaisiai ir daržovės gali būti net vertingesni nei švieži. Taip yra todėl, kad eksportavimui į kitas šalis jie skinami dar žali ir jų mitybinė vertė yra kur kas mažesnė, o konservavimui naudojami tik gerai sunokę vaisiai ir

Produktai Specialus priedas

Mėsos konservų pinklės

Mėsos ir žuvies konservai konservuoto maisto kontekste užima atskirą vietą. Šie nepamainomi iškylautojų palydovai neretai savyje slepia prastą sudėtį, kurią maskuoja klaidinantis pavadinimas. Galinos Garmienės ir Alvijos Šalaševičienės 2008 m. atlikti „Smulkintos mėsos konservų, esančių Lietuvos rinkoje, sudėties ir kokybės tyrimai“ atskleidė, kad maisto sudedamųjų dalių ir maistinės vertės duomenys konservų etiketėje dažnai neatitinka duomenų, gautų tyrimų metu. Po užrašais „Turisto pusryčiai“, „Medžiotojo pusryčiai“ gali slėptis tik išsvajotų pusryčių likučiai. Tyrimo autorės konservus skiria į mėsos ir mėsos-subproduktų. Todėl renkantis konservus visada derėtų perskaityti gaminio etiketę ir išsiaiškinti, kas slepiasi dėžutėje. Kartais mėsa užima vos 12 %, o likę 88 % – tai grūdinė kultūra masei sudaryti bei daugybė maisto priedų, kurių, beje, dažniausias – aromato ir skonio stipriklis E621. Žuvies konservai, rodos, naudingesni, tačiau be galo didelis druskos kiekis juose yra rimta priežastis riboti jų vartojimą savo sveikatos labui.

Pakuotės pavojai Ne mažiau svarbus klausimas kalbant apie konservuotą maistą yra susijęs su jo pakuote. Ar ji saugi? Ar tikrai gali išlaikyti negendantį maistą net kelerius metus?

www.ozonas.lt

Konservavimo metu panaikinant visus mikroorganizmus, atsiranda rizika įvairioms ligoms plisti per maistą. Todėl jo pakuotei turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Visų pirma, perkant skardinę parduotuvėje, derėtų ją kruopščiai apžiūrėti, ar nėra kokių pažeidimų. Dažniausiai įlinkimas ar kitoks minimalus defektas mums atrodo nereikšmingas, tačiau maisto kokybė ir apsauga dėl to nukenčia. Dar 1987 m. FDA (Food and Drug Associaton) išleido nedidelės apimties iliustruotą gidą skardinių defektams nustatyti, kuriame išskiria tris galimus pažeidimų lygius: kritinį, didelį ir mažą. Kritiniai pažeidimai yra akivaizdžiai matomi.

Tai skylės skardinėje, pradūrimai, įlūžimai, o taip pat išsipūtusi skardinė, kuri neteikia vilties viduje rasti vartojimui tinkantį produktą. Tokie defektai visiškai pažeidžia gaminio saugumą ir parduotuvių lentynose jų tikrai neturėtume matyti. Dideliu pažeidimu laikoma įlinkusi skardinė, ant kurios gali puikuotis kelios rūdžių dėmės. Tuo tarpu maži defektai, tokie kaip nusilupusi gaminio etiketė ar visai nežymiai įlinkęs skardinės kraštas, manoma, tiesioginės įtakos maisto saugumui neturi. Vis dėlto ir patikrinę skardinę ir neradę ant jos jokių defektų, sėkmingai nusipirkę produktą, mes nesame tikri, ar jame nėra kitų mums pavojingų medžiagų, naudojamų pačiai pakuotei pagaminti. Štai, pavyzdžiui, BPA, dar žinomas kaip bisfenolis A, randama net 92 % konservų. BPA – tai chemikalas, kurio padidėjęs patekimas į organizmą siejamas su tokiomis ligomis kaip vėžys, diabetas, kraujagyslių ligos, viršsvoris, skydliaukės problemos, nevaisingumas ar persileidimas.

BPA naudojamas daugelyje plastikinių produktų, o taip pat konservų skardinių paviršiui padengti. Jis labai lengvai patenka į maistą. 2010 m. atlikto tyrimo „No Silver Lining“ ataskaitoje rašoma, kad BPA kiekis konservuose nepriklauso nei nuo kainos, nei nuo šalies, kur buvo pagaminti konservai, nei nuo galiojimo termino, nei nuo to, ar jie buvo laikomi parduotuvės lentynoje, ar sandėliuke. Teigiama, kad suvalgius vieną skardinę kokio nors maisto, BPA leistina norma (JAV ji yra 50 mikrogramų vienam kūno masės kilogramui) gali būti viršijama net iki 80 kartų. Štai Amerikoje krūties vėžio fondo asociacija sudarė sąrašą konservuotų produktų, kuriuose BPA randama daugiausiai. Tai kokoso pienas, sriuba, mėsa, daržovės, sultys, žuvis.

2005 m. atliktas tyrimas „Migration of bisphenol A from can coatings into a fatty-food simulant and tuna fish“ parodė,

kad iš skardinių į tuno žuvį patenka žymiai daugiau BPA nei leistina norma. Negana to, tunas turi daug gyvsidabrio ir kitų toksinų.

Apskritai konservuoti produktai, o ypač žuvies konservai, yra pavojingi sveikatai dar ir todėl, kad pamažu tirpsta dėžutės metale esantis švinas, kuris patenka į maistą, o per jį į mūsų organizmą. Švino poveikis žmogaus sveikatai tikrai nėra palankus, turint omenyje dar ir tai, kad sunkieji metalai iš organizmo apskritai patys nepasišalina. Šių produktų galime atsisakyti, tačiau galimas ir kitas variantas. Pavyzdžiui, maisto konservavimas stikliniuose induose ar netgi tetra-pak pakuotėse. BPA kiekis juose, palyginus su skardine, žymiai mažesnis.

Apsisprendimo laisvė Kaip ir bet kuris kitas dalykas mūsų pasaulyje, taip ir konservai turi pliusų ir minusų. Štai, pavyzdžiui, žvelgiant iš ekologinės pusės, konservų skardinės yra perdirbamos. Žinoma, priešingu atveju, kai jos keliauja į bendrą sąvartyną, jų gyvavimo trukmė pailgėja iki 90 metų. Tačiau vis dėlto ne perdirbama pakuotė, o prieinama kaina ir patogumas yra pagrindiniai kriterijai, dėl kurių konservai taip mėgstami. Jie sutaupo laiko, kurio mums taip trūksta. Juk žymiai patogiau į sriubą suberti pupeles iš skardinės, nei prieš tai jas visą naktį mirkyti vandenyje. Kita vertus, konservai visada atsako į klausimą „ką valgysiu“, o ne „ką gaminsiu“. Progresas vyksta pusgaminių sferoje, kuri šviežio, ką tik paruošto maisto niekada nepranoks. Pasak Ajurvedos, maistas apskritai turėtų būti suvalgomas per tris valandas nuo pagaminimo. Priešingu atveju jis praranda gyvybinę energiją – vadinamąją praną. Kad ir kaip bebūtų, svarbiau už patį konservavimo procesą yra tai, kas konservuojama. Konservavimas niekada blogų produktų nepavers gerais, nors atvirkštinis variantas ir įmanomas. Koks mūsų vaidmuo? Ką mes galime padaryti? Turbūt svarbiausia būti sąmoningiems, informuotiems ir pasiruošusiems, kad priimtume savo sveikatai naudingą sprendimą.

25

daržovės. Konservuotas, tačiau savo laiku pilnai subrandintas vaisius ar daržovė turės daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų nei brandintas dirbtinai. Pasak Ohajo valstijos universitete atliktų tyrimų, apskritai maistą reikėtų stengtis konservuoti per tris valandas nuo jo nuskynimo. Taip išsaugomas maksimalus vitaminų, mikroelementų kiekis ir, beje, ne mažiau svarbus rodiklis – geras skonis. Derėtų atkreipti dėmesį, kad vis dėlto konservuotas maistas – ne šviežias maistas. Jo uždarymas ir laikymas metalinėje dėžutėje reikalauja tam tikrų sąlygų.

Visų pirma, turi būti užtikrinama maisto sauga nuo kenkėjų, bakterijų, salmonelių ir kitų mikroorganizmų. Tam pasiekti neretai naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Ir nors Amerikoje šis būdas yra uždraustas, Lietuvoje ir dar 45 pasaulio šalyse jis sėkmingai taikomas. Buvo nustatyta, kad švitinimas iki 10 kilogrėjų (kGr) nesukelia pagrindinių maisto sudėtinių dalių – baltymų, riebalų, angliavandenių – pokyčių.

Dėl švitinimo sumažėja tik vitaminų kiekis, tačiau jis išlieka toks pats, kaip ir naudojant kitas maisto konservavimo bei džiovinimo technologijas (vet.lt informacija). Bet kuriuo atveju, jonizuota spinduliuote apšvitinti maisto produktai turi būti atitinkamai ženklinami, kad galėtume patys nuspręsti, ar norime tokį produktą vartoti.

Dariaus Norvilo nuotrauka

Tema Specialus priedas

Kovoje su GMO negali būti kompromisų Kristina SADAUSKIENĖ

Aspheric lens nuotrauka

Atrodo visai neseniai, 1973 m., du mokslininkai ‒ Herbert Boyer ir Stanley Cohen ‒ išrado genų inžinerijos procesą. Nuo išradimo praėjo vos 39 metai, bet jau beveik visame pasaulyje didžiuliai laukų plotai kasmet užsėjami genetiškai modifikuotomis kultūromis – javais, kukurūzais, sojomis, medvilne, bulvėmis... Be to, pavyzdžiui, JAV produktai su GMO net neprivalo būti atitinkamai ženklinami. Vis intensyvėjant vartotojų grupių spaudimui dėl teisės žinoti, kas yra maisto produktuose, nepanašu, jog kompanijos ruoštųsi nusileisti. „Reuters“ žiniomis, „Monsanto“ ir kitos korporacijos, atsakydamos į tokius reikalavimus, tvirtino, jog ženklinimas nėra būtinas, nes produktai yra saugūs, be to, procesas lemtų didžiules išlaidas, kurios prislėgtų tuos pačius vartotojus. Atsargiojoje ES ženklinimas yra privalomas.

Iš kitos barikadų pusės, pasisakančios už švarų ūkininkavimą, ruosius metus Seime „nepraėjo“. Būna netgi taip, kad Seimo nariai atsklinda vis daugiau nerimo signalų dėl GMO saugumo: pradedant po pateikimo pritaria kokiai nors iniciatyvai, o kai ši toliau perduodirvos nualinimu, baigiant įtarimais dėl nykstančių bičių ar galimo dama nagrinėti komitetams – ten ir numiršta. Aš paprašiau, kad mutageninio poveikio patiems žmonėms. Sunku prognozuoti ir man atsiųstų Latvijos GMO įstatymą, paprašiau, kad jį išverstų, ir kontroliuoti procesus gamtoje, juk išleisti į aplinką GMO nelieka per Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seimo narę Rimą Baškieizoliuoti. Manoma, kad protingiausia, ką gali padaryti žmogus, – nę užregistravome analogiškas Latvijai mūsų GMO įstatymo pataiišvis neteršti savo aplinkos šiuo abejotinos vertės išradimu. Tiesa, sas. Jei Seimas jas patvirtins, tai ir mūsų šalies savivaldybės turės reikia būti labai principingam, kad būtų išlaikytos tvirtos pozicijos. teisines prielaidas pasiskelbti laisvomis nuo GMO. O jeigu kas nors Abiejų frontų mokslininkai pliekiasi intensyviai, o kur dar reklami- šauks, kad tai neva prieštarauja ES teisei, tai ir bus aišku, kas iki niai korporacijų žygiai, kuriuose dengiamasi akinančiu Žmogišku- šiol Seime žlugdė visas antiGMO iniciatyvas. Juk jei neprieštarauja mo skydu – juk gelbėjamas pasaulis – nuo bado, nuo klimato kaitos Latvijoje, tai kaip gali prieštarauti Lietuvoje. ir t.t.

Apie GMO aktualijas, apie svarbiausia, kas lieka nežinioje, kal- Kas konkrečiai turėtų kelti didžiausią nerimą, kalbant apie bėjomės su aktyviu gamtosaugininku, Lietuvos gamtos fondo speci- GMO? Ar jau yra konkrečių įrodymų dėl GMO žalos žmoalistu, Andrejumi Gaidamavičiumi, šiuo metu intensyviai šviečian- gaus sveikatai?

Nelygu, apie kokį genetiškai modifikuotą produktą kalbame. Su čiu visuomenę GMO tema. augaline produkcija paprasčiau – ji turi būti ženklinama. Bet gyvuliLenkija, Austrija, Prancūzija, Italija, o kai kuriose šalyse nės produkcijos niekas neženklina ir vartotojas nežino apie joje slyir atskiri regionai ar savivaldybės pasiskelbia zonomis be pinčius pavojus. Tarkime pienas, gautas iš GMO pašarais maitintų karvių. Yra trys pagrindiniai pieno pavojai.

GMO. Kokia situacija šiuo metu Lietuvoje?

Pirma, transgeninė DNR, kuri piene nėra visiškai suskaidyta.

Dar į šį valstybių sąrašą reikia įrašyti ir Latviją. Šiais metais jau visos Latvijos savivaldybės pasiskelbė zonomis be GMO. Vadinasi, Hamburgo (Vokietija) mokslininkai ir JAV Federalinė maisto ir pagal jų įstatymus ten draudžiama auginti GMO pasėlius. Lietuvoje vaistų administracija (FDA) jau anksčiau nustatė, kad transgeninės kol kas jokių draudimų nėra. Ir manau dėl to kaltas biotechnologų DNR likučių randama visų rūšių gyvulinėje produkcijoje. Pagrinlobizmas. Nė viena reikšminga GMO įstatymo pataisa per pasta- dinė transgeninės DNR bėda ta, kad ji yra labai nestabili. Ji sukur-

26

Tema Specialus priedas ta taip, kad galėtų lengvai priimti svetimus genus (pvz. atsparumo antibiotikams), bet lygiai taip pat lengvai juos ir atiduoda. Vyksta taip vadinama horizontalioji genų pernaša tarp transgeninės DNR ir virusų bei bakterijų, gyvenančių gyvulio ir žmogaus žarnyne. Paskaičiuota, kad tokie nepageidautini genų mainai tarp transgeninės DNR ir mikroorganizmų vyksta 1000 kartų intensyviau nei įprastai ir 30 kartų intensyviau, nei paveikus radiacija.

Antra, didelė dalis GMO pašarų, duodamų karvėms, yra užteršta Bt toksinais. Šiuos toksinus gamina pats GMO kovai su vabzdžiais kenkėjais. Tačiau jau įrodyta, kad Bt toksinai kenkia ne

I

randama daugelio Leipcigo universiteto studentų šlapime, nors šie studentai nei patys maistui vartojo GMO, nei jų tėvai ūkininkavo su glifosatų turinčiais herbicidais. Vadinasi, šis herbicidas į jų organizmą pateko per gyvulinę produkciją. Pastaruoju metu karvės ėmė dažniau sirgti botulizmu. Tai tiesiogiai siejama su glifosatų kiekio padidėjimu jų pašaruose, mat šis herbicidas neigiamai veikia žarnyno mikroflorą, kuri nebepajėgia kovoti su botulizmą sukeliančiomis bakterijomis.

Taigi iš visų GMO pavojų didžiausi yra tie, apie kuriuos vartotojas nenutuokia, nes negauna reikiamos informacijos ir neturi pa-

š visų GMO pavojų didžiausi yra tie, apie kuriuos vartotojas nenutuokia, nes negauna reikiamos informacijos ir neturi pasirinkimo laisvės.

Galbūt giliausią GM javų auginimo praktiką turinčios šalys jau turi įrodymų, kaip tokių javų auginimas atsiliepia dirvai, vabzdžiams, paukščiams, gyvūnams ir t. t.?

Daugiausiai GM javų šiuo metu užaugina trys šalys: JAV, Brazilija, Argentina. Toliau ‒ Kanada ir kitos už Atlanto esančios valstybės. JAV pirmoji susidūrė su rimtomis problemomis. Visų pirma, tai „superpiktžolės“. Kultūriniai augalai, susikryžminę su giminingomis piktžolėmis, perdavė joms atsparumo herbicidams geną, ir šiuo metu šioms piktžolėms kuriami dar nuodingesni herbicidai.

Tas pats ir su vabzdžiais kenkėjais. GM javai, kurie patys sintetina Bt toksinus, priverčia vabzdžius prie to prisitaikyti ir taip sukuria „superkenkėjus“. Ratas užsidaro. Kaip medicinoje reikia vis stipresnių antibiotikų kovai su infekcinėmis ligomis, taip ir žemės ūkyje naudojami vis stipresni ir gausesni herbicidai bei kitokie pesticidai.

Tai labai nualina dirvožemį ir jis tampa nederlingas, nes dirvožemio derlingumą lemia, visų pirma, ne humuso kiekis, ne trąšos, o dirvožemio bakterijų veikla. Po gausaus pesticidų naudojimo šios bakterijos žūva, dirvožemis tampa nebegyvas, ima plisti grybeliai, nuo kurių kultūriniai augalai apsikrečia mikotoksinais. Yra viena autoritetingų mokslininkų studija, kurioje įrodyta, kad jei visas žemės ūkis pasaulyje būtų ekologinis, tai jis sugebėtų pramaitinti 14 mili-

www.ozonas.lt

27

tik vabzdžiams, bet ir žinduoliams. Šiais metais Caen universiteto sirinkimo laisvės. Augalinė produkcija yra žymima, tačiau gyvulinę (Prancūzija) atlikti tyrimai parodė, kad Bt toksinai žudo žmonių ląs- produkciją žymėti yra ne mažiau svarbu, nes GMO pašarai užima teles. Jie vienodai blogai veikia tiek karvių, tiek žmonių, vartojančių vis didesnę pašarų rinkos dalį, ir greitai mes visai neturėsime gyvušių karvių pieną, organizmus. 2011 metais Kanados mokslininkai linės produkcijos, kuri būtų užauginta ne su GMO pašarais. tyrė nėščiųjų moterų kraują ir embrionus – Bt toksinų buvo rasta visame organizme. Taigi pasakymai, kad GMO nėra pavojingi svei- Amerikoje GM javai yra paplitę plačiausiai, nuo 2009 m. patvirtintos ir galimos gyvūnų genetinės modifikacijos (FDA). katai – jau istorija.

Trečia, GMO pašarai yra užteršti glifosatu – pagrindine dauge- Tai jau visai kitas lygmuo – kaip vertini gyvūnų modifikavilio herbicidų (kaip „Roundup“) veikliąja medžiaga. Kadangi 70 proc. mą, ką manote apie jų mėsos vartojimą?

Lietuvoje žinau mokslininkų, kurie yra prieš GMO ir kurie yra GMO yra sukurti taip, kad būtų atsparūs glifosatams, tai purškimo norma šiais herbicidais yra tris kartus didesnė nei kitoms žemės už GMO, bet nežinau nė vieno iš jų, kuris būtų už gyvūnų modifiūkio kultūroms. Kai kurie mano, kad glifosatas greitai suskyla ir jo kavimą. Nors eksperimentų su gyvūnais šioje srityje atlikta nemanei piene, nei kitokiame maiste nebelieka. Tačiau praėjusiais metais žai, komerciniams tikslams šiuo metu leista auginti tik GM lašišą.

Leipcige (Vokietijoje) atlikti tyrimai parodė, kad glifosato likučių Praėjus tik metams nuo šios lašišos komercinio auginimo, Kanados vyriausybė jau nori uždrausti tai. Vadinasi, pabijota rimtų pasekmių.

Neabejoju, kad gyvūnų modifikavimas ateityje bus labiau ištobulintas ir mums bus pasiūlyta daugiau GM gyvūnų komerciniam auginimui. Kita auka turėtų būti kiaulė. Jau dabar yra Kanadoje sukurta „Enviro-pig“, arba „aplinkai draugiška kiaulė“, kurios išmatose daug mažiau fosforo – pagrindinio elemento, sukeliančio vandens eutrofizaciją. Tai ne pirmas kartas, kai GMO stengiamasi „prastumti“, prisidengiant aplinkosaugos problemos sprendimu. Bet iš tiesų tai noras „tiražuoti“ patentuotus gyvūnus ir krautis pelną. Šiais laikais, kai vis garsiau kalbama apie gyvūnų teises, patentuoti gyvūnai atrodytų kaip akibrokštas. Etikos klausimas, kalbant apie GM gyvūnus, bus kaip niekad aktualus.

Tema Specialus priedas Javų neįsileidžiame, bet parduotuvėse yra produktų su GMO. Tiesa, ar jie visais atvejais yra tinkamai ženklinami? Ar galima kalbėti apie minimalų, sveikatai jokios grėsmės nekeliantį kiekį?

Nustatytas minimalus kiekis (0,9 proc. sudėties), kurio nereikia žymėti produkto etiketėse, reiškia ne minimalų kiekį, kuris nekenkia sveikatai, o minimalų kiekį, kurio neįmanoma išvengti, nes didžioji dalis importuojamų produktų jau yra užteršta GMO. Taigi, labai gaila, kad vartotojas, iš principo atsisakantis vartoti bet kokius GMO, realiai tokio pasirinkimo neturi. Vienintelis atvejis, kai vartotojas gali būti tikras dėl to, kad jis vartoja nemodifikuotą produktą, yra kai pats gamintojas etiketėje pažymi „be GMO“. Taip žymėdamas gamintojas įsipareigoja užtikrinti, kad sudėtyje GMO būtų 0 procentų. Į Lietuvą atvežama daug netinkamai paženklintų produktų su GMO. Ypač dažnai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sustabdo saldumynų siuntas iš Turkijos. Galime tik džiaugtis, kad mūsų šalyje yra tokia tarnyba, kuri tiria, ar produktuose yra GMO. Tuo tarpu Latvijoje tokie tyrimai nebeatliekami.

Alaejano58 nuotrauka

jardų žmonių. Tai, visų pirma, susiję su dirvožemio gyvybingumo Ar lietuviai savo kasdieniame gyvenime susiduria su GMO? ir biologinės įvairovės išsaugojimu. Taigi, GMO auginimas negali Kokia forma?

Atvira forma susiduria su augalinės kilmės GMO produktais, išspręsti pasaulinio bado problemos. Atvirkščiai, GMO auginimas, kaip ir bet koks kitas neatsakingas gamtos resursų naudojimas, su- kuriuos privaloma ženklinti (jei sudėtyje GMO viršija 0,9 proc.). O užslėpta forma – per gyvulinę produkciją, gautą šeriant kiaules, viškelia badą.

I

spanijos patirtis parodė, kad Aragono regione, kurio plotas yra kaip 2/3 Lietuvos, ekologiniai ūkiai išnyko būtent dėl GMO laukų

Kalbant apie GM augalų introdukciją, ūkininkai ir kiti susirūpinusieji raminami saugos atstumais. Bet įskaičiuojant vėją ir kitus natūralius faktorius, kurie lemia augalo plitimą, ar galima išvis kalbėti apie tai, kad GM augalų lauką pavyks išlaikyti izoliuotą?

Ispanijos patirtis parodė, kad Aragono regione, kurio plotas yra kaip 2/3 Lietuvos, ekologiniai ūkiai išnyko būtent dėl GMO laukų.

Vadinasi, nėra tokių atstumų, kurių GMO, kaip gyvas organizmas, neįveiktų vėjo, paukščių, vabzdžių ar pačių žmonių tyčine ar netyčine pagalba. Pavyzdžiui, šiuo metu keliose Europos šalyse pradėtos auginti GM bulvės „Amflora“, skirtos techniniam krakmolui gaminti. Pagal reikalavimus derlius turi būti nuimamas taip, kad žemėje neliktų nė vienos bulvės. Kas kada nors augino bulves, žino, kad tai padaryti neįmanoma. GM rapsai yra dar sunkiau išnaikinami. Viename Švedijoje buvusiame eksperimentiniame laukelyje GM rapsų buvo rasta net ir po 10 metų, kai eksperimentas buvo nutrauktas.

Lygiai tą pačią GM rapsų veislę eksperimento tikslais norėta auginti ir Lietuvoje, Vėžaičiuose (Klaipėdos rajonas), tačiau kilus vietos ūkininkų protestams, šių planų atsisakyta. Labiausiai sunerimti turėtų bitininkai, nes bitės renka žiedadulkes nuo visų, net ir vėjo apdulkinamų, augalų. Ir jei bičių kelyje pasitaikys GMO, kurio kiekvienoje ląstelėje (taip pat ir žiedadulkėje) bus Bt toksinų, pavojuje atsidurs tiek pačios bitės, tiek jų medų vartojantys žmonės.

GM javai kartais siejami ir su klimato kaitos procesais. Gal galėtumėte šiek tiek paaiškinti, kaip tai susiję?

Kaip ir bet kuri kita intensyvi ūkio šaka, GMO industrija neigiamai veikia klimatą. Didžioji dalis GMO auginama gyvulių pašarams, o gyvulininkystė – ne paskutinėje vietoje pagal įtaką pasaulinei klimato kaitai. Taigi tarp GMO pasėlių, kurių šiuo metu yra apie 200 mln. ha, stambių kiaulių kompleksų ir atmosferą teršiančio metano bei anglies dvideginio yra tiesioginis ryšys.

28

tas ar karves GMO pašarais. Dar yra medicininių preparatų, kurie pagaminami GM bakterijų pagalba (pvz. insulinas), bet genų inžinerija medicinoje yra labiau pateisinama nei žemės ūkyje.

Ką galima padaryti, norint prisidėti, išsakyti savo nuomonę, tiesiog dalyvauti kovoje prieš GMO? Visų pirma, reikia būti atsakingiems vartotojams – nepirkti genetiškai modifikuotų augalinių produktų ir neremti intensyvių ūkių (kiaulių kompleksų, paukštynų), kurių visi naudoja GMO pašarus.

Geriau pieno produktus, mėsą, kiaušinius pirkti iš turgelių, šeimos ūkių ar ekologinių ūkių. Antra, reikia sekti apie tai, kas vyksta šioje srityje pasaulyje, nes žinios apie GMO sensta net ne paromis, o valandomis. Susigaudyti, kas vyksta, jums padės išsamiausias portalas šia tema – www.gmo.lt. Jūs galite tapti šio portalo savanoriais ir versti naujienas iš anglų į lietuvių kalbą. Trečia, kai jau būsite pakankamai įsigilinę į GMO klausimus, dalinkitės savo žiniomis su kitais, ypač mokyklose. Man tenka kiekvieną savaitę skaityti paskaitas apie GMO ir labai reikia pagalbininkų.

Jei norite prisidėti prie paskaitų skaitymo, parašykite man Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir adresu gmo@zalieji. Lietuvos Respublika lt, ir aš atsiųsiu išsamias prezentacijas, tinkamas rodyti įvairaus amžiaus klausytojams. Šiuo elektroniniu paštu kviečiu atsiliepti visus, kas nori tapti „Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio inforantiGMO kampani- mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo jos savanoriais. skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Klimatas

Trapus Europos kalnų didingumas

Raul CAZAN www.2celsius.net (vertė Kristina SADAUSKIENĖ)

Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Breithorn viršukalnė, Šveicarija

Kai kopiame į kalną, jis gali stebėti mūsų elgesį su tam tikru „atitolimu“ ar švelniu geranoriškumu. Kalnas niekada nekovoja su mumis ir kiek tik gali sulaiko sniego lavinas, bet kartais žmogiškas kvailumas, puikybė ir intymaus ryšio su aplinka trūkumas baigiasi žmogiška katastrofa – katastrofa motinoms, tėvams, žmonoms, vaikams ir draugams.

Stebint kalnus mus paliečia didybės ir kartu trapumo jausmas.

www.ozonas.lt

Nė nežinau kodėl taip yra“.

Nuo šventenybės prie turizmo Olimpo ir Idos kalnai senovės graikams, Hefaisto dirbtuvės Etnos širdyje, šventas dakų kalnas kažkur Karpatuose Koganas (Kogayon), nuo keltų dievų Alpių viršukalnių iki Akos, mistinio samių kalno Skandinavijos šiaurėje – visi jie pajungti išreikšti Europos kalnų ir Europos kalnų žmonių dieviškai didybei.

Kaip biblinių kalnų simuliakrai, dauguma Europos viršūnių per krikščionybės šimtmečius buvo pakrikštytos šventųjų vardais.

Sinkretinė įvairių elementų samplaika taip pat žymėjo „šventuosius kalnus“, iškilusius Prancūzijos naujosios respublikos aikštėse ir bažnyčiose pačiame revoliucijos įkarštyje ‒ 1793-1794 m.

29

pasiryžę netekti pinigų, kuriuos uždirbtų iš Vietinės kalnų kultūros yra niekaip nesuderinamos su kosmopolitiškomis ir urba- ekspedicijų, alpinistų klubai (Alpine clubs) ir valdininkai didžia dalimi ignoravo šią nistinėmis. Naujų vertybių, kitokio gyveniiniciatyvą. „Apšviestieji“ Šerpai jau kaip mo būdo įsiveržimas sparčiai naikina kalnų nors toleruos bet kur einančius ekspedicijų kultūras. Net jei kalnų garbinimas Europoje išblėso dar Viduramžiais, iškilus filosofas rengėjus, o tuo tarpu dideliems kalnams nereikia jokios „apsaugos“, mat juos sudaro Arne Naess primena apie kai kurias kulto tiesiog didelės akmenų krūvos ir ledynai. liekanas. Vis dar garbinamas Tseringma Turbūt visos suinteresuotos pusės buvo (Gauri Sankar) (kalnas Himalajuose). „Kai teisios. Kaip bebuvę, A. Naess iš viso to pasiūlėme Bedingo Šerpams, kad jie galėtų išskiria specifinę kuklumo idėją žmogaus apsaugoti savo nuostabiąsias viršūnes nuo santykiuose su kalnais ir kalnų žmonėmis. „užkariavimų“ ir didelių ekspedicijų, jie reagavo entuziastingai. Buvo paskelbtas speci- „Kaip aš tai suvokiu“, ‒ sakė filosofas, ‒ „kualus susirinkimas, jo metu šeimos vieningai klumas yra menkavertis, jei jis nėra natūrali kur kas didesnių jausmų pasekmė, o dar nubalsavo, jog bus prašoma centrinės svarbiau, mūsų specifiniame kontekste, valdžios Katmandu, kad nebūtų išduodami leidimai kopimui į Tseringma“, ‒ rašoma A. tam tikro savęs suvokimo būdo pasekmė.

Naess rinktiniuose raštuose „Išminties eko- Savęs, kaip gamtos dalies, plačia termino prasme. Šis būdas yra toks: kuo mažesni logija“. Bendingo lyderis Goenden nuėjo jaučiamės lygindami save su kalnu, tuo visą kelią iki Nepalo sostinės, kad susitiktų labiau priartėjame prie jo didybės patyrimo. su valdininkais. Bet nors Šerpai ir buvo

Klimatas

Nuotraukos iš autoriaus archyvo

Oetztal, Austrija

Jie buvo sukonstruoti iš žemės krūvų ir kitų statybai tinkamų medžiagų. Ankstesniais 18 a. dešimtmečiais filosofinių diskusijų metu gamtai buvo priskirtas beveik mistinis charakteris. Ji buvo traktuojama kaip tobulumo esmė, prie kurio visuomenė turi prisiderinti. Tai buvo laisvės, lygybės ir brolybės įsikūnijimas, simbolis, atsirandantis ant Prancūzijos revoliucijos vėliavų. Dirbtiniai kalnai viešumoje buvo naudojami kaip kultinės gamtos reprezentacijos. Čia Aukščiausiasis žmogui atskleidė gamtos dėsnius, kaip kadaise biblinis Dievas nuo Sinajaus kalno Mozei padiktavo Dešimt įsakymų, kaip antikinės Graikijos dievai gyveno ant Olimpo kalno. Revoliucijos švenčių metu į tuos dirbtinius kalnus dažnai įsilipdavo baltai apsirengusi moteris. Stovinti ant viršūnės ji būdavo sveikinama, kaip nauja laisvės ir proto deivė. „Sacri Monti“ (dirbtiniai šventieji kalnai) pietinių Alpių papėdėse yra aiškiai susiję ir su topografija.

Apie 1600 m. jie atsirado kai kuriuose regionuose greta sienų su protestantiškomis šalimis.

30

linės politikos, tai buvo zonos be mokesčių “Jeruzalės“ atgabenimo į Europą idėja ir jos architektūrinis imitavimas kilo dar prieš tikrąja to žodžio prasme.

Turbūt paskutiniai tokios sąlyginės lais1500 m. ir po Trento Tarybos (1545-1563) vės pavyzdžiai buvo piemenų bendruomeįgavo vis didesnę svarbą. Tematinis „Sacri Monti“ centras yra suformuotas pagal Kris- nės Transilvanijos Alpėse, išsibarsčiusios taus gyvenimą ir kančią ant Golgotos kalno, ant kalvų aplink Sibiu/Hermannstadt Rumunijoje, arba geležinio komunistų kumšišskirtines šventosios mergelės Marijos čio valdžios metu Balkanų kalnuose. gyvenimo scenas ar kitus šventųjų gyveni„Kalnų bendruomenių gyventojams mus. Alpėse, kaip ir kituose regionuose, šie neturėtų būti taikomi pajamų mokesčiai“, kalnai buvo labai aukšti, krintantys į akis, bet išsidėstę retai, pasipuošę piligrimų baž- ‒ sako L. Zanzi. „Mat kapitalistinė ekonomika negali funkcionuoti daugiau nei 2000 m. nyčiomis. (Luigi Zanzi, Sacri Monti, 2002). aukštyje“.

Kai žemės ūkis, gamyba ir paslaugos Descencio ad infernos Europos lygumose dalyvauja globalioje ekonominėje konkurencijoje, ekonominis Juodas sniegas. gyvenimas kalnuose yra iš esmės vietinis ir remiasi „integralia ekologija“.

Prieš keletą metų Monte Rite kalne ItaKalnų ekonomika bet kuriuose Europos lijos Dolomitinėse Alpėse, kalnų trobelėje, kalnuose išlaiko visada savarankiškos gaPavijos universiteto kalnų istorijos profemybos ir vartojimo jausmą bei yra sunkiai sorius Luigi Zanzi išskandavo paskaitą apie apginama nuo didelio kapitalo invazijos, kalnų ‒ didžiausių ekosistemų paslaugų kuris paprastai domisi grandioziniais turiztiekėjų ‒ kultūros krizę. mo projektais. L. Zanzi mano, kad vietinė Kalnų bendruomenių žmonės buvo laisvi maždaug iki 20 a. vidurio. Teritorijos, gamyba kalnuose savaime suponuoja vietinį vartojimą. Perteklinės gamybos atveju, kuriose jie gyveno, nebuvo paliestos fiska-

Klimatas „Montagna Sicura“ prezidentė. žmonių darbas neturėtų būti „eksportuoBet rizikas padidina natūralūs pokyčiai, jamas“ ar platinamas ilgas distancijas. Tai urbanizacija bei kalnų rekreacijos praktidėl paprastos priežasties ‒ vietiniai neišgali kos. Jorasses ledynas (Montblano ir Mar de sau leisti konkuruoti su stambesniu verslu Glace komplekso dalis) kelia grėsmę gravižemumose.

Kalnų ekonomika yra tik pragyvenimui, tacijos sąlygojamomis nuošliaužomis. Jos kaupiasi prie stataus kalno šlaito, nuo kurio bet čia nėra nieko žeminančio. Ši tradicinė periodiškai atkimba ledo blokai. Ledas gali ir ekologinė ekonomika palaiko visą aplinatsikabinti bet kuriuo momentu, jo kryčiai ką, nuo kurios priklauso visi individai. Ji neprognozuojami. supa ledynus, kovoja su klimato kaita ir Taigi žmonėms, kurie praktikuoja poilsį palaiko bioįvairovę, kuri daug kur kitur kalnuose (kopinėja, slidinėja, apgyvendina buvo prarasta. žemiau įsikūrusius klientus ir gyventojus), „Teikiamos paslaugos negali būti taip paprastai lyg niekur nieko apmokestinamos, kyla realios grėsmės. Bet dėl ledyno jos kyla ir tiems, kurie turi didelius namus Val nes jos yra kur kas sudėtingesnės; kalnų gyventojai išvis neturėtų būti apmokestina- Ferret slėnyje. Krentantis ledas gali sužadinti didžiules destruktyvias griūtis. Dėl mi“, ‒ tvirtino L. Zanzi. to des Grandes Jorasses ledynas yra nuolat stebimas kameromis.

Rizika Mokslininkai studijuoja amžinojo įšalo evoliuciją. Tai dirvos sluoksnis, kuris iki „Klimato kaitai tapus akivaizdžia, kalnų šiol visada buvo giliai įšalęs, bet klimato rizikos turi būti studijuojamos kur kas atikaitos pasekoje galėtų šilti. Įvairiose vietose džiau. Grėsmės visada egzistavo, jos iš dayra įmontuoti sensoriai, kurie realiu laiku lies yra cikliškos“, ‒ sakė Federica Kortese, fiksuoja uolos ir dirvos temperatūrą bei Kurmajero miesto Italijoje mero pavaduosiunčia duomenis į laboratorijas tyrėjams, toja aplinkos ir rizikos klausimais, fondo

kad jie galėtų stebėti reiškinį, kurti galimus kalno „elgesio“ modelius. Įšalo sluoksnis yra priklausomas nuo didžiulių uolų masyvų, kuriuos sukibusius laiko ledas. Kylanti temperatūra galėtų lemti didžiulių uolų suirimą.

Globalus atšilimas gali pagelbėti kai kurioms žemės ūkio šakoms. Tirpstantys ledynai gali laikinai tiekti vandenį javams, kuriuos šilimas atvilios į didesnes aukštumas. Adige slėnis aplink Bolzano Pietų Tirolyje yra apaugęs obelimis, kurios aprūpina 10 % Europos rinkos. Itin sėkmingas obuolių auginimo verslas išsivystė prieš maždaug 30 metų. Sektorius klesti, vaismedžiai kyla aukštyn šlaitais, mat šylantis klimatas mažina nušalimų riziką. Bet mažiau šalčio – mažiau ir patrauklaus raudono vaisių spindesio!

Globalus atšilimas sukels nemažai problemų, ypač sausesnėse Alpių dalyse, slėniuose, kuriuose nėra ledynų, kur ir taip mažai kritulių. Tai pabrėžė ir Marc Zebisch, klimato kaitos ekspertas iš Europos Akademijos tyrimų centro, įsikūrusio Trentino regione pietų Tirolyje, Italijoje.

31

Geant ledynas, Monblanas, Prancūzija

www.ozonas.lt

Klimatas

Vidutinė metinė temperatūra Alpėse jau pakilo 2 °C Raul CAZAN www.2celsius.net (vertė Kristina SADAUSKIENĖ)

Nuotraukos iš autoriaus archyvo

Drei Zaehnen/ Tre Cime di Lavaredo, Austrijos - Italijos siena

Pokalbis su Alpių konvencijos generaliniu sekretoriumi Marco Onida, kalbintu pasaulio žurnalistų, rašančių apie kalnus žygio „SuperAlp!“ metu „ 2Celsius“ tinklui.

jantis. Vienas iš labiausiai matomų efektų yra ledynų atsitraukimas. Pasirinkome 5 ledynus Alpėse ir perėjome juos, norėdami savo akimis pamatyti, kokia yra situacija, pabendrauti su specialistais, ledynų tyrėjais, ekspertais, kurie čia gyveno pastaruosius 50-60 metų ir gali paaiškinti esamos situacijos evoliuciją, ledynų atsitraukimo greitį, problemas, susijusias su tuo, ir t.t.

šalių, su kuriomis susijusi Karpatų konvencija, savybės. Ne visada lengva bendrauti su Ukraina, kuri yra Karpatų konvencijos narė.

Turiu omenyje, kad politiniai santykiai yra geri. Bet bendravimas teritorijoje reikalauja ilgalaikio patikimo „tarpsieninio“ bendradarbiavimo, kuris nėra kasdienybė tarp Rumunijos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių.

Kas yra „SuperAlp!“ ir kodėl jį organizuojate?

Tai yra nuolatinio Alpių konvencijos sekretoriato projektas, kuris turi du pagrinTurbūt situacija panaši, net jei kaldinius tikslus. Visų pirma, siekiama Alpių Ar yra panašumų tarp Alpių ir Karpa- bama apie visą geografinę teritoriją – konvenciją „atvesti“ į pačią teritoriją. KonKarpatai, Alpės, Pirėnai...? tų konvencijų? vencija yra sutartis, kuri apima Alpių teriTaip, būtent. Tai yra Europos kalnai, Principai daugmaž tie patys. Tai reiškia toriją, bet pati teritorija ne visada tai žino. bet iš politinės perspektyvos jie yra dažnai kooperaciją, sprendžiant bendras probleAntra, šio ilgo žurnalistų žygio per Alpes metu kalbame apie kalnus, paskatiname žurnalistus rašyti apie Alpes, didiname suvokimą apie šio regiono kritines problemas, idutinės metinės temperatūros kilimas Alpėse yra tokias kaip darni raida Alpėse. „SuperAlp!“ didesnis nei kitose šiaurinio pusrutulio dalyse. yra vykdomas viešosiomis ir aplinkai draugiškomis transporto priemonėmis, maitinamasi vietiniu maistu, siekiant parodyti, jog keliauti galima ir tokiu būdu. apleidžiami Europos įstatymų. Į kalnų mas, geresnį bendrų galimybių išnaudožmonių interesus dažnai nėra tinkamai Kokia šių metų žygio tema (interviu jimą. Realybė tuo tarpu yra kiek kitokia. atsižvelgiama. Dėl to ir yra svarbu išlaikyti Karpatų teritorija – kur kas didesnė nei imtas 2011 m.)? konvencijas, nes bendradarbiaudamos jos Alpės, ji labiau laukinė, gamta iki tam Šiemet pagrindine tema pasirinkome gali vykdyti tam tikrą lobizmą Briuselyje, tikros ribos mažiau paliesta, ne tiek daug ledynus. Esame ypač susidomėję klimato kad valdininkai geriau suvoktų kalnų dituristų kiek Alpėse, kitokios problemos. kaita. Ji turi kraštutinį poveikį Alpėms. mensijos problemas. Dažnai tai darome Karpatų konvencija buvo pasirašyta 2003 Vidutinės metinės temperatūros kilimas Karpatų žmonių labui. m., tad ji gerokai jaunesnė. Sunku abi palyAlpėse yra didesnis nei kitose šiaurinio ginti. Žvelgiant iš ideologinės perspektyvos, pusrutulio dalyse. Jau du dešimtmečius pasakyčiau, kad abi yra panašios, tačiau yra Prieš tris metus su Jumis dalyvavau čia temperatūra yra pakilusi 2 °C, poveikis objektyvūs skirtumai, kuriuos lemia fizinės „SuperAlp!“ 2 žygyje. Tuomet jo tema yra aiškus ir svarbiausia – brangiai kainuo-

V

32

Klimatas

Monte Rite, dolomitinės Alpės, Italija

buvo kalnų bendruomenės ir žemės ūkis kalnuose. Kokia situacija šiais klausimais dabar?

Na, pokyčiai Alpėse yra tokie patys, kaip ir bet kur kitur visuomenėje. Tad pasakyčiau, jog patiriame tą patį, kaip ir visur kitur. Regime problemas dėl tinkamai nevystomo viešojo transporto.

Kaip silpnybę traktuojame mažą sąmoningumą, susijusį su Alpių konvencijos egzistavimu, nes pastaruosius trejus metus dirbome labai intensyviai, bet situacija Alpėse beveik nepasikeitė. Kai kur net pablogėjo. Tai dėl dviejų priežasčių – klimato kaitos ir turizmo. Propaguojant masinį turizmą, judama pavojinga linkme, nesuvokiama, jog jis nebus darnus.

Taip, tai yra labai svarbu. Praėjusiais metais žygio partneris buvo „Slow food“. Aplankėme judėjimo būstinę, jo gastronominių mokslų universitetą Polenzo (Pjemontas, Italija). Kelionės metu sustojome vietose, kuriose beveik visada gaudavome vietinių produktų. Gana akivaizdu, jog tam yra poreikis. Ypač globalizacijos metu, kai kyla nemažai sveikatos problemų, susijusių su urbanizacija, arba isterijų, kaip kad pastaroji dėl e-Coli. Jei žmogus valgo maistą iš kalnų – jam ar jai nieko nenutiks. Šiuo metu maistas kalnuose yra gerai ‒ tai kuria ir papildomas galimybes, generuoja pinigus. Bet kartu tai reikalauja ir didelių investicijų tam, kad produktai pasiektų miestus. Tai ne visada yra paprasta dar ir dėl to, jog maistas gaminamas mažais kiekiais. Bet manau, jog tai yra labai svarbi vystymosi kryptis.

Retezat, Karpatai (Transilvanijos Alpės), Rumunija

Ar galima grįžti prie kalnų bendruomenių? Žinau, kad praėjusiais metais žygio tema buvo maistas ir gastronomija. Įdomu tai, kad dauguma tradicinio ar, kaip dabar vadinama, „lėtojo“ maisto Rumunijoje gaunama iš kalnų teritorijų. Tai reiškia, kad tas maistas turi didelę pridėtinę vertę. Ar sprendžiate šį klausimą?

www.ozonas.lt

33

Kodėl ne?

Pirmiausia pernelyg daug dėmesio skiriama kalnų turizmui, slidinėjimui. Slidinėjimo kurortai investuoja, kad gautų daugiau šlaitų, daugiau keltuvų, bet yra vis mažiau sniego, o dėl stiprios konkurencijos ‒ vis mažiau žmonių. Šiandien žmonės nori ramesnių atostogų, net jei jos ne sezono metu. Taigi turėtų būti turizmo pasiūlymų, kurie apima tik tam tikrus slidinėjimo kurortus ir alpinistų kaimus, diversifikavimas.

Tai galimybė įdomiai plėtrai, bet vis dar yra vietų, kur masinis turizmas yra „būtinybė“ ir tai žaloja aplinką. Tiesa, turėčiau pridurti, kad tai taip pat žaloja ir ekonomiką, mat nelogiška, kai žmonės iš visos Europos apsilanko tik du metų mėnesius, vietiniai dirba jiems, o likusius metus yra bedarbiai.

Mąstytojas

Doc. dr. Nerijus Čepulis: „Visi pasiruošę gintis puldami ir pulti gindamiesi“ Kristina SAGAIDAK

Kas yra sąmokslo teorijos iš esmės? Ar įmanomas gyvenimas be jų? Kodėl mūsų baimes taip lengva valdyti? Įvairios konspiracijos teorijos raizgo visas gyvenimo sritis – medicina, valstybės valdymas, verslas, žemės ūkis, net tarpasmeniniai santykiai – tai visa, kas gali užsitraukti įtarimo šešėlį. Domėdamiesi sąmokslų teorijų prigimtimi, pokalbiui neatsitiktinai pakvietėme filosofą, KTU dėstytoją, VU RSTC (Religijos studijų ir tyrimų centras) lektorių, kinomaną ir krikščionį doc. dr. Nerijų Čepulį. Juk krikščionybės istorijoje turbūt kaip niekur kitur gausu tiek smulkesnių intrigų, tiek globalių teorijų. puolimas“). Na, o puolimas iššaukia puolamojo „gynybą“. Galiausiai patenkame (tiesą pasakius, esame visada patekę) į uždarą ratą: visi pasiruošę gintis puldami ir pulti gindamiesi. Vienas iš gynybos = puolimo būdų yra manipuliacija, siekis (su)valdyti potencialų ar realų priešininką. Kas iš viso to? Situacija be manipuliacijų apskritai neįmanoma. Na nebent savižinos (sąžinės) pagalba pavyktų aptikti savyje šį gynybospuolimo manipuliacinį mechanizmą ir kaskart iš jo „prabusti“ ir bent jau iš dalies jį sukontroliuoti. Bet tai sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis daug pastangų ir įgūdžių. Kas tam ryšis?..

Seier+seier nuotrauka

Sąmokslo teorijos. Ar dažnai tenka apie jas girdėti? Ar, būnant krikščioniškosios bendruomenės nariu, šios teorijos jus pasiekia dažniau ar rečiau?

Be abejo, apie sąmokslo teorijas tenka girdėti dažnai ir visur, pradedant nugirstais pokalbiais autobuse ar poliklinikos priimamajame ir baigiant žiniasklaida, pamokslais bažnyčioje ar net filosofiniais veikalais.

Sąmokso teorijos struktūra, atrodo, paprasta ir universali: „Jei mums (man) kažkas nesiseka, vadinasi, kažkas yra kaltas. Be to, kaltasis (kaltieji) slepiasi. Aš (mes) kaltąjį (kaltuosius) galime demaskuoti ir padarome tai tam tikra sąmokslo teorija“. Panaši struktūra savita ir detektyvui, ir apokalipsei.

Ją galime aptikti ir mitologijoje, ir moksle.

Mus nuolatos masina nenumaldomas prie-

34

Visgi pati krikščionybės istorija apipinta sąmokslo teorijomis (slaptoji Jėzaus šeima, Tamplierių ordinas, šventasis Gralis, Antikristas ir t.t. ir pan.). Koks yra bendras krikščionybės požiūris į šias teorijas ir koks yra Jūsų asmeninis?

Na, jei (są)mokslo teorijos ištakas įžvelgiame žmogaus poreikyje atrasti priežastį ar sužinoti, kas kaltas, tada tenka pripažinti, kad tai universalu, vadinasi, savita ir krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Betgi krikščionybėje vis tik yra vienas svarbus šio reiškinio niuansas, be kurio neįmanomas žasties atradimo poreikis. Krikščionybė čia joks taikus (neįtarinėjantis vienas kito) ne išimtis. sambūvis, joks humanizmas. Krikščionybė blogio priežastį siekia atskirti nuo žmogaus.

Kodėl žmogaus valdymas vyksta per Blogio priežastis egzistuoja ir be žmogaus. baimę? Ir kodėl mumis taip lengva ma- Nuodėmė (ar jos sumenkinimas piktojoje nipuliuoti? Ir ar iš viso įmanoma situa- dvasioje) ir konkretus žmogus nėra sutapacija be manipuliacijų? tinami. Tai reiškia, kad siekiama čia aptikti Baimė yra vienas iš pamatinių žmoir sunaikinti blogį, o ne žmogų, kuris, kaip gaus pojūčių ir jausmų. Tai savisaugos tikima, iš prigimties yra geras. Blogio veiinstinko, savito kiekvienai gyvai būtybei, kimą pirmiausia dera aptikti savyje, o ne apraiška. Kas bijo, yra pasiruošęs gintis. kitame („Kodėl matai krislą brolio akyje Baimė ir savigyna pasireiškia kaip agresiir nepastebi rąsto savojoje?“). Vadinasi, ja. Kita vertus, „racionali“ savigyna siekia sąmokslo teorija kaip kaltųjų („Mes teisūs, sunaikinti kenksmingą objektą iš anksto, JIE kalti“) paieška nėra krikščioniška ar idant netektų gintis, tarkim, nepalankiomis bent jau neglūdi krikščionybės esmėje. Aš sąlygomis ir apskritai, idant nebūtų per pats kol kas vis dar laikausi tokios nuomovėlu. Taip nepastebimai gynyba pereina į nės. Beje, reikia pastebėti, kad krikščionyprevencinį puolimą („geriausia gynyba – bės istorija to tikrai neliudija vienareikšmiš-

Mąstytojas si atsakomybės, rūpesčio, gal net slapta kartu yra ir neišvengiamos baigties, greidžiaugiasi (įmanomos ir kitokios interprečiau ar lėčiau artėjančios mirties pojūtis. tacijos). Nesiimu spręsti, kuri iš seserų teiIšmintingas žmogus mokosi mirti, išdrįsti singesnė. Manau to nesiekė nė von Trieras. pažiūrėti mirčiai į akis, įveikti mirties Jis tiesiog parodė dvi įmanomas eschatobaugulį. Šis mano pasaulis neišvengiamai logines nuotaikas. Apie eschatologijos ir Kuri sąmokslo teorija (ar, priešingai, baigsis. Naivu būtų slėptis nuo šios minties autentiškos etikos santykį jau kalbėjau. kuri sąmokslo teorijų satyra) jums at- ar vyti ją šalin ir gyventi taip, lyg mirties rodo įdomiausia (kūrybingiausia)? nebūtų. Čia gimsta išmintis, bet dar neKaip galima įsivaizduoti mūsų ateitį, Pavartojot žodį „kūrybingiausia“. Labai gimsta autentiškas žmogiškumas. Pastarajei, pavyzdžiui, būtų įsitvirtinusi pozinebloga įžvalga. Sąmokslo teorija kyla iš sis gimsta su etika per solidarų santykį su tyvios, šviesios ateities vizija, nekurstospontaniškos vaizduotės, kurios dėka kukitu žmogumi. Įsisąmoninti ir susitaikyti ma neigiamų ateities teorijų? riame įdomias (ar nelabai) istorijas, atransu mirties faktu reiškia būti išmintingam.

Visiškai šviesios, nedrumsčiamos dame įvairiausių sąsajų, asociacijų. Kodėl Bet su mano mirtimi baigsis tik mano pavizijos bijočiau. Mat žmogus vis tik iš ne? Juk tai vienas iš mąstymo ir vaizduotės saulis. Kiti gyvens toliau. Gyvensiančių po prigimties yra egoistinė, net šiek tiek aulavinimo būdų. Žinoma, tai gali būti ir žavu, manęs pasaulis man yra kitas, „pomirtinis“ ir gera, jei (ir kol) kūrėjas suvokia, kad jis (mano atžvilgiu) pasaulis. Gyventi dėl tokio tistinė būtybė. Nedrumsčiama ramybė ir pasitenkinimas jį daro nejautrų. Kitas kuria. Priešingu atveju mes vėl patenkame „pomirtinio“ pasaulio reiškia stengtis, kad kraštutinumas – nepakeliamas skausmas į užburtą kraugerišką agresyvios gynyboskitiems po mano mirties būtų geriau. Taip puolimo, neapykantos, pavydo ir keršto „apokaliptinis“ mano riboto laiko ir Kito ne- ir nuolatinis nerimas – daro žmogų žiaurų.

To irgi nelinkėčiau niekam. Manau, mums ratą. Nelabai, tiesą pasakius, domiuosi riboto laiko pajautimas leidžia gimti etikai reikia šiek tiek apokalipsės, kad nepamiršsąmokslo teorijų menine raiška. Užtenka ir humanizmui. Tad autentiška apokalipsė tume mirties, šiek tiek eschatologijos, kad man jų mano kasdienybėje. Bet į galvą atveria laiko begalybę ir amžinybę. Be jos suprastume, jog su mūsų individualia šauna „daugiabriauniai“ U. Eko romanai, neįmanoma etika. mirtimi baigiasi tik šis (mano, bet ne Kito) visų pirma „Fuko švytuoklė“ ir „Rožės varŠia prasme ir aš kaip krikščionis stendas“. Čia galima rasti ir subtilios satyros, ir giuosi būti „apokaliptiškas“ ir laukiu pasau- pasaulis. Na, ir sąmokslo teorija gali padėti bręsti asmenybei, kuri, galiausiai išnarpliodramatiškumo. Dar Monty Pythonų filmas lio pabaigos. jusi painų detektyvinį voratinklį, aptinka, „Briano gyvenimas“. Čia tai jau gryna satyra, kad pirmasis kaltininkas yra ji pati. Kaip net groteskas, negailestingai išjuokiantis Eschatologinės nuotaikos ypač sustinuostabiuose Parkerio „Angelo širdis“ ar prietarus, o su jais ir sąmokslo teorijas. prėdavo socialinių, politinių krizių Nolano „Memento“ filmuose. metu. Tai ypač ryškiai matyti viduO ką manote apie pasaulio pabaigas? ramžiais, kuomet Griežtai tariant, apokalipsė ir sąmokslo nebuvo nė vieno teorijos nėra tas pat. Na kaip nežinomyramybės ir taibės ir blogio baimė, be abejo, tai dažnai kos dešimtmečio. siejasi. Paprastai tie, kurie dažnai mintija Kaip manote, ar apie bloguosius pasaulį valdančius „žydus, dabartinė sustimasonus, tamplierius“, laikas nuo laiko prėjusi pasaulio nerimastingai pajunta ir pasaulio pabaigos pabaigos nuotaigrėsmę. Ir vis tik apokalipsėje galime rasti ka susijusi su krinetgi labai, mano galva, pozityvių humazine situacija? niškų momentų. Gal pasirodys keista, bet Sutinku, kad be apokalipsės, ko gero, neturėtume nei eschatologinės krikščionybės, nei krikščioniškos mistikos, nuotaikos sustiprėja nei vienuolynų. Istorija mena laikotarpius, per krizes, nesvarkai visuomenę (ypač vargingąją jos dalį) bu ‒ kolektyvines tiesiog „apsėsdavo“ priartėjusios pasaulio ar individualias. pabaigos nuojauta. Kažkas panašaus buvo Bet „eschatologinė nutikę Palestinoje prieš porą tūkstantmenuotaika“ – įvaičių. Pasaulio pabaigos jausmas skatino ne riaprasmis dalykas. vieną trauktis į dykumą ir ruoštis. Daug kas Kažkam tai yra viską pardavė, turtą pasidalijo su stokojanpanika ir neviltis. čiais. Kai kas atsisakė šeimyninių santykių, Kitam ‒ susitaikykūrėsi bendruomenės, tapusios vienuolynų mas ir ramybė. Dar prototipais. Kokia prasmė rūpintis ateitimi, kažkam ‒ džiaugskrauti turtus, prekiauti, konkuruoti, kovoti, mas ir šventė. Prisijei rytoj šio pasaulio nebebus? Apokalipminkime dvi seseris tinės bendruomenės bent jau kurį laiką iš L. von Triero tikrai gyveno persmelktos draugiškumo ir „Melancholijos“. Iš savitarpio meilės, laukdamos naujo tobulo pradžių Claire rami ir teisingo pasaulio. Pasaulio pabaiga taip ir rūpestinga, o ir neatėjo, bet krikščionybės, mistikos, moJustine ‒ stingdoma nastikinio gyvenimo pamatai buvo padėti. depresijos. Pasaulio Tiems, kam krikščionybė ir vienuoliškas pabaigos akivaizgyvenimas nėra vertybės, būtų galima apodoje Claire puola kaliptinės situacijos pozityvumą išsakyti į paniką, o Justine Nuotrauka iš asmeninio N. Čepulio archyvo ir abstrakčiau. Pasaulio pabaigos pojūtis mobilizuojasi, ima-

www.ozonas.lt

35

kai. Daug čia būta ne tik sąmokslo teorijų, bet ir agresijos, raganų medžioklių, karų.

Nestinga to ir šiandien mūsų kasdienybėje. Žmogiška, pernelyg žmogiška...

Sveikata

Plaukų dažai: pievoje, miške, darže?

Aistė EIDUKAITYTĖ

Nuotraukos iš autoriaus archyvo

Kas antras šios planetos gyventojas bent kartą gyvenime yra keitęs plaukų spalvą. Daugiausia ‒ gana radikaliai. Anoks čia stebuklas, kad varnos juodumo plaukų savininkė gali tapti blondine, o šviesiaplaukis vaikinukas – viliokliu brunetu. Visgi, ar viskas šiam „stebuklui“ yra gerai? „Moteris vos nemirė nuo plaukų dažų“, „Septyniolikmetė mirė kančiose nuo alergijos plaukų dažams“, „Britei plaukų dažai nudegino veidą“ – tai tik keletas šokiruojančių straipsnių antraščių. Žinoma, šie atvejai išskirtiniai, tačiau kas gali patvirtinti, kad tokie neigiami, vos kelis kartus silpnesnio poveikio, procesai nevyksta kiekvieno plaukų dažymo metu ir mūsų organizmuose?

Chemijos pavojai Cheminiai plaukų dažai gali tapti daugelio nemalonumų priežastimi, pradedant išsausėjusiais plaukais, skilinėjančiais galiukais, plaukų slinkimu, baigiant sunkiomis kūno alergijomis ir apsinuodijimais. Be gana įprastų, mūsų kalboje vartojamų žodžių – amoniako ir vandenilio peroksido, sintetiniuose plaukų dažuose galima aptikti ir aromatizatorių, antioksidantų, konservantų, modifikatorių, kurių pavadinimai įprastam grožio salono lankytojui yra sunkiai suvokiami. Dauguma šių medžiagų po truputį kaupiasi organizme, sąveikauja su kitomis medžiagomis ir jų neigiamas poveikis „sumuojasi“ mūsų organizmo nenaudai.

Plaukų dažymo proceso metu vandenilio peroksidas įsiskverbia į plauką ir pakeičia natūralią jo spalvą, o amoniakas suaktyvina

36

vandenilio peroksido poveikį, atverdamas plaukų paviršiaus žvynelius. Kuo daugiau dažuose amoniako, tuo lengviau atsiveria plaukas ir tuo lengviau dažų pigmentai patenka į plauką. Kuo plauko žvyneliai labiau atsiveria, tuo sunkiau jiems užsiverti, tad plaukas dažymo metu sužalojamas.

Veikiant amoniakui, plauko išoriniame sluoksnyje atsiranda skylių, jis tampa nelygus, praranda blizgesį, spalvą. Amoniakas dažnai sukelia alergijas, skleidžia stiprų nemalonų kvapą, išsausina plaukus. Viena iš versijų teigia, kad dažai su amoniaku veikia ne tik plaukus, bet ir galvos odą, prasiskverbia į poras, kaupiasi organizme, didina vėžio grėsmę. Kitos medžiagos, esančios dažų sudėtyje, stabilizuoja jų pigmentus, padidina atspalvio ryškumą ir išliekamumą. Tarp šių medžiagų – ir parabenai, kurie, manoma, pasižymi savybe kauptis

organizme ir sukelti vėžį. Keletas skirtingų JAV organizacijų atliktų tyrimų parodė, jog cheminiai plaukų dažai neigiamai veikia ne tik grožio salonų lankytojus, bet ir pačius darbuotojus: be nuolat dirginamų akių bei kvėpavimo takų, nuolatinis darbas su cheminiais plaukų dažais didina riziką susirgti vėžiu. Iš gausios šių dažų paletės neįmanoma išskirti „sveikesnės spalvos“, kadangi šviesinančiuose dažuose plaukai labiau paveikiami vandenilio peroksido, tačiau tamsinančiuose yra sudedamųjų dalių, kurios gaunamos iš kancerogeniškos akmens anglies dervos.

Augalinė alternatyva Alternatyva cheminiams plaukų dažams – augaliniai dažai, kurie, patekdami ant plauko, apgaubia jį, neprasiskverbdami

Sveikata

www.ozonas.lt

Dažų ruošimas Paruošti dažomąjį nuovirą nesunku.

Tereikia išsirinkti augalą, kuriuo planuojate dažyti plaukus (daugumą dažomųjų savybių turinčių augalų galima rasti vaistinėje, susidžiovinti vasarą ar rasti namuose), dėti 20-30 g. į 700-800 ml. šalto vandens ir virinti apie 15 minučių. Dažomąjį nuovirą atvėsinus iki optimalios temperatūros galima iškart naudoti. Kaip naudosite nuovirą priklauso, nuo jūsų pačių: šiuo nuoviru plaukus galima skalauti po kiekvieno plovimo, galima supilti jį į pulverizatorių ir apipurškus plaukus, apgaubus juos maistine plėvele bei rankšluosčiu, pusvalandį paskaityti knygą ar atlikti įprastinius namų ruošos darbus. Dažant tamsius plaukus pokytis matomas ne taip žymiai, tačiau jų spalvą puikiai išryškina kava, arbata, gvazdikėliai, liepų žiedai. Tamsius plaukus šviesinti galima naudojant ramunėlių nuovirą, tačiau derėtų žinoti, jog visiškai jų nušviesinti nepavyks. Šviesiems ir žiliems plaukams raudoną atspalvį suteikia burokėlių, liepų žiedų, melsvą atspalvį – mėlynių uogų, raudongūžio kopūsto, geltoną – erškėčių uogų nuovirai. Šviesius ir žilus plaukus patamsina svogūnų lukštų, kavos, arbatos, ąžuolo žievės, medetkų žiedų, jonažolės nuovirai.

Sodriai rudą spalvą

galima išgauti žilus bei šviesius plaukus dažant liepų žiedų nuoviru įpylus baltojo vyno. Ypač puikiai šiam plaukų dažymo būdui pasiduoda žili plaukai, juos dažant galima išgauti bene įvairiausią atspalvių spektrą.

Natūralių dažų trūkumai Vienas iš šio plaukų dažymo būdo trūkumų yra tas, jog spalva išnyksta labai greitai. Cheminiuose plaukų dažuose ilgalaikę spalvą garantuoja vandenilio peroksidas, kuris išblukina natūralią plauko spalvą ir leidžia giliau įsiskverbti dirbtiniam pigmentui. Dažant augalais, galima naudoti gamtinės prigimties kandikus – citrinos sultis, geriamąją sodą, raugintų kopūstų sultis, baltąjį vyną. Šių priemonių tereikia šliūkštelėti į jau paruoštą nuovirą – spalva džiugins ilgiau, bus intensyvesnė.

Dar vienas trūkumas, kurį dažnai pamini skeptikai – augalų nuoviro nepatvarumas, tačiau variantų išsaugoti veikliąsias nuoviro savybes taip pat galima surasti.

Nuovirą užšaldžius šaldiklyje jo dažomosios savybės absoliučiai nekinta, o laikant šaldytuve ima prastėti tik po 7 dienų, todėl jį pašildžius galima naudoti taip pat kaip ir tik ką paruoštą.

Kiekvienas dažantysis šį plaukų dažymo būdą vertins skirtingai. Pesimistui tai bus tik laiko švaistymas, tačiau optimistas, nusidažęs plaukus liepų žiedų nuoviru, pasakys, jog taupo pinigus, neteršia aplinkos, kartu maitina galvos odą bei plaukus vitaminais. Šis būdas tiks ypač tiems, kurie nebijo eksperimentuoti su savo išvaizda, drąsiai leidžiasi į savos grožio paslapties paieškas ir kiekvieną buities detalę, net tokią menką kaip plaukų dažymas, stengiasi paversti „žalesne“.

37

į vidų ir neardydami plauko struktūros.

Natūraliausiais plaukų dažais jau ne vieną šimtmetį karūnuojami chna ir basma. Vis dėlto yra žinių, kad ir šiose priemonėse yra chemikalų, kurie gali sukelti odos alergiją, netgi sunkius dermatitus ir egzemas taip pat padidinti jautrumą kitų dažų cheminei sudėčiai. Chna priemonėse, skirtose plaukų dažymui, galima rasti toksinių metalų druskų, kurių gamintojas net neprivalo nurodyti ant pakuotės. Įsitikinti, chna agresyvumu galima pastebint, jog nuolatinis dažymas šiomis priemonėmis, plauką padaro tarytum negyvą, jis sunkiai atgauna natūralią spalvą. Dažnai patariama nedažyti plaukų cheminiais dažais, jei jie jau nudažyti chna ar basma. Taip yra todėl, kad plaukai paprasčiausiai nenusidažytų, nes net cheminiai dažai neprasiskverbia pro „natūraliųjų“ dažų sukurtą barjerą, apgaubiantį plauką.

Vadinasi, belieka eilinį kartą atsigręžti į paprastą, tačiau visai ne prastą lietuvišką pievą, mišką ar daržą ir atrasti nuosavą plaukų dažymo receptą. Liepų, medetkų, ramunėlių žiedai, erškėčio, raugerškio, mėlynių uogos, svogūnų lukštai, rabarbaro šaknys, pupų stiebai, burokėliai, ąžuolo žievė – visų Lietuvoje augančių ir pigmentų turinčių augalų išvardyti nė neįmanoma.

Kiekvienas augalas suteikia plaukams savitą atspalvį, kurio kartais net neįmanoma išgauti dažant cheminiais plaukų dažais. Vis dėlto, rezultatas kartais gali būti ne toks ir džiuginantis, nes būsima spalva – staigmena. Būtent todėl augalų nuovirą pirmiau reiktų išbandyti su viena ar keliomis plaukų sruogomis. Gali tekti nemažai paeksperimentuoti. Galbūt savą tobulą spalvą atrasti padės net kelių augalų mišinio nuoviras ar skirtingais būdais apdoroti augalai – jų sultys, antpilai, ekstraktai. Gana sunku tiksliai pasakyti, koks augalas, kokią plaukų spalvą suteikia, kadangi kiekvieno žmogaus plaukas yra unikalus ir į įvairius augalų pigmentus reaguoja skirtingai.

Sveikata

Homeopatija - vienas iš religijos pakaitalų Vida BUKAUSKIENĖ

Šiandien homeopatija yra populiariausia tarp visų vadinamųjų „alternatyvių terapijų“, kurią propaguoja bei pasirenka kaip gydymo(si) būdą tiek gydytojai, tiek pacientai. Nuolat – tyčia ar dėl neišmanymo – prišliejama prie fitoterapijos, ji beveik niekam nesukelia rimtesnių įtarimų ir abejonių. Tad jei apklaustume šimtą žmonių, vartojančių homeopatinius preparatus, iš jų atsirastų vos vienas kitas, kuris sugebėtų išsamiau nei homeopatų pamėgta fraze „panašus gydo panašų“ paaiškinti, kas iš tiesų slypi po terminu „homeopatija“, kokiomis aplinkybėmis ir kada homeopatija atsirado, kuo paremti jos principai, kokiais moksliniais tyrimais yra (ir ar apskritai yra) įrodytas homeopatijos preparatų efektyvumas, kur veda žmogų įtakingiausi mūsų laikų homeopatijos teoretikai ir praktikai.

Kh1234567890 nuotrauka

„Alternatyvioji medicina“ ir religija Kone iki XIX amžiaus antrosios pusės pagrindiniai metodai Vakarų pasaulyje ligoms pažinti bei gydyti dažniausiai buvo pasiūlyti atskirų gydymu užsiimančių asmenų, perėmusių iš senųjų laikų tradicinės medicinos gydymo būdus bei priemones, deja, dažniausiai pernelyg nesigilinant į sistemų ypatumus bei nuolat „lanksčiai pritaikant“ pagal naujųjų laikų žmogaus poreikius (aišku, buvo ir išimčių).

Tuo pat metu Vakaruose vis labiau populiarėjo vadinamosios „alternatyviosios medicinos“ gydymo būdai – vandens terapija, refleksoterapija, transformuotas „gydymas energija(-omis) ir t. t. Šiandien priimtus terminus – „alternatyvioji medicina“, „alternatyvios terapijos“ – paaiškina (pirmiausia omeny turint Vakarų pasaulį) rečiau vartojamas apibrėžimas: „mokymų ir priemonių, kuriomis remiantis mėginama gydyti žmogų, rinkinys“. Šis įvairias gydymo praktikas apibūdinantis apibrėžimas paremtas ne tam tikromis tradicijomis, bet tik kokiais nors jų „komponentais“, kartais subanalintais net iki absurdiškiausių interpretacijų. Ne išimtis ir homeopatija.

Nereikia būti „ypatingai apsišvietusiems“, kad skaitydami vadinamųjų „alternatyvių terapijų“ autorių raštus pirmiausia pastebėtume, jog aprašydami savo gydymo būdų ypatumus, labai dažnai jie pasirenka

38

religijos, filosofijos, ezoterikos terminiją, formuluotes, religinę simboliką. Taip pat elgiasi ne tik „savamoksliai homeopatai“, bet ir garsiausi homeopatijos „šulai“ – Jamesas Tayloras Kentas, Herbertas Fritsche‘as, Proceso Sanchezas Ortega, Edwardas C. Whitmontas, Georgos Vithoulkas ir daugelis kitų. Šalyse, kur vyrauja krikščionybė, kalbant apie homeopatiją mėginama remtis ne tik iš konteksto ištrauktais autoritetingų krikščionių teologų teiginiais, bet ir Biblija.

Antai, Gerhardas Rischas mėgina įrodyti, kad homeopatija yra būtent „krikščioniškas gydymo menas“, nes patvirtina tai, apie ką kalbama Naujajame Testamente, tiksliau – kaip, kokiais būdais Dievas veikia žmogų.

Tolimuosiuose Rytuose homeopatijų idėjos dažnai grindžiamos, pavyzdžiui, kai kuriais esminiais hinduistinių sistemų teiginiais (kaip antai, vedantos filosofijos teiginiu apie viso suvokiamo pasaulio, bet kurio reiškinio iliuzoriškumą).

„Naujojo Amžiaus“ dvasingumas Kadangi sekuliariame Vakarų pasaulyje tradicinė religija – krikščionybė – jau beveik visiškai išstumta iš visuomenės gyvenimo, kaip „neatitinkanti laiko dvasios“ ir „prieštaraujanti“ šiuolaikinio žmogaus siekiams, poreikiams (nors iš tikrųjų kertasi tik su „laisvosios rinkos“, globalizacijos ideologijų postulatais), pasirinkęs „neigimo

kelią“ Vakarų žmogus peržengė paskutinę ribą. Ir nors senasis kelias, tam tikra prasme vedantis „atgalios“, dar liko, keli dalykai ypač neramina. Ir pirmiausia tai, kad žmogaus sąmonėje beveik viskas, o svarbiausia – Visata, prarado savo vertę ir prasmę, bei tai, kad žmogus, jo įnoriai, bet ne moralinės vertybės, ne Tiesa, ne Kūrėjas tapo visų dalykų matu.

Tačiau žmogus buvo, yra ir bus ta būtybė, kuriai pasaulis be dvasinio pagrindo anksčiau ar vėliau tampa, anot Shekespeare‘o, pykčio ir sumaišties kupina, bet beprasmė idioto sekama pasaka. Žmogus pavargo, jis daugiau nebenori klausytis tos pasakos. Ir vienaip ar kitaip ima ieškoti, kaip ir kuo užpildyti dvasios tuštymę. „Alternatyvios gydymo terapijos“ turi vienas iš didžiausių galimybių užimti žmogaus sieloje atsiradusią „laisvą vietą“.

Susirgęs žmogus atsiduria tam tikroje ribinėje situacijoje, kuri sudaro sąlygas susivokti. Dažnai tuomet ligonis pirmiausia nori rasti ne tik pasveikimo priemonę, būdą, bet pradeda ieškoti blogos savijautos, ligos priežasčių, esminio „geros sveikatos“ principo, žodžiu, jis „susiduria“ su būties klausimais. Taigi: liga verčia žmogų mėginti rasti Tiesą ir tuo pat metu artėti prie jos.

O Tiesa, be abejo, yra viena, tačiau kad ją rastum ir atpažintum, reikia dvasinių pastangų, o svarbiausia - reikia to labai norėti ir išties to siekti.

Deja, žmogui lengviausia, patogiausia

Sveikata

Ar homeopatija yra mokslas?

Ne. Ir tai patvirtina daugybės pačių homeopatų pozicija. Jie konstatuoja, kad homeopatijos teiginiai nuolat prieštarauja pripažintų gamtos mokslų teiginiams (iki šiol laikytiems neabejotinais), kad gamtos dėsnius homeopatija „interpretuoja savaip“ ir t.t.

Atmetusi mokslą, kalbėdama(si) homeopatija negali naudotis ir mokslo kalba.

Psichoterapeutas, filosofijos dr. Wolfgangas Schmidbaueris homeopatiją priskiria šamanizmo terapijoms. Jų būdingi bruožai – spiritizmas, magija, „ryšio su kosmosu“ paieškos ir pan. „Tokia ryšio su kosmosu idėja iki šiol neatsiejama nuo metafizinės sistemos išsilaikė visose ezoterinėse grupėse [...], astrologijoje ir homeopatijoje“,- konstatuoja W. Schmidbaueris. Anot dr. Clemenco Pilaro, Vienos universitete apsigynusio daktaro disertaciją apie ezoterinius sąjūdžius, okultizmą, 90 proc. homeopatų – ezoterikai, daugelis jų naudojasi „mediumų“ paslaugomis, asmeninėmis „ekstrasensorinėmis savybėmis“, švytuoklėmis ir pan. Medicinos mokslų daktarė Emilija Vlčkova, taikiusi homeopatiją savo praktikoje, paliudijo, jog juo labiau gilinosi į homeopatiją, juo aiškiau suvokė, kad joje magijos ir okultizmo metodų taikymas neišvengiamas. O ištyrusi diagnostikos aparatą EAV, kuriuo dalis homeopatų parenka vaistą, ji suprato, kad jis veikia švytuoklės principu - pateikia atsakymus ”taip” arba “ne” (šio aparato „stebuklingumu“ šiandien „tiki“ nebent tie, kurie juo naudojasi kaip pagalbine priemone).

Jau minėjome, kad grindžiant ir aiškinant homeopatijos postulatus nevengiama ir magijos, ja paremtų idėjų, pasitelkiama religijos, filosofijos, ezoterikos terminija, gnostinės, kabalistinės, o taip pat ir krikščioniškos sąvokos, savaip suvokti ir interpretuoti simboliai, ženklai. Kai kurie homeopatai savo preparatus netgi lygina su Eucharistija, taip pereidami į „misterijų sferą“. Pasak Herberto Fritsches, įsigilinus į

www.ozonas.lt

homeopatiją nesunkiai pastebimi jos teologiniai pagrindai. Fritsche neslėpdamas homeopatiją vadina religija, netgi „apreikštąja religija“. Anot jo, homeopatija - „misterijų medicina“, dar daugiau – ji „yra celebruojama“. Taigi homeopatinis produktas - tai, kas „išgano“: „Malonės simbolis gydymo mene vadinamas vaistu, o menas išgelbėti [„išganyti“ prasme. - V. B.] – sakramentu.

Homeopatiniai žirniukai ir konsekruotos Ostijos atitinka vieni kitus ir tam tikruose lygmenyse yra visiškai tas pats“.

Kitas homeopatijos „šulas“ Proceso Sanchezas Ortega rašo, kad homeopatų visada kritikuota medicina „jau seniai pažeista sifilio simptomų“ ir kad tik homeopatija yra vienintelė žmoniją išgelbėsianti viltis.

Skelbdami savo postulatus, ir Fritsche, ir Ortega homeopatiją paverčia savęs išgelbėjimo religija, kurioje vaistai prilygsta sakramentams. Deja. Čia verta paminėti žinomą faktą: kunigui šventinant „alternatyviosios medicinos“ kliniką, visi ten buvę homeopatiniai vaistai kažkodėl tapo neveiksmingi, teko juos išmesti.

Klasikinės homeopatijos atstovai nuolat kalba apie „gyvybinę energiją“, o pasitelkdami šią ar panašias sąvokas jie formuluoja „gyvenimo principo“, „gyvenimo prasmės“ klausimus ir imasi ieškoti gyvybės pagrindo. Bet šie klausimai – jau religinių apmąstymų sferos dalis. Keldami juos homeopatai patys nubrėžia gerai matomą ribą tarp gamtos mokslų ir religijos. Ir taip imasi pagrindinio savo tikslo - pažadinti „užblokuotą“, „apsnūdusią“ žmogaus religinę sąmonę ir paskatinti jį viltis, kad „gyvybinė energija“

K

taliomis taisyklėmis, kurias prieš 200 m. suformulavo vokiečių gydytojas, vienos iš įtakingiausių masonų ložės narys Christianas Friedrichas Samuelis Hahnemannas (1755-1843). (Paminėjus priklausymo masonų ložei faktą, iškart tenka atremti nepasitenkinimo šūksnius, kad, girdi, ir Wolfgangas A. Mozartas, ir daugybė kitų iškilių kūrėjų taip pat buvo masonai, ir kad tai nė kiek nesumenkina jų veikalų reikšmės. Tačiau yra esminis skirtumas: Mozartas ir jo rango „laisvieji mūrininkai“ atliko, grubiai tariant, „aptarnaujančio personalo“: linksmintojų ir „reklaminių veidų“ vaidmenis, o Hahnemannas – vienas iš masonų protų, ideologų).

S. Hahnemanas, kaip tikras masonas, ne tik neigiamai vertino krikščionybę, bet ir nevengė okultinių praktikų. Kaip žinoma, homeopatijos principai jam buvę apreikšti vieno spiritistinio seanso metu, ir tik vėliau jis ėmėsi tyrinėjimų, bandymų, viską kruopščiai praktiškai tikrindamas. Be to, kurdamas naująją gydymo sistemą Hahnemannas ne tik pasinaudojo jam „apreikštomis tiesomis“, bet ir be jokių skrupulų perėmė garsaus XVIII a. chirurgo, anatomo, mokslininko Johno Hunterio idėjas ir eksploatavo jau kaip asmenines įžvalgas.

Negana to, Hahnemannas – sunku susekti nuo kada – save suvokė ir pateikė kaip pranašą, kuriam Dievas apreiškęs visos žmonijos seniai ieškotą „homeopatinio gydymo tiesą“. Todėl jis nuo pat pradžių apie homeopatiją kalba kai apie „dieviškąją homeopatiją“, apie mokymą, kuris „remiasi nesugriaunamomis tiesos kolonomis“ ir

ai kurie homeopatai savo preparatus netgi lygina su Eucharistija, taip pereidami į „misterijų sferą“.

padės atgauti ir fizinę, ir dvasinę sveikatą.

XIX a. pabaigoje Jamesas Tayloras Kentas savo opusuose „Paskaitos apie homeopatijos filosofiją“, „Paskaitos apie homeopatinę Materia Medica“ išplėtojo homeopatijos „filosofiją“ bei sudarė ligų simptomų žinyną „Repertorium“, į kurį buvo įtraukta tūkstančiai simptomų. Ir šiandien šis repertoriumas yra parankinė homeopatų knyga, kurią rastume turbūt kiekvieno, besiverčiančio homeopatijos praktika, asmens stalčiuje. Ir dar daugiau: ja remiamasi tarsi Šventraščiu, kurio kiekvienas teiginys – tiesa. Pastaraisiais metais Kento „Repertorium“ tapo neatskiriama daugelio kompiuterinių homeopatų programų dalimi.

Homeopatijos tėvas ir patriarchas Homeopatija – tam tikra uždara įsitikinimų sistema, grindžiama fundamen-

kurios „amžinai stovės“.

Pirmą kartą „dieviškosios terapijos“ teorija buvo paskelbta 1796 metais. Kadangi tuometinė medicina daugeliu atvejų neturėjo jokių priemonių kovoti su daugybe šiandien išgydomų ligų bei neretai taikė abejotinas ir menko poveikio priemones, paslaptingumas ir naujojo „gydymo metodo“ originalumas neilgai trukus, dar Hahnemannui gyvam esant, išpopuliarėjo ir sudomino ne vieną būsimą Hahnemanno pacientą (ir ne tik Vokietijoje), kurių sąraše galima rasti daugybę garsių anų laikų nepagydomomis ligomis sirgusių ir politikos, ir meno veikėjų (pavyzdžiui, Niccolò Paganinis).

Savo mokslą Hahnemannas pavadino „racionaliąja medicina“, jo postulatus jis išdėstė knygoje „Organon der Heilkunde“ - „Gydymo meno Organonas“, kurią vėliau ne kartą perrašė ir papildė. Standartu laikomas šeštasis variantas, pirmą kartą išleistas

39

atsiduoti į rankas tiems, kurie pasiruošę už jį atlikti jei ne visus, tai bent dalį „namų darbų“. Žinoma, tai kainuoja, bet dažnai regis, kad nepalyginamai lengvesnis, paprastesnis kelias uždirbti pinigų ir atsiskaityti už gautas paslaugas, nei pačiam imtis knaisiotis savo sąžinėje bei pradėti savo gyvenime ką nors keisti. Be to, liga, skausmas, kančia žmogų verčia kuo greičiau rasti atsakymus, bet ligonis labai lengvai atsiveria pasiūlymams pagelbėti, pasiūlymams paaiškinti, išlaisvinti iš nemalonios, dažnai išties nepakeliamos būklės. Kažkas taikliai apibūdino tokio ligonio situaciją: jis patikliai žvelgia į „žemėlapį“, kurį terapijų specialistai išskleidžia jam prieš akis ir kuris, jo manymu, padeda „orientuotis ligoje“ (ir asmeniniame gyvenime).

Sveikata

Incurable Hippie nuotrauka

tik 1921 m., kuris lig šiol yra nenuginčijamas homeopatijos „katekizmas“, kurio teiginiais nevalia abejoti, „kaip neabejojama tiesa“.

Beje, pirmoji knyga lietuvių kalba, G. Pulmano „Homeopatiškasis ligonių draugas“, supažindinanti mūsų tautiečius su Hahnemanno idėjomis, buvo išleista 1907 metais Latvijoje (Liepojos mieste). Antroji knyga lietuvių kalba „Parankiausioji homeopatijos knyga gydymui žmonių ir gyvulių be gydytojo pagalbos“ (iš vok. k. vertė T. Žvalgonas) buvo išleista 1912 metais (Rygoje).

Homeopatijos postulatai Klasikinės homeopatijos esmę atskleidžia kelios jos sudedamosios dalys, iš kurių svarbiausios: mokymas apie gyvybinę energiją (- būties problema); mokymas apie panašumą (- visuotinės tvarkos problema); mokymas apie homeopatinio produkto paruošimo būdą: jo „veiksmingumas“ didinamas skiedžiant pasirinktą medžiagą (- energijos, kuri judina ir tvarko pasaulį, problema); mokymas apie „psorą“ - kūno bei dvasios ligas (- blogio atsiradimo problema).

Turbūt niekas nesuabejos, kad šitos temos labiau sietinos su religija nei gamtos mokslais. Pats S. Hahnemannas buvo įsitikinęs, kad „grynasis homeopatinis gydymo būdas“ - vienintelis teisingas ir tinkamiausias žmogaus gydymo kelias, o kito tokio - „apreikšto“ ir „visaapimančio“ – gydymo būdo negali būti.

Vėliau H. Fritsche, lyg norėdamas praplėsti „patriarcho“ įžvalgas, rašys: „Dievas nori, kad mes – kaip apšviestieji, o taip pat ir mylintieji – išgrynintume, sušildytume, gydytume ir skaistintume. Mes privalome potencijuoti tamsiąją pirmykštę materiją, jos neišgrynintas energijas paversti gyvosiomis išgelbėjimo galiomis, idant per žmogų, kaip Dievo panašumo kūrinį (anot

40

paties S. Hahnemanno), visa, kas jo sukurta, mus priartintų prie jo tobulumo bei palaimos ir visiems laikams paverstų mus į jį panašiais“.

Nepaisant to, kad ne vienam šiuolaikiniam homeopatui S. Hahnemanno (ar jo mokinių bei „fanų“) dogmatizuoti postulatai atrodo diskutuotini, net ir vadinamoji „modernioji homeopatija“, galima sakyti, besąlygiškai remiasi S. Hahnemanno nurodymais, sistemos aksiomomis.

1. Mokymas apie gyvenimo energiją Nors S. Hahnemannas save laikė „naujovės pradininku“, labai nesunku rasti jo kūrybos įkvėpimo šaltinius: be minėtų, tai ir vokiečių Apšvietos laikotarpio idėjos, ir neoplatonizmas, ir kabalizmas.

2. Mokymas apie panašumo taisyklę Homeopatija gydymui naudoja labai atskiestas medžiagas, kurios neskiestos sveikam sukeltų į gydomą ligą panašius simptomus. Homeopatinis gydymas remiasi principu ir kad similia similibus curantur – „panašus gydo panašų“, o taip pat, kad liga kiekvieną žmogų veikia specifiškai.

Homeopatų idėja, teiginiai apie panašumo principą yra nenauja – ir ne tik Europos kultūroje (šis principas aptinkamas Claudijaus Galeno, Paracelso, Agrippos, Giordano Bruno raštuose), o „maginis mąstymas“, arba simpatinė magija, vienas iš homeopatijos šaltinių, buvo plačiai praktikuojamas pirmykščių žmonių tradicijoje (žr., pavyzdžiui, Jameso G. Frazerio, Lucieno Lévy-Bruhlio, Mirceas Eliades, Gintaro Beresnevičiaus studijas), taip pat Europos ezoterinėse iniciacijos brolijose (masonai, rozenkreiceriai – XVII a. susiformavusi slapta brolija) bei Vakarų okultinėje tradicijoje (Jelena Blavatskaja, Alice Bailey, Rudolfas Steineris).

S. Hahnemannas pagrindinį savo homeopatinio gydymo principą formuluoja taip: „Norėdamas lengvai, greitai, išties

ir visam laikui pasveikti, kiekvienos ligos atveju rinkis vaistą, kuris sukeltų panašią ligą į tą, kurią norima išgydyti“. Panašumo taisyklė kildinama ir iš maginio „atitikimo/ tapatumo“ principo, ir daug kur kanonizuotų teiginių, kad viso pasaulio ir visko šaltinis yra Viìnis bei kad tarp augalų, gyvūnų, žmonių yra itin tamprus ryšys, grindžiamas tuo, ką apibrėžia sąvoka „gyvybė“. Šiandieninėje, sekuliarioje Vakarų kultūroje, terapija, kurios leksikone vyrauja sąvokos „kosminė energija“, „dieviškoji galia“ ir pan., iškart pasirodo esanti labai patraukli. Ji padeda žmogui surasti savo „vietą po saule“ ir leidžia pajusti, kad Visatoje yra tam tikra tvarka... O prisilietimas prie gydančiojo „panašaus“ arba, kaip suvokia, tarkim, pacientai –, „tapataus man“, tampa gelbstinčia religine patirtimi, kuri ieškantįjį išsigelbėjimo veda į „kosmoso erdves“ – ten kur „religiniam žmogui“ yra jo pradžia ir būsimieji namai...

3. Mokymas apie specialų vaistų paruošimo būdą – potenciavimą Potencijavimo tema, kaip rodo mokslininkų tyrinėjimai, jau seniai domino įvairias religijas. Daugelis maginių ir okultinių tradicijų mėgino atrasti ir tam tikrais būdais atverti šią už visko slypinčią jėgą/ galią, energiją.

Potencijavimu homeopatijoje vadinamas veikliosios medžiagos skiedimas ir gautos substancijos mechaninis suplakimas, nes tai, kaip teigiama, didina ruošiamo preparato veiksmingumą.

S. Hahnemannas buvo įsitikinęs, kad materijoje slypinčią energiją galima pažadinti savo rankomis, kuriose lyg apmirusi „tūnanti gydomoji substancija yra konkrečios grynos energijos darinys, sustingusios energijos, kol ji, ne be žmogaus pagalbos, pabunda ir įgauna savo dvasinę jėgą...“ O praktiškai tai reiškia štai ką: imama šimtoji dalis gryno preparato ir maišoma su 99 dalimis vandens, tuomet indas su atskiesta medžiaga dešimt kartų sukratomas ranka. Šis procesas kartojamas daugybę kartų, kol gaunamas norimo skiedimo laipsnio skystis. Gaminant sausą preparatą – homeopatinius žirniukus, atskiesta medžiaga yra užpilama ant pvz., laktozės (pieno cukraus) žirniukų. Žirniukai, kurie yra padėti ant vienos lėkštelės, uždengiami kita lėkštele ir pat dešimt kartų „sukratomi“ aukštyn žemyn. Dėmesį verta atkreipti į tai, kad minėtu būdu „kratyti – plakti“ gaminamą preparatą reikia būtinai po dešimt kartų. Be to, kaip pabrėžia homeopatai oficialiai platinamuose leidiniuose, homeopatinius preparatus ruošti reikia „tik gerai nusiteikus, nes kitu atveju bloga bioenergija persiduos preparatui“ (įdomu kaip ši taisyklė taikoma masinėje gamyboje?).

Iš Lietuvoje registruotų homeopatinių preparatų verta prisiminti itin populiari-

namą gaminį „Oscillococcinum“, kuriame visiškai neįmanoma aptikti veikliosios medžiagos. Šis preparatas, kaip teigiama, naudojant laukinės anties (Anas barbarie) kepenų ir širdies autolizato filtratą, yra skiedžiamas: 100000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 00000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000 (1 su 400 nulių) kartų.

S. Hahnemannas, tikėjęs vienintelis žinąs vaisto veikimo galią, aiškindamas potencijavimo fenomeną, kalba apie „tikrąjį substancijų sudvasinimą“, kurios tokiu būdu „visiškai atskleidžia savo individualią dvasinę esmę“... Taigi todėl nenuostabu, kad norėdami atrasti tinkamą vaistą, pavyzdžiui, augalą homeopatinio preparato „motininės tinktūros“ paruošimui, homeopatai paprastai sprendimo ieško ezoterinėse ideologijose bei užsiima okultine praktika.

pagalba. Nors ir kaip „keistai“ skambėtų šios mintys, bet būtent „kentiškoji homeopatijos“ plėtotė homeopatijos principinių tikėjimo tiesų išpažinėjų Vakarų pasaulyje buvo itin palankiai priimta. Ir šiandien turi labai daug pasekėjų, perėmusių ir toliau skleidžiančių jo idėjas.

Homeopatinių preparatų veiksmingumas Kai kurie homeopatijos šalininkai teigia, kad homeopatiniai preparatai padeda suaktyvinti organizmo imuninę sistemą pradėti gydymosi procesą, veikiant ją mažomis aktyvių medžiagų dozėmis, siekiant sukelti panašius simptomus, kaip gydomos ligos. Bet kodėl imuninei sistemai lengviau atpažinti ne tiesioginius ligos sukėlėjus, o interpretuoti informaciją, kurią neša homeopatinių preparatų molekulės..? Į šį klausimą atsakymas nerastas.

Homeopatinių preparatų efektyvumas moksliškai nebuvo įrodytas ne kartą pakartotais ir nepriklausomais moksliniais eksperimentais. Žinomi tik pavieniai subjektyvūs atsiliepimai arba eksperimentai su žmonėmis ir gyvūnais, kurie gan greitai paneigdavo ankstesnius stebėjimų rezultatus.

H

omeopatinių preparatų efektyvumas moksliškai nebuvo įrodytas ne kartą pakartotais ir nepriklausomais moksliniais eksperimentais.

4. Mokymas apie lėtines ligas arba „psorą“ „Gydymo pradžia buvo džiuginanti, jo tęsinys – mažiau veiksmingas, o pabaiga – beviltiška“, - konstatavo S. Hahnemannas, suvokęs, kad jo homeopatinis gydymas daugeliu atvejų yra nerezultatyvus arba duoda neilgalaikius rezultatus. Tada jis paskelbė savo mokymą apie „psorą“. „Psora“ buvo pavadintos dauguma įvairių dvasios ir kūno ligų.

Anot J. T. Kento, būtent „psoros liga“ laiko žmogų ir žmoniją savo gniaužtuose.

Plėtodamas Hahnemanno mokymą apie „psorą“, Kentas buvo priverstas iškelti ir prigimtinės nuodėmės problemą. Bei neišvengiamai akcentuoti žmogaus „nuopolio klausimą“. Todėl, rašė jis, homeopatijos priemonėmis reikia gydyti visą žmogų – ir jo dvasinę, ir fizinę negalią. Tik gydymas homeopatiniais preparatais gali sugrąžinti sveikatą, o sykiu ir jo, kaip kūrinio, laisvę.

Kentui homeopatija – taip pat „vienintelis žmogaus ir visos žmonijos išgelbėjimo“ būdas, tad žmonija privalo suvokti homeopatijos svarbą ir aišku, naudotis jos teikiama

www.ozonas.lt

Antra: homeopatiniai preparatai neturi aiškiai pastebimo neigiamo poveikio, arba to, kas oficialioje medicinoje vadinama tiesioginiu vieno ar kito preparato „šalutiniu poveikiu“. O „šalutinio poveikio“ neužfiksavimas „aparatais“ ar kitomis oficialiosios medicinos priemonėmis (kodėl taip yra, jau kalbėta - beveik nėra veikliųjų medžiagų) yra labai rimtas homeopatų koziris. Dėl šios priežasties jiems nereikia atlikti jokių išsamių ir brangių tyrimų, kad bet kokią savo produkciją galėtų pateikti į rinką bei reklamuoti. Teisus buvo Abrahamas Lincolnas: “Homeopatija - tai vaistas, pagamintas iš balandžio sparnų šešėlio”...

Taigi: homeopatinio preparato piršimas vien todėl yra nusikalstamas ligonio klaidinimas. Tiesa, kartais homeopatiniai preparatai padeda. Bet tiek pat, kiek užkalbėjimai, horoskopai ar poilsis sanatorijoje, kurorte. Iš dalies kaip placebas. Omeny turimi žmonės, varginami psichosomatinių negalavimų. Be to, kaip minėta, dažniausiai homeopatinių preparatų skiriama lėtinių ligų atveju, o jų priežastys dažnai būna ne tik organinės, bet ir psichologinės. Tad gy-

dymo metodas skatina pirmiausia surinkti išsamesnę informaciją apie pacientą ir kuo daugiau laiko skirti ilgiems pokalbiams su juo, t.y. tam tikriems psichoterapijos seansams, kurių sudedamoji dalis - gera įtaiga bei reklama (šiems tikslams pasitelkiama ir TV, žiniasklaida). Ir tik po to, geriau susipažinus su žmogumi, pateikti jam preparatą.

Kitais atvejais „homeopatinės tabletės“ kaip vaistas neveiksmingos. Taigi tampa neaišku, jei ligonis pasijuto geriau ar pradėjo sveikti, kas iš tiesų padėjo: laikas, pokalbis, placebo efektas..?

Galbūt todėl, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje įstatymiškai draudžiama homeopatinėmis priemonėmis gydyti maliariją, vėžinius susirgimus - nėra užfiksuoto nė vieno išgijimo atvejo gydant minėtu būdu.

Neteko girdėti, kad kam nors būtų pagelbėję (tikra to žodžio prasme) homeopatiniai preparatai nuo šlaunikaulio lūžio, nuo priešlaikinio gimdymo ar aklumo (yra ir tokios homeopatinės produkcijos!).

Tokia yra gamtos mokslų specialistų nuomonė: homeopatiniai preparatai yra visiškai neveiksmingi. Žymiausi teologijos mokslo atstovai mano, kad šie preparatai visgi turi tam tikrą poveikį. Homeopatija jų dėmesio lauke atsiranda dėl joje taikomo spiritizmo ir okultizmo praktikų. Šiais laikais veikia daugybė homeopatinių centrų, kurie sprendimo kokį vaistą taikyti ieško spiritizmo seansų metu tarpininkaujant ekstrasensams, kerėtojams ir pan. Kas skatina taip elgtis? „Patriarchų“, „mokytojų“ pavyzdys. Jų perduota žinia.

Edgaras Cayce’as, vienas iš garsiausių mūsų laikų mediumų ir spiritistų, „homeopatijos mokymo“, kurį jis visur skleidė, pritaikymo viziją pamatė būdamas transo būsenoje.

Turbūt visi žino, kad homeopatiniai centrai Vokietijoje, Prancūzijoje nuolatos ieško mediumų, kurie galėtų padėti gaminant homeopatines priemones. Didžiausiose ir rimčiausiose Prancūzijos homeopatinėse laboratorijose, įdarbinant asmenį pirmiausia norima sužinoti jo horoskopo ženklą, ar šis asmuo yra „spiritistinis mediumas“ ir pan., kadangi šios bendrovės praktikos paslaptis susijusi su faktu, jog „naujų vaistų ieškoma spiritizmo seansų metu tarpininkaujant asmenims, apdovanotiems okultinėmis galiomis (mediumams) ir galintiems bendrauti su dvasiomis“ bei paprašyti jų suteikti informacijos (Hans-Jürg Boppas, medicinos m. dr.).

Taigi: kadangi homeopatija neatitinka gamtos dėsnių, tad net jei ji yra „veiksminga“, tai ne pagal moksliškai paaiškinamus gamtos dėsnius. Jei tai ne gamtos jėgos, tai galbūt kokios nors kitokios? Remiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, tai nebūtinai visada savitaigos arba placebo efektas, bet taip pat magiškų-spiritistinių jėgų, kurios gali egzistuoti ir veikti žmogų, poveikis.

41

Sveikata

Tema

Klaidingas požiūris į žemės ūkį Jūratė JANAVIČIENĖ

42

NASA’s Marshall Space Flight Center nuotrauka

Šiuo metu plačiuose Žemės laukuose vos išsitenka „tradicinio“ chemizuoto ir ekologinio ūkio atstovai. Žmogui vis giliau siekiant savo šaknų, kyla ir nauja-sena žemdirbystės filosofija. Bearimė, beplūgė žemdirbystė. Apie tradicijos mitus ir savą tiesą kalbėjomės su jos propaguotoju ir skleidėju Lietuvoje ‒ Sauliumi Jasioniu.

Tema

www.ozonas.lt

Tad galima daryti prielaidą, kad žemės dirbimą žmonės nusižiūrėjo iš šernų. Pirmiausiai naudojosi jų išknistais plotais ir juose sodino maistinius augalus, vėliau šernus prisijaukino, o didėjant populiacijai ir užgimstant civilizacijai, kiaulių neužteko, teko išrasti rimtesnius įrankius ir dirbti vis didesnius žemės plotus. Kas mažuose plotuose buvo lyg ir darnu – dideliuose tapo katastrofa. Technologijos tobulėjo, apetitai augo, ir dabar turime tai, ką turime.

Ar žmonės (žmonija) galėtų išsimaitinti, atsisakę ariamosios ir propaguodami gamtinę žemdirbystę?

Galėtų. Bet jeigu populiacija toliau didės – nepadės jokia žemdirbystė. Gamtinės žemdirbystės derliai žymiai didesni, produktai maistingesni, bet žemė ne guminė, negalima jos visos paversti žemdirbystės plotais. Maitintis reikia ne tik mums, o ir daugybei kitų organizmų, be kurių mes negalime gyventi.

Ar skiriasi ir kaip skiriasi augalų (daržovių, vaisių) savybės užauginus juos įprastame ūkyje ir gamtinės žemdirbystės principais besivadovaujančiame ūkyje?

Skiriasi labai. Skiriasi aromatas, skonis, o tai reiškia, kad produktai yra mums naudingesni, sveikesni. Mūsų kvapo ir skonio jutikliai – daug tobulesnis „prietaisas“ už bet kokią biocheminę laboratoriją.

Kuo minta augalai? Ar galima augalus išauginti be trąšų? Kaip tai padaryti?

Ar galima įveikti amarus, blakutes, žiedgraužius ir kt. be cheminių priemonių?

Augalai „minta“ anglies dvideginiu ir vandeniu. Šiuose dviejuose dalykuose yra pagrindinės augalams (fotosintezei) reikalingos medžiagos: anglis, deguonis ir vandenilis. Bet ne čia esminis dalykas.

Augalams svarbiau ne kažkokie cheminiai elementai, kurių niekas nematė, o pats mitybos procesas. Augalai Saulės energijos pagalba gamina organinę medžiagą, kuri patekusi ant dirvos paviršiaus su fermentų, deguonies ir vandens pagalba vėl skaidosi iki pirminių elementų. Štai šio proceso metu išsiskirianti energija ir yra esminis dalykas augalų mityboje. Jeigu dirvoje vyksta intensyvus fermentacijos procesas – visai nesvarbu, kiek joje yra humuso ‒ gali būt grynas smėlis ar žvyras – joje viskas puikiai auga. Tuo puikiai įsitikinome GŽ daržuose, todėl „mokslininkų“ prieštaravimai ir nepasitenkinimas mūsų jau neveikia. Beje, pati vešliausia pasaulyje augmenija, patys didžiausi prieaugiai – pačiuose skurdžiausiuose dirvožemiuose (pvz. Amazonėje). Ten nėra jokio humuso.

Trąšomis augalai neminta. Bet yra priversti jas įsisavinti, kai jų tirpalai yra dirvoje. Tai beveik tas pats, kaip mums lašelinė. Kai dirvos paviršiuje ir gilesniuose sluoksniuose yra daug augalinės organikos, kai dirva gerai kvėpuoja ir joje optimaliai drėgna, maisto augalams visada užtenka. GŽ daržai nuo įprastų skiriasi tik tuo, kad juose dirvos paviršių nuolat dengia augalinės organikos – mulčio – sluoksnis. Na, yra daugiau svarbių skirtumų, bet jie ne tokie akivaizdūs.

O apie kenkėjus ir kovą su jais – seniai pamiršome. Taigi, kovoja visa agronomija jau kažin kiek metų... Kas pasikeitė?

Kenkėjų sumažėjo? Ne, padaugėjo. Gal apsauga pigesnė tapo? Ne, brangesnė... Tai su kuo kovojame ir kada jau bus kažkoks rezultatas? Rezultatas yra – pesticidų gamintojų kišenėse. Ūkininkų kvailumas ir naivumas – begalinis.

Vienintelė priemonė, palaikanti stabilias „kenkėjų“ populiacijas ir neleidžianti jiems pernelyg išplisti – mitybos grandinės. Kiekvieną augalėdžių vabzdžių rūšį medžioja bent kelios dešimtys plėšriųjų vabzdžių rūšių. Bet jų turi būt. Todėl pagrindinė „kova su kenkėjais“ – kuo geresnių sąlygų sudarymas visiems vabzdžiams: augalų įvairovė, daug nektaro, tinkama aplinka pasislėpti ir žiemoti, bet kokių cheminių ar „ekologiškų“ „apsaugos“ priemonių nenaudojimas. Žemės našumo balas – kas jį sugalvojo ir kiek tai atitinka realybę?

Kas sugalvojo – nežinau. O realybės nė kiek neatitinka. Žemės derlingumas – ne joje pačioje. Tai – biologinis procesas, kai mikroorganizmai skaido negyvą organiką ir atpalaiduoja energiją. Derlingumas greitai sukuriamas ir greitai sunaikinamas, tai – dinamiškas procesas. Mūsų užduotis – jį palaikyti ir didinti.

Ar galima auginti vaismedžius, daržoves užmirkusioje žemėje, smėlyne, molyje, kurie paprastai yra „nurašomi“? (pvz. ar galima smėlyne užauginti kriaušę arba užmirkusioje žemėje – daržovių)?

Daržoves galima auginti bet kur. Aišku, būtina atsižvelgti į kiekvieno augalo prigimtinius poreikius ir sukurti atitinkamas sąlygas. Kartais tai užima laiko. Yra augalų, kuriems kaip tik tinka užmirkusi žemė, kitiems galima pakelti lysves. O smėlyje ir kitose „nederlingose“ dirvose auga viskas, kai sukuriamas derlingumas.

Vaismedžių šaknys gilios, juos sunkiau „kontroliuoti“, todėl sodui vieta parenkama kruopščiau, paisant visų medžių poreikių. Gamtinė žemdirbystė nieko naujo neišranda, nepakeičia augalų prigimties, tik kuria normalias sąlygas.

43

Ar būsimiesiems agronomams Lietuvos ir pasaulio žemės ūkio mokyklose/universitetuose dėstomi žemdirbystės principai prasilenkia su realiais žemės/augalų auginimo dėsniais?

Taip, prasilenkia. Žemės ūkio universitetuose iki šiol gyvuoja tik dvi augalų mitybos teorijos: Justus‘o Liegib‘o mineralinės mitybos teorija ir Albrecht‘o Thaer‘o huminės mitybos teorija. Pirmąja vadovaujasi „cheminė“ agronomija, o antrąja – „ekologinė“. Abi šios teorijos galioja tik iš dalies.

Augalai naudoja tiek mineralines medžiagas, tiek huminius junginius, bet natūrali jų mityba – simbiotinė, paremta anglies apykaita dirvoje, ir pagrindinis augalų maisto šaltinis – anglies dvideginis. Ar formuojantis dabar gyvuojančioms augalų mitybos teorijoms niekas nesuprato tikrų augalų mitybos principų? Suprato, bet simbiotinė mityba – tai supratimas apie ekosistemas. Jis nepalankus dideliems monokultūrų plotams ir labiausiai nepalankus žemės ūkio pramonei. Normaliai augalų mitybai nereikia nei trąšų, nei dirvos dirbimo, nei jokių augalų apsaugos priemonių.

Todėl simbiotinė mityba niekada nebuvo palaikoma. Agronomijos mokslas, kaip ir visi kiti, tapo tik politiniu įrankiu, todėl palaikomos tik tos teorijos, kurios atitinka kažkieno politinius interesus.

Gyvuojančio agronomijos mokslo požiūriu, dirva – neatsikurianti sistema, nuolat reikalaujanti maisto medžiagų papildymo ir dirbtinio struktūros gerinimo.

Tam reikia begalės priemonių. Augalai, augdami netinkamomis sąlygomis, serga, juos puola kenkėjai, reikia juos gydyti, naikinti ligų sukėlėjus ir kenkėjus – vėl gamyba, vėl pelnas, vėl visi turi darbo. Visiems gerai, visi uždirba. O kad visiškai nualinamos dirvos, kad maisto produktai tampa jau nebe maisto produktais – niekam dėl to galvos neskauda.

Kodėl, Jūsų nuomone, susiformavo šiuolaikiniai ariamosios žemdirbystės principai?

Pats žemdirbystės atsiradimas neturi nieko bendra su darniu gyvenimu. Žemdirbystė atsirado ne kaip žmogaus sąveika su aplinka, su gamta, o kaip kova su ja, noras kontroliuoti savo maisto išteklius.

Tikra ariamoji žemdirbystė su dirvos sluoksnio apvertimu atsirado palyginti neseniai, kai pradėta dirbti didelius žemės plotus. Iki tol buvo tik purenimas, kuris daug mažiau alino dirvožemius.

Daugelyje senųjų žemdirbių kultūrų žemės dirbimas ir derlingumas susijęs su kiaulėmis. Kiaulė daug kur yra derlingumo simbolis. Senovės Egipte, dabartinėje Britanijoje žemė buvo dirbama padedant kiaulėms. Ir plūgo pavadinimas senose kalbose dažnai susijęs su kiaulės snukiu.

Įmonių socialinė atsakomybė

Mums ne tas pats!

Apie įmonių socialinę atsakomybę yra žinoma beveik 10 metų. Kai kurios įmonės tai deklaruoja ir naudoja rinkodaros tikslais ne pirmi metai, o nereta įmonė, pasinaudodama nereikšmingais pokyčiais, deklaruoja didelius darbus savo viešinimo kampanijose. Ir tik nedaugelis įmonių tyliai įgyvendina tai, kas tikrai visuomenei yra naudinga ir pažangu, remia ir skatina teigiamus pokyčius, nesiekdamos marketinginio efekto...

2011 m. pradžioje UAB „Eugesta“ kartu su nevyriausybine aplinkosaugine organizacija nusprendė savo socialines ir aplinkosaugines iniciatyvas, darbuotojų ir vadovų motyvaciją apjungti į vieningą įmonės strategiją ir veiksmų planą. Prioritetine įmonės politikos dalimi buvo pasirinkta aplinkosaugos kryptis, išlaikant visas kitas socialines iniciatyvas. Įmonės aplinkosauginė strategija ir aplinkosauginė politika buvo sukurta suburtos iniciatyvinės darbuotojų grupės jėgomis. Kuriant aplinkosauginę strategiją, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į įmonės poveikio aplinkai identifikavimą ir įmonės ilgalaikės aplinkosauginės politikos sukūrimą, kurioje numatytos priemonės skirtinguose įmonės veiklos sferose.

Bet svarbiausias uždavinys - poveikio aplinkai mažinimo sprendimų įgyvendinimas. Įvertinus daromą poveikį aplinkai, UAB „Eugesta“ prisiėmė atsakomybę mažinti savo vykdomos veiklos neigiamą poveikį aplinkai per energijos išteklių taupymo, kuro sunaudojimo mažinimo, atliekų valdymo, biuro/darbo priemonių naudojimo mažinimo, aplinkai palankių prekių įsigijimo, popieriaus sunaudojimo mažinimo, darbo

su personalu ĮSA srityje, poveikio aplinkai kompensavimo programas. Numačius pagrindinius poveikio aplinkai aspektus, įmonėje buvo sukurtas veiksmų planas (aplinkosauginės strategijos uždaviniai), skirtas nuosekliai mažinti įmonės neigiamą poveikį aplinkai. Vienu iš pagrindinių tikslų, vykdant ĮSA priemones, įmonėje buvo ir yra įtraukti darbuotojus ir aktyviai dalyvauti.

UAB „Eugesta“ aplinkosauginės strategijos tikslai 1. Sudaryti strateginį energijos išteklių 2.

3.

4.

5.

taupymo planą, palaipsniui pradedant diegti technologinius sprendimus.

6 % sumažinti kuro sunaudojimą transportui.

Atliekų rūšiavimą vykdyti 95 %, perduodant ATLIEKAS kompetentingai perdirbimo įmonei.

Sumažinti popieriaus sunaudojimą 10 %. 25 % padidinti aplinkai palankių prekių pirkimą.

Formuoti atsakingo išteklių naudojimo įpročius tarp darbuotojų.

6. 10 % sumažinti CO2 emisiją, taikant

išteklių valdymo strategiją ir klimato kompensavimo priemones.

7. Sukurti darbuotojų dalyvavimo aplinkosauginėje veikloje planą.

8. Komunikuoti ir dalintis gerąja patirtimi su visuomene ir kitomis įmonėmis, skatinti atsakingą vartojimą visuomenėje.

9. Viešumas ir skaidrumas – pristatyti savo veiklą ir rezultatus visuomenei.

10. Tapti lyderiu aplinkosaugos srityje, logistikos ir prekybos sektoriuje.

Elektros energijos sąnaudų mažinimas Siekiant sudaryti efektyvų strateginį energijos išteklių taupymo planą, palaipsniui pradedant diegti technologinius sprendimus, buvo paskirti atsakingi darbuotojai už technologinių sprendimų, mažinančių elektros energijos suvartojimo, paiešką.

Per keletą mėnesių išbandyti ir įvertinti 8 technologiniai apšvietimo sprendimai, o nuo 2012 m. įmonė apsisprendė investuoti į saulės energetiką Lietuvoje (beje, nuo 2010 m. pasirinktas vienas iš ekologiškiausių elektros energijos tiekėjų ES („Latvenergo“), kurio 63 % energijos gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių).

Kuro sąnaudų mažinimas Išsikeltam tikslui - 6% sumažinti kuro sunaudojimą transportui - įgyvendinta daugybė priemonių. Visų pirma, pravesti eko vairavimo mokymai ir praktiniai važiavimo testai bei suplanuoti kasmetiniai mokymai nuo 2012 m. Įdiegta maršrutų kontrolės, nenumatytų sustojimų ir nukrypimų nuo numatyto maršruto prevencijos sistema. Su mažesnėmis logistikos ir prekybos įmonėmis sukurtas krovinių/prekių pervežimo mūsų transportu modelis - mažesniais kaštais, mažesne tarša miestuose, mažesnėmis CO2 emisijomis. Per 20102011 m. sumažintas bendras kuro normos vidurkis vilkikams, išbandyti kuro taupymo technologiniai sprendimai... Įgyvendinus daugybę priemonių, komercinių automobilių kuro suvartojimo

44

Įmonių socialinė atsakomybė norma dvejų metų laikotarpyje (2010-2011 m.) vidutiniškai sumažinta net 8.59 %. Apskritai įmonė nuolat vykdo alternatyvaus kuro/transporto priemonių analizę, kritiškai bei racionaliai vertindama alternatyvaus transporto raidą.

Kasdienė įmonės aplinkosauginė veikla

www.ozonas.lt

Nuotraukos iš įmonės archyvo

dominuoja aplinkosaugos tema. Sudarytas nuolatinio darbo su personalu ĮSA srityje planas.

Poveikio aplinkai kompensavimas

Be tiesioginių poveikio aplinkai mažinimo žingsnių į „Eugesta“ aplinkosaugos strategiją įtraukta ir poveikio aplinkai „Vienas lauke - ne karys“ kompensavimo priemonė – įmonė apsiėĮmonė, vystydama socialinius projektus, mė globoti Labanoro girios pelkę, kad tas CO2 kiekis, kurio įmonė negali sumažinti, į juos po truputį įtraukia ne tik visus darbūtų „užrakinamas“. Pelkės yra unikalios buotojus, bet ir savo partnerius (tiekėjus ir ekosistemos ne tik dėl biologinės įvairoklientus). Šiam tikslui pasiekti UAB „Euvės (floros, paukščių, faunos), bet ir dėl gesta“ parengė ir išplatino kvietimus parsavitos stiprios rūgštinės/šarminės terpės. tneriams, skatinančius savo veikloje taikyti Rūgštinė/šarminė terpė, kuri būdingiausia ĮSA iniciatyvas ir bendradarbiauti įvairiose pelkėms, yra nepalanki anaerobiniams misocialinės atsakomybės ar aplinkosaugos kroorganizmams, skaidantiems organinius projektuose bei iniciatyvose. Kai kuriems junginius į CO2, CH4 ir kitus junginius, klientams įmonė pateikė ir konkrečius todėl pelkėse susikaupusi organinė mepasiūlymus su sprendimu (pvz. Lietuvos džiaga, tuo pačiu ir CO2, „užkonservuoprekybos centrams - įvesti į rinką daugkarjama“ ilgam laikui. Pelkių gyvavimo ciklas tinius daržovių/vaisių pakavimo maišelius. skaičiuojamas šimtais ir tūkstančiais metų.

Tokiais maišeliais įmonė jau aprūpino savo Tačiau pelkės linkusios raistėti (užakti), darbuotojus). t.y. beržai, pušys, meldynai ir įvairūs krūmynai, besiskverbdami į pelkių teritoriją, Kaip įmonė „padeda“ kitiems šaknimis siurbdami vandenį iš pelkės, ją palaipsniui sausina ir garina, o tuo pačiu Nuo 2010 m. iki šiol UAB „Eugesta“ „išlaisvina“ susikaupusį CO2. Neprižiūrima yra pagrindinė ekologiškos kultūros gido, pelkė gali visiškai užakti per 10-20 metų, leidinio „Ozonas“ rėmėja - finansuoja 100 pakeisdama ir pelkės ekosistemą. Tam, % leidinio spaudos ir popieriaus įsigijimo kad būtų išlaikytos pelkės, UAB „Eugesta“ kaštų. Remdama leidinį, įmonė užtikrina pagrindinį „Ozono“ siekį – plėtoti ir pateik- apsiėmė globoti vieną iš Lietuvos pelkių.

Tai gali tapti gražia nauja tradicija ir pati skaitytojams nepriklausomą ir nešališką vyzdžiu kitoms įmonėms bei bendruometurinį. nėms, kai ne tik atsodinami miškai, bet ir Įmonė kasmet remia, o vadovai kartu išsaugomos pelkės. su darbuotojais savanoriauja organizuojamoje nemokamoje „Eko stovykloje“, kuri orientuota į mažesnes galimybes turinčius Global compact narystė vaikus bei vaikus iš vaikų globos namų.

Kartu su nevyriausybine organizacija „Rūpi“ Nuo 2011 m. UAB „Eugesta“ yra Pasauįmonė savo lėšomis inicijavo 300 vnt. ženlinio susitarimo („Global compact“, www. klų „Nešiukšlink“ įrengimą visoje Lietuvoje unglobalcompact.org) narė, viešai įsiparir nuolat stato vis naujus ženklus. Įmonė eigojusi remtis dešimčia atsakingo verslo aktyviai dalyvauja akcijoje „Aš neduodu principų. Įmonė kartą į metus teikia metikyšio“ ir nemokamai gamina bei platina nę socialinės pažangos ataskaitą. akcijos lipdukus visoje Lietuvoje.

45

Be pagrindinių kuro ir energijos sunaudojimo mažinimo priemonių UAB „Eugesta“ tarsi „standartines“ procedūras įgyvendina arba jau laikosi šių aplinkosauginės strategijos tikslų: • Įrengtos rūšiavimo šiukšliadėžės biuruose ir teritorijose (pvz. įmonės darbuotojai inicijavo rūšiavimo konteinerių įrengimą prie padalinių, kuriuose susidaro didžiausi atliekų kiekiai).

• Nestandartines paletes, susidėvėjusius Euro padėklus bei kitas medienos atliekas įmonė priduoda atliekų perdirbimo bendrovei, gaminančiai kompostą.

• 2011 m. visi sandėliuose naudojami maišeliai prekėms buvo pakeisti į lengvai biologiškai suyrančius maišelius.

• Visiškai atsisakyta vandens aparatų, sumažintas vienkartinių indų naudojimas - darbuotojai aprūpinti daugkartiniais maisto indais.

• Įmonės biuruose naudojamas popierius, kurį įsigijus kompensuojamos CO2 emisijos. Korespondencijai - perdirbtas „Blue angel“ sertifikuotas popierius ir vokai.

• Įdiegti išmanieji telefonai ir sandėlio programinė įranga, kurie pakeitė popierinius dokumentus (pvz. įdiegus atitinkamus IT modulius sandėlių valdymo sistemoje, šiuo metu sutaupoma vidutiniškai apie 49 tūkst. A4 formato lapų, o tai sudaro apie 39.6 % iki tol buvusio popieriaus vartojimo). Žymiai sumažintas fakso aparatų naudojimas.

• Inicijuoti ir pradėti bandomieji darbai elektroninio parašo diegimo srityje. Įdiegti ir naudojami pirmieji 5 parašai.

Vykdoma vidinė ir išorinė elektroninio parašo poreikių analizė.

• Kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis įmonė inicijavo ir įgyvendino eko rekomendacijų projektą (sukurtos biuro, kuro, maisto, elektros atsakingo vartojimo „Eko rekomendacijos“), sukurta svetainė www.ekorekomendacijos.lt. „Eko rekomendacijos“ nemokamai platinamos Lietuvos mokyklose, degalinėse, kavinėse, parduotuvėse, per renginius. Pagaminti ir platinami nemokami lipdukai, skatinantys atsakingus įpročius: „Aš eko vairuotojas“, „Išeini? Išjunk mane“.

• Nuolat vykdomi darbuotojų aplinkosauginiai ir ĮSA mokymai, seminarai.

Organizuojamuose įmonės renginiuose

Žaliasis gidas

46

Žaliasis gidas

Ne tik maistas, bet ir vaistas!

,

>

Himalaju .

47

- ROZINE DRUSKA -

www.ozonas.lt