Gyvenimo būdo žurnalas AŠ IKONA (2017 ruduo)

No 09 – RUDUO

9772424369001

5,99 €

w w w . i k o n a . t v

BE TABU

LIETUVIŠKOS DVIPATYSTĖS YPATUMAI:

VYRAS IR DVI JO ŽMONOS

PRIEDAS VAIKAI

IR JOS SANTYKIŲ ANATOMIJA

KLAJOTOJOS

PO PASAULĮ, ATRADUSIOS SAVE

Jūratė Bitinaitė

Ieva Šabanė

JOGAILA MORKŪNAS

STENGIUOSI SAVO VAIKAMS NETRUKDYTI

LEMTINGI pasirinkimai

Jurgis Didžiulis Gytis Paškevičius Mindaugas Šventoraitis GROŽIO PASLAPČIŲ

žemėlapis

Fotografija

Lukas Gricius

M Keliauti vienai

Mes taip dažnai kalbamės apie tai, o kokios drąsos reikėtų keliauti vienai, ir taip nepaprastai žavimės, kai kas nors tai padarė: susidėjo kuprinę, išnuomojo savo butą, pabučiavo mamą ir orevuar. Mus taip jaudina istorijos apie kitų moterų drąsą ir nutrūktgalviškumą, kad retai kada suvokiame patį paprasčiausią dalyką: juk mes pačios beveik visą laiką nukeliaujame vienos. Na taip, gal ne į Zanzibarą ar Kvala Lumpūrą, tačiau vienoms mums tenka pasiekti daug tolimesnius uostus. Tuos uostus, kur nėra jokių orlaivių nusileidimo takų ar geležinkelio bėgių. Tuos uostus, į kuriuos negali nuplaukti net motorine valtimi, paskutiniais pinigais susimokėjusi žmogui, kalbančiam nepažįstama kalba. Tuos uostus, kuriuose po gabaliuką per gyvenimą lieka išdalyta širdis. Uostus, kuriuose iš tolo moja taip ir neįgyvendintos svajonės.

Uostus, kuriuose pasiliko sudužusi meilė. Ir uostus, kur braškinės grietinėlės taurėje nuskendo atsiminimai apie vaikystės draugus. Uostus, kuriuose auga mūsų negimę vaikai. Uostus, kur mus apkabina išėję tėvai. Uostus, kuriuose „laimė“ yra ne nuvalkiotas ir pervertintas žodis, o duona kasdienė. Uostus, kur kažkada keliaudamos, per skubėjimą ar neapsižiūrėjimą, tarsi asmens dokumentą, netyčia palikom save.

Ir todėl kartais būtina keliauti. Visai nesvarbu, kur – į Niujorką, pievą prie senelių namų ar į Mėnulį tam, kad galėtum gyvenimo triukšme akimirką stabtelėti ir išgirsti, ką sako tavo širdis. Gal akimirką stabtelėjusi savo gyvenimo kryžkelėje, tarsi didelėje prieplaukoje, kur pro tave bėga galybė nepažįstamų žmonių, tu pagalvosi: „Palaukite, o kieno šitas gyvenimas, kurį aš gyvenu?“ Todėl nors kartą tikrai keliauk viena. Tam, kad SUSTOTUM, KUR NORI. Keliaujant vienai geriausias dalykas yra tai, kad tu gali suklysti, tačiau niekas tavęs neteis. Taip, galbūt tu padarysi ir didelių klaidų, tačiau juk kiekviena gyvenimo klaida – pamoka, ir gal kartais tikrai būtina, priešingai nei sako, mokytis iš savo, o ne iš kitų klaidų?

Ir visai gali būti, kad kaip žodžiai toj „Aerosmith“ dainoj „Life’s a journey, not a destination“ sako – gyvenime daug svarbiau nors kartą išsiruošti į kelionę, o ne pasiekti finišą. Nes gal tikrai tiesiog užtektų atsikelti sidabrinį ankstyvo rudens rytą ir per ledinę tyrą rasą nukeliauti į... save.

Topas „Dolce & Gabbana“, 460 Eur („Du Broliai“) Sijonas „Dolce & Gabbana“, 920 Eur („Du Broliai“)

23

yra kurti santyki yn s en e visai kas kita – pats gyvenimas.

AR IŠGY V ENA I , KA I BA I G U S I Ą B ALE TO MOKYKL Ą TAVĘS N EP RI ĖM Ė Į OPEROS IR B A L E TO T E AT R O B ALE TO TRUP Ę?

Aš taip greitai įstojau mokytis į GITIS, kad nespėjau susivokti. Baleto mokykloje nebuvau numylėtinė, visada girdėdavau, kad esu stambi, negraži, retai gaudavau šokti. Staigus perėjimas nuo balerinos į kitą specialybę man nebuvo netikėtas, nes stačiau šokius nuolat, kiek tik save atsimenu. Darželyje – nykštukų ir snaigių šokius, besimokydama baleto mokykloje, paskutinėje klasėje, Naujiesiems metams sugalvojau pastatyti baletą. Bet mokytojai man neleido jo parodyti, įvardindami tai kaip kažkokią neaiškią iniciatyvą, kuri tik sukelia betvarkę mokykloje, nors visi labai degė šiuo pastatymu.

Kad netapau balerina, dabar neišgyvenu visai, nes aš šokau scenoje. Tik šiek tiek vėliau ir tik savo pastatymuose, o tai reiškia, kad šokau tai, kas man tinka. Esu labai laiminga, kad buvau vienintelė, kuri sušoko visus vieno pirmųjų savo šokio spektaklių „Tango in Fa“ parodymus – daugiau nei šimtą kartų. Dar šokau savo pastatyme „Carmen“. Tai buvo mano vaidmuo. Visa ši patirtis man leido pasimėgauti scena, pabūti artiste, geriau suprasti šią profesiją iš vidaus. Tai – neįkainojama patirtis.

2017

09

RUDUO

O N E B UVO S KAUDU, KA D TAV Ę S N E K V I E T Ė STAT Y T I S P E K TA K L I Ų VA L ST Y B I N Ė S M E N O I N ST I T U C I J O S , PAV YZ DŽ I U I , L I E T U VO S O P E R O S I R B A L E TO T E AT R AS ? J U K T U Č I A PASTAT E I T I K D U S P E K TA K L I U S – P I R M Ą J Į SAVO B A L E TĄ „ M E D Ė J A “ 1 9 96 M E TA I S I R 2 0 1 1 M E TA I S B A LE TĄ „ B A R B O R A R A DV I L A I T Ė “ , KU R I S , B E J E , B U VO N E P L A N U OTAS – TAVE PA K V I E T Ė STAT Y T I T I K TO D Ė L , KA D P R A N C Ū Z Ų C H O R E O G R A FAS R O L A N D P E I T ATS I SA K Ė D I R BT I S U TR UPE , I R ATS I R A DO TUŠČIO L A I KO. . .

Man gaila tik vieno: buvau nusiteikusi, norėjau ir būčiau sugebėjusi sukurti nuostabią Lietuvos baleto epochą, bet man nesuteikė progos. Man nereikėjo nieko, jokių „kėdžių“, tik – galimybės dirbti.

B U VO P E R I O DAS , KA I TAVE VADINO J U O DĄ J A C H O R E O G R A F E, KLIJAVO F E M I N I ST Ė S E T I K E T Ę , A R PYKDAVAI UŽ TA I ?

Ar tie žmonės pažinojo mane? Ne. Tai dėl ko pykti? Taip, buvo periodas, kai man patikdavo rengtis, kaip tuo metu juokaudavau, tamsiai juodai arba šviesiai juodai, nes tik ta spalva paryškindavo siluetą. Tai – paslapties ir elegancijos, o ne – gedulo spalva. Dabar į savo gyvenimą įsileidžiu daugiau spalvų, daugiausiai – ryškių, nes jos man labiausiai tinka. O feminizmas man nebūdingas išvis, nes per daug gerbiu ir vertinu vyrus, kad galėčiau gyventi tokiomis idėjomis.

A R KA R TA I S J AU S DAVA I , KAD MOTE RYS TAV Ę S N E MĖ GSTA?

Moterys ar bobos?

Vidiniai mano resursai bet kokiu atveju turėjo atrasti išėjimą, todėl visa tai aš išpildžiau savo įkurtame „A|CH“ teatre.

Taip pat aštuoneri metai yra atiduoti Maskvos Vachtangovo teatrui, kur savo epochą kuria Rimas Tuminas. Lietuva nėra per maža ar neturtinga šalis – čia tiesiog per daug siauro mąstymo žmonių, nuo kurių esi priklausomas. Todėl nenuostabu, kad niekada nesiskundžiau ir neverkšlenau, o ėjau plačiais žingsniais į priekį, į ten, kur galėjau kurti kitą – savo šokio – istoriją.

R E PE TI C I J O S E ATR O DA I VI SADA N E P R I E KA I ŠT I N G A I , Š I S BRUOŽAS PAVE L DĖ TAS?

Manau, tai kaip ir kantrybė – mano profesijos dalis. Repeticijose mes nuolat kontaktuojame, rodydama judesius turiu liesti artistus, būti arti. Todėl natūralu, kad man rūpi, kaip atrodau, rūpi, kad būtų tvarkingos rankos. Galbūt galėčiau mažiau dažyti akis. Bet kadangi salė yra nemaža, man atrodo, paryškintos akys statant spektaklį geriau ištransliuoja mintį.

32 MADA IR STILIUS

~ D.EFECT EGLĖ ŽIEMYTĖ

WWW.IKONA.TV

33 Ar įmanoma moteriškumą nuslėpti, slopinti?

2 1

3

5

Dažnai ruduo – pokyčių, savęs ieškojimo metas. Ar įmanoma tai pastebėti ir moters aprangoje?

Taip, aišku, įmanoma. Kiekvienas sezonas atneša tam tikrų pokyčių ir paieškų.

Rudenį vėl išsitraukiame giliai paslėptus šiltesnius drabužius, o jei per vasarą kūno formos pakito – jie nebetinka. Pokyčiai yra natūralus ir vyro, ir moters aprangos dalykas, o keičiantis sezonams ji irgi natūraliai keičiasi.

09

4

6

1. Džinsai, 159 Eur 2. Paltas, 349 Eur 3. Sijonas, 139 Eur 4. Suknelė, 249 Eur 5. Sijonas, 179 Eur 6. Kailiniai, 449 Eur

2017

Tai labai priklauso nuo paties žmogaus.

Taip pat – nuo daugelio kitų dalykų: pradedant charakteriu, baigiant socialiniu gyvenimu, supančia aplinka, kultūra. Gal ir įmanoma, bet kam to reikia? Juk geriausia ieškoti taikos ir harmonijos su pačia savimi.

Visavertei asmenybei reikėtų puoselėti tiek „moteriškas“, tiek „vyriškas“ puses, nebandant nė vienos iš jų nuslopinti.

RUDUO

Moteriškumo paieškos: kokia moteris yra moteriška? Kas sužadina moteriškumą?

Elegancija – įgimta ar išlavinta?

Išlavinta.

Natūrali, jautri, protinga. Moteris neprivalo vizualiai lipti į kokius nors rėmus, kad būtų moteriška. Nemanau, kad to reikia.

Protinga, išsilavinusi, save gerbianti moteris visada bus moteriška, o kartais – ir vyriška. Na, ir ką? Kam įdomūs tie standartai? Velniop!

44 MADA IR STILIUS

WWW.IKONA.TV

45

S i m o n a /

I e v a /

Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė po mados pasaulį?

Klaipėdos į Kauną. O man tada atrodė, kad nėra dėl ko jaudintis, – tai buvo romantiškiausias mano gyvenimo etapas, pirmieji savarankiški žingsniai.

Turbūt tai jau buvo užkoduota mano kraujyje: juk išvertus iš ukrainiečių kalbos „ševiak“ reiškia kriaučių. Jei išverstumėte mano pavardę, tapčiau Kriaučiūnaite (juokiasi).

Mokydamasi Kaune buvau šimtu procentų tikra, kad toliau studijuosiu Talino dailės akademijoje – tuo metu daug kas taip darė. Tačiau baigiant technikumą Lietuvoje viskas vertėsi aukštyn kojomis, griuvo senoji santvarka, nebuvo aišku, kaip viskas klostysis toliau, todėl nieko kito neliko, kaip tik stoti į Dailės akademiją Vilniuje. Nebuvau sugalvojusi, kokia kryptimi eiti, todėl įstojau į Pedagogikos fakultetą, po metų perėjau į kostiumo dizainą. Čia, antrame kurse, susipažinau su Ieva. Tiesa, iš pradžių nebuvome draugės, daugiausiai bendraudavome tik todėl, kad paskutinės iš kurso atnešdavome darbus į peržiūras – žinote, trys bemiegės naktys žmones suartina (juokiasi).

Jau vienuolikos žinojau, kad noriu būti drabužių modeliuotoja. Dvi mano senelio seserys Kaune, Laisvės alėjoje, dirbo butike ir turbūt buvo vienos pirmųjų stilisčių Lietuvoje. Mano močiutė taip pat mezgė, siuvo, turėjo labai gerą skonį.

Buvo pirmoji mano mokytoja: iš jos mokiausi siūti, konstruoti. Pamenu, pirmąją savo suknelę pasisiuvau iš salotinio perkelio pagal iškarpą, kurią radau laikraštyje „Lietuvos pionierius“.

Vėliau pradėjau draugėms siūti sijonus, kelnes, vaikinams – paltus. Ir mokyklines kelnes jiems pasiaurindavau, o merginoms trupindavau pliusuotas uniformines sukneles, tobulindavau apykakles – net ir tais senais tarybiniais laikais visi norėjo atrodyti stilingai (šypteli).

Mokantis trečiame ar ketvirtame kurse dėstytojai pradėjo kartoti, kad turėtume pabandyti laimę konkursuose. Su Ieva išvažiavome į Ukrainą, būtent kelionėje gimė idėja drauge nuveikti ką nors įdomaus. Taip 1997 metais atsidūrėme tuo metu Vilniuje organizuotame prestižiniame konkurse „In Vogue“.

Pamenu, abi nepaprastai norėjome sau ir kitiems įrodyti, kad esame kažko vertos, tačiau tikslo tą konkursą laimėti neturėjome. Ir vis dėlto mes jį laimėjome.

Negana to, laimėjome ir kitąmet.

Vėliau mokiausi Justino Vienožinskio menų mokykloje, lankiau perengiamuosius kursus Dailės akademijoje. Niekada niekur nesiblaškiau, sistemingai siekiau tapti dizainere.

J o l a n t a /

2017

09

Mano prosenelis taip pat buvo kriaučius: mokėsi Oginskių dvare Rietave, o vėliau vaikščiojo po kaimus ir apsiūdavo ištisas šeimynas. Mano pačios kelionė į meno pasaulį prasidėjo, kai buvau dešimties.

Man panorėjus, mokytojai pastebėjus, tėvams užakcentavus buvau išleista į Dailės mokyklą, o jau šešiolikos tvirtai apsisprendžiau mokytis Stepo Žuko technikume (dabartinėje Kauno kolegijoje, J.Vienožinskio menų fakultete – red. past.).

Dabar suprantu mamą, kuri sakydavo, kad net pražilo išgirdusi apie mano sprendimą kraustytis iš gimtosios

RUDUO

I e v a /

Būtent nuo pirmojo „In Vogue“ skaičiuojame mūsų kūrybinio dueto gyvavimo metus. Laimėjus konkursą staiga atsivėrė visi vartai. Su Jolanta buvome tik studentės, o apie mus pirmuosiuose puslapiuose rašė pagrindiniai šalies dienraščiai. Šlovė, garbė, su jomis užgriuvusi atsakomybė ir nauji įsipareigojimai – teko atversti visiškai naują lapą.

5.

64 MADA IR STILIUS

Kur ieškoti bagetės?

Mados entuziastės turbūt yra girdėjusios juokelį, kad netgi prancūzės nebeieško bagečių bandelių kepyklėlėse po to, kai S. Venturini Fendi 1997 metais sukūrė žymiąją „Baguette“ rankinę. Šios mažos rankinės (beje, nešiojamos labai panašiai, kaip prancūzai iš kepyklų namo parsineša ilgus prancūziškus batonus – pažastyje) sėkmė buvo neįtikėtina. Buvo sukurta daugiau nei 600 jos versijų, naudojant neįprastus audinius ir kone visą spalvų paletę. Vos per keletą sezonų rankinė virto kultiniu ir geidžiamu visų pasaulio madisčių aksesuaru. „Manęs paprašė sukurti minimalistinės funkcionalios rankinės, įkūnijančios 10 dešimtmečio pabaigos dvasią, eskizą. Ir aš sukūriau mažytę „Baguette“ – absoliučią priešingybę tam, ko iš manęs buvo tikėtasi, – prisimena populiariosios rankinės kūrėja. – Mano nepaklusnumas virto neįtikėtina sėkme: negana to, kad rankinė trumpa rankena tapo bestseleriu, ji dar ir atkreipė didžiulio koncerno LVMH, kurio dalimi tapo „Fendi“, dėmesį.“

06.

MONSTRIŠKA SĖKMĖ Prieš porą metų „Fendi“ mados namų pardavimai išaugo daugiau nei 50 procentų, ir nepatikėsite, bet ryškiausiai prie to prisidėjo „monstriškų“ aksesuarų linija – rankinės, šaliai, pirštinės, kepurės, spalvingi kailiniai rankinių ir raktų pakabukai. Prieš trejus metus dienos šviesą išvydę „Fendi“ monstriukai iškart tapo tikru hitu. Mados entuziastėms netgi nebuvo svarbu gana monstriškos šių aksesuarų kainos ir jos mielai paklodavo daugiau kaip 1500 JAV dolerių už pūkuotą, nors visai nefunkcionalų daikčiuką. Prie rankinės tapo įmanoma prisisegti net patį „Fendi“ kūrybos vadovą K.Lagerfeldą – sukurtas ir jį primenantis karulis, švelniai pakrikštytas „Karlito“.

WWW.IKONA.TV

07

65

„Fendi“ tai Roma,

ROMA TAI „FENDI“

APIE PASAKAS IR GĖLES Žiūrint į Milano mados savaitėje pristatytą naujausią „Fendi“ Prêt-à-porter kolekciją akivaizdu, kad šiam rudeniui ir žiemai K. Lagerfeldas nenorėjo kurti pasakos. Veikiau tai suaugusiųjų mados žaidimas – seksualus ir kosmopolitiškas. Naujausioje „Fendi“ kolekcijoje Vienos graviūrų ir XVIII a. itališkų knygų, spausdintų rankine spausdinimo mašina, įkvėpti grafiniai raštai atgimsta universaliais modeliais iš trikotažo, kailio ir šilko audinių. Modeliai žavi naujomis detalėmis, o griežtos geometrinės formos kartu su lengvomis, švelniomis linijomis simbolizuoja vyrišką ir moterišką pradus.

Visai kitokia yra šią vasarą pristatyta Haute Couture 2017–2018 kolekcija – lengva, romantiška ir labai moteriška. „Pasakiškame miške auga tik fantastiškos gėlės“, – gėlių temą K. Lagerfeldas nusprendė atskleisti parodydamas originalias darbo su kailiu technikas. Taip ant šviesiai rudo karakulio palto pražydo mėlynos aguonos iš audinės kailio. Aksomu žvilgančios gėlės ant vakarinių suknelių, pasirodo, taip pat buvo kurtos iš trumpai kirptos audinės kailio. Fantastiški ir šių šedevrų atspalviai: ryškiai mėlyna, koralų, prisirpusios vyšnios... Pasak kritikų, tai – kolekcija, kuri švenčia prabangą, tradicijas derinant su modernumu.

8.

2017

09

RUDUO

2016 liepą vienas žymiausių pasaulyje ir didžiausias Romoje Trevi fontanas virto žadą atimančia „Fendi“ mados šou dekoracija. Ir tai nebuvo joks atsitiktinumas. Būtent „Fendi“ mados namai pasirūpino, jog daugiau nei 250 metų skaičiuojantis architektūros paminklas būtų restauruotas. Tam mados namai skyrė daugiau nei du milijonus eurų. „Mada uždirba daug pinigų, todėl ir Romos miestas turėtų gauti iš to pelno“, – įsitikinęs K. Lagerfeldas, tą vasaros vakarą kartu su S. Venturini Fendi pristatęs 2016–2017 metų rudeniui ir žiemai skirtą aukštosios mados kolekciją.

Trevi fontano rekonstrukciją finansavę mados namai laikiną podiumą įrengė tiesiai virš jo. Stikliniu podiumu, po kuriuo tyvuliavo vanduo, žengė manekenės. Tai buvo mados namų „Fendi“ devyniasdešimtmečiui skirtas mados šou. Žadą atimantis ir nepakartojamas. „Fendi“ – tai Roma, Roma – tai „Fendi“, – pernai sakė vykdomasis „Fendi“ direktorius Pietro Beccari. – Esame stipriai surišti su šiuo miestu: vieta, kur prieš devyniasdešimt metų įsikūrė mūsų namai, vieta, kuri visada įkvėpė „Fendi“. Trevi fontano rekonstrukcija – tai būdas išreikšti padėką Amžinajam miestui už viską, kuo jis mus per šiuos ilgus metus apdovanojo.”

90 GYVENIMO BŪDAS Kelnės „Zara“, 29,95 Eur Marškiniai „Zara“, 25,95 Eur Kepurė „Zara“, 12,95 Eur Šalikas „Zara“, 9,95 Eur

Visada bijojau sau pripažinti, kad nesu lietuvis. r įsivaizduojate savo gyvenimą be kelionių?

Pats gyvenimas yra kelionė, bet čia jau metaforiškai kalbu. Kelionėse būna kaip filme: iš pradžių viskas aišku, paskui atsiranda nežinomybė, gali kilti įtampa, bet galiausiai viskas išsisprendžia laimingai.

Jurgi, jūs nuo vaikystės keliavote – Kolumbija, JAV, Ispanija, Lietuva. Žinote, kur yra jūsų namai?

Tokį klausimą uždavė mano draugė lenkė, kuri gyvena Švedijoje. Vieni žmonės sako, kad namai – kur šeima, kur namas ar kur draugai... Mes tyrinėjome po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių fenomeną ir atradome, kad žmogus jaučiasi kaip namuose ten, kur jį aplinkiniai gerai priima.

Daug dalykų darau emocionaliai, vadovaujuosi širdimi. Aš vis dar ieškau ir ieškoti man sekasi.

Lietuvoje turiu tris vaikus, turiu žmoną – susikuri aplinką ten, kur esi. Tik tai, kad negyvenu Kolumbijoje, nereiškia, kad man ten mažiau namai. Grįžti pas močiutę, atsiguli ant sofos ir jauti, kad viskas taip pat – sava. Namų sąvoka labiau apčiuopiama emocijomis, o ne fiziniais daiktais.

Kuo save laikėte, kai gyvenote Kolumbijoje ir Amerikoje? Su kuo tapatinotės?

Tokie mišrūnai kaip aš turi ne vieną pilietybę. Ir tai yra gerai. Nesu pusiau kolumbietis ar pusiau lietuvis. Esu ir kolumbietis, ir lietuvis – būdamas su abiejų tautų atstovais jaučiuosi gerai. Tie, kurie atsisako savo šaknų, mano nuomone, daro blogai. Reikia labiau pažinti skirtingas kultūras ir jas prisijaukinti.

Pats laikau save pasaulio lietuviu.

Nepriklausau nei žemaičiams, nei aukštaičiams, bet gerai jaučiuosi tarp Londono ar Amerikos lietuvių. Namus randu globalioje Lietuvoje. Juk namai – ne fizinė vieta, o ten, kur jautiesi gerai.

Leidžiatės ne tik į fizines, bet ir į dvasines keliones. Paviešinote nuotraukas, kaip tuo metu dar su dukros besilaukiančia žmona lankėtės pas šamaną. Tikite dvasių pasauliu?

Pagoniškų šaknų dvasininkai atspindi autentiką. Juk dažnai keliaujant po Europą pagrindiniais lankymo taškais tampa bažnyčios ir šventyklos. Aš tikiu dvasiniais reiškiniais. Jei esi atviras, gali kažką pamatyti. Jei klausai – išgirsi daugiau.

Pavyzdžiui, žiūrėdamas filmus su jų kūrimą išmanančiais žmonėmis pamatysi daug daugiau nei tiesiog šiaip žiūrėdamas.

WWW.IKONA.TV

91

2017

09

RUDUO

118 GYVENIMO BŪDAS

Megztinis „Salanida“, 150 Eur

Jauti skirtumą tarp „turistauti“ ir „keliauti“?

Manau, turistas – žmogus, kuris turi planą pamatyti tam tikrus objektus, jis turi ribotą laiką kelionei – tarkime, dešimt dienų, dažniausiai iš anksto būna susimokėjęs už prabangius viešbučius ir keliaudamas nepaleidžia fotoaparato iš rankų.

Keliautoju vadinu žmogų, kuris stengiasi išvengti turistinių objektų ir nevaikščioja visų numintais takais. Paprastai tokie žmonės labiau mėgaujasi gyvenimiškomis patirtimis ir pačiu procesu, o ne rezultatu. Jiems nėra svarbu keliauti saugiai laikantis iš anksto sudėlioto plano.

Ar keliauti su planu, ar be plano – kiekvienam savo. Juk žmonės nori tiesiog pailsėti nuo darbų, pabūti su šeima, pakeliauti be jokių konfliktų, streso, pataupyti energijos ir laiko ruošiantis kelionei. Pasisėmę naujų įspūdžių,

Lietpaltis „All Saints“, 200 Eur

pailsėję, jie grįžta į kasdienius darbus ir santykius. Su keliautojais šiek tiek kitaip. Jiems kelionės neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Galėtum pasakyti, kodėl keliauji?

O kodėl žmogus myli? Myli, nes myli. Taip ir su kelionėmis: keliauji, nes keliauji (juokiasi).

Bet juk žmonės, o moterys – dar dažniau, prisigalvoja daugybę priežasčių, kodėl negali keliauti, o tik leisti sau trumpai paatostogauti. Šeima, darbai, įsipareigojimai bankams – toli priežasčių nereikia ieškoti...

Kai pati taip mąsčiau, nebuvau itin laiminga.

Galvojau, kad dar ne laikas, kad neturiu tam pinigų. Būdavo, sėdžiu po darbo prie kompiuterio ir keliauju. Virtualiai. „Keliauju“ po kokią Japoniją vieną dieną, antrą – po dviejų savaičių ją jau būnu „išvažinėjusi“

beveik visą. Ir kartu atradusi šimtą priežasčių, kodėl neverta ten važiuoti. Ateina atlyginimų diena, o tada suprantu, kad laiko keliauti neturiu. Vieną dieną suvokiau, kad žmogus jaučiasi laimingas tada, kai daro tai, kas jam patinka. Su keturiasdešimtmečiu pajutau, kad atėjo laikas ką nors gyvenime daryti kitaip.

Gyventi kitaip. Daryti tai, kas man patinka.

Kas pusę metų Leonardui kartodavau: keliaukime, ir taip – dešimt metų. Girdėdavau įprastus atsakymus: o iš kur pinigų, kaip viskas bus? Kaip darbai, dukros mokykla? Tačiau aš visada tikėjau, kad mums pavyks. Buvau tikra, kad tereikia žengti vieną žingsnį ir viskas pasikeis. Ir tą žingsnį žengėme – vieną dieną Leo pasakė: „Gerai, mieloji, iškeliaujame po pusantrų metų.“ Per tą laiką mūsų gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Prieš akis atsivėrė visas pasaulis: iš pradžių akys krypo į Pietų Ameriką, po to – į Pietryčių Aziją.

Nesumeluosiu: pasirengti kelionei buvo vienas įstabiausių laikotarpių mūsų šeimos

WWW.IKONA.TV

119

TURĖJAU VIZIJĄ: SUKAKS KETURIASDEŠIMT IR PRADĖSIU KELIAUTI PO PASAULĮ.

Paltas „Hugo Boss“, 400 Eur Laisvalaikio batai adidas Originals“, 110 Eur

2017

09

RUDUO

122 GYVENIMO BŪDAS

SU PAČIA SAVIMI TRUKO BEVEIK KETVERIUS METUS.

Džinsinė striukė „Stradivarius“, 50 Eur Suknelė „Susy mix“, 50 Eur Aulinukai „All Saints“, 120 Eur

WWW.IKONA.TV

123

„Svajonės mūsų nepamiršta“

V

isada buvau klajoklė. Prie tokio gyvenimo būdo ilgainiui priprantama arba tokiu tiesiog gimstama“, – įsitikinusi keliautoja, verslininkė, rinkodaros strategijos ir tarptautinių pardavimų specialistė, buvusi TV laidų vedėja, talentų ambasadorė Jūratė Bitinaitė. Iš Lietuvos ji išvažiavo prieš devynerius metus. Niujorkas, Amsterdamas, Londonas, Goa, Dubajus, Vilnius, artimiausiu metu – galbūt Barselona ar Valensija, o gal ir Meksika – Jūratė nesvarsto, kur ją neblokš mylima veikla ar mylimas žmogus: „Laikui bėgant supranti, kur slypi tokio gyvenimo būdo privalumai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, kelionė per pasaulį vėliau ar anksčiau virsta kelione į save, kelione per vidinius patyrimus, išgyvenimus, jausmus.“ Šiandien Jūratė dienas leidžia Vilniuje, visiškai atsidavusi mylimai veiklai. Savęs pažinimo praktikomis, ezoteriniais mokslais ir Ajurvedos principais Jūratė domisi jau seniai, tačiau gyvenimas Indijoje atvėrė kur kas didesnes galimybes pažinti Rytų filosofijos paslaptis ir leistis į gilesnes kūno sąmoningumo studijas bei praktiką. Atsisakiusi sėkmingos verslininkės karjeros dabar ji mielai dalinasi sukaupta patirtimi: rengia seminarus, organizuoja grupes į stovyklas Indijoje, taip pat kuria asmeninę interneto svetainę, skirtą prasmingų asmeninių pokyčių trokštantiems žmonėms. „Holistinės gyvensenos konsultantė“, – taip jau kurį laiką prisistato Jūratė.

Daug metų Lietuvoje buvai tik viešnia. Dar prisimeni, kokia buvo pirmoji tavo kelionė?

Visa mano vaikystė prabėgo Kaune po saugiu mamos ir senelių sparneliu – viskas buvo paprasta ir aišku. Tol, kol baigiau dešimtą klasę (kadangi gerai mokiausi, buvau vos keturiolikos) ir laimėjau stipendiją metus mokytis Amerikoje. Štai tokia buvo pirmoji mano kelionė: viena, iškart metams ir iškart už Atlanto. Dar – be galimybės anksčiau grįžti namo, nes jei būčiau nesilaikiusi sutarties, į Ameriką nebūčiau galėjusi grįžti.

Metams gavusi šiek tiek grynųjų – 1250 JAV dolerių, dalį jų išleidau knygoms, nes man visada atrodė, kad tai vertingiausias daiktas pasaulyje. Kai per pirmąją studijų savaitę buvau išleidusi jau 500 dolerių, supratau, kad turiu čia pat sustoti. Kitas mano

2017

09

RUDUO

pirkinys buvo kelionė iš Bostono, kur mokiausi, į Viskonsino valstiją, kur tuo metu studijavo mano kiemo draugė. Amerikiečiai turi posakį: „I have the travel bug...“ Jau tada supratau, kad kelionių virusas man bus sunkiai įveikiamas, o gal tiesiog turėsiu susitaikyti, kad tai – mano prigimties dalis.

Kaip tu – tokia kukli, protinga, smalsi mergina – atsidūrei šou versle? Juk, regis, tikrai ne tokioms kaip tu jis sukurtas!

Tai jau tikrai (juokiasi)! Būdama teisės studentė ieškojau papildomo darbo vasarai. Atsidūriau VRS reklamos agentūroje, kuri tuo metu ieškojo žmogaus, galinčio dirbti su archyvais. Pataikiau ateiti kaip tik tą dieną, kai agentūroje vyko televizijos laidos „VRS kamera“ vedėjų atranka. Puošnios suknelės, kone vakarinės ševeliūros,

130 GYVENIMO BŪDAS

VIETŲ,

(NE)PAKEITUSIŲ MANO GYVENIMĄ

Tekstas

Fotografija

Makiažas

Saugirdas Vaitulionis

Lukas Gricius

Kristina Busilaitė

WWW.IKONA.TV

131

Ž

inot, aš visai nesimaivydamas galiu pasakyti, kad ramiausiai galėčiau gyventi be naujų šmutkių, be mandresnio telefono, net be per dažno išėjimo į restoranus gyventi galėčiau.

Bet, va, jei kas atimtų keliones – mirčiau. Ir tas „mirčiau“ čia yra be jokio patoso. Žinoma, fiziškai tikrai kojų nepakratyčiau, bet kad mirtų dalelė manęs – faktas. Mane tėvai nuo vaikystės auklėjo, kad kaupti reikia ne daiktus, o emocijas, potyrius ir jausmus.

1

„ Niujorke supratau ir dar vieną dalyką – gyvenimas tarytum kine tikrai egzistuoja.

Aš tikiu, kad įspūdingiausiems gyvenimo nuotykiams visiškai nereikia ištaigingiausių viešbučių, „Michelino“ žvaigždelėmis nusagstytų restoranų ar apsipirkti žaižaruojančių „Tiffany“ deimantų rojuje. Gerai, gerai, nevaidinsiu – visa tai yra beprotiškai malonu, bet, sutikite, nėra būtina.

Kiekviena kelionė, net ir pati trumpiausia, net jei ji bus ir į jūsų kaimyninį kiemą – ji gali atnešti neišdildomų įspūdžių, kuriuos, kaip didžiausią vertybę, saugosite visą likusį gyvenimą. Taip, suprantu, kad tie „įspūdžiai visam gyvenimui“ gal ir skamba banaliai ir nutąsytai, bet esu įsitikinęs, kad kartais net ir paprasčiausias ant vietinio fontano krašto suvalgytas sumuštinis gali įsirėžti atmintyje taip, kad net ir po keliasdešimties metų prisiminsite jo skonį, jausmą ir žmones, su kuriais tada prie to fontano sėdėjote. Pripažinkite – dabar nejučiomis pritardami linksite galvas, tiesa?

„Klausyk, parašyk apie 10 kelionių, pakeitusių tavo gyvenimą“, – kartą

pasakė Agnė Jagelavičiūtė. Nu, visai nuprotėjo merga, pagalvojau – nei aš patyriau kažkokių nušvitimų, nei atradau kokių naujų tikėjimų, gyvybių negelbėjau, manosios gelbėti niekam taip pat neteko. Bet ar tikrai įspūdingiausios gyvenimo kelionės turi būti pažymėtos kažkokiais žygdarbiais ar stebuklais? Man kelionės yra atrasti maži stebuklai, kurie kaskart mane keičia, ir iš kiekvienos kelionės grįžtu vis turtingesnis. Na, bent jau asmeninė naujų potyrių sąskaita papilnėja tikrai. Kaip sakoma, gyveni tol, kol turi pirmų kartų.

Kai pirmą kartą lankiausi NIUJORKE, supratau, koks mažas esu. Mažas net ir fiziškai, nes tame mieste dideliam jaustis tikrai sunkoka, o ką jau kalbėti apie statusą, pasiekimus ar turtus. Tiesa, Niujorke supratau ir dar vieną dalyką – gyvenimas tarytum kine tikrai egzistuoja. Sakau taip todėl, kad, ko gero, tai vienas labiausiai filmuotų miestų planetoje, ir net kai protas sako „Vaitulioni, tu čia esi pirmą kartą gyvenime“, eidamas gatve vis tiek jautiesi, lyg čia jau būtum buvęs ne kartą. Jausmas kaip filme? Tikrai taip. Ir, beje, tas jausmas neapleidžia, kad ir kiek kartų ten lankausi – vaikštau po filmavimo aikštelę, nors tu ką.

Kartą užsukęs į vieną šeimos valdomą mažiuką restoranėlį TAILANDE, nuostabiame Railay paplūdimyje, negalėjau atsižiūrėti į darniai ir meiliai kartu plušančius tėvus su dviem vaikais – mama ir tėtis darbavosi prie puodų, o vaikai vikriai aptarnavo staliukus. Skanu iki nuprotėjimo! Taip skanu, kad valgyti į tą vietą ėjau net kelias dienas iš eilės. „Ar dažnai keliaujate?“ – vieną vakarą manęs paklausė be galo simpatiška restorano šeimininkė, kuri tąkart sukosi tarp klientų. „Dažniausiai – kartą per mėnesį“, – atsakau.

Iš moters veido trumpam dingo šypsena. „Aš buvau tik Krabio miestelyje“, – atsako ir nueina. Ir vat tada susimąsčiau, koks nuostabus yra mano gyvenimas ir kiek daug aš turiu.

Moters minėtas Krabis yra nedidelis miestelis maždaug už 20 minučių kelio valtimi nuo jos restorano. Ir tai yra toliausia žmogaus gyvenimo kelionė. Liūdna, nes suprantu, kad, veikiausiai, toliau ji niekada ir nenukeliaus, nepamatys ir nesužinos.

2

2017

09

RUDUO

142 GYVENIMO BŪDAS

WWW.IKONA.TV

143 A T V I R A S

„ A Š

I K O N A “

P O K A L B I S

Manęs laukia

DVI ŽMONOS! tvirai prisipažinsiu – šį kartą išgirdusi redaktorės pasiūlytą temą atviram pokalbiui atvirai nusišaipiau – rasti tokį pašnekovą Lietuvoje? Juokaujat, čia ne Meksika ir ne serialas! Lengviau būtų rasti moterį, ištekėjusią už į Raudonąją knygą įrašyto rudojo ausylio (čia toks retas šikšnosparnis, jei ką). Klydau. Nežinau, ar pavyktų rasti kažką, kas norėtų kurti šeimą su šikšnosparniu, bet šio numerio „AŠ Ikona“ temai pašnekovą radau. Tiesa, prieš jį rasdama iki soties prisikalbėjau su vyrais, kurie labai norėjo man paatvirauti apie savo meilužes. Meilužės man netiko. Tada atsiliepė jis ir radau vyrą, kuriam vienos šeimos per mažai, dėl to jis turi dvi! Ir jis ne musulmonas ar mormonas, kuriems daugpatystė įprastas reikalas, jis paprastas lietuvis. Kita vertus, žodis „paprastas“ čia nėra tinkamiausias, nes gyventi tokį gyvenimą reikia nemenko talento... Bet apie viską iš pradžių. Susipažinkite su Romu.

Aišku, jo vardas ir dauguma jo tapatybę atskleidžiančių faktų pakeisti, nes Romas visai netrokšta, kad kuri nors jo žmona sužinotų apie kitą...

Pokalbis su Romu nebuvo lengvas. Jis nedaugžodžiaujantis vyras, todėl atsakymus iš jo teko traukti ilgai, žodis po žodžio. Taip pat – labai atsargus. Tą aš galiu suprasti – gyventi dvigubą gyvenimą nėra lengva ir, tiesą sakant,aš nesugebėčiau taip manipuliuoti ir tiesiog greitai pavargčiau. Bet Romas sako, kad kitokio savo gyvenimo nebeįsivaizduoja ir myli abi savo šeimas.

Prieš pradedant mūsų interviu, keli trumpi faktai apie Romą: Romui yra beveik 40 metų.

Romas yra verslininkas.

Romas turi keturis vaikus.

Romo keturis vaikus augina dvi jo žmonos.

Romo abi žmonos viena apie kitą nežino.

Romas nežino, kurią žmoną myli labiau.

2017

09

RUDUO

Tekstas

Iliustracija

Skaiva Jasevičiūtė

Dorotė Joana Pociūtė

158 INTERJERAS

1

Žilvinai, ką tau pačiam reiškia atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje?

Venecijos bienalėje lankausi nuo 1998 m. Į šių metų paviljoną žiūriu tiesiog kaip į projektą, galbūt stambesnį ir savito formato. Man svarbu reaguoti ir į Lietuvos paviljonų Venecijoje istoriją, prasidėjusią 1999-aisiais kartu su pirmųjų lietuvių menininkų Eglės Rakauskaitės ir Mindaugo Navako, o vėliau – Nomedos ir Gedimino Urbonų ar Jono Meko dalyvavimu. Kiekvienas jų įnešė asmeninį indėlį, atvertė savo puslapį tarptautiniame meno lauke. Tai, ką siūlau ankstesnių menininkų įdirbio kontekste, šiandien suskamba visai kitaip.

2

į tokį renginį atvažiuojančių žmonių yra nusimanantys žiūrovai, į Veneciją važiuojantys nuolat – kas dvejus metus.

O jei nevažiuoja, tai bent pasidomi, skaito apžvalgas. Tai nėra „Eurovizija“.

Ar mene egzistuoja mados? Manai, esi madingas menininkas ir žengi koja kojon su pasaulinėmis madomis?

Ar galiu sakyti, kad rodai savo kūrybą besiformuojančios lietuviško meno tradicijos kontekste?

Mene nėra madų – yra aktualios temos ar išraiškos formos. Jei kalbame apie meno produktą arba kūrinį, džiaugiuosi viskuo, kas sukurta nauja, atrandama iš anksčiau.

Kiekvienas kūrėjas įneša savo indėlį, perteikia savo matymą. Mes, menininkai, visada susiduriame su esamojo laiko aktualijomis, kurios po metų kitų gali tapti viskuo ar virsti nieku. Meno laukas – tai terpė, kuri susideda iš daug žmonių. Net ir blogas kūrinys prisideda prie diskusijos, ieškojimų.

Aš nieko nerodau. Tik savo darbais galiu pasakyti, kaip jaučiuosi. Jaučiu, kad turiu stiprų ir įdomų užnugarį, tai kuria ir didesnę atsakomybę. Jaučiu kontekstą, kurį meno žiūrovai atpažįsta, nes jį stebi, prisimena kitus projektus. Žiūrovas Venecijoje yra labai fokusuotas, dauguma

Menininkas visada yra stebėtojas ir santykio su realybe tarsi visai nedaug.

Išeini iš tos būsenos ar visada esi paralelėje ir pasakoji savo istoriją?

Tavo kūryba – lyg pasakojimas, kuris man atrodo labai lietuviškai autentiškas.

Matymas yra įrankis, kuris formuojasi per ligą laiką. Kiekvienas menininkas žiūrovui dovanoja savo matymo būdą. Gal ir žaidžiu tuo, sąmoningai pasirinkdamas, kas man įdomu. Nesuprantu saldainių pakuočių stiliumi formuojamos estetikos, kuri pas mus labai prigijusi. Man įdomu, kodėl aukštaitiškas tualeto kabliukas iš vinies negali būti atskaitos tašku kuriant formas, pavyzdžiui, interjerus, fizinę erdvę.

Tokia atskaita apima trapumą, santykį su gamta, atsiranda peršviečiamumas, lengvumas, mūsų regiono medžiagų savitumas.

Taip, man buvo sunku išdrįsti pradėti dirbti su tam tikromis medžiagomis, prisiliesti prie temų – mitologijos, pasakų, kurios banaliai siejamos su „liaudišku“ folkloru. Bet lietuviškumas juk gausus – ne tik balanos gadynė. Mes turime nepamiršti ir aukštuomenės, dvarų kultūros, totorių, žydų bei kitų etninių grupių indėlio.

Prieš maždaug dešimt metų pradėjau dirbti su medžiu, ir tai – joks folkloras.

Natūraliai taip atsitiko, nes medžiagos kainuoja. Pieštukas ir popieriaus lapas nieko nekainuoja, šakos nieko nekainuoja, pagalys ar lenta – irgi ne kažką. Taip atsitiko dėl paprastų buitinių dalykų: sėdi

WWW.IKONA.TV

159

L I E T U V I Š K U M A S N E

T I K

B A L A N O S

J U K

G A U S U S

–

G A D Y N Ė .

3

Berlyne ir matai, kad nėra už ką dažų nusipirkti, tada eini ir prisirenki šakų.

Ar visuomenės bandymu tapti elitu galima vadinti didesnį domėjimąsi menu? Ar pastebi drąsesnių meno rėmimo, mecenavimo, kolekcionavimo žingsnių?

Manau, turime besiformuojantį elitą, kuris „ateina“ iš proletariato arba nomenklatūros.

Juk elito sovietinėje Lietuvoje nebuvo. Įdomu stebėti, kaip jis formuojasi dabar.

Susiduriame su vadinamuoju buržuaziniu sluoksniu, kuris bando legitimuotis ir rodyti savo jėgą keistais įrankiais, tarkime, prabangiais automobiliais. Man, kaip stebėtojui, tai atrodo juokinga, nerimta.

Matau, kaip nuolat vyksta tapatybės virsmas. Tiesa, kalbu ne apie visus... Tačiau yra ir daug daug pavyzdžių, kad tie įrankiai virsta kultūra.

Palaipsniui tam tikras socialinis sluoksnis pradeda domėtis šiuolaikiniu menu, jaunais autoriais, vyresniais – taip pat. Ir jūsų žurnale matau, kad rašydami apie kokią asmenybę paminite, jog žmogus dar ir meną kolekcionuoja. Kolekcionuoti meną tampa sėkmės istorijos dalimi. Aš pats

2017

09

RUDUO

kadaise juokaudavau, kad kai pasistatysime naujus namus, susikursime buitį, kas toliau?

Toliau į namus reikia nešti meno kūrinį, suformuoti šeimininko identitetą, skonį, pažiūras. Galų gale – ir investuoti. Ne tik į nekilnojamąjį turtą ar statybų sektorių.

Nelyginami dalykai turėti lašišos spalvos paveikslą interjerui papuošti ar uždėti kokį klecką ant sienos ir turėti asmeninį santykį su kūriniu.

Dabar laiko neturintys ir norintys kolekcionuoti samdo specialistus, kolekcijų patarėjus. Šiais laikas, kai vis mažiau turime asmeninio laiko, privaloma turėti konsultantą. Tai yra teisingesnis ir greitesnis kelias pamatyti ir perskaityti meną. Lietuvoje turime tikrai daug gerai išmanančių savo veiklą meno konsultantų, ekspertų, kurie gali padėti kurti kolekcijos išliekamąją vertę. Kolekcija – tai istorija, unikalus rinkinys. Yra svarbu, ar ji apims tam tikrą regioną, stilistiką, ar tam tikrą menininko darbų ciklą. Todėl, tarkime, išdalinta ji gali prarasti savo vertę. Pardavus kelis kolekcijos darbus, rinkinio kaina gali labai nukristi.

1. 2. Venecijos bienalėje Lietuvai atstovauja Žilvino Landzbergo instaliacija „R“, atverianti hipnotizuojančias tikroves, kuriose šiaurietiški peizažai ir vaizdiniai susijungia su venecijietiška Scuola San Pasquale pastato balto kubo erdve.

3. Instaliacijoje pasitelkiama pasakos struktūra, kurioje archetipiniai elementai, socialinės refleksijos ir asmeninės įžvalgos susipina į fantastinius erdvinius pasakojimus.

181

apie 1 kg moliūgo 3 obuolių 2 morkų 5 cm ilgio imbiero gabalėlio 3 skiltelių česnako žiupsnelio Kajeno (uoginės) paprikos žiupsnelio cinamono 50 g sviesto šlakelio alyvuogių aliejaus 1,2 l šilto daržovių arba vištienos sultinio 150 ml grietinėlės pakepintos šalto rūkymo šoninės juostelių (patiekti) obuolio (patiekti) daigų (patiekti) druskos, juodųjų pipirų

1. Duoną paskrudinkite, įtrinkite česnaku ir apšlakstykite aliejumi.

2. Marinuotas paprikas ir nuluptą mangą supjaustykite smulkiais kubeliais, sumaišykite ir sudėkite ant skrebučių.

3. Silkę supjaustykite juostelėmis, dėkite ant sumuštinių ir apibarstykite daigais.

4 asm.

1. Obuolius perpjaukite pusiau ir išimkite sėklas, moliūgą nulupkite ir supjaustykite panašaus dydžio, kaip ir obuolius, gabalais, morkas nulupkite ir perpjaukite pusiau.

2. Viską sudėkite į kepimo indą ir kepkite iki 185 °C įkaitintoje orkaitėje apie 40 min.

3. Puode su sviestu ir aliejumi pakepinkite smulkintą imbierą, česnaką, druską ir maltus prieskonius.

4. Sudėkite keptas daržoves, užpilkite sultiniu, viską sutrinkite maisto smulkintuvu ir užvirkite.

5. Supilkite grietinėlę ir leiskite sriubai pastovėti kelias minutes.

6. Patiekite su kepintos šoninės juostelėmis, daigais, nuluptu ir smulkiais kubeliais pjaustytu obuoliu.

4 riekelių čiabatos duonos 1 skiltelės česnako šlakelio alyvuogių aliejaus ½ mango 100 g marinuotų paprikų 120 g silkės filė ridikėlių arba kitų mėgstamų daigų druskos, juodųjų pipirų

MOCARELA SU POMIDORAIS, UOGOMIS IR BALZAMINIU ACTU

Alfo dovana ikonoms – receptai iš jo knygos „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“

BRUSKETA SU MANGU IR SILKE 4 vnt.

6 asm.

KEPTŲ MOLIŪGŲ IR OBUOLIŲ SRIUBA SU SKRUDINTA ŠONINE

400 g įvairių rūšių pomidorų 1 mango 300 g tamsios spalvos uogų (gervuogių, šilauogių) 400 g mocarelos sūrio šlakelio ypač tyro alyvuogių aliejaus 4 šaukštų balzaminio acto kremo kelių lapelių mėtų arba pipirnės daigų (patiekti) žiupsnelio druskos 1. Pomidorus ir mangą stambiai supjaustykite ir išdėliokite lėkštėje.

2. Užberkite uogų ir padėkite neplėšytą mocarelą.

3. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi, balzaminio acto kremu, pagardinkite druska ir žalumynais.

gyvenimu taip, kaip mėgaujatės kiekvienu kąsniu! O motyvacijos kiekvieną dieną semkitės iš Alfo Ivanausko knygos „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“, kur atskirai specialioje knygelėje sudėti receptai, o pagrindinėje knygoje – per 25 metus sukaupta patirtis, kuri įneš daugiau aistros į kulinarijos pasaulį.

2017

09

RUDUO

204 G O IS

1

2

P

rincipas, kuriuo vadovaujasi Azijos šalių moterys – ko negali valgyti, to netepk ant veido – apibrėžia visą Azijos grožio industriją. Azijietės tiki, kad visi chemikalai kenkia ne tik odai, bet ir teršia visą organizmą, o jo švara daugumai Azijos gyventojų (japonams, korėjiečiams, kinams) apskritai yra pati svarbiausia.

Geišos kultūrai davė daug, ypač grožio supratimui. Bene pastebimiausias geišų bruožas – baltas ir skaistus veidas. Tokio veido efektas yra pasiekiamas tik absoliučiai vengiant saulės. Todėl ne tik japonės, kur buvo paplitusi geišų kultūra, bet ir kitos Azijos šalių gyventojos tepasi storą sluoksnį kremo nuo saulės ir specialiai nesidegina, taip saugodamos odos skaistumą bei jaunatviškumą.

Kinės ir japonės, norėdamos atsigerti, renkasi ne vaisvandenius ir net ne paprastą vandenį, o žaliąją arbatą. Arbata apskritai yra geriausiai troškulį malšinantis gėrimas, tačiau žalioji arbata turi antioksidacinių savybių, kurios leidžia ir atrodyti, ir jaustis puikiai.

3

Lucy LIU (48)

Pasak Azijos moterų, ryžiai daro tikrus stebuklus ne tik virtuvėje. Ryžių nuoviru azijietės mėgsta plauti galvą, veidą, net maudytis jame. Ryžiuose esantys antioksidantai apsaugo nuo raukšlių ir celiulito susidarymo, štai kodėl azijietės atrodo žymiai jaunesnės, nei yra. Žymiausia japonių grožio mokytoja Chizu Saeki, išleidusi knygą „Odos priežiūros revoliucija“, išties sukėlė perversmą grožio industrijoje. Jos patarimais kasdien naudojasi milijonai moterų, viena įdomiausių tų mokymų dalių – veido masažai. Jas Azijos šalių gyventojos darosi ir pačios, ir ieško profesionalų, kurie žino, kaip tinkamai padaryti veido masažą.

4

1 / LECLER Anti-ageing kaukė stangrina odą, didina elastingumą, lygina raukšleles, ramina ir intensyviai drėkina veido odą.

7,90 Eur. www.leclermasks.eu

2 / SHISEIDO The Skincare masažinis šepetėlis padidina putojančių prausiklių efektyvumą, švelniai masažuoja odą ir pagerina jos būklę. 32,50 Eur „Kristiana“

3 / SHISEIDO Benefiance ypač tirštos valomosios putos švelniai pašalina nešvarumus ir negyvas ląsteles, tačiau nesausina odos. 55,50 Eur. „Kristiana“

4 / SENSAI Flawless Satin kremo konsistencijos makiažo pagrindas padengia odą tarsi nuostabus šilkas – paskaistina jos spalvą ir užtikrina nepriekaištingą išvaizdą.

53 Eur. „Kristiana“, „Douglas“

WWW.IKONA.TV

205 4

1

J

os tiesiog negali gyventi be alyvuogių aliejaus! Jį naudoja visur: plaukams stiprinti (prieš plaudama galvą ištepk plaukus alyvuogių aliejumi ir su tokia kauke išbūk 15 minučių), apsaugai nuo žalingų saulės spindulių, veido kremams ar kaukėms gaminti ir, žinoma, maistui. Visus kitus augalinius aliejus juos išmaino į kokybiško alyvuogių aliejaus butelį.

Ne tik dėl alyvuogių aliejaus naudos graikės yra tokios lieknos ir žavios. Tai – ir sveikos mitybos įtaka. Graikėms sveika mityba asocijuojasi su daugybe daržovių ir vaisių lėkštėje, jas derina su jūros gėrybėmis.

Be to, sveika mityba – dar ne viskas, graikės valgo daug ir noriai, tai jų neišsenkančios energijos paslaptis.

2

Nia

VARDALOS (54)

2017

09

RUDUO

2 / ORGANIX COSMETIX kūno šveitiklis su jūros druska ir alyvuogių aliejumi idealiai pašalina negyvas odos ląsteles. 11,60 Eur. „Bioteka“

Graikės be graikinio jogurto nebūtų tokios gražios, kokias mes jas žinome.

Graikinį jogurtą moterys naudoja veido kaukėms gaminti: jis puikiai stingsta,gelbsti nuo nudegimų, šviesina odą ir lygina jos nelygumus.

Gyvendamos prie pat Viduržemio jūros, graikės turi puikią prieigą prie visų jos gėrybių ir tai – ne tik įvairios žuvys ar austrės, bet ir jūros druska. Ją graikės naudoja šveisti odą ir nesirenka jokių kitų sintetinių priemonių. Jūros druska su lašeliu aliejaus mėgaujantis dušu odai daro tikrus stebuklus.

3

1 / APIVITA drėkinamasis rankų kremas su alaviju ir medumi drėkina, maitina ir stiprina rankų odą bei nagus.

8,99 Eur. „Eurovaistinė“

Graikės taip pat yra pamišusios ir dėl medaus. Į savo racioną jos įtraukia nedaug cukraus, tačiau viską gardina medumi.

Tačiau medus asocijuojasi ne tiek su maistu, kiek su spindinčia oda. Maišomas su alyvuogių aliejumi, įvairiomis žolelėmis ar ant veido tepamas vienas, medus turi puikią savybę skaistinti veido odą, apsaugo nuo spuogų susidarymo ir atgaivina ją po patirto streso vasarą.

3 / CROLL & DENECKE natūrali Viduržemio jūros kempinė puikiai tinka tiek vonios ritualams, tiek naudoti sausai.

19 Eur. „The Home Story“

4 / FARCOM MEA NATURA maitinamoji plaukų kaukė su alyvuogių aliejumi skirta intensyviai prižiūrėti ir maitinti.

6,49 Eur. „Eurovaistinė“

240 VAIKAI

Fotografija Lukas Gricius

WWW.IKONA.TV

241

Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi dokumentiniame filme Alzheimerio sindromo tema „Čia aš tik svečias“ yra užfiksuotas, sakyčiau, tragikomiškai tikras ir kvapą gniaužiantis pokalbis. Dvi senolės, sergančios Alzheimeriu, šnekučiuojasi senelių namuose ir viena kitos staiga paklausia: „Kas tave iš čia pasiims?

Tėvai?“ Na, žinant, kad joms veik šimtas metų, ko gero, klausimas itin tikslus ir aktualus. Juk dauguma atvejų mus Tėvai pasiima – iš darželio, mokyklos, gelbsti iš bėdos, jų namų durys visuomet atviros, patalai jaukiausi ir rytais ruošiamos kavos kvapas mylimiausias. Ir, jei visa klostosi įprastu gamtos ritmu, su Tėvais, tikiu, susitinkame ir po visų kelionių žemėje.

Bet ar kada pagalvojote, kad mūsų autorius mes vadiname ne mamomis, o TĖVAIS...

Sūnus Gabrielius kažkada man pasakė: „Berniukams labiau pasisekė, nes jų komandoje yra Dievas.“ Manau, kad itin pasisekė tiems, kurie tapo tėčiais – čia kalbu apie TIKRUS TĖČIUS. O pasisekė jiems labiausiai dėl to, kad per gyvenimą keliauja jie kartu su labai, neišmatuojamai, smarkiausiai plakančiomis ir juos mylinčiomis... vaikų širdimis. Šį kartą AŠ IKONA „Vaikai“ kalbės apie TĖČIUS. Noriu pasidalinti kažkada savo Tėčiui Edmundui Armoškai parašytu tekstu. Dalinuosi vildamasi, kad perskaitę šį tekstą Tėčiai dar geriau supras, kokie jie svarbūs savo ir ne tik vaikams. Ir dar supras, kaip svarbu, kad vieni kitus kuo mažiau nuviltumėm.

Mūsų veidus rytais jau kutena rudenio vėjai. Mieli Tėčiai, gražaus Jums rudens kartu su tais, už kuriuos esate ATSAKINGI. VISADA.

2017

09

RUDUO

D

augelio žmonių prisiminimai apie vaikystę dažniausiai panašūs. Tėčiai, mamos, dėdės ir tetos. Nuolatos iki išprotėjimo lepinantys seneliai. Visi pirmi kartai: dviratis, išdaužtas kaimynų langas, pirmoji pamoka ir pirmas pabėgimas iš pamokų, pirmas geras ir pirmas blogas pažymys... Atostogos, kai su tėčiu ir mama nerūpestingai leidi laiką, bendrauji ir drauge sėdi prie vakarienės stalo. Kai saulėje nusvyli pečius ir tau juos tepa sena gera riebia grietine...

Vaikystė daugeliui mūsų dvelkia vėsiais, rudeniškais rugsėjo rytais, atsiveja pirmuoju gruodžio sniegu, o kiekvieną žiemą pakvimpa mandarinais... Į vaikystę grįžtame ir tą vienintelį Kalėdų rytą, su jauduliu bėgdami ieškoti dovanų po egle.

Mano prisiminimai kiek kitokie... Kiek save pamenu, visuomet širdyje gyveno jausmas, gal veikiau – ilgesys tėvams. Kai buvau visai maža, mama dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tėtis nuolat dirbo. Su seserimi Solveiga augome gana savarankiškai, bet laimingai. Jautėmės mylimos, nors akimirkų, praleistų, kaip įprasta sakyti, „normalioje šeimoje“, buvo nedaug. Bet buvo daug kitų dalykų: nuo ilgų vakarų, laukiant iš darbo grįžtančių tėvų, iki džiaugsmingų švenčių – kad ir tuomet, kai mamai sukūrus naują vaidmenį teatre tėtis paskandindavo namus gėlių jūroje... Mūsų namai tarsi apjungdavo šeimyną – prisimenu daug džiugių akimirkų su pusbroliais ir pusseserėmis, su dėdėmis ir tetomis. Šeima buvo didelė ir progų susirinkti netrūkdavo. Šeimoje, ko gero, buvo ir vaidų, bet, matyt, vaikas būdama dar daug ko ir nesupratau. Mūsų namai buvo atviri ir draugams, ir kolekcininkams... Tiesą sakant, nepamenu, kada tėtis susidomėjo menu. Atrodo, kad jau gimiau apsupta Augustino Savicko, Raimundo Sližio ir kitų nuostabių menininkų kūrinių.

Vardinu pastaruosius, nes juos pamenu labai ryškiai nuo pat mažų dienų. Būdama vaikas į tuos darbus žiūrėjau smalsiai, kai kurie mane baugino – tėtis visuomet turėjo nuostabią akį menui ir niekuomet nebijojo stiprių kūrinių, nepavaldžių žmogui. Turbūt todėl tie darbai ir buvo tokie paveikūs.

Tokie buvo ir tėčio draugai menininkai. Pamenu, kai dar gyvenome Senamiestyje, vieną rytą į svečius užsuko Raimundas Sližys. Anuomet, sovietiniame kontekste, jis atrodė mažų mažiausiai savotiškai: plikas, tatuiruotas, su ilgu ilgu odiniu paltu.

Jį išvydusi visuomet stengdavaus pasprukti, ir tą rytą jis manęs paklausė, kodėl. Sukaupusi visas jėgas išlemenau: „Tai kad tu... iš kalėjimo...“ Jo sužibusias akis pamenu ligi šiol... Pritariamai linktelėjo man galva: „Taip, Agnyte, aš iš tiesų nuolatos gyvenu kalėjimuose. Tik niekada niekam neprasitark...“ Ko gero, ta daugiskaita reiškė ne ką kita, bet filosofinį požiūrį į tuometį socrealizmą, į menininkų nelaisvę ir dramas, bet mano vaikiškai galvai to buvo per daug... Tai buvo vienas iš pirmų ir vienas iš paskutinių mano pokalbių su Sližiu. Bet tų kelių sakinių pakako, kad žvelgdama į jo kūrybą ir dabar turiu ką apmąstyti.

Kai man sukako dešimt, tėtis padovanojo man pirmąjį mano portretą. Jį nutapė šviesios atminties Vladas Karatajus. Tapė ilgai, geras kelias savaites, iš kurių mano atmintyje liko vos keli dalykai.

www.ikona.tv/vaikai

244 VAIKAI

Tekstas Simona Jansonaitė

Fotografija Monika Dovidaitė

Stilius Irina Cybina

Makiažas Kristina Busilaitė

Stengiuosi savo vaikams

Jogailą Morkūną pristatyti vargu ar reikia. Verslininkas, nepailstantis renginių organizatorius, beprotiškų idėjų generatorius, žinomas televizijos veidas. Tiesa, kur kas rečiau Jogaila pristatomas kaip dviejų vaikų – devyniolikmečio Adomo Švitrigailos ir vienerių pagrandukės Marijos Barboros – tėtis. „Būti pagyvenusiu vyru ir jaunu tėčiu kur kas geriau nei būti jaunu vyru ir jaunu tėčiu“, – šypsodamasis dvi skirtingas patirtis palygina renginių organizavimo guru.

WWW.IKONA.TV

245

Jogaila Marškinėliai „Zara“, 9,95 Eur Kelnės „Massimo Dutti“, 59,95 Eur Švarkas „Zara“, 59,95 Eur Adomas Švitrigaila Marškinėliai „Massimo Dutti“, 39,95 Eur Kelnės „Massimo Dutti“, 59,95 Eur

2017

09

RUDUO

254 VAIKAI

WWW.IKONA.TV

255 Tekstas Rima Aukštuolytė

Fotografija Monika Dovidaitė

Stilius Milda Metlovaitė

A l g i m a n t a s Ček u o l i s :

„Nė viena mano kelionė nebuvo suplanuota“

Algimantas Čekuolis yra gerai žinomas ne vienai lietuvių kartai. Žurnalistas, rašytojas, keliautojas, laidų vedėjas, gidas – per savo gyvenimą jis išbandė ne vieną profesiją.

Jo sūnus – muzikos vadybininkas Justinas Čekuolis – interviu netgi užsiminė apie verslo patirtį, kurią išbandė kartu su tėčiu.

Sąmoningai kitą profesiją pasirinkęs Justinas sako, kad jam svarbu kurti savo gyvenimo istoriją, kurios neužstotų garsaus tėčio šešėlis.

Nors tėvo ir sūnaus istorijos skirtingos, tačiau jas sieja bendri vardikliai, vienas jų – iššūkių troškimas, taip pat – vienas kito palaikymas.

J. Čekuolis buvo tas žmogus, kuris paragino A. Čekuolį vesti antrą kartą. Su tėvu ir sūnumi kalbame apie jų keliones po pasaulį ir svarbiausią – gyvenimo kelionę.

8. Qf3 O-O 9. O-O-O Qc7

2017

09

RUDUO