Kulinarinė knyga GAL PAVALGOM?

Daugiau nei

100

būdų, kaip tai padaryti

SKONINGAI ir LENGVAI

Gal

pavalgom?

SU

P

amenu tą tamsų vakarą, visai tokį, kaip šis rudens rytas, kai rašau. Gal tik tiek, kad tą vėlų žiemos vakarą už mano arkinio lango lėtais judesiais miestui miego patalus ruošė snaigių sūkuriai. Sėdėjau ant sofos apsiklosčiusi minkštais pledais ir negalėjau pajudėti. Blausiai švietė naktinis šviestuvas, vyras virtuvėje ruošė raminamąją žolelių arbatą, o mintys mano galvoje karštligiškai keitė viena kitą. Tikrai, gyvenime kažkurie dalykai nutinka tik vieną kartą. Aš jau seniai nebebuvau maža mergaitė, kuri naiviai žvelgtų į gyvenimą ir nuoširdžiai galvotų, kad kažko atsisakius dabar, tau būtinai tai pasiūlys tada, kai bus patogu. Nes, būkime atviri, nepatogesnio laiko būti negalėjo...

Prieš du mėnesius mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nors gal reikėtų sakyti, kad prieš du mėnesius į mano gyvenimą kojomis į priekį atėjo didžiausias pasikeitimas. Taip, aš tapau mama. Ir dabar sėdėdama susisukusi į kamuoliuką ir stebėdama mingančio miesto švieseles galvojau, ar susitvarkysiu. Ne. Aš nebebijojau, ar būsiu gera mama. Ta baimė jau buvo likusi kažkur, kur lieka visos mamų baimės tada, kai ant rankų pirmą kartą paimi savo kūdikį ir staiga jau nieko nebebijai. Tad ką ir kalbėti, čia nebebuvo nieko baisaus. Tiesą sakant, nebebuvo baisu net ir tai, kad kelis mėnesius beveik nebuvau sudėjusi bluosto. Tai neatrodė pasaulio pabaiga. Kažką panašaus iki manęs išgyveno ir po manęs išgyvens milijonai mamų. Antrą mėnesį sukausi tarp virtuvės ir miegamojo, vonios ir kompiuterio, ir šis vakaras, kai sūnus pagaliau tyliai kniurkė savo lovelėje, turėjo būti toks pat.

Mano galvą sujaukė skambutis. Žinojau jį tiesiog iš bendros aplinkos. Matydavau jį žurnalų puslapiuose ar televizijos laidose, priimdavau jo kvietimus į renginius ir panašiai, tačiau visiškai jo nepažinojau kaip asmenybės. Kvietimus į daromus projektus labiausiai priimdavau dėl to, nes jis viską visada darydavo kitaip nei kiti, įdomiai ir kokybiškai, todėl pirma mintis, išgirdus jo balsą telefono ragelyje, buvo tokia: „Ak, tikriausiai kažkur pakvies.“ Bet tikrai niekur eiti neketinau. Na, gal tik artimiausius aštuoniolika metų. O ir šiaip, akimirką šmėstelėjo, kad kviesti į renginį telefonu taip vėlai tikriausiai labai nemandagu...

Tačiau ne, nieko panašaus. Ramiu ir tyliu, tokiam metui, negali ginčytis, puikiai tinkamu balsu jis paprastai pasakė: „Manau, atėjo laikas tau tapti moteriško žurnalo redaktore.“ Ir aš netekau amo. Būčiau visiška melagė, jei sakyčiau, kad niekada nebuvau apie tai pagalvojusi ar nesitikėjau, kad mano gyvenimas kažkada pasisuks panašia vaga, tačiau dabar? Būtent dabar? Tu tiesiog išprotėjai, pagalvojau aš. Tiesą sakant, ta mintis, kad jis išprotėjo, nebuvo tokia ir kvaila, nes tokia pirmoji reakcija po daugybės jo idėjų man būna visada.

Tiesą sakant, tą žiemos vakarą aš jau žinojau, kad priimsiu šį netikėtą pasiūlymą. Žinojau ir tai, kad tikrai lengva nebus. Na, ką jau čia, žinojau, kad momentais bus pragariškai sunku, tačiau daug baisiau man atrodė visą gyvenimą gailėtis to nepadarius. Aš žinojau beveik viską, tik nežinojau to, kad ką tik įgijau vieną didžiausių savo gyvenimo bendražygių, įkvėpėjų ir draugų. Kad įgijau žmogų, kuriam, kaip banaliai sakoma, galiu paskambinti vidury nakties. Ir kai sakau, kad jam galima skambinti naktį, tai reiškia ne tik tai, kad aš turiu tokią privilegiją, tai reiškia, kad visai gali būti, jog jis tiesiog tuo metu valgo. Bet apie tai kiek vėliau.

Nuo to lemtingo vakaro praėjo keleri metai su begale išprotėjusių idėjų. Dešimtys, o gal jau ir šimtai pusryčių, pietų, vakarienių ir net naktipiečių. Buvo ir Briuselis, buvo Niujorkas ir buvo daugybė kitų dalykų. Buvo kūrybinių ginčų, nekalbadienių, buvo aštrių žodžių, tačiau visada pavykdavo rasti bendrus sprendimus. Dabar man atrodo, kad tai mums visada pavykdavo todėl, kad sunkiausius klausimus mes visada spręsdavome prie stalo, nukrauto kokybišku maistu.

Tikriausiai pirmas dalykas, kurį sužinai apie žmogų, tapdamas jo draugu, tai jo mitybos įpročiai. Ir nors mes su Alfu esame be proto skirtingi, šiuo atveju mūsų požiūris daugiau nei sutapo. Mums abiem svarbu būti sočiai pavalgiusiems. Mums abiem svarbu, kad maistas būtų kokybiškas ir įvairus. Mums abiem svarbu, kad jis būtų patiektas išradingai ir su meile. Ir, galų gale, mes abu dieviname gaminti. Todėl kai šį kartą jis paskambino man ir pasakė: „Turime kai ką padaryti kartu“, man nebereikėjo laiko apmąstymams. Tai vis tiek jau būčiau pasiūliusi pati...

– Agnė

K

ai tą žvarbų žiemos vakarą po renginių maratono grįžau namo, norėjau tik vieno – ramybės ir su niekuo nekalbėti bent kelias valandas, nes iki tol... Iki tol kelias savaites privalėjau visiems šypsotis. Sakau „privalėjau“ ne dėl to, kad buvo nemalonu, o tiesiog – kiek galima... Niekas namuose manęs nepasitiko, net šuo buvo pas tėvus, o pašto dėžutėje – vėl šimtai laiškų, kaip už lango snaigių. Gal todėl namuose turiu tiek skirtingų toršerų ir žvakių, kurias uždegu tam, kad šviesa sukurtų jaukumą, kurio kartais norisi net man – savanaudžiui ir nenuoramai. Gerai, romantiku taip pat galite mane pavadinti.

Prieš kelerius metus mano gyvenime įvyko didelių pasikeitimų – tapau atsakingas ne tik už save, bet ir už dar mažiausiai šešiolika šeimų, kurių nariai dirba mano įmonėje. Kai žmonės kalba, jog tikrai nori savo verslo, dažnas jų nesuvokia, kad verslo esmė – ne tik savirealizacija, bet ir atsakomybė už save bei tuos, kurie tavimi patikėjo. Ir, žinote, niekada nenorėjau būti direktorius – daug labiau norėjau būti geriausias tėtis. Bet kol kas būnu geriausias ten, kur esu.

Kai gauni geriausio pasaulyje kulinarinio žurnalo apdovanojimą, supranti, kad viskas gyvenime įmanoma. Tą vakarą aiškiai suvokiau: mums reikia galingo pastiprinimo. Mano galvoje senokai sukosi sumanymas – žurnalas moterims.

Kam duoti jo „raktelius“ ir ką pasodinti prie jo vairo, man abejonių nekilo. Teliko apie jos naujas pareigas pranešti jai pačiai, ir visai nesvarbu, kad jau gerokai po aštuntos vakaro (žinau žinau, įprastai po darbo valandų niekas neskambina, bet tik ne aš). Žinojau ir tai, kokią frazę pasakysiu – dar ir dėl to, kad ji visuomet eina prie reikalo pati, su šypsena užbėgdama už akių: „Tai ko nori?“ Tai taip agniška. Šįkart aš jai neleidau to paklausti – pradėjau pats. Ir ji, aišku, pasakė „taip“.

Nemeluosiu, tikrai net neabejojau, kad ji sutiks. Savo gyvenime labiausiai nemėgstu žodžių NE ir NEĮMANOMA. Mane taip erzina žmonės, kurie sako, kad esi ar buvai tinkamu laiku tinkamoje vietoje – ei, mielieji, tai frazė tik tų, kurie bijo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Aš puikiai žinojau, kad tai – dar viena asmenybė ir šeima, už kurią turėsiu atsakyti. Bet tai manęs negąsdino, atvirkščiai – labiau už viską troškau sužinoti, kokią furiją ką tik pakviečiau į savo komandą. O jei kas ir buvo tuo metu tinkamu laiku tinkamoje vietoje – tai ne aš ir ne Agnė, o lietus, jau perėmęs estafetę iš prieš tai kritusių snaigių ir dabar barbenantis į mano stoglangius.

Tas vakaras buvo ypatingas. Po vieno vienintelio skambučio netikėtai į mano gyvenimą įžengė moteris. Asmenybė. Žmogus, su kuriuo drąsiai galėčiau eiti į karą. Ją visuomet būdavo žavu matyti kompanijoje, kurioje, žinoma, ji dažniausiai būdavo ryškiausia – gal dėl to ją visada laikiau stiliaus ikona.

Daugiau nei dvejus metus trukusioje draugystėje buvo visko, bet nė karto ši moteris manęs nenuvylė (priešingai nei daugelis moterų ir vyrų mano gyvenime). Šou pasaulis yra be proto veidmainiškas, kaip šiuo metu oras už lango, bet tai, ką kuriame su visa komanda, turbūt – beprotiškiausias laikais, kai... jaučiuosi saugiai, nes joje turiu tikrą IKONĄ, kuri veda paskui save laimingas, žavias ir pasitikinčias savimi šalies ikonas.

Metų metus, mėnesius, savaites ir dienas aš vis įsitikinu, kokie mes skirtingi, bet sykiu – ir labai vienodi. Kuo toliau, tuo labiau mačiau jos jautrumą, nuoširdumą, mamiškumą ir... nenusakomą apetitą (ne tik skaniam maistui!). O pliurpti ir gaminti galime iki paryčių – nes juk rinktis maisto produktus mums smagiau nei dalyvauti renginiuose.

Nors dėl šeiminių aplinkybių lyg ir stovime skirtingose barikadų pusėse, kūryboje esame nulipdyti iš to paties molio.

Vieną vasaros rytą pabudau su aiškiu sumanymu, išjungiau visas namuose iš vakaro paliktas šviesas (nes grįžęs po laidos filmavimo užmigau paryčiais tiesiog ant sofos) ir prisėdau virtuvėje paskambinti jai – tarsi kaip tą žiemos vakarą. Už lango ryškiai švietė saulė. Tik šįkart skambinau ne Agnei Jagelavičiūtei, o tiesiog savo draugei... Ir jau po valandos mes kartu pusryčiaudami braižėme ant popieriaus lapo savo būsimą kūrinį... Gyventi reikia šiandien, nes rytoj gal liks tik knyga.

– Alfas

AGNĖ Vis dar nuoširdžiai džiaugiuosi, kai interneto platybėse nuskamba klausimas: „O kas ta Jagelavičiūtė?“ Su malonumu prisistatau: esu Agnė Jagelavičiūtė. Mama ir žmona. Stilistė ir dviejų kulinarinių knygų autorė. Virtuvės entuziastė. Maisto mylėtoja. Žurnalo „Aš Ikona“ vyriausioji redaktorė ir stiliaus centro internete įkūrėja. Didelė moteriškos emancipacijos gerbėja ir... kvailių nekentėja. Dar negaliu pakęsti tinginių.

Gali būti, kad jau pastebėjote, jog manęs yra visur ir daug. Galbūt kartais, man atrodo, stipriai per daug. Bet tokia jau esu. Jei ko imuosi – darau tai iš visos širdies ir negailėdama nei laiko, nei jėgų. Aš visiškai netikiu sėkme ir labai pritariu minčiai, kad sėkmė – tai 1 procentas talento ir 99 procentai darbo. Tai ir dedu tuos 99 procentus į viską, ką darau. O ilsiuosi... gamindama.

Virtuvėje man taip pat sekasi. Ir, sakyčiau, visai neblogai. Gaminu visą savo sąmoningą gyvenimą. Labai dažnai žmonės galvoja: kokia prasmė gaminti pačiam sau. O aš tame matau didelę prasmę. Kol neturėjau šeimos, tikrai nelaukdavau svečių tam, kad rasčiau progą skaniai pagaminti. Įvairiausi tyrimai rodo, kiek mažai laiko mes skiriame savo vaikams, tėvams ar savo antrosioms pusėms. Bet ar kas nors skaičiavo, kiek laiko mes skiriame sau? Galbūt maisto ruošimas ir yra puikus būdas skirti laiko sau? Pabūti su savimi erdvėje, kur galioja savos taisyklės.

Gimus sūnui virtuvėje, regis, praleidžiu dar daugiau laiko, kurio nemažą dalį sudaro paieškos, kaip, sūnaus nuomone, „nevalgomus“ patiekalus paversti valgomais. Džiaugiuosi man skirta misija lepinti savo vyrus, bet stengiuosi nepamiršti ir savęs.

Pamenu iš vaikystės, kaip su mama ir tėčiu bent kartą per dieną susitikdavome prie bendro stalo – tai buvo mūsų namų taisyklė, kurios laikytis buvo gera. Tai kas, kad turėjau antsvorio ir kartais šis nemalonus faktas labiau rūpėjo ne man, o mano tėčiui, kažkada dėl svorio problemų palaidojusiam svajonę šokti pramoginius šokius.

Atėjo diena, kai ir man pačiai pradėjo rūpėti tai, kaip atrodau ir kaip jaučiuosi. Daug kelio nueita, daug visko išbandyta kare su savimi ir savo svoriu. Ir šiandien galiu atsakingai pasakyti: sukontroliuoti savo svorį man pavyko tik tada, kai pradėjau valgyti viską ir kai po ilgų blaškymųsi dietų džiunglėse grįžau prie visavertės mitybos, įkvėptos Viduržemio jūros. Man patinka laikytis taisyklių, jos suteikia saugumo jausmą, tačiau į kiekvieną gyvenimo normą stengiuosi žiūrėti su sveiku protu ir doze humoro. Ypač jei kalbame apie maistą.

ALFAS apie Agnę: Myliu Agnę. Ji man primena Pelenę, kuri ir guminius batus, ir pašluostę, ir prijuostę turi... Silkę nuskusti ji taip pat moka, o ir vištą, kai tik reikia, ant butelio pasodina. Tokiomis akimirkomis ji man atrodo tokia naminė, jauki. Ir kai matau ją vieną plušančią virtuvėje su kompiuteryje įjungtu filmu, man kūnu perbėga šiurpuliukai, nes tai taip tikra. Niekada negalėtum patikėti, kad ta akių draskytoja – kaip daugelis ją įsivaizduoja nepažinodami – gali būti tokia žaviai šeimyniška. Aš neabejoju, ne – žinau: ji tikriausia būtent tada.

AGNĖ apie Alfą: Pirmą kartą Alfą sutikau, kai jis dirbo penkių tuo metu „Vilniaus vartuose“ įsikūrusių prabangių restoranų rinkodaros vadovu. Buvau mačiusi jo nuotrauką žurnale, tačiau sutikti akis į akį nebuvo tekę. Kai su kolegomis atėjome į tą restoraną, negalėjau patikėti: jis mus sutiko tarytum karališkosios šeimos atstovus. Kaip šiandien prisimenu jį dėliojantį mums prie lėkščių šakutes. Ne, Alfas nebuvo padavėjas, greičiau – ypatingos nuotaikos kūrėjas. Tada net negalėjau pagalvoti, kad mūsų laukia toks įdomus bendras kelias. Nuo tada, kai pirmą kartą jį pamačiau, iki pat šios akimirkos, kur mes abu esame, jis neprarado vaikiškai žavaus noro stebinti, sukurti šventę ir padaryti taip, kaip nepadarė kiti. Alfas visada nori būti pirmas, ir man be galo pasisekė, kad būsiu šalia, kuomet jis ir vėl skins savo pirmąsias vietas. Taip, tai žmogus, su kuriuo ramiai išeičiau į žvalgybą...

ALFAS Tie, kurie domisi maisto gaminimu, mano vardą turbūt yra girdėję, o tiems, kuriems mano vardas nieko nesako, šiek tiek papasakosiu apie save. Aš – Alfas Ivanauskas. Viengungis. „Virtuvės mitų griovėjų“ įkūrėjas ir septynių kulinarinių knygų autorius. Kulinarinių radijo ir televizijos laidų vedėjas.

Keisčiausių derinių virtuvėje entuziastas. Estetikos mylėtojas. Pametęs galvą dėl gražių indų ir sunkiai atsispiriantis technologinėms naujienoms. „Virtuvės mitų griovėjai“ savo kelią pradėjo prieš šešerius metus, bet mano mama iki šiol galvoja, kad neturiu tikro rimto darbo. Nors būtent jos ir tėčio dėka esu toks, koks esu: nebijantis bandyti, ieškoti, eksperimentuoti.

Ir kalbu ne vien apie virtuvę ir maisto gaminimą. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be beprotiškų idėjų ir azarto – tai man neleidžia sustoti ir nuolatos skatina judėti į priekį, kurti.

Puodais tarškinu nuo septynerių. Kartais taip įsijausdavau, kad nenueidavau net ir į pamokas. Lengvai leidžiuosi užvaldomas aistros. Kai būdamas šešiolikos gavau progą padirbėti restorane, supratau kad virėju būti nenoriu: nuolat gaminti tą patį – ne man. Monotonija – negaliu jos pakęsti.

Gaminti gali visi – tuo nė kiek neabejoju. Ir tam net nereikia specialaus išsilavinimo. Tam, kad pradėtum gaminti, užtenka tik truputėlio žinių, o visa kita – intuicija, smalsumas, nuolatinis domėjimas, skonio lavinimas.

Svarbiausia, kad gaminti nebūtų nuobodu ir kad būtų galima į tai pažiūrėti kūrybiškai, kitomis akimis. Mokėjimas gaminti – dar vienas žingsnis į laisvę, puikiai tai žinau. O suvokimas, kad niekas negimė mokėdamas, tik suteikia dar daugiau drąsos eksperimentuoti.

Maistas – lengviausias būdas susipažinti ar geriau pažinti žmogų, nes nesvarbu, kokia tavo lytis, amžius, pareigos, rasė – sėdėdami prie vieno stalo visi tarsi tampate vieno nuostabaus maisto ritualo dalyviais. Ir jeigu iki šiol žmonės net nepažinojo vienas kito, po puikios vakarienės jie nori nenori pradeda jausti vienas kitą. Maistas – geriausias socialinės pažinties objektas, kuris gali virsti drama, detektyvu ar komedija. Jūs galite nemokėti rašyti, kalbėti, bet jei mokėsite gaminti – visos bėdos išsispręs: per maistą galima susikalbėti. Iš savo patirties žinau: kartais patiekalas paveikesnis už bet kokį žodį ar žvilgsnį.

Skonio lavinimas prasideda dar vaikystėje, bet pati vaikystė gaminant maistą turi tęstis amžinai.

Laimė – tai akimirkos, kurias gaudau, sąmoningai pastebiu ir fiksuoju.

„

RECEPTŲ turinys

PUSRYČIAI

20 p. / 01

22 p. / 02

Fritata

24 p. / 03

Paplotėliai su feta ir ančiuviais

Omletas-pica su lašiša

25 p. / 04

Kišas su kalakutiena ir pomidorais

26 p. / 05

Amerikietiški marmuriniai blynai

27 p. / 06

Amerikietiški blynai (ne tik vaikams)

28 p. / 07

Varškės spurgos

32 p. / 09

33 p. / 10

34 p. / 11

35 p. / 12

36 p. / 13

37 p. / 14

Lietinių tortas

29 p. / 08

Varškėčiai pudingo ir ledų padaže

Čirviniai blynai

40 p. / 15

41 p. / 16

43 p. / 18

44 p. / 19

Benedikto kiaušinis su šonine ir špinatais

Keptas sūris su obuoliais

45 p. / 20

Viengungio išlikimas. Naminis prieskonių mišinys ir avokadų majonezas

Lietiniai su špinatais

Karštas sumuštinis su naminiu majonezu

Sluoksniuotos tešlos vafliai su pelėsiniu sūriu ir mangais

Apkepti kruasanai

Benedikto kiaušinis su avokadais ir lašiša

Sau, mylimiausiai

42 p. / 17

Varškės sūris su apelsinų ir avokadų padažu

46 p. / 21

Tradicinis varškės apkepas kitaip

47 p. / 22

Trijų sluoksnių varškės apkepas

PIETŪS

52 p. / 23

Burokėlių sriuba su kriaušėmis ir šonine

53 p. / 24

Trinta burokėlių sriuba su baravykais

54 p. / 25

55 p. / 26

56 p. / 27

57 p. / 28

Brokolių sriuba su kokosų pienu ir kuminu

Kotletai ant kukurūzinių paplotėlių

60 p. / 29

Balandėliai su vištiena ir baravykais

61 p. / 30

Tiesiog balandėliai

Minestronė

Kotletai, arba žaidžiame slėpynes!

62 p. / 31

Silkė su baklažanais ir terijakio padažu

63 p. / 32

Silkė su saulėgrąžomis

66 p. / 33

67 p. / 34

69 p. / 36

72 p. / 37

Cezario salotos su krevetėmis ir vištiena

Grikiais ir kukurūzais įdaryta cukinija

Cezario salotos laiveliuose

Kiaulienos kepsniai su daržovėmis

77 p. / 38

Vaikystės “nuodėmė” – karbonadas

68 p. / 35

Meksikietiškos įdarytos cukinijos

78 p. / 39

Bolivinės balandos su lašiša ir mangais

80 p. / 41

Šaltibarščių želė

79 p. / 40

Lęšių salotos su pomidorais ir feta

81 p. / 42

Šaltibarščiai vulgaris

VAKARIENĖ

88 p. / 45

Spagečių apkepas

86 p. / 43

87 p. / 44

91 p. / 48

93 p. / 49

Jautienos didkepsnis su daržovėmis

90 p. / 47

Apkepti ravioliai

Tradicinė lazanija

89 p. / 46

Jautienos didkepsnis su grybais ir čiobreliais

Višta, kepta ant butelio

„Spaghetti bolognese“

94 p. / 50

96 p. / 51

Kepta višta su kalendromis

Sūdyta lašiša su mėtomis ir citrusais

102 p. / 53

103 p. / 54

Trinta žuvienė

98 p. / 52

Druskoje kepta dorada

Žuvienė su jūrų gėrybėmis

104 p. / 55

107 p. / 57

Moliūgų sriuba su batatais ir kokosų pienu

Netikro zuikio keksiukai

105 p. / 56

108 p. / 58

Kopūstinis netrikas zuikis

110 p. / 59

Moliūgų sriuba

Triušiena su vaisiais ir kadagio uogomis

112 p. / 61

Keptos krevetės su citrina

111 p. / 60

Triušienos dešrelės su bulvių gratinu

115 p. / 64

Burokėlių karpačas

118 p. / 65

Stambiai tarkuoti bulviniai blyneliai

113 p. / 62

114 p. / 63

Krevečių kapotinis su avokadais ir mangais

Burokėlių ir ožkų sūrio tartaletės

119 p. / 66

120 p. / 67

Mano gimtadienio blynai

Troškintų kopūstų sriuba

121 p. / 68

Rytietiški šonkauliukai

UŽKANDŽIAI

126 p. / 69

Įdaryti kiaušiniai su jūrų gėrybėmis

127 p. / 70

129 p. / 71

131 p. / 73

134 p. / 74

135 p. / 75

138 p. / 77

140 p. / 78

141 p. / 79

Įdaryti kiaušiniai su skumbre

130 p. / 72

Midijos su grietinėle, vynu ir špinatais

Midijos su lašiša, cinamonu ir batatų lazdelėmis

Pica su čorisu ir abrikosais

137 p. / 76

Pica „Margarita“

143 p. / 80

Vieno kąsnio sumuštinukai

Mėsainis: mamos vs. mūsų

Kiaulienos šašlykas

Keptas kamambero sūris

Kalakutienos iešmeliai su mangais

Sūrio padažas traškučiams

150 p. / 84

Jautienos kapotinis

144 p. / 81

Sumuštinukai su baklažanais, feta ir braškėmis

146 p. / 82

Lašišos užtepėlė

147 p. / 83

153 p. / 87

Vištienos sparneliai su viskio ir austrių padažo marinatu

152 p. / 86

Traškūs vištienos sparneliai

155 p. / 89

„Kruvinoji Merė “ – „šotas“ su užkandėle

156 p. / 90

Tropikų kokteilis

151 p. / 85

Lašišos kapotinis su trumpai sūdytais agurkais

157 p. / 91

Žaliosios arbatos kokteilis

Jautienos kapotinis su vasabių krienais ir „nori“ dumblių lapais

154 p. / 88

„Kruvinoji nekaltoji Merė“

DESERTAI

163 p. / 93 Tinginys

164 p. / 94

Obuolių trupiniuotis su avietėmis

162 p. / 92

Tinginys su avietėmis

166 p. / 96

„Martini“ šerbetas

167 p. / 97

Greiti jogurtiniai miško uogų ledai

170 p. / 98

Morengai su apelsinais ir grietinėle

165 p. / 95

Obuolių pyragas su obuolių sidro įdaru

171 p. / 99

Morengų desertas su juodaisiais serbentais, ledais ir apelsinų padažu

172 p. / 101

Sūrio pyragas su juodaisiais serbentais

173 p. / 100

Sūrio pyragas su braškėmis

174 p. / 102

Panakota su medumi ir čiobreliais

175 p. / 103

Kokosų panakota su apelsinų likeriu

178 p. / 104

Granola su džiovintais vaisiais

179 p. / 105

„Buddha bowl“ pusryčių dubenėlis

Šįsyk žinoma stilistė ir maisto entuziastė Agnė Jagelavičiūtė bei virtuvės mitų griovėjas ir estetikos propaguotojas Alfas Ivanauskas gamina labai įprastus patiekalus iš labai įprastų produktų taip, kaip jie kasdien ar savaitgaliais gamina sau, savo namiškiams ir draugams.

9 7 8 6 0 9 9 5 6 7 26 6

Knygoje Agnė ir Alfas siūlo daugiau nei šimtą idėjų, kaip pasitikti netikėtai užgriuvusius draugus ar kaip net paprasčiausius pusryčius paversti švente, kuo nustebinti į svečius atvykusius vyro tėvus ar kaip mažiausią šeimos narį įkalbėti suvalgyti morką, kurią, vos pamatęs, paleidžia dūdas.