Aušros alėja, Nr. 14

SVEČIAS

Alfredas Vilbikas: mes visi esame istorijos kūrėjai

Teisėją emeritą, kolekcininką Alfredą Vilbiką kalbina Tomas Pauliuščenka

SUKAKTYS

Regioninis žvilgsnis į vieną literatūrinį rankraštį ir vieną sukilimą Doc. dr. Dalia Jakaitė

SUSIPAŽINKIME

Nauji veidai bibliotekos kolektyve

Bibliotekos darbuotojus kalbina Tomas Pauliuščenka

BIBLIOTEKOS TYRIMAI

Bibliotekos paslaugų vartotojų skaitymo įpročiai ir poreikiai

Kristina Kulikauskienė

KNYGOS ŽENKLAI

Kolekcionavimas – viso gyvenimo pomėgis

Diana Janušaitė

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Simono Daukanto knygos ir leidiniai apie jį bibliotekos senųjų spaudinių fonde

Robertas Gedrimas

GEROJI PATIRTIS

Garsiniai skaitymai atgaivina prisiminimus

Urtė Šulskienė

Žaidimai kaip efektyvus edukacinių užsiėmimų metodas

Tomas Pauliuščenka, Lilija Vetiugova-Skupienė

TARP TAUTŲ

Tarptautinės mobilumo veiklos – unikali galimybė kelti kvalifikaciją ir įgyti patirties

Tomas Pauliuščenka, Inga Petkūnaitė

KĄ SKAITOME?

Trumpai apie fantastines knygas, arba ką (per)skaityti be „Hario Poterio“

Lilija Vetiugova-Skupienė

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kontrastinga Aušros alėjos 52-ojo namo istorija

Alina Šalavėjienė

REGIONO NAUJIENOS

Bibliotekos įamžina nusipelniusių asmenybių atminimą

Šukionių biblioteka atvėrė naujo pastato duris

Rasma Mieliauskaitė

© AUŠROS ALĖJA

Šiaulių apskrities Povilo

Višinskio viešosios

bibliotekos žurnalas

2023 PAVASARIS / 14

ISSN 2424-6182

Redaktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas

Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt www.facebook.com/SAVB.info

Tel. (8 41) 523747

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Viršelyje – dailininkės Sigitos Saulėnienės ekslibrisas (ofortas), saugomas ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. Platinti šio leidinio tekstus

Įsipavasarėja, dienos sparčiai ilgėja, saulė dažniau rodosi, sodai žydėti ruošiasi. Markas Tulijus Ciceronas yra pasakęs: „Tam, kas turi biblioteką ir sodą, daugiau nieko nereikia“. Akivaizdu, kad tokią paralelę senovės filosofas neatsitiktinai išvedė, – ir sodas, ir biblioteka augina vaisius. Tik sodo auginami vaisiai skirti kūnui, o bibliotekos – žmogiškajai sielai maitinti. Mums būtini abiejų rūšių vaisiai.

Kviesdami Jus bibliotekos vaisių ragauti, siūlome skaityti 14-ąjį „Aušros alėjos“ numerį. Kaip visada, jis gausus įvairių rubrikų ir įdomių pasakojimų.

Žurnalo svečias šįkart – teisėjas emeritas, žinomas kolekcininkas Alfredas Vilbikas. Su juo pokalbis apie aistrą kolekcionavimui, knygoms ir Lietuvos teisės istorijai.

Dalia Jakaitė primena svarbų Lietuvos istorijai

1863–1864 metų sukilimą ir 160-ųjų jo metinių proga pasakoja apie Šiaulių apskrities atgarsius Vinco Mykolaičio-Putino romano „Sukilėliai“ rengimo medžiagoje, kartu primindama ir kitą svarbią sukaktį – šiemet minimas 130-ąsias rašytojo gimimo metines.

Supažindiname su naujais kolektyvo nariais, pristatome tyrimą apie Jūsų – mūsų bibliotekos lankytojų – skaitymo įpročius ir poreikius, o bibliotekos archyvuose saugomus leidinių ir meno kūrinių lobius apžvelgia Diana Janušaitė ir Robertas Gedrimas.

Naujausias bibliotekos paslaugas ir interaktyvias pramogas visai šeimai pristato Urtė Šulskienė ir Tomas Pauliuščenka, numeryje pasakojame apie naujas bibliotekos tarptautines veiklas.

Lilija Vetiugova-Skupienė kviečia nepabūgti nerti į fantastikos žanro gelmes, Alina Šalavėjienė toliau gilinasi į Aušros alėjos pastatų istorijos įdomybes.

Regiono bibliotekos taip pat turi naujienų –Pakruojo rajono Šukionių biblioteka atvėrė naujo pastato duris, o Akmenės miesto Onos Šimaitės, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko ir Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos atskleidžia, kaip joms buvo suteiktas žinomos asmenybės vardas.

Gerų akimirkų su pavasariniu „Aušros alėjos“ numeriu!

2023 m. Lietuvos valstybės ir nepriklausomybės atkūrimo dienas biblioteka paminėjo įžiebdama trispalvės spalvų apšvietimą. Ievos Slonksnytės nuotr.

Alfredas Vilbikas: mes visi esame istorijos kūrėjai

Šio numerio svečias – teisėjas emeritas, Šiaulių miesto politikos ir sporto veikėjas, kolekcininkas Alfredas Vilbikas. 1979 m. atvykęs į Šiaulius ir pradėjęs karjerą kaip Šiaulių miesto priešgaisrinės apsaugos poskyrio viršininkas, A. Vilbikas tapo tikru šiauliečiu. Beveik 20 metų jis teisėjavo Šiauliuose, dėstytojavo tuomečiame Šiaulių universitete. Visus šiuos metus A. Vilbikas laisvalaikį skyrė kolekcionavimui ir knygų apie Lietuvos teisės istoriją rašymui. A. Vilbiko pastangų dėka Nacionalinėje teismų administracijoje buvo atidaryta teismų ekspozicija, 1985 m. Šiauliuose kolekcininkas įkūrė pirmą Lietuvoje visuomeninį

Ugniagesių muziejų, 1996 m. – visuomeninį Policijos muziejų, o 2017 m. Šiaulių apygardos teisme – Teismų istorijos muziejų.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje A. Vilbikas – dažnas svečias. Čia jis pristato savo kolekcijų parodas, išleistas knygas apie Šiaulių ir Lietuvos teisėsaugą, policijos darbą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Teisėjas mielai sutiko žurnalo skaitytojams papasakoti apie ryšį su Šiauliais, rašytojo ir kolekcininko kelią.

Alfredas Vilbikas bibliotekoje 2023 m. sausio mėn. pristatė parodą „Lietuvos Respublikos Konstitucijos: ištakos, raida ir dabartis“, sudarytą iš savo asmeninės kolekcijos eksponatų. Ievos Slonksnytės nuotr.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo Šiaulių. Čia Jūs praleidote daug laiko, kopėte karjeros laiptais. Kuo Jums Šiauliai ypatingi tiek plačiąja, tiek profesine prasmėmis? Ar pavadintumėte save tikru šiauliečiu?

Į Šiaulius vadovauti Priešgaisrinės apsaugos įgulai atvykau 1979-aisiais. Važiuodamas nė neįsivaizdavau, kokio dydžio tie Šiauliai. Jau 1982 m. suorganizavau Šiaulių miesto priešgaisrinės apsaugos 110-ies metų minėjimą, veikė ir to laikotarpio nuotraukų paroda. 1985 m. man, jau baigusiam teisę, buvo pasiūlyta užimti Šiaulių miesto Vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas.

Savivaldybių policiją. Susipažinę su Vakarų šalyse vykdoma nusikalstamumo prevencija, Šiauliuose irgi vieninteliai Lietuvoje įgyvendinome prevencinę programą „Stabdyk nusikalstamumą“.

Šiauliai padėjo man subręsti kaip asmenybei, vadovui ir siekti užsibrėžtų tikslų, kuriuos aš pats sau išsikeldavau. Nors esu gimęs Dzūkijoje, dabar tvirtai galiu pasakyti, kad esu šiaulietis, nes su šiauliečiais teko išgyventi ne vieną ekstremalų išbandymą.

Priešgaisrinė apsauga, policija, teisė, dėstytojavimas universitete, istorija, knygų rašymas, sportas... Norėjote netgi tapti aktoriumi. Iš kur toks noras išbandyti šitiek skirtingų sričių?

Tiesa, norėjau būti aktoriumi, bet, matyt, buvau per jaunas... Ir tai buvo vienintelis mano asmeninis siekis. Vėliau aplinkybės taip susiklostė, kad man teko dirbti priešgaisrinėje apsaugoje, policijoje, teisme, dėstyti universitete ir kartu turėti hobį. Galbūt aukštesnės jėgos visa tai sudėliojo...

Šiaulių priešgaisrinių padalinių rikiuotės apžiūra. Alfredas Vilbikas (antras iš kairės). 1983 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunkiausi buvo 1990–1991 metai. Teko dalyvauti visuose Šiaulių ir Lietuvos įvykiuose, budėti per tragišką 1991 metų sausio 13-ąją ir rugpjūčio pučą. Kada šiek tiek normalizavosi

politinė padėtis, 1990 m. spalio 4 d. Tarybos ir mano iniciatyva buvo įkurta Savivaldybių policija. Lietuvos Respublikos policijos

įstatymas priimtas tik tų metų gruodžio 11

dieną, taigi net įstatymo nebuvo, o mes vieninteliai Lietuvoje, Šiauliuose, įkūrėme

Šiaulių universitete daugiau kaip 20 metų dėsčiau teisę. Stengiausi neapsiriboti dabartine teise, į paskaitas įtraukdavau ir teisės istoriją, pavyzdžiui, į referatus įdėdavau klausimų apie moters padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Studentai nori nenori privalėjo ta tema pasidomėti ir taip nejučiomis sužinodavo apie mūsų valstybės reikšmingumą, tęstinumą, kad mes nebuvome tokie maži, kaip dabar atrodome.

Jūsų dėka įkurta keletas muziejų. Šiauliuose, pavyzdžiui, veikia unikalus muziejus, kur galima pasėdėti ne tik teisėjo,

bet ir elektros kėdėje. Papasakokite, kaip kilo mintis įkurti Teismų istorijos ir kitus muziejus. Su kokiais sunkumais teko susidurti, kokie atradimai lydėjo?

Yra kolekcininkų, kurie net kolegoms savo eksponatų nerodo. Aš, atvirkščiai, noriu, kad tai, ką pavyko surinkti, pamatytų kuo daugiau žmonių. Priešgaisrinės dalies statybų metu numačiau vietą, kur bus įkurtas Priešgaisrinės apsaugos muziejus. Tada jau važiuodavome ieškoti eksponatų po „Aušros“ muziejaus filialus. Padariau pradžią tam muziejui ir palikau ten nemažai savo eksponatų. 1985 m. man perėjus dirbti į Šiaulių m. Vidaus reikalų skyrių, kolegos muziejų tebepildė, net priešgaisrinius automobilius pradėjo kolekcionuoti.

Dirbdamas policijoje 1996 m. atidariau Policijos muziejų. Jame iki šiol galima susipažinti su Lietuvos ir Šiaulių policijos atsiradimo (įkūrimo) istorija, apžiūrėti blaivyklos tramdomąją kėdę, pareigūno uniformas, pasimatuoti neperšaunamą liemenę ar palaikyti skydą, „pasimatuoti“ antrankius arba patiems pasidaryti piršto atspaudą. Prisimenu, norėjo tramdomąją

kėdę išmesti iš blaivyklos. Nedaviau. Dabar muziejuje tai kone įdomiausias moksleiviams eksponatas.

2000 metais perėjau dirbti į Šiaulių

apylinkės teismą, vėliau – į Apygardos teismą (ŠAT). Po pastato Dvaro gatvėje rekonstrukcijos su ŠAT pirmininko

V. Kursevičiaus pagalba buvo įkurtas Teismų istorijos muziejus. Šiame muziejuje galima sužinoti ir pamatyti daug unikalių išlikusių teismų istorijos eksponatų, Lietuvos teisės ir teismų raidą liudijančių daiktų, pradedant nuo įrankių ir techninių priemonių, kuriomis nuo seniausių laikų naudojosi teisėjai ir kiti teismų darbuotojai, iki tarpukario Lietuvos teismų bylų, asmens dokumentų, įstatymų, šaukimų į teismo posėdį, priesaikos tekstų ir t. t.

Nuo 2014 m. lapkričio Nacionalinėje teismų administracijoje veikia Teismų ekspozicija. Tie eksponatai Vilniuje populiarina Šiaulius, nes kone kas antras – apie Šiaulius ir šiauliečius.

Kai pasitaiko koks senas daiktas ar dokumentas, visada stengiuosi jį išsaugoti. Draugams mane tikrai nesunku nudžiuginti: nereikia nieko pirkti, užtenka namuose atkapstyti kažką seno, paruošto išmesti.

Parašėte ne vieną knygą apie Šiaulių teismų ir policijos istoriją. Kodėl ėmėtės šių tyrimų? Gal teisėjui lengviau tyrinėti teisės istoriją nei profesionaliam istorikui? Ar neatimate duonos iš istorikų?

Istorija visiems svarbi. Ir ypač su profesija susijusi istorijos dalis. Gėda teisėjui nežinoti teismo istorijos, o dirbant policijoje – policijos istorijos. Deja, galiu pasakyti, kad dauguma to nežino. Kad ir apie teisėjo ženklą. Gal vienas iš dešimties teisėjų žino, kad šiandien

Šiaulių apygardos teismo Teismų istorijos muziejus, tarpukario teisėjo kabinetas. A. Alejūnaitės nuotr.

naudojamas ženklas nėra naujas, tai tarpukario Lietuvos skulptoriaus P. Rimšos sukurtas ženklas.

Perėjęs dirbti į teismą pradėjau galvoti, kaip įamžinti teismų istoriją. Pirmoji mano knyga „Šiaulių apygardos teismų istorija“ pasirodė 2005 metais. Po poros metų buvo išleista papildyta knyga „Šiaulių apygardos teismų istorija (1915–2006)“. Rengiant šią knygą pravertė mano senienos, daugybė faktų surinkta iš turimų senų knygų. Trečioji knyga „Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008)“

išleista 2018 metais.

Atsimenu, kai rašiau knygą „Teismai ir teisėjai Lietuvoje“, norėjau surašyti visus teisėjus, kurie dirbo 1918–2018 metais, bet 1918–1920 m., net ir 1925 m. į oficialius dokumentus būdavo surašomos tik teisėjų pavardės, o man norėjosi sužinoti ir žmogaus vardą, ir jo gimimo metus, tai net neįsivaizduojate, koks džiaugsmas apimdavo, kai dirbdamas archyvuose, atrasdavau to žmogaus vardą ir dar gimimo metus. Šiauliečių susidomėjimo sulaukė ir mano knyga „Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)“.

Aš noriu, kad istorijos, bent dalies jos, kiekvienas mūsų žinotų šiek tiek daugiau. Jei daugiau žinotume, tikriausiai labiau vertintume tai, ką turime dabar. Nes „dabartis“ kada nors taps istorija, kurią būtinai reikia užrašyti. Neužrašyta istorija mirs.

Teisėjui tikrai ne lengviau už profesionalų istoriką tyrinėti teisės istoriją, nes jam tai tėra hobis ir jis iš to duonos nevalgo. Atvirkščiai, istorijos tyrinėjimas reikalauja laiko ir išlaidų.

Nearti istorijos plotai yra labai platūs, todėl aš iš istorikų duonos neatimu.

Kaip rašant apie tai, ką iš dalies ir pačiam teko patirti, pavyksta išlaikyti objektyvumą?

Amžininkai, įvykių dalyviai negali galutinai suvokti tikrosios įvykių reikšmės, kartais būna subjektyvūs, todėl objektyviausi vertinimai galimi neutralių, nedalyvavusių įvykių sūkuryje asmenų ir tik praėjus tam tikram laikui, nešališkai išanalizavus ir įvertinus faktus. Vis dėlto amžininkai, vengdami bet kokių asmeninių simpatijų ir antipatijų, turėtų fiksuoti istorijos reiškinius, įvykių dalyvių prisiminimus, kol jie neišnyko, ir pateikti dokumentais grįstus faktus.

Jūsų darbas (Lietuvos teismų ir policijos istorija, kolekcijos, knygos, muziejai), be abejo, aktualus istorikams, teismų sistemos darbuotojams ir kitiems teisėsaugos atstovams. O ko iš viso to gali išmokti visuomenė, ypač jaunoji karta? Kas labiausiai sudomina moksleivius per vizitus Jūsų muziejuose?

Mes visi be išimties esame istorijos kūrėjai. Gyvename tokiu įdomiu laikotarpiu. Tiek įdomaus pastaraisiais dešimtmečiais patirta savo kailiu. Praeis kažkiek laiko ir mūsų nebebus. Kodėl visko neužrašius, kad visuomenė ir jaunoji karta turėtų galimybę visa tai išanalizuoti, įvertinti, priimti teigiamus dalykus ir pasimokyti iš mūsų padarytų klaidų.

Jaunimas, gimęs Nepriklausomoje Lietuvoje, nesupranta, ką išgyvenome mes, sovietiniai vaikai, ir kaip tapome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo liudytojais, todėl ir Teismų istorijos muziejuje parodytas ne tik viduramžių, tarpukario, dabartinis periodas, bet ir sovietinis laikotarpis toks, koks buvo – su teroru, persekiojimu, draudimais, ideologija...

SVEČIAS

susidaryti bendro vaizdo apie Lietuvos

Didžiąją Kunigaikštystę ir pan. Taigi, jeigu kur nors pavykdavo įsigyti istorinę knygą, senovės monetą ar kokį nors senesnį daiktą – tai skatindavo domėtis to daikto istorija: kaip jis atsirado, iš kur, kada ir t. t. Taip palaipsniui ir pradėjau rinkti įvairius senus daiktus.

Negalėčiau pasakyti, kad Teismų istorijos muziejaus lankytojai domėtųsi kažkuo vienu, nes vienus domina tarpukario laikotarpis, kitus – viduramžių kankinimo įrankiai, butaforinė elektros kėdė, bet dauguma lankytojų palieka pačius geriausius vertinimus atsiliepimų knygoje.

Esate žymus kolekcininkas, surengęs ne vieną savo kolekcijų parodą. Nuo ko prasidėjo Jūsų aistra kolekcionavimui? Pagal ką sprendžiate, kuriuos eksponatus įsigyti, kaupti, kolekcionuoti?

Pomėgis, veikiau poreikis rinkti ir saugoti viską, kas bent kiek kvepia Lietuvos istorija, atsirado bene prieš penkis dešimtmečius, kai į rankas atsitiktinai pakliuvo senovinių monetų, su kuriomis mes, vaikai, žaidėme, vėliau žurnalas, knyga, spausdinimo mašinėlė... Įsižiebusi aistra taip ir nebeužgeso.

Kolekcionavimui didelės reikšmės turėjo domėjimasis Lietuvos istorija. Dar būdamas moksleivis, domėjausi tuo, ieškojau knygų apie senovės Lietuvą. Sovietiniais laikais

mokykliniuose vadovėliuose informacija

apie mūsų šalies istoriją buvo ribota arba draudžiama. Istorija buvo iškreipta. Istorinių

faktų buvo minimaliai, kad net negalėjai

Kuris iš šimtų surinktų eksponatų man pats brangiausias, šiandien negalėčiau atsakyti. Brangiausias paprastai būna tas, kuris gautas paskutinis. Paskui tą paskutinį pakeičia kitas paskutinis. Vis dėlto vertingiausi man –seniausi savo amžiumi.

Profesorius Vytenis Rimkus tiesiai šviesiai yra pasakęs, kad kolekcininkai – savotiški ligoniai. Tai tiesa.

Ar esate dažnas bibliotekų svečias? Ko jose dažniausiai ieškote?

Esu nuolatinis bibliotekų lankytojas ne tik Šiauliuose, lankausi ir Vilniuje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat ir muziejų bibliotekose. Dažniausiai ieškau istorinių, mokslinių knygų teisės tematika.

Kokias knygas kaupiate savo namų bibliotekoje? Ar mėgstate grožinę literatūrą?

Ar turite mėgstamų autorių, kūrinių?

Paskutiniais dešimtmečiais mano kaupiamos ir skaitomos knygos yra istorinės tematikos, didžioji dalis priklauso mokslinei literatūrai. Anksčiau mėgdavau skaityti ir istorinius romanus, knygas apie gamtą, įžymius žmones, dabar tam nebeliko laiko, manau, kad aš dar prie jų grįšiu. Namie yra daugiau kaip trys tūkstančiai knygų, o sudėjus sodyboje ir darbe – apie penkis tūkstančius.

Tomas Pauliuščenka

Šiaulių priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos muziejus. 2012 m. Asmeninio archyvo nuotr.

SUKAKTYS

Regioninis žvilgsnis į vieną literatūrinį rankraštį ir vieną sukilimą

Šių metų pradžioje buvo minimos 160-osios 1863–1864 metų sukilimo metinės. Apie Šiaulių apskrities sąsają su sukilimu liudija vietos ir asmenybės, istoriniai šaltiniai, meniniai tekstai ir jų tyrimai. Nesileidžiant į gausių tyrimų apžvalgą, galima prisiminti, kad apie šį įvykį buvo rašyta ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žmonių. Tarkim, istorikė

Roma Baristaitė prieš 10 metų, kai minėjome 150-ąsias sukilimo metines, rašė apie sukilimo dalyvių ir sukilimo malšintojų laidotuves Šiauliuose, paminklo Šiauliuose statymą, perstatymą ir t. t. Šios publikacijos tikslas – pasižvalgyti po Šiaulių apskrities atgarsius Vinco MykolaičioPutino romano „Sukilėliai“ (1967) rengimo medžiagoje, taip įsitraukiant ir į kitos sukakties

paminėjimą – 130-ąsias mūsų klasiko gimimo metines. Beje, šie metai jubiliejiniai ir dar vienu

literatūriniu požiūriu: 1933 metais pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“.

Vincas Mykolaitis-Putinas, apie 1967 m. Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus rinkinio nuotr. Romano „Sukilėliai“ rengimo medžiaga. Rankr. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. LLTI, F59-150.

Vienoje ar kitoje istorikų publikacijoje minimi Sukilėlių kalnelyje nužudyti sukilėliai Paulinas Bagdonavičius, Kazimieras Braziulis, Aleksandras Kobilinskis, Andrejus Kuprijenka, Aleksandras Kučauskis, Bronislovas Kvietkauskas, Jonas Morkis, Jurgis Pranaitis, Mečislovas Scipijonas, Konstantinas Sungaila, Albinas Verbliugevičius1. Į kai kuriuos iš jų viename savo rankraštyje dėmesį atkreipia ir V. Mykolaitis-Putinas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugoma 1953 metais pradėta rinkti romano „Sukilėliai“ (darbinis pavadinimas – „Dėl žemės ir laisvės“) rengimo medžiaga įdomi tiek literatūriniu, tiek istoriniu požiūriu. Be kita ko, ji leidžia pažinti ištisą 1863–1864 metų sukilimo recepcijos diskursą, pamatyti skirtingų vertinimo perspektyvų sąveiką ir priešpriešas2. Turint galvoje skirtingą „Altorių šešėly“ ir „Sukilėlių“ meninę vertę, leistis į šių dviejų romanų palyginimą labai neverta. Tačiau ir „Sukilėliai“ neatsitiktinai sulaukia vis naujo literatūrinio-istorinio vertinimo. Minėtinas šiauliečio istoriko Dangiro Mačiulio komparatyvistinis žvilgsnis į romaną. Pradedant įžvalgomis apie valstietiškos V. Mykolaičio-Putino kilmės ar pagrindinės rašymo paskatos motyvaciją, apie literatūrinį, istorinį ir ideologinį romano rašymo kontekstą ir cenzūros trukdžius, straipsnyje pateikiama ir įdomių įžvalgų apie konkrečius romano personažus, idėjines nuostatas3. Nors patekus į totalitarinės santvarkos spąstus ar dėl kitų labiau asmeninių priežasčių romanas liko nebaigtas, tiek iš romano, tiek iš romano rengimo „Medžiagos“ matyti V. MykolaičioPutino siekis apimti labai daug. Jo akiratyje ar romano intencijose buvo konkretūs sukilimo

mūšiai ir vardai, valstiečių ir dvarininkų gyvenimas, carinės valdžios manipuliacijos ir tautinių santykių problematika, sukilimo siejama lenkų ir lietuvių bendrystė, tam tikros bendruomenės požiūris į sukilimą ir konkretaus žmogaus drama, bent iš dalies – kunigijos indėlis į sukilimo organizavimą. Apie autoriaus intencijas leidžia spręsti ir kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno operos „Sukilėliai“ istorija, sovietinių ideologų uždraustas pastatymas4. Galima kalbėti apie savotišką romano autoriaus blaškymąsi tarp sovietinio ir kur kas labiau istoriškai patikimo požiūrio į sukilimą. Tačiau bet kokiu atveju nuostabą kelia vardų ir įvykių gausa, kuria pasižymi romanas, o juo labiau minėtoji „Medžiaga“. Tolesnis pasižvalgymas bus labiau lokalus, regioninis. Šiaulietišką sukilimo istoriją galima sudėlioti pagal du romano „Medžiagos“ aspektus.

Sukilimo asmenybės

Pirmiausia – sukilimo asmenybės, tiksliau, iš Šiaulių krašto kilę, čia kovęsi sukilėliai, apie sukilimą rašę veikėjai. Iš stebėtinai plačių V. Mykolaičio-Putino skaitymo horizontų verta paminėti istoriko Wacławo Studnickio parengtą knygą5, kurioje, pavyzdžiui, fiksuojamos (o lietuvių klasiko sau aktualizuotos) žinios apie minėtą valstietį Joną Morkį, kuris, kaip teigiama, 1863 m. birželio 14 d. Šiauliuose sušaudytas už šnipinėjimą ir žinių teikimą kunigui A. Mackevičiui. Dar du pagal archyvinius dokumentus W. Studnickio užfiksuoti ir lietuvių rašytoją dominę atvejai primena skirtingiems luomams priklausančių asmenų dalyvavimą sukilime, pačias įvairiausias sukilėlių kovos formas:

„Brazulis Kazys [minėtas Kazys Braziulis], Šiaulių

apskr. valstietis. Pakartas Šiauliuose 1863 m. IX. 3. Dalyvavęs kariant du kareivius. <...> Pranaitis Jurgis, Šiaulių apskr. valstietis, pakartas Šiauliuose 1864. II. 20. Dalyvavo mūšiuose ir pakariant du brolius šlėktas „Jakszowych“. <...> Songaila Konst. [minėtas Konstantinas Sungaila], Šiaulių apskr. bajoras, pakartas Šiauliuose 1864. II. 20 už dalyvavimą ir pakariant Lepliūnų apiel. Kauno gub. 2 brolius „Jakszowych“6.

slėpusiais asmenimis, bet ir apie tai, kas laukė sukilėlių išdavikų, V. Mykolaitis-Putinas sėmėsi ir iš kitų šaltinių. Remiantis Michailo Muravjovo muziejaus archyvu7, fiksuojama, kaip buvo susidorojama su Kuršėnų ar Tryškių apylinkių dvarininkais ar caro valdininkais išdavikais, kaip šių veiksmų ėmėsi Šiaulių apskrities sukilėlių būrio vadas Jonas StanevičiusPisarskis. Žinių apie tai, kaip kovotojų būrius jis telkė Biliūniškių, Tryškių, Viekšnių ir Laižuvos vietovėse, V. Mykolaičiui-Putinui suteikė ir jo ar jo pagalbininkų lenkų kalba skaityta, o šiandien ir lietuvių kalba išleista „Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija“8. Iš jos – ir žinios apie kovas Užvenčio miškuose ar ties Tytuvėnais. V. Mykolaičiui-Putinui skaitant ir gausiai cituojant dar vieną šaltinį – istoriko Bolesławo Limanowskio studijas9, romano autorių, be kita ko, sudomino įrašai apie sukilimo dalyvį, Tytuvėnų dvaro ekonomą Mykolą Puidoką, apie minėtą Šiaulių apskrities sukilėlių organizatorių bajorą Pauliną Bagdonavičių. Nurodomos jo suėmimo bei sušaudymo Šiauliuose aplinkybės, nepaisant to, kad rusų karininkai, kaip sakoma, bandė jį užtarti.

V. Mykolaičio-Putino verčiami ir perrašomi

W. Studnickio knygos duomenys mano dėmesį atkreipia ir į kitus, šiandien tarsi mažiau žinomus, su sukilimu susijusius Šiaulių krašto asmenis, pvz., valstiečius Praną Bužinską ir Aleksą Jukaitį, Šiaulių apskrities šlėktą Albiną

Danauską (Albin Danowski), kuris Šeduvoje, kaip teigiama, buvo sušaudytas 1864 m. rugsėjo 3 d., o šią egzekuciją stebėję Šeduvos, Baisogalos ir aplinkinių kaimų gyventojai. Žinių ne tik apie susidorojimą su sukilėliais ir juos

B. Limanowskis ir kiti sukilimo istorikai V. Mykolaičiui-Putinui leido susidaryti ir vieno garsiausių Šiaulių apskrities sukilėlių vadų –Adomo Bičio (kitur Bitės) paveikslą, o kas ypač sudomino romanistą – tai, kad jo dalinyje komanda ir korespondencija buvo lietuvių kalba.

Šis faktas nurodomas ir kitų tyrėjų. Remiantis minėta monografija, jau ne V. Mykolaičio-Putino, bet vienos jo pagalbininkės ranka fiksuoja tokį A. Bičio gyvenimą:

1863 m. sukilimo dalyvis Jonas Stanevičius (Pisarskis). Portretinė, piešta fotografija. Šiaulių „Aušros“ muziejus. ŠAM T-N 921/1.

SUKAKTYS

„Kilęs buvo iš vadinamų karališkų valst. iš Bialozoryškių km. Šiaulių parapijos ir apskr. [Minėtoje monografijoje kaip ir Šiaulėnų parapija šis kaimas siejamas su Šiaulių apskritimi.] Gimė 1836 m. Motina Barbora turėjo dar šešis sūnus ir dukterį. Tėvas mirė, kai Adomas ėjo antrus metus. Buvo piemeniu, paskui bernavo, lenkiškai nemokėjo, savamokslis. Mokėsi staliorystės, buvo gabus amatininkas. Blaivus, sąžiningas, turėjo daug draugų, bet ir neprietelių, nes nekentė visokios neteisybės. Turėjo keletą bylų, pats sėkmingai gynėsi, vis dėlto jo priešai pasodino jį į kalėjimą. Išsėdėjo kelias savaites, nekentė maskolių. <...> Rusai uoliai ieškojo Bitės dvaro, manydami, kad jis yra šlėkta. Labai nusivylė sužinoję, kad jis yra valstietis ir net ne ūkininkas, o skurdus kampininkas. Jie išplėšė brolio sodybą, ir visą giminę ištrėmė į Sibirą.“10

Ieškant netiesioginio V. Mykolaičio-Putino dėmesio Šiaulių kraštui, verta paminėti dar vieną, jau ne sukilimo epochos, bet šių įvykių recepcijai labai svarbią asmenybę.

V. Mykolaitis-Putinas ypač gausiai remiasi Augustino Janulaičio, iš Malavėnų kilusio teisininko, istoriko bei publicisto, surinkta medžiaga ir tyrimais. Jų parankumą galėjo nulemti tiek socialinis-politinis, tiek ir dėl nacionalinis sukilimo traktavimo aspektai11.

Remdamasis A. Janulaičio studijomis spaudoje ir atskirai leistomis knygelėmis12, V. Mykolaitis-Putinas aprašo Mikalojaus Akelaičio, A. Mackevičiaus biografijas, fiksuoja sukilimo eigą, pateikia su sukilimu susijusius pasakojimus, dainas ir kt.

Viena A. Janulaičio publikacija

V. Mykolaičiui-Putinui leido pažinti ir garsųjį M. B. laišką A. Mackevičiui (tai liudija pati „Medžiaga“). Taip romane atsirado Malvinos personažas. Radosi ir visa A. Mackevičiaus asmeninio gyvenimo ir meilės linija.

Trumpam grįžtant prie „Sukilėlių“, verta paminėti, kad turbūt neatsitiktinis yra kai kurių

„Sukilėlių“ personažų vardų ar pavardžių (Dzidas Morkus, Juozas Pranaitis, Jakaitis) panašumas su minėtomis asmenybėmis. Romane veikia arba bent paminėti tokie sukilimo dalyviai kaip A. Mackevičius, A. Bitė, M. Akelaitis ir daugelis kitų (apie 100).

Augustinas Janulaitis, 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje, Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1921. Žemaičių dailės muziejus. ŽDM P. m. 1737.

Nuo kovų iki kasdienio gyvenimo

Mano pristatoma „Medžiaga“ fiksuoja ne tik sukilimo asmenybių, bet ir konkrečių mūšių, kitų įvykių atmintį. Rašytojo dėmesio ne kartą sulaukia vienas žymiausių Žemaitijos mūšis ties Papile. V. Mykolaitis-Putinas jį mini lenkų ir lietuvių kalba cituodamas dar vieną svarbų šaltinį – vėlgi tik neseniai lietuvių kalba pasirodžiusius Jacóbo Gieysztoro atsiminimus13:

„Pod Popielanami [palei Papilę], prie Ventos, Šiaulių apskr. žymiausias mūšis Žemaitijoje, vadovaujamas Dluskio-Jablonovskio [Bolesławas Dłuskis-Jabłonowskis – vienas

žymiausių sukilimo vadų Šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje]. Sukilėlių apie 300, rusams, suomių šauliams („kryžiuočiams“) vadovavo kunig. Bariatynskis [Vladimiras Bariatinskis –Rusijos imperijos karinis veikėjas].“

V. Mykolaičio-Putino dėmesio sulaukia ir kiti, regis, mažiau žinomi mūšiai, tarkim, gegužės ir rugpjūčio mėnesiais vykę Varnionyse, Žačiuose ir netoli Biručių.

Kaip nurodo M. Muravjovo muziejaus archyvu paremta „Sukilėlių“ rengimo medžiaga, juose dalyvavo sukilėlių Tomo Kušleikos ir A. Bitės šaikos.

Į V. Mykolaičio-Putino romaną buvo įtraukta ir istoriškai vertinga medžiaga iš bendrai kasdienio, daugiausia valstiečių, taip pat ir dvarininkų, gyvenimo iki sukilimo ar jo metu. Pavyzdžiui, iš J. Gieysztoro minimų septynių Šiaulių apskrities atstovų į Gubernijos

valstiečių reikalų valdybą paminėtas ir sukilimo dalyviu vėliau tapęs, iš Radviliškio valsčiaus kilęs, Juozas Jagminas (Józef Jagmin). Remdamasis Stasio Matulaičio studija14, romanistas bandė įsiklausyti į po baudžiavos panaikinimo kilusias valstiečių nuotaikas Komarų Kepalių ar Žeimelio, Lauksodžio, Papilės dvaruose, kitose vietovėse, o tam tikri (nebūtinai kritiškai perimti) konfliktai, susidūrimai su dvarininkais ir caro valdininkais nusėdo ir į konkrečias „Sukilėlių“ istorijas. Vėlgi skirtingam, ne tik neigiamam požiūriui į dvarininkus medžiagos

V. Mykolaitis-Putinas sėmėsi iš minėtų

J. Gieysztoro atsiminimų apie tai, kad Lygumų dvaro dvarininkas Feliksas Rimkevičius įsteigė valstiečių teismus, liaudies mokyklų, kuriose dėstomos lietuvių ir lenkų kalbos. Literatūriškai įdomus ir folklorinis apskritai 1863–1864 metų sukilimo bei romano „Sukilėliai“ aspektas. Dainų ir pasakojimų ypač daug „Medžiagoje“, bet kur kas mažiau romane. Kodėl taip yra, kokie buvo atrankos principai, kokia tautosakinio aspekto reikšmė –tai jau būtų kito tyrimo klausimai. Na, o šiuo atveju įdomu tai, kad V. Mykolaitis-Putinas gausiai remiasi Pelikso Bugailiškio pradėto leisti Šiaulių kraštotyros draugijos ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus žurnalo „Gimtasai kraštas“ publikacijomis. Vienas iš pavyzdžių –į „Medžiagą“ įtraukta, Minaičiuose užrašyta daina „Sugrius ponų rūmai ir aukšti dvareliai“15, kuri bus įkomponuota ir į „Sukilėlių“ puslapius.

Šiemet pažymint Šiaulių „Aušros“ muziejaus 100-metį, verta paminėti, kad savo vietą V. Mykolaičio-Putino „Medžiagoje“ rado ir faktas apie 1933 m. šiame muziejuje surengtą parodą16.

1863 m. sukilėlio Juozo Jagmino portretas (kopija, originalo autorius nežinomas, XIX a. pab.). Šiaulių „Aušros“ muziejus. ŠAM T-N 914.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugoma ir išleisti ketinama V. MykolaičioPutino romano „Sukilėliai“ rengimo medžiaga yra reikšminga ne tik bendru literatūriniuistoriniu, bet ir regioniniu požiūriu, atkreipia dėmesį į tam tikras 1863–1864 metų sukilimo atminties vietas bei asmenybes.

1 Romualda Urbonavičiūtė, „Istorikė R. Baristaitė apie 1863 metų sukilimą ir šiaulietiškus paradoksus“, in: http://www.snaujienos.lt/archyvas/54-siauliu-kapaisenkapiai-kapinynai/22639-istorik-r-baristait-apie-1863met-sukilim-ir-iaulietikus-paradoksus

2 Vincas Mykolaitis-Putinas, 1863 metai. Medžiaga romanui „Sukilėliai“. Rankr. 86 l., in: LLTI, F59-150.

3 Žr. Dangiras Mačiulis, „Du literatūriniai istorijos naratyvai – skirtingos atminimo kultūros tradicijos: Vladzimiro Karatkevičiaus ir Vinco Mykolaičio-Putino romanai?“, in: 1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis, sudarė Zita Medišauskienė, Darius Staliūnas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 225–250.

4 Su operos istorija galima susipažinti virtualioje Lietuvos ypatingojo archyvo parodoje. Žr. Virtuali paroda „Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“ ideologinių draudimų lauke“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/ virtualios-parodos/34/virtuali-paroda-juliaus-juzeliunoopera-sukileliai-ideologiniu-draudimu-lauke/exh-119/ virtuali-paroda-juliaus-juzeliuno-opera-sukileliaiideologiniu-draudimu-lauke/case-609

5 Žr. Rok 1863. Wyroki śmierci. Wydane pod red. Wacława Studnickiego, Wilno: Ludwik Chomiński, 1923.

6 Cituojama ir perpasakojama minėta „Medžiaga“ (2 išnaša), išsaugant pavardžių ir kitą rašybą. Pastabos laužtiniuose skliaustuose – straipsnio autorės.

7 Žr. Архивные материалы Муравьевского музея, относящиеся к польскому восстанию 1863–1864 гг. в пределах Северо-Западного края, ч. I–II, Вильна: Музей графа М. Н. Муравьева, 1913, 1915.

parengė Ieva Šenavičienė, Dainius Junevičius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015.

9 Žr. Bolesław Limanowski, Historya powstania narodu polskiego w 1863 i 1864 r., wyd. 2, Lwów: Polskie Towarzystwo Nakładowe, 1909; Bolesław Limanowski, Historja ruchu narodowego od 1863 do 1864 r., t. I. Lwów: Księgarnia Polska, 1882.

10 Šį perpasakojimą galima palyginti su dabartiniu „Monografijos“ vertimu: žr. Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija, p. 124–126.

11 Sukilimo recepciją nagrinėjęs Darius Staliūnas akcentuoja A. Janulaičiui būdingą siekį vadovautis istorizmo principu, manymą, kad „sukilimas svarbus ir lietuvių / Lietuvos istorijai“, ir dėmesį raudonųjų („raudonikių“) vaidmeniui sukilime. Žr. Darius Staliūnas, Savas ar svetimas paveldas?, Vilnius: Mintis, 2008, p. 42–44.

12 Žr. A. Janulaitis, „1863 m. sukilimo veikėjai Lietuvoje“, in: Švietimo darbas, 1921, nr. 3–4, p. 37–40; A. Janulaitis, „Mikalojus Akelaitis (Lietuvių rašytojas 1829–1887)“, in: Švietimo darbas, 1920, nr. 11, p. 46–59, nr. 12, p. 33–39; Augustinas Janulaitis, 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje, Kaunas: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 1921; Augustyn Janułajtis, Powstanie w Litwie 1863–1864 r., Wilno: Motus, 1923.

13 Žr. Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1865, t. 1–2, Wilno: Druk Jósefa Zawadzkiego, 1913. Liet.: Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė (poeziją), Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022.

14 Žr. S. Matulaitis, 1863 metai Lietuvoj. D. 1. Socialekonominis Lietuvos stovis prieš sukilimą, Minskas: Baltarusijos mokslų akademija. Lietuvių sektorius, 1933.

15 Žr. M. Čilvinaitė, „Iš Minaičių kaimo ir jo žmonių praeities. (Ignaco Dzeventauskio, gimusio 1856 m., pasakojimai)“, Gimtasai kraštas, 1939, nr. 2–3 (22–23), p. 629.

16 „Medžiagoje“ cituota publikacija: A. B. „1863 m. sukilimo paroda“, in: Naujoji Romuva, 1933, nr. 155, p. 1027.

8 „Monografja odzialow powstanczych na Zmudzi“, Ojczyzna, 1864, nr. 108 ir kt.; 1865, nr. 15 ir kt.; vertimas į lietuvių kalbą: Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija, Doc. dr. Dalia Jakaitė

Nauji veidai bibliotekos kolektyve

Šiame numeryje vėl grįžta rubrika „Susipažinkime“, kurioje žurnalo skaitytojams ir bibliotekos lankytojams pristatome net keturis naujus bibliotekos veidus. Skirtingi skyriai, pareigos, skirtingos ir įdomios asmenybės, kurias likimas atvedė būtent čia – į biblioteką.

Šį kartą kviečiame susipažinti su Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus informacijos specialiste Egle Kazimieraitiene , Informacijos išteklių skyriaus vyresn. bibliotekininke

Jolita Michailova , Informacinių, edukacinių ir kultūrinių paslaugų skyriaus bibliotekininkeregistratore Laima Sruogiene , Bendrųjų reikalų skyriaus vedėju Aidanu Barzeliu .

Kodėl pasirinkote biblioteką kaip savo darbovietę?

Eglė. Biblioteka man visada buvo institucija, verta didelės pagarbos. Juk čia slypi tokie dideli žinių klodai! Bibliotekoje taip

pat yra vykdomos įvairios veiklos, renginiai, užsiėmimai, iniciatyvos, todėl čia yra puiki vieta man tobulėti ir kaip specialistei, ir kaip asmenybei.

Jolita. Baigusi informacijos paslaugų

Iš kairės: Jolita Michailova, Aidanas Barzelis, Eglė Kazimieraitienė, Laima Sruogienė. Ievos Slonksnytės nuotr.

studijas, įsidarbinau bibliotekininke Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Po trejų darbo metų supratau norinti tobulėti bibliotekininkystės srityje ir turėti daugiau galimybių mokytis bei lavinti savo įgūdžius įvairiose veiklose, todėl geriausia vieta atrodė esanti Šiaulių apskrities

Povilo Višinskio viešoji biblioteka, kuri išties gali pasigirti savo veiklų įvairove.

Laima. Dar studijuodama universitete, gavau pasiūlymą dirbti Šiaulių universiteto bibliotekoje. Tai ir buvo mano pirmoji pažintis su bibliotekininko profesija, kurios universalumas mane sužavėjo: darbas su knygomis, bendravimas, konsultavimas, renginių organizavimas, įvairūs susitikimai. Šiais laikais tradicinį bibliotekininko darbą papildo pažangios naujovės. Tad tobulėti visada yra kur. Man gera būti apsuptai žmonių ir knygų, taigi po 15 darbo metų akademinėje bibliotekoje toliau tęsiu savo bibliotekininkės kelią Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Aidanas. Biblioteka pasirinko mane. Daugiau nei 12 metų dirbau Šiaulių universitete – nuo projektų vadybos iki viešųjų pirkimų organizavimo, vėliau buvau atsakingas už viso universiteto infrastruktūrą. Tai buvo puikūs metai su daugybe iššūkių, naujų patirčių ir draugiškais kolegomis. Jungiantis universitetams privalėjau nuspręsti, likti ar, kol jaunas ir gražus, išbandyti save kitur, peržengti komforto burbulo ribas, paklajoti. Drąsos užteko, burbulą susprogdinau, paklajojau porą metų, tačiau nei verslo sektorius, nei valstybės tarnyba nesužavėjo. Tai, ką mokėjau geriausiai, ne visuomet pavykdavo pritaikyti naujuose darbuose, o ir universitetinės dvasios

bei kolegų ilgėjausi. Netikėtai ŠAVB paskelbė ieškanti žmogaus, kuris žino, kas yra projektai, viešieji pirkimai ir infrastruktūros valdymas. Be to, nemažai buvusių kolegų čia jau dirbo. Nedvejojau nė minutės – ir biblioteka mane pasirinko.

Ką buvote girdėję apie Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką prieš pradėdami čia dirbti?

Eglė. Bibliotekoje dažnai lankydavausi studijų laikais, čia tarsi buvo mano antrieji namai. Mane visada žavėjo gausus įvairių leidinių pasirinkimas, paslaugios ir draugiškos darbuotojos bei jauki aplinka. Baigus studijas, apsilankymai tapo retesni, tačiau bibliotekos niekada neužmiršau.

Jolita. Nuomonė apie ŠAVB formavosi bene visą gyvenimą. Vaikystėje nuolat čia lankydavausi, net prarasdavau laiko nuovoką sukiodamasi tarp knygų lentynų, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, biblioteka būdavo puiki vieta leisti laiką po pamokų. Studijuojant ir dirbant muziejuje dažnai tekdavo palaikyti ryšius su biblioteka bei jos darbuotojais, taip pat lankydavau mokymus, visuomet būdavau šiltai ir maloniai sutikta, todėl kiekvienas apsilankymas palikdavo gerą įspūdį. Laima. Jaunystėje mėgau skaityti, tad dažnai lankiausi šioje bibliotekoje. Vėliau dažnai dalyvaudavau bibliotekos organizuojamuose mokymuose, renginiuose. Aidanas. Ir girdėjau, ir mačiau, ir lankiausi. Kaip bendruomenės narys, kaip kolega, kaip skaitytojas. Pastaruosius kelerius metus biblioteka buvo ypač ryški visuomeniniame, kultūriniame miesto gyvenime. Buvo sunku to nepastebėti.

Ar turėjote išankstinių nusistatymų, stereotipų apie bibliotekas ir bibliotekininkus? Ar požiūris pasikeitė?

Eglė. Apie bibliotekas ir bibliotekininkus niekada neturėjau jokių išankstinių nusistatymų ar stereotipų. Žinoma, bibliotekoje visad naudodavausi tik leidinių skolinimosi paslauga, bet pradėjusi dirbti sužinojau, kiek daug įvairių veiklų ir užsiėmimų čia vyksta.

Jolita. Išankstinių nusistatymų apie bibliotekas ir bibliotekininkus neturėjau, nes tiek atlikdama praktiką įvairiose bibliotekose, tiek dirbdama – visuomet žinojau, kuo noriu būti ir kur dirbti. Visada maniau, kad bibliotekininkas turi būti tas asmuo, kuris myli knygą. Nes gera knyga – tai viena didžiausių gyvenimo brangenybių. Tačiau šiuolaikinė biblioteka seniai nebėra vien tik įstaiga, į kurią žmonės ateina pasiskolinti knygų. Dabar biblioteka yra kultūros ir bendruomenės centras, kuriame kiekvienas gali jaustis jaukiai ir būti svarbus, o bibliotekininkas ne tik išduoda knygas, bet ir užsiima kultūrinių renginių bei projektų rengimu ir įgyvendinimu, bendruomenės aktyvinimu, jos įtraukimu į įvairias veiklas, taip pat atlieka daugelį kitų darbų.

Laima. Jau 16 metų dirbu šioje sferoje, tad puikiai pažįstu bibliotekininko darbą. Bibliotekos veikla nuolat plečiasi, koja kojon eina su naujomis technologijomis, tampa svarbi jaunimo susitelkimo erdve. Taigi, manau, su laiku žmonių ir mano pačios požiūris į bibliotekininko darbą keičiasi.

Aidanas. Užaugau gražiame kaime, kur gyvenome dideliame dviejų aukštų pastate –

pirmame aukšte buvo įsikūrusi pradinė mokykla (ryte įsispirdavau į šlepetes ir laiptais nusileisdavau į pamokas), o antrame aukšte turėjome butą (mama buvo mokyklos direktorė ir pirmoji mano mokytoja). Už mano kambario sienos buvo įkurta mokyklos bibliotekėlė ir pro durų apačią skverbdavosi malonus knygų kvapas. Vidurinės mokyklos bibliotekininkė buvo puiki, šilta ir rūpestinga specialistė. Mano alma mater biblioteka po renovacijos tapo viso miesto pasididžiavimo objektu. Aš aukštai iškelta galva ten vesdavau tarptautinius ekspertus, atvykusius akredituoti studijų programų. Šiuo metu dirbu vienoje moderniausių ir profesionaliausių Lietuvos bibliotekų, kurios misija yra prasminga ir svarbi. Taigi pabūsiu nuobodus ir pasakysiu, kad išankstiniams nusistatymams ir / ar stereotipams nebuvo vietos. Biblioteka įvairiomis savo formomis visuomet buvo šalia.

Ką labiausiai mėgstate savo darbe? Kokios Jūsų asmenybės savybės labiausiai praverčia dirbant bibliotekoje?

Eglė. Man labiausiai patinka, kad biblioteka yra šiuolaikiška, inovatyvi ir atvira naujovėms. Čia galiu pritaikyti savo turimas žinias, kūrybiškumą ir įgyvendinti unikalias idėjas, kurios mūsų lankytojus visada pradžiugina. Jolita. Gebėjimas organizuoti darbą, apdoroti didelius informacijos kiekius – šios asmeninės savybės man labiausiai praverčia darbe. Užsiimdama mėgstama veikla, daug lengviau randu motyvacijos nuolat tobulintis toje srityje ir siekti dar didesnio profesionalumo. Todėl labiausiai vertinu nuolatinį tobulėjimą, naujų įgūdžių pritaikymą darbe. Biblioteka tapo lyg antrieji namai,

juk didžiąją laiko dalį praleidžiame darbe, todėl labai vertinu draugišką ir profesionalų kolektyvą, kuris tapo lyg šeima.

Laima. Mano, kaip bibliotekininkės, darbas prasideda nuo bendravimo su bibliotekos lankytojais. Manau, svarbu mokėti bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, patenkinti jų lūkesčius, nes tik tada skaitytojas jaus poreikį dar kartą apsilankyti bibliotekoje. Mano nuomone, komunikabilumas, tolerancija, lankstumas, atsakingumas ir yra tos savybės, kurių dažniausiai prireikia mano darbe.

Aidanas. Banalu, bet tiesa – bendravimas su kolegomis ir galimybė padėti (jei tik galiu) yra mėgstamiausi mano užsiėmimai šiame darbe. O kantrybė, lankstumas ir pozityvus požiūris į iššūkius yra tos asmeninės savybės, kurios labai labai praverčia.

Ar mėgstate skaityti? Galbūt skaitymo įpročiai pasikeitė dirbant bibliotekoje?

Eglė. Skaityti visada mėgau, tačiau dėl laiko trūkumo ne visada šiam pomėgiui galėjau skirti tiek laiko, kiek norėjau. Pradėjusi dirbti bibliotekoje ir nuolat matydama pilnas lentynas įdomių ir naujų knygų, būtinai pasiskolinu sau patinkančią ir laisvą laiką skiriu knygų skaitymui.

Jolita. Labai mėgstu skaityti, skaitymas man – puikus atsipalaidavimo būdas. Bibliotekoje randu tiek daug nuostabių bestselerių, sąrašas kaskart ilgėja, o knygos laukia savo eilės.

Laima. Mėgstu skaityti detektyvus, psichologinius trilerius.

Aidanas. Taip, labai mėgstu. Patinka niūrūs apokaliptiniai ir futuristiniai kūriniai. Mano maldaknygė – S. Kingo „Dvikova“.

Skirtingais amžiaus tarpsniais ją vis iš naujo perskaitau. Dabar knyga laukia septintojo mano prisėdimo.

Dirbant bibliotekoje įpročiai laikinai pasikeitė. Kol kas neatsiverčiau nė vienos knygos. Laukiu vasaros, ilgesnių vakarų ir vaikų tremties į kaimą pas senelius. Net vietą namo terasoje nusižiūrėjau, kuri bus skirta šiam mano pomėgiui.

Kokią įsivaizduojate mūsų bibliotekos ateitį?

Eglė. Neabejoju, kad biblioteka bus traukos centras, kuriame lankytojai galės ne tik semtis žinių, kokybiškai leisti laisvalaikį, bet ir padėti pamatus savo ateičiai – kurti idėjas, projektus, užmegzti naujas pažintis ir pan.

Jolita. Bibliotekos veiklos iš fizinių erdvių persikels į virtualias, žmonės galės pasiekti informaciją iš bet kurios pasaulio vietos.

Laima. Bibliotekoje dirbs profesionalūs bibliotekininkai, skaitytojai galės pasiekti visas pasaulio knygas, o biblioteka bus žinių buveinė ir išmanių, interaktyvių veiklų laboratorija.

Aidanas. Matau dvi alternatyvas. Pirmoji –knygų turinys skaitmenizuojamas, perkeliamas į virtualų pasaulį. Įsivaizduoju skaitytoją, sėdintį šviesioje, sterilioje aplinkoje užsidėjusį VR akinius ir ieškantį, kas naujo Vakarų fronte.

Antroji (mano pasirinkimas) – visiška priešingybė pirmajai, įtraukianti ekofilosofijos elementus. Biblioteka taps atokvėpiu skaitmenizacijai. Fizinės erdvės bus žalios, gyvos, jaukios. Pažinimui naudosime visas savo jusles. Ir būtinai pastate vaikščiosime basi.

Tomas Pauliuščenka

BIBLIOTEKOS TYRIMAI

Bibliotekos paslaugų vartotojų skaitymo įpročiai ir poreikiai

Skaitymo skatinimas ir vartotojų poreikius atitinkančio knygų ir kitų leidinių fondo formavimas yra vienos svarbiausių Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos veiklos sričių. Sėkmingam šių veiklų įgyvendinimui svarbi ne tik nuolatinė bibliotekos veiklos statistika: išduodamų knygų, registruotų paslaugų vartotojų skaičiaus stebėsena, bet ir vartotojų skaitymo poreikių ir įpročių įvertinimas. Siekiant tai padaryti 2022 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausti 197

bibliotekos paslaugų vartotojai ir įvertinti jų skaitymo įpročiai bei nuomonė apie bibliotekos turimą dokumentų fondą.

Išanalizavus tyrimo duomenis apie

bibliotekos paslaugų vartotojų skaitymo

įpročius bei įvertinus respondentų

demografines charakteristikas, buvo identifikuotas tipinio bibliotekos skaitytojo

portretas: tai 36–55 metų amžiaus aukštąjį

išsilavinimą turinti dirbanti moteris.

Tyrimas parodė, kad dažniausiai bibliotekos paslaugų vartotojų skaitomas turinys – tai internete ir socialiniuose tinkluose skelbiama

Tyrimo anketose respondentai ypač teigiamai atsiliepė apie bibliotekos dar gana naują paslaugą – 2021 m. įrengtus knygomatus. Ievos Slonksnytės nuotr.

BIBLIOTEKOS TYRIMAI

informacija, naujienų portalai (Delfi.lt, 15min.lt ir kt.), kuriuos keletą kartų per dieną arba kasdien skaito didžioji dalis – 38 proc. tyrimo dalyvių. Kitas skaitytojų mėgstamas turinys –tai spausdintos knygos, kurias keletą kartų per dieną skaito 16 proc., o kasdien – 45 proc. respondentų. Mažiausiai skaitomas turinys –tai elektroninės knygos (jų niekada neskaito 48 proc. respondentų), internete prieinami spausdintinių žurnalų atitikmenys (jų niekada neskaito 38 proc. respondentų) ir moksliniai straipsniai, skelbiami specializuotose duomenų bazėse (jų niekada neskaito 31 proc. respondentų).

Vertinant skaitomiausios literatūros rūšis nustatyta, kad tyrimo dalyviai dažniausiai skaito psichologijos ir saviugdos knygas, istorinius romanus bei detektyvus.

Mažiausiai populiari yra poezija.

gieda vėžiai“, kitos didžiausio populiarumo sulaukusios knygos: Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, Lucindos Riley „Dingusi sesuo: Meropės istorija“, Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ ir kt.

Tęsiant anketinės apklausos rezultatų analizę paaiškėjo, kad didžioji dalis – 48 proc. tyrime dalyvavusių respondentų – skaitymui skiria nemažai laiko – vidutiniškai keletą valandų per dieną, o 38 proc. respondentų skaito keletą valandų per savaitę. Vienas pagrindinių skaitymo tikslų, įvardytas 79 proc. respondentų, – tai noras maloniai praleisti laisvalaikį, atsipalaiduoti. Kiti su skaitymu susiję tikslai yra gaunamos žinios, kurių reikia asmeniniam tobulėjimui (nurodė 54 proc. respondentų), bei noras įgyti daugiau žinių dominančiomis temomis (nurodė 36 proc. respondentų).

Tyrimas parodė, kad net 77 proc. respondentų skaitytų dažniau, jei turėtų daugiau laisvo laiko, o 24 proc. skaitytų dažniau, jei knygos būtų pigesnės. Tai rodo, kad viena pagrindinių priežasčių, ribojančių skaitymą, yra didelis žmonių užimtumas ir laisvo laiko trūkumas.

Ši informacija buvo papildyta bibliotekos

elektroninio katalogo duomenų analize, kuri leido identifikuoti populiariausias knygas, kurios buvo išduotos skaitytojams 2022 metais.

Pati populiariausia knyga, išduota 403 kartus, yra Delios Owens romanas „Ten, kur

Siekiant nustatyti, kaip tyrimo dalyvių skaitymo įpročius pakeitė dėl COVID-19 pandemijos įvestas karantinas, buvo prašoma atsakyti, ar karantinas turėjo įtakos jų skaitymo įpročiams ir kaip pandemijos metu pasikeitė jų skaitomas turinys. Gauta informacija atskleidė, kad dėl COVID-19 pandemijos įvestas karantinas didelės įtakos daugumos respondentų skaitymo įpročiams bei skaitomam turiniui neturėjo. Apie trečdalis apklausos dalyvių karantino metu

Dažniausiai respondentų skaitoma literatūra (proc.)

pradėjo skaityti daugiau spausdintų knygų, o penktadalis respondentų ėmė skaityti daugiau saviugdos (psichologijos, filosofijos) literatūros.

Galima daryti prielaidą, kad spausdintų knygų skaitymo augimą galėjo lemti faktas, kad karantino metu dalis žmonių turėjo daugiau laisvo laiko, o domėjimąsi psichologijos ir filosofijos literatūra galėjo paskatinti pandemijos sukelta nežinomybė, baimė, netikrumas dėl ateities, socialinė izoliacija ir dėl to išaugęs poreikis rūpintis savo psichologine bei emocine sveikata ir pan.

Kita tyrimo klausimų dalis buvo orientuota į vartotojų nuomonės apie bibliotekos turimą dokumentų fondą įvertinimą.

Gauta informacija atskleidė, kad net 94 proc. tyrime dalyvavusių respondentų yra patenkinti bibliotekoje esančiu dokumentų fondu.

Skaitytojai labiausiai patenkinti bibliotekos siūlomais klasikiniais romanais (visiškai patenkinti 61 proc. respondentų), istoriniais romanais (visiškai patenkinti 52 proc.) bei detektyvais (visiškai patenkinti 51 proc.). Meilės romanais visiškai patenkinti 42 proc., saviugdos literatūra visiškai patenkinti 41 proc., vaikų ir jaunimo literatūra – 41 proc. skaitytojų. Tuo tarpu skaitytojus mažiausiai domina bibliotekos siūloma kartografija, muzikos, garso įrašai, žaidimai bei šakinė literatūra (matematikos, geografijos, vadybos ir kt. mokslų literatūra).

pasiima 1–3 knygas. Išsirinkti knygas tyrimo dalyviams labiausiai padeda draugų ir pažįstamų rekomendacijos (nurodė 62 proc. respondentų), populiariausių, skaitomiausių knygų sąrašai (46 proc.) ir knygų reklama internetinėje erdvėje (35 proc.).

Apibendrinant šio tyrimo rezultatus galima teigti, kad bibliotekos skaitytojai dažniausiai skaito internete bei socialiniuose tinkluose prieinamas naujienas ir spausdintas knygas, o pačios populiariausios literatūros rūšys yra psichologijos, saviugdos knygos, istoriniai romanai bei detektyvai. Didžioji dalis tyrimo dalyvių skaitymui skiria vidutiniškai po keletą valandų per dieną ir dažniausiai skaito savo malonumui, norėdami turiningai praleisti laisvalaikį ir atsipalaiduoti, o labiausiai jų skaitymą riboja laisvo laiko stygius. Tyrimas parodė, kad 94 proc. tyrime dalyvavusių respondentų yra patenkinti bibliotekoje esančiu dokumentų fondu. Vertinant atskiras literatūros rūšis paaiškėjo, kad skaitytojai labiausiai patenkinti bibliotekos siūlomais klasikiniais ir istoriniais romanais bei detektyvais.

Anketose pateikta ir malonių komentarų bei atsiliepimų apie bibliotekos teikiamas paslaugas, ypač – knygomatus, kuriais kasmet aktyviai naudojasi vis daugiau bibliotekos skaitytojų: „Ačiū už knygomatus!“ „Smagu, kad biblioteka sugalvojo įrengti knygomatus, patogu jais naudotis.“ „Esu maloniai nustebinta renginių gausa Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje, visokių sričių ir temų renginiai, tiek man, šeimai, svarbiausia – vaikams. Darbuotojos malonios, visada padeda, papasakoja apie naujausias knygas, motyvuoja užeiti ir domėtis.“

Tyrimo metu surinktų duomenų analizė parodė, kad didžioji dalis tyrime dalyvavusių respondentų knygas iš bibliotekos dažniausiai skolinasi kartą per mėnesį, o vieno apsilankymo metu vidutiniškai Kristina Kulikauskienė

KNYGOS ŽENKLAI

Kolekcionavimas – viso gyvenimo pomėgis

Inžinierius statybininkas Gediminas Vaclovas Navickas ekslibrisus pradėjo kolekcionuoti apie 1965 metus. Per tą laiką sukaupė milžinišką mažosios grafikos kūrinių kolekciją, kurią galiausiai nusprendė padovanoti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui. G. V. Navickas sakė nesigailintis tokio savo sprendimo, priešingai, džiaugiasi, kad viso jo gyvenimo darbas nepražus veltui. Biblioteką džiugina nenutrūkstantis bendradarbiavimas su kolekcininku, nuoširdus noras padėti – fondo darbuotojams labai praverčia nuolat atsiunčiama aktuali informacija apie ekslibrisų kūrėjus, surasti reti meno kūriniai, kurie praturtina ir taip vieną gausiausių ekslibrisų kolekcijų Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Kolekcionavimas atvėrė naujas pažintis

Profesinėje veikloje Gediminas

Vaclovas Navickas savęs niekada nesiejo su menu. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo

į Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. Išklausęs ne visą kursą, persikėlė

į Vilnių, kur 1968 m. baigė mokslus. Nuo tada pradėjo dirbti įvairius su statyba

Gediminas Vaclovas Navickas ir keletas ekslibrisų iš jo gausios Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui perleistos kolekcijos. Asmeninio archyvo nuotr.

susijusius darbus. Iš pradžių tapo mūrininku, vėliau – dažytoju, po to – techninės priežiūros ir projektų vadovu. „Taip ir išdirbau iki pensijos beprojektuodamas“, – pasakojo pašnekovas.

Ekslibrisais jis susidomėjo dar besimokydamas Kauno politechnikos institute. Dalyvaudamas bendrose paskaitose su architektais, su keliais iš jų susipažino. Pasirodo, tarp architektų buvo itin talentingų asmenų, kūrusių knygos ženklus. „Pažinojau keletą architektų, kurie man padovanojo savo kuriamus darbus. Taip pamažu ekslibrisai pas mane ir pradėjo kauptis“, – atviravo G. V. Navickas.

Naujai atrasto pomėgio ekslibrisų kolekcininkas neapleido ir pradėjęs dirbti.

Toliau mezgė pažintis su ekslibriso meną praktikuojančiais asmenimis. „Pažinojau daug ir jaunų, ir vyresnio amžiaus architektų, kurie buvo ne tik geri architektai, bet ir ekslibrisų kūrėjai. Kaip vieną tokių galiu išskirti Edmundą Stasiulį“, – prisiminė pašnekovas.

Rinkiniams paskyrė visą kambarį Nemažai knygos ženklų jam padovanojo ir grafikas Vytautas Jakštas. Kadangi jie labai artimai bendravo, V. Jakštas nepagailėdavo padovanoti ir pagal užsakymą išraižytus ekslibrisus, skirtus inžinieriaus draugams, pažįstamiems. „Prisimenu, kad vis po vieną ir man atnešdavo. Taip Jakšto darbų buvau tikrai nemažai prisirinkęs“, – pažinties neslėpė G. V. Navickas.

Tiesa, jis pripažino, kad būdavo dienų, kai savo pomėgį kolekcionuoti ekslibrisus trumpam apleisdavo, bet galiausiai ir vėl prie jo grįždavo: „Viskas pasikeitė, kai įsigijau

butą. Tuomet visą kambarį paskyriau rinkinių kolekcionavimui.“

Pažinčių ratas dar labiau prasiplėtė kolekcininkui tapus Diskusijų klubo nariu. Kraštotyrininkai, publicistai, fotomenininkai, dailininkai, grafikai ir kiti inteligentai rinkdavosi kavinėje „Post scriptum“, veikusioje Vilniuje, Gedimino prospekte (buvusiose Centrinio pašto patalpose). Susitikimų metu būdavo aptariamos ne tik aktualios temos, bet ir dalijamasi pašto ženklais, karikatūromis, grafikos kūriniais ir kt.

„Diskusijų klubo nariams įvairiomis progomis Antanas Rimantas Šakalys sukurdavo po 50 ekslibrisų ir visiems išdovanodavo. O aš buvau tarsi jų buhalteris, rinkdavau visas bendras nuotraukas, laikraščio iškarpas apie kurį nors iš mūsų“, – kalbėjo G. V. Navickas.

Sukauptą kolekciją nusprendė padovanoti

Laikui bėgant kolekcininkas sukaupė beveik

šimto skirtingų kūrėjų tūkstančio ekslibrisų kolekciją, kurios didžiąją dalį galiausiai padovanojo ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui.

Kolekcininkas Gediminas Vaclovas Navickas šalia savo medalių kolekcijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcininkas sau pasiliko tik apie šimtą širdžiai brangiausių knygos ženklų: „Pas mane liko Lolitos Brazos, Vaidoto Janulio, Antano Rimanto Šakalio, Jono Varno ir kitų artimiausiai pažinotų žmonių dovanoti darbai.“

Tokio savo sprendimo G. V. Navickas nė kiek nesigaili. Pasak jo, visada ateina metas, kai seni pomėgiai tiesiog nustoja dominti: „Hobis būna ir praeina. Nebėra prasmės kartoti praeitą kelią, o ir tų žmonių, kurie man labai padėdavo, jau nebėra.“

G. V. Navickas net nesvarstė galimybės sukauptą kolekciją kam nors parduoti. Teigė nematantis prasmės nuo ryto iki vakaro sėdėti kokiame pardavimo salone.

„Visi mano sukaupti ekslibrisai buvo dovanoti arba gauti už atliktus smulkius statybos darbus, todėl čia tikrai ne pinigai svarbiausi. Tai beveik visą gyvenimą trukusio pomėgio rezultatas, kuriuo, tikiu, ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas puikiai pasirūpins.“

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, rengdamas Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopedinį žinyną, artimai susidraugavo su kolekcininku Gediminu Navicku. Jis, suprasdamas būsimo leidinio svarbą, nuoširdžiai ėmė pildyti ekslibrisų fondą dovanodamas knygos ženklus iš savo kolekcijos. Per ilgus metus kauptus knygos ženklus, niekieno neverčiamas ir neprašomas, nutarė padovanoti Fondui. Taip atsirado mintis atsidėkoti šiam kilniam žmogui ir sukurti jam ekslibrisą. Į knygos ženklą sudėjau kuo daugiau jo domėjimosi sričių: kaklaraiščio-juostelės trikampyje telpa visas kolekcininko pasaulis (kolekcionuojami pinigai, medaliai, pašto ženklai, ekslibrisai, ir „ožys“, nes jis sportinės gimnastikos meistras); knyga, nes ir pats yra parašęs monografijų; vietą rado Lietuvos

trispalvė, nes Gediminas yra didis Lietuvos patriotas ir partizanų Gedimino rinktinės vado sūnus. Visą simboliką sutalpinau negyvenamoje saloje, kurios krantus skalauja vandenynas.

Kolekcininkas turi sukaupęs daug karikatūrų lakštų būtent šia tema. Raudonas saulės rutulys simbolizuoja žmogiškąjį tarpusavio reikalingumą. Kol esam.

Dailininkė Lolita Putramentienė-Braza

Diana Janušaitė

Simono Daukanto knygos ir leidiniai apie jį bibliotekos senųjų spaudinių fonde

Šiemet minimos švietėjo, tautinio atgimimo (žemaičių lituanistinio sąjūdžio) veikėjo, tautosakininko, vertėjo, žodynininko, mokslo populiarintojo, pirmojo Lietuvos istoriko, rašiusio lietuviškai, Simono Daukanto 230-osios gimimo metinės. Ši sukaktis – puiki proga praverti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos saugyklos lobyną

ir žurnalo skaitytojams pristatyti ten saugomus senuosius Simono Daukanto veikalus bei XX amžiaus pirmoje pusėje apie žymųjį istoriką išleistas knygas. Džiugu, kad mūsų bibliotekos fonduose galima rasti daugumą Daukanto istorijos darbų senųjų leidimų, keletą knygų vaikams ir vieną ūkinių patarimų knygelę, išleistą Daukantui dar gyvam esant.

Simono Daukanto istorijos veikalai, saugomi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonduose. Ievos Slonksnytės nuotr.

Simonas Daukantas gimė 1793 metais

Kalvių kaime, netoli Lenkimų miestelio (dabar Skuodo r.), žemaičių valstiečių, mokėjusių dvarui piniginę duoklę – činšą, šeimoje. Dėl šeimos šviesumo ilgą laiką manyta juos buvus kilmingus, tačiau dabar nebekyla abejonių, kad dokumentai, kuriais Daukantas bandė įrodinėti savo bajorišką kilmę, buvo suklastoti. Tiesa, kaip teigiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, 1833 m. Valdančiojo Senato Heroldijos departamentas Daukantui patvirtino asmeninio bajoro teises dėl to, kad jis jau turėjo magistro laipsnį.

Daukantas gyveno neramiais laikais: Abiejų

Tautų Respublika prarado valstybingumą, Napoleonas su savo armija per Lietuvą nužygiavo iki Maskvos (prancūzmetis), XIX a. pradžioje suklestėjo, o po 1831 metų sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas.

Daukanto biografai tvirtina, kad jis, kaip istorikas, rašytojas, tautinio atgimimo veikėjas, susiformavo būtent Vilniaus universitete.

Čia jis klausė garsių to meto istorikų Igno Onacevičiaus ir Igno Danilavičiaus paskaitų, buvo poeto Adomo Mickevičiaus bendramokslis.

Istorijos veikalai

Dar studijuodamas Vilniaus universitete Simonas Daukantas lietuviškai parašė pirmąją Lietuvos istoriją „Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822“. Sauliaus Žuko teigimu, „tai emocingiausias, autoriaus poziciją aiškiausiai rodantis kūrinys“ (1988, 42–43). Ši knyga anuomet nebuvo išspausdinta, ji surasta ir išleista praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo jos parašymo. 1929 m. ją spaudai parengė broliai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos. Rankraštis

spausdintas ištisus trejus metus, knyga išleista originalia Daukanto rašyba. Kaip teigiama leidinio prakalboje, tekstas visai netaisytas, paliktos net aiškios klaidos ir ne vietoje parašyti skyrybos ženklai. Knyga pažymėta „Lietuvos universiteto bibliotekos leidinys Nr. 1“. Džiugu, kad mūsų bibliotekos senųjų spaudinių fonde turime tų metų leidimą.

Vaclovo ir Mykolo Biržiškų išleistuose „Darbuose“ įdėta ir Simono Daukanto rankraščio pavyzdžių.

Antrą – patį stambiausią – istorijos veikalą Daukantas parašė 1836–1838 m., gyvendamas Rygoje ir Peterburge, ir pavadino jį „Istorija žemaitiška“, vėliau leidėjai pakeitė antraštę „Lietuvos istorija“. Plimuto mieste (JAV)

XIX a. pabaigoje šis veikalas buvo išleistas dviem tomais. Bibliotekoje saugomas antras tomas be antraštinių puslapių su Antano Maceikos bibliotekos antspaudu. Šis tomas pradedamas XXIX skyriumi „Gediminas, didysis Lietuvos kunigaikštis“, baigiamas Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu.

Trečią istorijos knygą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Daukantas parašė Peterburge 1844 metais, tačiau dėl užtrukusios cenzūros (sunku buvo rasti

cenzorių, mokėjusį žemaitiškai) knyga išleista po metų. Bibliotekoje saugomas 1935 metais Kaune išleistas šio veikalo leidimas, kurio antraštiniame lape parašyta: „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių išrašė pagal senovės raštų Jokūbas Laukys“. Kadangi šis „Būdo“ leidimas skirtas mokyklai, jis visai kitaip parengtas nei Biržiškų „Darbai“. Veikalą redagavo Jurgis Talmantas.

Aktualios net ir šiais laikais Talmanto mintys apie Daukanto teksto redagavimą: „Redaguojant Daukantą, rūpėjo išlaikyti jo stilių, žodyną, netgi senąsias morfologines lytis. Pradėjęs darbą buvau beeinąs J. Balčikonio keliais, buvau apie 70 „Būdo“ puslapių perrašęs bendrine kalba. Tačiau dr. A. Salio ir dr. Pr. Skardžiaus patariamas pasukau darbą kita kryptimi. Daukanto „Būdo“ žemaičių tarmės garsus paverčiau bendrinės rašomosios kalbos garsais.“ (p. VI).

Knygos gale įdėtas žodynėlis, kuriame aiškinamos svetimybės, žemaitybės, retesni ar nebevartojami žodžiai, taip pat vienas kitas asmenvardis ir vietovardis.

Ketvirtą istorijos veikalą Simonas Daukantas parašė 1850 m. ir pavadino „Pasakojimu apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Šio veikalo leidimo istorija gana paini. Ją monografijoje apie Simoną Daukantą išsamiai aptarė Vytautas Merkys. 1893 m. spaudos darbuotojas Jonas Kriaučiūnas (viršelyje pasirašęs slapyvardžiu: „iszleista per J. K. Kauniszkį“), gavęs Daukanto „Pasakojimo“ rankraštį ir savaip pataisęs jo kalbą išspausdino pirmuosius 96 puslapius. Sužinojęs apie Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ spausdinimą Amerikoje,

Kriaučiūnas nebenorėjo skelbti to paties autoriaus dar vieno darbo, nes galėjo patirti rimtų nuostolių. Vėliau šio veikalo spausdinimą ėmėsi tęsti garsusis knygnešys Jurgis Bielinis (knygos gale pasirašęs slapyvardžiu: „iszleistojas Juozapas Baltasis“). Jis nupirko neišplatintą tiražo dalį ir, matyt, prie jos prisiuvo savo išspausdintą dalį, todėl šios knygos šriftas nuo 97 puslapio yra kitoks, smulkesnis. Be to, jis istoriją laisvai pratęsė ir taip knygoje atsirado skyriai net apie tuos laikus, kai paties Daukanto jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tiesa, leidėjas prisiima atsakomybę už skelbiamą tekstą: „Visas tiesas iszleistojas sav pasilaiko“ (p. 238).

Kaip rašo Vytautas Merkys (1991, 101), „visų Daukanto veikalų tarpusavio ryšys yra glaudus. „Darbai“ buvo „Istorijos žemaitiškos“ dalies prototipu. Šios gi trumpesnis variantas yra „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. „Būdo“ užuomazgų matyti jau „Darbuose“, o „Istorijoje žemaitiškoje“ yra beveik visi, žinoma, tik siauriau išdėstyti, būsimojo „Būdo“ skyriai.“

Kiti leidiniai

Be istorijos darbų, svarbi ir turėjusi praktinę reikšmę Daukanto veikla buvo patarimų knygelių valstiečiams rengimas.

Bibliotekoje saugoma 1854 metais Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje išleista knygelė „Siejamoses paszaro-źoles“, pasirašyta Jono Warno slapyvardžiu. Tai viena iš seniausių bibliotekos fonduose saugomų lietuviškų knygų.

Šioje knygoje Daukantas moko ūkininkus, kaip sėti pašarinius augalus, kaip reikia konkretiems augalams įdirbti (išgyventi)

žemę, kaip prižiūrėti augalus, koks sėjos laikas ir pan. Įdomūs to meto augalų pavadinimai: pievinis rulis (= pašarinis motiejukas), sėjamoji sraigė (= mėlynžiedė liucerna), bandvikis (= esparcetas), sėjamasis žirnikas (= sėjamasis vikis).

Dar vienas svarbus Daukanto darbų baras –tautosakos rinkimas. Bibliotekos senųjų spaudinių fonde turimos dvi vaikams skirtos

Daukanto užrašytų pasakų knygelės. Abi jas parengė Matas Untulis. Pirmoji nedidelė, vos 43 puslapių knyga neįprastu pavadinimu

„Simonas Daukantas – vaikams“, išspausdinta „Titnago“ spaustuvėje Šiauliuose. Daugiau

leidybinių duomenų nepateikiama – neaišku, net kuriais metais ji išleista. Galiniame viršelyje yra įrašas „Karo cenzūros leista“ ir nurodyta

kaina – 1 litas. Vadinasi, knygelė turėjo būti išleista iki 1941 m. kovo 25 d., nes tada sovietų valdžia visiškai uždraudė lito apyvartą. Antroji knyga „Žemaičių pasakos“ išleista 1941 metais. Joje – 27 pasakos. Knyga iliustruota dailininko Kazio Šimonio paveikslėliais, ją redagavo Benediktas Babrauskas. Keletas pasakų šiose knygelėse yra tos pačios, pavyzdžiui: „Jėga ir pasalumas“, „Žvėrių pasaka“, „Apie šunies ir vilko sugyvenimą“ ir kt.

Įdomi šių pasakų kalba. Į akis krinta iki šių dienų žemaičių vartojama veiksmažodžių dviskaita: „Einančiu jiedu, sutikusiu seną arklį ir klausiančiu to arklio“; dalyvių gausa: „Matąs: įeinąs toks senelis, kurs tuojau pradėjęs verkti.“

Knygos apie Simoną Daukantą

XX a. I pusėje Daukanto asmenybei buvo skiriama nemažai dėmesio. 1913 metais –Daukanto 120-ųjų gimimo metinių proga –atskira knyga išleista teisininko ir istoriko Augustino Janulaičio parengta Simono Daukanto biografija, prieš tai tais pačiais metais skelbta Lietuvių mokslo draugijos žurnalo „Lietuvių tauta“ 2-oje knygoje. Janulaitis šiame leidinyje aptaria Daukanto būdą, jo santykį su bažnyčia, pabrėžia, kad Daukantas buvo Lietuvos mylėtojas ir lenkų priešas – tam skirtas atskiras skyrelis. Knygelės gale įdėtas priedas, kuriame pateikti keturi Daukanto darbų sąrašai: raštai, išėję jam gyvam esant, raštai, išėję jam mirus, rankraščiai ir abejotini ar nežinomi raštai.

Tais pačiais metais Kaune išleistoje Sofijos Čiurlionienės knygoje „Iš mūsų literatūros“

vienas skyrius skirtas Daukantui. Jame, remiantis minėta Janulaičio knyga, trumpai

Simonui Daukantui dar gyvam esant išleista praktinių patarimų knygelė „Siejamoses paszaro-źoles“.

pristatomas Daukanto gyvenimas, pateikiama ilgų ištraukų iš jo istorijos veikalų.

Kita minėtina knyga – G. Rutenbergo „Simanas Daukantas − lietuvių atgimimo pranašas“ išleista 1922 metais Kaune.

Simono Daukanto ir vyskupo Motiejaus

Valančiaus gyvenimo ir darbų aprašymas, duodama jų raštų pavyzdžių. Tekstą redagavo Liudas Gira.

1934 metais, minint 70-ąsias Daukanto mirties metines, pedagogas Petras Sūdžius parengė ir išleido nedidelio formato knygelę „Vargo pelė“. Šiuo epitetu iki šiol yra apibūdinamas Daukantas.

Iš visų šių knygų stambiausias darbas buvo Vinco Laurinaičio studija „S. Daukanto jaunatvės kūryba arba (S. Daukanto Darbay senuju lituwiu yr žemaycziu“ 1822 m. ir to veikalo reikšmė)“, pirmiau skelbta žurnale „Darbai ir dienos“. Vytauto Merkio teigimu, šiame darbe Laurinaitis užsibrėžė nustatyti Daukanto „Darbų“ reikšmę lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje apskritai (Merkys 1991, 195).

ne tik lietuviai, bet ir žydų tautybės autoriai.

Trumpoje jos prakalboje, rašytoje Mykolo Biržiškos, pabrėžiama, kad autorius „naujos medžiagos ieškosi iš gyvų šaltinių, pav. senių, kurie Daukantą tebeatmena arba yra apie jį pasakojant girdėję“, ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad knygelę rašė ne lietuvis, o žydas.

Čia pat Biržiška džiaugiasi, kad „Lietuvos žydų visuomenei valstybiniu žvilgsniu vis labiau lietuvėjant, ne per sunku bus jos šviesuomenei arčiau susipažinti, susiartinti ir paremti ne tik mūsų valstybinės, bet ir tautinės pastangos.“

1931 m. „Ūkininko skaitymų“ serijoje išleista Aleksandro Merkelio knygelė „Du garsingieji žemaičiai“, kurioje pateikiamas

Tiek mūsų dienų, tiek XX a. pradžioje apie Simoną Daukantą rašę autoriai pabrėžia jo įvairiapusę veiklą, svarbą tautiniam atgimimo judėjimui ir apskritai mūsų kultūrai.

Šia senųjų leidinių, saugomų bibliotekos fonduose, apžvalga norėta skaitytojams priminti garsaus istoriko darbus, bent iš dalies atskleisti sudėtingą jų leidybos istoriją XX a. pirmoje pusėje.

Literatūra

Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991.

Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https:// www.vle.lt/straipsnis/simonas-daukantas/ [žiūrėta 2023 02 10].

Saulius Žukas, Simonas Daukantas, Kaunas: Šviesa, 1988.

Apie Simoną Daukantą rašė

Robertas Gedrimas

Į garsinių skaitymų užsiėmimus kaskart vyksta senjorų jau laukiama bibliotekos edukatorių komanda (iš kairės):

Raimonda Andrijauskaitė-Lazdauskienė, Albina Dunauskienė ir Nijolė Prakapienė. Bibliotekos archyvo nuotr.

Garsiniai skaitymai atgaivina prisiminimus

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad per pastaruosius 12 metų Lietuvoje net tris kartus išaugo bendras demencija ir Alzheimerio liga sergančiųjų skaičius. Atsižvelgdamos į įvairiais tyrimais pagrįstus mūsų visuomenės poreikius, bibliotekos šiandien didelį dėmesį skiria socialiai pažeidžiamų, įvairių negalių turinčių žmonių integracijai ir stengiasi plėsti, tobulinti siūlomų bei organizuojamų paslaugų pasiūlą.

Siekdama pildyti savo vykdomų veiklų universalumą bei prieinamumą, Šiaulių apskrities

Povilo Višinskio viešoji biblioteka 2021 metais išleido metodinį leidinį „Prisiminimų beieškant: terapiniai skaitiniai demencija sergantiesiems“, kuriame išsamiai aprašyta nauja edukacinė-biblioterapinė programa, skirta demencija ir Alzheimeriu sergantiems žmonėms.

Pagrindiniai programos elementai ir metodika buvo pasiskolinti iš Jungtinėse Amerikos Valstijose jau daugelį metų sėkmingai vykdomos Gailo Bordeno viešosios bibliotekos programos „Pasakos ir kelionių atsiminimai“ („Tales & Travel Memories“). Verta paminėti, kad viena šios programos autorių – Mary Beth Riedner – programą sukūrė ir inicijavo tada, kai jos vyrui buvo diagnozuota Alzheimerio liga.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai, konsultuodamiesi ir bendradarbiaudami su sveikatos mokslų ekspertais, demencijos specialistais, programą adaptavo ir tikslingai pritaikė ją Lietuvos gyventojams, jų poreikių specifikai. Programos kertiniai dėmenys – demencija sergančių asmenų atminties, mąstymo, socialinių įgūdžių ir teigiamų emocinių potyrių skatinimas bei stimuliavimas, pasitelkiant grožinių tekstų skaitymą ir tiesioginę komunikaciją. Programai įgyvendinti specialiai sukurti trumpi, aiškūs, tikslingai asociatyvūs tekstai (tekstų autorės Džiuljeta Maskuliūnienė ir Urtė Šulskienė), kuriuos skaitant sužadinami įvairūs žmonių atsiminimai, patirtys, asmeninės asociacijos.

Tekstų tematika – artima ir pažįstama būtent vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dažniausiai kenčia nuo demencijos ir Alzheimerio ligos. Tekstai metodiniame leidinyje suskirstyti į 10 teminių skyrių („Mano artimoji aplinka, kasdienybė“, „Mano daiktai“, „Mano šventės“, „Įdomi veikla“, „Išvykos“, „Maistas“, „Vaikystė, jaunystė“, „Gamtos pasaulyje“, „Žinomos vietos“, „Įžymūs žmonės“). Kiekvieną temą sudaro trumpi, pozityvūs, paprasta, lengvai suprantama kalba parašyti pasakojimai; tekstuose vengiama dviprasmybių, sudėtingų

semantinių konstrukcijų, negatyvių siužetinių elementų, kurie galėtų nuliūdinti ar sutrikdyti klausytoją. Atsakingai ir kruopščiai buvo atrenkamos temos – stengtasi, kad pasakojimų siužetai, laikotarpis, personažai būtų kuo lengviau atpažįstami ir klausytojams keltų vienokias ar kitokias asociacijas su jų pačių gyvenimo asmeninėmis patirtimis.

Visi tekstai yra iliustruoti asociatyviomis tikroviškomis iliustracijomis bei komunikaciją ir kritinį mąstymą skatinančiais teksto suvokimo klausimais.

Šiltos garsinių skaitymų Šeduvos globos namuose akimirkos. 2023 m. vasaris. Bibliotekos archyvo nuotr.

Metodinį leidinį ir edukacinės-terapinės programos turinį kiekvieno užsiėmimo metu lydi speciali pagalbinė priemonė – prisiminimų dėžutės, kurias sudaro tekstus papildantys, pasakojimo siužetą atspindintys daiktai.

Pavyzdžiui, skaitydamas tekstą apie Velykų šventimą, edukatorius gali pasinaudoti tai temai tinkančiu prisiminimų dėžutės turiniu –verba, velykiniu margučiu, maldaknyge, siuvinėta servetėle ir taip toliau.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai programą jau antrus metus vykdo kaip užsakomąjį išvažiuojamąjį užsiėmimą ir keliauja į įvairias senjorų globa besirūpinančias įstaigas. Bibliotekininkės ir edukatorės Nijolė Prakapienė, Albina Dunauskienė ir Raimonda AndrijauskaitėLazdauskienė jau lankėsi trijose įstaigose (Šiaulių miesto savivaldybės globos, Šiaulių rajono Bridų senolių ir Šeduvos globos namuose) ir surengė septynis garsinių skaitymų užsiėmimus – keliose įstaigose užsiėmimai, dalyvių pageidavimu, vyko

daugiau nei vieną kartą. Džiugina tai, kad po užsiėmimų globos įstaigų gyventojai nenori išleisti bibliotekos specialistų, prašo tęsti pokalbius ir atvykti vėl pabendrauti kitomis garsinių skaitymų temomis. Tai rodo, kad senjorams itin reikia tokio bendravimo, galimybės išsikalbėti, išgirsti ir svarbiausia –prisiminti.

Skaitymų užsiėmimai visuomet vyksta pagal tą patį scenarijų: pirmiausia edukatorės prisistato, pasisveikina su visais dalyviais, su kiekvienu susipažįsta, užmezgamas kontaktas ir šiltas pokalbis. Stengiamasi sukurti kuo artimesnę ir draugiškesnę atmosferą. Ant stalo išdėliojami su skaitomu tekstu susiję daiktai, kartais – ir simbolinės vaišės. Tuomet trumpai pristatoma užsiėmimo eiga, tema, papasakojama, kas laukia užsiėmimo dalyvių. Kiekvienam susitikimui edukatorės renkasi tekstą, kuris tuo metu atrodo tinkamas ir aktualus. Pavyzdžiui, kalėdiniu laikotarpiu skaitomi tekstai apie Kalėdų, Kūčių šventimą, kalėdinės eglutės puošimą, žiemos veiklas ir kt.

Garsinių skaitymų dalyviai kaskart nekantriai laukia Raimondos Andrijauskaitės-Lazdauskienė gitara atliekamų muzikinių intarpų ir dainų. Bibliotekos archyvo nuotr.

Edukatorės skaitomus tekstus kartais tikslingai papildo eilėraščiais, jausmingomis citatomis, muzikiniais intarpais. Itin didelio susidomėjimo sulaukia edukatorės Raimondos dainos, kurias ji atlieka grodama gitara. Senjorai ne tik klausosi, bet ir kartu ima dainuoti ar bent niūniuoti. Perskaičius tekstus senjorai kviečiami diskutuoti, pasidalyti savo prisiminimais ar mintimis. Užduodami atviri klausimai kviečia panagrinėti, apmąstyti skaitytą tekstą, ieškoti sąsajų su savo asmeniniais prisiminimais ir gyvenimo įvykiais.

Iš pradžių žmonės būna nedrąsūs, tylūs, užsidarę, vėliau jie tarsi išlaisvėja, pradeda bendrauti, nori pasipasakoti, paatvirauti. Pastebėta, kad edukatorių moderuojami garsiniai skaitymai padeda užmegzti dialogą ir tarp pačių dalyvių, gaivina jų prisiminimus.

išlydi mus su šypsena, net nenori išleisti, prašo, kad greičiau atvažiuotume dar kartą. Nori, kad grįžtume“, – įspūdžiais dalijosi edukatorė Raimonda.

Vis dėlto garsinių skaitymų paslauga ją vykdantiems specialistams neapsiriboja vien teigiamomis, šviesiomis emocijomis ir patirtimis. Į skaitymus susirenka dažniausiai garbaus amžiaus, pasiligoję, vieniši, artimųjų retai lankomi žmonės. „Mus liūdina tai, kad kai kurie jų tikrai silpnos sveikatos, sunkiai judantys, turintys regos, klausos, judėjimo ar kitų negalių. Kai kurie čia artimųjų užmiršti ir tai jiems be galo skaudus, jautrus dalykas...

Bridų VšĮ „Senolių namai“ gyventojai dalyvauja garsiniuose skaitymuose. 2022 m. gruodis. Bibliotekos archyvo nuotr.

Nors globos namų gyventojai gyvena kartu, tačiau dažnai dauguma jų būna užsidarę, mažai pažįsta vienas kitą, ribotai bendrauja. Pavyzdžiui, edukatorės prisiminė, kaip vieno užsiėmimo metu įprastai tylios buvusios tremtinės netikėtai įsitraukė į intensyvią diskusiją apie skirtingą jų požiūrį į šiandienos valstybės politiką. Paprašytos įvardyti, kas paliko giliausią įspūdį, vykdant šias skaitymų programas senjorams, edukatorės vienareikšmiškai paminėjo

Kartais susitikimo metu iškilę praeities prisiminimai juos sugraudina, priverčia ilgėtis to, ko kažkada neteko. Viena moteris prisiminė dainą apie savo mamą ir pradėjo verkti, susigraudinome ir mes. Šie skaitymai be galo jautrus procesas, tad nepavyksta išlikti neutraliems, dalykiškiems. Jaučiame kiekvieno dalyvio emociją. Labiausiai slegia mintys apie jų vienatvę, amžių ir sveikatą“, –pasakoja Raimonda.

Pagrįstai galime teigti, kad tokių susitikimų ir skaitymų nauda nenuginčijama, akivaizdi. Pats iškalbingiausias skaitymuose dalyvaujančių žmonių susidomėjimo, dėkingumo ženklas – jų klausimas „Kada atvyksite vėl?“. Tai leidžia suprasti, kad tokie skaitymai yra reikalingi ir nuoširdžiai laukiami. Galime tik pasidžiaugti, kad šie užsiėmimai atneša realią, apčiuopiamą naudą tiek senjorams, tiek mums, bibliotekos specialistams.

išvystas dalyvių emocijas, reakcijas į tai, kas vyksta susitikimo metu. „Buvome maloniai nustebintos gera dalyvių aura ir pozityvia, nesuvaidinta energija. Iš susitikimų visuomet grįžtame pakylėtos, nes skaitymų dalyviai Urtė Šulskienė

Žaidimai kaip efektyvus edukacinių užsiėmimų metodas

Ar mokymasis gali būti įdomus ir įtraukus? Šiuolaikinį jaunimą, nuo mažens įpratusį prie išmaniųjų technologijų, ganėtinai sunku įtraukti į klasikinį mokymosi procesą, sudominti bei ilgesniam laikui išlaikyti jo dėmesį. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) siekia, kad edukacinis procesas atitiktų šiuolaikinio jaunimo poreikį mokytis patiriant, todėl pasitelkiamas įtraukus žaidybinimo metodas, padedantis geriau įsisavinti informaciją ir pritaikyti ją praktikoje bei ugdantis komandinius, laiko planavimo ir strateginius įgūdžius. Atsižvelgdama į tai ŠAVB 2021–2022 m. jaunimui pasiūlė net penkis intelektinius žaidimus, suteikiančius galimybę patraukliu būdu plėsti akiratį bei didinti žinių bagažą.

Interaktyviu maršrutu „Dėk į kojas!“ pirmieji dalyviai keliavo lydimi knygnešio, kurį įkūnijo aktorius Romanas Dudnikas. 2022 m. rugsėjis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Įgyvendindama projektus, kurie suteikia galimybę mokytis žaidžiant, ŠAVB komanda siekia sukurti ilgalaikius interaktyvius edukacinius instrumentus, kuriais būtų formuojama istorinė ir kultūrinė atmintis, svarbi ne tik Šiaulių kraštui, bet ir visos šalies identitetui, bei padėtų ugdyti individo erudiciją, skatintų kritinį mąstymą, logiką, gebėjimą argumentuotai komunikuoti ir veikti komandoje. Jaunimas įtraukiamas į aktyvų mokymosi procesą pramogaujant su bendraminčiais, šeima ar draugais bei, atsižvelgiant į pasirinkto žaidimo užduotis, yra skatinamas lankyti kultūrinius ir istorinius objektus, pažinti ar daugiau sužinoti apie žymius Lietuvos literatūros, istorijos ir kultūros veikėjus, susipažinti su socialinėse medijose ar žiniasklaidos ir informavimo priemonėse viešinama propaganda bei ją atpažinti, lavinti kritinį mąstymą, ugdyti komandinio darbo gebėjimus ir kartu su draugais spręsti mįsles bei galvosūkius.

Apie Povilą Višinskį sužinoma narpliojant galvosūkius

Didelio lankytojų dėmesio sulaukė 2021 m. bibliotekoje atidarytas pabėgimo kambarys „Svečiuose pas Povilą Višinskį“, kurio mįsles jau bandė išnarplioti ne tik šiauliečiai, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų.

Ši pramoga dalyvius nukelia į 1900-uosius, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, o caro valdžia tuo metu draudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus

leidinius lotynišku raidynu. Už lietuviškų leidinių laikymą ir platinimą buvo griežtai baudžiama.

Pagal žaidimo taisykles, bibliotekos rūsyje

įrengtame pabėgimo kambaryje žaidėjų komandos per ribotą laiką turi išspręsti įvairius galvosūkius, logines užduotis, susijusias su XX a. pradžios Lietuvos kultūriniu ir literatūriniu pasauliu, ir „pabėgti“ iš kambario, kol „neatvyko žandarai“.

Žaidimo dalyviai ne tik linksmai leidžia laiką, bet ir mokosi istorijos faktų.

Bibliotekos komanda, kūrybiškai keisdama kambario aplinką ir užduotis, temiškai pritaiko jį įvairioms istorinėms datoms, įvykiams, asmenybėms atskleisti. Pavyzdžiui, minėdama Šiaulių miestui ir Lietuvai svarbios asmenybės filosofo Stasio Šalkauskio 136-ąsias gimimo metines, ŠAVB siūlė išmėginti jėgas pabėgimo kambaryje „Svečiuose pas filosofą Stasį Šalkauskį“ ir geriau pažinti šį garsų Šiauliuose gyvenusį mokslininką.

Per dvejus metus pabėgimo kambarys tapo universaliu netradiciniu mokymosiedukavimo objektu ir atsižvelgiant į paslaugos patrauklumą buvo sukurta virtuali jo versija –kompiuterinis žaidimas „Žandarai už durų“. Virtualaus žaidimo scenarijus parengtas pagal realaus pabėgimo kambario taisykles. Žaidimą gerai vertina ir mokytojai, jis naudojamas edukacijose bei istorijos pamokose.

Stalo žaidimu ugdomas kritinis mąstymas 2022 metų spalio pabaigoje, UNESCO inicijuotos Pasaulinės medijų ir informacinio raštingumo savaitės metu, visuomenei pristatytas naujas ŠAVB žaidimas „Populistas“, tapęs viena iš priemonių, skirtų gerinti visuomenės medijų ir informacinį raštingumą. Žaidimo tikslas – paskatinti

mąstyti, kritiškai vertinti ir abejoti informacija, įvaldyti komunikavimo technikas, atpažinti propagandą ir melą, su kuriais susiduriama socialinėse medijose ir kitose žiniasklaidos bei informavimo priemonėse.

specialistams, jaunimo darbuotojams, mokytojams, paaiškinantys, kaip integruoti žaidimą į savo veiklas. Tikimasi, kad „Populistas“ taps vis populiaresne netradicine edukacine priemone, padėsiančia suvokti tokius sunkiai apčiuopiamus dalykus kaip medijų poveikis vartotojui.

Stalo žaidimas „Lietuvos istorija“

Žaidimo „Populistas“ pagrindinė ašis – kortelėse pateiktos nuomonių formuotojų, politikų, žinomų asmenų citatos, kuriose reikia įžvelgti logines klaidas ir klaidinančią informaciją. Ievos Slonksnytės nuotr.

Žaidimas „Populistas“ Lietuvos auditorijai buvo pritaikytas perėmus gerąją projekto partnerės Latvijos debatų asociacijos „Quo tu domā?“ patirtį.

Žaidėjams pristatoma daugiau nei 20 skirtingų loginių klaidų rūšių, kurios leidžia pakreipti informaciją asmeniui ar situacijai naudinga linkme. Būtent tokiu metodu naudojasi politikai ir žinomi asmenys, siekdami manipuliuoti savo skleidžiama žinute ir daryti įtaką viešajai nuomonei. Tokių technikų taikymas gali sukurti situaciją, kurioje atskirti tiesą ir pramanus tampa sudėtinga.

„Populistą“ galima rasti visose Lietuvos bibliotekose, jis neatlygintinai perduodamas juo susidomėjusioms organizacijoms (kolegijoms, jaunimo centrams ir pan.), organizuojami žaidimo vakarai jaunimui, vedamos edukacijos. Taip pat organizuoti kvalifikaciniai mokymai bibliotekų

„Lietuvos istorija“ – dar vienas naujas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos sukurtas stalo žaidimas. Šio edukacinio, atmintį lavinančio žaidimo tikslas – ugdyti žaidėjų Lietuvos istorijos raidos supratimą bei padėti orientuotis istoriniuose faktuose ir įvykiuose. Žaidimą sudaro 300 kortelių su Lietuvos istorijos įvykiais: nuo Lietuvos vardo paminėjimo iki šių laikų.

Žaidimą „Lietuvos istorija“ sudaro net 300 kortelių su istorijos įvykiais nuo Lietuvos vardo paminėjimo iki šių laikų. Ievos Slonksnytės nuotr.

„Lietuvos istorija“ – tai patrauklus ir inovatyvus stalo žaidimas, ugdantis pilietiškumą, smalsumą, norą mokytis ir tobulėti bei būti tolerantiškiems.

Iš pradžių kai kam istorijos tema gali atrodyti bauginanti, tačiau žaidimas

nereikalauja gilesnių istorijos žinių, nebūtina ir tiksliai atsiminti datų. Tereikia pasitelkus loginį mąstymą sugebėti orientuotis chronologinių įvykių sekoje, atrasti sąsajas su konkrečiais istoriniais laikotarpiais ir sudėlioti korteles į laiko juostą. Čia svarbus ir azartas, nes žaidėjai tarpusavyje varžosi, kuris greičiau išdėlios visas turimas korteles teisingai.

Žaidimu siekiama vystyti asmeninius ir socialinius įgūdžius, tokius kaip loginis, strateginis mąstymas, darni tarpusavio komunikacija, empatija ir kūrybiškumas. Žaidžiant „Lietuvos istoriją“, formuojama jaunimo istorinė sąmonė bei supratimas, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai nulemtos ir kintančios.

Žaidimas „Lietuvos istorija“, kaip ir „Populistas“, perduotas visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms ir išduodamas į namus per katalogą iBiblioteka.lt.

Interaktyvi kelionė knygnešių keliais Šiauliuose

2022 metų gegužę, vykdant Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Edukaciniai interaktyvūs istorinės atminties puoselėjimo instrumentai:

„Dėk į kojas!“, prie Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos buvo įrengtas interaktyvus žaidimo stendas. Naujas žaidimas

„Dėk į kojas!“ puoselėja Šiaulių krašto knygnešystės, lietuviškos spaudos ir lietuvių kalbos istorinę atmintį. Šiame stacionariame stende galima rasti informacijos apie knygnešystę Šiauliuose, trumpą uždavinyną ir interaktyvaus žaidimo QR kodą. Dalyviai, nuskaitę šį kodą išmaniuoju įrenginiu, kviečiami keliauti interaktyviu maršrutu knygnešių keliais po Šiaulių miestą.

Stalo žaidimas „Dėk į kojas!“ papildo interaktyvų maršrutą. Didesnę šio žaidimo versiją galima išbandyti ir maršruto pradžioje – prie bibliotekos įėjimo (Aušros al. 62). Ievos Slonksnytės nuotr.

Nuskenavę šį kodą su „Actionbound“ programėle dalyviai gali keliauti knygnešių maršrutu, kurio stotelėse reikia atlikti įvairias užduotis.

Knygnešių veikla buvo nelengva, kupina iššūkių ir pavojų, todėl žaidėjų, einančių nurodytu knygnešių maršrutu, laukia įvairios užduotys. Interaktyvus žaidimas ne tik supažindina su knygnešystės tema, bet ir skatina lankyti miesto kultūrinius objektus, aktyviai leisti laisvalaikį, gali praversti kaip neformaliojo švietimo priemonė, atveria galimybę kiekvienam šiauliečiui arba miesto svečiui praplėsti pažinimo ribas ir patirti įdomių įspūdžių.

Tomas Pauliuščenka, Lilija VetiugovaSkupienė

TARP TAUTŲ

Tarptautinės mobilumo veiklos – unikali galimybė kelti kvalifikaciją ir įgyti patirties

2022 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai (ŠAVB) buvo suteikta „Erasmus“ akreditacija suaugusiųjų švietimo srityje. Šios akreditacijos tikslas – spręsti su kvalifikaciniais poreikiais susijusias bibliotekų specialistų problemas, kurios gali kelti sunkumų kuriant ir plėtojant profesionalias, kokybiškas ir inovatyvias suaugusiųjų neformaliojo švietimo veiklas Šiaulių ir Telšių apskričių viešosiose bibliotekose. Šiuo metu projekte dalyvauja aštuonios konsorciumo narės: Akmenės r. savivaldybės, Joniškio r. savivaldybės Jono Avyžiaus, Kelmės r. savivaldybės Žemaitės, Mažeikių Henriko Nagio, Pakruojo r. savivaldybės Juozo Paukštelio, Plungės r. savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių r. savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos. Pasitelkus „Erasmus“ programos finansavimą nuo 2023 metų pradžios viešųjų bibliotekų suaugusiųjų

švietimo specialistams organizuotos tarptautinės mobilumo veiklos Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje.

Viešųjų bibliotekų specialistės emocinio intelekto mokymuose Barselonoje, Ispanijoje. 2023 m. kovas. Bibliotekos archyvo nuotr.

Inovatyvių mokymo metodų patirtis Italijoje

Naujoviški ir inovatyvūs mokymo metodai, be abejo, palengvina mokymosi procesą, pagerina besimokančiųjų įsitraukimą. Taigi edukatoriai turėtų juos išmanyti ir gebėti taikyti. Todėl 2023 m. vasario 4–11 d. Šiaulių regiono bibliotekų specialistės keliavo į Palermo miestą (Italija), kur kartu su kitų šalių (Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos) dalyviais ugdė kompetencijas mokymuose „Innovative Teaching Methods for Teachers, School and Adult Education Staff“ („Inovatyvūs ugdymo metodai mokytojams, mokyklų ir suaugusiųjų švietimo darbuotojams“). Mokymų metu dalyviai supažindinti su novatoriškais ugdymo metodais ir strategijomis, formaliojo ir neformaliojo ugdymo skirtumais, dalijosi patirtimi, kaip skatinti inovatyvių mokymo metodų diegimą ugdymo procese.

„Visa tai, ką mes apibrėžiame kaip neformalusis ugdymas, italai daro taip intuityviai, kad nebemato skirtumo tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo. Jie tiesiog tai vadina „creative formal education“, –grįžusi iš mokymų įspūdžiais dalijosi ŠAVB vyr. bibliotekininkė Asta Jasiulionienė.

Graikijoje gilinti darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais žmonėmis įgūdžiai

Vasario 11–19 d. kita viešųjų bibliotekų darbuotojų grupė dalyvavo mokymuose

„Special Needs Education: a Step-by-Step

Approach“ („Specialiųjų poreikių asmenų ugdymas: žingsnis po žingsnio“), vykusiuose

Kalamatos mieste, Graikijoje.

Palermo mieste, Italijoje, vykusiuose švietimo srities darbuotojų mobilumo projekto mokymuose specialistės iš Šiaulių apskrities viešųjų bibliotekų dalyvavo kartu su bibliotekininkais iš Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos. 2023 m. vasaris. Bibliotekos archyvo nuotr.

Šie mokymai dalyvėms suteikė darbo su mokiniais, turinčiais negalią ir (arba) specialiųjų ugdymosi poreikių, žinių ir įgūdžių. Lektorės Eleni ir Calliope su dalyviais pasidalijo tarptautine praktika, kaip dirbti su asmenimis, turinčiais autizmo spektro, dėmesio, regos, klausos, judėjimo sutrikimų, pristatė individualių poreikių asmenų ugdymo metodus.

Mokymosi veiklos buvo grįstos ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir aktyvaus mokymosi metodais, praktinėmis veiklomis. Dalyviai vyko į pažintines ekskursijas – aplankė Kalamatos viešąją biblioteką ir tame pačiame pastate privačių asmenų įsteigtą biblioteką, Kalamatos antrojo šanso suaugusiųjų mokyklą, vietos gimnaziją ir specialiojo ugdymo mokyklą.

Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos specialistė

Loreta Motuzienė, iki mokymų neturėjusi didelės darbo su individualių poreikių turinčiais asmenimis patirties, džiaugėsi naudingais mokymais: „Nustebino darbo su šiais asmenimis metodų įvairovė, dėmesys

smulkmenoms, suvokimas, kad kiekvienas asmuo yra visiškai unikalus ir reikalauja individualaus dėmesio, konkrečiai jam pritaikytų ugdymo metodų. Žinoma, dėmesys tokiems asmenims vis dar yra per mažas, nors ir judame į priekį.“

Barselonoje nagrinėtos su emociniu intelektu susijusios temos

Lyderystė, konfliktų valdymas, technologijų ir socialinių medijų įtaka žmonių mąstymui ir emocijoms – tai tik dalis temų, kurias nagrinėjo kovo pradžioje Barselonoje (Ispanija) vykusių mokymų „Emotional Intelligence: Identify, Harness and Manage Emotions“ („Emocinis intelektas: atpažinti, panaudoti bei valdyti emocijas“) dalyviai. Mokymus vedė ir savo patirtimi su dalyviais iš įvairių Europos šalių dalijosi lektorė dr. Jacqui Ashton Smith, turinti didesnę nei 35 metų darbo patirtį švietimo srityje. Mokymų metu dalyviai sužinojo apie emocinio intelekto ir intelekto koeficiento skirtumus, emocinio intelekto svarbą šiuolaikiniame švietime ir darbo vietoje. Daug dėmesio skirta praktinėms užduotims, darbui grupėse ir vaidmenų žaidimams, kurie skatino išeiti už savo komforto ribų.

Iš mokymų grįžusi Jūratė Vaškelienė (Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka) įsitikinusi, kad mokymuose įgytos žinios ateityje leis sugalvoti ir parengti emocijų valdymo pratimų, emocinio lavinimo užsiėmimų, kurie bus naudingi ne tik bibliotekos lankytojams, bet ir bibliotekos darbuotojams.

Mokymų dalyvės taip pat skyrė laiko susipažinti su įspūdingu Barselonos miestu, aplankytos kelios bibliotekos.

Europos Sąjungos suteikta akreditacija yra svarbus įvertinimas, rodantis, kad ŠAVB kokybiškų suaugusiųjų švietimo paslaugų plėtros ir specialistų kompetencijų ugdymo vizija atitinka Europos Sąjungos strategines kryptis ir kokybės standartus. Biblioteka, laikydamasi bendrųjų „Erasmus“ kokybės standartų, sieks ir toliau reguliariai vykdyti tarptautinę mobilumo veiklą ir suteikti regiono bibliotekų specialistams tarptautinio mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo galimybes.

„Erasmus“ mobilumo veiklos padės įgyvendinti strategines ŠAVB veiklos

kryptis: teikti kokybiškas ir profesionalias paslaugas gyventojams medijų ir informacinio raštingumo, taip pat specialiųjų poreikių

turinčių asmenų ir suaugusiųjų švietimo srityse. Ilgalaikėje perspektyvoje numatyta, kad mobilumo veiklose dalyvavę ir kompetencijas ugdę bibliotekų specialistai žinias ir įgūdžius pritaikys atnaujindami arba kurdami naujas edukacines paslaugas suaugusiesiems bei jas pritaikydami negalią turintiems asmenims, teikdami ir įgyvendindami projektus, kurdami ir vykdydami naujas mokymo(si) programas bei teikdami kitas paslaugas suaugusiesiems. Dalyvavimas mokymuose užsienio šalyse taip pat suteikė galimybę užmegzti tarptautines pažintis, tobulinti anglų kalbos įgūdžius bei pažinti įvairių šalių kultūrą, aplankyti vietines kultūros įstaigas ir pasisemti gerosios patirties.

Šis informacinis straipsnis atspindi tik projektą įgyvendinančios institucijos požiūrį, todėl Europos Komisija, jos institucijos ir Švietimo mainų paramos fondas negali būti laikomi atsakingi už šios medžiagos turinį ir bet kokį pateikiamos informacijos naudojimą.

Tomas Pauliuščenka, Inga Petkūnaitė

KĄ SKAITOME?

Lilija Vetiugova-Skupienė ne tik mėgsta skaityti fantastiką, bet ir populiarina šį žanrą savo knygų apžvalgų tinklaraštyje „Lilit istorijos“, socialiniame tinkle „Instagram“. Ievos Slonksnytės nuotr.

Trumpai apie fantastines knygas, arba ką (per)skaityti be „Hario Poterio“

„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ – Henriko Radausko žodžiai, kuriais geriausiai būtų galima apibūdinti bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkę Liliją Vetiugovą-Skupienę. Šiaulių universitete baigusi lietuvių filologijos ir viešųjų ryšių bakalauro bei literatūrologijos magistrantūros studijas, Lilija ne tik nepamiršo meilės knygoms, bet jų skaitymas tapo vienu pagrindiniu jos pomėgiu. Žavėdamasi fantastinės ir maginės fantastikos rašytojų vaizduote ir gebėjimu kurti naujus pasaulius, Lilija socialiniame tinkle „Instagram“ sukūrė

knygų apžvalgų tinklaraštį „Lilit istorijos“, kuriame aktyviai skelbia savo nuomonę apie perskaitytas knygas. Taip ji skatina skaityti fantastiką, didinti šio žanro populiarumą bei keisti skeptišką požiūrį į fantastinę literatūrą, kurios temų įvairovė tiks įvairaus amžiaus ir interesų skaitytojams.

KĄ SKAITOME?

„Knygos, išsiaiškino ji, yra būdas nugyventi tūkstantį gyvenimų – arba semtis stiprybės gyvenant vieną baisiai ilgą.“1

Drįsčiau teigti, kad ypač fantastinės arba maginės fantastikos knygos gali ne tik apdovanoti gebėjimu nugyventi skirtingus gyvenimus, bet ir suteikia galimybę keliauti laiku ir erdve, pamatyti stebuklingus ar futuristinius pasaulius bei leidžia bent akimirkai pabėgti nuo įprastos kasdienybės.

Knygų skaitymas dažnai priskiriamas prie terapinių, teigiamą įtaką žmogaus psichikai turinčių veiklų. Man tokiu psichoterapiniu, atpalaiduojančiu laisvalaikio leidimu tapo fantastinių knygų skaitymas. Nors studijuojant literatūrologiją teko skaityti bei analizuoti įvairių žanrų kūrinius (nuo klasikos iki populiariosios literatūros), vis dėlto laisvalaikiu mieliau rinkdavausi negrožines knygas. Tuo metu klaidingai maniau, kad grožinių kūrinių skaitymas yra tuščias laiko švaistymas, nesuteikiantis naudos asmens augimui, bet suryjantis daug laiko, kurio ir taip visada trūksta. Todėl per daug nesidomėjau literatūros pasauliu, nesekiau knygų naujienų.

Nuomonė pasikeitė, kai į mano rankas visiškai atsitiktinai pateko pirmoji maginės fantastikos istorija. Važiuodama autobusu ir nenorėdama stebėti pilkų, nuo rudeninio lietaus bandančių pasislėpti praeivių, pavarčiau nusipirktą knygą. Nieko per daug nesitikėdama, bet genama smalsumo perskaičiau pirmąjį sakinį ir net nepastebėjau, kaip puslapiai ėmė tirpti vienas po kito. Nejučia įnikau į pasakojimą, o mano galvoje jau tapėsi vaizdiniai, nenusileidžiantys geram filmui ar įtraukiam serialui. Nuo tada tapau

priklausoma nuo fantastinių knygų ir ėmiau ieškoti, ką panašaus dar galėčiau perskaityti, o grožinių kūrinių skaitymas tapo ne tik atpalaiduojančiu laisvalaikio leidimu, bet ir gyvenimo dalimi. Skaitymui stengdavausi ištaikyti kiekvieną laisvą minutę: per pietų pertrauką, valandą prieš miegą, keliaudama autobusu ar traukiniu, o kartais tiesiog jaukų ankstyvą rytą leisdavau su garuojančios arbatos puodeliu ir knyga, nuteikiančia gerai dienos pradžiai.

Laisvą minutę Lilija dažnai skaito naujas knygas, kad vėliau galėtų jas rekomenduoti (arba ne) savo tinklaraščio sekėjams. Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, yra tekę stoti ir į akistatą su nemaloniu faktu, kad Lietuvoje fantastinės knygos nėra labai populiarios, o didžioji dalis verčiamų kūrinių yra skirti jaunesnei skaitytojų auditorijai. Dėl šios priežasties vyrauja nuomonė, kad fantastika yra nerimtas skaitalas, tik pasakaitės, skirtos vaikams arba geriausiu atveju – „nesąmonės“ apie ateivius ar robotus. Toks stereotipinis požiūris menkina fantastinių knygų populiarumą

tarp moterų skaitovių, kurios dažnai mieliau renkasi jaukias, romantines knygas. Dėl tokio klaidingo požiūrio dažnas žmogus negali įvardyti jokio kito fantastinio kūrinio, be pasauliniu fenomenu tapusio „Hario Poterio“.

Nepaisant visų stereotipų, literatūrinis fantastikos žanras yra gausus įvairių porūšių (mokslinės, maginės fantastikos, mito perpasakojimo, herojinės, istorinės, romantinės, erotinės fantastikos ir t. t.) bei yra taikytinas pagal skaitytojo amžių.

Todėl daugelyje pasaulio šalių šis žanras yra mėgstamas, plačiai žinomas bei skaitomas tiek moterų, tiek ir vyrų, nes kiekvienas gali išsirinkti sau aktualią temą.

Kadangi šeimoje neturiu literatūros gerbėjų, palaipsniui išryškėjo noras dalytis įspūdžiais bei diskutuoti su bendraminčiais apie perskaitytus kūrinius. Tai paskatino

„Instagram“ platformoje susikurti knygų

apžvalgų tinklaraštį „Lilit istorijos“ ir įsilieti į virtualią knygų skaitytojų bendruomenę.

Žinoma, daugiausia įrašų paskyroje užima fantastikos žanro knygų apžvalgos ar trumpos nuomonės apie perskaitytus kūrinius. Bendradarbiaujant su leidyklomis ir sulaukus kitų knygų tinklaraštininkų palaikymo, kilo idėja plačiau kalbėti apie fantastinę literatūrą, skatinti žmones skaityti šį žanrą ir keisti stereotipinį požiūrį į fantastiką.

Taip gimė iššūkis „skaitau fantastiką 2022“ (#skaitaufantastika2022, šiemet –#skaitaufantastika2023), prie kurio aktyviai jungiasi skaitytojai jau antrus metus.

Šiuo metu viena populiariausių šio skaitymo iššūkio knygų (atsižvelgiant į moterų skaitovių atsiliepimus) – Sarah’os J. Maas „Rožių ir dyglių

Šiuo metu, pasak tinklaraštininkės, viena skaitomiausių suaugusiųjų fantastikos knygų serijų yra Isaaco Asimovo „Fondas“. Asmeninio archyvo nuotr.

dvaro“ serija, pelniusi skaitytojų simpatijas ir labai aukštus įvertinimus. Džiugina, kad prie fantastinių knygų kūrimo bei populiarinimo prisideda ir lietuvių autoriai, pavyzdžiui, Lavisa Spell, ir jos „raganiški“ romanai su erotikos ir magijos elementais – „Būti (su) ragana“, „Regėtoja“, kuriuos taip pat labai pamėgo skaitytojos. Lengvos romantinės fantastikos mylėtojai dažnai renkasi knygas apie keliones laiku, pasakojimus, papildytus istorinėmis, maginėmis ar detektyvinėmis temomis, tokius kaip „Rožių sodas“, „Nepaprasta Peonės meilė“, „Nakties forma“ ir pan. Lietuvoje gana didelio populiarumo sulaukė ir Nora Roberts, kurios naujausius maginės fantastikos romanus atranda ir pamilsta vis daugiau skaitytojų („Išrinktosios“ ir „Drakono širdies palikimo“ sagos).

Aktyviai skaitomos ir kitos fantastinės knygos: „Raganiaus“, „Kopos“, „Fondo“ serijos, ne mažiau pamėgti ir mito perpasakojimai „Kirkė“ bei „Achilo giesmė“. Tarp vaikams ar paaugliams skirtų knygų dominuoja Leigh Bardugo „Šešetas varnų“ ir „Grišų trilogija“, Christelle Dabos „Žiemos

sužadėtinių“ serija ir t. t. Dažnas skaitytojas renkasi ir klasikinius kūrinius su fantastikos ar mistikos elementais: „Meistrą ir Margaritą“, „Faustą“, „Drakulą“ ar „Doriano Grėjaus portretą“.

Iš praeitais metais skaitytų fantastinių knygų išskirčiau V. E. Schwab „Nematomą Adės Laru gyvenimą“ ir Rogerio Zelazny’io „Šviesos valdovą“. Tai visiškai skirtingos istorijos, bet įtraukiančios iki paskutinio puslapio, verčiančios susimąstyti, teikiančios naujų žinių apie meną, pasaulio šalių tradicijas, religijas, gebančios atpalaiduoti kūną bei nudžiuginti protą. Skaitydama tokias fantastines knygas visada žaviuosi autorių išmone ir neišsemiama vaizduote, gebėjimu kurti ne tik įtaigius bei originalius personažus, konstruoti sudėtingus dialogus, bet ir būti naujų pasaulių architektais.

dovanoti naujus gyvenimus ir parodyti stebuklingus, nesančius pasaulius ir taip plėsti vaizduotės ribas bei įtraukti skaitytoją į visiškai kitokį skaitymo potyrį. Genialiai sukurti fantastiniai ar maginiai pasauliai yra dalis rašytojo patirties ir domėjimosi sričių, kurios buvo stilizuotos ir pritaikytos grožiniam tekstui sukurti.

Sukurti naują, įtraukų pasaulį – reiškia domėtis sudėtingais biologiniais ir fizikiniais procesais, pasitelkti istorinius šaltinius, tirti bei lyginti tautosaką ir mitologiją, konstruoti ir kurti įmantrias schemas, kol iš jų gims fantastinis kūrinys.

Būtent fantastikoje meistriškai susipina fantazija ir mokslas, o pasaka atrodanti istorija, subjektas ar objektas jau rytoj gali tapti žmonijos ateitimi.

Lilija laužo stereotipinį požiūrį, kad fantastikos knygų skaitymas – vaikų arba nebrandžių skaitytojų užsiėmimas. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaidinga manyti, kad fantastinės knygos gali patikti ir tikti tik vaikams ar nebrandiems skaitytojams. Jos lygiai taip pat, kaip ir klasikiniai ar detektyviniai kūriniai, gali praturtinti skaitytojo emocijas ir žinias,

„– Ankštose vietose ankšti ir gyvenimai. Ir kai kuriems žmonėms tai tinka. Jiems patinka žinot, kur statyti koją. Bet jei eini tiktai kitų žmonių pėdomis, negali praminti savo kelio. Negali palikt žymės.“2 Todėl fantastinių istorijų kūrėjai yra žmonės, kuriantys naujus pasaulius ir einantys savo pačių naujai minamu taku bei paliekantys asmenines žymes istorijoje, o fantastikos skaitytojas – žmogus, kuriam per ankšta įprastame, kupiname rutinos pasaulyje. Svarbu nebijoti peržengti nusistovėjusio mąstymo ir stereotipų ribas ir leisti sau patirti nuotykį. Ar išdrįsi?

1 V. E. Schwab, Nematomas Adės Laru gyvenimas, Vilnius: Baltos lankos, 2022, p. 42.

2 Ten pat, p. 256.

Lilija Vetiugova-Skupienė

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kontrastinga Aušros alėjos 52-ojo namo istorija

Retrospektyvinėje kelionėje po Šiaulių Aušros alėją šįkart bus prisiminta penktojo šios gatvės pastato istorija. Didždvario rūmų ir miesto parko kaimynystėje 9-ąjį dešimtmetį stovintis dviejų aukštų namas šiandien pažymėtas 52-uoju numeriu. Tarpukariu jame veikė restoranas, Karininkų ramovė, sovietmečiu – Pionierių ir moksleivių rūmai, po nepriklausomybės atkūrimo – Moksleivių namai, kurie nuo 2019 m. tapo Šiaulių menų mokykla.

Surinkti ir tiksliai atkurti statinių istoriją

nėra paprasta: rasta ir publikuota informacija

vėliau gali paaiškėti esanti netiksli ar klaidinga, kai kurių detalių ar faktų patikrai reikia skirti

daugiau laiko, todėl jos lieka nutylėtos ar pateikiama tik menka užuomina. Rengiant šias publikacijas nepakanka tik Šiaulių apskrities

Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonduose saugomų dokumentų. Informacijos ieškoma Šiaulių regioniniame valstybės archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, konsultuojamasi su šiauliečiu advokatu ir kultūrologu Jonu Nekrašiumi, šįkart pagalbos kreiptasi į Šiaulių menų mokyklą, miesto kolekcininką Petrą

Taip Aušros alėjos 52-asis namas atrodo dabar. Jame nuo 2019 m. veikia Šiaulių menų mokykla. 2023 m. vasaris. Ievos Slonksnytės nuotr.

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kaminską, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo skyrių.

Restoranas „Rambynas“

Tarpukary statytas dviejų aukštų privatus mūrinis namas su balkonu į gatvę buvo pažymėtas 52A numeriu. Statybų data galėtų būti 1933–1934 metai, kai Aušros alėjoje vietoj nugriautų lūšnų jau buvo statomi nauji (dažniausiai mūriniai) namai. Apie pirmąjį namo savininką informacija paskelbta 1934 m. miesto laikraštyje: „Kaip žinia, buvęs ilgametis Šiaulių gelžk. stoties bufeto savin. p. Petrauskas pasistatydino Aušros al., prie pat miesto sodo, namus ir čia įrengė modernišką restoraną, pavadinęs gražiu lietuvišku vardu „Rambynas“. Nors patalpos ir ne visai dar užbaigtos, bet jau ir dabar malonu čia pabuvoti“ (Šiaulių žinios 1934, rugpj. 12, p. 1).

Rugsėjo mėnesį minėtame laikraštyje jau pasirodė ir pirmosios restorano reklamos, kurios kartojamos iki metų pabaigos.

Ne kartą skelbtoje „Rambyno“ kronikoje informuota apie restorane pasirodančius atlikėjus (koncertavo ir Pupų Dėdė), atliekamą muziką, veikiantį biliardą.

Rugsėjo 30 dienos numeryje išspausdintas restoranui skirtas eilėraštis, lapkričio 4 dieną –iliustracija su besilinksminančiais lankytojais. Tuo pačiu metu dialogo forma sukurta reklama (pradžioje pavadinta „Kodėl Nikodimas linksmas?“, kituose numeriuose – „Rambyne“ linksma... „Rambyne“ miela...“) pasirodė Šiaulių laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“.

Restoranas „Rambynas“ minimas 1935 m. Šiaulių karinės įgulos viršininko

pulkininko Andriaus Butkevičiaus (Butkūno) pasirašytame įsakyme, skelbiančiame maitinimo ir nakvynės įstaigas, kuriose galėjo lankytis karininkai. Tai patvirtina, kad „Rambynas“ buvo geriausių miesto restoranų sąraše (Strelcovas 2012, 53). Restorane veikė telefono ryšys, todėl savininkas Juozas Petrauskas ir įstaigos adresas įtraukti į 1935 ir 1936 m. „Lietuvos telefono abonentų sąrašų“ knygas.

Šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijoje saugomas Aušros alėjos atvirlaiškis, kuriame įamžintas ir restoranas „Rambynas“. Padidintame vaizde po balkonu įžiūrimas žodžio baigmuo -auskas turbūt išduoda savininko J. Petrausko pavardę. Dešinėje pusėje prie namo kampo kabo biliardo reklama. Nėra abejonių, kad tai 1936-ųjų vasara. Prie restorano tvoros stovinčioje skelbimų lentoje įžiūrimos kanklininkų koncerto ir Kaune įkurto Stasio Ušinsko „Marionečių teatro“ spektaklio „Silvestras Dūdelė“ afišos. Apie liepos 26 dieną koncertavusius kanklininkus buvo pranešta laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ (1936, rugpj. 2, p. 3), o spektaklis „Silvestras Dūdelė“

įvairiose Lietuvos vietovėse buvo rodomas tik 1936 m. vasarą (Krantai 2018, nr. 4, p. 67).

Aušros alėja 1936 m. Dešinėje – restoranas „Rambynas“. Nuotr. iš Petro Kaminsko kolekcijos.

1936 m. rudenį „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė trumpą žinutę: „Rambynas“ nuo rugsėjo 1 d. oficialiai užsidarė. Teko patirti, kad tose patalpose būsianti romovė“ (1936, rugs. 21, p. 4).

Šiaulių įgulos karininkų ramovė ir naujasis pastato savininkas

1936 m. rugpjūtį minėtame leidinyje buvo pasirodžiusi trumpa žinutė, skelbianti, kad steigiamoje Šiaulių įgulos karininkų

ramovėje bus išnuomojamas bufetas ir valgykla, o „smulkesnių žinių galima gauti pas laikiną ramovės šeimininką majorą

Namiką, Šiauliuose, Karo Aviacijoj“ (Įdomus mūsų momentas 1936, rugpj. 2, p. 6). Lieka neatsakyti klausimai apie patalpų paiešką, parengiamuosius darbus, majoro Juozo Namiko paskyrimą ramovės vadovu, pastato savininkų pasikeitimą.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo byloje

„1939–1940 metų žinios apie miesto gyventojų nekilnojamąjį turtą ir jų apmokestinimą“ saugomi turto savininkų užpildyti dokumentai (pareiškimai). Duomenis apie Aušros alėjos 25A namą deklaravo naujasis savininkas Feliksas Kurkulis (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 234).

1938 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių mokesčių inspekcijai pateiktame dokumente savininkas nurodo, kad jo gyvenamoji vieta yra šiame pastate. Tačiau lentelėje, kurioje registruojama informacija apie visas patalpas ir nurodomos savininkų ir nuomininkų pavardės, įrašyta tik 1936–1938 m. patalpas nuomojusi

Šiaulių įgulos karininkų ramovė. F. Kurkulio, gyvenančio Šiauliuose, pavardė neminima

nė vienoje tarpukario „Lietuvos telefono abonentų sąrašų“ knygoje. Pavyko rasti

žinių apie Feliksą Kurkulį, gyvenusį ir turėjusį parduotuvę Panevėžyje. Tarpukario Lietuvoje pasiturintys asmenys statėsi ar įsigydavo namus, kuriuose patys negyvendavo, o tik nuomodavo. Kartais pačių savininkų gyvenamoji vieta būdavo kitame šalies rajone. F. Kurkulio pavardė minima 1949 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Naujienos“

į Niujorką atvykstančių lietuvių tremtinių sąraše (Naujienos 1949, birž. 16, p. 5), vėliau –leidiniuose „Dirva“ (1962) ir „Draugas“ (1965).

Pastatu lyg ir domėjosi iš Amerikos atvykę buvusio savininko palikuonys. Ar tai tas pats asmuo, patikimų įrodymų rasti nepavyko.

Minėtoje turto savininko deklaracijoje

F. Kurkulis įrašęs, kad 861,80 m² žemės plote yra du statiniai: gyvenamasis dviejų aukštų mūrinis („plytų“) namas su centriniu šildymu, be miesto vandentiekio ir mūrinis malkų sandėlis. Pastatus savininkas įvertinęs 40 000 Lt, žemę – 8 000 Lt. Nurodyta, kad pastate 14 kambarių ir viena virtuvė. Grafoje apie gautą nuomą nurodyta, kad 1937 ir 1938 m. Šiaulių įgulos karininkų ramovė mokėjo po 6 600 Lt, o „sandėlis duodamas naudotis be atskiro mokesčio“ (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 234).

Šiauliuose dislokuotų karinių dalinių karininkų klubui buvo reikalingos patalpos, todėl 1936 metų lapkričio 22-ąją Aušros alėjos 52A name buvo atidaryta Šiaulių įgulos karininkų ramovė (pastate, kuriame iki rugsėjo 1-osios karininkai dar lankė restoraną „Rambynas“).

Žinia buvo pranešta „Kardo“ žurnale:

„Šiaulių įgulos karininkams senai trūko bendros ramovės, kuri tarnautų karininkų kultūriniams ir medžiaginiams reikalams ir jungtų karininkus

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

ir jų šeimas vienon karių šeimon. <...> Pagaliau šis trūkumas buvo išspręstas bendro įgulos karininkų susirinkimo. Išnuomotas Šiaulių miesto centre, gražioje vietoje, didokas, atskiras, mūrinis, dviejų aukštų namas. Per gana trumpą laiką jame buvo padarytas remontas ir įkurta įgulos ramovė. <...> Įgulos ramovė daug patarnaus rengiamoms paskaitoms ir dvasiniams reikalams <...>; dvasios penui kiekvienas ras tinkamos literatūros jos skaitykloj“ (Kardas 1936, nr. 24, p. 675–676). Gintautas Surgailis šį straipsnį dar papildo Lietuvos centriniame valstybės archyve rasta informacija: „Ramovės patalpas sudarė jos šeimininko kambarys, bufetas, valgykla, rūbinė, skaityklos kambarys, prausykla, virtuvė ir tualetas. Prie virtuvės dar buvo sandėlis ir rūsys“ (Surgailis 2022, 188). Tarpukario Šiaulių miesto ir respublikinėje spaudoje galima rasti informacijos apie ramovėje vykusį gyvenimą.

1940–1944 metų okupacijos

1942 m. spausdintuose Vaidotėno (pasakotojo slapyvardis) prisiminimuose apie Raudonosios armijos įžengimą į Šiaulius minima ramovė, kurioje lietuviai kariai alumi vaišino „politruką“ (Tėviškė 1942, bal. 10, p. 2). Tekste konkreti data nenurodyta, bet akivaizdu, kad tai pirmosios sovietinės okupacijos pradžia. Apie nutrauktą Šiaulių

įgulos karininkų ramovės veiklą liudija 1941 m. balandžio 8 d. Šiaulių miesto Butų valdybai išsiųstas „Šiaulių miesto nacionalizuotų namų sąrašas“, kuriame įrašytas ir F. Kurkuliui priklausęs Aušros alėjos 52A namas (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 3). Atskiroje lentelėje nurodyta, kad 1940 m. gruodžio 16 dieną nacionalizuotas namas perduotas Šiaulių

milicijos klubui (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 23).

Byloje „Susirašinėjimas naujokų ėmimo klausimais“ įsegtas 1941 m. balandžio mėnesį Vykdomojo komiteto sekretoriaus Jakovo Furmano pasirašytas pranešimas, skirtas Šiaulių apskrities milicijos skyriaus viršininkui, kuriuo informuojama, kad nuo balandžio 10 d. iki gegužės 1 d. Aušros alėjos 52A pastate bus vykdoma Šiaulių miesto naujokų registracija karo tarnybai (F 269, ap. 1a, b. 16, lap. 37).

Informacijos apie patalpų naudojimą yra ir ranka rašytoje telefonogramoje:

Miesto Vykdomasis Komitetas savo posėdy 1941 m. balandžio 10 d. nutarė šaukiamųjų jaunuolių karinei prievolei registracijos punktą įsteigti Aušros alėjoj name Nr. 52a, kurį užima Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato Šiaulių skyriaus klubas. Minimos įstaigos pareigūnai visiškai nesiskaito su Vykdomojo Komiteto nutarimu ir patalpų neužleidžia, tuo statydami pavojun registracijos darbą“ (F 269, ap. 1a, b. 16, lap. 38).

1941 m. birželio 26 d. Šiaulius užėmė vokiečiai. Miesto laikraštyje spausdintos kelios žinutės apie savininkams grąžintus bolševikų nacionalizuotus namus. Vienoje informuota, kad grąžinti 173 namai (iš 233), „likusieji negrąžinti namai priklauso bažnyčioms, įvairioms kongregacijoms bei draugijoms“ (Tėviškė 1942, rugs. 25, p. 3). Tikėtina, kad sąraše galėjo būti ir F. Kurkuliui priklausęs namas.

Po 1944 metų liepos–rugpjūčio bombardavimų Šiauliuose buvo sugriauta apie 80 proc. pastatų. Aušros alėjos 52A namas turbūt nukentėjo nedaug, nes į 1944 m. rugsėjo 22 d. sudarytą sąrašą „Šiaulių miesto pastatų, pirmoj eilėj reikalaujančių remonto“ jis nebuvo

įtrauktas (F 269, ap. 1, b. 3, lap. 10–11). Pastatas minimas tų pačių metų gruodžio 30 d. sąrašo pakeitime. Stogo ir krosnių remontui kitų metų 4-ajame ketvirtyje buvo numatyta skirti 8 700 rublių (F 269, ap. 1, b. 3, lap. 57).

1955-ųjų pokyčiai

1955 m. V. Kapsuko vardu pervadinta Aušros alėja tarpukario pavadinimą atgavo tik 1989 metais. Šeštojo dešimtmečio viduryje ten, kur pirmosios Lietuvos Respublikos metais veikė restoranas ir Karininkų ramovė, įkurti Pionierių rūmai. Pirmoji rūmų direktorė Gudberta Juškienė prisimena, kad „1955 m. rugpjūčio mėn. labai sunkiomis sąlygomis kuriami Pionierių namai. Gautos neremontuotos patalpos, nebuvo baldų, inventoriaus. Sutvarkyti pionierių namus padeda miesto įmonės: artelė „Naujas gyvenimas“, odos ir avalynės kombinatas „Elnias“, baldų kombinatas, „Verpsto“ fabrikas. Iš įmonių ir mokyklų buvo gautas atliekamas inventorius“ (Šiaulių menų mokykla. Metraščio pasakojimai.). Įstaigos 30-mečiui skirtame lankstinuke nurodyta oficiali įkūrimo data – 1955 m. rugsėjo 5 d. (Šiaulių pionierių namams 30 metų, p. [1]).

Rugsėjį miesto laikraštyje porą kartų buvo skelbta apie pasiruošimą rūmų atidarymui, būsimas moksleiviams skirtas veiklas (Raudonoji vėliava 1955, rugs. 4, p. 3; rugs. 23, p. 3). Apie atidarymą pranešta mokytojams skirtame respublikiniame laikraštyje:

„Neseniai Kapsuko gatvėje iškilmingai buvo atidaryti pionierių namai. Čia veiks jaunųjų fotomėgėjų, darbščiųjų rankų, technikų, fizikų ir kiti būreliai, kuriuose dalyvaus daugiau kaip 400 moksleivių“ (Tarybinis mokytojas 1955,

spal. 13, p. 3). G. Juškienės teigimu, 1955 m. lapkričio 29 d. švietimo ministro įsakymu įstaiga pavadinta Pionierių ir moksleivių rūmais. Kurį laiką šiame pastate veikė ir Jaunųjų technikų stotis. 1956 m. mokyklos sąmatos dokumente užfiksuotas pakeistas pastato adresas –

V. Kapsuko gatvė 52 (F 720, ap. 1, b. 1, lap. 1). Tarpukario dokumentuose 50-uoju numeriu buvo žymimi Didždvario rūmai, 52-uoju – dvarui priklausęs sodas, o vėliau statytam namui pridėta „A“ raidė. Naujieji miesto šeimininkai numeraciją pakoregavo sukeisdami sodo ir F. Kurkuliui priklausiusio namo numerius. Sąmatos dokumente nurodytas patalpų ir kiemo plotas, suskaičiuoti 35 langai, minima, kad yra vandentiekis, kanalizacija, švediška centrinio kaloriferinio šildymo sistema. Pažymėta, kad įstaiga naudojasi mūriniu dviejų aukštų su pusrūsiu pastatu, statytu 1935 metais (galbūt tai pastato registracijos data, kitaip – ji klaidinga, nes jau 1934 m. čia veikė restoranas).

1955 m. pastato eksterjeras dar buvo išsaugojęs tarpukario vaizdą: modernizmui būdingi juodi į eiles sulygiuoti erdvūs langai, centre – laiptai ir įėjimas į pastatą, virš jo balkonas, atliekantis ir stogelio paskirtį.

Pionierių ir moksleivių rūmai 1955 m. Šiaulių menų mokyklos archyvo nuotr.

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Mažai pakitusi ir namą juosusi tvora: mūrinius stulpus jungia metalinės konstrukcijos, dešinėje pusėje (žvelgiant iš gatvės) – mediniai vartai, saugantys įvažiavimą į kiemą. Pagrindinis skirtumas – mūrinės pastato sienos ir tvoros stulpai, padengti tinku.

Pionierių ir moksleivių rūmai 1973–1974 mokslo metų dokumentuose jau vadinami Pionierių namais, nuo 1990–1991 mokslo metų pradžios – Moksleivių namais. Nuo 2019 m. birželio 27 d. ši švietimo įstaiga tapo Šiaulių menų mokykla, kurioje dirbama pagal neformaliojo vaikų švietimo programas.

Istorija tęsiasi

Nūdienos pastato vaizdas pakitęs: balkoną virš įėjimo pakeitė stogelis, juodus trijų stiklų langų rėmus – balti rėmai su dviem stiklais, nebeliko tvoros. Bet pastatas tikrai atpažįstamas ir išlaikęs tarpukario modernizmo bruožus. Autentiškos raudonų plytų sienos išsaugotos Vaisių gatvės ir vidinio kiemo pusėse, išlaikytos horizontalios langų juostos. Menų mokyklos direktorius Kęstutis Šaltis teigė, kad pastatas mena Karininkų ramovės istoriją, todėl stengiamasi atkurti tarpukariui būdingų interjero detalių.

Istorinėje erdvėje šiandien šurmuliuoja kūrybingi jaunieji miesto gyventojai, kuriuos ugdo per 30 pedagogų.

Šiauliečiai, besidomintys miesto istorija, pastatą dažniausiai sieja su Šiaulių įgulos

karininkų ramove. Tik žinių apie ją išsaugota nedaug... Kai kurių įvykių jau nebepavyksta pagrįsti faktais, todėl pasakojamos istorijos pamažu virsta Šiaulių miesto legendomis.

Literatūra ir šaltiniai

Beje. Šiaulių įgulos karininkų ramovė, Kardas, 1936, nr. 24.

Bolševikiniai metai Lietuvos kariuomenėje (5): bolševikų kariai rodo savo alkį..., Tėviškė, 1942, bal. 10.

V. Dainius, Pionierių rūmų būreliai, Raudonoji vėliava, 1955, rugs. 23.

Rimas Driežis, Stasio Ušinsko fenomenas, Krantai, 2018, nr. 4.

Kūlturklubo kanklininkų koncertas: koncerto klausėsi 500 šiauliečių, Įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 2.

Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1935 metams, [Kaunas]: Pašto v-ba, [1935].

Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1936 metams, [Kaunas]: Pašto v-ba, [1936].

A. Mišeikis, Puiki dovana pionieriams, Raudonoji vėliava, 1955, rugs. 4. [Naujai steigiamoj Šiaulių įgulos...], Įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 2.

Nauji tremtinių transportai, Naujienos, 1949, birž. 16.

„Rambynas“ jau veikia, Šiaulių žinios, 1934, rugpj. 12.

„Rambynas“ uždarytas, Įdomus mūsų momentas, 1936, rugs. 21.

Simonas Strelcovas, Kavinės, restoranai, barai Šiaulių karinės įgulos kontekste XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 15 (2012).

Gintautas Surgailis, Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2022.

[Šiauliai. Neseniai Kapsuko gatvėje...], Tarybinis mokytojas, 1955, spal. 13.

Šiauliečiams grąžinti 173 bolševikų nacionalizuoti namai, Tėviškė, 1942, rugs. 25.

Šiaulių menų mokykla. Metraščio pasakojimai. Prieiga per internetą: https://siauliumn.lt/metrasciai/ [žiūrėta 2023-02-27].

Šiaulių pionierių namams 30 metų: [lankstinukas], Šiauliai: Titnagas, 1985.

Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F 269, ap. 1, b. 3; F 269, ap. 1a, b. 16, b. 25; F 720, ap. 1, b. 1.

Alina Šalavėjienė

Bibliotekos įamžina nusipelniusių asmenybių atminimą

Rubrikoje „Regiono naujienos“ šį kartą pasakojame Šiaulių ir Telšių apskričių bibliotekų, pavadintų Lietuvoje ir pasaulyje žinomų bei nusipelniusių asmenybių vardais, istorijas. Kodėl bibliotekos buvo pavadintos šių asmenybių vardais? Kuo šie žmonės svarbūs bibliotekoms, regionui, Lietuvai ir kodėl verta karta iš kartos saugoti jų atminimą ir vardą, skambantį kaskart minint biblioteką.

Savo istorijas pasakoja Akmenės miesto Onos Šimaitės, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto

Vitkausko ir Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos.

Garbias asmenybes primena projektinės veiklos

skirta vietos žydų bendruomenės istorijai ir kultūriniam palikimui prisiminti bei nusipelniusiai kraštietei Onai Šimaitei paminėti. Ši konferencija – Akmenės rajono

Kiekviena biblioteka su pasididžiavimu saugo jai suteiktą kultūrai nusipelniusios asmenybės vardą ir puoselėja jos palikimą projektinėmis veiklomis, renginiuose, konkursuose, parodose ir kt. Bibliotekų archyvų nuotr.

REGIONO NAUJIENOS

savivaldybės viešosios bibliotekos rengto projekto „Šimaitė kviečia kalbėtis“ rezultatas. Būtent konferencijos metu Akmenės miesto bibliotekai iškilmingai suteiktas Onos Šimaitės vardas, atidengta tai žyminti paminklinė lenta.

Akmenės miesto Onos Šimaitės viešoji biblioteka (Sodo g. 1) didžiuojasi sauganti

Akmenėje gimusios bibliotekininkės, mokytojos, nusipelniusios visuomenės veikėjos Onos Šimaitės (1894–1970)

atminimą. Nedaug Lietuvos ir pasaulio bibliotekų gali pasigirti turinčios Lietuvoje ir pasaulyje taip nusipelniusios asmenybės vardą. Ir dar bibliotekininkės. O. Šimaitė, naudodamasi bibliotekininkės pareigomis, gelbėjo žydus per Antrąjį pasaulinį karą, padėdavo jiems pabėgti. Į getą ji patekdavo su dingstimi atsiimti knygas iš žydų studentų. Taip įnešdavo maisto ir kitų daiktų, o išnešdavo vertingus istorinius ir literatūrinius dokumentus. 1944 m. naciai ją suėmė, kankino ir nuteisė myriop. O. Šimaitė buvo nugabenta į Dachau koncentracijos stovyklą, vėliau perkelta į stovyklą pietų Prancūzijoje. Po išlaisvinimo ji liko Prancūzijoje. O. Šimaitei suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas, Jeruzalėje auga jai skirtas medis. 2006 m.

Lietuvoje Ona Šimaitė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jos vardu pavadinta gatvė

Vilniuje tarp Senamiesčio ir Užupio ir pagaliau

Akmenėje – viešoji biblioteka.

Biblioteka, Vytautas Vitkauskas ir

Kuršėnai – neatsiejami

Šiaulių rajono savivaldybės viešosios

bibliotekos (ŠRSVB) istorija neatsiejama nuo kalbininko, profesoriaus habilituoto

humanitarinių mokslų daktaro Vytauto

Vitkausko vardo.

Vytautas Vitkauskas gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose, mirė 2012 m. vasario 18 d., palaidotas Kuršėnų miesto senosiose kapinėse. Nors daugelyje leidinių pristatomas trumpai: „Lietuvos kalbininkas, redaktorius“, labiausiai jis vertintinas kaip dialektologijos mokslo puoselėtojas, surastais tarmių žodžiais praturtinęs akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ ir redagavęs paskutinius šio žodyno tomus.

2005 m. gimtojo miesto bendruomenės ir bibliotekos iniciatyva Vytautui Vitkauskui už nuopelnus savo miestui, Šiaulių kraštui ir Lietuvai buvo suteiktas Kuršėnų miesto garbės piliečio vardas. O jis pats tais pačiais metais įsteigė savo vardo premiją, kurią nuo 2008 m. perėmus Šiaulių rajono savivaldybei, pelno gabiausi Šiaulių rajono jaunieji filologai.

2012 m. gegužę Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu ŠRSVB didžiausiam padaliniui – Kuršėnų miesto bibliotekai suteiktas Vytauto Vitkausko vardas. Vėliau, vykstant bibliotekos pertvarkai, ŠRSVB iš Šiaulių miesto persikėlė į naujai rekonstruotą pastatą Kuršėnuose, Vytauto g. 1, o Kuršėnų biblioteka buvo įtraukta į ŠRSVB sudėtį.

Atvėrus visuomenei naujo bibliotekos pastato duris, inicijuota vieša konsultacija su rajono gyventojais dėl šios įstaigos pavadinimo keitimo. Dauguma respondentų pasisakė už Vytauto Vitkausko vardo grąžinimą. 2022 m. gruodžio 20 d. Šiaulių rajono savivaldybės taryba, atsižvelgusi į gyventojų balsavimą, patvirtino naująjį rajono viešosios bibliotekos pavadinimą – Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka.

Šiuo metu naujai atidarytoje bibliotekoje deramai pristatomas garbaus dialektologo ir žodynininko Vytauto Vitkausko atminimas: laiptinėje – modernus Dainiaus Šukio sukurtas kalbininko portretas, veikia nuolatinė Vytauto Vitkausko memorialinė ekspozicija. Joje kaupiami ir eksponuojami kalbininko originalūs darbai, rankraščiai, fotonuotraukos, asmeniniai daiktai, dovanoti jo paties ar brolio Algio Vitkausko.

„Niekur nėra geriau kaip namuose...“

2023-iuosius Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka pradėjo su nauju vardu –

2022 metų lapkritį Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl Henriko Nagio vardo suteikimo bibliotekai, o gruodžio 29 d. Mažeikių Henriko Nagio viešoji biblioteka įregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.

geležinkelininkas, o geležinkelių žinyboje buvo įprasta darbuotojus dažnai kilnoti iš vienos stoties į kitą, todėl šeimai teko gyventi daugelyje vietovių. H. Nagys gimnaziją lankė Radviliškyje, Kaune, Skuode, Pagėgiuose, Kėdainiuose. 1940 m. studijavo architektūrą, o 1941–1943 m. – lituanistiką ir germanistiką

Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV, vėliau – į Kanadą. Mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje. 1997 m. jo palaikai buvo palaidoti Vilniuje.

Mažeikių senamiestyje, prie geležinkelio, netoli bibliotekos, tebestovi medinis namas (Stoties g. 16), kuriame gimė Henrikas Nagys, o po septynerių metų čia pasaulį išvydo ir jo sesuo Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema). Prie namo sienos 2005 m. buvo atidengta memorialinė lenta, žyminti šių dviejų garsių poetų gimimo vietą. Po 47 metų, praleistų toli nuo Lietuvos, 1991-aisiais apsilankęs gimtinėje, H. Nagys ištarė tokius žodžius: „Niekur nėra geriau kaip namuose...“

2023 m. sausio 25 d. vykusį pirmąjį metų renginį Mažeikių Henriko Nagio viešoji biblioteka skyrė poetui H. Nagiui ir prieš dešimt metų sausio 17 d. mirusiai jo seseriai Liūnei Sutemai atminti.

Poetas, pedagogas, literatūros ir meno kritikas, publicistas, žurnalistas, vertėjas, filologijos mokslų daktaras Henrikas Nagys

gimė 1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose, netoli geležinkelio stoties esančiame mediniame name. Mokėsi Mažeikių pradžios mokykloje. Tėvas Augustinas Nagys buvo

Gegužės mėnesį Mažeikių viešojoje bibliotekoje bus eksponuojama didžiulė Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicija, pristatanti Henriko Nagio ir Liūnės Sutemos gyvenimą bei kūrybą. O vieną skaityklą Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje planuojama pavadinti Liūnės Sutemos vardu.

Parengta pagal Viešųjų bibliotekų

informaciją

Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos pastatas. 2020 m. rugpjūtis. Ievos Slonksnytės nuotr.

REGIONO NAUJIENOS

Šukionių biblioteka atvėrė naujo pastato duris

2023 m. vasario 15-ąją Šukioniuose, Pakruojo rajone, įvyko naujų bibliotekos ir vaikų dienos centro patalpų atidarymas. Atidarymo šventę organizavo bibliotekininkė

Jolanta Tamošaitienė. Naujos patalpos –jaukios. Tai pirmoji modulinio tipo biblioteka

Pakruojo rajone. Kaip teigė rajono meras

Saulius Margis, praėjusiais metais pardavus buvusios Šukionių pagrindinės mokyklos pastatą, kuriame buvo įsikūrusi ir biblioteka, už gautus pinigus buvo nutarta įsigyti naują, kompaktišką, energetiškai efektyvų modulinį namą. Trūkstamą pinigų sumą savivaldybė skyrė iš savo biudžeto. Rajono valdžia džiaugėsi naujomis patalpomis, linkėjo gražių ir įdomių veiklų, daug skaitytojų ir prasmingų renginių.

Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorė Romualda Kulšytė

nuoširdžiai džiaugėsi šioje bibliotekoje puoselėjamomis veiklomis, ugdomu gyventojų informaciniu raštingumu, vykstančiais švietėjiškais renginiais. Direktorės teigimu, biblioteka yra neišsemiamas edukacijos ir išminties lobis, kuris gyvuos ir bus reikalingas tol, kol žmogus vertins kultūrą, istoriją, mokslą bei meną.

Biblioteka dėkoja Pakruojo rajono merui Sauliui Margiui, savivaldybės administracijos darbuotojams ir visiems, prisidėjusiems prie to, kad rajono gyventojai galėtų džiaugtis šiltomis ir jaukiomis bibliotekos patalpomis. Čia laukiami visi knygų mylėtojai, mėgstantys skaityti, bendrauti, dalyvauti įvairiose bibliotekos organizuojamose veiklose.

Rasma Mieliauskaitė

Naujų Šukionių bibliotekos ir vaikų dienos centro patalpų atidarymas. Juostelę perkirpo Pakruojo rajono meras Saulius Margis. 2023 m. vasaris. Bibliotekos archyvo nuotr.

Meno kūriniai bibliotekose

Mozaikinis Povilo Višinskio portretas. Aut. Vitolis Trušys. 1989 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fojė.

Prof. habil. dr. Vytenio Rimkaus teigimu, iš pradžių kūrinys buvo traktuojamas kaip molbertinis, eksponuotas parodoje, tačiau drauge jam buvo ieškoma vietos architektūroje. Suteikus Šiaulių viešajai bibliotekai Povilo Višinskio vardą, atsirado galimybė šį kūrinį įmontuoti pastato interjere. 1990 m. mozaika buvo pritvirtinta bibliotekos erdvios fojė priekinės sienos centre, įrėminta šlifuoto granito piliastrais. Portreto autorius Vitolis Trušys rašė, kad sėkmingai suprojektuotas bibliotekos interjeras, mozaikos granitinis įrėminimas lėmė, kad Povilo Višinskio portretą galima vadinti bene geriausiu dailės ir architektūros sintezės pavyzdžiu Šiaulių mieste.