Aušros al., Nr. 7

2019 RUDUO

I7

NUMERYJE SVEČIAS

Valdas Papievis: rašymo būsena mane gali ištikti bet kur, bet kada

Tomas Pauliuščenka

2

SUKAKTYS

Lietuvos bibliotekininkų draugija švenčia jubiliejų

Jonė Gorytė, Sigita Vaitkaitytė

6

9

Plėviasparnių bičkopis, arba rašymas kaip įrankis gyventi Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė

GEROJI PATIRTIS

Kartu su Povilu Višinskiu: pirmoji konferencija ir kiti višinskiados įvykiai bibliotekoje

Doc. dr. Dalia Jakaitė

14

18

Senjorai „rašo“ savo gyvenimo knygą Tomas Pauliuščenka, Lolita Putramentienė-Braza

BIBLIOTEKA BE SIENŲ

Kultūriniai bibliotekos renginiai keliasi į miesto erdves

Mindaugas Laurinaitis,Tomas Pauliuščenka

21

TARP TAUTŲ

Penki pojūčiai – penki keliai pažinti

Sigita Vaitkaitytė

26

30

Bibliotekos specialistai tarptautiniuose renginiuose Inga Petkūnaitė, Urtė Vaserienė, Ekaterina Prakapene

JAUNIMO ERDVĖ

Vaikų skaitymo skatinimas įtraukiomis veiklomis

Agnė Pranckutė

35

38

„Idėjų greitintuvo“ akademija jaunimui Urtė Vaserienė

KĄ SKAITOME?

Senatvė ir knyga

Doc. dr. Janina Barauskaitė

40

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Šiaulių krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje

Nijolia Kasparavičienė

44

REGIONO NAUJIENOS

Medi prakalbėnės

Alduona Kuprelāte

46

© AUŠROS ALĖJA Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas 2019 RUDUO / 7 ISSN 2424-6182

Redaktorius Bronius Maskuliūnas Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt www.facebook.com/SAVB.info Tel. (8 41) 523747 Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Koordinatorius Tomas Pauliuščenka Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt.

Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 300 egz.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Pirmame viršelyje – ekslibriso, skirto Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 50-mečiui, fragmentas (aut. Emmanuel Garcia Ramirez), 2000.

Ketvirtame viršelyje – ŠAVB vykdyto projekto „Mano gyvenimo knyga“ dalyvių sukurti darbai. Nuotraukos autorė Leonora Kuisienė.

ŠAVB inicijuoto projekto „101 atvirlaiškis pasaulio Lietuvai“ gauti atvirlaiškiai.

Sveiki, Dalijamės naujienomis apie inovatyvias jaunimo skaitymo skatinimo ir kultūrinio užimtumo veiklas, taip pat neužmirštame ir savo garbaus amžiaus skaitytojų – doc. dr. Janina Barauskaitė atskleidžia, ką ir kodėl šiandien skaito senjorai, kaip skaitymo įpročiai keičiasi su amžiumi. O regiono naujienose žemaitiškai pasakojama apie žinomą kryždirbį Antaną Vaškį ir jo darbus. Šiame numeryje taip pat rasite ypatingą akcentą – atvirlaiškių su linkėjimais Lietuvai iš įvairių pasaulio šalių. Norėdama paminėti Pasaulio lietuvių metus ŠAVB inicijavo projektą „101 atvirlaiškis pasaulio Lietuvai“, kuriuo siekta sutelkti pasaulio lietuvius, pabrėžti pasaulio lietuvių bendruomenių svarbą mūsų tautai ir surengti specialiai šiai progai kurtų atvirlaiškių akciją. Akcijos metu pasaulio lietuvių bendruomenės ir pavieniai užsienio lietuviai buvo kviečiami prisijungti prie iniciatyvos ir įrašyti atvirlaiškyje sveikinimą, linkėjimą Lietuvai, joje likusiems tautiečiams ir šį linkėjimą išsiųsti atgal bibliotekai.

Apie visa tai ir dar daugiau skaitykite 7-ajame „Aušros alėjos“ numeryje. Malonaus skaitymo!

kviečiame skaitytojus susipažinti su svarbiausiais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) įvykiais, aktualiausiomis veiklomis, įdomiomis asmenybėmis ir jų skaitymo pomėgiais.

Supažindiname su šių metų Šiaulių knygų mugės svečiu, rašytoju Valdu Papieviu, paminime džiugias sukaktis – Šiaulių humanitarinė studija „Plėviasparniai“ ir Lietuvos bibliotekininkų draugija švenčia savo įkūrimo jubiliejus.

Doc. dr. Dalia Jakaitė primena apie 2019 m. balandį vykusią pirmąją Povilo Višinskio konferenciją, taip pat pristatomi naujausi ŠAVB inicijuoti projektai. Rubrika „Biblioteka be sienų“ primename apie ypač daug atgarsio ir visuomenės pritarimo sulaukusius, standartus laužančius bibliotekos kultūrinius renginius „Kiemai“ ir „Poviliuko slemas“, kuriais drąsiai išeita į miesto erdves. Žurnalo skyriuje „Tarp tautų“ ŠAVB specialistai pasakoja apie užmegztus naujus ryšius, įsimintiną patirtį tarptautiniame projekte „Penki pojūčiai – penki keliai pažinti“ ir bibliotekos pasiekimų garsinimą tarptautiniuose renginiuose.

1

SVEČIAS

Rašytojas Valdas Papievis. Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Valdas Papievis: rašymo būsena mane gali ištikti bet kur, bet kada 2019 m. Šiaulių knygų mugės svečias – Prancūzijoje gyvenantis lietuvių prozininkas, vertėjas Valdas Papievis. Rašytojas už romaną „Eiti“ (2010) buvo apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijomis, romanas „Odilė, arba Oro uosto vienatvė“ (2015) pateko į geriausių metų knygų penketuką, taip pat išrinktas į meniškiausių metų knygų dvyliktuką, pagal jį kuriamas filmas. Už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką V. Papievis 2016-aisiais įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Nepraleidome progos pakalbinti V. Papievį ir daugiau sužinoti apie jo kūrybinį kelią, požiūrį į knygas ir skaitymą, išgirsti paties autoriaus nuomonę apie savo kūrybą, kuri bus įdomi Knygų mugės lankytojams ir V. Papievio romanų skaitytojams.

Gyvenate geografiškai nutolęs nuo Lietuvos. Ar jaučiate socialinį, kultūrinį ir kalbinį atotrūkį nuo gimtinės? Kiek domitės Lietuvos kultūros naujienomis?

Sveiki, aš čia. Arčiau jūsų, negu jūs manote. Šiuolaikinės technologijos trina geografinius atstumus. Kita vertus, iš toli su kitu žmogumi kartais gali pasikalbėti dar artimiau, nei 2

sėdėdamas prie to paties stalo. Tegul jokie „išmanieji“ ar „išmaniosios“ nepakeis buvimo kartu. Atotrūkis, aišku, yra, jo nepaneigsi, bet ne nuo esminių dalykų, tarp kurių – ir kalba. Tu gali išduoti savo gimtąją, prancūziškai – motinos, kalbą, gimtoji, arba motinos, kalba tavęs niekada neišduos. Lietuvos kaip ir pasaulio realijos mane, žinoma, domina – nors gyvenu „tarp“, vis dėlto negyvenu vienuolyne. Galiausiai net vienuolynas, ko gero, – ne užsidarymas, o pats tikriausias atsivėrimas sau ir pasauliui.

Esate Lietuvos radijo korespondentas, teikiantis Lietuvai žinias iš Prancūzijos. Ar yra paralelių tarp korespondento ir romanų rašytojo? Juk į Jūsų romanus iš dalies galima pažvelgti ir kaip į korespondenciją – aprašote Paryžiaus gyvenimą, net jei jo veikėjai ir fikcija, ir šį aprašymą perduodate savo skaitytojams.

Tarp fikcijos ir tikrovės rìbos, man regis, visada buvo menkos, o dabar atsirado ir virtuali realybė. Buvau sumanęs padaryti ciklą reportažų apie tai, ko Paryžiuje nebuvo, arba apie vietas, kurių jame iš viso nėra. Su nuorodomis, kaip į jas nuvažiuoti. Išsigandau.

Ko? Galbūt pirmiausia savęs. To, kad mano paties sąmonėje ar pasąmonėje tos ribos išvis nesudiltų. Radijas man svarbus dar ir tuo, kad kai „nesirašo“, daugiau ar mažiau esu priverstas rašyti pranešimus – užsakymai, nuo kurių neišsisuksi. Ir rašau – viliuosi, kad taip laistau ranką, padėdamas jai visai nenudžiūti.

Viename iš interviu esate sakęs, kad nelaikote savęs profesionaliu rašytoju. Kodėl?

Juk buvote įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno bei kitomis premijomis. Ar pripažinimas nėra profesionalumo rodiklis?

Pripažinimas – tik dar aukščiau iškelta

kartelė. Pripažinimas man – bent vienas žmogus, su kuriuo pavyko pasidalyti tuo, ką rašydamas išgyvenau. Neturiu teisių, nemoku vairuoti, nei savo gyvenimo, nei rašymo aš nevairuoju. Rašyti man nėra sėdėti prie darbastalio nuo devynių ryto iki šešių vakaro, rašymo būsena mane gali ištikti bet kur, bet kada. Gali ištisus mėnesius ir metus neištikti. Ar galima tokių būsenų gaudymą vadinti profesija?

Būsenų, kai visiškos vienatvės akimirksniais su žmonėmis labiausiai ir suartėji, kai visiškai apsinuoginęs, atsiveri pasauliui, o pasaulis, irgi visiškai apsinuoginęs, atsiveria tau.

„Ruduo provincijoje“. Kaunas: Vaga, 1988.

Ar Jūsų tekstai turi konkrečią vidinę struktūrą, karkasą, ant kurio lipdomas romano siužetas? Kaip dažnai rašant tenka redaguoti, „perpinti“ minčių vingius iš naujo?

Struktūros, karkasai telieka profesionalams. Nesu literatūrinis alpinistas, kai nuo parašytos knygos patirties galėčiau atsispirti ir lipti aukštyn. Kiekvienas naujas tekstas man – ta pati papėdė, kai rodosi, kad 3

SVEČIAS reikia iš naujo mokytis rašyti. Tikrąja to žodžio prasme. Rašau labai spontaniškai, pradėdamas nežinau, kuo pabaigsiu. Mane veda ritmas, kalba. Tai – ypatinga būsena, kai kalba atveria tai, ko savyje nežinojai esant, kai viskas darosi lyg ir savaime, kai tai, ką rašai, rašosi tarsi be tavęs. Man reikia pirmojo sakinio, pirmosios pastraipos, po to tuos tekstus paleidžiu gyventi savo gyvenimus.

Redaktoriai pašlifuoja. Žvilgsnis iš šalies – labai pravartus, už tą žvilgsnį savo tekstų draugams esu labai dėkingas.

Daugelis literatūros kritikų pabrėžia, kad Jūsų romanų kalba labai poetiška. Ar niekada negalvojote / nebandėte rašyti poezijos?

Jūros kaip vyno man niekada neužteks.

Proza – lyg jūra, tik reikia susirasti uostą ir laivą.

O poezija – lašas, kuris tau atvers vandens begalybę. Tai jau – juvelyrika. Nesu juvelyras, todėl ir lieku prozos pakrantėje. Kartais pavyksta truputį paplaukti, gal todėl mano parašymus kai kas ir vadina poetiniais. Šiaip plaukikas aš menkas, nors jūra – mano amžina mylimoji.

Ar Jums vis dar nesvetimas skaitymo malonumas?

Skaitymo malonumas – tai susitikti. Susitikti su kitais žmonėmis, su jų patirtimis, pabūti ten, kur niekada nebuvai. Ir panirti pasaulin, kurį rimuoja tos knygos autoriaus ritmas, kalba. Man tai – svarbiausia. Viskas jau seniai pasakyta, išpasakota. Kaip tuos archetipus čia ir dabar įprasminti? Meilė, draugystė, pyktis, liūdesys, nerimas... – mūsų gyvenimų inkarai, mes juos šlifuojam ir peršlifuojam. Gal skaitymo malonumas ir yra tas šlifavimas?

Koks Jūsų ryšys su biblioteka? Gal galėtumėt palyginti Lietuvos ir Prancūzijos bibliotekas? Kuo jos skiriasi?

Tai čia jau reikėtų apie Borchesą kalbėti ir apie jo nesibaigiančius klaidžius labirintus?

Bibliotekos labai pavojingos: įeisi ir nežinai, kur ir koks iš ten tu išeisi. Pasitaiko, kad niekada neišeini. Bibliotekos – tai knygos, aš ligi šiol negaliu išeiti iš Cortazaro ir Radzevičiaus knygų.

Staiga štai dabar pagalvojau, kad bibliotekos – ir prieglobstis nuo vienatvės. Mes plaukiame

„Brydė“. Vilnius: Odilė, 2018.

Kaip jaustumėtės, jei dėl nepaaiškinamų priežasčių nebegalėtumėte rašyti?

Kai nerašau, man atrodo, kad žmonės, jų veidai, daiktai, reiškiniai slysta pro šalį.

Taip, aš gyvenu, bet sykiu – negyvenu. Mūsų kasdienybės purslai, sužėrintys saulėje, gali būti ir labai gražūs, ne tik gražūs – ir skaudūs, visokie, bet man, kai jų nesugaunu ir neįžodinu, labai skauda širdį. Ištrykšta, nukrinta. Ar rašymas, kaip bet kokia kūryba, gali įprasminti mūsų gyvenimus?

Aš nežinau. Pats redaguoju mažai.

4

Ką duoda tikra knyga, ko negali duoti kino filmas ar netgi elektroninė skaityklė?

Pasaulis – kaip valia ir vaizdinys. Man atrodo, kad knyga – it vąšelis, kuriuo iš užuominų, metaforų, metonimijų, visko, kas yra tekste, tuos vaizdinius gali nertis. Ir juos nerdamasis labai toli nukeliauti. Kino magija yra kita, jo magija galbūt dar didesnė, nežinau, iš kur ji kyla, apie tai nemąsčiau. O knyga man buvo ir liks pirmiausia popierius, prisilytėjimo prie jo – nebylaus ir tuo pat metu nepaprastai bylaus – stebuklas. Prisimenu dailininko Prano Gailiaus pasakymą apie knygą: lyg Dievas lankstytų raidžių pievą. Aš tik papievis, galbūt man ir nelemta į tas Dievo lankstomas raidžių pievas nuklysti, būtų labai pretenzinga. Nesvarbu. Galime tiek ir tai, kiek ir ką galime. Laikas verčia susitaikyti su savo ribotumu.

„Vienos vasaros emigrantai“. Vilnius: UAB „Baltų lankų leidyba“, 2003.

skirtingais laivais, bet plaukiame ta pačia raidžių jūra. Kai kurios Lietuvos bibliotekos dargi pranašesnės už Paryžiaus, bet kaip išsaugoti jų pirminę ir pagrindinę – skaitymo – prigimtį?

Tomas Pauliuščenka

ŠAVB inicijuoto projekto „101 atvirlaiškis pasaulio Lietuvai“ vienas iš gautų atvirlaiškių.

5

SUKAKTYS

Išvyka į Zarasų rajono savivaldybės viešąją biblioteką 2017 m. Bibliotekos archyvo nuotr.

Lietuvos bibliotekininkų draugija švenčia jubiliejų 2019-aisiais sukanka 30 metų, kai po pusės amžiaus stagnacijos savo veiklą atkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD). Ši organizacija buvo įkurta 1931 m. Latvijos ir Estijos pavyzdžiu. Įkūrimo nuopelnus reikėtų priskirti tarpukario šviesuoliui prof. Vaclovui Biržiškai. Draugija siekė tobulinti bibliotekininkystę ir bibliografiją Lietuvoje, burti bibliotekininkus ir bibliografus. Ji turėjo organizuotai atstovauti narių interesams, plėtoti šalyje bibliotekininkystę ir jos patirtį, skatinti mokslinį darbą, ugdyti bibliotekininkų profesionalumą, teikti siūlymus Vyriausybei ir valdžios įstaigoms, kaip gerinti bibliotekų darbą, plėsti ryšius su užsienio šalių analogiškomis organizacijomis. 1936 m. sausio 1 d. LBD buvo priimta į Tarptautinę bibliotekininkų sąjungą (dabar – IFLA). 1941 m. privalėdama paklusti sovietiniam režimui ši visuomeninė organizacija nustojo veikusi. Praėjus 50-iai metų – 1989-ųjų rugpjūčio 31 d. draugija oficialiai atkūrė savo veiklą.

6

LBD Šiaulių skyrius – du kartus geriausias Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šiaulių skyrius įsteigtas 1990 m. birželio 8 d., o nuo 2004-ųjų turi juridinio asmens statusą. Veiklos pradžioje jam priklausė 14 narių, tarp kurių buvo ne tik Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai (ŠAVB), bet ir bibliotekininkai iš kitų miesto bibliotekų. Šiuo metu draugijos narių sąrašą sudaro 39 apskrities bibliotekoje dirbantys kolegos.

apdovanojami Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštais, LBD draugijos padėkomis.

2013 m. draugijos narė Aldona Šiaulienė pripažinta geriausia 2012 metų bibliotekininke. Iš gausios jos darbų ir idėjų kraitės reikėtų išskirti 2011 m. sumanytą knygų dovanojimo iniciatyvą, kuri tapo itin populiaria akcija „Knygų Kalėdos“, globojama Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės.

Šiauliečiai aktyviai prisideda prie LBD veiklos, inicijuoja įvairias akcijas, kelia kvalifikaciją, skaito pranešimus, rūpinasi spaudinių leidyba, organizuoja laisvalaikio ir poilsio veiklas bibliotekininkams etc.

Šiame knygų bičiulius visoje šalyje telkiančiame judėjime aktyviai dalyvauja viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojai bei skaitytojai. Tai tapo gražia kasmete tradicija, neatsiejama Kalėdų šventės dalimi.

Už svarų indėlį organizuojant visos bibliotekos renginius bei puoselėjant tradicijas, už nuolatinį dėmesį bibliotekininkams senjorams 2010 metų geriausiu LBD skyriumi pripažintas Šiaulių skyrius. Tuo metu pirmininko pareigas ėjo Virginija Zaragosa. Praėjus penkeriems metams, už nuolatinį bibliotekinės bendruomenės telkimą, entuziazmą, sėkmingą naujų idėjų įgyvendinimą, bibliotekinių vertybių ir kūrybiškos kultūros erdvės puoselėjimą bei bibliotekininko profesijos prestižo stiprinimą 2015 m. geriausiu ir vėl paskelbtas LBD Šiaulių skyrius.

Tuo metu pirmininkavo Vanda Sutkutė.

Išvyka į Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką 2018 m. Jolantos Baldišės nuotr.

LBD nariai, ne išimtis ir Šiaulių skyriaus, atlieka mokslinį-tiriamąjį darbą, nuolat kelia kvalifikaciją, aktyviai dalyvauja konferencijose, seminaruose, kursuose, stažuotėse ir kituose renginiuose, plėtoja ryšius su užsienio šalių analogiškomis draugijomis, organizacijomis ir įstaigomis. Būtų sudėtinga išvardyti daugelio metų patirtį ir atliktus darbus, bet galima pasidžiaugti LBD narių aktyvumu ir nuolatiniu tobulėjimu.

Draugija organizuoja kvalifikacinespažintines keliones į kitas bibliotekas.

Jų metu pasidalija profesine patirtimi, užmezga kontaktus su kolegomis. Šiauliečiai

Gerąja patirtimi dalijamasi Lietuvoje ir svetur Draugijos nariai formuoja teigiamą bibliotekininko profesijos įvaizdį, todėl už reikšmingiausius darbus bibliotekų veikloje ir išskirtinius profesinius pasiekimus įvertinami, 7

SUKAKTYS bibliotekininkai lankėsi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių, Zarasų rajono savivaldybės (2017), Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio, Plungės rajono savivaldybės (2013) ir kitose viešosiose bibliotekose. Lankytasi ir užsienio bibliotekose: Rygos nacionalinėje (2014), Ventspilio (2011), Parventos (2011) ir kitose bibliotekose. Išvykų metu neaplenkiami turistiniai istorijos, kultūros, gamtos objektai, dalyvaujama įvairiose edukacijose, ragaujamas kulinarinis paveldas, bendraujama neformalioje aplinkoje.

Puoselėjamos tradicijos LBD Šiaulių skyriaus nariai stengiasi puoselėti ir etninės kultūros papročius.

Triukšmingiausiai apie tai kolegoms ir skaitytojams primenama Užgavėnių antradieniais, kai žiema iš bibliotekos kiemo šventės personažų vejama tikrinant sutiktųjų vaišingumą, grasant tinginiams ir, žinoma, keliant nuotaiką armonikos garsais.

Skatinama sveika gyvensena LBD Šiaulių skyriaus taryba skatina bibliotekininkus puoselėti sveiką gyvenseną, sportuoti, kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Taigi kasmet organizuojami sportadieniai.

2016 m. dr. Andrius Norkus bibliotekos darbuotojams vedė teorinį-praktinį seminarą „Kaip mankštintis bibliotekų darbuotojams?“, kurio metu mokė taisyklingai ir efektyviai atlikti fizinius pratimus. 2017-aisiais minint Pasaulinę darbuotojų saugos ir sveikatos dieną Šiaulių regiono bibliotekų darbuotojai turėjo galimybę nemokamai naudotis sporto klubo „Elada“ paslaugomis. Draugijos nariai ne kartą buvo kviečiami dalyvauti sporto ir sveikatingumo renginiuose, skirtuose būtent jiems: Rūta Jankūnaitė skatino patirti kvėpavimo terapijos naudą, trenerė Jurga Mikelionienė pakvietė pasivaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis, petankės sporto klubas „Šiauliai“ siūlė aikštelėje išbandyti rankos taiklumą. Atletiškiausi draugijos nariai sudarė šaunią bėgikų komandą sporto renginyje „Runway Run 2019“.

Senjorų susitikimas 2018 m. Ievos Slonksnytės nuotr.

Šiauliečiai nepamiršta bibliotekininkų senjorų – jiems siunčiami sveikinimai įvairių švenčių proga, kvietimai į bibliotekos renginius, organizuojami susitikimai, popietės. Draugijos nariams nesvetima ir labdaringa veikla, todėl ne kartą buvo skirta, nors ir kukli, bet nuoširdi materiali pagalba jos stokojantiems. Džiugu, kad organizacija ir pati sulaukia savanorių dėmesio – grafikos dizainerė Milda Budžytė 2017 m. sukūrė LBD Šiaulių skyriaus logotipą.

Tris dešimtmečius gyvuojanti Lietuvos bibliotekininkų draugija ir vos metais jaunesnis jos Šiaulių skyrius spėjo nuveikti begalę darbų, visų jų išvardyti tiesiog neįmanoma. O gal ir nereikia. Tegul darbai patys kalba už save!

Jonė Gorytė, Sigita Vaitkaitytė 8

Kūrybinės rinktinės „Bičkopis“ pristatymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Plėviasparnių bičkopis, arba rašymas kaip įrankis gyventi Šiaulių humanitarinė studija „Plėviasparniai“, 1999 m. suburta rašytojos Marijos Jurgelevičienės, šiemet atšventė savo veiklos 20-metį. Šią progą pažymint buvo išleista studijos narių kūrybos rinktinė „Bičkopis“ (Kaišiadorys: Printėja, 2019, 126 p.), sudaryta Ramutės Saulės. Knyga – tai galimybė kalbėtis ne tik kūrybos vakaruose, bet ir prabilti į skaitytoją tyloje, jiems verčiant primargintus puslapius, liudijančius kūrybinius bandymus kalbėti poetiškai. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje „Bičkopis“ buvo pristatytas dar ankstyvą pavasarį, biblioteka ne kartą yra tapusi ir kitų šios humanitarinės studijos kūrybinių susitikimų vieta ir prieglobsčiu.

9

SUKAKTYS

pelargonijų raudonį... ir rašymą kaip pagrindinį įrankį gyventi.

Kūrybos rinktinių, almanachų leidiniai šiandien nėra retas reiškinys. Tokios knygos, vienos labiau pavykusios, kitos – mažiau, tarsi pateikia kūrėjų „grupinį portretą“, parodo, kas vienija autorius, kodėl jie yra drauge. Šioje knygoje savo kūrinius pateikia dešimt autorių moterų, kopiančių kūrybinio rašymo laiptais.

Ko jų prikopinėta bičkopio metu?

Knygoje randame prozos (jos yra daugiau) ir poezijos, įvairių žanrų, skirtingos tonacijos kūrinių.

Labai ryški ir gana įdomiai rinktinėje atskleista moters tema, apie ją toliau ir bus čia kalbama.

Mari Poisson (Marija Jurgelevičienė, studijos įkūrėja) publikuoja keturias noveles, pavadintas įvairiais užsienio vietovardžiais – „Monrealis“, „Oksfordas“, „Amsterdamas“, „Aliaska“.

Novelėje „Monrealis“ intelektualios, saviironiškos pasakotojos žvilgsnis labiausiai ir sužavi: feisbuko draugė rašytoja vilioja pasakotoją gyventi į Monrealį, nes mano, kad anglų kultūra pasakotojai netinka. Tačiau Monrealis taip ir lieka tik svajone, neatsiradus vyrui, partneriui, kuris galėtų tokį persikraustymą finansuoti, o feisbuko draugė kaip apsireiškia, taip ir išnyksta... Feisbuko pasaulis, kaip matyti, yra vykusiai ironizuojamas. „Oksforde“ vaizduojama nebejauna išskirtinės išvaizdos, keisto kvapo moteris, šokiruojanti aplinkinius.

Oksfordo bibliotekoje ją pasitinka nemalonūs bibliotekininkai („Jie norėtų bibliotekos be skaitytojų, panašiai kaip mokytojai kad nori

„Bičkopis“ – humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ kūrybos rinktinė. 2019 m.

Prieš akis – geltonas kaip bičių medus knygos viršelis, papuoštas Lolitos Brazos grafiškai pavaizduotu rusmenės žiedynu, kopinėjamu darbščios bitės. Įžanginiame rinktinės žodyje sakoma: „esame skirtingos ir tuo unikalios, <...> esame kvapni vaistažolių puokštė, bitutės, nešančios medų kiekviena individualiu savo braižu, tačiau mūsų tikslas bendras – kūrybinis rašymas, lietuviškas žodis, savęs atvėrimas ir bendravimas vienų su kitais“ (p. 6). Metaforinis bičių, bičkopio, gėlynų vaizdinys aptinkamas įvairiuose knygos tekstuose ir ketvirtame viršelyje, kur pateikiamos ištraukos iš rinktinės kūrinių, aprašančių bites viliojančią spalvingą augaliją – geltoną pievą, žalių petražolių skonį, 10

mokyklos be mokinių“, p. 69), autobuse – piktas vairuotojas... Oksfordas netikėtai iškyla kaip kokia konservatyvi provincija, ir tik Londone moteris galės pasijusti „kaip žuvis vandeny“, kur niekas į ją nekreips dėmesio. „Amsterdamas“ priartėja prie eseistinio pasakojimo dokumentalumo.

pavadinimais. Kartais tai niuansuotas pasakojimas beveik be veiksmo ir siužeto.

Antai miniatiūroje „Rosa“ vaizduojamas įdėmus pasakotojos žvilgsnis, tyrinėjantis ant stalo gulintį iš knygos išplėštą lapą: „Viršutiniame kairiajame teksto kampe iš nupiešto auksinio taško grakščiai skleidėsi erškėčio šakelė. Tarsi gyva ji raizgėsi žemyn ir lėtai vyniojosi aplink paraštės ornamento juostelę, kurioje kaskart susisukusi į apskritimą, vėl prasiskverbdavo išorėn, prasiskleisdama spindinčiu žiedu“ (p. 43).

Pabaigoje išaiškėja, kad tai Biblijos tekstas, Pradžios knygos fragmentas – neatsitiktinai rašoma apie erškėtį, biblinį augalą. Kitur, miniatiūroje „Datura“, terodoma viena nedidelė scena, vykstanti turgaus aikštėje.

Pirkėjų būrelis žavisi nematytu augalu, kol viena moteris sunaikina stebuklą, augalą atpažindama: „Oi, durnaropė!“ (p. 39). „Tai lietuviams durnaropė, o Vokietijoje jos – angelo trimitai…“ (ten pat), atkerta pardavėjas. Gają, stebėjusią šią sceną, iš turgaus išlydi „tylutėlis trimitavimas“. Įsiklausymas į pasaulį, nepaviršutiniškas mąstymas būdingas visoms G. Narbutaitės portretuojamoms moterims.

Ieva Jurgelevičiūtė-Kaunelė moterų kasdienybėje, net buities atmosferoje įžvelgia svarbių dalykų. Pavyzdžiui, vienos pasivaikščiojimas, kai netrukdo vaikas, vyras, gali tapti puikia prasmingų dalykų apmąstymų galimybe. „Noriu tikro sveiko ir nuoširdaus kaip pupos daigas gerumo“ (p. 49). Tas gerumas gali pasireikšti ir paprasčiausiai – salės darbuotojai paduodant jai išslydusį iš rankų ir nuriedėjusį obuolį („Miegantis pumpuras“).

Banali išvyka į Amsterdamą turi įdomų paaiškinimą: „Tikroji priežastis, kodėl važiavau į Amsterdamą, buvo ne pica ir ne muziejai.

Tikroji priežastis buvo kita. Tegu ji bus pavadinta taip: „Pasimatuoti Amsterdamą“.

Jūs irgi galite pasimatuoti kiekvieną miestą, kuriame esate, ir pagalvoti, kas būtų, jei jūs čia gyventumėte“ (p. 74–75). Ko gero, esame taip susimąstę ne vienas, o jei ne, tai – puikus rašytojos pasiūlytas būdas prisijaukinti pasaulį, įsigyventi į kitą miestą, šalį.

Kūrybinės rinktinės „Bičkopis“ pristatymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Tikrai neprailgs perskaityti „lengva ironija ir vienatvės grauduliu nuspalvintas kelionių akimirkas“ (T. Hokienė).

Gražina Narbutaitė miniatiūrų cikle „Herbariumas“ lakoniškai kalba apie moteris ir gėles. Pasakojimų centre vėl aptinkame intelektualią, jautrią, įžvalgią moterį. Visos miniatiūros pavadintos lotyniškais augalų 11

SUKAKTYS

Žaisminga novelė „Apie nešvarius langus“ – daugeliui moterų šis buities darbas nėra maloniausias... Ir kokia prasmė tam gaišti laiką? „Žiūriu į tvarkymąsi kaip į tam tikrą barometrą, rodantį mano sielos būseną“ (p. 51). Netvarką galima pavadinti kūrybine – taip su šypsena šios autorės novelėse pažvelgiama į moters pasaulį.

Ramutės Saulės netradicinės struktūros apsakymui, turinčiam ir esė bruožų, „Apie Apolinarą ir ne tik“ būdingas trūkčiojantis pasakojimas. Jis sudėliotas iš daugybės siužetinių branduolių, juos vienija pasakojanti, žodžio menui neabejinga moteris. Rašoma „JEI AŠ BŪČIAU KEISTA, rinkčiau ir kolekcionuočiau žodžius, kaip tai darė rašytojas iš Tytuvėnų Vladas Kalvaitis <...> Nekeliaučiau pėsčiomis po pasaulį, bet kaupčiau žodžius, kirpčiau juos iš žurnalų apie žmones, verslą, stilių, literatūrą“ (p. 91).

O kitur žaidžiama literatūriniais įvaizdžiais – „PASAKIAU APOLINARUI, jei aš būčiau Tandadrika, prašyčiau vėjo į mūsų gatvę atpūsti gaivaus oro. <...> Vėjas išgirstų mane, nes esu jam reikalinga. Jis nuolat kedena mano padžiautas paklodes“ (p. 97). Ar tai aliuzija į garsiąją Vytautės Žilinskaitės apysaką? Vis dėlto ir Apolinaro figūra išlieka mįslinga, kita vertus – turtinga autorės vaizduotė skaitytoją skatina neatsilikti ir laisvai interpretuoti.

Lolitai Brazai, pasaulį vaizduojančiai ir vizualiais potėpiais, novelėje „Kaip atpažinti save?“ pavyko parodyti ironišką, sykiu ir lyrišką moterį. Išskaičiavimas, gausios detalės atspindi visą moters gyvenimą: „Aštuoniolika metų vaidinau mažosios rolę. Penkerius metus – laikinas vaidmuo, o gal tai buvo pasiruošimas

Studijos subūrėja rašytoja Marija Jurgelevičienė (Mari Poisson) ir rinkinio sudarytoja Ramutė Saulė Šiaulių rajono literatūros muziejuje Naisiuose. 2019 m.

savarankiškai plaukti ir skęsti? Tada trylika metų geros žmonos vaidmuo, kol išmetė iš barščių...“ (p. 60). „Einu apie savo namą it skaitydama rožančių: nupjauti dobilai kvepia, vaiko sviedinys baltoj alyvoj, šimtažiedis susidraugavo su amerikonka, sausi skalbiniai prisigėrė vakaro rasos, šalia griežia žiogas <...> (ten pat).

Bitė Kuic – dar viena autorė, mėginanti tapyti ir teptuku, ir žodžiais, ir kurios eilėse aptinkame subtilių įžvalgų ir detalių: „Pilna po medžiais prikritusių obuolių, Vienas obuolys persmeigtas mano smailaus kulniuko“ (p. 15).

Apie moteriškumą ir moterį eiliuotai prabyla ir Regina Dalgė: „Moteris – tai paslaptis, / Iš pumpuro besiskleidžiantis / Žiedas. / Obuolio sėklelė, paslėpta / Žvaigždėje“ (p. 109). Reginos Dalgės rašymo maniera – tradiciškiausia iš visų leidinio autorių, nuspalvinta lyrinėmis intonacijomis.

Rima Snaputis-Rimtė atsimena vaikystę.

Vienas svarbiųjų basakojės vaikystės vaizdinių eilėraštyje „Vaikystė“ – babytė: „Naminės duonos kvapas, / kurią babytė 12

krosny kepė“ (p. 113). Babytė – tai ne tik duonos, bet ir pražydusių bijūnų kvapas (eil. „Kelionė“). Moters tema rašo ir Dil. Vienas iš jos tekstų – „Laiškas Marijai“. Galima įtarti, kad tai autobiografinių ir gal net asmeninių motyvų turintis tekstas, dedikuotas Marijai Jurgelevičienei.

Ir kas žino – vieną dieną tarp šių rašančiųjų gali atsirasti ir bitė nuo Dievo... Svarbiausia, kad humanitarinė studija „Plėviasparniai“ (ir kiti panašūs sambūriai) gyvuotų toliau. Tuo tikėti leidžia ir jaunoji kūrėja Rūta Babelytė: „Ieškau savo herojaus. Jei toks atsirastų, prašau man neskambinti. Noriu ir toliau ieškoti“ („Skelbimai“, p. 125–126).

Viskas ratu – moteris subūrė rašančias moteris, o rašančios moterys – įdomios, vertingos, savikritiškos ir blaiviai mąstančios. „Mes nesame tos bitės nuo Dievo, esame žemiškos moterys ir rašymo dvasią mums įpūtė rašytoja Marija Jurgelevičienė (Mari Poisson)“ (p. 6). Kūrybos rinktinė „Bičkopis“ įrodo, kad kūrybinio rašymo humanitarinė studija „Plėviasparniai“ – savita Šiaulių ir Šiaurės Lietuvos literatūrinio gyvenimo dalyvė.

O Šiaulių kraštui juk labai svarbu, kad būtų kuo daugiau tokių sambūrių. Kuo jų daugiau – tuo kultūringesnė ir pilietiškesnė mūsų visuomenė.

Literatūra Bičkopis: kūrybos rinktinė, sudarė Ramutė Saulė, Kaišiadorys: Printėja, 2019.

Teresė Hokienė, „Kaip 20-metį švenčiantys „Plėviasparniai“ sukūrė „Bičkopį“, in Šiaulių naujienos, 2019 kovo 5 d. Prieiga internete: http:// www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/39472-kaip20-meti-svenciantys-pleviasparniai-sukure-bickopi [žiūrėta 2019 10 15].

Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė „Plėviasparnių“ archyvo nuotr.

ŠAVB inicijuoto projekto „101 atvirlaiškis pasaulio Lietuvai“ vienas iš gautų atvirlaiškių.

13

GEROJI PATIRTIS

Konferencijos akimirka. Tribūnoje – dr. Rimantas Miknys.

Kartu su Povilu Višinskiu: pirmoji konferencija ir kiti višinskiados įvykiai bibliotekoje 2019 metais sueina 30 metų, kai Šiaulių viešajai bibliotekai buvo suteiktas Povilo Višinskio vardas. Turėdama šį vardą, biblioteka vis iš naujo suvokia Povilo Višinskio ir su juo susijusių kitų asmenybių reikšmę vienai ar kitai epochai, mato ir girdi šios kultūros, politikos, visuomenės figūros teikiamus impulsus kalbėtis įvairiomis temomis, nagrinėti jas keliant XIX amžiui ar šioms dienoms aktualius klausimus. Neužmirštant ir 2019-aisiais minimų jubiliejinių (115) spaudos draudimo panaikinimo metų, kitų reikšmingų datų, šių metų balandžio mėnesį bibliotekoje buvo surengta pirmoji Povilo Višinskio konferencija „Spauda ir leidyba lietuvių tautos istorijoje: vardai, idėjos, darbai, įvykiai“.

14

Povilo Višinskio darbai įkvepia Povilas Višinskis, suvokiamas plačiame laiko ir vietos, idėjų ar darbų, įvykių ir reikšmių kontekste, tapo simboliniu atskaitos tašku renkantis temas pirmajai, antrajai ir kitoms konferencijoms. Konferencijos ištakoms, žinoma, verta priskirti ir 1990 metais prasidėjusius garsiuosius Povilo Višinskio skaitymus, visą jų tradiciją, kai įvairiais požiūriais buvo aptariamas pirmiausia P. Višinskio gyvenimas ir kūryba, tiesa, žvelgiant ir plačiau, tačiau neatsiejamai nuo šios asmenybės. Potencialiai tęsiant panašius skaitymus, apie P. Višinskį šiandien būtų galima kalbėti toliau, ieškant naujų jo aktualizacijos būdų. Vis dėlto ligšiolinė šios asmenybės diskurso recepcija pirmosios Povilo Višinskio konferencijos rengėjus paskatino dar labiau išplėsti teminį bei probleminį skaitymų lauką.

Pagrindinė pirmosios ir toliau ketinamų rengti konferencijų siekiamybė – mąstyti ir veikti kartu su P. Višinskiu, o tiksliau, šiandienai ir kitoms epochoms aktualių temų ieškoti atsižvelgiant į didžiuosius P. Višinskio rūpesčius, jam rūpėjusius probleminius klausimus.

Ketinant rengti konferencijų ciklą, pasirinkti pirmąją temą buvo ir paprasta, ir sudėtinga pirmiausia vien todėl, kad rinktis tikrai yra iš ko.

ryškėja tokie potencialūs teminiai laukai: skirtingas epochas apimanti emigracija; P. Višinskiui itin reikšmingas draugijų gyvenimas (įvairiausios draugijos per Lietuvos istorijos šimtmečius); žmogaus laisvės ir teisės; demokratinių idėjų istorija; žmogaus ir valdžios santykis; gal net stokos (trūkumo) apraiškos bei formos literatūros, kultūros, socialinio gyvenimo diskurse. Kitos aktualios temos skleidžiasi galvojant apie P. Višinskio antropologiją ar laiškus, atkreipiant dėmesį būtent į žanrinę, slapyvardžių ir kitą P. Višinskio raštų įvairovę.

Spaudos ir leidybos istorijai skirta konferencija Vienas iš tokių probleminių klausimų, aiškiai matomas tiek iš P. Višinskio publicistikos, tiek ir iš visos visuomeninės, kultūrinės, politinės jo veiklos, yra lietuviškoji spauda, jos ir tautos ryšys. Tad įvykusi konferencija ir vadinosi „Spauda ir leidyba lietuvių tautos istorijoje: vardai, idėjos, darbai, įvykiai“ – šiuo pavadinimu norėta iškelti tarpusavy aiškiai susijusių ir tuo pat metu kaip atskiri aspektai veikiančių reiškinių dalyvavimą minėtoje istorijoje.

Didžioji dalis pranešimų buvo istorijos tyrimai ir leido pažinti prieštaringas pasirinktos epochos aplinkybes, iškėlė istorines kelių epochų sąsajas. Spaudos temos bei problemos nagrinėtos ir iš knygotyros, filologijos perspektyvų.

Vien jau pasižvalgius po P. Višinskio publicistikos tekstų pavadinimus, ateičiai galima išsikelti bent keletą teminių krypčių: valdžia ir žmonės; ko mums šiandien trūksta?; keli žodžiai apie Lietuvos pabėgėlius (emigrantus); demokrato balsas; žmogaus tiesos (teisės); nauji susivienijimai Lietuvoje ir taip toliau.

Nuo apibendrinto žvilgsnio į tam tikros krypties periodinę spaudą ar kitus leidinius konferencijos pranešimai suko konkrečios asmenybės, teksto ar žanro link, nuo vienos idėjinės spaudos ar leidinio dominantės – prie kitos, nuo bendrųjų spaudos gyvenimo realijų –

Įsiskaitant į šių ir kitų tekstų problematiką, 15

GEROJI PATIRTIS prie konkrečių faktų. Konkretus spaudos organas buvo suvokiamas kaip pagrindinis tyrimo objektas ir kartu kaip šaltinis kitoms problemoms, klausimams spręsti. Ne tik į periodinės spaudos, bet ir į kitos leidybos problemas tyrėjai gilinosi tiesdami tiltus tarp skirtingų, pavyzdžiui, XIX a. pabaigos ir tarpukario, epochų. Konferencijoje užsimojus parodyti tautos istorijos perspektyvą, buvo ieškoma sąryšių tarp skirtingų istorinių įvykių bei asmenybių, gilinamasi į istorinę tam tikro fenomeno atmintį.

aptariama šio kūrybinio palikimo poetika.

Antrąja ryškesne figūra konferencijoje tapo P. Višinskio idėjinis bendražygis Petras Vileišis.

Jo gyvenimui ir istoriniams nuopelnams buvo skirtas Gyčio Vaškelio pranešimas. Kalbant apie P. Višinskio epochą, konferencijoje buvo kalbama apie ne tik jam artimas politines ar idėjines nuostatas, bet ir idėjinėje opozicijoje labiau esančios spaudos tendencijas. Istorikė Vilma Žaltauskaitė nagrinėjo nelegalią XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios katalikiškos pakraipos periodiką. Tiltą iš spaudos draudimo į Lietuvos Respublikos (1918–1940) epochą nutiesė istoriko Dangiro Mačiulio pranešimas, analizavęs įvairiais būdais tuo metu paminėtą bei švenčiamą spaudos atgavimą. Spaudos problemas konferencijos dalyviai aptarė atsispirdami nuo XIX amžiaus pabaigos ir nukeliaudami iki XX amžiaus antros pusės, kai, nors ir ne Lietuvoje, gyvavo idėjiškai bei pasaulėžiūriškai P. Višinskiui artima liberalioji spauda. Jai buvo skirtas istorikės Daivos Dapkutės pranešimas, kuriame apžvelgti pagrindiniai šios krypties leidiniai, pradedant pokario Vokietija ir atėjus iki 1990-ųjų epochos.

XX amžiaus antrai pusei buvo skirtas ir istoriko Arūno Streikaus pranešimas, naujai keliantis su tautos ir okupuotos valstybės istorija susijusius periodinės spaudos gyvenimo klausimus.

Konferencijoje buvo sutelkta kelias institucijas apimanti akademinė bendruomenė, įtraukusi ir platesnį adresato lauką. Neatsitiktinai pranešimai pasižymėjo klausimų gausa bei diskusijomis, kurios kita forma buvo pratęstos antrojoje konferencijos dalyje. Konferencijos dalyviai diskutavo jau apie šiandienos leidybos ir spaudos problemas, laisves, teises, regioninės

Doc. dr. Dalia Jakaitė apžvelgė Povilo Višinskio publicistikos tekstų raišką, poetiką, kalbą.

Keli konkretesni pranešimų akcentai.

1896–1902 metų spaudos gyvenimas (veiklos tęsinio ieškant iki 1914-ųjų) istoriko Rimanto Miknio pranešime buvo siejamas su kultūrinio ir politinio Šiaulių miesto elito formavimusi.

Panašus kultūrinio, visuomeninio, politinio Šiaulių miesto gyvenimo laikotarpis rūpėjo ir knygotyrininkui Tomui Petreikiui, o svarbiausiu atskaitos tašku šiuo atveju pasirinktas spaudos draudimo panaikinimas (1904).

Apžvelgus vertingą P. Višinskio raštų recepciją, literatūrologės Dalios Jakaitės pranešime buvo 16

spaudos ir jos pasiekiamumo situaciją, apie leidinio kelią nuo pačios idėjos iki jo atsidūrimo skaitytojo rankose.

sleme, regis, yra privalomas. Beje, viename iš slemo renginių įvyko kūrybinė improvizacija P. Višinskio gyvenimo motyvais.

Iš stiprėjančio ir įvairėjančio šiandieninės višinskiados diskurso verta paminėti ir šiuo metu bibliotekos vykdomą projektą „Povilo Višinskio publicistika: rengimas ir leidyba“.

Kaip jau nurodo pavadinimas, tikslas – nauja P. Višinskio publicistikos rinktinė. Ją sudarys po įvairius šaltinius išblaškyti autoriaus tekstai, moksliniu požiūriu reikšmingi kaip lietuvių kultūros, politikos, literatūros, visuomenės ir socialinio gyvenimo istorijos šaltinis. Knyga ir jos sklaida, tikėtina, bus įdomi, reikšminga ir plačiajai visuomenei, suteiks naujos informacijos apie Šiaulių krašto gyvenimą, jo ir kitų regionų sąsajas, leis geriau suvokti istorinę autoriaus reikšmę Šiauliams ir visai Lietuvai, konkrečios vietos sąsają su platesniais (ir už Lietuvos ribų vykstančiais) kultūros bei visuomeninio gyvenimo procesais, jaunus žmones kvies diskutuoti emigracijos, politinio švietimo, socialinės atsakomybės, tautinio identiteto ir kitais klausimais.

Taigi P. Višinskis jo vardo bibliotekoje ir jos apylinkėse įgauna labai skirtingas formas, patenka į skirtingus istorinės atminties ir šiuolaikinio kultūros gyvenimo kontekstus, o pavasarį įvykusi konferencija ir jos pagrindu atsirasiantis leidinys – svarbūs žingsniai tiek višinskiados, tiek ir kituose lietuvių tautos istorijos ar šiuolaikinio kultūros gyvenimo diskursuose.

Prof. dr. Arūnas Streikus iš Vilniaus universiteto skaitė pranešimą apie Sovietų Lietuvos spaudos specifiką.

Višinskio vardas – ir poetų, ir leidėjų akiratyje Galvojant iš šiokios tokios laiko perspektyvos, šią konferenciją atrodo verta suvokti bendrame šiandien atsinaujinančios Višinskio vardo aktualizacijos, kitų kultūrinių bibliotekos įvykių lauke. Tai ir akademinių darbų kontekstas, ir jaunatviškas poetinis sambūris – į P. Višinskio diskursą įtraukiant labai skirtingą adresatą. Iš pirmo žvilgsnio nieko bendra su P. Višinskiu neturintis projektas „Šiauliai open slam fest ’19: renginių ciklas“ ir du jo renginiai „Poviliuko slemas“ šį ryšį vis dėlto įkūnija radikaliai žaisminga forma.

Net jei dalyviai nebuvo per daug susidomėję P. Višinskio figūra, vis dėlto šis vardas buvo išgirstas plačiau nei iki šiol, ir galbūt ateis laikas, kai koks nors jaunasis slemeris norės išsamiau išsiaiškinti, ką bendra P. Višinskis turi su slemo ir kita poezija.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

O tai padaryti išties būtų verta, turint galvoje, kad visuomeninis-socialinis diskursas

Doc. dr. Dalia Jakaitė Ieva Slonksnytė 17

GEROJI PATIRTIS

Projekto užsiėmimų akimirkos.

Senjorai „rašo“ savo gyvenimo knygą 2019-ųjų pavasarį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) entuziastingai pradėjo naują projektą – edukacinių-kūrybinių užsiėmimų ciklą „Mano gyvenimo knyga“, skirtą Šiaulių miesto senjorų bendruomenėms. Tai šešių meninių veiklų ciklas, susidedantis iš įvairių kūrybinių dirbtuvių: knygos dekoravimo ir įrišimo, knygos ženklų, puslapių marginalijų, iliustracijų, portretinio grafičio, rašto meno ir kaligrafijos kūrimo, dalyvių gyvenimo istorijų vizualizavimo ir elektroninių knygų kūrimo. Visų šių kūrybinių veiklų rezultatas – kiekvieno iš dalyvių savo rankomis nuo idėjos iki realaus rezultato susikurta autorinė gyvenimo knyga su įrašytomis istorijomis, užfiksuotomis gyvenimo akimirkomis, menišku įrišimu, iliustracijomis ir kt.

18

Projekto tiksline auditorija senjorai pasirinkti neatsitiktinai – ŠAVB ir joje įkurtas Knygos grafikos centras nuolat siekia kurti inovatyvius bibliotekos veiklos modelius, kurie būtų įtraukūs socialinės rizikos grupėms, specialiųjų poreikių turintiems ir senyvo amžiaus asmenims. Bibliotekoje daugelį metų organizuojami įvairūs renginiai senjorams (kompiuterinio raštingumo mokymai, susitikimai su žymiais žmonėmis ir kt.). Tokių užsiėmimų metu bibliotekos specialistai nuolat pastebi kūrybinių veiklų senstančiai visuomenės daliai poreikį ir jų daromą naudą. Senyvo amžiaus žmonės dažnai būna kultūriškai ir socialiai pasyvūs, vieniši, o tikslingas paskatinimas įsitraukti į kūrybą ir komandines veiklas gali padėti atrasti naujų galimybių, pasijusti visaverčiu visuomenės nariu, mažinti kultūrinę atskirtį, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyvinti bendruomenių įsitraukimą į kultūrinių įstaigų veiklą, miesto kultūrinį gyvenimą.

Todėl bibliotekos komanda išvystė naujo projekto „Mano gyvenimo knyga“ idėją ir užsibrėžė suburti Šiaulių miesto senyvo amžiaus bendruomenę kūrybinei veiklai glaudžiai bendradarbiaujant su tikslinę auditoriją telkiančiais partneriais – Šiaulių trečiojo amžiaus universitetu ir Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacija. Tai pirmasis ŠAVB vyr. metodininkės Lolitos Putramentienės vadovaujamas projektas, tačiau įdėtos pastangos atsiperka – projekto vadovė negaili gerų žodžių uoliems senjorams, džiaugiasi kiekvieno iš jų išmone ir pasiektais rezultatais, įgyta patirtimi ir naujomis pažintimis:

„Pavasarinės sesijos metu visas 6 kūrybines dirbtuves jau išbandė ir gyvenimo knygas sėkmingai susikūrė senjorų grupė iš Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos.

Iš dalyvių sulaukta tik teigiamų atsiliepimų.

Senjorai liko patenkinti užsiėmimo turiniu, įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, šiltu lektorių bendravimu, tarpusavio draugyste bei pagalba vienas kitam kūrybinio proceso metu. Dar didesnį įspūdį daro jų sukurti darbai – knygos.“ Šiuo metu į veiklas įsitraukė jau antroji senjorų grupė – prisijungė Trečiojo amžiaus universiteto senjorai.

Dirbtuvėse su dalyviais dirba kompetentingi lektoriai: dailininkas, grafikas, Šiaulių universiteto profesorius Vaidotas Janulis, dailininkas, mokytojas metodininkas Ugnius Ratnikas, grafikė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, dailininkė, mokytoja metodininkė Rasa Prišmontienė, knygrišė, pedagogė, dailininkė Eleonora Kuisienė ir skaitmeninio raštingumo edukatorė Jolita Rimeikienė.

Projekto dalyviai mokosi knygos įrišimo meno.

Dirbtuvių dalyviai, padedami lektorių, įgyja naudingos tradicinių ir šiuolaikinių kūrybinių technologijų patirties, susipažįsta su knygos kūrimo principais – nuo meninio rašto iki knygrišystės, elektroninių knygų kūrimo.

19

GEROJI PATIRTIS Trumpė pamoko, kaip naudojant „Transfer“ technologiją į knygą perkelti fotokopijas, susikurti autoportretus, koliažus, antspaudus.

Visi šie edukaciniai užsiėmimai ir jų metu įgytos žinios susijungia į vieną brandų rezultatą – gyvenimo knygą. Senjorų susikurtos knygos tampa ne tik meno kūriniais, bet ir įgyja išliekamąją sentimentalią vertę šeimos nariams ir draugams. Pasibaigus projektui darbai bus eksponuojami ŠAVB galerijoje, vėliau – jų elektroninės versijos saugomos bibliotekos interneto svetainėje, kur darbus galės pamatyti visi norintys.

Prof. Vaidotas Janulis moko dalyvius rašto meno ir kaligrafijos subtilybių.

Edukacijų ciklas prasideda autoekslibriso, skirto savo autorinėms knygoms žymėti, kūrimu su lektore R. Prišmontiene, o vėliau U. Ratniko edukacijoje dalyviai susikuria terapinę, marginalinę istoriją. Šios edukacijos tikslas – sukurti nedidelės apimties iliustruotą knygelę, kurioje būtų pavaizduoti ir aprašyti įsimintini asmeniniai gyvenimo įvykiai, istorijos – tai, kuo dalyvis norėtų pasidalyti su draugais, giminėmis.

Vienas iš užsiėmimų tikslų – perkelti sukurtus darbus į elektroninę erdvę ir taip padidinti projekto rezultatų sklaidą ir išliekamąją vertę. Todėl J. Rimeikienė senjorams pristato elektroninių knygų kūrimo galimybes, išmoko naudotis išmaniosiomis programėlėmis, interneto svetainėmis, skirtomis elektroninėms knygoms kurti.

Meninės knygrišystės edukacijų metu dalyviai susipažįsta su knygrišystės istorija, knygos įrišimo subtilybėmis, knygrišystės žinios išbandomos praktiškai, įrišant savo kuriamą knygą. Kaipgi knyga be rašto ir iliustracijų? Prof. V. Janulis dalyvius supažindina su rašto menu, kaligrafijos subtilybėmis, o lektorė V. Kovieraitė-

Dalyviai išmėgina „Transfer“ technologiją.

Pasibaigus šiam projektui, ŠAVB komanda, matydama senjorų bendruomenių susidomėjimą ir pasiektus rezultatus, sieks, kad projektas taptų tęstine veikla, ieškos galimybių plėsti veiklas nacionaliniu mastu ir įtraukti daugiau bendruomenių bei socialinę ir kultūrinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Tomas Pauliuščenka, Lolita Putramentienė-Braza Bibliotekos archyvo nuotr.

20

BIBLIOTEKA BE SIENŲ

Marius Repšys ir Mindaugas Nastaravičius antrajame „Kiemų“ renginyje.

Kultūriniai bibliotekos renginiai keliasi į miesto erdves Pastaruosius keletą metų Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) vis aktyviau plečia ne tik kultūrinių renginių žanrų įvairovę, tačiau keičia ir renginių lokacijas – vis dažniau išeina už bibliotekos sienų į Šiaulių miesto erdves, netradicines vietas, kuriose iki tol kultūros renginių nebuvę nė kvapo. Taip mėginama prisibelsti į tų vartotojų širdis, kurie dėl motyvacijos, laisvo laiko stokos, sveikatos problemų ar kitų priežasčių ne visada gali lankytis tradicinėse kultūros renginių vietose, šiuo atveju – bibliotekoje. 2019 m. garsiai nuskambėjo du ŠAVB vykdyti projektai: „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija“ (trumpiau „Kiemai“) ir „Šiauliai Open Slam Fest ’19“, šiauliečiams geriau žinomas „Poviliuko slemo“ vardu.

21

BIBLIOTEKA BE SIENŲ „Kiemai“ – kultūra prie namų slenksčio Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 2019 metų pavasarį pradėtas vykdyti projektas „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija“ išsivystė į beprecedentį renginių ciklą, kokio dar nebuvo tik Šiaulių mieste, bet ir Lietuvoje. Renginių ciklo, šiauliečiams geriau žinomo „Kiemų“ vardu, metu žymūs Lietuvos rašytojai ir kultūros veikėjai atvykdavo į Šiaulių miesto daugiabučių kiemus, kur diskutavo įvairiomis kultūros temomis, kalbėjo apie kūrybą, aktualias visuomenei temas bei atsakinėjo į provokuojamus susirinkusių šiauliečių klausimus.

tinkluose, o projekto organizatorė ŠAVB jau ne kartą sulaukė klausimo – ar 2020 m. daugiabučių kiemai vėl sulauks renginių ciklo „Kiemai“?

Projektui pirminę idėją suteikė Rimanto Kmitos popromane „Pietinia kronikos“ apkalbami kiemai, unikalios kiemų kultūros išsaugojimo aktualumas bei „Šiaulių naktų“ viena iš komunikacijos strategijų – Šiaulių Pietinio rajono kultūros perkėlimas į miesto centrą.

Pirmajame „Kiemų“ renginyje apie XX a.

10-ojo dešimtmečio kiemų kultūrą diskutavo šio projekto idėjos įkvėpėjai – rašytojas, literatūros kritikas, žymiojo popromano „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita ir dainininkas, režisierius, televizijos laidų prodiuseris, „Šiaulių naktų“ organizatorius Remigijus Ruokis. Birželio 8 d., antrojo renginio metu, aktoriaus Mariaus Repšio ir poeto, publicisto Mindaugo Nastaravičiaus diskusija „Patirtys, kurias paveldime“ į vieną iš Pietinio rajono kiemų pritraukė po pirmojo renginio dvigubai pagausėjusią auditoriją. Būrys žmonių ne tik iš kaimynystės, bet ir iš kitų mikrorajonų klausėsi dviejų kultūrininkų asmeninių istorijų apie jaunystės nesėkmes ir sėkmes, galėjo jiems užduoti rūpimus klausimus. Ir visa tai – karštą šeštadienio popietę, kai, regis, Pietiniame rajone nerasi nė gyvos dvasios!

Trečiasis „Kiemų“ renginys rugpjūčio 1 d. jau buvo laukiamas. Renginių ciklo vardas pradėjo kalbėti už save, visuomenėje ėmė

Renginių ciklas „Kiemai“ susilaukė gausios šiauliečių publikos.

ŠAVB nusprendė prisidėti prie kultūrinės aplinkos kūrimo ir išsaugojimo kiemuose, tačiau pasirinko eiti ne tradiciniu keliu – kviesti šiauliečius į renginius bibliotekoje, bet drąsiai įsiveržti į daugiabučių kiemus – atvežti kultūrinius renginius tiesiai prie miesto gyventojų namų slenksčio ir bent trumpam paversti šią intymią, privačią teritoriją kultūrine erdve, kurioje du žinomi kultūros veikėjai diskutuotų ne tik vienas su kitu, bet ir įtrauktų į diskusiją žiūrovus. Toks drąsus žingsnis pasiteisino – po paskutinio renginio rugpjūčio mėnesį iki šios dienos netyla teigiami miestiečių, kiemų bendruomenių ir renginių dalyvių atsiliepimai, komentarai socialiniuose 22

plačiai sklisti žinia apie ŠAVB organizuojamus netradicinio formato kultūrinius renginius. Šį kartą pasirinkta kiek atokesnė Šiaulių miesto vieta – Zoknių mikrorajonas. Iki paskutinės minutės organizatorius kamavo klausimas – ar šiauliečiai ryšis važiuoti per visą miestą vien dėl šio renginio, ar „Kiemai“ per du renginius spėjo pelnyti gerą reputaciją ir kokybės garantą šiauliečių akyse? Vis dėlto nusivilti neteko – Viktorijos Aprimaitės ir Indrės Stonkuvienės duetas ir renginio tema „D(r)amų pasaulyje“ sutraukė daugiau nei 300 šiauliečių, kurie sausakimšai užpildė daugiabučio kiemą.

2019 metų renginių ciklą baigė ketvirtasis „Kiemų“ renginys – diskusija tarp filosofo Gintauto Mažeikio ir publicisto, rašytojo Andriaus Jakučiūno tema „Kultūros nesusipratimai ir kitos heter-u-topijos“, kuri provokavo ne tik prieštaras tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, bet ir leido ironiškai pažvelgti į kultūrininkų virtuvę, aptarė ne visada sėkmingą regioninių projektų finansavimą, bohemos trūkumą ir Šiaulių miesto, kaip vartotojiško tranzito, įvaizdį.

bendruomenių suaktyvinimu, įvairių miesto institucijų ir organizacijų bendradarbiavimu. „Kiemai“ provokuoja kultūra domėtis asmenis, kurie niekada to nedarė, į renginius atėjo ar net per savo langus renginį kieme stebėjo žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių negali atvykti į biblioteką ar kitas tradicines kultūros renginių vietas.

Mėgautis „Kiemais“ galėjo net mažuosius auginančios šeimos – renginių metu pašalėje nuo scenos buvo organizuojamos edukacijos vaikams, tad tėvai galėjo būti ramūs dėl savo atžalų.

Džiugu, kad renginiuose „Kiemai“ diskusijų vertimu į gestų kalbą talkininkavo nauji bibliotekos partneriai – Šiaulių gestų kalbos vertėjų centras. Diskusinių renginių metu suteikta galimybė pasirodyti ir jaunųjų šiauliečių atlikėjų talentams – muzikavo Šiaulių universiteto studentas, pradedantis atlikėjas Domas Ročka, šiais metais susibūrusi grupė „The Phonic Strings“, dainininkė Gabija Lukrecija Petrauskaitė ir visai neseniai albumą „Bitės skrydis“ išleidusi atlikėja Elzė Urbietytė. Šiuo renginių ciklu ŠAVB ne tik organizavo netradicines skaitymo skatinimo iniciatyvas bet originaliai pateikė profesionalųjį meną ir kultūrą ne institucinėje, vartotojui daug prieinamesnėje aplinkoje, į bendras veiklas įtrauktos miesto bendruomenės ir organizacijos, o teigiami šiauliečių atsiliepimai tik įrodo, kad kultūra besidominčių miestiečių skaičius yra gerokai didesnis, tik reikia rasti tinkamą būdą juos pasiekti ir sudominti.

Tema „D(r)amų pasaulyje“ diskutuoja Viktorija Aprimaitė ir Indrė Stonkuvienė.

Tokio formato renginiai kaip „Kiemai“ ypač vertingi savo socialine įtrauktimi,

Slemas leidžia į literatūrą pažvelgti kitaip Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, 23

BIBLIOTEKA BE SIENŲ Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje poezijos varžytuvės (slemas) reguliariai vyksta jau kurį laiką. Šiauliai tarp didžiųjų miestų iki šiol buvo vienintelė išimtis, nors aktyvių šiauliečių literatų mieste netrūksta. Todėl 2019 m. ŠAVB surengė projektą „Šiauliai open slam fest ’19: renginių ciklas“, kuriuo siekta ištaisyti šį trūkumą ir duoti akstiną mieste kurtis slemo gerbėjų bendruomenei. Projekto idėja iš karto susilaukė sėkmės – „Šiauliai open slam fest ’19: renginių ciklas“ tapo pirmuoju tik į slemą orientuotu bibliotekos projektu, kuris sudomino Lietuvos kultūros tarybą ir gavo finansavimą.

Renginių ciklas šiauliečius ir miesto svečius kvietė ne tik dalyvauti poezijos varžytuvėse, bet ir susipažinti su slemo kultūra iš arčiau kūrybinėse dirbtuvėse ir paskaitose.

Poviliuko vardas renginiui buvo pasirinktas neatsitiktinai. Savo gyvenimo metais Povilas Višinskis pelnytai galėjo būti pavadintas slemeriu, nes nepailstamai gilinosi į visuomenei aktualius klausimus, savo tekstais kėlė visuomenės sąmoningumą ir kėlė susipratusio lietuvių jaunimo įvaizdį. P. Višinskis tikėjo, kad literatūra turi lyg veidrodis tiesiogiai vaizduoti ir tyrinėti gyvenamąjį pasaulį, socialinės aplinkos įtaką žmonėms, jų tarpusavio santykiams.

„Slemą mes suvokiame kaip naująją gegužinę, kurioje galime pasijusti laisvi, čia jaunimui leidžiama nevaržomai išsakyti dažnai nutylimas, visuotinai nepriimtinas tiesas. Svarbu miesto gyventojams pristatyti slemo kultūrą ne tik praktiškai (organizuojant slemerių varžytuves), bet ir rengiant paskaitas, diskusijas, kuriose apie slemą galėtume sužinoti daugiau: kokia šio reiškinio istorija, tikslas, kodėl jis taip sparčiai populiarėja“, – sakė ŠAVB renginių organizatorė ir šio projekto vadovė Roberta Stonkutė.

„Poviliuko slemo“ akimirkos. Nuotraukoje slemeris Jovaras Kelpšas.

Pirmas blynas nebuvo prisvilęs – „Poviliuko slemas“ sulaukė gausios publikos ir 8 slemerių ne tik iš Šiaulių, bet ir iš Kelmės, Klaipėdos, Vilniaus, Panevėžio. Tąkart pirmųjų poezijos varžytuvių nugalėtojais publika išrinko vilnietį Martyną Bertašių ir kelmiškį Jovarą Kelpšą.

Sulaukus aktyvaus slemerių ir Šiaulių jaunimo palaikymo, antrasis slemerių žingsnis buvo dar tvirtesnis ir drąsesnis – rugpjūčio 22 d., per kasmetinę miesto šventę „Šiaulių naktys“, pačiame Šiaulių centre, unikalią atmosferą sukūrusio apgriuvusio pastato fone, varžytis dėl geriausio slemerio vardo į prožektorių nušviestą sceną lipo jau 16 dalyvių, o stebėti jų pasirodymų ir palaikyti mėgstamiausių

Slemas ypatingas tuo, kad sujungia poeziją ir improvizaciją, neformalioje aplinkoje skaitomi tekstai įgauna ne tik asmeninį, bet ir socialinį kontekstą, aktualizuojamos kasdieninės ir pasaulinės problemos. Šiauliuose pirmą kartą ŠAVB organizuojamos poetų varžytuvės „Poviliuko slemas“ suskambėjo 2019 m. liepos 5 dieną.

24

sugužėjo pilna aikštė šiauliečių ir miesto svečių.

Tąkart slemas Šiauliuose išsiskyrė iš kituose miestuose organizuojamų varžytuvių ypač profesionalia scena (specialiai scenai parinkta vieta, sukurta atmosfera ir apšvietimas) ir tinkamai parinktu renginio laiku. Paprastai slemo varžytuvės vyksta kavinėse, baruose ar kitose neformaliose vietose, kur sulaukiama gerokai mažiau žiūrovų ir žinios apie tokio pobūdžio renginius mieste.

Renkamas „Poviliuko slemo“ nugalėtojas iš dviejų finalininkų – Kasparo Gruslio ir Martyno Bertašiaus.

To vakaro varžytuvių nugalėtojas šiaulietis Kasparas Gruslys pabrėžė, kad „Šiauliams panašaus pobūdžio renginiai būtini, nes jie pritraukia jaunąją kartą, kuri galėtų čia rašyti, kurti, lipti į sceną ir dalytis savo kūryba su bendraminčiais“.

Svarbiausia – visa tai vyko neformalioje aplinkoje, kuri priimtinesnė jaunimui, čia jie jaučiasi laisvesni ir gali nevaržomi atsiskleisti.

Novatoriškais, įtraukiais ir kūrybinės raiškos įvairovę skatinančiais projektais ŠAVB ragina visuomenę aktyviau domėtis kultūra, skatina jaunimo saviraišką, aktyvina miesto bendruomenių kultūrinį gyvenimą taip įgyvendindama netradicinę bibliotekai kultūrinių renginių organizavimo praktiką. „Biblioteka jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą išeina į miesto erdves su nestandartiniais renginiais ir akcijomis. Kad tokių renginių tikrai reikia, matyti iš susirenkančios gausios publikos“, – komentavo ŠAVB direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Planuojama, kad projektai „Kiemai“ ir „Poviliuko slemas“ bus tęsiami 2020 m. plečiant kultūrinių renginių geografiją ir didinant jų įvairovę. Prie 2019 m. projektų įgyvendinimo prisidėjo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė, iš dalies finansuodamos projektų veiklas.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad sleme amžius – ne riba. Kartu su jaunimu puikiai pasirodė ir garbaus amžiaus poetai, skaitę kiek santūresnę, tačiau ne mažiau iškalbią poeziją ir sulaukę garsių žiūrovų ovacijų.

Slemo renginiai patrauklūs tiek nauju kūrybos formų aspektu, tiek ir publikos įtrauktimi. Publika čia yra ne tik žiūrovai, bet ir vertinimo komisija (pagal slemo taisykles, nugalėtoją išrenka žiūrovai, kurie pasirodymo metu savo susižavėjimą ir palaikymą išreiškia garsiomis ovacijomis, aplodismentais), o drąsiausi visada laukiami scenoje, kur gali išbandyti savo jėgas.

Projektas „Šiauliai open slam fest ’19: renginių ciklas“ suteikė Šiaulių jauniesiems kūrėjams galimybę realizuoti savo kūrybinį potencialą gimtajame mieste, pažinti slemo kultūrą, susipažinti su kitų miestų bendraminčiais ir taip plėsti šios bendruomenės ribas.

Mindaugas Laurinaitis, Tomas Pauliuščenka Ieva Slonksnytė 25

TARP TAUTŲ

Projekto dalyviai pirmąją dieną.

Penki pojūčiai – penki keliai pažinti 2019-ųjų rugsėjo 24–spalio 1 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka vykdė „Erasmus+“ Jaunimo mainų programos projektą „Penki pojūčiai – penki keliai pažinti“. Šio projekto užuomazga tapo 2019 m. sausio mėnesį Lenkijoje vykę mokymai „All Included“, kuriuose dalyvavo ir dvi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos. Šiame savaitę trukusiame renginyje buvo užmegzta partnerystė tarp Kroatijos, Latvijos ir Lietuvos. Nutarta parengti projektą, kuriuo būtų skatinama įvairią neįgalią ir mažiau galimybių turinčių jaunuolių socialinė įtrauktis lavinant penkis pojūčius: lytėjimą, klausą, regą, uoslę ir skonį. Sėkmingai vystant pirminę idėją, pavasarį Lietuvoje buvo parengta projekto „Penki pojūčiai – penki keliai pažinti“ paraiška. Kartu su puikiu jos įvertinimu bei veikloms skirta dotacija, biblioteka prisiėmė didžiulį iššūkį – pirmą kartą įgyvendinti tokio pobūdžio projektą. Žurnalo skaitytojams siūlome paskaityti projekto komandos narės Sigitos Vaitkaitytės reportažą, kuriame atsispindi projekto dalyvių įspūdžiai, emocijos ir per penkias dienas stebėtinai daug išbandytų veiklų.

26

Pasirengimas Iš bibliotekos darbuotojų suburiama darbo grupė.

Imame organizuoti apgyvendinimo, maitinimo, kelionės paslaugų užsakymą, derinti programoje numatytas veiklas.

Rugsėjo pradžioje pasitarti į Lietuvą atvyksta Kroatijos grupės lyderis Marko Borojevičius ir Latvijos atstovė Inese Aide. „Kokia nuostabi biblioteka“, – nesiliauja stebėtis svečiai. Aprodome ne tik biblioteką, bet ir svečių namus, kuriuose apgyvendinsime projekto dalyvius, aplankome „Ringuvos“ specialiąją mokyklą – asocijuotus projekto partnerius. Suorganizuojame išvyką į Kryžių kalną, ekskursiją po miestą, kviečiame ragauti lietuviškų patiekalų.

13–18 metų jaunuoliai, po 6 iš kiekvienos šalies. Juos lydi grupės lyderis ir lydintysis asmuo. Gerokai ilgesnę kelionę patyrę kroatai į mūsų miestą atkeliauja jau su tamsa.

Vėlgi susipažįstame su trimis merginomis, trimis vaikinais ir nuolat besišypsančia jų mokytoja Andreja. Marko jau pažįstame.

Pavėžėjame iki svečių namų. Ryt prie šios šaunios kompanijos prisijungs ir lietuvaičiai – Šiaulių „Ringuvos“ specialiosios mokyklos auklėtiniai bei jų mokytojai.

Smulkiai aptariame kiekvieną detalę.

Priimdami specialiųjų poreikių turinčius dalyvius privalome įvertinti visas galimas aplinkybes ir iššūkius.

Ekslibriso edukacija ŠAVB Knygos grafikos centre.

„Mes galime keliauti tik tiesioginiais reisais, kitaip vaikams bus pernelyg sudėtinga. Jiems tai pirmas skrydis gyvenime“, – būgštauja Marko. Pasiūlome viešėti viena diena ilgiau, nei numatyta – taip išvengsime persėdimo oro uoste. Ilgai diskutuojame, kokius dokumentus reikės parengti, kokią informaciją pateikti dalyvių tėveliams, kuriame projekto socialinę istoriją... Po dviejų dienų mūsų partneriai išvyksta namo. Laukia didelis darbas.

Laba diena! Labdien! Dobar dan!

Svečių namai – vos keli šimtai metrų iki bibliotekos. Dalyviai atvyksta pėsti, lydimi mūsų komandos narių. Iš tolo mojuodami pasitinkame ant fasadinių laiptų. Kartu su mumis ir miesto simbolis – Saulė. Atidarymo renginyje visi kiek nedrąsūs, dar nespėję susibendrauti, pažinti aplinkos. Policijos bičiulis Amsis supažindina dalyvius su taisyklėmis: būti kartu su grupe, tamsiu paros metu nešiotis atšvaitą, nešiukšlinti...

Svečiai prisistato, iš kur atvykę ir kas esą.

Po oficialaus atidarymo reikia prasiblaškyti.

Keliaujame į šalia esantį miesto parką. Visos grupės puikiai atliko namų darbus ir paruošė po keletą žaidimų gryname ore. Čia laikas

Pirmasis susitikimas Pasirengimo laikas, atrodo, tirpte ištirpsta.

Rugsėjo 24-ąją pirmieji atvyksta mūsų kaimynai latviai iš Cėsių pradinės internatinės mokyklosugdymo centro: trys merginos, trys vaikinai ir jų mokytojos Inese bei Sigita. Projekte dalyvauja 27

TARP TAUTŲ prailgti dar nespėjo, bet programa labai intensyvi. Grįžtame į biblioteką, papietaujame, apžiūrime visas joje esančias erdves ir liekame ekslibrisų dirbtuvėse, kuriose kiekvienas gali pasigaminti savo knygos ženklą. Edukatorė siūlo panaudoti ne įprastas priemones, bet daržoves, lapus, kitas natūralias medžiagas.

Rezultatas džiugina – nuostabūs monotipijos darbai, kuriuos kiekvienas parsiveš namo.

Jaunuolių pramogos laukė ir Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne.

Antroji diena neprailgo Antrąją dieną numatyta dalyvauti robotikos užsiėmimuose, išbandyti virtualios realybės akinius, 3D pieštukus.

Kelmė–Kurtuvėnai Penktadienį keliaujame į Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešąją biblioteką. Čia mus šiltai pasitinka darbuotojai, į akis krinta trijų valstybių vėliavėlės. Akivaizdu, kad esame laukiami. Išbandome išmaniąsias grindis, kuriame smėlio paveikslus, žaidžiame „Xbox“.

Dar norėtųsi likti, bet metas į Kurtuvėnų regioninį parką. Čia esančiame žirgyne jau laukia vežimaitis, mums pabalnotas žirgas ir mielas netikėtumas – dėmesį itin mėgstantis katinas. Nepatingime paėjėti iki medinio svirno, apsižvalgome po buvusią dvaro sodybą.

Inovatyvių technologijų laboratorijoje kiekvienas randa sau mėgstamą veiklą. Vėliau ne kartą išgirsime jaunuolių prašymą čia sugrįžti.

Kodėl gi ne? Grįšime. Bet šiuo metu keliaujame į sensorinių skaitymų kambarį, kuriame dėmesį prikausto bibliotekininkių vaizdžiai sekama pasaka. Jai pasibaigus rūpi išbandyti ten esančius žaislus, kamuolėlių vonią, šviečiančias užuolaidas... Rudeniškas oras lepina, taigi paliekame uždaras erdves ir vykstame į UNESCO paveldo sąraše esantį Kryžių kalną. Čia dirbantys prekeiviai siūlo ir suvenyrų įsigyti, ir savo kryželį kalne palikti. Vieni tik smalsauja, kiti nelieka tam abejingi. Visi fotografuojamės, su mokytojais aptarinėjame šią unikalią vietą, klausomės vėjo pučiamų rožinių skambėjimo. Už poros valandų grįžtame į biblioteką. Metas grupėms pristatyti savo šalies kultūrą. Bet prieš tai choru padainuojame „Su gimimo diena“.

Balionų puokštė ir dovanos atitenka šiandien penkioliktąjį gimtadienį švenčiančiam Lukui.

„Pabūkim čia ilgiau, čia nuostabu!“ Šeštadienis taip pat išvykos metas.

Keliamės anksti ir vykstame į Klaipėdos delfinariumą. Ringuviškiai sako jau bene aštuntą kartą keliaujantys pas delfinus, bet džiaugiasi galimybe vėl juos išvysti. Svečiams iš užsienio tai pirmas kartas. Smiltynę pasiekiame keltu, autobusu nuvažiuojame į Jūrų muziejų.

Delfinai palieka kiekvienam neišdildomą įspūdį. Toliau keliaujame į Etnografinę pajūrio žvejo sodybą. Čia mus pasitinka žvaliai nusiteikusios savanorės. Sustojame ratu: „Ė, 28

makarone, mašla-patašla, čyru vyru puš puš puš...“, – dainuojame nei mums, nei svečiams nesuprantama kalba. Greit perprantame žaidimo taisykles ir mėgaujamės pasiūlyta pramoga. Metas pietauti. Reikia pasistiprinti, nes šiandien dar aplankysime Palangą. Joje žygiuojame Basanavičiaus gatve ir, žinoma, tiltu, vedančiu į Baltijos jūrą.

Mes dar susitiksime!

Jau savaitė, kai susitikome, susipažinome, susidraugavome. Susirenkame paskutiniame „Erasmus+“ projekto „Penki pojūčiai – penki keliai pažinti“ renginyje. Metas padėkoti vieni kitiems, pasižadėti vėl susitikti.

Dalyviams garbingai įteikiami diplomai, lydimi aplodismentais. Šventinis tortas, purškiantis ugnies fontanais, vainikuoja besibaigiančias veiklas. Šiandien atsisveikiname su „Ringuvos“ moksleiviais, rytoj – su svečiais iš Latvijos ir Kroatijos.

Kroatė Nives stabteli prie visų ten esančių žiūronų – smalsu žvilgtelti ir į kopas, ir į bangas. Visas dienas kukliai tylėjusi mergaitė išsidrąsina ir ima demonstruoti puikias savo anglų kalbos žinias. „Aš namie turiu šuniuką, didelį, gražų. Šitas man patinka, o šitas – ne“, – pirštu rodo į praeivių augintinius Nives.

Taip šnekučiuodamiesi smėliu visi nubrendame prie jūros kranto. Latvių ir lietuvių Baltija nestebina, o kroatai negali atsidžiaugti.

Ant kranto ima dygti smėlio pilys. „Pas mus tokio smėlio nėra, – stebisi. – Pabūkim čia ilgiau, čia nuostabu!“ Bet jau vakarėja, metas grįžti.

Dalyviai išmėgina ŠAVB Inovatyvių technologijų laboratorijos edukacijas.

Kaip gera būti drauge...

Sekmadienis puiki proga aplankyti miesto įžymybes: Geležinę lapę, Šaulį, laikrodį „Gaidys“, pasidairyti po miestą nuo Fotografijos muziejaus stogo ir pasimatuoti „Mano batus“. Bibliotekoje susitinkame jau po pietų. Peržiūrime vaizdo medžiagą, fotografijas – per keturias dienas jų sukaupėme visą archyvą. Mūsų kompaniją papildo du nauji bičiuliai – mimai. Jie ne tik stebi ekraną, bet ir išradingai dalyvauja dienos veiklose: viktorinose, dėlionėse, žaidimuose, refleksijose.

Galiausiai persikeliame į bibliotekos kino salę. Spragėsiai ir geras filmas puikiai tinka savaitės pabaigai.

„Ačiū. Jūs neįsivaizduojate, kiek daug mums tai reiškia“, – stotyje apkabinusi pasakys mergaitė iš Latvijos. „O kiek kainuoja bilietas į Kroatiją?“ – nedrąsiai paklaus su naujais bičiuliais nenorinti išsiskirti jos draugė. Rasotame autobuso lange kažkas viena ranka nupieš mums širdį, o kita – nubrauks gal ilgesio, o gal džiaugsmo ašarą...

Kada nors mes būtinai susitiksime!

Sigita Vaitkaitytė Bibliotekos archyvo nuotr.

29

TARP TAUTŲ

Tarptautinės „Erasmus+“ programos dalyviai prie Baikalo ežero.

Bibliotekos specialistai tarptautiniuose renginiuose 2019 metai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai buvo ypač dosnūs išvykų ir patirties mainų užsienio šalyse, užmegzti ryšiai su galimais užsienio partneriais, bibliotekos vardas ir pasiekimai skambėjo Serbijoje, Graikijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

Kviečiame skaitytojus susipažinti su svarbiausiomis ŠAVB specialistų išvykomis, kurių metu įgyta neįkainojama patirtis, o parsivežtos idėjos jau spėjo tapti kūnu vykdant kultūriniusedukacinius projektus, tobulinant bibliotekos siūlomas paslaugas.

30

ŠAVB atstovė IFLOS lydinčiajame susitikime Belgrade 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. Serbijoje, Belgrado mieste, vyko Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) lydintysis susitikimas, kurį organizavo Vietos istorijos ir genealogijos skyrius kartu su Azijos ir Okeanijos skyriumi. Svetozaro Markovičiaus universiteto bibliotekoje susirinko dalyviai iš skirtingų pasaulio kraštų: Kinijos, Japonijos, JAV, Serbijos, Indijos, Rumunijos ir Lietuvos. Temų spektras buvo įvairus.

Pristatyti pranešimai apie multikultūrinėse visuomenėse, ypač JAV, populiarius genetinius tyrimus, kurie leidžia nustatyti savo etninę kilmę; Kinijos muziejų ir bibliotekų skaitmeninę plėtrą; iššūkius, kuriant lokalios istorijos archyvus, kurie kyla gyvenant JAV periferijoje; Rumunijos akademijos bibliotekos vykdytą „Europeana“ migracijos projektą; 1984 m.

Indijoje vykusias antisikhų riaušes ir bibliotekų vaidmens svarbą kuriant prisiminimų išsaugojimo strategijas ir iniciatyvas.

Susitikime dalyvavo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja Inga Petkūnaitė. Ji skaitė pranešimą „Skaitmeniniai vaizdo ir garso liudijimai bei jų naudojimas edukacinėje veikloje“.

Susitikimo metu pabrėžta, kad nors bibliotekos, muziejai ir archyvai toliau rūpinasi istorinių dokumentų ir įrašų kaupimu, saugojimu, tačiau imtasi ir naujų veiklų: pasitelkiamos naujos technologijos, kurios paspartina duomenų rinkimo, kaupimo procesą; aktyviai dalyvaujama kuriant, skelbiant ir viešinant naujus savo kolekcijomis paremtus išteklius – „žinių paieškos vietas“, vykdomi vietiniai ir tarptautiniai projektai.

Turiningasis 85-asis IFLA kongresas ŠAVB dalyvavo ir 2019 metų rugpjūčio 24–30 d. Graikijoje, Atėnuose, vykusiame kasmetiniame pasauliniame IFLA bibliotekų kongrese „Libraries: Dialogue for Change“ (liet. „Bibliotekos: dialogas pokyčiams“), kurį pelnytai galima pavadinti didžiausiu metų renginiu pasaulio bibliotekoms. Į šį kongresą atvyko apie 3 500 dalyvių iš daugiau nei 125 šalių. Atėnų tarptautiniame Megarono konferencijų centre vyko net 276 įvairaus pobūdžio sesijos, o kiekvienoje jų dalyvavo iki 15 pranešėjų.

Jame kalbėta apie Šiaulių krašto istorinių, kultūrinių įvykių, kurie užfiksuoti žmonių senosiose vaizdajuostėse, vaizdo archyvo kūrimą ir jo įveiklinimą edukacinėje bibliotekos veikloje bei sakytinės istorijos projektą apie lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, kuris vykdytas bendradarbiaujant su Akrono universiteto (Ohajo valstija, JAV) profesoriumi Patricku Chura.

IFLA lydinčiojo susitikimo Belgrade (Serbija) akimirkos.

31

TARP TAUTŲ

Kongrese daug dėmesio skirta naujajai 2019–2024 metų IFLOS strategijai, kurioje buvo akcentuojama XXI amžiaus bibliotekų misija ugdyti žmonių raštingumą, informacijos suvokimą, kultūrinį sąmoningumą ir aktyvumą.

IFLOS strategija skatina viso pasaulio bibliotekas bendradarbiauti ir kartu vystyti bei plėsti įtakingą, realų poveikį kuriantį kultūros lauką. Kongreso metu buvo pristatytos 4 pagrindinės strateginės kryptys: 1) stiprinti globalų bibliotekų „balsą“; 2) įkvėpti ir sustiprinti profesionaliąją praktiką; 3) kurti komunikaciją tarp pasaulio bibliotekų ir jas įgalinti; 4) optimizuoti IFLOS organizacijos veiklą.

Kongrese taip pat vyko dviejų dalių informacinių, pristatomųjų plakatų (arba stendinių pranešimų) sesija, kurios metu buvo eksponuojami beveik 200 plakatų iš skirtingų šalių. Plakatuose buvo pristatomos įvairios viešųjų, mokyklų, universitetų ir kitų bibliotekų inovacijos, kūrybinės iniciatyvos, skaitymo skatinimo programos, renginiai, projektai ir paslaugos. Sesijos metu buvo galima susitikti ir pabendrauti su stendinius pranešimus pristačiusių bibliotekų atstovais, kurie atsakinėjo į klausimus, diskutavo ir dalijosi informacija. Šioje sesijoje dalyvavo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (atstovė – vyriausioji bibliotekininkė Urtė Vaserienė) su plakatu „Autism Friendly Library“ (liet. „Autizmui draugiška biblioteka“, maketo autorė – dizainerė Ieva Slonksnytė).

Stendiniame pranešime ŠAVB komanda trumpai pristatė nuo 2018 metų bibliotekoje

ŠAVB plakatas IFLA kongrese Atėnuose.

sėkmingai įgyvendinamą naują veiklos kryptį – tikslinį darbą su autizmo spektro sutrikimą (toliau ASS) turinčiais vaikais. Nauja veiklos kryptis pasirinkta tikslingai – pastaruoju metu Lietuvoje daugėja ASS turinčių vaikų, tad labai svarbu kurti aplinką, kuri būtų patraukli ir šiems bibliotekos lankytojams. ŠAVB veikia specialiai įrengta erdvė, kurioje vykdoma sensorinių skaitymų vaikams programa.

Užsiėmimus veda tam pasirengę specialistai.

Jie atrenka programai tinkamą literatūrą ir rengia sensorinių skaitymų scenarijus. Šių užsiėmimų metu vaikams skaitomus tekstus lydi įvairios sensorinės veiklos ir užduotys. Tokie skaitymai leidžia vaikams lengviau įsitraukti į skaitymą ir suvokti knygos siužetą. Plakate buvo akcentuoti pozityvūs užsiėmimuose dalyvavusių vaikų tėvų atsiliepimai, taip pat bibliotekos siekis užmegzti tarptautinius bendradarbiavimo ryšius vykdant tolesnius projektus ir veiklas.

32

Pateikta informacija susidomėjo kolegos iš Brazilijos, Latvijos, Singapūro, Naujosios Zelandijos, Švedijos, Prancūzijos, Graikijos. Su daugeliu jų pavyko apsikeisti kontaktais, tad tikimasi, jog tai gali tapti gražaus ir turiningo bendradarbiavimo pradžia.

Paskutinę kongreso dieną dalyviai galėjo apsilankyti juos labiausiai sudominusiose vietinėse bibliotekose. Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vyriausioji bibliotekininkė U. Vaserienė pasirinko Atėnų vaikų biblioteką ir Atėnų komiksų biblioteką.

Atėnų vaikų biblioteka įrengta toli nuo miesto centro, tačiau didžiuojasi išpuoselėtu bendruomenės parku, kuriame vyksta įvairios skaitymo popietės (o pačios populiariausios – skaitymai vaikams užsienio kalba), atskira vaikų žaidimo aikštele ir jaukia kavinuke, kurioje dirba žmonės, turintys įvairią negalią.

Didelį įspūdį paliko Atėnų komiksų biblioteka, įsikūrusi pačioje Atėnų širdyje, bohemiškame Karaiskaki rajone. Biblioteka įrengta dabar sparčiai populiarėjančių bendradarbystės centrų (HUB) principu. Komiksų centre galima

Vaizdas iš Nacionalinės Graikijos bibliotekos terasos.

rasti gausią ir turtingą įvairaus laikotarpio komiksų kolekciją įvairiomis kalbomis.

Bibliotekoje vyksta įvairūs teminiai užsiėmimai, komiksų dirbtuvės, susitikimai su autoriais ir dailininkais.

Aktyvių užsiėmimų patirtis prie Baikalo ežero 2019 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai dalyvavo tarptautiniuose jaunimo darbuotojams skirtuose seminaruose, kurie buvo organizuoti vykdant tarptautinį „Erasmus+“ programos 1-ojo pagrindinio veiksmo finansuojamą projektą „Labirint: Training Course on Outdoor Education“. Bibliotekos darbuotojus jame dalyvauti pakvietė VšĮ „Eduplius“. Projekte dalyvavo dvylikos šalių atstovai: Vokietijos, Rusijos, JAV, Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Armėnijos, Makedonijos, Ukrainos, Austrijos, Moldovos, Lenkijos. Iš viso buvo surinkta 27 dalyvių komanda.

Projektas susidėjo iš dviejų etapų: pirmoji dalis vyko Vokietijoje, Feuerkuppe’o atostogų parke netoli Erfurto (Tiuringija). Tada jame

Nacionalinė Graikijos biblioteka.

33

TARP TAUTŲ dalyvavo Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus specialistai Agnė Areliūnaitė ir Reinaldas Šulskis. Antroji dalis vyko jau Rusijoje, 260 km nuo Irkutsko miesto, prie garsiojo Baikalo ežero – didžiausio pasaulyje gėlo vandens telkinio ir įstabaus grožio gamtos kampelio.

Dalyviai visas septynias veiklų dienas gyveno buriatų ir mongolų klajoklių jurtose, gamtos apsuptyje. Šiame projekto etape ŠAVB atstovavo direktoriaus pavaduotoja Ekaterina Prakapene ir vyr. bibliotekininkė Urtė Vaserienė.

Seminarų metu susipažinta su teoriniais aktyvaus mokymosi proceso pagrindais, šio mokymosi poveikiu, vėliau buvo nagrinėjama, kaip pritaikyti aktyvius užsiėmimus lauke (Outdoor Education) dirbant su jaunimu.

kompetencijoms, tokioms kaip komandinis darbas, emocijų valdymas, efektyvi komunikacija, tolerancija, kritinis mąstymas, kūrybiškumas ir kt., ugdyti.

Dalyviai išbandė save įvairiose lauko veiklose – pasidaliję į grupes rengė aktyvias veiklas: statė plaustą, keliavo į 30 km žygius, net ir į naktinius, meditavo pasitikdami saulę, atlikinėjo užduotis su linais ir virvėmis ir t. t. Įvykdžius užduotį buvo analizuojamos padarytos klaidos, veiklų poveikis kiekvienam komandos nariui.

Grįžus į Lietuvą gautos žinios iš karto buvo pritaikytos. Vykdant Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Idėjų greitintuvas“, stovykloje buvo organizuotas žaidimas, kurio metu jaunuoliai turėjo pastatyti improvizuotą tiltą.

Kad tai padarytų, dalyviams reikėjo atlikti įvairias užduotis, skatinančias kūrybiškumą, iniciatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje, komunikuoti tarpusavyje, priimti sprendimus, pasitikėti vieni kitais ir pan. Manome, kad lauke aktyvių veiklų potencialas yra labai didelis. Šiuolaikinis jaunimas yra viena svarbiausių ir daugiausia iššūkių kelianti bibliotekos tikslinė auditorija, reikalaujanti nestandartinio, kartais net kontroversiško požiūrio į jų poreikius, problemas, mokymosi proceso ypatumus ir įtraukiančių, inovatyvių darbo metodų taikymą.

Aktyvių užsiėmimų prie Baikalo ežero akimirkos.

Inga Petkūnaitė, Urtė Vaserienė, Ekaterina Prakapene

Aktyvūs užsiėmimai lauke buvo pristatomi ir praktinių užsiėmimų metu, išbandant patyrimu ir nuotykiais grįstą mokymo(si) ir ugdymo(si) metodą, kuris gali būti pritaikytas įvairioms problemoms spręsti bei

Bibliotekos archyvo ir organizatorių nuotr.

34

JAUNIMO ERDVĖ

„Knygvežiuko“ edukaciniai užsiėmimai abejingų nepalieka.

Vaikų skaitymo skatinimas įtraukiomis veiklomis Daugiametė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) specialistų praktika rodo, kad vis dažniau šiuolaikinę jaunąją kartą sudominti skaitymu galima tik tuomet, kai įvairios skaitymo veiklos pateikiamos netradiciškai, naudojant naujus ir šiuolaikinei auditorijai patrauklius skaitymo būdus, kuriant įtraukius edukacinius užsiėmimus. Vaikams ir jaunimui skirtos tikslingos skaitymo skatinimo iniciatyvos yra viena veiksmingiausių priemonių, padedančių didinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu. Natūralu, kad biblioteka, kaip kultūros ir literatūros židinys, aktyviai imasi šių veiklų. Vienos iš tokių ŠAVB skaitymo skatinimo iniciatyvų – Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuojami projektai „Knygvežiukas veža“ ir „IŠLAISVINTI HEROJAI: sensoriniai skaitymai bibliotekoje autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams“.

35

JAUNIMO ERDVĖ ŠAVB „Sensoriniai skaitymai“ pradėti vykdyti nuo 2018 m. birželio mėnesio, kai ŠAVB tapo pirmąja autizmui draugiška biblioteka Lietuvoje. Šiai veiklai tikslingai buvo įrengta speciali erdvė, kurioje autizmo spektro sutrikimą bei kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams vedami „Sensorinių skaitymų“ užsiėmimai. Pastebėjus didelį visuomenės ir tėvelių, auginančių kalbos ir komunikacijos sutrikimų turinčias atžalas, susidomėjimą, 2019 m. nuspręsta plėsti sensorinių skaitymų veiklas ir inicijuoti projektą „IŠLAISVINTI HEROJAI: sensoriniai skaitymai bibliotekoje autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams“. Šio projekto metu parengtos naujos istorijos pritraukė itin gausią auditoriją – atnaujintuose „Sensorinių skaitymų“ užsiėmimuose jau apsilankė daugiau kaip 100 vaikų!

pabaigos „Sensorinius skaitymus“ papildys dar ne viena nauja ir smagi istorija.

Kita greitai išpopuliarėjusi ŠAVB skaitymo skatinimo iniciatyva – tęstinis projektas „Knygvežiukas veža 2019“, kuriuo biblioteka siekia stiprinti skaitančios visuomenės identitetą apskrityje, skatinti regiono jaunimo kūrybinių raiškų įvairovę, ugdyti skaitymo kultūrą, pasitelkus skirtingų profesionaliojo meno šakų sąveiką (kino, teatro ir kt.) ir įtraukiant dalyvius į interaktyvias kūrybines veiklas. Projektas skirtas 5–8 klasių mokiniams.

„Sensoriniai skaitymai“ išsiskiria tuo, kad suteikia galimybę istoriją ne tik išgirsti, bet ir pažinti – keliauti kalnų takeliais, pajusti lietų, vėją, šaltį, užuosti pavasario žolę, išgirsti jūros ošimą ir t. t. Taip suteikiama galimybė vaikams, kurie patys dar negeba skaityti, jei ir ne visiškai, tai bent iš dalies suvokti skaitomą tekstą.

Vaikai klauso istorijos, parengtos pagal B. Davieso knygą „Nojus ir banginis“.

Siekdami užtikrinti skaitomo teksto aiškumą, bibliotekininkai konsultuojasi su specialistais, renkasi tokius literatūros kūrinius, kurių tekstas lengvai suprantamas ir pavaizduojamas. Šiuo metu vaikams jau skaitomos naujos istorijos, parengtos pagal B. Davieso knygą „Nojus ir banginis“ (2017), R. Scottono „Avinėlis Raselas“ (2014), A. Schefflerio, J. Donaldson „Grufas“ (2013) ir kitus panašaus pobūdžio kūrinius. Iki metų

2019 m. edukacinių užsiėmimų tema – „Ekranizuotos knygos paaugliams“. Šia tema parengta trijų dalių edukacinė programa – pažintinis užsiėmimas apie tai, kaip knygos virsta filmais, susipažįstama su kino technika ir dviem kino kūrimo principais – žaliojo ekrano ir sustabdyto kadro. Šiai užsiėmimo daliai vadovauja Šiaulių kino meno klubo vadovas Viktoras Gundajevas.

36

V. Gundajevo žodžiais, „šiuolaikinių technologijų pasaulyje, kai visi visur skuba, o informacija plinta nežmonišku greičiu, žmonės vis rečiau pasirenka skaitymą – veiklą, kuriai išties reikia skirti laiko, tad skatinimas skaityti yra labai naudingas. Projekto „Knygvežiukas veža 2019“ programa įdomi tuo, kad suderina skirtingas kultūros ir meno sritis – literatūrą, vaidybą ir kiną. Kuo daugiau skirtingų veiklų, tuo lengviau mokiniai sutelkia dėmesį, ši programa ne tik skatina skaityti, bet ir supažindina su skirtingomis kultūros sritimis, lavina kritinį mąstymą, dėmesio koncentraciją.

Tokie užsiėmimai ypač naudingi mažoms kaimų ir miestelių mokykloms, kuriose mokiniai turi gerokai mažiau galimybių išbandyti kažką netradicinio“.

aplankyti 6 mokyklas: Šiaulių rajono Gruzdžių gimnaziją, Šiaulių rajono Naisių mokyklą, Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų pagrindinę mokyklą, Kelmės rajono Tytuvėnų gimnaziją, Radviliškio Vinco Kudirkos progimnaziją ir Šiaulių rajono Voveriškių mokyklą. Iki metų pabaigos numatoma aplankyti dar keturias mokymo įstaigas.

Kita edukacinio užsiėmimo dalis – interaktyvus Forumo teatro spektaklis, kuriam vadovauja Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė-Dovidavičienė.

Vaidinama probleminė situacija, parengta pagal K. Paterson knygą „Tiltas į Terabitiją“.

„Sensorinių skaitymų“ akimirkos.

Skaitymo skatinimo iniciatyvomis norima ne tik sudominti paauglius skaityti, bet ir paskatinti mokyklų bibliotekas imtis panašių iniciatyvų, kurios ne priverčia skaityti knygas, bet išties sudomina jaunąją kartą ir leidžia į knygą pažvelgti kitokiu žvilgsniu, skatina suvokti skaitymą kaip vieną iš laisvalaikio leidimo formų. Teigiami mokytojų, tėvelių atsiliepimai apie praėjusius užsiėmimus ir edukacijų dalyvių skaičiai leidžia manyti, kad tokios ŠAVB skaitymo skatinimo iniciatyvos savo tikslą pasiekia ir įrodo, kad ši tikslinga iniciatyva žymiai prisideda prie apsiskaičiusios ir knygas vertinančios jaunosios kartos auklėjimo.

Spektaklio metu mokiniai ne tik stebi įvykius, bet ir analizuoja situaciją, ieško būdų, kaip ją pakeisti, ir patys dalyvauja vaidinime. Ši dalis įprastai susilaukia daugiausia moksleivių dėmesio. Ne viena mokytoja pasakojo, kad po užsiėmimo mokiniai klausinėja, kas toliau nutinka veikėjams, kurie buvo pristatyti spektaklio metu, arba smalsumo vedami vaikai pasiima pristatytą knygą ir ją perskaito. Trečioji renginio dalis – išmanioji literatūrinė viktorina apie ekranizuotas knygas. Mokiniai, susiskirstę komandomis, atsakinėja į klausimus ir laimi šaunių prizų.

2019 m. „Knygvežiuko“ komanda jau spėjo

Agnė Pranckutė Bibliotekos archyvo nuotr.

37

JAUNIMO ERDVĖ

Komandinės užduotys privertė ne tik pasukti galvą, bet ir paprakaituoti.

„Idėjų greitintuvo“ akademija jaunimui 2019 metų rugpjūčio 11–16 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Plungės rajono savivaldybės, Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosiomis bibliotekomis, organizavo „Idėjų greitintuvą“ – nemokamą 6 dienų kūrybinių industrijų vasaros akademiją aktyviems ir motyvuotiems 10–12 klasių gimnazistams. Akademijoje dalyvavo 24 moksleiviai iš Šiaulių, Telšių, Plungės ir Joniškio miestų bei rajonų.

Akademijos veiklos buvo glaudžiai susijusios su kūrybinių industrijų tema ir skatino gimnazistų kūrybinę saviraišką, gebėjimą bendradarbiauti, dirbti komandoje, efektyviai kurti bei įgyvendinti konkrečias idėjas.

Kūrybines dirbtuves, praktinius bei teorinius užsiėmimus organizavo kūrybos vadovas, komunikacijos ir reklamos specialistas Artūras Bulota, aktorius, teatro pedagogas Mantas Cegelskas, „Eduplius“ vadovas, edukatorius Romanas Šarpanovas, „MO“ muziejaus komunikacijos specialistė, kūrybininkė Viktorija Aprimaitė ir kt.

Užsiėmimų metu gimnazistai mokėsi įvairių kūrybinio darbo metodų (pvz., „Design Thinking“, grafinio užrašymo metodai ir kt.),

Per 6 dienas, dirbdami kartu su patyrusiais ir profesionaliais įvairių sričių lektoriais, moksleiviai turėjo sukurti galutinį produktą – inovatyvią skaitymo skatinimo reklamą, kuri kviestų vartotojus suvokti skaitymo procesą kaip intriguojančią veiklą.

38

lavino viešojo kalbėjimo, improvizacijos, komunikacijos įgūdžius, susipažino su pagrindinėmis rinkodaros koncepcijomis ir galimybėmis.

Akademijos dalyviai dirbo susiskirstę į 5 mišrias grupes, kiekviena grupė turėjo savo pavadinimą, susikurtą logotipą ir vadovą lyderį.

Grupių vadovais tapo bibliotekos darbuotojai.

Jie ne tik konsultavo „Idėjų greitintuvo“ gimnazistus, organizavo vakarines refleksijas, bet taip pat vedė komandos formavimo dirbtuves ir praktinius-edukacinius užsiėmimus.

Viena iš sudėtingiausių komandinių užduočių, su kuria susidūrė gimnazistai – misija „Tiltas“, kurios metu, dirbdami didelėje komandoje, jie turėjo statyti tiltą, mokėsi įsiklausyti ir perduoti informaciją tiek žodžiu, tiek kitomis formomis. Sėkmingas ir intriguojantis akademijos dalyviams pasirodė neformalus vakaro susitikimas-diskusija su aktoriumi ir renginių vedėju Modestu Vaitkevičiumi. Gimnazistai aktoriui turėjo itin daug klausimų ir kartu dalyvavo nedideliame improvizaciniame žaidime.

pozityvių atsiliepimų iš akademijos dalyvių bei jų tėvų. Viena iš „Idėjų greitintuvo“ dalyvių Viktorija po projekto atviravo: „Visada labai skeptiškai žiūrėdavau į visokias stovyklas.

Tačiau ši stovykla, jos vadovai ir dalyviai man įrodė, kad įmanoma suburti tokią kompaniją, kurią tikrai suvienytų ir įkvėptų bendras tikslas.

Paskaitas ir žaidimus vedę vadovai, lektoriai dalijosi su mumis savo patirtimi, mokė, kaip ugdyti kūrybiškumą, motyvavo, kad galime pasiekti BET KĄ, tik svarbu įdėti darbo. Ši stovykla išmokė planuoti laiką, sužadino visas emocijas ir idėjas, tūnojusias giliai pasąmonėje, atrodė – eini ir vis „brainstorm’ini“. Visos pažintys, idėjos ir patarimai man yra labai svarbūs, todėl šio projekto organizatoriams esu labai dėkinga už suteiktą galimybę.“ „Idėjų greitintuvas: kūrybinių industrijų vasaros akademija jaunimui“ įrodė, kad motyvuotiems Šiaulių ir Telšių apskričių moksleiviams nemokama neformaliojo švietimo akademija yra itin aktuali ir reikalinga.

Nors panašaus pobūdžio akademijų jaunimui Lietuvoje esama, dauguma jų yra finansiškai ir geografiškai sunkiai pasiekiamos gimnazistams iš mažesnių miestų. Todėl „Idėjų greitintuvas“ tapo jaunimui realų poveikį bei naudą atnešusiu projektu, kuris praplėtė kultūrinį paauglių akiratį, kritinį mąstymą, ragino imtis iniciatyvos ir paskatino kūrybiškumo, kaip išsilavinusio XXI amžiaus žmogaus įgūdžio, vertės suvokimą. Atsižvelgdama į įvykusio projekto sėkmę ir teigiamus atsiliepimus, biblioteka tikslingai sieks, jog ši akademija taptų tvaria, tęstine iniciatyva.

Akademijos metu sukurtas skaitymo skatinimo reklamas „Idėjų greitintuvo“ dalyviai pristatė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriui ir kitiems svečiams.

Nors sulaukė daug provokuojamų, sudėtingų klausimų, jaunieji akademikai nesutriko ir puikiai pagrindė, apgynė savo idėjas. Visi moksleiviai buvo apdovanoti akademijos diplomais ir šventiniu tortu. Šis Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės iš dalies finansuotas projektas sulaukė pasisekimo ir vien tik

Urtė Vaserienė Bibliotekos archyvo nuotr.

39

KĄ SKAITOME?

Janina Barauskaitė, 2018 m. Joninės.

Senatvė ir knyga Šiandien dažnai svarstoma apie vaikų, jaunimo skaitymo problemas. Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas klausimas: ką, kaip, kodėl šiandien skaito pensininkas, žmogus, jau baigęs profesinę karjerą. Kokie jo interesai, koks jo santykis su knyga? Kas įdomu aštuntą dešimtį perkopusiajam?

Apie tai savo mintimis su „Aušros alėjos“ skaitytojais dalijasi intelektualė, žinoma kalbininkė, daug metų dirbusi Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Šiaulių universitete, doc. dr. Janina Barauskaitė. Docentė sako, kad ji visą gyvenimą lyg bėgo paskui knygą.

Mano santykiai su knyga visais gyvenimo metais panašūs. Kai ėjau septintuosius metus, teta, sėdėdama ant mūriuko (išmūryta vieta prie krosnies valgiui virti, prie duonkepės), namiškiams atpasakojo Stasio Būdavo romaną „Loreta“, kur vaizduojamas merginos kelias į vienuolyną. Klausiausi nustebusi: taigi

knygose – įdomus, paslaptingas pasaulis.

Mokykloje, pirmoje klasėje, vadovėlio neturėjau, jį skolinausi, mintinai „kaliau“. Tik kai vieną dieną nusipirkau Stasio MatijošaičioEsmaičio „Sakalėlį“, prašvito akys. Viena sėdėjau ir per dieną jį perskaičiau. Menu, ir kaip tas vadovėlis atrodo, galiu pasakyti iš ten ir 40

keletą pamokymų: „Kad ir be kailio liksi, visiems neįtiksi“, „Neperšokęs per griovį, nesakyk „op“.

Barštein (Šiaulių pedagoginiame institute).

Perskaitytos knygos, lituanistų interpretacijos vėrė nepažįstamą pasaulį: apie žmogaus jaunystę ir senatvę. Tiesa, seno žmogaus išgyvenimai tada lyg ir nerūpėjo, nedomino.

Nuo to laiko lyg bėgau paskui knygą.

Septynmetėje mokykloje perskaičiau visa, kas buvo bibliotekoje (tik viena spinta – visos knygos!). Įstrigo Šatrijos Raganos „Į šviesą“, Žemaitės „Autobiografija“.

Knyga apskritai nutolina nuo minčių apie mirtį ir kančias (šių netrūksta žmogaus gyvenime), leidžia suprasti, kas yra gyvenimas, kokia yra tikrovė, moko ir nuolankumo, susitaikymo.

Žemaitė, žinojau iš mamos pasakojimų, yra nuo Ušnėnų, Užvenčio (pas šio miestelio garsų gydytoją Gimbutą mane, sergančią gelta, vežė gydyti). Be to, Žemaitės anūkas su mama mokėsi vienoje pradinės mokyklos klasėje. Didžiulį įspūdį paliko V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. Šeštokė būdama daug ką sukonkretinau: netoli buvo bažnyčia (tada jau sudegusi), išlikusi medžiais apaugusi klebonija, po sodą per atlaidus vaikšto vikarai, primenantys Liudą Vasarį. Septynmetėje perskaičiau nerusiškiausio ruso Ivano Turgenevo „Raštus“ (7 tomus). Kiek daug čia pasakyta apie atliekamus žmones! Ne visai tada supratau Aleksandro Kuprino „Granatų apyrankę“, ypač – „Sulamitą“.

Varsčiau ir Šaukėnų miestelio bibliotekos duris. Dažnai tas duris rasdavau užrakintas – nedaug knygų, nedaug ir skaitytojų. Noras gauti naują knygą – kaip šuniui ant uodegos. O namiškiai pasišaipydavo iš tokio lakstymo, lyg būčiau kluika (kvailė).

Primena kiekvienam baigtį. Savitą senatvės apibūdinimą randame Krzysztofo Zanussio knygoje „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“: „Pati senatvė negarantuoja nei išminties, nei autoriteto. <...> Kuo daugiau laisvas, tuo daugiau nežinomųjų“.

Autorius apibendrina – išlieka klausimas, kaip gyventi, kaip išsaugoti darną.

Kiekvienas senatvėje ieško savų „strategijų“. Man pačiai – ramstis ir daugybė knygų, skaitytų praeityje. Jos kaip gyvenimo kasdienybė (darbas, šeima ir kt.) formavo savitą tikrovės sampratą. Ji, kaip sako Algirdas Julius Greimas, „yra tai, kuo tikima“. Manajai tikrovei susiformuoti padėjo daug knygų. Šią sampratą kuria ir šiuo metu skaitomos knygos. „Tas, kuris neskaito, sulaukęs septyniasdešimtmečio, nugyvena tik vieną gyvenimą, savąjį“. Tai Umberto Eco žodžiai.

Tas vaikystėje ir paauglystėje pajaustas skaitymo malonumas lydėjo visą gyvenimą.

Lydi ir dabar – senatvėje.

Perskaitytos knygos parodo, kaip žmonės gyveno ir antikos laikais, ir viduramžiais, ir naujaisiais laikais. Randi knygose tai, kas amžina. Tai, man atrodo, ypač svarbu senatvėje, kai stovi prie tam tikros ribos, kai reikia apibendrinti. Knygos pamoko priimti mirtį, likimą – tai vienas pagrindinių grožinės literatūros uždavinių.

Mačiau tada, pamenu ir dabar, kokie įdomūs buvo mano literatūros mokytojai: Julija Mušinskytė (Šaukėnų septynmetėje mokykloje), Jonas Adomaitis, Janina Misevičienė (Šiaulių mokytojų seminarijoje), Valerija Ramonaitė, Lilija Vanagienė, Asia 41

KĄ SKAITOME? Tai taip pat viena Umberto Eco minčių.

Kiekviena knyga priminė savitus žmonių santykius, pateikė skirtingų epochų socialines, politines situacijas.

Negalėčiau suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta pensijos metais (dar ir žurnalai!). Žinoma, ne visas ir anksčiau, ir vėliau pavyko iki galo perskaityti – tai nesuprasta, tai gautas tik vienas tomas. Neperskaičiau Paulo Bowleso romano „Dangaus prieglobstis“ (2007). Gal tada išgąsdino Rolando Rastausko žodžiai apie knygą: „Šitą knygą įveikti – tai nelyg dykumą pereiti“. Tada nepadėjo ir kiti R. Rastausko žodžiai, kalbantys apie tai, kad dvasinė dykuma yra „visad su tavimi konkrečiame „civilizuoto“ pasaulio didmiestyje“. Šiandien, tiesa, nelengvai jau tą dykumą perėjau – atradau liūdną vaizdą, kur visa prarandama. Šį vasarį perskaičiau romaną „Begalybės“, „Jūros“ autoriaus Johno Banville’io kitą knygą. Menu, nelengva buvo skaityti ir „Jūrą“, o šis kūrinys, atrodo, realistiškai pasakojantis šeimos istoriją – dar sudėtingesnis. Čia istoriją su paprastais veikėjais pasakoja, komentuoja antgamtinės būtybės.

Labai norėjau perskaityti Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“ – nutiko taip, kad antrasis tomas dingo (paskolinau). Šiandien lyg nebėra jau ir noro grįžti prie šiek tiek pažįstamo kūrinio. Gėda prisipažinti, kad neįveikiau visos laureačių laureatės Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos: tai, ką perskaičiau, priminė seniai jaunystėje ar vėliau skaitytus romanus.

Per keliolika metų dar perskaičiau ne vieną knygą: „Žmogus be savybių“ (nebaigta) – Roberto Musilio, „Susižvalgymai“ – Elijo Canetti, „Mūsų protėviai“ – Italo Calvino, „Thomas Mannas: Gyvenimas kaip meno kūrinys“ – Hermanno Kurzkės, „Dienoraštis“ –

Witoldo Gombrowicziaus, „Prarasto laiko beieškant“ – Marcelio Prousto ir daug kitų. Šiuo metu skaitomos knygos neblogai sugyvena ir su anksčiau skaitytais autoriais, pavyzdžiui, Thomu Mannu, Hermannu Hesse, Antono Čechovo laiškų tomais, Williamu Faulkneriu, Fiodoru Dostojevskiu ir kitais.

Stasio Matijošaičio-Esmaičio elementorius „Sakalėlis“.

Mielai seku lietuvių autorių prisiminimus, naujausią lietuvių grožinę literatūrą, nors aš ne literatė.

Kitaip jau nebemoku gyventi: kaip kalbininkei visą gyvenimą reikėjo pavyzdžių ir rašybai, ir skyrybai, ir leksikologijai, o gerų tekstų – lingvistinei teksto analizei.

Todėl kasdien perskaitydavau po dvidešimt puslapių lietuvių autorių, paraštėse palikdavau „paukštukų“.

Kažkada vienas universiteto profesorius psichologas sakė, kad skaitydamas tokią mano knygą, niekaip neįminė mįslės, ką reiškia tie ženkleliai. Šiandien jokių pavyzdžių neberenku. Vis dėlto nebegaliu nesidomėti lietuvių literatūra, žymiausiais autoriais. Tai gali būti prozos kūriniai, publicistikos, esė knygos: Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės, Sigito Parulskio, Alfonso Andriuškevičiaus, Mindaugo Kvietkausko ir kitų autorių.

42

Patinka Rimvydo Stankevičiaus, Vainiaus Bako, Mindaugo Nastaravičiaus ir kitų autorių poezija. Mikalojaus Povilo Vilučio straipsniai man priminė, kad yra tokia knyga, kur spausdinami Aldonos Liobytės, jo tetos, atsiminimai: „Aldona Liobytė (1915–1985).

Korespondencijos fragmentai“. Su jais atsidūriau anų laikų Vilniuje su daugybe gal ir primirštų kultūros asmenybių. Nemažą įspūdį paliko Aurimo Švedo pasikalbėjimai su inteligente Irena Veisaite.

Kai į rankas paimi Tomo Venclovos pasikalbėjimus, atsakymus į klausimus, kyla asociacijų su jau anksčiau ir dabar skaitytomis knygomis apie XX a. vidurio Maskvos menininkus. Juk skaityta Boriso Pasternako knyga „Daktaras Živaga“, jo mylimosios Olgos Ivinskajos atsiminimai. Dabar lyg pasitikrini: imi į rankas Annos Pasternak knygą „Lara“.

Kai šiuo metu skaitau Claudio Paolucci knygą „Umberto Eco. Tarp Tvarkos ir Nuotykio“, negaliu neprisiminti seniau skaitytų Eco romanų „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Prahos kapinės“. Šiuo metu ant stalo – Bernardo Gailiaus filosofinis traktatas apie Bondą „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“.

Oi, labai patiko! Anksčiau skaičiau Iano Flemingo gyvenimo aprašymą...

Pasitaiko, kad dėmesį patraukia labai skirtingos knygos. Pavyzdžiui, Gedimino Kulikausko „Lietuvio kodas“, Marcelijaus Martinaičio „Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai“, Arvydo Juozaičio „Tėvynės tuštėjimo metas“, Alvydo Jokubaičio „Politinis idiotas“, Deborah Castellano Lubov „Kitoks Pranciškus“. Perskaitei Boriso Johnsono „Churchillio veiksnys“, pamatai knygą „Clementine Churchill“ – ir vėl skaitai...

Taip sukasi senatvės metai, taip keičiasi skaitymas. Kas nori romanų, primenančių lyg tradicinę, gal realistinę literatūrą, siūlyčiau Elenos Ferrantės romaną „Neapolietiška saga“, kurią sudaro 4 dalys: „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“, „Istorija apie prarastą mergaitę“. Sudėtinga knyga... Pasijunti lyg būtum vaikščiojęs po Neapolį (ir ne tik), stebiesi žmogaus charakterio sudėtingumu, gal daug ko nesupranti. Pagalvoju: jiems, tiems veikėjams, sunku, tai kodėl tau turi būti lengviau? Įdomu pamatyti, kaip prancūzų rašytojas ieško tariamo Vilniaus gyventojo (FrançoisHenri Désérable „Toks ponas Piekelnis“).

Sukrečiantis Philippe’o Claudelio romanas „Brodekas“ – apie Kitokio žmogaus likimą.

O geriausia man pasirodė Karlo Ove Knausgardo knyga „Mirtis šeimoje“. Tai pirmoji šešių tomų serijos („Mano kova“) dalis. Ši knyga apie tėvo ir sūnaus santykius. Ypač savitas pasakojimas, įspūdingi gamtos aprašymai. Šią valandą, kai rašau, į rankas imu tos epopėjos ką tik pasirodžiusią 4 dalį – „Mylintis žmogus“.

Turbūt taip turi būti šiandien: matau, kad daugybė rašytojų vaizduoja žmogaus senatvę, vieno žmogaus likimo baigtį.

Tie vaizdai rodo tiesos patirtį ir moko mus mirti. Visa tai ir kita permąstydamas, įsitraukdamas į skaitymą lengviau gali pakelti senatvės kasdienybę. Pasijauti kartais turtingesnis, lyg nugyvenęs dešimtis kitų gyvenimų...

Doc. dr. Janina Barauskaitė Džiuljetos Maskuliūnienės ir bibliotekos archyvo nuotr.

43

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Krikštų registravimo knyga (kairėje) ir Degėsių (Degesių) kaimo gyventojų sąrašas.

Šiaulių krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje Šių metų gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, bibliotekoje surengta unikali paroda. Vilniaus universiteto biblioteka eksponavo XVI–XX a. rankraščius ir senuosius spaudinius, susijusius su Šiauliais ir Šiaulių krašto istorija, etnografija, žymiais žmonėmis. Paroda truko tik penkias valandas. Eksponuoti 47 įvairios apimties dokumentai: knygos, unikalūs rankraščiai, nuotraukos, žemėlapis, blankai.

VU bibliotekos Rankraščių skyriaus bibliotekininkė Veronika Girininkaitė, pristatydama parodą, sakė, kad inventorių, išrašų apie kaimus, prievoles, dūmų skaičius, valstiečius rankraščiai yra iš įvairių kolekcijų.

Seniausias parodos eksponatas – 1597 m. lenkų kalba rašytas ir dviem signetiniais antspaudais patvirtintas Degėsių kaimo (Pakruojo r.) gyventojų ir jų prievolių sąrašas ponui Lachickui [Linkuva]. Labai retas 23 pamokslų rinkinys, žinomas pavadinimu „Contiones Litvanicae“, rašytas apie 1720 metus. Rankraštis taip

vadinamas pagal pirmuosius pavadinimo žodžius. Nenustatyto pamokslininko ranka lietuviškai surašytuose pamoksluose kelis kartus paminėti Šiauliai. Tikėtina, kad pamokslininkas dirbo ir Šiauliuose. Šalia rankraščio atverstas 2008 m. išleistas pamokslų rinkinys „Contiones Lituanicae: XVIII a. pradžios pamokslai“. Akylas ir kantrus skaitytojas galėjo rasti kreipimąsi į Šiaulių miesto gyventojus: „ir asz i miesteli Szaulu (tai man wybiczysite miescionis) galu sziandien <...> kalbetie <...> Miesteli Szaulu newdzięcznas“ (p. 212).

44

Kitas reikšmingas eksponatas – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) pamokymai „Apey darbus milaszyrdingus ont artyma ir Apey mokima nemokącziu“. Vilniaus universiteto ir Varnių kunigų seminarijos auklėtinis, klebonavęs ir Raudėnuose, garsėjo kaip pamokslininkas, skyrė daug dėmesio Žemaičių augalijos tyrimams. 1824 m. gruodžio 14 d. iš Kretingos į Vilnių siųstame laiške VU gamtos mokslų ir medicinos profesoriui Johanui Frydrichui Volfgangui (1776–1859) J. A. Pabrėža rašė apie Žemaičių augalus, siūlė atsiųsti Žemaičiuose aptinkamų augalų sąrašą, paminėjo Gargždus, Lenkimus, Endriejavą, Vėžaičius, Mosėdį ir kt.

Eksponuota keletas Žemaičių vyskupų raštų, kuriuose yra vyskupų Juozo Arnulfo Giedraičio, Motiejaus Valančiaus parašai.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus išleistų Pelikso Bugailiškio atsiminimų „Gyvenimo vieškeliais“ tekstas skiriasi nuo VU bibliotekoje saugomų keturių P. Bugailiškio mašinraščio tomų.

Pasirodo, egzistuoja keli atsiminimų variantai. Šiaulių ir apylinkių vaizdai matomi XX a. pradžios nuotraukose, atvirukuose. Apie veikusias gamyklas ir jų produkciją liudija reklamos. Dauguma eksponuotų XX a. pradžios knygų yra saugoma ir mūsų bibliotekos fonduose. Taip pat ir „jauniausias“ parodos eksponatas – laikraštis „Krivūlė“ (1989).

Parodos atidarymo metu išklausyti du pranešimai. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė KlingaitėDasevičienė skaitė pranešimą „Kultūros paveldas Vilniaus universiteto bibliotekoje: tradicijos, iššūkiai, galimybės“, o Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius kalbėjo tema „Kokių kultūros turtų netekome: Vilniaus universiteto dokumentinis paveldas Suomijos nacionalinėje bibliotekoje“. Ši Šiauliams skirta paroda, atskleidusi tik nedidelę saugomo rankraštinio fondo dalį, buvo Vilniaus universiteto bibliotekos penktus metus tęsiamo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“ dalis. Projekto tikslas yra pristatyti VU bibliotekoje saugomas regionų kultūros paveldo vertybes, turinčias išskirtinę svarbą Lietuvos ir jos kultūros istorijai, bei regionų gyventojams sudaryti galimybes neišvykstant iš savo miesto susipažinti su savo krašto kultūros paveldu.

Šiaulių bažnyčios 1647–1666 m. krikštų registravimo knygoje pateikiami prieš 370 metų gimusių šiauliečių vardai.

Knygoje taip pat įrašyti tėvo ir motinos vardai, gyvenamoji vietovė, krikšto tėvų vardai.

Teismo knygose yra įrašų apie bylas, susijusias su netoli Šiaulių esančiomis teritorijomis. Eksponuotas išrašas iš Šiaulių reparticijos pilies teismo knygos apie Igno ir Pranciškaus Karpių keltą bylą Pranciškui ir Sofijai Antanavičiams dėl Rėkyvos dvaro valdų. Dokumentą 1776 m. liepos 15 d. pasirašė teismo sekretorius Adomas Milvydas.

Rankraštinėje knygelėje „Kelionė į Kudirką“ (1899) Jadvyga Juškytė aprašo to meto inteligentų Petro Avižonio, Povilo Višinskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Marijos Juškytės kelionę į Naumiestį aplankyti sergančio Vinco Kudirkos. Knygelė iliustruota Povilo Višinskio nuotraukomis.

Nijolia Kasparavičienė Ieva Slonksnytė 45

REGIONO NAUJIENOS

Antanas Vaškys prie naujo darbo. 2019 m. birželis.

Medi prakalbėnės Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka jau trečius metus vykdo Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą Kraštotyros ekspedicija „Kur liūdi kryžiai pakelėm“. 2017 m. veiklos buvo vykdomos Šiaulių, 2018 m. – Plungės ir Akmenės rajonuose, o 2019 m. – Pakruojo rajone. Ekspedicijose fiksuojami mažosios sakralinės architektūros objektai – kryžiai. Šįkart apie garsų žemaičių kryždirbį, medienos meistrą Antaną Vaškį pasakoja Žemaitijos nacionalinio parko etnografė Aldona Kuprelytė. Minint Žemaitijos metus straipsnis skelbiamas žemaičių kalba.

46

Pluokštėnės mėška vėdorie jau trisdešimt metu gīven menėninks Vaškīs Ontuons. Api sava suodība krīždėrbīs saka – igīventa erdvie, žmuonis če apsėstuojė nu XVIII omžiaus.

Aplinkou vėsuokiausiu paukštiu (meletu, golbiu gėismėninkiu, erieliu: žovėninku ė jūrėniu, gerviu ė kėtuokiū paukštieliu pėlns mėšks ė pelkės), baltėjē zoikelē īr draugā, bebru ožtvonkas, šernū ė barsoku eibės, elniu riaumuojėms... Tokiuo vėinībie so gamta Ontuons ė kor.

Klaipėduo, Vėlniou, bet ė Latvėjuo, Kubuo, bovosiuo Čekuosluovakėjuo. Žėnuomiausė darbā: ,,Suopuolinguoji muotina“ Plungės bažninčės švėntuoriou, paminklā trėmtėnems Alsiediūs ė Rėitavė, kuoplītstolpis ė paminklā S. Riaubā Guodeliūs ė Stėrbātiūs, ,,Žemīna“ Žlėbėnūs, kuoplītstolpē ė krīžē Gegrienu, Plateliu bažninčiu jobėliejems, šv. Fluorėjuona kuoplītstolpis Plateliūs, Benedėktėnis krīžios pri kelė i Gėntalėškė, kuoplītstolpis so Jezomi Nazarietio Kēstātiūs, kuoplītstolpē Žemaitėjės krėkšta jobėliejou Plateliūs ė Žemaitiu Kalvarėjuo, paminklos Lietovuos nepriklausuomībē ė ,,Muoteris ė knīnga“ pri Plungės vėišuosės bėbliuotekas Vākū skīriaus, paminklā Alsiediu ė Žemaitiu Kalvarėjės 750 metu jobėliejems pamėnavuotė, Lietovuos laisvės armėjē Plateliūs, Šauliū krīžios Žemaitiu Kalvarėjuo, monumėntalės dekuoratīvėnės skolptūras Žemaitiu Kalvarėjuo: poetou V. Mačerniou, ,,Skrīdis par Žemaitiu Kalvarėjė“ (vīskopou M. Valončiou atmintė), ,,Žemaitiu muotina (Laukontiuojė)“ ė puopiežiou Juonou Pauliou II, kuoplītstolpē: so šv. Cecėlėjė – uoperas suolistē P. Zaniauskātē Medsiediu kaimė, so šv. Jorgio – Žemaitėjės naciuonalėnė parka 25 metu jobėliejou pri Beržuora ežera, so šv. Jostino – māstītuojou J. Mėkotiou atmintė Grėgātiu kaimė, Gailestingoma krīžios Plungės naujūsiūs kapūs, kuoplītstolpis so šv. Jorgio ė Rūpintuojelio Sartininkūs (Tauragies r. sav.), krīžē Žemaitiu krėkšta jobėliejou Pašaltuonė bažnintkaimie ė Lietovuos šimtmetė jobėliejou Šateikiu bažninčės švėntuoriou, Nokrīžioutāsis Gaurės bažninčiuo, skolptūras Šv. Karalaitė Kazimiera bažninčē Balstuogie (Lėnkėjė), ontkapėnē paminklā Šviekšnas, Veivėržienu,

Benediktinis kryžius. Fragmentas. Aut. Antanas Vaškys.

Gėmė 1964 m. sausė 12 dėina natuolėi nu Pluokštėnės mėškū, Dėdvīčiu kaimė.

Muokies Dėdvīčiu pradėnie muokīkluo, nu III klasės – Plungie. 1982 m. baigės vėdorėnė muokīkla, istuojė i Telšiū taikuomuosės dailės teknikoma medė apdėrbėma specelībė, bet pėrmamė kursė parejė i menėnė akmėns apdėrbėma specelībė.

Baigės dėrba korībėniu dėrbėniū īmuonie ,,Mėnėjė“ etaluonu koriejo, nu 1991 m. – Žemaitėjės naciuonalėnė parka amatū meistro.

Druožtė pradiejė 5 klasie, vuo būdams devintuo dalivava pėrmuojuo paruoduo Plungie. Menėninka darbā ekspuonoutė ne tik paruoduos Plungie, Kretinguo, 47

REGIONO NAUJIENOS Beržuora naujūsiūs ė senūsiūs, Darbienu, Vėlniaus, Kauna, Plungės kapūs ė kėtor.

Restaurou vėsuokius mažuosės arkitektūras objektus Žemaitėjės naciuonalėnemė parkė, dėrb anū kuopėjės, restaurou moziejėnius ekspuonatus.

Nu 2004 m. dalivauv vėsuokiūs koltūrėniūs pruojektūs – korībėnies stuovīkluos. 2006 m. korībėnie stuovīkluo ,,Senėjē Plateliu loutā“ karto so Vīto Jaugiela ėšskaptava senuovėnė Plateliu louta kuopėjė.

2007 ir 2014 m. dalīvava Lietovuos naciuonalėnė koltūras cėntra konkursė „Auksa vainėks“. Konkursė abodo kartus pelnė pėrma vėita, bova apduovenuots Auksa vainiko ož krīždėrbīstės darbus. Skolptuorios, krīždėrbīs Vaškīs Ontuons Plateliu dvara svėrnė īr sorėngės ketorės autuorėnės paruodas.

Pėrmāsis krīždėrbīstės darbs bova 1989 m. restaurouts kuoplītstolpis Vėsvainiu kaimė.

Vieliau dėrba skolptūras kuoplīteliems Gėntalėškės bažninčės švėntuoriou. Ka pradiejė dėrbtė Naciuonalėnemė parkė – restaurou tradicėnės mažuosės arkitektūras objektus, dėrb tradicėnius krīžius, kuoplītstolpius, kuoplītelės pri mediu ėr ont žemės. Ī padėrbės nemažā ė monumėntaliū dekuoratīvėniu darbū, dabartėnē žmuonis daugiau tuokiu pageidau. Monumėntalė darbā mažiau priežiūras reikalau: ne tau longieliu šveistė, ne anū remontoutė rēk. Ėš vėsa ī padėrbės daugiau kap posšimti monumėntaliū ė tradicėnės krīždėrbīstės darbū.

Menėninks sakā, ka mūsa krīždėrbīstės tradicėjė īr unikali: skolptūras ėr arkėtektūras derėnīs.

Vėsū pėrma, arkėtektūrėnis sprėndėms: puo stuogelio, papoušto

Koplytėlė su Rūpintojėliu. Aut. Antanas Vaškys.

ornamėntās, īstėklinta erdvie, kor sodedamas skolptūras. Seniau krīždėrbīstės darbus dėrba ėš ōžoula, sakingas pošėis, dabā Ontuons baveik vėskou dėrb ėš ōžoula. Seniau padėrbtus krīžius, kuoplīčės, kuoplītstolpius, švėntūju skolptūras vėsumet dažīdava.

Suodībuo, tarp nedažītu bodinku, tvuorū, toriejė švėistė kuoplītstolpē... Žemaitē dažė rīškiom, grīnuom spalvuom, be kuokiū šešoulītiu. Pagrėndėnės sakralėnės spalvas bova rauduona (dažė ė tėn, kor ikuonuografėjuo ī pavaizdouta auksėnė spalva), balta, mielėna, jouda. Ne tuokius svarbius švėntūsius dažė žalė, roda ė kėtuom spalvuom. Dabā žmuonis nuor nedažītu, džiaugās natūralio medė gruožio.

Senās laikās Plateliu kraštė bova poikiū meistrū: Stanisluovs Riauba, Ragainis ė kėtė.

Vaškīs Ontuons pažėnuojė Riauba, ėš anuo darbū muokies meistrīstės, sobtėloma.

Riauba liūb sakīs, ka muokītėis rēk nu mažėns: ,,Je vaikīstie ėšdruoš šaukšta, ta paaugės ė bažninčė pastatīs....“

Alduona Kuprelātė 48

Dovana bibliotekai – medžio inkrustacija „Šiaulių žemė“ Šių metų pavasarį į biblioteką paskambino Šiaulių universiteto dėstytojas dr. Dainius Balbonas ir pasakė, kad, kraustant buvusio Technologijos fakulteto patalpas Vilniaus gatvėje, buvo rastas 1983 m. studentų dovanotas paveikslas iš medžio. Matydami, kas jame pavaizduota, technologai nutarė perduoti paveikslą bibliotekai ir taip jis atsidūrė pas mus. Paveikslas sukurtas 1982 m., vadinasi „Šiaulių žemė“, jame pavaizduotas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fasadas ir virš jo skriejantis Pegasas. Darbo autorius – žinomas Šiaulių tautodailininkas, medžio drožėjas Aleksas Feliksas Steponavičius (1949 06 04–2013 04 01). (Bronius Maskuliūnas)

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai www.savb.lt www.facebook.com/SAVB.info