LIETUVOS EKSLIBRISUI – 500: tarptautinio forumo medžiaga

2

Sudarytojai / Compiled by: Prof. dr. Bronius Maskuliūnas, Asta Kaktytė Projekto vykdytoja / Project Promoter Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library

Projekto rėmėjai ir partneriai / Project Sponsors and Partners

ISBN 978-609-8237-00-9 © Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

Lietuvos

e k s l i b r i s u i – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos Tarptautinio forumo medžiaga

500 Y e a r s f o r L i t h ua n i a n E x l i b r i s : E v o lu t i o n a n d M o d e r n T r e n d s International Forum Proceedings

T u r i nys C o n t e n ts

6

PRATARMĖ PREFACE

8

STRAIPSNIAI ARTICLES

9

Rima Dirsytė. Nacionalinės bibliotekos svetainė „Proveniencijos“ National Library Website “Proveniencies”

14

Vilma Gerasimovienė, Kristina Dailidaitė. Kauno apskrities viešosios bibliotekos ekslibrisų kolekcija: saugojimo, sklaidos ir panaudojimo iššūkiai The Collection of Ex Libris in Kaunas County Public Library: Challenges of Storage, Dissemination and Usage

21

Rasa Janulevičiūtė. Profesoriaus Alberto Gursko kaligrafiniai ekslibrisai Calligraphic Ex Libris by Professor Albertas Gurskas

26

Kristina Jokubavičienė. Ekslibriso keliai pajūryje. Klaipėdos atvejis The Roads of Ex Libris by the Sea: A Case of Klaipėda

32

Henrikas Mazūras. Ekslibrisas Lietuvos ir užsienio moksleivių kūryboje Ex Libris in the Works of Lithuanian and Foreign Pupils

38

Angelė Mikelinskaitė. Ekslibrisas kaip Juozo Miltinio knygų rinkinio nuosavybės ženklas Ex Libris as Ownership Mark of Book Collection Accumulated by Juozas Miltinis

43

Gražina Montvidaitė. Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisai: lyginamoji analizė Gerardas Bagdonavičius’ Ex Libris: A Comparative Analysis

48

Jonas Nekrašius. Lietuvos ekslibrisas: kūrėjai, konkursai, parodos (1918–2018) Lithuanian Ex Libris: Creators, Contests, Exhibitions (1918–2018)

55

Dalia Poškienė. XXVII knygos mėgėjų draugijos ekslibrisų meno populiarinimo Lietuvoje veikla The Popularization of Ex Libris Art in Lithuania by Amateur Society of XXVII Book

59

Sigita Saulėnienė. Lietuvos mokytojų ir moksleivių ekslibrisas: LDUD patirtis Ex Libris of Lithuanian Teachers and Pupils: The Experience of Lithuanian Art Educators’ Association

64

Rimas Supranavičius. XVI–XVII a. LDK valdovų ir didikų knygų rinkinių įrišų ženklai The Binding Marks of the Book Collections of Rulers and Noblemen of the Grand Duchy of Lithuania in the 16 –17th century

70

Aleksandra Šļahova. Ex Libris as a Miniature Graphic Art Work in Latvian Culture Ekslibrisas kaip mažosios grafikos kūrinys Latvijos mene

77

Regina Vaišvilienė, Vaiva Simanavičienė. Knygos nuosavybės ženklai senosiose Lietuvos medicinos bibliotekos knygose Book Ownership Marks in the Old Books of Lithuanian Library of Medicine

82

Vitolis Enrikas Vengris. Knygos ženklai lietuvių diasporoje Bookplates in Lithuanian Diaspora

86

Agnieszka Zawadzka. Contemporary Lithuanian Ex Libris in Lublin, Poland Šiuolaikinis lietuvių ekslibrisas Liubline, Lenkijoje

92

Vladimir Zuev. Contemporary Graphic Arts: Topical Aspects of International Communication Šiuolaikinė grafika: aktualūs tarptautinių ryšių aspektai

95

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS CREATIVE WORKSHOP

96

Vaidotas Janulis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė. Šilkografija ant neįprastų paviršių Silk-screen Printing on Unconventional Surfaces

98

Maev Lenaghan. Sausosios adatos technikos pagrindai An Introduction to Drypoint Printmaking

100

Rasa Prišmontienė. Plastiko raižinys ir kinų koliažas Plastic Engraving and Chine-collé

102

Eric Saline. Ekslibrisai ir šiuolaikinė grafika The Ex Libris and Contemporary Printmaking

104

Agnieszka Zawadzka, Robert Rabiej. Linoraižinio technika sukurtas ekslibrisas naudojant baltąją liniją Bookplate in White-line Linoleum Cut

107

PARODOS EXHIBITIONS

108

Augustino Virgilijaus Burbos ekslibrisai Ex Libris by Augustinas Virgilijus Burba (Jos Waterschoot)

110

Alfonso Čepausko ekslibrisai Ex Libris by Alfonsas Čepauskas (Nijolė Nevčesauskienė)

114

Antano Kmieliausko ekslibrisai Ex Libris by Antanas Kmieliauskas (Vytenis Rimkus)

116

Mindaugo Petrulio ekslibrisai Ex Libris by Mindaugas Petrulis (Vaidotas Janulis)

118

Petro Repšio ekslibrisai Ex Libris by Petras Repšys (Giedrė Jankevičiūtė)

6

P r ata r m ė XX a. pabaigoje būgštauta, kad naujosios virtualios technologijos ženklina knygos pabaigą, tačiau mus vis dar pasiekia naujų leidinių gausybė, o ypatingo skonio ir kone aristokratiškos laikysenos asmenys juos puošia knygos ženklais. Ekslibriso aktualumą rodo Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos surengtas tarptautinis forumas, kuriame savo įžvalgomis dalijasi tyrėjai, vyksta kūrybinės dirbtuvės ir meno parodos.

Forumo pagrindas – tyrėjų pranešimai, kuriuose didelis dėmesys skiriamas Lietuvos bibliotekose saugomiems ekslibrisams. R. Supranavičius tyrinėja superekslibrisus, išlikusius XVI–XVII a. leidiniuose, o N. Klingaitė-Dasevičienė mus supažindina su senųjų knygų nuosavybės ženklų tyrimais ir atkreipia dėmesį į jų klasifikaciją bei kalbinę raišką. R. Vaišvilienė ir V. Simanavičienė pažymi, kad nuo XVI a. iki XX a. pradžios Vilniuje spausdintos knygos paskatino knygos ženklų tyrinėjimus. A. Mikelinskaitės pranešimo pagrindas yra asmeninės režisieriaus Juozo Miltinio bibliotekos leidiniai. Juose gausu XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių ekslibrisų, atlikusių savotišką bibliotekos apsaugos funkciją, mat sovietinė cenzūra vengdavo nusavinti ekslibrisais paženklintus leidinius. Galima konstatuoti, kad bibliotekų rinkiniuose esančių ekslibrisų lobynai mums byloja apie tam tikro laikotarpio akademinį bei kultūrinį gyvenimą.

Ekslibrisų populiarumą taip pat lemia klubų veikla. V. Gerasimovienė ir K. Dailidaitė analizuoja nuo 1950 m. kaupiamą Kauno apskrities viešosios bibliotekos ekslibrisų kolekciją, kurią nuolat turtina 1992 m. įkurto klubo veikla. Dr. K. Jokubavičienė teigia, kad Klaipėdoje ekslibrisus populiarino dar 1989 m. įkurto klubo nariai, o D. Poškienė pažymi, kad prie šio meno sklaidos Lietuvoje ypatingai prisidėjo „XXVII knygos mėgėjų draugijos“ organizuotos parodos, konkursai ir katalogų leidyba.

Forume aptartos ir Lietuvos ekslibriso kraštovaizdį formavusios asmenybės: G. Montvidaitė analizavo G. Bagdonavičiaus ekslibrisų kūrybą, o doc. dr. R. Janulevičiūtė pristatė prof. A. Gursko kaligrafiškus ekslibrisus.

Anot dr. S. Saulėnienės, ekslibrisus tarp jaunimo populiarina Lietuvos dailės ugdytojų draugijos organizuojami respublikiniai konkursai. Pritardamas kolegei H. Mazūras lygina Lietuvoje ir užsienyje organizuojamus ekslibrisų konkursus, kur vyresnieji moksleiviai tendencingai kūryboje naudoja kompiuterinę įrangą.

Kad kompiuterinės technologijos lemia ir ekslibrisų saugojimo tendencijas rodo R. Dirsytės pranešimas apie internetinę svetainę „Lietuvos nacionalinės bibliotekos dokumentų proveniencijos“, kuri šiuolaikiškai užtikrina bibliotekose saugomo paveldo sklaidą.

Dr. V. E. Vengrio (JAV) tyrimai mus supažindina su lietuvių ekslibrisų sklaida už šalies ribų, o dr. Agnieszka Zawadzka (Lenkija) analizuoja lietuvių ekslibrisų populiarumą Liubline, kurio pradžia – paroda „Vaidotas Janulis. Ekslibris“ (2004). Visą Lietuvos ekslibriso diskursą apibendrina J. Nekrašiaus tyrinėjimai, apimantys ištisą šimto metų istorijos lobyną. Be abejo, lokalus ekslibriso meno vertinimas ne visada gali būti sėkmingas, todėl forume dr. A. Šļahova (Latvija) mus supažindina su kaimyninės šalies ekslibrisų raida ir provokuodama kritinę diskusiją ekslibrisą sieja su miniatiūros grafika. Tai rodo, kad ekslibriso paskirtis ne tik žymėti knygą, tačiau ir kelti estetinį pasigėrėjimą, komunikuoti apie tam tikras vertybes. Šiuo atveju Vladimir’as Zuev’as (Rusija) ekslibrisą aktualizuoja kaip komunikacijos priemonę, pasakojančią apie sudėtingą ir daugiabriaunį šiuolaikinio meno pasaulį.

Nors didžiąją forumo dalį sudaro tyrimais grįsti pranešimai, tačiau gana svarbi ir praktinė bei parodinė renginio dalis. Kūrybines dirbtuves forumo metu veda prof. V. Janulis ir V. Kovieraitė-Trumpė, dr. A. Zawadzka ir dr. R. Rabiej’us (Lenkija), E. Saline’as ir M. Lenhagen (Švedija), R. Prišmontienė. Forumo metu atidaromos penkios parodos: prof. P. Repšio, A. Čepausko, A. Kmieliausko, A. V. Burbos ir M. Petrulio. Menininkų kūrybą pristato ir analizuoja prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, prof. Vaidotas Janulis, Nijolė Nevčesauskienė, dhr. drs. J. A. M. (Jos) van Waterschoot’as. Šiame leidinyje publikuojami forumo pranešimų pagrindu parengti straipsniai, kūrybinių dirbtuvių ir ekslibrisų parodų aprašymai.

Forumo moderatorius prof. dr. Remigijus Venckus

P r e fac e Although at the end of the 20th century it was feared that the new virtual technologies would mark the end of the book, however, the abundance of new publications does not desolate us, and people with a special taste and aristocratic posture decorate them with bookplates. The relevance of ex libris is demonstrated by the international forum organized by Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library, where researchers share their insights, creative workshops and art exhibitions are organized.

The forum is based on reports delivered by researchers focusing on ex libris preserved in Lithuanian libraries.

R. Supranavičius explores superexilibris which have survived in the publications of the 16–17th centuries, whilst N. Klingaitė-Dasevičienė acquaints us with the research of the ownership marks of the old books and draws our attention to their classification and linguistic expression. R. Vaišvilienė and V. Simanavičienė note that since the 16th century until the beginning of the 20th century books published in Vilnius promoted the research of bookplates. The basis of A. Mikelinskaitė’s report are the publications of the personal library of a theatre director J. Miltinis. These publications contain the abundance of ex libris of the 7–8th decade of the 20th century, which to some extent performed the function of protection: Soviet censorship bypassed to expropriate the publications marked with ex libris. It can be stated that the treasuries of ex libris which are found in library collections tell us about the academic and cultural life of a certain period.

The popularity of ex libris is also determined by the activities of the clubs. V. Gerasimovienė and K. Dailidaitė analyse the collection of ex libris which since 1950 has been accumulated by Kaunas County Public Library, and which regularly is supplemented by the activity of the club founded in 1992. Dr. K. Jokubavičienė notes, that in Klaipėda ex libris were popularised by the members of the club founded in 1989, whilst D. Poškienė points out that the exhibitions, contests and publishing activities of catalogues organized by the “Amateur Society of XXVII Book” significantly contributed to the dissemination of this art in Lithuania.

The personalities who have shaped the landscape of Lithuania’s ex libris have been mentioned in the forum as well: G. Montvidaitė has carried out the analysis of ex libris creation by G. Bagdonavičius, whilst assoc. prof. dr. R. Janulevičiūtė has introduced the calligraphic ex libris created by prof. A Gurskas.

According to dr. S. Saulėnienė, the Republican contests organized by Lithuanian Art Educators’ Association popularize ex libris among the youth. H. Mazūras compares the contests of ex libris organized in Lithuania and abroad, where senior school children tend to use software in their creation.

R. Dirsytė’s report about “National Library Website Proveniencies”, which in a modern mode ensures the dissemination of heritage preserved in libraries, shows that computer technologies determine the tendencies of ex libris preservation.

The investigations of Dr. V. E. Vengris (the USA) introduce us to the dissemination of Lithuanian ex libris in foreign countries, whilst dr. Agnieszka Zawadzka (Poland) analyses the popularity of Lithuanian ex libris in Lublin, whose beginning is the exhibition “Vaidotas Janulis. Ex libris” (2004). The whole discourse of Lithuanian ex libris is summarized by J. Nekrašius’ investigations, covering the entire treasury of hundred years history.

Undoubtedly, the local evaluation of ex libris art can not always be successful, so in the forum, dr. A. Šļahova (Latvia) introduces us to the development of the ex libris of the neighbouring country, and by sparking off the critical discussion, relates ex libris with miniature graphics. This shows that the mission of ex libris is not only to mark the book but also to raise the aesthetic satisfaction, to communicate about certain values. In this case, Vladimir Zuev (Russia) highlights ex libris as a means of communication telling about the complex and multifaceted world of the contemporary art.

Although the bigger part of the forum consists of research-based reports, the practical part and held exhibitions are also significant. The creative workshop during the forum are led by prof. V. Janulis, dr. A. Zawadzka and dr. R. Rabiej (Poland), E. Saline and M. Lenaghan (Sweden), R. Prišmontienė. The five exhibitions are to be opened during the forum of the following artists: prof. P. Repšys, A. Čepauskas, A. Kmieliauskas, A. V. Burba, and M. Petrulis. The artists’ creation is introduced and analyzed by prof. hab. dr. Vytenis Rimkus, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, prof. Vaidotas Janulis, Nijolė Nevčesauskienė, dhr. drs. J.A.M. (Jos) van Waterschoot.

This publication publishes articles prepared on the basis of forum reports, descriptions of creative workshops and ex libris exhibitions.

Forum moderator prof. dr. Remigijus Venckus

Straipsniai | Articles

N ac i o n a l i n ė s

b i b l i ot e ko s s v e ta i n ė

„P r o v e n i e n c i j o s “

Rima Dirsytė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas rima.dirsyte@lnb.lt Knygotyrininkams, bibliotekininkams knyga, ypač senoji, dažnai asocijuojasi su vienokiais ar kitokiais nuosavybės ženklais. Poreikis pažymėti savo knygas atsirado tikriausiai vienu metu su pačiomis knygomis – tiek rankraštinėmis, tiek ir spausdintomis. Ir nenuostabu – XV–XVIII a. knygos buvo labai brangios, ne kiekvienas jų galėjo įsigyti, todėl įsigytąsias saugojo kaip ir kitą kilnojamąjį turtą, palikdami jose savo ženklus.

Tokie knygų ženklai mokslinėje literatūroje apibendrintai vadinami proveniencijomis.

Enciklopediniame žodyne „Knygotyra“ pateikiamos dvi termino proveniencija (lot. provenio – kylu, atsirandu) reikšmės. Pirma, tai knygos priklausomybės nustatymas pagal jos ankstesnių savininkų, įstaigų, organizacijų ar bibliotekų įrašus, knygos ženklus ar kitus duomenis, t. y. pačiam procesui įvardyti. Antra, proveniencija vadinamas ir pats knygos priklausomybės ženklas, t. y. tyrinėjimo objektas (Knygotyra 1997, 299). Knygotyroje žinoma nemažai būdų knygos priklausomybei pažymėti. Dažniausiai aptinkami knygų ženklai – rankraštiniai įrašai, antspaudai, ekslibrisai ir superekslibrisai. Be šių, knygų ženklais taip pat galime laikyti ir specialias lipdes knygos viršelyje ar kitoje vietoje su jose įrašytomis signatūromis (knygų numeriais, jų vieta spintoje ar lentynoje ir pan.), savininkų herbus ar inicialus, įspaustus senųjų leidinių viršeliuose ar išgraviruotus knygų apkaustuose ar užsegimuose, ir kitokius ženklus, nurodančius knygos savininką. Taigi knygų ženklai turėjo užtikrinti knygos apsaugą, patvirtindami jos nuosavybės teises, o kartais turėjo ir dekoratyvinę paskirtį.

Sukurti internetinę Nacionalinės bibliotekos svetainę „Proveniencijos“ paskatino keletas priežasčių.

Kaip ir kitose šalyse Lietuvoje domėjimasis knygos priklausomybės ženklais, ypač istoriniais, jų tyrinėjimai, pradėti dar prieškariu, paskutiniais dešimtmečiais ypač suintensyvėjo, parengta nemažai publikacijų (išsami tyrinėjimų apžvalga pateikta Jolitos Steponaitienės straipsnyje (2002); knygos ženklų tyrinėjimus tęsia Alma Braziūnienė, Domas Kaunas, Arvydas Pacevičius, kiti tyrėjai), rengiamos konferencijos. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, savo fonduose kaupdama ir saugodama nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, gali svariai prisidėti prie šių tyrinėjimų – bibliotekos knygose gausu ekslibrisų ir antspaudų, proveniencinių, memorialinių, dedikacinių ir kitokių įrašų, suteikiančių žinių apie asmenis ir institucijas, praeityje sukaupusias šias bibliotekas. Vis dėlto tenka pasakyti, kad iki šiol nedaug domėtasi Nacionalinės bibliotekos knygose esančiais ženklais, ši įdomi tema tikrai dar neišsemta. Minėtinos svarbiausios publikacijos.

Karaliaučiaus institucijų knygų, kurios po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kultūrininkų pastangomis buvo išsaugotos nuo sunykimo ir papildė ne tik Nacionalinės bibliotekos, bet ir kitų bibliotekų fondus, ženklais domėjosi Jolita Steponaitienė (2007, 154–164). Minėtini keli Arvydo Pacevičiaus straipsniai, viename jų aptarti bibliotekos knygose rasti pirmojo Vilniaus jėzuitų akademijos rektoriaus Petro Skargos autografas – dedikacija bei žemaičių vyskupystės kanauninko Juozapo Gardiškio ir Raseinių pijorų kolegijos rektoriaus Kristupo Stanislovo Lopacinskio nuosavybės įrašai (Pacevičius 1999, 24–27), kitame rašoma apie Jono Krizostomo Gintilos (1788–1857) biblioteką (Pacevičius 2001, 6), autorius taip pat tyrinėjo knygose rastus įrašus – užkeikimus. Juozas Tumelis (1983, 42–43) tyrinėjo Žygimantui Augustui priklausiusias knygas, domėjosi Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio biblioteka. Neseniai pasirodė Dariaus Antanavičiaus parengtas „Buvusios Kražių kolegijos 1803 metų knygų sąrašas“, kuriame užfiksuoti sąrašo knygų egzemplioriai, išlikę Nacionalinėje bibliotekoje.

Kita vertus, bibliotekos fondų tyrinėjimą sunkina informacijos stoka – detalių proveniencijų aprašymų nebuvimas tiek inventorinėse bibliotekos fondo knygose, tiek ir bibliotekos kataloguose. Nebuvo sudarinėjama ir atskira proveniencijų kartoteka ar bent sąrašas, tokia informacija nebuvo kaupiama. Tad norint tyrinėti proveniencijas, dažniausiai tenka peržiūrėti knygas de visu. Pirmiausia tai pasakytina apie knygas, į Nacionalinę biblioteką patekusias jos kūrimosi pradžioje bei po Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos metu, perėmus be savininkų likusių dvarų, organizacijų, carinės valdžios įstaigų, privačių asmenų bibliotekas, vėliau – uždarytų bažnytinių institucijų, nacionalizuotų dvarų ar repatrijavusių asmenų, likviduotų įstaigų ir organizacijų bibliotekas. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad perimamos privačios bibliotekos dažnai būdavo išskaidomos po įvairias Lietuvos bibliotekas. Ne visada netgi galima pasakyti, kiek tiksliai knygų iš konkrečios

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rima Dirsytė

10 bibliotekos pateko į Nacionalinę biblioteką, nes jos nebuvo saugomos kaip atskiros kolekcijos1, knygos paprastai būdavo išskirstomos į įvairių skyrių fondus pagal jų išleidimo datą. Bibliotekos archyve2 taip pat ne visada galima rasti išsamius perimtų bibliotekų knygų sąrašus ar kitokius duomenis apie leidinių skaičių. Tad vėlesnis nutarimas bibliotekos įsigyjamas ar sudaromas kolekcijas (pvz., lietuvių rašytojų Ievos Simonaitytės, Tomo Venclovos ir kitų, kultūros, politikos ir visuomenės veikėjų Vytauto Steponaičio, Lozoraičių, Vytauto Landsbergio, Česlovo Juršėno ir kitų asmenų perduotas asmenines bibliotekas ar kitus rinkinius) neišskaidyti, saugoti vienoje vietoje atrodo logiškas ir tikrai palengvina tyrėjų darbą.

1995 m. prie Nacionalinės bibliotekos prijungus Bibliografijos ir knygotyros centrą (buvę Knygų rūmai, 1946 m. įkurti uždarytos Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos patalpose), fondus papildė į centro saugyklas pokariu iš privačių asmenų ir įvairių įstaigų bibliotekų surinkti ir išsaugoti vertingi senieji leidiniai bei pačios seminarijos knygos, kurios gerokai išplėtė knygų ženklų, bibliotekų istorijos tyrinėjimams ar jų rekonstrukcijai svarbių šaltinių sąrašą. Tai dar viena svari priežastis specialioje svetainėje kaupti informaciją apie proveniencijas.

Kodėl taip ilgai nebuvo fiksuojamos ir registruojamos knygų proveniencijos, galima tik spėti. Gal esant tokiai surinktų knygų gausai ir dėl darbuotojų bei jų bibliotekinio darbo patirties stokos tuo metu nebuvo tinkamai suprantama proveniencijų fiksavimo svarba? Kita vertus, proveniencijos buvo slepiamos ir sąmoningai, ypač tarybiniais metais – mat buvo baiminamasi, kad atsiradus buvusiems bibliotekų ir archyvų savininkams, knygas ir dokumentus būtų tekę jiems grąžinti3.

Kaip vieną iš svetainės sukūrimo paskatų projekto vadovė Jolita Steponaitienė įvardijo ir nuo 2004 m. kelis metus besitęsusį bibliotekos bendradarbiavimą Osnabriuko (Vokietija) universiteto inicijuotame projekte „Senųjų spaudinių iš buvusių Karaliaučiaus bibliotekų ir archyvų apskaita ir įsisavinimas Vidurio ir Rytų Europos bibliotekose“, kuriuo buvo ketinama sukurti virtualų buvusių Karaliaučiaus regiono bibliotekų katalogą.

Nacionalinė biblioteka, be Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo saugojimo, akcentuoja ir kitus savo veiklos tikslus – aktualinti, užtikrinti šio paveldo sklaidą, skatinti visuomenę siekti naujų žinių, plėtoti visuomenės kultūrinę kompetenciją ir kt. Viena tokių veiklos priemonių galėtų būti bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojų sukurta interneto svetainė „Lietuvos nacionalinės bibliotekos dokumentų proveniencijos“.

Svetainė sukurta 2009 m. drauge paminint ir Nacionalinės bibliotekos 90-metį. Projektą iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas. Idėjos autorė ir projekto vadovė – Jolita Steponaitienė, tuo metu dirbusi Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja. Svetainės dizainą sukūrė ir visą techninį darbą atliko bibliotekos interneto svetainės administratorius Gintautas Sederevičius, medžiagą svetainei pateikė Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojos.

Kaip rašoma svetainės pristatyme, ji skirta „vaizdinėmis, grafinėmis ir tekstinėmis priemonėmis visuomenei atskleisti labai turtingą ir informatyvią bibliotekoje saugomo kultūros paveldo dalį – dokumentų proveniencijas; jas propaguoti parodant kaip istorinių ir kultūrinių tradicijų liudijimus, spaudos istoriją, suteikti daugiau informacijos apie procesus, susijusius su proveniencijomis“.

Svetainės adresas: https://proveniencijos.lnb.lt; ją taip pat galima rasti Nacionalinės bibliotekos puslapyje https://lnb.lt/, skyriuje ATRADIMAI prie „Kitų išteklių“ pridėtos ir „Proveniencijos“.

Svetainės struktūra labai paprasta, tad svetaine yra lengva naudotis. Paspaudę nuorodą ir patekę į svetainę, tituliniame lape matome meniu eilutę. Joje išskirtos kelios temos – trumpai pateikiama bendra informacija apie svetainę, skelbiami proveniencijų ir knygų ženklų apibrėžimai (eilutėje „Žodynėlis“). Besidomintieji proveniencijų tyrinėjimais Lietuvoje gali susipažinti su bibliografiniu knygų ir straipsnių sąrašu – šis sąrašas yra pildomas. Svetainės kūrėjai tikisi, kad jos vartotojai kartu pasidomės ir pačios bibliotekos istorija, o šio puslapio apačioje esanti nuoroda į internetinį Nacionalinės bibliotekos puslapį galbūt paskatins apsilankyti bibliotekoje tiek virtualiai, tiek ir fiziškai, o gal ir tapti nuolatiniu jos lankytoju.

Beje, proveniencijų svetainėje matome seną, iki 2016 m. naudotą, bibliotekos ženklą. Primename, kad svetainė sukurta 2009 m., todėl nutarta šį ženklą palikti.

Proveniencijos svetainėje suskirstytos į tris grupes: Nacionalinės bibliotekos proveniencijos, asmenų proveniencijos, įstaigų ir organizacijų proveniencijos.

1 Pavyzdžiui, dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, o gal ir nepakankamų pastangų kaip atskiras vienetas nebuvo išsaugota pirmojo Lietuvos centrinio knygyno (Nacionalinės bibliotekos pirmtako) vedėjo Eduardo Volterio biblioteka, nors tai buvo jo našlės iškelta būtina sąlyga perduodant biblioteką valstybės apsaugai (Vilnonytė 1993, 12).

2 1919–1963 m., t. y. Kauno laikotarpio, bibliotekos archyvas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve (F1655, ap. 1, 2), vėlesnių metų dokumentai – pačioje Nacionalinėje bibliotekoje.

3 Pavyzdžiui, tokia „grėsmė“ buvo kilusi 1942 m. Vyžuonėlių dvaro biblioteka 1940 m. buvo paimta į valstybės globą. Jos savininkas Piotras Veriovkinas 1941 m. pradžioje repatrijavo į Vokietiją, o karo metais per įgaliotą advokatą pradėjo domėtis turto susigrąžinimo galimybėmis. Tad Kultūros paminklų apsaugos įstaigos (tai pagal 1940 m. liepos 20 d. Kultūros paminklų apsaugos įstatymą prie Švietimo liaudies komisariato įkurta įstaiga, kuri inventorizavo ir perduodavo nacionalizuotas kultūros vertybes muziejams) įgaliotinis Antanas Namikas, tuo metu rūpinęsis beglobėmis knygomis Utenoje, siekdamas to išvengti, 1942 m. sausio 27 d. laiške bibliotekoje Kaune dirbusiam poetui Faustui Kiršai patarė Vyžuonėlių dvaro „bibliotekos liekanas įlieti į Tamstų naujai kuriamą biblioteką, kad dingtų ji knygų jūroje ir nebeliktų galimybės jos atgauti“, savo nuomonę ciniškai palydėdamas Cicerono citata „Ginklams žvangant, įstatymai tyli“ („Quando bellum jacet et leges tacet“). LNMMB RKRS, F35-11, lap.9).

Norėtume akcentuoti, kad svetainėje yra skelbiami tik Nacionalinėje bibliotekoje saugomose knygose randami knygų ženklai. Informacija apie knygų ar bibliotekų savininkus išdėstyta abėcėlės tvarka pagal savininkų pavardes arba įstaigų pavadinimus. Aprašant knygų ženklus, pirmiausia pateikiami visų bibliotekoje užfiksuotų asmens ar įstaigos knygų ženklų vaizdai (visi rasti jų variantai). Kadangi svetainė skirta pirmiausia bibliotekų specialistams, knygotyrininkams viliantis, kad ji pagelbės jiems identifikuoti knygas ir bibliotekas, knygų ženklai pateikiami kaip nuosavybę patvirtinantys ženklai, o ne kaip mažosios grafikos kūriniai, t. y. akcentuojamas savininkas, o ne ženklo kūrėjas, juolab kad ženklų autoriai retai žinomi. Todėl apraše jų sukūrimo technika nenurodoma, nėra detaliai aprašomas pats ženklas (dydis, įrašai jame ir kt.). Jeigu žinoma, nurodoma ženklo sukūrimo data ir autorius. Toliau trumpai pristatomas asmuo ar įstaiga, jų turėta biblioteka, atkreipiamas dėmesys į įdomesnius faktus. Aprašo pabaigoje nurodoma literatūra apie konkretų knygos ženklą, biblioteką. Tai nėra išsami bibliografija, o tik kelios pagrindinės pozicijos. Daugiau informacijos galima rasti jau minėtame literatūros sąraše. Neturėtų stebinti, kad kone prie kiekvieno knygos ženklo yra nuoroda į Vinco Kisarausko leidinį „Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918“. Manytume, kad tai iki šiol nepralenktas enciklopedinis Lietuvos knygų ženklų žinynas. Ženklų vaizdus rasti ir identifikuoti padeda Pauliaus Galaunės, Domo Kauno, Vitolio E. Vengrio, taip pat kaimyninių šalių (pirmiausia lenkų, rusų) tyrėjų darbai. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų biografijos randamos biografiniuose žodynuose, enciklopedijose, žinynuose. Žinių apie turėtas bibliotekas ieškome jau minėtame bibliotekos archyve, bibliotekos inventorinėse knygose, Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose kai kurių buvusių bibliotekos darbuotojų asmeniniuose archyvuose (pvz., buvusio bibliotekos direktoriaus Juozo Rimanto, darbuotojų Karolio Račkausko-Vairo, Marijonos Čilvinaitės ir kitų), išlikusiuose kai kurių buvusių bibliotekų kataloguose (pvz., Kosakovskių Vaitkuškio dvaro bibliotekos knygų katalogas ar jau minėtas Kražių kolegijos knygų sąrašas) ir kitur.

Aprašo pabaigoje nurodoma ženklo rūšis – įrašas, antspaudas, lipdė, ekslibrisas ar superekslibrisas.

Svetainėje nenurodome knygų signatūrų. Kadangi svetainė apima tik Nacionalinėje bibliotekoje saugomų knygų ženklus, tad knygas pagal jų buvusius savininkus galima rasti bibliotekos elektroniniame kataloge.

Nuo 1997 m. Nacionalinėje bibliotekoje atsisakyta kortelinių katalogų, kuriami tik kompiuteriniai dokumentų bibliografiniai įrašai UNIMARC formatu LIBIS sistemoje4. Šis formatas leidžia, aprašant konkretų turimą egzempliorių, pildyti kilmės pastabų lauką (317 laukas). Minėto lauko pastaboje turimo egzemplioriaus kilmė yra pažymima forma, kokia ji pateikta knygoje (pvz., ekslibrisai, autoriaus ir / ar savininko autografai, antspaudai ir t. t.).

Pavyzdžiai: 317##$aRankr.įr.: Bibliot. Gymnas. Slucens. Cat. II. № $5LNB: R.XVII:D.101//143970 317##$aAntsp.: Bibliot. Synodi Evang.-Reform. Vinensis ; Biblioteka X. J. Biergiela $5LNB: R.XVII:B.865//76193 317##$aEkslibr.: Ex Bibliotheca Jo. Gintyłło Nom. Eppi. $5LNB: R.XVII:B.849//692024 317##$aSu įspaudu: Sigismundi Augusti Regis Poloniae Monumentum 1549 $5LNB:R.XVI:E.122(3)//Sn221969

Visas konkretaus egzemplioriaus bibliografinis įrašas atrodytų taip: Statut Wielkiego Xięstwa Litewskiego …. – W Wilnie : w drukarni Leona Mamonicza …, 1619. – [9] lap., 391, [1] p., [30] lap., [3] iliustr. lap. : herbas, inic., vinj. ; 2° (30 cm). – Dedik.: 1. LDK pakanclerio Leono Sapiegos Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai; 2. Bartłomiejaus Gawłowickio LDK kancleriui Leonui Sapiegai. – Aprašyta pagal def. egz. ir bibliogr. šaltinius. – Laida A (paskut. lap. recto data: roku pańskiego 1619. dnia 27. April.; skirtingas sign. išdėstimas ir kt.).

– Iliustr.: Zigmanto Vazos portr., Senato posėdis, genealog. lentelė (medžio raiž.). – Sign.: a−b4, [1], A−C6, D2, E−S6, T1, [1], T2− T6, V−Z6, Aa−Ii6, Kk8, a−p2. – Nuorodos: Estreicher XXIX 235; KBP 1896; Ossolineum-17 7032; LLK-17 654; MAB Lituanika 733 Kn. taip pat: [Gałąska, Stanisław]. Regestr na czternaście rozdziałow Statutu Wielk. X. Litewskiego …, [30] lap.

Def.: trūksta antr. lap.; k.k. lap. suplyšę (LNB: R.XVII:D.99(1)//143968). – Kartu įrišta: Trybunal obywatelom Wielk. X. Litew. … W Wilnie, 1616 (LNB: R.XVII:D.99(1)//143968). – Prov.: Bibliot. Synodi Evang. Reform. Vilnensis. Cat. II. № 240. q. (rankr. įr.); Biblioteka Synodu Wileńsk. Ewang-Reform. (antsp.) (LNB: R.XVII:D.99(1)//143968) I. Sigismund (1566-1632), Švedijos ir Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, dedik. obj. II. Sapiega, Leonas (15571633), dedik. obj., dedik. aut. III. Vilniaus evangelikų reformatų sinodo biblioteka, buv. sav. IV. Regestr na czternaście rozdziałow Statutu Wielk. X. Litewskiego …

Saugojimo vieta: Retų knygų ir rankraščių fondas R.XVII:D.99(1)

Jeigu norėtume de visu pamatyti konkretų knygos ženklą, turėtume atvykti į biblioteką ir užsisakyti leidinį.

Korteliniuose kataloguose, kaip minėta, paieška pagal provenienciją negalima. Bibliotekos elektroniniame kataloge dokumentų galima ieškoti pagal vieną ar kelis požymius. Asmenvardžio paieškos lange „Asmuo.

Kolektyvas“ įrašius buvusio bibliotekos savininko pavardę arba pavadinimą (su paieškos lango vykdomaisiais 4 MARC (angl. Machine-Readable Cataloging) – kompiuterinio katalogo (ar katalogavimo) formatas, naudojamas sudaryti katalogo įrašams kompiuterine forma. UNIMARC (Universal Machine Readable Cataloging) – Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) 1977 m. sukurtas universalus MARC formatas, leidžiantis suderinti skirtingus nacionalinius MARC formatus (Unimarc įvadas, p. 3, 4, 18). LIBIS – Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rima Dirsytė

12 mygtukais „...“ juos galima rasti papildomoje autoritetinių įrašų bazėje arba tiesiog įrašyti ranka) ir papildomai pažymėjus, kad tai buvęs savininkas, galima rasti konkrečiai bibliotekai priklausiusias knygas, pažymėtas nuosavybės ženklu. Tačiau tokia detali paieška galima tik pačioje Nacionalinėje bibliotekoje, naudojantis vietiniu LNB katalogu, kuris pateikiamas vartotojams per OPAC; išoriniame kataloge INTERNET tinkle (WWW– OPAC modulis) tokia paieška negalima, ir ateityje greičiausiai papildomų paieškos langų nebus kuriama – stovime ant elektroninio katalogo modernizavimo slenksčio, ir siekiamybė yra vienas paieškos langas. Tad WWW–OPAC kataloge proveniencijų paieška būtų ilgesnė. Jų galėtume ieškoti taip: meniu eilutėje pasirinkę „Išplėstinę paiešką“ paieškos languose „Asmenvardis. Kolektyvas“ arba „Bet koks žodis“ įrašę pavardę ar kolektyvą, gautume visų su tuo asmeniu ar institucija susijusių dokumentų sąrašą (tarp jų ir su nurodytomis proveniencijomis). Patikslinti paiešką leidžia langas „Visatekstis dokumentas“ ir jame išskirti kriterijai.

Išimtis yra jau minėtos vėliau sudarytos (ir dabar sudaromos) kolekcijos – jas galima rasti WWW–OPAC kataloge paieškos lauke „Katalogo dalis / kolekcija“ – pasirinkus konkrečią kolekciją, galima rasti visas tos kolekcijos knygas (pvz., Viliaus Gaigalaičio kolekcija, Česlovo Juršėno biblioteka ir pan.).

Svetainės turinys nėra baigtinis, informacija joje yra pildoma. Šiuo metu turime 49 įrašus asmenų proveniencijų skyriuje ir 35 įrašus įstaigų ir organizacijų proveniencijų skyriuje. Skaičiai vis keičiasi. Pirmiausia svetainėje paskelbėme nuosavybės ženklus tų institucijų ar asmenų, kurių knygų yra daugiausia patekę į Nacionalinę biblioteką – tai Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos bibliotekos, Žemaičių kunigų seminarijos bibliotekos, įvairių Karaliaučiaus institucijų bibliotekų, Marijampolės marijonų vienuolyno bibliotekos, Kražių jėzuitų kolegijos bibliotekos, Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bibliotekos ir kitų institucijų bibliotekų, taip pat Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos, Kosakovskių Vaitkuškio ir Lyduokių dvarų bibliotekų, Oginskių bibliotekų, Friedrich’o August’o Gotthold’o bibliotekos ir kitų asmenų bibliotekų. Tačiau esame numatę užfiksuoti visus nuosavybės ženklus, kokius tik rasime Nacionalinėje bibliotekoje saugomose knygose, net jei būtų čia patekęs vos vienas kitas egzempliorius. Taip pat tikimės pagalbos ir pastabų, jeigu mūsų informacija yra netiksli arba neteisinga – jų laukiame skyriaus elektroninio pašto adresu rkrs@lnb.lt arba susisiekiant bet kuriuo kitu būdu.

Pabaigoje apie svetainės lankomumą. Visada įdomu ir naudinga sužinoti, kiek vartotojų apsilankė svetainėje, kiek kartų apsilankė, kuo domėjosi ir, remiantis tokia informacija, pagalvoti, kaip galėtume pagerinti svetainės patrauklumą. Viena tokių priemonių, leidžiančių surinkti duomenis apie proveniencijų svetainės lankomumą, yra „Google Analytics“ programa (https://www.google.com/analytics). Mūsų atveju gauname duomenis apie visus lankytojus, neišskiriama, kurie apsilankė svetainėje, būdami bibliotekoje, o kurie domėjosi proveniencijomis internetu. Pasidomėjome lankytojų skaičiumi visu svetainės egzistavimo laikotarpiu (t. y. 2009–2018-07-19 auditorijos apžvalga). Svetaine domėjosi 12 907 lankytojai, užfiksuota 17 023 seansų, aplankyta 52 602 puslapių. Manytume, skaičiai nėra dideli, tad galėtume pagalvoti apie tolesnius žingsnius, intensyvesnį svetainės pildymą, galbūt svetainės dizaino pakeitimą. Vis dėlto viliamės, kad svetainė padeda atskleisti Nacionalinės bibliotekos dokumentinio fondo formavimosi raidą, parodo proveniencijų geografiją ir chronologiją, fiksuoja dokumentų ankstesnę priklausomybę privačioms kolekcijoms, institucijoms, organizacijoms ir taip leidžia atsekti kiekvieno egzemplioriaus likimą, kartu supažindina visuomenę su lietuviškų ir lituanistinių knygos nuosavybės ženklų raida, jų naudojimo tradicijomis.

Literatūra ir šaltiniai 1. Antanavičius, Darius. Buvusios Kražių kolegijos knygų sąrašas, 1803 = Elenchus librorum veteris Collegii Crosensis anno 1803 compilatus. Vilnius, 2017–2018, 2 d.

2. Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius, 1984.

3. Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997.

4. Namikas, Antanas. Laiškas Faustui Kiršai. 1942 sausio 27. LNMMB RKRS, F35-11.

5. Pacevičius, Arvydas. Dingusio knygų pasaulio ženklai. Knygų aidai, 2002, nr. 1, p. 9–15.

6. Pacevičius, Arvydas. Kur veda bibliofilo Jono Chrizostomo Gintilos knygų pėdsakai? Žemaičių bibliofilas, 2001, gruodžio 28, nr. 4, p. 6.

7. Pacevičius, Arvydas. Lituanistikos fondo senųjų knygų ženklai Nacionalinėje bibliotekoje: nuo Petro Skargos iki Kristupo Stanislovo Lopacinskio. Tarp knygų, 1999, nr. 11, p. 24–24.

8. Pacevičius, Arvydas. Senieji graffiti. Šiaurės Atėnai, 2002, vasario 9, p. 4.

9. Proveniencijos. Auditorijos apžvalga [prieiga internete: < http://analytics.google.com/analytics/web/.>, žiūrėta 2018-07-20] 10. Steponaitienė, Jolita. „Knygos turi savo likimus“: Karaliaučiaus institucijų knygos ženklai Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugomose knygose. Bibliografija’2005–2006, 2007, p. 154–164.

11. Steponaitienė, Jolita. Knygos priklausomybės ženklų tyrinėjimų Lietuvoje apžvalga. Bibliografija’2002, 2003, p. 54–60.

12. Tumelis, Juozas. Monumenta Sigismundi Augusti. Naujos knygos, 1983, nr. 8, p. 42–43.

13. UNIMARC įvadas / Sud. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Bibliografijos ir knygotyros centras, [atsak. red. Regina Varnienė]. Vilnius, 1997.

14. Vilnonytė, Valerija. Lietuvos centrinė biblioteka 1940–1941 metais. Tarp knygų, 1993, nr. 1, p. 10–13.

National Library Website “Proveniencies” Summary Rima Dirsytė Documentary Heritage Research Department Martynas Mažvydas National Library of Lithuania rima.dirsyte@lnb.lt The term proveniency (Lat. provenio – rise, occur) is called a book ownership mark – ex libris, supralibros, wafer, seal, handwritten inscription or any other mark, which allows to establish the book ownership – the libraries of institutions, organizations or private libraries.

The article presents the website Document Proveniencies of Lithuanian National Library created in 2009 by the department of Rare Books and Manuscripts of Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Its aim is through visual, graphic and textual means to reveal rich and informative part of cultural heritage – the marks of ownership of documents/books, which are preserved in the library.

Several reasons inspired to create the website. Firstly, the increased attention to the research of book ownership marks in book science of Lithuania and foreign countries. By accumulating and preserving in its funds national document culture heritage, National Library can significantly contribute to these studies, as in the books of the library there are a lot of proveniencies. This source has not been sufficiently enough investigated for the research and reconstruction of bookplates, the history of libraries. The researchers Jolita Steponaitienė, Juozas Tumelis, Arvydas Pacevičius, Darius Antanavičius and others are worth to be mentioned.

The lack of information hinders the research: the absence of detailed descriptions of proveniencies in the library’s inventory books and catalogues as well as the absence of card index or lists. Historical circumstances (World War I and World War II, Soviet occupation) conditioned the specificity of development of the library’s document fund. One of the sources of fund collecting was the overtaking of unattended, nationalized, closed or liquidated institutions and private libraries and archives. Unfortunately, books were usually distributed among the library’s departments or even among several Lithuanian libraries, the necessity of registering of proveniencies was not properly understood, and sometimes proveniencies were deliberately concealed, fearing for the request to return the documents in case their former owners would appear.

The participation in the project initiated by Osnabrück University (Germany), creating a virtual catalogue of the libraries of the region of Königsberg, inspired to create the website as well.

Proveniencies website is an attractive tool to implement one of the aims of National Library activities, i.e. to actualize, ensure the dissemination of the heritage preserved in the library, to promote society to seek new knowledge, to develop society’s cultural competence, etc.

The website consists of three main parts: the proveniencies of National Library, personal proveniencies, and the proveniencies of institutions and organizations. The information is presented in alphabetical order by the surnames of the owners or the names of institutions. The images of bookplates are presented, a person or institution is briefly introduced, the library they used to have, several most important reference sources are provided. In the website, the ownership marks are provided firstly of those institutions or persons, whose books are mostly included in National Library. It is foreseen to eventually register all ownership signs, which will be found in the books preserved in National Library.

It is possible to see de visu a concrete bookplate after arriving at the library and ordering a publication by using electronic catalogue according to a former owner’s surname or book title.

The content of the website is not exhaustive, the information is regularly supplemented.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vilma Gerasimovienė, Kristina Dailidaitė

14

K au n o a p s k r i t i e s v i e š o s i o s b i b l i ot e ko s e k s l i b r i s ų ko l e kc i j a : s au g o j i m o , s k l a i d o s i r pa n au d o j i m o i š š ū k i a i Vilma Gerasimovienė Kauno apskrities viešoji biblioteka v.gerasimoviene@kvb.lt Kristina Dailidaitė Kauno apskrities viešoji biblioteka k.dailidaite@kvb.lt Nuo pat įkūrimo 1950 m. Kauno apskrities viešoji biblioteka (toliau – KAVB) ėmė kaupti ekslibrisų kolekciją – pirmiausia perimdama ekslibrisais pažymėtas knygas, vėliau įsigydama iš dailininkų naujai gaunamoms knygoms žymėti ir pagaliau perimdama ekslibrisų, kaip savarankiškų meno kūrinių, rinkinius. Prisitaikydama prie kintančių istorinių aplinkybių, visuomenės poreikių bei techninių galimybių, šiandien KAVB susiduria su naujais iššūkiais, tarp kurių – sukauptos ekslibrisų kolekcijos išsaugojimo ir aktualizavimo klausimai.

Pagrindinis straipsnio tikslas – aptarti KAVB ekslibrisų kolekcijos istoriją, reikšmingiausius eksponatus, jų panaudojimo, sklaidos ir išsaugojimo ateities kartoms būdus, aktualumą ir reikšmę. Taip pat aptarsime Kauno ekslibrisininkų klubo indėlį į šios kolekcijos kaupimą ir populiarinimą. Norint atsakyti į šiuos klausimus, svarbu atsižvelgti ir į pasikeitusį žmonių santykį su knyga, knygos kultūra.

KAVB ekslibrisų kolekcijos rinkimo laikotarpiai KAVB ekslibrisų kolekcijos rinkimo istoriją galima skirstyti į kelis laikotarpius: 1. Nuo įkūrimo 1950 m. iki šių dienų, kai KAVB iš kitų įstaigų ar pavienių asmenų įsigijo, perėmė ar gavo dovanų leidinius su įklijuotais ekslibrisais. Daugiausia tokių leidinių buvo gaunama pirmaisiais KAVB veiklos dešimtmečiais, o šiandien tai daugiau pavieniai atvejai.

2. 1967–1980 m., kai buvo sukurti pirmieji bibliotekai skirti ekslibrisai ir jais ženklinti naujai gauti leidiniai.

3. 1980–1990 m., kai pradėta kaupti ekslibrisų fondą ir rengti ekslibrisų parodas.

4. 1992–2000 m., kai bibliotekoje veikė ekslibrisininkų klubas, organizuoti konkursai (1993 m., 2000 m.), komplektuotas ekslibrisų fondas, rengtos parodos, susitikimai, kolekcininkų mainai.

5. 2000–2015 m., kai buvo tęsiamas ekslibrisų kolekcijos komplektavimas, pradėtas ekslibrisų, įklijuotų bibliotekos knygose, registravimas, kolekcijos katalogavimas, rengiamos parodos, publikuojami straipsniai.

6. Nuo 2015 m., kai toliau rengiamos ekslibrisų parodos, tęsiamas ekslibrisų komplektavimas, katalogavimas ir pradedamas skaitmeninimas, sklaida elektroninėje erdvėje.

Kauno ekslibrisininkų klubas Svarbus vaidmuo renkant ir populiarinant KAVB ekslibrisų kolekciją teko Kauno ekslibrisininkų klubui, kurio atsiradimas sutapo su nauju Lietuvos istorijos puslapiu. Klubo veiklą ir indėlį būtina pristatyti išsamiau.

1990 m. Lietuvai atsivėrė durys į laisvą kultūros, meno ir žinių pasaulį. Atsirado galimybė domėtis, dalyvauti, keistis tuo, kas buvo uždrausta, ribojama, neprieinama, domėtis ir rinkti meno kūrinius, kitus vertingus daiktus.

Kūrėsi įvairūs klubai, radosi daugiau bibliofilų, ekslibrisininkų. Knyga ir ekslibrisas – neatskiriami dalykai, ypač XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Knygų gerbėjai pasinėrė į knygos ženklų kolekcionavimą. Tad neatsitiktinai Kauno viešojoje bibliotekoje 1992 m. buvo įsteigtas Ekslibrisininkų klubas (Lietuvninkaitė 2004, 16). Jį įkūrė du kauniečiai – Leonas Jonaitis ir Romualdas Jurelionis. 2000 m. klubui suteiktas Pauliaus Galaunės, lietuvių ekslibriso patriarcho, vardas (Jurelionis 2000, 15).

Leonas Jonaitis (1938–2004) – inžinierius mechanikas, bibliofilas, ekslibrisų kolekcininkas, technologijos mokslų daktaras, buvo sukaupęs kelių tūkstančių ekslibrisų kolekciją. Romualdas Jurelionis (1927–2003) – poetas, rašytojas, žurnalistas, „Tremtinio“ redaktorius, buvo ne tik literatas, bibliofilas, bet ir „išprotėjęs“ (gerąja prasme) ekslibrisų kolekcininkas.

Kauno ekslibrininkų klubas buvo įsteigtas 1992 m. ir veikė iki 2004 m. (aktyviausiai – iki 2000 m.). Klubo

veikloje dalyvavo kauniečiai, jau minėti Leonas Jonaitis, Romualdas Jurelionis, Kauno apskrities archyvo direktorius Juozas Rimkus, KAVB direktorius Alvydas Samėnas, Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Nijolė Lietuvninkaitė, menotyrininkė Vida Godelienė (dabar Mažrimienė), grafikas Gediminas Pempė, grafikė Tatjana Pilipenko-Simanaitienė, Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys Edmundas Simanaitis. Klubui pirmininkavo R. Jurelionis, L. Jonaitis, V. Godelienė, J. Rimkus. Klubo metraštininkas L. Jonaitis kruopščiai fiksavo klubo veiklą ir įvykius, deja, jam mirus dingo ir visi klubo metraščiai.

Tad šiandien apie klubo veiklą žinome tik iš buvusių klubo narių (J. Rimkaus, V. Mažrimienės) atsiminimų, pavienių straipsnių spaudoje ir keleto parodų katalogų. Straipsnius apie klubą ir ekslibrisų parodas rašė žurnalistas R. Jurelionis, kolekcininkas L. Jonaitis, menotyrininkė V. Godelienė, dr. N. Lietuvninkaitė.

Klubo veiklos metu ekslibrisai buvo jau pripažinti mažosios grafikos ir meno kūriniai, bet pagrindinis ekslibrisams taikytas kriterijus buvo jų taikomoji paskirtis. Buvo deklaruojama, kad pirmiausia tai knygos ženklas. Ekslibrisai buvo klijuojami į klubo narių knygas tam, „kad knyga pratęstų gyvenimą“ (interviu su J. Rimkumi, 2018-04-17). Manyta, kad knygos su ekslibrisais bus labiau saugomos, lengviau pateks į bibliotekas ar archyvus. Taip klubo nariai tiesiogiai prisidėjo prie lietuviško knygos ženklo puoselėjimo kultūros (Godelienė 1999, 13). Kita vertus, ekslibrisai laikyti meno kūriniais. Rengiant ekslibrisų konkursus ir parodas, didelis dėmesys buvo skiriamas darbų meninei raiškai, atlikimo technikai. Iš esmės į ekslibrisą buvo žiūrima kaip į meno kūrinį, skirtą eksponuoti, o ne žymėti knygoms. Diskutuodami apie ekslibriso praeitį ir dabartį, klubo nariai pripažino, kad šiandien jis „vertinamas kaip meno kūrinys“ ir „retai klijuojamas į knygas“ (Apie ekslibriso praeitį 1994, 22).

Visi klubo nariai buvo „įsimylėję“ ekslibrisus „iki beprotybės“ (Demikis 2003, 8). Kiekvienas klubo narys turėjo savo ekslibrisų kolekciją. N. Lietuvninkaitė rinko ekslibrisus su žvakėmis, J. Rimkus – susijusius su medicina ir farmacija, R. Jurelionį domino pasaulinės literatūros personažai, rašytojai, L. Jonaitį – bitės ir bitininkystė. Ekslibrisus jie įsigydavo iš dailininkų, keisdavosi su kitais kolekcininkais, dalyvavo užsienyje vykusiuose ekslibrisininkų kongresuose, seminaruose ir „turguose“ (taip ekslibrisininkai vadino knygos ženklų aukcionus, mainus) (Jurelionis 1995, 9). R. Jurelionis ir L. Jonaitis išsiskyrė iš kitų klubo narių tuo, kad buvo aktyvūs ekslibrisų propaguotojai ir jų kultūros ugdytojai. Klube vykdavo konkursai, viktorinos apie ekslibrisus. Juos paprastai organizuodavo R. Jurelionis.

Vienas svarbiausių klubo uždavinių buvo ekslibriso populiarinimas. Klubas siekė sudominti kauniečius meniniais knygos ženklais ir juos įtraukti į miesto kultūrinį gyvenimą. Klubo veiklos pradžioje buvo numatyta kas mėnesį rengti ekslibrisų parodas. Be abejo, tokie užmojai mažam klubui buvo pernelyg dideli. Didžiausias dėmesys skirtas ekslibrisams propaguoti. Nariai rodė savo kolekcijas, komentuodavo, keisdavosi patirtimi.

Klubas rinkdavosi KAVB ir Galaunių namuose, čia buvo organizuojamos ekslibrisų parodos, pristatomi ekslibrisų kūrėjai. Ekslibrisininkai mielai dalyvaudavo parodose ir pristatymuose, pavyzdžiui, R. Dichavičiui pristatant monografiją „Antanas Kmieliauskas“, Kauno paveikslų galerijoje vyko ir klubo narių kolekcijų paroda (iš susirašinėjimo su V. Mažrimiene, 2018-06-10).

1990–2000 metais „ekslibriso gyvavimo variklis – kolekcininkų veikla. <...> Jie užsakinėja knygos ženklus, rengia parodas, konkursus“ (Pleikienė 2004, 69). Pirmiausia buvo siekta kuo daugiau dailininkų įtraukti į ekslibrisų kūrybą. „Bendravimo galimybė daugeliui Lietuvos dailininkų tapo svarbia paskata susidomėti ekslibriso kūryba. Mezgėsi bičiuliški kuriančių dailininkų ryšiai su kolekcininkais ir bibliofilais. Ši komunikacija vadintina menine, nes ji atsiranda meno kūrinio – ekslibriso dėka“ (Pleikienė 2004, 69). Dailininkų Jūratės Rekevičiūtės, Gedimino Pempės, Evaldo Mikalauskio, Egidijaus Rudinsko, Romualdo Čarnos, Nijolės Šaltenytės, Gražinos Didelytės, Geručio Kalpoko darbai buvo eksponuojami daugelyje klubo organizuojamų parodų. J. Rimkus bendradarbiavo su „Aušros“ gimnazijos dailės mokytojomis ir mokiniais. Viena aktyviausių pedagogių buvo Irena Gruzdienė, mokiusi vaikus kurti ekslibrisus (interviu su J. Rimkumi, 2018-05-18). Ukrainietis dailininkas Vasilijus Leonenko buvo klubo garbės narys, sukūręs knygos ženklų ir Kauno ekslibrisų klubo nariams A. Samėnui, J. Rimkui, L. Jonaičiui. Klubo draugas buvo ir Vaclovas Milius. Kolekcininkai artimai bendradarbiavo su Panevėžio ekslibrisininkais Stase Medyte, Povilu Šiaučiūnu, Henriku Mazūru. Jie atvykdavo į Kauną, dalyvaudavo klubo rengiamose parodose, atveždavo savo darbų, jais keisdavosi ir kurdavo ekslibrisus konkursams.

1993 metais klubo nariai J. Rimkus, R. Jurelionis ir T. PilipenkoSimanaitienė išvyko į pasaulinį ekslibrisų kongresą Milane. Italijoje lietuviai buvo ypatingai pagerbti, juos globojo ekslibrisų mylėtojas Enzo Pellai.

Italų kolekcininkui imponavo lietuviški ekslibrisai, jis juos laikė „pasaulinio ekslibriso etalonu“ (interviu su J. Rimkumi, 2018-04-17). Dėl to jis pamilo Lietuvą ir išmoko lietuvių kalbą, nors Lietuvoje nesilankė. Lietuviški Vytauto Oskaro Virkau parodos katalogas

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vilma Gerasimovienė, Kristina Dailidaitė

16 ekslibrisai pasaulio rinkoje buvo labai vertinami, ypač sukurti Gražinos Didelytės, Mariaus Liugailos. Europoje laikytos stipriausiomis čekų, slovakų, rusų, ukrainiečių ir lietuvių ekslibriso mokyklos. Lietuvių ekslibrisai buvo labai populiarūs ir paklausūs, tad Lietuvos delegacija sulaukė daug dėmesio.

Minint žymius Lietuvos kultūros įvykius ar asmenybes, ekslibrisininkų klubai rengė tarptautinius ekslibrisų konkursus-parodas. Tokie renginiai džiugino temų įvairove, suteikė galimybę pajusti Lietuvos ir užsienio kūrybos pulsą (Jonaitis 1997, 14). Anot R. Jurelionio, klubas stengėsi įveikti ekslibriso „stagnaciją“ Kaune, t. y. plačiosios visuomenės nesidomėjimą knygos menu (Apie ekslibriso praeitį ir dabartį 1994, 22).

Buvo rengiamos ekslibrisų parodos ir konkursai, ne viena paroda surengta iš klubo narių kolekcijų („100 ekslibrisų. Lietuvos dailininkai“, V. O. Virkau paroda, Villu Toots ir Hannu Paalasmas šriftinių ekslibrisų paroda, Ž. Mikšio ekslibrisų paroda ir kt.). Organizuota keletas teminių parodų, eksponuoti konkursų (popiežiaus vizito Lietuvoje, sakralinio ir kt.) ekslibrisai. Parodos buvo eksponuojamos Kauno apskrities bibliotekoje, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje, „Archyvo“ galerijoje, Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje.

Daugiausia surengta lietuviškų ekslibrisų parodų, skirtų įsimintinam įvykiui atminti.

1995 m. spalio mėn. Kauno ekslibrisininkų klubas bibliotekoje organizavo tarptautinį ekslibriso seminarą, skirtą M. K. Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms (Jurelionis 1995, 9). Jame pranešimus skaitė M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotoja Milda Mildažytė-Kulikauskienė, grafikas Alfonsas Čepauskas, dalyvavo svečiai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, dailininkas Andrejs Eizans ir menotyrininkas Arnolds Salenieks iš Latvijos.

Apie 2000 metus klubo veikla prislopo. Savo gretose nebeišlaikė senų ir neįtraukė naujų narių. Mirus pagrindiniams klubo ramsčiams Romualdui Jurelioniui (2003) ir Leonui Jonaičiui (2004), klubas nustojo veikti. Dar buvo pavienių bandymų atgaivinti klubą, tačiau jie neišsirutuliojo į nuolatinę ir kryptingą veiklą.

Galbūt dėl to, kad ekslibrisai prarado savo pirminę funkciją – žymėti knygas, o aktualiau ir įdomiau buvo juos kurti kaip mažosios grafikos darbus. Juk dabar svarbiausia ekslibrisų funkcija – estetinė.

Kauno ekslibrisininkų klubo organizuotos parodos: 1992 m. – Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisų paroda KAVB; 1992 m. – „100 ekslibrisų. Lietuvių dailininkai“ (iš R. Jurelionio kolekcijos) KAVB; 1993 m. – Žibunto Mikšio ekslibrisų paroda KAVB; 1993 m. – Estijos ir Vidurio Europos ekslibrisų parodos KAVB; 1993 m. – „Teatras ir gyvenimas“ KAVB; 1993 m. – „S. Dariui ir S. Girėnui (in memoriam)“ KAVB ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje; 1994 m. – Villu Toots (Estija) ir Hannu Paalasmas (Suomija) šriftinių ekslibrisų paroda KAVB; 1995 m. – Vakarų Europos ekslibrisų (iš R. Jurelionio rinkinių) ir Lietuvos dailininkų ekslibrisų paroda (iš L. Jonaičio rinkinių) KAVB; 1995 m. – Klaipėdos dailininkų grafikų (A. Burbos, O. Šimaitytės-Račkauskienės, D. Žalnieriūtės, E. PoškutėsPumputienės, T. Simanaitienės) ekslibrisų paroda KAVB; 1999 m. – latvių grafiko prof. Pėterio Upyčio (1899–1989) ekslibrisų paroda (iš prof. P. Galaunės rinkinių) Galaunių namuose; 1999 m. – „Lietuviško ekslibriso istorijos puslapiai“ (70 metų nuo pirmos pasaulinės ekslibrisų parodos Briuselyje) Galaunių namuose (iš prof. P. Galaunės rinkinių); 2000 m. – tarptautinis ekslibrisų konkursas „Baltijos kelias“ „Archyvo“ galerijoje; 2000 m. – „Kauno apskrities viešajai bibliotekai – 50“ KAVB; 2000 m. – „Nuo P. Galaunės iki XX a. pabaigos“ Paveikslų galerijoje; 2001 m. – Ukrainos grafikos paroda KAVB; 2003 m. – „Praha – Europos širdis“ KAVB; 2003–2004 m. – „Liaudies menas ekslibryje“ (iš etnografo prof. Vacio Miliaus rinkinio) Galaunių namuose; 2004 m. – dailininko A. Čepausko ekslibrisų paroda ,,Būties paženklinimas“ Galaunių namuose; 2004 m. – „Knygos ženklas ir asmenybė“ KAVB. KAVB ekslibrisų kolekcija

Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ekslibrisas, įklijuotas KAVB knygoje

Šiandien KAVB ekslibrisų kolekciją galima suskirstyti į dvi kategorijas: Ekslibrisai, kurie atlieka savo tiesioginę paskirtį – naudojami kaip knygos nuosavybę patvirtinantys dailininko sukurti ženklai; Ekslibrisai – mažosios grafikos kūriniai, kurie KAVB saugomi kaip teminiai rinkiniai, susidedantys iš atskirų dailininkų kūrinių bei ekslibrisų konkursų darbų.

I kategorijos ekslibrisus galima skirti į dvi dalis: atkeliavusius į KAVB su įsigytomis ar perimtomis knygomis ir pagal KAVB užsakymą sukurtus profesionalių dailininkų, kuriais buvo žymimi naujai gaunami leidiniai.

KAVB fonduose esančios knygos, priklausiusios įvairiems asmenims ir įstaigoms, su jose įklijuotais buvusių savininkų ekslibrisais, biblioteką pasiekė įvairiais keliais. Dalį tokių leidinių dovanojo buvę savininkai ar jų giminaičiai, kiti įsigyti iš antikvariatų ar kolekcininkų. Nemažai tokių leidinių gauta iš lietuvių išeivių, JAV organizuodavusių knygų dovanojimo akcijas. Taip buvo gauti Liudos Alssen Laurinavičiūtės, Šv. Jono Kančio koledžo (St. John Kanty college), JAV, Viešosios Cincinačio bibliotekos (Public Library of Cincinnati), JAV, ir kiti leidiniai su ekslibrisais. Nemažai knygos ženklais pažymėtų leidinių dovanojo privatūs asmenys. Didžiausios knygų su ekslibrisais kolekcijos priklausė teisininkui ir istorikui Augustinui Janulaičiui ir visuomenės veikėjui Baliui Žygeliui (saugomos KAVB Senų ir retų spaudinių skyriuje). Taip pat KAVB perėmė nedidelę dalį rašytojo, visuomenės veikėjo, literatūros istoriko, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų su įklijuotais Pauliaus Galaunės sukurto ekslibriso atspaudais. Vertingų leidinių su Pauliaus Galaunės ekslibrisais KAVB gavo iš vokiečių kalbininko, baltistikos pradininko, archeologo Adalberto Bezzenbergerio kolekcijos.

Leidinių su ekslibrisais KAVB gavo ir iš jau minėto kolekcininko Leono Jonaičio.

Veiklos pradžioje KAVB fonduose atsirado knygų su ekslibrisais iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais nacionalizuotų dvarų ir likviduotų visuomeninių organizacijų. Verta paminėti senos Baltijos vokiečių giminės atstovo barono von der Roppo iš Pakruojo dvaro leidinį su jam skirtu ekslibrisu. KAVB taip pat saugomi leidiniai iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo przyjacioł nauk w Wilnie), veikusios 1907–1939 m. ir likviduotos karo metais. Didžioji dalis išsaugotų knygų iš minėtos draugijos fondo saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, kitos – KAVB Senų ir retų spaudinių skyriuje. Leidinių su Pauliaus Galaunės ekslibrisais KAVB perėmė ir iš tarpukariu Kaune veikusios Centrinės kariuomenės bibliotekos.

Didžiausia knygų su įklijuotais ekslibrisais kolekcijos dalis – iš 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto (dabartinio Kauno technologijos universiteto) bibliotekos įgyti leidiniai. Tai literatūros istorikui, nepriklausomybės akto signatarui Mykolui Biržiškai ir jo broliui kultūros istorikui, politiniam veikėjui, bibliografui, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriui Vaclovui Biržiškai dovanotos knygos su jiems skirtais Pauliaus Galaunės ekslibrisais.

Pagaliau tarp I kategorijos ekslibrisų reikia paminėti ir tuos, kurie buvo tiesiogiai susiję su bibliotekos veikla: tai 1967–1970 m. dailininkų Petro Gedimino Pempės ir Rimanto Dichavičiaus sukurti pirmieji KAVB ekslibrisai, skirti pagrindiniam fondui ir atskiriems padaliniams – Vaikų skyriaus, Balio Sruogos memorialinio muziejaus kolekcijų knygoms. Ekslibrisai buvo spausdinami ofsetu spaustuvėje tūkstantiniais tiražais, tačiau jų originalių klišių biblioteka neišsaugojo. Savo fondo knygas KAVB ekslibrisais pradėjo ženklinti apie 1970 metus. Tuo metu tai nebuvo atsitiktinis sprendimas. Atgijęs susidomėjimas ekslibrisais ir tendencija žymėti knygas nuosavybės ženklu į pokarinę Lietuvą sugrįžo prasidėjus vadinamajam „atšilimo“ laikotarpiui, šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje.

Visi šie knygose esantys ekslibrisai yra aprašyti, sudaryta knygų savininkų, dailininkų ir kolekcijų kortelių kartoteka, kuri palaipsniui perkeliama į LIBIS katalogą. Ateityje planuojama suskaitmeninti ir LIBIS kataloge prie tarpukario kolekcijų knygų pridėti senųjų ekslibrisų vaizdus.

Tarp II kategorijos ekslibrisų – Meno leidinių skyriaus fonde saugoma įvairių Lietuvos ir užsienio menininkų mažosios grafikos kūrinių kolekcija – daugiau nei 850 ekslibrisų. Tai Lietuvos menininkų Gerardo Bagdonavičiaus, Vinco Kisarausko, Alfonso Čepausko, Algimanto Šlapiko, Adomo Matuliausko, Stasės Meldytės, Vytauto Jakšto, Aušros Paulauskienės, Geručio Kalpoko, išeivijos atstovų – Henrietos Vepštas (Vepštienės) ir Vytauto O. Virkau bei dažnai Lietuvoje viešėjusio ir kūrusio ukrainiečių menininko Vasilijaus Leonenko ir kitų menininkų sukurti ekslibrisai. Dalį jų dovanojo patys dailininkai (A. Čepauskas, G. Bagdonavičius), kitus dovanojo arba pardavė kolekcininkai.

Pirmiausia reikia paminėti XX a. Lietuvos ekslibrisų klasiku ir šiuolaikinio ekslibriso pradininku (kartu su Pauliumi Galaune) laikomo pedagogo, dailininko, žinomo Šiaulių miesto menininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) sukurtus knygos ženklus, kurie išsiskiria unikaliu, savitu stiliumi, įkvėptu įvairių XX a. meno judėjimų (Nekrašius 1998, 7–13). G. Bagdonavičius sukūrė apie 200 ekslibrisų, KAVB saugo 60. Tarp jų yra darbų, skirtų dailininkui Antanui Gudaičiui, Palangos miesto bibliotekai, architektui Karoliui Reisonui, muziejininkui Pranui Gudynui.

Svarbią vietą KAVB ekslibrisų kolekcijoje užima Alfonso Čepausko (g. 1929) sukurti knygos ženklai.

A. Čepauskas – vienas iš „ekslibrisų kūrėjų veteranų“. Šį grafikos žanrą jis atrado 7-ojo dešimtmečio pradžioje.

Dirbdamas leidybinį darbą spaudoje, susidomėjo ekslibrisų kūrimo technikomis ir specifika, o nuo 1969 m. aktyviai dalyvavo parodose. Šio kūrėjo santykis su kuriamo knygos ženklo savininku – ypatingas.

Dailėtyrininkė Danutė Zovienė jį apibūdino taip: „A. Čepauskui ekslibrisas pirmiausia yra savotiškas pagarbos ženklas žmogui, kuriam jis skiriamas. Šiuo aspektu ekslibrisas, kaip ir mažasis skulptūros žanras – medalis, gali būti prilyginamas paminklui“ (Zovienė 1999, 4–6). Subtilia kompozicija ir koloritu, simboliais ir metaforomis išsiskiriančiuose A. Čepausko ekslibrisuose vyrauja dekoratyvi žmogaus figūra. Menininkas yra sukūręs apie 1 000 knygos ženklų, 18 iš jų saugomi KAVB.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vilma Gerasimovienė, Kristina Dailidaitė

18 Gausiausią ekslibrisų rinkinio dalį sudaro Leono Jonaičio ekslibrisų kolekcija, sudaryta iš Vinco Kisarausko, Vasilijaus Leonenko, Vytauto O. Virkau, Henrietos Vepštas (Vepštienės) kūrinių. Galima sakyti, kad L. Jonaitis – kryptingiausiai veikęs ekslibrisų kolekcininkas, o jo nuo 1987 m. kaupta kolekcija – reikšmingiausia Kaune. Rinkdamas ekslibrisus, L. Jonaitis atsižvelgė ne tik į meninę ar kultūrinę vertę, bet ir į knygos ženklo funkcionaliąją paskirtį. Savo kolekciją L. Jonaitis dalimis perdavė įvairioms Kauno kultūros įstaigoms, didžiausią dalį patikėjo Kauno apskrities viešajai bibliotekai (Lietuvninkaitė 2010, 240–251). Toliau trumpai pristatysime įdomiausius šios kolekcijos autorius ir jų vietą Lietuvos ekslibrisų istorijoje.

Tapytojo, grafiko, menotyrininko, kultūros tyrinėtojo Vinco Kisarausko (1934–1988) indėlis į Lietuvos ekslibrisų istoriją, jų išsaugojimą ir populiarinimą yra be galo svarbus. V. Kisarauskas apie šį grafikos žanrą yra išleidęs dvi knygas – „Lietuvos knygos ženklai“ (1984) ir „Lietuvos ekslibrisai“ (1991), tapusias reikšmingais šaltiniais Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojams. Išskirtinę vietą šalies meno istorijoje užima dailininko kūrybinis palikimas, kurį sudaro ir gausi knygos ženklų kolekcija. KAVB fonde saugomame V. Kisarausko ekslibrisų rinkinyje – 86 knygos ženklai, išsiskiriantys novatoriška stilistika, įkvėpta kubizmo dailės, ir laužančia sovietmečiu nusistovėjusias taisykles. V. Kisarausko kūrybą puikiai yra apibūdinęs Kęstutis Ramonas: „Tenka tik stebėtis, kaip mažoje miniatiūroje gali egzistuoti toks monumentalumas, laužytų formų, linijų kompozicinė įtampa, masės, spalvų, faktūrų skambumas. Jo kūriniuose – mažuose ir dideliuose – su didele jėga pranašiškai įprasminti laiko tektoniniai lūžiai, totalitarinės sistemos griūtis, dvasinio atgimimo poreikis“ (Ramonas 1998, 2). KAVB yra surengusi šio menininko ekslibrisų parodą, o 2018 m. ėmėsi kolekcijos skaitmeninimo darbų.

Būtina paminėti ir ukrainiečių dailininko Vasilijaus Leonenko indėlį į Lietuvos ir Kauno ekslibrisininkų veiklą. V. Leonenko lino ir medžio raižiniai daugiausia įkvėpti rusų ir ukrainiečių literatūros bei muzikos (Leonienko 1990, 1–2), o laikas, praleistas Lietuvoje, lėmė ir lietuviškų simbolių bei elementų atsiradimą jo kūryboje. KAVB saugomi net 182 V. Leonenko ekslibrisai.

Nemažą KAVB kolekcijos dalį sudaro išeivijos menininko Vytauto Osvaldo Virkau (g. 1930 m.) ekslibrisai, jų yra apie 140. 1944 m. į Vokietiją, o 1951 m. į JAV emigravęs V. O. Virkau pirmąjį savo ekslibrisą sukūrė 1970 m. – „knygoms, kurias Amerikos lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, minint jos 400 metų sukaktį“ (Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai 1992, 1). Menininkas nemažai knygos ženklų yra paskyręs savo tautiečiams, gyvenantiems ir Lietuvoje, ir svetur. V. O. Virkau ekslibrisus aprašė Alfonsas Čepauskas: „Jie spinduliuoja nuoširdumu, paprastumu, meile gamtai, matyti aukšta atlikimo kultūra. Ekslibriuose dominuojantys augmenijos motyvai vykusiai derinami su elegantišku šriftu“ (Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai 1992, 2).

Kiti II kategorijos ekslibrisai buvo sukurti proginiams konkursams. Šie originalūs vienetiniai ekslibrisai kaip mažosios grafikos kūriniai buvo eksponuojami parodose. Jie nebuvo tiražuojami ir klijuojami į knygas, t. y. nebuvo panaudojami pagal savo tiesioginę paskirtį. Šiandien konkursiniai knygos ženklai (visi arba daliniai jų rinkiniai) saugomi KAVB Meno leidinių ekslibrisų kolekcijoje. Verta trumpai pristatyti konkursus, kurie puikiai perteikia menininkų susidomėjimą šia mažosios grafikos forma. 1993 m. KAVB kartu su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir Kauno ekslibrisininkų klubu organizavo tarptautinį ekslibrisų konkursą „S. Darius ir S. Girėnas 1933–1993“, skirtą skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms. Tarp konkurso ekslibrisų buvo ir KAVB skirtų knygos ženklų. Šiandien KAVB saugoma 100 konkursinių darbų. Išleistas katalogas „S. Darius ir S. Girėnas 1933–1993“.

2000 m. Meno leidinių skyrius bibliotekos jubiliejaus proga organizavo ekslibrisų konkursą „Kauno apskrities viešajai bibliotekai – 50“. Lietuvos dailininkai sukūrė ženklų bibliotekai, atskiriems jos skyriams, darbuotojams, skaitytojams. KAVB saugomame konkursinių darbų rinkinyje – 29 ekslibrisai.

KAVB taip pat yra saugoma dalis 2005 m. Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuoto tarptautinio ekslibrisų konkurso „Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai – 80“ mažosios grafikos kūrinių. Konkursui pasibaigus, darbai pateko į KAVB, Vinco Kudirkos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų rinkinius.

KAVB ekslibrisų fondo ateitis

Konkurso „S. Darius ir S. Girėnas 1933– 1993“ katalogas

Bibliotekoje sukauptos originalių ekslibrisų, mažosios grafikos kūrinių kolekcijos negalima saugoti tik kaip archyvo. Svarbu ją viešinti, rodyti ir pristatyti visuomenei, naudojant įvairias formas: 1. ekslibrisų konkursai (buvo surengti 2 ekslibrisų konkursai); 2. ekslibrisų parodos (teminės ir personalinės); 3. ekslibrisų skaitmeninimas (katalogavimas LIBIS ir atspindėjimas portale epaveldas.lt).

Didžiausia ekslibrisų sklaidos ir skaitmeninimo problema yra autorių

nustatymas ir licencinių sutarčių su autoriais ir jų paveldėtojais pasirašymas. Šiais metais KAVB planuoja suskaitmeninti ir paskelbti ekslibrisų kūrėjo ir tyrinėtojo dailininko V. Kisarausko ekslibrisų kolekciją.

Ieškant būdų, kaip visuomenei pristatyti ekslibrisus, kyla klausimas: ar KAVB fonduose saugomi ekslibrisai gali būti ne tik uždara kolekcija, skirta mažam, elitiniam kolekcininkų, knygotyrininkų ir menotyrininkų būreliui, bet ir atvira, ugdanti, konceptuali knygos kultūros puoselėjimo sistema? Ateityje tai galima įgyvendinti, kuriant atskirą ekslibrisų fondą, kurio tikslas – ne tik saugoti ir tirti, bet ir vykdyti edukacines programas. Į jas įtraukus šio grafikos žanro tyrėjus, profesionalius menininkus bei jaunąją kartą, galima naujai, kūrybiškai apmąstyti ekslibriso reikšmę ir funkcijas skaitančioje visuomenėje. Ne mažiau svarbu ištirti žmonių santykį su knyga, kurį lemia kintančios leidybos galimybės, didėjanti leidinių pasiūla ir prieinamumas: ar šiandien knyga tampa greito vartojimo produktu („greitai perskaičiau, greitai pamiršau“), ar ji dar gali būti kolekcinė vertybė, ar ji kaip nors susijusi su vidine skaitančio žmogaus ir jo aplinkos (šeimos, draugų, kolegų) kultūra? Kitaip tariant, reikia nustatyti šiuolaikinio skaitytojo kaip vartotojo ir skaitytojo, kaip knygos gerbėjo skirtumus, nes sudominti šias dvi grupes tokiu intymiu, subtiliu objektu kaip knygos ženklas, reikia skirtingų būdų.

Kitas aktualus klausimas, atsižvelgiant į pasikeitusį ekslibriso vaidmenį ir nutolusią jo funkciją: ar ekslibrisas gali egzistuoti be knygos, o dar svarbiau – ar jo autonomija yra prasminga? Šiandien daug kalbama apie ekslibriso menines formas, kurios svarbios jį eksponuojant, bet, kita vertus, ekslibriso kaip individualaus meno kūrinio paskirtis kelia abejonių. Vien tai, kad jis tradiciškai laikomas knygos ženklu, neleidžia jam savarankiškai egzistuoti. Ekslibrisas be knygos – paprasčiausia miniatiūra, sukurta grafikos technika. Išties keista matyti, kaip kažkada glaudžiai susiję objektai ima egzistuoti atskirai. Analizuojant šį fenomeną, daroma išvada (ne galutinė, bet verta papildomo tyrimo), kad be savininko ekslibrisas tampa anonimišku, neturinčiu konteksto ženklu. Pagal istorinę jo sampratą, menininkas yra tik viena iš knygos ženklo sandaros dalių, kita dalis – savininkas, su perteiktais jo asmenybės ar veiklos bruožais, bibliotekos turinį nusakančiais simboliais.

Neabejotinai ekslibrisas gali būti įdomus ne tik kolekcininkams, meno ar istorijos tyrinėtojams, ieškantiems istorinės ar meninės ekslibrisų vertės. Tačiau būtina nustatyti kriterijus, pagal kuriuos šiandien jį galėtume vertinti, ir kurie padėtų atrasti prasmingą nišą skaitančioje visuomenėje. Tad bibliotekos ir muziejai, kaupiantys ir saugantys ekslibrisų kolekcijas, galėtų šviesti visuomenę šiuo klausimu, nors iš dalies grąžindami ekslibrisui jo paskirtį ar rasdami naują.

Literatūra 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

Apie ekslibriso praeitį ir dabartį (interviu su Romualdu Jurelioniu). Kauno diena, 1994, gruodžio 17, p. 22.

Bičiuliams kaligrafams. Kauno diena, 1994, balandžio 5, p. 3.

Būties paženklinimas: Alfonso Čepausko ekslibrių paroda: [katalogas]. [Kaunas], 2004.

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai: tarptautinio ekslibrisų konkurso „Ex libris G. Bagdonavičius 1901–1986. Šiauliai“ parodos katalogas / Sud. Jonas Nekrašius. Šiauliai, 1998.

Demikis, Paulius. Pasiilgusiems švaraus ir tikro šaltinio. Tremtinys, 2003, gruodžio 18, p. 8.

Ekslibrisai. Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai – 80: tarptautinės parodos katalogas. Kaunas, 2005.

Godelienė, Vida. Čekiški knygos ženklai Leono Jonaičio rinkiniuose. Tarp knygų, 2002, nr. 9, p. 19.

Godelienė, Vida. Ekslibris Lietuvoje: nuo Pauliaus Galaunės iki Lino [Leono] Jonaičio rinkinių... Kauno diena, 1998, gegužės 16, p. 21.

Godelienė, Vida. Lietuviško ekslibriso istorijos puslapiai. Dienovidis, 1999, gruodžio 17, p. 13.

Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuvos grafika, 1918–1940 = The graphic arts in Lithuania, 1918–1940. [Vilnius], [2008].

Jonaitis, Leonas. Dailininko iš Paryžiaus ekslibrisai. Kauno diena, 1993, birželio 3.

Jonaitis, Leonas. Estų ekslibrisui šimtas metų. Tarp knygų, 1998, nr. 7, p. 23–26.

Jonaitis, Leonas. Pastabos dėl tarptautinių ekslibrisų konkursų. Literatūra ir menas, 1997, balandžio 19.

Jurelionis, Romualdas. „Life“ atspindys. Kauno laikas, 1993, birželio 25, p. 4.

Jurelionis, Romualdas. „Lituanikos“ tragizmas. Kauno laikas, 1993, birželio 19, p. 4.

Jurelionis, Romualdas. Ekslibrisai primena. Kauno diena, 2000, balandžio 8, p. 15.

Jurelionis, Romualdas. Estiški ekslibrisai. Kauno diena, 1993, kovo 26, p. 10.

Jurelionis, Romualdas. Kauniečiai tęsia ekslibrio tradicijas. Kauno laikas, 1992, gruodžio 12, p. 5.

Jurelionis, Romualdas. Lietuviška tematika domina ukrainiečių dailininkus. Kauno diena, 2001, rugpjūčio 25, p. 14.

Jurelionis, Romualdas. Nuo Galaunės iki A. Čapskytės. Laikinoji sostinė, 2000, gruodžio 19, p. 12.

Jurelionis, Romualdas. Pirmą kartą Kaune įvyko ekslibriso seminaras. Kauno diena, spalio 6, p. 9.

Jurelionis, Romualdas. Skrydis per laiko ir žvakės liepsną. Kauno laikas, 1993, balandžio 9, p. 4.

Kanopkaitė, Rūta. Ekslibrisų paroda Radastų g. Kauno diena, 2000, rugsėjo 23, p. 15.

Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

Kudulienė, D. Knygos ženklai. Kauno laikas, 1994, sausio 27, p. 4.

Leonienko, Wasilij. Ukraina-ZSRR: ekslibrisy: [katalog]. Starachowice, 1990.

Lietuvninkaitė, Nijolė. Asmeninės ekslibrisų kolekcijos integravimas į knygos kultūros paveldą. XXVII knygos mėgėjų metraštis, 2010, t. 4, p. 236–251.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vilma Gerasimovienė, Kristina Dailidaitė

20 28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

Lietuvninkaitė, Nijolė. Kolekcininko Leono Jonaičio palikimas. Nemunas, 2004, liepos 22–28, p. 16.

Lūžytė, Marija. Europos ekslibrisų paroda. Kauno laikas, 1995, spalio 13, p. 5.

M. K. Čiurlioniui – 120: ekslibrisai, mažoji grafika: parodos katalogas, Druskininkai, 1995–1997. Druskininkai, [1997].

Mažoji grafika. Kauno diena, 1995, balandžio 8, p. 5.

Neseniai susikūręs Kauno ekslibrisininkų klubas. Gimtasis kraštas, 1992, spalio 22–lapkričio 4, p. 2.

R. J. Kauno ekslibrisininkų klubas. Kauno laikas, 1992, lapkričio 6, p. 4.

Ramonas, Kęstutis. [Pratarmė]. Iš Vincas Kisarauskas, 1934–1988: ekslibrisai. Vilnius, 1998.

S. Darius ir S. Girėnas, 1933–1993: tarptautinio ekslibrisų konkurso katalogas. Kaunas, 1993.

Vengris, Vitolis E. Lithuanian bookplates = Lietuvių ekslibriai. Chicago (Ill.), 1980.

Vytautas O. Virkau: ekslibrisų paroda: katalogas. Pakruojis, 1989.

Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai. Kaunas, 1992.

Zovienė, Danutė. [Įžanga]. Iš Čepauskas, Alfonsas. 101 ekslibrisas. Vilnius, 1999.

Šaltiniai 1. Interviu su Juozu Rimkumi, 2018 m. balandžio 17 d. Autorių archyvas.

2. Susirašinėjimas su Vida Mažrimiene, 2018 m. birželio 10 d.–liepos 14 d. Autorių archyvas.

The Collection of Ex Libris in Kaunas County Public Library: Challenges of Storage, Dissemination and Usage Summary Vilma Gerasimovienė Kaunas County Public Library v.gerasimoviene@kvb.lt Kristina Dailidaitė Kaunas County Public Library k.dailidaite@kvb.lt Kaunas County Public Library (hereinafter KCPL) has been accumulating the collection of ex libris since its establishment in 1950. Firstly, it overtook the books marked with ex libris into its fund, later it ordered ex libris from the artists to mark the newly received books, and finally, it overtook the collections of ex libris as individual artworks. Adapting to changing historical circumstances, society’s needs and technical possibilities, today KCPL meets new challenges, among which are the preservation and actualization issues of ex libris collection.

The article aims to discuss the history of KCPL ex libris collection, the most significant exhibits of this collection, the ways of their use, dissemination and preservation for future generations, their relevance and meaning, as well as the contribution of Kaunas ex libris society members to the accumulation and popularization of this collection with regard to the changed relationship between people and books, book culture.

The Club of Exlibrists established in Kaunas Public Library in 1992 has played a significant role in supplementing and popularizing KCPL ex libris collection. It was founded by Kaunas citizens, bibliophiles and enthusiastic collectors – Leonas Jonaitis and Romualdas Jurelionis. In 2000, the club was named after Paulius Galaunė. One of the most important tasks of the club was the popularization of ex libris. The club sought to attract Kaunas citizens to be interested in artistic bookplates and to involve them into city’s cultural life.

Today, KCPL ex libris collection can be divided into two categories. Firstly, ex libris which perform their direct mission: they are used as the marks created by artists certifying the ownership of the book. The second category includes ex libris – small graphics artworks, which are preserved at KCLP as thematic collections consisting of individual artists’ works and ex libris contest works.

The collection of original artworks of ex libris, small graphics accumulated in the library can not be preserved only as the archive. By using different forms, it is important to popularize it, show and introduce to society. KAVB since the beginning of the work with ex libris (c 1989) and the formation of collection has chosen several ways of dissemination: the contests and exhibitions of ex libris have been organized, and recently, ex libris have been digitized. The biggest problem of dissemination and digitization of ex libris is the attribution of authors and concluding the licensed agreements with the authors and the inheritors of their works.

Undoubtedly, ex libris can be interesting not only for collectors, art or history researchers looking for historical or artistic value of ex libris, it is also necessary to set criteria, according to which, it would be possible to assess ex libris, and which would help find the meaningful niche in reading society. Therefore, libraries and museums, that accumulate and preserve ex libris collections, have to educate society on this issue and at least partly return to ex libris its initial mission and find a new one.

P r o f e s o r i au s A l b e r to G u r s ko

kaligrafiniai ekslibrisai

Rasa Janulevičiūtė Vilniaus dailės akademija rararaster@gmail.com

Profesorius Albertas Gurskas – žinomas Lietuvos menininkas, kaligrafijos ir šrifto kūrėjas (lituanistinio šrifto „Palemonas“ bendraautoris), ilgametis Vilniaus dailės akademijos (dėstė VDA Grafikos katedroje kompozicijos pagrindus, kaligrafijos ir šrifto disciplinas), Europos humanitarinio universiteto (dėsto kaligrafiją) pedagogas, lietuvių kaligrafijos mokyklos puoselėtojas, unikalios kaligrafijos ir šrifto ugdymo metodikos kūrėjas. Jo parašytos knygos apie šriftą ir kaligrafiją „Kaligrafijos ir šrifto pagrindai“, išleistos lietuvių (2006) ir anglų (2010) kalbomis Vilniaus dailės akademijos leidykloje, atskleidė, kokią didelę šio meno patirtį yra sukaupęs autorius, kiek mokinių yra išugdęs. Šios knygos tapo ne tik praktiniais vadovais bei metodinėmis priemonėmis pedagogams Lietuvoje ir užsienyje, įkvėpimo šaltiniu praktikuojantiems kaligrafijos meną, bet ir Vilniaus dailės Albertas Gurskas. Danguolės Revutienės ekslibrisas. 2018 akademijos leidyklos bestseleriais.

Tokios trumpos įžangos išties nepakanka norint pristatyti A. Gursko kūrybinę biografiją. Pasak jo bendraminčio Jono Gudmono, „gyvenime prof. A. Gursko veikla yra plati ir įvairiabriaunė. Galima išskirti kūrybinę, pedagoginę, visuomeninę, edukacinę veiklas. Visur palikti ženklūs pėdsakai“ (Gudmonas 2015).

Ekslibrisai – viena iš A. Gursko kūrybos sričių. Juos A. Gurskas pradėjo kurti sovietiniu laikotarpiu, pirmuosius sukūrė 7-ajame dešimtmetyje. Šio laikotarpio jo ekslibrisai yra gerai žinomi. Turbūt niekas neprieštarautų, jei A. Gursko kūriniai būtų priskirti lietuvių ekslibriso klasikos lobynui. Jie buvo publikuoti Vinco Kisarausko sudarytoje ir 1991 m., ką tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išspausdintoje knygoje „Lietuvių ekslibrisas“, kurią taip pat reikėtų vadinti klasika. Šiame leidinyje publikuota 14 A. Gursko sukurtų ekslibrisų. Tarp jų – įsimintini, meniški, elegantiški, „švarios“ minimalistinės estetikos kūriniai – Leopoldo Digrio, Liudviko Strolio, Antano Kučo ir kitų Albertas Gurskas. Vytauto Kudzio ekslibrisas. 2018 autorių ekslibrisai. Šie ekslibrisai buvo pakartotinai publikuoti kituose leidiniuose, ne kartą eksponuoti, pateikti kaip ekslibrisų kūrimo pavyzdžiai.

Ekslibrisus A. Gurskas kuria iki šiol. Rengiamos parodos, kuriose greta kitų kūrybos sričių, įspūdingų kaligrafijos lakštų, heraldikos, knygų grafikos, monogramų ir logotipų eksponuojami nauji ekslibrisai. Kai kurie jų dar nėra publikuoti, rodyti parodose. Yra nežinomų ekslibrisų, skirtų asmeniniam naudojimui, paslėptų asmeninių bibliotekų knygų puslapiuose. A. Gurskas dažnai kviečiamas būti ekslibrisų konkursų vertinimo komisijos nariu, todėl toms parodoms savo kūrinių neteikia.

A. Gursko kūryba nebuvo išsamiai tyrinėta, nors kūrybinės retrospektyvos ir refleksijos poreikiu nederėtų abejoti. Minėtina 2015 m. išleista knyga „Albertas Gurskas. Kūryba“, kurioje publikuota daugiau A. Gursko kūrinių, o prisiminimais ir įžvalgomis dalijęsi menininkai vadino jį ne tik kolega, bendraminčiu, bet ir mokytoju.

Nors yra ir kitų ne mažiau svarbių A. Gursko kūrybos sričių, šioje publikacijoje norėta įdėmiau pažvelgti į jo sukurtus ekslibrisus ir pamėginti atsakyti į klausimus, kokia yra ekslibrisų kūrėjo ir adresato sąveika, kokia meninė raiška naudota, kokia reikšmė suteikiama vaizdiniam motyvui, kaip siejamas vaizdinis motyvas ir rašto menas, ką perteikia rašto, kaligrafijos formos, jų įvairovė.

Ekslibriso adresatas. Sovietiniu laikotarpiu ekslibrisas buvo tarsi langas į pasaulį, padedantis išsiveržti iš geležinės uždangos. Dailėtyrininkė Ieva Pleikienė straipsnyje „Šiuolaikinio ekslibriso populiarėjimas Lietuvoje: rašytinė ir sakytinė versijos“, aptardama ekslibriso plėtotę sovietinėje Lietuvoje nuo pat pirmosios Vilniuje surengtos Respublikinės ekslibriso parodos 1960 m., rašė: „dalyvavimas užsienio parodose atvėrė keletą galimybių. Svarbiausia – savęs pristatymą pasaulyje. Be to, padėjo gauti žinių apie to meto pasaulio

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rasa Janulevičiūtė

22

Albertas Gurskas. Antano Kučo ekslibrisas. 1979

Albertas Gurskas. Jono Kuzminskio ekslibrisas. 1976

Albertas Gurskas. Petro Aleksandravičiaus ekslibrisas. 1976

Albertas Gurskas. Stasio Saldūno ekslibrisas. 2000

Albertas Gurskas. Jono Gudmono ekslibrisas. 1986

dailės aktualijas ir realizuoti poreikį parodyti savo nacionalinį identitetą“ (Pleikienė 2003, 193).

Kai nebeliko sienų, ribojančių nuo laisvojo pasaulio, ekslibriso, kaip lango į pasaulį ir pasipriešinimo uždarai sistemai bei siekio iš jos išsiveržti simbolio, reikšmė susilpnėjo. Išryškėjo kitos ekslibriso funkcijos. Šiuo metu Lietuvoje yra laikomasi Tarptautinės ekslibrisų dailininkų ir mėgėjų asociacijos FISAE (Federation internationale des societes d‘amateurs d‘ex-libris), kurios nare Lietuva tapo 1992 m., apibrėžimo: ekslibrisas – tai mažas spaudinys ar etiketė, klijuojama knygoje ir nurodanti jos savininką, taip pat kolekcionavimo objektas (FISAE 2018). Nors ekslibrisas gali būti suvoktas ir kaip tiesiog ženklas, nurodantis savininką, nepaisant meninės vertės, Lietuvoje jis visų pirma yra estetinę vertę turintis mažosios grafikos kūrinys, kuris „palaipsniui tolsta nuo knygos vaizduojamosios dailės link“ (Pleikienė 2004, 69), antra – kūrybos forma, kurioje itin dažnai atsiskleidžia asmeniniai, bendražmogiški santykiai su asmeniu, kuriam ekslibrisas dedikuojamas, kitaip tariant, ekslibrisas leidžia užmegzti asmeninį dialogą tarp kūrėjo ir adresato. Šis aspektas itin ryškus A. Gursko ekslibrisuose. Beveik visuomet kūrėją ir adresatą siejo artimas, bendražmogiškas ryšys, pagarba, draugystė. Dažnai ekslibrisus A. Gurskas kūrė ir kaip padėkos ženklą. Svarbu tai, kad didžiosios dalies ekslibrisų kūrimo iniciatorius buvo pats autorius. Jis knygos ženklus kūrė tiems, kurių vertybinėms nuostatoms pritarė, kuriuos vertino ne tik kaip iškilius kūrėjus, menininkus, bet ir gerbė juos dėl humaniškų, demokratiškų asmeninių ypatybių. A. Gursko sukurti ekslibrisai yra jautrūs meno kūriniai, kuriuose juntamas kūrėjo gebėjimas įsiklausyti į kito asmens gyvenseną, pasaulėžiūrą ir visa tai išreikšti mažų matmenų kūrinyje taupia, bet itin turtinga meno forma.

Dalį ekslibrisų A. Gurskas yra dedikavęs savo mokytojams. Ankstyvuosius ekslibrisus, sukurtus 8-ajame dešimtmetyje, A. Gurskas skyrė Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) grafikos specialybės dėstytojams Antanui Kučui ir Jonui Kuzminskiui. Jie taip pat žinomi kaip išskirtinių ekslibrisų kūrėjai. A. Gurską profesorius A. Kučas paskatino domėtis rašto menu. A. Kučo dėka Grafikos katedroje buvo pradėta mokyti šrifto paslapčių, atsirado šrifto specializacija.

Minėtinas ekslibrisas, dedikuotas skulptoriui profesoriui Petrui Aleksandravičiui. Pasak A. Gursko, pažintis su šia iškilia asmenybe, taip pat su A. Kuču ir J. Kuzminskiu buvo likimo dovana (Gurskas 2015, 7). A. Gurskas mokytoją, ne kartą jam ištiesusį pagalbos ranką, atsimena iki šiol. Po studijų Valstybiname dailės institute A. Gurskas gavo paskyrimą dirbti vyresniuoju inžinieriumi-dailininku Lietuvos SSR žemės ūkio ministerijai pavaldžiame Respublikiniame žemėtvarkos projektavimo institute. Tuo metu Valstybiniame dailės institute kūrėsi nauja Dailės pedagogikos katedra (veikė 1960–1997 m.).

Reikėjo naujų dėstytojų. Prisiminta apie A. Gurską. Tačiau buvo kliūtis – paskyrimas, kurio taip paprastai nebuvo galima atsisakyti. Buvo pasistengta surengti pokalbį ministerijoje. Atvykęs į susitikimą dėl darbo vietos keitimo, A. Gurskas rado „užtarimo“ komandą – pirmąją Dailės pedagogikos katedros vedėją dailininkę, pedagogę Janiną Morkytę, Grafikos katedros vedėją, grafiką Vytautą Jurkūną ir Piešimo katedros vedėją Petrą Aleksandravičių, kuris, kai buvo sprendžiamas darbo krūvio klausimas, dar kartą pasiūlė padėti. Taip prasidėjo meninė ir pedagoginė A. Gursko veikla. Su P. Aleksandravičiumi juos siejo ne tik bičiulystė, bet ir menas. Kaip šrifto specialistas A. Gurskas prisidėjo prie skulptoriaus kūrybinių sumanymų. Jis yra Anykščiuose 1982 m.

P. Aleksandravičiaus sukurtos skulptūros rašytojui Antanui Vienuoliui postamente esančio užrašo „Antanas Vienuolis“ šrifto autorius.

Ekslibrise, skirtame Stasiui Saldūnui, yra įrašas – „mokytojo“. Ekslibrisas sukurtas kaip padėkos ir pagarbos ženklas šviesaus atminimo universaliam mokytojui, klasės auklėtojui, kuris A. Gurską nuoširdžiai globojo sunkiais metais, likusį be tėvų (jie buvo ištremti į Sibirą).

Daug ekslibrisų A. Gurskas skyrė Valstybinio dailės instituto darbuotojams, bendradarbiams – dailininkui ir pedagogui Jonui Gudmonui (jis po A. Gursko vadovavo Dailės pedagogikos katedrai), grafikui, plakato

kūrėjui, leidinių apie Lietuvos plakatą autoriui Juozui Galkui, keramikui, Lietuvos keramikos mokyklos kūrėjui Liudvikui Stroliui, architektui Algimantui Mačiuliui, tekstilininkui Vladui Daujotui, vitražistui, vitražų iš luitinio stiklo autoriui Kazimierui Morkūnui. Šiam menininkui A. Gurskas yra sukūręs ir kitų rašto meno kūrinių. Tarp jų – kaligrafišką sveikinimą su žuvimi, nes žūklė buvo vitražisto pomėgis (Gurskas 2006, 194). A. Gurską su K. Morkūnu siejo draugiška bendrystė. K. Morkūną A. Gurskas sutiko dar būdamas studentas jo dėstomose piešimo paskaitose. Kai šios disciplinos paskutiniame kurse neliko, piešimą A. Gurskas lankė savanoriškai, nes jam buvo priimtina K. Morkūno piešimo dėstymo metodika. A. Gurskas prisimena, kad K. Morkūnas mokė svarbiausių dalykų, o piešimo esmę mokėjo perteikti neprimygtinai, neįkyriai. Bendravo jie ir tapę kolegomis Valstybiniame dailės institute.

Kiti A. Gursko ekslibrisai skirti ne menininkams, bet taip pat kūrėjams, kitų sričių atstovams, artimiems bičiuliams. Profesoriaus bičiuliu tapo į Lietuvą grįžęs išeivijos dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas Kazys (Kazimieras) Varnelis. Į Vilnių K. Varnelis perkėlė įspūdingą knygų kolekciją. A. Gursko ir K. Varnelio bičiulystė sustiprėjo, kai buvo išleista A. Gursko knyga „Kaligrafijos ir šrifto pagrindai“ (2006). Knyga K. Varneliui padarė didelį įspūdį. K. Varnelis domėjosi šriftu, jo mokymo metodika, ir, pasak A. Gursko, buvo didelis kultūros žinovas. K. Varnelio namuose buvo surengtos kelios A. Gursko kaligrafijos parodos. 2018 m. eksponuoti lakštai, skirti Lietuvos valstybės 100-mečiui – „Tekstai Lietuvai“. K. Varnelio namuose-muziejuje šių namų vedėjos, dailininkės, grafikės, buvusios A. Gursko studentės, Daliutės Ivanauskaitės iniciatyva įrengta nuolatinė profesoriaus kūrinių ekspozicija – Alberto Gursko kaligrafijos kambarys.

Minėtinas ir ekslibrisas vyskupui Eugenijui Bartuliui, sukurtas 2007-aisiais.

Tais metais E. Bartuliui buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Su E. Bartuliu A. Gurskas susirašinėjo laiškais, jautė dvasinį bendrumą, nes prisiminė jo demokratišką, gražų elgesį su žmonėmis dar tuomet, kai E. Bartulis buvo Deltuvos miestelio, esančio netoli Gintarų kaimo, A. Gursko gimtinės, klebonas.

Ekslibrisų motyvai. A. Gursko ekslibrisų vaizdiniai motyvai itin darniai integruoti į raidžių ritmą. Susilieja su rašmenimis, kartais juose pasislepia, bet visuomet yra informatyvūs, iškalbingi.

Liudviko Strolio ekslibrise atpažįstamas puodynės simbolis yra aiški nuoroda į šio menininko profesiją ir kūrybą – keramiką. Vargonininko, Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos akademija) profesoriaus Leopoldo Digrio ekslibriso ritme išsyk atpažįstami vargonų vamzdžiai.

Iškalbingas ir fiziko profesoriaus Romualdo Karazijos ekslibrisas su integruotu atomo simboliu. Nors ir mažas, palyginti su šrifto užimamu kompozicijos plotu, yra Vilniaus Užtupo, Vilniaus universiteto dėstytojo, knygų, taip pat ir miniatiūrinių, leidėjo, tyrusio senųjų Lietuvos spaustuvių raidą, motyvas, vaizduojantis rankiniu spaudos presu spausdinančius spaustuvininkus.

Kai kuriuos A. Gursko ekslibrisų motyvus iššifruoti sunkiau. Taip yra su A. Kučui skirtu ekslibrisu, kuriame pavaizduotas ratas. Jis kartu reiškia ir nulį skaičiuje 70, nes ekslibrisas buvo sukurtas grafiko septyniasdešimtmečio proga. Ekslibrise esantis ratas yra nuoroda į vieną reikšmingiausių A. Kučo kūrinių. 1947 metais buvo išleista Antano Kriščiukaičio-Aišbės apysaka „Brička“ su grafiko sukurtomis iliustracijomis. Šios knygos, dabar jau bibliofilinės retenybės, viršelyje komponuotas bričkos fragmentas su ratu, kurį ekslibrise A. Gurskas panaudojo kaip reprezentatyvų vaizdinį.

Kaligrafija ekslibrise. Išskirtinė, unikali A. Gursko ekslibrisų savybė yra ta, kad jų raiškai pasitelkta kaligrafija plačiąja prasme – rašto menas.

Jo ekslibrisuose dominuoja raidžių ritmas, o motyvas, jeigu jis ir yra, jo nenustelbia. Dėl meninės raiškos priemonių tokius ekslibrisus kurti yra sudėtingiau nei tuos, kuriuose dominuoja vaizdinys ir galima manipuliuoti savitu meniniu braižu, paradoksalia mintimi ar technologiniu virtuoziškumu.

Kaligrafinio ekslibriso kūryba reikalauja išmanymo, patirties, nuolatinio buvimo tos Rytų kultūroms būdingos būsenos, kur kaligrafija suvokiama ne kaip žanras, o kaip gyvenimo būdas, dvasios išraiška.

Albertas Gurskas. Juozo Galkaus ekslibrisas. 1982

Albertas Gurskas. Kazimiero Morkūno ekslibrisas. 1984

Albertas Gurskas. Kazio Varnelio ekslibrisas. 2006

Albertas Gurskas. Eugenijaus Bartulio ekslibrisas. 2007

Albertas Gurskas. Liudviko Strolio ekslibrisas. 1975

Albertas Gurskas. Leopoldo Digrio ekslibrisas. 1984

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rasa Janulevičiūtė

24

Albertas Gurskas. Romualdo Karazijos ekslibrisas. 2013

Albertas Gurskas. Viliaus Užtupo ekslibrisas. 1989

Albertas Gurskas. Andre Grau ekslibrisai. 2011

Albertas Gurskas. Vlado Daujoto ekslibrisas. 2001

Albertas Gurskas. Reginos, Juozo ir Kęstučio Balčikonių ekslibrisas. 2001

Kurti kaligrafinius ekslibrisus be vaizdinio motyvo yra gana keblu, kaip jis bus vertinamas iš dalies priklauso ir nuo konkursų rengėjų požiūrio.

Juk tarptautinių ekslibrisų konkursų nuostatuose dažnai parašyta, koks ekslibrisas turi būti – kad būtinas vaizdinis motyvas ir į jį integruotas tekstas, vaizdinio motyvo dalis arba kitaip – tekstinė dedikacija ir jos akompanimentas – dekoro motyvas arba iliustracija, vaizduojanti adresato asmenines savybes, pomėgius, profesiją.

Vien kaligrafiniai ekslibrisai arba ekslibrisai, kuriuose dominuoja kaligrafija, Lietuvoje, o ir pasaulinio ekslibriso žanro kontekste – retenybė.

Nemažai kaligrafinių ekslibrisų sukūrė grafikas Vytautas Bačėnas (Bačėnas 2008). Išraiškingai šriftą ekslibrisuose naudojo Valerijonas Vytautas Jucys, Rimvydas Kepežinskas, Vincas Kisarauskas, Algis Kliševičius, Žibuntas Mikšys, Mindaugas Petrulis, Jolanta Sereikaitė, Sigutė Bronickienė, Živilė Žviliūtė, Lolita Braza, Roberta Vaigeltaitė, Viktorija Daniliauskaitė. Tai, kad nemažai kūrėjų geba pasitelkti šriftą kaip aktyvią raiškos priemonę, rodo, kad Lietuvoje kuriami aukšto meninio lygio ekslibrisai. Reikėtų pažymėti, kad įtaką ekslibrisų kūrėjams darė ir A. Gursko pedagoginė, kūrybinė veikla. Jis išugdė mokinių, kurie perėmė ir plėtoja šrifto ir kaligrafijos ugdymo metodiką.

A. Gursko sukurtiems ekslibrisams būdingas vadinamasis vizualaus išplėtimo efektas. Tai sunkiai apibūdinamas pojūtis, kai mažas kūrinys, nežinant matmenų, turi didelio formato įspūdį. Dideliuose kaligrafijos lakštuose, regis, nevaržomai srūva kūrybinis polėkis. Mažame formate jėga nenusilpsta, koncentruojasi. Ekslibrisai atrodo monumentaliai.

Kaip minėta, A. Gursko ekslibrisams būdinga turtinga meninė raiška.

Vienodais jų nepavadinsi. Naujame kūrinyje atsiskleidžia vis kita rašto meno interpretacija. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į ekslibrisų, sukurtų tam pačiam asmeniui, variantus. Pavyzdžiui, kokia įvairi kaligrafijos ir šrifto dermė, kompozicija, galima pamatyti ekslibrisų variantuose, skirtuose dailininkui Andre Grau. A. Gursko ekslibrisams būdingas linijų storių kontrastas, linijos ir dėmės skambesys, pozityvo ir negatyvo žaismė, reikšminga ir tai, kas neparašyta, nematoma. Profesoriaus Vlado Daujoto ekslibrise išryškinti ne skaitomi raidžių kontūrai, o vidinė jų erdvė, kuri įprastai lieka tuščia, neaktyvi. Šio ekslibriso raidžių ritmas raibuliuoja, taip atsiranda kaligrafijos ir tekstilės (tai buvo V. Daujoto kūrybos sritis) asociacija. Šriftas vizualumo įgauna ir kituose ekslibrisuose. Tekstilę vaizduoja ir trims asmenims – Reginai, Juozui ir Kęstučiui Balčikoniams – skirto ekslibriso besiplaikstančiomis draperijomis virtusios raidės. Vinco Kisarausko ekslibrise VK monograma įgijo šio dailininko kūrybai, formos traktuotei būdingų bruožų. Panaši ir architekto Algimanto Mačiulio ekslibriso monograma – raidės A ir M konstruktyvios, architektūrinės. Šriftas A. Gursko kurtuose ekslibrisuose kartais tampa kultūrine nuoroda, raidės įgyja kitų kultūrų bruožų. Ryškiausi pavydžiai – profesoriaus, filosofo, estetikos tyrinėtojo, orientalisto Antano Andrijausko ir lietuvių kilmės Izraelio dailininko Leo Ray ekslibrisai. Leo Ray ekslibrise yra akcentuoti, pastorinti horizontalūs monogramos elementai, o ne vertikalūs, būdingi Europos kultūros šriftams. Taip yra sukuriamas kitoks, mums neįprastas raidžių ritmas, nuoroda į kitą kultūrą. A. Andrijausko ekslibrise raidės primena Rytų kaligrafiją, kompozicija – asimetrinė, dalis teksto komponuota vertikaliai iš viršaus į apačią.

A. Gursko ekslibrisuose dažnai naudojama monograma – įvairiai derinamos pirmosios vardo ir pavardės raidės. Toks ir paties kūrėjo ekslibrisas.

Gana dažnai ekslibrisai komponuojami kaip apvalus antspaudas, pavyzdžiui, Romualdo Budrio ekslibrisas. Ekslibrisų kompozicija gali būti ir simetrinė, ir asimetrinė. Kompozicijos atžvilgiu ypatingas prof. L. Strolio ekslibrisas. Jo kompozicija simetrinė, bet panaudotas kompozicijos poslinkis yra netikėtas ir suteikia kūriniui virpėjimo, gyvumo.

Prof. A. Gursko sukurti ekslibrisai yra asmeninio pobūdžio. Beveik visi ekslibrisai dedikuoti asmenims, bendradarbiams, bendraminčiams, kuriems jaustas dvasinis artumas, kurių pasaulėžiūra ir vertybės buvo artimos.

Kaligrafijos ir rašto meno interpretacija ekslibrisuose itin išraiškinga ir įvairi.

Ją lėmė ilgametė A. Gursko kūrybinė patirtis. Rašto formos rodo asmens, kuriam ekslibrisas dedikuotas, profesiją, perteikia bendražmogišką, artimą kūrėjo ir ekslibriso adresato ryšį.

Literatūra ir šaltiniai 1. Bačėnas, Vytautas. Knyga. Kaligrafija. Ekslibrisai. Šriftai. Vilnius, 2008.

2. FISAE. What are ex-libris [prieiga internete: <http://www.fisae.org/>, žiūrėta 2018-07-25].

3. Gudmonas, Jonas. Albertas Gurskas [prieiga internete: <http://www.vda. lt/lt/galerija-akademija/naujienos/albertas-gurskas>, žiūrėta 2018-07-25].

4. Gurskas, Albertas. Kaligrafijos ir šrifto pagrindai. Vilnius, 2006.

5. Gurskas, Albertas. Kaligrafijos ir šrifto pagrindai. The Basics of Calligraphy and Script. Vilnius, 2010.

6. Gurskas, Albertas. Kūryba. Vilnius, 2015.

7. Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

8. Kriščiukaitis (Aišbė), Antanas. Brička. Vilnius, 1947.

9. Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinio ekslibriso populiarėjimas Lietuvoje: rašytinė ir sakytinė versijos. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2003, t. 31, p. 189–197.

10. Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinis Lietuvos ekslibrisas – meninės komunikacijos forma. Knygotyra, 2004, t. 42, p. 68–76

Albertas Gurskas. Vinco Kisarausko ekslibrisas. 1984

Albertas Gurskas. Algimanto Mačiulio ekslibrisas. 1991

Calligraphic Ex Libris by Professor Albertas Gurskas Summary Rasa Janulevičiūtė Vilnius Academy of Arts rararaster@gmail.com Professor Albertas Gurskas is a well-known Lithuanian artist, creator of calligraphy and print, teacher of Vilnius Academy of Arts, a father of Lithuanian calligraphy school and creator of print technique development.

Ex libris is one of the areas of A. Gurskas’ creation. A. Gurskas started creating them in Soviet period. The ex libris created by him during this time are well known. Among them there are memorable, artistic, elegant, and of “neat” minimalistic aesthetics creations – ex libris of Leopoldas Digris, Liudvikas Strolis, Antanas Kučas, etc. These ex libris were repeatedly published in other publications, exhibited, and presented as the examples of ex libris creation. A. Gurskas has been creating ex libris till now, he is often invited to be a jury member at ex libris exhibitions and contests.

Ex libris created by A. Gurskas meet a modern concept of ex libris. These are the creations of small graphics, dedicated to a concrete person. The particular thing is this, that usually in the ex libris created by A. Gurskas, interpersonal relationship with a person for whom the ex libris is dedicated is revealed. A. Gurskas dedicated ex libris to his teachers, co-authors, likeminded people, other persons as a sign of gratitude.

A unique and exceptional feature of A. Gurskas’ ex libris is this that calligraphy is used for their expression, and in the broadest sense – the art of orthography. The rhythm of letters is the most important in the composition of ex libris, and visual motif does not overshadow it. Pure ex libris with prevailing calligraphy in them are a rarity in Lithuania as well as in the global context of ex libris. Creating the ex libris of this type, deep knowledge of calligraphy, orthography art as well as mastery showing a long creative experience are necessary.

The article discusses A. Gurskas’ex libris in various aspects. The visual motifs of ex libris, the interface between them and calligraphy, the particularities of composition, a variety of orthography art are discussed as well.

Albertas Gurskas. Leo Ray ekslibrisas. Apie 2010

Albertas Gurskas. Antano Andrijausko ekslibrisas. 1985

Albertas Gurskas. Ekslibrisas.

Apie 1996

Albertas Gurskas. Romualdo Budrio ekslibrisas. 2008

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Kristina Jokubavičienė

26

Ekslibriso

k e l i a i pa j ū ryj e .

Klaipėdos

at v e j i s

Kristina Jokubavičienė Lietuvos dailės muziejus Prano Domšaičio galerija kristina.jokubaviciene@muziejus.ldm.lt Pradžia Klaipėdos XX a. istorija išskirtinė. Po Antrojo pasaulinio karo mieste neliko senųjų gyventojų. Kai 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, pirmą dieną karinėje komendantūroje užsiregistravo tik 28 civiliai gyventojai iš beveik 39 000 prieš karą jame gyvenusių žmonių (Nikžentaitis 2002, 10)1. Juos pakeitė iš įvairių Lietuvos ir Sovietų Sąjungos regionų atkeltieji. „Daliai naujakurių, visų pirma atvykusių iš tolimosios Rusijos, nepavyko Klaipėdos krašte atrasti naujosios gimtinės, tačiau daugumai atvykėlių lietuvių šis miestas tapo tikra ir vienintele tėviške“ (Nikžentaitis 2002, 11).

Pokariu uostamiestis kilo kaip pramonės, prekybos ir žvejybos laivyno bei jūrinių organizacijų miestas, išgyveno sparčius urbanizacijos ir migracijos procesus. Tik kultūrinis ir intelektualinis Klaipėdos gyvenimas ilgai liko menkas. Po karo mieste gyveno vienas profesionalus dailininkas (Šmitas 1990, 4). 1946 m. įkūrus LTSR dailininkų sąjungai pavaldaus Lietuvos dailės fondo gamybinį kombinatą „Dailė“, atvyko dar keli. Kai kurie jų gana greitai paliko Klaipėdą, bet tekstilininkė Emilija Pleškytė, juvelyras Petras Balčius, menotyrininkas Jonas Tatoris, tapytojas Edvardas Malinauskas, skulptoriai Elena Augaitytė, Dmitrijus Jefremovas, Aldona ir Jonas Vertuliai, Violeta Skirgailaitė, Živilė Jonuškaitė tapo pirmaisiais, susibūrusiais į 1966 m. įkurtą LTSR dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją. Kai sekcijos narių skaičius išaugo iki dešimties, 1973 m. atsirado LDS Klaipėdos skyrius, kuriam ilgus metus vadovavo V. Skirgailaitė.

Kultūrinio, tarp jų ir dailės, gyvenimo pakilimas uostamiestyje prasidėjo XX a. 7-ąjį dešimtmetį. 1966 m. buvo atidaryta Vaikų dailės mokykla, kuriai reikėjo mokytojų profesionalių dailininkų. Nuo 1971 m. veiklą pradėjo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetai (pirmiausia Muzikos, vėliau jis buvo suskaidytas į Pedagoginį ir Kultūros fakultetus). 1974 m. Klaipėdos fakultetuose buvo įsteigta dailininkų apipavidalintojų sekcija, šiandien išaugusi į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą. Mieste pamažu daugėjo akademinio jaunimo ir dėstytojų. Atsirado ne tik naujų darbo vietų dailininkams – vėrėsi plačios veiklos erdvės. 1973 m. buvo atidarytas Lietuvos dailės muziejaus padalinys uostamiestyje, Klaipėdos paveikslų galerija (nuo 2004 m. – Prano Domšaičio galerija). 1977 m. Smiltynėje pradėti rengti granito skulptūrų simpoziumai, kurių metu sukurtos kompozicijos buvo statomos visoje šalyje išgarsėjusiame skulptūrų parke, šiuolaikinės skulptūros galerijoje po atviru dangumi. 1983 m. duris atvėrė Parodų rūmai.

Toliaregiškos tuometinio LDT vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio kultūros politikos dėka, iš nykaus pramoninio miesto Klaipėda išaugo į Vakarų Lietuvos meno centrą. Šis laikotarpis dažnai vadinamas aukso amžiumi, miesto renesansu. Įvairių specialybių jauni menininkai buvo kviečiami ir mielai vyko gyventi ir kurti į uostamiestį – čia jų laukė, juos vertino, gerbė. Nereikėjo sukti galvos dėl buitinių dalykų, nes butus ir dirbtuves jauni dailininkai gaudavo per kelis mėnesius. Todėl 8-ojo dešimtmečio statistika išties įspūdinga: 1971 m. į miestą atvyko 6 dailininkai, 1972 m. – 3, 1973 m. – 5, 1974 m. – 7, 1975 m. – 8, o rekordiškais 1976-aisiais Klaipėdoje pasirodė net 12 naujų jaunų kūrėjų (Šmitas 1999, 4). Jie buvo panašaus amžiaus, dažnas mokęsis M. K. Čiurlionio dailės mokykloje, visi baigę Valstybinį dailės institutą Vilniuje (dabar Vilniaus dailės akademija), kupini energijos ir troškimo kurti. Viskas tais laikais vyko pirmą kartą – didesnės bendros teminės, proginės parodos (nuo 1972 m.), pirmosios „Dailės dienos“ (nuo 1973 m.), kūrybinės stovyklos, dailės sklaida visuomenėje.

Per gerą dešimtmetį Klaipėda praktiškai apsirūpino visų sričių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrėjais. Meno kūriniai – keramika, metalo, medžio pano, freskos ir mozaikos, tekstilė, kiti taikomosios dailės dirbiniai 7–8 dešimtmetį keitė miesto viešąsias erdves ir standartinius visuomeninius interjerus. Tuomet niekas nesigilino, esi monumentalistas ar molbertinio meno atstovas: baigei mokslus, esi diplomuotas dailininkas – kurk savo miestui, darbuokis srityse, kuriose gali duoti daugiausia. Net jei tai „tik“ maži knygos ženklai, ekslibrisai...

1 Pasak Viktoro Bergo, 1945–1947 m. buvusio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko, užėmę miestą, jie rado tik 6 žmones: „Tai buvo dvi 80–90 metų senutės lietuvininkės, du karo belaisviai baltarusiai, jauni vyrai, ir dvi lenkės architektės, atvežtos čia darbams“ (Vareikis 2002, 31).

Lietuvoje Ekslibrisas – nedidelio formato tiražinės meninės grafikos kūrinys, istorijoje tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis savininką ir taip saugantis jo nuosavybę. Nors šiandien ekslibrisus paprastai matome parodose, jie išlieka daugiau ar mažiau susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu.

Nedidelis formatas, grafinių ir verbalinių elementų sujungimas ekslibrise visada buvo rimtas išbandymas autoriui ir menine, ir technine prasme. Itin išskiriama ekslibriso komunikacijos funkcija tarp dailininko, kūrinio adresato ir žiūrovo (Pleikienė 2004).

Ekslibriso pakilimas sovietų Lietuvoje prasidėjo nuo 1960 m., kai Vilniuje surengtos pirmosios respublikinės ekslibrisų parodos. Pasak Vitolio E. Vengrio, „paroda davė pradžią ekslibrio renesansui Lietuvoje. Dailininkų tarpe, ypač jaunesnėje kartoje, baigusioje Vilniaus Dailės Institutą, vėl atgijo susidomėjimas ilgai pamirštu knygos ženklu“ (Vengris 1980, 47). Netrukus buvo įžengta ir į tarptautinę erdvę – 1967 m. lietuvių dailininkai dalyvavo Malborko III tarptautinėje šiuolaikinio ekslibriso bienalėje Lenkijoje, o kitais metais jau buvo pakviesti į Tarptautinės ekslibriso federacijos (FISAE) rengiamą XII tarptautinį ekslibrisų kongresą Komo mieste Italijoje. Kontaktai su užsienio dailininkais, kolekcininkais, dalyvavimas prestižinėse tarptautinėse parodose ir konkursuose, gaunami diplomai ir premijos skatino dailininkų ir visuomenės domėjimąsi šiuo grafikos žanru. Ekslibrisų populiarumo priežastys, stilistika ir to meto kontekstas yra išsamiai išnagrinėti Ievos Pleikienės darbuose (Pleikienė 2003, 2004, 2005).

Vinco Kisarausko parodos kataloge dailininko posūkis į ekslibriso žanrą, įvykęs apie 1960 m., nusakomas taip: „Knygos ženklo patrauklumo ir žavesio paslaptį V. Kisarauskas įžvelgė ekslibriso teikiamose galimybėse dalyvauti respublikinėse ekslibrisų parodose, būti teigiamai įvertintam užsienio šalyse, būti apdovanotam tarptautiniu mastu“ (Žvirblytė 2015, 8).

Klaipėdietis grafikas Augustinas Virgilijus Burba, prisimindamas tuos laikus, kalba panašiai: „Kodėl kūriau ekslibrisus? Ir pragyvenimui, ir malonumui, kai jau esi įvaldęs technikas. Užsakymai pradžioje buvo iš užsienio, tik vėliau iš Lietuvos, Klaipėdos. Tai buvo langas į pasaulį. Išsiunčiame ekslibrisus parodoms paštu, gauname katalogų, meno knygų, kartais ir diplomų. Vengris išleido albumą – perdavė egzempliorių. Taip pat vykdavo intensyvus keitimasis darbais su kolegomis iš įvairių šalių, su kolekcininkais. Taip surinkau kelių šimtų ekslibrisų kolekciją. Kiek mano ekslibrisų pasklido po pasaulį, net negalėčiau pasakyti.“2 Klaipėdoje LDS Klaipėdos skyriaus grafikų sekcija niekada nestokojo narių. 8-ąjį dešimtmetį jos branduolį sudarė jauni dailininkai: Augustinas Virgilijus Burba, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Vytautas Jakštys, Felicija ir Irena Kačenauskaitės, Sigita Kišonaitė-Auželienė (1948–2015), Aldona Kliševičienė (1946–2004) ir Algis Kliševičius (1950–2008), Gražina Oškinytė, Regina Maželytė-Taurinskienė, Ema Poškutė-Pumputienė, Ona ŠimaitytėRačkauskienė (1943–2014), Danutė Žalnieriūtė. Visi grafikai dirbo ir estampo, ir ekslibriso srityse. Ne vienas kurti ekslibrisus buvo pradėjęs dar besimokydamas dailės. V. Jakštys ir A. Kliševičius dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, todėl nieko nuostabaus, kad 8–9 dešimtmečių sandūroje prie dėstytojų su ekslibrisais prisijungė jų buvę studentai Petras Gaidamavičius (1957–2009), Valdimaras Kalninis (1952–2013), Zita Mazaliauskaitė, Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė, Evaldas Vėgėlė.

Ledus Klaipėdoje pralaužė A. V. Burba. 1977 m. populiariame antikvariniame knygyne Žvejų gatvėje jis surengė pirmą miesto istorijoje ekslibrisų parodą, kurioje eksponavo 36 knygos ženklus. Kitais metais personalinę ekslibrisų parodą knygyne surengė A. Kliševičius, P. Gaidamavičius, E. Vėgėlė, iš vilniečių dailininkų – V. Kisarauskas, Valerijonas Vytautas Jucys ir kiti. Antikvariatas bent dešimtmetį buvo patraukli ekslibrisų parodų vieta. Čia grafikų sekcija rengė ir personalines, ir grupines profesionalių dailininkų ir jų mokinių parodas. Ekslibrisai taip pat buvo eksponuojami „Ryto“ spaustuvės patalpose, nors parodoms nelabai pritaikytose – bet entuziazmo dėl to nemažėjo.

V. Kisarauskas vertino klaipėdiečius dailininkus, rašė apie A. V. Burbos, A. Kliševičiaus, D. Žalnieriūtės ekslibrisus. Su gilia menininko intuicija jis kalbėjo apie pajūrio dailininkų kūrybą, suvokdamas, kaip dažnai jiems nelengva „prasimušti“ į grupines, temines, progines parodas sostinėje. „Dabartinį uostamiesčio ekslibriso meno atgimimą kartu su visos Klaipėdos kultūrinio gyvenimo pakilimu galėtume pavadinti šio miesto renesansu. Algiui Kliševičiui tame gyvenime tenka viena priešakinių vietų – kartu su V. Burba jie yra uostamiesčio ekslibriso entuziastai, ne tik kuriantys juos, bet ir organizuojantys parodas“ (Kisarauskas 1978).

Draugiški ekslibrisų kūrėjų ir kolekcininkų santykiai Klaipėdoje susiklostė su„Trinyčių“ medvilnės gamybinio susivienijimo administracija. „Trinyčių“ konstruktorių skyriaus viršininkė ir moterų tarybos pirmininkė Regina Davidavičienė dar apie 1980 m. pradėjo kolekcionuoti ekslibrisus. Tam ją įkvėpė A. V. Burbos padovanotas pirmas būsimo rinkinio ekslibrisas. Po dešimties metų R. Davidavičienė jau turėjo surinkusi apie 500 Klaipėdos, Lietuvos ir kitų šalių dailininkų knygos ženklų. Moteris populiarino ekslibrisą „Trinyčiuose“: rengė ekslibrisų 2

Iš K. Jokubavičienės pokalbio su A. V. Burba, Klaipėda, 2018 m. birželio 18 d.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Kristina Jokubavičienė

28 parodėles, susitikimus su dailininkais. Buvo net planuojama, suremontavus klubą, įrengti nuolat veikiančią ekslibrisų ekspoziciją. To meto miesto spaudoje džiaugiamasi, kad „Trinyčių“ kolektyvas įsteigė specialią piniginę premiją ekslibrisų kūrėjams. Ji pirmą kartą buvo įteikta 1989 m. vykusioje VII Tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje. Bienalės žiuri premiją paskyrė A. Kliševičiui (Gudjurgienė 1990).

1989 m. klaipėdiečiai grafikai ir ekslibriso gerbėjai pagaliau įkūrė Ekslibriso klubą. Panašūs klubai jau veikė Jonavoje, Kaune, Pakruojyje, Panevėžyje, Šiauliuose. Su Pakruoju siejasi akivaizdus ekslibriso populiarumo ir masiškumo 8–9 dešimtmetyje patvirtinimas – 1988 m. Pakruojo dvare buvo įkurtas net visuomeninis ekslibriso muziejus3. Uostamiesčio ekslibriso klubo būstine tapo Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius. Čia būdavo rengiamos lietuvių, latvių, estų, suomių ekslibriso meistrų kūrybos parodos (pvz., 1995 m. Marinos Maksutovos iš Rygos, 2000 m. Lembito Lõhmuso iš Talino) ir jų aptarimai.

Vykdavo susitikimai su įdomiais Klaipėdos žmonėmis: Vytautu Dumčiumi, grįžusiu iš kelionės po Japoniją, A. V. Burba, parkeliavusiu iš Vokietijos ar Olandijos. Savo ruožtu penkiolikos Klaipėdos grafikų ekslibrisai 1996 m. buvo pristatyti Rygoje, Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (Simanaitienė 1996).

Kiekvienas iš klaipėdiečių grafikų formavo savo stilistiką, temų ir motyvų ratą, ieškojo adekvačiai idėjas išreiškiančių technikų, eksperimentavo. Rašydamas apie A. Kliševičiaus ekslibrisus, V. Kisarauskas pabrėžė: „Dirbdamas linograviūros ir spalvotos šilkografijos technikomis, A. Kliševičius sugeba lakoniškai, įtaigiai ir be pastangų, pasakytume, „prancūziškai“ sukaupti mintį, nedideliu siužetu, palyginimu, keliomis formomis, jų deriniais perteikti charakterį. <...> Juk ekslibrisas ir yra visų pirma konkrečių žmonių artima kalba, savotiško susikalbėjimo lapelis, o ne apskritai menas žmonėms, kokia yra visa kita grafika“ (Kisarauskas 1978). Šios savybės išliko ir dailininkui perėjus prie kompiuterinės grafikos technika kuriamų ekslibrisų. Ekslibrisai, kurie, pasak A. Kliševičiaus, buvo arčiausiai širdies ir jam suteikė daugiausia laisvės minčiai, pirmiausia ir išgarsino jų kūrėją, apkeliavo daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnė apdovanojimų. P. Gaidamavičius ir M. Petrulis, šilkografija susidomėję A. Kliševičiaus dėka, šią techniką naudojo ir kurdami ekslibrisus.

Stebėdamas A. V. Burbos kūrybą, V. Kisarauskas išryškino dailininko kūrybai būdingą ekspresiją, meistriškai perteikė „ne tik figūrų, nuogų kūnų apimtis ar jų siluetą, bet ir raumenų įtampą, visumos nuotaiką, erdves ir kitus dalykus. Tai tobulai atspausdinta ir tie lapeliai suteikia retą malonumą grafikos mėgėjui, o ką jau kalbėti apie ekslibrisų kolekcionierių“ (Kisarauskas 1989). O. Šimaitytė-Račkauskienė kūrė estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos idėjinį ir vaizdinį pagrindą sudarė Lietuvos kultūros paveldo, lietuvių liaudies dailės, tautosakos, mitologijos klodai. Svarbiausia grafikos technika dailininkei buvo ofortas, o ekslibrisai buvo grafikos sritis, kurioje, kaip ir A. Kliševičius, sulaukė daugiausia apdovanojimų. Temų ir motyvų požiūriu O. Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai artimi E. Poškutės-Pumputienės darbams. Daugiau klasikinę liniją tuo metu plėtojo grafikės L. Gedvilaitė-Sakalauskienė ir D. Žalnieriūtė. Apie ankstyvuosius D. Žalnieriūtės ekslibrisus V. Kisarauskas 1980 m. rašė: „Dailininkės kūrybai būdingas išradingumas, įdomus graviravimo ir spausdinimo būdų derinimas.“ Pasaulyje Mažosios kūrybos formos, prie kurių priskiriamas ekslibrisas, buvo tikras atradimas to meto dailininkams. „Apskritai dailėje jos [mažoji tekstilė, mažoji grafika] traktuotos kaip marginalijos. Paaiškėjo, kad šis statusas labai dėkingas, siekiant išvengti griežtos sovietų cenzūros“ (Pleikienė 2005, 5). Atšilimo laikotarpiu (1956– 1970 m.) buvimas meno lauko pakraštyje teikė daugiau galimybių siekiant šiuolaikiškumo, novatoriškumo, eksperimentuojant su technikomis ir atskleidžiant grafikos meninių priemonių specifiką ir ypatumus.

Nedidukas ekslibrisas, įdėtas į standartinį pašto voką, iš sovietų šalies beveik netrukdomas pasiekdavo bet kurį pasaulio tašką, kol budrūs sienų ir ideologijos saugotojai suprato dailininkų gudrybes ir tokius laiškus neretai grąžindavo siuntėjui. Reikėjo tam tikro apsukrumo: rašyti ne oficialiu būsimos parodos ar rengiamo konkurso adresu, o privačiam asmeniui, atspausdinti ekslibrisą kaip sulenkiamą atviruką su užrašytu „asmeniniu“ sveikinimu. Iš anos pusės siunčiami konkursų ir parodų diplomai, katalogai, meno albumai taip pat ne visada pasiekdavo adresatą Lietuvoje. Bet keitimasis informacija, kūriniais vyko. Taip mezgėsi lietuvių grafikų ryšiai su kolegomis ir su kolekcininkais užsienyje.

Lietuvių dailininkų kontaktai su kolekcininku Klausu Rödeliu iš Frederikshauno miesto Danijoje užsimezgė po 1968 m. kongreso Komo mieste Italijoje. K. Rödelis buvo tarptautinės ekslibrisų parodos „Inter-exlibris“, rengiamos nuo 1978 m., iniciatorius ir itin domėjosi Vidurio ir Rytų Europos dailininkais. Kai tik ekslibrisai iš Sovietų Sąjungos pasirodė konkursuose ir parodose Europoje, kolekcininkas pradėjo juos kaupti ir aktualizuoti.

Frederikshaune K. Rödelis turėjo leidyklą „Ekslibristen“, kuri spausdino įvairius su ekslibrisais susijusius, juos populiarinančius leidinius. Tarp jų buvo ir kasmetiniai išsamūs bibliografiniai ekslibrisų katalogai.

V. Kisarauskas ir Petras Repšys paskatino A. V. Burbą pasiųsti katalogui savo ekslibrisų (Burba 2018). Taip 1975 metų kataloge buvo pristatyti penki klaipėdiečio grafiko kūriniai. Nuo 1978 m. K. Rödelis leido nedidelių 3 Muziejaus darbuotojai surengė daugiau kaip 40 knygos ženklo parodų, du ekslibrisų konkursus, pirmąjį Lietuvos ekslibrisininkų seminarą.

Pakruojo ekslibriso muziejaus funkcijas perėmė 2001 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkurtas Ekslibriso muziejus, 2014 m. reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą.

monografijų seriją, skirtą įvairių šalių ekslibriso kūrėjams. 1982 m. toks specialus leidinys pristatė A. V. Burbos ekslibrisus4. Įvade K. Rödelis rašė: „Lietuvoje ekslibriso menas itin glaudžiai siejasi su grynąja, eksperimentine grafika – technikos, formos ir turinio aspektu. <...> Daugelis ekslibrisų yra greičiau mažosios grafikos kūriniai, bet tai nereiškia kad juos galima būtų vadinti netikrais ekslibrisais“ (Rödel 1982, 6). Mūsų dienomis K. Rödelis vadovauja Frederikshauno dailės muziejui ir ekslibrisų rinkiniui. Jame saugoma didžiausia pasaulyje 450 000 ekslibrisų kolekcija. Visa ji suskaitmeninta ir nuo 2012 m. skelbiama art-exlibris.net svetainėje. Lietuvos ekslibrisui rinkinyje atstovauja itin gausiai pristatomi klaipėdiečių A. V. Burbos, A. Kliševičiaus, M. Petrulio, kitų lietuvių dailininkų kūriniai.

Vyresnės kartos Klaipėdos grafikai geru žodžiu mini dailės kolekcininką ir Lietuvos bičiulį italą Enzo Pellai.

Italų gydytojo pediatro E. Pellai potraukis menui išaugo į sistemingą domėjimąsi grafika, dailės kūrinių, tarp jų ir ekslibrisų, kolekcionavimu. Svetinguose E. Pellai namuose Soma Lombardo mieste netoli Milano XX a. paskutiniais dešimtmečiais lankėsi ne vienas lietuvių menininkas. „Lietuvių meną atradau kolekcionuodamas ekslibrisus. Gerų ekslibrisų, be abejo, sukuriama daugelyje šalių, bet tie, lietuviškieji, mane sužavėjo savo poetine jėga“, – rašė E. Pellai prisiminimuose (Pellai 1989, 10). 1978 m. Lugane (Šveicarija) XVII Tarptautinio ekslibrisų kongreso parodoje jo dėmesį patraukė pirmąja premija apdovanotos Gražinos Didelytės ekslibrisai. Pradėjęs domėtis mūsų šalies istorija ir kultūra, su žodyno ir gramatikos vadovėlio bei kelių lietuvių kalbos pamokų pagalba italas jau galėjo vieną kitą sakinį pasakyti lietuviškai. Tuomet prasidėjo susirašinėjimas su lietuviais: „Užmezgiau kontaktus su nemaža dailininkų, bet norėčiau čia apsistoti ties keturiais pirmaisiais, su kuriais susipažinau. Tai Gražina Didelytė, A. Virgilijus Burba, Antanas Kmieliauskas, Vincas Kisarauskas“ (Pellai 1992, 20).

Laiškai ir E. Pellai dedikuoti A. V. Burbos ekslibrisai iš Klaipėdos į Soma Lombardą keliavo nuo 1981 metų.

E. Pellai tuo metu buvo Italijos ekslibriso asociacijos (Associazione Italiana Ex libris), kurios būstinė buvo Milane, tarybos narys. Jo paskatintas A. V. Burba taip pat įstojo į asociaciją. Tai palengvino ir informacijos gavimą, ir kūrybos sklaidą. Pirmą kartą akis į akį dailininkas ir kolekcininkas, galima sakyti ir mecenatas, susitiko 1988 metais. Peskaros mieste Italijoje vyko tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas Peskaroje 1938 m. gimusio rašytojo Gabriele D’Annunzio 50-osioms metinėms. A. V. Burbos sukurtas ekslibrisas konkurse laimėjo penktąją premiją ir vieną milijoną Italijos lirų (arba 80 JAV dolerių) premiją. Kažkokiu būdu premiją reikėjo atsiimti. E. Pellai tuomet parašė iškvietimą, suteikė nakvynę ir pasirūpino kultūrine programa.

Pirmus du kartus į Italiją A. V. Burba važiavo traukiniu, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – lengvuoju automobiliu. Labai produktyvus buvo 1994 m. vizitas į Italiją. Luino mieste vyko antrasis tarptautinis ekslibrisų konkursas „Lago Maggiore“. Jis buvo skirtas vienam gražiausių šalyje Madžorės ežerui. Iš Klaipėdos konkurse dalyvavo A. V. Burba ir D. Žalnieriūtė. E. Pellai skyrė papildomą vieno milijono Italijos lirų premiją lietuvių dailininkui, kurį išrinks žiūrovai. Pastarųjų dėmesį traukė A. V. Burbos, Mariaus Liugailos ekslibrisai, bet daugiausia simpatijų sulaukė ir kolekcininko premiją pelnė Antanas Kmieliauskas (Varapnickaitė 1994).

Tais pačiais 1994 m. Milane vyko XXV Tarptautinis ekslibriso kongresas. „Ten buvo eksponuojami ekslibrisai iš viso pasaulio, kolekcininkai pirko, keitėsi jais. Pažintys ir dalykiniai mainai, paskaitos ir banketai“ (Žiemytė 1994). Kongreso metu E. Pellai Luino miesto galerijoje surengė A. V. Burbos estampų parodą. Kolekcininkas teigė: „Burbos kūryba atsiskleidžia lyg fantastinė poezija, gaivinama mito šaltinių. Stiprus yra abipusės – žmogaus ir gamtos – priklausomybės suvokimas“ (Pellai 1992, 21). Verta paminėti, kad Milano kongrese A. V. Burba pirmą kartą susitiko su K. Rödeliu.

Pabaiga Pasak I. Pleikienės, „Ekslibrisą galime vadinti tranzitiniu dailės žanru ne tik geografine – keliavimo, bet ir aktualumo prasme: sovietmetyje jis iškilo kaip ant mielių, staiga tapo aktualus ir patrauklus daugeliui, o aplinkybėms pasikeitus sunyko, vėl pasitraukė į meninio gyvenimo paraštę. Keliavimo galimybė judėjimo laisvės suvaržymo sąlygomis buvo pagrindinis jį aktualizavęs veiksnys“ (Pleikienė 2004, 255).

Dar 2001 m., dalydamasis įžvalgomis apie XII tarptautinę Vilniaus ekslibrisų bienalę, A. Kliševičius buvo nusiteikęs gana pesimistiškai: „Parodoje vyrauja klasikinės technikos ir bendrumo jausmas. Akivaizdi dominuojanti mažosios grafikos tendencija. Ekslibrisas vis dažniau tampa sudėtingos plastikos kūriniu, nebe šiaip knygos ženklu. Autoriai – solidūs, jaunų beveik nėra. Tai, iš šono žvelgiant, nuteikia problematiškai.

Uždaras ratas: dalyvauja vis tie patys, naujų jėgų neįsilieja, šviežio vėjo nėra. Anksčiau ekslibrisas arba knygos ženklas buvo „orlaidė“ į pasaulį. Tam tikros meninės gyvybės variantas, ryšio su pasauliu galimybė buvo svarbi net žymiems meistrams. O dabar interaktyvusis pasaulis labiau prieinamas negu knyga. Be to, ekslibriso mene sąnaudų daug, o rezultatas, parodinis efektas – mažesnis, nei kuriant didesnius estampus ar tapant paveikslus.

Gal todėl jaunimas beveik nesidomi šiuo grafikos žanru... Akivaizdu, kad ekslibriso meno pakilimo banga viena 4 Pirmosios K. Rödelio monografijos pristatė Albino Brunovsky (1978), Harry Jürgenso (1979), Oldricho Kulhaneko (1980), Stasio Eidrigevičiaus (1981) kūrybą.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Kristina Jokubavičienė

30 jau praeityje, o kita – dar ateityje. Bet aš nesu tuo tikras“ (Bočiulytė 2001, 8). Panašios mintys dėl jaunų dailininkų stygiaus buvo išsakytos XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės katalogo įvade (Mikučionytė 2006).

A. Kliševičiaus, iki gyvenimo pabaigos likusio ištikimo ekslibrisui, mintys turėjo pagrindą. Kaip ten bebūtų, mūsų dienomis profesionalų ekslibriso lygį, bent jau Klaipėdoje, palaiko ir jo idėją nuosekliausiai plėtoja būtent 1950 m. dailininkų kartos atstovai.

Literatūra 1. Augustinus Virgilius Burba: 16 exlibris af Augustinus Virgilius Burba, Litauen: Kunstnermonografi 5 / udg. af Vagn Clemmensen, Klaus Rödel. – [Frederikshavn : Nordtryk], 1982.

2. Bočiulytė, Rita. Ir medis virsta žmogumi, žmogus – paukščiu, o paukštis – poezija. Klaipėda, 1997, sausio 29, [meno leidinys] „Durys“, p. 16–17.

3. Bočiulytė, Rita. XII tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės pėdomis. Klaipėda, 2001, spalio 31, [meno leidinys] „Durys“, p. 8.

4. Briele, Luc van den. Augustinas Virgilijus Burba. Graphia: Tijdschrift voor exlibriskunst, 1992, nr. 114, p. 41–46.

5. Bružilaitė, Birutė. Džiugi žinia iš Peskaros. Tarybinė Klaipėda, 1988, rugpjūčio 10.

6. Burba, Augustinas Virgilijus. L’ex libris e io. L’ex libris Italiano: Associazione Italiana Ex libris, Gennaio-Marzo, 1998, Anno 4, nr. 1, p. 7–9.

7. Burba, Augustinas Virgilijus. Apie 1970–1990 metų lietuvių ekslibrisų meistrus. Kompiuterinė spauda, 2003.

A. V. Burbos archyvas.

8. Burba, Augustinas Virgilijus. Ekslibrisas ir aš. Kompiuterinė spauda, 1997, lapkričio 30. A. V. Burbos archyvas.

9. Gudjurgienė, Gerda. Ekslibris – meno kūrinys. Klaipėda, 1990, sausio 13, p. 5.

10. Kisarauskas, Vincas. Algio Kliševičiaus ekslibrisai. Naujos knygos, 1978, nr. 12.

11. Kisarauskas, Vincas. Danutės Žalnieriūtės knygų ženklai. Naujos knygos, 1980, nr. 5.

12. Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

13. Kisarauskas, Vincas. Raidė išrėžta. Krantai, 1989, nr. 6, p. 8–9.

14. Klaipėdos ekslibrisininkų klubo renginių katalogas, 1995 02–1996 02 / Sud. Tamara Simanaitienė. Klaipėda, 1996.

15. Vengris, Vitolis Enrikas. Lithuanian bookplates = Lietuvių ekslibriai. Chicago, (Ill.), 1980.

16. Lucchi, Antonio. Įspūdžiai. Krantai, 1989, nr. 6, p. 6–7.

17. Nikžentaitis, Alvydas. Klaipėdietiškojo identiteto beieškant. Iš Klaipėda: istorija populiariai. Klaipėda, 2002, p. 7–12.

18. Pajūrio krašto dailininkai: katalogas / Sud. Petras Šmitas. Klaipėda, 1990.

19. Pellai, Enzo. Formali laisvė ir užšifruotas turinys. Kultūros barai, 1992, nr. 4, p. 19–23.

20. Pellai, Enzo. Yra tokie vartai. Krantai, 1989, nr. 6, p. 10–14.

21. Pleikienė, Ieva. Keliaujantis sovietmečio Lietuvos ekslibrisas. Kultūrologija, 2004, t. 11, p. 255–264.

22. Pleikienė, Ieva. Ryškiausios stilistinės ekslibrisų kūrybos tendencijos Lietuvoje 1960–1990 metais.

Knygotyra, 2005, t. 45, p. 96–107.

23. Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinio ekslibriso populiarėjimas Lietuvoje: rašytinė ir sakytinė versijos. Acta Academiae Artium Vilnensis. Istorinė tikrovė ir iliuzija: Lietuvos dvasinių šaltinių tyrimai, 2003, t. 31, p. 189–197.

24. Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinis Lietuvos ekslibrisas – meninės komunikacijos forma. Knygotyra, 2004, t. 42, p. 68–76.

25. Rödel, Klaus. Exlibris 1975: Bibliografi over Europaeske Kunstneres. Frederikshavn, 1977.

26. Šmitas, Petras. Virgilijaus Augustino Burbos ekslibrisai. Klaipėda, 1977, gegužės 7.

27. Varapnickaitė, Jolanta. Mūsų ekslibrisai Italijoje. Literatūra ir menas, 1994, spalio 29.

28. Vareikis, Vygandas. Nuo romantinės praeities į modernią ateitį. Iš Klaipėda: istorija populiariai. Klaipėda, 2002, p. 15–42.

29. Vincas Kisarauskas (1934–1988): pasisveikinimas su laiku: [katalogas] / Sud. Milda Žvirblytė. Vilnius, 2015.

30. Žiemytė, Ivona. Potyriai Italijoj. Vakarų ekspresas, 1994, lapkričio 25, p. 12.

The Roads of Ex Libris by the Sea: A Case of Klaipėda Summary Kristina Jokubavičienė Lithuanian Art Museum Gallery of Pranas Domšaitis kristina.jokubaviciene@muziejus.ldm.lt The history of Klaipėda of the 20th century is exceptional. After World War II, there were no old residents in the city. During the post-war period, the seaport was rapidly growing as the city of industry, trade and fishery shipping. Only cultural life was rather poor for a long time. Its rise started in the 7th decade of the 20th century. In 1966, Children’s Art School was opened. In 1971, the Department of Art and Typography was founded in Klaipėda Faculty of Šiauliai Pedagogical Institute. Today, it is Klaipėda Faculty of Vilnius Academy of Arts. In 1973, the division “Pranas Domšaitis Gallery” of Lithuanian Art Museum was opened. In 1977, in Smiltynė, the symposiums of granite sculptures were started to be organized, a modern gallery of sculptures was created in the open air. In 1983, the Exhibition Hall was opened. Due to far-sighted cultural policy of the then head of the city Alfonsas Žalys, from a bleak industrial city Klaipėda grew into the art centre of West Lithuania. This period is often called the golden age. Young artists from different art spheres were invited to live and create in Klaipėda. Already in the 8th decade, the artists working in different spheres of visual and applied art lived in the city. Their works were changing the city’s public spaces. All members of graphics section of Klaipėda Department of Lithuanian Artists’ Association were working in both printmaking and ex libris spheres.

The rise of ex libris in the Soviet Lithuania started in 1960. Soon, it expanded at international level. Ex libris as a small form of artwork was a real discovery for the artists of that time, and it helped to avoid the rigid Soviet censorship. Being in the outskirts of art, it provided more opportunities to experiment with techniques and reveal the specificity of graphics arts. A small ex libris put in a simple envelope could easily cross the boarders of the states. Also, Lithuanian creators of ex libris took part in international exhibitions, their works always won awards, there were the first contacts by mail with colleagues from foreign countries.

In Klaipėda, the first exhibition of ex libris was held in 1977 in an antique bookshop. Among the most outstanding initiators of ex libris and their loyal creators Augustinas Virgilijus Burba, Algis Kliševičius, Danutė Žalnieriūtė, Ona Šimaitytė-Račkauskienė, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė and other graphics artists are worth to be mentioned. At the end of the 20th century, in Klaipėda, there were especially good relationship between ex libris creators and manufacturers. The exhibitions of ex libris and meetings with artists were held at “Trinyčiai” Cotton Association. It established a monetary prize for the participants of international Vilnius ex libris biennial. The Club of Ex Libris founded in 1989 in Klaipėda actively organized exhibitions, meetings and discussions.

Especially close relationship of Lithuanian creators of ex libris, including Klaipėda citizens, at the end of the 20th century were with an ex libris enthusiast, collector and publisher Klaus Rödel (Denmark). Graphics artists of senior generation from Klaipėda appreciate a collector Enzo Pellai (Italy).

According to Lithuanian ex libris researchers, a possibility of travelling under the conditions of freedom suppression in the Soviet times was the main factor actualizing ex libris. And it is stated that at the beginning of the 21st century young artists have little interest in this genre of graphics. Anyway, in our times, a professional level of ex libris, at least in Klaipėda, is supported and developed namely by the representatives of the 1950s artists.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Henrikas Mazūras

32

Ekslibrisas Lietuvos

i r u ž s i e n i o m o k s l e i v i ų k ū ryb o j e

Henrikas Mazūras Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija mazuras@elekta.lt

Ekslibrisas Lietuvos moksleivių kūryboje Lietuvoje ekslibriso renesansas profesionalių dailininkų kūryboje siejamas su XX a. šeštuoju dešimtmečiu.

Mokyklose ryškesnę ekslibriso plėtros sklaidą galėtume rasti pradedant devintuoju dešimtmečiu, nes per du dešimtmečius išpopuliarėjęs ir subrendęs knygos ženklas pasiekė ir dailės pedagogų įvairias edukacines programas. Jau prieškaryje žinomas dailininkas ir pedagogas G. Bagdonavičius, dirbdamas Šiaulių mokytojų seminarijos piešimo mokytoju, sudomino seminarijos mokinius. Jie gana primityviu būdu pradėjo sau kurti ekslibrisus.

Moksleivių ekslibrisų pristatymui spaudoje ir parodų erdvėse turėjo įtakos tarptautiniai ir respublikiniai moksleivių ekslibrisų konkursai. Parodos ir išleisti katalogai leidžia teigti, kad ekslibrisas šiuo metu ne tik pavienių pedagogų entuziastų edukacinės raiškos objektas, bet procesas, turintis vis didėjantį pagreitį. Šiuos teiginius pagrindžia iš įvairiausių informacijos šaltinių surinkta medžiaga.

Reikšmingas įvykis moksleivių ekslibriso raidai – 1997 metų tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas lietuviškos knygos 450-osioms metinėms. Jame, be profesionalių dailininkų, dalyvavo M. K. Čiurlionio bei Kauno J. Naujalio meno gimnazijų moksleiviai, taip pat pavieniai entuziastai iš kitų Lietuvos mokyklų.

Konkursiniai darbai buvo eksponuojami Vilniaus dailės galerijoje ,,Akademija“.

1992 metais paskelbtas ekslibrisų konkursas ,,Marijampolė“, kurį organizavo Marijampolės Jono Jablonskio vidurinė mokykla ir miesto valdyba. 1995 metais tarptautinio grafikos konkurso Čekijoje ,,Graži kaip gėlės yra žemė“ parodos katalogo viršelį ir kvietimą iliustruoja Krekenavos vidurinės mokyklos moksleivės ekslibrisas.

1999 metais skelbiamas tarptautinis ekslibrisų konkursas ,,Ex libris Daukšos Postilei – 400“, kuriame aktyviai dalyvavo Kėdainių Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos mokiniai. 2000 metais Druskininkų Vytauto Kazimiero Jonyno dailės mokyklos 2-os klasės mokiniai (mokytoja Rūta Žukauskaitė) parodos atidaryme pristatė savo ekslibrisus, sukurtus sau, draugams, Druskininkams, Dailės mokyklos 20-mečiui.

Parodoje pateikiama keletas ekslibrisų, konkurso „Pirmajai knygai 450“ laimėtojų. V. K. Jonyno galerijoje taip pat buvo eksponuojami Dailės mokyklos moksleivių ekslibrisai, sukurti V. K. Jonynui.

Nuo 2000 metų Lenkijoje tarptautinėje moksleivių ekslibriso bienalėje ,,Žary“ Lietuvai atstovauja jau po keletas mokyklų. 2000 m. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje vyko ekslibrisų, skirtų gimnazijos bibliotekai, rengimas ir pristatymas. 2001 metais Molėtų vidurinė mokykla organizavo konkursą ,,Ekslibrisai mokyklos bibliotekai“. Buvo įsteigtos nominacijos: originaliausiam, nuotaikingiausiam, vertingiausiam, nerūpestingiausiam ekslibrisui. 2001 metais Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos aštuntų klasių mokiniai (vadovė D. Laurinavičienė) surengė ekslibrisų parodą ,,Medis“. 2001 metais Utenos dailės mokykloje surengtas moksleivių ekslibriso konkursas, skirtas mokyklos 25-mečiui paminėti. 2001 metais Panevėžio šv. Kazimiero knygynėlyje parodoje ,,Krekenavos ekslibrisas“ savo darbus ir kolekciją eksponuoja Krekenavos Mykolo Antanaičio vidurinės mokyklos moksleiviai.

2001 metais Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, dalyvaujant Šiaulių ekslibriso muziejui, įvertindama gimnazijos ir spausdinto žodžio, knygos ir ekslibriso glaudų ryšį, populiarindama knygos meną, paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą ir parodą „Ex libris. Šiaulių J. Janonio gimnazijai – 150“. Taip pat reikia paminėti ir Šiaulių Jovaro pagrindinės mokyklos dailės mokytojos Lolitos Zalogienės gražią iniciatyvą. Jos vadovaujami mokiniai Juliaus Janonio gimnazijos jubiliejui skyrė 43 ekslibrisus, kurie buvo eksponuojami nekonkursinių darbų parodoje. 2002 metais tarptautinės mokslinės konferencijos metu ,,Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto ženklai“ į renginius buvo įtraukta Šiaulių Jovaro pagrindinės mokyklos moksleivių ekslibrisų paroda ,,Vaikai kuria ekslibrisus“ (vadovė L. Zalogienė).

2002 metais Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija surengė knygos ženklų, skirtų Juozui Zikarui, dirbusiam gimnazijoje piešimo mokytoju, parodą. Ji buvo eksponuojama Panevėžio šv. Kazimiero knygynėlyje. 2003 metais respublikinė ekslibrisų paroda ir konkursas ,,Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijai – 275“, kuriame šalia profesionalių dailininkų dalyvavo ir moksleiviai iš keliolikos Lietuvos mokyklų. Išleistas iliustruotas

parodos katalogas, moksleiviai apdovanoti diplomais ir prizais. 2004 metais Panevėžio rajono Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje surengtas grafinių miniatiūrų, skirtų Upytės 750 metų jubiliejui, paroda ir konkursas, kur buvo eksponuojama ir kelios dešimtys ekslibrisų. 2007 m. Marijampolės profesinio rengimo centro Gimnazijos skyrius surengė ekslibrisų parodą (vadovas dizaino mokytojas Ričardas Vainius). 2007 m.

Alytuje organizuotas šalies mokinių ekslibrisų konkursas, skirtas mokytojo, partizanų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui įprasminti. 2008 m. Panevėžio rajono PŠC įvyko šalies mokinių ekslibrisų konkursas „Krekenava – 600“. Išleistas parodos darbų katalogas.

Ypač svariai prie ekslibriso populiarinimo prisidėjo Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas (JVMF) su Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD), organizuodami ekslibrisų konkursus moksleiviams ir jaunuoliams (nuo 8 iki 21 metų) bei dailės mokytojams. Tai unikalus konkursas, kai savo darbus pateikia mokytojas ir mokinys.

Nuo 2010 metų LDUD surengė septynis respublikinius ekslibrisų konkursus moksleiviams ir dailės mokytojams. 2010 metais, pažymint LDUD veiklos dvidešimtmetį, buvo surengtas ekslibrisų konkursas „Mokytojas ir mokinys“, kuriuo buvo siekiama įprasminti vietos mokyklų istoriją ir mokytojus, garbingus mokslo, sporto ir kitų profesijų asmenis, institucijas ir organizacijas, gimtųjų apylinkių vertybes.

2011 metais Lietuvos mokytojai ir moksleiviai buvo kviečiami pasigilinti į dviejų žymių Lietuvos menininkų – Justino Vienožinskio ir Juozo Zikaro – gyvenimą ir kūrybos pasaulius, nes 2011 m. buvo minimos 125-osios Justino Vienožinskio ir 130-osios Juozo Zikaro gimimo metinės. Buvo paskelbta konkurso tema „Justinas Vienožinskis ir Juozas Zikaras – dailininkai, pedagogai, kultūros organizatoriai“.

2012 metais LDUD paskelbė konkursą „Saldainių fabrikui „Rūta“ – 100 metų“, kviesdama pasigilinti į ilgiausia istorija besididžiuojantį ir savo sėkmės istoriją pasakojantį saldainių fabriką Lietuvoje, nes tų metų vasarą saldainių fabrikas „Rūta“ šventė 100 metų jubiliejų ir atidarė Šokolado muziejų.

Ketvirtasis LDUD respublikinis ekslibrisų konkursas „Transatlantinis skrydis 1933–2013“, surengtas 2013 metais, kvietė paminėti dviejų žymių Lietuvos lakūnų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – gyvenimus ir pasaulinės reikšmės žygdarbio 80-ąsias metines.

2014 metais, atliepdama Seimo nutarimą 2015 metus skelbti Etnografinių regionų metais, LDUD surengė penktąjį ekslibrisų konkursą „Lietuvos etnografinis regioninis savitumas knygos ženkle“. Moksleiviai ir mokytojai buvo kviečiami apmąstyti Lietuvos etnografinių regionų istorinę reikšmę ir savitumo puoselėjimo svarbą bei sukurti ekslibrisų tradicinėmis grafikos technikomis. Šeštasis respublikinis ekslibrisų konkursas „Šv. Pilypas Neris – Dievo Paukštelis“ vyko 2015 metais ir buvo skirtas neįprasto šventojo Pilypo Nerio, vadinto „Dievo paukšteliu“, 500-osioms gimimo metinėms paminėti.

Darniai suvienijusios savo pajėgas konkursą organizavo keturios institucijos – Lietuvos dailės ugdytojų draugija, Vilniaus dailės akademijos Atviroji dailės, dizaino ir architektūros mokykla, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas ir Vilniaus šv. Pilypo Nerio oratorija. Šiuo konkursu ir paroda, eksponuota Vilniaus dailės akademijoje, bei konferencija, vykusia 2015 m. spalio 23 dieną, buvo minima ir LDUD 25-erių gyvavimo metų sukaktis. 2011 m. Lietuvos dailės muziejus paskelbė mokinių kūrybos konkursą ir surengė parodą Juodkrantėje „Miniatiūrų muziejaus ekslibrisas“, skirtą muziejaus 35-mečiui. 2013 m. surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas „Riešės gimnazijai – 100“. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido išsamų katalogą. Galerijoje „Arka“ buvo eksponuota moksleivių kūryba.

Pirmosios publikacijos apie moksleivių knygos ženklus buvo skelbiamos žurnale ,,Mokykla“ ir savaitraštyje ,,Dialogas“.

Lietuvos moksleivių ekslibrisų kūrybos apžvalgą norisi baigti Krekenavos Mykolo Antanaičio vidurinės mokyklos moksleivės Vaidos Tvarijonaitės dailės brandos egzamino mintimis apie ekslibrisą: ,,Taip prieš mane atsirado kelios nespalvotos miniatiūros. Sukūriau žmogaus formos siluetus. Žmonės, matę šias miniatiūras, dažniausiai bandė ieškoti paslėptos minties. Jiems nuolat kildavo klausimas: kodėl būtent taip? Kiekvienu savo ekslibrisu aš bandau patraukti kitų žmonių dėmesį, kad jie nors trumpam susimąstytų.“ Ekslibrisas užsienio moksleivių kūryboje Kai kuriose užsienio šalyse ekslibrisas turi gerokai gilesnes tradicijas. Tai lėmė ir platesnę ekslibriso sklaidą edukaciniame procese. Dažnai rengiamos teminės parodos ir konkursai vaikų literatūros ar vaikystės tematika, leidžiami ekslibrisui skirti metodiniai leidiniai. Toliau straipsnyje fragmentiškai pateikiama keliolika pavyzdžių.

1983 metais Italijoje paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas Pinokio tematika (,,Ex libris dal mondo per Pinocchio“). 1987 m. Vysbadeno (Vokietija) tarptautinės ekslibrisų parodos „Teatras ir dailė mieste“ kataloge reprodukuotas septynmetės moksleivės ekslibrisas. 1993 m. Italijoje surengta paroda ir išleistas katalogas ,,Pediatrija ekslibrise“ (Pediatrija negli Ex libris). 1994 m. Milane vykusioje XX ekslibriso kongreso parodoje buvo išradingai pateikti technologiniai ir didaktiniai grafikos technikų pavyzdžiai.

Specialiai tam įrengtose vitrinose buvo eksponuoti darbo įrankiai: raižikliai, klišės, bandomieji atspaudai

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Henrikas Mazūras

34 ir pan., 1997 m. tarptautinis ekslibrisų centras Belgijoje Sint Niklaso mieste paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą ir išleido parodos katalogą ,,Pasaka“ (Sprookjes). Nuo 1997 m. Slovakijoje, Hlohoveco mieste, 12– 15 metų mokiniams organizuoti tarptautiniai ekslibriso konkursai. 2003–2004 m. jame dalyvavo ir Lietuvos moksleiviai. 1999 m. Liuksemburge kultūros centro atidarymo proga paskelbtas tarptautinis konkursas ir išleistas parodos katalogas ,,Maus Ketti“ (peliukas Ketti). 2001 m. Lenkijoje Grajevno 3-iojoje gimnazijoje vyko ekslibrisų konkursas ,,Ekslibrisai bibliotekai“. 2002 m. Latvijoje Augstkalnės vidurinėje mokykloje vyko tradicinis moksleivių ekslibriso konkursas. 2004 m. Čekijoje Kladno miesto knygynas ir 1-oji vidurinė mokykla paskelbė konkursą „Piešiame ekslibrisą“. 2004 m. Lenkijoje Liublino gimnazijų moksleiviai galerijoje „Po shodach“ dalyvavo ekslibrisų, skirtų bibliotekoms parodoje-konkurse. Rusijos internetiniame puslapyje skelbiama medžiaga vaikų ekslibrisų tematika iš 1960–1980 m. laikraščių „Knižnoe obozrienie“. Šiuolaikiniai Rusijos jaunieji menininkai tarptautiniuose konkursuose išsiskiria kokybišku klasikinių grafikos technikų ir akademinio piešinio išmanymu.

Tai tik dalis išvardytų parodų-konkursų, vykstančių užsienyje vaikų literatūros ir vaikystės tematika. Lietuvoje minėta tematika mažai analizuota. Tik 1987 m. Pakruojyje vyko teminė ekslibrisų paroda ,,Knygos ženklai vaikams“ iš J. Nekrašiaus ir J. Šapiro kolekcijų.

Lenkijoje Žarų (Žary) mieste vykstančios tarptautinės moksleivių ekslibriso bienalės ne tik propaguoja ekslibriso žanrą, bet ir puoselėja knygos kultūros meną. Paraleliai vyksta ir autorinių moksleivių knygų parodos, o Dobčycų vidurinės mokyklos moksleiviai bibliotekoje surengtoje pamokoje susipažįsta su ekslibriso tematika ir per informatikos pamokas aukštesniųjų klasių mokiniai, naudodamiesi„Paint“ programa, projektuoja skaitmeninius ekslibrisus. Čekijoje Prahos vaikų dailės studijoje „Žofka“ moksleiviai greta įvairių grafikos žanrų supažindinami ir su ekslibrisų kūryba.

Belgijoje tarptautinis ekslibriso centras Sint Niklase sudaro sąlygas debiutuoti jaunimo kategorijoje greta profesionalų ir gabiems moksleiviams. Belgų dailininkė Sonja Brijs ekslibriso žanrą populiarina, rengdama savo dirbtuvės atvirų durų dienas, per kurias grafikę aplanko per tūkstantį dailės mylėtojų.

Latvijoje Augstkalnės vidurinėje mokykloje vyko moksleivių ekslibriso konkursai, kurie buvo organizuojami tarptautinio dailininkų ekslibrisininkų ir kolekcininkų sąskrydžio metu. Nuolat ekslibriso žanrą propaguoja ir Limbažių rajono Ledurgos vaikų dailės mokykla. Ekslibriso meistras Imantas Ozolinis veda meistriškumo pamokas Jūrmalos moksleiviams. 2005 m. Aina Karlsone išleido edukacinį leidinį „Nuosavybės, vertybės ir dėkingumo ženklas – ekslibrisas“.

1990 metais Italijoje, Pavijos mieste, išleistoje knygoje ,,Vaikai ir jų žaidimai ekslibrise“ (,,Il bambino e il gioco negli ex libris“) išsamiai pristatomas originalus projektas, kuriame analizuojama istorinė ir nacionalinė šios temos raida edukacinėje terpėje. Knyga gausiai iliustruota dailininkų profesionalų ir moksleivių kūryba. Tai trijų autorių darbas (A. Acerbi pateikia edukacinius ekslibriso panaudojimo aspektus audiovizualinėje terpėje, R. Palmirani analizuoja istorinę ir nacionalinę šios temos raidą tarptautiniame kontekste, R. Porreca rašo apie ekslibriso laboratoriją mokykloje). Pastaroji knygos dalis domina temos aktualumu ir šios metodikos galimybių panaudojimu mokyklose, juo labiau kad ekslibriso tematika edukaciniame procese Lietuvoje nėra tyrinėta.

R. Porreca, propaguodamas ekslibriso žanrą, bendradarbiavo su Vaikų biblioteka, priklausančia Pavijos miesto Dokumentų ir eksperimentų centrui, eksponavo žymiausių italų ir užsienio kolekcininkų ekslibrisus.

Greta šios veiklos buvo daromas eksperimentas vidurinėje mokykloje, kurioje ekslibrisų laboratorija buvo organizuota penktoms vidurinės mokyklos klasėms 3c Pavijos mokomajame rajone SCUOLE DEAMICIS, SANTA TERESA E BERCHET mokykloje.

122 puslapių knyga iliustruota 105 ekslibrisais. Nors joje nėra minimas projektinio darbo terminas, visa šio darbo struktūra atitinka dabar labai populiarius projektų metodų nuostatus. Pats autorius tai vadina laboratorija, kurios tikslas – mokėti surasti ekslibrisą, jį atpažinti, priartinti vaikus prie knygų siužeto ir kitų įvairių knygos meninių priemonių ir galiausiai patiems jį sukurti.

Ekslibriso laboratorijoje Pavijos moksleivių sukurti darbai, įtraukti į knygos turinį, byloja gana plačią temų įvairovę – nuo abstrakcijos iki augalinių, animalistinių ar figūrinių siužetų interpretavimo. Išradingai panaudojamas šriftas netampa atsitiktine, privaloma ekslibriso detale, jo kaligrafiškas laisvumas žaismingai dera su piešinio plastika. Vyrauja dinamiški piešiniai, kuriuose rastume realistinių ir stilizuotų išraiškos formų.

Plati naudojamų atlikimo technikų įvairovė – nuo tradicinių linoraižinių iki gipsografijos ar individualizuotų būdų. Šioje laboratorijoje sukurti darbai įrodo pedagogo kūrybinių žinių ir moksleivių kūrybinės laisvės originalų rezultatą.

Autoriaus teigimu, charakteringa ekslibrisų tradicija siejasi su savininko asmenybe ar pačia biblioteka ir viso pasaulio vaikai ją interpretuoja aiškiai ir originaliai. Vengdami stereotipinių sprendimų, mažieji menininkai sukuria fantastinius lapelius.

Moksleiviai galutiniame projekto etape, išleidus knygą, turėjo galimybę atlikti lyginamąją analizę pagal pateiktus pavyzdžius, kaip interpretuojama vaikystės tema dailininkų profesionalų darbuose ir jų pačių kūryboje.

Projektas buvo vykdomas ir finansuojamas vienerius metus. Tai vienas iš geriausių edukacinių projektų knygos ženklų tematika. Vėliau Pavijos ekslibriso entuziastų dėka gimė ir kiti tęstiniai projektai, tokie kaip „Pediatria negli ex libris“ („Pediatrija ekslibrise“) ir„Artisti Lituani dell ex libris“ („Lietuvos dailininkų ekslibrisai“).

Moksleivių emblematika, simboliai ir ekslibrisų atlikimo technikos

Moksleivių emblematikos ir simbolių panaudojimas plastinėje raiškoje pirmiausia priklauso nuo amžiaus ir temos, kurią pateikia pedagogas. Laisvose jaunesniojo amžiaus (11–15 metų) moksleivių darbų kompozicijose vyrauja animalistiniai, augaliniai ir žaidimų simboliai, dažnai panaudojami sukarikatūrinti ar humoristinio pobūdžio motyvai. Šriftinės ar tekstinės medžiagos stengiamasi naudoti kuo mažiau. Dažnai ekslibrisai praranda savo loginę paskirtį, kai dedikuojami vėjui, saulei, lietui arba kai iš viso pamirštamas įrašas. Tekstas ekslibrise ne visada tampa harmoninga kompozicijos dalimi, jis dažniausiai suvokiamas kaip privalomas prierašas galutiniame darbo etape. Pasitaiko, kad piešinys nesutelpa į tradicinį miniatiūrai skirtą formatą. Šios amžiaus grupės ekslibrisai pasižymi ekspresyvumu, spontanišku piešiniu, nuoširdumu ir netikėtais kompoziciniais sprendimais. Darbai dažnai kuriami flomasteriais, tušu, spalvikliais, pieštukais ir ypač mėgstama monotipijos technika, o turintys galimybę ekslibriso užduotį noriai atlieka pasinaudodami kompiuteriu. Darbai tiražuojami kopijavimo aparatais ar kompiuteriais, pagal reikmes jiems suteikiamas norimas formatas ir kontrastingumas. Kurdami darbus kompiuteriu („Paint“ ir kitomis nesudėtingomis programomis), mokiniai ugdo kruopštumą ir darbo su kompiuterio pele įgūdžius, susipažįsta su kitais programoje naudojamais įrankiais.

Vyresnio amžiaus (16–18 metų) moksleiviai stengiasi nuodugniau išnagrinėti pasirinktam darbui tinkamus simbolius, kūrybinio darbo procesas daug lėtesnis, vyrauja poetinės romantiškos kompozicijos, kuriose dažnai galima aptikti sentimentalaus ar banalaus jausmingumo ženklų (žaibai, pervertos širdelės, kalnai, saulėlydžiai ir pan.). Pasitaiko darbų, kuriuose kopijuojama arba pamėgdžiojama žinomų dailininkų stilistika. Šios amžiaus grupės ekslibrisai pasižymi kruopštumu, sudėtingomis abstrakčiomis ar optinėmis kompozicijomis, originaliai atliekamas šriftinis, ornamentinis ekslibrisas. Originalesnis simbolių ir emblematikos panaudojimas. Vyresniųjų moksleivių darbai dažnai priartėja prie profesionaliosios dailės.

Atlikimo technikos sudėtingėja, dažniau pasirenkama linoraižinio ar plastmasės raižinio technika, mėgstamos koliažinės kompozicijos, panaudojamas savo gamybos popierius. Dėl techninio sudėtingumo mokyklose rečiau kuriami metalo ar medžio raižybos darbai.

Tarptautiniuose ir respublikiniuose moksleivių ekslibriso konkursuose retai aptinkami knygos ženklai su nacionaliniais ir liaudies meno motyvais, nebent to reikalautų konkreti tema.

Rusijos ir Ukrainos jaunieji menininkai išsiskiria kokybišku klasikinių grafikos technikų ir akademinio piešinio įvaldymu. Vakarų Europos jaunųjų ekslibrisininkų darbuose daugiau eksperimentuojama, ypač kompiuterinės grafikos srityje.

Lietuvos jaunųjų menininkų kūryboje rastume gana plačią grafikos technikų ir kompozicijos įvairovę.

Aukštesniųjų klasių moksleiviai, pasirinkdami sudėtingesnes, pvz., „CorelDRAW“ programas, dažnai pasineria į techninių efektų paieškas ir piešiniui sukurti bei koreguoti rečiau naudoja kreivių valdymo įrankius. Dažnai užmirštama kompiuterinės kompozicijos pasirinkto šrifto ir spalvinė harmonija. Dar neturint susiformavusio savo plastinės raiškos braižo kompiuteriu sukurti ekslibrisai kartais dvelkia šaltumu tarp pasirinktų techninių efektų margumyno.

Mokytojui, norinčiam išvengti panašių problemų, pravartu sudaryti metodines-temines kolekcijas (ypač patogu kompiuterinėse laikmenose), kuriose reikia argumentuotai ir vaizdžiai pateikti norimus sprendimo būdus.

Apibendrinant moksleivių ekslibriso sklaidą ir menines ypatybes, galima teigti, kad ekslibrisas tapo viena lygiateisių plastinės raiškos formų Lietuvoje ir užsienyje, o naujosios technologijos sudaro prielaidas kūrybiškai tradicinių dailės žanrų plėtrai šiuolaikinėje mokykloje.

Kolekcionavimas Kolekcionavimas yra viena seniausių kultūrinės raiškos formų. Lietuvoje jau XVI a. fiksuojama apie 4 000 tomų knygų kolekcija, priklausiusi kunigaikščiui Žygimantui Augustui Vilniaus Žemutinės pilies menėje.

Todėl neatsitiktinai pirmasis lietuviškas ekslibrisas, skirtas Vilniaus vyskupui Povilui Alšėniškiui ir datuojamas 1533 m., yra vienas iš seniausių knygos ženklų Europoje.

XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėta kaupti grafikos rinkinius, taip pat ir ekslibrisus, tačiau konkretesnės žinios apie išlikusius rinkinius pasiekia mus tik iš XIX a.

Raudondvario didikai B. ir A. Tiškevičiai turėjo apie 1900 knygos ženklų kolekciją. Šiame rinkinyje buvo rastas pomirtinis Boguslavo Radvilos 1671 m. ekslibrisas.

XX a. pradžioje didelį ir retą ekslibrisų rinkinį turėjo P. Galaunė. 1928 m. jį pardavė Švietimo ministerijai (dabar šis rinkinys yra M. K. Čiurlionio galerijoje).

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Henrikas Mazūras

36 Šiuo metu kolekcionavimas yra plačiai paplitęs reiškinys. Kolekcija – tai susistemintas materialinės arba dvasinės kultūros dalykų, gamtos objektų rinkinys, atskleidžiąs numatytą mokslinės, pažintinės arba kitokios reikšmės turinį, tinkąs naudoti sau pačiam arba visuomenei.

Mokykloje kolekciją dailės tematika dažniausiai sudaro moksleivių kūrybos teminiai darbai, reprodukcijų rinkiniai, skaidrės, dailės albumai, vaizdo medžiaga ir panašiai.

Ekslibriso žanro populiarinimas ir kolekcionavimas mokykloje galėtų tapti viena iš prieinamiausių formų mokytojui ir mokiniui dėl miniatiūrų mobilumo ir panaudojimo galimybių. Kolekciją pradėti būtų galima nuo ekslibrisų reprodukcijų kaupimo iš periodinių leidinių, atvirukų, katalogų ir knygų.

Kiekvienam knygos ženklui reikalingi kataloginiai duomenys, kurie pieštuku įrašomi kitoje ekslibriso pusėje: 1. Autoriaus pavardė, vardas, 2. Gyvenamoji vieta, 3. Sukūrimo metai, 4. Grafikos technika, 5.

Matmenys, 6. Tiražas ir trumpi bibliografiniai duomenys apie spaudoje skelbtą ir aprašytą ekslibrisą.

Jau turint nedidelę, bet tvarkingą kolekciją, reikėtų papildyti autoriniais grafikų darbais, užmegzti ryšį su dailininkais arba kolekcininkais. Adresus galima gauti pasinaudojus ekslibrisų parodų ir konkursų katalogais.

Daug informacijos sukaupta didžiųjų miestų centrinėse bibliotekose, dailės mokyklose ir privačiuose dailininkų ir kolekcininkų archyvuose, internete. Autorinius atspaudus geriausia paklijuoti ant atskirų kartoninių lapelių 21x15 cm (klijai tepami ant viršutinės ekslibriso kraštinės laukelių arba įtvirtinami specialiuose įdėkluose). Metodiniam naudojimui skirtus knygos ženklus galima įvilkti į polietileninius marškinėlius, kad demonstruojant originalūs atspaudai nebūtų pažeidžiami.

Tarptautinis ekslibriso formato standartas, kai ilgiausia atspaudo kraštinė neviršija 12–14 cm, sudaro puikias sąlygas keitimuisi kolekcijomis paštu paprasto formato vokuose. Taip profesionalių grafikų atspaudai, be mums įprastų muziejų ir galerijų, galės atkeliauti tiesiai į mokyklos klases.

Literatūra 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

Acerbi, A., Palmirani, R., Porreca, R. Il bambino e il gioco negli ex libris Editrice temi. Trento, 1990. Čepauskas, Alfonsas. Kaip sukurti ekslibrisą: grafikos technikos. Vilnius, 2008.

Mazūras, Henrikas. Ekslibrisas moksleivių kūryboje. Utena, 2005.

Bienale Ekslibrisu dzieci i mlodziežy: katalog. Žary, 2000.

Vilniaus dailės akademijos senoji grafika / Parengė V. Cibulskas. Vilnius, 1994.

Edukacinės parodos „Nuo klišės iki atspaudo“ katalogas. Vilnius, 1999.

Ekslibrisų parodos-konkurso Juozo Balčikonio gimnazijai – 275 katalogas. Panevėžys, 2003.

Ekslibrisų monogramos: parodos katalogas / Sud. A. Čepauskas. Vilnius, 1987.

International exhibition of computer graphics. Opava, 2002.

Internationaler Exlibris – Wetrbewerb. Wiesbaden, 1987 Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai. Vilnius, 1984.

Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

Köhler H. D. Ekslibrisas ir Antanas Kmieliauskas. Literatūra ir menas, 2003, sausio 10, nr. 2932.

Lietuvos ekslibriso parodų katalogai (10–17). Vilnius, 1982–2002.

Lietuvos grafikos istorijos šimtmečiai. Vilnius, 1996.

Maus Ketti. Internationaler ex – libris wettbewerb. Luxembourg, 1999.

Milius, Vacys. Etninė kultūra lietuvių ekslibrise. Iš Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos ženklai. Šiauliai, 2002.

Nekrašius, Jonas. Šiaulių krašto ekslibrisas. Žiemgala, 2004, nr. 1.

Porreca, R., Palmirani, R. Artisti lituani dell ex libris. Trento, 1995.

Repečkienė, N. Ekslibrisai mokyklos bibliotekai. Dialogas, 2001, sausio 19, nr. 3.

Rimkus, Vytenis. Piešimo mokytojas. Mokykla, 1995, nr. 5–6. Šalies mokinių ekslibrisų konkurso ,,Krekenava – 600“ parodos katalogas / Sud. H. Mazūras. Krekenava [i. e.

Panevėžys: Alro media], 2008. Šapoka, J., Šapokienė, E. Kolekcionavimas – aktuali pedagoginė problema. Vilnius, 1985.

Užsienio lietuvių ekslibrisai: parodos katalogas / Sud. A. Čepauskas. Vilnius, 1991.

Karlsone, Aina. Īpašuma, cieņas un pateicības zīme – ekslibris grāmatzīme. Talsi, 2005.

Zviedris, M. Ekslibristika: ielīmēt, iemainīt vai dāvināt. Zemgales ziņas, 2004 09 20, nr. 2871.

Ex Libris in the Works of Lithuanian and Foreign Pupils Summary Henrikas Mazūras Panevėžys Vytautas Mikalauskas Art Gymnasium mazuras@elekta.lt The renaissance of ex libris in Lithuania in the creation of professional artists commenced in the 6th decade of the 20th century. A more pronounced dissemination of ex libris development at schools could be found starting with the 9th decade, as bookolate, which became popular within two years, has reached various educational programs of art educators. Already before the war, a known artist and pedagogue G. Bagdonavičius, while working as an art teacher at Šiauliai Teachers’ Seminary, inspired seminary students and they started creating ex libris for themselves.

The international and Republican ex libris contests for pupils have influenced the presentation of pupils’ ex libris in press and exhibitions. The exhibitions and published catalogues suggest that presently ex libris is the object of educational expression by individual educators-enthusiasts, but also the process which has an increasing acceleration. To substantiate these arguments, I will present fragmented material collected from various informational resources.

In some foreign countries, ex libris has significantly deeper traditions. This determined a wider dissemination of ex libris in educational process as well. Thematic exhibitions and contests related to children’s literature or childhood are held, the methodical publications devoted to ex libris are published.

The use of symbols in a wider expression, firstly, depends on pupils’ age and the topic, which is presented by a teacher. In free compositions of the works by younger age pupils (aged 11–15 ), the symbols of animals, plants and games prevail, the motifs of cartoon or humour are often introduced. The text is used only a little. Ex libris often loses its logical mission, as they are dedicated to wind, the sun, rain or the inscription is simply forgotten. The text in ex libris does not always become a harmonious part of composition, it is usually perceived as a compulsory postscript at the final stage of work. Sometimes, engraving does not fit into a traditional format, which is for a miniature. The ex libris of this age group manifests in expressiveness, a spontaneous drawing, sincerity and unexpected compositional solutions. Pupils of senior age (aged 16–18) try to analyse deeper the symbols congenial for a chosen work, the process of creative work is much slower, the poetic and romantic compositions prevail, where it is possible often to meet the marks of sentimental or trite sentimentality (lightning, pierced with an arrow hearts, mountains, sunsets, etc.). Sometimes there are works which are the copies of famous artists’ stylistics.

The ex libris of this age group are characterized with accuracy, complex abstract or optical compositions, and font and ornamental ex libris is performed originally. The use of symbols and emblematics is more original. The works of senior pupils often approach to professional art. The technique is becoming more complex, the technique of linocut or plastic cut is chosen more often, the collage compositions are favoured, by using your own production paper. Due to technical complexity, the works of metal or wood engraving are performed not so often at schools.

In the international and Republican ex libris contests for pupils, the bookplates with national and folk art motifs are rarely found, unless it is related with a concrete topic of the contest.

Russian and Ukrainian young artists are distinguished by the high-quality mastery of classical graphic techniques and academic drawing. The young ex libris creators of the West Europe experiment more, especially in the area of computer graphics.

In Lithuanian young artists’ works, we find a fairly wide variety of graphic techniques and composition.

Senior pupils, often using sophisticated, such as CorelDRAW applications, tend to search for technical effects, and use less of the drawing and its correction when working with curve management tools. The harmony between the font chosen by computer composition and colour is often forgotten.

Summarizing the dissemination of pupils’ ex libris and artistic particularities, it is possible to state, that ex libris has become one of the forms of plastic expression in Lithuania and abroad, and new technologies make assumptions for the development of traditional art genres in a modern school. In Lithuania, over two decades, a lot of exhibitions, contests of ex libris have been held, the thematic catalogues have been published. Not only the teachers of art, but also the Lithuanian art educators’ association contributed significantly to the development of ex libris.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Angelė Mikelinskaitė

38

Ekslibrisas

kaip

J u o zo M i lt i n i o

k nyg ų r i n k i n i o n u o s av yb ė s

ženklas Angelė Mikelinskaitė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Juozo Miltinio palikimo studijų centras miltinis@pavb.lt Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų) – mažosios grafikos kūrinys, rodantis knygos savininko santykį su knyga, nuosavybės ženklas. Pažymėtina, kad ekslibrisas kaip knygos nuosavybės ženklas yra knygotyros šaltinis ir priskiriamas ikonografinių nerašytinių jos šaltinių grupei, tai „simbolinis knygos savininko ženklas (piešinys, inicialai ar asmenvardis), klijuojamas viršelio vidinėje pusėje“ (Tarptautinių žodžių žodynas 1985, 129), kartais ir priešlapyje. Nors lietuviško knygos ženklo istorijos raida tapatinama su spaustuvių ir knygrišyklų steigimosi suintensyvėjimu, tačiau išsamesni šių nuosavybės ženklų tyrinėjimai ir publikacijos Lietuvoje sietini su daugiau nei prieš 30 metų pasirodžiusiu Vinco Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų katalogu“. Tai lėmė gana kompleksišką, nuoseklų ir išsamų knygotyrininkų susidomėjimą šiais knygos nuosavybės ženklais Lietuvoje.

Apie šios rūšies knygos nuosavybės ženklus rašė ir jų reikšmę knygos kultūros kontekste išryškino Arvydas Pacevičius (2004), kaip bibliofilinės vertės rodiklį tyrinėjo Alma Braziūnienė (2004), ekslibriso santykį su kitais knygos nuosavybės ženklais nustatė Aušra Navickienė (2004). Į ekslibrisą kaip į vieną knygų požymių rūšių ir jo istorinę kaitą gilinosi lenkų mokslininkas Januszas Duninas (2004). Apie šios rūšies knygos nuosavybės ženklų sklaidą ir pirmuosius ekslibrisus Šiaulių krašte publikaciją paskelbė Vaidotas Janulis ir Jonas Nekrašius. Šio straipsnio tikslas – pristatyti ir įvertinti, kaip ekslibrisas – knygos nuosavybės ženklas – atspindi knygos vertę ir daro įtaką jos likimui ideologinės cenzūros sąlygomis.

Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti, kiek sovietinės cenzūros metais siunčiamos knygos patekimui pas adresatą turėjo reikšmės knygos nuosavybės ženklas, ypač ekslibrisas; kaip šie knygos nuosavybės ženklai veikė siuntėjo ir adresato ryšius; atskleisti jų raiškos formą (laiškai).

Tyrimui pasirinktas režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) asmeninis knygų rinkinys1, o šis pasirinkimas neatsitiktinis, nes Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka yra paveldėjusi Juozo Miltinio asmeninę biblioteką, kuri dabar yra saugoma jo bute, autentiškoje aplinkoje – Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Kadangi apie šios asmeninės bibliotekos knygų nuosavybės ženklus kalbama tada, kai ji jau patekusi ir saugoma valstybinėje bibliotekoje, tikslinga priminti šio asmeninio rinkinio sukaupimo aplinkybes. Juozas Miltinis pirmąsias savo asmeninės bibliotekos knygas nusipirko atvykęs į Kauną, kai jau mokėsi Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. Ši dalis nėra didelė, keliolika leidinių, išleistų 1928–1930 metais. Kitą dalį, jau daug didesnę, įsigijo grįžęs po studijų iš Paryžiaus. Šį faktą patvirtina ir knygose išlikę ženklai – Pribačio ir Vokiečių knygynų lipdės su knygyno pavadinimu ir adresu. Šiuose knygynuose J. Miltinio pirktos knygos dažniausiai vokiečių kalba, o pagal tematiką būtų galima išskirti tokias mokslo sritis: teatras, literatūra ir dailė, nes „abu knygynai prekiavo daugiausiai vokiškomis, gautomis iš Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos leidėjų knygomis. Pribačio knygyne buvo dar literatūros anglų ir prancūzų kalbomis skyriai“ (Glosienė 1994, 110). Be to, šie knygynai iš daugelio kitų tuo metu veikusių „išsiskyrė asortimentu, aukštesne darbo kultūra ir aptarnavimo metodų įvairove“ (Glosienė 1994, 110), todėl buvo patrauklūs mokslo ir meno bendruomenei.

Gerokai jo asmeninę biblioteką būtų papildę leidiniai, kuriuos būsimasis režisierius įsigijo Paryžiuje.

Grįždamas į Lietuvą J. Miltinis su savimi pasiėmė tik keliasdešimt, o kitas, apie 300 knygų, kaip jis ne kartą yra minėjęs savo bičiuliams, „padėjau Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, pačioje saugiausioje vietoje palikau. O dabar užėmė ambasadą ir dingo visos knygos – atėmė rusai“ (Blėdienė 1998, 43). Kaip liudija su režisieriumi artimai bendravusi aktoriaus Vaclovo Blėdžio ir gydytojos Nijolės Blėdienės šeima, dėl šių prarastų knygų J. Miltinis labai išgyvenęs, dažnai jas prisimindavęs ir dėl tokio jų likimo apgailestaudavęs, apie jas kalbėdavęs.

Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos didžiausia knygų kolekcijos dalis sukaupta sovietinės okupacijos metais, kai užsienio autorių ir užsienyje išleistos knygos Lietuvos rinką pasiekdavo ribotai, buvo cenzūruojamos. Neabejotina, kad režisieriaus asmeninė biblioteka nebūtų sukaupta tokia, kokią ją turime šiandien, ir papildyta jam svarbiomis ir reikalingomis knygomis, jei ne geranoriškos jo bendramokslių, draugų ir bičiulių pastangos. Šį faktą liudija išlikę užsienio lietuvių rašyti ir dabar Juozo Miltinio fonde saugomi laiškai.

1

Dėkoju už geranorišką pagalbą kolegei Reginai Grigaliūnienei, talkinusiai išrenkant ekslibrisus iš Juozo Miltinio asmeninio rinkinio leidinių.

Dovanotos ir iš įvairių pasaulio šalių – Prancūzijos, Anglijos, Australijos, JAV, Italijos, Šveicarijos, Vokietijos – adresatą pasiekusios knygos, sukauptos 6–9 dešimtmečiais. Knygas dažniausiai siuntė užsienyje gyvenę lietuviai ar kiti geri bičiuliai, mokslo draugai (Kauno, Paryžiaus laikotarpių). Žinoma, pavienėmis knygomis asmeninę biblioteką J. Miltinis papildė keliaudamas po Sovietų Sąjungą, pažintinių ar turistinių kelionių išvykose, tačiau tai tik nedidelė 3 500 kolekcijos dalis, kurią testamentu paliko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai (Miltinis 1993, 1). Asmeninė biblioteka ir visas režisieriaus palikimas saugomas autentiškoje režisieriaus aplinkoje, Juozo Miltinio palikimo studijų centre.

Pažymėtina, kad knygos nuosavybės ženklai dažniausiai akcentuojami kaip konkretaus leidinio individualumo, knygotyros ir bibliofilinės vertės rodiklis, tačiau per mažai atkreipiamas dėmesys į kitą jų funkciją. Knygos nuosavybės ženklas – tai ir knygos apsaugos ženklas, ypač šis faktas pažymėtinas, kalbant apie režisieriui Juozui Miltiniui sovietiniu laikotarpiu siunčiamas knygas. Kaip jau buvo konstatuota ir nustatyta, asmeninį savo knygų rinkinį J. Miltinis yra sukaupęs iš jam siųstų knygų. Tam, kad sėkmingai jos pasiektų savininką, reikėjo jas pažymėti tikslinę priklausomybę liudijančiu ženklu. Vienas iš tokių nuosavybės ženklų buvo ekslibrisas ir tikriausiai neatsitiktinai, nes daugiausia šią privačią kolekciją papildė dailininkų režisieriui siųstos knygos. Pavyzdžiui, Žibuntas Mikšys, Osvaldas Vytautas Virkau, Elena Gaputytė, Alfonsas Krivickas, Alfonsas Dargis siunčiamose knygose įklijuodavo savo sukurtus ekslibrisus ar jas pažymėdavo kitokiais meniškais ženklais. Šie ženklai išskiriami ir aptariami. Atkreiptinas dėmesys, kad šie Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos knygose esantys ekslibrisai ne tik didina knygos vertę ir nukreipia tyrinėtojų žvilgsnį į šį rinkinį, jie taip pat sudaro neatskiriamą rankraštinio režisieriaus palikimo dalį – susirašinėjimą laiškais.

Iš jų sužinome, kokius leidinius jam pirko ir siuntė jo bičiuliai ir kiek laiko šios siuntos keliavo iki adresato, kokius patyrė pažeidimus ar net nusavinimus. Juose pateikiama daugybė įdomių ir intriguojamų liudijimų apie sovietinės cenzūros elgesio su knygomis faktus. Neatsitiktinai J. Miltinis, rašydamas dėkojimo, o kartu ir prašymo atsiųsti kitų jam reikalingų knygų laiškus, pridėdavo: „tik nesiųsk plikos knygos be įrašo ir neapdraustos“ (Miltinis 1979, 1). Šis įrašas yra kartu ir paliudijimas, ir paaiškinimas, kas lėmė šio rinkinio leidinių ženklinimą rankraštiniais įrašais, antspaudais, ekslibrisais ar kitais knygos priklausomybę menančiais ženklais.

Aptariamoje asmeninėje bibliotekoje aptinkame skirtingais knygos nuosavybės ženklais pažymėtus leidinius. Didžiausią jų dalį sudaro ekslibrisai, ir čia pagarba turėtų būti išreiškiama dailininkams, kurie ne tik dovanojo knygą, bet kartu kaip neatskiriamą jos vienovės dalį – ir ekslibrisą. Kita vertus, reikėtų paminėti, kad tie patys dailininkai Juozui Miltiniui siuntė ir atskirus, pavienius, į knygas neįklijuotus ekslibrisus. Vis dėlto tikroji šio mažosios grafikos – knygos nuosavybės ženklo – meno kūrinio reikšmė ir svarba atsiskleidžia, kai jis funkcionuoja kaip knygos savininko paliudijimo faktas, neatskiriamoje vienovėje su knyga.

Galima teigti, kad ekslibrisas svarbus ir bibliofilinei egzemplioriaus vertei, ir finansinei jo išraiškai, kartu jis informuoja apie egzemplioriaus priklausomybę konkretiems savininkams (aptariamuoju atveju – Juozui Miltiniui) ir taip prisideda, kad knyga galėtų patekti į jai skirto savininko rankas. Kokios knygos buvo siunčiamos J. Miltiniui ir kiek jų, pažymėtų knygos priklausomybės ženklu – ekslibrisu, randame jo asmeninėje bibliotekoje? Režisierius J. Miltinis, kiek buvo įmanoma, sekdavo užsienio leidyklų (ypač didžiųjų – „Penguin books“, „Éditions Flamarion“, „Éditions La Baconnière“) leidžiamas knygas ir neblogai orientavosi užsienio šalių knygų rinkose. Netgi tada, kai prašydavo atsiųsti jam vieną ar kitą egzempliorių, visada nurodydavo autorių, pavadinimą, leidimo vietą, metus: „dar vieną knygelę Šveicarijoj išleistą norėčiau gauti: Théâtre de l‘impossible, par Jean-Paul Borel Neuchâtel, 1963 (Miltinis 1980, 9). Tiesa, daugelis šių siuntėjų, pavyzdžiui, grafikas Ž. Mikšys, dar ir padrąsindavo: „parašyk, jei daugiau ko norėtum, stengsiuos visados sukombinuoti“ (Mikšys 1973, 1). Kaip žinoma, apie J. Miltinio sugebėjimą įsigyti norimą knygą ir išsireikalauti, kad ji būtų atsiųsta, sklando legendos, todėl nenuostabu, kad pavieniai asmenys knygą surasdavo ir parūpindavo, o kad ji saugiai pasiektų būsimą jos savininką, palikdavo knygos nuosavybės ženklą.

Juozo Miltinio asmeninėje bibliotekoje knygų su įklijuotais arba nupieštais ekslibrisais randame 238 egzempliorius. Jie, kaip jau minėta, atlieka ir apsauginę funkciją, ir liudija knygos priklausomybę, ir suteikia išskirtinumą, palyginti su kitais šio leidimo egzemplioriais. Be to, tokios ekslibrisais pažymėtos knygos ne tik papuošiamos, įgauna ypatingą svarbą, bet kartu atskleidžia ir knygų rinkinio savininko ryšį su jų kūrėjais – dailininkais. Juolab kad tokie ženklai pirmiausia buvo paliekami tam, kad leidinys saugiai pasiektų savininką ir nebūtų paimamas iš siuntinio ir nusavinamas. Reikia pažymėti, kad be visų jau minėtų funkcijų, egzempliorius su įklijuotu ekslibrisu, sėkmingai pasiekęs savininką, atlieka ir kitą ne mažiau reikšmingą paskirtį: emocinę, estetinio pasitenkinimo, tampa širdžiai miela bibliofiline, žinių patenkinimo, o kartais ir muziejine vertybe.

Prie tokių galima priskirti ir tuos leidinius, kurie pažymėti nuosavybės ženklais, šiuo atveju ekslibrisais.

Gausiai ekslibrisais paženklinta J. Miltinio mėgta ir jo smalsumą ilgus metus tenkinusi bei viena iš gausiausių šio rinkinio literatūrinė serija „Que sais-je?“. Ją režisieriui parūpino grafikas Ž. Mikšys, kuris ne tik įklijuodavo specialiai sukurtą ekslibrisą, bet dažnai jį dar ir išpiešdavo keliose knygos vietose. Beveik kiekvieną knygą dailininkas paženklindavo pieštu, įspaustu knygoje arba atspaustu ir įklijuotu ekslibrisu, ar net keliais iš karto, kad sovietinė cenzūra nedrįstų nusavinti ir leidinys be didesnių kliūčių pasiektų adresatą ir knygos prašytoją.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Angelė Mikelinskaitė

40

Žibunto Mikšio ekslibrisas Juozui Miltiniui siųstoje knygoje André Masson „L’allégorie“

Žibunto Mikšio ekslibrisas Juozui Miltiniui siųstoje knygoje Pierre Burney „L’amour“

Žibunto Mikšio ekslibrisas Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos knygoje Gaston Bachelar „La poétique de l’espace“

Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas Juozui Miltiniui

Elenos Gaputytės piešinukas ir įrašas Juozui Miltiniui siųstoje knygoje Philip Thomson „The Grotesque

Kaip matyti, žinomas grafikas siunčiamas dovanas ženklino atspaustu, pieštu ar kitokiu knygoje paliktu ir knygos nuosavybę liudijančiu ženklu, dažniausiai ekslibrisu. Šios serijos knygose įklijuoti ekslibrisai atskleidžia ir kitą faktą, kad kai kurie režisieriui parūpintos serijos leidiniai yra pabuvoję kitų savininkų knygų rinkiniuose. Pavyzdžiui, šiuolaikinės filosofijos bibliotekos serijos Gastono Bachelard’o „Erdvės poetika“ („La poétique de l’espace“), kaip rodo ekslibrisas, anksčiau priklausė Onai Šimaitei (1894– 1970), žinomai Vilniaus universiteto bibliotekininkei ir žydų gelbėtojai.

Akivaizdu, jeigu nebūtų šio knygos nuosavybės ženklo – ekslibriso, taip ir nežinotume, kaip šio egzemplioriaus likimas klostėsi iki patekimo į J. Miltinio asmeninę biblioteką. Be jau minėto, yra ir kitų grafiko Ž. Mikšio siųstų leidinių su stilingu mažosios grafikos knygos ženklu, kurį iš kitų išskiria „žymus ieškojimas naujų sprendimų ryšium su užrašo įkomponavimu bei apskritai kompozicija“ (Kolbaitė 1970, 375) ir, kaip galima spręsti iš įklijuotų šio žanro mažosios grafikos meno kūrinių, kažkada turėjusių kitą savininką.

Iš kitos, taip pat jį rėmusios asmenybės, žymaus išeivijos tapytojo ir grafiko V. O. Virkau (1930–2017) J. Miltinis gavo nemažai jo suieškotų, nupirktų ir išsiųstų knygų. Kaip matyti iš laiškų, tai daugiausia grožinės, literatūros mokslo tyrinėjimų ir meno knygos. Tačiau iš tų laiškuose paminėtų ir režisieriaus asmeninėje bibliotekoje saugomų leidinių tik trylika su ekslibrisais. Reikia pasakyti, kad J. Miltinis vertino V. O. Virkau ekslibrisus: „džiaugiuosi, kad ekslibris patiko“ (Virkau 1974, 7), – rašo viename iš laiškų grafikas. Tiesa, V. O. Virkau svarbu ne tik įvertinimas, emocinė būsenos išraiška, susižavėjimas, bet ir paliktos žymos prasmė, todėl pasiteirauja: „nesu tikras, ar išsiaiškinai visą „simboliką“ – kada nors paaiškinsiu asmeniškai – jei tokia proga pasitaikytų“ (Virkau 1974, 7). Manytina, kad toks užklausimas neatsitiktinis, nes dailininko mažosios grafikos kūriniams būdingi simboliai, abstrakcijos, ne išimtis ir jo J. Miltiniui sukurtas ekslibrisas.

Tiesa, ne visi dailininkai, kurie padėjo J. Miltiniui sukaupti biblioteką, įklijuodavo savo sukurtą ekslibrisą, kiti palikdavo stilizuotą įrašą, kaip A. Dargis, arba piešinuką, kaip E. Gaputytė, kurį paaiškina šmaikštus prierašas: „Hyde parko voverytė sveikina iš Londono 1982!“ Vis dėlto kalbant apie režisieriaus asmeninės bibliotekos knygas su ekslibrisais, reikia paminėti, kad jo bibliotekoje esama ir tokių knygų, kurios dėmesį patraukia tik dėl knygų nuosavybės ženklo ekslibriso. Pavyzdžiui, minėtina Henrio Irvingo knyga „Dramos adresai“ („The drama addresses“), pažymėta žymaus anglų teatro aktoriaus ir režisieriaus sero George’o Alexanderio (1858–1918) ekslibrisu. Egzempliorius galbūt galėjo būti nupirktas ir atsiųstas tų pačių bičiulių, bet spaudinys galėjo būti įgytas ir paties savininko jo mokslo laikotarpiu iš bukinistų Paryžiuje. Pažymėtinas ir leidinys „Renoir“ su įspaustu A. Mackevičiaus ekslibrisu, tačiau kitas proveniencinis ženklas – įrašas liudija, kad egzempliorių atsidėkodamas už prieglobstį pats savininkas ir padovanojo (Renoir 1978, [2]).

Ne mažiau vertingas J. Miltinio turėtas ir išsaugotas leidinys su įspaustu žinomos Kospotų šeimos palikuonio Władysławo Kospoto-Pawłowskio ekslibrisu. Pati knyga niekuo neišsiskirianti ir neturinti ypatingos vertės, tai C. K. Ogdeno parengtas „Pagrindų žodynėlis“ (The basic vocabulary 1930, 3), tačiau jam individualios prasmės ir vertės suteikia įspaustas ekslibrisas, knygos nuosavybės ženklas. Manytina, kad šią knygą J. Miltinis įsigijo 1938 m., atvykęs į Angliją susipažinti ir mokytis jos sostinės teatruose. Išskirtinai įdomi J. Miltinio knygų kolekciją papildžiusi knyga yra jo paties 1948 m. iš pažintinės kelionės į tuometinį Leningradą parsivežta knyga Josepho Arthuro de Gobineau (Grafen Gonbineau) „Die Renaissance: Savonarola, Cesare Borgia, Julius II, Leo X, Michelangelo“ (Leipcigas, 1911), su įklijuotu rusų kilmės plačiai žinomo nuotykių ieškotojo ir Britų slaptųjų tarnybų agento Sidney’io G. Reilly’io ekslibrisu. Palyginti su ankstesniu egzemplioriumi, tai ne tik išskirtinė, istorinę vertę turinti režisieriaus asmeninio rinkinio knyga su labai kontroversiškos asmenybės nuosavybės ženklu, bet ir išskirtinis J. Miltinio asmeninės bibliotekos egzempliorius, muziejinis eksponatas.

Apibendrinant galima teigti, kad režisieriaus Juozo Miltinio knygų rinkinys unikalus ir išsiskiriantis iš daugelio to laikotarpio asmeninių bibliotekų knygos nuosavybės ženklais (įrašais, autografais, antspaudais, ekslibrisais), kurių gausa atskleidžia ir knygos priklausomybės savininkui istoriją, ir liudija sudėtingą knygos atsiradimo savininko asmeninėje bibliotekoje kelią. Europietiško lygmens asmeninę biblioteką sovietiniais metais J. Miltiniui padėjo sukaupti išeivijos lietuviai, kurie ne tik parinkdavo ir atsiųsdavo režisieriui reikalingų knygų, bet kartu jas individualizuodavo knygos nuosavybės ženklais, kurie saugojo siunčiamas knygas nuo sovietinės cenzūros. Kadangi daugumą knygų jam atsiuntė dailininkai, todėl jas iliustruoja jų paliekamas knygos nuosavybės ženklas – ekslibrisas, kuris sudaro neatsiejamą vienovę su leidiniu, suteikia informacijos apie savininką, bet kartu primena ir buvusius jos savininkus, padeda pažinti ir perprasti knygos likimą.

Knygos nuosavybės ženklas, be kitų jo svarbių funkcijų – istorinės, informacinės, rekonstrukcinės – yra ir knygos likimo liudytojas, aptariamu atveju akivaizdžiai įrodo, kad knygos nuosavybės ženklas ne tik padidino knygos vertę, bet ir padėjo jai netrukdomai pakliūti pas asmeninės bibliotekos savininką Juozą Miltinį. Ištyrinėjus Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos leidinius su ekslibrisais, o kartu ir laiškus, galima išsiaiškinti šios asmenybės ryšius bei šių kontaktų įtaką unikalios bibliotekos sukomplektavimui.

Ekslibrisas Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos knygoje Joseph Arthur Gobineau „Die Renaissance“

Literatūra ir šaltiniai 1. Blėdienė, Nijolė. Režisieriaus Juozo Miltinio biblioteka. Asmeninė biblioteka – tautos istorinės atminties dalis.

Panevėžys, 1998.

2. Braziūnienė, Alma. Knygos nuosavybės ženklas kaip knygos bibliofilinės vertės rodiklis (Kazio Varnelio bibliotekos pagrindu). Knygotyra, 2004, t. 42, p. 9–24.

3. De Gobineau, Joseph Arthur (Grafen Gonbineau). Die Renaissance: Savonarola, Cesare Borgia, Julius II, Leo X, Michelangelo. Leipcigas, 1911.

4. Dunin, Janusz. Ekslibriso istorinė kaita ir reikšmė knygotyrai ir bibliofilijai. Knygotyra, 2004, t. 42, p. 60–67.

5. Glosienė, Audronė. Vakarų Europos literatūros knygynai prieškariniame Kaune. Knygotyra, 1994, t. 21, p. 110.

6. Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai. Vilnius, 1984.

7. Kolbaitė, Dalia. Ž. Mikšys – ekslibrisas. [prieiga internete: <http://www.aidai.eu/index.php?option=com_ content&view=category&layout =blog&id=197&Itemid=227>, žiūrėta 2018-07-12].

8. Mikelinskaitė, Angelė. Juozo Miltinio asmeninė biblioteka: katalogas. Panevėžys, 2008–2009.

9. Mikšys, Žibuntas. Laiškas Juozui Miltiniui. Paryžius, 1973. PAVB, JMPSC, f JM – 417.

10. Miltinis, Juozas. Laiškas Jonui Masiuliui. Panevėžys, 1979. PAVB. JMPSC, f JM –288-1.

11. Miltinis, Juozas. Laiškas Jonui Masiuliui. Panevėžys, 1980. PAVB. JMPSC, f JM –288-1.

12. Miltinis, Juozas. Testamentas. Panevėžys, 1993. PAVB, JMPSC, f JM, 14-1.

13. Navickienė, Aušra. Knygos nuosavybės ženklai knygotyros šaltinių klasifikacijoje. Knygotyra, 2004, t. 42, p.

39–49.

14. Ogden C. K. Basic English: a General Introduction With Rules and Grammar. London, 1930.

15. Pacevičius, Arvydas. Senųjų knygos nuosavybės ženklų tipologija. Knygotyra, 2004, t. 43, p. 50–56.

16. Renoir. Herausgegeben von George Baison. London, 1978 [s. a.], p. 2.

17. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.

18. Thomson, Philip. The grotesque. London, 1979, p. [2].

19. Virkau, Vytautas Osvaldas. Laiškas Juozui Miltiniu. Ilinojus, 1974. PAVB, JMPSC, f JM – 520.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Angelė Mikelinskaitė

42

Ex Libris as Ownership Mark of Book Collection Accumulated by Juozas Miltinis Summary Angelė Mikelinskaitė Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library Study Center of Juozas Miltinis Legacy miltinis@pavb.lt The article analyses one of book ownership marks – ex libris, its meaning for book value is discussed, how this function of owner’s name marking influenced a concrete copy’s destiny.

The research is based on a personal library of famous Lithuanian theatre director, founder of Panevėžys Drama Theatre Juozas Miltinis (1907–1994), which is preserved in his authentic home environment at Panevėžys County G. Petkevičaitė-Bitė Public Library. The library is interesting and unique in a variety of topics and multilingual composition, as well as unique and exceptional circumstances of collection of publications.

J. Miltinis in various ways collected and supplemented with new publications his personal collection of books: the books were donated by authors, he himself bought in the Pribačio and German bookshops of interwar period in Kaunas, later during sightseeing and tourist trips, some books were donated by the friends from Parisian times, but the largest part of the library are the books purchased and sent by foreign Lithuanians. As J. Miltinis the most supplemented his personal book collection during the Soviet censorship – in the seventh and eighth decades of the last century, therefore, we come across the publications marked with different book ownership marks. One of such ownership marks, found in the majority of copies of this collection is ex libris, and the majority of the books were sent by the artists Žibuntas Mikšys, Vytautas Osvaldas Virkau, Elena Gaputytė, Alfonsas Krivickas, and Alfonsas Dargis. The Soviet censorship avoided to expropriate the publications marked with ex libris, not accidentally the works of small graphics, besides other functions ascribed to it, performed the function of protection. The ex libris specially created and glued in the copies sent by Ž. Mikšys and V. O. Virkau to the owner of the library J. Miltinis are exceptional and worth to be mentioned. These ex libris were the stylish works of small graphics in both new compositional solutions (Ž. Mikšys) and expression of symbolic abstractions (V. O. Virkau), that have an inherent unity not only with theatre director’s personal library but also with the letters written by the artists and preserved in Juozas Miltinis fund.

Another example of publications with book ownership marks, purchased from the artists and dedicated to the theatre director, are stylized dedications by A. Dargis and a small drawing with an interesting accompanying inscription by E. Gaputytė. J. Miltinis’ personal collection books with ex libris marking the ownership of other persons, when a copy becomes exceptional, historical and is a museum-piece due to book ownership mark – ex libris, are worth to be researched as well.

The personal library of European level accumulated by J. Miltinis during the Soviet times is interesting in both its content and linguistic composition as well as book ownership marks ex libris, which provide much information about the owner of the library, his environment and the fate of the book.

G e r a r d o B ag d o n av i č i au s

e k s l i b r i s a i : lyg i n a m o j i a n a l i z ė

Gražina Montvidaitė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka grazina.mont@gmail.com

Menininkas Gerardas Bagdonavičius gyveno beveik 85 metus, todėl jo pasaulėžiūrą formavo įvairios ideologijos, vyravusios ir kitusios per XX a. Jis matė kultūros nuosmukius ir pakilimus nelengvais Lietuvai laikotarpiais. Nepriklausomoje Lietuvoje menininkas gyveno labai trumpai, o antrosios nepriklausomybės nesulaukė, tačiau savo vidumi, savo kūryba jis visada buvo laisvas žmogus.

Gerardas Bagdonavičius vienareikšmiškai buvo ryški ir stipriai su Šiaulių miesto istorija suaugusi asmenybė: grįžęs po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos, čia pragyveno likusį gyvenimą ir šalia savo kūrybos plėtojimo, įvairių bandymų ir asmeninių projektų dar dirbo Mokytojų seminarijoje. Tai buvo labai svarbi veikla visam Lietuvos kultūriniam gyvenimui, nes Gerardas Bagdonavičius mokė ne vieną dabar jau žinomą menininką, muzikantą, kultūros veikėją: „Reikia paminėti, kad Gerardas Bagdonavičius išugdė daug savo mokinių, kurie vėliau pasirinko įvairių šakų dailės studijas ir tapo žymiais dailininkais, pvz., skulptorius prof.

Petras Aleksandravičius, tapytojas prof. Antanas Gudaitis, tapytojas doc. Jonas Janulis, vitražistas prof. Stasys Ušinskas, grafikas doc. Telesforas Kulakauskas, grafikė Marcė Katiliūtė, scenografas Juozas Jankus“ (Žostautaitė 1991, 187). Nepavargstantis mokytojas stengėsi neapleisti ir savo kūrybos, lavinti ranką kurdamas grafikos kūrinėlius – ekslibrisus. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą informaciją apie Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų kūrybos pradžią.

Leidinyje „Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos“ rašoma, kad Gerardas Bagdonavičius 1924 metais susižavėjo ekslibrisų kūrimu, o Pakruojo rajono laikraštyje„Auksinė varpa“ 1985 metų liepos 9 dienos numeryje publikuotame straipsnyje rašoma, kad kurti ekslibrisus menininkas pradėjo 1925 metais paskatintas Pauliaus Galaunės kūrybinio pavyzdžio. Iš šaltinių galima daryti prielaidą, kad ekslibrisu dailininkas susidomėjo dar 1924 metais, tačiau pats pradėjo kurti tik 1925 metais. Vėlesniais metais buvo sukurta daug ir įvairių ekslibrisų, turinčių savitą meninį braižą.

Nors pats menininkas daug prisidėjo prie ekslibriso puoselėjimo Lietuvoje, tačiau iki šiol tiksliai nėra žinoma, kiek jis jų yra sukūręs. Jau yra priskaičiuota iki pusantro šimto ir manoma, kad gali būti daugiau kaip 200 šių mažųjų grafikos darbų. Tikslus skaičius nėra žinomas, nes daug ekslibrisų pats menininkas išdovanojo, tarybiniais metais net pats naikino juos, kad apsaugotų žmogų, kuriam knygos ženklas buvo skirtas (Rimkus 2002, 16). Kai kurie ekslibrisai buvo atspaudžiami po kelis kartus, ant spalvoto popieriaus, taip pat dar yra išlikę eskizų, kurie nebuvo įgyvendinti. Yra žinoma, kad vienam ekslibrisui sukurti menininkas darydavo nuo keturių iki dvidešimties eskizų, taigi vien eskizų yra išlikusių labai daug (Rimkus 1996, 30). Dėl šių priežasčių sunku tiksliai nustatyti tikslų šio menininko ekslibrisų skaičių. Žvelgiant į darbų stilistiką galima pastebėti, kad kūrybos pradžioje, pačioje jaunystėje, menininkas dar ieškojo savito stiliaus. Labiausiai jam imponavo secesija (Nekrašius 1998, 7), todėl ir savo ekslibrisuose stengėsi atkartoti augalinius motyvus, lenktas grakščias linijas. Vėliau ekslibrisuose atsirado brandos bruožų, menininko braižas kiek pakito: įkomponuojami tiksliai asmenybę, kuriai skiriamas grafikos kūrinėlis, atspindintys elementai, mažiau matyti grakščių secesinių linijų, tačiau elegancija išlieka, labiau susitelkiama į šrifto kompoziciją. Trečiasis kūrybos etapas pasižymi naudojamų elementų gausumu ir šifrų įvairove – menininkas, įvaldęs skirtingas technikas, galėjo naudoti platesnį raiškos spektrą.

Secesija – menininkus vienijantis stilius Ekslibrisas Lietuvoje sparčiai ėmė populiarėti pirmosios nepriklausomybės metais: imta domėtis jo kūryba, kolekcionavimu. Ekslibrisu ypač domėjosi XXVII knygos mėgėjų draugija – bibliofilinė visuomeninė organizacija, įkurta 1930 metais Kaune. Jos tikslas buvo tyrinėti knygos istoriją, knygos meną, domėtis retais leidiniais ir leisti knygas. Tarp jos įkūrėjų buvo žymios asmenybės, tokios kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys Juozas Paknys, dailėtyrininkas docentas Paulius Galaunė, profesorius Vaclovas Biržiška, advokatas Viktoras Cimkauskas ir pulkininkas Vytautas Steponaitis. Draugijos nariai kolekcionavo ir patys kūrė knygos ženklus. Bene dešimtmetį (1930–1940) draugija propagavo bei ėmėsi

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Gražina Montvidaitė

44

Paulius Galaunė, 1926

Paulius Galaunė, 1923

Gerardas Bagdonavičius, 1926

Gerardas Bagdonavičius, 1929

Gerardas Bagdonavičiaus, 1933

tiriamųjų darbų ekslibriso srityje. Pauliaus Galaunės, draugijos nario, sukaupta kolekcija – net 831 egzempliorius – 1935 metais atiteko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijai (Lietuvninkaitė 2004, 152). Tai buvo didžiulis indėlis į Lietuvos grafiką.

Paulius Galaunė buvo aktyvus tarpukario kultūros veikėjas: muziejininkas, dailės istorikas ir kritikas, grafikas, pedagogas. P. Galaunė svariai prisidėjo prie Lietuvos kultūros saugojimo savo muziejine veikla, o dėstymu, straipsniais, leidiniais – prie kultūros sklaidos. Jis buvo vienas pirmųjų lietuviško ekslibriso tyrinėtojų, 1926 metais išleido studiją „Exlibrisas Lietuvoje: XVI–XX šimtmečiais“, pirmasis inicijavo ekslibriso parodas (Žemaitytė 1988, 8).

Kolekcionavo ir pats kūrė ekslibrisus. Jo ekslibrisams artima secesinė estetika, reprezentatyvumas, didingumas. Dažnai pasitelkiami antikiniai motyvai: lauro lapai, antikinės statulos, puošnumo prideda iš baroko pasiskolinti kartušai. P. Galaunės šriftai taip pat puošnūs, grakštūs arba kaip tik statiški, masyvūs – priklausomai nuo to, kam ekslibrisas kuriamas.

Su Gerardo Bagdonavičiaus to paties meto (maždaug 1925–1929 m.) kūrinėliais galima rasti panašumų dėl secesijos pomėgio. Vienas ryškiausių, charakteringiausių to laikotarpio ekslibrisų – Martynui Kavoliui 1926 m. kurtas kūrinys. Jame matomi grakštūs gėlių motyvai, Temidė – skulptūra antikiniais rūbais, užrištomis akimis, su svarstyklėmis vienoje ir kardu kitoje rankoje. Po Temidės kojomis guli atversta knyga – nuoroda į ekslibriso paskirtį. Fone kairėje Temidės pusėje pavaizduotas miestas su aukštais bokštais, kitoje, dešinėje pusėje, kaimo sodyba su koplytstulpiu ir senoviniu svirtiniu šuliniu. Ši scena įkomponuota į ovalą, kuris iš visų pusių dekoruotas gėlių motyvais – ryški secesijos įtaka, liaudiškais motyvais margintas originalaus šrifto tekstas užrašytas ant plačių juostų, kaspinų, kurie puikiai dera prie augalinio rašto. Darbas labai estetiškas, kruopštus ir išbaigtas. Tai vienas puošniausių ir žinomiausių to laikotarpio darbų.

Gerardas Bagdonavičius kaip ir Paulius Galaunė naudojo antikinius motyvus. Vienas ryškiausių ir gausiausiai naudojamų tokių motyvų pavyzdžių – Aleksandrui Ružancovui kurtas ekslibrisas. Nors naudoti antikiniai motyvai, vis dėlto atspindimi tarpukariui aktualūs dalykai. Svarbus buvo lietuvybės skatinimas ir tautinė savimonė.

Modernizmo užuominos Antrasis Gerardo Bagdonavičiaus kūrybos etapas išsiskyrė griežtomis linijomis, net galima teigti – modernizmo atgarsiais, matomais iš architektūrinių elementų, skaidymo į vertikales ir horizontales. Antruoju laikotarpiu pasirinkta vadinti menininko kūrybą nuo 1930 iki 1937 metų, atsižvelgiant į turimus ekslibrisų pavyzdžius, vertinant stilistinį ekslibrisų tarpusavio panašumą. Šiuo laikotarpiu darbai jau išsiskiria savitu stiliumi, autoriniu braižu. Komponavimas lieka panašus kaip ir kūrybos pradžioje, vis dar naudojama daug elementų, charakterizuojančių asmenį, tačiau atsiranda formų griežtumas, dar labiau prasiplečia naudojamų šriftų įvairovė, darbai originalūs, atpažįstami pagal savitą menininko braižą. Lyginant su ankstesniais ekslibrisais matoma, kad griežtesnės vertikalios linijos darbuose atsiranda jau nuo 1927 metų, tačiau jos dar apipintos švelnesniais rėmeliais, figūros kompozicijoje dar labai dinamiškos, šriftas minkštai vingiuoja. Nuo 1930 metų ekslibrisuose atsiranda griežtumas, statika ir didybė visoje kompozicijoje bei šrifte. Tai galima pastebėti ir jau minėtame penktame pavyzdyje – Jurgio Kubiliaus ekslibrise. Čia matomas architektūrinis statiškas vertikalus statinys, kuris nors ir neatrodo prabangiai, bet stovi didingai.

Apačioje žmogus palinkęs prie knygų, galvą pasirėmęs rankomis. Figūros susikūprinimas tik išryškina architektūrinio statinio didybės ir žmogaus menkumo kontrastą. Viename šone matomos svarstyklės ir aukuras, o kas pavaizduota kitame šone, sunku atpažinti. Šiame pavyzdyje vėl matome, kad kūrinio autorius bandė įsigilinti, kokiai asmenybei daromas ekslibrisas,

kaip atpažįstamai jį pavaizduoti. Nors kaip ir anksčiau naudojami tie patys elementai, simbolizuojantys teisingumą, bet randama būdų, kaip kitaip, įdomiai pateikti, sukomponuoti simbolių visumą. Šiam tikslui pasitelkiamas darbe matomas jau minėtas architektūrinio statinio ir palinkusio žmogaus kontrastas. Šio etapo Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą galima būtų lyginti su taip pat tuo laikotarpiu kūrusio, tik vėliau į Vakarus pasitraukusio menininko Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba.

Vytautas Kazimieras Jonynas ekslibrisu susidomėjo dar studijuodamas Kauno meno mokykloje. Pirmąjį darbelį sukūrė naudodamas litografijos techniką, bet vėliau kūrė medžio raižinius ir šia technika padaryti ekslibrisai įvertinti geriausiai. Menininkas stengiasi neapkrauti knygos ženklo daugybe elementų, o tiksliai panaudoti vieną ar du elementus. Šriftą komponuoja paprastai pagal taisykles: užrašas „ex libris“ viršuje, o vardas asmens, kuriam skirtas kūrinys, komponuojamas apačioje (Kisarauskas 1991, 15).

Lyginant šių dviejų menininkų ekslibrisus, vien jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad Gerardo Bagdonavičiaus šriftai išraiškingesni, įvairesni, o Vytauto Kazimiero Jonyno šriftai panašūs, nedaug besiskiriantys vieni nuo kitų. Dar vienas skirtumas tas, kad Gerardas Bagdonavičius naudoja daug simbolinių elementų, kad ekslibrisas kuo geriau atskleistų žmogų, kartais net perkrauna darbelį elementais, o štai Vytautas Kazimieras Jonynas sutalpina viską, kas svarbiausia, keliuose elementuose, dažnai neužpildydamas visos kūrinėlio erdvės.

Gausa ir įvairovė Brandžiuoju laikotarpiu, kuris pagal turimus ekslibrisus laikomas nuo 1937 iki 1960 metų imtinai (1960 metai pasirinkti riboženkliu, nes kiti kataloge (Gerardas Bagdonavičius 2011) po 1960 metų pateikti ekslibrisai nedatuoti. Savo stilistika jie labai skirtingi, todėl būtų sunku neklystant priskirti vienam ar kitam kūrybos laikotarpiui). Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisuose galima rasti itin gausias elementų, apibūdinančių knygos savininką, sankaupas. Sustiprėja darbo perkrovimo įspūdis. Sunkiau susikoncentruoti į tai, kas tikrai apibrėžia žmogų, kuriam kūrinys skirtas.

Tačiau taip pat susidaro įspūdis, kad menininkas jau išbandė daug technikų, įvairias kompozicijas ir puikiai žino, kas veikia, kas gražiai dera kartu, o ko geriau šalia nekomponuoti. Tai labiausiai taikytina šriftams.

Puikus gerai įkomponuoto šrifto pavyzdys galėtų būti 1943 m. ekslibrisas Kazimierui Morkui. Ekslibrise panaudoti du nežymiai skirtingi šriftai, tačiau kartu jie vienas kitą papildo ir tinka skirtingame fone. Pavardė įkomponuota ant griežtai linijuotos įstrižos lentos, todėl storesnis šriftas šioje kompozicijoje tinka. Vardas vingiuoja palei vieškelio ar keliuko vingį, todėl liaunesnis, plastiškesnis šriftas taip pat tinkamai įkomponuotas. Šiame darbe labiausiai dėmesį traukia dantračio ir Hermio galvos formų apvalumai, kontrastuojantys su įstrižomis plokštumomis pirmame plane. Šie elementai ekslibrisui suteikia dinamikos.

Brandžiojo laikotarpio kūrybą vėlgi kontrasto principu galima lyginti su Jaronimo Kastyčio Juodikaičio kurtais ekslibrisais. Grafikas ekslibrisus kūrė panašiu metu kaip ir Gerardas Bagdonavičius brandžiuoju periodu, taip pat dirbo pedagoginį darbą, tik buvo už jį jaunesnis. Tačiau tai netrukdo pažvelgti į abiejų menininkų kūrybą lyginamuoju aspektu.

Be ekslibrisų, menininkas dar kūrė iliustracijas knygoms, kaip ir Vytautas Kazimieras Jonynas, kūrė medžio graviūros technika ir dar buvo įvaldęs linoraižinį. Jo kūrybai būdinga smulki raižysena, turtingas vaizdas, kartais kritikuotas dėl darbelio perkrovimo vaizdais.

Abiejuose Jaronimo Kastyčio Juodikaičio darbuose matomi liaudiški, kaimiški motyvai, piešinys gana paprastas, neįmantrus. A. Tarabildai kurtame ekslibrise pasinaudojama grafikos galimybėmis, varijuojama juodais ir baltais plotais suteikiant stipresnį efektą. V. Jurkūnui skirtame ekslibrise linija

Gerardas Bagdonavičius, 1927

Vytautas Kazimieras Jonynas

Gerardas Bagdonavičius, 1960

Gerardas Bagdonavičius, 1943

Jaronimas Kastytis Juodikaitis, 1962

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Gražina Montvidaitė

46 atlieka kontūro funkciją, pasitikima popieriaus spalva, atsisakoma spalvos plotų. Piešinys gana paprastas, tačiau turi antikinių motyvų – merginos, stovinčios ekslibriso dešinėje pusėje, rankose laiko lyras. Jautis mielo, stilizuoto snukio, merginų veidai neišryškinti, vaizduojami tik bruožais.

Apibendrinimas Apžvelgus Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą galima padaryti kelias išvadas. Pirmiausia reikėtų paminėti, kad šiame darbe menininko darbų Jaronimas Kastytis Juodikaitis, 1962 skirstymas į periodus yra tik autorės siūlomas periodizacijos būdas, tačiau galimas ir kitoks skirstymas. Darbai lyginimui pasirinkti pagal charakteringus bruožus, dažniausiai pasikartojančius aptariamo laikotarpio ekslibrisuose. Darbe analizuojami tik keli ekslibrisų pavyzdžiai, taigi tai tik apibendrinta analizė, neaprėpianti visų dailininko sukurtų ekslibrisų.

Iš skirstymo į kūrybos etapus matome, kad ankstyvajame kūrybos laikotarpyje, susižavėjęs secesijos stiliumi, menininkas dar tik ieškojo sau tinkamų raiškos būdų, sėmėsi įkvėpimo iš kitų menininkų. Ekslibrisuose aptinkami gėlių motyvai, plastiškos lenktos linijos, tautiškumo simboliai ir antikiniai elementai. Antrąjį kūrybos etapą charakterizuoja griežtos linijos, modernizmo atgarsiai, statiškumo ir didingumo įspūdis. Šiame etape jaučiamas susiformavęs dailininko braižas. Trečiajame, brandžiajame, kūrybos etape išryškėja figūrų ir elementų gausa ekslibrisuose bei šriftų įvairovė ir meistriškas jų įgyvendinimas. Galima daryti išvadą, kad ilgainiui Gerardo Bagdonavičiaus raiška kito, bet susikurtas stilistinis pagrindas išliko panašus į matomą jau ketvirtojo dešimtmečio darbuose.

Literatūra 1. Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos / Sud. L. Naujokienė, J. Nekrašius. Šiauliai, 2002.

2. Gerardas Bagdonavičius. Tapyba, grafika, dizainas, fotografija / Sud. A. Jovaišaitė, O. Stripinienė, V. Šiukščienė. Šiauliai, 2011.

3. Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

4. Lietuvninkaitė, Nijolė. Asmeninės ekslibrisų kolekcijos integravimas į knygos kultūros paveldą (Leono Jonaičio kolekcija). Knygotyra, 2004, t. 42, p. 152–167.

5. Nekrašius, Jonas. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai. Šiauliai, 1998.

6. Poškienė, Dalia. Laiko ženklai knygose... XXI amžius, 2011, sausio 26 [prieiga internete: < http://www. xxiamzius.lt/numeriai/2011/01/26/kult_01.html>, žiūrėta 2018-08-13].

7. Rimkus, Vytenis. Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisai. Iš Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos. Šiauliai, 2002.

8. Rimkus, Vytenis. Pabūkime su Gerardu Bagdonavičiumi. Kolekcija, 1996, nr. 3.

9. Šalna, A. G. Bagdonavičiaus ekslibrisai. Auksinė varpa, 1985, liepos 9.

10. Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius, 1988.

11. Žostautaitė, Petronėlė. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, 1991.

Gerardas Bagdonavičius’ Ex Libris: A Comparative Analysis Summary Gražina Montvidaitė Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library grazina.mont@gmail.com Gerardas Bagdonavičius was unambiguously a bright and deeply coherent with Šiauliai history personality: after returning from Russia at the end of World War I, here he lived for the rest of his life and alongside his creative work and personal projects he also worked as a teacher at Teachers’ Seminary. That was a very important activity for all Lithuanian cultural life, as Gerardas Bagdonavičius taught a lot of now recognized artists, musicians, cultural figures. His students were sculptor prof. Petras Aleksandravičius, painter prof.

Antanas Gudaitis, painter assoc. prof. Jonas Janulis, stained glass artist prof. Stasys Ušinskas, graphics artist assoc. prof. Telesforas Kulakauskas, graphics artist Marcė Katiliūtė, scenographer Juozas Jankus. An active teacher tried to develop his creative skills as well, in creating the pieces of graphics – ex libris.

Ex libris appeared in the artist’s life quite early and accompanied him all his life. After he started to create

them in about 1925 and eventually improving handwriting and style, accumulating experience and skills, his ex libris were changing and improving. Looking at the whole life legacy of ex libris, it is possible to distinguish three tendencies of these works created in different periods: the prevalence of secession style features, the use of the elements of modernist style, and the introduction of a variety of elements during the mature period. In each stage of creation, it is possible to compare the artist’s works with the ex libris created by his contemporaries in this way highlighting the distinctive creative character of Gerardas Bagdonavičius. The ex libris of the first stage are compared to the ex libris of Paulius Galaunė, the second stage – Vytautas Kazimieras Jonynas, and the third stage – Jaronimas Kastytis Juodikaitis. It is compared by employing the criteria of similarity and difference, and ex libris are used and compared on the basis of archival and bibliographic material.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Jonas Nekrašius

48

L ietuvos ekslibrisas : kūrėjai , konkursai , parodos (1918–2018) Jonas Nekrašius Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas jonas.nekrasius@kava.lt

Straipsnyje trumpai apžvelgiama Lietuvos ekslibriso istorija, lietuviško knygos ženklo raida, kūrėjai, parodos ir konkursai nuo 1918 m. iki 2018 m. Lietuviško ekslibriso istorijos kaita skirstoma į šiuos laikotarpius: tarpukario – nuo 1918 m. iki 1940 m., Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų – nuo 1940 m. iki 1944 m., sovietmečio okupacijos – nuo 1945 m. iki 1989 m., Atkurtos Lietuvos laikotarpis – nuo 1990 m. iki XXI a. pr.

Ankstyviausieji Lietuvos ekslibrisai Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), knygos savininko ženklas – mažas popieriaus lapelis, klijuojamas vidinėje knygos viršelio pusėje arba priešlapyje; smulkiosios grafikos kūrinys. Ekslibrisas kartu yra knygos priklausomybės žymuo, atspindintis savininko santykį su knyga. Ekslibriso atmaina yra superekslibrisas.

Lietuvoje ankstyviausi ekslibrisai – Renesanso epochos: Žygimanto Augusto superekslibrisas (1518), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos piešti herbiniai ekslibrisai (Lietuvos Statuto lot. nuorašas, 1531), Pauliaus Alšėniškio (1533, pirmasis spausdintas Lietuvos ekslibrisas) (Misiūnienė 2015, 13–18). Iš įrašų knygoje ranka – seniausi Kauno dominikonų vienuolyno inkunabulo (apie 1500 m.), Martyno Mažvydo (jo nuosavybės ženklas, 1546–48) ir kt.

Seniausias lietuviškas ekslibrisas – renesansinis medžio raižinys, skirtas Vilniaus vyskupui Pauliui Algimantui Alšėniškiui (apie 1486–1555), sukurtas 1533 m., praėjus 63 metams po to, kai 1470 m. (datuojamas tarp 1450–1470 m.) Vokietijoje medžio raižinio technika buvo sukurtas apskritai pirmasis pasaulyje lipdomasis knygos ženklas, skirtas Johannesui Knabensbergui (Vengris 1980, 10).

Lietuviško ekslibriso ištakos (XIX a. pab.–XX a. pr.)

Visais laikais Lietuvoje buvo poreikis ne tik žymėti vertingas bibliotekos knygas ekslibrisais, bet ir juos kolekcionuoti, rengti parodas ir konkursus. Ilgai ekslibrisas Lietuvoje turėjo taikomąją paskirtį – žymėti knygos savininką ar biblioteką. Bet nuo XX a. pradžios jis tapo ir savarankišku grafikos kūriniu, rengiamos jų parodos, bienalės, konkursai.

Pirmieji ekslibrisai su lietuvišku tekstu atsirado XIX a. pabaigoje. Nemažai lietuviškų knygos ženklų XIX a. pabaigoje buvo sukurta Mažojoje Lietuvoje (Mikelio Kybelkos 1869 m., Budrikio po 1869 m. ir kt.), kur lietuvių kalba nebuvo suvaržyta spaudos draudimo ir lietuvišką tekstą buvo galima nedraudžiamai rašyti ekslibrise.

Pirmuoju pieštu ekslibrisu Lietuvoje laikomas 1904 m. sukurtas litografinis knygos ženklas su lietuvišku įrašu, skirtas rašytojui, kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933) (Kisarauskas 1991, 12–13). Šiame knygos ženkle vaizduojama į didelę knygą rašanti moteris, kuriai į koją taikosi įkąsti gyvatė. Šis vaizdas buvo spaudos draudimo metų simbolis. P. Galaunė apie šį knygos ženklą rašė: „brangintinas jis mums tuo, kad pirmame jame matome lietuvišką užrašą ir mažą, bet charakteringą simbolį: moteriškė rašo didelėn knygon, o gyvatė taiko įkąsti ją kojon. Tai rašytojų simbolis lietuvių spaudos draudimo metu“ (Galaunė 1998, 17).

Antrasis ekslibrisas su lietuvišku užrašu „ED. VOLTERIS“ yra skulptoriaus R. Rimšos XX a. pr. sukurtas darbas.

Tai cinkografija, skirta prof. E. Volteriui: piešinyje pavaizduota lentynoje sustatytų knygų eilė, virš jų – pelėda, apie ją – dekoratyvinė saulutė, viršuje – spinduliuojanti žvaigždė. Ekslibrisas papuoštas lietuviškais motyvais (Kisarauskas 1984, 160).

Lietuvoje ekslibrisų konkursų istorija siekia XX a. pradžią. Prieš 110 metų, 1908 m., Šubravcų draugija Vilniuje paskelbė Lietuvoje pirmąjį ekslibrisų konkursą, skirtą garsaus Vilniaus advokato T. S. Vrublevskio (1858–1925) gimimo 50-mečio sukakties proga. Konkurso terminas buvo nustatytas iki 1909 m. sausio 1 d., ekslibriso piešinys turėjo būti išraižytas pliene ar varyje. Šį konkursą laimėjo lenkų dailininkas Adomas Poltavskis (A. Poltawski) (Kisarauskas 1984, 18–19).

Lietuviškas ekslibrisas tarpukariu (1918–1940) XX a. antrajame dešimtmetyje Lietuvoje ekslibrisus pradėjo populiarinti dailės istorikas ir dailininkas Paulius Galaunė (1890–1988). Jis ekslibrisu susidomėjo Peterburge, lankydamas parodas, įsigydamas katalogus ir literatūrą apie knygos ženklus. Buvo surinkęs Lietuvos viešųjų ir privačių asmenų bibliotekų ekslibrisų rinkinį. Be to, rinko ir estiškus, latviškus, lenkiškus, rusiškus ir kitų kraštų ekslibrisus, keitėsi su tų kraštų rinkėjais. P. Galaunės kolekciją 1935 m. nupirko Lietuvos švietimo ministerija ir perdavė ją saugoti M. K. Čiurlionio dailės galerijai.

P. Galaunė ne tik rinko, propagavo ekslibrisą, savo pavyzdžiu ir paskelbtais spaudoje darbais skatindamas ir kitus dailininkus domėtis šiuo grafikos žanru. „Niekas man ekslibrisų neužsakydavo. Aš juos darydavau savo iniciatyva: pats užsakydavau klišę jiems ir net išspausdindavau keliasdešimt savo lėšomis, – rašė P. Galaunė. – Tai buvo mano noras atgaivinti ekslibriso tradiciją Lietuvoje, kuri buvo gana sena, siekė XVI a. <...> Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas“ (Žemaitytė 1988, 86).

P. Galaunė pirmuosius ekslibrisus sukūrė 1919 m. J. Tumui-Vaižgantui, istorikui A. Janulaičiui, M. Biržiškai ir V. Biržiškai, vėliau – kitiems kultūros ir meno žmonėms: A. Becenbergeriui, V. Steponaičiui (1923), A. Galaunienei, J. Tallat-Kelpšai (abu 1925), du autoekslibrisus (1924). Taip pat du ekslibrisai buvo padaryti kariuomenės bibliotekoms ir vienas Kauno universiteto bibliotekai (Žemaitytė 1988, 86). Iš viso P. Galaunė sukūrė 14 ekslibrisų.

1926 m. P. Galaunė išleido pirmąją Lietuvoje studiją apie knygos ženklą „Ekslibrisas Lietuvoje (XVI–XX šimtmečiai)“ (Galaunė 1926). Taip pat ši studija buvo išspausdinta 1926 m. ketvirtoje „Tauta ir žodis“ knygoje (1926, 4 t., p. 607–650).

Vienas pirmųjų savo sukurtus ekslibrisus Lietuvoje eksponavo dailininkas G. Bagdonavičius. 1926 m. rugpjūčio 22 – rugsėjo 6 dienomis Šiauliuose, F. Vaitkaus namuose, surengtoje lietuvių dailės parodoje pirmąkart buvo eksponuojami G. Bagdonavičiaus sukurti ekslibrisai.

P. Galaunė iš savo ekslibrisų rinkinio 1928 m. M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas. 1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. buvo eksponuoti vien Lietuvos ekslibrisai. Ją aplankė 367 asmenys. Antrojoje, veikusioje 1928 m. lapkričio 11–24 dienomis, buvo eksponuoti vien rusų autorių ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.

1929 m. vasario 23 – birželio 7 dienomis lietuviški ekslibrisai pirmąkart buvo eksponuoti užsienyje, Briuselyje, Karališkajame meno ir istorijos muziejuje surengtoje tarptautinėje ekslibriso parodoje, kurioje be Lietuvos, dar dalyvavo 17 valstybių: Anglija, Austrija, Belgija, Čekija, Ispanija, Italija, Norvegija, Olandija, Rusija, Slovakija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija, JAV ir Australija. Lietuvių ekspozicijai P. Galaunė nusiuntė 38 dvylikos lietuvių autorių darbus: G. Bagdonavičiaus, V. Bičiūno, J. Burbos, M. Dobužinskio, V. K. Jonyno, E. Maciūno, A. Rūkštelės, J. Savickio, A. Šepečio, K. Šimonio, A. Tamošaičio ir 11 savo ekslibrisų. Šios ekspozicijos reikšmė – išskirtinė. Pirmąkart pasauliui parodyti lietuviški ekslibrisai aptarti Briuselio spaudoje, jie įtraukti į parodos katalogą. Lietuvių spaudoje buvo rašoma, kad P. Galaunės ekslibrisų kolekcija tarptautinėje ekslibriso parodoje Briuselyje „labai gražiai ir turiningai atstovavo Lietuvą“ (J. Ž. 1935).

Lenkams užėmus Vilnių, kultūrinio gyvenimo centras persikėlė į Kauną. Čia 1922 m. buvo įsteigta Meno mokykla, vaidinusi reikšmingą vaidmenį tolesnėje Lietuvos meno ir kartu lietuviško ekslibriso raidoje.

1930 m. įsikūrusi XXVII knygos mėgėjų draugija ėmėsi tolesnės knygų meninės visumos ir knygų ženklų populiarinimo.

XX a. I pusėje po keletą ir daugiau lietuviškų ekslibrisų sukūrė dailininkai P. Augustinavičius, G. Bagdonavičius, V. Bičiūnas, M. Bulaka, J. Buračas, J. Burba, V. Didžiokas, M. Dobužinskis, V. Jomantas, V. K. Jonynas, P. Galaunė, V. Kosčiuška, A. Kučas, E. Kučinskis, J. Kuzminskis (vyresnysis), J. F. Macevičius, A. Matviejus, J. Savickis, V. Staneika, J. Steponavičius, A. Šepetys, K. Šimonis, K. Petrikaitė-Tulienė, A. Petrulis, P. Rimša, A. Rūkštelė, F. Ruščicas, A. Tamošaitis, K. Petrikaitė-Tulienė ir kt.

Siužeto ir grafikos technikos požiūriu Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu sukurti ekslibrisai yra labai įvairūs. Išskyrus keletą heraldinių, daugiausia vyrauja vaizdiniai, simboliais ir realistiniais piešiniais sukomponuoti knygos ženklai, atspindintys dažniausiai bibliotekos savininko pasaulį, jo ryšį su profesija ar pomėgiu. Tarpukariu Lietuvoje ekslibrisai buvo kuriami, tačiau jų konkursai nebuvo organizuojami.

Lietuviškas ekslibrisas karo ir okupacijų metais (1940–1989) Karo ir okupacijų laikotarpiu 1940–1944 m. dailininkai su retomis išimtimis lietuviškų ekslibrisų nekūrė, knygos ženklų parodos tuo laikotarpiu nebuvo organizuojamos. Lietuvoje ekslibrisu susidomėta tik praeito šimtmečio 5-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Pokariu lietuviškus ekslibrisus pirmieji pradėjo kurti šie dailininkai: 1945 m. – V. Galdikas, 1946 m. – V. Černiauskaitė, J. Liolys ir kt. Aktyviau lietuviški knygos ženklai buvo kuriami 6-ajame ir 7-ajame

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Jonas Nekrašius

50 dešimtmečiuose. 1951 m. jais susidomi ir pradeda kurti dailininkė L. Paškauskaitė, 1956 m. – K. Juodikaitis, A. Načiulis, 1957 m. – E. Jakutytė, V. Kalinauskas, A. Makūnaitė, A. Matuliauskas, 1958 m. – V. V. Jucys, R. V. Gibavičius, S. Kisarauskienė, Č. Kontrimas, L. Pučkoriūtė, I. Žemaitytė-Geniušienė, 1959 m. – K. Dockus, K. P. Tarabilda, 1960 m. – J. Bertašiūtė, A. Gedminas, E. Juchnevičius, A. Pakeliūnas, P. Rauduvė, A. Surgailienė, A. Tarabilda, D. Tarabildienė, 1961 m. – A. Čepauskas, J. Petrauskas, 1962 m. – A. Kmieliauskas, B. Matijošaitytė, A. Venclovaitė-Gintalienė, B. Uogintas (jaunesnysis), 1963 m. – T. Balčiūnienė, P. Ilgūnas, S. Katauskas, A. E. Steponavičius, M. Vaicekauskaitė, V. Varanka, J. Žilytė, 1964 m. – R. Buivydas, D. Narvydaitė, J. PlikionytėBružienė, M. Stirbytė-Valaikienė, A. Švažas, 1965 m. – I. Daukšaitė-Guobienė, R. Dichavičius, R. Čarna, A. Gurskas, S. Ikamas, A. Toleikis, 1966 m. – V. Ajauskas, A. V. Burba, V. Jakštas, G. Karosas, E. Kriaučiūnaitė, I. Labutytė, N. Meškauskaitė, G. Mažeikytė, J. Stauskaitė, E. Žiauberis, V. Žilius, 1967 m. – V. Antanavičius, S. Eidrigevičius, K. Gvalda, V. Jakštas, E. Jurėnas, G. Kalpokas, V. Kisarauskas, S. Maleckienė, K. Ramonas, R. Šaliamoras, B. Valantinaitė-Jokūbonienė, A. Vitkauskas, S. Tamonytė-Žilienė, D. Žalnieriūtė, 1968 m. – S. Chlebinskas, G. Didelytė, R. Kepežinskas, A. Kliševičienė, S. Medytė, M. P. Vilutis, 1969 m. – E. M. Jurgelionienė, V. Jurkūnas (vyresnysis), K. Katkus, G. Pempė, P. Repšys, V. Tarabildienė ir kt. (Kisarauskas 1991).

Ekslibrisas Lietuvoje buvo Sąjūdžio menas, reprezentavęs šalį užsienyje dar gūdžiu sovietmečiu. Dailininkai A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius, A. Gedminas, R. V. Gibavičius, V. Kalinauskas, V. Kisarauskas, A. Kliševičius, A. Kmieliauskas, A. Kučas, J. Kuzminskis (vyresnysis), V. V. Jucys, K. Ramonas, M. K. Vilutis ir kiti ne tik kūrė ekslibrisus, bet ir aktyviai propagavo šį grafikos meną, dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse ekslibrisų parodose ir konkursuose. Ekslibriso plėtrą Lietuvoje paskatino dailininko V. Jucio iniciatyva 1966 m. prie Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos sekcijos įsteigta Ekslibriso grupė.

Sovietmečiu ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, be išvardytų dailininkų, dar ekslibrisus kūrė ir kuria šie autoriai: Vilniuje – V. Afanasjevas, V. Bačėnas, I. Bajorūnaitė, T. Bajorūnaitė, A. Čapskytė, V. Daniliauskaitė, P. Gaidamavičius, R. Gaižauskaitė, A. Galdikas, G. Gesevičius, D. Gražienė, A. Gurskas, J. Jacovskis, V. Jurkūnas (jaunesnysis), V. Kalinauskaitė, R. Kepežinskas, J. Klimanskas, S. Kruopis, V. Kosciuška, J. Kuzminskis (jaunesnysis), R. Kmieliauskaitė, M. Liugaila, A. Olbutas, V. Panaskovas, H. Ratkevičius, J. Sereikaitė, B. Stančikaitė, E. P. Stasiulis, N. Šaltenytė, A. R. Šakalys, A. Švėgžda, B. Uogintas (vyresnysis), R. Vaigeltaitė, T. Vėbra, R. Vėliuvienė, I. Žebenkienė, Ž. Žviliūtė ir kt.; Kaune – R. Čarna, J. Galdikaitė, K. Grigaliūnas, L. Juozonis, M. Jasilionytė, J. A. Pakeliūnas, A. Šlapikas, M. Valaikienė, J. Tolvaišis ir kt.; Klaipėdoje – A. V. Burba, J. Burokas, V. Galdikaitė, L. Gedvilaitė-Sakalauskienė, A. Kliševičienė, A. Kliševičius, A. Matulionytė, M. Petrulis, E. Poškutė-Pumputienė, O. Šimaitytė-Račkauskienė, D. Žalnieriūtė ir kt.; Šiauliuose – P. Arlauskas, G. Bagdonavičius, E. Birgėla, S. Burneckis, V. Dambrauskas, V. Janulis, D. Lingytė, R. Kalniūnaitė, A. Krištopaitis, B. Kuicienė, D. Leliukienė, J. Nekrašius, R. Plungė, R. Prišmontienė, L. Putramentienė-Braza, P. Rakštikas, A. Repšys, A. Šalkauskas, V. Šliuželis, Š. Škimelis, D. Udrys, R. Uogintienė, V. Timinskas, A. Toleikis, V. Zigmantas, V. Žabarauskaitė ir kt.; Panevėžyje – A. Baublytė, H. Mazūras, S. Medytė, R. Mikonis, P. Šiaučiūnas, Z. Plėštys, R. Ridikas, V. Venclovas ir kt.; Alytuje – A. Vaitkus; Kėdainiuose – A. Paulauskienė-Gilliusson, A. Radzevičius; Kretingoje – L. SkačkauskaitėKuklienė; Marijampolėje – M. Arbačiauskas, A. Dubauskienė, R. Krasninkevičius, A. M. Tauterienė; Palangoje – D. Aleknavičienė, V. Moncevičius, G. Oškinytė, G. Skudžinskas; Radviliškyje – A. Stugys; Raseiniuose – G. Norkienė-Borkertaitė; Rokiškyje – A. Augutis, S. Klemkaitė, R. Pupelis (Obeliai, Rokiškio r.); Utenoje – O. Bražėnienė, K. Kupriūnas, A. Indrašius, V. Navikienė, V. Petronis, E. Ramoška, A. Seibutis ir kt.; Tauragėje – E. Mažrimas ir kt.

Išeivijoje lietuviškus ekslibrisus kūrė: Australijoje – V. Jakutis, V. Simankevičius, H. Šalkauskas, A. Vaičaitis; JAV – P. Augius (Augustinavičius), V. Ignas (Ignatavičius), V. K. Jonynas, D. Kuolas (Kuolienė), A. Kurauskas, P. Lapė, J. Sodaitis, A. Staneika, V. Švabas (Švabienė), J. Paukštienė, V. Petravičius, A. Varnas, H. Vepštienė, R. Viesulas, V. O. Virkau, V. Vizgirda, V. Žilius; Kanadoje – A. Docius, A. Tamošaitienė, A. Tamošaitis, T. Valius, Prancūzijoje – Ž. Mikšys, Lenkijoje – K. Švainauskas, Vokietijoje – A. Bajoraitis, H. Masalskis ir kiti. Ši informacija glaudžiai susijusi su straipsnio autoriaus atskirai sudarytu XVIII a.–XXI a. pr. Lietuvos ekslibrisų kūrėjų sąvadu ir kita surinkta medžiaga apie dailininkus, kurie kūrė ar kuria knygos ženklus, dalyvavo ar dalyvauja ekslibrisų parodose ir konkursuose. Į šį sąvadą įtraukta per 550 Lietuvos dailininkų ir kūrėjų, kurie sukūrė lietuviškų ekslibrisų, dalyvavo knygos ženklo parodose ir konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Šiame sąvade pateikiami trumpi duomenys apie kūrėjus (gimimo metai ir vieta, mirties metai ir vieta), kiek, kokia technika ir kam autorius sukūrė ekslibrisų, kokiose dalyvavo parodose ir konkursuose, kokių pelnė apdovanojimų. Pateikiami trumpi pasisakymai apie kai kurių ekslibrisų autorių kūrybą, stilių, grafikos technikos ypatumus. Autorius tikisi ateityje minėtą Lietuvos ekslibrisų kūrėjų sąvadą (XVIII a.–XXI a. pr.) išleisti atskiru leidiniu, kad juo galėtų naudotis dailininkai, menotyrininkai, kolekcininkai, bibliofilai ir visi besidomintys lietuvišku ekslibrisu.

Pirmoji respublikinė ekslibrisų paroda Vilniuje surengta 1960 m. Jos organizatorius – dailininkas V. Kalinauskas. Jis, įkvėptas kolekcininko Edmundo Laucevičiaus (1906–1973), Vilniuje surengė pirmąją respublikinę ekslibrisų parodą ir sudarė pirmąjį Lietuvos kultūros istorijoje ekslibrisų katalogą. Ilgą laiką nepamainomas respublikinių ekslibrisų parodų organizatorius ir kuratorius buvo šviesaus atminimo dailininkas Valerijonas Vytautas Jucys (1930–2016). Be šios tradicinės respublikinės, dar buvo surengtos teminės ekslibrisų parodos: „Vilnius ekslibrise“ (1969), „Muzika ekslibrise“ (1971), „Vilniaus universitetui – 400 metų“ (1979), „Knyga – mano draugas“ (1983) ir kt. Šiauliuose ekslibrisus per 60 metų aktyviai propagavo dailininkas G. Bagdonavičius. Jis nuo 1962 m. – pirmosios pokaryje Šiauliuose surengtos šiauliečių dailininkų parodos – iki pat savo mirties buvo nuolatinis parodų dalyvis ir eksponavo 1925–1961 metais ir vėliau sukurtus ekslibrisus.

I. Pleikienė straipsnyje „Šiuolaikinis Lietuvos ekslibrisas – meninės komunikacijos forma“ teigia, kad nuo 1967 m. lietuviai pradėjo dalyvauti užsienio šalyse rengiamose ekslibrisų parodose (Pleikienė 2004, 73).

Patikslinant šią autorę, galima tvirtai teigti, kad dar 1931 m. G. Bagdonavičius dalyvavo tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele (JAV), kur pateikė 13 savo sukurtų knygos ženklų ir už sau sukurtą ekslibrisą buvo apdovanotas garbės raštu („Award of Merit“). Be to, už savo pasiekimus ekslibrisų srityje G. Bagdonavičius du kartus (1934 ir 1936 metais) buvo išrinktas tarptautinės ekslibrisų parodos Los Andžele (JAV) žiuri garbės viceprezidentu.

1967 m. lietuvių dailininkai pirmąkart dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio ekslibriso bienalėje, vykusioje Malborke (Lenkija). 1968 m. iš lietuvių dailininkų pirmąjį tarptautinį apdovanojimą XII tarptautinio ekslibriso kongreso konkurse Komo mieste (Italija) pelnė V. Kisarauskas. Nuo 1970 m. įvairiuose tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose ir kongresuose apdovanojimus pelnė V. Afanasjevas, A. V. Burba, A. Čepauskas, D. Dauknytė, G. Didelytė, J. Galdikaitė-Šveikauskienė, D. Gražienė, I. Daukšaitė, S. Eidrigevičius, S. Katauskas, S. Kisarauskienė, R. Kmieliauskaitė, A. Kmieliauskas, E. K. Kriaučiūnaitė, K. Kupriūnas, M. Liugaila, M. Malkovas, V. Panaskovas, Z. Petrulienė, M. Petrulis, P. Repšys, N. Šaltenytė, P. Šiaučiūnas, M. Valaikienė, E. Vertelkaitė, E. Vėgėlė, M. P. Vilutis, D. Žalnieriūtė ir kt.

Nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti organizuoti respublikiniai ekslibrisų konkursai. 1969 m. Vilniaus universiteto biblioteka, minėdama savo 400 metų jubiliejų, paskelbė ekslibrisų konkursą. 1985 m. Knygos bičiulių draugijos Pakruojo rajono organizacijos valdyba, „Akiračio“ klubas ir Vilniaus ekslibrisų klubas surengė ekslibrisų konkursą „Pakruojis – 400“. Konkurse dalyvavo dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos. 64 autoriai pateikė 240 darbų, kuriuose vaizdžiai ir savitai atskleista Pakruojo istorija ir kultūra, įprasminti iškilūs žmonės, įstaigos ir institucijos. Konkursas išsiskyrė originalumu ir šventiškumu bei tapo tikra miesto ir ekslibriso švente. Jis paskatino dailininkus susipažinti su Pakruojo istorija ir dabartimi, su Šiaurės Lietuvos krašto žymiais žmonėmis. Pakruojo dvaro rūmuose buvo surengta paroda, apdovanoti nugalėtojai ir prizininkai. Miesto centre pastatyta dailininko K. Kupriūno dekoratyvinė skulptūrinė kompozicija „Ex libris“, kurią atidengė vyriausias konkurso dalyvis – dailininkas G. Bagdonavičius.

V. Kisarauskas apie šį konkursą rašė: „Pagalvojus – visgi tai ypatinga ir verta dėmesio situacija: Lietuvos lygumų rajonas paskelbė ekslibrisų konkursą, kuris iš rajoninio masto išauga, įgauna kitą planą ir kitą užmojį, jame dalyvauja dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų. Čia suruošta ir unikali lietuviškų ekslibrisų plakatų paroda. Tokios ekspozicijos dar nebuvo Lietuvoje. Be šių renginių, suorganizuota dar ekslibrisų literatūros, medalių, ženklelių, sukurtų ekslibriso tema, parodėlės“ (Kisarauskas 1985, 12).

Nuo 1988 m. Vilniuje pradėti rengti tarptautiniai ekslibrisų konkursai, susieti su mūsų šalies istorija, kultūra, dabarties įvykiais ir žymiomis sukaktimis. Ekslibrisų konkursai aktyviai rengti praėjusio šimtmečio devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose: Vilniuje („Lietuvos rašytojai“, 1988, „Žalgiriui – 580“, 1990; „Gediminui – 650“, „Catechismus – 450“, „Lietuvos mokyklai – 600“ ir kt.), Kaune (S. Dariui ir S. Girėnui, 1993), Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Plungėje, Priekulėje, Marijampolėje, Skaudvilėje, Šilutėje ir kt. 1989 m.

Vilniuje surengta pirmoji tarptautinė ekslibrisų trienalė-konkursas „Vilnius – metropolis Lituaniae“ ir kt.

Lietuvoje ekslibrisas ypač suklestėjo 8-ajame dešimtmetyje. Nuo 1977 metų pradedamos rengti Vilniaus ekslibrisų bienalės, kuriose dalyvauja Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkai, o svečių teisėmis ir kitų šalių dailininkai. Lietuvoje pradėjo kurtis šio žanro rinkėjų ir kūrėjų klubai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Utenoje, Jonavoje ir kt. 1982 m. Pakruojyje prie „Akiračio“ klubo įkurta Ekslibrisininkų sekcija (vadovas J. Nekrašius) veikė iki 1991 m. 1988 m. gruodžio 17 d. Pakruojyje įkurtas pirmasis Lietuvoje Ekslibriso muziejus. 1986 m. įsteigtas ekslibrisų kūrėjų klubas „Bitė“ Panevėžyje. Ypač didelę veiklą nuveikė Lietuvos ekslibrisininkų klubas, kurio ištakos siekia 8-ojo dešimtmečio pabaigą, kai prie Mažvydo bibliofilų klubo įsikūrė ekslibriso kūrėjų ir rinkėjų sekcija. 1982 m. ši sekcija atsiskyrė nuo bibliofilų ir tapo Vilniaus ekslibrisų klubu (nuo 1995 m. – Lietuvos ekslibrisininkų klubas). Lietuvos ekslibrisininkų klubas vienija dailininkus – ekslibriso meistrus, bibliofilus, knygos ženklo kolekcininkus, įvairių specialybių knygos meno gerbėjus. Tiesa, pastaruoju metu, pasitraukus iš aktyvios veiklos šio klubo garbės prezidentui dailininkui A. Čepauskui, klubo veikla prislopo.

Be parodų ir konkursų, Lietuvoje nuo 1987 m. pradėti rengti respublikiniai ekslibrisų kūrėjų ir kolekcininkų

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Jonas Nekrašius

52 seminarai. Pirmasis įvyko Pakruojyje (1987 m.), antrasis – Panevėžyje (1988 m.), trečiasis – Jonavoje (1989 m.).

1990 m. ketvirtasis seminaras surengtas Vilniuje, penktasis taip pat Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, šeštasis – Šiauliuose (1994 m.) ir kt.

Ilgą laiką ekslibrisas Lietuvoje turėjo taikomąją paskirtį – žymėti knygos savininką ar biblioteką. Nuo XX a.

II pusės jis tapo savarankišku grafikos kūriniu. Knygos ženklai kuriami parodoms ir konkursams, juos kaip meno kūrinius kolekcionuoja kolekcininkai, meno mėgėjai. Šiuolaikinio lietuviško ekslibriso raida (1990–XXI a. pr.)

Nuo 1990 m. Lietuvoje pradėti rengti ne tik respublikiniai, bet ir tarptautiniai ekslibrisų konkursai ir parodos. Nuo 1990 m., be Vilniaus, ekslibrisų konkursai buvo rengiami Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Utenoje, Kėdainiuose, Pakruojyje, Šilutėje ir kt. Šiais konkursais ir surengtomis parodomis ne tik pažymimos įvairios sukaktys ir įvykiai, bet ir asmenybės, institucijos. Šie konkursai skatina kūrėjus kurti knygos ženklus, populiarina ekslibrisą. Per šimtmetį Lietuvoje surengta daugiau kaip 100 respublikinių ir tarptautinių ekslibrisų konkursų. Konkursai buvo pradėti rengti įvairioms sukaktims, įvykiams, iškiliems žmonėms paminėti.

Plačiau apie Lietuvoje XX a.–XXI a. pradžioje surengtas lietuviško ekslibriso parodas ir konkursus rašoma šio straipsnio autoriaus sudarytame Lietuvos ekslibriso raidos kalendoriuje (1918–2018), kuriame chronologine tvarka išdėstyta svarbesnė informacija apie Lietuvoje per šimtmetį surengtus konkursus, parodas, bienales, trienales, seminarus ir kitus svarbesnius įvykius ir renginius, susijusius su lietuvišku ekslibrisu, jo kūrėjais, kolekcininkais, klubais ir muziejais.

1992 m. rugsėjo 3 d. Japonijoje, Saporo mieste, XXIV tarptautinio ekslibriso kūrėjų ir mėgėjų asociacijos (FISAE) kongreso metu Lietuva buvo priimta į šią tarptautinę organizaciją.

2001 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (toliau – ŠAVB) įsteigtas Ekslibriso muziejus (kuratorius J. Nekrašius). Šio muziejaus svarbiausi tikslai – propaguoti mažosios grafikos meną, ekslibrisą, jo istoriją ir raidą, rengti konferencijas, seminarus, parodas, supažindinti visuomenę ir jaunimą su knygos nuosavybės ženklais ir jų kūrėjais. 2014 m. liepos mėnesį ŠAVB Ekslibriso muziejus reorganizuotas į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą, 2018 m. įsteigtas ŠAVB Knygos grafikos centras.

2002 m. spalio 10–11 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ir Ekslibriso muziejus Šiauliuose surengė Baltijos šalių ekslibriso istorijai ir raidai skirtą pirmąją tarptautinę konferenciją „Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos ženklai“. Konferencijos metu bibliotekoje veikė personalinės lenkų dailininkės A. Gozdor ir šiauliečio grafiko V. Janulio ekslibrisų, spaudinių „Ekslibrisas – knygos ženklas“, „Šiaulių krašto ekslibrisų kūrėjai ir kolekcionieriai“ parodos. Taip pat buvo eksponuojamos parodos: „Šiaulių krašto knygos ženklai“ ir „Ekslibrisų parodų plakatai“ iš J. Nekrašiaus asmeninio rinkinio. Išleistas pirmasis Ekslibriso muziejaus leidinys – tarptautinės konferencijos medžiaga „Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių krašto knygos ženklai“ (sudarytojai L. Naujokienė ir J. Nekrašius).

2003 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengta tarptautinės knygotyros konferencijos „Knygos nuosavybės ženklai kaip knygos kultūros paveldas“ išvažiuojamoji sesija. Šios konferencijos pranešėjai ir dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos aptarė ekslibriso istorijos ir teorijos ypatybes, nagrinėjo įžvalgas knygos nuosavybės ženklų atskirų rūšių raidos, funkcijų, klasifikavimo, kolekcionavimo, sklaidos visuomenėje, informavimo priemonių ir tyrimo metodikos klausimais, knygos nuosavybės ženklo svarbą išsaugant kultūros paveldą.

2014 m. paminėta 90 metų sukaktis, kai Šiauliuose pradėtas kurti ir propaguoti lietuviškas ekslibrisas.

Vieni iš ekslibriso pradininkų Lietuvoje ir Šiauliuose buvo advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas Viktoras Cimkauskas (1894–1944), dailininkas ir kolekcininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986).

2015 m. gegužės 5 d. ŠAVB buvo pristatyta kūrybinė laboratorija „Ekslibrisas sau“ ir projektas „Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės“.

2015 m. rugsėjo 18 d. ŠAVB surengta mokslinė-praktinė konferencija „Šiaulių krašto knygos ženklas kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX a.–XXI a. pradžioje“, skirta Šiaulių ekslibriso 90-mečiui. Jos metu pristatytas dailininko prof. V. Janulio ir kultūros istoriko J. Nekrašiaus pranešimas „Ex libris kaip kultūros paveldas ir jo sklaida Šiauliuose: nuo Mokytojų seminarijos iki Šiaulių universiteto (1924–2014)“.

2018 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 2 d. Čekijoje, Prahoje surengtas XXXVII FISAE kongresas. Jame svarstytas prašymas priimti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą į FISAE narius.

Keletas svarbesnių šiuolaikinio lietuviško ekslibriso raidos momentų XX a. pab.–XXI pr. ekslibrisai Lietuvoje kuriami dažniausiai atsisakius įprastos jų paskirties, tradicinių

kompozicijų; padidėjo ekslibrisų formatas, jie tapo puošnesni, atsirado naujų grafikos technikų, knygos ženklams sukurti naudojamos ir kompiuterinės technologijos. Šiuolaikinis ekslibrisas ne tik unikalus knygos ženklas, bet ir tarptautinių renginių – kongresų, konferencijų, seminarų, konkursų ir parodų – objektas. Šiuolaikinis ekslibrisas nukrypsta nuo savo funkcijos, jis dažnai tampa parodų, aukcionų, konkursų objektu.

Priežastys čia kur kas ryškesnės, bene svarbiausioji – labai išplitęs ekslibrisų kolekcionavimas, jo sklaida tarp meno gerbėjų ir kolekcininkų. Kolekcininkui ekslibrisas pirmiausia rūpi kaip grafikos meno kūrinys. Į šį kriterijų dažniausiai ir orientuojasi parodų, konkursų, aukcionų organizatoriai, katalogų ir albumų apie ekslibrisus leidėjai. Šiuolaikinėje grafikoje be tradicinio ekslibriso, kuriame naudojamos įprastos, klasikinės stilistinės priemonės, formos, tradicinės grafikos technikos, vis dažniau naudojamas tiražuoti ypač patogios kopijavimo ir kompiuterinės grafikos technikos. Daugeliu atveju ekslibrisas tiražuojamas ir naudojamas ne vien knygoms žymėti, bet ir kolekcionuoti, keistis ir mainyti.

Pasaulio šalių dailininkai, menotyrininkai, muziejininkai, kolekcininkai, parodų rengėjai, rodo didelį dėmesį lietuvių ekslibrisui. Lietuviškas ekslibrisas niekuo nenusileidžia kitų šalių knygos ženklams, o kartais juos pranoksta grafikos atlikimo technika, temų ir siužetų įvairove, originalia kompozicija, autorine technika.

Ekslibrisas – tai kultūros paveldas, Lietuva privalo jį saugoti ir populiarinti, nes pasak V. Kisarausko, „plati kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Ekslibrisai, jų kūrimas, kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš tų šaltinių, kurio skaidrus ir gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir kažkokį ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis, vertybė, prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame lapelyje, mažoje graviūroje.

Ekslibrisų populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jie priklauso visiems, ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis ir darbininkas, tarnautojas, jaunas ir senas, moteris ir vyras.“ (Kisarauskas 1985, 12).

Ekslibrisai Lietuvoje visuomet buvo epochos kultūros ir estetinio skonio ženklai, atspindintys vieno ar kito laikotarpio meno stilius, dailės sroves ir kryptis, jų kaitą. Knygos ženklai gražiai papuošia leidinį, suteikia jam individualumo. Jie tampa vis populiaresni, dažnas juos su malonumu kolekcionuoja. Ekslibrisai saugomi bibliotekose, muziejuose, privačių asmenų rinkiniuose, jie eksponuojami knygos ženklų parodose, dailės galerijose, studijose ir salonuose.

Literatūra 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

Galaunė, Paulius. Ex librisas Lietuvoje XVI–XX šimtmečiai. Kaunas, 1926.

Galaunė, Paulius. Likimo duota: muziejininko novelės. Kaunas, 1998.

J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, balandžio 16, nr. 62.

Kisarauskas, Vincas. [Įžanginis žodis]. Ekslibrisų paroda „Pakruojis 400“: katalogas / Sud. Jonas Nekrašius.

Pakruojis, 1985.

Kisarauskas, Vincas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991.

Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai 1518–1918. Vilnius, 1984.

Misiūnienė, Jadvyga. Trys unikalūs Lietuvos superekslibrisai Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje: Paulius Algimantas Alšėniškis. Tarp knygų, 2015, nr. 1, p. 13–18.

Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinis Lietuvos ekslibrisas – meninės komunikacijos forma. Knygotyra, 2004, t. 42, p.

68–76 .

Vengris, Vitolis Enrikas. Lithuanian bookplates = Lietuvių ekslibriai. Chicago, (Ill.), 1980.

Lithuanian Ex Libris: Creators, Contests, Exhibitions (1918–2018) Summary Jonas Nekrašius Ex Libris Fund of Gerardas Bagdonavičius jonas.nekrasius@kava.lt The article overviews the history and development of ex libris in Lithuania since 2018. The development of Lithuanian ex libris until 2018, can be divided into following periods: interwar – between 1918 and 1940, World War II and occupation periods – between 1940 and 1944, occupation in the Soviet times – between 1945 and 1989, the Restored Lithuania – from 1990 until the beginning of the 21st century.

The first ex libris with Lithuanian text appeared at the end of the 19th century. A lot of Lithuanian bookplates at the end of the 19th century were created in Lithuania Minor, where the Lithuanian language

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Jonas Nekrašius

54 was not suppressed by Lithuanian press ban. The first drawn ex libris in Lithuania is considered to be the bookplate with Lithuanian inscription created in 1904 and dedicated to a canon J. Tumas-Vaižgantas (1869– 1933). This bookplate depicts a woman writing in a big book and a snake is attempting to bite her foot. This image was the symbol of the years of Lithuanian press ban.

In the 2nd decade of the 20th century, the art historian and artist Paulius Galaunė (1890–1988) started to popularize ex libris in Lithuania. In 1918, he started to collect ex libris. Moreover, P. Galaunė not only collected ex libris but also created them himself. The accumulated knowledge of ex libris P. Galaunė summarized in the publication “Ex Libris in Lithuania (16 – 20th century)”, which was published in 1926 in the fourth book “Nation and Word”. In 1928, in Kaunas, P. Galaunė organized the first two exhibitions of ex libris in Lithuania.

In 1929, the Lithuanian ex libris for the first time was exhibited abroad in Royal Museum of Art and History, Belgium.

During the interwar period in Lithuania, ex libris were created by the following artists: G. Bagdonavičius, V. Bičiūnas, J. Buračas, M. Bulaka, J. Burba, M. Dobužinskis, P. Galaunė, J. Savickis, J. Steponavičius, K. Šimonis, V. K. Jonynas, P. Rimša, A. Rūkštelė, F. Ruščicas, A. Tamošaitis and others.

Ex libris in Lithuania was the art of Sąjūdis (Engl. Movement), representing the country abroad during the Soviet times. The artists A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius, A. Gedminas, R. V. Gibavičius, V. Kalinauskas, V. Kisarauskas, A. Kliševičius, A. Kmieliauskas, A. Kučas, J. Kuzminskis (senior), V. V. Jucys, S. Medytė, K. Ramonas, M. K. Vilutis and others not only created ex libris, but also actively promoted this art of graphics.

During the Soviet times, the first Republican ex libris exhibition was held in 1960. Its organizer was V. Kalinauskas. Since 1969, the contests of ex libris have been organized in Lithuania. In 1969, Vilnius University library, commemorating its 400th anniversary, announced the contest of ex libris.

Since 1977, the international Vilnius ex libris biennials have been organized, where the artists from Estonia, Latvia and Lithuania, and with the guests’ rights the artists from other countries have been participating.

In 1988, in Vilnius, the first international ex libris contest in Lithuania “Vilnius – metropolis Lithuania” was announced.

On September 3, 1992 in Japan, in city Sapporo, during the 24th international congress of ex libris creators and amateur association (FISAE), Lithuania was admitted to this international organization.

During the Soviet times and after the restoration of Lithuania’s independence, the ex libris were created

by V. Ajauskas, V. Antanavičius, R. Buivydas, A. V. Burba, S. Chlebinskas, V. Daniliauskaitė, P. Gaidamavičius, A. Galdikas, D. Gražienė, S. Katauskas, V. Kosciuška, E. K. Kriaučiūnaitė, J. Kuzminskis, V. Janulis, K. Juodikaitis, A. Kmieliauskas, I. Labutytė, M. Liugaila, A. Matuliauskas, J. Petrauskas, M. Petrulis, R. Prišmontienė, K. Ramonas, H. Ratkevičius, P. Rauduvė, P. Repšys, E. P. Stasiulis, A. Surgailienė, N. Šaltenytė, P. Šiaučiūnas, A. Švažas, D. Tarabildienė and others; in the exile – P. Augius-Augustinavičius, V. Ignas-Ignatavičius, Ž. Mikšys, K. Švainauskas, V. Petravičius, A. Vaičaitis, H. Vepštienė, R. Viesulas, V. O. Virkau and others.

At the end of the 20th century – the beginning of the 21st century, in Lithuania ex libris were created usually refusing of their usual mission, traditional composition; the formats of ex libris became larger, they became more ornate, new techniques of graphics appeared, computer technologies were used to create bookplates as well. Modern ex libris is not a unique bookplate, but also the object of international events – congresses, conferences, seminars, contests, and exhibitions.

Art historians, exhibitors, collectors from different countries pay a lot of attention to Lithuanian ex libris.

Ex libris is a cultural heritage and Lithuania has to preserve it and popularize, as, according to V. Kisarauskas, all this makes a wonderful unity of art, book and culture, a tune of human’s worldly and spiritual life.

XXVII

k nyg o s

populiarinimo

mėgėjų

Lietuvoje

d r au g i j o s

ekslibrisų

meno

veikla

Dalia Poškienė XXVII knygos mėgėjų draugija d.poskiene@gmail.com Mintis įsteigti Lietuvoje knygos mėgėjų draugiją knygos brangintojams kilo jau seniai, bet turėjo praeiti daug laiko, kol tai buvo įgyvendinta. 1930 m. balandžio mėn. „Gaisų“ žurnalo ketvirtame numeryje spausdintame Vytauto Steponaičio straipsnelyje „Bibliofilų dėmesiui“ rašoma apie tokios draugijos įsteigimą. 1930 m. lapkričio mėn. svarstyti pirmieji Draugijos steigimo dokumentai, kuriuos iš Paryžiaus parvežė Marija Urbšienė. Jos iniciatyva parengti nuostatai.

1930 m. gruodžio 17 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko patvirtinti ir įregistruoti Įstatai, 1931 m. sausio 27 d. įvyko Draugijos steigiamasis susirinkimas. Steigėjais tapo Vytautas Steponaitis, Marija MašiotaitėUrbšienė, pirmininku išrinktas V. Steponaitis, sekretoriumi – Viktoras Cimkauskas, iždininku – kan. J. Tumas, metraštininku – Paulius Galaunė.

Draugija tuomet turėjo 15 narių. Įkurtos Draugijos veikla buvo skirta dailiosios knygos leidybai, knygotyrai, knygiams. Jau pirmajame „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ tome (1933, 168–171) skelbiamas straipsnis „Mūsų menininkų darbų registracija“, kuriame aptariami knygos ženklų – grafikos kalbos reikalai. „Metraščio“ II tome (1937, 182–186) publikuojamas Viktoro Cimkausko straipsnis, kuriame pateikti XXVII knygos mėgėjų draugijos narių ekslibrisai, detaliai aprašyti Juozo Balčiūno, Mykolo Biržiškos, Vaclovo Biržiškos, Viktoro Cimkausko, Pauliaus Galaunės, Petro Jakšto, Antano Rucevičiaus, Vytauto Steponaičio, Marijos Urbšienės, Jurgio Savickio, Kazio Bizausko, Zigmo Rusteikos, Jurgio Šaulio ekslibrisai. Tame pačiame tome (p. 37–44) Viktoro Cimkausko straipsnyje „Naujasis lietuviškas knygos ženklas“ su iliustracijomis apžvelgiami lietuviškos knygos ženklų reikalai ir pateikiamas naujų lietuviškų ekslibrisų sąrašas.

1993 metais XXVII knygos mėgėjų draugija atkuriama Kaune. Jos iniciatoriai – bibliofilas Vidmantas Staniulis, Ričardas Venckus, Kęstutis Morkūnas, Dalia Poškienė – tęsia pirmtakų darbą. Atkurtoji draugija 2004 m. išleidžia bibliografine retenybe tapusius „Metraščio“ I ir II tomus (fotografuoti leidimai) ir parengia trečiąjį tomą. Jame publikuojamas Ievos Pleikienės straipsnis „Šiuolaikinis ekslibrisas – lietuvių dailės langas į pasaulį“ (p. 123–135), kuriame rašoma apie knygos ženklą – ekslibrisą: „knygos priklausomybės žymuo, šiandien užimantis įdomią vietą erdvėje, kurioje susiduria bibliofilijos ir vaizduojamojo meno interesai.“ Trečiajame tome (2004) pateikiami originalūs ekslibrisai (p. 124, 125, 154, 175, 232), o p. 234–235 – Draugijos narių ekslibrisai.

Atkurtoji Draugija nuo 1994 metų pradėjo rengti knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Jose – konferencijos, knygų parodos, geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkursai.

Surengta daug teminių ir personalinių ekslibrisų parodų. 2005 m. XI knygos šventė surengta Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Šventę, skirtą bibliotekos įkūrimo 80-osioms metinėms, vainikavo tarptautinis ekslibrisų konkursas. Išleistas konkursui pateiktų darbų katalogas. Konkursui savo ekslibrisus atsiuntė 17 autorių iš 7 pasaulio

Paulius Galaunė, 1923

Mstislavas Dobužinskis, 1923

Paulius Galaunė, 1919

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Dalia Poškienė

56

Vilius Jomantas, 1920–1930

Vaclovas Kosciuška, 1930–1940

Gerardas Bagdonavičius, 1928

J. Levinsonas,1930–1940

šalių: Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Graikijos, JAV, Argentinos ir Japonijos.

Dauguma konkursui pateiktų ekslibrisų skirti Kauną garsinančioms asmenybėms: bibliofilams, teatralams, muzikams, dailininkams. Konkurso prizininkais tapo Takao Sano (Japonija) už ekslibrisą „Alvydas Samėnas“ ir Jaroslavas Minaras (Čekija) už ekslibrisą „Petras Venslovas“. Trečiosios premijos paskirtos Valerijonui Juciui, sukūrusiam ekslibrisą „V. Kudirkos viešajai bibliotekai 80“ ir Mantui Arbačiauskui už ekslibrisą „Robertas Antinis“. Konkursui sukurti ekslibrisai papildė Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Vinco Kudirkos ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų rinkinius. Parengta paroda apkeliavo nemažai respublikos bibliotekų, buvo eksponuota Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

2007 metų gegužės 6 d. XIII tradicinėje knygos šventėje muziejininkė Irena Dobrovolskaitė pristatė parodą „Vytauto Kazimiero Jonyno kūrybinis palikimas“ iš Vilniaus dailės muziejaus fondų. Eksponuoti dailininko sukurti ekslibrisai. 2007 m. Knygos šventėje eksponuota knygų ženklų paroda iš Draugijos nario, žymaus kolekcininko Antano Rimvydo Čaplinsko rinkinių.

2009 m. gegužės 7 d. XV jubiliejinėje knygos šventėje surengta paroda „Ekslibrisai – bibliotekų įamžintojai“ iš Draugijos nario Domo Akstino ir Snieguolės Jurskytės rinkinių. Joje – garsių Lietuvos dailininkų darbai, ypač daug vietos skirta Gražinos Didelytės kūrybai. „Metraščio“ IV tome (2010) apie knygos grafikos darbus rašo prof. V. Žukas, akad. A. Burkus, A. S. Každailis. Reikšmingas Nijolės Lietuvninkaitės straipsnis „Asmeninės ekslibrisų kolekcijos integravimas į knygos kultūros paveldą: Leono Jonaičio kolekcija“ (p. 236–252).

2012 m. sausio 12 d., minint Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo bei Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metus, Seimo III rūmų parodų galerijoje pristatyta paroda „Gyvoji atmintis“.

Paskelbti konkurso laureatai. Renginį globojo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų komisijos pirmininkas, Draugijos narys prof. Arimantas Dumčius. „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ V tome (2014, 309–320) spausdinamas Noros Jazbutytės straipsnis „Apie ekslibrisų patriarchą Valerijoną Jucį ir ne tik apie jį…“ XVIII knygos šventėje „Laikas gyvena knygose“ pristatyta paroda „Ekslibrisai nuo Diurerio iki…“ iš rašytojo Algimanto Polio rinkinio. Išleistas katalogas.

Draugijos narys Vytautas Gocentas leidinio pratarmėje rašo: „apie ekslibrisų kolekciją jos saugotojas pirmiausiai taip prisiminė: Šie ekslibrisai – mėginimas išsaugoti Antrojo pasaulinio karo nusiaubtą knygų ir jų priklausomybės ženklų paveldą. Pradžią jai davė 1958 metų atsitiktinumas – netikėta pažintis ir susitikimas Maskvoje su tenykščio M. Lomonosovo universiteto bibliotekininkystės studente, kuri tuomet atliko praktiką Valstybinėje bibliotekoje.

Studentė turėjo tvarkyti knygas, kurios į minėtą biblioteką pateko kaip karo grobis arba trofėjus iš okupuotos Trečiojo Reicho valstybės. Ji turėjo pašalinti iš knygų visus ankstesniojo savininko priklausomybės ženklus, o kartu ekslibrisus bei marginalijas – įrašus ir kita. Jai kilo dilema – ar šiuos ekslibrisus sunaikinti, ar mėginti išsaugoti. Ji nutarė saugoti, nors tai ir buvo rizikinga. Dėkingas atsitiktinumas lėmė, kad šie ekslibrisai, maža jų dalis pateko į Lietuvą. Kolekcijos saugotojas vėliau ją papildė kitais ekslibrisais. Žymus Lietuvos dailininkas, ekslibrisininkas bei jo istorijos žinovas Vincas Kisarauskas, išvydęs kolekciją, nustebo ir itin gražiai ir pagarbiai įvertino.

Ekslibrisai liudija be galo romantišką tiek knygų savininkų istoriją – tai karališkosios, kunigaikštiškosios aukštuomenės atstovai, tiek jų ekslibrisų autorių – Vakarų Europos dailininkų, kurių autorystė vis dar nėra iki galo įspėta ir ištyrinėta. Pratarmės autorius ilgai ieškojo galimybės tai įamžinti ir supažindinti Lietuvos kultūros istorikus su šia įdomia ir vertinga ekslibrisų kolekcija – tai tik nedidelė kolekcijos dalis, kuri pratarmės autoriaus pavadinta „Nuo Diurerio iki…“. Sumanymui pritarė bei talkino XXVII knygos mėgėjų draugija ir jos pirmininkė Dalia Poškienė, organizavusi ekslibrisų parodą bei pasirūpinusi parodos katalogo išleidimu.“

2013 m. rugsėjo 27 d. Kaliningrade surengta konferencija „Laiko ženklų palytėti“. Dailininkas Vladimiras Beresniovas (Vlaber) Kristijonui Donelaičiui sukurtus ekslibrisus padovanojo Lietuvos konsulatui Kaliningrade.

Konferencijoje paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

2014 m. gegužės mėn. vykusioje tarptautinėje knygos šventėje organizuota konferencija „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha: trijų šimtmečių ženklai knygos kultūros istorijoje“, skirta K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, Spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 110-mečiui. Pristatyta tarptautinio ekslibrisų konkurso paroda, išleistas parodos katalogas „Nuo Donelaičio „Metų“ iki…“. „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ VI tome (2018, 300–303) publikuojami straipsniai ir iliustracijos apie ekslibrisų kūrėjus Valerijoną Jucį ir Vladimirą Beresniovą.

Mstislavas Dobužinskis, 1930 Grafikas Valerijonas Jucys (1930–2016) visomis prasmėmis buvo ekslibriso vergas. Nuo pirmojo, sukurto dar studijuojant Vilniaus dailės institute, iki paskutinio, kurio neįmanoma tiksliai datuoti, – ilgas, kupinas ieškojimų ir atradimų, atkaklaus darbo, pasiaukojimo mažosios grafikos žanrui gyvenimo kelias. Valerijono kūrybos kraitėje – arti tūkstančio sukurtų savito, nepakartojamo „juciško“ stiliaus ekslibrisų – mokslo, kultūros veikėjams, bibliotekoms, akademinėms įstaigoms, mokykloms, bičiuliams. Lietuvoje ir užsienyje surengė daugybę parodų, pelnė gausybę apdovanojimų. Jis – ir Vilniaus tarptautinės ekslibrisų bienalės – jų buvo apie 20 – organizatorius.

Išleido nepaprastai vertingą kolekciją, beveik spėjo ją sutvarkyti – apie 6 000 perdavė Nacionaliniam dailės muziejui. Grafikos meistras spėjo padaryti ir dar vieną darbą – „Metraščio“ VI tomui pateikė keliasdešimt ekslibrisų iš savo kolekcijos.

Draugijos narys, LDS narys Vladimiras Beresniovas jau penkis Jurgis Savickis, 1910–1920 dešimtmečius kuria humoristinius piešinius, karikatūras, knygų iliustracijas, ekslibrisus, portretus, firminius ženklus. Pasak žurnalisto Juozo Kundroto, V. Beresniovo „estetinį filosofinį turinį lemia savita, patraukli žaismė, intymus mįslingumas, originalūs sprendimai, kas jį išskiria iš jo kolegų rato“.

2018 metų birželio 27 d. Sankt Peterburge, Aleksandro Puškino muziejuje, XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Peterburgo bibliofilų organizacija „Bironovski koniušny“, Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetu surengė konferenciją „Lietuviai Sankt Peterburge“.

Konferencijos koordinatorius, Draugijos narys, žymus Rusijos bibliofilų veikėjas Stanislovas Gasiūnas pristatė dalį unikalios kolekcijos apie 1930–1940 metais veikusios Draugijos narių ekslibrisus.

Virtualioje parodoje pateikti Mykolo Biržiškos (1882–1962), Vaclovo Biržiškos (1884–1956), Vilhelmo Žano Burkevičiaus (1885–1971), Viktoro Cimkausko (1896–1944), Pauliaus Galaunės (1890–1988), Petro Jakšto (1899–1988), Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997), Zigmo Rusteikos (nušauto 1941 m.), Jurgio Savickio (1890–1952), Vytauto Steponaičio (1893–1957), Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), Marijos MašiotaitėsUrbšienės (1895–1959) ekslibrisai su dailininkų aprašymais.

Konferencijoje pranešimą apie Lietuvos ekslibrisus, Kauno ekslibrisų klubą skaitė Draugijos narys, „Exlibris“ klubo vadovas ir ekslibrisų kolekcininkas Juozas Rimkus.

XXVII knygos mėgėjų draugija ir ateityje, kiek galėdama, populiarins knygos ženklų – ekslibrisų – meną.

The Popularization of Ex Libris Art in Lithuania by Amateur Society of XXVII Book Summary Dalia Poškienė Amateur Society of XXVII Book d.poskiene@gmail.com In 2018, Amateur Society of XXVII Book commemorates the 88th anniversary of its foundation – the initiative of the first members Viktoras Cimkauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vytautas Steponaičius, Marija MašiotaitėUrbšienė, Vytautas Kazimieras Jonynas and others to bring together book lovers and take care of fine book publishing. The year of 2018 is significant for the Society – 25 years after the restoration of the Society in Kaunas.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Dalia Poškienė

58 The restored Society published the 3rd, 4th and 6th volumes of the Chronicle. In 2004, together with Vidmantas Staniulis bookshop, it published the 1st and 2nd volumes of the Chronicle, which became a bibliographic rarity. The publications were introduced not only in Lithuania but also abroad – in Switzerland, the USA, and Russia (Kaliningrad). The Society prepared and published 32 original publications, the catalogues of exhibitions, it organized the conferences devoted to Lithuanian books, the Day of Press Recovery, Language and Book, the outstanding initiators of writing. Since 1994, the Society has been annually organizing book festivals, international competitions of ex libris. The 6th volume of the Chronicle is dedicated to the 100th anniversary of independence of Lithuania, the year of Vydūnas. It broadly discusses unique collections, books in exile. One chapter is devoted to the signatories of the Act of Independence. The four prominent members – J. Šaulys, P. Klimas, K. Bizauskas, M. Biržiška were the members of the Society, who especially contributed to the February 16th Act. The Society of 27 Book Lovers, recovered in 1993, continued the activities of its initiators in the area of fine book publication, took care of the preservation and dissemination of unique collections.

Particular attention is paid to bookplates – the language of graphics. The three international competitions of ex libris have been organized, the exhibitions have been held, the catalogues have been published.

In 2005, the international competition of ex libris was organized, dedicated to the 80th anniversary of foundation of Vincas Kudirka Public Library.

In 2012, commemorating the Year for Commemoration of the Defence of Freedom and Great Losses and also of Lithuanian Residents who Became Holocaust Victims, the competition “Living Memory” was organized.

The international competition of ex libris dedicated to the 300th birth anniversary of K. Donelaitis, the exhibitions have been held, a catalogue “From Donelaitis’ Year until…” has been published.

The catalogue of the exhibition of unique ex libris “From Dürer until...” from the collections of A. Polio has been published.

The following exhibitions have been held: “The Creative Legacy of Vytautas Kazimieras Jonynas” from the funds of Lithuanian Art Museum, “Bookplates from the Ex libris Collections of Antanas Rimvydas Čaplinskas”, “Ex libris – Perpetuators of Libraries” from the collections of the Society member Domas Akstinas and Snieguolė Jurskytė, etc.

Among the members of the Society there are ex libris creators, the collectors Vladimiras Beresniovas, Juozas Rimkus, Stanislovas Gasiūnas. The article introduces the ex libris of the members of the Society and the recovered society of the year 1930–1940.

The article reviews the material published in the 1st – 6th volumes of the Chronicle of Amateur Society of XXVII Book as well as the conference that took place on June 2018 in St. Petersburg and the works of a famous ex libris collector Stanislovas Gasiūnas.

Lietuvos

m o ky to j ų i r m o k s l e i v i ų e k s l i b r i s a s : l d u d pat i r t i s

Dr. Sigita Saulėnienė Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas, Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD) sigita.sauleniene@go.kauko.lt 2018 metais sukanka 28 metai, kai buvo įkurta Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD). Per visus savo gyvavimo metus LDUD siekė skatinti jaunimo ugdymą menu, palaikyti mokinių ir vaikų dailės kūrybą, ugdyti jų meninės raiškos gebėjimus, koordinuoti visuomeninę veiklą meninio ugdymo srityje. Per tą laikotarpį, siekdama savo tikslų, LDUD Lietuvoje organizavo daug įvairių konkursų, parodų, konferencijų. Nuo šioje savanoriškoje organizacijoje veikiančių žmonių pomėgių, pasiaukojimo ir paskatos dirbti ne tik sau, bet ir jaunimo labui priklauso ir draugijos veiklos kryptys. Entuziastų dėka viena iš tokių veiklų tapo ekslibrisų konkursų organizavimas, kuris buvo orientuota plačiau ir išsamiau supažindinti moksleivius su tradicinio, klasikinio knygos ženklo kūrimo logika, eiga, stilistika ir raiška. To nuo 2008 metų nuosekliai siekė LDUD pirmininkė Sigita Saulėnienė, šią sritį įvardijusi kaip vieną iš savo programos veiklos krypčių. Šiame straipsnyje siekiama aptarti LDUD ekslibrisų konkursų organizavimo Lietuvos mokytojams ir mokiniams patirtį, pristatyti organizuotų ekslibrisų konkursų raidą ir turinį, mokyklų, mokytojų ir mokinių – ekslibrisų dalyvių – skaičių ir tendencijas bei akcentuoti pastebimus ekslibrisų kūrimo ir įgyvendinimo pokyčius.

LDUD organizuotų ekslibrisų konkursų raida ir turinys. Nuo 2010 metų LDUD surengė aštuonis respublikinius ekslibrisų konkursus moksleiviams ir dailės mokytojams.

2010 metais, pažymint LDUD veiklos dvidešimtmetį, buvo organizuotas ekslibrisų konkursas „Mokytojas ir mokinys“, kuriuo buvo siekiama įprasminti vietos mokyklų istoriją ir mokytojus, garbingus mokslo, sporto ir kitų profesijų atstovus, institucijas ir organizacijas, gimtųjų apylinkių vertybes; skatinti dailės mokytojų ir mokinių bendradarbiavimą, populiarinti jų pasiekimus bendruomenėje ir šalyje. Ekslibrisų autoriai mažu grafikos kūrinėliu galėjo išreikšti aktualius įvykius ir kultūrinius reiškinius, atspindėti realią savo vietovės aplinką, architektūrą, asmenybes, jų profesijas ar pomėgius. Kartu su savo mokiniais buvo kviečiami dalyvauti ir dailės mokytojai. Ekslibrisų konkurso „Mokytojas ir mokinys“ komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Arūnas Vaitkus, Rima Tuinylaitė, Virginija Armanavičienė, Algirdas Saulėnas, Juozas Gecevičius ir Irena Staknienė.

Konkursui buvo atsiųsta 119 ekslibrisų iš 28 Lietuvos mokyklų. Aktyviausiai dalyvavo ir laureatų vardus pelnė Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklos, Širvintų meno mokyklos, Kauno Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos, Šiaulių Simono Daukanto ir „Saulėtekio“ gimnazijų, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus, Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos, Vilkaviškio vyskupijos KKC meno mokyklos mokytojai ir mokiniai. Ekslibrisams pasirinktos įvairios grafikos technikos – dažniausiai piešiniai, kompiuterine technika sukurti darbai ir linoraižiniai, rečiau – sausąja adata, tušu kurti darbai, gratažo, plastiko ir kartono raižiniai.

2011 metais Lietuvos mokytojai ir moksleiviai buvo kviečiami pasigilinti į dviejų žymių Lietuvos menininkų – Justino Vienožinskio ir Juozo Zikaro – gyvenimus ir kūrybos pasaulius, nes 2011 metais buvo minimos 125-osios Justino Vienožinskio ir 130-osios Juozo Zikaro gimimo metinės. Skelbiama konkurso tema „Justinas Vienožinskis ir Juozas Zikaras – dailininkai, pedagogai, kultūros organizatoriai“. Konkurso organizatoriai pageidavo, kad ekslibrisai turėtų būti kuriami tradicinėmis grafikos technikomis arba pasitelkiant kompiuterinę techniką. Įvardijami ir vertinimo kriterijai – originalumas, kompozicija, simbolio pateikimas, simbolio ir teksto dermė, techninis atlikimas. Ekslibrisų konkurso vertinimo komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Irena Staknienė, Juozas Gecevičius, Virginija Armanavičienė, Algirdas Saulėnas, Skirmantė Kaziūnaitė, Arūnas Vaitkus, Virginija Stakionienė. Konkursui buvo pateikti 104 ekslibrisai iš 32 Lietuvos mokyklų. Laureatais tapo Joniškio meno mokyklos, Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos, Šakių meno mokyklos, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklos, Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos, Alytaus jaunimo centro, Šiaulių „Saulėtekio“ ir Simono Daukanto gimnazijų, Mažeikių „Pavasario“ vidurinės mokyklos, Ukmergės Antano Smetonos ir Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokiniai. Antrajame respublikiniame ekslibrisų konkurse dalyvavo 91 knygos ženklų kūrėjas. Ekslibrisams sukurti pasirinktos šios grafikos technikos: dažniausiai linoraižiniai, sausoji adata ir tušas bei mišri technika, rečiau – kartono raižiniai, spalvotas tušas, ofortas, grafitas, kompiuterinė technika.

2012 metais LDUD paskelbė konkursą „Saldainių fabrikui RŪTA – 100 metų“ ir kvietė pasigilinti į ilgiausia

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Sigita Saulėnienė

60 istorija besididžiuojantį ir savo sėkmės istorijąepasakojantį saldainių fabriką Lietuvoje, Šiaulių mieste. 2012 metų vasarą saldainių fabrikas „Rūta“ šventė 100 metų jubiliejų ir atidarė Šokolado muziejų. Šiame muziejuje galima ne tik artimiau pažinti saldainių fabriką, bet lankytojai turi galimybę stebėti, kaip gaminami šokoladiniai saldainiai, patys pasimokyti juos gaminti. Natūralumas, ekologija ir lietuviškų žaliavų panaudojimas – pagrindinės „Rūtos“ vertybės. Konkurso organizatoriai, pakvietę sukurti knygos ženklą, tikėjosi savitų, originalių knygos ženklų, suartinančių praeities ir dabarties vertybes. Ekslibrisų konkurso vertinimo komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Irena Staknienė, Juozas Gecevičius, Algirdas Gluodas, Sigutė Bronickienė, Arūnas Vaitkus. Konkursui buvo pateikti 123 ekslibrisai iš 37 Lietuvos mokyklų. Laureatais tapo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos V. K. Jonyno Dailės skyriaus, Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos, Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos, Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos, Kauno r. Ugnės Karvelis gimnazijos, Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos, Marijampolės J. ir E. Bičkų dailės studijos ir Marijampolės VVKKC meno mokyklos, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mokiniai. III respublikiniame ekslibrisų konkurse dalyvavo 112 knygos ženklų kūrėjų. Ekslibrisams sukurti pasirinktos šios grafikos technikos: dažniausiai – linoraižiniai, sausoji adata, mišri technika, kompiuterinė grafika, rečiau – monotipija, kartono raižinys, juodas žymeklis, piešinys, tušas, karpinys. Nuo 2012 metų konkurso leidiniams suteiktas ISBN. Ketvirtasis LDUD respublikinis ekslibrisų konkursas „Transatlantinis skrydis 1933–2013“, organizuotas 2013 metais, kvietė paminėti dviejų žymių Lietuvos lakūnų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – gyvenimus ir atliktą pasaulinės reikšmės žygdarbį, minint 80-ąsias skrydžio metines. Ekslibrisų konkurso „Transatlantinis skrydis 1933–2013“ vertinimo komisijos nariai – Sigita Saulėnienė, Elma Šturmaitė, Irena Staknienė, Arūnas Vaitkus, Juozas Gecevičius, Virginija Armanavičienė, Sigutė Bronickienė. Konkursui buvo atsiųsti 98 knygos ženklai iš 28 Lietuvos mokyklų. Laureatais tapo Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Palangos pradinės mokyklos, Kauno Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos, Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos, Alytaus Panemunės pagrindinės mokyklos, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos, Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokiniai. Ketvirtame respublikiniame ekslibrisų konkurse „Transatlantinis skrydis 1933–2013“ dalyvavo 99 kūrėjai. Ekslibrisams kurti buvo pasirinktos šios grafikos technikos: linoraižiniai, kompiuterinė grafika, sausoji adata, gratažas, piešiniai.

2014 metais, atliepiant Seimo nutarimą 2015 metus skelbti Etnografinių regionų metais, LDUD skelbė penktąjį ekslibrisų konkursą „Lietuvos etnografinis regioninis savitumas knygos ženkle“. Buvo kviečiami moksleiviai ir mokytojai apmąstyti Lietuvos etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos – istorinę reikšmę ir savitumo svarbą bei sukurti ekslibrisus tradicinėmis grafikos technikomis. Ekslibrisų kūrėjai turėjo galimybę gilintis į savo regiono materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių – kalendorinių ir bendruomenės švenčių, tradicinių amatų, verslų, kulinarinio paveldo, architektūros, audinių, drabužių – regioninį savitumą ir kurti knygos ženklus pasirinktinai savo vietovės bibliotekoms, mokykloms, muziejams ar savo krašto ryškesnėms asmenybėms. Ekslibrisų konkurso „Lietuvos etnografinis regioninis savitumas knygos ženkle“ komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Rima Tuinylaitė, Irena Staknienė, Virginija Armanavičienė, Arūnas Vaitkus, Elma Šturmaitė, Juozas Gecevičius. Į šio konkurso kvietimą atsiliepė 19 Lietuvos mokyklų. Buvo sukurti 62 knygos ženklai. Laureatais tapo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos, Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos, Šakių rajono meno mokyklos, Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos, Kauno Juozo Grušo meno mokyklos, Ukmergės Antano Smetonos ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai. Didžioji dalis ekslibrisų – linoraižiniai, kita dalis – piešiniai, sausosios adatos, gratažo ir kompiuterine technika sukurti knygos ženklai. Šeštasis respublikinis ekslibrisų konkursas „Šv. Pilypas Neris – Dievo Paukštelis“ vyko 2015 metais ir buvo skirtas neįprastojo šventojo Pilypo Nerio, vadinto „Dievo paukšteliu“, 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Darniai suvienijusios savo pajėgas konkursą organizavo keturios institucijos – Lietuvos dailės ugdytojų draugija, Vilniaus dailės akademijos Atviroji dailės, dizaino ir architektūros mokykla, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas ir Vilniaus šv. Pilypo Nerio oratorija. Šiuo konkursu ir paroda, kuri buvo eksponuojama Vilniaus dailės akademijoje, bei konferencija, kuri vyko 2015 m. spalio 23 dieną, buvo minima ir LDUD dvidešimt penkerių gyvavimo metų sukaktis. Dr. Skaidra Trilupaitytė pažymėjo, kad „Ekspozicijos kūriniai pasakoja apie XVI a. Florencijoje gimusį ir gyvenusį italų vienuolį, kuris karštai skelbė Dievo žodį ir kurio asmenybė pritraukė įvairių luomų bei skirtingo išsilavinimo žmones. 1622 m. šventuoju paskelbto Nerio tikėjimas kartais nusakomas kaip netipiškas. <...> jo idėjos rado atgarsį ir Lietuvoje (nuo 2004 m.

Oratorija veikia Vilniuje)“ (Trilupaitytė 2015, 4). Šiam konkursui buvo sukurtas 31 knygos ženklas. Juos pateikė nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, Vilkaviškio r.

Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos, Kretingos r. Baublių mokyklos, Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos, Širvintų r. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos ir Vilniaus Medeinos pradinės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Ekslibrisai sukurti tradicinėmis grafikos technikomis – oforto ir linoraižinio.

Menotyrininkės S. Trilupaitytės teigimu, ekslibrisuose galima rasti nuoširdaus tikėjimo, džiaugsmo metaforų

ir motyvų. Autorių kūrinėliuose vizualinės idėjos apima nuo santūrios minimalistinės raiškos iki barokinės ornamentikos gausos apipintų simbolių, kas įkūnija džiaugsmingo tikėjimo sklaidą tarp Lietuvos moksleivių.

Visi ekslibrisai buvo adresuoti konkrečiam asmeniui ir daug dėmesio buvo skiriama ekslibriso meninei kokybei.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į mažėjantį knygų perkamumą ir skaitymą Lietuvoje bei įvertindamas tai, kad bibliotekų atgaivinimas, jų fondų papildymas, susitikimų su rašytojais, kūrybos vakarų, knygų aptarimų, jaunųjų rašytojų skatinimo renginių organizavimas turėtų didžiulę reikšmę visuomenės tobulėjimui ir dvasingumo bei kultūros ugdymui, 2016 metus paskelbė Bibliotekų metais.

Atliepiant šias tendencijas LDUD pakvietė visas švietimo įstaigas, LDUD narius ir visus knygos mylėtojus aktyviai dalyvauti konkurse ir sukurti ekslibrisą, skirtą savo asmeninei ar mokyklos, bendruomenės, šalies bibliotekos knygai pažymėti. VII ekslibrisų konkurso „Mano knyga“, skirtame Bibliotekų metams, vertinimo komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Sigutė Bronickienė, Rima Tuinylaitė, Birutė Šležienė, Skirmantė Kaziūnaitė, Birutė Ulanavičienė, Irena Staknienė. Konkursui buvo pateikti 94 ekslibrisai iš 24 Lietuvos mokyklų. Konkurso „Mano knyga“ laureatais tapo Šakių rajono meno mokyklos, Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos, Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos, Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos, Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos, Kėdainių „Ryto“ progimnazijos, Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos, Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai. Ekslibrisams įgyvendinti pasirinktos įvairios grafikos technikos – linoraižiniai, sausoji adata, foto raižiniai, plastiko ir kartono raižiniai, mišri technika, tušu ir plunksna sukurti darbai.

Konkurso „Ex libris. Aš liudiju laisvą Lietuvą. LDUD 2018“ tikslas – populiarinti knygos ženklą, skatinti jaunimo ugdymą menu, palaikant mokinių ir dailės mokytojų meninę kūrybą, ugdant jų meninės raiškos gebėjimus, plėtojant jaunimo kultūrinį ir istorinį akiratį, puoselėjant tautines vertybes ir taip įprasminant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Konkurso „Aš liudiju laisvą Lietuvą“ vertinimo komisiją sudarė Sigita Saulėnienė, Irena Mikuličiūtė, Raimundas Šimkevičius, Ingrida Vaitkienė, Birutė Ulanavičienė, Aušra Deltuvienė, Irina Amosova-Novikova. Laureatais tapo Kauno lopšelio-darželio „Liepaitė“ ugdytinė, Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos Daugų ir Butrimonių skyrių moksleiviai, Kauno dailės gimnazijos, Kėdainių „Ryto“ progimnazijos, Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos, Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos ir Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos moksleiviai. Ekslibrisai įgyvendinti pasirinkus oforto, sausosios adatos technikas, linoraižinius, gratažą bei tušą. Kaip pažymi parodos anotacijoje Ainė Jacytė, parodoje „Ex Libris. Aš liudiju laisvą Lietuvą. LDUD 2018“ moksleiviai ir gimnazistai atsiskleidžia kaip kūrybiškos, smalsios ir savo šaknimis besidominčios asmenybės. Kiekvieno iš jų širdyje svarbią vietą užima Lietuva, nes čia – jų namai, jų vaikiškas džiaugsmas, jų dabartis. Čia jie atranda save ir bręsta. Norėtųsi viltis, kad jaunoji karta čia – Lietuvoje – norės kurti ir savo ateitį.

Lietuvos mokyklų ir mokytojų bei mokinių skaičius ekslibrisų konkursuose. Remiantis konkurso sąlygomis, konkursuose galėjo dalyvauti dailės mokytojai su savo mokiniais. Dailės mokytojai galėjo organizuoti ekslibrisų konkursą savo mokyklose, o kiekviena mokykla savo nuožiūra turėjo galimybę atrinkti ir deleguoti ekslibrisų kūrėjų darbus į respublikinį konkursą – parodą. Per aštuonerius metus ekslibrisų konkursuose dalyvavo 186 mokyklos ir 661 dalyvis. Iš viso buvo sukurta 719 ekslibrisų, iš jų mokiniai pateikė 585, mokytojai – 134.

Svarbu pažymėti, kad nuo 2010 metų susiformavo aktyviai veikiantis dailės mokytojų, menininkų, ekslibrisų kūrėjų ir šios srities ugdytojų, branduolys, kuris įkvėptas kūrybinio polėkio, su mokiniais ieško naujų idėjų ir meninės raiškos formų.

Tai mokytojai: Henrikas Mazūras, Rasa Klingaitė, Elida Ignatavičienė, Egidijus Bičkus, Jolita Bičkienė, Virginijus Sutkus, Genutė Sutkienė, Rasa Prišmontienė, Romualda Zareckienė, Arūnas Vaitkus, Ingrida Vaitkienė, Aldona Ragelskienė, Sandra Sukarevičiūtė, Vladislava Ancevičienė, Laima Mieželienė, Lolita Rūgytė, Lendrūna Moncevičienė, Lina

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Sigita Saulėnienė

62 Rušienė, Jolita Šlivinskienė, Ilona Kalibatienė, Rūta Lesniauskienė, Sonata Pečiulienė, Virginija Armanavičienė, Virginija Laužadienė, Aleksandras Novak ir daugelis kitų. Jie savo mokyklose kartu su mokiniais gilinasi į grafikos technikas ir puoselėja mokinių vizualinę raišką, meninę motyvaciją ir kūrybinį mąstymą. Reikšminga tai, kad Lietuvos dailės mokytojams ir mokiniams yra sukurta galimybė aktyviai kūrybinei raiškai. Periodiškai leidžiamas katalogas ir organizuojamos parodos atskleidžia dailės mokytojų veiklos rezultatyvumą ir skatina mokinius domėtis specifine sritimi – knygoje pasiliekančiais ženklais – ekslibrisais bei ieškoti raiškos savitumo, originalumo ir unikalumo. Pastebėta, kad ekslibrisai labiau kuriami parodoms, rečiau sau ar kitiems asmenims.

Ekslibrisams įgyvendinti dažniausiai pasirenkami linoraižiniai, sausoji adata, tušas, pasitelkiama kompiuterinė technika. Rečiau naudojamas gratažas, kartono raižiniai, piešiniai, monotipija ir ofortas. Taip pat plėtojama ne tik ekslibriso, bet ir grafikos specifika. Galima rasti ne vieną knygos ženklą, sukurtą mišria technika, spalvikliais, naudojant karpinį ar kuriant fotoraižinį.

Apibendrinant galima teigti, kad reguliariai organizuojami ekslibrisų konkursai ir parodos mokiniams ir mokytojams Lietuvoje praturtino tiek mokinius, tiek mokytojus, įgalino labiau įsigilinti į savo krašto istoriją, paskatino labiau domėtis pačiu knygos ženklu, jo ypatybėmis, panaudojimo galimybėmis, ženklo kūrimo logika, uždegė norą eksperimentuoti. Knygos ženklų kūrimas lavino mokinių gebėjimus sąmoningai pasirinkti ir naudoti dailės elementus ekslibriso idėjai, siužetui, prasmei išreikšti, padėjo siekti dailės „kalbos“ pažinimo tikslų – žinoti, suvokti ir taikyti dailės elementus ir pagrindinius kompozicijos principus. Šių konkursų organizavimas, parodų ir ekslibrisų katalogų rengimas tapo iššūkiu ir patiems organizatoriams. Kiekvieną kartą buvo ieškoma įvairių išeičių, kaip parengti katalogą, kad jis atspindėtų tų metų konkurso dvasią, atlieptų idėją, būtų patrauklus ir informatyvus. Išleisti aštuoni leidiniai – katalogai atskleidžia nueito kelio silpnąsias ir stipriąsias puses. Paskutinius keturis leidinius maketavo „Green Prints“ spaustuvės dizaineris ir maketuotojas Aurimas Mickus, už parodų ekspozicijų rengimą atsakomybė teko Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto dėstytojoms Birutei Šležienei ir Sigutei Bronickienei. Visų leidinių sudarytoja ir renginių kuratorė – Sigita Saulėnienė, vis dar tikinti dailininko Vinco Kisarausko išsakyta mintimi apie ekslibrisus – „Tebūnie tai draugystės, knygos grožio, meno ir meilės knygai šventė“ (Kisarauskas 1979, 9).

Literatūra ir šaltiniai 1. II Respublikinis ekslibrisų konkursas „Justinas Vienožinskis, Juozas Zikaras – dailininkai, pedagogai, kultūros organizatoriai“ / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2012.

2. III Respublikinis ekslibrisų konkursas „Saldainių fabrikui „Rūta“ – 100 metų“ / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2013.

3. IV Respublikinis ekslibrisų konkursas „Transatlantinis skrydis 1933–2013“ / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2014.

4. Jacytė, Ainė. Respublikiniame mokinių ekslibrisų konkurse – jaunosios kartos mintys Lietuvai: [parodos anotacija]. 2018.

5. Kisarauskas, Vincas. II Vilniaus ekslibrisų bienalė: katalogas. 1979.

6. Pleikienė, Ieva. Šiuolaikinis Lietuvos ekslibrisas – meninės komunikacijos forma. Knygotyra, 2004, t. 42, p.

68–76.

7. Respublikinis ekslibrisų konkursas „Mokytojas ir mokinys“ / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2011.

8. Trilupaitytė, Skaidra. Šv. Pilypas Neris – Dievo paukštelis. VI Respublikinis ekslibrisų konkursas „Šv. Pilypas Neris – dievo paukštelis 1515–2015“, Kaunas, 2015, p. 4.

9. V Ex librio konkursas „Mokytojas ir mokinys“ tema „Lietuvos etnografinis regioninis savitumas knygos ženkle“ / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2015.

10. VI Respublikinis ekslibrisų konkursas „Šv. Pilypas Neris – dievo paukštelis 1515–2015“ / Sud. Sigita Saulėnienė.

Kaunas, 2015.

11. VII Respublikinis ekslibrisų konkursas „Mokytojas ir mokinys 2016. Mano knyga“, skirtas bibliotekų metams / Sud. Sigita Saulėnienė. Kaunas, 2016.

Ex Libris of Lithuanian Teachers and Pupils: The Experience of Lithuanian Art Educators’ Association Summary Dr. Sigita Saulėnienė Justinas Vienožinskis Faculty of Arts at Kaunas Kolegija / University of Applied Sciences Lithuanian Art Educators’ Association (LDUD) sigita.sauleniene@go.kauko.lt The article discusses the experience of ex libris contest organization by Lithuanian Art Educators’ Association (hereinafter LAEA) for Lithuanian teachers and pupils. The development and content of organized ex libris contests, the number of schools, teachers and pupils, i.e. the participants of contests, and tendencies are introduced, as well as the changes of creation and implementation of ex libris are highlighted.

Since 2010, LAEA has organized eight Republican ex libris contests for pupils and art teachers: in 2010, marking the 20th anniversary of LAEA activity, ex libris contest “A Teacher and a Pupil” was organized; in 2011, Lithuanian teachers and pupils were invited to deepen their knowledge of two famous Lithuanian artists Justinas Vienožinskis and Juozas Zikaras; in 2012, LAEA announced the contest “100 Years for Confectionery Factory RŪTA”; the fourth ex libris contest “Transatlantic Flight 1933–2013”, organized in 2013, invited to commemorate the world-wide deed performed by two famous Lithuanian pilots – Steponas Darius and Stasys Girėnas; in 2014, LAEA announced the fifth ex libris contest “Lithuanian Ethnographic Regional Peculiarity in a Bookplate”; ex libris contest “St Pilypas Neris – a Bird of God” was organized in 2015 and was dedicated to commemorate the 500th birth anniversary of St Pilypas Neris, who is called “a Bird of God”; the seventh ex libris contest “My Book” was dedicated to the Year of Libraries; aiming to realize the 100th anniversary of the restoration of the state of Lithuania, the contest “Ex Libris. I Proclaim Independent Lithuania. LAEA 2018” was organized.

During eight years, 186 schools and 661 participant have taken part in ex libris contests. In total, 719 ex libris were created, out of them pupils presented 585 bookplates, teachers – 134. Since 2010, a group of actively creating art teachers, artists, ex libris creators, and educators of this area has formed, which inspired by creative ideas together with pupils are looking for new ideas and forms of artistic expression. Linocuts and creations performed with a drypoint are usually used to create ex libris, ink and computer technologies are used as well. The techniques, such as grattage, cardboard carvings, drawings, monotype and etching are not used so often. The specificity not only of ex libris but also of graphics is developed. It is possible to find a lot of bookplates created using mixed technique, colourants, using a cutting or performing photo-cutting.

In summarizing it is possible to state that regularly organized ex libris contests and exhibitions for pupils and teachers in Lithuania enriched both pupils and teachers, promoted to deepen more into the history of Lithuania, to be interested in bookplate, its particularities, possibilities of its use, logics of mark creation, inspired with a wish to experiment. The creation of bookplates has developed pupils’ abilities to purposely choose and use the elements of art to realize the idea, subject, meaning of ex libris, it has helped to achieve the aims of cognition of art “language” – to know, perceive and apply the elements of art and the main principles of composition.

The organization of these contests, preparation of exhibitions and ex libris catalogues have became the challenge for the organizers themselves. Each time a variety of solutions has been sought, how to prepare the catalogue that it would reflect the spirit of contests, highlight the idea of each contest, that it would be attractive and informative.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rimas Supranavičius

64

XVI–XVII a . LDK valdovų ir didikų knygų rinkinių įrišų ženklai Rimas Supranavičius Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus knygrišių gildija rimas.supranavicius@mb.vu.lt Superekslibrisas (lot. super – ant, ex libris – iš knygų) – knygos nuosavybės ženklas, įspaudžiamas knygos viršelio išorinėje pusėje. Superekslibrisai pasirodė Vakarų Europoje XV a., labiausiai išplito XVI–XVII a.

Superekslibrisus dažniausiai naudojo valdovų, didikų, dvasininkų, religinių ir mokslo institucijų bibliotekos.

Jį paprastai sudarydavo knygos savininko herbas, vardo, pavardės bei titulų inicialai. Superekslibrisas dažniausiai būdavo viršutinio kietviršio, retai – apatinio, centre. Pirminė jo paskirtis buvo parodyti, kam knyga priklauso. Kiti naudojami knygų priklausomybės ženklai yra ekslibrisai, lipdės, įrašai, antspaudai. Visos šios proveniencijos rodo bibliotekų formavimosi istoriją ir raidą, padeda rekonstruoti senuosius knygų rinkinius.

Kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo bibliotekas, įrodo 1506 m. liepos 24 d. sudarytas LDK kunigaikščio Aleksandro (1460–1506, valdė 1492–1506) turto sąrašas. Tais metais, vykdamas į Vilnių, jis mirė Lydoje.

Valdovo vežamo turto sąraše aprašytos ir knygos: mišiolas, įrištas į gelsvą aksomą su sidabriniais paauksuotais papuošimais ir apkaustais, 6 sidabru puoštos knygos, 12 knygų be sidabro papuošimų ir 19 kodeksų (Laucevičius 1976, 111), iš viso 38 knygos. Žinių apie šių įrišų superekslibrisus nėra, jie atsiranda vėliau.

XVI a. pradžioje didžiojo kunigaikščio dvaro iždą atskyrus nuo Lietuvos valstybinio iždo, Didžiojo kunigaikščio biblioteka laikoma Vilniaus pilyje; Žygimanto Senojo (1467–1548), LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus (1506–1548) bibliotekoje, be rankraštinių, buvo ir spausdintų knygų. Seniausia išaiškinta Vilniuje apie 1527 m. rišta knyga, kurioje įspaustas Žygimanto Senojo superekslibrisas su Vyčiu ir plokštelės išraižymo metais – 1518 (Laucevičius 1976, 111). Šis paleotipas dabar saugomas Sankt Peterburge Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (Библиотека Российской академии наук) (Herebaschius Conradus.

Herodoti Halicarnassei historiographi librinovem..., Coloniae, 1526; Valla Laurentius... Thucydidis Athenniensis historiographi de bello Peloponesium..., Coloniae, 1527 – (BAN sistemos 56 f. 3376/77, nr. 38.2.7, 32.2.9, 37.7.19).

E. Laucevičius pateikė ir viršelio nuotraukų (Laucevičius 1976, pav. 573) – abu pergamentiniai kietviršiai apvedžioti rulete, viršutiniame įspausta apskrita plokštelė su Lenkijos ereliu, o apatiniame – su Vyčiu ir po juo išraižytais 1518 metais bei įrašu aplink DOMINE IN VIRTVTE TVA LETABRITVR REX ET S S TEV (citata iš Dovydo giesmyno (psalmyno): Domine, in virtute tua laetabitur rex, et super salutare tuum exsultabit vehementer – Karalius yra linksmas, Viešpatie, nes Tu jam suteikei jėgų – Antano Rubšio vertimas).

Taigi, pirmajam žinomam LDK superekslibrisui plokštelė išraižyta 1518 metais Vilniaus pinigų kalykloje. Įdomu tai, kad tas pačias plokšteles didžiojo kunigaikščio bibliotekai dirbęs knygrišys vartojo ilgai, jos randamos, pvz., įspaustos Žygimanto Augusto 1544–1549 m. pajamų ir išlaidų knygose (Laucevičius 1976, 111).

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma rankraštinė XVI a. pirmoje pusėje bažnytine slavų kalba rašyta knyga „Минея месячная на февраль“. Tamsiai rudos odos kietviršiai apvedžioti augalinių ornamentų rulečių aklaisiais įspaudais. Viršutiniame kietviršyje dviejose vietose įspaustas Žygimanto Senojo auksintas apvalus superekslibrisas. Šis superekslibrisas skiriasi nuo minėto – nėra įspaustų metų, o Vytis ant žirgo joja į kitą, kairę, pusę. Įrašas aplink Vytį tas pats: DOMINE IN VIRTVTE TVA LETABRITVR REX ET S S TEV (Dobrianskij 1882, 285). Ši plokštelė pagaminta apie 1535 metus Vilniaus pinigų kalykloje dirbusio mincmeisterio M. Šilingo, kuris iki tol dirbo Prūsijos pinigų kalykloje Torunėje, Knygos Herebaschius, Conradus. o ją uždarius, persikėlė į Vilnių. Interpunkcijai panaudoti kryželis ir trilapis, Herodoti Halicarnassei historiographi kuriuos Vilniaus kalykla naudojo 1535–1536 metais. Tai yra minimo meistro libri novem..., Coloniae, 1526; Valla Laurentius...ThucydidisAtheniensis asmeninis ženklas, randamas ir Torunėje kaltose monetose (Laucevičius historiographi de bello Peloponesium..., 1976, 112). Gerai išsilaikę vario lydinio apkalai apatinio ir viršutinio kietviršių Coloniae, 1527 apatiniame kietviršyje kampuose bei centrinėse dalyse, taip pat matomi užsegimų likučiai – dekoro įspaustas Žygimanto Senojo superekslibrisas – nuotr. iš Laucevičius ir konstrukcijos elementai. Apatinio kietviršio veidrodis užpildytas S formos 1976, 573 pav.

brūkšniuotuvu, taip suformuotas vijoklinis raštas, būdingas XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Vakarų Europos įrišų puošybai.

Ar Žygimanto Senojo knygų rinkinys, kurį, manoma, sudarė 71 rankraštinė ir spausdinta knyga, įėjo į jo sūnaus Žygimanto Augusto biblioteką, neaišku (Vladimirovas 1958, 6). Svarbu tai, kad Žygimantas Augustas (1520–1572), Lenkijos karalius (1548–1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), buvo aistringas bibliofilas ir nuosekliai rinko knygas, o jam dirbę Vilniaus ir Krokuvos knygrišiai rišo jas panašiu stiliumi, įspausdami valdovo superekslibrisus. Biblioteką Vilniuje sudarė apie 4 000 tomų (tikslaus knygų skaičiaus nenustatyta). Pagal 1571 m. gegužės 6 d. jo testamentą didžioji bibliotekos dalis turėjo pereiti jėzuitams, išskyrus bažnytinėms apeigoms skirtas knygas, kurios turėjo būti perduotos Šv. Onos bažnyčiai. Deja, valdovo paskutinės valios nebuvo paisoma, tad tik nedidelė knygų dalis pateko į Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteką, vėliau tapusią Vilniaus universiteto biblioteka. Šiuo metu joje saugoma 14 knygų (20 pavadinimų veikalų).

Karalius turėjo savo agentų, kurie atveždavo knygų iš visų Europos kraštų, knygas dovanodavo ir užsienio politiniai, bažnytiniai veikėjai, rašytojai. Knygos buvo įrišamos Krokuvos ir Vilniaus meistrų į medinius kietviršius, aptrauktus ruda oda, sutvirtintus vario lydinio užsegimais, puoštos renesansiniais ornamentais, su įspaustu superekslibrisu (žinoma per 10 atmainų) – Lietuvos ir Lenkijos herbais, užrašu „Sigismundi Augusti Regis Poloniae monumentum“, sutrumpintu knygos pavadinimu ir įrišimo data. Spaudus raižė karališkasis auksakalys J. Gundas (Ioannes Gund), gyvenęs ir dirbęs Vilniuje. Apie kitą raižytoją Kilianą duomenų nerasta.

Galbūt jis buvo vienas Vilniaus kalykloje dirbusių iš Vokietijos atvykusių raižytojų (Laucevičius 1976, 113).

VU bibliotekoje saugomose knygose įspausti kelių tipų Žygimanto Augusto superekslibrisai. Knygų būklė įvairi, taigi, ir superekslibrisai skirtingos būklės. Vienas neblogai išsilaikiusių – knygoje Lucidus, Joannes.

De emendationibus temporum... [Apie laikų pataisymus] Venezia, 1546, kurioje svarstomi pasaulio istorijos klausimai, aptariami įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki 1537 metų (Vetera reducta 2012, 216–217). Knyga grąžinta Vilniaus universiteto bibliotekai iš Ukrainos Charkovo universiteto bibliotekos 1959 metais (VUB sistemos nr. BAV 47.5.6). Viršutiniame kietviršyje – aklieji įspaudai: rėžtuku – geometrinį raštą formuojančios linijos, rulete – Apolonas su mūzomis bei įrašais APOLLO, CALIOPE, TALIA, TERSPICE, pavieniais spaudais – augalinio ornamento motyvai (gėlytė). Viršuje – užrašas IOANNIS LUCIDI. Veidrodžio centre įspaustas auksintas Žygimanto Augusto superekslibrisas su įrašu aplink SIGISMVNDVS AUGVSTVS REX POLONIE MAG DVX LITVANI, t. y. ŽYGIMANTAS AUGUSTAS LENKIJOS KARALIUS DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS. Superekslibriso kairėje pusėje – Lenkijos karalystės herbas viengalvis erelis su susipynusiais Žygimanto Augusto inicialais S A, dešinėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. Virš abiejų herbų – valdovo karūna, jungianti ir sauganti abi valstybes. Ši plokštelė anksčiausiai aptinkama 1552 metais rištoje knygoje. Manoma, kad ją pagamino Vilniaus pinigų kalykloje tais metais pradėjęs dirbti graveris Vartenbergas iš Elbingo (Laucevičius 1976, 116). Apatiniame kietviršyje rėžtuku įspaustos linijos, rulete – Kristus su evangelistais ir įrašais IOANNES, SALVATORES, MARCUS bei ruletės pagaminimo metais – 1545. Veidrodžio centre – plokštelės įspaudas SIGISMUNDI AUGUSTI REGIS POLONIAE MONUMENTUM ANNO DO 1560 [ŽYGIMANTO AUGUSTO LENKIJOS KARALIAUS PAMINKLAS VIEŠPATIES METAIS 1560] (1560 m. – įrišimo metai) bei augalinio ornamento motyvų pavieniai spaudai – gėlytė.

Kitas Žygimanto Augusto superekslibrisas randamas knygoje Budeus, Gulielmus. G. Budei Parisiensis... De tranzitu Hellenismi ad Christianismum libri tres [Nuo helenizmo iki krikščionybės]. Parisiis, 1535, kurioje apžvelgiama pasaulio istorija. Abu kietviršiai apvedžioti rulete su galvutėmis medalionuose tarp augalų ornamentų ir rulete su scenomis iš Naujojo testamento bei įrašais IVSTICIA, PENTECOST ES [TEISINGUMAS, SEKMINĖS]. Įspaudai aklieji. Viršutinio kietviršio centre – apvalus auksintas Žygimanto Augusto superekslibrisas. superekslibrisas ir aklieji pavieniai įspaudai augaliniais motyvais (giliukai Lucidus, J. De emendationibus temporum... Venezia, 1546 kampuose ir lapeliai centre). Įspaustas ir pavadinimas – BVDEVS DE TRANSITV HELLENISMI AD CHRITIANISMV. Superekslibrisas – renesansinis apvalus vainikas be įrašų. Kairėje jo pusėje – Lenkijos karalystės herbas viengalvis erelis su susipynusiomis S ir A [Sigismundus Augustus] raidėmis, dešinėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. Virš Lenkijos herbo – karaliaus karūna, virš LDK – didžiojo kunigaikščio kepurė, o viduryje tarp jų – angelas, saugantis ir globojantis abi valstybes.

Apatinio kietviršio centre – plokštelės įspaudas SIGISMUNDI AUGUSTI REGIS POLONIAE MONUMENTUM 1550 [ŽYGIMANTO AUGUSTO LENKIJOS KARALIAUS PAMINKLAS] (1550 – įrišimo metai).

Trečiasis Žygimanto Augusto superekslibrisas VUB saugomoje knygoje – Vives, Joannes Ludovicus. De disciplinis libri XX. (Lyon, 1551) – garsaus ispanų humanisto, filosofo Chuano Luiso Viveso enciklopedinis veikalas „Dvidešimt knygų apie disciplinas“, kuriame kritiškai nagrinėjama pedagogika ir kultūra, palaikomas gimtosios

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rimas Supranavičius

66

Žygimanto Augusto superekslibrisas.

Budeus, G. Budei Parisiensis... De tranzitu Hellenismi ad Christianismum libri tres.

Parisiis, 1535

Žygimanto Augusto superekslibrisas.

Vives, J. L. De disciplinis libri XX. Lyon, 1551

Georgijaus Albino superekslibrisas.

Epiktetos Hierapolites. Enchiridion. T. 2.

Basel, 1563; VUB sistemos nr. BAV.33.7.18

Valerijono Protasevičiaus superekslibrisas.

Surius, L. Commentarius brevisrerum in orbe gestarum. Köln, 1568. VUB sistemos nr. BAV.41.1.3

kalbos vartojimas mokyklose ir moterų švietimo idėja (Vetera reducta 2012, 144–145). Knyga 1958 m. grąžinta Vilniaus universiteto bibliotekai iš Kijevo Ukrainos mokslų akademijos bibliotekos (VUB sistemos nr. BAV 70.4.4.). Abu kietviršiai apvedžioti rulete su Kristumi, šv. Petru ir Povilu bei įrašais PETR, PAVL. Virš Kristaus įspausti ruletės pagaminimo metai – 1540. Viršutiniame kietviršyje įspaustas užrašas IOAN LUDOVICI VIVIS DE DISCIPLINIS LIB XX ir auksintas superekslibrisas – renesansinis apvalus vainikas, viršuje ir apačioje surištas kaspinėliais.

Jo viduje suglausti skydai, viename iš jų erelis, kurį apsivijusi raidė S, supinta su raide A, kitame – raitelis. Virš skydų karaliaus karūna ir didžiojo kunigaikščio kepurė.

Apatiniame kietviršyje įspausta SIGIS MVNDI AVGVSTI REGIS POLONIAE MONV MENTVM 1554 (1554 – knygos įrišimo metai).

Superekslibrisais pažymėtos ir LDK didikų bei dvasininkų knygos. Viena jų – Epiktetos Hierapolites. Enchiridion. T. 2. Basel, 1563. Knyga priklausė žymiam humanistui, mecenatui, Vilniaus pavyskupiui Jurgiui Albinijui (Albinui) (1535–1570), kurio knygų rinkinys tapo pirmąja apčiuopiama dovana besikuriančiai Vilniaus jėzuitų kolegijai. Abu šviesios odos kietviršiai apvedžioti rulete su Kristaus ir Evangelistų atvaizdais. Viršutiniame kietviršyje – knygos pavadinimas EPICTETI ENCHI: TOMVS II ir Albinijaus superekslibrisas – renesansiniame vainike giminės herbas (trys dalgiai ir rožė), vyskupo insignija (mitra) ir savininko inicialai: G [eorgius] A [lbinius] E [piscopus] M [etonensis].

Knyga 1959 m. grąžinta iš Charkovo (Ukraina) universiteto bibliotekos.

VUB iš viso saugomos septynios Albinijaus knygos (Pacevičius 2016, 45–46).

Kitas žymus XVI a. humanistas – Vilniaus jėzuitų kolegijos ir bibliotekos steigėjas bei mecenatas vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504–1579), dovanojęs jai dalį savo asmeninės bibliotekos. V. Protasevičiaus knygos Vilniaus knygrišių buvo įrištos tamsiai ruda oda su įspaustais superekslibrisais (Pacevičius 2016, 47–48). Vienas tokių įrišų, saugomų VUB, – knyga Surius, Laurentius. Commentarius brevisrerum in orbe gestarum [Trumpa pasaulio istorijos apžvalga]. Köln, 1568. Leidinio kietviršiai puošti ruletės įspaudais su evangelistų atvaizdais ir įrašais MATHEAS, IOHANS, LVCAS, MARCVS bei virš pastarojo atvaizdo įspaustais ruletės pagaminimo metais – 1544.

Viršutinio kietviršio centre – V. Protasevičiaus herbas: pusmėnulis ir dvi žvaigždės su vyskupo insignijomis bei inicialais V [alerianus] D [ei] G [ratia] E [piscopus] V [vilnensis] – Valerijonas, iš Dievo malonės, Vilniaus vyskupas. Po herbu įspausti įrišimo metai – 1569.

Knyga 1959 m. grąžinta iš Charkovo (Ukraina) universiteto bibliotekos.

Joje pateikiama žinių ir apie Lietuvą – jos gamtą, gyventojų tikybinį pasiskirstymą, lietuvių eksporto prekes, trumpai apžvelgiama sostinė Vilnius (Vetera reducta 2012, 218–219).

Viena iškiliausių XVII a. asmenybių, palikusių asmeninio rinkinio knygas Vilniaus akademijos bibliotekai – Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius (apie 1572–1630). Vyskupas, keliaudamas po Europą, bendravo su to meto Bažnyčios veikėjais ir mokslininkais, kurie dažnai dovanodavo jam savo kūrinius. Vienas jų – vokiečių jėzuitas, istorikas Motiejus Raderis (Matthäus Rader, 1561–1634). VUB saugoma knyga Rader, M. Acta sacrosancti et oecumenici consilii octavi, Ingolstadt, 1604 (Vetera reducta 2012, 84–85).

Knyga įrišta šviesiu pergamentu be jokių papuošimų su viršutiniame kietviršyje įspaustu auksintu E. Valavičiaus superekslibrisu.

Eustachijaus Valavičiaus superekslibrisas naudotas iki jam tampant Vilniaus vyskupu 1616 metais – Borgorijos herbas su inicialais E [ustachy] W [ołłowicz].

Kita knyga – Bembus, Mateusz. Pastor viģilans sive ars reģendi animas ex epistolis… Cracovia [Kraków], 1618 (VUB sistemos nr. III-5812). Autorius, buvęs Vilniaus akademijos profesorius M. Bembus (1576–1645), dedikavo ją vyskupui 1618 metais (Laucevičius 1976, 93). Knyga įrišta šviesiu pergamentu, visi įspaudai auksinti. Abiejuose kietviršiuose – Renesansui

būdingi kampiniai įspaudai. Viršutiniame kietviršyje – Valavičių herbas Bogorija jau su vyskupo insignijomis – mitra ir pastoralu.

Išskirtinę vietą tarp XVII a. asmeninių knygų rinkinių užima BIBLIOTHECA SAPIEHANA – LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Leono Sapiegos (1557–1633) ir trijų jo sūnų – Jono Stanislovo (1585–1635), Kristupo Mikalojaus (1607–1631) ir Kazimiero Leono (1609–1656) – asmeninė biblioteka, 1655 m. dovanota tuometiniam Vilniaus universitetui.

VUB fonduose yra 249 pavadinimų – 306 fiziniai vienetai, aprašyti ir išleisti atskira knyga (Bibliotheca Sapiehana 2010).

VUB saugomos trys Leono Sapiegos asmeninio rinkinio knygos, dvi jų – su superekslibrisais. Knyga Schrader, Lorenz. Monumentorum Italiae…

Helmaestadii [Helmstedt], 1592 (VUB sistemos nr. BAV 41.1.4), įrišta šviesia oda, viršutiniame kietviršyje priklijuotas odinis Sapiegų herbas ornamentuotame raudonai spalvintame rėmelyje su užrašu FRVSTRA VIVIT QVI NEMINI PRODEST [VELTUI GYVENIMAS, JEI NIEKO NAUDINGA JAME NEPADARAI].

Aplink superekslibrisą įspaustos raidės: L [eo] S [apieha] M [agni] D [ucatus] L [ithuniae] C [anceliarius] – Leonas Sapiega, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kancleris.

VUB išlikusios trys vyriausiojo Leono Sapiegos sūnaus Jono Stanislovo knygos, viena jų – Isthvanfii, Nicolai. Pannonii Historiarum de rebus Ungaricis libri XXXIV... Coloniæ Agrippinæ [Köln], 1622 (VUB sistemos nr. BAV 41.1.17) – pergamentinė su įspaustu auksintu Sapiegų herbiniu ženklu ovaliame kartuše, tokiu pat devizu kaip ir tėvo J. Sapiegos – FRVSTRA VIVIT QVI NEMINI PRODEST – bei raidėmis aplink: I [an] S [tanisław] M [arszalek] W [ielki] W [ielkiego] X [ięstwa] L[itewskiego] S [tarosta] S [lonimski] – Jonas Stanislovas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis Maršalka Slanimo seniūnas.

Didžioji BIBLIOTHECA SAPIEHANA knygų su superekslibrisais dalis – Kazimiero Leono Sapiegos, L. Sapiegos jauniausiojo sūnaus, LDK didžiojo raštininko (1631), LDK kunigaikščio dvaro maršalkos (1637–1645) ir LDK pakanclerio (nuo 1645). Yra du superekslibrisai: vienas iki jam tampant LDK pakancleriu, kitas – jau juo tapus.

Knygos Origenes (apie 185 – apie 253). Origenes Adamantii... Opera qvae qvidem profferii potvervnt omnia..., Parisiis [Paris], 1619 (VUB sistemos nr.

BAV 15.2.11) viršutiniame kietviršyje – aklieji rėžtuko ir ruletės įspaudai bei auksintas superekslibrisas – Sapiegų herbas ir raidės aplink: C [asimirus] L [eo] S [apieha] M [arschalkus ] C [uriae] M [agni ] D [ucatus ] L [ithuaniae] – Kazimieras Leonas Sapiega, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės maršalka.

Knygoje Commentarii Collegii Conimbricensis Societatis Iesv..., Lvgdvni [Lyon], 1625, 2 t. (VUB sistemos nr. BAV 57.4.17) – kitas K. L. Sapiegos superekslibrisas, jam jau tapus LDK pakancleriu – užraše aplink herbą atsiranda raidė P. K [azimierz] L [eon] S [apieha] P [odkanclerzy] W [ielkiego] X [ięstwa] L [itewskiego] S [lonimski] W [olpienski] L [uboszanski] S [tarosta], t. y. Kazimieras Leonas Sapiega, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris, Slanimo, Voupos, Liubušanų seniūnas.

Pagrindinė superekslibriso paskirtis – knygos nuosavybės žymėjimas.

Tai brangus žymėjimo būdas, rodantis bibliotekos svarbą ir jos dydį, paprastai užsakomas tik surinkus solidų knygų rinkinį. Superekslibrisą galima vertinti ir kaip knygos dekoro, puošybos elementą, suteikiantį informacijos apie knygos savininką, jos istoriją, o kartu su kitais viršelio dekoravimo elementais parodantį ir LDK knygrišystės tendencijas Vakarų Europos knygos istorijos kontekste.

Eustachijaus Valavičiaus superekslibrisas iki jam tampant Vilniaus vyskupu. Rader, M. Acta sacrosancti et oecumenici consilii octavi, Ingolstadt, 1604; VUB sistemos nr.

BAV 20.6.22

Eustachijaus Valavičiaus superekslibrisas jam tapus Vilniaus vyskupu. Bembus, Mateusz.

Pastor viģilans sive ars reģendi animas ex epistolis… Cracovia [Kraków], 1618

LDK kanclerio J. Sapiegos superekslibrisas.

Schrader, Lorenz. Monumentorum Italiae… Helmaestadii [Helmstedt], 1592

LDK maršalkos J. S. Sapiegos superekslibrisas. Isthvanfii, Nicolai. Pannonii Historiarum de rebus Ungaricis libri XXXIV...

Coloniæ Agrippinæ [Köln], 1622

SANTRUMPOS BAN – Библиотека Российской академии наук (Rusijos mokslų akademijos biblioteka) BAV – Bibliotheca Academiae Vilnensis

LDK maršalkos K. L. Sapiegos superekslibrisas. Origenes Adamantii...

Opera qvae qvidem profferii potvervnt omnia...,Parisiis [Paris], 1619

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Rimas Supranavičius

68 LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Ldk – Lietuvos didysis kunigaikštis LMAVB – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Literatūra ir šaltiniai 1.

Bibliotheca Sapiehana: Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinys: katalogas / Sud. Aušra Rinkūnaitė. Vilnius, 2010.

2.

Dobrianskij – Добрянский, Федор. Описание рукописей Виленской публичной библиотеки. Вилъна,1882.

3.

Feigelmanas, Nojus. Lietuvos inkunabulai. Vilnius, 1975.

4.

Laucevičius, Edmundas. XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose.

Vilnius, 1976.

5.

Pacevičius, Arvydas. Vilniaus universiteto bibliotekos raida 1570–1795 metais. Gimtasai kraštas, 2016, nr. 2 [prieiga internete: <www.ziemgala.lt/ LDK pakanclerio K. L. Sapiegos superekslibrisas. Commentarii Collegii saugykla/pdf/7-pacevicius.pdf>, žiūrėta 2018-06-25].

Conimbricensis Societatis Iesv..., Lvgdvni 6.

Vetera reducta: parodos katalogas / Sud. Ina Kažuro, Evaldas Grigonis.

[Lyon], 1625, 2 t.

Vilnius, 2012.

7. Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai: katalogas / Sud. Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitė, Petras Račius. Vilnius, 2003.

8. Vladimirovas, Levas. Knygos istorija. Vilnius, 1979.

9. Vladimirovas, Levas. Vilniaus universiteto biblioteka. Vilnius, 1958.

10. Žygimanto Augusto biblioteka. Proveniencijos – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [prieiga internete: <proveniencijos.lnb.lt/zygimanto-augusto-biblioteka>, žiūrėta 2018-06-17].

The Binding Marks of the Book Collections of Rulers and Noblemen of the Grand Duchy of Lithuania in the 16 –17th century Summary Rimas Supranavičius Vilnius University Library Bookbinders Guild of Vilnius rimas.supranavicius@mb.vu.lt The books donated to Vilnius Jesuit College, and later – to Vilnius University by the ruler of Lithuania and Poland Sigismund Augustus, the noblemen Radvilai and Sapiegos, the bishops Jurgis Albinas,Valerijonas Protasevičius, Eustachijus Valavičiaus, and other famous historical personalities of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) of the 16 –17th century are preserved in the funds of Vilnius University library and other major libraries of Lithuania.

The oldest book, which was bound in Vilnius, c 1527, is Herebaschius Conradus, Herodoti Halicarnassei historiographi librinovem..., Coloniae,1526 with the supralibros of Sigismund the Old: the coat of arms with Vytis and the year of plate engraving – 1518. Therefore, the plate for the first known supralibros was engraved in 1518 at Vilnius Mint. Another supralibros of Sigismund the Old is on the hard cover of the manuscript book Минея месячная на февраль written in the Church Slavonic language in the first half of the 16th century. It differs from the above mentioned supralibros – there is no imprinted years, and Vytis on a horse is riding to other, i.e. left side.

Also, the supralibros of his son Sigismund Augustus are imprinted in the books which are preserved in Vilnius University library. One of them is imprinted on the hard cover of the book Lucidus, Joannes.

Deemendationibus temporum...Venezia, 1546 – with the inscription around SIGISMVNDVS AUGVSTVS REX POLONIE MAG DVX LITVANI; on the left side – the coat of arms of the Kingdom of Poland with a single-headed eagle and the twined initials of Sigismund Augustus – SA, on the right – Vytis of the Grand Duchy of Lithuania.

Another supralibros of Sigismund Augustus is in the book Budeus, Gulielmus. G. Budei Parisiensis... De tranzitu Hellenismiad Christianismumlibritres.-Parisiis: a Renaissance round wreath without inscriptions, on its left side is the coat of arms of the Kingdom of Poland with a single-headed eagle and twined initials SA (Sigismund Augustus), on the right – Vytis of the Grand Duchy of Lithuania.

The third supralibros of Sigismund Augustus – Vives, Joannes Ludovicus. Dedisciplinislibri XX. (Lyon, 1551) –

a Renaissance round wreath, on the top and bottom tied with ribbons. The shields are close to each other inside it, an eagle is on one of them, which is twisted with a letter S, twined with a letter A, on another shield there is a rider. There are the crown of the king and Grand Duke’s hat above the shields.

The books of the noblemen and priests of GDL are marked with supralibros as well. One of them is Epiktetos Hierapolites. Enchiridion.T.2. Basel, 1563, which belonged to Vilnius suffragan bishop Jurgis Albinijus (Albinas) (1535–1570). On the hard cover of light colour leather there is the title of the book and a supralibros of Albinijus–the coat of arms of the family in a Renaissance wreath (three scythes and a rose), a bishop’s insignia (mitra), and the owner’s initials: G[eorgius] A[lbinius] E[piscopus] M[etonensis].

The books of another famous humanist of the 16th c., a founder of Vilnius Jesuit college and library, a bishop Valerijonas Protasevičius (1504–1579) were bound by Vilnius bookbinders with dark brown leather with imprinted supralibros of the family: in the centre of the upper hard cover there are a half-moon and two stars with bishop’s insignias and initials V[alerianus] D[ei] G[ratia] E[piscopus] V[vilnensis]–a book Surius, Laurentius. Commentariusbrevisreruminorbegestarum. Köln, 1568.

One of the most outstanding personalities of the 17th c. is Vilnius bishop Eustachijus Valavičius (c 1572– 1630). Vilnius University library preserves a book bound with light parchment Rader, M. Acta sacrosancti et oecumeniciconsiliioctavi. Ingolstadt, 1604 with gilded supralibros of E. Valavičiaus, imprinted on a hard cover, until he became Vilnius bishop in 1616 – the coat of arms of Borgoria with initials E[ustachy] W[ołłowicz]. Later, the bishop’s insignia – mitra and pastoral (a book–Bembus, Mateusz. Pastorviģilanssive ars reģendianimasexepistolis… Cracovia [Kraków], 1618) appeared in the supralibros.

A significant place among the personal collections of books of the 17th century is taken by BIBLIOTHECA SAPIEHANA – a personal library of a Chancellor of GDL, Vilnius Voivode and the Great Hetman of GDL Leonas Sapiega (1557–1633) and his three sons – Jonas Stanislovas (1585–1635), Kristupas Mikalojus (1607– 1631) and Kazimieras Leonas (1609–1656). The funds of Vilnius University library preserve 306 physical units of 249 titles. On the hard cover of the book Schrader, Lorenz. Monumentorum Italiae… -Helmaestadii [Helmstedt], 1592 a leather coat of arms of Leonas Sapiega is glued in an ornamented red frame with the inscription FRVSTRA VIVIT QVI NEMINIPRODEST(LIFE IS USELESS IF YOU DON“T DO ANYTHING USEFUL FOR IT).

The letters are imprinted around the supralibros: L[eo] S[apieha]M[agni] D[ucatus] L[ithuniae] C[anceliarius] – Leonas Sapiega, a Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania.

In the book Isthvanfii, Nicolai. Pannonii Historiarumderebus Ungaricislibri XXXIV... –Coloniæ Agrippinæ [Köln], 1622, which belonged to Jonas Stanislovas, the oldest son of Leonas Sapiega, there is a gilded coat of arms sign of the Sapiegos in an oval cartouche, with the same motto as his father J. Sapiega and the letters around: I [an] S [tanisław] M [arszalek] W [ielki] W [ielkiego] X [ięstwa] L[itewskiego] S [tarosta] S [lonimski] – Jonas Stanislovas, the Grand Marshal of the Grand Duchy of Lithuania, an Elder of Slonim.

The major part of the books with supralibros of BIBLIOTHECA SAPIEHANA are of Kazimieras Leonas Sapiega, a great scribe of GDL (1631), marshal of manor of duke of GDL (1637–1645), and vice-chancellor of GDL (since 1645). There are two supralibros: one before he became a vice-chancellor of GDL, another – after he became.

On the hard cover of the book Origenes Adamantii...Opera qvaeqvidemprofferiipotvervntomnia...,Parisiis [Paris],1619, there is a gilded supralibros: the coat of arms of the Sapiegos and the letters around it: C [asimirus] L [eo] S [apieha] M [arschalkus ] C [uriae] M [agni ] D [ucatus ] L [ithuaniae] – Kazimieras Leonas Sapiega, the Marshal of the Grand Duchy of Lithuania.

In the book Commentarii Collegii Conimbricensis Societatis Iesv...–Lvgdvni [Lyon ], 1625.2v. (VU library system no. BAV 57.4.17), there is another supralibros of K. L. Sapiega, after he became a vice-chancellor of GDL, and in the inscription around the coat of arms there is a letter P: K [azimierz] L [eon] S [apieha] P [odkanclerzy] W [ielkiego] X [ięstwa] L [itewskiego] S [lonimski] W [olpienski] L [uboszanski] S [tarosta], i.e. Kazimieras Leonas Sapiega, a vice-chancellor of the Grand Duchy of Lithuania, an elder of Slonim, Voupa, and Liubušanai.

The main aim of supralibros is the marking of ownership of a book. A supralibros can be considered as a decoration element of a book, that provides the information about the owner of a book, its history, and, together with other decoration elements on a book cover shows the tendencies of bookbinding of GDL in the context of West European book.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Aleksandra Šļahova

70

E x L ibris as a M iniature G raphic A rt W ork in L at vian C ulture Dr. Aleksandra Šļahova Association of Art Educators of Latvia aleksandra.slahova@inbox.lv

Introduction Ex libris (Latin ex libris= from the books of…) or the mark of book ownership is a miniature graphic art work, indicating the owner of the book (https://lv.wikipedia.org/wiki/Ekslibris). Actually, ex libris is a graphic miniature, and in many cases it is a great work of small graphics (Филиппович, 2012).

The origins of a bookplate go back to the papyrus rolls in ancient Egypt. In the Middle Ages, too, the marks of possession can be found in handwritten manuscripts and later also in books multiplied in a printing technique (Liniņa-Ozoliņa, 2012). For a book-owner craving for eternity, a bookplate is a plaster against the fear of non-existence, as the ancient Romans already wrote: Littera scripta manet (the written letter remains) (Richarda Zariņa Balva, 1973).

The history of ex libris in European countries is centuries long. Ex libris as work of art originates from the West European art at the end of the 15th century. Germany is considered to be the birth-place of ex libris, since it appeared there soon after the invention of book printing.

Aristocratic families often used their personal coat-of-arms or decorations on the shield of their coat-ofarms bearing the family motto either in their own mother tongue or in Latin on it. Naturally, with time the style of ex libris changed as it followed the style of its time.

The art of ex libris in Latvia has a rich heritage. A lot of outstanding artists have made a great contribution to the development of the miniature graphics of ex libris and have created a huge collection in the culture of Latvia. New works by our own young artists and by foreign artists are constantly added to this collection (Zinovjevs, 2012).

Federations, societies and associations of artists working in the field of bookplate design have been organized in different countries. The task of these organizations is to attract young artists, to organize exhibitions, forums and conferences oriented towards popularizing ex libris art and systematizing the history of the development of ex libris as an art work of miniature graphics, since ex libris is art of great vitality, and it will live as long as books exist (Ekslibris – latviešu kultūras sastāvdaļa).

One of the major societies is the International Federation of Ex libris Societies (FISAE) founded on July 28, 1966, Hamburg (Germany) when the Charter was adopted. The Charter was amended on August 29, 1996, Chrudim (Czech Republic). Official web site – http://www.fisae.org/index2. html.

The aim of the International Federation is to cultivate and promote interest in and devotion to bookplates and enhance their artistic qualities.

Figure 1 shows the symbol of the Federation. The First International Ex Libris Competition was held in Ankara, 2003. There are members from 37 countries in this Federation.

Such contemporary Latvian artists as E. Antimonova (b. 1945), G. Brakovska (b. 1950), N. Cernetsova (b. 1969), H. Erte (b. 1962), P. Justovics (b. 1958), M. Maksutova (b. 1961), J. Murovskis (b. 1961), J. Neimanis Figure 1. The symbol of the International (b. 1949), D. Runča (b. 1969), E. Viliama (b. 1954), D. Zinovyev (b. 1960) have Federation of Ex-libris Societies (FISAE) taken part in the exhibitions organized by this Federation.

Rihards Zariņš–the Founder of Ex Libris in Latvia Rihards Zariņš (1869–1939), who is one of the best known Latvian graphic artists of the beginning of the 20th century, a representative of conservative national romanticism, master of applied graphic art and art teacher, is considered to be the beginner of bookplate art in Latvia (Figure 2) (Kļaviņš, 2009; Siliņš, 1980).

In 1887, Rihards Zariņš entered the school of St. Petersburg Imperial Art Promotion Society. Several still life

pictures in etching technique produced during his study years are kept in the museum of St. Petersburg Art Academy. The young graphic artist extended his education by studying for four years in Berlin and Munich.

From 1899, he held leading positions in Petersburg security printing office, working in the field of applied graphic art. From 1921 to 1936, R. Zariņš was at the head of graphic design workshop at the Art Academy of Latvia and manager of National Security Printing-House (1919–1933).

His great talent was displayed in scrupulous and perfect banknote projects and finished banknotes, both in Russian Empire and in the interwar Republic of Latvia, when he created internationally acclaimed banknote masterpieces. The design of the silver 5-lats coin is thought to be the best. This coin became a peculiar symbol of the independent Latvia. Using academician Jānis Stradiņš’ words: The 5-lats-coin by Rihards Zariņš is a world hymn to our currency.

Being a virtuoso draughtsman, he united precision with a romantic flight of imagination, illustrating Latvian folk fairy-tales and folk songs, producing a lot of drawings for book covers, creating applied and autonomous graphic art works and ex libris labels (Ducmane, 2017).

Works of miniature graphics by R. Zariņš are extremely decorative and magnificent, drawn with great mastership. R. Zariņš created the first ex libris for his future wife – Swedish singer Eva Sundblade. In the center of his ex libris there often is a human figure, a figure of a bird or some animal, still life or a landscape a. o. Inscriptions are engraved in Gothic, Latin or English Rondo letters.

R. Zariņš has designed 75 ex libris. Among them are bookplates dedicated to well-known figures of our culture, such as Kārlis Pētersons, Jānis Misiņš, Janis Rozentāls, Vilhelms Purvītis, Jāzeps Vītols, a. o.

R. Zariņš was interested in national romanticism, ornaments, decorative compositions. He was one of the designers of the coat-of-arms of the Republic of Latvia, as well as the author of many banknotes and securities of the Republic of Latvia.

The original graphic works by R. Zariņš are kept in Latvian National Art Museum and in the Museum of Artists Association in Riga, in Tukums Art Figure 2. Zariņš, R. (1987). Ex libris Eva Zariņa Museum, National Russian Museum, in the Museum of Art Academy in St. Petersburg and in private collections as well (Kļaviņš, 2009).

Rihards Zariņš Award To record and demonstrate to the Latvians and foreigners the achievements in Latvian bookplate art, Rihards Zariņš Award was established at the journal Jaunā Gaita (Richarda Zariņa balva, 1973).

This can be achieved by organizing bookplate exhibitions, encouraging the book owners and libraries to provide artists with commissions for new works, gaining public support and recognition for Latvian artists with the aim of preventing the creative forces of the nation to vanish in foreign parts among thousands of peoples.

In 1973, San Francisco, the jury gave Rihards Zariņš Award to Juris Soikans from Germany (1920 – 1995, b. in Ludza) and Otto Mednis (1925 – 1976, b. in Valmiera). Diplomas were given to Ansis Bērziņš from the USA (1913 – 2001, b. in Jaundubulti), Gunārs Jurjānsfrom Australia (1922 – 2010, b. in Riga) and VilisKrūmiņš (1891 –1959) (Richarda Zariņa balva, 1973).

Figure 3. Strunke, N. (1925). Ex libris Niklāvs Strunke

Masters of Latvian Ex Libris Latvian ex libris art flourished in the inter-war period when such outstanding artists as Niklāvs Strunke (1894–1966), Sigismunds Vidbergs (1890–1970), and other well-known artists were working in this field (Richarda Zariņa balva, 1973; Siliņš, 1988).

Niklāvs Strunke made his debut as a draughtsman. He had produced posters, ex libris (Vanaga). N. Strunke made illustrations for books and created laconic compositions in which he made use of elongated proportions, decorativeness of line rhythm, light colors. He had applied techniques of woodcut, linocut, lithography a. o. In the images of fairy-tale illustrations, his own stylized portrait can be frequently recognized (Brasliņa, 2009).

Figure 4. Vidbergs, S. (1928). Ex libris Adrians Salgale’s books

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Aleksandra Šļahova

72 Sigismunds Vidbergs worked in autonomous and applied graphic art, he illustrated more than 200 books, created ex libris, basically in Indian ink technique of drawing. He was an excellent master of line, a sophisticated stylizer. Features characteristic of him are a precise, decoratively geometrized expression, and often also a gorgeous ornamentation (Sigismunds Vidbergs).

After 1945, Latvian art of ex libris was represented by such outstanding Latvian engravers as Pēteris Upītis (1899–1989) and Gunārs Krollis (b. 1932), painter Uldis Zemzaris (b. 1928), cartoonist Uģis Mežavilks (1929– 1998) and by the creative work of other artists as well (Imantas Baltajā galerija…).

In this period, one of the most outstanding Latvian masters –engravers was Pēteris Upītis (Figure 18) whose works associate with perfectly elaborated form of artistic expression. Pēteris Upītis developed his God-given talents with a great sense of responsibility. For him, work as an engraver and teacher was all his life, but the uniting motto of it – love for art (Avotiņa, 2000).

Ex libris is a special segment of his creative work. His interest in ex libris developed during his student years, in 1927, when his collection was started. Since 1955, ex libris becomes an integral part of his creative work. Works by Pēteris Upītis show the affinity with the unique miniatures by the talented Russian book engraver V. Favorskis (Avotiņa, 2009).

Motifs in Pēteris Upītis’ works cover a wide spectrum. There, naturally, dominate landscapes, different nature motifs, especially trees, flowers, birds and animals. Of no lesser interest are bookplates in which elements of still life, architecture and heroes created by Cervantes and favored by all bookplate engravers are used. In all of his bookplates Pēteris Upītis demonstrates a special mastery in composition, brilliant skill in woodcut and immense joy of living. For creating a laconic image any trifle proves useful, as well as a penetrating eye and a steady hand are needed, which can be seen in bookplates produced by the master (Avotiņa, 2009).

Enthusiastic, persistent and determined – this is how students remember Pēteris Upītis. The power of personality, craftsmanship, knowledge of history and experience were that inexhaustible wealth which Pēteris Upītis shared with his students, among whom were such well-known engravers as Zigurds Zuze (1929–2003), Dainis Rožkalns (b. 1928) a. o. In 1961, Latvian graphic artists participated in the ex libris exhibition in Leipzig, Germany, dedicated to the Eighth International Bookplate Congress. At this exhibition, P.Upītis had 24 works, D. Rožkalns – 22, but Z. Zuze – 15 works. This is an impressive achievement that can encourage artists to regularly participate in such expositions of miniature graphics (Avotiņa, 2009).

The collection of Zigurds Zuze’ ex libris shows the author as a master of graphic art and reveals his talent as a narrator as well. A number of author’s ex libris collections have won prizes in international exhibitions in Vienna, Leipzig, Moscow, Paris (Atklās grafiķa Zigurda Zuzes…).

Figure 5. Upītis, P. Ex libris Romis Bēms Dainis Rožkalns had taken part in about 300 exhibitions in Latvia and abroad. He has produced 196 ex libris (basically woodcuts) (http://www. makslinieki.lv/profile/Dainis-Rozkalns/).

In October 2009, a commemorative exhibition Aizejošā ainava [The Retreating Landscape] dedicated to Pēteris Upītis was held in The Museum of History and Navigation. At the opening ceremony, his most devoted student, Elita Viliama, said the kindest words about her teacher, especially emphasizing the artist’s contribution to the field of ex libris art.

Elita Viliama has graduated from the Department of Graphics at the Art Academy of Latvia. During her student years E.Viliama sent the first Figure 6. Zuze, Z. (1969). Ex libris Arvīds Jēgers bookplates to Dresden, where her name was published in a catalogue.

She works in graphic art, in genres of ex libris and in other areas. Since 1980, she is a member of Latvian Artists Association. From 1985 to 2000 she was a chairperson of Ex Libris Club. Her works have been exhibited in Belgium, Denmark, Canada, Japan, Russia, the USA, Germany, and Portugal. In 1998, the name of Elita Viliamawas entered into the World Ex Libris Encyclopedia.

One of the ex libris accepted for the World Bookplate Encyclopedia is a bookplate designed for Reinholds Jordāns, the ex-service officer of the Bundeswehr Naval Forces, who was an ardent collector of banknotes and ex libris featuring the discovery of the New World. In this miniature we see Leif Ericson, one of the first discoverers of America. The runic inscriptions round the miniature are genuine. Elita Viliama had studied them from the books sent by Reinholds Jordāns (Rozniece, 1998).

Figure 7. Rožkalns, D. (1969). Ex libris Otto Over the years, Elita Viliama has produced about 300 bookplates Mednis

(Rozeniece, 1998; Stengrevica, 2015). Her works are principally based on her favorite naval themes, as well as on ethnographic and fairy-tale motifs. There are also portraits of political, culture figures (Figures 28,29) and writers, as well as images of animals, signs of the zodiac and other images.

In Latvia, there are active bookplate fanatics now – members of the Ex Libris Club at Riga Latvian Society.

The club started working in 1976 under the wing of Grāmatu draugu biedrība [the Association of Booklovers].

Its members were such prominent artists – engravers as Aleksejs Jupatovs (1911–1975), Otto Mednis, Dzidra Ezergaile (1926–2013), DainisRožkalns, Rihards Skrubis (1928–1995), Zigurds Zuze, Imants Ozoliņš (1930 – 2018) a. o. (Liniņa-Ozoliņa, 2012).

On April 4 of this year, the master of graphic design, member of Ex Libris Club at Riga Latvian Society, Imants Ozoliņš passed away. He is the author of more than 3500 ex libris, which he had hoped to publish in a book some day (Liniņa-Ozoliņa, 2012).

In 2005, throughout the whole of August, the Moscow Ex Libris Museum hosted the exhibition of Imants Ozoliņš’ portrait bookplates whose motto was After 50 years in Moscow. Visitors enjoyed seeing such artists as V. Artmane, G. Krēmers, L. Vaikule a. o. anew in the bookplates designed for these artists. Māris, Ilze, Andris and Marija Liepas had been allotted a special stand, and it especially attracted Muscovites’ attention (Pommere, 2005).

For the professionals, of great interests are also ex libris created for other Figure 8. Viliama, E. (1991). Ex libris Gunta artists, writers and scientists, in which through laconic means, the author Brakovska has told much about these people.

Also today, any self-respecting library owner should have his/her ownership mark, since books are things which quite easily find home on the bookshelves of other people. Although they say that now everybody will be reading only virtual books, however, a personal ex libris can be attached to the latter as well (Liniņa-Ozoliņa, 2012).

Currently, artists, bookplate collectors and simply booklovers come together in the ex libris club at Riga Latvian Society. Among the names of artists successfully working in the field of ex libris are the names of such artists as Ilgnese Avotiņa (b. 1957), Andrejs Māris Eizāns (b. 1952), Vjačeslavs Celešs (b. 1938), Sandra Sabīne Jaundaldere, ArtūrsKiršfelds (b. 1932), Ritma Lagzdiņa (b. 1945), Elza Stalidzāne (b. 1933), IneseSudare (b. 1970), Lolita Zikmane (b. 1941) a. o. (Liniņa-Ozoliņa, 2012; Millersone, 2016).

Figure 9. Ozoliņš, I. Ex libris Aleksandrs Artists meet each other, organize collection exhibitions not only in Jansons Latvia, but also abroad. A bookplate like any other work of graphic art needs a good composition and drawing, a graphic designer must be an excellent calligrapher or master of fonts, and skillful in techniques of graphic art.

However, the most important thing is the clarity of thought and idea, the skill of being able to tell the most essential things about the owner of a book on such a small paper label (Millersone, 2016).

And as Imants Ozoliņš noted in the interview, for any work to be successful, you must find your own style. If hard work underlies it, it will come itself, but without work there will be nothing. Everything is in one’s own hands (Viļuma, 2015).

Conclusion

Figure 10. Jaundaldere, S. S. (2001). Ex libris Andris Rubenis

In graphic art of today, ex libris as art of intellect arouses genuine interest. The uniqueness of ex libris lies in the fact that an outwardly small field of composition transforms into a vast world of culture. And the choice of a graphic technique plays here a great role.

The analysis of the history of ex libris development and its significance for the development of culture identified the necessity and topicality of studying the life and creative work of engravers, masters of ex libris design, as well as the need of systematizing their creative works. Regretfully, the small format of this paper did not allow a detailed reflecting of the creative work of all Latvian artists working in this field of art.

Figure 11. Stalidzāne, E. (1985). Ex libris Līga Baskere

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Aleksandra Šļahova

74 List of Literature 1. Andrušaite, D. (2002). Niklāvs Strunke: versija par Palmēnu Klāvu [Niklav Strunke: A Version about Palmen Klav]. Rīga: Valters un Rapa (In Latvian).

2. Atklās grafiķa Zigurda Zuzes izstādi un ex libris radošo darbnīcu (2013) [The Graphic Artist Zigurd Zuze’ Exhibition and the Ex Libris Creative Workshop are Opening]. Diena [Online access: <https://www.diena. lv/raksts/kd/maksla/atklas-grafika-zigurda-zuzes-izstadi-un-_ex-libris_-radoso-darbnicu-13988308>, accessed on 2018-06-21] (In Latvian).

3. Avotiņa, A. (2009). Es vienmēr esmu Čočuru norās...Pēterim Upītim – 110 [I’m always in Čočuru glades ...

Peter Upitis - 110]. Iespiedgrafika, Nr. 3(47)/2009, p. 18-21 (IG_03_2009_web) (In Latvian).

4. Brasliņa, A. (2009). Modernists Niklāvs Strunke (1894 – 1966) [Modernist Niklav Strunke (1894 - 1966)]. [Online access: <http://www.reitingi.lv/lv/news/kultura/28075.html>, accessed on 2018-06-21] (In Latvian).

5. Bulmane, I., Gulēna, M., Sūrmane, B., Sīmanis, V. & Ekmanis, R.(2003). Dažos vārdos [In a Few Words]. Jaunā Gaita, Nr. 233, jūnijs, 2003. [Online access: <http://jaunagaita.net/jg233/JG233_DAZOS-VARDOS.htm>, accessed on 2018-06-21](In Latvian).

6. Ducmane, K. (2017). Rihards Zariņš [Rihard Zariņš]. Rīga: Neputns (In Latvian).

7. Ekslibris – latviešu kultūras sastāvdaļa [Ex-libris - an Integral Part of Latvian Culture]. [Online access: <http:// www.la.lv/ekslibris-latviesu-kulturas-sastavdala>, accessed on 2018-05-20](In Latvian).

8. FISAE - Official web site of the International Federation of Ex libris Societies [Online access: <http://www.fisae. org/index2.html>, accessed on 2018-06-21].

9. Indriķa Zeberiņa jubilejas izstāde Snēpelnieka sapņojums [Indriķis Zeberiņš’ Anniversary Exhibition The Dream of a Snepelnieks]. [Online access: <http://www.visit.kuldiga.lv/lv/aktualitates/1346-indrikazeberina-jubilejas-izstade-snepelnieka-sapnojums>, accessed on 2018-04-13](In Latvian).

10. International Federation of Ex-libris Societies (FISAE) [Online access: <http://www.fisae.org/index2.html>, accessed on 2018-06-21].

11. Imantas Baltajā galerijā - RLB interešu kopas Ex libris izstāde (2013) [Imanta White Gallery – Ex-libris Exhibition of Interest Group at RLB]. [Online access: <http://www.lsm.lv/raksts/kultura/maksla/imantasbaltaja-galerija-rlb-interesu-kopas-ex-libris-izstade.a21950/>, accessed on 2018-05-20](In Latvian).

12. Izstāde Kultūras un atpūtas centrā Imanta Ex Libris dzīvo (2013) [Exhibition at the Culture and Recreation Center Imanta Ex Libris resides].[Online access: <http://www.kultura.riga.lv/public/49031.html>, accessed on 2018-05-20].

13. Kļaviņš, E. (2009). Rihards Zariņš [Rihards Zariņš]. Latvijas mākslas vēsture [Online access: <http://www. makslasvesture.lv/index.php/Rihards_Zari%C5%86%C5%A1>, accessed on 2018-06-21](In Latvian).

14. Latvijas un ārzemju ekslibri un piemiņas grafika [Latvian and Foreign Ex-libris and Memorial Graphics].

[Online access: <http://dom.lndb.lv/data/obj/28303.html>, accessed on 2018-04-13](In Latvian).

15. Liepiņš, O. (1942). Sigismunds Vidbergs [Sigismunds Vidbergs]. Rīga: K. Rasiņa apgāds [Online access: <https://www.vitber.lv/lv/lot/31662>, accessed on 2018-04-12](In Latvian).

16. Liniņa-Ozoliņa, I. I. (2012). Ekslibris Rīgas Latviešu biedrībā [Ex-libris in Riga Latvian Society]. [Online access: <http://www.rlb.lv/ekslibris-rigas-latviesu-biedriba?pcversion=ok>, accessed on 2018-06-21](In Latvian).

17. Māksla un arhitektūra biogrāfijās (2000) [Art and Architecture in Biographies]. Atb. red. A. Vanaga. Rīga, 1. sēj. (In Latvian).

18. Millersone, G. (2016). Gaidas Šilinskas EX LIBRIS kolekcijas izstāde [Gaida Silinska EX-LIBRIS Collection exhibition]. [Online access: <https://www.talsumuzejs.lv/gaidas-silinskas-ex-libris-kolekcijas-izstade/>, accessed on 2018-03-01](In Latvian).

19. Pommere, R. (2005). Maskavā grāmatzīmes stāsta par Latviju [Moscow Bookplates Tell about Latvia].

Latvijas Vēstnesis, 12.08.2005, Nr. 127 (3285). [Online access: <https://www.vestnesis.lv/ta/id/114341>, accessed on 2018-03-01](In Latvian).

20. Rozeniece, A. (1998). Latviešu māksliniece, kas pasaules ekslibristu elite [Latvian Artist in the Elite of the World’s Ex libris Artists]. Latvijas Vēstnesis, 24.12.1998, Nr. 385/386 (1446/1447). [Online access: <https:// www.vestnesis.lv/ta/id/51115>, accessed on 2018-06-15](In Latvian).

21. Richarda Zariņa balva (1973). [Rihard Zariņš Award]. Jauna Gaita, Nr. 95.[Online access: <http://zagarins. net/jg/jg95/JG95_Richarda_Zarina_balva.htm>, accessed on 2018-03-27](In Latvian).

22. Sigismunds Vidbergs [Sigismunds Vidbergs]. Virtuālā mākslas galerija. [Online access: <http://www.gallery. lv/classic/Vidbergs/default.htm>, accessed on 2018-03-22](In Latvian).

23. Siliņš, J. (1988). Latvijas māksla 1915—1940 [Latvian Art 1915-1940]. Stokholma, 1. sēj. (In Latvian).

24. Siliņš, J. (1980). Latvijas māksla, 1800 – 1914. II [Latvian Art 1800-1914. II]. Stokholma: Daugava (In Latvian).

25. Stengrevica, I. (2015). Gaismas gads Elitas Viliamas grafikās [The Light Year in Elite Villiam’s Graphics].

[Online access: <http://lza.lv/index.php?option&task=view&id=2576&Itemid=44>, accessed on 2018-0621](In Latvian).

26. Timšāns, S. (2003). Ar mākslinieka, rakstnieka, pilsoņa Indriķa Zeberiņa mantojumu [With the Legacy of Artist, Writer, Citizen Indriķis Zeberiņš]. Latvijas Vēstnesis, 27.03.2003, Nr. 48 (2813)(In Latvian).

27. Upītis, P. (1970). Riharda Zariņa grāmatzīmes [Bookplates by Rihards Zariņš]. Latviešu tēlotāja māksla. Rīga: Liesma(In Latvian).

28. Vanaga, A. Strunke Niklavs [Strunke Niklav]. [Online access: <http://www.biblioteka.valmiera.lv/lv/pakalpojumi/ bezmaksas-pakalpojumi/makslinieku-datubaze/strunke-niklavs>, accessed on 2018-02-19](In Latvian).

29. Viļuma, V. (2015). Hobijs dzīves garumā. Intervija ar Imantu Ozoliņu [Hobby for Life. Interview with Imants Ozoliņš]. [Online access: <http://www.fold.lv/2015/04/hobijs-dzives-garuma-intervija-ar-imantuozolinu/>, accessed on 2018-06-11](In Latvian).

30. Zinovjevs, D. (2012). Ārzemju ekslibris 1790-2010: Džeimsa Hovarda Freizera dāvinājums Latvijas Nacionālajai bibliotēkai [Foreign Exlibris 1790-2010: Donation by James Howard Fraser to the National Library of Latvia]. Bibliotēku Pasaule, Nr. 56, p. 20-28 [Online access: <http://dom.lndb.lv/data/obj/48415>, accessed on 2018-01-17](In Latvian).

31. Филиппович, А. Ю. (2012). Вензель, экслибрис [Monogram, Ex-libris]. Москва[Online access: <http:// itclaim.ru/Education/Course/Fonts/lecture/5TLectureFonts.pdf>, accessed on 2018-06-21](In Russian).

[Online access: <https://lv.wikipedia.org/wiki/Ekslibris>, accessed on 2018-06-21].

[Online access: <http://collectionerus.ru/collections/exlibris/>, accessed on 2018-06-20].

[Online access: <https://www.biblioteka.lu.lv/izstades/virtualas-izstades/zelta-abele/abolu-grozs/makslinieki/ zarins/>, accessed on 2018-06-12].

[Online access: <http://www.makslinieki.lv/profile/Dainis-Rožkalns/>, accessed on 2018-06-20].

Index 1. Figure 1 - [Online access: <http://www.fisae.org/index2.html>, accessed on 2018-02-13] 2. Figure 2 - [Online access: <http://www.makslasvesture.lv/images/c/ca/Zarins_Ekslibris_Zarinai.jpg>, accessed on 2018-05-05].

3. Figure 3 - [Online access: <http://www.delfi.lv/kultura/news/art/pilnigs-cau-slavenakais-latviesu-italisgleznotajs-niklavs-strunke.d?id=50180445#!dgs=dgslv-122195:6308632>, accessed on 2018-02-27].

4. Figures 4 - http://www.antonia.lv/images/izsole44/sigismunds-vidbergs-1890-1970_556.jpg>, accessed on 2018-06-21].

5. Figure 5 - [Online access: <http://art-exlibris.net/exlibris/16793>, accessed on 2018-06-21].

6. Figure 6 - [Online access: <http://signum.hescomshop.de/detail/313DB/>, accessed on 2018-06-21].

7. Figure 7 – [Online access: <http://www.antonia.lv/en/graphics/rozkalns-dainis/ex-libris-5-pcs-5809/>, accessed on 2018-06-21].

8. Figure 8 – [Online access: <https://i.pinimg.com/736x/48/d6/20/48d620aa5b8789e8c6c1ff4814a82829. jpg>, accessed on 2018-03-05].

9. Figure 9 – [Online access: <https://www.lnb.lv/sites/default/files/field/image/jansons_ex_libris.jpg>, accessed on 2018-02-05].

10. Figure 10 – [Online access: <http://4.bp.blogspot.com/_Ac04RFyH2ic/TP0pw6hlgII/AAAAAAAAAD4/ pSd3nrn3NkM/s400/ex+libris.Andris+Rubenis..jpg>, accessed on 2018-05-19].

11. Figure 11 – [Online access: <https://i.pinimg.com/originals/78/0f/b7/780fb7ff00064bd276f849989bdc60f6. jpg>, accessed on 2018-05-19].

Ekslibrisas kaip mažosios grafikos kūrinys Latvijos mene Santrauka Dr. Aleksandra Šļahova Latvijos dailės mokytojų sąjunga aleksandra.slahova@inbox.lv Straipsnyje ekslibrisas aptariamas kaip mažosios grafikos meno kūrinys, nurodantis knygos savininką, pateikiama trumpa ekslibriso raidos istorija, aptariamos jo rūšys.

Daugelyje šalių veikia ekslibrisų kūrėjų federacijos, sąjungos ir draugijos. Šių organizacijų uždavinys yra pritraukti jaunų menininkų, organizuoti parodas, forumus ir konferencijas, kurių tikslas yra ekslibriso meno populiarinimas ir ekslibriso, kaip mažosios grafikos kūrinio, raidos tyrimas.

Ekslibriso menas Latvijoje turi turtingą paveldą. Daug žymių menininkų svariai prisidėjo prie miniatiūrinės ekslibriso grafikos kūrimo ir sukaupė didžiulę kolekciją Latvijos kultūroje.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Aleksandra Šļahova

76 Latvijos knygos meno pradininku yra laikomas Rihardas Zarinis (Rihards Zariņš, 1869–1939). Jis vienas iš žinomiausių XX a. pr. Latvijos grafikų. R. Zarinio mažosios grafikos kūriniai yra labai dekoratyvūs ir išsiskiria aukštu meistriškumu. Žurnalas „Jaunā Gaita“, siekdamas parodyti latvių ekslibriso meno pasiekimus, įsteigė Richardo Zarinio premiją.

Po 1945 metų Latvijos ekslibriso menui atstovavo tokie žymūs latvių menininkai kaip Sigismundas Vidbergas (Sigismunds Vidbergs, 1890–1970), Niklavas Strunkė (Niklāvs Strunke, 1894–1966), Pėteris Upytis (Pēteris Upītis, 1899–1989), Aleksejus Jupatovas (Aleksejs Jupatovs, 1911–1975), Otas Mednis (Otto Mednis, 1925–1976), Dzidra Ezergailė (Dzidra Ezergaile, 1926–2013), Rihardas Skrubis (Rihards Skrubis, 1928–1995), Zigurdas Zuzė (Zigurds Zuze, 1929–2003), Imantas Ozolinis (Imants Ozoliņš, 1930–2018) ir kt. Šiandien kiekvienas save gerbiantis bibliotekos savininkas turėtų turėti savo nuosavybės ženklą, nes knygos yra daiktai, kurie gana lengvai randa prieglobstį kitų žmonių knygų lentynose. Sakoma, kad ateityje visi skaitys tik virtualias knygas, vis dėlto asmeninis ekslibrisas gali lengvai rasti vietą ir tokiose knygose. Šiuo metu menininkai, ekslibrisų kolekcininkai ir paprasčiausi knygų gerbėjai renkasi ekslibrisininkų klube „Rygos latvių draugija“. Tarp menininkų, sėkmingai dirbančių ekslibriso srityje, minėtini šie menininkai: Dainis Rožkalnis (Dainis Rožkalns, g. 1928), Artūras Kiršfeldas (Artūrs Kiršfelds, g. 1932), Elza Stalidzanė (Elza Stalidzāne, g. 1933), Viačeslavas Celešas (Vjačeslavs Celešs, g. 1938), Lolita Zikmanė (Lolita Zikmane, g.

1941), Ritma Lagzdinia (Ritma Lagzdiņa, g. 1945), Andrejus Maris Eizanas (Andrejs Māris Eizāns, g. 1952), Elita Viliama (g. 1954), Ilgnesė Avotinia (Ilgnese Avotiņa, g. 1957), Sandra Sabynė Jaundalderė, (Sandra Sabīne Jaundaldere, g. 1970), Inesė Sudarė (Inese Sudare, g. 1970) ir kt.

Menininkai susitinka, rengia kolekcines parodas ne tik Latvijoje, bet ir užsienyje.

Ekslibriso raidos analizė ir jo svarba kultūros plėtrai rodo būtinybę ir aktualumą tyrinėti ekslibriso meistrų gyvenimą, jų kūrybą, taip pat sisteminti jų darbus.

K nyg o s

n u o s av yb ė s ž e n k l a i s e n o s i o s e

Lietuvos

medicinos

b i b l i ot e ko s k nyg o s e Regina Vaišvilienė Lietuvos medicinos biblioteka regina.vaisviliene@lmb.lt Vaiva Simanavičienė Lietuvos medicinos biblioteka vaiva.simanaviciene@lmb.lt Ekslibriso, kaip knygos ženklo, tema Lietuvos medicinos bibliotekoje (toliau – LMB) nėra svetima. Biblioteka turi nemažą šiuolaikinio medicinos ekslibrisų kolekciją, surinktą organizuojant parodas, bendraujant su knygos ženklų kūrėjais. Nors apie LMB sukauptą lietuviškų medicinos ekslibrisų kolekciją pastaruoju metu buvo rašyta nemažai (Labanauskas, Sivakovaitė, Vaišvilienė 2017; Vaišvilienė 2014), apie knygos nuosavybės ženklus, esančius pačiuose LMB saugomuose leidiniuose, išsamiau nekalbėta. Tik vienoje kitoje publikacijoje, rašant apie bibliotekoje sukauptą lietuviškų medicinos ekslibrisų kolekciją, užsimenama, kad įvairių knygos ženklų galima rasti senuosiuose leidiniuose. Šiuo straipsniu siekiama glaustai apžvelgti Lietuvos medicinos bibliotekos senųjų spaudinių fonde rastus knygos ženklus ir pristatyti patį fondą, kuris vis dar laukia knygos ir medicinos istorijos tyrėjų, o kolegas paskatinti pateikti išsamesnį senųjų leidinių aprašą su užfiksuotais juose esančiais knygos nuosavybės ženklais.

Senųjų spaudinių fondas Nėra tiksliai žinoma, kada senosios medicinos literatūros fondas buvo pradėtas kaupti Lietuvos medicinos bibliotekoje. Tikėtina, kad tai susiję su gydytojo Vlado Šimkūno darbu 1957–1964 m. bibliotekoje, tuomet vadintoje Respublikine moksline medicinos biblioteka. Nors V. Šimkūnas ėjo vyresniojo bibliografo pareigas, jam buvo pavesta komplektuoti ir bibliotekos dokumentų fondus. V. Šimkūnas buvo nepaprastos erudicijos ir kultūros žmogus – be medicinos studijų, įgijęs ir 10 metų lagerių gyvenimo patirtį. Studijuodamas medicinos mokslus Vilniaus universitete jis tuo pat metu dirbo bibliotekoje. Vaikščiodamas po knygynus, antikvariatus, važinėdamas po kitas Lietuvos ir kitų respublikų bibliotekas jis rinko reikalingas knygas, jas vežė ar siuntė į biblioteką. Apie tai, kad šioje bibliotekoje buvo kaupiamos ir saugomos senosios knygos ir kiti leidiniai, galime spėti iš 1965 m. Lietuvos respublikinės mokslinės medicinos bibliotekos direktoriaus V. Šimkūnui įrašyto papeikimo: „už parodytą abejingumą, atrenkant bibliotekai lenkų kalba seną literatūrą, kurios tarpan pateko dvi nemoderniškos, neaktualios ir politiškai netinkamos knygos, kurios labai užteršė bibliotekos fondus, ką atžymėjo ir Maskvos komisija, tikrinusi biblioteką.“ Pirmieji bandymai pristatyti senąsias medicinos knygas, sukauptas Lietuvos medicinos bibliotekoje, buvo susieti su pirmosios medicinos knygos, išspausdintos Lietuvoje, 400 metų sukaktimi. Knyga Commentariola medica et physica at laigant scripta, išleista 1584 m. Vilniuje, J. Karcano (Iohannem Kartzanum) spaustuvėje, sudaryta gydytojo ir filosofo Simono Simoniaus (šifras R01/1).

1984 m. buvo parengta senųjų leidinių paroda, gydytojas prof. Stasys Biziulevičius skaitė pranešimą, kuriame apžvelgė medicinos knygos raidą Lietuvoje, bibliotekininkystės spaudoje pasirodė publikacija „Medicinos knygai Lietuvoje 400 metų“ (Andriulienė 1985), kurioje pažymima, kad šios knygos originalo Lietuvos bibliotekose nėra, o bibliotekoje eksponuojama fotokopija. Iš knygoje esančio ženklo galime sužinoti, iš kurios bibliotekos ši fotokopija buvo gauta. Apvaliame antspaude įrašyta „Гос. Публичная библиотека Ленинграда“ (dabar Sankt-Peterburgo Saltykovo-Ščedrino viešoji biblioteka). Šiuo metu suskaitmenintą šį leidinį galima rasti internete (Commentariola Medica...).

LMB senąjį fondą sudaro apie 5 000 įvairių medicinos ir biomedicinos sričių leidinių. Jie įtraukti į bendrą bibliotekos katalogą, prieinami visiems skaitytojams, besidomintiems medicinos mokslu, medicinos ir knygos istorija. Katalogo apraše knygos ženklai neatsispindi – tai apsunkina fondo analizę knygos kultūros atžvilgiu. Nuo 2012 m. senųjų leidinių bibliografiniai įrašai įvedami į LMB elektroninį katalogą. Taip pat yra skenuojamas viršelis

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vaiva Simanavičienė

78 arba antraštinis lapas. Tai palengvina spaudinių atranką ieškant knygos ženklų. Tačiau dažnai viršelio paveikslėlio nepakanka. Įvairūs knygos ženklai dažnai būna paslėpti knygos viršelio vidinėje pusėje, priešlapyje ar kitur.

Atranka Kadangi visko aprėpti neįmanoma, apsispręsta peržiūrėti tuos leidinius, kuriuos dažniausiai tekdavo kilnoti, vartyti ieškant informacijos įvairiais medicinos klausimais. Galima lengvai nuspėti, kurie senieji leidiniai daugiausia yra naudojami. Tai – Vilniuje XIX a. išspausdinti leidiniai. XIX a. – medicinos mokslo klestėjimo, aukso amžius Lietuvoje. 1781 m. atidaromas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, 1805 m. gydytojo prof. Johano Franko iniciatyva įkuriama Vilniaus medicinos draugija, kuri suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį vystant medicinos mokslą, gerinant sanitarijos ir higienos sąlygas Vilniuje, skleidžiant sveikatos žinias visuomenėje. Dėl šios draugijos veiklos suklestėjo ir medicinos knygų leidyba, jų platinimas, sukaupta medicinos literatūros biblioteka Medicinos fakultete, atsirado gausios asmeninės kolekcijos. „Knygos ženklu vadinama pavienio asmens, įstaigos ar visuomeninės bibliotekos nuosavybės žymė knygoje. Knygos priklausymą gali rodyti ne tik tiesioginis nuosavybės įrašas, įspaudas, ekslibris, bet ir donacinis ženklas“ (Kisarauskas 1984, 6). Vadovaujantis šiuo Vinco Kisarausko knygoje „Lietuvos knygos ženklai. 1518– 1918“ pateiktu knygos ženklo apibrėžimu bei naudotu knygos ženklų aprašymo būdu žvilgtelėta į Lietuvos medicinos bibliotekos senųjų leidinių vidinę pusę.

Rengiant šį darbą, nuspręsta pateikti ne tik knygos ženklą, bet ir leidinių, kuriuose rasti ženklai, aprašą bei bibliotekos šifrą. Greta ekslibrisų ar antspaudų, kurie yra aprašyti V. Kisarausko knygoje, pridedama nuoroda į leidinio puslapį.

Knygos ženklai Vilniaus spaustuvių leidiniuose Knygos ženklų ieškota Vilniaus spaustuvių XVI–XX a. (iki 1917 m.) leidiniuose, kurių bibliografiniai aprašai jau įkelti į LMB elektroninį katalogą. Atliekant paiešką naudotasi įvairiais žodžio „Vilnius“ rašymo variantais: Vilnae, Vilno, Wilnie, Wilno, Вильна, Вильно bei laikytasi leidinių chronologinių rėmų (XVI a.–1917 m.). Iš viso rasti 45 leidiniai. Įvedus žodį Vilno gautas vienas šaltinis, Vilnae – 5, Wilnie – 4, Wilno – 18, Вильно – 16, Вильна – 14. Visus rastus leidinius peržiūrėjus de visu rasta apie 30 įvairių knygos ženklų. Iš jų 7 įrašai, 19 įvairių antspaudų, 3 ekslibrisai, kelios lipdės, užrašai ir kt.

Bibliotekoje saugomuose ir skaitomiausiuose leidiniuose rasti Vilniaus medicinos draugijos, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, privačių asmenų spaudai, įvairių medicinos įstaigų bibliotekų knygų antspaudai, lipdės, ekslibrisai ir kt. Iš įrašų ir asmens antspaudų sužinome, kokius medicinos leidinius savo kolekcijose turėjo konkretūs asmenys.

Toliau straipsnyje – trumpa rastos informacijos apžvalga pagal skirtingus knygos ženklų tipus.

Ekslibrisai

Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ekslibrisas

Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekos knygų antspaudas

Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ekslibrisas „TOWARZYSTWO / PRZYJACIOL / NAUK / w WILNIE“ aptiktas knygoje Уставъ Императорскаго Виленскаго медицинскаго общества: высочайше утвержденнаго 26 мая 1806 года, и удостоенного титула Императорскаго 19 ноября 1819 г. – Вильна: Въ типографiи А. Г. Сыркина, 1874. – 12 р. (Šifras P-291784). Tame pačiame leidinyje randamas ir draugijos bibliotekos ženklas „KSIAŽNICA / TOWARZYSTWA / PRZYJACIOL NAUK w WILNIE“ (Kisarauskas 1984, 148).

Mykolo Brenšteino (Michael Brensztejn) ekslibrisas „EX LIBRIS / MICHALA BRENSZTEJN / POLONI“ rastas leidinyje Девяностолътіе Императорскаго Виленскаго медицинскаго общества 12 Декабря 1895 года / [Императорское Виленское медицинское общества]. – Вильна: Типографiя А. Минскера, 1895. – 335 p. (Šifras R531). V. Kisarauskas yra aprašęs kelis M. Brenšteino knygos antspaudus, apie ekslibrisą yra žinutė: „M. Brenšteinas dar turėjo keletą vėlesnio laiko EL ir KA (ekslibrisų ir knygos antspaudų – aut.)“ (Kisarauskas 1984, 33).

Toje pačioje knygoje antraštiniame lape yra du apvalūs antspaudai: vienas ovalios formos, nedidelis, vos įskaitomas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekos, kitas –„MOKSLŲ AKADEMIJOS BIBLIOTEKA“ – apskritas be rėmelio, su nedideliu paveikslėliu centre, aprėmintu pačiu įrašu.

Konstantino Gorskio ekslibrisas „Ex Libris / CONSTANTINI GORSKI /

Mag. Phil.“ rastas knygoje Ornitologia powszechna, czyli, Opisanie ptaków wszystkich części świata / przez Konstantego Tyzenhauza. – Wilno: Nakł. aut., 1843. – t. 2. – 1844. (Šifras R397) (plačiau žr. Kisarauskas 1984, 49). Leidinio antraštiniame lape rasti antspaudai „Valstybinis centralinis knygynas“, „Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka“, „Kauno Valstybinio medicinos instituto biblioteka“ liudija, kad ši Tyzenhauzo parengta knyga pabuvojo ne vienoje bibliotekoje.

Ovalus „EX LIBRIS / N___ / J. Stankiewicz P. D.“ aptiktas knygoje O wodach Birzanskich / Pawł Boufał Hoppen. – [S. l.], 1791. – 28 p. (šifras R100).

Leidinyje Cours d’Histoire de la Médecine et de Bibliographie Médicale, fait, en 1836, dans la Faculté de Médecine de Montpellier / H. Kühnholtz. – Montpellier: L. Castel; Paris: Germer-Bailliere, 1837. – xlij, 400, 47 p. (šifras R395) rasti du Stanislovo Kosakovskio ekslibrisai: įklijuotas knygos viršelio vidinėje pusėje „№ ... Z ... / Hrabiego Stanislawa / Korwina Kossakowskiego“ ir ranka įrašytas „Ex libris Stanislai Corvini / Kossakowski / Parašas / Montpellier Ca 19 Novb. / 1843“ antraštiniame lape.

Leidinyje O poznawaniu sposobach zapobieźenia i leczeniu choroby Cholera morbus / Michał Kaczkowski. – Warszawa, 1830. – 29, viii, 236 p. (šifras R146) aptiktas ekslibrisas „Ex Libris / Sao. Thaddzef / ZAVADZKI / № __“. Toje pačioje knygoje yra ir kitas sunkiai įskaitomas tekstinis antspaudas.

Malonus netikėtumas – prof. Mykolo Biržiškos ekslibrisas „Ex Libris / Mykolas Biržiška“ įklijuotas nedidelėje knygelėje Darbininkų ligos kasos / B. Solovjovas; versta iš rusų kalbos. – Vilniuje: Šviesa, 1913. – 14 p. (šifras R556). Ekslibriso autorius žinomas dailininkas Paulius Galaunė. Tame pačiame leidinyje šalia ekslibriso yra du antspaudai, uždengiantys vienas kitą. Apskritame antspaude įrašyta „Lietuvos Mokslų Akademija / Biblioteka / Dubletas“, o ovaliame – „Eksper. Medicinos ir Onkol. Instituto / Biblioteka“.

Mykolo Brenšteino ekslibrisas

Konstantino Gorskio ekslibrisas

Draugijų, bibliotekų, asmenų antspaudai ir įrašai Vilniaus medicinos draugijos „SIGILLUM SOCIETATIS MEDICAE VILNENSIS“ antspaudas aptinkamas ne viename leidinyje. Knygoje De fractura colli femoris: dissertatio inauguralis chirurgica quam in caesarea litterarum Universitate Vilnenski / Lucianus Walicki. - [Vilno]: A. Marcinowski, 1826. – 67, [1] p. (šifras R446) randame ne tik draugijos antspaudą, bet ir disertacijos autoriaus Liuciano Valickio donacinį įrašą konkrečiam asmeniui.

Draugijos antspaudas yra aprašytas (žr. Kisarauskas 1984, 146).

Ignaco Lopacinskio knygos antspaudas „KSIĘGOŽBIOR KOIRANSKI LOPACINSKIEGO“ rastas leidinyje Nauka o chorobach zębow i dziąseł / Jozef Jakub [i. e. Jakob] Plenk. – Wilnie: Akademickiéy, 1797. – 148, [4] p. (šifras R94). Plačiau aprašytas V. Kisarausko (1984, 68).

Knygos antspaudas „KSIĘGOZBIORU / STAN. HR. KOSSAKOWSKIEGO / WOJTKUSZKI“ aptiktas leidinyje Cours d’Histoire de la Médecine et de Bibliographie Médicale, fait, en 1836, dans la Faculté de Médecine de Montpellier / H. Kühnholtz.

– Montpellier: L. Castel; Paris: Germer-Bailliere, 1837. – xlij, 400, 47 p. (šifras R395).

Knygos antspaudas „RUDOLFA PISANKI / XIĘGOZBIORU“ rastas knygoje Zasady medycyny sądowey / Jan Daniel Metzger. – Wilno: nakładem i drukiem J. Zawadzkiego, 1825. – viii, 412 p (šifras R584). Šis knygos antspaudas nėra atspindėtas V. Kisarausko leidinyje.

Knygų antspaudas „KSIĘGARNIA I SKŁADNUT / G.SEYFARTH I D.CZAJKOWSKI / WE LWOWIE“ aptiktas knygoje Fizjologja i jéj stosunek do psychologji / J. J. Virey. – Wilno: nakładem i drukiem J. Zawadzkiego, 1852. – xxviii, 364 p. (šifras R565).

Gydytojo Julijano Podvinskio apvalus antspaudas „Doktor Juljan Podwinski / Wilno“ knygoje Еврейское законодательство о разводе душевнобольныхъ / А. М. Виршубскiй. – Вильна: Типографiя И. I. Пирожникова, 1907. – 20, [1] p. (šifras R290). Įdomus asmens spaudas „M. VOIŠVILIENĖS / Garinis malūnas ir lentpiūvė / SIESIKUOSE“ rastas leidinyje Gospodyni Litewska. – Wilno: Drukarnia J.

Thaddzei Zavadski ekslibrisas

Mykolo Biržiškos ekslibrisas. Paulius Galaunė. 1923

Vilniaus medicinos draugijos antspaudas

Lucianus Walici donacinis įrašas

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vaiva Simanavičienė

80

Ignaco Lopacinskio knygų antspaudas

Stanislovo Kosakovskio knygų antspaudas

Rudolfa Pisanki knygų antspaudas

M. Voišvilienės antspaudas

Lipdė knygos viršelio vidinėje pusėje

Lipdė knygos viršelio vidinėje pusėje

Gydytojo Michael Rzadkowski antspaudas ir parašas

Zawadzkiego, 1858. – viii, 496 p. (šifras R585). Knygos gale – įvairūs įrašai lenkų kalba.

Knygoje Porady dla włościan, jak mają zabezpieczać się od chorób i jal leczyć one środkami prostemi, w razie nieobecności lekarza / K. Göhling. – Wilno: J. Blumowicza, 1855. – ix, 156, [6] p. (šifras R376) rastas Aleksandero Jałowieckio įrašas, o knygos viršelio vidinėje pusėje užrašai lenkų kalba. Įrašų randama gana daug.

Dažnai viename leidinyje galima rasti beveik visų tipų knygos ženklų: asmens spaudą, parašą, bibliotekos antspaudą, bibliotekos lipdę. Puikus pavyzdys yra knyga Nauka sztuki połoźniczey dla niewiast / przez Mikołaia Mianowskiego. – Wyd. powtorne. – Wilno: J. Zawadzki Wlasnym Nakładem, 1825. – xii, 474 p. (šifras R394).

Kitas ne mažiau įdomus leidinys – Choroby umysłowe: notatki z podróży odbytéj w 1858 roku / Józef Rolle. – Petersburg: W drukarni Jozafata Ohryzki, 1863–1864. – 2 d. Cz. 2. – 1864. – 244 p. (šifras R171/2), kuriame, be Medicinos bibliotekos spaudo, yra ir gydytojo Michaelio Rzadkoviskio „Dr. MICHAEL RZADKOWISKI / MEDICUS“ antspaudas.

Biblioteka nesaugo archyvinės rankraštinės medžiagos, bet turi bibliotekos bičiulių dovanotas asmenines leidinių kolekcijas. Dovanotų kolekcijų knygose randame asmenų įrašus, antspaudus bei ekslibrisus. Tai liudija, kad kai kurie gydytojai, turėdami jiems sukurtą ekslibrisą, žymėjo juo savo bibliotekos knygas. Vladas Šimkūnas – dailininkės Gražinos Didelytės kurtu ekslibrisu, Liubomiras Laucevičius – ekslibrisu, sukurtu dailininko Kosto Dockaus, Gintautas Česnys dėjo spaudus „Gyd. G. Česnys“, vėliau – „Prof. G. Česnys, VU medicinos Fakulteto Dekanas“. Yra aptinkama ir kitų medikų įrašų ar antspaudų knygose.

Apsibrėžta spaudinių aprėptis – Vilniuje spausdintos knygos nuo XVI a. iki 1917 m. – duoda pradžią LMB senųjų leidinių knygos ženklų tyrinėjimui ir papildo žinias apie Lietuvos knygos ženklus, medicinos ir kultūros istoriją.

Norint sudominti platesnę knygos ženklų „medžiotojų“ auditoriją, pateikta ir keletas ženklų iš kitur bei kitu laikotarpiu leistų leidinių. Šie įvairių medicinos institucijų, asmenų, susijusių su Lietuva, ženklai, nors ir aptikti atsitiktinai, yra susiję su Lietuvos medicinos istorija. Bibliotekoje saugomuose leidiniuose galima rasti daug įvairių knygos nuosavybę liudijančių ženklų. Ne mažiau už senuosius įdomūs ir šių dienų leidiniai, kuriuose yra įklijuoti ekslibrisai, įdėti antspaudai ar ranka rašytos pastabos apie nuosavybės liudijimą. Visi šie ženklai nusako leidinio gyvavimo istoriją, jo keliones iš privačių kolekcijų į bibliotekas ar atvirkščiai.

Lietuvos medicinos bibliotekoje esančiuose leidiniuose slypintys knygos ženklai laukia knygos kultūros, medicinos leidinių istorijos, lietuviškos medicinos istorijos tyrėjų dėmesio.

Literatūra 1.

Andriulienė, Zita. Medicinos knygai Lietuvoje 400 metų. Bibliotekų darbas, 1985, nr. 3.

2.

Commentariola Medica Et Physica Ad Aliquot Scripta, Cuiusdam Camillomarcelli Squarcialupi <...> Varijs authoribus, etc. (S. Simonii <...> adnotationes, ad scriptum quoddam Camillomarcelli Squarcialupi: de vi quinque amygdalarum amararum in ebrietate: et de aereo phasmate.) [prieiga internete <https://books.google.lt/ b o o k s ? i d = f p 5 k A A A Ac A A J & p g = PA 1 & h l = l t & s o u rce = g b s _ s e l e c te d _ pages&cad=2#v=onepage&q&f=false>, žiūrėta 2018-08-01].

3.

Kisarauskas Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918, Vilnius, 1984.

4.

Labanauskas, Liutauras; Sivakovaitė, Aistė; Vaišvilienė, Regina.

Ekslibrisai gydytojams. Vilnius, 2017.

5.

Vaišvilienė, Regina. Ekslibrisas – atminties ir padėkos ženklas medikams. Gydytojų žinios, 2014, spalio 31, p. 9, 12.

Book Ownership Marks in the Old Books of Lithuanian Library of Medicine Summary Regina Vaišvilienė Lithuanian Library of Medicine regina.vaisviliene@lmb.lt Vaiva Simanavičienė Lithuanian Library of Medicine vaiva.simanaviciene@lmb.lt The fund of old publications of the Lithuanian Library of Medicine (LLM) comprises about 5,000 publications in various medical and biomedical areas. The books in the Latin, Polish, Russian, German, French and other languages make the bigger part of the library. There are dissertations defended at Vilnius and Dorpat (Tartu) universities. These are the informational publications of various areas in medicine and biomedicine: dictionaries, manuals, textbooks, teaching aids, monographs and other publications related to medicine. The publications are included in general library catalogue, they are available to all readers who are interested in the science of medicine, the history of medicine and book. Since 2012, the bibliographic entries of old publications have been included in electronic catalogue of LLM as well. A cover or title page is scanned at the same time. This facilitates the selection of publications in searching for bookplates, however, the information is not enough. Various bookplatess usually are hidden on the inside of the book cover, flyleaf, or somewhere else.

Writing this work, the bookplates were searched in the publications of Vilnius printing-houses of the 16– 20th century (until 2017), whose bibliographic descriptions had already been uploaded to LLM electronic catalogue. While carrying out the search, various orthographic variants were used of the word “Vilnius”: VILNAE, VILNO, WILNIE, WILNO, ВИЛЬНА, ВИЛЬНО as well as a chronological framework of publications (16th century – 1917) was followed. In total, 45 publications were found. After entering the word Vilno, one source was received, Vilnae – 5, Wilnie – 4, Wilno – 18, Вильно – 1б, Вильна – 14. After reviewing all publications de visu, about 30 different bookplates were found. These are ex libris of Vilnius Society of Medicine, Vilnius Society of Friends of Science, private persons, as well as the seals, wafers, inscriptions, etc. of the books of libraries of different medicine institutions. We learn from inscriptions and personal seals what medical publications in their collections possessed concrete persons.

The defined scope of the publications – the books published in Vilnius from the 16th century until 2017 – provides the basis for the investigation of bookplates of LLM old publications and supplements the knowledge of Lithuanian bookplates, the history of medicine and book.

Several bookplates from other publications and of different period are presented in order to spread the message, that it is possible to find in library really interesting, maybe, earlier not found, bookplates and to engage a wider auditorium of bookplate “hunters” and researchers of the history of medicine. These publications of various medicine institutions, persons, although found accidentally, are related to the history of Lithuanian medicine. The publications of these days are as interesting as the old publications, with ex libris, seals, or handwritten notes certifying ownership. All these bookplates imply the history of publication, its travelling from private collections to libraries and vice versa.

The bookplates, which can be found in the publications of Lithuanian Library of Medicine, may provide different knowledge not only of a publication, ownership or a library, but after a thorough investigation, to provide information for researchers of the history of Lithuanian medicine about doctors who possibly worked in Lithuania. A peculiar feeling captures you, when after opening the publication you see that this publication was really read, and this is proved by various inscriptions in the text.

The old publications preserved in Lithuanian Library of Medicine have been still waiting for the attention of researchers of book culture, the history of medicine publications, the history of Lithuanian medicine.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vitolis Enrikas Vengris

82

K nyg o s

ženklai lietuvių diasporoje

Dr. Vitolis Enrikas Vengris Bibliofilas, kolekcininkas (JAV) vitolis.vengris@gmail.com

Romas Viesulas, 1976

Viktoras Petravičius

Vytautas Ignas Ignatavičius, 1975

Vytautas Ignas Ignatavičius, 1975

Kokie knygos ženklai laikytini lietuvių ir kas šiandien priskirtina lietuvių diasporai? Pirmiausia, kas yra diasporos? Ar Stasys Eidrigevičius, dažnai ir greitai pasiekiantis Vilnių autobusu iš Varšuvos, yra diasporos atstovas?

Vargu. O kaip kūrėjai, kurie daug laiko praleidžia už gimtinės ribų? Senaisiais laikais bei sovietmečiu ribos buvo aiškios, o šiandieniniame globaliniame pasaulyje yra kitaip. Mūsų protėvių varganos kelionės laivu Amerikon bei sovietmečio geležinė uždanga aiškiai identifikavo krašte gyvenančiuosius ir diasporą. Dabar atstumai sumažėjo, uždangų nebėra, susisiekimas laisvas ir greitas. Štai man nuriedėti mašina paatlantės sodybon prie Bostono užtrunka beveik tiek pat laiko, kiek praleidžiu lėktuve iš Vašingtono skrisdamas gimtinėn. O sovietmečio ribojimai dabar atrodo lyg košmariškas sapnas.

Praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje vykdamas pas tėvus žinojau, kad bilietas viena kryptimi. O atsiradęs Vakaruose pasijutau lyg pomirtiniame gyvenime – sutikau žmones, apie kuriuos tik girdėjau ar skaičiau, bet nesitikėjau gyvus pamatyti, tuo tarpu su likusiais gimtinėje lyg ir galutinai atsisveikinau. Išeivijoje išvydau generolą Povilą Plechavičių, kunigą Mykolą Krupavičių, paskutinio Lietuvos vyriausybės posėdžio ministrą Juozą Audėną, kūrėjus Adomą Varną, Joną Aistį ir dešimtis kitų. Šiame straipsnyje diasporai priskiriu ankstyvuosius išeivius bei jų palikuonis nuo XIX a. antros pusės iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Plačiau pristatysiu išeiviją Amerikoje, nes ji buvo didžiausia ir aktyviausia. Taip pat aptarsiu Europoje bei Australijoje gyvenusiuosius. Gyvybingos lietuvių išeivių kolonijos buvo Pietų Amerikoje, deja, mano žinios apie jas skurdžios.

Vincas Kisarauskas savo kapitaliniame darbe „Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918“ nurodė, kuriuos knygos ženklus priskiria Lietuvai. Jo apibūdinimas plačiai apimantis. Mano objektas siauresnis – apsiriboju lietuvių / lietuvių kilmės dailininkų sukurtais ekslibrisais lietuvių ir ne lietuvių bibliotekoms. Platesnis kriterijus knygų įrašams bei antspaudams – lietuvių knygos ženklais laikau visus tuos, kurie žymi lietuvių ir lietuvių organizacijų bibliotekų knygas.

Iki maždaug ketvirtojo XX a. dešimtmečio Amerikos lietuviai nuosavybei žymėti naudojo ranka darytus įrašus, antspaudus bei komercinius, šriftinius ir spaustuvėje rinktus ekslibrisus. Įvairių komercinių ekslibrisų galima įsigyti ir šiandienos knygynuose.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių emigracija buvo kitokia nei iki tol buvusios ar esamos. Jie buvo politiniai pabėgėliai, o ne ekonominiai migrantai. Sovietinė okupacija, trėmimai, žudymas, tautos intelektualinio, religinio bei kūrybinio žiedo prievartavimas pastūmėjo tūkstančius tautiečių trauktis nuo artėjančios Raudonosios armijos. Ši išeivių banga – apie 60 000 žmonių – ir jų palikuonys įsitvirtino įvairių šalių diasporose. Į Vakarus pasitraukė ir didžioji dalis stipriausių Lietuvos dailininkų, kurie susitelkė DP (Displaced Persons, populiariai vadinami „Dievo paukšteliais“, arba „dipukais“) stovyklose ir tęsė kūrybinį darbą, rengė parodas, o Vytauto K. Jonyno iniciatyva Freiburge įsteigta ir vadovauta meno mokykla Ecole des Arts et Metiers pastūmėjo jaunus dailininkus kurti. Daugiau kaip 130

asmenų lankė šią mokyklą. Būtina paminėti ir Baltijos kraštų universitetą (Baltic University), veikusį 1946–1949 metais Hamburgo priemiestyje Pineberge, Vokietijoje.

Po DP stovyklų laikotarpio daugiausia dipukų atvyko į Šiaurės Ameriką.

Išsilavinusi ir kūrybinga išeivija, beje, save vadinusi tremtiniais (ar pabėgėliais), o ne emigrantais, atgaivino ir / ar įkūrė organizacijų, kūrybinių grupių, rengė parodas, statė spektaklius, spausdino knygas bei leido periodiką. Tarp išeivių buvo ir ekslibriso entuziastų. Tai teatro ir plunksnos milžinas (ne vien dėl savo aukšto ūgio) Stasys Pilka (1898–1976), Lietuvoje turėjęs turtingą ekslibrisų rinkinį ir jį praradęs traukdamasis iš Lietuvos, išeivijoje tęsė knygos ženklų kolekcionavimą bei populiarino šią meno sritį. Nuo 1947 metų apie ekslibrisus rašė periodikoje, paskutinis jo rašinys išspausdintas 1974 m.

Knygos ženklus kolekcionavo, populiarino, rengė parodas, kalbėjo įvairiuose forumuose ir spausdino rašinius (lietuvių ir anglų leidiniuose) Lidija Šimkutė (Australijoje), čikagiškis Gintautas Vėžys ir Vitolis Vengris, gyvenantis Vašingtone. Svariai ekslibrisų meną populiarino dailininkai Romas Viesulas ir Vytautas Osvaldas Virkau. Jie su šia miniatiūrinio meno forma supažindino ir savo studentus (abu dėstė universitetuose).

Išeivijoje gyvenantys kolekcininkai populiarino ekslibrisą ne tik kolekcionavimo aistros skatinami, bet ir jausdami pareigą pasauliui priminti Lietuvos okupaciją, pabrėžti, kad lietuviai – ne rusai, o Sovietų Sąjunga – ne vien Rusija. Lietuvių ekslibrisus nebuvo sunku populiarinti, lengvai buvo galima patekti į galerijas. 1970–1990 metais lietuvių ekslibrisas meniniu lygiu ir avangardiškumu pirmavo pasaulyje. Jam būdinga plati tematika, išradingumas, novatoriškumas bei techninis drąsumas. Daugelio jaunesnės kartos dailininkų ekslibrisuose matoma stipri modernaus meno srovių, ypač abstrakcionizmo ir siurrealizmo, įtaka. Tais metais Lietuvoje ekslibriso srityje darbavosi ne tik grafikai, bet ir kai kurie tapytojai, netgi skulptoriai.

Pereikime prie lietuvių ekslibriso kūrėjų diasporoje. Šiame straipsnyje pasidalysiu darbų pavyzdžiais ir trumpai aptarsiu dailininkus.

Vienu ar keliais darbais ekslibriso srityje pasireiškė dauguma išeivijos dailininkų. Adomas Varnas (1879–1979), Viktoras Vizgirda (1904–1993), Adolfas Vaičaitis (1915–2015), Pranas Lapė (1921–2010), Viktoras Simankevičius (1921–2006), Dalia Juknevičiūtė (1935–1975), Danguolė Stončiūtė-Kuolienė (g. 1952 m.) ir keletas kitų. Tarpukario Lietuvoje bei pokario Vokietijoje pagarsėjęs Vytautas K. Jonynas (1907–1997) ankstyvaisiais pokario metais raižė ekslibrisus medyje, o 1981 m. pradžiugino nauju ekslibrisų ciklu, pieštu tušu. Vienas iškiliausių XX a. lietuvių grafikų Viktoras Petravičius (1906–1989) 1947–1952 metais line išraižė per 35 ekslibrisus, kuriuose vyrauja romantiški tautos istorijos motyvai, folkloro įvaizdžiai, pinasi tautodailės bei senosios bažnytinės plastikos ornamentika bei kiti krikščioniški simboliai.

V. Petravičiaus ekslibrisai, skirti Tadui Kosciuškai, Kazimierui Jogailaičiui, M. K. Čiurlioniui, Adomui Mickevičiui, Oskarui Milašiui, be abejo, neturėjo funkcinio knygos ženklo tikslo. 1981 metais V. Petravičius linoleume išraižė ekslibrisą Vitoliui Vengriui, kuris veikiausiai yra paskutinis šio dailininko sukurtas knygos ženklas. Kitas Kauno meno mokyklos auklėtinis Paulius Augius Augustinavičius (1909–1960) linoleume ir medyje išraižė keletą ekslibrisų, kuriuose stipri liaudies meno įtaka. Kanadon emigravusio Antano Tamošaičio (1906–2005) ekslibrisuose, kaip ir visoje jo kūryboje, susipynė abstraktaus meno elementai ir lietuvių liaudies meno motyvai.

Australijoje gyvenęs Vladas Jakutis (1907–1993) ir į JAV emigravęs Juozas Sodaitis (g. 1917 m.) sukūrė daug savitų ekslibrisų. Telesforas Valius (1914– 1977), pradėjęs kūrybinį kelią Lietuvoje, tapo vienu iškiliausių savosios kartos grafiku Kanadoje. Ankstyvaisiais metais dailininkas sukūrė ekslibrisų ksilografija ir piešdamas tušu, o po 1956 metų pasuko į spalvotąją grafiką.

Algirdas Kurauskas (1923–1986), vienas iš daugelio Freiburgo meno mokyklos absolventų, gyveno ir kūrė Čikagoje. Algirdas dirbo dizaineriu,

Vytautas Osvaldas Virkau, 1992

Žibuntas Mikšys, 1976

Žibuntas Mikšys, 1984

Algirdas Kurauskas, 1979

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vitolis Enrikas Vengris

84 taip pat iliustravo ir apipavidalino knygas bei dirbo scenografijos srityje. Sukūrė arti 30 ekslibrisų ksilografijos ir grotažo technikomis. Užsienyje plačiai pagarsėjęs ir pasaulinės šlovės pasiekęs Romas Viesulas (iki 1956 m.

– Veselauskas, 1918–1986) – taip pat Freiburgo meno mokyklos auklėtinis. Jo ekslibrisuose dažni gaivališki abstraktaus ekspresionizmo motyvai, o ekslibrisus, skirtus „Draugams negrąžintai knygai“, „Pavogtai knygai“ ar „Knygai, kurios niekas nenori skaityti“, gal tektų vadinti anti-ekslibrisais. Vytauto Igno (Ignatavičius, 1924– 2009), kuris taip pat mokėsi Freiburge, kūryboje atsiskleidė tautinis savitumas. Dailininkas, gyvendamas svetur, originaliai ir nieko nekopijuodamas puoselėjo lietuvių liaudies meno tradicijas. Naudodamas modernią raiškos formą savo kūryba praplėtė tautodailės sampratos ribas. Tas akivaizdu Igno estampuose ir ekslibrisuose. Kūryboje nerasime nieko, kas dailininką sietų su gyvenama amerikietiška aplinka.

Atskirai norėtųsi aptarti tris aktyviausius ekslibriso kūrėjus diasporoje. Tai paryžietis Žibuntas Mikšys (1923– 2013) bei Čikagoje gyvenę brolis ir sesuo – Vytautas Osvaldas Virkau (1930–2017) ir Henrieta Vepštas (Vepštienė, g. 1933). Šie trys dailininkai sukūrė daug įdomių ir išskirtinio braižo savitų ekslibrisų. Visi jie aktyviai dalyvavo individualiose ir grupinėse parodose, jų darbai įvertinti įvairiuose konkursuose, kongresuose, bienalėse, įskaitant Malborko. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kultūros veikėjas. Ekslibrisus raižė linoleumo ir oforto technikomis, taip pat sukūrė unikalių koliažinių knygos ženklų. Dailininkas, ofortuodamas vario plokšte, tobulindavo, kaskart ją atspausdindamas papildydavo, dažnai akvatinta. Neretai komponuodavo antspaudus iš kelių klišių. Šriftas ir tekstas jo ekslibriuose vaidina svarbų vaidmenį. Elegantiški darbai ir erotika susipina su sentimentalumu ir ironija, o citatos, žodžiai, eilėraščių posmai yra dažni jo grafikoje. Vytautas O. Virkau daugiau kaip per 30 metų sukūrė arti 400 ekslibrisų. V. O. Virkau ekslibrisai sukurti retai naudojama mišria koliažo-ofseto technika, kuri itin patogi reprodukuojant didelius tiražus. Dailininko knygos ženklai įvertinti įvairiais apdovanojimais, tarp kurių medaliai prestižinėje Malborko bienalėje, o 1992 m. laimėjo pirmąjį prizą ekslibrisų konkurse, skirtame Tarptautinio Olimpinio Komiteto bibliotekai. Henrieta Vepštas sukūrė daugiau kaip 50 ekslibrisų kiek neįprasta fotokoliažo technika. Henrietos ekslibrisuose kartais atsiranda ir spalvų.

Pabaigoje trumpai apie ekslibrisų kūrėjus, sovietmečiu išvykusius iš Lietuvos. Tai Stasys Eidrigevičius (g. 1949) ir Kazimieras Švainauskas (1917–2002), pasitraukę į Lenkiją, Vladislovas Žilius (1939–2012) ir Paulius Lantuch (g. 1946) – į Jungtines Amerikos Valstijas. Abu Lenkijoje atsidūrę dailininkai – S. Eidrigevičius ir K. Švainauskas – sukūrė daug ir įdomių ekslibrisų, o Amerikoje gyvenę V. Žilius ir P. Lantuch, mano žiniomis, ekslibrisų nebekūrė.

Literatūra

1. Kezys, Algimantas. The Art of Viktoras Petravicius. Chicago, (Ill.), 1991.

2. Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius, 1984.

3. Korsakaitė, Ingrida; Laučkaitė, Laima ir kt. Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo. Vilnius, 2003.

4. Kurauskas, Algirdas; Saulius, Vytautas. Paulius Augius. Chicago, (Ill.), 1966.

5. Tumėnienė, Nijolė; Stasiulevičius, Aloyzas ir kt. Vytautas Ignas. Vilnius, 2001.

6. Vengris, Vitolis Enrikas. Apie knygos ženklą. Metmenys, Chicago, (Ill.), 1974, nr. 23, p. 37–64.

7. Vengris, Vitolis Enrikas. Bookplates: Past, Present, and Future. John & Mary’s Journal, Dickinson College, Carlisle, PA, nr. 8, (Winter 1983), p. 4–14.

8. Vengris, Vitolis Enrikas. Lithuanian Bookplates = Lietuvių Ekslibriai. Chicago, (Ill.), 1980.

9. Vengris, Vitolis Enrikas. Vytautas O. Virkau, 19 litografiske exlibris, Frederikshavn, 1975.

10. Viesulas, Romas. Telesforas Valius. Toronto, 1984.

11. Žibuntas Mikšys / Sud. Erika Grigoravičienė, Vilnius, 2013.

Bookplates in Lithuanian Diaspora Summary Dr. Vitolis Enrikas Vengris vitolis.vengris@gmail.com Bibliophile, collector (the USA) As soon as I was asked to speak on this subject, I began thinking about who belongs to the Lithuanian diaspora in this global world today. Distances and travel times are shrinking and borders between many countries barely exist. It was different in the not too distant past. It was not easy or fast for Europeans to reach the shores of America at the turn of the 19th and 20th centuries, or in the first decades of the 20th century.

The “Iron Curtain” separating Eastern Europe from the West was an obstacle few conquered. During those

times “diaspora” and “home country” were clearly delineated. It is not so now. In this article I will discuss the Lithuanian diaspora from the mid-19th century until the 1990s and introduce you to some Lithuanian artists and the bookplates they designed during that period. The best way to present art is to show art, and during my talk I will show many examples of bookplates created by émigré artists. However, such cannot be accomplished in this publication. I consider “Lithuanian bookplates” to be all bookplates designed by Lithuanians and artists of Lithuanian heritage, without regard for whom the bookplates were made.

The most popular instruments for indicating book ownership through the first half of the 20th century were handmade inscriptions, typographic labels and book stamps.

Terror and genocide of the Lithuanian people, especially the intelligentsia following Soviet occupation, resulted in close to 60,000 Lithuanians fleeing the country. These exiles left their native country not as émigrés seeking a better economic life, but as political refugees who hoped to return home when the previous political order was restored. Many outstanding artists of the time were among the exiles. At the end of WWII, many refugees ended up as displaced persons (DP) in Allied-occupied Germany. The process of their re-settlement elsewhere dragged on until 1949. Cultural and creative life in the DP camps was very active. On the initiative of Vytautas K. Jonynas, aided by the French occupational forces, a school of art – Ecoledes Arts et Metiers – was established in Freiburg, Germany. Through its doors passed over 130 students who later helped to shape the next generation of Lithuanian artists in the New World. The Baltic University in exile was also established in Germany, in Hamburg/Pinneberg and functioned from 1946 to 1949. The development of printmaking, including bookplates, as well as the entire life of post-war emigration may be divided into two periods. The first was a comparatively short-term stay in Western European till the end of the 1940s. During this time most artists created homogenous art based on traditions learned at the Kaunas Art School and sharing traits of ethnicity. The second period began in the late 1940s with emigration mainly to the United States and Canada, with smaller numbers migrating to Australia. Younger artists gradually distanced themselves from the traditions of the first half of the century. They had been educated in Freiburg and in other Western schools and influenced by new art trends. The influence of abstract expressionism became particularly noticeable.

I will introduce you to the creative activities and accomplishments from the Lithuanian diaspora in graphic art, focusing on bookplate art. My emphasis will be on artists who left the native country for the West at the end of the War as well as those of their later generations between 1944 and 1990. For example, V.K. Jonynas, Viktoras Petravicius, Paulius Augius, Telesforas Valius, all the alumni of Kaunas Art School have designed bookplates in their own styles. Valius employed colour and modern abstract motifs in his prints, including bookplates, and his work resulted in some of the finest graphic art of his generation in Canada. The other three artists preserved the traits of national identity more fully and fostered artistic traditions developed while still in Lithuania. To be noted are bookplates designed by graduates of the Freiburg School – Algirdas Kurauskas, Vytautas Ignas and Romas Viesulas. Viesulas became renowned worldwide for his art. The activities and bookplates of Zibuntas Miksys, Vytautas O. Virkau and his sister Henrietta Vepstas will be featured with special focus not only on the uniqueness of their art but on their contribution in popularizing bookplate art.

Lastly, I will briefly touch on bookplate collectors, ex libris exhibits held, publication of books and other attempts to promote bookplate art.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Agnieszka Zawadzka

86

C o n t e mp o r a ry L i t h ua n i a n E x L i b r i s

in

Lublin, Poland

Dr. Agnieszka Zawadzka Maria Curie Skłodowska University in Lublin, Poland agnieszkazawadzka21@wp.pl

In March 2004, at the UMCS Museum the exhibition entitled “Vaidotas Janulis. Ex Libris” took place. It was organized during celebrations of 60 years of UMCS and was under the honorary patronage of Darius Degutis – the Ambassador of Lithuania, and Prof. Marian Harasimiuk – the Rector (President) of UMCS. The exhibition was organized by the Faculty of Arts at UMCS. In the exhibition Professor Janulis presented 75 bookplates, which he transferred to the graphics collection of the UMCS Museum. That large cycle of Janulis’ exceptionally interesting, colorful miniatures, varied in their composition, was then probably the only set of bookplates in the UMCS collection, made in screen printing technique. For the same reason, the exhibition of Janulis’ works evoked exceptional interest and stirred the viewers’ significant emotions.

Writing the introduction to this catalogue, I was sure that it was going to be an important event, so instead of expressing hope, I stated strongly that the presentation of works and the presence of professor Janulis “constitute a germ of cooperation and artistic exchange between our Universities”.

Today, after 15 years, I am glad to say that I was not mistaken. Many artists from both Universities deserve enormous credit for that. Their openness, enthusiasm and willingness to share their artistic output with the others made international cooperation possible in different fields, within various artistic domains and didactics.

Unfortunately, the contemporary Lithuanian bookplate, in such a beautiful scenery as Janulis’ exhibition, has not appeared in Lublin any more. Besides the collective exhibition of works by students of the Faculty of Arts at the UMCS and the Faculty of Arts at Šiauliai University in 2009, which I organized as the effect of workshops conducted within the Erasmus program, no other larger presentation of Lithuanian bookplate was held.

Here we can look for causes and make multiple excuses. Perhaps, I should bravely take the blame, because, after all, after a few years of an interesting adventure with bookplate, I totally neglected working in this field?

However, I would rather take a chance and come back to the subject, treating my participation in the Forum as another opportunity. I would like to recall the context, important events and people thanks to whom the Contemporary Lithuanian Bookplate was recognized in my home town.

In the introduction to the catalog of 2nd Contemporary Bookplate Biennial in Malbork in 1965 Andrzej Jakimowicz wrote: “It is one of the most extraordinary paradoxes of that special branch of art that its works – seemingly so fragile and minute in their sizes – are distinguished by sometimes unusual vitality. If a painting or a sculpture that evoked even passing sensation in an exhibition frequently fades away from our memory irreversibly, a bookplate – frequently made a long time ago – lives, reestablishes its contacts with viewers, often persists for good. This happens thanks to its connection with the book, thanks to the care of its collectors, but, above all thanks to this, though it speaks not very loudly, it speaks from a close distance, intimately and directly to the person. It has a great strength of that small branch of a large tree of art, a branch that, nevertheless, has been living and bearing fruit for so many centuries.”1 That was in the year 1965. I assume that time in my article as the border of the contemporary times.

Although in the 2nd Malbork Biennial the Lithuanian artists did not take part, organizing such an important exhibition opened a vast range of possibilities for them. As Andrzej Jakimowicz writes in the assumptions of Malbork Biennial: “It was about an issue not smaller than the artistic rank of that branch of graphic art, which is bookplate.

1 Andrzej Jakimowicz, Introduction to the Catalogue of Exhibition at the 2nd Biennial of Contemporary Bookplate. the Castle Museum in Malbork, 1965.

About showing on the best contemporary examples that in the field of bookplate – like in any other art – are determined by the gift, the artist’s mastery. That the bookplate, with its all uniqueness, undergoes the same criteria of artistic assessment as any other works. That it is not a handicapped domain, doomed to a limited, dwarfed range of possibilities.”2 Strict division into functional and artistic graphics usually enforces placing a bookplate within the limits of the first one. For it is to decorate the book and serve its owner as a mark of their book collection. Contrary to appearances, making that small graphic form is not easy. The artist, creating a bookplate, should define the owner of a book collection, or the collection itself in the form of a graphic anecdote, in the simplest possible way and in cohesion with the inscription planned in it.

Tadeusz Przypkowski is also very uncompromising in this matter: “A bookplate is a coat of arms of a contemporary educated and well-mannered person. And, like coat of arms, it must be a mark only, and not a picture, and a possibly easily decipherable mark.”3 It is not easy to reconcile these principles with creative independence. Strict rules tie the hands of a graphic artist. Perhaps, I am not mistaken claiming that the Lublin milieu of artists making bookplates remained the most faithful to such understanding of ex libris, as it was postulated by Tadeusz Przypkowski. However, the first three editions of the Malbork biennial heralded transformations that took place in bookplate art within the last 50 years. Its participants showed examples of artistic graphics of the highest rank, workshop virtuosity, distinctly marked their personalities.

Irena Jakimowicz writes: “The 1st Biennial first of all established the rank of that branch of graphic art, as if freeing it from a too uncompromising pressure of functionality. It had further, quite significant consequences. Among others, a few eminent graphic artists who have not practiced bookplate art so far became interested in that form of expression.

This does not mean that Józef Gielniak or Jerzy Panek started making bookplates on commission, contributing to them only the experiences of their own graphic workshop. They rather got interested in that kind, with not yet used up possibilities of enriching their own art. Perhaps for them it became simply a pretext for new formulations resulting from the necessity to succumb to the specific requirements of a decreased format, combining with the text, and, which is not least important – to the person, the customer.”4 Jerzy Jarnuszkiewicz writes: “I like making bookplates very much. That is my hobby. Sometimes I am so tired with what seems to be my job that I occasionally think how good it would be to quit it all, go somewhere peaceful and make bookplates only.

It seems to me I would be extremely happy then. A lot of bookplates, masses of them. Dozens of files. Different. In different techniques, for different people. One could describe the whole world using them and say all about the man through them.”5 A short text, placed as a motto of the exhibition catalog for the 2nd Biennial in Malbork, perhaps reflects the enthusiasm of many other artists, their eagerness and joy coming from the possibility of making and presenting their bookplates.

Such an atmosphere was extremely important. To a significant extent, it provided success to undertakings commenced at that time, appointed to restart “the bookplate life”, which, as Andrzej Ryszkiewicz wrote after World War II “definitely faded, or even died out, or was running on the level that had lost its charms.”6 After the first editions of Malbork Biennial, a favourable climate was created around the bookplate all over Poland. A form of bookplate folly was shared also by artists and bibliophiles in Lublin. One of the activities conducted by Lublin Booklovers’ Society was their members’ intense participation in bookplate movement – taking part in exhibitions and congresses. Thanks to people connected with the Society, different initiatives were undertaken in Lublin, stirred by respect for the book and care of the readership. Among these initiatives, 2 Andrzej Jakimowicz. Introduction to the Catalogue of Exhibition at the 2nd Biennial of Contemporary Bookplate. The Castle Museum in Malbork, 1965.

3 Andrzej Jakimowicz. Introduction to the Catalogue of Exhibition at the 2nd Biennial of Contemporary Bookplate. The Castle Museum in Malbork, 1965.

4 Irena Jakimowicz, Introduction to the Exhibition Catalogue for the 3rd Contemporary Bookplate Biennial. The Castle Museum in Malbork, 1967.

5 Jerzy Jarnuszkiewicz. Introduction to the Exhibition Catalogue for the 2nd Contemporary Bookplate Biennial. the Castle Museum in Malbork, 1965.

6 Andrzej Ryszkiewicz. Gawęda ekslibrisowa /A Bookplate Tale, Exhibition Catalogue for the 20th Jubilee Contemporary Bookplate Biennial.

Malbork, 2005.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Agnieszka Zawadzka

88 exhibitions organized in order to revive the book sign tradition and promote its makers turned out to be extremely important.

In 1957, on the occasion of the 50th anniversary of founding the Hieronim Łopaciński Library, a significant exhibition was held in Lublin, entitled “The Lublin Bookplate. Old and New”, where 336 monumental bookplates were presented, including also super-bookplates. The exhibition included bookplates by artists who were active at that time: Kazimierz Wiszniewski, Juliusz Kurzątkowski, Jan Klukowski, Antoni Falkiewicz, Michał Ziółkowski, and Henryk Zwolakiewicz. The presentation was marked in the national press and appreciated in the circles of bibliophiles.7 Year after year in Lublin the number of different presentations connected with the bookplate grew. In 1970s, a range of bookplate exhibitions was organized: “Lubelski ekslibris szkolny/Lublin school bookplate, 1944-1972”, “Ekslibris słoweński /The Slovenian Bookplate”, “Dziecko w ekslibrisie/The Child in Bookplate”, “Współczesny ekslibris Polski/The Contemporary Polish Bookplate”, “Zabytki Lublina w Ekslibrisie/The Monuments of Lublin’s Past in Bookplate”.8 Also the circle of graphic artists from Lublin who were making bookplates was growing quickly. Lublin Contemporary Bookplate Biennial was established. Bibliophiles from Lublin were collecting the book marks.

The artists themselves became collectors. Sometimes it is said that the collections saved the bookplate from oblivion. Although in a collection the mark of ownership loses its basic function, as it exists beyond the book, yet the collectors undoubtedly gave the artists the feeling they needed so much – the sense that their art was important and valuable.

The bookplate gave the opportunity to create and maintain that specific kind of relationship between the maker and addressee of the mark. Vincas Kisarauskas referred to it as “bonds that help everyone live in this world, giving beauty and joy…”9. He called bookplates as the marks of friendship.

These words can be found in the exhibition catalogue: “The Contemporary Lithuanian bookplates from Zbikgnikew Jóźwik’s Collection”, held in 1986, which was the summary of the 15 year cooperation among the graphic artists. About 250 works by 25 graphic artists were presented at the exhibition.10 It was the 7th presentation of Lithuanian bookplates in Lublin. There were 8 of them altogether: The contemporary Lithuanian bookplates from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1969; Bookplates by Wladimir Winogradow from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1973; Bookplates by Saulė Kisarauskienė, Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliauskas from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1975; Vincas Kisarauskas from Vilnius, Graphics and bookplates from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1977; Bookplates by Valerijonas Vytautas Jucys from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1978; The contemporary Lithuanian bookplates from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1986; Graphics and bookplates by Valerij V. Afanasjev from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1988.

However, we need to return to the moment when it all began. As I mentioned above, the Lithuanian graphic artists did not participate at the 1st and 2nd Malbork biennials. But when they appeared at the 3rd Biennial in Malbork, the Lithuanian bookplate art soon found its consumers and won appreciation in Poland and internationally.

Irena Jakimowicz pays attention to the works by the Lithuanians in her introduction to the catalogue of the 3rd Malbork Biennial: “In the current show certain flaws can be noticed, compared to the previous exhibitions, certain absences must be, regretfully, marked, but these seem to be balanced to quite a significant extent, by still new interesting phenomena (…). Especially Kisarauskas and Kmieliauskas provide significant esthetic satisfaction, applying, with great ingenuity and culture, technical and formal innovations of graphic art to the small bookplate form”.11 Already in 1968 in Białystok in the club “Siedmiu” (Engl. Seven) the exhibition was held: “Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliauskas, Graphics”. At the same time, an exhibition of Lithuanian art took place in Krakow. Also, in Lublin Lithuanian graphic art found its great enthusiast - Zbigniew Jóźwik. Here is what he recalls: “After the 3rd International Biennial in Malbork in 1967, I was looking for contacts with artists from Lithuania, being infatuated with their works. Then, it was only Lithuanians, who were talked about.”

Zbigniew Jóźwik, then a young employee of the Faculty of Biology at the Maria Curie Skłodowska 7 Zbigniew Jóźwik. Z ekslibrisowych kart Lubelskiego Towarzystwa Miłośników Ksiązki / From the Bookplate Charts of Lublin Booklovers Society. Lubelskie Wiadomości Numizmatyczne, No. 9, 2000, pp.16–23.

8 Zbigniew Jóźwik. Ekslibris Lubelski w latach 1901–2001 /Lublin Bookplate in the Years 1901–2001/Materials from the session: The artistic Life of Lublin 1902–2001, Ed. by Lechosław Lameński. Lublin, 2001.

9 Vincas Kisarauskas. Introduction to the Exhibition Catalogue: Contemporary Lithuanian Bookplate from Zbigniew Jóźwik’s Collection, 1986.

10 W. Łaszkiewicz. Współczesny ekslibris litewski, Znaki przyjaźni/ Contemporary Lithuanian Bookplate. Signs of Friendship/ Kurier Lubelski, April 9th 1986, No. 69 (8306).

11 Irena Jakimowicz. Introduction to Exhibition Catalogue for the 3rd Contemporary Bookplate Biennial. The Castle Museum in Malbork, 1967.

University in Lublin, a natural scientist, bibliophile, art collector and an artist himself, established cordial relationships with artists from Lithuania. For years he gathered about five thousand Lithuanian graphic prints and bookplates. He regularly presented that collection at exhibitions mentioned above.

Catalogues of these exhibitions, quite modest as for the contemporary times, Jóźwik prepared together with his wife Barbara and his colleagues from LTMK. They were very carefully designed and printed from hand typesetting, on appropriately selected paper.

The first Lithuanian bookplate exhibition in Lublin and, simultaneously, the first such a big collective presentation of Lithuanian art in Poland was held in April 1969 in the International Book and Press Club. It gathered 215 works by 22 authors, mainly graduates from the School of Fine Arts in Vilnius. The following artists participated in the exhibition: V. Antanavičius, G. Bagdonavičius, R. Dichavičius, R. Gibavičius, V. Janauskas, V. Jucys, K. Joudikaitis, V. Kalinauskas, V. Kisarauskas, S. Kisarauskienė, J. Klimanskis, A. Kmieliauskas, V. Kościuka, J. Kuzminskis, A. Matuliauskas, I. Žemaitytė-Geniušienė, B. J. Žilytė, V. Valius, V. Jakštas, A. Švažas, B. Uogintas, I. Žebenlienė.

Stefan Wojciechowski writes in the exhibition catalogue about “graphic art explosion in Lithuania”: “The artistic output of the young generation of graphic artists from Vilnius in the field of bookplate is highly inventive as to the contents of book signs, as well as innovativeness and extreme bravery in applied techniques.

The mastery of Vilnius visual artists manifests itself both in thematic inventiveness and in the skilful selection of the technique that is most suitable for the subject, as well as in precise performance of the artistic idea. They create their works in all the contemporary techniques: from drawing, chemigraphically transferred onto paper, to all kinds of engravings. They engrave in wood and metal, in plastic tiles and linoleum, also in paper, they etch metal plates with acids, artfully and amazingly combine different techniques, apply multicolor in interesting combinations depending on a chosen technique and material. What the graphic artists from Vilnius have created so far, at least in the domain of bookplate, is a great novelty for the Polish addressee of the works of art, sometimes a really astonishing novelty.”12 In the press, Waldemar Michalski paid special attention to works by the young generation of graphic artists: Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Saulė Kisarauskienė and Antanas Kmieliauskas, whom he regarded as eminent and avant-garde.13 In Lublin, between 1969 and 1988, about 50 Lithuanian artists exhibited their works. I will mention only a few selected ones. Their bookplates are extremely diverse, they demonstrate brave compositional solutions and formal experiments, which, in many cases “question the practical functionality of these bookplates”.14 In my view, Vincas Kisrauskas’ bookplates bring to mind the magical figures and characters, mythical gods (maybe aliens?) that can be seen in the presentations of ancient cultures.The man presented in them is in the form of a mysterious module – an ideal particle hiding the riddle of the structure of the universe.

Rajmund Lewandowski sees mainly Vilnius in Kisarauskas’ works: “These people get embedded in the shapes of the city, or assume the shapes of that exotic architecture, as I can guess, processed from that of Vilnius. One can contemplate that dreamlike city, or rather the riddles of its fragments.(…)That is how the author accentuates his place on the earth.”15 Antanas Kmieliauskas plays with the composition, texture and colour. His every print could exist as a separate work of art, one of a kind, outside the graphic layout. We have no doubts that he works like a sculptor, and not like a classic engraver, using hue as a painter, not as a graphic artist. Janusz Szymański writes: “Where Kisarauskas applies it as a decorative element, Kmieliauskas ascribes predominant meaning to it. With the use of rich colouring, he tries, and successfully, to transmit the impression and his own feelings. When he gives up the hue, he replaces it, as it happens in bookplates, with the differentiation of texture, using collage.”16 In the bookplates by Saulė Kisauraskienė the most important element is a man, sometimes closed and 12 Stefan Wojciechowski, Introduction to Exhibition Catalogue: Contemporary Lithuanian Bookplate from Zbigniew Jóźwik’s Collection. Lublin, 1969.

13 Waldemar Michalski. Współczesny ekslibris litewski w Lublinie/ The Contemporary Lithuanian Bookplate in Lublin/ Kurier Lubelski, April 4th, 1968, No. 87 (3960).

14 Waldemar Michalski. Współczesny ekslibris litewski w Lublinie/ The Contemporary Lithuanian Bookplate in Lublin/ Kurier Lubelski, April 4th, 1968, No. 87 (3960).

15 Rajmund Lewandowski. Exhibition catalogue: Vincas Kisarauskas. Ekslibrisy ze zbiorów Rajmunda Lewandowskiego/ Bookplates from Rajmund Lewandowski’s Collection. Lipno 1983, Municipal and Regional Public Library in Lipno, p.7.

16 Janusz Szymański. Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliuskas, Grafika z kolekcji Janusza Szymańskiego /Graphics from Janusz Szymański’s Collection/ Klub „Siedmiu”/ Club “Seven”. Białystok, 1968.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Agnieszka Zawadzka

90 compressed in a house, which is too small for him. It is drawn with a thin line, very simplified and cut into pieces in a worrying way. It is, however, totally distracted from a heavy architectural structure that he was joined with in Kisarauskas’ bookplates. Nothing is holding him. On the two dimensional surface, he can freely shift fragments of the body, not connected one with another – Kisarauskienė, in his works allows him to move, be light and flee from the matter.

Works by Valerij Afanasjev create a tangle of lines, a calligraphic structure filled up with abstract, minute signs-symbols, another image of (micro)cosmos that can be examined by going deep into particular meshes of that graphic, openwork network, deeper and deeper, to get convinced again about the unity of everything.

Lithuanian artists often leave us surprised, consciously forgetting about the rule of utility for a bookplate.

They reach to the limit, beyond which that small graphic form is no longer a bookplate, according to the assumed definition. They ask about the borders of that art, and, possibly, also about the sense of setting the limits. After all, art is playing. Its rules are variable, constantly formed by the artist’s ingenuity, freedom and choice. From the very beginning, the Lithuanians undertake exceptionally interesting workshop experiments, heralding a significant tendency in the contemporary graphic art. They slowly introduce a perverse principle, a non-graphic rule: uniqueness. It is not about, like, for instance, in monotyping, inability to make an outlay of identical prints, but about deciding not to make such an outlay, in spite of using graphic techniques and recognizing that nobility and exceptionality of that technique are enough, and the very process of “printing” is sufficiently unique not to be used for reproducing only. Thus, the printing process becomes a creative method, and not merely a way of duplicating an image.

Zbigniew Jóźwik’s collection, consisting of about 4,5 thousand book signs, 200 graphic prints, several graphic files, exhibition catalogues, press notices and abundant correspondence that Jóźwik conducted with artists from Lithuania, are awaiting neat cataloging, detailed description and in future, perhaps, its own place in a museum. The owner of the collection is always very happy to make it available to researchers interested in it.

Such a short article can merely signal selected issues connected with the contemporary Lithuanian bookplate presented in Lublin. Therefore, I hope that my article will be an inspiration for conducting more thorough studies.

References 1. Andrzej Jakimowicz. Introduction to the Exhibition Catalogue of the 2nd Biennial of Contemporary Bookplate.

The Castle Museum in Malbork, 1965.

2. Irena Jakimowicz. Introduction to the Exhibition Catalogue of the 3rd Biennial of Contemporary Bookplate.

The Castle Museum in Malbork, 1967.

3. Zbigniew Jóźwik, Z ekslibrisowych kart Lubelskiego Towarzystwa Miłośników Ksiązki /From the Bookplate Charts of Lublin Book Lovers’ Society. Lubelskie Wiadomości Numizmatyczne, No. 9, 2000, pp.16-23 4. Zbigniew Jóźwik. Ekslibris Lubelski w latach 1901-2001, Materiały z sesji Życie artystyczne Lublina 1902–2001/ Lublin Bookplate in the Years 1901–2001. Materials from the session: Artistic Life of Lublin/ ed. Lechosław Lameński. Lublin, 2001.

5. Vincas Kisarauskas. Introduction to the Catalogue of Exhibition: Contemporary Lithuanian Bookplate from Zbikgniew Jóźwik’s Colllections. Lublin, 1986.

6. Rajmund Lewandowski. Introduction to the Catalogue of Exhibition: Vincas Kisarauskas. Ekslibrisy ze zbiorów Rajmunda Lewandowskiego/ Bookplates from Rajmund Lewandowski’s Collection. Mujnicipal and Regional Public Library in Lipno, 1983.

7. Tadeusz Przypkowski. Introduction to the Catalogue of the Exhibition at the 4th International Biennial of Contemporary Bookplate. Castle Museum in Malbork, 1969.

8. Andrzej Ryszkiewicz. Gawęda ekslibrisowa /A Bookplate Tale, Introduction to the Exhibition at the 20th Jubilee Contemporary Bookplate Biennial. Malbork, 2005.

9. Stefan Wojciechowski. Introduction to the Catalogue of the Exhibition: Contemporary Lithuanian Bookplate from zbikgniew Jóźwik’s collection. Lublin, 1969.

10. Catalolgue of the exhibition: Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliuskas, Graphics, from Janusz Szymański’s collection. Club “The Seven”, Białystok, 1968.

11. Catalogue of the exhibition: Contemporary Lithuanian Bookplate, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1969.

12. Catalogue of the exhibition: Vladimir Vinogradov’s Bookplates, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1973.

13. Catalogue of the exhibition: Bookplates by Saulė Kisarauskienė, Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliauskas from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1975.

14. Catalogue of the exhibition: Vincas Kisarauskas from Vilnius, Graphics and Bookplates, 1977.

15. Catalogue of the exhibition: Bookplates by Valerijonas Vytautas Jucys from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1978.

16. Catalogue of the exhibition: Contemporary Lithuanian Bookplate, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1986.

17. Catalogue of the exhibition: Graphics and Bookplates, Valerij V. Afanasjev from Vilnius, from Zbigniew Jóźwik’s collection, 1988.

18. Catalogue of the exhibition: Vaidotas Janulis, Ex Libris. The UMCS Museum, Lublin, 2004.

19. A file of bookplates VINCAS KISARAUSKAS, 1973.

Šiuolaikinis lietuvių ekslibrisas Liubline, Lenkijoje Santrauka Dr. Agnieszka Zawadzka Marijos Curie-Skłodowskos universitetas (Liublinas, Lenkija) agnieszkazawadzka21@wp.pl Ekslibrisas suteikė galimybę sukurti ir palaikyti ypatingą ryšį tarp ženklo kūrėjo ir adresato. Apie tai parodos kataloge „Šiuolaikiniai lietuviški ekslibrisai iš Zbigniew’o Jóźwik’o kolekcijos“ (1986) Vincas Kisarauskas rašė: „ryšiai, kurie padeda kiekvienam gyventi šiame pasaulyje, suteikia grožį ir džiaugsmą…“ Jis ekslibrisus pavadino draugystės ženklais. Paroda buvo surengta 1986 m. ir vainikavo 15 metų lietuvių ir lenkų menininkų bendradarbiavimą. Eksponuota apie 250 darbų, kuriuos sukūrė 25 grafikai. Tai buvo septintasis lietuvių ekslibrisų pristatymas Liubline. Iš viso buvo surengti aštuoni tokie pristatymai.

1969–1988 m. Liubline savo darbus eksponavo apie 50 Lietuvos menininkų. Jų ekslibrisai yra labai įvairūs, rodantys drąsius kompozicinius sprendimus, kurie dažnai, kaip rašė kritikai, „kelia abejonių dėl praktinio šių ekslibrisų funkcionalumo“.

Lietuvių menininkai mus stebina sąmoningai pamiršdami ekslibriso paskirtį. Jie pasiekia ribą, už kurios ši mažoji grafikos forma jau nebėra ekslibrisas pagal visuotinai pripažintą jo sampratą. Galų gale menas žaidžia. Jo taisyklės kinta, jas nuolat keičia menininko išradingumas ir kūrybingumas. Nuo pat pradžių Lietuvos menininkai ypač įdomiai eksperimentuoja, rodydami išskirtinę kryptį šiuolaikiniame grafikos mene.

Jie palaipsniui taiko taisykles laužantį principą, nebūdingą grafikai, – unikalumą. Lietuvių išrastoms grafikos technikoms būdinga tai, kad spausdinimas tampa kūrybiniu procesu, o ne vien būdu kopijuoti vaizdą.

Straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas kolekcininkui Zbigniew’ui Jóźwik’ui, populiarinusiam lietuvių menininkų ekslibrisus Lenkijoje. Z. Jóźwik’o kolekcija, kurią sudaro 4,5 tūkst. ekslibrisų, 200 grafikos darbų, keletas grafikos darbų aplankų, parodų katalogų, žinučių iš žiniasklaidos ir daugybė laiškų, kuriais Z. Jóźwik’as susirašinėjo su menininkais iš Lietuvos, laukia kruopštaus katalogavimo, detalaus aprašymo ir ateityje galbūt ras vietą muziejuje.

Autorė tikisi, kad šis straipsnis paskatins atlikti daugiau išsamių tyrimų.

STRAIPSNIAI | ARTICLES. Vladimir Zuev

92

C ontemporary G raphic A rts : T opical A spects of I nternational

C ommunication

Prof. Vladimir Zuev Russian State Vocational Pedagogical University (RSVPU), Yekaterinburg, Russian Federation studio@vladimirzuev.com Graphic arts today, thanks to the diversity of the process management forms, dynamic development, an opportunity to transfer modern prints by post, becomes an important factor of international cooperation in the field of artistic creation.

Graphic arts occupies a special place in the motley spectrum of modern fine arts. Printmaking, which we also call prints or engravings, deserves our greatest attention at the present stage of development.

Printmaking is primarily associated with the fact that in the beginning an artist engraves an image on a matrix and only then prints the image on paper by means of special equipment, the printing press. Origin of engraving has far overstepped its 500-year milestone, Albrecht Dürer, Rembrandt, Francisco Goya, and hundreds of other masters of the past centuries have made their invaluable contribution to the development of the art of engraving. Despite its long history the print arts is also pertinent today. Classical techniques of engraving on metal, wood and linoleum are gently held up, the lithography keeps on developing. Along with the traditional technologies new modern materials and methods of matrix manufacturing are learned.

A variety of techniques and manners of printmaking enable artists of various fields of modern plastic arts to embody their ideas.

The capability of making production prints, making several and sometimes hundreds of prints from a matrix grants an artist with a unique communication opportunity in the field of their professional activities.

This “communication” method is primarily implemented by means of printmaking exhibitions. Active printmaking exhibition movement dates back to the mid-20th century. For example, the world’s most prestigious exhibition today is the International Graphic Arts Triennial in Krakow, which was founded in 1964. Today it is a huge Graphic Arts Forum which displays the work of more than 600 graphic artists and its program shows dozens of special projects which take place not only in Poland. For example, in 2012–2013, the Triennial Krakow showed five independent large-scale exhibitions of Krakow, Oldenburg (Germany), Vienna (Austria), Istanbul (Turkey) and Falun (Sweden). Printmaking conferences, meet-the-artist events and round tables were held in the framework of the Triennial. International exhibitions of prints in other countries were held in the second half of the 20th century following the Triennial Krakow. To date the following cities are the centers of graphic arts, which host their biennials and triennials: Varna (Bulgaria), Belgrade (Serbia), Lahti (Finland), Fredrikstad (Norway), Ourense and Barcelona (Spain), Cremona, Acqui Terme, Casale Monferrato (Italy), Trois-Rivières (Canada), Beijing, Guānglán, Lingxi (China), Taipei (Taiwan), Bangkok (Thailand), Tokyo, Sapporo, Kanagawa (Japan), Seoul (Korea).

Organizers of the series of exhibitions are focused on the narrower tasks to give preference to individual graphic techniques, to the size of the submitted prints, research activities, as, for example, the “Xylon” letterpress triennial was held in Switzerland, the “Cuprum” metallographic printing biennale in Lubin (Poland), and the international linocuts contests in Katowice (Poland) and Bietigheim-Bissingen (Germany).

The World Triennial of Small Prints in Chamalieres (France) receives prints of maximum 33x25.5 cm for the contest. In addition to the fact that it is a very representational contest of 500 artists from 100 countries, it is also a huge festival, where over 40 graphics exhibitions are opened within a few months. Prague regularly hosts the international triennial of the graphic contest winners. In Kochi (Japan), the exhibition is founded by the paper museum, which studies the quality of special paper for printmaking by means of hosting the exhibition. Also in Tokyo (Japan), the unique event of the “Sublime Present” exhibition was held in 2005, which showed the international aspects of contemporary printmaking and the Art studies education where 48 artists-doctors of Arts from 18 countries were invited to participate.

Interest in the art of printmaking has been growing in Russia. In 1990, the Kaliningrad Art Gallery together with the Kaliningrad branch of the Union of Artists of the RSFSR established the All-Union Biennial of Easel Graphic arts. The “independent” graphic exhibition movement in Russia has its origin in that exhibition. In 1992, the Kaliningrad Biennale acquired the international status and today it is known as the “Kaliningrad-

Königsberg” Baltic States Biennale of Graphic Art. In 1995, the Ministry of Culture of the Republic of Bashkortostan opened the first Ural Printmaking Triennial which also has an international status today. Later the Novosibirsk Biennale, the “Inter White Nights” Biennale of Graphic Arts in St. Petersburg were held as well as the Kazan international printmaking biennial in 2011. The Central House of Artists in Moscow is a vigour center of the international creative interaction where the International Art Salon is held annually.

The International Confederation of Unions of Artists supported by the Russian Ministry of Foreign Affairs, the Ministry of Culture of Russia and the Russian Academy of Arts has been the permanent organizer of the Salon. Museum of Fine Arts in Yekaterinburg hosted the first international festival of mezzotint in 2011 and the Sverdlovsk regional branch of the Russian Union of Artists held the first Russian National Open Biennale festival of Graphic Arts in 2011–2012, which brought together more than 30 specialized, thematic and personal exhibitions. All Russian biennials and triennials of graphic arts show successful development today through the extensive education of the public; the works are displayed on a high level, materials for booklets are thoroughly prepared, close cooperation with international institutions, artists, art experts, the Russian government, the regional and city governments, institutions of culture, mass media is maintained.

The art of bookplates or ex libris is a special interesting area in print graphics. In the modern context, the bookplate art has largely lost the function of its usefulness, relation to book and primarily exists as an independent printed graphic miniature which attracts hundreds of admirers, researchers, collectors and artists. The world bookplate movement has more than a semi-centennial history and is very well organized.

By mid-20th century, the national bookplates societies emerged in many countries, so today they exist in Austria, Australia, Belgium, Bulgaria, Hungary, China, the Czech Republic, Denmark, Estonia, Finland, France, Germany, Greece, Israel, Italy, Japan, Latvia, Lithuania, Luxembourg, Mexico, the Netherlands, Poland, Portugal, Romania, Russia, Slovakia, Slovenia, Turkey, Spain, Sweden, Switzerland, Taiwan, Ukraine, the United Kingdom, the United States, and Serbia. The societies are engaged in popularization of ex libris, they study and collect it, publish specialist literature, organize exhibitions and congresses.

Over the past 50 years the Castle Museum in Malbork (Poland) has hosted Biennale of Contemporary Ex libris. Strict selection by the jury enables to maintain traditionally high level of the entries. Besides the winning places, the jury determines ten medalists of the Biennale. Both the contest’s exhibitions in the Castle Museum and all events of the congress which is held in Malbork show the highest level of organization.

Annual congress in Germany is the most presentable National Congress of bookplate collectors, which is virtually international since it gathers about two hundred participants from Europe, the USA and China.

At the international level, the International Federation of Ex Libris (FISAE) coordinates the cooperation of National Societies. Total of 35 FISAE congresses were held, in recent years they have been held once in two years and have been, for example, held in Austria, in 2004; Switzerland, in 2006; in China, in 2008; in Turkey, in 2010; in Finland, in 2012; in Spain, in 2014; in Russia, in 2016, and in the Czech Republic, in 2018. The Congress is a forum of the participants, delegates of the national societies, researchers of the bookplate art, collectors, artists, gallery owners and publishers. Within the framework of the congresses, numerous historical, thematic, solo exhibitions, international bookplate contests, conferences and round tables, collectors gatherings, exchanges of ex libris, informal conversations and discussions are held, and the plenary sessions of the delegates which elect the governing bodies of the federation as well as the venue of the next congress are held as well.

Exhibitions, Graphic Arts contests, the congress events have always been accompanied by the release of voluminous catalogues. The text and image information published in the catalogues is undoubtedly another method of international cooperation. Printmaking artists can send their works for participation in the exhibition by mail, however they cannot always attend the Opening Day. Therefore, the exhibition catalogues disseminated by the organizers perform a very important feedback function. Today, in addition to hard copies, the electronic communications have been increasingly applied as well as the Internet, social networks.

Nevertheless, special publications remain an indispensable component in the field of international contacts. “Grapheon” yearbook is a publication which is published in Prague, it is the international review of modern printed graphics arts, the book art and art paper, which mirrors the whole range of events that take place in the world’s graphic field for the year.

Non-governmental organizations are a very democratic form of creative and exhibition activity.

The “Printsaurus” Graphic Artists Society has been rapidly growing in Japan. The society which lives on membership fees and applies the received grants supported by an extensive volunteer component, successfully implements the international projects organized by them, the workshops and exhibitions by involvement of foreign artists, theoreticians and managers of art.

Creative workshops, master classes, the “Artist in Residence” program are the irreplaceable forms of international cooperation. The list of the foreign graphic art centers which host the “Artist in Residence” program is long. They work in Poland, Belgium, Spain, Italy, the UK, Canada, the USA, Japan, China, Russia

94 and many other countries. As a rule, an artist who is invited to participate in such programs is engaged both in the creation of art works and also conducts master classes, reads lectures, manages exhibitions and presentations, studies museum collections and attends the workshops of his/her colleagues. The close contacts established in such a way offer unique chances for further fruitful cooperation in the professional sphere.

Contemporary printed graphics, various forms of the Graphic Art movement are undoubtedly timely aspects of international cooperation in the field of fine arts. Being aware of the extent of the problem stated the author did not set a goal to perform a full scale study of the matter. The article is based upon the longterm personal experience of the artist’s international communication.

Šiuolaikinė grafika: aktualūs tarptautinių ryšių aspektai Santrauka Prof. Vladimir Zuev Valstybinis Rusijos pedagoginis universitetas (Jekaterinburgas, Rusijos Federacija) studio@vladimirzuev.com Šiandieninis grafikos menas dėl procesų valdymo formų įvairovės, dinamiškos plėtros, tampa svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo ir bendravimo veiksniu meninės kūrybos srityje. „Bendravimo“ metodas visų pirma įgyvendinamas grafikos meno parodose. Aktyvus grafikos darbų parodų judėjimas prasidėjo XX a. viduryje. Šiandien organizuojama daugybė tarptautinių grafikos darbų bienalių ir trienalių visame pasaulyje.

Kai kurios parodos yra ne vien meno parodos, jos taip pat kelia ir specifinius tikslus, kartais net atliekami moksliniai tyrimai: konkursai taikant tik vieną graviravimo techniką (pvz., naudojant sausąją adatą, mecetintas, linoraižinius ir kt.), spausdinimo formos pritaikymas tam tikro dydžio popieriui, teminiai konkursai, rašalo ir popieriaus naudojimo spausdinimui analizė.

Ekslibriso menas yra specialus ir įdomus grafikos menas. Ekslibrisų judėjimas pasaulyje yra labai gerai organizuotas. Daugelyje šalių susikūrė nacionalinės ekslibrisininkų organizacijos. Jos užsiima ekslibriso populiarinimu, jų tyrinėjimu ir kolekcionavimu, leidžia specialiąją literatūrą ir rengia parodas, konkursus, kongresus. Specialieji leidiniai, knygos, kasmetiniai grafikos apžvalgos žurnalai išlieka neatskiriama tarptautinių ryšių dalimi. Nevyriausybinės grafikos meno organizacijos, kūrybinės dirbtuvės, meistriškumo kursai, „Menininkų rezidencijos“ programos, įvairūs tarptautiniai grafikos projektai yra ypatingos ir svarbios tarptautinio bendradarbiavimo ir bendravimo formos.

K ū ryb i n ė s

d i r bt u v ė s

| C r e at i v e W o r ks h o p s

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS | CREATIVE WORKSHOPS. Vaidotas Janulis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė

96

Š i l ko g r a f i j a

a n t n e į p r a s t ų pav i r š i ų

Vaidotas Janulis Dailininkas grafikas (Lietuva) armaisara@gmail.com Vaiva Kovieraitė-Trumpė Dailininkė grafikė (Lietuva) vaiva.kovieraite@gmail.com www.vaivakovieraite.weebly.com Šilkografija, arba trafaretinė spauda, – tai spaudos būdas, kai vaizdas ant norimo gaminio dažais atspausdinamas per šilko trafaretą. Tai vienas seniausių žinomų trafaretinės spaudos būdų, pradėtas naudoti Kinijoje ir siejamas su šilko atsiradimu. Šiuo metu tai, ko gero, vienas iš universaliausių spaudos būdų, leidžiantis spausdinti ant pačių įvairiausių formų, storių ir dydžių medžiagų. Labai sėkmingai ši spaudos technologija gali būti naudojama kuriant ant įprastų (popieriaus, kartono) bei neįprastų (plastiko, medžio, tekstilės ir kt.) paviršių. Šilkografijos principas toks: norimas perteikti vaizdas atspausdinamas ant skaidrios fotojuostos, tada eksponavimo būdu yra perkeliamas ant rėmo, aptraukto šilko tinkleliu, kuris yra padengtas šviesai jautria fotoemulsija. Apšviestos fotoemulsijos vietos sukietėja, o neapšviestos yra išplaunamos. Taip gaunama forma, kurią galima naudoti spaudai. Per pagamintą trafaretą ant norimo lygaus paviršiaus spaudžiama dažais. Reikia nepamiršti, kad kiekvienai spalvai daromas atskiras tinklas.

Kuriant darbus šilkografijos technologija galima pasiekti rezultatų, kurių neįmanoma gauti kitomis grafikos technologijomis. Šis spaudos būdas leidžia paprasčiau jungti įvairias medžiagas, jų paviršius, taip pat kitomis technologijomis sukurtus darbus.

Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai, išbandydami šią technologiją, galės susikurti autorinius tarptautinio forumo „Lietuvos ekslibrisui – 500“ marškinėlius.

Biografiniai duomenys: Vaidotas Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą. Nuo 1982 m. dirba Šiaulių universitete, nuo 1995 m. docentas, nuo 2006 m. profesorius. Dėsto akvarelę, grafiką, kaligrafiją, piešimą. Nuo 2018 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos parodų kuratorius. Kūrybos sritys: lakštinė grafika, ekslibrisai, knygų iliustracijos, kaligrafija, akvarelė, objektai ir instaliacijos. Nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvija, Estija, Lenkija, Rusija, Ukraina, Vokietija, Belgija, Vengrija, Italija, Rumunija, Olandija, Švedija, JAV, Australija, Japonija ir kt.). Surengė per 40 personalinių parodų. Tarptautinėse trienalėse ir bienalėse yra pelnęs pirmąsias, antrąsias, trečiąsias vietas. Apdovanotas diplomais ir prizais. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2010 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus „Salduvė“ narys.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė gimė 1985 m. Kuršėnuose. 2013 m. Šiaulių universitete baigė Dailės (grafika) magistro studijas. 2007 m. pagal Erasmus / Socrates programą studijavo Humanitarinių ir ekonomikos mokslų universitete (Wyzsza Szkola Humanistyczno-Ekonomiczna) Lodzėje (Lenkija). Pagrindinė kūrybos raiškos forma yra lakštinė grafika. Taip pat kuria grafinį dizainą, iliustruoja ir maketuoja knygas. Surengė 12 personalinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų. Dalyvavo tarptautiniuose meno projektuose Estijoje (2016), Švedijoje (2015), Latvijoje (2014), Italijoje (2014), Nyderlanduose (2013), Slovėnijoje (2013), Prancūzijoje (2009). Pelnė įvairių apdovanojimų.

Valstybinės edukacinės stipendijos (2013, 2014). Lietuvos dailininkų sąjungos, Geteborgo (Švedija) grafikos menininkų asociacijos ,,Graphic i Vast“, Kvala Lumpūro (Malaizija) menininkų asociacijos „Mail Artist Group (I-MAG)“ narė.

Silk-screen Printing

on

U n co n v e n t i o n a l S u r fac e s

Vaidotas Janulis Graphic artist (Lithuania) armaisara@gmail.com Vaiva Kovieraitė-Trumpė Graphic artist (Lithuania) vaiva.kovieraite@gmail.com www.vaivakovieraite.weebly.com

Silk-screen printing, or stencil printing, is a printing method, when the image is printed on the desired product through a silk stencil. It is one of the oldest known techniques of stencil printing, which commenced in China and is associated with the appearance of silk.

Presently, this is probably one of the most versatile printing methods that allows you to print on the materials of a wide variety of shapes, thickness, and sizes. This printing technology very successfully can be used to create on conventional (paper, cardboard) and unconventional (plastic, wood, textile, etc.) surfaces.

The principle of silk-screen printing is the following: the image you want to print is printed on a transparent film, and then transferred by exposure on a frame covered with a silk mesh that is coated with a light-sensitive photo emulsion. Illuminated photo emulsion places harden, and non-illuminated places are washed out. In this way the form is obtained which can be used for printing. Then it is printed on the desired surface using paint through a made stencil. It should be kept in mind that for each colour a separate mesh is made.

Creating work with silk-screen printing technology it is possible to achieve the results that can not be achieved by other graphic technologies. This technique of printing combines quite easily with the works created by using different materials and surfaces as well as by using other technologies.

During workshop, the participants, while trying out this technology, will be able to create individual T-shirt of international forum “500 Years for Lithuanian Ex Libris”.

Biographical Information: Vaidotas Janulis was born in 1957, in Šiauliai. In 1982, he graduated the Faculty of Arts of Šiauliai Pedagogical Institute (now Šiauliai University). Since 1982, he has been working at Šiauliai University, since 1995 – associate professor, since 2006 – professor. He teaches the subjects of watercolour, graphics, calligraphy, and drawing. Since 2018, he has been a curator of exhibitions at Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library. The areas of creation: sheet graphics, ex libris, book illustrations, calligraphy, watercolour, objects and installations. Since 1982, he has been participating in exhibitions in Lithuania and abroad (Latvia, Estonia, Poland, Russia, Ukraine, Germany, Belgium, Hungary, Italy, Romania, the Netherlands, Sweden, the USA, Australia, Japan, etc.). He has held over 40 solo exhibitions. He has won the first, second and third places at international triennales and biennials. He has been awarded with diplomas and prizes. Since 1992, he has been a member of Lithuanian Artists’ Association, and since 2010 – a member of Šiauliai division “Salduvė” of Lithuanian Scientific Society.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė was born in 1985, in Kuršėnai. In 2013, she acquired Master’s degree in Arts (Graphics) at Šiauliai University. In 2007, according to Erasmus / Socrates program, she studied at University of Humanities and Economics (Wyzsza Szkola Humanistyczno-Ekonomiczna) in Lodz (Poland). The main form of creative expression is sheet graphics. Also, she creates graphic design, illustrates and layouts books. She has held 12 solo exhibitions in Lithuania, Sweden, Poland, France as well as participated in over 50 group exhibitions. She participated in international art projects in Estonia (2016), Sweden (2015), Latvia (2014), Italy (2014), the Netherlands (2013), Slovenia (2013), and France (2009). She has won various awards and educational national grants (2013, 2014). She is a member of Lithuanian Artists’ Association, Gothenburg (Sweden) Graphic Artists’ Association “Graphic i Vast”, Kuala Lumpur (Malaysia) Artists’ Association “Mail Artist Group (I-MAG)”.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS | CREATIVE WORKSHOPS. Maev Lenaghan

98

S au s o s i o s

a dato s t e c h n i ko s pag r i n da i

Maev Lenaghan Menininkė, grafikė, laisvai samdoma iliustruotoja (Švedija) maev.lenaghan@gmail.com www.maevlenaghan.com Kūrybinės dirbtuvės yra skirtos tiek turintiesiems sausosios adatos technikos pagrindus, tiek tokių pagrindų neturintiems. Sausoji adata yra tokia technika, kai menininkas piešia tiesiai ant spausdinimo formos ar matricos (paprastai pagamintos iš vario) išraižydamas paviršių aštriu įrankiu. Taip ant spausdinimo formos paviršiaus sukuriamos savotiškos „atplaišos“. Formos paviršius švelniai padengiamas dažais, vėliau jis nuvalomas paliekant dažų žymes tik tose vietose, kur buvo padaryti įbrėžimai. Tada forma yra atspaudžiama ant drėgno popieriaus.

Kūrybinėse dirbtuvėse demonstruojami įvairūs būdai, kaip galima graviruoti naudojant sausąją adatą.

Linija, išrėžta naudojant sausąją adatą, gali būti subtili ir lengva, tamsi ir sodri priklausomai nuo to, kaip stipriai brėšime spausdinimo formoje ir kaip nuvalysime likusius dažus nuo formos. Dalyviai paeksperimentuoja su mažomis plastikinėmis formomis. Jie gali piešti ar brėžti tiesiai ant plastikinių formų pasitelkę vaizduotę arba pagal atsineštas nuotraukas ar paruoštus eskizus. Tada formos dengiamos dažais ir spausdinamos ant popieriaus naudojant rankinę spausdinimo mašiną. Taip gaunamas veidrodinis piešinio vaizdas, išraižytas plastikinėje formoje. Padengus dažais ir atspausdinus formą pirmą kartą yra įmanoma tęsti darbą ant plastiko darant tiek pakeitimų, kiek norima, ir spausdinant tiek kartų, kiek norima kūrybinių dirbtuvių metu. Formos dengiamos juodais dažais, tad yra gaunami nespalvoti atspaudai. Kadangi formos yra plastikinės, jas galima supjaustyti į įvairias dalis.

Dalyviams rekomenduojama atsinešti paveikslėlį, pagal kurį jie gali piešti. Kūrybinių dirbtuvių tema – autoportretas, kurį vėliau galima įklijuoti į knygą kaip ekslibrisą, rodantį knygos nuosavybę. Autoportretas gali būti, pavyzdžiui, emoji, ar piešinys, jūsų nuomone, galintis jus atspindėti. Taip pat dalyviai gali susikurti savo ekslibrisą. Įspėjame, kad spausdinant dažais galima išsitepti rankas ir rūbus.

Biografiniai duomenys: Maev Lenaghan gimė Airijoje. Studijavo graviravimą NCAD Dubline, įgijo grafinio dizaino ir iliustravimo magistro laipsnį Konstfacke, Stokholme. Įkvėpta gamtos piešia pastelinius piešinius, kuria grafikos ir animacijos kūrinius. Per pastaruosius 4 metus aktyviai dirba su menininkų knygomis. Dešimt metų ji buvo Grafikos studijos Dubline narė, o šiuo metu yra grafikos asociacijų Grafiska Sällskapet Stokholme ir Grafik i Väst Geteborge narė.

Jos darbų galima rasti Chester Beatty bibliotekos, Nacionalinės Airijos galerijos, OPW ir Ballinglen fondo rinkiniuose. Ji yra gavusi Airijos kultūros ir meno tarybos stipendiją, o 2015 m. – Ulla Fröberg-Cramérs Stipendiestiftelse ir Nils Johan Sjöstedts Stiftelse fondų stipendijas.

An Introduction

to

D ryp o i n t P r i n t m a k i n g

Maev Lenaghan Artist, Printmaker and Freelance Illustrator (Sweden) maev.lenaghan@gmail.com www.maevlenaghan.com I will facilitate a workshop in drypoint printmaking for participants with both experience and no experience of printmaking. Drypoint is a technique where the artist draws directly onto a plate or matrix (traditionally made of copper) by scraping the surface with a sharp tool. This creates a “burr” on the surface of the plate. Ink is gently applied to the surface of the plate and then wiped off by hand, leaving a residue of ink only where the surface was scratched/drawn. Then the plate is printed onto damp paper.

During the workshop the focus will be on discovering the different ways we can approach drypoint printmaking. A drypoint line can be delicate and light or dark and rich depending on the pressure used to scratch into the printing plate and also how much pressure is used to wipe excess ink off the plate. Participants will have several small format plastic plates to experiment with. They can draw or scratch directly onto the plastic plates from their imagination or come with a photo or a prepared sketch to trace from. We will then ink up our plates and print them onto paper using a printing press. The printed result will be the mirror image of the drawing scratched into the plastic plate. After inking and printing a plate for the first time, it is possible to continue working on the plastic making as many changes as you want and printing it as much as you like during the workshop. We will use black ink to ink up our plates resulting in black and white prints. As the plates are made from plastic they can also be cut into different shapes.

It is recommended that participants bring an image or a pattern to work with if they do not like drawing without visual aid. The theme of the workshop will be to create a self portrait that can be placed into a book much the same way that ex libris are used to declare the ownership of a book. The self portrait does not have to be representational but can be, for example, a pattern or an emoji or a drawing of anything that you feel could represent you. It is also possible to design your own ex libris crest.

Be aware that printmaking can be a messy process and that you may get ink on your hands and clothes.

Biographical Information: Maev Lenaghan was born in Ireland. She studied Printmaking at NCAD, Dublin and has a Masters in Graphic Design and Illustration from Konstfack, Stockholm. She is narrative and nature inspired using pastel drawing, painting, printmaking and animation. In the past four years she has worked more and more with artist books. She was a member of the Graphic Studio Dublin for 10 years and is presently a member of the Swedish Printmakers Societies Grafiska Sällskapet in Stockholm and Grafik i Väst in Gothenburg.

Her work is in the collections of the Chester Beatty Library, the National Gallery of Ireland, the OPW and the Ballinglen Foundation. She is the recipient of Culture Ireland and Arts Council Grants, and in 2015, theUlla Fröberg-Cramérs Stipendiestiftelse and Nils Johan Sjöstedts Stiftelse.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS | CREATIVE WORKSHOPS. Rasa Prišmontienė

100

P l a s t i ko

r a i ž i nys i r k i n ų ko l i a ž a s

Rasa Prišmontienė Dailininkė grafikė rasasauletekis@gmail.com

Plastiko raižinys – tai giliaspaudė grafikos technika. Ši technika buvo pradėta naudoti kartu su plastiko atsiradimu ir yra gerokai paprastesnė ir prieinamesnė naudoti nei vario, cinko graviūra ar ofortas.

Plastiko plokštelėje piešinys išraižomas plieno adata, įvairus linijų storis gaunamas mažiau ar giliau įrėžiant paviršių. Išraižytos linijos įtrinamos ofortiniais dažais, o plokštelės paviršius, kur nėra išraižymų, nuvalomas. Atspaudas daromas grafikos staklėmis naudojant vandenyje pamirkytą ir nusausintą ofortinį popierių. Atspaude įklijuojamas spalvotas popierius, ant kurio užspaudžiamas piešinys. Spalvą galima įterpti pasirinktose vietose arba kaip foną, didelę reikšmę kūriniui turi pasirinktų spausdinti dažų ir įklijuojamo popieriaus spalvos, formos, popieriaus faktūros derinys. Ši technika naudojama linoleumo raižiniuose, ofortuose, litografijoje, monotipijoje. Kūrinyje naudojamas plonas popierius, kuris į Europą buvo vežamas iš Kinijos, Indijos, Japonijos, iš to ir kilo technikos pavadinimas – kinų koliažas (Chine colle).

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai galės susikurti ir atsispausdinti ekslibrisą giliaspaude grafikos technika su įterptu kinų koliažu. Dirbtuvėms reikalingos priemonės: grafikos staklės, plastikas, ofortiniai dažai, koliažui skirtas plonas popierius, ofortinis popierius, raižymo adatos.

Biografiniai duomenys: Rasa Prišmontienė gimė 1963 m. Šiauliuose. 1981–1986 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas). Įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos kvalifikaciją. 2001 m. baigė magistro studijas Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Suteikta gimnazijos dailės mokytojos kvalifikacija. Šiuo metu dirba Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijoje. Dailės mokytoja metodininkė.

Kuria mažosios grafikos darbus ir ekslibrisus oforto ir akvatintos technika, linoleumo raižinius, scenografijas ir kostiumus mokinių spektakliams. Organizuoja kūrybines dirbtuves gimnazijos ir miesto bendruomenei.

Nuo 1994 m. dalyvauja parodose, surengė 4 personalines parodas Lietuvoje ir JAV. Dalyvavo tarptautinėse ekslibriso ir mažosios grafikos parodose bei konkursuose Australijoje, Belgijoje, Čekijoje, Liuksemburge, Meksikoje, Olandijoje, Rumunijoje ir kt. Pelnė daugiau kaip 10 tarptautinių apdovanojimų. Nuo 1999 m.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

P l a s t i c E n g r av i n g

and

C h i n e - co ll é

Rasa Prišmontienė Graphics artist rasasauletekis@gmail.com

Plastic engraving is intaglio graphics technique. This technique was started to be used together with the appearance of plastic and is much simpler and more accessible to use than copper, zinc engraving or etching.

The drawing is engraved on the plastic plate with a steel needle, different line thickness is obtained by engraving the surface with a smoother or deeper line. The engraved lines are rubbed with etching paint, and the surface of the plate, where there are no engravings, is cleaned off. The print is made with a graphic machine using water-soaked and drained etching paper. Coloured paper is glued onto the print on which the drawing is pressed. The colour can be inserted in the selected places or as a background. The match of the chosen paint for printing and colour, shape, texture of the paper to be glued are of great importance to the work. This technique is used in linoleum engravings, etchings, lithography, and monotype. Thin paper is used in the work, that was shipped to Europe from China, India, Japan, thus the name of this technique came from this – “Chinese collage” (Chine-collé).

The participants of the workshop will be able to create and print ex libris using intaglio graphics technique with inserted Chine-collé. The things necessary for workshop are: graphics machine, plastic, etching paint, thin paper for collage, etching paper, and engraving needles.

Biographical Information: Rasa Prišmontienė was born in 1963, in Šiauliai. In 1981–1986, she studied at Šiauliai Pedagogical Institute (now Šiauliai University). She acquired the qualification of Drawing and Technologies Teacher. In 2001, she acquired Master’s degree at the Faculty of Arts of Šiauliai University and was awarded the qualification of Gymnasium Arts Teacher. Currently she works as the Arts teacher at Šiauliai “Saulėtekio” gymnasium.

She creates small graphics works and ex libris using etching and aquatint, linoleum engravings, scenographies and costumes for students’ performances. She organizes workshop for the community of gymnasium and the city. Since 1994, she has been participating in exhibitions, has organized four solo exhibitions in Lithuania and the USA. She participated at international ex libris and small graphics exhibitions and contests in Australia, Belgium, the Czech Republic, Luxembourg, Mexico, the Netherlands, Romania, etc.

She has won more than ten international awards. Since 1999, she has been a member of Lithuanian Artists’ Association.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS | CREATIVE WORKSHOPS. Eric Saline

102

Ekslibrisai

ir šiuolaikinė grafika

Eric Saline Menininkas, grafikas ir laisvai samdomas iliustruotojas (Švedija) esaline@gmail.com www.ericsaline.com Šiose kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai kviečiami pasigaminti ekslibrisus sau. Švedų ir amerikiečių dailininkas Eric’as Saline’as panaudojo internete rastus ekslibrisų vaizdus istorine tematika ir 3D spausdinimo technologija pagamino litografines plokšteles ir lazerines graviūras, kurios skirtos reljefo plokštelėms spausdinti tiek rankomis, tiek ir spausdinimo mašina. Be to, Eric’as keliavo po visą pasaulį ieškodamas įdomių medžiagų, pavyzdžiui, guminių kaliošų, kurių padai išmarginti marokietiškais raštais, ir netradicinių įrankių ekslibrisams kurti, tokių kaip sportui skirti voleliai, kurie gali būti panaudoti netradiciniam spausdinimui.

Menininkas pirmiausia parodo, kaip spausdinti su antspaudu trinant ir tradicinėmis rankinėmis spausdinimo priemonėmis, o vėliau pademonstruoja, kaip spausdinimo mašina galima spausdinti ekslibrisus naudojant reljefo ir giliaspaudės būdus. Kūrybinės dirbtuvės atviros visiems žmonėms. Dirbtuvėse galima atsispausdinti spaudinių rankomis ant įvairių spalvų ir rūšies popieriaus.

Biografiniai duomenys: Eric Saline gimė 1978 m. Sinsinatyje, Ohajo valstijoje. 2000 m. įgijo bakalauro laipsnį Kolorado koledže, 2005 m. Masačusetso menų kolegijoje įgijo 2-D dailės magistro laipsnį su specializacija Spausdinimas ir popieriaus gamyba. Jis dirbo įvairiose šalyse. Gavęs Fulbraito vyresniojo mokslininko stipendiją dėstė Maroko nacionaliniame dailės institute. Gyveno JAV, Prancūzijoje, Maroke, dabar nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta – Geteborgo mieste, Švedijoje. Šiuo metu jis yra Dizaino technologijų, vizualiųjų menų ir teorijos katedros vedėjas Hvitfeldtska Gymnasiet Tarptautinės bakalaureato organizacijos (IBO) programos skyriuje.

Jis šešerius metus dėstė Geteborgo universiteto Valando akademijoje, buvo Tarptautinių mokyklų Europos tarybos (ECIS) meno komiteto pirmininkas, rengė bei dėstė meno pedagogų profesinio tobulinimo kursus tarptautinėse mokyklose visame pasaulyje.

Eric’as gamina savo popierių iš perdirbtų medžiagų ir naudoja ksilografines klišes bei šilkografinius atspaudus, taip pat dažus ir kitas mišrias medžiagas ant savo pagaminto popieriaus. Jis dirba su knygomis, spausdinimo koliažais, taip pat specifinėmis instaliacijomis, kurių pagrindinis elementas yra popierius, kartu naudoja ir kitas medžiagas. Mažesni darbai, pvz., spaudiniai, žurnalai ir knygos, leidžia keisti dydį, tačiau suteikia panašaus dydžio artumo pojūtį žiūrovui. Savo instaliacijose Eric’as naudoja popierių tam, kad sukurtų didelės apimties imersinę aplinką, dažnai pasitelkia ryškų apšvietimą ar šešėlius, kad suteiktų teatrališkumo. Eric’as ne tik gamina savo popierių iš perdirbtų medžiagų, bet pasibaigus pasirodymui, perdirba savo skulptūras, toliau jas spausdina, karpo ir klijuoja – popierių panaudoja visiškai kitiems darbams ir kitame renginyje.

The Ex

libris and

C o n t e mp o r a ry P r i n t m a k i n g

Eric Saline Artist, Printmaker and Freelance Illustrator (Sweden) esaline@gmail.com www.ericsaline.com In this session, participants are invited to print their own custom Ex libris “bookplates”. Swedish-American artist Eric Saline borrowed several historical bookplate images from the internet, and used 3d-printing to make lithophane plates and laser-engravings for making relief plates for both hand-printing and printmaking on the press. Additionally, Eric has travelled the world in pursuit of interesting materials, like Moroccan patterned shoe-rubbers and untraditional tools for mark-making, such as exercise workout-rollers which can all be used for non-traditional printmaking. Eric will first demonstrate how to print with stamping, rubbing, and traditional hand-printing techniques, before showing how the printmaking press can also be used to print the bookplates with relief and intaglio processes. This session will be open to people with all backgrounds and any levels of experience: after the demonstration, people will be invited to print with Eric.

It can be expected to leave the session with as many handmade prints as you like, custom printed in a variety of colours, onto a range of different colours and kinds of paper.

Biographical Information: Eric Saline received his MFA in 2-D Art, with a concentration in Printmaking and Paper-making, from the Massachusetts College of Art in 2005, and his BA from Colorado College in 2000. Eric was born in Cincinnati, OH in 1978 and has been on the move ever since, including a Fulbright Senior Scholar’s Fellowship teaching at Morocco’s National Institute of Fine Art. He has lived all over the USA, France, Morocco and normally lives and works in Gothenburg, Sweden as Department Head of Design Technology, Visual Arts and Theory of Knowledge course-areas at Hvitfeldtska Gymnasiet’s International Baccalaureate Organization’s (IBO) Diploma Programme Section. He has also worked for six years as both Visiting Lecturer at Akademin Valand in Gothenburg University, and as the Chair of the European Council of International Schools (ECIS) Art Committee, to develop Professional Development courses for art educators at international schools around the world. Eric makes his own paper out of recycled materials and uses woodblock and silkscreen prints, as well as paint and other mixed mediums on the surfaces of his paper. He works in a variety of formats, including books, print-collages, and also site-specific installations, with paper as the main-element, but also utilising other materials on occasion. Smaller works, such as prints, magazines and books, provide a shift in scale, but yield a similar feeling of intimacy and discovery for the viewer. In his installation work, Eric uses paper to orchestrate large-scale immersive paper environments, playing off surrounding architectural features, often employing dramatic lighting and shadows to add theatricality. Not only does Eric make his paper from recycled materials, but he also recycles his sculptures after a show is complete by continuing to print, cut and glue, adding surface activity on his papers to reuse in a completely new context in the next show.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS | CREATIVE WORKSHOPS. Agnieszka Zawadzka, Robert Rabiej

104

Linoraižinio

technika

s u k u r ta s

ekslibrisas

n au d o j a n t

b a ltą j ą l i n i j ą Agnieszka Zawadzka Dailininkė grafikė (Lenkija) agnieszkazawadzka21@wp.pl Robert Rabiej Menininkas, kultūros animatorius (Lenkija) arstudio@wp.pl Linoraižinys yra viena iš tipografijos technikų ir remiasi antspaudo principu – vaizdas yra išspausdintas iš išgaubtų matricos dalių. Tradicinėje linoleumo graviūroje, raižant su kaltu„U“ ar„V“ skerspjūviu, fone išraižomas piešinys. Taigi dirbama naudojant raižymo techniką, kitaip nei piešiant pieštuku ant balto popieriaus lapo. Ši technika yra sudėtinga. Tai šiek tiek primena skulptoriaus darbą. Skulptorius, kurdamas marmuro skulptūrą, iškerta tik tai, ko jam nereikia. Todėl linoleumo raižymo technika reikalauja apgalvoti kiekvieną įrėžimą, nes matricoje palikta įraiža yra galutinė, ji negali būti pašalinta ar išėsdinta rūgštimi kaip, pavyzdžiui, metalo technikoje. Linoleumo graviūra gali būti supaprastinta ir galima pamėginti naudoti kaltą kaip piešimo įrankį.

Tada visos linijos, paliktos ant matricos kaip raižymo brūkšniai, sudarys baltą piešinį juodame fone, panašiai kaip negatyvas.

Kūrybinių dirbtuvių tikslas – linoraižinio technika sukurti ekslibrisą naudojant baltąją liniją.

Knygos nuosavybės ženklas, kurio maksimalus dydis yra 13x13 cm, turėtų trumpai apibūdinti knygos savininką ar jo knygų rinkinį ir turėti užrašą EX LIBRIS, taip pat knygos savininko vardą ir pavardę – ženklo adresatą. Grafinis ženklas ir užrašas turėtų būti kompoziciškai susiję.

Biografiniai duomenys: Agnieszka Zawadzka yra Marijos Curie-Skłodowskos universiteto Dailės ir muzikos fakulteto absolventė ir turi vaizduojamųjų menų daktaro laipsnį su grafikos specializacija. Jos mokslinių ir kūrybinių interesų sritis yra grafika ir iliustracija, taip pat ji domisi sąsaja tarp žodžio ir įvaizdžio autorinėje knygoje. Jos kūrybos įkvėpimo šaltinis yra Japonijos ksilografinės klišės, sukurtos ukijo-ė stiliumi. Ji yra Lenkijos dailininkų ir dizainerių asociacijos narė. Nuolat dalyvauja parodose ir grafikos konkursuose. Išleido dvi iliustruotas knygas ir jų pagrindu surengė kūrybines dirbtuves vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Ji yra inovatyvių meninių edukacinių projektų, skirtų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, bendraautorė. Dalyvauja tarptautinėse mokslinėse konferencijose ir pleneruose Lenkijoje ir užsienyje.

Robert Rabiej gimė Lodzėje, baigė Aleksandro Zelverowicziaus nacionalinę teatro akademiją Varšuvoje, įgijo vaizduojamųjų menų daktaro laipsnį, gyvena ir dirba Liubline. R. Rabiej’us – menininkas, kultūros animatorius. Jis atlieka mokslinius tyrimus ir dėsto Marijos Curie-Skłodowskos universitete. Jis yra vienas iš rAR ir PSF menininkų kolektyvų steigėjų. Yra sukūręs nuotraukų ir vaizdo instaliacijų, garsinių projektų ir viešųjų erdvių intervencijų. Domisi vaizdo analize ir santykiu tarp vaizdo ir garso, taip pat įvairių žiniasklaidos priemonių sąryšiu. Jis teigia, kad sąvokų interpretacija minties istorijoje atsiranda iš vieno identiško šaltinio, o begalinis suvokimo būdų skaičius sukelia akivaizdų chaosą, o kognityvinis procesas turi tam tikras laiko ribas.

Surengė 17 personalinių parodų ir dalyvavo daugelyje parodų Lenkijoje ir užsienyje.

B o o k pl at e

in

White-line Linoleum Cut

Agnieszka Zawadzka Graphic artist (Poland) agnieszkazawadzka21@wp.pl Robert Rabiej Artist, cultural animator (Poland) arstudio@wp.pl

Linoleum cut is one of typography techniques and is based on the stamp principle – the image is printed from convex parts of the matrix.

In the traditional linoleum print, cutting with a chisel of “U” or “V” cross section we cut the background, leaving the drawing. Thus, we work using subtracting method, quite contrary to when we make a drawing with a pencil on a white sheet of paper. The subtracting method is difficult. It slightly reminds the work of a sculptor, who, making a sculpture in marble, cuts off only what he does not need.

Therefore, linoleum print technique requires thinking each cut over, because the print left in the matrix is final, it can neither be smoothened up, nor pickled, like for instance, in metal techniques.

But making a linoleum print can be simplified and one can try to use a chisel like a drawing tool. Then all the lines building a drawing, left on a matrix as traces of cutting, will form a white drawing on a black background – a kind of a negative.

The aim of the workshop is to make a bookplate in white-line linoleum print technique. The mark of a book ownership of the maximum size of 13/13 cm should briefly characterize the owner of the book, or their book collection, and contain the inscription: EX LIBRIS, as well as name and surname of the owner of the book – the addressee of the mark. The graphic mark and inscription should be compositionally coherent.

Biographical Information: Agnieszka Zawadzka is a graduate of the Faculty of Fine Arts and Music at Maria Curie-Skłodowska University and holds a Ph.D. in fine arts specializing in graphics. Her academic and creative interests are focused on graphics and illustration, as well as on the relationship between the word and the image in the authorial book. She is inspired by Japanese woodblock prints ukiyo-e. She is a member of the Association of Polish Artists and Designers. She regularly takes part in exhibitions and graphic competitions.

She has published two illustrated authorial books and, on their basis, conducted creative workshops for children, adolescents and adults. She is a co-author of innovatory artistic-educational projects aimed at integration of persons with hearing impairment.

She has taken part in international academic conferences and artistic plein-air workshops in Poland and abroad.

Robert Rabiej was born in Łódź, the artist, a cultural animator, a graduate of the Aleksander Zelwerowicz National Academy of Dramatic Art in Warsaw, holding a Ph.D. in fine arts, lives and works in Lublin. He conducts research and teaches at Maria Curie-Skłodowska University. He is a co-founder of artist collectives rAR and PSF. An author of photographs, video installations, auditive projects and public space interventions.

He is concerned with image analysis and relationships between image and sound. He is interested in the intersections of different media; he stresses the role of time and chance. He believes that interpenetration of concepts in the history of thought results from one identical source, while the infinite number of manners of reception causes an apparent chaos, where the inscrutable becomes a coincidence, and the cognitive process takes place in finite time.

He has organized 17 individual exhibitions and has participated in numerous exhibitions both in Poland and abroad.

Parodos | Exhibitions

PARODOS | EXHIBITIONS. Augustinas Virgilijus Burba

108

A u g u s t i n o V i r g i l i j au s B u r b o s

ekslibrisai

Jos Waterschoot

Po pirmųjų menininkų kūrybos pasirodymų iš Rytų Europos pastebėjau Augustino Virgilijaus Burbos ekslibriso graviūras. Jo darbai sudomino šio žanro kolekcininkus savo pasaulėvaizdžiu, turtinga ir individualizuota vizualine raiška. Žinia, kolekcininkus, ir ypač iš Baltijos šalių aktyviai dalyvaujančius profesionalius dailininkus labiau žavi ekslibrisų emocionalesnis nei lakoniško dizaino ženklo poveikis. Būtent tuo mane ir patraukė Augustino Virgilijaus Burbos ekslibrisai.

Meninė kūryba yra gyvenimo teatras, kuriame ieškoma savo vaidmens ir to žaidimo prasmės, – tokiame kontekste stengiausi suprasti Augustino Virgilijaus Burbos grafiką, kada atvykau į atgimusią Lietuvą, apsilankiau dailininko krašte Žemaitijoje, Augustino Virgilijaus tėviškėje. Ir žinoma – jo studijoje.

Prisimenu mūsų dialogą lankant „siurrealistinį parką“ netoli Klaipėdos. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškoje apsuptyje granito luitų, fantastiškų dydžių, formų kelmų bei ąžuolų rąstų, valstiečių naudotų padargų, indų ir kt. kolekcijos.

Visa tai komponuojant su žemės reljefu įvairiuose aukščiuose, gretinant tarpusavyje sukurtos įtaigios architektūrinės erdvės, siužetiniai pasakojimai.

Virgilijus Augustinas Burba, 1990 Jautėmės kažkokiame paraleliniame pasaulyje, dar nepatirtuose mintijimo gūsiuose. Augustino Virgilijaus mintys krypo į banguojančiu žvyrkeliu iš čia pasiekiamą jo žemę – tėvoniją: kur medinio šulinio garsas, gandrų kleketavimas, griaustinio dundėjimas, šniokščiantis lietus klevuose.

Sėdėdamas ant įspūdingos uolos mintijo: „vaikystėje labai traukė muzika, bet ją pakeitė piešimas, grafika, tapyba; melodiją girdėjau nepažindamas natų; dabar regiu (girdžiu) gyvenimą irgi taip pat – pakeisdamas jo realybę vidinėmis „vizijomis”.

Dailininko studijoje žiūrėjome jo piešinius, eskizus. Lakštus, pripildytus permąstyto gyvenimo.

Improvizuojant, eksperimentuojant. Stengiantis piešti dienos patirtas emocijas. Dažnai darant, kas sakytum, neįmanoma: jėgą, susitaikymą, paprastumo didybę, atsinaujinimo palaimą, džiugesį parodyti vaizdu.

Nuo 1975 metų lavino oforto ir sausosios adatos ant vario, cinko, aliuminio, organinio stiklo, kartkartėmis medžio bei linoleumo graviravimo technikas. Medžio raižiniai perteikia ištisinės medienos struktūros įspūdingas grafines faktūras, teikia didelę toninę gamą, šviesos ir tamsos kontrastus. Technikų įvaldymas, jų įvairovė tiek piešiant, tiek graviruojant lakštų atspauduose leidžia matyti ir pajusti turtingą pirminės gamtos potyrį. Vėlgi, kalbant apie grafikos žanrą kaip knygos ženklą, yra nuostabu, kaip grafiniame darbe Augustino Virgilijaus Burbos aplinkinė patirtis paverčiama į gyvenimą reprezentuojančius simbolius. „Nėra žavingesnio malonumo, kai dienos, visų dienų įdomūs dalykai patiriami vienu sykiu“, – sako dailininkas.

Versta iš teksto, skelbto 1993 m. Nyderlandų žurnale „Ex libris wereld“, nr. 4.

Ex Libris

by

Augustinas Virgilijus Burba

Jos Waterschoot

After the first shows of works by the artists from Eastern Europe, I noticed the engravings of ex libris of Augustinas Virgilijus Burba. His works attracted the collectors of this genre in their worldview, rich and individual visual expression. The collectors, and especially professional artists from the Baltic states, are more fascinated by emotional rather than laconic design impact of the bookplate. That’s what attracted me the most in the ex libris

by Augustinas Virgilijus Burba.

Art is the theatre of life, where you look for your role – in such context I tried to understand the graphics of Augustinas Virgilijus Burba, when I arrived in revived Lithuania, I visited the artist’s homeland – Samogitia and, of course, his art studio.

I remember our dialogue while visiting “surrealistic park” near Klaipėda.

At first sight, it looked like a chaotic surrounding of granite ingots, stumps of monumental sizes and forms as well as oak logs, things used by peasants, and other collections. All this was composed in the earth’s relief at different heights. By collating with each other, the impellent architectural spaces Virgilijus Augustinas Burba, 2005 and the plots of the stories were created. We felt ourselves as if in a parallel world, the world full of ideas, which has not been experienced yet.

Augustinas Virgilijus was thinking about his homeland which could be reached from that place: the sound of wooden well, squawking of storks, rumbling of thunder, wheezing rain in maples. While we were sitting on a spectacular cliff, he said: “In childhood I was attracted by music, but later I was attracted by drawing, graphics, painting; I could hear the music although I didn’t know the notes; now I see and hear the life in the same way – by replacing its reality with internal visions”.

In the artist’s studio, we were looking at his drawings and sketches, which were full of life. By improvising and experimenting, he tried to draw the emotions experienced that day, and often did what seemed to be impossible – to depict power, reconciliation, greatness of simplicity, bliss of renewal, joy.

Since 1975, the artist has been developing the techniques of etching and drypoint on copper, zinc, aluminum, organic glass, sometimes wood and linocut. The wood carvings convey impressive graphic texture of the solid wood structure, provide a large tonal gamut, light and dark contrasts. The mastery of techniques, their variety, both in drawing and engraving, in sheet imprints makes it possible to see and experience the rich sense of nature. Again, in terms of the graphics genre as a bookplate, it is amazing how in the artworks of graphics, the experiences of Augustinas Virgilijus Burba are converted into symbols representing life. “It is a charming pleasure when interesting things of one day or of all days together are experienced at one time,” says the artist.

Translated from the text published in the Netherlands magazine “Ex libriswereld”, 1993, no. 4.

PARODOS | EXHIBITIONS. Alfonsas Čepauskas

110

A l f o n s o Č e pau s ko

ekslibrisai

Nijolė Nevčesauskienė

Alfonsas Čepauskas gimė 1929 m. Tauragės rajone, netoli Skaudvilės, keletą metų gyveno Tauragėje. Kaune baigęs taikomosios dailės mokslus, dirbo meniniu redaktoriumi periodinės spaudos leidiniuose. Sukūrė iliustracijų prozos ir poezijos kūriniams, per 1 200 ekslibrisų, kelias dešimtis gausių grafikos estampų ciklų, daugybę pavienių grafikos lakštų. Savo kūryboje grafikas nesitenkina vienu raiškos būdu, gausias idėjas įgyvendina skirtingomis priemonėmis, medžiagomis ir technikomis. Jis itin mėgsta kurti skulptūros plastikos dirbinius iš metalo ir akmens. Vis dėlto daugiausia sukūrė grafikos ir itin mėgstamų ekslibrisų. Šiuos smulkiuosius kūrinius A. Čepauskas kūrė nuolat, o pradžia buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai ėmė raižyti mažas linoleumo plokšteles 1962 metais, tarsi „ieškodamas sielai atgaivos“. Susidomėjimą ekslibrisu, norą dalyvauti ekslibrisininkų parodose ir tuomet itin aktyvioje Dailininkų sąjungos Ekslibrisininkų sekcijos veikloje paskatino ir pažintis su vienu žymiausiu šio žanro puoselėtoju bei populiarintoju dailininku Vincu Kisarausku (1934–1988).

A. Čepauskas nuolat dalyvauja daugelyje užsienio šalių tarptautinių Alfonsas Čepauskas, 1978 parodų. Yra surengęs 55 asmenines ekslibrisų ir grafikos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo arti 300 parodų ir tarptautinių konkursų Europos, Amerikos ir Azijos šalyse. Pelnė per 50 įvairių apdovanojimų. 20 metų vadovaudamas Lietuvos ekslibrisininkų klubui surengė apie 100 vietinių ir tarptautinių parodų: „Vilnius – metropolis Lituanie“, „Gediminui – 650“, „Sakralinis ekslibrisas“, „Catechismus – 450“, „Lietuvos mokyklai – 600“, „Baltijos kelias’89“, „M. K. Čiurlioniui – 125“, „Žalgiriui – 600“, „1863 sukilimas“, „M. K. Oginskiui – 250“ ir kitokių renginių. Dailininkas pats sudarė keliasdešimt parodų katalogų, bibliografinių leidinių, publikavo straipsnių apie parodas, konkursus, kūrybą Lietuvos ir užsienio leidiniuose.

Apie šio žanro svarbą menininko formavimuisi A. Čepauskas rašė autobiografijoje: „Ekslibrisas – viena minčių labirintais atklydusi vizija, sustabdyta ir įkūnyta trapioje medžiagoje – popieriuje, gal ir yra ta vieta, kurioje ryškėja sumanymų spiralės kontūrai. Ir jeigu pavyksta čia išsakyti savo ar kitų norus, lūkesčius ar credo, gal lengvesnis tampa metų „turtas“ ir nutolsta pasirodantis liūdesys.“ Ekslibrisuose mažosios grafikos priemonėmis skleidžiasi jautraus menininko nuostatos, orientuojamasi į knygos ženklo adresatą, jo Alfonsas Čepauskas, 1991 pasaulio suvokimą, kartu išreiškiamas ir paties dailininko matymas. Pagal dailininko požiūrį ryškėja metaforiškas, poetiškas ir filosofinis ekslibrisų aspektas. Stengdamasis nepažeisti knygos specifinės plokštumos, jis kuria savitą figūrinio personažo tipą, komponavimas kinta, įgauna naujų jungčių su erdvės, architektūrinės konstrukcijos ar gamtos motyvais.

Dailininkas sukauptą solidžią šios grafikos kūrinių atsiradimo patirtį perteikė knygoje „Kaip sukurti ekslibrisą.

Grafikos technikos“ (Vilnius, 2008).

Parodoje eksponuojamų ekslibrisų diapazonas laiko požiūriu gana platus. Nuo ankstyvųjų 8-ojo dešimtmečio ekslibrisų, kuriuose plėtojamos svarbiausių meninių principų užuomazgos, iki kūrybiškai virtuoziškų pastarojo dešimtmečio kūrinių. Dažnai miniatiūrinio formato lakštai atskleidžia asmenybės pasaulį, kur dera architektūrinis peizažas ir personažo profilis kamerinėje erdvėje (J. Liorančo 1999), ekspresyvi figūra, sklandanti virš Vilniaus peizažo (Eugenijaus Šalčio 2007), miško laukymėje su nukirstų

eglių kelmais ir šarvuotos viduramžių figūros fragmentu, skirtu Griunvaldo (1410–2010) metinėms atminti (Alfredui Bumblauskui 2008). Grafikas pasitelkia plastikos dinamiką ir precizinę liniją (Valdo Tutkaus 2000), monumentalių formų ir figūrų kontrastą bei subtilius etnografinius ženklus (Virginijaus Būdvyčio 2006). Įvairioms asmenybėms sukurtas ir savitai interpretuojamas vaizdinys žavi atotrūkiu nuo stereotipinio įsivaizdavimo (N. Jacenko 1985, Siegfried Schmidt 1992, P. Labuhn 1987, Juozo Oleko 2006, V. Paulauskaitė 1988, Leopoldas Digrys 2000).

9-ojo dešimtmečio A. Čepausko ekslibrisuose matomos skirtingos stilistinės transformacijos, jos jungiamos su subtilaus humoro elementais (P. Sirvidas, R. Lewandowski, R. Graibus ir kt.). Šiuo laikotarpiu nestinga subtiliai siurrealistinio ir poetinio matymo bruožų (V. Stransky, Enzo Pellai, S. Urbikienė ir kt.), išreikštų oforto technika. Grafikas jautriai pagauna šviesos ir tamsos kontrastus, spalvų niuansus, įvairių linijų žaismes.

10-ojo dešimtmečio ekslibrisuose ryškėja grafiko meistrystė ir stiliaus įvairumas. Vienuose ekslibrisuose ryškėja būdingas formos plastikos monumentalumas (A. Budrikis, A. Nikžentaitis, Č. Vaupšas), kitur grafikos kalba kamerinė ir jautriai poetiška (V. Vanagas, R. Jurkšaitis), kartais ji tampa itin ekspresyvi, muzikaliai ritmiška ir dinamiška (Dr. H. D Kohler, Tambornino Angelo, Z. Zinkevičius ir kt.), veržliai išreiškia įvairių asmenybių bruožus.

Nuo 2000 metų ekslibrisuose stiprėja tapybiškasis pradas, tačiau grafikos raiškai lieka būdinga technikos atlikimo precizika, plastinė įvairovė. Dažniausiai A. Čepausko ekslibrisai skirti kolegoms menininkams, rašytojams, medikams, istorikams ar politikams, o jų esminiams savitiems bruožams perteikti naudojamos daugiaplanės kompozicijos, ypač mėgstama metaforiška, siurrealistinė kalba, tarsi jungianti skirtingas laiko, erdvės, formos dimensijas, papildančias spalvų niuansais, linijų žaisme. Nedidelis ekslibrisų formatas A. Čepausko nevaržo, jis laisvai sklando meninės raiškos priemonėmis, sukuria savitą vaizdinių pasaulį. Jame savitai komponuoja įvairiaplanių pasakojimų aspektus. Tarsi mažąja kino kamera geba jungti vaizdinius, derinti įvairias situacijas. Tokie įtaigūs A. Čepausko pasakojimai virsta mūsų šalies istorijos ir padavimų išplėtotu pasakojimu, o asmenybių istorijos tarpsta plačiame metaforiškame kultūros lauke su muzikalumo, metaforiškumo ir asociatyvumo akcentais.

PARODOS | EXHIBITIONS. Alfonsas Čepauskas

112

Ex Libris

by

A l f o n s a s Č e pau s k a s

Nijolė Nevčesauskienė

Alfonsas Čepauskas was born in 1929, in Tauragė district, near Skaudvilė, and for several years he lived in Tauragė. After he finished the studies of applied arts, he worked as an art editor of periodicals. He has created illustrations for prose and poetry works, over 1,200 ex libris, several dozen cycles of graphic engravings, a lot of graphic sheets. In his creation the graphic artist is not content only with the way of expression, he realizes the plenty of ideas by different means, materials and techniques. He especially likes creating sculptures from metal and stone. Nevertheless, he has created graphic works and especially favoured by him ex libris.

A. Čepauskas regularly creates these small pieces of art, and the beginning was in the 7th decade, when he started to engrave small plates of linoleum in 1962, as if “looking for relaxation for his soul”. The acquaintance with one of the most outstanding promoters of this genre, an artist Vincas Kisarauskas (1934–1988) inspired him to create ex libris, a wish to take part in ex libris exhibitions, and in the activity of ex libris artists section of Artists’ Alfonsas Čepauskas, 1992 Union which was especially popular in that time.

A. Čepauskas constantly takes part in international exhibitions abroad.

He has held 55 solo ex libris and graphics exhibitions in Lithuania and foreign countries. He has participated in almost 300 exhibitions and international contests in Europe, the USA and Asia. He has won over 50 different awards. He has led the club of Lithuanian ex libris artists for 20 years and has held about 100 national and international exhibitions: “Vilnius – metropolis Lituanie”, “650 Years for Gediminas”, “Sacral Ex Libris”, “450 Years for Catechismus”, “600 Years for Lithuanian School”, “The Baltic Way ‘89”, “125 Years for M. K. Čiurlionis”, “600 Years for Žalgiris”, “1863 Uprising”, “250 Years for M. K. Oginskis” and other events. The artist himself has compiled several dozen of exhibition catalogues, bibliographic publications, he has published the articles about exhibitions and contests in the publications of Lithuania and foreign countries.

A. Čepauskas wrote about the importance of this genre for the artist’s development in his autobiography: “Ex libris – a vision which has wondered through the mazes of ideas, and which has been halted and embodied in a fragile material – a sheet of paper, may be is the place, where the contours of ideas are emerging. And if you are successful to express your own and others wishes, expectations or credo, the burden of years might become lighter and the coming sorrow goes far away”.

In ex libris, by means of small graphics, the provisions of a sensitive artist are spreading out, it is oriented to an addressee of the bookplate, the perception of his world, at the same time the vision of the artist himself is expressed. According to the artist’s approach, the metaphorical, poetic and philosophical aspect of ex libris is emerging. Trying not to damage the specificity of the book, he creates a peculiar type of a figurative character, the composing is changing, it acquires new combinations with the motifs of space, architectural construction or nature. The artist conveyed his considerable experience in graphics creations in a book “How to Create Ex libris. Graphics Techniques” (Vilnius: Vilnius Academy of Arts publishing house, 2008).

The time gamut of ex libris shown in the exhibition is quite wide: from early ex libris of the 8th decade, where the beginnings of the most important artistic principles were developed, until the creative and perfect works of the last decade. The sheets of minute format often hold and reveal a personality’s world, where architectural landscape and a character’s profile are harmonized within chamber space (J. Liorančas 1999), an expressive figure flying above Vilnius landscape (Eugenijus Šaltis 2007), in the forest trap with stumped fir shrubs and a fragment of an armored figure of the Middle Ages, dedicated to commemorate Grünwald (1410–2010) anniversary (Alfredas Bumblauskas 2008). The graphics artist uses the dynamics of plastic and precise line (Valdas Tutkus 2000), the contrast of monumental forms and figures as well as subtle ethnographic marks (Virginijus Būdvytis 2006). The individually interpreted image created for various

personalities fascinates in its difference from stereotypical imagination (N. Jacenko 1985, Siegfried Schmidt 1992, P. Labuhn 1987, Juozas Oleka 2006, V. Paulauskaitė 1988, Leopoldas Digrys 2000).

A. Čepauskas’ ex libris of the 9th decade emphasize different stylistic transformations, they connect them with the elements of delicate humour (P. Sirvidas, R. Lewandowski, R. Graibus, etc.). During this period, there are a lot of subtly surrealistic and poetic vision features (V. Stransky, Enzo Pellai, S. Urbikienė, etc.), expressed with etching technique. The graphics artist sensitively catches the light and dark contrasts, colour nuances, the interplay of various lines.

In the ex libris of the 10th decade, the graphics artist’s mastership and a variety of styles are unfolding. In some ex libris the monumentality of form is revealed (A. Budrikis, A. Nikžentaitis, Č. Vaupšas), in others the language of graphics is similar to chamber surrounding and is poetic (V. Vanagas, R. Jurkšaitis), sometimes it becomes especially expressive, musically rhythmic and dynamic (Dr. H. D Kohler, Tambornino Angelo, Z. Zinkevičius, etc.), and precipitately expresses the features of various personalities.

Since 2000, the painterly touches have been emerging in ex libris, however, the precision of technique and plastic variety relevant for graphics expression are getting stronger. A. Čepauskas’ ex libris are usually dedicated to other artists, writers, medics, historians or politicians, and multifaceted compositions are used to convey their essential and specific features, and metaphorical and surrealistic language, which as if combines different dimensions of time, space and form which complement the nuances of colours and shapes. A small format of ex-libris does not constrain A. Čepauskas, he freely uses the means of artistic expression and creates a peculiar world of images. He in his own way composes the aspects of diverse stories. As if with a small movie camera, he is able to combine images, harmonizes various situations. Such suggestive stories by A. Čepauskas turn into the elaborated story of our country’s history, and the stories of personalities flourish in a wide metaphorical field of culture with the focuses of musicality, metaphoricity and associativity.

PARODOS | EXHIBITIONS. Antanas Kmieliauskas

114

A n ta n o K m i e l i au s ko

ekslibrisai

Prof. habil. dr. Vytenis Rimkus

Žymus lietuvių dailininkas Antanas Kmieliauskas gimė 1932 metais Olendernės kaime, Butrimonių valsčiuje, Alytaus apskrityje, mokėsi ir baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Dirbo ir tebedirba įvairiose dailės srityse, sukūrė iki 100 skulptūrų, nutapė freskų, portretų, grafikos lakštų. Jo kūrybinė veikla kupina ieškojimų, nepaklusnumo tuometinei valdiškajai tematikai, dramatiškoms situacijoms. Tai ir kūriniai bažnyčioms, antkapiniai paminklai, religinės statulos. Ir visoje šioje sunkiai aprėpiamoje kūrybinėje erdvėje ypatingą vietą užima ekslibrisai, specifinis smulkiosios grafikos žanras.

XX a. antroje pusėje lietuvių dailėje brendo pastangos prasiveržti pro sovietinį uždarąjį kultūros ratą: sparčiai pradėti kurti sveikinamojo pobūdžio kūrinėliai, personaliniai ekslibrisai, telpantys pašto voke ir galintys lengviau keliauti po pasaulį. Ne tik klasikiniai, bet ir simboliniai, abstrahuoti vaizdai lengviau pereidavo cenzūros kliūtis, jie pradėjo rodytis konkursuose, Antanas Kmieliauskas, 1987 parodose, laimėti prizus, paliudyti Lietuvos ir jos dailės buvimą pasaulyje. Į šią veiklą itin aktyviai ir svariai įsitraukė tokie dailininkai kaip Vincas Kisarauskas, Gražina Didelytė ir, žinoma, Antanas Kmieliauskas. Ta smulkioji grafika jų kūryboje reiškėsi subrendusio dailininko savitumu ir į šią sritį paskatino pasukti daugelį kūrėjų, vienus fragmentiškai, o kitus ir visam laikui. Šiuo metu Lietuvoje esama įvairaus pobūdžio ir apimties ekslibriso parodų, kaupiamos kolekcijos, išleidžiama katalogų, knygų.

Visoje šioje erdvėje A. Kmieliausko ekslibrisai užima ryškią savitą vietą. Dailininkas svariai įsijungė į lietuviškojo ekslibriso raidą dar sovietų okupacijos metais, tai buvo būdas ir galimybė su jais dalyvauti ir užsienio parodose. Tam tikslui jis išrado ir ištobulino originalią spalvotosios grafikos techniką. Visi jo sukurti ekslibrisai yra vienetiniai, nerasime dviejų visiškai vienodų. Taigi jo ekslibrisai tampa ne tik knygos ir tuo labiau bibliotekos ženklu, o kartu ir žmogaus simboliniu portretu, atskleidžiančiu jo dvasinę būseną, interesų ratą, be abejo – ir meilę knygai. Dažniausiai į ekslibriso struktūrą įtraukiamos figūros, veidai ar jų elementai. Šiuos kūrinius su knyga sieja tik užrašas (ex libris), iš tiesų tai molbertiniai, parodų, kolekcijų eksponatai. 1974 m.

Jugoslavijoje vykusiame tarptautiniame ekslibrisų konkurse dailininkas laimėjo pirmąją premiją, 2006 m. – sidabro medalį „Exlibris Remo Palmirani“ ir „Auksinį diplomą“ skulptūros simpoziume Sudervėje.

A. Kmieliauskas sukūrė apie 500 ekslibrisų. Šis skaičius nėra galutinis – jis didėja, įvairėja pačių ekslibrisų meninis vaizdas, technologija. Jau dabar jie tapo brangintina kolekcijų dalimi, užima svarią, pirmaujančią vietą tarp Lietuvos ekslibrisų pradininkų ir kūrėjų Gerardo Bagdonavičiaus, Alfonso Čepausko, Vinco Kisarausko, Gražinos Didelytės darbų.

A. Kmieliauskas savo kūryba įrodė, kad ne tik didingi monumentai, freskos ir paveikslai, bet ir ekslibrisai gali išreikšti ir išreiškia aukštą estetinį lygį, žmogiškumą, patriotizmą, tautos dvasią.

Ex Libris

by

A n ta n a s K m i e l i au s k a s

Prof. hab. dr. Vytenis Rimkus

A famous Lithuanian artist Antanas Kmieliauskas was born in 1932 in Olendernė village, Butrimoniai county, Alytus district. He graduated Vilnius Institute of Arts (now Vilnius Academy of Arts). The artist works in various fields of arts, has created about 100 sculptures, painted frescoes, portraits, graphics sheets. His creative activity is full of searches, dramatic situations, he did not obey to the themes imposed by the government of that time.

They were artworks for churches, tombstones, and religious statues. Ex libris – a specific genre of small graphics – takes a particular place in all this vast space of creation.

In the second half of the 20th century, in Lithuanian arts, efforts were made to break through the Soviet closed circle of culture: the small pieces of art which were devoted for greetings, personal ex libris which could easily be placed in envelopes and could easily travel all over the world were rapidly created. Not only classical but also symbolic, abstract images could break through censorship obstacles, they were shown during contests, exhibitions as well as proclaimed the existence of Lithuania and its art in Antanas Kmieliauskas, 1991 the world. The artists such as Vincas Kisarauskas, Gražina Didelytė and, of course, Antanas Kmieliauskas especially actively participated in this activity.

The small graphics in their creation manifested in artistic maturity and encouraged a lot of artists, some of them temporary and others permanently, to involve into this sphere of art. Currently in Lithuania, ex libris exhibitions of various nature and scope are held, the collections are accumulated, the catalogues and books are published In all this space, A. Kmieliauskas’ ex libris take a significant place. The artist actively involved into the development of Lithuanian ex libris during the time of Soviet occupation, and this was the way and possibility to show them in the exhibitions abroad. For this purpose, he invented and elaborated the unique technique of colour graphics. All ex libris created by him are original, there are no completely identical ex libris. Therefore, his ex libris has become not only a bookplate and even a library mark, but also a human symbolic portrait revealing his spiritual state, interests and, of course, love for books. Figures, faces or their elements are usually included in the composition of ex libris. Only the inscription ex libris connects them with a book, in fact they are easel-like exhibits shown at exhibitions. In 1974, in international ex libris contest, which was held in Yugoslavia, the artist won the first prize, and in 2006 – a silver medal “Ex Libris Remo Palmirani” and “Golden Diploma” in sculpture symposium in Sudervė.

A. Kmieliauskas has created about 500 ex libris. This number is not constant – it is increasing, the artistic image of the ex libris itself, technology is changing. Already now they have become a part of the treasured collections, occupy a significant, leading place among the works of the Lithuanian ex libris initiators and creators Gerardas Bagdonavičius, Alfonsas Čepauskas, Vincas Kisarauskas, and Gražina Didelytė.

A. Kmieliauskas has proved in his creation that not only great monuments, frescos and paintings, but also ex libris can express a high aesthetic level, humanity, patriotism, and the spirit of the nation.

PARODOS | EXHIBITIONS. Mindaugas Petrulis

116

M i n dau g o P e t r u l i o

ekslibrisai

Prof. Vaidotas Janulis

Sakoma, Mindaugo vardą turintis žmogus turėtų būti darbštus, labai ambicingas ir nepriklausomas žmogus. Jis gali būti smulkmeniškas, linkęs į tobulumo paieškas, tačiau sąžiningas ir vertas pasitikėjimo. Vardo turėtojas gali būti itin energingas, dominuojantis ir linkęs elgtis azartiškai (www. vardai.org). Manau, šis apibūdinimas puikiai tinka spalvingai asmenybei, geram bičiuliui dailininkui grafikui, kaligrafui Mindaugui Petruliui.

M. Petrulis 1973–1977 metais studijavo Telšių taikomosios dailės technikume, 1978–1983 m. – Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedroje. Baigusį studijas Mindaugą įtraukė 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilęs ekslibrisų kūrėjų judėjimas. Mažos grafikos formos, ekslibrisas kaip ir kaligrafija tapo dailininko kūrybinio darbo vizitine kortele.

Per ilgą ir kruopštų kūrybinį kelią formavosi Mindaugo plastinė kalba, pajauta kompozicijai, pagarba spalvai. Jo darbai tapo atpažįstami, turintys užkoduotos paslapties. Žiūrovą kalbina grakščios, išilgintos – dažnai paslaptingos moterų figūros, šokančios, teigiančios, grojančios, Mindaugas Petrulis susirūpinusios, tragiškos, susimąsčiusios, bet visada savos ir artimos tarsi nužengusios iš Gustavo Klimto drobių. Susiformavęs dailininko stilius sujungė kaligrafijos ritmą, grakštumą, eleganciją ir tapybišką spalvų harmoniją. Dažnai Mindaugo ekslibrisus lydi šrifto, kaligrafijos elementai, kurie būdingi ir visiems Klaipėdos krašto ekslibrisams. Ankstyvoje Mindaugo kūryboje aptinkame ir šriftinių, kaligrafinių ekslibriso etiudų, bylojančių lengvą autoriaus ranką, tvirtą kompozicijos struktūrą. Ekslibrisai pasižymi ritmu, harmonija, įspūdinga dinamika. Reikia paminėti, kad kūrybinio kelio pradžioje M. Petrulis dirbo šilkografijos technika, vėliau atsiradusios naujos technologijos, kompiuterinė grafika pavergė dailininką savo galimybėmis.

Per ilgą kūrybinį kelią M. Petrulis dalyvavo daugelyje parodų, projektų, konkursų. Respublikinėse, tarptautinėse parodose, konkursuose pelnė įvairių apdovanojimų. Dailininkas dalyvavo daugelyje tarptautinių Vilniaus ekslibriso bienalių, ne vienoje Malborko ekslibriso bienalių (Lenkija), ekslibrisų parodose Lietuvoje ir užsienyje (Belgijoje, Danijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje ir kt. šalyse). Nuo 1988 metų Lietuvos dizainerių sąjungos narys, nuo 1993 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Ex Libris

by

M i n dau g a s P e t r u l i s

Prof. Vaidotas Janulis

It is said that a man with the name Mindaugas should be a hard-working, very ambitious and independent person. He may be meticulous, searching for perfection, however, he is honest and reliable. The name-holder may be extremely energetic, dominant and venturous (www.vardai.org). I think this description is perfect for a versatile personality, a good friend, graphics artist, calligrapher Mindaugas Petrulis.

In 1973–1977, M. Petrulis studied in Telšiai Vocational School of Applied Arts, in 1978–1983, in Klaipėda Visual Communication Department of Vilnius Institute of Arts (now Vilnius Academy of Arts). After graduation, Mindaugas joined the ex libris movement which started in the 7th decade in Lithuania.

The form of small graphics – ex libris, like calligraphy, became the artist’s scope of creative work.

During his long and thorough career of creation, the artist’s plastic language, sense of composition, respect for colours have been developing.

His works have become recognizable, as they have an encoded mystery.

Mindaugas Petrulis The graceful, elongated, often mysterious female figures dancing, arguing, playing musical instruments, concerned, tragic, contemplative, but always close and as if coming down from Gustav Klimt’s canvas are talking to a viewer. Developed artistic style has combined the rhythm of calligraphy, gracefulness, elegance, and colourful harmony of painting. Often, the artist’s ex libris is accompanied by the elements of print, calligraphy, which are typical for all ex libris of Klaipėda region. In his early works, we also find print, calligraphic sketches of ex libris, which show the lightness of image and at the same time a solid structure of composition. Ex libris have rhythm, harmony, and impressive dynamics. It should be noted that at the beginning of his creative career, M. Petrulis worked with silk-screen techniques, later the emergence of new technologies, computer graphics enthralled the artist with their vast possibilities.

M. Petrulis has participated in a lot of exhibitions, projects, and contests. He has won various awards in the Republican and international exhibitions and contests. The artist has participated in a lot of international Vilnius ex libris biennials, Malbork ex libris biennials (Poland), ex libris exhibitions in Lithuania and abroad (Belgium, Denmark, the Czech Republic, France, Russia, Finland, Sweden, Latvia and other countries). Since 1988, he has been a member of Lithuanian Designers’ Society, since 1993 – a member of Lithuanian Artists’ Association.

PARODOS | EXHIBITIONS. Petras Repšys

118

Petro Repšio

ekslibrisai

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

Kas yra ekslibrisas, arba ex libris? Šiandien turbūt ne kiekvienas pasakys, kad tai knygos vidinėje viršelio pusėje arba piešantraštiniame lape klijuojamas nuosavybės ženklas. Ex libris išvertus iš lotynų kalbos ir reiškia – „iš knygų“. Iš knygų to ir to asmens. Jis gali būti visai paprastas – vien tekstu nurodantis, kieno tai knyga, bet gali būti didelis ir gražus, su įrašais ir vaizdais.

Vaizdai paprastai charakterizuoja savininką: kilmę, profesiją, pomėgius, charakterį, kitas išskirtines jo savybes. Ekslibrisai atsirado ir paplito tada, kai knygos buvo labai brangios, o bibliotekos liudijo turtą, išsilavinimo teikiamą galią bei įtaką, drauge – aukštą padėtį visuomenėje. Knygoms atpigus, pagausėjus asmeninių bibliotekų, ekslibrisus ėmė naudoti bibliofilai, pamėgo institucijos. Sovietų Lietuvoje jie buvo dailininkų mėgstama kūrybos sritis, nes nesunkiai kirsdavo žmonėms beveik neįveikiamą geležinę uždangą. Taip Lietuvos dailininkams pavyko dalyvauti ne vienoje užsienio mažosios grafikos parodoje, o jų gauti katalogai padėjo bent akies krašteliu dirstelėti į už geležinės uždangos plytėjusį meno pasaulį. Šiauliečiai geriau nei kiti Lietuvos gyventojai gali pažinti šį specifinį dailės žanrą, nes turi Gerardo Bagdonavičiaus sukauptą ekslibrisų kolekciją.

Susidomėjimą ekslibrisu G. Bagdonavičius diegė ir savo mokiniams. Vienas Petras Repšys, 2018 jų – Petras Repšys (g. 1940), kuris mielai pasakoja, kad iš savo Mokytojo apie ekslibrisą iš esmės sužinojo viską. Tačiau pats kurti ekslibrisus P. Repšys pradėjo tik baigęs Dailės institutą. Pirmąjį užsakymą gavo 1969 m. iš Vilniaus universiteto bibliotekos, kuri 1970 m. rengėsi minėti 400 metų sukaktį. Bene daugiausia ekslibrisų P. Repšys ir sukūrė 8-ajame dešimtmetyje.

Tai ekslibrisai draugams, bičiuliams, menininkams, medikams, taip pat ir vienam kitam tikram knygiui.

P. Repšys iš karto pajuto ekslibriso galią atminties saugojimui, kuriam jis ypač jautrus ir atidus. Tai paskatino jį kurti memorialinius ekslibrisus – XIV tarptautiniam ekslibriso kongresui Helsingöte Danijoje (1972), be laiko mirusiam bičiuliui architektui Ignui Laurušui (1977) ir kt.

Dauguma P. Repšio ekslibrisų pritaikyti spausdinti nuo cinko klišės. Dailininkas sukuria piešinį, kurį iki jo pageidaujamo dydžio sumažina spaudos meistras. Pagal klišę atspausdinamas reikiamas tiražas. P. Repšys yra išmėginęs ir dar dvi kitas – litografijos ir serigrafijos, arba šilkografijos, – technikas. Pastarąja technika atspausdinti ekslibrisai spalvoti. Jie ir savo turiniu ne tokie rimti kaip nespalvoti.

Visi P. Repšio ekslibrisai, nesvarbu, kada ir kokia technika padaryti, – lyg maži apsakymai. Apie savo žmones, savo laiką ir save. Kultūros istorikui tai tikras lobis, dailės mėgėjui – didžiulis malonumas.

Ex Libris

by

P e t r a s R e p š ys

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

What is a bookplate or ex libris? Today, probably, not everyone will say that it is a mark of ownership pasted on the inner cover of the book or on the cover page. Ex libris translated from Latin means: from the books. It can be quite simple – just a text indicating whose book it is, but it can be big and beautiful, with inscriptions and images. The images usually characterize the owner: his/her origin, profession, interests, character, or any other distinctive features. Ex ilibris appeared and spread when books were very expensive, and libraries were proclaiming about the wealth, the power and influence of education, and, at the same time, a high position in society. When the books became cheaper, with the proliferation of personal libraries, the bibliophiles began to use ex libris, they were liked by the institutions as well.

In Soviet Lithuania, they were the creative area favoured by the artists, as it could easily break through “iron curtain” which was almost unconquerable for people. In this way, Lithuanian artists participated in a lot of foreign exhibitions of small graphics art, and the catalogues they received helped to cut the edge of the world of art behind the “iron curtain”. Šiauliai citizens have a privilege to know this specific genre of art better than others in Lithuania through the collection of ex libris of Gerardas Bagdonavičius. Bagdonavičius inspired his students’ interest in the art of ex libris as well. One of them is Petras Repšys (born 1940), who is happy to Petras Repšys, 2018 say, that he learned essentially everything from his teacher about ex libris.

However, Repšys started to create ex libris himself only after graduating from the Institute of Fine Arts. The first order he received in 1969 from Vilnius University Library, which in 1970 celebrated the 400th anniversary.

Probably, most of ex libris were created by Repšys in the 8th decade. They were dedicated for friends, artists, medics, as well as to book publishers. Repšys immediately felt the power of ex libris for memory, to which he is particularly sensitive. This encouraged him to create memorial ex libris: for the international fourteenth ex libris congress in Helsingöt in Denmark (1972), in 1977 he created ex libris for a close friend, an architect Ignas Laurušas (1932–1974), and for others.

Most of his ex libris are adapted for printing from a zinc cliché. The artist creates a drawing, which is miniaturized to the size the artist wishes by a printing master. According to the cliché, the necessary number of copies is printed. Repšys has tried two more techniques – lithography and serigraphy or silkscreen. Ex libris printed using the latter techniques are colourful. They are less solemn in their content than black and white exlibris All ex libris created by Repšys, despite when and with what techniques they have been created, are like short stories. They are about people, time and you. For a cultural historian it is a real treasure, for an art amateur – a great pleasure.

Įklija / Insert

UŽRAŠAI | NOTES

UŽRAŠAI | NOTES

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka – didžiausia Šiaurės Lietuvos biblioteka, teikianti inovatyvias paslaugas, užtikrinanti regiono gyventojų informacinius, edukacinius ir kultūrinius poreikius. Ji yra regiono viešųjų bibliotekų veiklos tyrimo, metodikos, kraštotyros ir informacijos centras.

Biblioteka jau ne vieną dešimtmetį puoselėja ekslibriso tradicijų Lietuvoje tęstinumą ir aktyviai populiarina su knygos ženklu susijusias veiklas. Bibliotekoje veikia Knygos grafikos centras, kurio tikslas – populiarinti knygos meną, plėtoti parodų, edukacinę ir leidybinę veiklas. Centras renka ir saugo informaciją apie ekslibrisų istoriją ir raidą, tyrinėja ekslibrisą kaip kultūros paveldo objektą ir meno kūrinį, organizuoja įvairius renginius, supažindinančius visuomenę su knygos nuosavybės ženklais, jų kūrėjais ir kolekcininkais, kaupia bibliotekai dovanotus meninę vertę turinčius ekslibrisus. Knygos ženklų kolekcija saugoma Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library is the largest library of North Lithuania, providing innovative services, meeting informational, educational and cultural needs of population of the region. It is the centre of research, methodology, regional studies, and information of regional public libraries.

The library is fostering the continuity of ex libris traditions in Lithuania andactively promoting the activities related to bookplates.

There is Book Graphics Centre in the library. Its aim is to promote the art of book, develop exhibition, educational and publishing activities. The centre collects and stores information about the history and development of ex libris, investigates ex libris as the object of cultural heritage and artwork, organizes various events to introduce the public with bookplates, their creators and collectors, stores bookplates, that have artistic value, donated to the library. The collection of bookplates is preserved in the Ex Libris Fund of Gerardas Bagdonavičius.

UDK 76 (474.5) ISBN 978-609-8237-00-9 Lietuvos ekslibrisui – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos. Tarptautinio forumo medžiaga / 500 Years For Lithuanian Ex Libris. Evolution And Modern Trends. Sudarė Bronius Maskuliūnas, Asta Kaktytė. – Šiauliai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2018. – 128 p.

Leidinyje publikuojama tarptautinio forumo „Lietuvos ekslibrisui – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos“, vykusio 2018 m. spalio 26–27 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, medžiaga. Leidinį sudaro trys struktūrinės dalys: pirmojoje skelbiami forume skaityti pranešimai ekslibriso tema, antrojoje supažindinama su forume vykusiomis ekslibrisų kūrybos dirbtuvėmis, trečiojoje – pristatomos forumo metu atidarytos penkios žinomų Lietuvos ekslibriso kūrėjų parodos. Leidinys skirtas dailininkams, menotyrininkams, dailės mokytojams, knygos ženklo meno propaguotojams, visiems, besidomintiems ekslibriso raida.

The publication introduces the proceedings of international forum “500 Years for Lithuanian Ex Libris: Evolution and Modern Trends”. The forum was held on 26–27 October 2018 at Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library. The publication consists of three parts: the first part covers the reports, read during the forum, on the theme of ex libris, the second part introduces the bookplate workshops, which were organized during the forum, and the third part introduces five exhibitions of famous Lithuanian ex libris creators. The exhibitions were opened during the forum. The publication is intended for artists, art critics, art teachers, promoters of ex libris, and for those who are interested in the development of ex libris.

Sudarytojai / Compiled by: Prof. dr. Bronius Maskuliūnas, Asta Kaktytė Kalbos redaktorius / Edited by Robertas Gedrimas Vertėja į anglų kalbą / Translated by Solveiga Sušinskienė Apipavidalino ir maketavo / Disigned by Vaiva Kovieraitė-Trumpė Viršelyje panaudotas Vaidoto Janulio sukurtas forumo “Lietuvos ekslibrisui – 500” ženklas On the Cover: The bookplate of the forum “500 Years for Lithuanian Ex Libris” created by Vaidotas Janulis Išleido / Published by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai, Lietuva knygosgrafika@savb.lt www.savb.lt Spausdino / Printed by UAB Petro ofsetas Naujoji Riovonių 25C, LT-03153 Vilnius www.petroofsetas.lt Tiražas / Edition 300