LITERATŪROS APŽVALGA

suvaržytas projektuotojas privalėjo visų pirma pateikti reikalaujamą kiekį kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, bet ne kurti gyvenamuosius namus ir erdves (Drėmaitė ir kt., 2012). Kita vertus, augant pramonės įmonėms, butų skirstymas pagal darbovietes leido atsirasti unikaliems kvartalams, kuriuose formavosi specifinės bendruomenės. Tai ypač pastebima Gargždų atveju. Dar ir šiandien analizuojamoje teritorijoje yra vietinių vadinamas „melioratorių kvartalas“ ar „kooperatyvo kvartalas“ su legendine parduotuve „Pempininkai“. Turbūt iš santvarkos specifikos kilusi „tautosaka“ Gargždų atveju ir yra labiau saugotinas masinės statybos bruožas, nei patys pastatai ar kvartalai, kurių problematika verta aptarimo tolesnėse šio rašinio eilutėse.

Moderniam socialistiniam miestui būdingas pasklidimas žaliuose plotuose su laisvai išdėstytais daugiabučiais ir naujo tipo buitinio aptarnavimo centrais (Drėmaitė ir kt., 2012). D. Dijokienė ir P. Džervus straipsnyje „XX. a. masinės statybos gyvenamųjų kompleksų fenomenas Lietuvoje Europiniame industrinės statybos kontekste" teigia, jog „šiandien erdvinė masinės statybos gyvenamųjų rajonų struktūra turi ne mažiau problemų nei patys pastatai“. Straipsnyje akcentuojama, kad neidentifikuotos socialinės bendruomenės erdvės, chaotiška žaliųjų plotų sistema, neadekvatūs automobilių stovėjimo aikštelių dydžiai turėtų susilaukti ne mažiau dėmesio nei prastas pastatų energetinis efektyvumas ar menka architektūrinė išraiška (remiantis A. Vyšniūnu) (Dijokienė, Džervus, 2011). Priešingai, nei XX a. viduryje vykdytos krašto modernizacijos metais, šiandieninio gyvenimo šerdį sudaro erdvė, kur glaudžiai persipynęs privatus ir viešasis individo, kaip neatsiejamo bendruomenės nario gyvenimas (Butkus ir kt., 2014). Būtent čia ir iškyla esminė tokių kvartalų problematika – privačios erdvės nebuvimas nei teisine (žemė valstybinė), nei struktūrine prasme (laisvo planavimo pastatai dažnu atveju nedalina erdvių į kiemą ir viešą erdvę). Kaip teigia norvegų architektas Christianas Norbergas – Schulzas, „kuomet naujos gyvenvietės nebeturi erdvės fizinės ribos ir didelio užstatymo tankio, tai ir jų pastatai paprastai yra laisvai išdėstyti parką primenančioje erdvėje”. Taip, anot architekto, iškyla erdvės ir masės santykio nebuvimo problema, kurios neigiamas rezultatas yra išsibarsčiusių pastatų montažas, kada nebematoma gatvių ir aikščių. Toks miestas yra praradęs savo prigimtinę struktūrinę esmę. Todėl šiame darbe bus kreipiamas didelis dėmesys į urbanistinės struktūros papildymą ir koregavimą. Gargždų miestas išsiskiria iš kitų Lietuvos savivaldybių centrų savo gera demografine situacija. Per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų augo tiek Gargždai, tiek Klaipėdos rajonas, kur gyventojų skaičius padidėjo net ketvirtadaliu (remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis). Todėl esminė – demografinė problema, būdinga kitiems tokio tipo miestams, Gargždams nėra aktuali. Priešingai, geri demografiniai rodikliai didina poreikį atnaujinti savivaldybės centrą, „miegamuosiuose rajonuose“ ne tik sutvarkant aplinką, išsprendžiant įsisenėjusias viešųjų erdvių problemas, tačiau ir plečiant paslaugų tinklą, skatinant ekonominę veiklą tokiose teritorijose ir pamažu atsisakant sovietinės planavimo koncepcijos principo – mikrorajono „satelito“ kūrimo, kuriame nebuvo vystoma ekonominė veikla.

Dauguma įgyvendintų projektų patvirtina, jog gyventojų įsitraukimas į miesto regeneracijos procesą yra svarbiausias veiksnys, lemiantis sėkmę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad labai svarbu šį procesą pradėti tinkamai pasiruošus, sukūrus veiksmų planą kaip į projektą įtraukti gyventojus jau pirmame proceso etape. [...] Žmonės tampa žymiai pozityviau nusiteikę permainoms, jei patys dalyvauja tose permainose, visuomenės dalyvavimas leidžia žymiai lengviau pasiekti tikslus. (Butkus ir kt., 2014)

6

Gargždų pietinės dalies daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijos regeneracija yra įvairialypis projektas, kurio vienas esminių uždavinių – sutelkti bendruomenę, kuriai ir tarnaus projekto sprendiniai. Paradoksalu, jog totalitarinio rėžimo sąlygomis sukurtos teritorijos atgaivinimas vykdytinas demokratiniais principais, ne tik atgaivintų teritoriją, bet ir būtų užkrečianti „geroji praktika“ Lietuvos miestų sovietinių laisvo planavimo teritorijų atgaivinimui ateityje. Patenkinti ir išdidūs savo gyvenamąja vieta gyventojai yra geriausia vietos ir įgyvendinto projekto reklama (Butkus ir kt., 2014).

AUTORIAUS POŽIŪRIS: kas yra „išmanusis miestas“?

Išmanumas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip rinkodaros nuvalkiotas, šiandien dažnai be priežasties ir didesnės argumentacijos naudojamas terminas. Todėl prieš kuriant išmanaus miesto strategiją svarbu grąžinti šiam terminui pirminį pradą, kalbantį apie kertinius principus, užkoduotus šiame žodyje bei jais vadovaujantis pažvelgti į miestą ir jo problematiką. Gyvendami XXI amžiaus visuomenėje dažniausiai esame įpratę žodį „išmanus“ girdėti skaitmeninių technologijų kontekste, todėl kalbėdami apie miestą visų pirma turime suprasti, jog miestas nėra kompiuteris. Sparti technologinė pažanga nėra vien tik teigiamai vertintinas procesas, dalis šio proceso veiksnių sukuria naujas problemas ir visuomenę paverčia eksperimento, kurio baigtis neaiški, dalimi. Todėl tik tvarus ir atsakingas technologinės pažangos pasiekimų taikymas gali būti naudingas miestui.

Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ žodis „išmanus“ visų pirma sietinas su išmintimi (žinojimu) (Keinys ir kt., 2000). Išmintis – senas, kaip žmonija siekis. Išminties ieškojo visos kartos ir, tik todėl, kad išmintingi žmonės nenustojo tobulėti, toliau gilinosi ir siekė aukštumų, atsirado platus, visa apimantis mokslas, kurio dėka pasaulis vystosi ir savo intelektine pažanga auga toliau. Ne visuomet išmanumas turi būti išreikštas sudėtingų kompiuterinių programų ar brangių įrenginių pagalba. Pats išmaniausias sprendimas ne retai yra grįžimas prie paprastų, šimtmečiais patikrintų ir patikimų dalykų, dažnai pateiktų tik kitokia, mūsų dienų visuomenei priimtina forma.

Pastebėtinas neatsiejamas ryšys tarp išmanumo ir tvarumo – tik tie sprendimai, kurie yra draugiški aplinkai, turi teisę būti vadinami išmaniais. Aplinką teršiantys įrenginiai yra „praėjusio laikmečio“ dalis. Didžiausias jų trūkumas – tarša – rodo, kad technologija nėra pakankamai gerai išvystyta ir ją būtina tobulinti, kol ji nebedarys neigiamo poveikio aplinkai. Todėl dideliu iššūkiu išmanumo egzaminui mieste tampa oro tarša ir triukšmas. Šias dvi problemas Gargžduose labiausiai lemia automobiliai ir miestui šilumos energiją gaminančios katilinės. Į kiekvieną iš šių taršos šaltinių verta pažvelgti plačiau. Kurdami jaukią aplinką, patogų ir patrauklų pėsčiųjų takų tinklą, į mikrorajoną pritraukdami darbo vietas skatinsime gyventojus judėti pėsčiomis. Kita vertus atsinaujinančios energijos gamybos įrenginių diegimas pigintų elektros energiją ir skatintų žmones rinktis elektromobilį, kuris neišmeta į aplinką kenksmingų medžiagų ir nekelia triukšmo. Kita problema –šiluminė katilinė, kurioje energija gaminama iš biokuro ir gamtinių dujų. Gamtinės dujos yra neatsinaujinanti iškasena, tuo tarpu deginant biokurą į aplinką išmetamas didelis kiekis CO2, be to biokurą į katilus tiekiantys siurbliai kelia triukšmą, kuras atvežamas sunkiasvoriais automobiliais... Todėl projekte būtina ieškoti būdų, kaip mažinti automobilių naudojimą mieste ir ieškoti alternatyvų mikrorajono aprūpinimui šilumos energija.

7

Kitas svarbus tvarumo principas – antrinis medžiagų panaudojimas. Šis principas numatomas ir projekte – atsisakant esamų pastatų – juos nugriaunant – kiek įmanoma daugiau medžiagų bus naudojama antrą kartą, o statybinės šiukšlės bus perdirbamos ir pritaikomos kitiems poreikiams (pvz.: betono nuolaužos bus sumalamos ir naudojamos takų grindinio apatiniams sluoksniams sukurti).

Išmintingi sprendimai nebūtinai turi būti radikalūs – kur kas paprasčiau pokyčius įgyvendinti evoliucijos, o ne revoliucijos keliu, vengiant kultūrinio šoko ir jo keliamų socialinių problemų. Lėtai ir kantriai ugdant visuomenę galima švelniai įvesti pačias didžiausias permainas, ypač žvelgiant iš teritorijų atgaivinimo perspektyvos, kur susikerta daugybė visuomenės narių interesų, o vienas svarbiausių kiekvieno paprasto žmogaus siekių yra ramiai gyventi esant užtikrintam dėl saugios ateities.

Kuriant išmanų miestą ateities kartoms – kertine priemone tampa visuomenės švietimas, skaidytinas į du atskirus dėmenis – jaunosios kartos ugdymą ir vyresniosios integravimą. Jaunesniajai kartai jau nuo pat darželio metų svarbu skiepyti supratimą apie aplinkos tausojimą taupant energiją, rūšiuojant atliekas, atsisakant betikslio medžiagų švaistymo, kalbėti apie natūralios gamtos svarbą sveikai gyvensenai, rodyti, kaip gaminama energija, taip ugdant atsakingus vartotojus. Todėl teritorijoje esantys darželiai ir mokyklos bus orientuoti į aktyvų ekologinio požiūrio ugdymą, o jų veiklą apjungs projektuojamas „Minijos mokslo centras“. Tuo tarpu vyresniajai kartai bus rodomas jaunimo pavyzdys organizuojant bendrus ekologijos populiarinimo renginius mieste, jų gyvenamąją aplinką atnaujinant tvariais ir darniais principais. Tik gyvendami ekologiškai sąmoningoje visuomenėje išsaugosime pačią didžiausią vertybę – švarią, žmogaus nesuniokotą gamtą. Išmanus miestas – išmintingais sprendimais grįstas žmogaus kūrinys, tausojant aplinką ir darniai įsiliejant į gamtą.

8