suvaržytas projektuotojas privalėjo visų pirma pateikti reikalaujamą kiekį kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, bet ne kurti gyvenamuosius namus ir erdves (Drėmaitė ir kt., 2012). Kita vertus, augant pramonės įmonėms, butų skirstymas pagal darbovietes leido atsirasti unikaliems kvartalams, kuriuose formavosi specifinės bendruomenės. Tai ypač pastebima Gargždų atveju. Dar ir šiandien analizuojamoje teritorijoje yra vietinių vadinamas „melioratorių kvartalas“ ar „kooperatyvo kvartalas“ su legendine parduotuve „Pempininkai“. Turbūt iš santvarkos specifikos kilusi „tautosaka“ Gargždų atveju ir yra labiau saugotinas masinės statybos bruožas, nei patys pastatai ar kvartalai, kurių problematika verta aptarimo tolesnėse šio rašinio eilutėse. Moderniam socialistiniam miestui būdingas pasklidimas žaliuose plotuose su laisvai išdėstytais daugiabučiais ir naujo tipo buitinio aptarnavimo centrais (Drėmaitė ir kt., 2012). D. Dijokienė ir P. Džervus straipsnyje „XX. a. masinės statybos gyvenamųjų ̨ kompleksų fenomenas Lietuvoje Europiniame industrinės statybos kontekste" teigia, jog „šiandien erdvinė masinės statybos gyvenamųjų rajonų struktūra turi ne mažiau problemų nei patys pastatai“. Straipsnyje akcentuojama, kad neidentifikuotos socialinės bendruomenės erdvės, chaotiška žaliųjų plotų sistema, neadekvatūs automobilių stovėjimo aikštelių dydžiai turėtų susilaukti ne mažiau dėmesio nei prastas pastatų energetinis efektyvumas ar menka architektūrinė išraiška (remiantis A. Vyšniūnu) (Dijokienė, Džervus, 2011). Priešingai, nei XX a. viduryje vykdytos krašto modernizacijos metais, šiandieninio gyvenimo šerdį sudaro erdvė, kur glaudžiai persipynęs privatus ir viešasis individo, kaip neatsiejamo bendruomenės nario gyvenimas (Butkus ir kt., 2014). Būtent čia ir iškyla esminė tokių kvartalų problematika – privačios erdvės nebuvimas nei teisine (žemė valstybinė), nei struktūrine prasme (laisvo planavimo pastatai dažnu atveju nedalina erdvių į kiemą ir viešą erdvę). Kaip teigia norvegų architektas Christianas Norbergas – Schulzas, „kuomet naujos gyvenvietės nebeturi erdvės fizinės ribos ir didelio užstatymo tankio, tai ir jų pastatai paprastai yra laisvai išdėstyti parką primenančioje erdvėje”. Taip, anot architekto, iškyla erdvės ir masės santykio nebuvimo problema, kurios neigiamas rezultatas yra išsibarsčiusių pastatų montažas, kada nebematoma gatvių ir aikščių. Toks miestas yra praradęs savo prigimtinę struktūrinę esmę. Todėl šiame darbe bus kreipiamas didelis dėmesys į urbanistinės struktūros papildymą ir koregavimą. Gargždų miestas išsiskiria iš kitų Lietuvos savivaldybių centrų savo gera demografine situacija. Per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų augo tiek Gargždai, tiek Klaipėdos rajonas, kur gyventojų skaičius padidėjo net ketvirtadaliu (remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis). Todėl esminė – demografinė problema, būdinga kitiems tokio tipo miestams, Gargždams nėra aktuali. Priešingai, geri demografiniai rodikliai didina poreikį atnaujinti savivaldybės centrą, „miegamuosiuose rajonuose“ ne tik sutvarkant aplinką, išsprendžiant įsisenėjusias viešųjų erdvių problemas, tačiau ir plečiant paslaugų tinklą, skatinant ekonominę veiklą tokiose teritorijose ir pamažu atsisakant sovietinės planavimo koncepcijos principo – mikrorajono „satelito“ kūrimo, kuriame nebuvo vystoma ekonominė veikla. Dauguma įgyvendintų projektų patvirtina, jog gyventojų įsitraukimas į miesto regeneracijos procesą yra svarbiausias veiksnys, lemiantis sėkmę. Vakarų šalių patirtis rodo, kad labai svarbu šį procesą pradėti tinkamai pasiruošus, sukūrus veiksmų planą kaip į projektą įtraukti gyventojus jau pirmame proceso etape. [...] Žmonės tampa žymiai pozityviau nusiteikę permainoms, jei patys dalyvauja tose permainose, visuomenės dalyvavimas leidžia žymiai lengviau pasiekti tikslus. (Butkus ir kt., 2014)
6
