SwO street #34 by SwO magazine

SwO

Nr. 34 2019 lapkritis

street

KŪRYBINĖS PLANETOS

SwO

street

Angela Ter-Vardanian KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR angela@swo.lt Ieva Raudeliūnaitė VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ / EDITOR-IN-CHIEF ieva@swo.lt Kristina Janulytė / Ugnė Gromnickaitė KALBOS REDAKTORĖS / LANGUAGE EDITORS ŽURNALĄ RENGĖ / TEAM: Sigita Mušauskaitė / Marta Mytych Alicia Sjöström / Gabija Labutytė Greta Joana / Aušra Matulaitytė Kristina Purytė / Greta Kaveckytė

Ačiū prisidėjusiems / Our precious contributors: Aistė Daunoravičiūtė / Marija Kazakevičiūtė / Ugnė Šlaičiūnaitė Alexandrina Chirila / Alina Shemetova / NOLOGO Martina Cella / Inga Dinga / Angelina Barzey MP Management / Engla E. K. / Monika Luzyńska Gytis Vidžiūnas / Kernius Pauliukonis / Martynas Stankaitis Radvilė Juozapaitytė / First Blush Club

SwO street – nemokamas miesto mados žurnalas Dizainas: SwO © SwO street Nr. 34 (2019 lapkritis)

Leidinyje panaudotos nuotraukos ir straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra „SwO street“ nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako. Žurnale pateiktų prekių kiekis ribotas. Jeigu kaina skiriasi, teisinga kaina yra gaminio etiketėje.

SwO

street

www.swo.lt

NUMERYJE SKAITYKITE:

Nuotrauka – Angelos Ter-Vardanian

KOSMOSAS ŽEMĖJE FOTOSESIJA: MINDSET FOTOSESIJA: ITALIANA POKALBIS SU ŠVIESA ŠULC FOTOSESIJA: SILVERRINGEN MERGINA, ĮSIMYLĖJUSI KNYGAS ATRASTA NAUJA PLANETA – SODA FUTURA TERĖS VIRSMAS IEŠKANT NEPAPRASTŲ DALYKŲ PAPRASTUME

www.swo.lt

4 14 40 56 64 84 90 98 102

Viršelyje: FOTOGRAFĖS – MARTA MYTYCH, ALICIA SJÖSTRÖM MODELIAI – ENGLA E. K., ANGELINA BARZEY (MP MANAGEMENT) VIZAŽISTĖ – MONIKA LUZYŃSKA

Mes visada laukiame talentų! Rašykite mums laiškus el. paštu redakcija@swo.lt

3 | SwO

street

KOSMOSAS ŽEMĖJE: POKALBIS SU „COSMOS PAUKŠČIŲ TAKO“ ĮKŪRĖJU MATU JAKOVLEVU Autorė – Sigita Mušauskaitė

urbūt daugelis susimąstome apie mažai dar kam patirtą erdvę – kosmosą. Šimtai neatsakytų klausimų ir supanti begalybė… Vienus tai gąsdina, o kiti, vedini smalsumo, nori eiti ieškoti atsakymų. Visgi šiandien jau turime galimybę nors maža dalimi pajusti kosmoso erdvę. Bičiuliai Matas Jakovlevas ir Tomas Kairys, sujungę daugybę veidrodžių ir šviesos elementų, įrengė virtualiojo kosmoso kambarį, kuriame galima pasijusti tarsi apglėbtam begalybės. Su Matu, vienu iš „COSMOS paukščių tako“ įkūrėjų, kalbamės apie tai, kaip pavyko sukurti pirmąjį virtualųjį kosmosą Lietuvoje, apie plėtrą užsienyje, kitas idėjas ir, žinoma, apie begalybės pojūtį.

SwO

street

Matas Jakovlevas ir Tomas Kairys. Nuotrauka – Aistės Daunoravičiūtės

Nuotraukos – Aistės Daunoravičiūtės, asmeninių Mato Jakovlevo ir Tomo Kairio archyvų

www.swo.lt

5 | SwO

street

O galbūt visa tai paskatino slapta vaikystės svajonė?

Matai, papasakok, kaip kilo idėja sukurti virtualų kosmosą. Prie Pagojės tvenkinio netoli Anykščių turime vandenlenčių parką „Wake pond“. Kadangi tai vasaros sezonui skirta pramoga, galvojome, kaip sumažinti sezoniškumą. Kai draugai papasakojo apie Sankt Peterburgo veidrodžių kambarį, mus „užkabino“ ši idėja ir tapo antrojo verslo užuomazga. Domėjomės, skaitėme, fantazavome patys… Ir štai, gavosi labai tikroviškas begalybės įspūdis.

SwO

street

Tiesą sakant, vaikystėje tikrai netrūko domėjimosi kosmoso tematika: peržiūrėta daug įvairių laidų, perskaityta nemažai straipsnių apie tai, kas vyksta mūsų galaktikoje ir visoje visatoje. Galbūt ir tai yra susiję su veikla, kuria šiandien užsiimame. Kuo tave labiausiai žavi kosmosas? Kosmoso dydis, gylis, neišsemiama erdvė, kuri, kiek žinoma, visgi, turi pabaigą, nors mums ir sunkiai suvokiamą. Esame tik labai maža dalis visumos, kuri mus supa.

www.swo.lt

Pirmąjį savo kosmoso kambarį atidarėte Anykščiuose. Kodėl nusprendėte pradžioje startuoti mažesniame mieste ir kokios jo perspektyvos?

Kaip žmonės reagavo išvydę pirmąją tokio pobūdžio atrakciją?

Anykščiai – mūsų gimtasis miestas, kuriame praleidome didžiąją savo gyvenimų dalį. Jame, kaip jau minėjau, pradėjome vandenlenčių parko idėją, čia pažįstame daugelį žmonių, kurie mums labai padėjo. Pradžioje net nesvarstėme alternatyvos rinktis „COSMOS paukščių taką“ įkurti kitur – juk Anykščiuose pilna turistų, buvome beveik užtikrinti, kad pritrauksime bent mažą dalį jų.

Tokių teigiamų komentarų ir atsiliepimų dar nebuvome girdėję. Atrodė, jog beveik visi klientai lieka patenkinti tuo, ką patyrė COSMOSe. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems tai pasirodė per paprasta ir neverta pinigų. Norėtume, kad tie žmonės sugrįžtų dar kartą ir pabandytų įsijausti į šią begalinę erdvę platesne prasme, nesistengdami įžvelgti ir suprasti paties įgyvendinimo.

www.swo.lt

7 | SwO

street

Su kokiais sunkumais teko susidurti, kuriant pirmąjį „COSMOS paukščių taką“? Tiesą sakant, su sunkumais praktiškai nesusidūrėme. Patys esame inžinieriai, taigi išsiaiškinti daugelį techninių klausimų buvo malonus iššūkis. Visgi turėjome nemažą užduotį tokiam projektui surasti patalpas. Galiausiai Anykščių menų inkubatorius pasirodė tam tiesiog idealiai tinkanti vieta.

„Tiesą sakant, su sunkumais praktiškai nesusidūrėme.“

Koks jūsų verslo išskirtinumas? Kaip įvertintumėte konkurencinę aplinką Lietuvos rinkoje? Netrukus po mūsų starto atsirado keletas konkurentų su panašiomis pramogomis, tačiau mes buvome pirmieji, tad šioje srityje esame labiausiai žinomi. Manome, kad mūsų galutinis rezultatas – kur kas patrauklesnis. Konkurentų atsiradimas mums buvo įrodymas, kad einame teisinga linkme, ir paskatino tik dar labiau stengtis bei kurti naujus projektus. Papasakok apie verslo plėtrą užsienio rinkoje. Kodėl nusprendėte tai daryti Rygoje? Praėjus šiek tiek laiko nuo atsidarymo Vilniuje, ėmėme ieškoti alternatyvų ir nusprendėme plėstis į Baltijos šalių regioną. Ryga, lyginant su Vilniumi ar Anykščiais, pasirodė patrauklus miestas, jame daug turistų, todėl ir dėjome visas pastangas kurtis ten.

SwO

street

Kokie iššūkiai laukė atidarant pirmąjį virtualiojo kosmoso muziejų užsienio šalyje? Visų pirma, kalbos barjeras ir susidūrimas su vietinėmis institucijomis. Įmonės filialo atidarymas truko ilgiau nei galėjome įsivaizduoti, tačiau tie iššūkiai buvo gana įdomūs ir paruošė kitam muziejui Varšuvoje. Kas labiausiai nustebino, ko galbūt iš pradžių nepavyko numatyti? Nustebino Latvijos darbo rinka. Vos tik atidarę muziejų dirbome patys ir tuo pat metu ieškojome komandos narių, tačiau tai nebuvo taip lengva, užtrukome beveik mėnesį. Latvių juk yra ne tiek jau daug. Taip pat supratome, jog jie gerai žino, ko ieško.

www.swo.lt

SwO

street

Šiuo metu atidarinėjate muziejų Lenkijoje. Kuo skiriasi darbas šiose dviejose užsienio rinkose? Stebimės Lenkijos mastu, žmonių kiekiais ir verslų įvairove, todėl ir darbas čia visiškai kitoks. Darbuotojų paieška greitesnė, tačiau kalbos barjeras jaučiamas kur kas labiau nei Latvijoje. Kartais ieškodami paprastų techninių ar konstrukcinių dalių užtrunkame labai ilgai, tad galiausiai nusprendžiam jas atsigabenti iš Lietuvos. Ne kartą minėjai, kad virtualusis kosmosas – ne vienintelis jūsų verslas. Papasakok apie kitą tavo ir Tomo veiklą – vandenlenčių parką „Wake pond“.

„Darbuotojų paieška greitesnė, tačiau kalbos barjeras jaučiamas kur kas labiau nei Latvijoje.“

Stengiamės, kad visos mūsų pramogos klientams paliktų tik geriausius įspudžius. Vasaros metu daugelis mėgsta laiką leisti prie vandens, užsiimti vandens sportu, todėl puikiai „užpildome“ lietuvišką kasdienybę geromis emocijomis. „Wake pond“ yra mūsų verslo pradžia ir tokia vieta, į kurią visuomet norisi sugrįžti. Labai gaila, jog ši veikla tapo antrąja, tačiau džiaugiamės turėdami galimybę plaukti ant vandens Anykščiuose. Vandenlentės – mūsų gyvenimo dalis, net ir dirbdami kituose miestuose randame laiko aplankyti savo parką. Kur dažniausiai semiesi įkvėpimo? Įkvėpimo semiuosi keliaudamas, lankydamas įdomias vietas, muziejus, skaitydamas įvairiausius straipsnius, knygas, bendraudamas ir tiesiog žiūrėdamas „YouTube“ bei scrolindamas „Instragram“ ar kitas medijas. Gal pasidalintum labiausiai tave įkvėpusia knyga? Šiuo metu labiausiai įkvepia Stephen Hawking „Visata riešuto kevale“, kurios tiesiog įprastai perskaityti nepavyksta – reikia gilintis, googlinti, skaityti keletą kartų tą pačią pastraipą, kad suprasčiau, apie ką iš tiesų rašoma (red. šypsosi). Turbūt todėl ir įkvepia – mus supantis pasaulis yra be galo sudėtingas ir į daugelį klausimų dar neturime atsakymų.

SwO

street

| 10

Kokios jūsų verslo ateities ambicijos? Turime siekių įkurti muziejus visuose didžiausiuose bei perspektyviausiuose planetos miestuose ir pasidalyti tuo, ką kuriame, su visais jos gyventojais. O į kokią kitą planetą norėtum nuvykti? Jei atvirai, nemanau, kad norėčiau nuvykti į kokią nors kitą planetą… Tačiau tikrai norėčiau pažvelgti į Žemę iš viršaus, kad galėčiau dar kartą įsitikinti, kokia nuostabi ir kaip puikiai pritaikyta mums gyventi ji yra.

www.swo.lt

Reklama

AKIMIRKA, SKIRTA ODAI WWW.SPIANATO.LT

SwO

street

| 12

www.swo.lt

Nuotrauka â&#x20AC;&#x201C; N. Kabanow www.swo.lt

13 | SwO

street

MINDSET FOTOGRAFĖ – GRETA JOANA DIZAINERĖ – MARIJA KAZAKEVIČIŪTĖ MODELIS – UGNĖ ŠLAIČIŪNAITĖ

SwO

street

| 14

www.swo.lt

15 | SwO

street

SwO

street

| 16

www.swo.lt

17 | SwO

street

SwO

street

| 18

www.swo.lt

19 | SwO

street

SwO

street

| 20

www.swo.lt

21 | SwO

street

SwO

street

| 22

www.swo.lt

23 | SwO

street

SwO

street

| 24

www.swo.lt

25 | SwO

street

SwO

street

| 26

www.swo.lt

27 | SwO

street

SwO

street

| 28

www.swo.lt

29 | SwO

street

SwO

street

| 30

www.swo.lt

31 | SwO

street

SwO

street

| 32

www.swo.lt

33 | SwO

street

SwO

street

| 34

www.swo.lt

35 | SwO

street

SwO

street

| 36

www.swo.lt

37 | SwO

street

SwO

street

| 38

www.swo.lt

Reklama

WWW.SPIANATO.LT

ĮKVĖPTA GAMTOS IR MOKSLO

ITALIANA FOTOGRAFĖ – GABIJA LABUTYTĖ VIZAŽISTĖ, STILISTĖ – ALEXANDRINA CHIRILA MODELIS – ALINA SHEMETOVA (NOLOGO) DIZAINERĖ – MARTINA CELLA

SwO

street

| 40

www.swo.lt

41 | SwO

street

SwO

street

| 42

www.swo.lt

43 | SwO

street

SwO

street

| 44

www.swo.lt

45 | SwO

street

SwO

street

| 46

www.swo.lt

47 | SwO

street

SwO

street

| 48

www.swo.lt

49 | SwO

street

SwO

street

| 50

www.swo.lt

51 | SwO

street

SwO

street

| 52

www.swo.lt

53 | SwO

street

SwO

street

| 54

www.swo.lt

Reklama

www.swo.lt

Paroda

55 | SwO

street

APIE STEREOTIPUS GRIAUNANTĮ NAUJĄJĮ TEATRĄ. POKALBIS SU ŠVIESA ŠULC Autorė – Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos – Ingos Dingos

iuolaikinis teatras kalba apie atvirumą kitokioms raiškos priemonėms, tarpdiscipliniškumą, nusistovėjusių teatro tradicijų laužymą. Tačiau kiek jis pats, kaip meno sritis, yra atviras ir prieinamas jį mylinčiam žmogui? Ar teatras pajėgus į sceną įsileisti kiekvieną iš mūsų? Vilniuje įkurtas Naujasis teatras veikiau kalba ir pristato ne naujas teatrines formas ir turinį, o tai, kas, regis, XXI a. demokratiškoje visuomenėje ir kultūros gyvenime turėtų būti įprasta – spektakliuose kartu vaidina ir pasirodo negalią turintys aktoriai, mėgėjai bei profesionalai. Šią gražią ir reikalingą misiją teatras sėkmingai vykdo jau ilgiau nei dešimtmetį. Apie tai, kodėl visuomenei atviras teatras yra būtinas, bei kokį svarbų grįžtamąjį ryšį jis gali teikti žmonėms, kalbėjausi su aktore Šviesa Šulc.

SwO

street

| 56

www.swo.lt

Koks buvo jūsų kelias į teatro sceną? Kaip ir kodėl buvo įkurtas Naujasis teatras? Iš tiesų, teatras mane sužavėjo jau vaikystėje. Mane, mažą mergytę, vaikų namų auklėtojos vežiodavo po kolūkius, pastatydavo ant scenos, kur deklamuodavau Salomėjos Nėries eilėraštį „Mama, kur tu?“. Matydavau kaip susigraudinusios moterys šluosto ašaras ir kažkaip pasąmoningai supratau, kad mano pasirodymas pasisekė... Nuo 12 metų mane augino globėjai, miestelyje lankiau dramos būrelį ir pati iš kartoninės dėžės buvau pasidariusi nešiojamą teatrą, iš popieriaus išsikarpiusi personažus ir keliavau per kiemus. Bilietai buvo žiūrovų pliaukštelėjimas delnu per mano delną. Gaila, kad neatsimenu, ką būtent vaidindavau. Be galo daug skaičiau. Jau tada šalia savo rašomojo stalo buvau priklijavusi dvi sentencijas: „Memento mori“ (vert. Prisimink, kad mirsi) ir „Per aspera ad astra“ (vert. Per kančias į žvaigždes). Beje, labai greitai įsijausdavau į skaitomų romanų personažų gyvenimus. Mokykloje tuo metu buvo madingi atsiminimų sąsiuviniai. Juose turėjai atsakyti į įvairius klausimus ir parašyti palinkėjimą. Tačiau į mano klausimą „Apibūdinkite mane. Kokia aš esu?“, mano bendraklasiai nesugebėdavo atsakyti. Jie rašydavo maždaug taip: „Aš nežinau kokia tu“, „Tu kiekvieną dieną vis kitokia“ ir t. t. Baigus mokyklą, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau liaudies teatro režisūros specialybę. Tačiau gyvenimo vingiai nuvedė į švietimo sritį. Lietuvos edukologijos universitete įgijusi tinkamą išsilavinimą, dirbau ir kūriau su pačiais mažiausiaisiais. Jų tyrumas, tikrumas, nuoširdumas suteikė man saugią aplinką būti laisvai, būti savimi, nebijant smerkimo, apkalbų, apgaulės. Tačiau ilgai neišsilaikiau gyvenimo karuselėje – dėl patirto streso praradau didžiąją dalį regėjimo ir turėjau palikti mylimą darbą. Ilgus 7-erius metus vyko „susitaikymo su liga“ etapas. Maldoje ieškojau atsakymo į klausimus: „Kuo užsiimti? Kam galiu būti naudinga? Ar galėsiu ir sugebėsiu būti kuo nors naudinga?“ Atsakymą radau – neįgaliųjų teatras. Pagalvojau: „Kokia kvailystė! Kokie dar neįgalieji! Ir koks dar teatras!“ Beje, tuo metu buvo išsitrynusi informacija, kad studijavau teatro režisūrą...

www.swo.lt

57 | SwO

street

Vėliau pradėjau dirbti socialinėje srityje – žmonių, turinčių negalią, įtraukties didinimas. Kūriau ir įgyvendinau įvairiausius integracijos, meno terapijos projektus. Kartu su kitais neįgaliaisiais menininkais dvejus metus mokiausi Mažojoje teatro akademijoje vaidybos pagrindų. Kaip diplominį darbą pristatėme A. Ostrovskio pjesės „Pelninga vieta“ pastatymą Vilniaus mažajame teatre (rež. S. Krivickienė). Po spektaklio susilaukėme daug paskatinamųjų žodžių: „Scenoje mes nematėme negalios, o tik gerą spektaklį“, „Spektaklio pabaigoje, kai atėjote nusilenkti, staiga atsipeikėjome, kad čia aktoriai, judantys neįgaliojo vežimėliuose, ir taip kažkas širdyje stipriai sujudo, negalėjau sulaikyti ašarų“, „Žiūrint į jus užsikreti pozityvumu, optimizmu. Mes sielojamės dėl suplyšusių kelnių, o jūs šypsotės, neturėdami kojų, ant kurių galėtumėte tas kelnes užsimauti. Ir pasidaro šiek tiek gėda dėl savo savigailos. Ir pats užsidegi noru gyventi...“ Gyventi, ieškant atsakymo į klausimą: „Kodėl aš čia?“ Ir tada grįžo prisiminimas apie matytą vaizdinį maldoje – neįgaliųjų teatrą. Tad su kitais bendraminčiais, Artūru Bardzilausku 2008 m. įkūrėme Neįgaliųjų naująjį teatrą. Paklausite, kodėl naujasis? Nežinau. Gal, kad tai kitoks teatras, su kitokiu požiūriu, gal, kad tai pirmasis tokio pobūdžio teatras pasaulyje. Taip, pasaulyje yra teatrų, kuriuose dirba ir kuria žmonės, turintys negalią, bet tuose teatruose sveiki jiems vadovauja, juos administruoja. Mūsų teatre visi, kaip tas feniksas, keliamės iš pelenų naujam gyvenimui, kad galėtumėm degti meile ir šviesti kūryba dėl kitų. Gal tai skambūs žodžiai, bet aš jais tikiu. Kada pradėjote dirbti ir kurti teatre kaip režisierė, atlikėja? Naujajame teatre dirbu nuo jo įsikūrimo. Pirmasis spektaklis buvo „Stiklinis žvėrynas“, pagal to paties pavadinimo Tennessee Williams pjesę (rež. A. Šablauskas). Šiame spektaklyje vaidinu Amandą Vingfild. Beje, jo premjera įvyko 2009 m. Vilniaus mažajame teatre. Įdomu pastebėti, kad 2019 m. spalio 3 d. Naujojo teatro kamerinėje salėje vaidins tie patys aktoriai, kurie vaidino per premjerą, išskyrus Lorą Vingfild, kuri šiame spektaklyje jau septinta. Režisūros ėmiausi nuo 2012 m. Tie metai Lietuvoje buvo paskelbti Maironio metais. Mums svarbūs Lietuvos išlikimo, tautiškumo klausimai, norisi apie juos kalbėti viešai. Tai poetinis spektaklis. Visi aktoriai atnešė man Maironio eilėraščius, kuriuos jie norėtų skaityti. Pridėjau prie jų savo pasirinktas eiles, parašiau scenarijų – taip ir gimė mūsų mylimas spektaklis „Beauštanti“.

SwO

street

| 58

Buvo nelengva, nes keitėsi kelis kartus sąstatas, dainuojančių aktorių neturėjau kuo pakeisti, tad tekdavo keisti scenarijų, mizanscenas. Su šiuo spektakliu apkeliavome nemažai Lietuvos teatrų, kultūros centrų, mokyklų. Jis taip pat buvo parodytas LR Seime, Prezidentūroje, kalėjime ir kt. Po šio spektaklio girdėjome daug gražių atsiliepimų. Vienoje mokykloje vėliau mokytoja pasakojo, kad mergaitė, kuri nelankydavo mokyklos, viskam priešinosi, buvo agresyvaus elgesio, po mūsų spektaklio apsiverkusi ir iš esmės pasikeitusi: pradėjo lankyti mokyklą, kultūringai elgtis ir t. t. Pojūčių spektaklyje „Kodėl aš čia?“, kaip ir kituose, vaidina tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Lengva, o gal sunku dirbti drauge? Naujajame teatre dirbantys ir kuriantys menininkai nepaprastai džiaugiasi kiekvienu susidūrimu su profesionalais – aktoriais, muzikantais, režisieriais, kitais specialistais, dirbančiais ir kuriančiais teatro meno srityje. Kiekvieną kartą tai yra neįkainuojama galimybė palypėti vienu profesionalumo laipteliu aukščiau – tobulėti, atrasti naujų galimybių. Profesionalai irgi susiduria su iššūkiais. Viena vertus, jie pasisemia iš mūsų neriboto noro gyventi, veikti, būti aktyviam, optimistiškam, nebijoti būti savimi, tokiu, koks esi, o kita vertus – su mumis išties nėra lengva. Mes jau nelabai ką beturime prarasti ir kartais būnam per daug laisvi, per daug atsipalaidavę. Be to, mums iš tiesų trūksta profesionalumo, todėl savo profesijos meistrams reikia apsišarvuoti kantrybe, kad ištvertų mūsų kvailiojimus, neorganizuotumą. Daugelis mūsų aktorių į teatrą neretai žvelgia kaip į mielą žaidimą, todėl kartais neįgaliesiems atrodo, kad iš jų reikalaujama per daug. Bet tie „debesėliai“ neužtemdo kūrybinės saulės šviesos, džiaugsmo, meilės būti ir kurti drauge. Netgi sakyčiau, atvirkščiai, tie „debesėliai“ atvėsina nuo per didelio kūrybinio perkaitimo. Ko jūs, kaip režisierė, ir jie patys vieni iš kitų išmokstate? Kaip dažnai sakau – teatras yra sumažintas pasaulio modelis. Ir čia mes mokomės mylėti, suprasti, išgirsti, pastebėti, apsiginti, pasakyti, kai reikia „ne“, kai reikia „taip“, nuolankumo, savigarbos, pagarbos kitam, patylėti, apginti savo vertybes, apginti šalia esantį, sulaikyti piktą darantį, nemeluoti, džiaugtis, tikėti, pasitikėti, nebijoti, padrąsinti, atjausti, paguosti, atleisti ir t. t. Aš iš jų mokausi būti žmogumi, o jie kiekvienas atskirai irgi, greičiausiai, kažko mokosi iš manęs ir iš vienas kito, kad galėtų pilnavertiškai kurti ir dovanoti save kaip atnašą. Manau, kad aktorystė – tai misija.

www.swo.lt

59 | SwO

street

Pojūčių spektakliai Lietuvoje, galima sakyti, dar nėra giliai įleidę šaknų. Tai pakankamai šviežias žanras. Kaip gimė idėja statyti būtent tokio pobūdžio spektaklį? Ko gero, niekas negali atsakyti, kaip gimsta idėjos. Jos ateina iš mums nepažinaus pasaulio. Buvau girdėjusi apie panašius projektus kitose šalyse, kur neregiai aptarnauja klientus visiškoje tamsoje, prisirišę dėl saugumo varpelius. Mane visada traukė iššūkiai. Mokykloje, kai rugsėjo mėnesį gaudavome knygas, iškart išspręsdavau visas užduotis ir per mokslo metus nebeturėdavau ką veikti, tad išmintingesni mokytojai, kad nepasakinėčiau bendraklasiams ir netrukdyčiau pamokos, atnešdavo tikrinti kitų klasių mokinių sąsiuvinius. Jausdavausi labai oriai. Praeidavo bet koks noras žaisti su bendraklasiais, jiems pasakinėjant. Man visada be galo patikdavo veikti, atrasti, parodyti kitiems tai, ko jie nemato, dalintis tuo, ką turiu, žinau. Dalintis džiaugsmu, išgyvenimais, patirtimi. Norėjosi žiūrovams parodyti kitokį pasaulį ir panardinti juos į save, kur taip ramu ir taip gera, nesinori nieko daugiau ieškoti, nes supranti, kad viskas, ko tau reikia – yra čia (žodžiai iš spektaklio dainos, kurią atlieka „Kamanių šilelis“). Ar statant „Kodėl aš čia?“ pats kūrybinis procesas buvo kitoks, nei dirbant su „tradiciniu“ spektakliu? Taip, viskas, kas nauja, reikalauja ir naujo sprendimo, naujo požiūrio. Beje, šiame teatre nuolat išbandome savo galimybes vis naujuose žanruose. Ten, kur įžengi pirmą kartą, kur niekada iki tol nesi buvęs, nori to ar nenori, išmoksi naujų dalykų, nes turėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų, aplinkybių. Šio spektaklio ypatumas – aktorius labai priklauso nuo žiūrovo, yra jo palydovas, lyg angelas, saugantis jį, lyg vedlys, padedantis jam labiau įsigilinti į savo pojūčius. Pirmieji žiūrovai buvo mūsų bendradarbiai. Klausinėjome jų, kaip jie jaučiasi, kas jiems patiko, o kas ne. Pradžioje manėme, kad daugiau 45 minučių tamsoje žiūrovai neištvers, bet dabar šis spektaklis kartais prailgėja iki 2 valandų, o žiūrovai to net nepastebi. Nustemba, sužinoję, kiek laiko praleido tamsoje. Be to, šis spektaklis labai intymus, sakralus. Labai atsargiai bendraujame su žiūrovais, kai jie tokie „nuogi“, neturėdami vieno svarbiausio pojūčio, per kurį beveik 80 procentų pažįsta pasaulį, su juo komunikuoja.

SwO

street

| 60

www.swo.lt

61 | SwO

street

Ką jums visiems davė šio spektaklio kūrybinis procesas ir galiausiai dalyvavimas jame? Labiausiai šis spektaklis išmokė mus girdėti, jausti partnerį. Kadangi spektaklis vyksta tamsoje, šalia žiūrovų, mes neturime galimybės kalbėtis, o beveik visi aktoriai yra turintys regėjimo negalią, tad neturime galimybės kalbėtis žvilgsniu. Belieka kuo jautriau įsiklausyti į partnerį visu kūnu, jausti jį. Taip pat šis spektaklis mus moko greit reaguoti, improvizuoti, priimti sprendimą čia ir dabar, nes su žiūrovais mizanscenos nerepetuotos, jie gali elgtis taip, kaip jiems tuo metu norisi. Man asmeniškai šis spektaklis labai daug atskleidė apie mane pačią. Kai esi stresinėje būsenoje, labiausiai pasimato visi tavyje tūnantys netobulumai. O užvis nuostabiausia, kad teatras stiprina bendrystę, tiek tarp mūsų pačių, tiek ir su žiūrovais. Būna tokių spektaklių, kad visi žiūrovai išeidami apsikabina aktorius ir taip sunku skirtis, lyg skirtumeisi su savo artimiausiais šeimos nariais. Tų akimirkų neįmanoma pamiršti. Tomis akimirkomis labai aiškiai supranti, kodėl tu čia. Kaip manote, ar jūs patys ir kartu žiūrovai galite atsakyti į klausimą „Kodėl aš čia, kodėl mes čia?“ Kartais mes kankinamės, neatrasdami atsakymo į klausimą „Kodėl aš čia?“, kartais mums atrodo, kad mes žinome, kodėl mes čia, arba įsivaizduojame, kad žinome, arba sau net nekeliame to klausimo. Po kurio laiko į šį klausimą mes galime atsakyti jau visai kitaip, o dar po kurio laiko – dar kitaip. Kaip kadaise Sokratas pasakė: „Kuo daugiau sužinau, tuo daugiau žinau, kad nieko nežinau.“ Aš čia tam, kad būčiau žmogumi, o būti žmogumi, man reiškia – mylėti. Vadinasi, aš čia tam, kad mylėčiau. Ir gal svarbiau yra ne ieškoti atsakymo, o kelti klausimą? Vien tai, kad žiūrovai girdi šį klausimą, jau yra nepaprastai gerai. Vienas 73 metų senjoras po spektaklio man paliudijo, kad jis pirmą kartą pagalvojo apie šį klausimą ir labai nuliūdo, kad taip vėlai jį išgirdo...

„Daugiausia ateina jaunimo ir tai iš tiesų labai viltingi ir geri ženklai Lietuvai.“

Koks jūsų teatro žiūrovas? Per trejus metus (rodom spektaklį kiekvieną savaitę, dažnai net po kelis kartus) iš labai arti susitikome su labai daug žiūrovų. Kiekvieną kartą juos išlydėję, kalbame tą patį: „Kokie nuostabūs žmonės, šilti, šviesūs, dvasingi, nuoširdūs, intelektualūs.“ Daugiausia ateina jaunimo ir tai iš tiesų labai viltingi ir geri ženklai Lietuvai. Teatro sezono pradžia. Kokias premjeras pakviesite pamatyti? Šiais metais, t. y. 12-ajame teatro sezone žiūrovams pristatysime dvi premjeras: pavasarį – muzikinį spektaklį „Kanarėlės pranašystė“ apie O. Milašių ir muzikinį spektaklį šeimai „Stebuklingo paveikslo beieškant“ apie M. K. Čiurlionį.

SwO

street

| 62

www.swo.lt

Reklama

Paroda

SILVERRINGEN FOTOGRAFĖS – MARTA MYTYCH, ALICIA SJÖSTRÖM MODELIAI – ENGLA E. K., ANGELINA BARZEY (MP MANAGEMENT) VIZAŽISTĖ – MONIKA LUZYŃSKA

SwO

street

| 64

www.swo.lt

65 | SwO

street

SwO

street

| 66

www.swo.lt

67 | SwO

street

SwO

street

| 68

www.swo.lt

69 | SwO

street

SwO

street

| 70

www.swo.lt

71 | SwO

street

SwO

street

| 72

www.swo.lt

73 | SwO

street

SwO

street

| 74

www.swo.lt

75 | SwO

street

SwO

street

| 76

www.swo.lt

77 | SwO

street

SwO

street

| 78

www.swo.lt

79 | SwO

street

SwO

street

| 80

www.swo.lt

81 | SwO

street

SwO

street

| 82

www.swo.lt

Paroda „Mechaninė siela“ veiks iki lapkričio 22 dienos. Meno kūrinys – Monika Furmana, „Ouroboros“, aliejus, drobė, 270x205 cm, 2019. Reklama

Paroda

Galerija „Tsekh“

Vilnius

83 | SwO

street

MERGINA, ĮSIMYLĖJUSI KNYGAS Autorė – Aušra Matulaitytė Nuotraukos – asmeninio Gretos Brigitos archyvo

Greta Brigita, esi žinoma knygų tinklaraštininkė. Kada susidomėjai skaitymu? Ar skaitai nuo vaikystės? Skaityti išmokau būdama trejų. Daug skaitydavau mokykloje per vasaros atostogas, į Mickevičiaus biblioteką eidavau kas porą dienų. Tai noras skaityti niekada ir nebuvo dingęs? Buvo dingęs, kai įsimylėjau. Su tuo žmogumi gyvenau metus. Per šį laiką visiškai neskaičiau, paskui supratau, kad išvaisčiau visą savo meilę knygoms ir kelionėms ir atidaviau ją vienam žmogui. Tada buvau jauna. Įsimylėjusi kitą kartą meilės knygoms jau neužmečiau.

alima įsimylėti knygas, keliones arba gyvenimą. Kartais – viską kartu. Tai pajutau, kai susitikau su Greta Brigita – keliaujančia knygų tinklaraštininke, kuri per mėnesį perskaito maždaug 12 knygų ir tikrai moka mylėti gyvenimą. Kad tuo įsitikintų, jai net teko nueiti Šv. Jokūbo, arba Camino de Santiago, kelią.

SwO

street

| 84

Galbūt pomėgis skaityti yra susijęs su tavo studijomis? Su studijomis mane sieja labai įdomus santykis. Jas mečiau, kad man buvo likęs paskutiniai metai – bakalauro darbas. Studijavau anglų kalbą ir pedagogiką, bet nebetikiu švietimo sistema, norėčiau ateityje studijuoti leidybą arba literatūrą. Man labai patinka anglų kalba, galiu versti tekstus iš anglų kalbos ir į ją, bet mokytoja būti jau nebenoriu.

www.swo.lt

85 | SwO

street

Ar skaitai lietuvių autorių knygas? Tikriausiai dėl savo meilės šiai kalbai skaitai daug angliškų knygų? Pastaruoju metu ne, nes gaunu daug knygų lietuvių kalba. Angliškoms nelieka laiko. Tiesa, būna atvejų, kai pasirodo labai laukta knyga, o į lietuvių kalbą dar nėra vertimo, tada skaitau angliškai. Ar kaip anglų kalbos mylėtoja pastebi netikslius vertimus į lietuvių kalbą? Ar jie netrukdo skaityti? Žinoma, kad pastebiu, labai kliūna įvairios frazės, frazeologizmai. Stengiuosi stebėti ir kokie vertėjai vertė knygą, jau žinau, kokių reikėtų privengti. Žinoma, žmonės tobulėja, bet kai kurios klaidos vis tiek kartojasi. Gal pati norėtum versti knygas? Norėčiau skaitymą pasilikti malonumui. O kaip sugalvojai tapti knygų tinklaraštininke? Visada labai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo. Seniau rašiau tinklaraštį „Levandų jūra“, kur talpindavau savo knygų apžvalgas, knygų rekomendacijomis dar būdama paauglė dalijausi puslapyje „Supermama“. Paskui leidyklos pačios pradėjo siūlyti knygas, atsirado vis daugiau sekėjų. Pradėjau jausti, kad darau kažką gerai, nes gavau vis daugiau palaikančių žinučių, komentarų. Ar esi prisirišusi prie kokio nors knygų žanro? Lengviau pasakyti, ko nemėgstu – detektyvų ir paprastų, pigių meilės romanų. Man jie – laiko švaistymas, nes gyvenime paprastai viskas vyksta kiek sudėtingiau, man svarbu kažką iš knygos gauti. Mėgstu kiek sudėtingesnes knygas.

SwO

street

| 86

Pastaruoju metu jų skaitau nemažai. Neseniai skaičiau Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“. Po kiekvienos novelės sėdėjau žiūrėdama į vieną tašką – žavėjausi teksto kalba. Kiek knygų perskaitai per mėnesį? Apie 12. Nesuprantų žmonių, kurie sako, kad knygoms neturi laiko. Net skaitant kasdien po 30 puslapių per dieną, per 10 dienų galima perskaityti knygą. Per mėnesį jau bus 3 knygos, kas dirbančiam ir vaikus auginančiam žmogui yra normalu. Ar daraisi planą metams, kiek knygų norėtum perskaityti? Stengiuosi išsikelti iššūkį. Šiemet buvau nusistačius perskaityti 60 knygų, jau dabar esu viršijusi šį skaičių. Žinoma, esmė – ne skaičius, man tiesiog patinka skaityti knygas ir apie jas pasakoti kitiems, ypač jei perskaitau kažką labai gero. Tikriausiai turi savo mėgstamiausią knygą arba autorių? Dėl knygos, labai paprasta – „Haris Poteris“. Visą šio romano seriją skaičiau keliolika kartų. Net ir penktąją dalį, kurią pirmąsyk perskaičiau per parą, sėdėdama sesės namuose ant tarybinės sofos ir negalėdama pajudėti. Ta knyga turi virš 700 puslapių, ją ir į rankas buvo sunku paimti. Ko palinkėtum neskaitančiam žmogui? Jei neskaitai ir nekeliauji, vis tiek turėk kažką, kas priverstų norėti, matyti, mąstyti, jausti, gyventi. Turėk kažką, kas suteiktų galimybę širdžiai tabaluotis iš laimės. Linkiu patirti tą jausmą, kokį patiriu aš, kas kartą išlipusi iš lėktuvo arba perskaičiusi labai įdomią knygą, kai dviems savaitėms sulaikau kvėpavimą.

www.swo.lt

87 | SwO

street

Ne kartą užsiminei apie keliones. Ar tiesa, kad esi didelė ne tik knygų, bet ir kelionių mylėtoja? Anksčiau mėgau trumpas išvykas, dabar renkuosi ilgesnes keliones. Pirma mano kelionė buvo, kai buvau septyniolikos. Tada išvykau trims savaitėms į Ameriką. Paskui prasidėjo trumpos kelionės po Europą, o būdama studentė su „Erasmus“ programa iškeliavau į Saragosą. Ten studijuodama daug keliavau po Ispaniją, Portugaliją. Visas atostogas ir laisvas dienas išnaudojau kelionėms.

„Bet mano kelią sekė daug žmonių, tad pasiduoti sau neleidau.“

Kiek žinau, įdomiausia ir sudėtingiausia tavo kelionė buvo šv. Jokūbo kelias, galbūt daug kam žinomas Camino de Santiago pavadinimu, ar ne? Tiesiog vieną dieną tai įvyko: mečiau darbą, susistabdžiau studijas, nusipirkau bilietą į vieną pusę ir išskridau į Madridą. Visada juokiausi, kad atskridau į Ispaniją, jog nuvažiuočiau į Prancūziją, o iš Prancūzijos pėstute pareičiau į Ispaniją. Kas buvo įsimintiniausia tame kelyje? Pačią pirmą dieną 27 kilometrus ėjau visiškai viena, yra dvi trasos, aš pasirinkau lengvesnę, nes buvau nepripratus prie kuprinės. Tą dieną, per visą kelionę vienintelį kartą, mane užpuolė šuo. Kadangi nešiausi ir lazdą, ir švilpuką, pavyko apsiginti, šuo išsigando švilpuko garso ir lazdos ir pabėgo. Labiausiai įsiminė žmonės, pažintys, pavyzdžiui, karo veteranas. Visi supranta, kodėl tu eini šiuo keliu. Ten niekas neklausia: „Kam tau to reikia?“ Vakarais jausdavausi tokia pavargusi, kad reikėdavo rinktis, valgyti, miegoti ar praustis. Kartais užmigdavau tarp sausainių popierėlių.

SwO

street

| 88

Nekildavo noras sustoti ir viską mesti? Tikrai taip. Būdavo dienų, kai net rašiau socialiniame tinkle, kad viskas, pasiduodu. Bet mano kelią sekė daug žmonių, tad pasiduoti sau neleidau. Buvo diena, kai siaubingai skaudėjo klubus. Tada verkdama skambinau sesei ir pasakiau, kad važiuosiu namo. Tą dieną man buvo likę arba 6 km iki kito taško, arba 21. Nuėjau tą 21 ir tada jau likusiuosius 500 ar 600. Kuprinė buvo sunki ar planavaisi mažiau daiktų? Su vandeniu mano kuprinė svėrė 8–9 kg. Tai gana daug kaip mano svoriui, bet nebuvo nė vieno daikto, kurio nebūčiau panaudojusi. Pakeliui atsikračiau kelių: išmečiau kelnes, kažkur palikau megztinį. Pirmas dienas kuprinė buvo košmaras, paskui ji „priaugo“ prie kūno.

www.swo.lt

Reklama

www.swo.lt

Paroda

89 | SwO

street

ATRASTA NAUJA PLANETA – „SODA FUTURA“ Autorė – Kristina Purytė Nuotraukos – Gyčio Vidžiūno, Kerniaus Pauliukonio (Packshot.lt)

„A

teitimi reikia rūpintis jau dabar, nes kai pradėsime skraidyti į Marsą, apie papuošalus nebus kada galvoti, reikės jau būti pasipuošusiems ir pasiruošusiems skrydžiui“, – sako Gintarė Pečkytė, juvelyrė iš naujos planetos.

SwO

street

| 90

www.swo.lt

91 | SwO

street

Nuotraukos â&#x20AC;&#x201C; Kerniaus Pauliukonio (Packshot.lt)

Kaip gimė naujos planetos SODA FUTURA pavadinimas? Pavadinimo kūrimas – ilgas procesas. Į jį įtraukiau ne tik vaikiną, bet ir draugus, tarp kurių nemažai kūrybininkų. Būdavo, prirašau įvairiausių pavadinimų ir išsiuntinėju visiems. Kadangi pati esu reklamos tekstų kūrėja, o po mano vardu slepiasi prekės ženklas – pavadinimui skyriau daug laiko. Ir nors dauguma sako, kad koks skirtumas kaip vadinasi, svarbu, ką darai, kaip atrodo realybėje ir socialinėje medijoje. Bet pavadinimas man labai svarbu. Nenorėjau bendrinių žodžių. Siekiau, kad skambėtų gražiai ir kosmiškai. Gera idėja ar geras pavadinimas man sukelia adrenalino pliūpsnį ir, dažniausiai, negaliu ilgai užmigti. Kai sau pasakius SODA FUTURA užplūdo šie jausmai, pradėjo kilti įvairūs vaizdiniai, supratau, kad pavadinimą jau turiu. Vaikinas patarė iškart galvoti, ką reiškia, nes sulauksiu daug klausimų. Bet, manau, dėl to tik dar įdomiau. Žmogui paliekama interpretacijos laisvė, o prekės ženklas savaime tampa įsimintinu. Tad vieno teisingo paaiškinimo nėra? Nėra, bet sulaukus klausimo, visada atsakau: taip vadinsis planeta, kurią 2156 m. atras moteris. SODA – planeta tik moterims? Net neabejoju, kad SODA FUTURA planetoje, laikui bėgant, apsigyvens ir vyrai, ir vaikai. Labai noriu kurti vaikučiams kosmonautams. Bet pradžiai – tik moterims ir apie jas. Noriu, kad planetą atrastų moteris, nes iki šiol, tai pavyko padaryti tik vyrams. Kaip tik šiais metais suėjo 50 metų nuo pirmojo išsilaipinimo Mėnulyje. Šiuo metu esame sustoję, puiki proga moterims. Manau, žmonės turėtų dažniau skraidyti. Kada užsimezgė ryšys su juvelyrika? Močiutė visada sakydavo, kad turiu tėčio rankas. Tėtis man buvo kruopščiausiai pasaulyje dirbantis žmogus. Įprastai, pradėdamas studentišką gyvenimą, važiuoji į IKEA nusipirkti lovos, spintelių, tačiau man tėtis baldus ne pirko, o pagamino savo rankomis! Jis visą gyvenimą užsiima kruopštumo ir kantrybės reikalaujančiu aviamodeliavimu. Maža matydavau, kaip jis naktimis konstruoja lėktuvėlius. Laikui bėgant, pajaučiau, kad ir aš turiu tą geną. Man patikdavo daryti kruopštumo reikalaujančius darbus, įvairioms progoms draugams karpydavau, klijuodavau dovanas.

SwO

street

| 92

„O kas, jei tai patinka tik man?“

www.swo.lt

93 | SwO

street

Nuotrauka – Kerniaus Pauliukonio (Packshot.lt)

Nuotrauka – Gyčio Vidžiūno

Tavo kūryba pirmiausia tau?

Niekad negalvojau, kad užsiimsiu juvelyrika, kad tai taps mano darbu. Vieną žiemos savaitę viena leidau Nidoje, su niekuo nekalbėjau. Pusryčiaudama atsidariau Instagramą ir pagalvojau, kad jei dabar norėčiau žiedo, Lietuvoje nėra prekės ženklo iš kurio jį norėčiau nusipirkti. Taip ir kilo mintis juos kurti. Dar tą pačią dieną parašiau mokytojui, pas kurį dabar ir mokausi juvelyrikos. Iš pradžių nežiūrėjau į tai kaip į galimybę turėti verslą. Mane skatino noras mokytis, išmokti pasidaryti tai, kuo galėčiau puoštis pati. Pasigaminti dirbiniai visada vertingesni. Taip susiformavo suvokimas, kuo skiriasi bižuterija nuo juvelyrikos.

Visada. Draugė kartą pasakė, kad žmonėms turėtų patikti, nes man SODA FUTURA – ne verslas, į tai įdedu labai daug savęs. Tikrai, pirmiausia darau tai, kas man patinka ir tinka, nesiekiu, kad patiktų masėms, nesivaikau tendencijų. Tiesiog stebiu mėgstamus juvelyrus, jų darbus, kaip juos pristato socialiniuose tinkluose. Žiūriu į juos kaip į mokytojus. Man patinka šiek tiek keistesni, nematyti papuošalai. Jie turi būti tinkami skubančiai, bėgančiai, dirbančiai miesto merginai. Nors kuriu sau, labai džiaugiuosi, matydama mano dirbiniu pasipuošusį praeivį. Kartais keista girdėti, kad žmonėms patinka. Būna akimirkų, kai, turbūt kaip ir kiekvienas kūrėjas, pagalvoju: „O kas, jei tai patinka tik man?“ Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

Tiesiog sugalvojau, kad reikia, ir pradėjau daryti. Jaučiuosi atradusi save. Keista, nes gyvenime esu šneki, judri asmenybė, o juvelyro darbas – visiška priešingybė. Mane pačią stebina tai, kad noriu tiesiog paišyti, gaminti, daryti žiedelius, braižyti. O realiame gyvenime visą laiką spurdu. Nesuprantu, kaip tai įvyko, kad man patinka dalykas, toks priešingas mano prigimčiai.

Neverčiu savęs sukurti naujo dizaino, nespaudžiu savęs į laiko rėmus. Tiesiog stebiu dalykus. Geriausiai idėjos gimsta, kai leidi joms tekėti, o ne verti save kurti. Man viskas gimsta laisvai. Žinau, kad gali ateiti išsikvėpimo momentas, bet ir jo nebijau.

Kiek prireikė laiko, kad suprastum, jog tavo kūrybai reikia prekės ženklo?

Iki dabar labai jaudinuosi, kai žmogus nusiperka ir gavęs pažymi mane ant nuotraukos Instagrame. Neatsidarau nuotraukos 15 minučių, ne todėl, kad nepasitikiu savo kūryba, o bijodama dėl nesaugios, rankų darbo pakuotės. Tai nėra klasikinis papuošalo siuntimo būdas jį tiesiog įdėjus į dėžutę – kiekvienas aksesuaras siunčiamas ant gipsinės kūno dalies: ausies ar piršto. Man labai svarbus įspūdis, kurį žmogus patiria, gavęs aksesuarą. Dar negavau nei vieno nusiskundimo, bet vis tiek kiekvieną kartą nerimauju: ar papuošalas nebus nuslydęs, ar siunčiant nebus pažeistas įpakavimas? Atmetus jaudulį, pardavimo jausmas yra keistas, bet labai malonus. Sunku patikėti, kad žmonėms patinka tai, kas patinka man.

Kai įsikeldavau savo žiedų nuotraukas į Instagramą, žmonės klausdavo, kada bus galima juos įsigyti. Prieš sukurdama prekės ženklą, pardaviau labai mažai darbų. Man atrodo, tik jį sukūrusi gali adekvačiai įsivertinti, tada produktams sukuriama vertė. Prekės ženklo sukūrimas užtruko maždaug 1–1,5 m. Atsimenu, parašiau tau, kad labai žaviuosi tavo idėjomis, o tu atsakei, kad idėjų niekada negalima laikyti. Sugalvoji ir darai. Taip nutiko ir su SODA FUTURA? Atsikėlei, supratai ir padarei? Taip, man atrodo, kad žmonės, dirbantys su mada, aksesuarais, dizainu, pamato, ko jiems patiems trūksta ir sukuria. Taip gimsta kitokia, savita forma, stilius, dizainas. Dėl to, manau, mados industrijoje ir kuriamos mažos rankinės ar didelės kepurės. Tą pačia juvelyriką galima kurti labai skirtingai – juk kiekvienas tuos pačius dalykus mato savaip. Todėl ir pasidariau tai, kas man patinka – joks lietuvių kūrėjas nebuvo sugalvojęs milžiniško sferinio rutulio žiedo.

SwO

street

| 94

Koks buvo jausmas pirmą kartą išleidus planetą į naujas rankas?

Kaip atrodo tavo diena? Dirbi agentūroje, atradai juvelyriką, mėgsti aktyvų laisvalaikį... Dieną pradedu 8 val. prabavimo rūmuose, nuo 9 val. keliauju į agentūrą, jei turiu skubių užsakymų, per pietus juos gaminu studijoje. Baigusi darbus agentūroje, 18 val. vėl vykstu į studiją ir joje dirbu iki 21 val. Nuo 21 val. galvoju, kaip toliau judėti su socialinėmis medijomis, nes man tai labai svarbu.

www.swo.lt

95 | SwO

street

Nuotrauka â&#x20AC;&#x201C; Kerniaus Pauliukonio (Packshot.lt)

Kokių naujovių iš tavęs dar galima tikėtis be vyrų, vaikų juvelyrikos? Ar pamatysime ir akmenis ar oversized aksesuarus? Kuriu tai, kas patinka man, o akmenų papuošaluose nelabai mėgstu, man jie atrodo preciziškai. Mėgstu, kai papuošalai tinka visada ir prie visko. Kol kas matau save kaip metalo juvelyrę. SODA FUTURA idėja paremta retrofuturizmu. Retrofuturizmas – architektūros amžius, stilistika, kai žmonės buvo pamišę dėl kosmoso ir labai norėjo ten nukeliauti. Architektūroje vyrauja sferiniai rutuliai, raketos, smailūs kampai. Mano prekės ženklas kalba apie ateitį ir labai artimai siejasi su retrofuturizmu. Papuošalai aptakių formų, griežtų linijų. Vien dėl to įvairūs akmenys iškristų iš konteksto. Man labai svarbu laikytis SODA FUTURA vizijos. Man tas laikotarpis labai artimas – tada žmonės mokėjo svajoti. Žinojau, kad noriu kalbėti apie ateitį, bet dar nežinojau kokia ji bus. Tai mane įkvepia kurti. Nors viskas gimė netikėtai, bet greitai įgavo prasmę. Tarsi visada kabojo ore, o tu tik atėjai ir pasiėmei. Kosmoso ir retrofuturizmo temos nėra dažnai aptinkamos. Atsimenu, prieš įvaizdinę fotosesiją peržiūrėjau daug įvairių šios stilistikos filmų, kad dar geriau suprasčiau patį laikotarpį. SODA FUTURA apgalvota iki detalių. Kaip kilo įpakavimo idėja? Kai kurių dalykų paaiškinti tiesiog negaliu. Jie atsirado netikėtai, neskiriant per daug laiko. Dabartiniai mados namai, tokie kaip „Gucci“, „Prada“, jau kuria Instagramui. Visi nori pasigirti tuo, ką įsigyja. Net jei pirkinys tekainuoja 5 eurus. Pakuotė produktui prideda bent 60 % vertės, parodo skirtą dėmesį. Pavyzdžiui, „Apple“ – telefonas kaip telefonas, bet pakuotė... Net „McDonald’s“ stengiasi neatsilikti. Sugalvojus man patinkančią pakuotę, teko susidurti su realybe. Kinų restorane susitikau su tėčiu. Jis pasakė: „Gerai, bet niekaip nepadarysi.“ Ir tada, kai jau buvau susitaikiusi su mintimi, kad reiks galvoti apie kitą pakuotę, tėtis pasisiūlė pabandyti išlieti įpakavimui reikalingą pirštą. Po savaitės jis atvažiavo su pakuote. Aš paklausiau: „Ar supranti, kur įsivėlei?“ Taip idėja įgavo pavidalą – dėžutė, atskridusi iš Marso su dalele ateivio. Pakuotės praleisti negalima.

SwO

street

| 96

Kaip reaguoja tavo tėtis, įtrauktas į šią avantiūrą? Vis dar bijau su juo kalbėti apie savo kūrybą, nes jis nelinkęs nutylėti to, kas, galbūt, padaryta negerai. Iš mano tėčio sunku gauti gerą žodį. Atsimenu, kai jis atostogavo, nusiunčiau parduotuvės nuorodą, jis pagyrė ir parašė, jog tikisi spėti gaminti dėžutes. Manau, jis džiaugiasi. Atrodo, kad būtent jis, ne joks kitas žmogus, ir turėjo gaminti. Visos aplinkybės šiuo metu klostosi labai palankiai. Kaip Lietuvoje jautiesi su SODA FUTURA? Nekyla baimių? Labai priklauso nuo to, kaip pozicionuoji savo prekės ženklą. Man kūryba svarbiau už patį grožį. Nesiekiu, kad mano žiedai būtų vien tik gražūs. Noriu, kad jie neštų idėją. Man atrodo, kad Lietuvoje kūrėjams vis dar svarbiausia grožis, galutinis rezultatas. Yra labai gražių darbų, labai gerai dirbančių juvelyrų. Lietuvoje įprasta viską sieti su moteriškumu, subtilumu, rafinuotumu, juoda ir balta klasika, todėl esu gal kiek ryškesnė nei kiti. Gerbiu visus ir tikrai negaliu nieko kritikuoti. Jei kas nors sakys, kad nukopijavau – lygiai tą patį galiu sakyti ir aš, juk nieko naujo neišradinėjame. Neskaitant dėžučių ir pakuočių. Pasvajokime – kur save matai ateityje? Noriu labai daug dirbti, turėti veiklos, noriu būti kūrybinga verslo moteris. Mane žavi dirbančios moterys, tad noriu būti viena jų – visur spėjanti ir daug padaranti. Noriu įkvėpti jaunas paneles. Nebijau sunkiai ir daug dirbti. Juk po darbų maratono užtarnautas poilsis yra itin saldus. Kokia SODA FUTURA ateitis? Norėčiau savo kūrybą išdėstyti konceptualioje parduotuvėje. Jau dabar matau, kaip viskas turėtų atrodyti. „VOO STORE Berlin“ – toks mano ateities tikslas.

www.swo.lt

97 | SwO

street

Nuotrauka â&#x20AC;&#x201C; Kerniaus Pauliukonio (Packshot.lt)

TERĖS VIRSMAS Autorė – Greta Kaveckytė Nuotraukos – Martyno Stankaičio

aprašyta trumpai apibūdinti save, Indrėja tai padaro dviem žodžiais – širdy indėnė. Ir iš tiesų. Egzotiškos išvaizdos mergina savo unikaliu stiliumi prikausto aplinkinių dėmesį, o jos gyvenimo kadrais bei stiliaus pojūčiu domisi 7 tūkst. sekėjų. Tačiau pasakojimas ne apie sekėjus, o apie pradžią, darbą ir mažus įkvėpimus. Indrėja mums – ne tik mados jausmas, tai – spalvota siela, turinti savyje tiek vidinės ugnies, kad noru gyventi ir kurti sugebėtų uždegti bet kurį.

SwO

street

| 98

www.swo.lt

99 | SwO

street

Indrėja, papasakok apie save. Baigei studijas, nesusijusias su tavo dabartine veikla. Kada pradėjai domėtis mada? Širdy indėnė, o gyvenime – įvaizdžio prodiuserė. Dirbu su žmonių ir prekės ženklų įvaizdžiu, nuo aprangos iki renginių. VU studijavau lietuvių filologiją (bakalauras) ir meno vadybą (magistras). Studijos išmokė pagrindų, kuriais remiuosi darbuose šiandien. Susidomėjimas mada, tikriausiai, manyje gyveno nuo pat mažens – prie to prisidėjo tėvai, tapybos, dizaino veiklos bei nuolatinės įdomių drabužių paieškos, dar besimokant mokykloje.

Kaip apibūdintum savo patį sėkmingiausią kūrybinį procesą? Terės virsmas – tai, kas vyksta dabar. Žmonės pamažu pradeda domėtis ir vertinti mano darbus bei visą jiems skiriamą energiją. Dabar yra gražiausias mano gyvenimo laikas.

Kas yra tavo stiliaus įkvepėjai? Ar turi kokių sentimentalių drabužių / akcentų, kurie kažką primena, yra ypač brangūs?

Ar nebūna, jog įsisuki į rutiną? Kaip su ja kovoji ir kada pajauti poreikį tiesiog sustoti ir pailsėti?

Labiausiai mane įkvepia aplinka ir kiti žmonės! Be abejonės, drabužiai, kvapai, muzika ir vietos, primenančios bei atspindinčios tam tikrus jausmus. Lengvai prisirišu prie daiktų, tad savo spintoje laikau tuos, kurie man sukelia geras emocijas – mamos vintažinę „Dior“ delninę ar močiutės kailinius.

Būna, bet aš mokausi valdytis. Sustoti akimirkoje stengiuosi kasdien – sportuoju, darau dienos ritualus bei medituoju, o ilsiuosi dažniausiai Nidoje, ten – mano tikrieji namai.

Kaip gimė idėja rašyti tinklaraštį? Tavo tekstai labai įdomūs. Kas dažniausiai skatina rašyti? Svarsčiau, kaip galėčiau sujungti rašymą ir madą. Tinklaraštis pasirodė kaip puikus atskaitos taškas pradėti jungti šiuos du dalykus, tačiau, jei manęs nebūtų pastūmėję tuo metu šalia buvę žmonės, nežinau, ar būčiau drįsusi pradėti. Jaučiuosi labai dėkinga už tai, kad buvau paskatinta. Rašau, kai pajaučiu, kad tikrai noriu tuo dalintis, juk dalykai „iš reikalo“ dažniausiai būna nieko verti.

Ar turi apsibrėžus savo penkmečio tikslus? Kokie ateities planai? Penkmečio planų aš neturiu, stengiuosi gyventi šia diena – dabar. Pagalvoju apie tikslus ir į kur viskas veda. Pasvajoju apie „Terės mados namus“. Trys dalykai, labiausiai sužadinantys motyvaciją? 1. Ironiška, bet motyvuoja lūžiai, gyvenimo kaita. Atrodo, kad už po jų ateinančias jėgas stipriau būti nieko negali. 2. Motyvuoja žmonių istorijos. 3. Aš pati!

Dirbi su žmonių įvaizdžiu. Kas tavo veikloje yra sunkiausia, o kas lengviausia?

Kokie tavo darbo ypatumai ir įdomiausi procesai? Kur dažniausiai ieškai įkvėpimo? Galbūt filmuose, žurnaluose, parodose, kitų autorių tinklaraščiuose ar žiūrėdama į mados ikonas?

Sunkiausia perprasti bei suprasti žmones ir skirtingas jų kalbas. Būtent tai reikalauja daugiausia pastangų. Nuodugni pažintis ir analizė. Gražiausia mano darbo dalis yra kūrybinė, kai generuoju idėjas, o lengviausia, žinoma, kai viskas įvyksta.

Man patinka visi šio darbo ypatumai, net tie, kurių kartais baiminuosi, nes ten, kur jaučiu, kad teks jaustis gerokai nepatogiai, atsiveria nauji suvokimai. Mane įkvepia tai, kas sukelia jausmus – jūra, kelionės, knygos, menas, muzika ir žmonės!

SwO

street

| 100

www.swo.lt

101 | SwO

street

IEŠKANT NEPAPRASTŲ DALYKŲ PAPRASTUME Autorė – Greta Kaveckytė Nuotraukos – „First Blush Club“ asmeninio archyvo, Radvilės Juozapaitytės

ažkada tai buvo dviejų draugių hobis – atsikėlus anksti ryte, dar švintant, susitikti gražioje Vilniaus vietoje ir tiesiog papusryčiauti. Iš šios idėjos ir gimė „First Blush Club“, pradžioje pritraukęs dešimčių vilniečių dėmesį, o dabar sudalyvauti piknike gražiose Vilniaus erdvėse suviliojantis vis daugiau ir daugiau norinčiųjų. Suprantama, kodėl – iš širdies kilusi idėja ir noras kiekvienam dalyviui suteikti ne tik gastronominį, bet ir estetinį malonumą viršija visus lūkesčius. Gyvenimas gražus, o su skaniu maistu jis – dar gražesnis.

SwO

street

| 102

www.swo.lt

103 | SwO

street

Kaip atrodo tavo kasdienybė? Ar ji glaudžiai susijusi su maistu, ar turi ir kitų veiklų? Esu matavimų inžinierė, tačiau šiuo metu dirbu su vienu mados prekės ženklu Lietuvoje ir vykdau keletą kūrybinių projektų. Labai džiaugiuosi, kad galiu įgyvendinti dalykus, apie kuriuos kažkada tik svajojau. Krista, papasakok apie save ir apie gimusią meilę maistui. Kaip kilo idėja rengti piknikus gamtoje? Kaip atrodė pirmas suorganizuotas piknikas?

Koks jausmas, surengus pirmąjį pikniką būriui žmonių? Kaip suprantu, šį projektą organizuojate dviese. Ar jis buvo ilgai planuotas?

Viskas prasidėjo 2017 metų pavasarį. Ilgėjant vakarams, kviečiau draugus pasimėgauti pavasariu gamtoje, prie ežero. Paskui sekė piknikai pievose, prie jūros, kalnuose. Rudenėjant, piknikaudavom anksti ryte, kai švinta, rūko pataluose. Buvo piknikų, kai spaudė 20 laipsnių šaltis.

Taip, „First Blush“ pusryčių klubą įkūrėme su drauge Viktorija. Susipažinom socialiniuose tinkluose ir pakvietėm viena kitą ankstyvų pusryčių Užupyje prie upės – taip prasidėjo graži mūsų draugystė. Projektas, kurio pagrindinė idėja buvo piknikai mieste, gimė šių metų balandžio mėnesį, o jau birželio viduryje surengėm pirmą viešą pikniką prie MO muziejaus.

Idėja piknikauti kilo, nes mėgstu gamtą, maistą ir draugų susibūrimus. Po šaltojo metų laiko norėjosi kuo labiau mėgautis pražystančiomis pavasario spalvomis, vis labiau kaitinančia saule ir žaliuojančia žole. Taip pat mėgstu fotografuoti, dievinu gėles ir esu estetė, visas šis paketas paskatino sukurti mažus pabėgimus nuo kasdienybės. Ar gastronomija gyvenime atsirado savaime, natūraliai? Ką veiki laisvalaikiu?

Po pirmojo pikniko šypsojaus nenustodama – buvo taip gera. Susirinkusiųjų šypsenos yra pats geriausias įvertinimas. Ar sutiktum, kad laimę ir jaukumą kuriamės patys? Kur dažniausiai ieškai kūrybinių idėjų – knygose, filmuose, o gal gamtoje?

Gastronomija pradėjau domėtis tada, kai išsikrausčiau iš tėvų namų ir pradėjau gyventi savarankiškai. Buvo smagu atrasti kitokius skonius, naujus produktus ir eksperimentuoti. Mėgstu gaminti, bet stengiuosi tai daryti tada, kai yra gera nuotaika, nes, mano manymu, skanus maistas yra tik tada, kai ruošiamas su meile.

Taip, laimę kuriame patys! Nemanau, kad reikia didelių pastangų rytą pradėti lėtu kavos gėrimu, einant į darbą užsukti nusipirkti gėlių ar po darbo susitikti piknikui su mylimais žmonėmis. Svarbiausia daryti tai, kas džiugina. Nėra lengva atsikelti 5:30, kad spėtum surengti pusryčius savo mylimiausiems, bet kai pagalvoji, kad nuo to tavo diena bus keletą kartų produktyvesnė, keliesi ir darai. Ieškokime nepaprastų dalykų paprastuose.

Laisvalaikį man patinka leisti įvairiai. Arba renkuosi labai aktyvų (kopiu į kalnus, minu dviratį, einu ilgas distancijas pėsčiomis), arba ramų, kai niekur neskubėdama mėgaujuosi viskuo, kas aplinkui.

Kūrybinių idėjų daugiausiai semiuosi iš kelionių. Kita kultūra, žmonės, kvapai, aplinka, koloritas padeda atlaisvinti mintis ir įkvepia kurti.

SwO

street

| 104

www.swo.lt

105 | SwO

street

Kuriame pasaulio krašte jautiesi geriausiai? O gal turi ypatingą vietą, kurioje visada gera ir jauku? Šiuo metu mano mylimiausias miestas yra Barselona. Ten ir jūra, ir kalnai, ir nesustabdomas miesto ritmas – viskas viename. Gruodį vėl ten keliausiu. Koks patiekalas tavo mėgstamiausias ir kodėl? Kokie patiekalai piknike šiais metais pasiteisino labiausiai, o kas yra gardžiausia rudenį? Šiuo metu labiausiai mėgstu derinį: duona+rikota+pesto+pomidorai iš močiutės daržo. Piknikui rekomenduoju rinktis skirtingus, bet tarpusavyje derančius maisto produktus. Taip bus lengviau sukurti skirtingas maisto kombinacijas. Pikniko rudenį neįsivaizduoju be kepinių. Iškepčiau bananų duonos be pridėtinio cukraus ar obuolių pyragą iš močiutės sode augintų obuolių.

„Šiuo metu labiausiai mėgstu derinį: duona+rikota+pesto +pomidorai iš močiutės daržo.“

Apibūdink savo idealų rytą, kai nereikia niekur skubėti ir gali pasimėgauti akimirkos džiaugsmu. Savo idealų rytą norėčiau sutikti Nidoje, pasitikdama saulę ant marių kranto. Mėgaučiausi kava ir valgyčiau juodą duoną su šviežiu medumi ir lietuvišku sūriu.

SwO

street

| 106

www.swo.lt

107 | SwO

street

Nuotrauka – Radvilės Juozapaitytės

#SwOstreet

SwO.lt/live-feed

SwO magazine Facebook