SwO street #31 by SwO magazine

SwO

Nr. 31 2018/2019 gruodis – sausis

street

DŽIAZO RITMAI

SwO

street

Ieva Raudeliūnaitė VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ / EDITOR-IN-CHIEF ieva@swo.lt Angela Ter-Vardanian KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR angela@swo.lt Kristina Janulytė / Ugnė Gromnickaitė KALBOS REDAKTORĖS / LANGUAGE EDITORS ŽURNALĄ RENGĖ / TEAM: Viktorija Aprimaitė / Marija Sinicaitė / Laura Vanagaitė Aušra Matulaitytė / Vaidas Jokubauskas Aura Skulskytė / Dmitry Zemenkov Marta Mytych / Julija Tamulevičiūtė

Ačiū prisidėjusiems / Our precious contributors: Alina Vaitkevičiūtė / Vaida Mary Jane / Diana Paukštytė Ieva Rudžionytė / Ola Binko / Ekvilina Milaševičiūtė Deimantė Valasinavičiūtė / Justė Žilonytė / Fausta Jurgilaitė Dainius Putinas / Dovilė Dagienė / OVO Things First Face Model / Karolis Tumas / Arnas Aleksandravičius Alessandro Trincone / Mantas Bartaševičius / Artem Kononenko / Dovilė Tiriūtė Ieva Molytė / Ruta Model Management / Glorija Gžimailaitė / Barbora Uznytė Dmitrijus Matvejevas / Martynas Aleksa / Max Martin Yulia Stepanok / Marysya Myanovskaya / Julia Weber

SwO street – nemokamas miesto mados žurnalas Dizainas: SwO © SwO street Nr. 31 (2018/2019 gruodis – sausis) Leidinyje panaudotos nuotraukos ir straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra „SwO street“ nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako. Žurnale pateiktų prekių kiekis ribotas. Jeigu kaina skiriasi, teisinga kaina yra gaminio etiketėje.

SwO

street

www.swo.lt

NUMERYJE SKAITYKITE: FOTOSESIJA: THE SECRET OF SILENCE KARTU KOLEKCIJA FOTOSESIJA: AUTUMN MEMORIES MAISTO TERAPIJA MODERNIAME PASAULYJE FOTOSESIJA: AQUEOUS POKALBIS SU LORA KMIELIAUSKAITE FOTOSESIJA: AROUND ME RAŠYTOJA SU PASLAPTIMI POKALBIS SU IGNOTA POTHON ŠVELNUS TAISYKLIŲ LAUŽYMAS FOTOSESIJA: MEMORY POKALBIS SU KĘSTUČIU CICĖNU LIETUVOS DŽIAZO KULTŪROS RENESANSAS SĄMONINGAS IR MODERNUS AVANGARDAS

6 20 26 36 42 56 60 68 74 80 84 94 100 104

Nuotrauka – Julia Weber

Viršelyje: FOTOGRAFĖ – AURA SKULSKYTĖ MODELIS – DEIMANTĖ VALASINAVIČIŪTĖ VIZAŽISTĖ – JUSTĖ ŽILONYTĖ STILISTĖ – FAUSTA JURGILAITĖ

www.swo.lt

Mes visada laukiame talentų! Rašykite mums laiškus el. paštu redakcija@swo.lt

3 | SwO

street

SwO

street

www.swo.lt

5 | SwO

street

Nuotrauka â&#x20AC;&#x201C; Alexey Ponomarev Reklama

THE SECRET OF SILENCE FOTOGRAFAS – VAIDAS JOKUBAUSKAS VIZAŽISTĖ – ALINA VAITKEVIČIŪTĖ MODELIS – VAIDA MARY JANE DRABUŽIAI – DIANA PAUKŠTYTĖ

SwO

street

www.swo.lt

7 | SwO

street

SwO

street

www.swo.lt

9 | SwO

street

SwO

street

| 10

www.swo.lt

11 | SwO

street

SwO

street

| 12

www.swo.lt

13 | SwO

street

SwO

street

| 14

www.swo.lt

15 | SwO

street

SwO

street

| 16

www.swo.lt

17 | SwO

street

SwO

street

| 18

www.swo.lt

Miglės Kosinskaitės ir Manto Daujoto paroda „Kraujo grupė“ veiks iki gruodžio 15 d. Meno kūrinys – Miglė Kosinskaitė, „Liežuvautojas“, 60x40, 2018 Reklama

Paroda

Galerija „GRAFO“

Vilnius

19 | SwO

street

HARMONINGA, DRĄSI IR PRIESKONIAIS PAGARDINTA „KARTU“ KOLEKCIJA Autorė – Viktorija Aprimaitė Nuotraukos – Ievos Rudžionytės

Papasakokite, apie ką jūsų rudens–žiemos 2018–2019 kolekciją?

udenį keičia žiema, o tu ne visuomet spėji pagauti šį lėtą ir itin elegantišką virsmą. „kARTu“ studijai tai visai sekasi, o to įrodymas – rudens–žiemos kolekcija „Atgimimas“. Ji apie draugystę su savimi, ramybę, harmoniją ir pasitikėjimo jausmą!

SwO

street

| 20

Kolekcija „The Revival“, arba „Atgimimas“, simbolizuoja rudens ramybę ir lėtesnį miesto gyvenimo ritmą, perteikia natūralų virsmą gamtoje ir kiekvieno mūsų kasdienybėje. Tai naujas sezonas išdrįsti atrasti save iš naujo. Eksperimentuojame gamtoje sutinkamais raštais ir tekstūromis, kurie, įamžinti asketiškose erdvėse, perteikia drąsų moderniosios mados amžiaus kontrastą. Kolekcijos moteris spinduliuoja ramybę, tačiau viduje ji nuožmi ir paslaptinga, drąsiai pasitinka ir prisijaukina pokyčius. Kolekcijoje pasirodė trys nauji modeliai ir kelios skirtingos jų variacijos – laisvalaikio kuprinė „Šaltmėtė“ bei rankinės „Kuminas“ ir „Kalendra“.

www.swo.lt

21 | SwO

street

Kuo ypatingas kolekcijos medžiagiškumas?

Kaip gimė mintis sukurti kolekciją tokia tema? Dažnai girdime klišę, kad atgimimas asocijuojasi su pavasariu ir bundančia gamta, o šaltojo sezono dauguma nemėgsta. Tačiau „kARTu“ komandai tai – ypatingas metas, pilnas gerų emocijų, naujų įkvėpimų, kai viskas stoja į savo vėžes ir prasideda rimti sezono darbai. Ši kolekcija taip pat gimė iš tos besiveržiančios energijos, daugybės sukauptų idėjų ir noro vėl įsilieti į pulsuojantį miesto gyvenimą, savąją rutiną, kurią vasarą išblaško kelionės, atostogos ir dėmesio itin rimtiems dalykams bei disciplinos trūkumas. Mums kasdienė rutina maloni ir mylima, galbūt todėl šią kolekciją taip ir pavadinome – rudenį mes tarsi atgimstame iš naujo, leidžiame savo idėjoms skleistis. „Atgimimas“ taip pat simbolizuoja drąsą keistis, atrasti naująjį savo veidą, priimti iššūkius, taip pat ir stiliaus prasme. Kolekcijos įvaizdis drąsus ir kontrastingas, skatiname derinti skirtingus raštus ir detales, „skaninti“ įvaizdį detalėmis. Juk mada yra žaidimas, o jame dalyvauti gali būti labai smagu. Sakote, kad kolekcija skatina išdrįsti atrasti save iš naujo. Kaip „kARTu“ prisideda prie savęs atradimo? Kiekviena „kARTu“ rankinė tapatinama su tam tikru prieskoniu. Turime kuprinių ir rankinių tokiais pavadinimais kaip „Vanilė“, „Kardamonas“, „Bergamotė“ ar „Peletrūna“. Šie prieskoniai turi savąsias skonių gamas – saldumą, aitrumą, kartumą ir panašiai. Kiekviena nauja rankinė gimsta su mintimi apie tai, kokį charakterį ji spinduliuos, kokios moters kompanionė bus. Manau, su kiekviena pasirodžiusia kolekcija prasideda naujos neišskiriamos draugystės. Į studiją užsuka labai skirtingos moterys, kurios renkasi skirtingus rankinių modelius, nuostabu matyti, kaip kiekviena jų randa būtent tai, ko ieškojo, kas atspindi jos asmenybę ir unikalų stilių, tinka jos gyvenimo būdui. O mes stengiamės įgyvendinti svajones, derinti neblėstančią klasiką, galbūt padrąsinti rinktis ryškesnę spalvą, kuri kartais taip patinka, bet, tų moterų manymu, niekur nedera. Laužykite taisykles ir kartais perženkite komforto zonos ribas, tai tikrieji maži kasdienybės atradimai. Kokia apskritai šios kolekcijos moteris? Rami, drąsi, įkvepianti ar kaip tik nutrūktgalvė? Ir tokia, ir tokia. Kaip ir minėjau, ji spinduliuoja ramybę ir harmoniją, tačiau viduje yra nuožmi ir paslaptinga. Ji savimi pasitiki, tačiau nebijo klysti, nesiekia tobulybės. Manau, tiesiog gerai jaustis „savame kailyje“ – labai svarbu. Susidraugaukime su savimi, nebijokime spontaniškų sprendimų ir nepriimkime visko per daug rimtai! Tai puiki formulė tiek puikiam stiliui, tiek laimingai kasdienybei.

SwO

street

| 22

Kolekcija išskirtinė dėl šiuo metu ypač populiarių roplio odos imitacijos raštų. Tai tarsi duoklė šiai vienai pagrindinių sezono tendencijų, kuria labai susižavėjome ir ją puikiai pritaikėme savo rankinių estetikai. Tikrai nereikėtų išsigąsti, kad toks raštas yra tik trumpalaikė mados pasaulio užgaida – klasikiniai roplio, gyvatės odos raštai visuomet išliks aktualūs. Ypatingą odą kiekvienai rankinei gali išsirinkti ir pats klientas. Priimame individualius užsakymus, todėl kiekviena moteris rankinę gali matyti visai kitomis akimis, negu matome mes, ir tai nuostabu! O kaip visuomenė reaguoja į tokias netradicines tekstūras ar formas? Ar yra linkusi eksperimentuoti? Tikrai taip. Nors, sakykime, juoda rankinės spalva visada išliks nepakeičiama klasika ir tai nuginčyti sunku. Tačiau daug moterų ieško kažko, kaip pačios įvardija, išskirtinio ir nepabodusio, todėl jų akys vis dažniau krypsta į netradicines formas, unikalias odos tekstūras ir raštus, išskirtinius spalvų derinius. Šiandienos klientas išrankus ir išsilavinęs, mus tai ypač džiugina. Kokią nuotaiką kiekvienai dienai norite perteikti savo kūryba? Kiekvieno iš mūsų nuotaika ne visada būna gera, ne kasdien būname linksmi ar puikiai nusiteikę. Kartais rytas niūrus, niekur nespėjame ir viskas nesiseka. Mes dirbame vardan to, kad net ir tokiais rytais paėmus į rankas mylimą rankinę moteris jaustųsi stilinga ir pasiruošusi bet kokiems dienos iššūkiams. Viskas slypi mažose detalėse. Kalbant šiek tiek praktiškiau, kodėl taip svarbu išsirinkti sau tinkančią ir patinkančią rankinę? Rankinė – vienas svarbiausių ir praktiškiausių aksesuarų, taip pat ir viena geriausių investicijų stiliaus prasme. Individualus skonis, poreikiai ir gyvenimo būdas – tai faktoriai, kurie nulemia ir skiria mūsų pasirinkimus šioje srityje, tačiau sunku įsivaizduoti moterį, kuri neturi nei vienos rankinės ar kuprinės. Pasakysiu galbūt jau šimtą kartų girdėtą rekomendaciją, tačiau ji labai svarbi: geriau jau vieną kartą pirkinį gerai apgalvoti ir išleisti daugiau, negu spontaniškai pirkti besivaikant trumpalaikes tendencijas ar susigundant maža kaina. Natūralios, kokybiškos odos arba tvaraus jos pakaitalo kruopščiai pasiūta rankinė tarnaus metų metus, bet, žinoma, nebus pigi. Kitas svarbus aspektas – apgalvoti, ar rankinė tiks būtent jums. Ji labai graži, išskirtinė, tiesiog negalite atitraukti akių, tačiau nusipirkus vis randate pasiteisinimų ją „patausoti kitai dienai“ ar „nešioti prie kitos spalvos kelnių“? Taip atsitinka todėl, kad per dažnai susižavime daiktais, kurie mūsų gyvenimui ir asmenybei, deja, netinka. Tokiu atveju reikėtų susilaikyti. Pažinkite save ir savo poreikius, lėtai ir apgalvotai kurkite individualų stilių, tai ilgas procesas.

www.swo.lt

23 | SwO

street

„SUSIDRAUGAUKIME SU SAVIMI, NEBIJOKIME „Susidraugaukime su savimi, nebijokime SPONTANIŠKŲ spontaniškų sprendimų ir nepriimkime visko per SPRENDIMŲ IR daug rimtai!“ NEPRIIMKIME VISKO PER DAUG RIMTAI!“ Ar yra išlikęs apskritai sezoniškumas? Vienos spalvos ir formos skirtos vasarai, o kitos – žiemai? Ar čia tik stereotipas?

Kažkiek taip, tačiau labiau spalvų, ne modelių ar formų atžvilgiu. Vasarą natūraliai norisi ryškių akcentų, šiltaisiais mėnesiais ypač mylimos ryškiai geltona, rožinė, žydra spalvos, ko apie žiemą toli gražu nepasakysi. Tačiau šaltesnį sezoną viskas tikrai nėra vien pilka ar juoda, čia dominuoja ir kiti gražūs atspalviai, tokie kaip sodri žalia, šokolado ruda, violetinė, kakavos, burgundiška, įvairiausios blizgių odų variacijos, o šį sezoną – ir viską nurungianti roplio oda. Kalbant apie modelius, čia sezoniškumas nyksta. Sakykime, praėjusį pavasarį ir vasarą taip išpopuliarėjusi juosmens rankinė dabar lyg ir nebeaktuali. Juk laikas vilkėti striukes ir paltus, tai kaip tokį aksesuarą suderinti? Būkite kūrybingi! Tokia rankinė puikiai papuoš susiaučiant griežtesnio kirpimo švarką, derinant prie plačių kelnių ir plazdančių suknelių. Juosmens rankinė gali būti nešiojama ir kaip aksesuaras, nebūtina įėjus į patalpą palikti ją spintoje ar ant kėdės. Ko palinkėtumėt renkantis aksesuarą šiam sezonui?

Žaismingumo ir pusiausvyros. Šį sezoną rankinių fronte ypač gausu stilingų raštų, unikalių siluetų ir traukiančių akį detalių. Tai puikus metas peržengti savo komforto zoną, unikali rankinė – puikus būdas pagyvinti kartais monotonišką šaltojo sezono stilių. Tačiau prieš aklai susižavėdami apgalvokite, ar tai, kas puikiai atrodo modelio rankoje, taip pat puikiai tiks ir jums. Visi diena po dienos mokomės save pažinti. Apgalvokite, kokia jūsų dienotvarkė, su kokiais drabužiais jaučiatės geriausiai, ir tame kontekste bandykite įsivaizduoti derančią rankinę. Jei nesinori kasdien persidėlioti daiktų, linkiu rasti tą vieną vienintelę, prie visko tinkančią, kiekvieną rytą džiuginančią geriausią draugę – mylimiausią naują rankinę.

SwO

street

| 24

www.swo.lt

25 | SwO

street

AUTUMN MEMORIES FOTOGRAFĖ IR STILISTĖ – MARTA MYTYCH MODELIS – OLA BINKO (REBEL MODELS)

SwO

street

| 26

www.swo.lt

27 | SwO

street

SwO

street

| 28

www.swo.lt

29 | SwO

street

SwO

street

| 30

www.swo.lt

31 | SwO

street

SwO

street

| 32

www.swo.lt

33 | SwO

street

SwO

street

| 34

www.swo.lt

Reklama

ŠVENTINIS SPINDESYS

Pirkiniai

Suknelė: MARC JACOBS, € 180 Sidabrinė apyrankė: YURGA, € 220 Skarelė: JANESSA LEONE (janessaleone.com), € 81 Aukštakulniai: REIKE NEN (reikenen.com), € 269 Kūno aliejus: AURELIA PROBIOTIC SKINCARE (aureliaskincare.com), € 54 Kvepalai: AERIN BEAUTY (aerin.com), € 104 Avalynė: REIKE NEN (reikenen.com), € 300 Akių vokų blizgis: RITUEL DE FILLE (ritueldefille.com), € 34 Lūpų dažai: RITUEL DE FILLE, € 23.50 Sidabrinis pakabukas: KEEP THE SILENCE (keepthesilence.com), € 140 Auskarai: DANNIJO (dannijo.com), € 136 Rankinė: PEPFER (dressone.ru), € 180.50

www.swo.lt

35 | SwO

street

MAISTO TERAPIJA MODERNIAME PASAULYJE Autorė – Laura Vangaitė Nuotraukos – Živilės Lukšytės asmeninio archyvo, Ekvilinos Milaševičiūtės

iandien masinis pirkimas nebėra tabu. Tai – kiekvieno prekės ženklo tikslas. Vis rečiau susimąstome apie perkamą produktą, jo tikrąjį konceptą, atsiradimo kelią, o svarbiausia – dizainerio idėją bei norą papasakoti daugiau. Živilės Lukšytės dizaino kelias kupinas patirties, kuri, anot dizainerės, padeda iki šiol. Dirbdama „Less table“ studijoje, Živilė dalyvauja procese, primenančiame maisto laboratoriją ir keičiančiame mūsų požiūrį į maistą.

SwO

street

| 36

www.swo.lt

37 | SwO

street

Živile, ar galėtum trumpai papasakoti, kaip susidomėjai dizainu? Vaikystėje turėjau didžiulį popieriaus ruloną, išsivyniodavau jį per visą kambarį, pieštukais išvedžiodavau kokį tik norėdavau pasaulį ar miestą, iškirpdavau iš žurnalų žmones, o tada žaisdavau gyvenimą. Vėliau klijavau tūrinius namus iš popieriaus. Galvojau apie architektūrą, deja, rašinėliai, dailės darbai sekėsi geriau nei matematika. Iš architektūros atėmus skaičiavimus lieka dizainas – gera kūrybos ir dėsningo mąstymo kombinacija su apčiuopiamais matavimais. Rinkausi logiškai – mažiau tikslų, bet funkcionalų meną, kad po mokslų galėčiau užsidirbti duonai. Vienas iš tavo projektų „Light Stick“ sulaukė didelio susidomėjimo. Kas jį įkvėpė? Tai buvo eilinė VDA semestro užduotis – suprojektuoti šviestuvą. Pasiklioviau nuojauta, tikėjau išmoningu paprastumu. Techniškai įkvėpė vilkelis statiškoje padėtyje. Tai tik grubus vaizdinys, pasąmoninis kabliukas, po to teko sąmoningai padirbėti. Eskizavau, galvojau, komplikavau, galvojau, eskizavau, racionalizavau. Esu dėkinga dėstytojui Povilui Juškaičiui už aštrų protą ir paskaitų metu teisingai užduotus klausimus. Geras dėstytojas žino atsakymą, sprendimus, bet juos nutyli, sugebėdamas įkvėpti švariai, tikslingai mąstyti jauną, nepatyrusį studentą. Išmokau konstruktyviai samprotauti, o tai leido projektuojant šviestuvą priimti teisingus sprendimus. Nors objektas labai subtilus, pamenu, juokėmės, kad panašus į patranką. Dabar galvoju – puiki darbo pabaigą, rezultatą apibūdinanti metafora. Kas buvo sudėtingiausia šio darbo procese? Iššovusi patranka pataikė į rožinius akinius. Sudėtinga buvo vėliau, ypač emociškai. 2011 metais su kitais Dizaino katedros studentais dalyvavau Milano baldų parodoje, eksponavome sąlyginius savo šviestuvų modelius. Italų gamintojai pastebėjo mano idėją ir pasiūlė bendradarbiauti. Tuomet teko susidurti su realybe, kita dizaino amato puse – autoryste, nuosavybe, teisininko konsultacijomis, procentais, sutartimis, patentais, techniniais aprašais, brėžiniais. Mane užgriuvo žiniasklaidos, visuomenės dėmesys. Sunku buvo susigaudyti, kas vyksta. Juk pagaminto šviestuvo dar nebuvau mačiusi. Techninio projektavimo, gamybos darbuose tiesiogiai nedalyvavau, viskas vyko Italijoje, dirbo italų įmonės specialistai. Kai pagaliau produktas pateko į rankas – šokas. Jis man visai nepatiko – akis badė apdaila, detalės, estetiniai nukrypimai, kokybė. Viską išgyvenau kaip didelį muilo burbulą. Darydama maketą atidaviau visas jėgas, bet masinės gamybos aplinkybės – už žmogų daug didesnė stichija. Tuomet supratau, koks iš tikrųjų sudėtingas bei atsakingas produkto dizainerio darbas. Svarbu generuoti prasmingas idėjas, tinkamai jas įgyvendinti, valdyti procesą. Visada reikšmingas idėjos grįstumas, tikslas, kurį turi atitikti kiekviena detalė, medžiagiškumas.

SwO

street

| 38

Šiuo metu darbuojiesi „Less table“. Ar gali pasakoti apie šią studiją bei į ką labiausiai orientuojatės kurdami? Juokinga, kad mano sėkmės istorija, viena vertus, asmeniškai nuvylė, kita vertus, suteikė sąmoningumo, įkvėpė kitiems ieškojimams, atradimams. Būtent tolimesnės dizaino studijos suvedė mane su „Less table“ bendražygėmis. Tuo metu buvusi dėstytoja Julija Mazurienė inicijavo, įkūrė VDA „Maisto ir dizaino laboratoriją“, o aš ir tuometinė kurso draugė Ugnė Menkevičiūtė buvome šalia, palaikėme, padėjome. Kiek pamenu, jos abi labai savitai vertino maistą, jautė pagarbą, aistrą ruošti valgį, galvojo apie produktus, maisto potyrius. Pati užsikrėčiau per draugystę ir smalsumą. Kartu pradėjome fantazuoti, improvizuoti, eksperimentuoti su maisto, valgymo idėjomis taikydamos savo profesines dizaino žinias, vaizduotę. Po bakalauro studijų baigiau magistrą jau maisto potyrių dizaino tema, pristačiau „Gimtadienio karštinės“ projektą. Vėliau, palankiai susidėliojus aplinkybėms, gimė kūrybinė maisto dizaino studija „Less table“. Visiška improvizacija, be jokio atitikmens ar konkurencijos Lietuvoje. Todėl labai lėtai formavomės, ieškojome ir dar ieškome sau tinkamo būvio. „Less table“ – kūrybinė dizaino studija, kurios veikla plačiai susijusi su maistu, pojūčiais ir vertybėmis. Pagarba paprastumui siejama su instinktais ir nuoširdžių emocijų troškimu. Studijos pavadinimas – koncepcija, skatinanti atkreipti dėmesį į alternatyvų valgymo procesą, papildomus galimus privalumus, įkvepianti nuosaikiau vartoti maistą, eksperimentuoti, žaisti su buitimi. Kuriamos istorijos apie užmirštą paprastumą, natūralumą. Labiausiai mus įkvepia gamta bei antropologija. Žmonės įtraukiami į nuotykius interpretuojant įprastas taisykles, tradicijas, etiketą, estetiką ir įpročius. Kiekvienas projektas pasižymi gilia idėja, derančia su paprastais estetiniais sprendimais. „Less table“ veikla apima maisto renginius, instaliacijas, valgomųjų dovanų projektavimą, kūrybines maisto dirbtuves, interaktyvius seminarus. Į ką būtina atkreipti dėmesį dirbant maisto dizaino srityje? Svarbiausia – darna. Tarp maisto (kilmės, kokybės, sezoniškumo) ir žmogaus, kiekio ir saiko, kultūros ir vartojimo, idėjos ir praktiškumo, gamtos ir civilizacijos, praeities, dabarties ir ateities, ūkių ir miestų, svajonių ir realybės ir t. t. Sunku išvardyti tokią daugybę aspektų. Nors apie tai mažai galvojama, viskas, kas susiję su maistu, vienaip ar kitaip pasaulyje kuria pusiausvyrą, na, arba suirutę. Maistas vienu metu veikia daugiausia žmogaus pojūčių, todėl tai – įtaigi juslinė priemonė. Įvertinus atsakomybę, turint kilnių tikslų maisto dizainas idėjiškai gali veikti kaip edukacijos rūšis. Dėmesio centre – žmogus kaip individas, kuris tuo pačiu bendruomenės ir pasaulio dalis. Naudinga daryti viską, kas suartina žmones, tausoja gamtą. Esu įsitikinusi, tai teigiamai veikia žmonijos raidą ir šios žemės paviršių.

www.swo.lt

39 | SwO

street

Nuotrauka – Ekvilinos Milaševičiūtės

Ką tau pačiai reiškia produkto dizainas? Iš principo, labai grubiai tariant – vartotojiškumą, materialumą. Tai, ko pačiai norisi vengti. Žinoma, kiekvieno produkto kūryba, gamyba – atskira istorija bei kontekstas. Dabar daugiau mažiau mano požiūris susiformavęs viltingai. Kūryba man simbolizuoja aukščiausio lygio samprotavimą. Bet tai labiau linkėjimas, troškimas. Šiais laikais didelis iššūkis kurti kažką naudingo, ne šiukšles, stengtis dėl žmonių ir tikėti bendryste. Manau, maisto dizainas generuoja maksimaliai suvartojamą kūrybinę naudą, tiesiogiai paveikiančią žmogų, pvz., valgomi objektai, maisto dovanos ir pan. Maistas – svarbiausia gyvybiškai ir universaliausia darbui materija. Kas tavo srityje labiausiai įkvepia? Kuriant idėjas – ieškoti prasmių ir būdų jas perteikti. Kai pristatome maisto instaliaciją renginyje, neįkainojamos vertės atrodo žmonių šypsenos, akys. Dalyviai ateina rimti, susikaupę ar pavargę. Gera matyti palaipsniui augantį smalsumą, kuris galiausiai tampa džiaugsmu. Įsivaizduoju, kaip maistas kartu su istorija, įspūdžiais, idėjomis iš išorės patenka į žmogaus vidų, skverbiasi, stiprina kūną, sielą ir mintis. Būna, dalyviai panyra net į transo būseną. Tai dažniau nutinka kūrybinėse maisto dirbtuvėse. Jaučiu didelį malonumą pasitaikius progai atsitraukti nuo veiksmo įkarščio ir stebėti viską per atstumą. Tada aiškiai matosi bendra situacija, kiekviena smulkmena – ne tik nuoširdžios dalyvių emocijos, bet ir renginio trūkumai. Sąžiningumas, kritiškumas, empatija motyvuoja, padeda tobulėti.

SwO

street

| 40

www.swo.lt

41 | SwO

street

AQUEOUS FOTOGRAFĖ – AURA SKULSKYTĖ MODELIS – DEIMANTĖ VALASINAVIČIŪTĖ VIZAŽISTĖ – JUSTĖ ŽILONYTĖ STILISTĖ – FAUSTA JURGILAITĖ

SwO

street

| 42

www.swo.lt

43 | SwO

street

Suknelė: SANDRA STRAUKAITĖ

SwO

street

| 44

www.swo.lt

45 | SwO

street

Drabužiai: SANDRA STRAUKAITĖ

SwO

street

| 46

www.swo.lt

47 | SwO

street

Kelnės: AKVILĖ JANČAUSKAITĖ X SMOOTHCONFESS Avalynė: VĖJAS GLUOSNIUOSE Marškiniai: SANDRA STRAUKAITĖ

SwO

street

| 48

www.swo.lt

49 | SwO

street

Drabužiai: AKVILĖ JANČAUSKAITĖ X SMOOTHCONFESS Avalynė: VĖJAS GLUOSNIUOSE

SwO

street

| 50

www.swo.lt

51 | SwO

street

Drabužiai: SANDRA STRAUKAITĖ

SwO

street

| 52

www.swo.lt

Drabužiai: SANDRA STRAUKAITĖ Avalynė: VĖJAS GLUOSNIUOSE

www.swo.lt

53 | SwO

street

SwO

street

| 54

www.swo.lt

Drabužiai: AKVILĖ JANČAUSKAITĖ X SMOOTHCONFESS Avalynė: VĖJAS GLUOSNIUOSE

www.swo.lt

55 | SwO

street

Drabužiai: SANDRA STRAUKAITĖ

SMUIKININKĖ LORA KMIELIAUSKAITĖ: KIEKVIENA DIENA – NAUJA ISTORIJA Autorė – Ieva Raudeliūnaitė

Nuotrauka Nuotrauka – –Dainiaus DainiausPutino Putino Nuotrauka Nuotrauka –– Dainiaus Dainiaus Putino Putino

Nuotraukos – Dainiaus Putino, Dovilės Dagienės ir „OVO Things“

aunosios kartos smuikininkė Lora Kmieliauskaitė neseniai priėmė kūrybinį iššūkį. Ji debiutavo muzikos ir medijų performanse „This Order Goes Wrong“. Su Lora susitikome pasikalbėti ne tik apie naujas patirtis ir būsimus projektus. Ji papasakojo ir apie tai, ką reiškia kovoti su scenos baime bei groti drauge su pačiu artimiausiu žmogumi.

SwO

street

| 56

www.swo.lt

57 | SwO

street

Nuotrauka – Dovilės Dagienės ir „OVO Things“

Seniai svajojau apie muzikinį projektą, kuriame performatyvumas atlieka didelį vaidmenį, o kompozitorius Dominykas Digimas išnaudojo visus mano įgūdžius ir labai įdomiai dirbo su medžiaga. Man šis projektas ir žmonės, su kuriais teko dirbti, tapo didžiule gyvenimo dovana. Kūrybinė grupė tikrai neeilinė. Svarbiausia, kad nebuvo nei vieno lyderio, labai natūraliai pasiskirstėme atsakomybes, visi įdėjome be galo daug pastangų. Dirbome kaip vieninga komanda. Performansas kalba apie nerimo sutrikimus ir panikos atakas. Ar tau pačiai artima ši tema? Kaip kovoji su nerimu? O galbūt bandai su juo susidraugauti? Žinau, kas yra nerimas. Prieš pradėdama dirbti su projekto medžiaga, nebūčiau pagalvojus, kad ši problema tokia paplitus ir šmėsčioja istorijos raštuose nuo antikos laikų. Pažįstu ir scenos baimę. Ilgai su ja kovojau. Tai kitoks nerimas, bet taip pat nekontroliuojamas ir visa apimantis. Nuo mažens turėjau ne vieną nemalonią scenos baimės patirtį, kai po pasirodymo norisi tiesiog atsiprašyti žmonių. Taip ir prasidėjo mano kelionė link „susidraugavimo“. Pastebėjau, kad būtent tas baimės momentas žmones dažnai sujungia – jis labai žmogiškas, atpažįstamas. Norėjosi baimę paimti už vadžių ir galų gale apsikeisti vietomis, išnaudoti ją. Pradėjau labiau stebėti save pasiruošimo proceso metu, atsirado sąmoningesni klausimai ir atsakymai, kodėl aš noriu ruoštis, ar (į)vertinimo klausimas man svarbus, ar jis nusveria dalijimąsi ir bendrą patyrimą. Iš bejėgystės galų gale išauga supratimas, kad ne kas kitas, o tu pats turi pradėti tvarkyti dalykus, kurie tau bado akis, nes bado jas ne tik tau, bet ir kitiems.. Tai ilga kelionė savęs supratimo link, ir tikrai nežinau, ar radau receptą, kaip su tuo nerimu kovoti. Bet būdą, kaip jį paimti už rankos – tikrai taip. Papasakok, kokiais dar projektais ir veiklomis pastaruoju metu gyveni. Šiuo metu kartu su broliu violončelininku Arnu Kmieliausku kūrybingai dirbame prie ką tik sukurtos lietuvių kompozitorių programos styginių duetui. Velniškai įdomi proceso pradžia, kai kompozitorius ir atlikėjas bando suprasti vienas kito kalbą, eksperimentuoja, žaidžia. Pristatysime ją žiemą. Turiu ir kitokių smagių veiklų, bet nenorėčiau plėstis apie tai, kaip be galo lėtai rašau magistrinį darbą...

SwO

street

| 58

Kaip atsirado muzikinis duetas „Twenty Fingers Duo“? Geras klausimas. Aš nežinau! Turbūt viskas prasidėjo tada, kai tėvai vaikystėje leido brolį mokytis groti violončele, o mane smuiku. Mudu namie draugiškai „girgždindavome“ instrumentais. Ką tau reiškia groti su tokiu artimu žmogumi kaip brolis? Mes pažįstame vienas kitą nuo gimimo. Groti kartu – šaunu! Su broliu jaučiuosi lyg dviese, bet kartu ir su visu pasauliu. Ir nors žaidimo taisyklės augant keičiasi, kaip žaidėme kartu vaikystėje, taip, panašu, ir nesiliaujame, tik pasitikėjimo atsiranda vis daugiau. Su kuo dar norėtum pasirodyti vienoje scenoje? Mielai pagročiau ar padainuočiau su Patti Smith ir Laurie Anderson, pabūčiau su Marina Abramovič ir ką nors nuveikčiau su Beyonce. Vyrų artistų sąrašas prasidėtų nuo Nick Cave ir Ryuichi Sakamoto. Kuo tave labiausiai žavi smuikininkės profesija? Darbo dinamika. Nėra dviejų vienodų dienų, nėra dviejų vienodų koncertų ar kūrinio atlikimų. Kiekviena diena – nauja istorija.

Nuotrauka – Dovilės Dagienės ir „OVO Things“

Neseniai įvyko performanso „This Order Goes Wrong“ premjera, kuriame tau teko ne tik groti, bet ir tam tikra prasme vaidinti. Kaip priėmei šią patirtį ir kaip sekėsi dirbti su komanda?

www.swo.lt

59 | SwO

street

AROUND ME FOTOGRAFAS – DMITRY ZEMENKOV MODELIAI – KAROLIS TUMAS, ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS (FIRST FACE MODEL) DIZAINERIS – ALESSANDRO TRINCONE

SwO

street

| 60

www.swo.lt

61 | SwO

street

SwO

street

| 62

www.swo.lt

63 | SwO

street

SwO

street

| 64

www.swo.lt

65 | SwO

street

SwO

street

| 66

www.swo.lt

Reklama

DŽIAZO LĖLĖ

Pirkiniai

Paltas: MANGO (mango.com), € 197 Rankinė: PEPFER (dressone.ru), € 260 Skarelė: VETEMENTS, € 271 Džinsai: RE/DONE (shopredone.com), € 288 Aliejiniai kvepalai: LE LABO (lelabofragrances.com), € 115 Megztinis: FRENCH CONNECTION (frenchconnection.com), € 107 Avalynė: NEOUS (neous.co.uk), € 450 Auksiniai auskarai: 1064 STUDIO (1064studio.com), € 452 Žiedas: MARNI, € 102 Lūpų balzamas: AESOP (aesop.com), € 12.50 Nagų lakas: CHRISTIAN LOUBOUTIN BEAUTY, € 43 Limituoto leidimo žvakė : ABD EL KADER (candelaria.lt), € 79

www.swo.lt

67 | SwO

street

EDITA PUSKUNIGYTĖ – RAŠYTOJA SU PASLAPTIMI Autorė – Aušra Matulaitytė Nuotraukos – Manto Bartaševičiaus

idama susitikti su Edita Puskunigyte, kuri šią vasarą skaitytojams pristatė pirmąją savo knygą „Mergina po vidurnakčio“, pagalvoju, jog dažnai rašytojai būna kiek paslaptingos asmenybės, visada turinčios kuo nustebinti. Mano spėjimai pasitvirtino, Edita – viena tokių! Smalsu, kaip vystėsi dviejų merginų pašnekesys gurkšnojant ledų kokteilius ir kokias paslaptis atskleidė jaunoji rašytoja? Ar sudėtinga parašyti pirmąją knygą? Sužinokite, perskaitę mūsų pokalbį.

SwO

street

| 68

www.swo.lt

69 | SwO

street

Edita, šią vasarą knygynuose pasirodė pirmoji tavo knyga „Mergina po vidurnakčio“. Kaip supratai, kad nori parašyti knygą? Ši mintis gimė jau seniai, galbūt pirmaisiais studijų metais, kai studijavau lietuvių filologiją ir literatūrologiją. Dėstytojai buvo labai įkvepiantys, skatino skaityti ir kurti. Kartą viena dėstytoja seminaro pabaigoje uždavė klausimą, koks turėtų būti knygos siužetas, kad ją norėtų įsigyti kas antras žmogus pasaulyje? Šis klausimas privertė susimąstyti ir mane. Studijuodama Šiaulių universitete rašiau poeziją, esė, kurios vėliau publikuotos kultūros savaitraščiuose. Prozos žanrą prisijaukinau jau baigusi studijas. Atėjo toks metas, kai norėjosi apčiuopiamo rezultato, tad sugalvojau parašyti knygą. Sakiau sau, jei jos neišleis, daugiau neberašysiu. Tikrai imtumeisi tokių drastiškų priemonių? Galbūt ir nebūčiau, bet tuo metu taip atrodė. Norėjau sau įrodyti, kad galiu rašyti. Ar kažkaip sistemingai ruošeisi knygos rašymui? Galbūt skaitei literatūrą apie kūrybą arba analizavai kitų autorių veikalus? Pasiruošimu laikau studijas universitete. Per jas teko nemažai skaityti ir analizuoti klasikinių autorių kūrybą. Mėnesį prieš pradėdama rašyti gana intensyviai, beveik kiekvieną dieną, bandžiau rašyti skirtingais stiliais. Žiūrėjau, už kurio naratyvo užsikabinsiu, kuris man labiausiai patiks – tą ir pasirinkau. Prisipažįstu, jog buvau prisigalvojusi ir fantastinių siužetų.

„Norėjau sau įrodyti, kad galiu rašyti“

Ar teisingai suprantu, kad knygos idėja ir pati knyga gimė nelengvai? Vieni rašytojai rašymo procesą vadina mūzos plevenimu, o štai kiti – sunkiu darbu. Aš dirbau, turėjau susidariusi rašymo grafiką, rašyti pradėdavau septintą ryto. Manau, kad rytai yra geriausias metas ne tik rašyti knygas, bet apskritai imtis kūrybinio darbo. Netikiu, kad rašant prozos kūrinį padeda kažkokios mūzos. Poezijoje kitaip, sutinku, kad jai reikia įkvėpimo, kuris pagauna ir panardina į savitą būseną. Šios knygos rašymui ruošiausi: apgalvojau struktūrą, skyrius, kokios temos analizuojamos. Viską susidėliojau beveik matematiškai. Buvau skaičiusi vieną amerikiečių tyrimą, kuriama teigiama, jog sėkmingos knygos parašytos trumpesniais ir lengvesniais sakiniais, pasirinkta populiari tema. Rašydama knygą stengiausi atsižvelgti ir į šią informaciją. Pačią knygą parašiau per tris mėnesius.

SwO

street

| 70

www.swo.lt

71 | SwO

street

Rašydama tikriausiai jau įsivaizdavai savo būsimą skaitytoją ir žinutę, kurią norėtum jam perteikti? Skaitytojų nereikėjo įsivaizduoti, nes jas matydavau mieste. Mėgdavau vėlai vakare pasivaikščioti. Sutikdavau merginų, kurios vaikšto vienos ir vedžioja šunis. Imdavau galvoti, kas jos, kas už jų slepiasi, kokia jų istorija, kodėl jos vaikšto vidurnaktį ir vedžioja šunį vienos? Pradėjau mąstyti, kaip miestas, modernus pasaulis paveikia mūsų kasdienybę. Norėjau toms merginoms suteikti tapatybę, įgarsinti jų istoriją. Apie tai ir parašiau knygą.

Ar galima teigti, kad Ema yra tavo prototipas?

O pati turi šunį?

O kaip kiti personažai? Ar jie kažką atspindi?

Išlaikykime tai paslaptyje (juokiasi).

Šioje knygoje visi personažai išgalvoti, išskyrus du.

Bet knygos viršelyje yra tavo nuotrauka su šunimi?

Knygoje man labai įsiminė viena detalė, ne kartą Ema pabrėžė, jog jai svarbu, kad vaikinas būtų apsiskaitęs, rašytų be klaidų. Ar tau tai irgi svarbu?

Šis šuo pasiskolintas, jos vardas – Kava. Ji sutiko papozuoti nuotraukai, kadangi mano šuo negalėjo. Vis dėlto išsidavei, kad turi šunį. Bet jis galbūt gyvena ne su manimi. Ar atskleisi, kokias knygas mėgsti skaityti laisvalaikiu? Paskutinė knyga, kurią skaičiau, buvo Rupi Kaur „Medus ir pienas“ – poezija. Tačiau šiuo metu daugiau orientuojuosi į romanus. Skaitau lietuvių autorių knygas, noriu žinoti, kuo gyvena skaitytojai dabar, kas aktualu. Iš tikrųjų, skaitau labai įvairią literatūrą, studijų metais teko perskaityti ir nemažai klasikos kūrinių, kartais atsiverčiu ir Šventąjį Raštą. Smalsu, ar dar kartą perskaitei savo knygą, kai ji jau buvo išleista ir pasirodė knygynuose?

To nenorėčiau. Žinoma, kai rašai pirmuoju asmeniu, tokių minčių gali kilti, tačiau toks stilius leidžia ir pačiam skaitytojui lengviau susitapatinti su knygos veikėju. Nesakau, jog pagrindinė veikėja į mane visiškai nepanaši, aš irgi vaikštau į kavines, stebiu žmones ir geriu kavą. Tačiau knygos siužetas buvo sukonstruotas.

Taip, svarbu. Nerašiau knygos apie tai, ko nori moterys. Šia istorija norėjau pasakyti, kad moterys yra labai stiprios. Joms nereikia antros pusės, kad būtų laimingos. Kartais jos to nejaučia, bet santykius kuria, nes jaučia aplinkos spaudimą, stereotipus. Kai kurios iš jų vis dar gyvena muilo burbule ir tiki pasakomis apie išgelbėtoją princą. Norėjau, kad ši knyga vienišoms merginoms būtų kaip atsakymas, jog tai normalu, tokios jos ne vienos. Kaip reaguotum, jei pasakyčiau, kad tavo knygoje galima rasti feminizmo pėdsakų? Taip išėjo natūraliai dėl mano požiūrio į tam tikrus dalykus. Tai padiktavo ir pagrindinės veikėjos tapatybė. Knygoje minima Italija. Ar tau ši šalis kažką reiškia?

Ne. Knygos išleidimas buvo labai džiugi akimirka, bet, manau, kad sėdėtum ir vėl iš naujo skaitytum savo knygą, reikia būti tikru savimyla. Todėl tiesiog palaikiau ją rankose, pauosčiau, pažiūrėjau, kokios spalvos popierius. Pasidžiaugiau galutiniu rezultatu.

Remiantis statistika, perkamiausių knygų veiksmas vyksta Prancūzijoje arba Italijoje. Taip ir sugalvojau pasirinkti vieną iš šių šalių. Italijoje dar niekada nesu buvusi, bet dabar jau tikrai turiu nuvykti. Ar manai, kad tikroviškai viską aprašiau (juokiasi)?

O kaip gimė knygos viršelis ir pavadinimas?

Taip, manau, kad įtikinamai. Ar svarstai parašyti dar vieną knygą?

Knygos viršelį kūrė leidyklos dizaineriai. Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė. Buvo keli variantai, man nė vienas netiko ir nepatiko, todėl, manau, leidykla su manimi turėjo vargo, kelis kartus prašiau atsiųsti kitų variantų, galiausiai nusileidau ir pasitikėjau leidyklos rinkodaros komanda. Jie įtikino, kad viršelis atspindi knygos stilistiką. Knygos pavadinimas išliko toks pats, kokį buvau sugalvojusi iš pradžių, jis susijęs su pagrindinės veikėjos Emos transformacija.

Jau pradėjau rašyti antrąją knygą. Su šia knyga nespausiu savęs į rėmus ir nebraižysiu lentelių, mėgausiuosi pačiu rašymo procesu.

SwO

street

| 72

Ką veiki, kai nedirbi, nerašai ir neskaitai? Mąstau apie naujus būsimų knygų siužetus, lankau boksą. Susitikinėju su draugėmis, lankausi teatre – stengiuosi džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną, kad ir kas benutiktų.

www.swo.lt

Reklama

PASAKOS MOZAIKA

Pirkiniai

Švarkas: & OTHER STORIES (stories.com), € 99.80 Kelnės: REDVALENTINO (theoutnet.com), € 175 Aukštakulniai: SIGERSON MORRISON, € 210 Rankinė: PEPFER (DRESSONE.RU), € 228 Suknelė: & OTHER STORIES (stories.com), € 95 Auskarai: ALIGHIERI (alighieri.co.uk), € 185 Avalynė: 3.1 PHILLIP LIM (theoutnet.com), € 253 Kvepalai: MAISON FRANCIS KURKDJIAN, € 219 Dubenėlis: MUKTI (IG: @elementa_keramika), € 12 Skarelė: GANNI (ganni.com), € 56 Skrybėlė: JANESSA LEONE (janessaleone.com), € 190 Žiedas: SYLVIA TOLEDANO (sylviatoledano.com ), € 160

www.swo.lt

73 | SwO

street

IGNOTA POTHON: „KERAMIKA – NE TIK PUODŲ LIPDYMAS“ Autorė – Aušra Matulaitytė Nuotraukos – Ignotos Pothon asmeninio archyvo

r dažnai susimąstai, ką galėtum padaryti dėl savo svajonės? Keramikė Ignota Pothon iškeitė gimtąjį Vilnių į Prancūziją. Čia ji gyvena jau aštuonerius metus, per kuriuos išsikovojo tarptautinį pripažinimą bei subūrė didelį klientų ratą. Ignotos darbai skirti šiuolaikiškam interjerui – jų stilistika keičia požiūrį į keramiką ir išsklaido nusistovėjusius stereotipus.

SwO

street

| 74

www.swo.lt

75 | SwO

street

SwO

street

| 76

www.swo.lt

Ignota, kada susidomėjai keramika? Kokie buvo tavo pirmieji darbai? Keramika susižavėjau, kai 2007 metais įstojau į Vilniaus dailės akademiją (toliau VDA), Vizualiojo ir taikomojo meno katedrą. Prieš tai nebuvau lankiusi jokių keramikos užsiėmimų ir lietusi molio. Pirmieji mano darbai buvo keramikos technikų ir technologijų ieškojimai, bandymai. Jie buvo nedrąsūs, bet išsiskyrė tvirta pozicija ir išpildymu. Keramika – ne tik puodų lipdymas, kaip daugeliui atrodo. Tai tapybos, grafikos, skulptūros ir dizaino junginys. Studijavai keramiką Vilniaus dailės akademijoje, tačiau dabar gyveni Prancūzijoje. Kokie vėjai tave ten nunešė? Vilniuje lankiau mokyklą, kurioje buvo sustiprinta prancūzų kalba. Įstojusi į VDA, toliau mokiausi prancūzų kalbos. 2010 metais pagal „Erasmus“ programą keramikos žinių išvykau gilinti į Paryžių, Aukštąją taikomosios dailės mokyklą „Duperré“ (Ecole supérieure des Arts appliquées Duperré). Studijos sekėsi puikiai, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, susižavėjau Paryžiumi. Po metų, praleistų Prancūzijos sostinėje, grįžau į Lietuvą pabaigti pradėtų studijų VDA. Mintis, kad į Paryžių dar tikrai sugrįšiu, kirbėjo jau tada. Taigi 2011 metais, įgijusi vizualiojo ir taikomojo meno bakalauro laipsnį su pagyrimu, viena be bilieto atgal išvykau į Paryžių. Žinojau, kad bus nelengva, nes studijuoti ir dirbti Paryžiuje yra du skirtingi dalykai, bet noras pabandyti buvo stipresnis. Ar buvo lengva prisitaikyti prie kultūros skirtumų? Ar tiesa, kad prancūzų skonis smarkiai skiriasi nuo lietuvių? Prancūzijoje gyvenu jau aštuntus metus. Taip, nebuvo lengva. Supratau, kad prancūzų kalba, išmokta mokykloje ir universitete, yra visai kas kita nei kalba, kurią vartoja vietiniai kiekvieną dieną darbe ar gatvėje. Gyvenimo tempas, nuolatinis bėgimas ir stresinės situacijos didmiestyje taip pat buvo nemažas iššūkis. Lietuvių ir prancūzų skonis skiriasi. Tam įtakos turi skirtingos mūsų kultūros ir šalių istorijos.

Mėgsti minimalizmą? Mano darbuose daug minimalizmo apraiškų. Vyrauja nesudėtingos meninės išraiškos priemonės iš lengvai suvokiamų elementarių struktūrų, dažniausiai, geometrinių, kurios atkartojamos daug kartų. Jungdama kelis ar net keliasdešimt panašių darbų dar labiau akcentuoju šią raiškos kryptį. Kartais mano darbai gali nustebinti paprastumu, taupumu, tačiau viskas kruopščiai apgalvota tiek technologiškai, tiek konceptualiai. Kam skirti tavo sukurti darbai? Ar galvodama apie idėją iškart mąstai ir apie klientą, interjerą, kuriam pritaikytum savo darbus? Kai dirbu su interjero dizaineriais ar architektais, dar prieš lipdant kūrinį jau turime aiškią interjero viziją, spalvas, detales. Savo kūrybą skiriu visiems, kuriems patinka išskirtiniai rankų darbo keramikos objektai, kurie nori jaukumo ir originalumo. Turiu aiškų kūrybos braižą ir stilistiką, kuri arba patinka, arba ne. Koks yra kelias nuo idėjos iki apčiuopiamo daikto? Keramikos procesas nėra greitas. Turint idėją, vieno daikto pagaminimas užtrunka nuo dviejų savaičių. Kai darbas nulipdomas, jis lėtai ir atsargiai džiovinamas, kad greitai džiūdamas neskiltų. Vėliau jis degamas krosnyje pirmą kartą, o išsirinkus spalvas, glazūruojamas ir degamas dar kartą. Niekada sau neleisčiau padaryti greito, neapgalvoto ir nekokybiško darbo. Keramikoje labai daug netikėtumų ir spontaniškumo, beveik niekada nesi tikras galutiniu rezultatu (objektas krosnyje gali skilti, glazūra – nubėgti ne taip, kaip norėtųsi). Norint išmokti suvaldyti medžiagą, ištobulinti technologijas, reikia nebijoti klysti ir nusivilti.

Su kokiomis medžiagomis dirbi?

Kaip atrodo keramikės diena? Dirbi tik pagauta įkvėpimo ar pagal griežtą grafiką?

Kuriu unikalią, šiuolaikinę rankų darbo keramiką iš baltojo molio. Darbuose jungiu tradicines keramikos konstravimo technikas (lipdymą, molio formavimą iš plokščių) su kitomis, pačios sugalvotomis ir išbandytomis technikomis. Naudoju skirtingus dekoravimo būdus: faktūrines ir tekstūrines molio plastikos formas, analizuojant jų pritaikymo galimybes bei estetinį vaizdą. Eksperimentuoju su formomis, spalvomis ir netikėtomis išraiškomis.

Manau, kad menininko gyvenimas labai subohemintas. Realiame gyvenime ne visada gali sau leisti kurti tik tada, kada norisi. Mano dienotvarkė griežta, dirbu kasdien nuo ankstaus ryto iki vakaro, kartais net savaitgaliais. Iš šalies viskas atrodo labai romantiškai: kūryba, nepriklausomybė, darbas sau, bohemiškumas, bet man – tai toks pats darbas, kaip ir kitiems. Norint pasiekti užsibrėžtų rezultatų vien talento nepakanka, reikia įdėti labai daug pastangų.

www.swo.lt

77 | SwO

street

Kur semiesi įkvėpimo kūrybai? Specialiai įkvėpimo neieškau. Jis ateina natūraliai, spontaniškai, atsitiktinai, belipdant. Kūryboje daug vietos palieku žiūrovo fantazijai. Įdomu klausytis įvairių interpretacijų. Kai minčių kūrybai nėra – tvarkau administracinius reikalus, kurių Prancūzijoje, vykdant individualią veiklą, labai daug. Šiemet dalyvavai pasaulio lietuvių meno parodoje. Kiek žinau, tavo darbais susidomėjo ir mūsų šalies prezidentė. Papasakok apie tai plačiau.

„

Ši vasara man buvo ypatinga – po 7 metų, praleistų Prancūzijoje, pristačiau savo sukurtus darbus Lietuvos publikai ir mūsų šalies prezidentei, su kuria labai šiltai pasikalbėjome „Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai“ parodoje. Buvau vienintelė kūrėja lietuvė iš Prancūzijos – tai man didžiulis įvertinimas ir įpareigojimas. Mes, pasaulio lietuviai, kad ir kur bebūtume, kokioje šalyje begyventume, esame Lietuvos ambasadoriai. Didžiuojuosi, kad turiu galimybę savo keramikos darbais pasakoti apie Lietuvą pasauliui. Dažnai dalyvauji įvairiose parodose, kuriose pristatai savo darbus. Ar labai skiriasi žmonių meno suvokimas? Esu dalyvavusi parodose Ispanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Kiekvienoje šalyje atrenkant darbus į parodas ar konkursus tenka įvykdyti vis kitus reikalavimus. Kas tinka Prancūzijos publikai, gali visai netikti Šveicarijos, ar atvirkščiai. Šiuos meno suvokimo skirtumus priimu kaip iššūkius, verčiančius tobulėti ir pasiekti netikėtų kūrybinių rezultatų. Kokie tavo ateities planai? Laukia dvi tarptautinės šiuolaikinio meno mugės, kur pristatysiu naujausius savo kūrinius. Siekiu patekti į geriausius Prancūzijos kūrėjus jungiančią dailininkų sąjungą Ateliers d‘Art de France. Galvoje knibžda mintis surengti personalines darbų parodas Lietuvoje ir Prancūzijoje. O kad šiek tiek atitrūkčiau nuo savo tiesioginio darbo, ateityje galvoju rengti keramikos kursus suaugusiems ir vaikams.

„Buvau vienintelė kūrėja lietuvė iš Prancūzijos – tai man didžiulis įvertinimas ir įpareigojimas“

Ar po darbų lieka laisvo laiko? Kaip mėgsti leisti laisvalaikį? Kai savaitgalį lieka laisvo laiko, tai būna ne visada, stengiuosi jį praleisti gamtoje: kopti į kalnus, pasivaikščioti miške ar prie ežero. Paryžių ir Île de France regioną iškeičiau į Alpių sostine vadinamą Grenoblio miestą ir Rhône-Alpes regioną. Pro savo keramikos studijos langus matau kalnus, jų didybė suteikia savotiškos ramybės. Stengiuosi neatitrūkti nuo meno pasaulio aktualijų ir dažnai lankausi muziejuose, galerijose.

SwO

street

| 78

“ www.swo.lt

www.swo.lt

79 | SwO

street

ŠVELNUS TAISYKLIŲ LAUŽYMAS: POKALBIS SU „BOYAROVSKAYA“ Autorė – Marija Sinicaitė Nuotraukos – Artem Kononenko

inimalistinis formų laužymas ir urbanistiniai elementai – veikiausiai taip reikėtų apibūdinti 2016 metais Paryžiuje įsikūrusių mados namų „Boyarovskaya“ pristatomus drabužius. Masyvus odinis sijonas, kuris tradiciškai asocijuojasi su baikerišku stiliumi, dizainerės rankose atgimsta nauju amplua – elegantišką palaidinę ar ilgą suknelę papildančiu akcentu, skirtu didmiesčio ritmu gyvenančiai damai. „Boyarovskaya“ nebando šokiruoti, tik netradiciniais sprendimais žaidžia su klasika bei kviečia moteris ieškoti išskirtinumo kasdienėje estetikoje. Apie įkvėpimą, veiklą ir jos užkulisius šnekamės su dizainere Maria Boyarovskaya bei veiklos partneriu Artemu Kononenko, kurių dar visai neseniai įsteigtas prekės ženklas jau spėjo įsitvirtinti mados pasaulyje.

SwO

street

| 80

FOTOGRAFAS – ARTEM KONONENKO VIZAŽISTĖ – OLGA KRUGLOVA MODELIS – LISA-MARIE BOSBACH (AM MODELMANAGEMENT) STILISTĖ – EKATERINA KUZNETSOVA PLAUKŲ STILISTĖ – MARGAUX O’PHELPS

www.swo.lt

81 | SwO

street

Pasidalykite savo istorija. Kaip susipažinote ir nusprendėte suvienyti jėgas ties bendru „Boyarovskaya“ projektu? Prieš penkerius metus susipažinome viename Paryžiaus barų. Maria svajojo tapti dizainere nuo ankstyvos vaikystės, o štai aš – ne, esu ekonomistas, nusprendęs pasukti fotografijos keliu… Kartu dirbome keliose fotosesijose. Tuo pačiu Maria įsidarbino asistuojančia dizainere „Givenchy“ mados namuose. Ten sukaupta patirtis labai padėjo, kuriant „Boyarovskaya“ vardą.

Su kokiomis kliūtimis šiandien jaunieji kūrėjai susiduria dažniausiai? Ar jie gali turėti pranašumų prieš gerai žinomus prekės ženklus?

Kokia moteris dėvi „Boyarovskaya“ etikete pažymėtus drabužius? Pasidalinkite savo klientės portretu.

Paskutiniojoje jūsų kolekcijoje dominuoja asimetrija bei unikalūs konstrukcijos sprendimai, dvelkiantys miesto elegancija. Ar jūsų drabužiai skirti kiekvienai, ar tik tai, kuri nebijo savęs išreikšti?

Ji aktyvi, turi užimtą dienotvarkę, dėl kurios mūsų kurtų drabužių nebijo transformuoti. „Boyarovskaya“ moteriai svarbus patogumas, ji mėgsta minimalizmą, tačiau tuo pačiu siekia išskirtinumo.

„Boyarovskaya“ drabužius kuriame absoliučiai visoms, tačiau taip, juos nešiojančios turėtų būti pakankamai drąsios.

Sunku patikėti, kad veiklą pradėjote vos prieš kelerius metus. Esate itin profesionalūs, pasitikintys savimi. Tai gan ryškiai atsispindi jūsų drabužiuose. Iš kur semiatės tikėjimo savo sprendimais?

Ankstesnėse „Boyarovskaya“ kolekcijose ryški maišto tematika. Paskutiniojoje ji šiek tiek prislopo. Kas paveikė šį pasikeitimą? Ko galime tikėtis ateityje?

Tiesiog tokiais gimėme (juokiasi). Paprasčiausiai neišgyventume, jei savimi netikėtume.

Taisykles diktuoja kolekcijų konceptas bei nuotaikos. Šie faktoriai yra ir bus pagrindiniai.

Ar mada turi ribas?

Trys žodžiai, apibūdinantys kūrybinį SS19 kolekcijos procesą.

Žmonės patys susikuria asmeninius limitus.

Karštis, „La Piscine“, baseinas.

Kaip apibūdintume, kas yra estetika? Ar sutinkate su teiginiu, kad per pastaruosius metus bendrasis mados suvokimas pradėjo kisti?

Kodėl?

Estetika mums asocijuojasi su minimalizmu ir elegancija. Be abejo, mados suvokimas keičiasi gan sparčiai. Dvidešimto amžiaus pradžioje mada keitėsi maždaug kas dešimtmetį, tačiau šiais laikais pokyčiai vyksta cikliškai. Tai, kas aktualu šiandien, skiriasi nuo to, kas sukurta prieš penkerius metus. Tai du skirtingi ciklai.

SwO

street

| 82

Jeigu pradėtume vardyti visus įmanomus stabdžius, jų sąrašas užimtų keletą puslapių… Šnekant apie pranašumą, vienareikšmiškai – laisvė!

Karštis – maždaug 36 laipsniai Celsijaus Paryžiuje bei „degantys“ kalendoriniai terminai. 1969-ųjų metų filmą „La Piscine“ apibūdinantys raktažodžiai jausmingas, viliojantis, puikiai tinka ir mūsų kolekcijai. Baseinas – mūsų fotosesijos vieta. Šis žodis puikiai sujungia prieš tai minėtuosius.

www.swo.lt

83 | SwO

street

MEMORY FOTOGRAFĖ – JULIJA TAMULEVIČIŪTĖ VIZAŽISTĖ – DOVILĖ TIRIŪTĖ (FACE POETRY) MODELIS – IEVA MOLYTĖ (RUTA MODEL MANAGEMENT) STILISTĖ – GLORIJA GŽIMAILAITĖ STILISTĖS ASISTENTĖ – BARBORA UZNYTĖ

SwO

street

| 84

www.swo.lt

85 | SwO

street

Paltas: WINTER AVENUE Kelnės: PRADA Marškiniai: SANDRA STRAUKAITĖ

SwO

street

| 86

www.swo.lt

Paltas: WINTER AVENUE Kelnės: PRADA Marškiniai: SANDRA STRAUKAITĖ

www.swo.lt

87 | SwO

street

Paltas, skrybėle: KAYA CLOTHING Megztinis: ZARA Diržas: SAVVA

SwO

street

| 88

www.swo.lt

89 | SwO

street

Paltas, skrybėle: KAYA CLOTHING Kelnės, megztinis: ZARA Diržas: SAVVA

SwO

street

| 90

www.swo.lt

91 | SwO

street

Paltas, diržas, rankinė, kepurė: KAYA CLOTHING Palaidinė: WOLFORD Aksesuaras: SAVVA Avalynė: ZARA Languotas kostiumėlis: MANGO

SwO

street

| 92

www.swo.lt

93 | SwO

street

Paltas, diržas, rankinė, kepurė: KAYA CLOTHING Palaidinė: WOLFORD Avalynė: ZARA Languotas kostiumėlis: MANGO

KĘSTUTIS CICĖNAS: PRAKTIKA AKTORIUI YRA VISKAS Autorė – Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo

iuo metu aktorių Kęstutį Cicėną teatro scenoje galima išvysti itin dažnai. Jis sukūrė vaidmenis Antano Obcarsko „Voiceke“, Vido Bareikio „Kaliguloje“, Oskaro Koršunovo „Kankinyje“, „Apvalytuosiuose“, „Šokyje Delhi“, „Vestuvėse“, populiariajame „Išvaryme“, „Tartiufe“, su kuriuo dar vasarą lankėsi viename svarbiausių Europos teatro renginių – tarptautiniame Avinjono festivalyje. Nors Kęstučiui teatras – didžioji gyvenimo dalis bei profesija, į aktorystę jis žiūri racionaliai ir teigia, kad vaidmenų kūrimas padeda ne tik praplėsti suvokimo ribas, bet ir įveikti asmenines nuostatas.

SwO

street

| 94

www.swo.lt

95 | SwO

street

Oskaro Koršunovo spektaklis „Kankinys“

Kokia buvo tavo pirmoji teatro patirtis? Teatras sužavėjo dar vaikystėje, kai mama nusivedė į Vilniaus „Lėlės“ teatrą. Prisimenu, kad didelį įspūdį paliko spektaklyje judančios mažos lėlės, valdomos žmonių. Įsiminė ir žemas moteriškas balsas. Tada niekaip negalėjau suprasti, kaip tos paprastos lėlės, judinamos pagaliukais, atgyja ir kas po jomis slepiasi. Ar prisimeni, kada pirmą kartą suvokei, jog teatras tau kur kas daugiau nei pomėgis?

„Mano Benas yra tai, kas išėjo iš mudviejų dialogo“

Dvyliktoje klasėje. Nors mintis apie teatrą visada buvo šalia. Ruošiausi stojamiesiems kaip ir visi bendraamžiai, tuo metu galvojau ir apie teisę, ir apie mediciną, dar labai norėjau būti kriminalistu. Bandžiau mokytis biologiją, chemiją. Visgi nutariau pasitarti su vyresniu broliu, kurio patarimai man visada buvo svarbūs, ir paklausiau jo, ar verta rinktis aktorystę. Jis atsakė neigiamai ir patarė susirasti, na, tiesiog „normalią“ profesiją. Bet tą kartą nusprendžiau brolio nepaklausyti ir stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kokiu numeriu įrašei vaidybos specialybę į pasirenkamų studijuoti dalykų sąrašą? Pirmu. Stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, buvo renkamos dvi grupės. Tačiau pagalvojau, kad stosiu tik čia ir tik pas vieną žmogų – režisierių Oskarą Koršunovą. Jo asmeniškai nepažinojau, buvau matęs porą spektaklių, bet mano nuomonė apie juos buvo neutrali. Tačiau apie tai daug nemąsčiau. Tiesiog pasakiau sau: „Jei neįstosiu, eisiu toliau.“ Ką naujo supratai apie teatrą pradėjęs mokytis akademijoje? Požiūris į teatrą tikrai keitėsi. Tik pradėjęs studijuoti, apie vaidybą nieko nesuvokiau. Turėjau subjektyvų įsivaizdavimą, kas tai yra. Jis kito palengva, sulig kiekvienu spektakliu. Pavyzdžiui, kai dirbom akademijoje, buvo visai izoliuota saugi aplinka, kurioje galėjom susikurti mitą apie tai, kas mums yra teatras. Po to pradėjom vaidinti spektakliuose, matyti, kaip viskas realiai veikia. O tai – du skirtingi dalykai. Manau, kad jis keisis dar ne kartą. Ar buvo momentų, kai apie teatrą galvojai neigiamai? Buvo visokių etapų. Turėjau minčių net mesti studijas. Susidūriau su tuo, kad tam tikri dalykai, kurie vyksta akademijoje, man ne visada suprantami ar patogūs. Tačiau nepatogumai daugiausia ir stimuliuodavo eiti į priekį. Supratau, kad tai – tobulėjimo procesas.

SwO

street

| 96

Ar buvo sunku susidurti su pirmaisiais iššūkiais? Taip, bet jie mane ir motyvuodavo. Svarsčiau, iš kur manyje atsirado noras įveikti baimę. Pamenu, kad kai buvau mažas, net nelankiau mokyklos, su šeima važiavau į vandens parką Lenkijoje. Kartu su mama nuėjom čiuožti nuo aukščiausio tramplino. Mums atsidūrus vandenyje, atsiskyrėm vienas nuo kito. Tada dar nemokėjau plaukti... Mama pagalvojo, kad aš išlipau iš baseino. Iki dabar atsimenu momentą, kaip po vandeniu stipriai mosikuoju rankomis. Apėmė keistas jausmas – užplūdo ramybė, pasidarė gera. Mane iš vandens ištraukė gelbėtojas. Tačiau mama tik pasakė, kad turiu įveikti savo baimę ir dar kartą pamėginti. Nors aš priešinausi, ji įkalbėjo mane. Galbūt šis nutikimas paskatino kitaip žiūrėti į susidūrimą su baimėmis. Ar kuriant vaidmenį teko nusižengti savo vertybėms? Kurdamas vaidmenį neturi išsižadėti vertybių. Aktoriaus darbas leidžia apsvarstyti, kaip ir kodėl jos susiformavo. Kartu su iškylančiais klausimais plečiasi suvokimo ir savęs pažinimo laukas. Tai labai įdomu. Sakyčiau, kad laikas nuo laiko turi susidurti su savo tikėjimu, religija, morale, tėvų auklėjimu ir visa tai laužyti. Kartais dėl to būna liūdna, kartais – įdomu.

www.swo.lt

Ar vidinės nuostatos padeda ruoštis vaidmenims? O gal trukdo? Taip nutiko dar studijuojant antrame kurse. Vieną pirmųjų vaidmenų gavau V. Bareikio spektaklyje „Kaligula“. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tam tikrose scenose režisierius mano personažą Scipioną interpretuoja kiek kitaip – jis nėra homoseksualus, tačiau su pačiu Kaligula sieja keistai švelnus vyriškas bendravimas. Šiuo atveju gavau galimybę susidurti su savo nuostatomis ir nepatogumais. Kaip jauteisi, kai buvai pakviestas pakeisti „Išvaryme“ Beną Ivanovą vaidinusį Ainį Storpirštį? Kaip sekėsi dirbti su tokiais režisieriais kaip V. Bareikis bei A. Obcarskas? Man atrodo, kad kiekvienas režisierius turi savo priėjimą prie aktorių. Su V. Bareikiu ir jo spektakliu „Kaligula“ dirbome tikrai įdomiai. Visa komanda buvo kaip komuna! Gyvenome Klaipėdoje, dirbome, skaitėme, analizavome. Kuriant kapitono vaidmenį „Voiceke“, buvo betarpiško bendravimo ir su režisieriumi A. Obcarsku. Tiesą pasakius, stengiuosi nesureikšminti nei aktoriaus, nei bet kurios kitos profesijos. Svarstydavau, kas yra teatras. Kodėl tai, ką mes darome, turi būti labai rimta? Be abejo, kurdami spektaklį, analizuojam medžiagą, gilinamės į pjesę. Tačiau kalbu apie pačią jo esmę. Tai yra užsiėmimas. Toks buvo mano požiūris į daugumą dalykų. Bet po to pagalvojau, kad visgi teatras yra mano didžioji gyvenimo dalis. Daug apie tai mąstau, ruošiuosi ir repetuoju. Jeigu į savo profesiją žiūrėsi nerimtai, reikš, kad ir į savo didžiąją dalį gyvenimo žvelgi panašiai. Tau teko sukurti ir „ribinius“ personažus, pavyzdžiui, Scipioną „Kaliguloje“, maištaujantį paauglį Benjaminą „Kankinyje“ ar Gremą „Apvalytuosiuose“. Kaip susidraugavai su jais? Man sunku į save pažvelgti iš šalies, galbūt ir aš pats esu kažkuo radikalus. Kalbant apie pastaruosius personažus, turi labai gerai juos suvokti ir nebijoti leistis į interpretacijas, kas su jais vyksta, kodėl jie taip elgiasi. Tarkim, skaitydamas „Kankinio“ pjesę, turėjau daug klausimų dėl paties veikėjo Benjamino: kodėl viskas yra taip, kodėl jis pats save neigia, ko jis išvis nori ir t. t. Analizuoji, iš kur ir kodėl kyla tokie personažo veiksmai bei elgesys. Kaip susidoroji su iškylančiais klausimais? Klausimų visada būna daug. Tačiau, nagrinėdamas gautą medžiagą, turi laikytis jos ir nenukrypti per toli. Man atrodo, kad tai, ką geriausio gali gauti aktorius, yra gera pjesė: kai ją skaitydamas sužinai kažką naujo.

www.swo.lt

Jausmas buvo dvejopas. Kai gavau pasiūlymą, iš karto sau pasakiau ne. Galvojau, kodėl Ainis palieka šį spektaklį. Be to, tai buvo labai svarbus vaidmuo ir aš neturėjau tiek patirties. Spektaklis jau buvo rodomas gana ilgai, o šis pasiūlymas buvo netikėtas. Visgi nuėjau pasikalbėti su Ainiu ir jis patarė man tą pasiūlymą priimti, nes tai bus gera mokykla. Mano asmeninė siekiamybė iš šio spektaklio buvo gauti praktinių įgūdžių. Praktika aktoriaus profesijoje yra viskas. Beną stengiausi kurti iš savęs. Tačiau reikia suprasti, kad šis spektaklis ir jo mizanscenos jau yra sukurtos ankstesnių aktorių. Man norėjosi mokytis. Mano indėlis į „Išvarymą“ yra jau kitas klausimas. Nemanau, kad jis toks didelis. Aš atnešiau savo sukurtą žmogų, bet jis buvo vis tiek perimtas iš Ainio. Mano Benas yra tai, kas išėjo iš mudviejų dialogo. Ko pasigendi teatre? Sunku atsakyti. Bet, ko gero, labiausiai trūksta gero ir gilaus proceso. Norisi tiesiog pasinerti į tai, ką darai. Būna ir ilgų procesų, bet juos lydi blogi rezultatai, arba būna blogi procesai, bet puikūs rezultatai. Norisi esminių dalykų, kad kūrėjai jų nepraleistų pro akis arba nekurtų vien tam, kad to tiesiog reikia. Darbas turėtų atitikti paties menininko norus. Tau svarbi publika? Teatras įvyksta tik tada, kai yra žiūrovas. Be jo teatras neįmanomas tiek teorine, tiek praktine prasme. Režisieriaus A. Obcarsko spektaklio „Voicekas“ kūrimo procesas buvo visiškai kitoks nei anksčiau teko susidurti. Žaidėme pagal kitas taisykles, kitus principus, kaip reikia veikti ir būti scenoje. Buvo įdomu sužinoti, kaip spektaklį žiūrės ir priims publika, ar juos paveiks. Ar turi profesinių tikslų ir ambicijų? Apie tai negalvoju. Nėra taip, kad labai norėčiau kažką suvaidinti. Paprasčiausiai noriu, kad tai, ką darau, man teiktų džiaugsmą.

97 | SwO

street

SwO

street

| 98

www.swo.lt

99 | SwO

street

Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“

LIETUVOS DŽIAZO KULTŪROS RENESANSAS Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotrauka – Martyno Aleksos

Dirbate Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, esate Lietuvos džiazo federacijos prezidentas, vienas iš „Vilnius Mama Jazz“ organizatorių, neminint kitų jūsų organizuotų renginių, festivalių ir projektų. Kaip prasidėjo jūsų kelias improvizacinės muzikos industrijoje? Koks buvo jūsų pirmas prisilietimas prie džiazo?

ulijus Grickevičius – Lietuvos džiazo federacijos prezidentas, melomanas, dirbęs su garsiausiais džiazo atlikėjais iš Lietuvos bei užsienio. Visai neseniai debiutavo Julijaus inspiruotas seminaras „Pats sau vadybininkas?“, skirtas Lietuvos džiazo atlikėjams ir kūrėjams. Nusprendėme pakalbinti šį jauną muzikos profesionalą ir sužinoti daugiau apie dabartinę džiazo sceną ir jos ateitį, aktualijas ir tendencijas, stereotipus bei formalųjį išsilavinimą.

SwO

street

| 100

Atsitiktinis, melomaniškas. Deja, mano aplinkoje nebuvo profesionalių muzikų, šeima neturėjo jokio ryšio su muzika, nesvarbu ar klasikine, ar džiazu. Bet ir vienos, ir kitos išmanymas laikytas būtinu. Tad pirmasis prisilietimas prie džiazo įvyko bičiulių draugijose. Vėliau daug atradau dirbdamas Kauno šokio teatre „Aura“. Jame skambėjo pati įvairiausia spektaklių muzika, negalėjau išvengti susitikimo ir su kūrėjais. Vėliau rengiau festivalį „VDU Jazz Jungtys“. Šią improvizacinės muzikos salelę organizavau pats, tad teko daug bendrauti su muzikantais, kurių kiekvienas norėjo parodyti kažką naujo. Tuo tarpu mes svajodavome ką norėtume pasikviesti į festivalį. Muzika plinta iš lūpų į lūpas (šypsosi).

www.swo.lt

101 | SwO

street

Tiek daug esate nuveikęs ir akivaizdu, jog tempo nelėtinate iki šiol. Kaip atrodo jūsų darbo diena? Mano diena niekuo neišsiskiria. Einu į darbą kaip ir kiti darbingo amžiaus žmonės. Tik dažnai grįžtu gerokai vėliau negu kiti. Nesate abejingas džiazui. Ką jums, daugelį metų dirbančiam su džiazo muzika, reiškia šis žodis? Ar tai tik darbas, ar gyvenimo būdas? Mano darbas apskritai labiau primena gyvenimo būdą, pomėgį. Galima į džiazą pažiūrėti filosofiškai – kaip į komunikacijos, dialogo priemonę, muziką, kurioje vyksta pokalbis. To labai trūksta žmogiškuosiuose santykiuose. Muzikinis mąstymo būdas gali praversti gyvenime. Labai nemėgstu žodžio „džiazuoti“, nes jis tuščias. Improvizacija taip pat turi taisykles, arba bent jau pamatinius dalykus. Koks įsimintiniausias pasirodymas, kuriame dalyvavote? Įsimintiniausias pasirodymas mano gyvenime dar įvyks. Norėčiau pamatyti visą Nybelungų teatrologiją iš eilės. Pats negrojate muzikos instrumentais ir nekuriate muzikos, neturite muzikinio išsilavinimo (pagal išsilavinimą esate istorikas), tačiau dirbate akademinės muzikos srityje. Kodėl būtent akademinė muzika?

„Pagrindinis stereotipas – muzikinio išsilavinimo būtinybė“

Darbas šioje srityje atsirado iš intuicijos. Vėliau tarsi nebeliko kelio atgal – gilinausi ir domėjausi muzika, jos vadyba, komunikacija. Kuo daugiau sužinojau, tuo darėsi įdomiau. Neabejotinai esate vertinamas ir gerbiamas už visus savo darbus. Norėtųsi paklausti su kokiais sunkumais/stereotipais susidūrėte? Pagrindinis stereotipas – muzikinio išsilavinimo būtinybė. Vienas iš muzikos srityje dirbančių visų lygių specialistų ir vadovų paieškos kriterijų yra muzikinis išsilavinimas. Aš laikyčiau tai privalumu, ne reikalavimu. Muzika laimėtų daugiau, jeigu būtų atviresnė. Apskritai, formalusis išsilavinimas yra gerokai pervertinamas, ypač dabar, kai diplomo vertė smukusi, o žmonių labai trūksta. Ir labiausiai tų, kurie derintų aistrą su žiniomis ir gebėjimu jas perduoti, komunikuoti. Niekada negalvojote lipti ant scenos? Tam tikra prasme lipu – vedu daug renginių, koncertų, festivalių. Dažnai esu kviečiamas dalintis patirtimi ir įžvalgomis kaip lektorius, moderatorius.

SwO

street

| 102

Visai neseniai organizavote „Pats sau vadybininkas?“ seminarą, skirtą Lietuvos džiazo atlikėjams ir kūrėjams. Kas paskatino kurti tokį seminarą? Kuo jis ypatingas? Seminaro temą padiktavo nūdienos poreikiai. Jau senokai stebime ir matome, kad muzikantams trūksta pamatinių įgūdžių: kaip išgyventi ir pristatyti save beribiame informaciniame lauke, daug galimybių suteikiančioje socialinėje medijoje, kaip pasinaudoti ir susikurti įrankius, kuriais galima pritraukti savo auditoriją ir su ja palaikyti ryšį? Kalbėjome apie pačią abėcėlę, atrodytų, visiškai elementarius dalykus, tokius kaip nuotraukos dydis ar aprašymo ilgis, laiško rašymo taktika ir pan. Šių įgūdžių muzikantai aukštojoje mokykloje negauna. O praktikai, festivalių rengėjai, turintys didžiulę patirtį, tyli.

www.swo.lt

Pakalbėkime apie džiazo ateitį. Ar vien elektronika kuriamas džiazas nustums tradicinius džiazo kūrėjus/atlikėjus į paraštę (ar nebereikės daugybę metų mokytis groti muzikos instrumentais)? Ar tradiciniai džiazo kūrėjai ateity bus nykstanti rūšis, o gal atvirkščiai – bus iškelti ant džiazo industrijos pjedestalo?

Su kokiais sunkumais susiduria šiuolaikinio džiazo kūrėjai Lietuvoje? Ar lengva būti džiazo muzikantu šiandien, išgyventi iš džiazo? Kaip ir visur reikia daryti kompromisą tarp saviraiškos laisvės ir išgyvenimo. Nemanau, kad lengva gyventi iš kūrybos. Tai prabanga, kurią sau leidžia saujelė kūrėjų. Kiti išnaudoja visą galimybių spektrą, nuo pedagogikos iki vestuvių. Ką jums reiškia profesionalumas? Cha, geras klausimas. Neturėčiau kalbėti panašiais apibendrinimais. Jeigu bendrautume gyvai dabar būtų ilga pauzė. Tai daug dalykų apimanti sąvoka. Manau, kad tai meistriškumas ir suvokimas, kad tobulėjimui nėra jokių ribų. Bet kokia veikla nėra baigtinė, ją galima atlikti geriau. To „geriau“ siekis ir yra profesionalumas. Kaip įvardytumėte dabartinę džiazo kultūros situaciją Lietuvoje? Ko trūksta Lietuvos džiazo scenai? Džiazo kultūra išgyvena renesansą – festivaliai klesti, Lietuvos kultūros taryba šiam žanrui sudarė palankias konkurencijos sąlygas, menininkai senokai pajuto, kad sienų ir ribų nebėra. Atsirado daugiau drąsos ir pinigų, todėl daug kas juda į priekį. Dabar scenai trūksta tik vieningumo, noro investuoti į žinias ir ribų peržengimo. Kokiose improvizacinės muzikos festivaliuose ir mugėse siūlote dalyvauti ar apsilankyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje? Džiazo muzikantai, turintys kokių nors kūrybinių ambicijų, privalo nuvykti į „jazzahead!“ Brėmene. Tai visos džiazo industrijos susitikimo taškas – ekspo erdvė, vitrinos scena, daugybė kolegų, pamokos. Kalbant apie savęs vadybą, tai vieta-virtuvė, kurioje geriausiai matosi kaip „tai“ vyksta. Kaip keičiasi džiazo muzikos tendencijos? Ar avangardinis/ laisvasis džiazas aktualus šiandienos pasaulyje? Kur jis juda? Pagrindinė tendencija – autentiškumas. Nebeįdomu, jeigu labai geri groji coverius ir tributus. Asmenybė ir jos pasaulėžiūra, filosofija, muzika su socialine žinute – dabar tai yra tendencijos. Norisi, kad muzika nebūtų savitikslė, neštų vieną ar kitą misiją. Vis daugiau atlikėjų grįžta prie to. Įrašo tarp eilučių dalykų prasmes. Ir tada jau nebesvarbu ar tai avangardinis džiazas, ar ne. Neskubėkim klijuoti etikečių, pirmiausia, išgirskime.

www.swo.lt

Man regis ši ateitis jau išaušo. Visos priemonės pateisina tikslą – muziką. Ar kuri pasitelkęs tik elektroniką, ar akustinius instrumentus, ar kitų pasaulio šalių tradicinius instrumentus, ar visą tai suplaki į vieną audeklą – nesvarbu. Technologijos daro gerą įtaką šiuolaikinei eksperimentinei muzikai, nes plečia jos galimybes. Dirbote su garsiausiais ne tik Lietuvos, bet ir užsienio džiazo atlikėjais. Ką patartumėte jauniems kūrėjams, norintiems įsitvirtinti tarptautinėje džiazo muzikos rinkoje? Kokios savybės vertinamos, ko ieškoma? Išlikti savimi, ieškoti savo garso, autentiškumo, nesidairyti į šalis, būti atviriems. Daryti darbus iki galo, būti maloniais žmonėmis, mylinčiais tėvais. Norint įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje, reikia joje atsirasti, tad būtina skleisti savo muziką, pasakoti istorijas, reikšti nuomonę ir pasaulėžiūrą. Ar lietuviškas džiazas turi savo specifinį skambesį? Šiuo klausimu mėgautųsi muzikologai. Bet man atrodo, kad džiaze retai ieškome nacionalinio skambesio. Kalbant apie indentitetą, ilgą laiką vizitine kortele buvo laisvos, improvizacinės muzikos kūrėjai. Vyksta aršios diskusijos ar egzistavo Vilniaus džiazo mokykla ar ne. Mūsų džiazo ID retai skambanti tema, nors ir įdomi. Kokie kūrėjai suformavo dabartinį jūsų muzikinį skonį? Koks yra jūsų naujausias atradimas? Drįstu sakyti, kad mano savotiškas mokytojas buvo Liudas Mockūnas, su kuriuos nemažai dirbau. Apskritai mano skonį formavo festivaliai, draugai, sutikti žmonės, santykiai ir intuicija. Man pasisekė, kad teko dirbti su gerais muzikantais. Pavyzdžiui dabar vienas mano kolegų LNOBT yra W. A. Mozarto fanas ir žinovas. Užtenka išgirsti kelias kūrinio gaidas ir jis išsyk pasako jo pavadinimą, numerį, tonaciją ir katalogo numerį. Kokį džiazą klausote šiandien? Neseniai baigėsi „Vilnius Mama Jazz“ festivalis. Tad ilgesnei pažinčiai grįžau prie Mathias Eick, Nilso Peterio Molvaerio muzikos, dažnai įsijungiu E.S.T trio, man tai savotiškos tobulos muzikos pavyzdys. Taip pat rekomenduoju sekti „Nobussines records“ katalogą. Tai nepaprastai įdomios muzikos leidykla. Kasdien klausau daug klasikos. Festivaliai, seminarai...kas toliau? Kokie jūsų ateities planai? Mano pagrindinis ateities planas – mokytis ir tobulėti.

103 | SwO

street

SĄMONINGAS IR MODERNUS AVANGARDAS PAGAL „DZHUS“ Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotraukos – Max Martin, Yulia Stepanok, Marysya Myanovskaya, Julia Weber

urinčius modernų ir rafinuotą skonį, ieškančius tikrai išskirtinių lėtosios mados produktų, norime supažindinti su šiuo metu Kijeve gyvenančia Irina Dzhus ir jos darbais. 2010 metais dizainerė sukūrė moterims skirtą konceptualų, vegetarams draugišką prekės ženklą „Dzhus“. Šis nišinis prekės ženklas pasižymi autentišku kirpimu, yra pagamintas iš nepaprastai aukštos kokybės audinių. Tai drabužis, skirtas sąmoningiems, aplinka besirūpinantiems ir ją tausojantiems žmonėms.

SwO

street

| 104

www.swo.lt

105 | SwO

street

Nuotrauka – Yulia Stepanok

Nuotrauka – Julia Weber. „Dzhus“ 2019 metų pavasario/vasaros kolekcijos užkulisiai

Irina, papasakok mums apie „Dzhus“. Kokia buvo šio prekės ženklo pradžia? Prisimenu, kaip būdama penkerių metų, svajojau tapti mados dizainere. Nuo to laiko nuolat tobulinu savo įgūdžius. Pradėjau eiti į meno mokyklą, vėliau įstojau į universitetą, kur studijavau mados dizainą, vėliau atlikau praktiką pas žinomą Ukrainos dizainerę Victoriją Krasnovą. 2010 metais sukūriau savo prekės ženklą „Dzhus“. Negalėjau pagalvoti, kad vieną dieną atsisakyčiau savo svajonės, tad prekės ženklo sukūrimas buvo natūralus veiksmas. Neturėjau jokio „plano B“. Ar manai, kad mada yra geriausias būdas reikšti nuomonę, ideologiją?

„Pagrindinis „Dzhus“ produktų elementas yra 100 % autentiškas, eksperimentinis kirpimas“

Mada man yra lengviausias ir veiksmingiausias būdas išreikšti ir perteikti savo filosofiją. „Dzhus“ kaip prekės ženklas pasisako už sąmoningumą ir žmogiškumą. Visi mūsų gaminiai, medžiagos ir naudojamos technologijos yra draugiški vegetarams. Savo darbais siekiu parodyti, kad sąmoninga mada nėra nuobodi ar skirta nerdams. Tiesą sakant, manau, kad nėra ryšio tarp etinio aspekto ir vizualinio efekto. Jūs galite dėvėti prieštaringą, tamsią ar net provokuojančią aprangą, neaukojant tam jokių gyvų būtybių. Tačiau gamyba, laikantis etinių įsitikinimų, niekada nebuvo pagrindinė „Dzhus“ koncepcija. Tai paprastas standartas, pagal kurį dirbame. Išdidžiai pareikšti, kad neskatiname smurto tiesiog keista. Tai turi būti norma. „Dzhus“ unikalus dėl novatoriško kirpimo, o ne fakto, kad kurdami nieko neskriaudžiame.

Kas turėjo didžiausią įtaką tavo kūrybai?

Papasakok apie 2019 metų pavasario/vasaros kolekciją „Procesas“?

Ankščiau minėjai, kad tavo ankstesnės kolekcijos – grynas avangardas. Ar jos vis dar yra tokios?

Ši linija dedikuota drabužių gamybos procesui, pabrėžiant technologinį aspektą su visu juo ypatumu. Naudodama eksperimentinius modeliavimo metodus, sukūriau drabužius, kurių funkcija – radikalios transformacijos: kelnės beveik akimirksniu yra modifikuojamos į striukę, krepšį galima dėvėti kaip viršutinį drabužį arba sijoną, o didelis ir platus kapišonas išnyksta lygiai sulenkus. Sukūriau perdėtai struktūrizuotas detales, atvirai eksponavau siūles ir sriegius, o kai kur ir į tekstilę panašų minkštą popierių. Kokia yra tavo dizaino idėja? Pagrindinis „Dzhus“ produktų elementas yra 100 % autentiškas, eksperimentinis kirpimas. Man labai svarbu pagaminti ir pristatyti tik inovatyvius dizainus. Kartoti kitų sugalvotą ir pristatytą stilių ir dizainą yra paprasčiausias plagijavimas.

SwO

street

| 106

Aš visada jaučiau tvirtą ryšį tarp savo požiūrio į dizainą ir Martin Margiela darbo principų. Pasirodžius dokumentiniam filmui „We Margiela“, net prašiau artimiausių žmonių peržiūrėti jį. Jis be galo taikliai atspindėjo mano motyvacijas ir asmenybę. Kai kurie Margiela darbai yra vieni išskirtiniausių kada nors matytų dizaino kūrinių.

Žiūrint iš dizaino perspektyvos, mano darbai yra ir bus avangardiniai. „Dzhus“ prekės ženklas nekuria komercinių kolekcijų. Turiu pabrėžti, kad avangardas nereiškia nenešiojami ir groteskiški šou kūriniai, pagaminti iš sintetinių medžiagų. Mano supratimu „drabužis“ yra raktinis žodis, kalbant apie avangardinius kūrinius. Laikantis šio principo, visi drabužiai, kuriuos aš sukuriu yra pagaminti iš aukštos kokybės audinių, ir yra daugiau negu tiesiog praktiški, kadangi dauguma iš jų turi net keletą transformacijos variantų, suteikiant galimybę pritaikyti vieną drabužį skirtingam orui, dress kodui ir kt. Dėl ko susižavėjai minimalizmu? Minimalizmas niekada nebuvo TAI, ko sąmoningai siekiau. Manau, kad nebūtina apkrauti drabužių detalėmis, nes jie ir taip turi labai stiprią potekstę.

www.swo.lt

107 | SwO

street

Nuotrauka – Max Martin. „Dzhus“ 2019 metų pavasario/vasaros kolekcijos užkulisiai

SwO

street

| 108

www.swo.lt

109 | SwO

street

Nuotrauka – Julia Weber. „Dzhus“ 2019 metų pavasario/vasaros kolekcijos užkulisiai

SwO

street

| 110

www.swo.lt

111 | SwO

street

Nuotraukos – Marysya Myanovskaya. „Dzhus“ 2019 metų pavasario/vasaros kolekcijos užkulisiai

Papasakok mums apie „Dzhus“ kūrybinį procesą? Kūrybinis procesas niekada nestoja, kadangi neturiu išeiginių nuo kūrybos. Generuoju ir vystau naujas koncepcijas kiekvieną laisvą akimirką. Mano darbo ciklai yra susiję su mados sezonais – du kartus į metus. Turiu laikotarpį, per kurį daugiausiai laiko skiriu modelių kūrimui, naujos kolekcijos konstrukcijoms. Vėliau juos siunčiu gamybos komandai, kurie pagamina drabužių pavyzdžius. Tačiau mano kaip kūrybos direktorės vaidmuo čia nesibaigia (šypsosi). Sugalvoju „Dzhus“ demonstracijas, fotosesijas ir grafinį dizainą. Nėra lengva kontroliuoti visus prekės ženklo kūrybinius procesus, tačiau ši strategija užtikrina „Dzhus“ vaizdų vieningumą ir autentiškumą. Iš kur semiesi įkvėpimo? Mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis – pats drabužis. Norint sukurti nepaprastą drabužį, labai naudinga ištirti pačius paprasčiausius. Kai sužinojote, kas yra standartas, galite panaudoti savo vaizduotę ir įgūdžius ir interpretuoti tai įvairiausiais būdais. Man labai patinka žaisti su archetipiniais raštais, juos apverčiant, sujungiant detales tarpusavyje, naudojant klasikinius elementus netikėtais būdais. Kaip balansuoji tarp funkcijos, formos ir techninių aspektų? Ar turi technikas, kurias taikai, kurdama dizainus? Kiekvienas dizainas, ties kurio dirbu, prasideda nuo struktūros. Iki to laiko, kai modelis bus užbaigtas, dažniausiai jau esu pasirinkusi audinius kolekcijai. Pasirenku medžiagas, atsižvelgdama į visas drabužio savybes ir funkcijas. Mano nuomone, rasti šią pusiausvyrą yra esminė dizaino dalis. Mes plačiai naudojame eksperimentinę ir alternatyvią apdailą: matomos siūlės, ne iki galo užbaigti kraštai, pasendintų detalių imitaciją ir t. t. Koks jausmas gyventi ir kurti Kijeve? Ką manai apie Kijevo mados sceną? Kijeve stipri talentų koncentracija visose kūrybinėse srityse, nepriklausomai nuo sunkios socialinės padėties. Kūrybinė bendruomenė čia turi labai aukštus standartus, nes konkurencija labai didelė. Itin laukiami tarptautiniai klientai, nes jie finansinė galimybė. Mes visiškai nesijaučiame izoliuoti. Mada Kijeve vystosi labai sparčiai, o vietiniai dizaineriai tikriausiai nebėra tokie beviltiški eksperimentatoriai, kokie buvo prieš 5 metus. Jie yra vis labiau integruojasi į tarptautinę mados industriją, o tuo pačiu turi savitą braižą dėl kurio buvo pripažinti. Man asmeniškai Kijevas yra įkvepiantis, tik gali būti sunku susigyventi su vietinių mentalitetu ir savitu nacionaliniu charakteriu, nuo kurio aš visada buvau šiek tiek atitolusi.

SwO

street

| 112

Koks didžiausias „Dzhus“ iššūkis? Išlaikyti pusiausvyrą tarp konceptualaus požiūrio ir verslo aspekto – sunkiausia dalis, turint avangardinį prekės ženklą. Kaip pasirenki medžiagas savo kolekcijoms? Be būtinos etinės kilmės, kuri yra mūsų aukščiausias prioritetas, dar yra tam tikros estetinės ir praktinės funkcijos, į kurias atkreipiu dėmesį prieš įsigydama medžiagas. Man įdomios šiurkščios, raukšlėtos bei pasendintos tekstūros. Tau futurizmas madoje yra... Nepaisant mano „futuristinės dizainerės“ reputacijos, niekada nejaučiau kažko ypatingo šiam stiliui, niekada ir nebuvau per daug susidomėjusi sci-fi ar susižavėjusi kosmosu. Savo darbe renkuosi švarias linijas ir struktūrizuotus siluetus, nes taip suvokiu aplinkinę tikrovę. Kokie yra netolimos ateities „Dzhus“ planai? Siekiu plėsti mūsų prekiautojų sąrašą, kad būtų sudaryta galimybė patogesniam fiziniam apsipirkimui „Dzhus“ sekėjams iš viso pasaulio. Taip pat, suteikti galimybė potencialiems gerbėjams atrasti ir pajusti mūsų kūrinius. Bus ir kitų naujų dalykų – laukite! Tavo mėgstamiausios parduotuvės šiuo metu. Sąrašas yra gana ilgas, tačiau šitos konceptualios parduotuvės būtų pirmosios, kurias paminėčiau: „Dover Street Market“ Londone, „Antonioli“ Milane, „Oukan“ Berlyne, „Eigensinnig“ Vienoje, „Shop Untitled“ Niujorke, „Gallery Aesthete“ Čikagoje, „Ink“ Honkonge, „24 of August“ Osakoje.

www.swo.lt

113 | SwO

street

Nuotraukos – Max Martin. „Dzhus“ 2019 metų pavasario/vasaros kolekcijos užkulisiai

#SwOstreet

SwO.lt/live-feed

SwO magazine Facebook