SAVI TEATRO TEKSTAI

NACIONALINĖS DRAMATURGIJOS TEATRAS – FIKCIJA

AR BŪTINYBĖ?

Kviesdama pokalbio apie nacionalinę dramaturgiją dvi ypatingai šiai sričiai nusipelniusias pašnekoves, humanitarinių mokslų daktares – dramos teorijos, lietuvių ir visuotinės dramaturgijos tyrėją Aušrą MartišiūtęLinartienę ir dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, pabandžiau prisiminti patį „dramaturgijos“ apibrėžimą. Buvo džiugu atrasti, kad šiuo metu definicijų turime dešimtis, mano mėgstamiausių penketukas: „tekstas, lau kiantis, kol bus pastatytas“, „kūrinys, pagrįstas konfliktišku veiksmu, meniškai išbaigčiausią pavidalą įgaunančiu spektaklyje“, „tekstas, skirtas atlikti scenoje“, „literatūros žanras, apimantis ir neliteratūrines formas“ bei „neužbaigtas ir pastatymo laukiantis scenarijus“. Beveik visuose apibrėžimuose aptinkame tam tikrą dramaturgijos, kaip literatūros žanro, nevisavertiškumo momentą – drama gimsta tik scenoje, o pats slapčiausias teatrinis prietaras, žinomas kiekvienam dramaturgui, byloja: nori sulaukti savo kūrinio pastatymo – slapčia pabučiuok teatro sceną... Mes nebetikime prietarais, bet statistika byloja – visų Lietuvos valstybinių teatrų repertuarinis topas ir pagrindinis bilietų pardavimų generatorius pastarąjį penkmetį yra nacionalinės dramaturgijos pastatymai, tarp populiariausių minėtini: „Išvarymas“, „Atžalynas“, „Karalienė Lui zė“, „Katedra“, „Madagaskaras“, „Dėdės ir dėdienės“, „Grybų karas“, „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, „Balta drobulė“, „Bedalis ir labdarys“, „Rusiškas romanas“. Išties – drama yra paradoksalus menas, turintis du gyvenimus – literatūrinį ir teatrinį. Labai norisi tikėti pastaruoju metu įsivyravus harmoningą pusiausvyrą tarp šių polių. Daugelio vidurinės kartos lietuvių dramaturgų kūryba tapo įamžinta ir knygų, dramų rinktinių pavidalu, čia minėtinos Mariaus Ivaškevičiaus, Gintaro Grajausko, Herkaus Kunčiaus dramaturgijos rinktinės bei atskirų dramų leidimai, kartu tai ir bene dažniausiai statomi dramaturgai. Stebint dabartinę situaciją bei naujausias tendencijas, galima teigti, kad šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija sieja ištobulintą tekstinę kūrybą ir jos įveiksminimą teatre.

AUŠRA MARTIŠIŪTĖLINARTIENĖ Jūs ir nacionalinė dramaturgija – kurioje barikadų pusėje esate? Esu nacionalinės dramaturgijos barikadų pusėje. Pirmiausia dėl to, kad turime turtingą ir unikalią teatro istoriją, menančią ne tik didikų dvarų ir universiteto kultūrą, bet ir itin glaudžiai susijusią su nacionalinio atgimimo ir Lietuvos valstybės istorija. Teatras suvaidino svarbų vaidmenį tiek XX a. pradžioje, tiek ir XX a. antroje pusėje, sutelkdamas tautą Atgimimui, Sąjūdžiui. Taigi, nacionalinė dramaturgija praeityje ir dabartyje man siejasi su laisvės ir nepriklausomybės siekiančia visuomene, Vydūno žodžiais tariant, su „sau žmogumi“ – laisvu, sąmoningu, drąsiu ir ambicingu. Kaip apibūdintumėte dabartinę nacionalinės dramaturgijos Lietuvoje situaciją? Dabartinė nacionalinės dramaturgijos situacija man primena atžalyną – jaunų kūrėjų laiką, kuris viltingai žada lietuvių dramaturgijos suklestėjimą. Turime jau ir šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos klasikais tapusių kūrėjų, kurių dramų pastatymai įsitvirtino teatro istorijoje (Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus, Daivos Čepauskaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Gintaro Grajausko, Vytauto V. Landsbergio, Herkaus Kunčiaus ir kitų dramaturgų pjesės).

Grįždami prie atžalyno temos, matome, kad teatro lauke įsitvirtina nauja karta: Mindaugas Nastaravičius, Gabrielė Labanauskaitė, Birutė Kapustinskaitė, Aleksandras Špilevojus, Dovilė Zavedskaitė ir kiti. Į teatrą pasuka ir LMTA kino dramaturgijos studentai. Svarbu, kad pjesės sulaukia ne vieno režisieriaus dėmesio – paminėčiau spektaklius pagal Mariaus Ivaškevičiaus „Rusišką romaną“, Lauros Sintijos Černiauskaitės 2003 m. parašytą pjesę „Liučė čiuožia“. Pasitikėjimą nacionaline dramaturgija, lietuvių literatūra liudija ir spektakliai pagal klasikų kūrinius: minėtini Vaižganto „Nebylys“, Kazio Binkio „Atžalynas (rež. Jonas Vaitkus), Igno Šeiniaus „Kuprelis“ (rež. Paulius Markevičius), Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (rež. Gabrielė Tu minaitė). Įdomu, kad panašiu metu dėmesys sutelkiamas į Žemaitės asmenybę: greta Gabrielės Tuminaitės „Marčios“ pasirodo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Graži ir ta galinga“, kuriame vienas įspūdingiausių epizodų – Žemaitės bliuzas; pagal S. Parulskio dramą „Julija“ sukurtas Nacionalinio dramos teatro spektaklis (rež. Kirilas Glušajevas). Žemaitės aktualizavimą šiuolaikinėje kultūroje sustiprina 2020 m. JAV anglų kalba pasirodžiusi Žemaitės, pristatomos kaip lietuvių Virginia Woolf, novelių knyga „Marriage for Love“ (į anglų kalbą išvertė Violeta Kelertienė). Kokie veiksniai turi įtakos nacionalinės dramaturgijos vystymuisi, tapsmui, integracijai į šiuolaikinio teatro procesus? Pirmiausia – dramaturgijai angažavusių talentingų žmonių ir teatro susitikimai, t. y. dramaturgo ir režisieriaus susitikimas, susikalbėjimas, manau, yra pats svarbiausias veiksnys. Vertindami nacionalinės dramaturgi jos lauką, jo vystymąsi ir tapsmą, integraciją į šiuolaikinio teatro procesus, turime pasirinkti krite rijus. Vienas jų gali būti Lietuvos nacionalinė kul tūros ir meno premija (neatsitiktinai miniu šią premiją, nes yra svarbu, kad aukščiausias įvertinimas skiriamas ir už dramaturgijos kūrinius). Pavyzdžiui, S. Parulskio „P.S. Byla O.K.“ išliks dramaturgijos ir teatro istorijoje kaip savitas ir stiprus postmodernizmo kūrinys; Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos stiprybė – žaidimas kultūros ženklais, mitų perkūrimas įtraukė ne tik Lietuvos, bet ir daugybės kitų šalių žiūrovus, dramų skaitytojus; nacionalinės dramaturgijos raidą paveiks ir kūrybinės grupės – Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės – kūryba. „Auksinių scenos kryžių“ įvertinimas, ski riamas už geriausią nacionalinės dramaturgijos pastatymą, taip pat yra svarbus kriterijus, leidžiantis nustatyti lietuvių dramaturgijos brandą. Svarbų vaidmenį turi atlikti ir kritika, ne tik atkreipianti žiūrovų dėmesį į spektaklį, dramos kūrinį, bet ir fiksuojanti integracijos į šiuolaiki

nio teatro procesus požymius. Kritika turi padėti

ne tik žiūrovams, skaitytojams, bet ir dramaturgams objektyviau pamatyti ir įvertinti šiuolaikinio teatro procesus, kryptis. Integraciją į šiuolaikinį teatrą skatina teatrų inciatyvos, išskirtinis pavyzdys – Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuo 2005 m. organizuojamas dramaturgijos festivalis „Versmė“. Jau kelerius metus dramaturgai turi galimybę savo kūrinį tobulinti ir sulaukti galutinio rezultato – spek taklio. „Versmės“ temos keičia ir nacionalinės dramaturgijos repertuarą, pavyzdžiui, sėkmingai įsitvirtina dokumentinio spektaklio žanras (Justo Tertelio ir Kristinos Werner „Žalia pievelė“, J. Ter telio „Nežinoma žemė. Šalčia“). Tradicinis tam pa šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. Tai labai svarbios ir palaikytinos iniciatyvos. Ar galima konstatuoti, kad nacionalinė dramaturgija atrado savo žiūrovą ir tapo aktuali šiuolaikiniam teatrui? Kas labiausiai lemia nacionalinės dramaturgijos aktualumą? Po kelerius metus (ir daugiau nei dešimtmetį) žiūrovų sulaukiantys „ilgaamžiai“ spektakliai liudija, kad nacionalinė dramaturgija turi savo žiūrovą.

Aušra Martišiūtė-Linartienė Justės Kuodytės nuotr. iš asmeninio archyvo

Kad spektakliai pagal nacionalinės dramaturgijos kūrinius yra priimami, priimtini ir įdomūs užsienio žiūrovams, vadinasi, jie neiškrenta iš šiuolaikinio teatro konteksto. Paminėčiau specifinę nacionalinės dra maturgijos auditoriją – moksleivius. Teatras turėtų dar daugiau dėmesio skirti šiai auditorijai, kurti spektaklius pagal programoje esančius kūrinius (mokyklinė programa visada yra vienas svarbiausių nacionalinės literatūros kanoną formuojančių veiksnių). Ir, atkreipčiau dėmesį, dramaturgus ir režisierius turėtų sudominti ne tik inscenizacijos galimybės, bet ir į programą įtrauktų asmenybių gyvenimo pasakojimai. Kaip galėtumėte apibūdinti žiūrovus, sąmoningai besirenkančius nacionalinės dramaturgijos pastatymus? Kuo paaiškinamas neslopstantis susidomėjimas šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos procesais (pjesių skaitymai, edukacija, festivaliai)? Permetus akimis publiką, matyti įvairaus amžiaus žiūrovai. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra ir teatro apskritai nelankančių žmonių dalis (tačiau tai – sociologinio tyrimo objektas). Sąmoningai tik nacionalinės dramaturgijos pastatymus besirenkančių žiūrovų, manau, apskritai nėra. O domėjimąsi nacionalinės dramaturgijos premjeromis, pjesių skaitymais, festivaliais lemia gyvo kūrybos proceso patrauklumas, publikos domėjimasis dramaturgų ir režisierių kūrybiniais atradimais. Kaip manote, apie ką komunikuoja mūsų nacionalinis naratyvas? Kokios temos yra ryškiausios, populiariausios, aktualiausios? Man atrodo, kad nacionalinės dramaturgijos pa sakojimas atskleidžia įvairiomis formomis perteikiamą nuošalėje esančių žmonių gyvenimą (M. Nastaravičiaus „Demokratija“, B. Kapustinskaitės „Terapijos“, K. Vilko „Mėnesiena“), aktualizuoja istorijos sąsajas su dabartimi (G. Grajausko „Kas prieš mus?“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, „Rusiškas romanas“, pasak M. Ivaškevičiaus, „Iš tikrųjų aš niekada nerašau grynai istorinių kūrinių, kurie neturėtų jokio atgarsio šian dienoje. Todėl ieškojau ir čia paralelių, kurios iš vakar dienos mums kalbėtų apie šių dienų aktualijas.“). Koks tokių pasakojimų tikslas? Jautresnis, įdėmesnis žvilgsnis į įprastus dalykus, stereotipų naikinimas ir naujų prasmių atradimas. Gal galite charakterizuoti, apibrėžti nacionalinės dramaturgijos protagonistą? O antagonistą? Manyčiau, kad protagonistas ir antagonistas šiuo laikinėje dramaturgijoje yra transformavęsis į kolektyvinį personažą, kuris įkūnija bendresnes šiuo laikinio žmogaus gyvenimo temas – buitį, žiaurumą, baimę ir pan. Kaip nusakytumėte nacionalinės dramaturgijos problematiką? Problematika, manyčiau, yra pati silpniausia šiuo laikinės lietuvių dramaturgijos vieta. Kad galėtume konceptualiai išryškinti problemas, turi būti įdirbis ir kitose kultūros srityse. Dramaturgas turi plėsti savo akiratį. Čia pasigesčiau dokumentiniam teatrui dėkingos socialinio gyvenimo, mažos tautos kultūros globaliame pasaulyje ir kitų aktualių temų suprobleminimo. Kokią įtaką šiuolaikinei nacionalinei dramaturgijai daro istorinis naratyvas? Kuo išskirtinis istorijos vaizdavimas, aktualizavimas šiuolaikinėje nacionalinėje dramaturgijoje? Klasikinių dramų istorinio naratyvo interpretacijos kuklios – minėčiau tik Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ (Šiaulių dramos teatras) ir „Katedros“ (LNDT) pastatymus. Šiuolaikinėje dramaturgijoje istorinį na ratyvą plėtoja G. Grajauskas („Mergaitė, kurios bi jojo Dievas“, „Brunonas ir barbarai“), M. Ivaškevičius („Madagaskaras“, „Mistras“, „Rusiškas roma nas“). Sovietmečio istorija dominuoja H. Kunčiaus dramose (ką tik pasirodė rinktinė „Nušviesta. Ko munistinės dvasios dramos“). Skirtingo braižo dramaturgų kūriniams būdingos humoro ir at minties sąsajos. Kitaip tariant – patetika, aukštasis stilius transformuojamas į komizmą, tragikomizmą, – žiūrovams siekiama sukelti juoką per ašaras. Istorinę atmintį formuoti emociniu, jausminiu keliu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dau guma istoriniu naratyvu grindžiamų dramų sukurta daugiau nei prieš dešimtmetį. Jaunųjų dramaturgų dėmesys nukreiptas į dabartį, ar, perfrazuojant Birutės Kapustinskaitės mintį, siekiama, kad asmeniška patirtis taptų universali.Istorinis naratyvas – tai sunkios istorijos studijos, pasiruošimas dramaturgui. Bet prie istorinio naratyvo dramaturgams ir teatrui būtina grįžti, nes istorinės atminties reflektavimas labai svarbus šiuolaikiniam žmogui, jo tapatybei. Būtų gaila, jeigu teatras užleistų šią poziciją žiniasklaidai ir mokslininkams. Koks šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos santykis su lietuviškos ir pasaulinės dramaturgijos tradicija? Su nacionalinės dramos tradicija galima brėžti netiesiogines sąsajas. Pavyzdžiui, istorinės, didelės apimties dramos įdomią transformaciją patiria, kai lyginame per šimtmetį sukurtus kūrinius: romantinę, simbolinę, optimistinę Vydūno trilogiją („Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“) su Maironio trilogija apie Vytautą Didįjį, kurioje atskleidžiamas herojaus susidūrimas su nemoraliu, makiavelišku pasauliu, o pastarąją – su Justino Marcinkevičiaus tetralogija, formuluojančia kertines visavertės visuomenės vertybes: valstybės sukūrimą, raštą, kultūrą, istorinę atmintį, o visus paminėtus pavyzdžius – lygindami su JAV gimusio Kęstučio Nako keturių dalių istorijos farsu „Kai Lietuva valdė pasaulį“, pagaliau publikuotu anglų ir lietuvių kalba (2017 m. išleido „Aukso žuvys“, į lietuvių kalbą išvertė Karilė Vaitkutė). Per farso, komizmo prizmę žvelgiama į istoriją ir jau minėtose G. Grajausko, M. Ivaškevičiaus, H. Kunčiaus dramose. Taigi, šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija su tradicija siejama istorijos naratyvo.

Su pasauline dramaturgijos tradicija matyčiau punktyrines sąsajas – Alfredo Jarry „Karalius Juoba“, puikiai išverstas į lietuvių kalbą Tomo Venclovos, yra tiesiogiai ar netiesiogiai paveikęs šiuolaikinę dramaturgiją. JAV gyvenusio Kosto Ostrausko dramų pėdsaką matau M. Nastaravičiaus dramose. Ryškiausia sąsaja būtų su postdrama, matoma kolektyviniuose kūriniuose, kuriuose dramaturgas ar idėjos autorius tampa bendraautoriu, eksperimentuojama su kalbos ir dramaturgine raiška („Apeirono“ teatro pavyzdys). Prasmingas yra ir tiesioginis kūrybinis ryšys su kitų šalių teatro menininkais (Jānio Ba lodžio ir Godos Dapšytės „Barikados“, M. Ivaškevičiaus ir Árpádo Schillingo „Didis blogis“). Dramaturgai turi šiuo metu pakankamai geras galimybes susipažinti su pasaulio dramaturgijos tendencijomis, belieka tik atsirinkti, įvertinti, o savo kūriniuose su tuo, kas pažinta, pradėti dialogą, polemizuoti. Ar turi šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija išliekamąją vertę? Kiek intensyvus šiuolaikinio gyvenimo aktualizavimas nacionalinėje dramaturgijoje lemia jos kokybę? Kas turės išliekamąją vertę, patikrins laikas. Svarbu, kad tekstai išliktų, jei ir ne knygos pavidalu, tai bent teatrų archyvuose. Ne tik spektaklių įrašai, bet ir tekstai. Kad teksto kokybė gerėtų, reikia skaityti, vertinti, tikrinti, bet teksto kokybė turi būti, nepaisant dramaturgo dalyvavimo draminiame ar postdraminiame teatre. Ar kokybės matas dar taikomas šiuolaikinei nacionalinei dramaturgijai? Kokybės matas taikomas visų laikų menui, dramaturgijai taip pat. Ar kokybės matą taiko visi šiuolaikiniai kūrėjai, čia jau reikėtų analizuoti konkrečius atvejus. Ar pakanka institucinio, valdžios dėmesio nacionalinės dramaturgijos plėtrai, palaikymui ir sklaidai? Dėmesį vertinčiau vidutiniškai. Svarbiu argumentu tampa įvertinimas kitose šalyse (pastarųjų metų nacionalinės premijos atvejai). Pozityvu, kad skiriamos lėšos kino dramaturgijos studijoms LMTA, remiami šiuolaikinės dramaturgijos festivaliai. Kada Lietuvoje atsiras Nacionalinės dramaturgijos teatras (Lietuvių dramaturgijos teatras ar Lietuviškos dramaturgijos teatras)? Ar tokia institucija reikalinga? Idėja įdomi, bet abejočiau tokio teatro prasmingumu. Turime nemažai nacionalinių teatrų, kurių pavadinimai byloja apie įsipareigojimą kurti nacionalinės dramaturgijos – tiek klasikos, tiek šiuolaikinių kūrinių – teatrines interpretacijas, ugdyti nacionalinės dramaturgijos kūrėjus. Kiek tai daroma, priklauso nuo teatruose dirbančių asmenybių iniciatyvumo ir gebėjimo įžvelgti tokio darbo ir kūrybos prasmę. GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ Jūs ir nacionalinė dramaturgija – kurioje barikadų pusėje esate? Jaučiuosi toje pačioje barikadų pusėje, jeigu nacionalinė dramaturgija labiau vienijama šalies suvokimu, o ne kaip tam tikros nacionalistinės ideologijos ruporas. Kaip dramaturgė paskatinimą kurti teatrui patyriau būtent nacionalinės dramaturgijos konkursuose „Versmė“ (organizuojamame Lietuvos nacionalinio dramos teatro) ir „Panorama“ (organizuojamame Nacionalinio Kauno dramos teatro), Jaunimo teatro organizuojamose dirbtuvėse jauniesiems dramaturgams. Kaip apibūdintumėte dabartinę nacionalinės dramaturgijos Lietuvoje situaciją? Ieškanti ir plečianti savo ribas. Kokie veiksniai turi įtakos nacionalinės dramaturgijos vystymuisi, tapsmui, integracijai į šiuolaikinio teatro procesus? Tiesą sakant, man šiame klausime jaučiasi priešprieša – tarsi nacionalinė dramaturgija ir šiuolaikinis teatras būtų du skirtingi dalykai arba tos dvi įvardytos barikadų pusės. Prieš tai minėtus konkursus organizuodavo teatrai. Būtent juose pjesės repetuojamos, aptariamos, skaitomos, o paskui – ir pastatomos. Repetuojame čia ir da bar kartu su dabar gyvenančiais režisieriais, tad manau, kad abi pusės daro viena kitai įtaką. Tu rėtume gyventi visiškoje izoliacijoje, kad nebūtume vieni su kitais susiję. Sakoma, kad žmogų formuoja ne tik tai, ką jis patiria, bet ir tai, ko ne patiria. Jeigu režisierė ar režisierius niekada nestato spektaklių pagal lietuvių autorių dramaturgiją arba stato labai retai, tik išimtiniais atvejais, tai jau irgi nurodo sąmoningą pasirinkimą, sąlygotą savų priežasčių. Kadangi man dabartinis teatras neatskiriamas nuo jame ar jam dirbančių šiuolaikinių dramaturgų, tai man ši sąsaja labai glaudi. Tarkime, jeigu populiarėja dokumentinė drama arba „sitespecific“ pobūdžio spektakliai, tai reikės visai kitų dramaturginių įgūdžių ir galbūt prie teksto dirbs ne jį rašantys, o jį sudėliojantys dramaturgai, kurie dalyvauja procese ir kaip aktoriai, bendrarežisieriai, idėjos sugalvotojai ir įgyvendintojai. Taip pat yra pavyzdžių, kuriuose dramaturgija ir teatras žengia koja kojon. Dažniausiai tai būna patys dramas pasirašantys teatralai – Ieva Stundžytė, Justas Tertelis, „Apeirono“ teatro kūrėjos Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė, pagal lietuvių poeziją dramaturgiją susidėliojantis performeris Benas Šarka ir kiti. Taip pat – dokumentinio teatro principu sukurti spektakliai, kuriame apklaustieji gali būti ir pačiais veikėjais (spektaklių „Žalia pievelė“, „Dreamland“ pavyzdžiai ir kt.). Ar galima konstatuoti, kad nacionalinė dramaturgija atrado savo žiūrovą ir tapo aktuali šiuolaikiniam teatrui? Kas labiausiai lemia nacionalinės dramaturgijos aktualumą?

Gabrielė Labanauskaitė Inesos Marcinkevičiūtės nuotr. iš asmeninio archyvo

Manau, kad atrado jau seniai. Bent jau savo penkiolikos metų kaip dramaturgės ir įvairių dramaturginių raidos procesų dalyvės akimis žiūrėda ma matau, kad tas žiūrovas visada buvo. Tai nurodo labai paprasta statistika: pilnos žiūrovų salės skaitymuose, išpirkti bilietai į spektaklius ir t. t. Tikiu, kad Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ sulaukė didžiausio masinio žiūrovų susidomėjimo, bent jau galvojant apie paskutinio dešimtmečio lankomumą. Ir tai – mūsų nacionalinės dramaturgijos lobynas. Ir ne tik todėl, kad tai – gerai parašyta pjesė ar pastatytas spektaklis, bet dar ir todėl, kad jame nagrinėjamos dvi visiems rezonuojančios temos: archetipinė žmogaus augimo, brandos kelionės ir universali emigracijos temos. Kaip galėtumėte apibūdinti žiūrovus, sąmoningai besirenkančius nacionalinės dramaturgijos pastatymus? Kuo paaiškinamas neslopstantis susidomėjimas šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos procesais (pjesių skaitymai, edukacija, festivaliai)? Neslopstantis susidomėjimas susijęs su prieš tai įvardytu pavyzdžiu. Rezonuoja tai, kas artima, aktualu, empatijos susilaukia tai, kas atpažįstama. O žiūrovą, kiek teko matyti, labiau apibrėžia tema, o ne nacionalinė ar nenacionalinė autorė tai sukūrė. Jeigu tema intriguoja, „kabina“, dar pasigirsta gerų atgarsių iš tai jau mačiusiųjų žiūrovų, tada žiūrovų tikrai netrūks. Kartais žiūrovą nebent galima apibrėžti ir pagal amžių, bet tai nėra griežta taisyklė (pavyzdžiui, kad spektaklį „Atžalynas“ žiūrėtų moksleiviai arba vyresnis žiūrovas, o šiuolaikinius tyrinė jančius spektaklius labiau rinktųsi jaunas ir vidutinio amžiaus žiūrovas). Žiūrovų skirtumai priklauso ir nuo miestų, kuriuose gyvena, tad išvesti vieną formulę man būtų gana sudėtinga. Kaip manote, apie ką komunikuoja mūsų nacionalinis naratyvas? Kokios temos yra ryškiausios, populiariausios, aktualiausios? Pagrindinės temos – Lietuvos istorijos ir lietuvių elgesio bei patirčių tam tikru istoriniu periodu reflektavimas ir permąstymas, kartų santykiai,

vis drąsiau kalbama LGBT ir apskritai kultūrinės įvairovės klausimais, po truputį permąstomos praeities traumos (pavyzdžiui, genocido tema), gilinamasi į žmogaus ir technologijų, ypač – dirbtinio intelekto, ateitį. Norisi daugiau spektaklių, kuriuose per teikiami skirtingo amžiaus, lyčių, fizinių (ne)galių, socialinių grupių ir kt. nepaminėtų asmenų grupių naratyvai, nes mūsų teatras dažniausiai komunikuoja vidutinio amžiaus baltojo žmogaus patiriamas krizes. Moters paveikslas, dažniausiai pasirodantis antrame plane, dažnai lyg ir nesąmoningai šaržuojamas, rodomas kaip tam tikra prasme romantizuotos, tačiau kartu – neadekvačios, atitrūkusios nuo realybės būtybės paveikslas, kuris patiria nemažai psichologinės ir (ar) fizinės prievartos iš aplinkinių bei artimųjų. Nors yra ir keletas išimčių, neatitinkančių šių stereotipų, tačiau to negana. Norisi, kad scenoje būtų vaizduojama dar daugiau skirtingų balsų, skirtingų reprezentacijų, skirtingų patirčių. Gal galite charakterizuoti, apibrėžti nacionalinės dramaturgijos protagonistą? O antagonistą? Pasaulinėje šiuolaikinėje dramaturgijoje apskritai nyksta aiški skirtis tarp antagonistų ir protagonistų. Ir vieni, ir kiti turi įvairių bruožų, trumpai tariant, ir mafijos bosas, grįždamas po sunkios žudynių nakties namo, gali iš medžio iškelti ten įstrigusį kačiuką. Nacionalinėje dramaturgijoje, nebent galėčiau pastebėti, kad ir antagonistai tam tikra prasme mums yra savi. Pavyzdžiui, „Išvaryme“ Vandalas, kad ir koks „marozas“ būtų, bet savas, išgelbėjantis nuo pavojų tautietį. Anksčiau antagonistai buvo tautos prie šai. Dabar ši riba nyksta arba kartais padaroma „lietuviškai“, pagal seną lietuvišką posakį, kad didžiausias džiaugsmas – kai kaimyno troba dega. Mindaugo Nastaravičiaus drama „Demokratija“ atliepia šį principą, kai pradeda pyktis vienoje laiptinėje gyvenantys kaimynai. Aišku, ten yra daugiau sluoksnių ir kalbama veikiau apie politinę sistemą per paprastus, atpažįstamus pavyzdžius, bet pasakymas „žmogus žmogui vilkas“ Lietuvoje kartais vis dar galioja – reikia didesnio laiko tarpo po šnipinėjimo ir propagandos etapo, kad žmonės vieni kitais pasitikėtų. Kaip nusakytumėte nacionalinės dramaturgijos problematiką? Po truputėlį vis drąsiau permąstome santykį su praeitimi, daugėja spektaklių apie žydų genocidą. Latvijoje ir Estijoje gana madinga permąsty ti santykį su tarybiniais laikais. Lietuvoje turbūt vis dar sudėtingas šis etapas – lyg ir nelabai seniai buvo, kad dabar nagrinėtume, o gal tiesiog dar neužgijusi žaizda, per jautru ją vėl dabar atverti. Kokią įtaką šiuolaikinei nacionalinei dramaturgijai daro istorinis naratyvas? Kuo išskirtinis istorijos vaizdavimas, aktualizavimas šiuolaikinėje nacionalinėje dramaturgijoje? Sakyčiau, ne tiek pats istorinis naratyvas, kiek jo permąstymas. Kas gi tokie buvo mūsų gerbiami autoriai? Ir taip pat svarbus – naratyvų daugio priėmimas. Manau, kad vis labiau suvokiame, kad vieno naratyvo nėra ir būti negali. Kažkuriuo metu turbūt buvo labai svarbu atkurti istorinę ašį ir sa vastį. Pavyzdžiui, dirbdama prie dokumentiniu principu sukurto spektaklio „Tėvynė“ Rusų dramos teatre suvokiau, kad yra daugybė perspektyvų pažvelgti į Lietuvos praeitį, į tai, ką reiškia čia gyventi, į tapatybės suvokimą. Ir jos skiriasi ne tik dėl tautybės ar kilmės, bet ir dėl amžiaus. Dauguma šiuolaikinių žmonių jaučiasi esantys kosmopolitai, pasaulio piliečiai. Koks šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos santykis su lietuviškos ir pasaulinės dramaturgijos tradicija? Sudėtingas klausimas ir čia nėra vienareikšmio atsakymo. Pirmas noras yra atsakyti: nėra, nes nėra tilto tarp vyresniosios kartos ir dabartinių dramaturgų. Turiu omenyje, kad nėra draugiško bendrystės santykio, apskritai dramaturgai tarpusavyje mažai bendrauja. Kartais atrodo, kad vyresniosios kartos dramaturgai tiesiog nurašomi, ieškoma kokio vis naujesnio talento, netikėtai užgimusių šekspyrų. Man atrodo, jeigu būtų skatinama didesnė bendrystė, tąsa savaime būtų. Vyresnė karta ieškojo didelių, bendražmogiškų konfliktų, šiuolaikinė karta labiau ieško tam tikro dialogo su publika. Sakyčiau, gyvename gana komfortiškais laikais, vartojimo laikais, kur klientas visada teisus ir jeigu neužmezgi santykio, tai tarsi neaišku, kam kuri iš viso. Taip pat man atrodo, kad nėra šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos santykio su lie tuviškos dramaturgijos tradicija, nes tiek kine, tiek teatre autoriai dažnai išsikelia sau uždavinį atsiplėšti nuo vyresniosios kartos. O su pasauline dramaturgija yra gana aiškus mėgdžiojimo santykis. Dauguma atvejų vis dar atsiliekame nuo pasaulinių tendencijų, bet, sakyčiau, tai nėra blogai. Mes ieškome savo kelio, atsižvelgdami į tai, kas jau sukurta užsienyje, ir kuriame savus kelius. Lėtai, bet eidami kažkur tikrai nueisime. Ar turi šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija išliekamąją vertę? Kiek intensyvus šiuolaikinio gyvenimo aktualizavimas nacionalinėje dramaturgijoje lemia jos kokybę? Išliekamąją vertę dažnai nustato laikas, man kol kas sunku atsakyti. Iš bet kurios sąvokos man kyla dar daugiau klausimų: ką vadiname dramaturgijos kokybe? Gerai parašyta pjesė – ar toks terminas dar galioja? Taip, galioja, bet būtent tai ir yra terminas, virtęs tam tikru žanriniu ženklu, o ne kokybės matu. Ge rai parašyta pjesė apima aiškiai išreikštas struktūros dalis su tam tikra kulminacija ir visas problemas išrišančia pabaiga. Taigi, jeigu pjesė puiki, tarkime, postmodernistinė, kuri nesilaiko šių reikalavimų, ji tarsi negalėtų būti vadinama „gerai parašyta drama“, nors iš tiesų būtų labai gerai parašyta. Labiau dramaturgijos kokybe įvardinčiau vykusį idėjos įgyvendinimą raštu arba kokia kitokia forma. Ar kokybės matas dar taikomas šiuolaikinei nacionalinei dramaturgijai?

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ (2019 m.) Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ (2019 m.) Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ (2019 m.) Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Manau, kad taikomas, tiesiog nėra vienos centralizuotos cenzūros ar kokybės nustatymo komisijos kaip tarybiniais laikais. Ir gerai. Ar pakanka institucinio, valdžios dėmesio nacionalinės dramaturgijos plėtrai, palaikymui ir sklaidai? Nepakanka, nors daugumoje konkursų skelbiami prioritetai nacionalinei dramai, tačiau tai – parama šalies ribose, o sklaidai užsienyje neturime sukurtos infrastruktūros. Kol kas dar nežinau nė vieno dramaturgijos centro, užsiimančio lietuvių dramų vertimais ir eksportu. Yra įvairių paramos programų, remiančių vertimus, kai paraiškoje prie partnerių nurodomi užsienio teatrai. Bet kaip jie gali susidomėti, jeigu jokia institucija ar atskiri asmenys tos pjesės nepasiūlys ir neišvers? Yra buvę pavienių atvejų, kai dėl pjesės asmeniškai autorei parašo režisieriai iš, pavyzdžiui, Argentinos ar Ispanijos ir patys išsiverčia dramą lygindami lietuviškas ir angliškas versijas su „Google“ žodynu, bet tai neatstoja bendros lietuvių dramaturgijos panoramos pristatymo užsienio rinkai. Čia tiesiog gelbėjimasis už šiaudo. Galima sakyti, kad kiekviena(s) pasirūpina ir reklamuoja pats save, bet dramaturgų agentų tradicijos, atstovaujančios atskiriems asmenims, mes savo šalyje irgi neturime. Jau turime dramaturgų sąjungą, kurią sumanėme kartu su „Dramokratijos“ organizatoriais, bet ji dar neveiksni, jai reikia ir administruojančių žmonių. Tad jeigu kas norėtumėte – maloniai prašom. Apskritai norisi daugiau dėmesio dramaturgų teisių gynimui. Tikiu, kad tokių dalykų reikia ne tik dramaturgams, bet kol kas labiausiai kalbu apie savo „daržą“. Vis dar atsitinka taip, kad teatro vadovai nustemba, jog turi mokėti padorius honorarus ne tik režisieriams, scenografams, prodiuseriams, bet ir dramaturgams. Švedijoje yra nustatyti gana aiškūs atlygiai pagal teksto apimtį ir pan. Švedams dramaturgų kūrybinis indėlis lengvai apskaičiuojamas, o mums čia vis dar kažkokia mistika, lyg dramaturgija būtų ne specialybė, o kažkokių žmonių hobis, neturint ką veikti laisvalaikiu. Džiaugiuosi, kad tokių atvejų pasitaiko vis rečiau. Todėl reikia palaikymo įvairiais lygmenimis, pradedant nuo kasmet pasirodančių almanachų su nacionaline dramaturgija (spausdinta ar virtualia forma), tęsiant dramaturgijos sklaida užsienyje, tam tikruose festivaliuose ir pan. Kada Lietuvoje atsiras Nacionalinės dramaturgijos teatras (Lietuvių dramaturgijos teatras ar Lietuviškos dramaturgijos teatras)? Ar tokia institucija reikalinga? Įsivaizduoju nedidelį teatriuką su kavine viduje ir jaukiu kiemeliu. Ten vyksta diskusijos apie įvairias meno ir teatro aktualijas, ką tik parašytų dramų skaitymai ir aptarimai, spektaklių repeticijos bei premjeros. Šis nedidelis teatras turi pastovų repertuarą, nacionalinės dramaturgijos sklaidos centrą ir erdvės naujiems, inovatyviems reiškiniams. Galbūt šis teatras turėtų knygynėlįbiblioteką, kuriame dalijamasi kad ir pačių atsispausdintais nacionalinės dramaturgijos kūriniais. Ar ir jūs tokį teatrą arba bent panašų teatrą įsivaizduojate? Jeigu taip, tada suprasite, kodėl manau, kad tokia institucija labai reikalinga. Seniai apie tai svajojau ir tikiu, kad Nacionalinės dramaturgijos teatras ar centras yra būtinas ne tik dėl prieš tai atsakyme minėtų priežasčių, bet ir todėl, kad tai sukurtų erdvę bendradarbiavimui ir nacionalinės dramaturgijos raidai, vadinasi, ir tam minėtam kokybės kartelės kėlimui, tobulėjimui, atradimams, galų gale – tiems garantuotiems, saviems žiūrovams. Labai norėčiau, kad kada nors tai virstų realybe.