ŠOKIO ZONA

SVARBU, KUR ESI

Kas nuo ko priklauso: vieta nuo joje gyvenančių žmonių ar žmonės nuo vietos, kurioje gimsta arba pasirenka gyventi? Ar erdvė (plačiąja prasme), kurioje vyksta kūrybos procesai, tiek pat svarbi, kaip ir kūrybą priimanti bendruomenė, ar jos viena ki tą papildo ir tampa viena be kitos – neįmanomos? Prieš penkiolika metų choreografė ir šokėja Agnija Šeiko labai sąmoningai apsisprendė po studijų Nyderlanduose – prestižinėje Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“ – grįžti kurti į Lietuvą, į gimtąją Klaipėdą. Šis sprendimas lėmė ne tik A. Šeiko kūrybinę biografiją, kurioje jau trys „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras už pastarojo dešimtmečio tarpdisciplininę kūrybą, atveriančią plačias šiuolaikinio šokio sąveikos su kitais menais ir kultūros paveldu perspektyvas, bet ir praplėtė Lietuvos šokio geografiją. Vilniaus ir Kauno dipolį pamažu pakeitė iki pajūrio vis dažniau atvedanti tiesė. Septintus metus skaičiuojantis Šeiko šokio teatras drauge su dvigubai vyresniu tarptautiniu šiuolaikinių menų festivaliu „Plartforma“ ne tik perbraižė Lietuvos šokio žemėlapį, bet pamažu, kryptingai keičia ir šokio teatro vaidmenį mieste, o kūrėjus ir žiūrovus jungia į bendruomenę. Bet apie viską nuo pradžių. Nuo pačių pradžių. Baigusi studijas, iš Nyderlandų, labai atviros ir tarptautinės Roterdamo šokio akademijos aplinkos, grįžai kurti į labai uždarą: ne tik į Lietuvą, bet į gimtąją Klaipėdą. Kas tam pastūmėjo? Juk daugelis išvykusiųjų tais laikais jausdavosi „ištrūkę“. Kai 2003 m. įstojau į Roterdamo šokio akademiją „Codarts“, Klaipėda atrodė labai vienspalvė. Tuomet dar net nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Tai, kas darėsi Europos šokio scenose, labai skyrėsi nuo to, kas vyko pas mus. Šiuolaikinis šokis Europoje tuo metu išgyveno pakilimo laikotarpį ir aš, įstojusi į „Codarts“, atsidūriau viso to epicentre. Įvairovė buvo begalinė, galima sakyti, net perteklinė. Dar per stojamąjį egzaminą manęs paklausė, kokie mano ateities planai, nes akademijos tikslas tuo metu buvo dalintis savo pasiekimais ir žiniomis tam, kad jos keliautų į kitas šalis. Jie nesiekė prisikviesti talentų ir juos sau pasilikti. Mokiausi ten dvejus metus. Visą tą laiką ir dėstytojai, ir mokyklos vadovybė akcentavo, kad Nyderlandų vyriausybės finansavimas ir pedagogų įdirbis skiriami tam, kad studentai, baigę mokslus, grįžtų į savo šalis, o ne liktų pas juos. Be to, pasirinkau choreografijos studijas, o tai lemia tam tikrą požiūrį. Jei renkiesi būti šokėju, tavo gyvenimo dėlionė dėliojasi visai kitaip, nes esi tiesiogiai priklausomas nuo to, kur gausi darbą. Choreografija – labai individualus kelias, šokio pasaulyje yra itin mažai trupių, kuriose gali įsidarbinti nuolatiniu choreografu. Todėl choreografai arba keliauja iš trupės į trupę, arba kuria kažką savo. Studijuodama ir rengdamasi tapti choreografe, puikiai suvokiau, kad darbo vietą iš esmės turėsiu susikurti pati. Tuo metu man atrodė, kad Europa tie siog perpildyta jaunų, talentingų žmonių. Galvojau, kokia vargšė ta mano šalis: ten nieko nėra! Niekada nepamiršiu Loros Juodkaitės, su kuria panašiu metu išvykome studijuoti užsienyje ir panašiu metu ruošėmės sugrįžti į Lietuvą, papasakoto anekdoto: „Į Afriką atvyksta du batsiuviai. Vienas nusivylęs pareiškia, kad jam nėra čia ką veikti, nes visi vaikšto basi, o kitas nudžiunga: taigi kiek batų reikia pasiūti, juk čia visi basi vaikšto!“ Su kurso draugais iš skirtingų šalių tuomet taip pat nemažai diskutavome, ką daryti: likti ar grįžti? Kai studijavau Roterdame, į Klai pėdą grįždavau vasaromis, drauge su Goda Giedraityte ėmėme rengti tarptautinį menų festivalį „Plartforma“. Apsisprendimas sugrįžti buvo labai sudėtingas, sakyčiau, net dramatiškas. Iš esmės buvo jausmas, kad teks grįžti į niekur, į dykynę, kur „visi vaikšto basi“, ir klausimas, ar mano kuriamo modelio batai iš viso bus kam nors įdomūs. Tačiau viskas taip susiklostė, kad pavyko įžiūrėti galimybę, suvokti, kad čia, Klaipėdoje, yra erdvės (o jos poreikį aš visada jutau). Matyt, mano toks charakteris, kažkoks veržimasis į heroizmą: man svarbu galėti kažką pakeisti, galėti duoti žmonėms ką nors naujo, ko jie galbūt dar niekada nėra matę ar patyrę. Gal taip siekiu būti reikšminga? Gali būti. Man neseniai vienas draugas pasakė: „Man regis, kad jei šiuolaikinis šokis staiga taps labai populiarus, tu imsiesi ko nors kito.“ Jaučiu poreikį nuolat būti nišoje ir mėginti ką nors pakeisti mane supančioje aplinkoje. Matyt, visos šios savybės ir lėmė mano apsisprendimą sugrįžti. Visada labai aršiai gindavau Lietuvą, nors pati aiškiai suvokiau, kad iš esmės tuo metu pas mus nieko nebuvo. Tačiau šokio srityje jau dirbo aktyvūs, veiklūs žmonės, kurie leido patikėti, kad bus, ką veikti. Taigi, viena vertus, grįždama ten, kur nieko nėra, aš savo pasaulį susiaurinau, kita vertus, palaikydama ryšius su kolegomis užsienyje, jį nuolat plečiu.

Tačiau turiu pripažinti, kad pirmieji keleri metai buvo labai sunkūs, kažkokia katastrofa tiesiog. Studijuodama dvejus metus dirbau su aukščiausio lygio profesionalais, kurie šokio meno raidą matė ne dabar, o brėžė dešimties ar dvidešimties metų perspektyvas. Grįžus čia, ne tik kad publikos nebuvo, bet nelabai kas suprato, ką aš čia iš viso bandau padaryti. Žinoma, mano pirmieji darbai, pirmieji jaunos kūrėjos bandymai nebūtinai buvo verti labai didelio dėmesio. Esu dėkinga savo aplinkai ir miestui už kantrybę ir tikėjimą, kad kažkas iš viso to gali išaugti. Esi sakiusi, kad šiuolaikinis šokis – didelių miestų menas. Taip, esu taip sakiusi... Na, dabartinėje situacijoje, kurioje atsidūrė pasaulis, daug kas keičiasi. Tačiau šiuolaikinis šokis yra tiesiogiai susijęs su dinamika, pokyčiu. Jį inspiruoja ne gamtos raštai, o Niujorko stogai, jis gimsta politinių batalijų fone, o ne vienkiemiuose. Kita vertus, viskas vis viena sukasi ratu, mes net ir kurdami mieste negalime nutolti nuo gamtos, garsiausi choreografai anksčiau ar vėliau į ją atsigręžia. Tačiau jaunam žmogui būtina miesto dinamika, kaita, greitis, verdantis idėjų katilas. Kitaip tariant, šiandien nebesu tokia kategoriška dėl šiuolaikinio šokio urbanistiškumo. Jo prigimtis nomadiška, jis nestovi vietoje ir nuolat juda. Vienas iš labai svarbių tavo kūrybos aspektų – judesio autentiškumas. Kaip kito žmogaus judėjimas tampa tau autentiškai savas? Tai visada yra procesas. Kito žmogaus judėjimas, kuris jam pačiam yra labai artimas ir autentiškas, man gali būti visiškai svetimas ar net nepriimtinas. Aš visada bandau atrasti, kaip tai gali mane praturtinti. Žinoma, jei kito žmogaus pasirinkimai man iš karto priimtini – tai viskas labai lengva. Bet kai tai yra kokia nors sudėtingesnė situacija, visada ieškau, kaip iš to gimstančiuose apribojimuose galiu atrasti savo laisvę. Manau, kad taip ir gimsta tas autentiškumas. Labai gerai atsimenu, kaip Nyderlanduose studijavome visų taip „mėgstamą“ Rudolfo Labano teoriją. Jau vien tai, kad tai yra sistema, pilna taisyklių ir terminų, ko neretai nemėgsta šiuolaikiniai kūrėjai, kėlė susierzinimą ir pasipriešinimą. Tačiau labai nustebau, kokią vidinę laisvę pavyko atrasti tuose suvaržymuose ir koks turtingas pasidarė mano judėjimas. Žmogus savo kūno yra ir labai ribojamas, ir gali tų ribų visiškai nepaisyti. Kiekvienas turime savą judėjimo braižą, kuris nespraudžiamas į rėmus niekada nesikeis. Todėl ir dirbdama su šokėjais, ir viena su savimi net specialiai ieškau sudėtingų situacijų, kuriose galiu atrasti tą autentišką judesį. Pavyzdžiui, šokio spektaklyje „Lucky Lucy“ viskas buvo paremta mano ir Annikos Ostwald judėjimu. Klausimas sau buvo, kaip judėti, kad pačiam sau nepasidarytų nuobodu, kaip susikurti savo vidinę dramaturgiją ir išlikti autentiška. Taigi čia labai svarbus procesas ir atvirumas. Pati mokeisi ir Lietuvoje, ir užsienyje, kuri daugiakultūriame, daugiataučiame regione, dėstai ne tik Klaipėdoje, bet ir užsienyje. Kaip manai, iš ko, kokiu pagrindu formuojasi šokio tapatybė? Kaip ją suvoki? Nors ir nesinori daryti plačių apibendrinimų, tačiau kažkoks bendras kontekstas vienoje ar ki

Agnija Šeiko Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš asmeninio archyvo

toje geografinėje, kultūrinėje aplinkoje vis dėlto susiformuoja. Pastaruoju metu mūsų teatras nemažai dirba su choreografais iš užsienio šalių. Net ir remdamasi šia nesena patirtimi galiu pasakyti, kad nesunku atpažinti, kokiai kultūrai priklauso vienas ar kitas kūrėjas, iš kokios šalies jis ar ji atvyko. Nors šokio kūrėjai ir atlikėjai itin mobilūs, be galo daug keliauja ir jų pasas tikrai neapibrėžia jų tapatybės, bet tam tikras tendencijas įžvelgti visada galima. Darbas su frankofonais tikrai skiriasi nuo darbo su skandinavais: tai apima ir požiūrį į darbą, ir estetinius sprendimus, ir šokio struktūrizavimą, ir jo dramaturgiją. Šokis labai individualizuotas menas, kiekvienas kūrėjas ar atlikėjas ieško savo individualios kalbos ir krypties, tačiau, kita vertus, mokyklos, kultūrinis klimatas, atmosfera sukuria

elementų visumą, kurią vėliau naudoja vienos ar kitos šalies kūrėjai. Tai labai įdomu stebėti. Pavyzdžiui, Europai tolimų Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos šalių šiuolaikinis šokis, kad ir kaip nuo to bėgtų, vis viena savyje turi daug tautinių, tos šalies tradicijoms būdingų elementų. Kuo tos tradicijos gilesnės, stipresnės, tuo tai geriau matosi scenoje. Galima matyti skirtumus tarp Europos šalių, bet jei lygintume žemynus, tai visas Europos šiuolaikinis šokis labai skiriasi nuo to, koks jis yra Pietų Amerikos šalyse. Pačioje Europoje tas tautiškumas ar nacionalumas labai išsitrina, nebeturime labai ryškių nacionalinių skirtumų. Tačiau nori nenori tam tikri vidiniai kodai egzistuoja ir jie matosi net ir kuriant šiuolaikinį, Vakarų kultūrai priskiriamą meną. Tai greičiausiai žinoma nedaugeliui, bet esi prisidėjusi ir prie šiuolaikiniam šokiui lyg ir tolimų etnokultūrinių projektų. Kas tave paskatino? Mano mama labai daug metų grojo liaudies instrumentų orkestre. Buvo kanklininkė. Močiutė dainavo chore, dalyvaudavo dainų šventėse su visais tautiniais kostiumais ir panašiai. Todėl visada buvau greta folklorinės tradicijos. Vaikystėje man tai buvo antisovietinės pozicijos pavyzdys. Dabar, kai jau žinau, kaip buvo kuriama ir formuojama to meto liaudies meno tradicija, choreografija, man kyla nemažai klausimų. Besimokydama labai kvestionavau liaudies meno unifikavimą ir priešpriešą folklorui. Buvo tikrai nemažai puikių šiuolaikinio šokio pastatymų, kuriuos inspiravo folkloro elementai. Bet priešprieša tarp liaudies šokio ir folkloro – labai stipri. Visa mano vaikystė prabėgo liaudies dainų koncertuose ir konkursuose, man ta kultūra visada buvo labai sava ir miela. Įstojus į Klaipėdos universitetą, man tai studijuoti buvo visiškai neįdomu, nes buvau tame paskendusi, viską apie tai žinojau. Kai besimokydama ketvirtame kurse gavau pasiūlymą šokti ansamblyje „Lietuva“, iš karto atsisakiau, nes man buvo užsifiksavę, kad tai – mėgėjų menas, visai kita, man nelabai priimtina estetika. Šviesaus atminimo šokio kritikė Vita Mozūraitė ironizuodama lietuvių šiuolaikinio šokio estetiką, dominavusią praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje, vis cituodavo, regis, Johną Ashfordą, kadaise jai prasitarusį, kad „jeigu juodoje scenoje matote juodai apsirengusias moteris šokėjas, besikankinančias dėl „juodos“ moteriškos egzistencijos, tai, be abejonės, žiūrite Lietuvos šiuolaikinį šokį“. Man atrodo, kad tokia saviidentifikacija lietuvių kūrėjus persekiojo gana ilgai. Kartu su tarptautiškumo stokos ir jo siekimo kompleksais. Ar manai, kad mūsų šokio scena jau iš viso

to išaugo?

Man atrodo, kad jaunoji mūsų šokio kūrėjų karta turėtų nelabai suprasti, apie ką mes čia su tavimi kalbame. Dėl to labai džiaugiuosi. Mane labai pradžiugino pažintis su jaunosios kartos šokėju ir choreografu Luku Karveliu, kuris mūsų teatre neseniai sukūrė nedidelę kompoziciją. Jaunoji karta man leidžia suprasti, kad jiems nebepažįstama tai, dėl ko mes kompleksavome. Bijau, kad mano ir vyresnės kartos kūrėjai taip ir numirsime su tais kompleksais. Pripažįstu, kad juos turiu, bet jau nebelabai galiu ką pakeisti, nebent paversti tai savo privalumu. Ateina laikas, kai reikia pripažinti ir paleisti. Taip buvo, tokia istorija, buvo etapas, kai visi nuolat buvome kaltinami, kad mums trūksta tarptautiškumo, kad trūksta profesionalumo, kad neturime ironijos, kad trūksta dar to ir ano... Pastaruosius kelerius metus jaučiu, kad iš viso to jau lyg ir išsivadavome. Tačiau jaučiu, kad mano kartai nuosėdų liko. Kita vertus, tai yra normalus kelias iš santvarkos ir aplinkos, kurioje kadaise buvome. Kartais norėčiau, kad būtų buvę kitaip. Svarbu suvokti, kad mėginimas tapti panašiam į kažką nėra menininko kelias. Panika,

Šokio ir istorijos spektaklis „Užpustyti“, rež. Agnija Šeiko Donato Bielkausko nuotr. iš Šeiko šokio teatro archyvo

Šokio ir garso spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“, rež. Agnija Šeiko Augustino Našlėno nuotr. iš Šeiko šokio teatro archyvo kuri mane apimdavo nenorint tapti ta spektaklius apie kenčiančias, juodai apsirengusias moteris kuriančia choreografe, vertė galvoti, kad tada reikia būti į kažką panašiai. Tai – spąstai. Daug svarbiau ieškoti to, kas mane pačią jaudina ir kelia nerimą. Žinoma, viskas daug lengviau, jei gebi būti tarptautinėje aplinkoje, jei esi smalsus, nepasitenkini jau esamais atradimais ir pasiekimais, nes būtent tai atveria duris tobulėti ir eiti į priekį. Man šiek tiek pavydu mūsų jaunajai kartai: jiems ar Vilnius, ar Londonas – tas pats. Labai smagu, kad jie nebeturi tos vidurinei kartai būdingos paniekos Lietuvai. Man atrodo, kad mūsų jaunimas labai vertina kūrybiškus susitikimus, galbūt labai nesigilindami, kur jie vyksta. Visada maniau, kad ne vieta apibrėžia žmogų. Baisiausiose vietose žmonės geba atlikti stebuklus. Galima kurti puikius dalykus ir visiškame paribyje. Gyvenimas paribio zonoje nebūtinai reiškia, kad turi būti provincialus, gali pasaulį pasikviesti pas save. Tuo tikiu ir vadovaujuosi. Gana ilgai ir tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, ir menininkų organizacija „Žuvies akis“, iš kurios veiklos ir išaugo Šeiko šokio teatras, paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis rėmė savo veiklos koncepciją. Šiuo metu Šeiko šokio teatras save sąmoningai pozicionuoja kaip Vakarų Lietuvos teatrą, kitaip tariant, regioninį teatrą. Profesionaliojo meno bendruomenėje terminas regioninis vertinamas gana dviprasmiškai, neretai jam priskiriama neigiama konotacija. Ar jūsų teatrui tas regioniškumas neišvengiamas, ar svarbus kaip išskirtinė savybė? Sakydami, kad kuriame Vakarų Lietuvoje ir Vakarų Lietuvai, pabrėžiame, kad mums svarbu, kur esame. Gyvenime buvo toks etapas, kai realiai kompleksavau, kad esu iš paribio, o ne iš centro. Tačiau vėliau kūrybinis kelias ir keleto žmonių įtaka atvedė prie suvokimo, kad yra svarbu, kur esi, kad tai ir yra erdvė, kurioje gali kažką keisti. Keisdamas savo aplinką parodai, kad tau svarbu, kur gyveni. Todėl tikiu, kad tai, ką darome, svarbu ne tik mums, bet ir žmonėms, kurie gyvena aplink mus. Na, bent jau tiek, kiek šokis apskritai gali būti svarbus žmonių gyvenime. Šeiko šokio teatre esame užsibrėžę tikslą aplink savo teatrą, jo trupę suburti bendruomenę. Nemaža mūsų kūrybos dalis ne tik gimsta šiame krašte, bet ir

yra jam dedikuota.

Tačiau pats terminas regioninis įvairių jausmų kelia net ir man. Pamenu, kad pas mus kažkada viešėjo regioninis teatras iš Švedijos. Iš karto pajutau, kad imu jį jau vien dėl šio statuso vertinti kaip pusiau profesionalų. Taip, terminas kelia neigiamų asociacijų ir vengiu jį vartoti kalbėdama apie mūsų teatrą. Tačiau mes tapatinamės su šiuo regionu ir apie tai nemažai kalbame su šokėjais. Jie pagal savo profesijos specifiką tikrai galėtų sau leisti nekreipti dėmesio į tai, kurioje geografinėje vietoje dirba. Tačiau aš tikiu, kad tik tapatindamasis su savo regionu, su savo aplinka, burdamas apie save bendruomenę, gali pasiekti pokyčių. Taip pat reikėtų pridurti, kad savo teatrą suvokiame ir kaip pasaulinio šokio lauko dalį. Publika tokia pat svarbi Klaipėdoje, Nidoje, Šanchajuje ar Amsterdame. Tai du labai stiprūs poliai. Esu čia ir man labai svarbu, kad gyvenu ir dirbu Klaipėdoje, esu įsitikinusi, kad viskas taip ne veltui susidėliojo. Tačiau man ne mažiau svarbi ir tarptautinė mūsų veiklos dimensija, leidžianti susitikti su visiškai kita publika. Taigi regioniškumas ir tarptautiškumas. Bet, kaip tu sakai, tas regioniškumas vis dar turi neigiamą konotaciją, kartais ji tiesiog žudanti. Panašu, kad jūs savo teatro veikla šios sąvokos apibrėžimą kryptingai perrašote. Labai norėčiau, kad kas nors vieną dieną pasakytų, jog mums pavyko perrašyti šitą apibrėžimą, t. y. veikiant regione mums pavyko išvengti „re

gioninio teatro“ – žemesnio lygio, skirto „regionui aptarnauti“, „regioninio lygio“ – etiketės. Labai sąmoningai ties tuo dirbame. Kalbant apie prisirišimą prie vietos, kurioje esate, norisi prisiminti tavo kuriamus šokio spektakliusekskursijas. Prasidėję nuo gana praktinio sumanymo, dabar jie virto viena iš tavo kūrybos krypčių. Man regis, juose labai svarbus daugiakultūrio tyrimo aspektas. Ir „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda transit Memel“ (2015 m.), ir „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ (2018 m.), ir „Užpustyti“ (2019 m.) nagrinėja mūsų istorijos etapus, apie kuriuos labai mažai žinome, mažai kalbame ir kuriuose dominuoja kitataučiai. Nors šie tavo kūriniai turi labai svarbius istorinius ir geografinius planus, bet daugiakultūriškumo aspektas, manau, čia ne mažiau svarbus. Man šis aspektas bene svarbiausias, greta noro gilintis į atminties problemas. Tačiau niekada to sau neformulavau sąmoningai. Tiesiog intuityviai ėjau šia kryptimi. Mūsų prūsiškos ar vokiškos šaknys tebėra stigmatizuojamos. Todėl labai noriu apie tai kalbėti. Gal todėl tas mūsų oficialusis nacionalinis identitetas man atrodo kiek netikras, žiūriu į jį nepatikliai. Jis atmeta didelę dalį mūsų istorijos, daugybę įvairių faktų. Turime dominuojantį istorinį pasakojimą su nugludintais faktais, kurie mus tarsi padaro išskirtinius. Man kiek keista, kaip lipdomas tas oficialusis mūsų istorijos naratyvas. Juk tarpkultūriškumas ir įvairovė mus padarytų daug stipresnius, įkvėptų daugiau gyvybės. Tačiau mes, deja, baiminamės to kitoniškumo. Kaip ir pasakos „Eglė žalčių karalienė“ paradigma – geriau užmuškime visus tuos, kurių nepažįstame. Tačiau panašu, kad toks požiūris susiformavo ne taip jau seniai. Juk daugelį amžių Lietuva buvo atvira visiems ir visi tilpdavo joje gyventi. Mūsų krašte apskritai apie kokį lietuvišką tautiškumą galėtume kalbėti? Manau, kad tas mums būdingas daugiakultūriškumo neigimas yra kaip tos užsipustančios kopos – neleidžia niekam užaugti. Tarsi niekaip nesuprastume, kur iš tiesų esame. Todėl man labai svarbu ir įdomu apie tai kalbėti. Kurdama šiuos spektaklius nuolat atrandu faktus ar istorijas, kurių pati niekada nežinojau. Su komanda kas kartą nustembame, kokioje daugiakultūrėje erdvėje gyvename. Vis kuriame šio tipo spektaklius, nes kiekvieno tyrimo metu atrandame tokių įdomių dalykų, kad būtinai norisi jais dalintis. Ekskursijos formatas šiuo metu atrodo labai patrauklus daugeliu aspektų, bet kiek mes jas tęsime, nežinau, nes nesinori imti save tiražuoti. Šios ekskursijos sukuria dvigubą efektą: kiekvienas su ausinėmis stovintis žiūrovas yra ir individas, savaip girdintis ir suprantantis pasakojimą, bet kartu jis ir per istoriją keliaujančios nebylios bendruomenės narys. Kiek tau svarbi žiūrovų bendruomenė? Tai vienas iš esminių dalykų. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad nesvarbu: na, ir tegu nesupranta, būsiu pati sau. Tačiau ilgainiui suvokiau, kad turiu rasti būdą susišnekėti. Tai nereiškia, kad turi nuleisti sau kartelę, tai reiškia, kad turi rasti būdą komunikacijai. Tie susitikimai su žiūrovais yra gyvybiškai svarbūs, tiesiog gyvybiškai svarbūs. Ir dabar, karantino metu, su kolegomis vis kalbame, kaip mums trūksta žiūrovų, kaip sunku šį išsiskyrimą ištverti. Nekalbu apie ego ar talento demonstravimą, kalbu apie poreikį dalintis. Suprantu, kad tai skamba idealistiškai. Tačiau būtent todėl mes imamės daugelio savo teatro

veiklų. Mūsų spektakliaiekskursijos – vienas iš

būdų sujungti žmones. Atskirties mūsų visuomenėje labai daug. Mūsų gyvenimas kupinas skirtukų. Tikiu, kad galime sukurti erdvę ir aplinkybes įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių susitikimams. Tų pačių tikslų vedami dirbame ir savo studijoje su vaikais, su senjorais. Norime susitikti su žmonėmis, kuriems kuriame. Bendruomenė yra šerdis, ji yra tai, dėl ko apskritai verta ką nors daryti.

Šokio spektaklis – istorinė ekskursija „Šachas Prūsijai Luizė Mėmelyje“, rež. Agnija Šeiko Vytauto Petriko nuotr. iš Šeiko šokio teatro archyvo