Dovilė Zavedskaitė

MANO NACIONALUMO JAUSMAS

Nacionalumo sąvoka – komplikuota ir nestabili, kintanti skirtingose kartose, galima apibrėžti iš įvairių perspektyvų, tačiau kiekvienam atskirai – ypač individuali. Mėgindamas užčiuopti sąvokos esmę, ilgainiui pasiklysti jos problemiškumo ūke. Natūraliai kyla noras paprasčiausiai išgirsti, kas tai yra kitam. Kitam ne kaip oficialiam balsui, bet kaip dienoraštiniam žmogui: nacionalumas man, man autentiškam, man asmeniškam. Surinkome nedidelį pasakojimų koliažą, siekdami suvokti, kas skirtingose kartose, profesijose, veiduose gyvena kaip nacionalumo jausmas. Inspiracijai davę mintį Kaip aš teatre tapatybę radau, klausiame apie nacionalumą, kuris patirtas teatre, jo šiandienoje ar istorijoje. Bent teatro rūbinėje, galų gale, būrelyje. Na, tiek to: kad ir kieme. Juk teatras kartais – ne lokacija, o jausmas.

Pradėsiu nuo savęs, kad kitiems būtų drąsiau. Nacionalumą suvokiu ne kaip vėliavų kilnojimą ir himnų giedojimą. Daug kasdieniškiau: kaip vietą ir laiką, kuriuose gyvename šiandien, vertybes ir bendruomenes, į kurias telkiame dėmesį, kalbą ir kūno kalbą, kuri mus charakterizuoja. Man šis jausmas – švarus, nes visad augau tolerantiškoje aplinkoje, kurioje į medžius ir paukščius buvo žiūrima ilgiau nei į socioistorines peripetijas. Ypatingus tokio nacionalumo pojūčius prieš metus sukėlė ispanų gatvės spektaklis „Kamchàtka“ („Kamchàtka Street Theatre Company“), kurio metu aštuoni aktoriai be žodžių tyrinėjo Kauno senamiestį ir jo gyvenimą, patiems kauniečiams leisdami suvokti savo miestą svetimšalio akimis. Svetimšalio, kuris net skalbinių džiaustymą balkonuose, važiavimą dviračiu šaligatviais, išsinešamos kavos gurkšnojimą, stovėjimą prie langų suvokia kaip autentišką gyvavimo šiame mieste būdą. Šio spektaklio metu ėmė grynintis mano kaunietiškumo istorija, kaip tūnan ti šitose – ypač Vilniaus, Muitinės, Daukšos, A. Ma pu gatvių, Prieplaukos krantinės – plytelėse, sienose, medžiuose. Ėmiau girdėti kalbą, kuria – tokia sava – kalba susibūrę žiūrovai, matyti saulę, nuo kurios Rotušės aikštė visada garuoja. Ėmiau net matyti mūsų, čia esančių, kūnus ir kūnų motoriką kaip nebeatkreipiančią dėmesio, bet vis dėlto savitą, geriau stovinčią būrio užnugaryje ir nieko nematančią nei besiveržiančią į priekį. Ir iš to nesiveržimo dariausi sau išvadas. Panašiai nutiko su Vilniumi, kuriame gyvenu pastaruosius dešimt metų. Garso patirties „Glaistas“ metu į tuos pačius grindinius ėmiau žvelgti ne naujomis, bet atvirkščiai: senomis akimis. Pajutau savo geografijos pasa kojimą visu jos ilgiu ir pločiu, kuriame yra daug daugiau nei aš ir mes: yra jie, ir anie, ir tie, kurių nebūna, kai vaikštome į barus ir galerijas. „Glaistas“ sudrumstė nacionalinį vandenį, kurį šiaip jau palaikome skaidrų, nusėdusį, – ir kaip asmeniški visuomenės nariai, ir kaip valstybiška visuomenė. Abu šie spektakliai neturi jokių tautiškumo ženklų, tačiau juose patyriau saitų su geografine vietove ir istorine tikrove stiprius išgyvenimus. Tačiau turbūt pats gražiausias, nors ir lakoniškiausias, lietuvių tapatybės apmąstymas man suskambėjo Jo Strømgreno „Duryse“. Iki pat šiandien vis prisimenu esminį spektaklio klausimąatsakymą: Eplepsi? – Ne. Tance. Ir viską, kas jame sugaudžia: ypač apsimetimą, kad sergi, nors šoki, arba apsimetimą, kad šoki, nors sergi. Viena ar kita – vis tiek man kažkaip mūsiška.

Dramaturgas, LNDT projektų vadybininkas RIMANTAS RIBAČIAUSKAS Nacionalumas. Turiu smarkiai įtempti smegenis, kad bent trumpam šią sąvoką sugriebčiau. Man ji nepasiduoda, neapsistoja ties kokiu nors vienu pasakojimu, vis išslysta, keičia pavidalą. Nacionalumas, nacionalizmas. Ta pati šaknis. Vėlyvoje paauglystėje iš jos buvo išaugęs ne pats gražiausias augalas. Tada būriavomės su bendraminčiais po liepomis Kauno rotušės aikštėje. Daug kas prie striukių rankovių buvo prisisiuvę trispalves. Visos sąvokos atrodėaiškiai apibrėžtos. Įstojus į Muzikos ir teatro akademiją, tas augalas nudžiūvo. Pradėjo augti kažkas naujo, galbūt galima parašyti: kažkas toliau nacionalizmo ir arčiau nacionalumo, nors dabar sąvokos

nebe tokios aiškios. Vis dėlto tam tikras įspaudas liko, tiksliau – jo negatyvas: vengiu radikalumo, jis man asocijuojasi su kvailybe; ir matau save pirma pasaulyje, paskui Lietuvoje, į lietuviškumą žiūriu per atstumą. V. Daujotytės tekste skaitau įžvalgą, kad Lietuvos Konstitucijos preambulėje šalia įprastų tautos ramsčių – gimtosios kalbos, rašto, papročių – yra dar vienas, kur kas sunkiau įžvelgiamas: dvasia. Autorė rašo: „konstituciškai įforminta tai, kas atrodo esanti gryna efemerija, metafora“. Graži mintis. Gal nacionalumas pirmiausia ir yra dvasia? Dvasią sunku sugauti. Jei pavyksta, tai trumpam. Bet pačios gaudynės vilioja, ypač jei randi ją ten, kur kalba, raštas, papročiai ne lietuviški, ne tautiniai. Štai „Žalioje pievelėje“, „Dreamland“, „Glaiste“ beveik nėra lietuvių kalbos. Vietoje jos anglų, rusų, farsi, hebrajų... Pasakojimai nelietuviški, dažnai net ne lietuvių, visgi mūsų, mus apibrėžiantys. Teatras – geriausia dvasių gaudykla, nes toks pat efemeriškas. Dramaturgas MINDAUGAS NASTARAVIČIUS Nežinau, ar neiškrisiu iš konteksto, bet perskaitęs temą prisiminiau, rodos, 1996uosius, savo mokyklos sporto salę, virsdavusią scena, kai net į Vilniaus rajono mokyklą atvažiuodavo muzikos grupės. Būdavo, susirenkame sporto salėje, pasiklausome, atgal į klases sunešiojame kėdes ir tiek. Pamenu Džordanos Butkutės vizitą ne pačiais šviesiausiais jos gyvenimo metais. Visi žinojome, kas ji yra, ir visi (turiu omeny draugus) po koncerto parūkėme su Džordana už mokyklos. Sakykite ką norite – paaugliui tai įvykis. O štai kiti atlikėjai, net ir atsiveždavę dūmų mašiną, tokio įspūdžio nepaliko: pas mus atvažiuodavo ne grupė „Hiperbolė“, o grupės „Hiperbolė“ dainas atliekanti antrininkė, kurios pavadinimo, atsiprašau, neprisimenu. Bet užtat puikiai pamenu, kaip mes, du vaikystės bičiuliai, – lenkas Andžejus ir lietuvis Mindaugas, šukuosenoms išnaudoję po pusę dėžutės plaukų želės, susimokėję po du litus, prie sporto salės durų laukiame leidimo vi

Kūrėjai: dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, kompozitorius Andrius Šiurys. Prodiuseris – „Operomanija“ Ryčio Masilionio nuotr. iš „Operomanijos“ archyvų

dun. Netrukus išvysime dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“. Patys nuo pirmųjų klasių šokantys tautinius, nieko pernelyg nesitikime – vargu ar parodys nematytų žingsnelių, vargu ar su mumis parūkys. Ir štai, einant pro duris, bilietus tikrinanti mūsų mokyklos mokytoja Andžejui tarsteli: „Betgi tu – lenkas.“ Pamenu tą nuostabos brūkšnį, pauzę, tą kreivą šypseną – „lenkas“. Andžejus tepasakė: „Pasigydykit biškutį.“ Ir movė šalin, o aš – paskui jį. Beveik visi mano draugai vaikystėje buvo lenkai ir rusai. Tąkart eidamas šalia Andžejaus ir klausydamas jo žodžių, kuriuos kartais panaudoju savo pjesėse, pirmą kartą pajutau kaltę ar gėdą, nes toji mokytoja – taip pat lietuvė. Man atrodė, kad turiu jo atsiprašyti, tik nesupratau, kodėl, nesuvokiau, už ką, kokiais žodžiais. Todėl nejaukiai tylėjau, muisčiausi ir tiek. Vakare tėvas paklausė, ar patiko ta „Lietuva“. Parodžiau jam naują sukinį, kilstelėjau koją, mostelėjau ranka. Patikėjo.

Politologas DONATAS PUSLYS Tai, kuo patriotizmas skiriasi nuo šovinizmo, puikiai įkūnija Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“. Tą puikiai apibūdinęs yra ir britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas, teigęs, kad patriotas myli Angliją tokią, kokia ji yra, o šovinistas myli tik Anglijos idėją, kokia ji turėtų būti. Šovinistas į pasaulį žvelgia per ideologinius akinius, kurie jam leidžia skirstyti, rūšiuoti žmones, kurie apakina jį moraliai. Tačiau tai, kas gali būti įvardy ta kaip namų patriotizmas, yra suvokimas, jog visi mes kaip kaimynai, kaip vieno miesto ar miestelio žmonės, valstybės piliečiai esame vienoje valtyje ir kūrybinius miesto ar valstybės darbus galime pradėti tik nuo pačių pamatų – socialinių tarpusavio pasitikėjimo tinklų, sujungiančių mus į bendrą audinį ne kaip statistinius standartizuotus vienetus, o kaip unikalias asmenybes su visomis mūsų skirtybėmis, mezgimo. Mano kelionė su Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klase“ prasidėjo nuo netikėto Yanos Ross skambučio, pakvietusio į pjesės skaitymus kartu su aktoriais. Tai buvo ne tik galimybė pasidalinti savo įžvalgomis, tačiau ir išklausyti, diskutuoti jautriais atminties klausimais. Juk atmintis yra tiek asmeninė, tiek kolektyvinė, ir kartais šie du lygmenys gali skaudžiai susikirsti. Tą, beje, matome ir pjesėje, kur likę gyvieji, įsitvirtinę galios pozicijose, rašo istoriją taip, kad nuslėptų savo tikrąjį vaidmenį, kad marginalizuotų ir išstumtų tam tikrus pasakojimus. Kaip savo eilėraštyje „Eu ropos vaikas“ byloja Czesławas Miłoszas:

Tas, kuris remias istorija, visad saugus, Mirusieji neprisikels, kad paliudytų kitką.

Gali versti jiems viską, kas tau naudinga. Jų reakcija visad bus tylėjimas.

Iš nakties gelmės išnyra tušti veidai. Gali duot jiems bruožus, kokių panorėsi.

Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra, Tobulink ir praeitį. Pagal savo pavidalą.

Pjesėje regime ir tai, kaip melu paverstas istorinis pasakojimas tampa autoritarinės kontrolės forma. Svarbu ne tiesa, o bendro susitarimo, leidžiančio nuslėpti savąją atsakomybę, laikymasis. Šiame kontekste mes suvokiame, ko kie svarbūs yra žodžiai, nes jie turi tiek kuriamąją, tiek griaunamąją galią. Šiame kontekste visiškai kitaip nuskamba Biblijos ištara „pradžioje buvo žodis“ (Jn 1, 1). Holokausto pradžia taip pat yra žodis. „Mūsų klasėje“ viskas ir prasideda nuo žodžių, kuriais atkartojamos senos stereotipinės klišės, žeminančios kitą, kuriais kitas, nors ir esan tis šalia, klasiokas, yra atskiriamas kaip kitoks, kaip nevisavertis. „Mūsų klasėje“ taip pat meistriškai atskleidžiamas keršto pražūtingumas. Juk jis visad eina teisingumo sąskaita. Jis ne gydo, priešingai – tik gilina žaizdas užsukdamas nesustojantį neapykantos malūną. Principas akis už akį visa

„Vienos miško pasakos“ Rež. Yana Ross, Valstybinis jaunimo teatras Lauros Vansevičienės nuotr. iš VJT archyvo

da atveda prie vieno – visi liekame akli ir tai labiau pasireiškia ne fiziniu, o visų pirma dvasiniu aklumu, kai kito nebematome kaip žmogaus, kai, pasiskolinant Grigorijaus Kanovičiaus žodžius, atminties neberegime kaip bendrų namų, kurių pastogėje turime visi sutilpti.

Teatrologė ALMA BRAŠKYTĖ Nacionalumas, nacionalinė tapatybė – temos, kurių paprastai vengiu, santykio su nacionalumu aiškesnį suformulavimą atidedu neįvardytai ateičiai, o kol toji ateitis neatėjo, jas tiesiog apeinu. Galbūt dėl to keliskart žiūrėdama lietuviškosios terpės ypatumus detaliai ir daugiaplaniškai įvardijančias ir analizuojančias Yanos Ross režisuotas „Vienos miško pasakas“ (Jaunimo teatras, premjera 20190215) – mano požiūriu, įdomiausią praėjusio sezono dramos spektaklį – pirmiausia mačiau „vidutinį“ savo terpės ankštumo pagimdytą ir iš jos negalintį ištrūkti žmogų, o tik paskui „lietuvį“. Dabar, paprašyta autentiškai paliudyti nacionalinės tapatybės išgyvenimą teatre, grįžtu prie šio spektaklio ir mintyse atkurdama įvairius jo epizodus patiriu paradoksalią jauseną – daugialypį, keliabriaunį emocinį atgarsį, kurį pažadina jo veikėjai: jų laikysena, kalba, gestai, santykiai vienų su kitais ir požiūris į save. Gal tą atgarsį irgi būtų galima laikyti nacionalinio tapatumo po tyriu? Paradoksalu jame tai, kad spontaniška tie sioginio spektaklio išgyvenimo emocija – vienareikšmis ir beveik instinktyvus atsiribojimas nuo jo „tradiciškųjų“ veikėjų (o tokie čia yra visi, išskyrus nesėkmingai išsiveržti mėginusią Paulinos Taujanskaitės Marytę), žiūrint spektaklį iš naujo arba „prasukant“ jo epizodus atmintyje, virsta gailesčiu ir atjauta jiems. Dar daugiau – sunkiai paaiškinamu bendrumo, priklausymo tai ribotų, egoistiškų, primityviai ir šabloniškai be sielgiančių žmonių grupei pojūčiu. Tas giminiškumo pajautimas (liudijantis, kaip tiksliai ir nevienaplaniškai aktoriai kūrė savo vaidmenis) sie kia kažką ikisąmoningo, nes yra labiau susijęs su kiekvieno jų laikysena, gestikuliacija, intonacijomis nei su simboliniais naratyvais, nuskambančiais spektaklyje. Labiausiai netikėta paste bėti, kad atgrãsios kalbinės klišės, kurių prirankio ta kartu su aktoriais perrašant austro Ödöno von Horvátho tekstą (tai atliekant bendradarbiavo dramaturgas Mindaugas Nastaravičius), mano vidinėje klausoje rezonuoja ir negeidžiamą, bet lipnų bendrumą skleidžia daug stipriau nei tarmiškai sekamos pasakos. Gal todėl, kad tarmė (kažkuri žemaičių) man svetima ir kaip lietuvišką ją suvokiu tik racionaliai – panašiai kaip ir Lietuvos istorijos ar herbo simbolikos interpretacijas spektaklyje?

Teatrologė INA PUKELYTĖ Mano nacionalumas sudarytas iš įvairių nacionalumų koliažo ir todėl yra įvairialypis. Teatras man niekada nesisiejo su vientisa ir apibrėžta tapatybe. Atvirkščiai, vienos tapatybės deklaravimas teatre (etninis partikuliarizmas) man atrodė paviršutiniškas, nuobodus, didaktinis. Norėjosi, kad kas nors tą dirbtinę tapatybę sulaužytų, „išverstų“. Sovietmečio pabaigoje, man rodos, tai pavyko padaryti režisieriui Jonui Vaitkui, sukuriant oratoriją pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas, žalias paukštis“ (komp. Bronius Kutavičius). Spektaklyje buvo atskleidžiami ne kokie nors nacionaliniai naratyvai, o universalūs žmogaus prigimties kodai – Dievo savyje ieškojimas, egzistencinio trapumo suvokimas. Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, nacionalumo klausimo teigimas teatre gali būti pavojingas. Jis dažniausiai yra „nuleidžiamas“ iš viršaus. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės „tautinio stiliaus“ propagavimas, trečiojo Reicho „nacionalinės vienybės“, atmieštos tautiškumu (völkisch), siekimas, sovietmečio „tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu“ kultūra – visomis šiomis koncepcijomis buvo siekiama suteikti piliečiams vieną mąstymo kryptį. Pripažįstu tik tokį teatrą, kuris tuos primestinius mąstymo, nacionalumo stereotipus laužo ir kreipia individą saviieškos keliu. Šioji saviieška, be abejo, gali sie tis ir su nacionalumo paieškomis. Man nacionalumas kaip skirtumas siejasi su vieninteliu dėmeniu, kuris iš tiesų mane atskiria nuo kitų pasaulio piliečių – tai lietuvių kalba, kuria mąstau, kalbu, kuriu ir kurios jokia kita kalba pakeisti nebegalėtų. Visais kitais atžvilgiais esu tarptautiška, tarptautiškumo ieškau ir teatre.

Teatrologė RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ Atmintin sugrįžta vienas 2004ųjų vakaras Vilniaus mažajame teatre – „Madagaskaro“ peržiūra su žiūrovais. O gal tai buvo premjera, nebepamenu. Vaidinimas vyko ne scenoje, o teatro fojė. Buvo trošku ir visas oras buvo įsielektrinęs. Man šis vakaras buvo ypatingas dėl to, kad aktoriams pavyko suderinti komiškos improvizacijos žaismę su labai tiksliu minties perteikimu. Tą mintį drįsčiau pavadinti patriotine. Jaučiau, kad ne aš viena, bet visa žiūrovų perpildyta erdvė tas kelias valandas „sirgo“ ne tik už teatrą, bet ir už Lietuvą. Dabar svarstau, kiek tą nepaprastą šir dies pakylėtumą lėmė tiesiog geras teatras (manau, nesceninė erdvė čia vaidino ypatingą vaidmenį), o kiek – nacionalumo aspektas. Turbūt abu drauge. Man atrodo, kad tąsyk išsipildė režisieriaus Rimo Tumino svajonė pažadinti praėjusios epochos garsus ir jausmą, kad mes visi – iš seniau, ir visi giliai širdyse turime to beprotiško pakštiško užsidegimo, donkichotiško užmojo. Su „Madagaskaru“ teko nemažai keliauti po Europą. Visur juo žavėjosi – Suomijoje, Austrijoje, Serbijoje... Taip, buvo malonu, kilo pasididžiavimo savo šalimi ir savo šalies teatru jausmas. Tačiau tai, kas tuomet įvyko sausakimšoje Mažojo teatro fojė, niekada nepasikartojo. Neįsivaizduoju, kaip kai kurie žiūrovai jautėsi spektaklio (o gal labiau pačios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės) įžeisti – juk ten buvo tiek daug meilės! Šis nesusipratimas man priminė ažiotažą, kilusį aplink Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Spektaklis buvo užsipultas dėl profanacijos, o man jis pasirodė iš esmės religinis kūrinys, sukėlęs stiprų sakralinį išgyvenimą.

Vertėja ne – vienas paskutiniųjų iki pandemijos teatro AKVILĖ MELKŪNAITĖ įvykis „Glaistas“, atrodytų, pririštas prie Vilniaus Mano nacionalumo „imtuvai“ buvo veikiami ir geto kiemų, pastatų ir langų, tačiau jis katapul stipriai reagavo į teatro „Atviras ratas“ spektak tuoja tave, esmiškai išvietina, pakabina tarp lį „Lietaus žemė“. Ir turinys, ir pasakojimo for akustinių nuorodų į nepasiekiamą istoriją. Jis ma, ir aktorių raiška visiškai atitiko mano „tautinį yra kalbėjimas apie mūsų istoriją, bet suvokiant DNR“: atpažinau ten senelių, giminių istorijas ir „mūsų“ atsitiktinumą ir efemeriškumą: ir čia pat, „kraujo grupę“, o dainos rezonavo viduje. Jaučiau, horizontaliai, kai 5–6 žiūrov(i)ų mikrogrupės kad „gera ir teisinga“ ašaroti su tame pačiame vaikšto savo ausinių paskyrybėse ir išsiskirsto rate sėdinčiais įvykio dalyviais. Panašus jausmas, be pėdsako, ir istoriškai, bandant efemerišku tik gal labiau gilyn į praeitį vedantis, kilo žiūrint balsų echolotu susiorientuoti praeities gylyje ir Eimunto Nekrošiaus režisuotus „Metus“. Iš tos kas iš jos bent kažkiek pasiekia dabarties pa geldos esu „išlipusi“, ant to akmens sėdėjusi ir viršių. vasaromis tebesėdžiu prie Širvintos upės, pro Kitaip tariant, teatro prasminio išvie mane ėjo tie patys pavasariai ir rudenys. Ar jie tinimo, deteritorizacijos, kad ir kaip ją sukonkrebūtų kitokie Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje? Nežinau. tintume, galimybės man atrodo gerokai svarManau, kitokie. besnės nei telkimo ar sutvirtinimo, juolab nacioLygindama su kitų šalių, lietuvių teatrą nalinio. Net kai eini žiūrėti spektaklio pakartotinai, atpažindavau iš raiškos metaforomis, vaizdais, dar ir dar kartą, tik nedidelė šios traukos daatmosferomis, nutylėjimais – ten, kur kitų būtų lis susijusi su paliktų „sekretų“ lankymu. Eini konkretus gestas, daug teksto, minties vingrybių. žiūrėti, kas spektakliui per tą laiką nutiko, o jei Regis, taip galvojant, Josepho Nadjo ar Alaino pasiseka, sužinai, kad ir tau. Platelio spektakliai gali pasirodyti lietuviški, o gal atvirkščiai – vaizdinių, nuojautų srityje turbūt Teatrologė yra gilūs „bendri vardikliai“ tarp to, kas tautiška VLADA KALPOKAITĖ lietuviška, ir to, kas tautiška pasaulyje. Toks jaus Autentiškiausias teatre nutikęs pojūtis, artėjantis mas „atgal prie šaknų“ – kad ir kur jos būtų, kryp prie to, kurį apčiuopti prašo šio numerio tema, tis ta pati. yra susijęs su Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Malыš“ – turiu omeny tiek pjesės skaitymą 2001 m. Kino ir vizualumo tyrėja „Naujosios dramos akcijoje“, tiek po metų įvyNATALIJA ARLAUSKAITĖ kusią premjerą Oskaro Koršunovo teatre, kurią Nacionalumas ėmėsi režisuoti pats dramaturgas. Pasukiojau redakcijos pasiūlytą teatro patirties Tiesą sakant, mėginau reanimuoti sa„nacionalumą“ ir pamačiau tik tiek, kad jis man vo ne per stipriausią teatrinę atmintį ir „pricituoti“ nei pažįstamas, nei kada nors buvęs parankus. šiame komentare pjesės frazių, bet nepavyko Nebent atsakinėčiau į klausimą: „Kas ten pas nei asmeniniuose, nei bičiulių kompiuterių kiejus teatre dabar įdomaus?“ Tuomet šis „mes“ tuosiuose diskuose atrasti teksto (jo, beje, nėra ne intensyviai juntamas, o tiesiog pririštas prie ir internete, nėra taip pat ir spektaklio įrašo – o žemėlapio. labai gaila!). Ko gero, įmanoma rasti 2002 m. Ar įvyksta teatre kokios nors rūšies išleistą trijų pjesių rinktinę „Artimas“, bet šiuo bendrumas? Kartais – taip. Kartais – jis net ne metu pavyksta tik virtualios paieškos. numatytas. Bet kokiu atveju jis labai situatyvus, Tad tenka koncentruotis į pojūtį, kaip momentinis, neturintis jokių pasekmių už teatro į lietuvių ir rusų kalbų sankirtoje kuriamą sceniribų – „nieko bendra neturinčių bendrija“. Stip nę tikrovę rezonuoja mano asmeninė dvikalbysriausiai įvairių rūšių bendrumas ar bendrumo tė, „dvimąstystė“, „dviskaitystė“, dvigubidvejopagrindų tikslinimas reiškiasi ne salėje, o šalia pi naratyvai (nuo vaikystės pasakų iki istorijos jos – prisiminkime Castellucci „Apie Dievo sū versijų ar anekdotų), dvejopi reiškinių kontūrai, naus veido koncepciją“ ar Areimos „Mūsiškių“ paklaidos ir mirgėjimai ten, kur paprasčiau turėistorijas. Spektaklių patirtis turbūt turėjo gerokai ti genetiškai ir idėjiškai tiesias linijas. Turbūt lamažiau bendrumo („Mūsiškių“ nesu mačiusi) nei biausiai visus šiuos labai subjektyvius „dvigar priešinimasis jiems, nors kaip tik šiam nestigo sius“ (dažniausiai, be abejo, disonuojančius) išnacionalumo. Arba dabar, karantino metu, nusi judino ne tiek spektaklio siužetas, kiek jo verbapirktų bilietų saugojimas iki geresnių laikų įkrau linis lygmuo, kuris (kiek pamenu), buvo stipriautas ir įvykio laukimu, ir juntamu ryšiu uždarytų sias ne tik skaitymo, bet ir spektaklio elementas. sienų viduje. Manau, kad šis iš esmės giliai poetiMan regis, nacionalumas kaip teatro ir nis, neriantis į kalbos ir prasmės dugną žaidimeno apskritai registras kertasi su tuo, kas man mas reikšmėmis ir kilmėmis sukūrė manyje vis įdomu ir brangu mene. Nesvarbu, kokia medžia stiprėjantį įsitikinimą, kad žodyje svarbiausia yra gos kilmė, „sava“ ji ar kitokia, menas ne tiek įvie ne jo etninė priklausomybė, o galia virsti burtina, kiek perstumia, artikuliuoja tau dalyvaujant tažodžiu. Na, ir žinoma – kad gėris visada nutai, ko nesupratai, kur ir kuo iki šio momento ne galės blogį (tiek to „tapatybės klausimo postbuvai. Taip atsitinka net vietai specifiškame me moderniame pasaulyje“ komplikuotumo).