Dovilė Zavedskaitė
MANO NACIONALUMO JAUSMAS Nacionalumo sąvoka – komplikuota ir nestabili, kintanti skirtingose kartose, galima apibrėžti iš įvairių perspektyvų, tačiau kiekvienam atskirai – ypač individuali. Mėgindamas užčiuopti sąvokos esmę, ilgainiui pasiklysti jos problemiškumo ūke. Natūraliai kyla noras paprasčiausiai išgirsti, kas tai yra kitam. Kitam ne kaip oficialiam balsui, bet kaip dienoraštiniam žmogui: nacionalumas man, man autentiškam, man asmeniškam. Surinkome nedidelį pasakojimų koliažą, siekdami suvokti, kas skirtingose kartose, pro fesijose, veiduose gyvena kaip nacionalumo jaus mas. Inspiracijai davę mintį Kaip aš teatre tapa tybę radau, klausiame apie nacionalumą, kuris patirtas teatre, jo šiandienoje ar istorijoje. Bent teatro rūbinėje, galų gale, būrelyje. Na, tiek to: kad ir kieme. Juk teatras kartais – ne lokacija, o jausmas.
48
Pradėsiu nuo savęs, kad kitiems būtų drąsiau. Nacionalumą suvokiu ne kaip vėliavų kilnojimą ir himnų giedojimą. Daug kasdieniškiau: kaip vietą ir laiką, kuriuose gyvename šiandien, vertybes ir bendruomenes, į kurias telkiame dėmesį, kalbą ir kūno kalbą, kuri mus charakterizuoja. Man šis jausmas – švarus, nes visad augau tolerantiško je aplinkoje, kurioje į medžius ir paukščius buvo žiūrima ilgiau nei į socioistorines peripetijas. Ypatingus tokio nacionalumo pojūčius prieš metus sukėlė ispanų gatvės spektaklis „Kamchàtka“ („Kamchàtka Street Theatre Com pany“), kurio metu aštuoni aktoriai be žodžių ty rinėjo Kauno senamiestį ir jo gyvenimą, patiems kauniečiams leisdami suvokti savo miestą sve timšalio akimis. Svetimšalio, kuris net skalbinių džiaustymą balkonuose, važiavimą dviračiu šali gatviais, išsinešamos kavos gurkšnojimą, stovė jimą prie langų suvokia kaip autentišką gyvavi mo šiame mieste būdą. Šio spektaklio metu ėmė grynintis mano kaunietiškumo istorija, kaip tūnanti šitose – ypač Vilniaus, Muitinės, Daukšos, A. Mapu gatvių, Prieplaukos krantinės – plytelėse, sie nose, medžiuose. Ėmiau girdėti kalbą, kuria – to kia sava – kalba susibūrę žiūrovai, matyti saulę, nuo kurios Rotušės aikštė visada garuoja. Ėmiau net matyti mūsų, čia esančių, kūnus ir kūnų mo
toriką kaip nebeatkreipiančią dėmesio, bet vis dėlto savitą, geriau stovinčią būrio užnugaryje ir nieko nematančią nei besiveržiančią į priekį. Ir iš to nesiveržimo dariausi sau išvadas. Panašiai nutiko su Vilniumi, k uriame gyvenu pastaruosius dešimt metų. Garso patir ties „Glaistas“ metu į tuos pačius grindinius ėmiau žvelgti ne naujomis, bet atvirkščiai: se nomis akimis. Pajutau savo geografijos pasakojimą visu jos ilgiu ir pločiu, kuriame yra daug daugiau nei aš ir mes: yra jie, ir anie, ir tie, ku rių nebūna, kai vaikštome į barus ir galerijas. „Glaistas“ sudrumstė nacionalinį vandenį, kurį šiaip jau palaikome skaidrų, nusėdusį, – ir kaip asmeniški visuomenės nariai, ir kaip valstybiš ka visuomenė. Abu šie spektakliai neturi jokių tautiškumo ženklų, tačiau juose patyriau saitų su geografine vietove ir istorine tikrove stiprius išgyvenimus. Tačiau turbūt pats gražiausias, nors ir lakoniškiausias, lietuvių tapatybės a pmąstymas man suskambėjo Jo Strømgreno „Duryse“. Iki pat šiandien vis prisimenu esminį spektaklio klausi mą-atsakymą: Eplepsi? – Ne. Tance. Ir viską, kas jame sugaudžia: ypač apsimetimą, kad sergi, nors šoki, arba apsimetimą, kad šoki, nors ser gi. Viena ar kita – vis tiek man kažkaip mūsiška. Dramaturgas, LNDT projektų vadybininkas RIMANTAS RIBAČIAUSKAS Nacionalumas. Turiu smarkiai įtempti s megenis, kad bent trumpam šią sąvoką sugriebčiau. Man ji nepasiduoda, neapsistoja ties kokiu nors vienu pasakojimu, vis išslysta, keičia pavidalą. Nacionalumas, nacionalizmas. Ta pati šaknis. Vėlyvoje paauglystėje iš jos buvo išaugęs ne pats gražiausias augalas. Tada būriavomės su bendraminčiais po liepomis Kauno rotušės aikštėje. Daug kas prie striukių rankovių buvo pri sisiuvę trispalves. Visos sąvokos atrodėaiškiai apibrėžtos. Įstojus į Muzikos ir teatro akademiją, tas augalas nudžiūvo. Pradėjo augti kažkas naujo, galbūt galima parašyti: kažkas toliau nacionaliz mo ir arčiau nacionalumo, nors dabar sąvokos
