Goda Dapšytė
Pokalbis su choreografe, šokėja ir pedagoge Agnija Šeiko
SVARBU, KUR ESI
24
lemia tam tikrą požiūrį. Jei renkiesi būti šokė Kas nuo ko priklauso: vieta nuo joje gyvenančių žmonių ar žmonės nuo vietos, kurioje gimsta arba ju, tavo gyvenimo dėlionė dėliojasi visai kitaip, pasirenka gyventi? Ar erdvė (plačiąja prasme), ku nes esi tiesiogiai priklausomas nuo to, kur gau rioje vyksta kūrybos procesai, tiek pat svarbi, kaip si darbą. Choreografija – labai individualus ke ir kūrybą priimanti bendruomenė, ar jos viena ki- lias, šokio pasaulyje yra itin mažai trupių, kurio se gali įsidarbinti nuolatiniu choreografu. Todėl tą papildo ir tampa viena be kitos – neįmanomos? choreografai arba keliauja iš trupės į trupę, arba Prieš penkiolika metų choreografė ir šokėja Agnija Šeiko labai sąmoningai apsispren kuria kažką savo. Studijuodama ir rengdamasi dė po studijų Nyderlanduose – prestižinėje Roter tapti choreografe, puikiai suvokiau, kad darbo damo šokio akademijoje „Codarts“ – grįžti kurti į vietą iš esmės turėsiu susikurti pati. Tuo metu man atrodė, kad Europa tieLietuvą, į gimtąją Klaipėdą. Šis sprendimas lėmė ne tik A. Šeiko kūrybinę biografiją, kurioje jau trys siog perpildyta jaunų, talentingų žmonių. Galvo jau, kokia vargšė ta mano šalis: ten nieko nėra! „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras už pastarojo dešimtmečio tarpdiscipli Niekada nepamiršiu Loros Juodkaitės, su kuria ninę kūrybą, atveriančią plačias šiuolaikinio šokio panašiu metu išvykome studijuoti užsienyje ir sąveikos su kitais menais ir kultūros paveldu per panašiu metu ruošėmės sugrįžti į Lietuvą, pa spektyvas, bet ir praplėtė Lietuvos šokio geo pasakoto anekdoto: „Į Afriką atvyksta du batsiu grafiją. Vilniaus ir Kauno dipolį pamažu pakeitė iki viai. Vienas nusivylęs pareiškia, kad jam nėra čia pajūrio vis dažniau atvedanti tiesė. Septintus me ką veikti, nes visi vaikšto basi, o kitas nudžiun tus skaičiuojantis Šeiko šokio teatras drauge su ga: taigi kiek batų reikia pasiūti, juk čia visi ba dvigubai vyresniu tarptautiniu šiuolaikinių menų si vaikšto!“ festivaliu „Plartforma“ ne tik perbraižė Lietuvos Su kurso draugais iš skirtingų šalių šokio žemėlapį, bet pamažu, kryptingai keičia ir tuomet taip pat nemažai diskutavome, ką dary šokio teatro vaidmenį mieste, o kūrėjus ir žiūro ti: likti ar grįžti? Kai studijavau Roterdame, į Klaivus jungia į bendruomenę. Bet apie viską nuo pėdą grįždavau vasaromis, drauge su Goda Gie pradžių. Nuo pačių pradžių. draityte ėmėme rengti tarptautinį menų festivalį Baigusi studijas, iš Nyderlandų, labai „Plartforma“. Apsisprendimas sugrįžti buvo labai atviros ir tarptautinės Roterdamo sudėtingas, sakyčiau, net dramatiškas. Iš esmės šokio akademijos aplinkos, grįžai buvo jausmas, kad teks grįžti į niekur, į dykynę, kurti į labai uždarą: ne tik į Lietuvą, kur „visi vaikšto basi“, ir klausimas, ar mano kuria bet į gimtąją Klaipėdą. Kas tam mo modelio batai iš viso bus kam nors įdomūs. pastūmėjo? Juk daugelis išvykusiųjų Tačiau viskas taip susiklostė, kad pavyko įžiūrėti tais laikais jausdavosi „ištrūkę“. galimybę, suvokti, kad čia, Klaipėdoje, yra erd Kai 2003 m. įstojau į Roterdamo šokio akademi vės (o jos poreikį aš visada jutau). ją „Codarts“, Klaipėda atrodė labai vienspalvė. Matyt, mano toks charakteris, kažkoks Tuomet dar net nebuvome įstoję į Europos Są veržimasis į heroizmą: man svarbu galėti kažką jungą. Tai, kas darėsi Europos šokio scenose, la pakeisti, galėti duoti žmonėms ką nors naujo, ko bai skyrėsi nuo to, kas vyko pas mus. Šiuolaikinis jie galbūt dar niekada nėra matę ar patyrę. Gal šokis Europoje tuo metu išgyveno pakilimo laiko taip siekiu būti reikšminga? Gali būti. Man nese tarpį ir aš, įstojusi į „Codarts“, atsidūriau viso to niai vienas draugas pasakė: „Man regis, kad jei epicentre. Įvairovė buvo begalinė, galima saky šiuolaikinis šokis staiga taps labai populiarus, tu ti, net perteklinė. imsiesi ko nors kito.“ Jaučiu poreikį nuolat būti Dar per stojamąjį egzaminą manęs pa nišoje ir mėginti ką nors pakeisti mane supan klausė, kokie mano ateities planai, nes akade čioje aplinkoje. Matyt, visos šios savybės ir lėmė mijos tikslas tuo metu buvo dalintis savo pasieki mano apsisprendimą sugrįžti. mais ir žiniomis tam, kad jos keliautų į kitas šalis. Visada labai aršiai gindavau Lietuvą, Jie nesiekė prisikviesti talentų ir juos sau pasi nors pati aiškiai suvokiau, kad iš esmės tuo me likti. Mokiausi ten dvejus metus. Visą tą laiką ir tu pas mus nieko nebuvo. Tačiau šokio srityje dėstytojai, ir mokyklos vadovybė akcentavo, kad jau dirbo aktyvūs, veiklūs žmonės, kurie leido Nyderlandų vyriausybės finansavimas ir peda patikėti, kad bus, ką veikti. Taigi, viena vertus, grįždama ten, kur nieko nėra, aš savo pasaulį gogų įdirbis skiriami tam, kad studentai, baigę mokslus, grįžtų į savo šalis, o ne liktų pas juos. susiaurinau, kita vertus, palaikydama ryšius su kolegomis užsienyje, jį nuolat plečiu. Be to, pasirinkau choreografijos studijas, o tai
