Armos pasirodymas festivalyje „Muzikos ruduo 2020 “. Tomo Terekos nuotr.
veiksmų, kurie gimdo abejonę... Norisi kuo daugiau aiškumo, nors kartais nueinu į didelį chaosą, bet kontroliuojamą chaosą. Atsakant į klausimą, ar publika daro įtaką... Žinoma, viskas veikia, kiekviena išgirsta emocija daro įtaką – arba kūnų judėjimai, arba abejingumas... Apsaugok, Dieve, nuo abejingos publikos!
bibliotekos muzikos skyriuje, kur gali paklausyti įdomesnės muzikos ir bendrauti su savais neformalais...
Fanzinai, performansai, undergroundas ir kiti kursyvai: pokalbis su Arma Agharta Lapkričio 5 d. Šiauliuose suaktyvėjęs kultūros virusas pradėjo Šiaulių dailės galerijos organizuojamą šiuolaikinio meno festivalį „Virus’26“. Atidarymo programoje buvo galima išvysti Armos Aghartos psichodelinį garso performansą. Menininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė pakvietė performanso kūrėją pokalbiui apie kūrybinį kelią, patirtis ir įkūnijamus personažus. Tavo kūrybinis kelias prasidėjo pakankamai seniai. Pamenu tavo grupių „Per Kryžių ir Kančią Tavo“ bei „Disforija“ įrašus kasetėse ir undergroundinius fanzinus „Introspect“, „Infected by Dementia“. Dabar tave gana dažnai galima išvysti gyvuose pasirodymuose / performansuose. Kūrei radijo laidas, turi audio ir video kasečių internetinę parduotuvę „TapeKiosk“. Visa tavo veikla rodo tavo personalijos įvairiapusiškumą ir atsidavimą pasirinktai kūrybinei krypčiai. Esi neabejotinai vienas žymiausių Lietuvos pogrindžio veikėjų. Papasakok, kaip viskas evoliucionavo. Ar tenka dėliotis prioritetus, ar savaime viskas keičiasi, ir vieni dalykai užleidžia vietą kitiems? Garso reikaluose jau tikrai ilgai aktyviai sukuosi, nors dar neatėjo galutinis nušvitimas, kodėl taip su manim vyksta. Bet evoliuciją turbūt galima įžvelgti. Išties atsiduodu tam visiškai, jei tuo patikiu, o turbūt didžiausias postūmis į įtikėjimą buvo pasaulinio undergroundo atradimas.
Kai gyveni normalų paauglio gyvenimą provincijoje 90-aisiais, žiūri MTV, klausaisi mainstreamo muzikos, nors kiek alternatyvesnės, ir jau vaikštai į vietinius roko koncertus, kai pradedi pats groti, nors visai to nemoki, kasdien lankaisi 2
Bet tada staiga sužinai apie paralelinę realybę, milžinišką pasaulinį undergroundo muzikos tinklą su galybe grupių, fanzinų, įrašų leidyklų, renginių – tai tikrai buvo wow! Pamenu – gavau krūvą skrajučių, kuriose buvo skelbiama apie įvairius leidinius, galimybę mainytis... Netrukus sumąsčiau įnešti ir savo indėlį – išleisti fanziną apie muziką ir anarchizmą. Na, ir prasidėjo... 1998 metais išleistas pirmas fanzinas „Sperm Oil“ („Kašaloto galvos taukai“), kuris buvo anglų kalba, sumaketuotas vietos laikraščio maketuotojo ir išleistas entuziastingo šešiolikmečio... O vėliau buvo kiti numeriai, kiti pavadinimai, pažintys su Vilniaus ir Kauno undergroundščikais, grojimas grupėse, vėliau kasečių ir CDR mikro leidykla, dar vėliau – pirmieji organizuoti renginiai, festivaliai ir galop – solo performerio karjera... Viskas klojosi natūraliai, vieni dalykai keitė kitus, bet vis tiek viskas sukosi aplink garsą ir garsu. Šiuo metu bagaže turiu keliolika išleistų kasečių su mano muzika ir arti 600 performansų. Nuo 2011 metų, kai pagaliau ryžausi gastrolėms į tolimesnį užsienį, man pasisekė apskriet dalį pasaulio ir pasirodyt įvairiuose kampeliuose, labai skirtinguose kontekstuose, kultūrose... Dabar jaučiu, kad taip nepavaryčiau... Ir... prieš dvejus metus buvau nusprendęs mažint tempą, nes buvau pavargęs nuo ilgo sekinančio keliavimo ir performinimų. Tada 2020 metų pradžioje nutiko kas nutiko visam pasaulyje, ir vėlgi... Man tai buvo natūralus poilsis nuo artisto gyvenimo. Kai nėra renginių, tada galima dažniau klausytis muzikos namuose, o kadangi klausytis muzikos per kompiuterį nėra įdomu, o seno fizinio formato, kasetės pomėgis jau kuris laikas stiprėjo, nusprendžiau atidaryti internetinę audio kasečių parduotuvę bei mikro leidyklą Tapekiosk.com – ir tai šiandien yra pagrindinė mano veiklos sritis.
Dalyvauji projektuose, pasirodymuose įvairiose šalyse, įvairiuose miestuose. Ar skiriasi Lietuvos publika nuo užsienio žiūrovo, klausytojo? Ar daryti performansą, pristatyti savo eksperimentinę muziką ir būti suprastam mažame miestelyje yra sunkiau? Ar kultūrkės, baro ir dailės galerijos žiūrovai pasirodymą priima skirtingai? Taip, skiriasi. Juk kitas mentalitetas, kitas energetinis laukas, ir man, tiesą pasakius, daug smagiau yra performint užsienyje, ten dažniau jaučiu laisvę, nes yra didesnė tikimybė, kad meną priims arba nepriims kitaip, nei taip, kaip jau įprasta ir pažįstama. Nors, pavyzdžiui, Latvija ir Estija – nelabai mano vietos, nes trūksta temperamento, o JAV pritikau, UK turi daug kreivos muzikos ir DIY kultūra ten aktyvi, tai ten irgi dažnai lieku suprastas, Rusijoj, kaip pataikysi, Vokietija gailestinga, Prancūzijoj gali atsimušti į snobizmą, olandai, ispanai moka atsipalaiduoti, Ukraina dažnai netraukia, Brazilijoj – bardakas, bet smagu, Meksikoje – stebėtinai kokybiška, Pietryčių Azijoje – tik dėl idėjos, patyrimo, pažinčių... Šiemet pagaliau pirmąkart pavyko prasimušt į Šveicarijos rinką, tai buvo labai gerai, bet turbūt dėl to, kad tai buvo jau dvidešimtus metus vykstantis undergroundo muzikos ir filmų festivalis, tad žmonės žinojo, kur atėjo. Dėl performinimo provincijoj versus didmiesty – žinoma, mažam miestely didesnė tikimybė likti nesuprastam. Aš tiek daug patyriau tokio nepatogumo, kad visai jau nebenoriu lįsti ten, kur nėra suvokimo ar bent atvirumo neįprastiems, keistesniems dalykams. Todėl mano prioritetuose dažniausiai yra didmiesčiai, sostinės arba tos vietos, kur yra stipresnė eksperimentinio meno bendruomenė, nors pats esu kilęs iš mažo miesto ir man prie širdies, kai vyksta nuostabiai keisti dalykai būtent mažuose miestuose. O erdvės, žinoma, turi įtakos vyksmui. Man labiau patinka performint ten, kur yra didesnė dėmesio koncentracija, kur nevartojamas alkoholis, tai – galerijos, kultūros centrai, bet kartais ten nepavyksta išsilaisvinti, kas yra labai svarbu, o laisvei geriausia DIY erdvės, pogrindžio klubai ar barai.
Eksperimentinio garso pasirodymai ir performansai. Tavo kūrybiniame kelyje jų jau skaičiuojama šimtais. Kiek visas tas vyksmas, kuris vyksta scenoje, yra suplanuojamas iš anksto, kiek yra jame netikėtumo, ekspromto? Ar publika daro įtaką performansui? Armos Aghartos performansas „Virus’26“ atidarymo metu. Šiaulių dailės galerijos nuotr. Gal labiau turėčiau šnekėti apie garsą, kadangi jo vaidmuo pagrindinis. Taigi pačioje pradžioje grodavau Kaip prisijaukini instrumentus, kuriuos naudoji nuo visiško nulio, tai reiškia – buvo neaišku, kur nukeliausi performansų metu. Kaip juos atrandi? Kaip išmoksti jais garsu ir ką pavyks pateikti. Vėliau pakeičiau taktiką, pasinaudoti kūrybiniams sumanymams įgyvendinti? nusprendžiau pasidaryti griaučius, numatyti vyksmo dalis, Pradžioje, berods 2006 metais, turėjau tik seną sovietinį jas kiek atrepetuot, daugiau ar mažiau suplanuoti perėjimus sintezatorių „Elektronika EM-15“ ir keletą gitaros efektų tarp dalių. Tokiu būdu turėdavau apie penkias paruoštas pedalų. Žinoma, apie mokėjimą groti natomis net dalis, kurių viduje palikdavau tikrai nemažai laisvės kalbos nebuvo ir iki šiol nėra. Vėliau technika keitėsi, kas netikėtumams, ekspromtui. Šią strategiją sau patvirtinau, nors lūždavo, per gastroles neatlaikydavo trankymosi tapo ramiau, užtikrinčiau performint, tačiau atsirado rizika, bagaže, bet iki 2021 metų vasaros įvairius sintezatorius kad, jei kuri nors suplanuota dalis nepavyks, gali įvykti naudojau kaip pagrindinius garso išgavimo įrenginius, tik didesnis sutrikimas, reiškia, tai pastebės ir publika, o to stengdavaus atrasti specifinį būdą groti ir dar formuodavau geriau išvengti... Visgi iki šiol jau kelis metus naudoju būtent garsą arba jį kilpindavau. Visgi paskutiniu metu supratau, tokią praktiką ir kol kas lieku su ja. kad groti sintezatorium aš nemoku iki galo, o tai trukdo ir
Netgi eliminuoju instrumentus, kuriais grodamas nesijaučiu užtikrintas, arba vengiu
nervina. Todėl naujausiuose performansuose jau buvau be sintezatoriaus. Yra įvairių kitokių garsą skleidžiančių aparatų, neretai jie būna vienetiniai, pagaminti draugų, o tokie daiktai turi savo charakterius, todėl, tinkamai įvaldžius, garsiškai galima save išreikšti dar įdomiau.
