de luxe, 2015 lapkritis

2015 LAPKRITIS

PAIEŠKŲ LABIRINTUOSE vž de luxe

1

Ital y, Puglia.

Natuzzi jungia funkcionalumą ir dizainą, kad pasiūlytų Jums tobulą harmoniją.

Erdvės sukurtos taip, kad mus suptų grožis ir mes jaustumės puikiai.

Apulija yra tai, kas mus visada įkvepia: mūsų žemė, mūsų mūza.

Savanorių pr. 176c, Vilnius. Tel +370 65999100, info@natuzzi.lt

w w w.nat uz z i .co m

53

47 44 47

Gyvenimas iš investicijų.

Skaičiuoja ekspertai.

22 26 32 42

Alyva amžinajam varikliui.

Turtas diktuoja įpročius.

Priešpiečiai su Novaku Džokovičiumi.

Apie ribas, tikėjimą ir kelią į triumfą.

Pakviesk mane į Epernė.

Viešnagė „Pol Roger“ šampano namuose.

Tikra netikro kailio prabanga.

Etika ir technologijos keičia prabangos sampratą.

26 16 vž de luxe

56

Ant podiumo naujausi automobilių kūrėjų darbai.

Frankfurto parodos naujienos.

51 53 56

Į žiemos pasaką.

Ieškantiems netradicinių kelionių.

Šimtmečius išgyvenę knygynai.

Malonūs atradimai.

Technogidas.

Robotai. Kasdiena tampanti fantastika.

facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

Sveiki,

šio žurnalo numerio fotosesijos tema – siurrealizmas. Laužyti taisykles, maištauti prieš protą ir nepaisyti logikos be išlygų dera meno pasauliui. Tačiau nelengva tokį paieškų kelią įsivaizduoti kalbant apie ilgametę patirtį ir tradiciją turinčius dalykus. Vargu ar remiamės pasąmonės impulsais spręsdami turto klausimus, rinkdamiesi automobilį ar net pirkdami maistą.

Todėl palikime metaforas, absurdą ir kitas mįsles meno pasauliui ir pakalbėkime tiesiog apie ieškojimą - atsakymų, sprendimų, pasirinkimo. Nes bet kokiu atveju paieškos procesas remiasi ne tik logika, bet ir intuicija, fantazija, pagaliau ir nuosavų rėmų tvirtumo išbandymu.

Didelius pinigus valdantieji gali sau leisti investuoti į ekscentriškas ir keistas idėjas, kurios arba žlunga, arba atveria naujus kelius į žmonijos progresą. Kokie turtai ir įpročiai tai lemia? Ar turtingi žmonės tampa turtingais todėl, kad rizikuoja, ar jie rizikuoja todėl, kad yra turtingi? Apie tai svarstome straipsnyje „Alyva amžinajam varikliui“. O ką daryti, kad sukaupto turto nepravalgytum, skaičiuoja specialistai straipsnelyje „Gyvenimas iš investicijų“.

ISSN 2029-0942 „Kas būtų, jei būtų..“, - moja ranka į klausimą garsiausias pasaulio tenisininkas Novakas Džokovičius. Ir kalba apie tai, kad viskam yra priežastis. Interviu „Priešpiečiai su Novaku Džokovičiumi“ perskaitysite jo mintis apie tai, kaip pasikinkyti energiją ir išlaikyti savo vietą teniso žvaigždyne. Be jokio siurrealizmo. Šampanas ir automobiliai taip pat nesivarto per galvą ir nedeformuoja pagrindinių savo savybių. Čia visada yra kur tobulėti, tačiau paieškos vyksta lėtai ir atsargiai, negriaunant to, kas patikrinta laiko.

Lankomės šampano namuose - „Pakviesk mane į Epernė“ ir gėrimės Frankfurto parodos atradimais - „Ant podiumo naujausi automobilių kūrėjų darbai“.

O štai mada gali nepaisyti net ir estetikos ar moralės normų. Dėl to jos vertė gali ne tik nekristi, bet ir išaugti. Kas galėjo įsivaizduoti, kad kada nors dirbtinis kailis taps rimtu konkurentu tikrajam. Čia viskas vyksta kitaip – iškeliant moralės klausimą visiškai apverčiama prabangos samprata.

O apsinuoginti šioje kovoje irgi tampa visiškai moralu. Apie šį paradoksą straipsnyje „Tikra netikro kailio prabanga“.

Tęsiame paieškas. Netradicinių atostogų trokštantiems siūlome naują idėją – kelionę šunų kinkiniu už poliarinio rato.

Pavadinome straipnį - „Į žiemos pasaką“.

O išnaršiusiems Europą skersai išilgai radome nuostabių ir truputį primirštų vietų. Tai - „Šimtmečius išgyvenę knygynai“.

Pabaigai atitrūkime nuo realybės. „Technogidas“ šįkart pristato robotus.

Tuos pačius, kurie jau šiandien tampa mūsų geriausiais pagalbininkais namų ruošoje, o netolimoje ateityje gal galės pretenduoti ir į geriausio draugo vardą.

Apverstos reikšmės, simboliai, sapnai ir groteskiškos vizijos. Tegul jų būna tik tiek, kiek padės rasti tai, ko ieškote. Ar tiesiog sutrumpins ilgą ir tamsią žiemą.

Susitiksime pavasarį!

Malonaus skaitymo.

E nrikos S a m u lion y t ė s n u otr .

20 vž de luxe

Aušra Barysienė, redaktorė

Nr. 4 (16) 2015 11 R E DA KC I J O S A D R E S A S

J. Jasinskio 16A, LT-03163, Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 2526300, 2526380 Faksas +370 5 2526313

L eid ė ja

UAB „Verslo žinios“ G eneralinis direktori u s

Ugnius Jankauskas R edaktor ė

Aušra Barysienė ausra.barysiene@verslozinios.lt A u toriai

Peteris Aspdenas Deimantė Bulbenkaitė Paulius Čiulada Gintautas Degutis Renaldas Jakubauskas Agnė Kriščiukaitytė Beatričė Laurinavičienė Dina Sergijenko Asta Šerėnaitė F otografai

Vladimiras Ivanovas Judita Grigelytė D i z aineris

Vilmas Narečionis R ekla m a

Eglė Ostrauskaitė +370 5 252 6378 P ren u m erata

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 V iršelis

Marco Pietracupa S pa u st u v ė

„Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS

10 000 egz. © Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

alyva A

amžinajam varikliui

rogantiškasis ekscentrikas savo turtus paveldėjo ir pats juos padidino – skaičiuojama, kad šiais laikais jo turtas būtų vertinamas daugiau kaip 40 mlrd. USD. H. Hugheso gyvenimas buvo keistas. Jis mėnesių mėnesius neišeidavo iš kino salės namuose, kur vieną po kito žiūrėdavo filmus. Teigiama, kad vienu metu jis 150 kartų iš eilės žiūrėjo filmą „Ice Station Zebra“ su Rocku Hudsonu. Howardas Hughesas ranka rašinėdavo instrukcijas ir

22 vž de luxe

„Aš nesu paranoiškas išprotėjęs milijonierius. Po galais, aš – milijardierius!“ – yra išrėžęs XX amžiaus verslo legenda Howardas Hughesas. / Agnė Kriščiukaitytė /

sudarinėdavo įvairiausius sąrašus, keletą savaičių iš eilės vaikščiodavo apsirengęs tais pačiais drabužiais, o kabineto duris atidarydavo tik pridengęs rankeną servetėle. Nepaisant keistenybių, turtuolis nesėdėjo užsidaręs apsamanojusioje pilyje, jis buvo labai veiklus žmogus. Jis tapo aeronautikos pionieriumi, prodiusavo tuomet milžiniško biudžeto filmus, į žvaigždžių olimpą įrašė Jean Harlow bei Jane Russell pavardes, dažnai lankėsi ir Holivudo kino studijų vado-

vų kabinetuose, ir kylančių žvaigždžių miegamuosiuose. Taip pat negailėjo jėgų ir investicijų į pramonę: H. Hughesas investavo į aviaciją, satelitus, šnipinėjimo technologijas, o aštrus finansinis protas pakuždėjo magnatui vienam pirmųjų investuoti į tuomet dar plynus laukus, kuriuos dabar vadiname Las Vegasu.

Turtas = rizika?

Yra biografų, kurie nemano, kad šio neabejotinai kūrybingo ir ne-

Australų turtuolis Clive‘as Palmeris tikina, kad vienas didžiausių jo investicinių projektų – šiuo metu statomas laivas „Titanikas II“, kuris į vandenis turėtų išplaukti jau 2016 metais. Tačiau akyli stebėtojai abejoja, ar darbai apskritai pradėti. Nuotraukoje – scena iš filmo „Titanikas“. R e u ters / S canpix n u otr .

abejotinai sutrikusio žmogaus gyvenimą galima vadinti sėkme. Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Jeffrey Schwartzas sako, kad H. Hugheso sprendimus – kai kurie atnešdavo neregėtos finansinės sėkmės, kai kurie apmaudžiai nuvildavo – lėmė ne sėkmė, o milijardieriaus polinkis rizikuoti. Harvardo universiteto profesorius Ronaldas Heifetzas tikina, kad paprastai žmonės retai priima svarbius sprendimus, o dar rečiau rizikuoja. Kas gali išspręsti dilemą: turtingi žmonės tampa turtingais todėl, kad rizikuoja, ar jie rizikuoja todėl, kad yra turtingi?

Turto valdymo bendrovės „Barclays Wealth“ atlikto tyrimo duomenimis, turtuoliai rizikuoja daugiau, nei reikėtų. Apklausoje dalyvavo respondentai, kurių turtas sudaro 1,5 mln. USD ir daugiau. Išsiaiškinta, kad žmonės, valdantys 15 mln. USD arba didesnį turtą, investuoja ir investicijas parduoda kur kas dažniau nei mažiau turto sukaupusieji. Jie taip pat pripažino manantys, jog norint finansų rinkose sulaukti sėkmės reikia dažnai pirkti ir dažnai parduoti, o strategiją taikyti priklausomai nuo situacijos, užuot pasirinkus vieną veikiančią strategiją ir kliaunantis ja investuoti sulaukus palankaus meto.

Vadinasi, ne visa rizika yra pasverta, paslysti gali ir milijardieriai, ir norintieji praturėti, kai koją pakiša arogancija ar rizikingos finansinės situacijos atsiranda dėl žinių ir išmanymo trūkumo. Pavyzdžiui, į JAV prezidentus kandidatuojantis Floridos senatorius Marco Rubio visada pabrėžia esantis toks, kaip paprastas rinkėjas amerikietis. Jis gimė ir augo neturtingoje šeimoje.

Jis gavo paskolą, kad galėtų baigti mokslus, jis daro klaidų priimdamas finansinius sprendimus. JAV politikų mastais, M Rubio turtas išties kuklus: išskaičiavus skolas, „Forbes“ duomenimis, šiuo metu jis vertinamas tik 100 000 USD. Ir ne dėl to, kad jaunas, iškalbus politikas nebūtų turėjęs galimybių užsidirbti. M. Rubio ilgai slėgė paskolos už mokslą bei būstą, tačiau 2012 metais atrodė, kad viskas staiga pasikeis, kai leidykla pasiūlė parašyti knygą apie emigrantų iš Kubos vaiko gyvenimą ir kelią į sėkmę. Tačiau senatorius, užuot protingai investavęs 800 000 USD honorarą, dešimtadalį jų išleido prabangiai jachtai. „Tokios progos negalėjau praleisti. Išsipildė visos mano svajonės“, – esą draugui džiūgavo politikas.

Dar kvailiau, sako finansų ekspertai, jis pasielgė tada, kai norė-

Floridos senatorius Marco Rubio tikina, kad nemokėjimas elgtis su pinigais priartina jį prie statistinio rinkėjo, tačiau net rinkėjai ima linguoti galvomis išgirdę apie politiko finansinius viražus. H ans D er y k , R e u ters / S canpix n u otr .

damas sumokėti už privačią mokyklą, kurią lanko vaikai, ištuštino 68 000 USD vertės savo pensijų fondą ir už tai, skaičiuojama, sumokėjo maždaug 24 000 USD mokesčių bei baudų.

Poreikiai auga su turtu

Lietuvoje dažniausiai viešai nekalbama apie turtus, ekstravaganciją investuojant ar netgi tokį uždirbtų sumų švaistymą. Suprantama, augant turtui palaipsniui keičiasi ir žmogaus poreikiai. Paprastai sakant, jie prisitaiko prie padidėjusių pajamų. „Baziniams gyvybiniams poreikiams, tokiems kaip alkis, troškulys, miegas, apsauga nuo šalčio ar karščio, patenkinti iš esmės daug pinigų nereikia. Tačiau visi, nebent išskyrus visiškai skurdžiai gyvenančius, siekia ne šiaip numalšinti alkį ar troškulį, bet maitintis taip, kaip nori, kaip mano esant sveika, teisinga ar madinga, – sako Mirolanda Trakumaitė, konsultacijų ir mokymų bendrovės „OVC Consulting“ vyr. konsultantė. – Retai kas miega ant grindų ar saugosi nuo šalčio senelių dėvėtais rūbais. Perka striukę ar batus ne todėl, kad jų neturi, o todėl, kad parduotuvėse pasirodė naujos kolekcijos. Tad, priklausomai nuo pinigų kiekio, baziniai gyvybiniai poreikiai virsta tam tikru gyvenimo būdu, kuriam išleidžiamos sumos gali svyruoti nuo minimalių iki „kosminių“.

Anot specialistės, socialiniai ir psichologiniai poreikiai, t. y. bendravimo, artimų santykių, pagarbos ir pripažinimo, savirealizacijos poreikiai, kuriuos surašė A. Maslow, svarbūs daugumai žmonių, nepriklausomai nuo jų turtingumo lygio. „Turtas gali lemti, kaip tie poreikiai realizuojami. Pavyzdžiui, kažkas pagarbos ir pripažinimo poreikį gali patenkinti aktyviai dalyvaudamas vietos bendruomenės veikloje, o kažkas – tapdamas mecenatu.

Margučių skutinėjimas gali būti ne mažiau sėkminga savirealizacija už senovinių automobilių kolekciją.“

Kai patenki ant laiptelio

Finansų valdymo specialistai ir pasiturintys bei turtingi asmenys tikina, kad toli gražu ne kiekvienam sukauptą turtą sekasi ar rekomenduojama valdyti pačiam. Kiek poreikių ir turto kreivė turi šauti į viršų, kad prireiktų finansinių konsultantų ir patarėjų? Aušra Survilienė, SEB banko Privačiosios bankininkystės departamento direktorė, sako, jog yra nemažai kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar asmenį galima laikyti pasiturinčiu. „Pavyzdžiui, remiantis viduriniąją klasę tyrinėjančių mokslininkų darbais, galima įvertinti žmogaus dienos išlaidas. Jeigu jos viršija 50 Eur per dieną (o per mėnesį perkopia 1500 Eur), tuomet asmuo gali būti laikomas pasiturinčiu. Ki-

tas kriterijus – asmens valdomas turtas. Pasauliniu lygmeniu asmuo laikomas pasiturinčiu, jei jo finansinio turto vertė siekia 1 mln. USD. Šios sumos dydis gali varijuoti – pavyzdžiui, Švedijoje ar Liuksemburge ji sieks 1 mln. Eur, Lietuvoje – apie 300 000 Eur, arba 1 mln. Lt, skaičiuojant ankstesniąja šalies valiuta“, – asmeninių finansų pjūvius vardija pašnekovė.

Sukaupus pakankamai turto, anot specialistės, pasikeičia ne tik poreikiai, bet ir siūlomų banko paslaugų krepšelis. „Augant turto vertei, asmens finansiniai poreikiai keičiasi. Privačiosios bankininkystės paslaugos Lietuvoje įprastai siūlomos tiems banko klientams, kurių finansinis banke laikomas turtas siekia daugiau nei 250 000 Eur, nors šiuo metu formuojasi ir nauja grupė klientų, kurių finansinis turtas kol kas mažesnis, tačiau sparčiai auga – dažniausiai tai būna technologinių verslų atstovai, sėkmingų startuolių įkūrėjai, ūkininkai, daug uždirbantys samdomi specialistai. Šalia kasdienių standartizuotų finansinių paslaugų pereinama prie labiau suasmenintų – konsultavimo investicijų, turto valdymo klausimais. Tokiems klientams tampa aktualios privačiosios bankininkystės paslaugos. Pastaruoju metu vis dažniau pageidaujama ir konsultacijų mokesčių, teisės, paveldėjimo klausimais. Tokiems atvejams turime partnerių, surandame specialistų“, – pasakoja A. Survilienė.

Kai asmuo valdo itin didelį turtą, jam tampa aktualios užsienyje teikiamos šeimos biurų (angl. „Family Office“) paslaugos. „Tokie rūpinasi ne tik įprastomis finansinėmis paslaugomis, bet ir tampa savotiškais kliento patikėtiniais, tvarkančiais ir kitus klausimus: jie užsako lėktuvo bilietus kliento vardu, organizuoja apsipirkimus, rūpinasi kliento vaikų mokslais – nuo kasdienio nuvežimo į mokyklą iki studijų užsienyje.“

Turtą vertina skirtingai

Paklausta, ar sukaupę turto žmonės jį vertina kitaip nei tie, kurie turtą paveldi, A. Survilienė sako: neabejotinai taip. „Užsienio tyrimai rodo požiūrių skirtumą tarp žmonių, kurie patys uždirba ir sukaupia turtą, ir tų, kurie jį paveldi. Pirmiesiems turtas – didelio darbo rezultatas, atlygis už jų pastangas. Jų nuomone, sukauptas turtas pats savaime jiems užtikrina tam tikrą socialinę padėtį, galią. O paveldėtojams palikimas neatlieka funkcijos, rodanvž de luxe

23

čios įdėtą darbą, pastangas ir tų pastangų kokybę. Todėl ir valdant paveldėtą turtą sprendimai gali būti priimami vadovaujantis skirtingais prioritetais. Paprastai turtą sukaupę asmenys yra linkę prisiimti didesnę investavimo riziką, atidžiai ją pasveria, nes žino pinigų uždirbimo kainą. O paveldėtojai iš pradžių daugiau dėmesio skiria kasdieniam vartojimui ir mažiau domisi investavimo galimybėmis, be to, yra konservatyvesni. Kita vertus, turtą sukaupę klientai ieško individualizuotų sprendimų ir yra aktyvesni bei patys linkę priimti galutinį sprendimą, o paveldėtojai dažniau patiki finansinio turto valdymą profesionaliems valdytojams.“

Tradicijas keičia technologijos

Nors pasaulyje privačiosios bankininkystės paslaugos turi ilgametes tradicijas, kurios remiasi pasitikėjimu pagrįstu santykiu, technologijų raida keičia ir jas. Kaip vieną ryškesnių šios srities naujovių pasaulyje pašnekovė mini vadinamuosius robotizuotus finansinius patarėjus. „Šiuo atveju klientai nuotoliniu būdu konsultuojami investicijų klausimais pasitelkus specialias kompiuterines programas, tad nebetenka asmeniškai bendrauti su bankininku“, – tikslina A. Survilienė.

Pasak pašnekovės, tokių robotizuotų patarėjų populiarumas pastaruoju metu auga. Tyrimų bendrovės „Corporate Insight“ duomenimis, su robotizuotų finansinių patarėjų pagalba valdomo finansinio turto pasaulinė rinka 2014 m. pabaigoje siekė 19 mlrd. USD, arba buvo daugiau kaip 60 procentų didesnė nei 2013 metais. „Konsultacijų grupė „My Private Banking Research“ prognozuoja, kad iki 2020 metų šis skaičius gali siekti 255 mlrd. USD, tad augimo greitis ir toliau turėtų išlikti įspūdingas“, – priduria bankininkė.

Howardas Hughesas milijonus dolerių investavo į keistus ir itin pelningus projektus, o didžiąją dalį laiko – į moteris. Nuotraukoje – aktorė Katharine Hepburn, viena iš daugelio vadintų H. Hugheso gyvenimo meile.

R e u ters / S canpix n u otr .

Vis dėlto vargu ar tokie sprendimai artimiausiais metais Lietuvoje galėtų rimčiau konkuruoti su tradicinėmis privačiosios bankininkystės paslaugomis. „Klientai, ypač valdantys didžiausią turtą, akcentuoja, kad jiems yra labai svarbus pasitikėjimas, ilgalaikis ryšys, galimybė su bankininku bendrauti tiesiogiai. Finansinio turto klausimai vi-

* Kasdien skaitykite. 88 procentai turtingų žmonių kasdien bent po TURTINGŲJŲ ĮPROČIAI

*

Neišleiskite daugiau, nei turite.

Skaičiuojama, kad turtingi žmonės ateičiai atideda mažiausiai 20 procentų pajamų.

Taip pat jie vienoje krūvelėje ar sąskaitoje nelaiko pinigų, kuriuos taupo, ir tų, kurie skirti investuoti.

*

Neloškite. Tyrimų duomenimis, 77 procentai žmonių, kurie finansiškai jaučiasi nesaugiai, lošia loterijose.

24 vž de luxe

pusvalandį skaito. 63 procentai pakeliui į darbą klauso audioknygų, 79 procentai gilinasi į literatūrą, susijusią su darbu, 58 procentai skaito sėkmės sulaukusių žmonių biografijas, 94 procentai skaito naujienas ir tik 11 procentų skaito savo malonumui.

*

Mažiau laiko naršykite internete. Du trečdaliai turtingų žmonių televizorių žiūri mažiau kaip 1 val. per dieną. 63 procentai turtuolių ne darbo reikalais prie kompiuterio praleidžia mažiau kaip valandą per dieną.

*

Kontroliuokite emocijas. Mokslininkai

sais laikais buvo ir liks gana jautrūs, todėl dauguma privačiosios bankininkystės klientų yra linkę gan atsargiai žiūrėti į tokias naujoves ir apdairiai renkasi, kam galima patikėti turto valdymą“, – prognozuoja A. Survilienė.

Alyva varikliui

Turtas, kai su juo elgiamasi protingai, sudaro sąlygas gyventi pato-

sako, kad net 69 procentai žmonių, kuriems finansiškai nesiseka, yra linkę karščiuotis. 94 procentai turtuolių sugeba „filtruoti“ savo emocijas, t. y. įsikarščiavę ar pajutę baimę palaukia, kol nusiramins, ir pažvelgia į situaciją objektyviai.

*

Megzkite kontaktus ir savanoriaukite.

Beveik trys ketvirtadaliai turtingųjų bent 5 valandas per savaitę skiria megzti kontaktams už biuro ribų ir savanoriškai veiklai. Taip elgiasi tik 10 procentų tų, kuriems trūksta finansinio stabilumo.

Turėkite tikslų, ne svajonių. 70 procentų * turtingų žmonių kasmet sau išsikelia naują tikslą, kurį per metus nori įgyvendinti. Taip daro tik 3 procentai neturtingųjų.

giau, komfortiškiau ir prabangiau. „Prie patogesnio, geresnio gyvenimo tikrai priprantama, ir gana greitai. Ar galima prie turto nepriprasti? Nebent tuo atveju, kai jis tik kaupiamas, bet juo nesinaudojama. Yra žmonių, kuriems yra svarbu turėti, skaičiuoti, kaupti, bet ne išlaidauti. Poreikių augimas turi ribas. Jos dažniausiai atsiranda tada, kai turtas nebėra pasididžiavimo ar savo vertės pajautimo rodiklis, o tampa savaime suprantamu dalyku“, – mano M. Trakumaitė.

Verslo vizionieriams, tokiems kaip Elonas Muskas, Clive’as Palmeris, Peteris Thielis, ar iš tiesų kiekvienam, kuris finansinę naudą traktuoja kaip galimybę siekti daugiau, finansinis saugumas leidžia mėginti įgyvendinti ekscentriškiausias ir keisčiausias idėjas.

Australų metalurgijos magnatas C. Palmeris tada, kai neburnoja „Greenpeace“, svarsto, kaip klonuoti dinozaurus. Šis projektas kol kas tik teorinis, tačiau kitas – pastatyti antrąjį „Titaniką“, t. y. identišką pirmojo liūdai pagarsėjusio laivo kopiją, turėtų būti baigtas artimiausiais metais. O vienas iš „PayPal“ mokėjimų platformos kūrėjų Peteris Thielis investavo į „Facebook“, sukūrė savo vardo labdaros fondą ir visa galva pasinėrė į rovoliucines technologijas. Pavyzdžiui, P. Thielis itin domisi ir investuoja į dirbtinio intelekto, žmogaus nemirtingumo tyrimus ir plūduriuojančių miestų kūrimą – čia, pasak jo, slypi žmonijos ateities mįslės.

Pinigai patys neatneša nei sėkmės, nei laimės. Tačiau protingai valdomi finansai leidžia mėgautis laimingesniu, sveikesniu gyvenimu, darbu, tarsi alyva sutepa nepasotinamą mąstančio žmogaus amžinajį variklį – norą siekti daugiau. ●

*

Daugiau klausykite, mažiau kalbėkite.

Teisingiausia paklusti principui „5:1“, tai reiškia, kad vieną minutę prakalbėję penkias minutes klausykitės pašnekovo.

Turtingi žmonės moka bendrauti todėl, kad jie moka išklausyti.

*

Susiraskite mentorių. 93 procentai turtingųjų turi žmogų, kuriam gali dėkoti už tai, ką pasiekė. Mentorius aktyviai dalyvauja jums tobulėjant, moko, kaip derėtų elgtis ir ko geriau nedaryti. Jei žinote, ko norite, susiraskite žmogų, kuris šito jau pasiekė. Nustebsite, kiek daug sėkmės sulaukusių žmonių nori padėti kitiems. Š altinis s u ccess . co m

PRIEŠPIEČIAI SU

NOVAKU

DŽOKOVIČIUMI – „MAN PATINKA SMŪGIUOTI Į TENISO KAMUOLIUKĄ“

Kaip jaučiasi geriausias pasaulio tenisininkas?

Peteris Aspdenas klausia Novako Džokovičiaus jo privačiame lėktuve ir teniso kortuose.

M

ūsų priešpiečiams įpusėjus Novakas Džokovičius vis dar neparagavo savo maisto. Man nesmagu. Aš pasakau geriausiam pasaulio tenisininkui, kad papasakosiu jam apie savo sugebėjimus, taip jis gaus laiko pavalgyti. Sakau, kad žaidžiu gana prastai, bet ypač būna blogai, kai pralošinėju rezultatu 30–40 ir praleidžiu savo pirmą servą. Tuo metu jaučiuosi lyg žiūrėdamas žemyn į egzistencinę juodąją skylę, mano pasitikėjimas savimi dingsta, tuomet

26 vž de luxe

Jis išlaiko poziciją laimėtojų lentelės viršuje ir jam priklauso trys iš keturių šių metų „Grand Slam“ apdovanojimų.

A LY S O N G / R E U T E R S N U O T R .

neišvengiamai siunčiu kamuoliuką už žaidimo aikštelės ribų. Jam žaidžiant ant kortos pastatyta gerokai daugiau, tad kaipgi jis jaučiasi tais kritiškais momentais? „Svarbiausia yra susikoncentruoti ties ta akimirka, – atsako jis ramiai. – Tai padaryti gerokai sunkiau, nei pasakyti. Tu turi atmesti visus pašalinius dalykus ir sutelkti dėmesį tik į tai, ką ruošiesi daryti. O kad pasiektum tą būseną, tau reikės daug patirties ir psichologinės stiprybės. Tai nėra įgimtas dalykas. To reikia išmokti.“

Novakas Džokovičius pozuoja su savo trofėjumi po pergalės Šanchajuje vykusiame „Masters“ serijos turnyre.

A LY S O N G / R E U T E R S N U O T R .

N. Džokovičius džiaugiasi įveikęs Endį Murėjų „Masters“ serijos turnyre, vykusiame praėjusį mėnesį Šanchajuje.

DAMIR SAGOLJ /REUTERS NUOTR.

Džokovičiaus kalba primena jo padavimus iš apačios, ji yra sklandi, paveiki ir apgalvota. „Dar neįžengęs į žaidimo aikštelę tikiu, kad pergalė yra beveik garantuota. Jei neturi to pasitikėjimo savimi, tave užvaldys baimė, o tada viskas taps pernelyg sudėtinga. Ta riba – subtili. Įtemptais momentais užplūsta energija – kaip ja pasinaudosi? Gali leisti tai energijai tave sunaikinti arba gali susitaikyti su jos buvimu ir pasakyti – gerai, dirbkime kartu“.

Sunku patikėti, kad šiam savimi pasitikinčiam čempionui galėtų pasitaikyti baisių akimirkų. Ar ir dabar būna momentų, kai teniso kortuose jį apima baimė? „O,

taip. Be abejo. Baimę kartais jaučia visi. Nepasitikėčiau žmogumi, teigiančiu, kad niekas jo nebaugina. Bet baimė yra kaip dangumi judantis debesis – jam praslinkus vėl išsigie­drina.“ Atsakau, kad ne taip lengva kalbėti, jei esi Endis Murėjus, kuris užaugo po švininiais Škotijos debesimis. Džokovičius mandagiai nusijuokia iš mano sąmojo.

Aplink – mėlynas, skaidrus Pietų Europos dangus. Vienu iš naujausių „NetJets“ lėktuvų modelių mes skrendame iš Belgrado į Monaką, kur Džokovičius gyvena su žmona Jelena ir jų 11-os mėnesių sūnumi Stefanu. „Monte Carlo Country Club“ jis mokys „NetJets“ klientus žaisti tenisą, ir man yra pažadėtas vienas setas. Pagal „NetJets“ dalinės nuosavybės susitarimą Džokovičiui priklauso dalis lėktuvo, kuriuo skrendame. Jis praneša, kai jam prireikia lėktuvo; jie pasirūpina smulkmenomis. Jam tai padaryti taip paprasta, kaip pakeisti raketės stygą, jei tik oras palankus skraidyti.

Atsižvelgiant į profesionalaus teniso turo poreikius ir svaiginančius privalumus skraidymas yra vienintelis būdas keliauti. Džokovičiaus dienotvarkė yra negailestinga: jis išlaiko poziciją laimėto-

jų lentelės viršuje ir jam priklauso trys iš keturių šių metų „Grand Slam“ apdovanojimų. Čempionui reikia daug ilsėtis, nes jis nuolatos keliauja ir nepalieka turnyrų jiems vos prasidėjus.

Džokovičiaus dešimt „Grand Slam“ laimėjimų iškėlė jį į septintą vietą visų laikų geriausiųjų sąraše, bet niekas negalvoja, kad čia viskas ir baigsis. Sulaukęs 28-erių metų jis yra jėgų žydėjime: puikios formos ir labai populiarus. Be to, jis lipa ant kulnų dviem šių laikų žaidėjams, kurie turi daugiau apdovanojimų už jį, – Rafaeliui Nadaliui (14) ir rekordininkui Rodžeriui Federeriui (17).

Sportinėje karjeroje Džokovičius kentėjo – tas žodis skamba keistai kalbant apie pasaulinio garso tenisininką – nuo „trečiojo žaidėjo“ sindromo. Jo iškilimas dažnai buvo matomas kaip arogantiškas įsibrovimas, kuris sugadino teniso idealiai subalansuotą dvikovą tarp dviejų archetipų: šaltų nervų, elegantiško šveicaro Rodžerio Federerio ir karštakraujo ispano Rafaelio Nadalio. Rungtynės tarp šių sportininkų žadino gerbėjų vaizduotę ir pakylėjo tenisą iki neįsivaizduojamų meistriškumo aukštumų. Kaipgi Džokovičius čia galėjo rasti savo vietą? vž de luxe

27

N. Džokovičius – ATP serijos vyrų teniso turnyro „China Open“ vienetų varžybų nugalėtojas.

X I N H U A / S I PA N U O T R .

28 vž de luxe

Na, pavyzdžiui, sutriuškindamas juos teniso aikštelėje. Serbas nugalėjo Federerį trijuose paskutiniuose jų „Grand Slam“ finaluose, o jo penkių setų pergalė prieš Nadalį 2012-ųjų Australijos „Open“ žaidynėse laikoma viena iš labiausiai triuškinančių sporto dvikovų, dažnai lyginama su bokso kova „Thrilla in Manila“ tarp Muhammado Ali ir Joe Fraziero. Tai buvo lemtinga akimirka, po kurios viskas pasikeitė: trečiasis žaidėjas buvo pripažintas.

Apsupti nepriekaištingos medžio apdailos mes įsitaisome savo odinėse sėdynėse vienas prieš kitą. Vos lėktuvui pakilus mums atnešamos dvi lėkštės įvairaus sušio ir sašimio.

Maistas buvo užsakytas iš Džokovičiaus mėgstamiausio Monako restorano „Maya Bay“. Aš jį pasveikinu su pergale rugsėjį Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusiame „Open“ turnyre ir paklausiu, kiek laiko jis ilsėjosi prieš vėl paimdamas į rankas raketę. „Apie dešimt ar vienuolika dienų, – jis atsako. – Niekada nepalieku ilgesnės pertraukos tarp treniruočių, bet man reikėjo šio poilsio, nes buvo labai sunkūs, įtempti metai. Norėjau padėti raketę į šoną ir į rankas paimti savo kūdikį“. Džokovičius sako, kad visi turnyrai yra labai varginantys. „Bet pergalė šiek tiek atperka visas tas pastangas“, – jis juokauja.

Praėjusią savaitę Belgrade atostogomis vargu ar pavadinsi: Džokovičius ir jo žmona prižiūrėjo jų labdaros fondo veiklą. Fondas buvo įkurtas siekiant pagerinti ikimokyklinio ugdymo kokybę jų gimtojoje šalyje. Kas įkvėpė šiai misijai? „Asmeninė patirtis. Aš neturėjau tokio išsilavinimo, nes mums augant buvo manoma, kad vaikui yra geriau likti namuose su šeima ir giminėmis, nors nemanau, kad tai būtinai yra blogas dalykas.“ Tačiau, jo nuomone, išsilavinimas yra labai svarbus: „Tai yra kažkas, ko niekas negali iš tavęs atimti. Jis padeda ugdyti asmenybę ir skatina savarankiškumą“.

Gal Džokovičiui ir neteko patirti ikimokyklinio ugdymo privalumų, bet vietoj to jis gavo kažką nepakartojamo – jo trenerės Jelenos Gencic dėmesį. Ji vadovavo teniso stovyklai Kopaoniko kalnų kurorte, kur Džokovičiaus tėvams priklausė picerija, ir pirmąsyk pamatė prie stovyklos tvoros veidą prispaudusį penkerių metų berniuką. Ji paklausė smalsaus vaiko, ar jis nenorėtų pabandyti atmušti kamuoliuką. Tolesnė įvykių eiga dabar jau yra Džokovičiaus legendos dalis: trenerė buvo taip apstulbinta berniuko talento, tad iš karto susirado jo tėvus ir jiems pasakė, kad jų vaikas galėtų tapti sporto garsenybe.

Ar Džokovičius, kuris iki tol nebuvo į rankas paėmęs raketės, bu-

vo atrastas tik dėl laimingo atsitiktinumo? Juk viskas galėjo būti kitaip… Jis numoja ranka ir tvirtai atsako: „Man nepatinka galvoti, kas būtų buvę, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip. Aš tikiu, kad viskam yra priežastis. Jei pradėsi savęs klausinėti, kas galėtų būti, tas klausinėjimas gali būti begalinis“.

Gencic nusprendė pati prižiūrėti berniuko ugdymąsi. „Ji pamatė užsidegimą mano akyse. Mano tėvas ja pasitikėjo, kaip kad jis tikėjo manimi.“ Trenerė vėliau tapo ir mokytoja, kuri vaikui padėjo atrasti poeziją, mokslą ir klasikinę muziką.

Apie Gencic mirtį per 2013-ųjų metų „French Open“ Džokovičiui buvo pranešta tik po trečios turnyro dalies, ir jam tai buvo baisus smūgis.

Spaudos konferencijoje jis pasakė: „Ji man buvo antroji motina“.

Paauglystės metais Džokovičius sparčiai kilo karjeros laiptais. Jis įgijo reputaciją sportininko, kurio žaidimo kokybė visada aukšta, kurio sportinė forma ir fizinis pajėgumas yra nepralenkiami ir kurio reakcija yra žaibiška. O šiais metais – neskaičiuojant „French Open“ – jis pasiekė viską, apie ką svajojo. Aš jo klausiu, kaip jis save motyvuoja. „Aš galiu ir toliau išlaikyti šitą lygį, nes man patinka smūgiuoti į teniso kamuoliuką“, – jis atsako paprastai. „O yra žaidėjų, kuriems nepatinka?“ – teiraujuosi. „O, taip. Yra žmonių, kurie žaidžia dėl klaidingų priežasčių. Jų net nereikia to klausti. Aš tai matau iš karto. Bet aš nieko neteisiu, gerbiu kiekvieno teisę rinktis. Jei jiems taip patinka...“ Aš sakau, kad pasaulio čempiono titulas Džokovičių pavertė žmogumi, į kurį lygiuojamasi. Jis entuziastingai linksi. „Daug jaunų žmonių visame pasaulyje seka kiekvieną mano žingsnį“. Turėtų būti nelengva nešti tokią didelės atsakomybės naštą. „Į tai galima žiūrėti dvejopai. Ar tai yra našta, ar privilegija? Man tai suteikia stiprybės ir energijos. Man tai yra nepaprasta privilegija.“ Džokovičius vos palietė savo priešpiečius. Kaip ir buvo galima nuspėti, sušis yra nuostabus. Geriame vandenį. Manęs tai nestebina: labiau nei daugeliui žmonių mano pašnekovui yra svarbu, kuo ir kada jis maitinasi. Dar viena istorija iš legendų apie Džokovičių: kai jis buvo jaunesnis, žaidimo vidury jam dažnai prireikdavo skubios medicinos pagalbos, o kartais jis turėdavo išvis pasitraukti iš turnyro. Jo karjerai didėjant silpna sveikata gadino jo reputaciją: paprastai gana mandagus Federeris kartą jo žaidimą pavadino „juokingu“.

Kartą per vienas Australijos rungtynes Džokovičių apžiūrėjo gydytojas Igoris Cetojevičius. Jis nebuvo didelis teniso gerbėjas, bet jam

shop.FREYWILLE.COM

FREYWILLE.COM | VIENNA VILNIUS Did탑ioji g. 15 +370 52 404 058

„Aš galiu ir toliau išlaikyti šitą lygį, nes man patinka smūgiuoti į teniso kamuoliuką“, – atskleidžia aukštos žaidimo kokybės paslaptį N. Džokovičius. S H A N N O N S TA P L E T O N / R E U T E R S N U O T R .

iš karto buvo aišku, kad tenisininko pašlijusios sveikatos priežastis yra jo mityba. Jie vėl susitiko po kelių mėnesių, ir Džokovičius pakeitė mitybos įpročius: jis nustojo valgyti produktus, kuriuose yra glitimo, pieno ar perdirbto cukraus. Jo sveikata ir žaidimas iš karto visiškai pasikeitė. „Aš maniau, kad valgau sveikai, – sako jis, prisimindamas 2010 metais įvykusį lūžį. – Aš nevalgiau greitojo maisto, negėriau kokakolos ar alkoholio.“ Bet jam teko pripažinti, kad dėl sveikatos problemų kaltas buvo glitimas. „Pagalvojęs supratau, kad vartoju jį kiekvieną dieną. Mes viską valgome su duona, tai yra mūsų kultūros dalis. Tad aš jo gaudavau per daug.“ Per labai trumpą laiką jis prarado keturis kilogramus svorio („profesionaliam sportininkui tai yra daug“) ir jį įspėjo, kad jam gali trūkti energijos. Vietoj to, sako jis, „aš jaučiausi geriau nei bet kada: buvau budresnis, žvalesnis, energingesnis“. Tai buvo bloga naujiena kitiems teniso žaidėjams, kuriems staiga teko žaisti prieš atsigavusį ir antžmogiška ištverme apsiginklavusį priešininką.

Po šio pokyčio Džokovičius rungėsi 16-oje iš 20-ies „Grand Slam“ finalinių dvikovų.

Jis sako, kad jo nauji įpročiai nėra „dieta“, tai yra visiškai naujas požiūris į mitybą. „Aš bandau pagarbiai žiūrėti į viską, ką deduosi į lėkštę“, – sako jis. Prieš dvejus metus jis parašė knygą „Serve to Win“ (žodžių žaismas – serve angl. reiškia ir teniso kamuoliuko padavimą, ir maisto patiekimą), kuri yra biografijos, receptų knygos ir savipagalbos vadovo junginys. Džokovičiui ir jo žmonai maistas tapo svarbiu pomėgiu. „Dabar apie pusę ma-

30 vž de luxe

no mitybos sudaro šviežias, nevirtas maistas“. Tai pabrėždamas jis paima dar vieną gabalėlį sašimio.

Mes, teniso gerbėjai, turime vieną problemą, sakau Džokovičiui. Šio sporto auksinė era mus išlepino.

Džokovičius ir jo priešininkai iškėlė kartelę taip aukštai, kad mes bijome nuosmukio. Kurgi yra būsimos teniso žvaigždės? Ir ar jie galės išlaikyti aukštą žaidimo kokybę? „Prieš dvejus metus teniso pasaulis iš tikrųjų buvo sunerimęs, – jis sutinka. – Buvo jaunų, daug žadančių žaidėjų, bet jie nekilo į viršų lygos lentelėse. Žiūrovai mėgsta Rodžerį ir Rafaelį, bet ir jiems, ir man visa tai vieną dieną baigsis.

Manau, kad per paskutinius dvejus metus turėjome progą pamatyti daug būsimų žvaigždžių. Coricas, Kyrgiosas…“ „O, sustok minutėlę, – aš pertraukiu. – Pastarasis turėjo problemų, ar ne?“ (Australas buvo pasmerktas ir nubaustas „US Open“ varžybose už jo nepadorias pastabas apie Wawrinkos merginą.) „Na taip, jis toks yra, bet manau, kad giliai viduje jis yra labai geras vaikinas. Manau, kad jis truputį išgyvena asmenybės krizę. Jis vis dar bando įsitvirtinti. Kalbėjausi su juo

Niujorke. Pasakiau: „Klausyk, žinau, kad visi tave kritikavo, ir aš buvau vienas iš jų“, ir džiaugiuosi, kad pasakiau jam tai tiesiai į akis.

Bet norėjau pridurti, kad ir aš patyriau panašių dalykų, nors gal ir ne visai tą patį, ir kad tai yra naudinga patirtis. Pasakiau: „Jei kada norėsi su manimi pasikalbėti, mielai išklausysiu ir bandysiu tau padėti“.

Aš su juo treniruojuosi ir bendrauju. Jis yra geras vaikinas ir labai, labai talentingas“.

Pradedame leistis. Aš sakau, kad praėjusiais metais mačiau jo atvaizdą Serbijos Andrikgrado miesto freskoje. Tai buvo režisieriaus Emiro Kusturicos, su kuriuo Džokovičius bendrauja, statybos projektas. Klausiu Džokovičiaus, kaip kylanti sporto žvaigždė jautėsi 1990-aisiais, kai Jugoslaviją niokojo karai, o jo patriotinius jausmus smerkė likusi pasaulio dalis. „Serbų tautos istorijoje tai buvo vieni sunkiausių metų, – jis atsako. – Kasdien nusidriekdavo žmonių eilės prie duonos. Per NATO bombardavimus 1999 metais ore visą laiką tvyrojo mirties nuojauta.

Be jokios priežasties buvo nužudyta daug nekaltų žmonių.“

„Tie įvykiai padėjo man tapti tuo, kas esu dabar. Jie išmokė mane psichologinės stiprybės. Jie įkvėpė sėkmės troškimą. Tai visam gyvenimui lieka tavo širdyje, negali to pamiršti. Vienintelis atsakymas yra gyventi toliau, atleisti, paversti tą patirtį kažkuo teigiamu.“ Jis grįžta prie baimės temos. „Jei teisingai tuo pasinaudosi, baimė pavirs stiprybe.“ Lėktuvas nusileidžia ir mes pasukame savais keliais. Tos dienos popietę stebiu, kaip Džokovičius atvyksta į Monako klubą. Jis yra nepriekaištingai mandagus ir žavi publiką; su juo nuotraukoms pozuoja ir suaugusieji, ir vaikai. Jis įsijaučia į žmogaus, kuris kitiems yra sektinas pavyzdys, vaidmenį, ir jo elgsena yra atitinkama. Man dingteli mintis, kad užuot likęs žmonių atmintyje „trečiuoju žaidėju“ jis gali įkūnyti archetipines jo priešininkų savybes: jis gali būti gracingesnis nei Federeris, nepalaužiamesnis nei Nadalis.

Vienu metu jis prieina prie prabangiais užkandžiais nukloto stalo, paima dviejų kvadratinių centimetrų dydžio picos gabalėlį ir susikiša jį į burną. Aš atsisuku į buvusį britų žaidėją Gregą Rusedskį, kuris prižiūri renginio eigą. „Negi picose nėra glitimo?“ – klausiu įžūliai.

Rusedskis atsako man plačia šypsena: „Mano nuomone, kartais tau reikėtų atsipalaiduoti“. Tai nėra pirmas kartas, kai Džokovičius elgiasi taip neatsakingai: 2012-ųjų pergalę „Australian Open“ turnyre jis atšventė į burną įsimesdamas vieną gabalėlį šokolado.

Ateina metas mums sužaisti. Aš stoviu ilgoje „NetJets“ klientų eilėje, kiekvienas iš mūsų gaus vieną ar dvi minutes kovoti su Džokovičiumi.

Aplink stovi apie 200 žiūrovų, kurie gurkšnoja šampaną ir stebi mus daug atidžiau, nei man norėtųsi. Ateina mano eilė ir aš stengiuosi paversti baimę stiprybe. Švelniai mušinėjame pirmyn atgal, ir Džokovičius man leidžia „laimėti“ visiškai nesiekdamas kamuoliuko. Aiškiai juokdamasis iš manęs, jis sako, kad jam patinka mano veido išraiška. Aš atgaunu kvapą, pradedu mušinėti stipriau, ir, mano nuostabai, kamuoliukas nulekia ten, kur jį ir taikiau. Aplinkui nuaidi plojimai. Tai yra viena iš svajonių akimirkų mano gyvenime.

Džokovičius prieina paspausti man rankos. „Ties ta akimirka!“ – sakau jam. „Ties ta akimirka!“ – jis atsako juokdamasis ir vikriai apsisuka pasiruošdamas žaisti su kitu priešininku. ● Bučinys žmonai Jelenai po pergalės prieš Rodžerį Federerį „US Open“ čempionate.

E D U A R D O MU N O Z / R E U T E R S N U O T R .

pakviesk mane į epernė XVIII a. klasikiniu Šampanės regione pribloškia didybės ir paprastumo derinys. Didieji šampano to meto Šampanės stiliumi pastatytas gamintojai ir paprasti vynuogių augintojai. Atsainumas ir savo vertės pajautimas. „Pol Roger“ dvaras.

Mažų, bet garsių šampano namų savininkas savo darbininkus vaišina šampanu, kuris net nebuvo išleistas į rinką, o autobuso vairuotojas, padavėjas ar viešbučio tarnautojas elgiasi taip, tarsi tavęs nė nebūtų. O gal ir tikrai – juk ne tu, o jie vaikščioja gatvėmis, po kurių grindiniu guli milijonai. Butelių ir eurų. / Beatričė Laurinavičienė / „ P ol R oger “ n u otra u kos

L'

Avenue de Champagne (Šampano aveniu) Epernė mieste vadinama brangiausia pasaulyje gatve, brangesne nei Eliziejaus laukai Paryžiuje, – dėl tų pačių kalkakmenyje iškaltų rūsių, kuriuose saugomas šampanas. Bent septyni kilometrai iš daugiau nei dviejų šimtų priklauso „Pol Roger“ namams, į kuriuos esame pakviesti. Tiksliau – pakviestas keturiskart Lietuvos someljė čempionas Narimantas Miežys. Čempionatą rengusios Lietuvos someljė asociacijos valdybos narė, Vyno klubo vadovė ir bendraturtė Rasa Starkus ir šių eilučių autorė – tik lydintieji asmenys.

Kai lėtai pervažiavę aveniu (kurgi skubėsi, kai ant kaltinių tvorų ir rūmų, mažų Versalio kopijų, auksu šviečia „Moët&Chandon“, „Mercier“, „De Castellane“, „Perrier“ ir kitų garsiųjų prekių ženklų ekspozicija) sukame ratus bandydami

32 vž de luxe

rasti „Rue Winston Churchill Nr. 1“ ir sykiu - vartus į XVIII a. klasikiniu to meto Šampanės stiliumi pastatytą „Pol Roger“ dvarą, suvokiu, kad namų valda užima maždaug tokį pat plotą kaip nedidelis Niujorko kvartalas.

Karas – ne dėl vartotojų

Ankstyvas rytas. Rūmų vestibiulyje plieskia tokia akinama saulė, kad nė nepastebiu, kaip įeina Hubertas de Billy – plačios šypsenos ir tvirto stoto vyriškis, direktorių tarybos narys. Ponas Hubertas turi šiek tiek laiko ir aprodys mums rūmus: iki 1965-ųjų tai buvo šeimos namai, dabar – biuras. Aiškiai didžiuodamasis jis dėsto, jog pirmąjį šampano butelį Polas Rogeris pardavė 1849 m. sausį, nuo to laiko šampano gamyba yra šimtaprocentinis šeimos verslas, dabar namus valdo penktoji Šampano daryklos renovacija kainavo 15 mln. Eur. karta, o jis - jos atstovas.

„Esam mažiausi tarp žinomų“, kuklinasi p. Hubertas, bet sako tiesą: skaičiuojama, jog visoje Šampanėje per metus pagaminama 300 000 mln. butelių šampano. Didžiausi gamintojai, „Moët&Chandon“ namai, priklausantys turtingiausio europiečio Bernard'o Arnault vadovaujamam prabangos prekių koncernui LVMH, pagamina 16 mln. butelių. „Pol Roger“ - 1,6 mln., kasmet beveik tiek pat, nes augimą riboja turimos žemės plotai ir griežti įstatymai. Todėl, sako p. Hubertas, koncentruojamasi į kokybę – iki numirimo. „Pol Roger“ namams priklauso 90 ha vynuogynų, juose užauginama maždaug 55 procentai reikiamo vynuogių kiekio. Trūkstamas jie perka iš augintojų, sutartys su jais sudaromos 5 metams.

Dėl riboto derliaus kiekio svarbiausias mūšis tarp šampano gamintojų vyksta ne dėl vartotojų, o dėl vynuogių augintojų, kitaip tariant, dėl kokybiškos žaliavos. Šiemet ji vėl pabrango, už kilogramą (maždaug tiek vynuogių reikia padaryti vienam buteliui šampano) buvo prašoma po 6,5 Eur (2013 m. - apie 6 Eur.). Tai reiškia tik viena - šampanas brangs.

Ponas Hubertas pasakoja, kad namai siekia valdyti tik geriausius, t. y. Grand Cru vynuogynus, jis tikisi, kad per 10 metų taip ir atsitiks.

Bet vėlgi, vynuogynų įsigyti nėra paprasta. Antai prieš porą metų pasitaikė reta proga nusipirkti 2 hektarus. Ekspertai juos įvertino 4 mln. Eur, „Pol Roger“ pasiūlė 5 mln., „Moët&Chandon“ nupirko už 7 mln. Tokios tat kainos.

Smulkmenos irgi svarbios

Išties, pinigai čia sukasi labai dideli. Neseniai pasibaigusi „Pol Roger“ šampano daryklos renovacija kainavo 15 mln. Eur, tai privačios ir bankų lėšos. Vyninė buvo atnaujinta iš esmės (joje pasijunti kaip stambaus koncerno biochemijos laboratorijoje): automatiškai besireguliuojantys procesai, kompiuterizuotos talpyklos, besidriekiančios laidų kasos, indikatoriai, mygtukai, spaustukai ir dar bala žino kas...

Tačiau tie rūsiai, virš kurių vaikščioja išdidieji Epernė žmonės, su šampanu man asocijuojasi daug labiau nei moderniausia pasaulyje darykla. „Pol Roger“ rūsiai užima kelis aukštus, antrasis iškastas 35 m gylyje. Į juos mus lydi Hugues Romagnan, namų eksporto vadovas.

Jis šypsosi: „Čia saugoma 9 mln. butelių, tai labai daug pinigų“. Įdomu tai, jog Epernė šampano namų rūsiai yra geometriški, tarsi gatvės. Reimso miesto rūsiai dažniau bus kalkakmenyje iškirstos kūgio formos erdvės, jungiamos

das Duffas Cooperis supažindino jį su Odette. Ministras pirmininkas, kuris romantiškai žavėjosi Prancūzija, buvo sužavėtas ponios Pol Roger elegancija ir grožiu, kaip ir vakarėlio metu tiekiamu šampanu – 1928-ųjų derliaus „Pol Roger“.

Nekaltas flirtas (kurį leido ponia Clementine Churchill) tęsėsi iki sero mirties 1965-aisiais. „Pakviesk mane į Epernė, - rašė ministras pirmininkas, - ir aš basomis kojomis spausiu vynuoges.“ Skaitant šias eilutes prieš akis iškyla išties intriguojantis vaizdas, bet W. Churchillis niekada nebuvo atvykęs į Šampanę.

Kasmet gimtadienio proga gražioji ponia nusiųsdavo jam dėžę šampano – dažniausiai 1928-ųjų derliaus, kol 1953 m. jo atsargos išseko.

Kai W. Churchillis mirė, Odette Pol Roger buvo viena iš būrelio artimiausių draugų, pakviestų dalyvauti laidotuvių mišiose Šv.

Pauliaus katedroje. Vėliau Pol Roger šeima nusprendė, pareikšdama pagarbą mirusiajam, etiketes ant šampano butelių įrėminti juoda spalva.

Vertina ekspertai

Britų ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ir Odette Pol Roger, 6-ojo dešimtmečio pabaiga.

koridorių. Tokių, užsilikusių nuo romėnų laikų, teko matyti „Taittinger“, „Veuve Clicquot“ namuose. Gražiausias rūsių „eksponatas“ – mediniai trikampiai stovai, vadinamieji pupitre, su buteliais. Specialios profesijos žmonės – butelių sukinėtojai, tuos butelius vis atsargiai pasukdami ir pakratydami per kelias savaites iš horizontalios padėties paverčia kakleliu žemyn. Šampano mėgėjams puikiai žinomo remuage proceso metu nuosėdos sukrenta į butelio kaklelį, o paskiau pašalinamos.

Ponas Hugues pasakoja, jog butelių sukinėtojų profesija itin reta.

Regione yra apie 100 šampano gamintojų ir vos 12 butelių sukinėtojų, 2 iš jų dirba „Pol Roger“ namuose. Išmokti teisingai sukinėti butelius trunka ketverius metus, mašinai to mokytis nereikia. Kalbant apie gėrimo kokybę, nesvarbu, kaip – rankomis ar mašinomis – tie buteliai sukinėjami. Tai svarbu šeimai. „Šampano gamyba yra itin ilgas procesas, jis apima gausybę smulkmenų, kurių vartotojas ir nepajaučia. Bet tai svarbu jiems patiems“, sako p. Hugues apie šeimą. Panašu, jog tai tiesa. Antai namuose nelaikoma galutinai pabaigtų produktų, t. y. į dėžes sudėtų pardavimui paruoštų butelių. Kai kas nors už-

sako gėrimo partiją, tuomet buteliai traukiami į dienos šviesą, ant jų klijuojamos etiketės. Paruošti kad ir nedidelę partiją trunka 2–3 savaites. Taip, įsitikinę gamintojai, gėrimas lieka „idealiai šviežias“.

Lojaliausio kliento garbei

„Pol Roger“ atsinaujino ne tik vyno daryklą, bet ir rūmus. Baldai ir vazonai su orchidėjomis jau sustatyti, ant langų kabinamos sunkios užuolaidos, ant sienų – paveikslai. Ponas Hubertas aprodo angliško stiliaus tamsiai žalios spalvos kambarį – jis pavadintas Winstono Churchillio garbei. Pasirodo, britų ministras pirmininkas iš visų gėrimų labiausiai vertino šampaną. „Šampanas pagyvina nuotaiką, sakė seras. – Jis atplaiduoja nervus, išjudina vaizduotę, sąmojai tampa šmaikštesni.“ Jo mėgstamiausias buvo „Pol Roger“ namų gėrimas. Mėgo jis ir Odette Pol Roger, generolo Georges Wallace dukrą, ištekėjusią už Jacques'o Pol Roger, vieno iš namų vadovo.

W. Churchillis lojalus „Pol Roger“ klientas buvo nuo 1908 m. Jo draugystė su šeima prasidėjo kur kas vėliau, 1944-aisiais, kai Anglijos ambasados vakarėlyje Paryžiuje įtakingas britų diplomatas Alfre-

Po dešimties metų, 1975-aisiais, buvo sukurtas specialus vintage – „Cuvée Winston Churchill“. Jo stilius – stiprus ir brandus, toks, kokiu mėgavosi ministras pirmininkas.

Ragavome to šampano – „Pol Roger Cuvee Sir Winston Churchill 2004“, į rinką jis buvo išleistas šių metų rugsėjo pradžioje. „Intensyvus, pilnas, galingas ir sykiu - subtiliai uždaras. Nors dar jaunas, bet švelnus ir elegantiškas nuo pat pirmojo gurkšnio. Kiek pakvėpavęs jis atveria neįtikėtiną aromatų puokštę, pilną nokių vaisių.

Turi itin didelį potencialą brendimui. Puikus vynas papildyti bet kurio vyno mėgėjo rūsį“, - parašė Narimantas Miežys, someljė čempionas, kai paprašiau profesionaliai įvertinti vyną.

Su Didžiąja Britanija „Pol Roger“ namus sieja ne tik legendinė W. Churchillio figūra, - nuo XX a. pradžios „Pol Roger“ yra oficialus karališkosios šeimos šampano tiekėjas.

Kita vertus, šių namų prestižą lemia ne vien sąsajos su istorinėmis asmenybėmis. „Pol Roger“ šampanas ekspertų vertinamas dėl pastovios kokybės, „džentelmeniško“ charakterio ir ilgaamžiškumo. Antai Richardas Juhlinas, bene įtakingiausias pasaulyje šampano žinovas, savo knygoje „A Scent of Champagne“ (2013) įvertino apie 8 000 skirtingų namų ir derliaus metų šampanų. „Pol Roger“ potencialui jis skiria aukščiausią – penkių žvaigždučių įvertinimą. ● vž de luxe

33

34 v탑 de luxe

Dvispalvis paltas su kailio kišenėmis ir metalo sąsagomis, Marni.

Kairiajame puslapyje: nėrinių glaustinukė ir plisuotas odos sijonas, Gucci; ilgos odos pirštinės, Prada; auskarai, Sharra Pagano.

Siurrealizmas TUŠČIOJE ERDVĖJE „ĮŠALDYTOS“ SENOVĖS SKULPTŪROS. MODERNIOS FORMOS IR INTENSYVIOS SPALVOS. MENO GALERIJOS IR KONCEPTUALUMO ATMOSFERA.

Fotografas Marco Pietracupa / Stilistė Simona Melegari

vž de luxe

35

Vyriško kirpimo paltas ir kombinezonas, dekoruotas abstrakčiu grafiniu raštu, Dior; originali sagė, Sharra Pagano; dvispalviai bateliai, Chanel.

Dešiniajame puslapyje: palaidinė, plačios kelnės ir įmantriu kinišku piešiniu puoštas sijonas, Dries Van Noten; trikotažinis golfas, Marni; batai, Racine Carrée; sagė, Sharra Pagano.

36 vž de luxe

v탑 de luxe

37

38 v탑 de luxe

Suknelė, Céline; auskarai, Sharra Pagano.

Kairiajame puslapyje: suknelė, puošta kregždėmis ir siuvinėtu diržu, Rochas; trikotažinis golfas be rankovių, Marni; pirštinės, Lanvin; dvispalviai bateliai, Chanel.

vž de luxe

39

Avikailio paltas, Tod’s; kombinezonas, Agnona; diržas, Marni; sagė ir auskarai, Sharra Pagano; dvispalviai bateliai, Chanel.

Dešiniajame puslapyje: paltas, Salvatore Ferragamo; marškiniai, Jil Sander; kailio kelnės, Fendi; auskarai, Sharra Pagano; batai, Racine Carrée.

40 vž de luxe

v탑 de luxe

41

„Stella McCartney“ demonstruoja dirbtinio kailio kolekciją Paryžiaus mados savaitėje, 2015, spalis. R E X F E AT U R E S N U O T R .

Lady Gaga, kaip ir daugybė kitų muzikos ar kino pasaulio žvaigždžių, mielai puošiasi aukščiausios kokybės dirbtinio kailio gaminiais. Naujausios technologijos keičia ir prabangos sampratą. R E X F E AT U R E S N U O T R .

tikra netikro kailio prabanga Nors frazė „prabangus dirbtinis kailis“ gali skambėti paradoksaliai, mados pramonė griauna nusistovėjusį stereotipą. Pasak pačių mados kūrėjų, dirbtinis pluoštas šiandien nebėra tiesiog alternatyva tikram kailiui – tai visiškai nauja kategorija, keičianti požiūrį į etinius klausimus ir prabangos sampratą. / Deimantė Bulbenkaitė /

J

eigu apsilankytumėte madingiausiose Londono ar Niujorko parduotuvėse ir norėtumėte išsirinkti naujausias tendencijas atitinkantį paltą, galite neabejoti, kad pirmiausia jūsų rankose atsidurtų... spalvingi dirbtinio kailio kūriniai. Galbūt tai būtų retro stiliaus puspaltis, dažytas ryškia rožine spalva, galbūt – masyvus netikro karakulio paltas, beveik siekiantis žemę. Tiesa, tenka perspėti, kad jų kaina veikiausiai nenusileistų natūralaus kailio gaminiams. Bet kokybė tikriausiai pranoktų bet kokius lūkesčius.

42 vž de luxe

Pamėgtas ir žinomų dizainerių, ir mados gerbėjų dirbtinis kailis pastaruoju metu išgyvena atgimimą. Prieš dešimtį metų netikras kailis buvo laikomas tik pigesne alternatyva tradiciniam produktui, o šiandieninės technologijos leidžia sukurti tokias dirbtinio kailio versijas, kurios savo išvaizda bei galimybėmis pranoksta tikrąjį. O tai kelia klausimą apie prabangą XXI amžiuje – mat nebeaišku, ar vertingesnė natūrali medžiaga, ar žmogaus rankose gimusi ir ištobulinta inovacija. Daugelis mados dizainerių atsakytų, kad skirtumo beveik nebėra –

šiandien vertę lemia galutinio produkto kokybė ir jo dizainas.

Geriausias šios idėjos įrodymas – britų dizainerės Hannah Weiland įkurtas prekių ženklas „Shrimps“, kurio vizitine kortele tapo minimalistiniai retro stiliaus netikro kailio paltai. Jie, nudažyti ryškiomis spalvomis ir papuošti trijų kontrastingų juostų motyvu, šiandien gali būti matomi mados sostinių gatvėse, o jų kaina neretai prilygsta natūralaus kailio gaminiams. Tiesa, „Shrimps“ paltai nėra bandymas atkurti natūralaus kailio faktūrą – ji tyčia modifikuojama ir geriau pritaikoma unikaliam dizainui. Tai reiškia, kad dirbtinis kailis pamažu atsikrato pigesnės

versijos etiketės ir tampa visiškai nauja medžiagos kategorija, leidžiančia drąsiau eksperimentuoti ir ieškoti naujų pritaikymo sprendimų.

lių, bet dizainerės sumanumas bei sugebėjimas maišyti sintetinius bei natūralius pluoštus mados namus kilstelėjo iki prestižinio lygmens.

Nemaža paspirtimi tobulėti tapo ir tai, kad geriausio pluošto gamintojos vardą iš Europos perėmė Pietryčių Azijos regionas, kuriame kokybiškas pluoštas kainuoja gerokai mažiau, o vietos rinkoje nuolat vystomos technologijos ir kuriamos naujos gamybos proceso galimybės.

Šimtametė istorija

Pirmieji bandymai sukurti netikrą kailį nebuvo itin sėkmingi, bet didele paspirtimi tapo atrastas būdas, kaip iš velvetą primenančio audinio suformuoti karakulį primenančią faktūrą. Kokybiškų imitacijų tendenciją iškėlė ir tarpukariu JAV priimtas sprendimas papildomai apmokestinti natūralų kailį kaip išskirtinės prabangos prekę. Nors tikras kailis išlaikė savo kaip statuso simbolio įvaizdį, dirbtinio kailio gamyklos klestėjo. O netrukus pasirodė tiek naujų variacijų, kad net sukurta speciali reklaminė kampanija su išgalvotu kailiniu žvėreliu, gavusiu Wumpus vardą.

Pažangą paspartino ir atrastas būdas, kaip netikrą kailį gaminti pasitelkiant šilką – plonos ir blizgios jo gijos padėjo imituoti tokių gyvūnų kaip leopardo, gazelės ar kurmio kailį. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje rasti būdai pakeisti ir šinšilos, šermuonėlio, ruonio, ponio kailius, tačiau iš jų pasiūti drabužiai nebuvo vertinami kaip naujo, potencialiai pelningo judėjimo dalis – tai vis dar buvo alternatyva, skirta palto ar kailinių aksesuarų įsigyti neįstengiančioms miesto moterims.

Požiūris į dirbtinį kailį kaip į modernios mados elementą atsirado tik septintajame dešimtmetyje, kai dėmesį į jį atkreipė žinomų mados leidinių stilistai. Nuotraukose atrodę nepriekaištingai ir vilioję palyginti nedidele kaina, netikro kailio daiktai papuošė daugelio madingų londoniečių pečius, bet natūralus kailis vis tiek išliko prabangos simboliu – iš to net atsirado pasakymas, kad dirbtinio kailio švarką moteris turėtų galėti nusipirkti pati, o tikrus kailinius jai jau turėtų parūpinti turtingas vyras.

Kas yra dora?

Kalbant apie dirbtinį kailį svarbu pažymėti ir etinius klausimus, keltus dar aštuntojo dešimt­ mečio pradžioje. Tiesa, tai, kas prasidėjo nuo bandymo išsaugoti nykstančias rūšis, šiandien jau peraugo į gerokai keblesnį klausimą: galbūt teigiamą kailio įvaizdį formuoja netgi pernelyg tikroviškas dirbtinis atitikmuo?

Manoma, kad didžiausia kampanija, skirta dirbtinio kailio pramonei, buvo sukurta 1994 metais, kai pasirodė viena ikoniškiausių organizacijos PETA reklamų su šūkiu „geriau nedėvėsiu nieko, nei dėvėsiu kailį“. Pirmajai reklamų serijai be drabužių nusifotografavo supermodeliai Naomi Campbell ir Cindy Crawford, o netrukus apie sprendimą atsisakyti kailio pranešė amerikiečių mados namai „Calvin Klein“. Įdomų pastebėjimą pateikė ir „Chanel“ mados namų kūrėjas Karlas Lagerfeldas. Jo nuomone, tradicinis požiūris į kailį natūraliai kinta, mat jį su prabanga sieja nebent vyresnioji karta – jaunajai labiau rūpi dizaino subtilybės ir tvarumo idėjos. Žinoma, dirbtinio kailio pramonė netruko šių pastebėjimų politizuoti: pradėta bendraGarsioji amerikiečių aktorė, dainininkė ir dizainerė Eva Mendes taip pat dalyvavo vienoje ikoniškiausių organizacijos PETA reklaminių kampanijų, sakančių – „geriau nedėvėsiu nieko, nei dėvėsiu kailį“.

Prabanga rytoj

Gyvūnų teisių gynėjai Madride protestuoja prieš natūralaus kailio dėvėjimą. S U S A N A V E R A / R E U T E R S N U O T R .

darbiauti su gyvūnų teises ginančiomis organizacijomis, rengti specialius netikro kailio mados pristatymus. Nors didžioji dalis organizacijų pritaria dirbtinio kailio technologijų plėtotei, kai kurios grupės mano, jog jis turėtų būti gaminamas ir pristatomas kaip nors kitaip, mat pernelyg natūraliai atrodanti imitacija vis tiek populiarina tikrojo produkto įvaizdį.

Netikras ir kitoks

Tiesa, šių laikų mados kūrėjai jau žino, kaip rasti sprendimą, tenkinantį visas puses. Tokie mados namai kaip „Stella McCartney“, „Shrimps“ ar „Brunelli Cucinelli“ savo „kailį“ gamina iš augalinio pluošto arba vilnos bei stengiasi ne atkartoti klasikinę kailio išvaizdą, o sukurti visiškai naują faktūrą. Kaip teigia prancūzų mados namų „Sonia Rykiel“ dizainerė Julie de Libran, šiandien dirbtinio kailio galimybės yra gerokai didesnės nei prieš dešimtmetį ir atveria kūrėjui daugiau durų, tad nenaudoti dirbtinio kailio būtų gėdinga.

Jai antrina ir britė Stella McCartney, pasisakanti prieš bet kokį kailio ar odos naudojimą. Ne paslaptis, kad jos karjeros pradžioje kritikai abejojo, ar įmanoma sukurti prabangos ženklą nenaudojant geriausiai žinomų prabangos simbo-

„New York Times“ apžvalgininkų teigimu, paskutinių rudens sezono mados savaičių Niujorke, Paryžiuje, Milane ir Londone metu net 73 % kolekcijų turėjo bent vieną kailinę (tiek tikrą, tiek dirbtinę) detalę, o kailio pramonė yra vertinama bent 40 mlrd. Eur. Tai tarsi sako, kad kailis vis dar išlieka šaltojo sezono klasika ir prabangos simboliu, bet žaidimo taisyklės pamažu keičiasi.

Prabangos suvokimas – irgi.

Kaip pastebi mados apžvalgininkai ir istorikai, prabangos kodus visiškai perrašė prieš keletą metų prasidėjusi minimalizmo banga, dėmesį nuo išorinio blizgesio nukreipusi į detalių tikslumą, išbaigtumą ir technologines naujoves madoje. Tai neabejotinai svarbu ir kalbant apie dirbtinį kailį, kuris pastaruosius keletą sezonų ne tik stebina savo kokybe, bet ir leidžia dizaineriams įgyvendinti dar nematytas idėjas.

Nors tokie mados namai kaip „Prada“ ar „Hermes“ atsisako naudoti bet kokius pakaitalus ir daugiau dėmesio skiria nepriekaištingam odos bei kailio išdirbimui, pažangūs naujesni mados ženklai drąsiai žaidžia su naujomis netikro kailio bei odos galimybėmis, kurios leidžia eksperimentuoti ne tik su plauko ilgiu ar spalva, bet ir forma, drabužio konstrukcija.

Ar tai reiškia, kad netolimoje ateityje natūralų kailį pakeis tiesiog patobulinta techninė augalinio pluošto variacija? Turbūt ne, nes, kaip pasakė jaunosios kartos dizaineris Jasonas Wu, kailis turi gilias ir senas tradicijas, o jo naudojimas neturėtų būti teisiamas. „Vieni žmonės yra vegetarai, kiti ne, tad tokia pati apsisprendimo teisė svarbi ir mados kūrėjui“, – interviu su „Forbes“ metu nukirto kūrėjas. Suku jam nepritarti – kartais madoje svarbi ne tik išraiškos forma, bet ir sentimentas. Ypač jei jis dedikuotas prabangai ir išskirtinumui. ●

Modelis ir aktorė Pamela Anderson taip pat išreiškė savo požiūrį į natūralios odos ir kailio dėvėjimą.

Stella McCartney butikas Londone. T I M M AT T H E W S / S TA R S T O C K / P H O

M AV R I X P H O T O . C O M / P E TA N U O T R .

vž de luxe

43

/ Paulius Čiulada /

„ M AT T O N “ n u otra u ka

gyvenimas iš

investicijų

Gal ne kartą esame pasvarstę, kaip atrodytų gyvenimas, jei atsisakytume savo nuolatinės veiklos ir gyventume tik iš to, ką per gyvenimą pavyko uždirbti, sukaupti ar, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gauti. Kitaip tariant, koks būtų gyvenimas, jei visą savo laiką skirtume šeimai, laisvalaikiui, Investicijų valdytojai supomėgiams.

I

r čia kyla nemažai klausimų. Kiek tam reikia pinigų?

Kaip turėtume elgtis, kad sukauptas turtas nebūtų tiesiog „pravalgytas“, kad jo užtektų iki pat gyvenimo pabaigos ir dar liktų palikuonims? Paprasčiau sakant, kiek pinigų kasmet galėčiau nusiimti iš savo investicijų portfelio, kad jo „nesugraužtų“ infliacija? Atsakymo į šiuos klausimus žurnalas „De Luxe“ ieško kreipdamasis į profesionalius investicijų valdytojus.

Grąža priklauso nuo rizikos

Tikriausiai nieko nereikia įtikinėti, jog nepatartina sukauptą kapitalą laikyti grynaisiais pinigais banko sąskaitoje. Ne tik dėl galimo finansų įstaigos bankroto, rizikos išskaidymo, bet ir dėl būtinybės kasmet didinti portfelio vertę, kad turimų pinigų perkamoji galia bėgant metams nekristų dėl infliacijos.

44 vž de luxe

tartinai tvirtina: investicinis portfelis turi būti sudarytas iš skirtingų turto klasių – nuo akcijų, obligacijų, investicinių fondų iki nekilnojamojo turto (be pirmojo būsto). Tačiau kiek toks portfelis gali duoti pelno?

Priklausomai nuo asmens rizikos lygio specialistai padės sudėlioti mažos, didelės arba subalansuotos rizikos investicijų portfelį, kurio galima grąža priklausys nuo pasirinkto rizikos lygio.

Versijų, koks yra vidutinis daugiametis investicijų portfelio metinis uždarbis, priklausomai nuo jo rizikos, yra daugybė ir turbūt kiekvienas investicijų valdytojas, atsižvelgdamas į situaciją finansų rinkose, jums įvardys vis kitą skaičių.

Visgi turbūt nesuklysime pasakę, kad iš vidutinės rizikos investicijų portfelio (50 % nukreipta į akcijas, 50 % – į obligacijas) galime tikėtis apie 8,5 % vidutinės metinės grąžos (mat istoriškai akcijos „uždirba“ 12 %, o obligacijos – 5 % metinės investicinės grąžos).

O jei lėšas pageidaujame investuoti saugiai ir renkamės žemesnės rizikos investicijų portfelį (kurio 85 % bus nukreipta į obligacijas, o 15 % – į akcijas), vidutinė investicinio portfelio grąža sieks apie 6 %.

Portfelio dydis

Žinodami, kiek uždirbsime, galime planuoti, kokio dydžio investicinio portfelio reikia. Šis klausimas, žinoma, neatsiejamas nuo to, kiek vidutiniškai pinigų jums per mėnesį reikia visoms išlaidoms padengti.

Matematika čia gana paprasta – jei tam pakanka, pavyzdžiui, 3 000 Eur, tai atitinkamai bus 36 000 Eur per metus (3 000 Eur x 12) ir reikš 3,6 % uždarbio nuo 1 mln. Eur dydžio portfelio (nevertinant mokesčių). Perpus mažesnis ir dvigubai didesnis mėnesio išlaidų poreikis reikštų būtinybę nuo 1 mln. Eur dydžio investicinio portfelio per metus nusiimti atitinkamai 1,8 % ar 7,2 %.

Visgi svarbiausias klausimas – kiek lėšų kasmet galima nusiimti nuo investicinio portfelio, kad jo vertė ilgainiui nesumenktų. „Klausimą, kokią dalį investicijų galiu išsiimti iš investicinio portfelio ir paprasčiausiai išleisti, visuomet keliu prekiaudamas akcijomis.

Jei gyvenčiau vien iš akcijų prekybos, iš portfelio kasmet tikriausiai išsiimčiau tiek, kiek vidutiniškai pinigų reikia per mėnesį. Jei reikia kažką įsigyti, tikrai nesiečiau to su savo uždarbiu“, – kalba Algimantas Variakojis, investuotojas ir Verslo angelų fondo partneris.

Pasak jo, sprendimą išimti ar ne pinigus iš investicinio portfelio sunkiausia priimti akcijų kilimo momentu. „Dažniausiai išimti pinigai ne-

begrįžta, vadinasi, nepriklausomai nuo rezultatų investicijų portfelis mažėja“, – kalba jis.

Ponas Variakojis dėsto, kad jeigu savo pajamoms priskirsime visą metinį akcijų prieaugį, tai kitais metais, akcijoms nukritus, neturėsime pinigų srauto savo išlaidoms. „Jeigu imsime tik pelną ir nedengsime nuostolių, tai ilgainiui investuota suma labai sumažės.

Taigi sprendimas turi būti priimamas ne atsižvelgiant į pajamas, o į tai, kokį ir kokio dydžio portfelį norite turėti“, – sako p. Variakojis.

Anot jo, kiek paprasčiau nusiėmimui leistiną sumą apskaičiuoti, jei investuojama tik į obligacijas, mat tuomet tiksliau žinoma būsimoji grąža. „Jei mano portfelis neatitinka mano išlaidų poreikio, būtina keisti investavimo strategiją arba mažinti išmokas. Nereikia pamiršti infliacijos, juk ji irgi „valgo“ pinigus, vadinasi, portfelis turi pastoviai didėti bent infliacijos dydžiu“, – kalba pašnekovas.

Nusistatyti tikslus

tuoti, taip pat nutarti, ką veiksime po metų ar kelerių su gautu pelnu. „Kokią dalį pelno išsiimti – nuo 0 iki 100 % – po metų ar kelerių, lemia asmeniniai prioritetai“, – sako p. Rimšienė.

Ji pasakoja, kad dalis jos atstovaujamos įmonės klientų yra savo verslus pardavę verslininkai ir jie linkę savo investicijas laikyti labai saugiai. „Šiems investuotojams yra svarbiau išsaugoti savo turto vertę, nei iš investicijų uždirbti didelę grąžą. Todėl šie investuotojai po metų pelno neišsiima ir investicijas laiko ilgai. Kita mūsų klientų dalis nori fiksuoti metinį pelną ir toliau tęsia investicijas vėl su pradine suma. Kokia pelno dalis bus išimama, susitariama prieš pradedant investuoti“, – dėsto p. Rimšienė.

Pataria grąžą toliau investuoti

vesticijų vertė bus nukritusi, reikalingą pragyvenimui sumą teks imti iš pradinės investicijų sumos. „Žinoma, yra išvestinės finansinės priemonės, tokios kaip struktūrizuotos obligacijos, duodančios ketvirtines ar metines palūkanas. Jos investuotojams yra patrauklios, nes generuoja nuolatinį pajamų srautą trejus, penkerius ar net septynerius metus. Tokias investicijas jų valdytojai stebi nuolat ir informuoja investuotojus apie susidariusią grąžą, rekomenduoja, kada būtų efektyvu grąžą fiksuoti ir uždirbtus pinigus toliau reinvestuoti“, – pasakoja p. Rimšienė.

Anot jos, apibendrinant galima sakyti, kad išsiimant tik dalį uždirbto pelno, o likusią dalį pelno reinvestuojant toliau kartu su pradinėmis investicijomis, investicinio portfelio grąža auga greičiau. ●

Specialistai teigia, kad investuotojai, gyvenantys iš investicinio srauto pajamų, turi susitaikyti su mintimi, kad jeigu rinkose bus susidariusi neigiama situacija ir jo in-

Violeta Rimšienė, investicinės bankininkystės konsultacijų bendrovės „Evernord“ investicijų strategijų vadovė, dėsto, kad pradėjus formuoti savo investicijų portfelį būtina sau nusistatyti gaires, kokios grąžos tikimės iš savo investicijų, kokią riziką toleruojame, kuriam laikotarpiui ketiname inves-

Investicinio portfelio pavyzdys Imkime konkretų pavyzdį. Tarkime, investicinis portfelis, kurio vertė 1 mln. Eur, „uždirbo“ 6 % metinės grąžos. Investuotojui pragyvenimui per metus reikalinga suma siekia 30 000 Eur. Pamodeliuokime, kaip atrodys investicijų grąža, jeigu investuotojas nusiims visą uždirbtą grąžą, arba reikalingus pragyvenimui 30 000 Eur, arba viską reinvestuos:

100 % METINIO

PRIEAUGIO NUSIIMAMA

30 000 EUR PER 100 % METINIO PRIEAUGIO METUS NUSIIMAMA REINVESTUOJAMA

1 000 000 Eur (buvo atsiimta suma 150 000 Eur)

1 116 270,28 Eur

1 282 370,68 Eur

1 000 000 Eur (buvo atsiimta suma 300 000 Eur)

1 265 371,88 Eur

1 644 474,56 Eur

* Po 5 metų portfelio vertė * Po 10 metų portfelio vertė

Skaičiai rodo, kad, įvertinant 15 % pajamų mokestį, per metus investicinis portfelis duos 51 000 Eur pelno. Daugiausia pinigų investiciniame portfelyje lieka, jei lėšos reinvestuojamos. Po penkerių metų, tikėtina, išsiimsite dvigubai daugiau, nei išimdami pamečiui, nes laikas – geriausias investuotojo sąjungininkas. Jei lėšų reikia dabar ir laukti negalite, reinvestuokite bent dalį grąžos – sukursite savotišką „pagalvę“ blogiems laikams ir apsaugosite savo investicijas nuo „pravalgymo“.

46 vž de luxe

P

/Dina Sergijenko /

Kad ir kokiais septynmyliais žingsniais automobilių kūrėjai eitų vairuojančių robotų, elektrinių variklių ar akimirkų, kai vairuotojas sėdės keleivio sėdynėje, link, kai kurie dalykai nepasikeis niekada.

Ilgai lauktas 7 serijos BMW rinkoje pasitiktas dvejopai: ištikimi gerbėjai džiaugėsi, o kitus nuvylė santūrus dizainas, mat jie tikėjosi esminių automobilio išvaizdos pokyčių.

avyzdžiui, tos akimirkos, kai į ką tik nuo gamyklos konvejerio nuriedėjusį automobilį norėsis atsisukti antrą kartą.

Arba noras trumpam užsimerkti ir giliau įkvėpti odos, medžio ir metalo kvapų, pasklindančių pravėrus naujutėlio modelio dureles. Ir, žinoma, tylus aiktelėjimas išvydus, kurlink garsiausiose pasaulio bendrovėse dirbančių dizainerių fantazija nunešė šiemet.

O kūrėjų vaizduotė šiemet – ypač laki. Tarp dailiausių šių metų automobilių žvaigždžių – ryškus lyg aušra „Rolls-Royce Dawn“. Išpuoselėtomis linijomis, sumaniais sprendimais žavi po keturiasdešimties metų pertraukos išleistas „Mercedes-Benz“ S klasės kabrioletas. Inovacijomis vilioja 7 serijos BMW limuzinas, o greičiausias pasaulyje visureigis, pagamintas „Bentley“, akį traukia ypač prabangiu interjeru.

Prie žinomiausių pasaulio vardų prisijungė ir naujokai. Vokiečiai žavi asketišku „Artega Scalo“ interjeru ir įrodinėja, kad gali sukurti elektrinį superautomobilį, todėl pirmųjų modelių gamins tik 12, o iš mirusiųjų prikeltas vokiškas „Borgward“ ženklas, pirmiausia pasirodysiantis Kinijos keliuose, vilioja egzotiška išvaizda ir kokybe.

Aušros geltonio

Jokios abejonės, kad renkant svarbiausią šių metų modelį pirmiausia būtų minimas „Rolls-Royce Dawn“ vardas. Išsaugojęs geriausius klasikinius britų automobilių gamintojo bruožus, drauge įgavęs ir žaismingumo „Rolls-Royce“ kabrioletas yra vienas trokštamiausių modelių.

V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O ŽINIOS NUOTR.

vž de luxe

47

ti elektra valdomų sėdynių padėtį. Taip pat gale montuojami 10 colių (25,4 cm) dydžio planšetiniai kompiuteriai.

Demonstruodama naujausią savo modelį „Bentley“ nepamiršo prie jo priderinti ir bendrovės kuriamų aksesuarų, pavyzdžiui, prabangių lagaminų ar specialaus į bagažinę montuojamo šaldytuvo šampanui, dėklo įrankiams ir pagardams. Bendrovė pabrėžė, kad vairuojant puikias pravažumo savybes turintį „Bentayga“ pikniką surengti įmanoma ir pasaulio krašte. „Bentayga“ komplektuojamas su 6 l darbinio tūrio dviejų turbinų benzininiu W12 formos motoru. Šis generuoja 608 AG (447 kW) ir 900 Nm sukimo momentą. Iki 100 km/val. modelis pagreitėja per 4,1 sek., o maksimalus visureigio greitis – 301 km/val.

„Ferrari“, pavasarį pristatę 488 kupė modelį, nusprendė, kad vėstant orams verta išleisti ir bestogį automobilį, tiksiantį šiltiems Pietų kraštų keliams. V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

Iki šiol mistiniais, paslaptingais, netgi niūriais vardais savo modelius vadinę britai nusprendė, kad metas keistis. Vien vardu, lietuviškai reiškiančiu aušrą, „Rolls-Royce“ neapsiribojo. Pirmą kartą bendrovės istorijoje automobilis buvo pristatytas internetu visam pasauliui.

Medžiaginis modelio stogas paslepiamas po dailiu medžio dangčiu, o šio raštai primena krioklį. Automobilyje 80 % dalių yra visiškai naujos – nuo važiuoklės iki stogo. Pastarasis pakyla ir nusileidžia per 22 sekundes bei užtikrina, kad uždarę duris salone girdėsime vien tylą.

Interjeras – ryškios raudonai oranžinės spalvos, primenančios tekančią saulę. Kėbulas nudažytas nakties mėlynumo spalva. Šių dviejų spalvų kompozicija primena kylančią ryto saulę, kurios šviesa tolyn nustumia nakties tamsą.

Po „Dawn“ kapotu – skiriamuoju „Rolls-Royce“ ženklu tapęs 6,6 l darbinio tūrio V12 formos 563 AG motoras, iki 100 km/val. automobiliui leidžiantis įsibėgėti per 4,9 sekundės. Pirmasis „Dawn“ jau parduotas, o likusieji, tikisi britai, vilios ne tik ištikimus ženklo gerbėjus, bet ir jaunesnius pirkėjus.

Tokius, kuriuos žavi „Rolls-Royce“ istorija, tačiau nutrūktgalviškumo pamiršti dar nesinori.

Pasaulio greičiausias

Prabangiausių pasaulio automobilių gamintojai ilgai trypčiojo, ar leistis paskui visą automobilių pramonę apėmusią visureigių karštinę. Pirmasis spaudimo neatlaikė „Bentley“ ir išleido prabangiausiu ir greičiausiu pasaulyje vadinamą „Bentayga“ visureigį.

Iš kurios pusės bežvelgsi, „Bentayga“ yra tikras „Bentley“ šeimos narys, kupinas detalių, primenančių tai vieną, tai kitą bendrovės sukurtą modelį. Akį maloniai džiugina interjeras: minkštutėlė rombais persiūta oda, medžio inkrustacijos, chromuoto metalo apdailos detalės – viskam naudotos aukščiausios kokybės medžiagos.

Kurdama naują modelį bendrovė pasistengė atsikratyti ankstesniuose „Bentley“ automobiliuose varginusių mygtukų gausos. Dabar 8 colių (20,32 cm) skersmens centrinis prietaisų skydelis su nemažu lietimui jautriu ekranu apsuptas vos kelių būtinų valdiklių. Gale sėdintys keleiviai turi galimybę reguliuoti oro temperatūrą, keisSportiškojo vokiečių inžinierių kupė bus tik 12 kopijų, mat gamintojai kol kas tik nori įrodyti pasauliui, kad geba kurti automobilius.

V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

48 vž de luxe

Leidžia atsipalaiduoti

S klasės kabrioletą „Mercedes“ išleido po 40 metų pertraukos. V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

„Artega Scalo“ interjeras neįprastas akiai ir asketiškas, tačiau, pasak gamintojų, itin patogus vairuotojui.

V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

Apie 7 serijos BMW daugelio vokiškų automobilių gerbėjų nuomonė nevienareikšmė. Viena vertus, prabangus limuzinas išlaikė visas savybes, dėl kurių yra mėgiamas. Kita vertus, ne vienas, ilgai laukęs šio prabangaus modelio, tikėjosi išvysti iš pagrindų pasikeitusį ir atsidusti priverčiantį modelį.

Tačiau 7 serijos BMW esminių pokyčių, bent jau kalbant apie dizainą, nematyti. Automobilis alsuoja vokišku santūrumu ir praktiškumu, kiekviena detalė lengvai atpažįstama. Kur kas labiau vokiečiai padirbėjo „iš vidaus“, t. y. kurdami elektronines saugumo ir pagalbos sistemas, versdami automobilį laikytis dietos ir t. t.

Limuzino kėbulas gamintas iš plieno ir iš sustiprinto anglies pluošto, galią į ratus perduoda patobulinta pavarų dėžė. Ši, beje, gavo „RollsRoyce“ išmintį, tad pavarą keis ne tik pagal vairavimo būdą, bet ir pagal priekyje laukiantį kelią.

Neabejojama, kad 7 serijos BMW bus vienas iš rūpestingiausių šiandienos automobilių ir daugeliu smulkmenų pasirūpins savarankiškai. Pavyzdžiui, modelis turi autonominę statymo sistemą, tad įvažiuoti į stovėjimo vietą ir išvažiuoti iš jos gali pats, lazerinius žibintus, šviečiančius dukart toliau nei įprasti.

Darbo įdėta kuriant ir BMW užvedimo raktelį. Dabar šis – su jutikliniu ekranu, tad vienu paspaudimu gali parodyti pagrindinę informaciją apie automobilį.

Pavyzdžiui, centre nėra įprastos pavarų svirties, vietoje jos – šeši apvalūs mygtukai. Vietoje prietaisų skydelio su tachometru, odometru ir kitais prietaisais „Scalo“ vairuotojui prieš akis – skaitmeninis ekranas.

Paslaptingi vokiečiai neatskleidžia, ką veiks tada, kai parduos visus dvylika „Artega“ elektromobilių, kuriais prekiauti žadama jau nuo ateinančių metų pabaigos. Visgi prisimenant „Tesla Motors“, išaugusią iš nedidelės spartuolės iki technologijų madas diktuojančios lyderės, istoriją tikėtis galima visko.

Su dobilo lapu

Šimtametis „Borgward“ ženklas prikeltas kinų investuotojų, todėl ir išriedės šio gamintojo visureigiai pirmiausia Kinijoje.

V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

Tiems, kurie nori prabangos ir galimybės mėgautis saulėlydžiais atsidengus automobilio stogą, skirtas ir S klasės „Mercedes“ kabrioletas.

Paskutinį kartą tokį modelį „Mercedes-Benz“ išleido 1971 m. Prabangų automobilį, turintį daugybę šildomų paviršių, „Swarovski“ kristalais puoštus žibintus ir per 20 sekundžių atidengiamą stogą, bendrovė pardavinėti nori nuo kitų metų.

Sunku abejoti šio įspūdingo automobilio sėkme.

S klasės kabrioletas sujungia ne tik geriausias „Mercedes“ automobilių gamybos tradicijas, bet ir inovacijas. Pavyzdžiui, kad važiuoti atviru stogu būtų patogu ir vėsesniu oru, priekinės sėdynės turi sistemą, šildančią kaklą. S klasės kabrioletas bus siūlomas su dviem skirtingais varikliais. Pirmasis, komplektuojamas su S500 modeliu, bus 4,6 l darbinio tūrio 455 AG motoras, turintis 700 Nm sukimo momentą ir komplektuojamas su 9 laipsnių automatine pavarų dėže.

Prie antrojo variklio padirbės „Daimler“ AMG padalinys, kuriantis ypač greitus ir sportiškus „Mercedes“ modelius. S klasės AMG kabrioletas turės 5,5 l darbinio tūrio V8 formos dviejų turbinų motorą, generuojantį 585 AG ir turintį 900 Nm sukimo momentą. Tokiu varikliu ginkluotas kabrioletas iki 100 km/val. pagreitės per 3,9 sekundes.

Nuleistu stogu

Į vieną gretą prie šiemet pristatytų bestogių superautomobilių „Lamborghini Huracan“ ir „Fer-

Superautomobilių gamintojas „Lamborghini“ dėl kabrioleto ieškančių dėmesio kovoja su bestogiu „Huracan“. V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

rari 488 Spider“ galima statyti ir vokiečių „Artega Scalo“ modelį. Tiesa, šiuo vardu pažymėtų modelių visame pasaulyje bus labai mažai – vos 12.

Elektra varomas dvivietis modelis turi dailių formų kupė kėbulą, asketiškai ir kokybiškomis medžiagomis įrengtą interjerą, su 300 kW galios motoru jis gali nuvažiuoti apie 400 km. Didžiausią nuostabą kelia kone rankomis gaminto vienetinio modelio kaina – 170 000 Eur. Vienas iš dvylikos automobilių kainuoja tiek todėl, kad gamintojai bando įrodyti visam pasauliui savo galimybes.

Jei automobilis iš lauko yra tiesiog niekad nematytas sportinis bolidas, viduje prietaisų skydelių, mygtukų, valdiklių išdėstymas visiškai kitoks nei įprastuose sportiniuose automobiliuose.

Italų „Alfa Romeo“ šiemet paskelbė norintys būti matomi taip pat kaip jų konkurentai vokiečiai. Konkurencinės kovos ginklu tapo dailus sedanas „Giulia“. Šio versijų bus ne viena, tačiau daugiausia dėmesio ir meilės gamintojai parodė žalio dobilo lapu pažymėtiems modeliams. Toks lapas, pasirodo, nuo 1923 m. žymi pačius sportiškiausius ir galingiausius „Alfa Romeo“ modelius.

Galingiausia „Quadrifoglio“ versija papuošta plonyčius stipinus turinčiais ratlankiais. Modelio išvaizdai subtilumo suteikia priekyje ir gale esantys anglies pluošto raštais padailinti aptakai. Vairuotojui ir priekyje sėdinčiam keleiviui įsitaisyti prireikia ne įprastose minkštos odos sėdynėse, o sportinėse. Prireikus automobilyje nesunku trijų tvirtinimų diržus pakeisti specialiais sportiniais. „Giulia“ galia – iš 2,9 l darbinio tūrio benzininių motorų, įkvėptų „Ferrari“ koncerno. Tokio darbinio tūrio motoras generuoja įspūdingas 510 AG, o iki 100 km/val. „Giulia“ įsibėgėja per 3,9 sek. Maksimalus variklio sukimo momentas – 600 Nm, didžiausias greitis – 307 km/val. Gamintojas skelbia, kad automobilio svoris pasiskirsto kone po lygiai abiems ašims, tad „Giulia“ turėtų būti išties puikiai valdomas.

Grįžo šimtamečiai

Šiemet į pasaulinį automobilių gamintojų žemėlapį grįžo senas vokiškas ženklas „Borgward“.

Pirmą kartą paminėtas 1919 m. Po kelių dešimčių metų sportinių ir kasdienai skirtų automobilių leidimo bendrovė nebeatlaikė rinkos spaudimo ir bankrutavo. Prieš kelerius metus ji atsikūrė, gavo investiciją, iš kurios atsirado prabangus visureigis BX7. Šis palieka iš tiesų gerą įspūdį. Salone maloniai čiuopiama dailiai siuvinėta oda, medžio inkrustacijos, metalo akcentai, minkšti kilimai. Visame interjere atsikartoja rombų rašto elementai: jie matyti ant oda išmuštų durelių, ant metalinių apdailos paviršių, sėdynių siūlėse. Rombas pasirinktas neatsitiktinai – vokiečių „Borgward“ logotipas taip pat šios formos. „Borgward“ nepamiršo ir naujausių dizaino tendencijų – žibintuose įmontuoti LED šviesos diodai, salone – lietimui jautrus ekranas, valdantis informacijos ir pramogų sistemą. Tiesa, Europos keliuose visureigis pasirodys dar negreitai.

Pirmiausia į ženklo atgaivinimą investavę kinai norės automobilį matyti savo keliuose, tik po poros metų jis išvažiuos ir į Senąjį Žemyną. ● Kabrioletą „Rolls-Royce“ su ryškiai oranžinės spalvos interjero apdaila gamintojai pavadino „Dawn“ – aušra. V L A D I M I R O I VA N O V O / V E R S L O Ž I N I O S N U O T R .

50 vž de luxe

O

gal toks pasirinkimas jau kiek pabodo, norisi naujų patirčių? O gal žiemos malonumai ir vilioja, tik kalnų aukštis svaigina per daug?

Bet jei žiemiška ir laukinė gamta jūsų nebaido, tuomet vertėtų pagalvoti apie kelionę į Šiaurę, ypač jei jums miela draugiškų haskių kompanija, vilioja Šiaurės pašvaistės magija, norisi ištrūkti iš turistų šurmulio.

Jei jau teko lankytis Kalėdų Senelio gimtinėje, jos kaimyninėse valstybėse, tai tikriausiai teko susipažinti ir su Šiaurės šalių nacionaline transporto rūšimi – šunų kinkynėmis. Jas pakeičiančių sniego motociklų nuomos punktų gerokai daugiau, tačiau ir iškylų šunų traukiamomis rogėmis gausu. Viešnagę, pavyzdžiui, panorus aplankyti Kalėdų Senelį, skandinavai dažnai siūlo paįvairinti trumpu pasivažinėjimu šunų traukiamomis rogėmis.

Tačiau vertėtų pagalvoti apie ekstremalesnę – 4–7 km, o gal ir ilgesnę kelionę gilyn už poliarinio rato Suomijoje, Norvegijoje ar Švedijoje, o gal ir keliose šalyse iš karto.

Iš komforto zonos

Ilgųjų safarių į Šiaurę su šunimis Lietuvos kelionių organizatoriai šykšti.

Tačiau šiais interneto laikais susirasti kelionių rengėjų Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje nebus sunku, tereiks tik kaip ir prieš kiekvieną savarankiškai organizuojamą kelio-

į žiemos pasaką Artėjanti žiema budina šaltojo sezono pramogų mėgėjų entuziazmą. Nekantriausieji ir patys organizuočiausi jau senokai sudėliojo atostogų planus, o juose dominuoja slidės, maršrutai, Alpės. / Renaldas Jakubauskas / nę atidžiau pasiskaityti kitų keliauninkų atsiliepimus apie šeimininkus ir jų siūlomus malonumus bei iššūkius. Galima vykti ir į Kanadą, Islandiją, Rusiją ar JAV, tačiau kelionės išlaidos gerokai padidės Kokį bepasirinktumėte maršrutą, kelionių organizatorių, reikia nepamiršti, kad tokiai išvykai reikės nemažai fizinių jėgų.

Nors prieš kelionę intensyviai treniruotis priverstinai neliepiama, tačiau juk ne gulėti rogėse važiuojama, o valdyti roges kasdien teks ir po kelias dešimtis kilometrų. Kai kurie organizatoriai nurodo, kad per dieną bus įveikta 80 km.

Robertas Andriuška, šunų kinkinių sporto entuziastas, klubo „Running Wolves“, vienijančio haskių veislės šunų šeimininkus, vadovas, neabejoja, kad tam tikro pasiruošimo prieš tokią kelionę reikia.

Matton n u otr .

„Neturėtų būti didelio viršsvorio, nes gali tekti ir pačiam roges pastumti. Taip, roges tempia didelis būrys šunų, bet tempia per sniegą, tenka ir į kalniuką, tad ir pačiam vadeliotojui gali tekti padėti pastumti roges. Nes rogėse, kai išvykstama į savaitės safarį, sukraunama visam tam laikui reikiama manta, svoris gan nemažas, todėl negalima tikėtis, kad šunys visąlaik temps. Be to, reikia stovėti ant rogių, ir stovėti 8–9 val.“, – perspėja R. Andriuška.

Prieš kelionę reikėtų įvertinti ne tik savo fizines galimybes, bet ir tiksliai išsiaiškinti, kiek per dieną teks įveikti kilometrų, koks maršruto sudėtingumas, kiek teks vadelioti.

Nereikia pamiršti, kad kelionėje jus gali nuolat lydėti šaltis, o ne šiaip šaltukas. Natūralu, kad tinka-

ma apranga reikia pasirūpinti, kita vertus, išsamesnėmis rekomendacijomis prieš kelionę pasirūpina išvykos rengėjai, jau žinantys ir keliautojų klaidas. Dažniausiai šeimininkas pasirūpins tinkamais drabužiais, jei įvertinęs jūsiškius nustatys, kad šie netinkami. „Geriausia su organizatoriais iš anksto aptarti, ką jie siūlo, ar bus termo rūbai, kad nuvažiavus nebūtų problemų“, – rekomenduoja R. Andriuška.

Ypač jis akcentuoja batus – jie turi būti aukštos kokybės, nes kojos šąla labai stipriai. „Stovint ilgai ant rogių ir Lietuvoje visą dieną vežiojant turistus vadeliotojams šąla kojos. O tolimesnėje Šiaurėje oras neprognozuojamas.

Vieną naktį gali būti –30, kitą –10, – temperatūros iššūkių nepamiršti siūlo R. Andriuška. – Kiekviena išvyka yra vis kitokia, tad viską reikėtų išsiaiškinti iš anksto.“

Gamtos magija

Vos atvykus į pagrindinę jūsų kelionės į Šiaurę bazę (dažniausiai kelionės organizatoriai jus pasiims iš oro uosto) pirmiausia jūsų lauks soti vakarienė, galbūt ir maudynės saunoje ir, žinoma, pirmoji pažintis su jūsų kelionės draugais – šunimis.

R. Andriuška iš karto perspėja, kad nereikėtų turėti daug iliuzijų – ten bus tik dirbantys šunys. „Nerasite vien Sibiro haskių, kuriuos matote filmuose. Ten bus spe-

vž de luxe

51

„Tai nėra lengvas darbas: daug turistų, po 12–14 val. dirbi, ir taip visą sezoną. O ir šunų šeimininkai turi ne 10, kaip pas mus Lietuvoje. Ten būna 150–200 šunų ir visus turi pašerti, prižiūrėti, kad visi būtų sveiki. Sunkus darbas“, – neabejoja R. Andriuška.

Pašvaistės medžioklė

cialiai išvestos veislės šunys, pavyzdžiui Aliaskos haskiai. Tai Sibiro haskis maišytas su pointeriu, jis išvestas būtent kinkiniams, – paaiškina jis. – Nuvykę žmonės gali nusivilti pamatę ne Sibiro haskius meiliomis žydromis akimis, o kitokius šunis. Jie atrodo kaip beveisliai šunys.“ Anot pašnekovo, toks pasirinkimas neatsitiktinis – su šiais šunimis daug paprasčiau dirbti nei su Sibiro haskiais. „Jei Sibiro haskius paleisime, tai jie visi išsibėgios, nebeliks ką kinkyti. O darbiniai šunys pakviesti atbėga. O ir charakteris Sibiro haskių sunkesnis: jie gali ir bėgti, gali ir nebėgti.“ Ar reikia gailėti jūsų kelionės pagalbininkų dėl šalčio? Nelabai, jie dirba esant bet kokiai temperatūrai, ramina pašnekovas. „Aliaskoje kinkinių varžybos vyksta ir esant –50, ir ūžiant sniego audroms. Jiems nekelia problemų oro temperatūra, jie ištisus metus gyvena lauke, niekas viduje jų nelaiko“, – pasakoja R. Andriuška.

Po pažinties su šunimis laukia pirmoji treniruotė. Jei ji buvo sėkminga, negriuvinėjote, dar nereiškia, kad jau esate geriausias pasaulyje vadeliotojas: kitą dieną pasileidus jau į gerokai ilgesnį maršrutą išbandymų bus daugiau, prireiks daugiau ir fizinių jėgų. Tačiau apie tai dažniausiai tiesiog pamiršite: užburs šunų amsėjimas, kelionės siaurais

52 vž de luxe

keliukais tarp įspūdingai apsnigtų medžių ar tarsi nesibaigiančia balta lyguma, pakilimai į kalniukus, lėkimas švilpiant vėjui nuokalne. Kuo ilgiau važiuosite, tuo artimesnis taps ryšys tarp žmogaus ir šuns, šuns ir gamtos, tokia kelionė nugabens jus toliau, nei galite įsivaizduoti. Į realybę sugrąžins tik sustojimas nakvynei, tačiau ir tuomet greičiausiai nesijausite civilizacijos dalimi: miškų trobelėse daug komforto tikėtis neverta, o jei patogumų norisi daugiau, apie juos reikėtų pasidomėti iš anksto. Tik ar to ten važiuojama.

Suvilioja ir lietuvius

Jūsų magiškoje kelionėje svarbūs ne tik vietoje nenustygstantys ir roges tempti nekantraujantys šu-

nys, bet ir jūsų nedidelės – dažniausiai 4–5 narių – ekspedicijos į Šiaurę vedlys. Jais darbuojasi ne tik norvegai, švedai ar suomiai.

Sutikti galima ir vokiečių, britų, ir atvykėlių iš Lietuvos. Pora R. Andriuškos draugų taip pat ėmėsi tokio amato. „Sezono metu būna daug organizatorių skelbimų, kuriuose jie ieško padėjėjų, kviečia atvažiuoti stažuoti, vežioti turistus. Tai ir meilė šunims, ir gyvenimo būdas“, – priežastį, kas vilioja žmones į Šiaurę, regi R. Andriuška.

Bet ne kiekvienas gali gyventi ten, kur diena trunka keletą valandų, turi būti pasiruošęs ir fiziškai, ir psichologiškai.

Įveikus dienos maršrutą, priklausomai nuo pomėgių ir galimybių, keliautojai gali išmėginti poledinę žūklę, paslidinėti, kai kur ir pamedžioti.

Bet safaris su haskiais – tai ne tik savęs išbandymas, susiliejimas su atšiauria gamta, pažintis su vietos žmonių papročiais, bet ir puiki galimybė mėgautis vienu iš įspūdingiausių pasaulyje reiškinių– danguje šokančia ir užburiančia Šiaurės pašvaiste (Aurora borealis).

Skandinavijos šiaurėje šią pa­ švaistę galima stebėti nuo rugsėjo iki balandžio mėnesio, tačiau tai gamtos reiškinys ir šimtaprocentinės garantijos, kad būtent jūsų kelionės metu bus galima išvysti šį įstabų reiškinį, nėra. Kartais įspūdingos dangaus išdaigos priverčia aikčioti keletą savaičių iš eilės kiekvieną vakarą ir po kelis kartus, o kitą kartą snyguriuojant Šiaurės pašvaistė nuo jūsų slapstysis.

Bet jei išsiruošėte ne į kelių dienų turistinį maršrutą į Laplandiją pas Kalėdų Senelį ar vienai naktinei išvykai medžioti reginio, o visai savaitei tolyn už poliarinio rato, galimybė išvysti įspūdingai ryškų gamtos stebuklą gerokai padidėja. Tad neturėti fotoaparato po ranka būtų didelė klaida.

Kelionės į stebuklingą žiemą, panašiai kaip ir į kalnus, planavimo nereikėtų atidėlioti. Vietų ir kainų pasirinkimas artėjant sezonui mažėja. Kai kurie safarių rengėjai, pavyzdžiui, „Pallas Husky“ spalio pabaigoje jau nebegalėjo pasiūlyti vietų vasario ir balandžio mėnesiais. ●

/ Asta Šerėnaitė /

šimtmečius išgyvenę knygynai

K

as gi skiria juos nuo puikiai apšviestų, oro kondicionieriais vėsinamų, visus bestselerius laiku pasiūlančių knygynų tinklų?

Tikriausiai istorija. Būtent ji suteikia to neblėstančio žavesio ir sukuria ypatingą atmosferą, kuri knygyną paverčia kur kas daugiau nei tiesiog parduotuve. Dar vienas būdas išlikti patraukliam – įdomi koncepcija, išskirianti kai kurias erdves iš nudailintų knygynų tinklų pasiūlos. Žinoma, nebūkime per daug naivūs. Technologijos išties daro įtaką ir jos išlieka rimtas iššūkis visai spausdintai literatūrai. Tačiau Europoje vis dar veikia tikrai daug tiek itin senų, tiek ir išskirtinių knygynų, kuriems nauji technologiniai žaisliukai – ne konkurentai.

Pats seniausias iki šiol veikiantis knygynas pasaulyje yra įsikūręs Lisabonoje, Portugalijoje. „Livraria Bertrand“ (portugalų kalba „livraria“ – knygynas) jau beveik tris šimtmečius veikia kaip Lisabonos intelektualų scena. Šis knygynas duris atvėrė 1732 metais ir iškart tapo svarbia menininkų ir intelektualių žmonių susitikimo vieta. Tiesa, tuometinis pastatas gana greitai buvo užkluptas didžiąją miesto dalį nusiaubusio žemės drebėjimo.

To paties drebėjimo, kurio įkvėptas Volteras parašė „Kandidą“.

Lello knygyne įkvėpimo sėmėsi ir „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling. Įspūdingi vingiuoti šio knygyno laiptai atpažįstami ir autorės aprašytoje Hogvartso mokykloje.

TIBOR BOGNAR/CORBIS NUOTR.

Dominikonų knygynas Mastrichte yra įsikūręs 700 metų senumo buvusioje Dominikonų bažnyčioje. A N D R E A S /A R C A I D / C O R B I S N U O T R .

Tuo metu, kai didieji knygynų tinklai pasaulyje suka galvas, kaip neprarasti pardavimų, o elektroninės knygos ir skaitmeninės bibliotekos pritraukia vis daugiau smalsuolių, spekuliacijų, kad spausdinta literatūra neišvengiamai žlugs, – apstu. Ir vis dėlto kai kurie senieji nepriklausomi knygų namai sėkmingai veikia jau šimtmečius ir iki šiol išlieka ne mažiau svarbūs ir įtakingi nei praeityje.

Galiausiai, 1773 metais, „Bertrand“ knygynas buvo perkeltas į dabartinę nuolatinę vietą Rua Garrett gatvėje. Nors šiuo metu Portugalijoje „Bertrand“ vardu jau yra pavadintas ištisas knygynų tinklas, būtent senasis knygynas su visomis čia išlikusiomis medžiu dekoruotomis masyviomis lentynomis ir didele įvairios literatūros pasiūla išlieka labiausiai lankomas ir išskirtinis.

Portugalijoje knygos ir istorija išties puoselėjama, tad šioje šalyje verta aplankyti ir dar vienus knygų namus. Pačiame Porto miesto centre veikiantis vienas iš pačių seniausių šalyje „Livraria Lello & Irmão“, arba tiesiog Lello knygynas, stebina įspūdingu interjeru, kurį sukūrė dizaineris Xavieras Estevesas.

2011 metais kelionių žurnalas „Lonely Planet“ šį knygyną įvar-

dijo kaip vieną iš trijų įspūdingiausių visame pasaulyje. Iš tiesų, 1906 metais duris atvėrusiame knygyne už neogotinio stiliaus fasado akį netikėtai patraukia įspūdingi, keista forma besisukantys mediniai laiptai, raižiniais padabintos sienos, stiklo vitražas. Sklinda kalbos, kad knygų apie Harį Poterį autorė J. K. Rowling visą pasaulį pakerėjusiam fantastiniam pasakojimui šiek tiek įkvėpimo pasisėmė būtent čia. Rašytoja Porto mieste gyveno apie dešimt metų, ji čia dirbo anglų kabos mokytoja ir dažnai mėgo išgerti kavos antrame Lello knygyno aukšte. Ir tikrai sunku paneigti: panašumų tarp įspūdingų vingiuotų šio knygyno laiptų ir autorės aprašytų laiptų Hogvartso mokykloje yra.

Be šimtų knygų portugalų kalba, Lello knygyne galima rasti daug puikios literatūros prancūzų ir anglų kalbomis, tad labai tikėtina, kad užsukus čia pavyks ne tik pasimėgauti kava ir pasaką primenančiu interjeru, bet ir rasti gerų istorijų kelionei ar lauktuvių knygas mėgstantiems artimiesiems.

Portugalų knygynai tikrai ne vieninteliai istoriškai reikšmingi ir vž de luxe

53

Dominikonų knygyno Mastrichte interjeras žavi gotikinio stiliaus architektūra. A N D R E A S /A R C A I D / C O R B I S

įkvėpę žymius menininkus bei rašytojus. „Šekspyras ir kompanija“ Paryžiuje taip pat garsėja didžiule trauka menui ir menininkams. Pats pirmasis šio vardo knygynas duris atvėrė 1919 m. ir buvo tikras traukos centras tokiems modernistams kaip Jamesas Joyce‘as, Ernestas Hemigvėjus, Ezra Poundas. Po Antrojo pasaulinio karo tuometinis knygynas taip ir nebeatvėrė durų, tačiau viename seniausių Prancūzijos sostinės rajonų, netoli Paryžiaus Dievo Motinos katedros, George'as Whitmanas 1951 m. atidarė kitą jaukų knygyną, kuris perėmė „Šekspyro ir kompanijos“ vardą bei pirmtako misiją – pardavinėti anglų kalba parašytus literatūros kūrinius ir vienyti jaunus menininkus. Šiuo metu įkūrėjo dukters Sylvios Whitman valdomas „Šekspyras ir kompanija“ neabejotinai yra vienas lankomiausių knygynų pasaulyje. Jis veikia ir kaip prieglobstis jauniems menininkams bei rašytojams, kurie atvykę į Paryžių gali čia apsistoti nemokamai. Žinomumo knygų tvirtovei labai prideda ir tai, kad čia buvo filmuoti kai kurie garsios Richardo Linklaterio romantinės juostos „Prieš saulėlydį“ epizodai bei vieno gražiausių ir įsimintiniausių nuotykių filmų – Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“ – scenos.

Keliaujame toliau. Didžiausioje Vengrijos sostinės Budapešto prekybos gatvėje Andrassy stūkso dar vienas puikus knygynas, tad jei kada teks šia gatve žingsniuoti, nepraeikite pro šalį. Buvusios Pa­ry­ žiaus universalinės parduotuvės antrą aukštą užėmusi „Alexandra Bookcafé“ yra kartu ir knygynas, ir

54 vž de luxe

kavinė. Labiausiai ši vieta žavi savo interjeru: kavinės erdvė primena didžiulę pokylių salę, čia kabo spindintys šviestuvai, sienas puošia svaiginančios freskos ir daugybė Karolio Lotzės paveikslų. Kavinėje prie kavos siūloma itin daug įvairių pyragų, taip pat patiekiami ir lengvi pietūs, todėl čia vietiniai mėgsta popietėmis susitikti su draugais.

Pačiame knygyne galima rasti ir daug art nouveau stiliaus elementų. „Alexandra Bookcafé“ veikia ir nemokamas WiFi ryšys, tad prie puodelio kavos čia paprasta ne tik paskaityti įdomią knygą, bet ir, jei reikia, sutvarkyti, pavyzdžiui, svarbius darbo reikalus.

Kava ir knygos vienoje erdvėje nieko nebestebina. Tuo, kad šis derinys yra labai patrauklus, jau įsitikino ir knygynai Lietuvoje, sujungę erdves su išsineštinės kavos tinklais. Tačiau jei jau prakalbome apie knygų ir maisto derinimą, ryškiau-

NUOTR.

siu ir tam tikra prasme net revoliuciniu šiuos du malonumus vienijančios koncepcijos pavyzdžiu galėtų būti „Cook & Book“ knygynas Briuselyje, Belgijoje. Šis knygynas ne tik prekiauja kulinarinėmis knygomis, bet ir visas jo interjeras vienija literatūrą bei maistą. Skirtingose salėse literatūros pasiūla derinama su 7 skirtingų virtuvių ir skonių restoranais. Erdvės stebina moderniu kūrybiškumu, netikėtomis detalėmis ir spalvomis: vienur knygos kabo virš galvos, lyg praradusios gravitaciją, kitur sienose žaliuoja žolė. Nesvarbu, ar čia užsuksite pietums su pažįstamais, ar tiesiog paieškoti geros knygos – knygynas paliks neišdildomų įspūdžių.

Erdvė ir vieta kiekvienam knygynui gali pridėti itin daug žavesio.

Knygų parduotuvių interjeras dažnai būna kruopščiai sukurtas, patogiai pritaikytas tiesioginei veiklai, bet kartais knygynai įsikuria ir visai

netikėtose erdvėse. Bene žymiausias Nyderlanduose, Mastrichte, veikiantis Dominikonų (Dominicanen) knygynas yra įsikūręs 700 metų senumo buvusioje Dominikonų bažnyčioje, kuri žavi gotikinio stiliaus architektūra ir minimalistiniu interjero dizainu. Čia ir puošnios freskos, akmens arkos, didžiulės erdvės, ir aukštos juodo plieno lentynos su šimtais, o gal greičiau tūkstančiais jose išrikiuotų knygų. Šis knygynas ne vienintelis šalyje siūlo tikrai platų literatūros anglų kalba pasirinkimą, tačiau jis gali užtikrinti išskirtinai ramią vietą skaitymui. Tereikia puodelio kavos iš čia pat veikiančios kavinės ir paskęsti didžiulėje erdvėje susitelkiant į vieną iš daugybės lentynose laukiančių intriguojančių pasakojimų ir istorijų. Vizitui čia iš tiesų verta skirti kiek daugiau laiko, neapsiriboti trumpu užbėgimu.

Grįžtant prie pačių seniausių knygų namų Europoje neturėtų likti nepaminėtas ir Londone veikiantis seniausias Jungtinėje Karalystėje Hatchardo knygynas, įkurtas 1797 metais. Jo įkūrėjas Johnas Hatchardas buvo jaunas knygų prekeivis, šia aistra degęs nuo pat paauglystės. Jis iki šiol stebi savo žodžių, puslapių ir paragrafų karalystę iš seno portreto, kuris vis dar kabo prie knygyno laiptų.

Nuo pat įkūrimo Hatchardo klientai buvo patys žymiausi tų dienų literatūros, politikos, meno žmonės. Dabar apsipirkti čia, skaičiuojama, ateina jau aštuntoji pirkėjų karta, bet daugelis dalykų knygyne iki šiol nepakito. Tiesa, Hatchardo knygynas šiandien jau nebėra nepriklausomas, jis tapo knygynų giganto „Waterstone‘s“ dalimi. Ir tai svarbus ženklas, rodantis, kad net pačius seniausius ir įspūdingiausius knygynus vis dėlto paliečia rinkos dėsniai. Tačiau Hatchardo knygynas išsaugojo savitą knygų išdėstymą, tamsius medžio laiptus, senovišką dvasią bei aptarnavimo būdą.

Be to, kaip senais laikais, daugeliui rašytojų iki šiol garbė būtent čia surengti knygų pristatymus. Knygos čia surikiuotos penkiomis eilėmis nuo grindų iki pat lubų, tad pasirinkti tikrai yra iš ko, o ir laikas prie šių medinių lentynų ir literatūros gausos tarsi sustoja.

Niekas ir neveja skubėti. Šimtmečius išgyvenę knygynai yra kur kas daugiau nei tik vieta, kurioje galima nusipirkti knygų, tad lankantis juose visada galima atrasti kažką sau įdomaus ir stebinančio. ● „Šekspyras ir kompanija“ knygynas Paryžiuje – vienas lankomiausių knygynų pasaulyje. Jis veikia ir kaip prieglobstis jauniems menininkams bei rašytojams. AT L A N T I D E P H O T O T R AV E L / CORBIS NUOTR.

/Parengė Gintautas Degutis/

technogidas ch GAMINTOJŲ NUOTR.

Šįkart – apie robotus. Nors iki dirbtinio intelekto žmonijai dar toli, robotai geba atlikti vis daugiau paprastų funkcijų ir nenumaldomai braunasi į mūsų kasdienybę: siurbia mūsų kilimus, pjauna veją ir padeda vairuoti. O senatvėje tikriausiai jie mus ir slaugys, tad atiduodame duoklę robotams.

Be to, juk artėja Kalėdos. O kas gali būti geriau už buitį palengvinančią protingą mašiną.

Skraidyklė „Parrot AR.Drone 2.0“ – pradedantiems pilotams Kalbėdami apie robotus ir kitus savavaldžius mechanizmus negalime praleisti legendinio bepiločio orlaivio (BPO) „Parot AR.Drone“, kuris iš esmės ir sukėlė vadinamųjų „dronų“ populiarumo bangą. „Parrot AR.Drone“, kaip ir antrasis – 2.0 modelis, puikiai tinka susipažinti su savavaldėmis skraidyklėmis – jie pigūs, patvarūs ir turi sistemas, kurios leidžia per toli nuskridusiam orlaiviui pačiam grįžti pas šeimininką, tad juos sunku pamesti.

Naujasis modelis „Parrot AR.Drone 2.0“, kaip ir jo pirmtakas, valdomas įprastu išmaniuoju telefonu, bet yra stabilesnis. Šiame modelyje taip pat atsirado „persivertimo funkcija“: paspaudus telefono ekrano dešinėje esantį mygtuką aparatas padarys vadinamąją „mirties kilpą“.

Skraidyklė su telefonu siejama WI-Fi ryšiu. Juo perduodami ir duomenys iš vaizdo kameros, įtaisytos ant orlaivio šono. Kameros raiška – 1280×720 taškų.

Skraidyklės valdymo programėlė turi funkciją, leidžiančią nufilmuotą ar nufotografuotą vaizdą iš karto įkelti į „YouTube“ arba „Picasa“ interneto svetaines. Be to, šiam aparatui yra sukurta keletas specialių oro žaidimų, tad tikrai nenuobodžiausite.

Aparate sumontuotas trijų ašių akselerometras, giroskopas, magnetometras ir slėgio daviklis. Du ultragarsiniai davikliai kontroliuoja aukštį, o slėgio daviklis užtikrina vertikalų stabilumą. Ant orlaivio dugno pritaisyta kamera kontroliuoja greitį. „Parrot AR.Drone 2.0“ parduodamas su dviem korpusais: kontūrinis korpusas, skirtas skraidyti lauke, pasižymi mažesniu aerodinaminiu pasipriešinimu, o korpusas, skirtas skraidyti viduje, apsaugo aparato propelerius nuo pažeidimų.

Jei savavaldes skraidykles jau esate išbandę ir ieškote ko nors rimtesnio už „Parrot AR. Drone“, galite rinktis pusiau profesionalius BPO, kaip antai bendrovės DJI skraidyklės „Phantom“ ir „Inspire 1“ arba „Walkera“ gaminiai.

Jų kainos svyruoja nuo 600 Eur iki beveik 4 000 Eur. Kaina 299,99 GBP, Lietuvoje – 379 Eur.

Puiki dovana „Žvaigždžių karų“ gerbėjams „Sphero BB-8“ – tai įmantrus robotas-žaislas, sukurtas, regis, specialiai „Žvaigždžių karų“ gerbėjams. „BB-8“ – beveik autentiška kopija roboto, kurį pamatysime šių metų gruodį kino ekranuose pasirodysiančiame filme „Star Wars: The Force Awakens“. Šio žaislo konstrukcija išties įdomi: „Sphero BB-8“ „kūną“ sudarantis rutulys laiko pusės sferos formos „galvą“, kuri mechaniškai nėra pritvirtinta prie „kūno“. Be to „BB-8“ kūrėjai pasirūpino ir galimybe pasižiūrėti, ką mažasis robotas „galvoja“. Šis modernus žaislas leidžia sukurti ir pažiūrėti holografinį vaizdo įrašą – nukreipus išmaniojo telefono, kuriuo yra valdomas robotas, kamerą į „BB-8“ šis pradės transliuoti holografinį pranešimą, kuris dėl papildytos realybės technologijos bus matomas telefono ekrane.

Beje, robotas valdomas ne tik išmaniuoju įrenginiu. Prietaisas supranta ir balso komandas. Nors „Sphero BB-8“ neturi optinių jutiklių, išmanioji programėlė užfiksuoja kelyje esančias kliūtis ir jų vengia.

Robotukas taip pat geba prisitaikyti prie esamų situacijų. Pavyzdžiui, keisti asmenybės bruožus žaidimo metu. Bendraudamas jis rodo emocijas – linksi galva, nustemba. Jeigu „BB-8“ nepritaria draugožmogaus nuomonei, papurto galvą. O ilgesniam laikui paliktas ima ieškoti šeimininko.

Amžius „BB-8“ robotui nėra svarbus. Galime lažintis, kad su „Žvaigždžių karais“ užaugę šio teksto autoriaus bendraamžiai taip pat tokio norėtų.

Kaina 149,99 USD, Lietuvoje – 199 Eur.

Nepaprastai mielas telefonas Japonijos bendrovė „Sharp“ neseniai pristatė telefoną, kuris atrodo kaip mažytis robotas, geba vaikščioti, kalbėti, suprasti ir prisiminti balsu tariamas komandas bei kitą informaciją. Be to, jis gali daryti nuotraukas, įrašinėti vaizdo klipus ir turi nedidelį projektorių šių vaizdų peržiūrai.

Nors „RoBoHoN“ primena žaislą, iš tikrųjų tai yra sudėtingas išmanusis įrenginys. Ir reikia pripažinti, kad šis telefonas kur kas originalesnis nei bet kas, ką iki šiol surinko „Apple“ „Google“, „Samsung“, LG ar bet kuri kita bendrovė. Be to, „RoBoHoN“ – neįtikėtinai mielas. Šio roboto smegenys – kiek modifikuota „Google Android“ mobilioji operacinė sistema. Įrenginys sveria 390 gramų ir yra beveik 20 cm aukščio. Prie interneto jis jungiasi Wi-Fi, 3G arba LTE ryšiu. Jame sumontuotas keturių branduolių 1,2 GHz taktinio dažnio JAV bendrovės „Qualcomm“ procesorius, o ant nugaros jis turi nedidelį 2 colių įstrižainės, 320 x 240 taškų raiškos ekranėlį.

Ant roboto galvos įmontuota kamera geba atpažinti veidus, o mikrofonai – balsą, taigi „RoBoHoN“ supranta, kada bendrauja su savo šeimininku.

Taip pat jis gali vaikščioti, atsisėsti, atsistoti, šokti, o siekdamas dėmesio iškelia abi rankas. Jis turi žadintuvo funkciją, gali įrašyti priminimus, perskaityti tekstines žinutes ir atlikti visus kitus dalykus, kuriuos sugeba vadinamieji virtualieji asistentai, kaip antai „Apple Siri“, „Google Now“ ir „Microsoft Cortana“.

Japonijos rinkoje „RoBoHoN“ pasirodys jau kitų metų trečiąjį ketvirtį.

Kaina kol kas neskelbiama.

56 vž de luxe

Mažylis NAO Tai bene labiausiai pažengęs ir plačiajai visuomenei pasiekiamas robotas. NAO 2007 m. sukūrė prancūzų bendrovė „Aldebaran Robotics“. Kaip teigia pati bendrovė, pirminis tikslas buvo sukurti robotą, kuris padėtų mokyti vaikus, turinčius autizmo arba Aspergerio sindromus. NAO iki šiol buvo pasiekiamas tik mokymo ir slaugos įstaigoms, programinės įrangos kūrėjams bei mokslo ir tyrimų organizacijoms. Dabar jį gali nusipirkti visi.

Naudodamasis galvoje įtaisytomis kameromis ir mikroskopais maždaug 60 centimetrų ūgio NAO gali atpažinti žmones iš veidų, atskiria pažįstamus ir nepažįstamus asmenis, geba matuoti žmogaus balso garsumą ir toną bei interpretuoti jo kūno kalbą.

Analizuodamas žmogaus veido mikromimikas ir balsą NAO geba atskirti ir emocijas.

Kitaip tariant, ši mašina supranta, kada žmogus yra liūdnas, linksmas ar piktas ir atitinkamai reaguoja. Pavyzdžiui, bando pasikalbėti su liūdinčiais. Tiesa, tai, ką daro emociją atpažinęs robotas, priklauso nuo jame įdiegtos programinės įrangos. „Jeigu asmuo įprastai kalba garsiai ir staiga ima šnekėti tyliai, tai gali būti ženklas, jog jis nuliūdo. Jeigu žmogus įprastai yra tylus, bet staiga pakelia balsą ir ima gestikuliuoti, jis gali būti piktas arba laimingas“, – aiškina Bruno Maisonnier, buvęs „Aldebaran Robotics“ valdybos pirmininkas.

Be to, NAO užprogramuoti ir tam tikri žmonių pasauliui įprasti dalykai, pavyzdžiui, žinios, kaip, kur ir kada galima pereiti gatvę. NAO, priklausomai nuo programinės įrangos, netgi geba žaisti futbolą ir atpažinti daugelį buityje naudojamų daiktų. „Aldebaran“ NAO naudoja kaip savotišką platformą robotų specialiai programinei įrangai kurti. Vadinamoji „emocinės-žmogaussąveikos“ operacinė sistema jau dabar pajėgi tapti savotišku robotų „Windows“.

Dėl to NAO tapo pirmuoju prototipu socialiniams robotams: namų tvarkytojams ir slaugytojams, kurie ateityje rūpinsis pagyvenusiais ar neįgaliais žmonėmis.

Kaina privatiems asmenims 9 500 USD.

Graži veja be pastangų Kai kuriems žmonėms pjauti veją yra tarsi meditacinė patirtis, galimybė pasimankštinti, atjungti smegenis ir pasimėgauti šviežiai nupjautos žolės kvapu. Bet tokių vis mažiau. Šiandien daugelis į pensiją dar neišėjusių sodybų savininkų tiesiog nori turėti gražią veją, nešvaistyti laiko beprasmiam vaikščiojimui paskui vejapjovę. Jei ir jūs manote, kad vietoje to verčiau porą valandų pabūti su vaikais, sprendimas aiškus – savavaldė vejapjovė. Ir nors žiemą vejos prižiūrėti nereikia, nepamirškime, kad artėja Kalėdos.

Kalbantys siurbliai Nuo žaidimų ir pramogų pereikime prie rimtesnių dalykų – prie buities darbų robotų. Savaeigiai siurbliai ne naujiena, jie su mumis jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau jie vis tobulinami. Štai Japonijos „Sharp“ bendrovės siurbliai „Cocorobo“ moka kalbėti ir simuliuoja nuotaikas bei asmenybę. Šie 3,3 kg sveriantys robotai supranta balso komandas ir atsako į jas. Siurbliuose įdiegti rudimentinio dirbtinio intelekto moduliai, pavadinti „Heart Engine“. Tai leidžia jiems reaguoti į savininko balsą kur kas natūraliau, nei tik per garsiakalbį paleidžiant atitinkamas įrašytas frazes. „Sharp“ sako siekianti sukurti namų apyvokos prietaisus, kurie gebėtų komunikuoti su savininkais ir reaguoti į jų elgesį. „Pavyzdžiui, jei naudosite „Cocorobo“ kiekvieną dieną arba kasdien su juo kalbėsite, robotas bus „geros nuotaikos“. Priklausomai nuo to, kaip robotas „jaučiasi“, jo atsakymai ir judesiai skiriasi, todėl atsiranda artumo pojūtis, panašiai kaip su naminiu gyvūnu", – komentuoja Yuji Onishi, „Sharp“ atstovas.

Beje, siurblį galima valdyti ir išmaniuoju telefonu. Įrenginys jungiamas prie namų interneto tinklo ir gali būti valdomas nuotoliniu būdu. „Cocorobo“ siurbliai suderinami su „Google Android“ ir „Apple iOS“ operacinėmis sistemomis.

Viena iš geriausiai rinkoje vertinamų robotų vejapjovių yra „Husqvarna Automower 265 ACX“. Bendrovė patirties tikrai turi. Pirmąją robotizuotą vejapjovę „Husqvarna“ sukūrė 1995 m., tad šias technologijas Švedijos įmonė tobulina jau 20 metų. Bendrovė turi net kelias dešimtis su šia sritimi susijusių patentų. „Automower 265 ACX“ skirta pusiau profesionaliam naudojimui ir gali susidoroti net su 6 000 kvadratinių metrų plotais. Vejapjovėje sumontuota ličio jonų baterija, kuri užtikrina 80 minučių nepertraukiamo darbo. Beje, pasikrauna robotas per 40 minučių.

Kaip ir kiti „Husqvarna“ robotai vejapjovės, šis modelis pats pasikrauna baterijas ir veikia be jokios priežiūros. Aparatas pjauna žolę 5 besisukančiais ašmenimis, kurių aukštį galima reguliuoti nuo 20 iki 60 milimetrų.

Robotas turi integruotus jutiklius, leidžiančius jam pačiam orientuotis aplinkoje ir apeiti kliūtis. Jei darbas vis dėlto sutrinka, šis modelis siunčia tekstinį pranešimą į savininko telefoną.

Be to, vejapjovė atspari vandeniui, tad gali dirbti ir tuomet, kai pradeda veikti laistymo sistema ar staiga pradeda lyti.

Kaina 4 050 Eur.

Aplinkoje robotas orientuojasi ultragarso jutikliais. Tačiau juose taip pat sumontuota 1,3 megapikselių kamera, filmuojanti VGA formatu (640×480 taškų raiškos vaizdas).

Be viso to, „Cocorobo“ dar ir valo orą.

Kaina 770 USD, Lietuvoje –1589 Eur.

vž de luxe

57

ASIMO – vakarėlių siela ASIMO – bene žinomiausias ir labiausiai pasaulyje pažengęs humanoidinis robotas. Turbūt ir brangiausias.

Kosmonautą primenantis ASIMO yra 1,28 m aukščio, sveria apie 55 kg. Jį sukūrusios Japonijos bendrovės „Honda“ vadovai yra užsiminę, kad ASIMO ateityje taip pat nori padaryti vienišų ir pagyvenusių žmonių kompanionu. Tačiau, priešingai nei prancūzai, japonai neskuba. Prieš keletą metų pristatyta jau vienuoliktoji ASIMO karta. Nepaisant to, kad ASIMO jau 2005 m. sugebėjo padaryti tai, ką ROMEO dar tik mokosi, – lipti laiptais, bėgioti maždaug 6 km per valandą greičiu, bendrauti su žmonėmis ir atlikti paprastas užduotis, pavyzdžiui, paduoti puoduką vandens, palaikyti padėklą ar atnešti kokį nors daiktą iš virtuvės, „Honda“ net neužsimena apie pardavimų galimybę. „Honda“ ASIMO roboto beveik niekur nenaudoja. Jis skirtas pademonstruoti bendrovės inžinerinius gebėjimus. Tiesa, ASIMO yra vaidinęs keliose reklamose ir dažnai pasirodo įmonės renginiuose. Jam ranką yra spaudęs net JAV prezidentas Barackas Obama.

Skelbiama, kad vieno ASIMO kaina siekia apie 2 mln. USD. Kiek japonai skyrė moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai nuo 2000 m., kai buvo pristatytas pats pirmasis ASIMO, nepranešama. Tačiau suma turėtų būti įspūdinga.

technogidas Norit savavaldžio automobilio – atsisiųskit autopilotą iš interneto Savavaldžiai automobiliai jau egzistuoja ir sėkmingai važinėja bandymų poligonuose bei miestų gatvėse ir greitkeliuose.

Tokius automobilius jau turi ir demonstruoja „Audi", „Mercedes-Benz“, „Tesla“, „Volvo“ ir kiti. O tie, kurie savavaldžių transporto priemonių dar nėra sukonstravę, skelbia bent prognozes, kada galime jų tikėtis. Dalis automobilių gamintojų ir savavaldžių transporto priemonių pionierė „Google“ prekybai teoriškai jau yra pasiruošę. Tačiau bent iki 2020 m. savavaldžiai automobiliai nebus masiškai parduodami. Ir dėl to kalta sena gera biurokratija – tiesiog nėra įstatymų, reglamentuojančių tokių automobilių naudojimą ir atsakomybę nutikus avarijai. „Iki kito dešimtmečio pradžios autonominių transporto priemonių greitkeliuose nepamatysime. O miestų gatvėse jie atsiras dar vėliau“, – įsitikinęs Jorgas Schlinkheideris, „Volkswagen America“ automatinių pagalbinių sistemų padalinio vadovas. Šiuo metu arčiausiai savavaldžių automobilių yra keli nauji „S“ klasės „Mercedes“ modeliai, „Audi A7“ bei „A8“ ir „Tesla Model S“. Pastaroji šį mėnesį pasiūlė klientams parsisiųsti automobilio programinės įrangos atnaujinimą, kuris įdiegia automobilyje autopilotą su tam tikromis savavaldėmis funkcijomis. Tarp jų: dinaminė greičio palaikymo sistema (automobilis pats greitina ir lėtina), automatinis kelio juostų laikymasis bei keitimas (vairuotojui tereikia įjungti vieną ar kitą posūkio signalą) ir automatinis parkavimas.

Kitaip sakant, automobilis gali pats važiuoti greitkeliu ir parkuotis.

Mieste kontrolę privalo perimti žmogus.

Beje, autopilotas nėra nemokamas – norint jį parsisiųsti ir įsidiegti teks pakloti 2 500 USD.

Senjorų pagalbininkas ROMEO Pagal NAO prototipą Europoje kuriamas ROMEO – pirmasis tikras robotas slaugytojas. Jo nusipirkti kol kas nebus galima. Tačiau kūrėjai, tarp kurių yra keli universitetai, moksliniai institutai ir visa Prancūzijos aukštųjų technologijų grietinėlė – „Aldebaran Robotics“, „All4tec“, „Voxler“, „Spirops“, „Armines Ensta Paristech“, „Inria“ ir kitos įmonės, – žada senelių namuose jį pradėti testuoti jau kitais metais, o prekyba šiais robotais prasidės vėliausiai 2019 m. Šis robotas yra maždaug aštuonerių metų vaiko ūgio – apie 1,4 metro – ir sveria kiek daugiau nei 40 kg.

Siekdami išvengti galimų sužeidimų ir bet kokių kitų pavojų mokslininkai ne tik sukūrė vieną lengviausių tokio tipo mašinų, bet ir atitinkamai parinko medžiagas: roboto korpusas pagamintas iš anglies pluošto ir kaučiuko. Šiandien ROMEO jau geba vaikščioti, matyti ir suprasti trimatę aplinką, joje orientuotis, girdėti ir kalbėti. Šis projektas finansuojamas Prancūzijos vyriausybės ir Europos Komisijos. Projekto biudžetas 2009–2016 m. laikotarpiu siekia 37 mln. Eur.

58 vž de luxe

NAUJAS POŽIŪRIS Į TRADICIJAS

A JOURNEY THROUGH TIME – WITH RIMOWA 1920 metai – modernių kelionių oro transportu ir Holivudo aukso amžiaus pradžia. 1919 metais Hugo Junkers pristatė pasauliui pirmą visiškai metalinį komercinį orlaivį. Jis buvo pagamintas iš specialaus orlaiviams skirto aliuminio lydinio, kurį 1906 metais išrado Alfred Wilm. 1950 metais RIMOWA pristatė lagaminą, pasižymintį išskirtiniu, lygiagrečių griovelių dizainu, pagamintą iš tokio pat aliuminio lydinio – tais laikais tai buvo lengviausias lagaminas visame pasaulyje. Tuo metu RIMOWA buvo šio sektoriaus pradininkė, inicijavusi lengvų lagaminų gamybos kryptį.

RIMOWA Store Lietuvoje: Vilnius

www.rimowa.com