Naujienos
Redaktorius: Benjamin Thomas Christensen
Bridgeman
poleoną Planas: nužudyti Na
okslinin (dabarti ų ar sv kams 1 150 iau kaip niais pinigais daug 133 tūkst. eurų). os į Pran ● Nuplukdyti ju o laivais. cūziją britų laivyn ninkai paša ● Kai sąmoksli rplukdy lins Napoleoną, pa ti juos namo.
● Sumokėti sąm
Senasis bume rangas buvo nau dojamas žuvėd roms gaudyti. Cyril Damourette
Bumerangas visai nebuvo žaislas
PRANCŪZIJA | Kotanteno
Britų vyriausybės remiama grupelė prancūzų rojalistų išsilaipino Šiaurės Prancūzijos pakrantėje. Jie norėjo nužudyti Napoleoną, bet sąmokslas buvo atskleistas.
Britų ministras siekė nužudyti Napoleoną ANGLIJA |1803 m. rudenį britų vyriausy bė planavo pašalinti Napoleoną Bonapar tą, siekdama sukliudyti jam įsiveržti į Di džiąją Britaniją. Tai atskleidžia istorikas Andrew Robertsas, radęs Didžiosios Bri tanijos ministrų kabineto nario lordo Cast lereagh laiškus, kuriuose ministras žada paremti prancūzų rojalistų bandymą pa grobti Napoleoną. „Niekam iki šiol nebuvo pavykę susieti Didžiosios Britanijos vyriausybės su pasi
kėsinimu, nors būtent britų laivynas nu plukdė sąmokslininkus iš Doverio į paplū dimį netoli Djepo“, – konstatuoja Robert sas interviu laikraščiui „The Guardian“. Jis taip pat nustatė, kad rojalistai, kurie 1804 m. sausį po nepavykusio pasikėsini mo nužudyti Napoleoną susprogdinant gra natą buvo suimti, neketino pagrobti Prancū zijos vadovo. „Jie niekaip nebūtų galėję pagrobti Napoleono mesdami granatą į jo karietą. Tai buvo pasikėsinimas nužudyti.“
KANADA | Kanados laivyno išminuotojai buvo iškviesti į Monašio kalnus, kai vietos gyventojai rado seną nesprogusią balioninę japonų bombą. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonija, naudo damasi atmosferos sraujymėmis virš Ramio jo vandenyno, Šiaurės Amerikos kryptimi paleido daugiau kaip 9 tūkst. bombų „Fu Go“ – vandeniliu pripildytų balionų, prie kurių būdavo pritvirtinama padegamoji ar skevel drinė bomba ir padegamieji šaudmenys. Šio mis bombomis siekta sukelti miškų gaisrus ir skleisti paniką, tačiau dauguma jų nusilei do vandenyne arba negyvenamose vietose. Mokslininkų skaičiavimais, maždaug tūks tantis „Fu Go“ bombų perskrido Ramųjį van denyną ir pasiekė net Ohajo valstiją.
4
Istorija 2 • 2015
Aliaska kanada japonija Įprasta atmosfero
SUTARTINIAI ŽENKLAI Balionų išsiuntimo vietos Balionų nusileidimo vietos
jav s sraujymių kryp
Havajai
tis žiemą Vienintelės aukos 1945 m. gegužę sprogus bombai „Fu Go“ žuvo nėščia moteris ir penki vaikai, kurie buvo išėję pasi vaikščioti į mišką netoli Blajaus miesto Oregono valstijoje, JAV šiaurės vakaruose. Tai vienintelės karo aukos Amerikos žemyne.
National Geographic & U.S. Army
Karo reliktas
pusiasalyje Šiaurės Vakarų Prancūzijoje smėlyje rastas 2 tūkst. metų senumo bu merangas. Archeologai ir anksčiau Europoje yra ra dę bumerangų, tarp jų 30 tūkst. metų senumo bumerangą Lenkijoje, ta čiau visi jie buvo naudoja mi kaip žaislai. Ant šio rastojo bumerango yra žymių, rodančių, kad jis buvo naudojamas me džioti. Mokslininkų nuomone, juo veikiau siai būdavo medžio jamos žuvėdros.
Nauji tyrimai atskleidžia, kad HIV užkratas atsirado Konge
KONGO DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA | Mokslininkų grupė atskleidė, kad HIV užkratas ir AIDS epidemija kilo Belgijos Kongo sostinėje Kinšasoje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Mieste buvo daug keliautojų ir prostitučių, o tai sudarė idealias sąlygas virusui atsirasti.
1 variantas
Tik su raudona suknele Pirminiame Leonardo paveiksle Cecilia Gallerani pozavo su siuvinėta raudona suknele, be šermuonėlio.
Pascal Cotte
Tik trečias paveikslo variantas pripažintas tinkamu 2 variantas
Baigtas paveikslas
Nauja suknelė ir šermuonėlis Antrame paveikslo variante mergina įgijo aukšto statuso ženklų – šermuonėlį ir iš prabangios mėlynos medžiagos siūtą suknelę.
Per savo karjerą Leonardo nupiešė tūkstančius rankų eskizų. Šiuos eski zus jis vėliau panaudodavo paveiks luose, jei jam reikėdavo pakeisti tapomo asmens rankų padėtį pakartotinai nekviečiant pozuotojo.
Bridgeman
Genijus mėgo rankas
Baltas šermuonėlis Galutiniame paveikslo variante pilkas šermuonėlis buvo pakeistas baltu, simbolizuojančiu tyrumą.
Didelė ranka Leonardo buvo priverstas nutapyti merginai naują ranką, ją jis paėmė iš savo eskizų. Tačiau naujoji ranka buvo neproporcingai didelė.
Leonardo da Vinci „Dama su šermuonėliu“ (1489–1490 m.)
PRANCŪZIJA | Šedevras po didinamuoju stiklu
Siuvinėta auksu
Pascal Cotte
Net Da Vinci privalėjo paisyti kliento pageidavimų
Rentgeno spinduliai atskleidžia paslėptą siuvinėjimo raštą
Mokslininkai atskleidė, kad garsiausi Leonardo da Vinci darbai buvo kelis kartus taisomi.
XV
a. pabaigoje įnoringas Milano hercogas Ludovico Sforza renesanso genijui Leonardo da Vinci užsakė nutapyti savo mylimosios Cecilios Gallerani portretą. Vėliau hercogas menininkui pateikė priekaištų ir reikalavo pataisyti paveikslą. Naujoje knygoje „Lumière on The Lady with an Ermine“ prancūzų mokslininkai atskleidžia, kad garsusis dailininkas turėjo patenkinti hercogo reikalavimus. Pasitelkus rentgeno spindulius ir infraraudonųjų spindulių kamerą, mokslininkams pavyko pažvelgti po viršutiniais šedevro
sluoksniais. Paaiškėjo, kad Leonardo taisė paveikslą tenkindamas kliento pageidavimus. „Mes žinojome, kad jis daug taisydavo pirmame darbo etape, tačiau dabar žinome, kad da Vinci nuolat taisė savo paveikslus. Tai paaiškina, kodėl jam buvo sunku baigti savo kūrinius“, – naujienų agentūrai BBC teigia Oksfordo universiteto profesorius meno istorikas Martinas Kempas.
Siuvinėjimo raštas dingo Pirmą kartą taisydamas Leonardo panaikino suk nelės siuvinėjimo raštą.
5
antrasis pasaulinis karas
Did탑iausias pasaulio
tank킬
PASKUTINIS PASISPARDYMAS RYTŲ FRONTE 1943 m. Hitleris įsako vokiečių armijai užimti Kursko miestą. Tačiau Raudonoji armija gerai pasiruošusi gynybai. Mūšis pasiekia kulminaciją, kai į pietus nuo miesto į kovą stoja abiejų armijų tankai.
istorijoje
mūšis
Vokiečių tankai mirtinuose spąstuose
Dar 1943 m. kovą aukščiausiajai sovietų armijos karinei vadovybei „Stavka“ kilo įtarimas, kad vokiečiai planuoja pulti Kurską. Stalinas įsakė 300 tūkst. darbininkų pastatyti milžiniškus gynybinius įtvirtinimus, sudarytus iš minuotų laukų, prieštankinių griovių, tranšėjų ir strateginėse vietose išdėstytų stebėjimo punktų, kuriuose galėtų slėptis sovietų kariai. wayne southwell / Claus Lunau / historie & rgakfd
Vokiečiai suspaudžiami Raudonoji armija, kruopščiai suplanavusi tokias kliūtis kaip minų laukai, gilūs prieštankiniai grioviai ir panaudojusi natūralias gamtos kliūtis, pavyzdžiui, ežerus, nukreipė vokiečius tiesiai į mirtinus piltuvo formos spąstus. Šis „piltuvas“ susiaurėjo tokioje vietoje, kurią sovietai galėjo puikiai stebėti ir kur vokiečiai buvo ypač pažeidžiami.
Gilūs prieštankiniai grioviai užkirto kelią vokiečių tankams. Norėdami per juos persikelti, vokiečiai buvo priversti statyti improvizuotus tiltus.
Prieštankinė artilerija
Prieštankinė artilerija pramušdavo iki 40 mm šarvus. Taigi ji kėlė grėsmę tankams „Panzer III“ ir „Panzer IV“.
Spąstai – ne vienintelė gynyba
Už kiekvienos gynybinės linijos Raudonosios armijos divizijos laukė įsakymo pulti.
Tankai pasaloje
Už kalvų pasislėpę stovėjo dauguma iš 5 100 sovietų tankų ir mobiliosios artilerijos.
18
Istorija 2 • 2015
Žvalgai pamatė priešą Ruošdamiesi vokiečių puolimui sovietai pastatė 175 km pločio įtvirtinimų tinklą, kurį sudarė šešios gerai parengtos gynybinės linijos net su 5 000 km naujų tranšėjų. Jose pasislėpę sovietų kareiviai galėjo lengvai manevruoti ir pereiti iš vienų įtvirtinimų į kitus. Žvalgybos punktuose buvo stebimas priešo judėjimas, o per radiją buvo galima perspėti apie prasidedantį puolimą. Generolas leitenantas Vasilijus Kriučionkinas prie Kursko stebi vokiečių dalinių judėjimą.
Užminuotas javų laukas
Prie Kursko iškyšulio palei fronto liniją javų ir saulėgrąžų laukuose buvo užkasta apie 500 tūkst. prieštankinių minų. Užminuoti laukai priešams turėjo būti mirtini spąstai. Prieštankinė sovietų patranka
Minosvaidžių įtvirtinimai Prieštankiniai grioviai
Apkasuose buvo įsitvirtinę specialiai minosvaidžiais šaudyti išmokyti sovietų kariai. Į priešą jie taikėsi 20 tūkst. minosvaidžių (82 mm) ir patrankų.
Gilūs grioviai stačiais šlaitais stabdė vokiečių tankus.
Patrankos pramušė tankus
Ant strategiškai parinktų aukštumų buvo išdėstyta 6 tūkst. sovietų 76 mm prieštankinių patrankų.
Sovietai užveria spąstus Gavę įsakymą pirmieji kariai, išsidėstę strateginėse gero matomumo vietose, pradėjo šaudyti prieštankinėmis patrankomis į spąstus pakliuvusius vokiečių tankus. Ši pirmoji ataka buvo signalas kitiems netoli apsistojusiems sovietų daliniams atidengti ugnį.
Slaptosios tarnybos
ŠNIPŲ VADOVAS PAKLIUVO Į SAVO SPĄSTUS Niekam nesisekė taip puikiai susekti užsienio agentų kaip austrui Alfredui Redlui. Pasitelkęs naująsias technologijas ir sumanius metodus, jis pagerino savo šalies karinės žvalgybos veiklą, tačiau vėliau to pasigailėjo.
Austrija • 1903 Netrukus prasidės Pirmasis pasaulinis karas. Įtampa tarp priešiškai Austrija Viena nusiteikusių valstybių – Rusijos ir Austrijos-Vengrijos – auga. Abi šalys šnipinėja ir tikisi atskleisti priešininkės silpnybes.
Manoma, kad dvigubas Austrijos kontržvalgybos vadovo žaidimas buvo netiesioginė priežastis, dėl kurios karo pradžioje žuvo tūkstančiai tautiečių. corbis / polfoto & Getty images / all over press & austro hungarian government
Else Christensen
A
ustrijos šnipų vadovą Alfredą Redlą 1903 m. pasiekė itin slap ta byla. Jo darbuotojas demaska vo šnipą, kuris perduodavo karines pas laptis Rusijai, didžiausiai Austrijos-Ven grijos priešei. Tarp priešės įsigytų doku mentų buvo ir šalies kariuomenės išdės tymo planas karo atveju. Jeigu išdavys tė nebūtų buvusi atskleista, Austri ja-Vengrija būtų patyrusi katastrofą. De maskavus šnipą, kariuomenė galėjo im tis būtinų atsargumo priemonių. Netrukus Redlas sulaikė įtariamąjį, buvusį pulkininką leitenantą vardu Sig mundas Hekailo. Atkakliai tardydamas jis privertė Hekailo prisipažinti, kad jis – šnipas, tačiau vienu klausimu įtariama sis nepasidavė. Hekailo tikino, kad nepardavė kariuomenės išdės tymo plano ir kad tai pada rė viršesnis generalinio štabo karininkas. Kai sulaikytasis metė išdavystės še šėlį ant aukščiausių žvalgybos pareigū nų, Redlas išbalo ir susiraukė. Jo paval diniams tikriausiai atrodė, kad Redlą pribloškė slaptosios tarnybos silpnumas, kad galinga užsienio valstybė gali išgauti di džiausias karines pa slaptis. Iš tiesų jis baimi nosi visai ko kito: kad jo darbuotojai neatskleistų visos tiesos.
Šnipai atskleidžiami
Kilęs iš neturtingos šeimos Tik nedaugeliui nekilmingų ar neturtin gų žmonių tuometinėje Austrijoje-Ven grijoje pavykdavo pasiekti tiek, kiek pa siekė Redlas. Jaunas karininkas nebuvo nei aristokratas, nei turtuolis. Žaibišką
karjerą jis padarė tikslingai ir ambicingai dirbdamas. Asmeniniame gyvenime Redlui taip pat sekėsi. Aukštas šviesiaplaukis kari ninkas ilgais išpuoselėtais ūsais buvo ve žiojamas žvilgančiu raudonu, žalvariu puoštu automobiliu „Daimler“ su jo ini cialais ant durelių. Bičiulius, kurių daž nai kviesdavosi į šampano vakarėlius sa vo namuose Wickenburgstrasse, jis įtiki no, kad turtus paveldėjo. Vakarėliuose dažnai dalyvaudavo jaunuolis vardu Ste fanas Hromodka. Jį Redlas pristatė kaip sūnėną ir nuolat lepino dovanomis. Nors kai kas stebėjosi tokiu staigiu ga baus Ridlo praturtėjimu, niekas neabejo jo, kad jis – šaunus vyrukas. „Jis darė ge rą įtaką jauniems karininkams“, – vėliau pasakojo kolega. 1908 m. 44-erių Redlas tapo „Evi denzbureau“ kontržvalgybos skyriaus vadovu, o po ketverių metų buvo paskir tas VIII armijos korpuso štabo viršinin ku, t. y. ėmė vadovauti pagrindiniam ka riniam daliniui. Tai atvėrė kelius jam siekti karjeros aukščiausiuose postuose. Daugelis tuomet pritariamai linksėjo. Gavęs naujas pareigas Redlas buvo per
Pirmojo pasaulinio karo eigą lėmė žvalgyba
Dėl tokių išradimų kaip telegrafas kariaujančioms pusėms šnipai prilygo kareiviams.
K
eletą šimtmečių sekliai padėdavo valdovams, pavyzdžiui, Napoleonui ir Liudvikui XV Prancūzijoje, laimėti le miamus mūšius. Tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedaugelyje šalių veikė veiksmingos žvalgybos tarnybos. Informaciją dau giausia rinko pavieniai civiliai ir kariai, nebuvo centrinės koordinuojančios in stitucijos. Viskas pasikeitė prasidėjus Pasauli niam karui, kai kilo naujų pavojų. Pavyzdžiui, kai pradėta naudoti telegrafą, buvo lengviau perimti slaptus pranešimus, todėl reikėjo sukurti sudėtingesnius kodus. Žvalgybos tarny bos pradėjo archyvuoti ir sisteminti surinktą informaciją. Nematomasis rašalas ir slapta kodų kalba – vos kelios naujovės, kurias pasitelkė konfliktuojančios šalys. CIA
Karinės šalies žvalgybos „Evi denzbureau“ agentai garsėjo profesionalumu. Puiki tarnybos reputacija didžiąja dalimi buvo Redlo nuopelnas. 1900 m. jis tapo žvalgybos Rusijos sky riaus viršininku ir atkreipė dė mesį, kad skyriaus darbo me todai – pasenę. Šnipinėti ne buvo pagrindinė skyriaus veikla. Darbuotojai daugiau sia skaitė laikraščių straips nius ir karo atašė ataskaitas. Netrukus naujasis vado vas ėmėsi pertvarkos. Jis pa sirūpino, kad į skyrių būtų priimti tinkami agentai. Redlo iniciatyva taip pat bu vo pradėti naudoti slapti fo toaparatai ir kitos modernios
technologijos, jis sukūrė informacijos ar chyvavimo sistemą, pertvarkė skyrių, kad visi svarbūs sprendimai būtų pri imami su jo žinia. Rezultatai buvo matyti iškart. Jau 1901 m. sausį buvo suimtas pirmasis šnipas. Kavaleristas Alexanderis von Ca rina buvo nuteistas ketveriems su puse metų sunkiųjų darbų, kad perdavė slap tą informaciją Prancūzijai ir Rusijai. „Nuosprendis didžiąja dalimi yra kapito no Alfredo Redlo nuopelnas“, – rašė Vie noje leidžiamas laikraštis „Neue Freie Presse“. Buvo nustatyta ir daugiau atvejų. Per pastaruosius 20 metų buvo sulaikyti tik keturi šnipai, o pasikeitus žvalgybos tar nybos vadovui buvo atskleidžiamas vie nas šnipas po kito. Niekas nesidomėjo, iš kur šnipų vadovas gauna tiek daug in formacijos.
Istorija 2 • 2015
23
VIDURAMŽIAI
1204 m. kryžiuočiai nusiaubė krikščioniškąjį Konstantinopolį. Plėšikaudami kariai neaplenkė nė bažnyčių ir vienuolynų. Bridgeman & Shutterstock
Kryžiaus žygiai•1096–1270 Žadėdamas Dievo atleidimą net didžiausiems nusidėjėliams, popiežius Urbonas II 1095 m. subūrė Vakarų Europos riterių kariuomenę vienam tikslui – apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir atkovoti Jeruzalę. Per beveik du šimtmečius buvo surengti aštuoni dideli kryžiaus žygiai į šventąjį miestą, du kartus jį pavyko paimti. Tačiau musulmonai kaskart grįždavo ir vėl atkovodavo Jeruzalę. 1270 m. surengtas aštuntasis ir paskutinis kryžiaus žygis baigėsi nesėkme.
26
Istorija 2 • 2015
lyviai . a d ų i g žy adą s b u ė t a i n ž e Kr y inig ų ir k p stokojo
Riteriai buvo banditai
thomas Hebsgaard
Viduramžių monarchai kryžiaus žygiams į Jeruzalę skyrė daugybę pinigų, tačiau kariuomenėms vis tiek dažnai pritrūkdavo būtiniausių atsargų. Dėl nepritekliaus kryžiuočiai siaubė krikščionių miestus ir užsitraukdavo popiežių pyktį bei atskyrimą nuo Bažnyčios.
K
ai naujai karūnuotas Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis 1189 m. atsiliepė į popiežiaus Urbono III kvietimą dalyvauti kryžiaus žygyje, jis pradėjo karalystės istorijoje neregėto masto lėšų rinkimo kampaniją. Per vienus metus – nuo 1189 iki 1190 m. – Ričardas padvigubino metines karaliaus pajamas, kad galėtų finansuoti savo vadovaujamą kryžiaus žygį. Toks įspūdingas rezultatas pasiektas anaiptol nesąžiningomis priemonėmis: karalius nedorais būdais plėšė Anglijos aukštuomenę. „Kiekvienas, neturėjęs to, ko jis reikalavo, akimirksniu atsidurdavo kalėjime, kur buvo verksmas ir dantų griežimas“, - rašo anglų kronikininkas Rodžeris Hovdenietis (m. 1201 m.). „Viskas buvo parduodama – pareigybės, hercogystės, erlų titulai, šerifų titulai, pilys, miestai, žemė.“ Karalius per rekordinį laiką atleido iš pareigų 23 iš 27 Anglijos šerifų ir pardavė pareigybių už tūkstančius markių (markė – piniginis vienetas, lygus maždaug 250 g sidabro, – red. past.). Jis reikalavo mokėti milžiniškas sumas, kad bylos pasiektų karališkąjį teismą, ir nesibodėdavo pasisavinti vyskupo palikimą, jei šis, pavyzdžiui, mirdavo nepalikęs testamento. Ričardas net leido škotams nusipirkti laisvę už 10 tūkstančių markių. Už surinktus pinigus karalius įsigijo 150 laivų ir daug maisto bei kitų atsargų trečiajam kryžiaus žygiui (1189–1192 m.): sūrio, džiovintų daržovių, kiaulių, pasagų ir kt. Visa tai kartu su kariuomene turėjo būti nuplukdyta į Šventąją žemę.
Kaip Ričardas I Liūtaširdis apiplėšė Angliją, yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kiek daug kainavo sprendimas atsiliepti į popiežiaus raginimą leistis į kryžiaus žygį. Istoriniuose šaltiniuose neretai minimi didžiuliai pinigai, kuriuos uolūs krikščionys Europos monarchai paaukodavo siekdami susigrąžinti Jeruzalę į krikščionių rankas. Kartais šie sprendimai turėdavo katastrofiškų padarinių.
Riteriai įkeisdavo savo turtą Kryžiuočių kariuomenės branduolį sudarė riteriai. Paprastai dauguma jų būdavo iš Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos.
Dažniausiai jie turėdavo susimokėti už kelionę į musulmonų pavergtą Šventąją žemę. Kad galėtų leistis į Šventąjį karą su solidžiu pinigų maišu maisto atsargoms įsigyti ir kitoms kelionės išlaidoms padengti, šie didikai dažnai turėdavo apkrauti savo valstiečius papildomomis rinkliavomis ir įkeisti beveik visą savo turtą. Tačiau ir tada kryžiuočiai dažnai pritrūkdavo pinigų ir maisto atsargų, kol nukeliaudavo tris tūkstančius kilometrų nuo Vakarų Europos iki Šventosios žemės. Net Ričardo I Liūtaširdžio iždas išseko, ir jis buvo priverstas sustoti ir
Jūros liga ir pašvinkęs vanduo
Kryžiuočių vargai Kelionė jūra
Keliaujant jūra, grėsė pavojus dėl vėjo nukrypti nuo kurso ar nuskęsti, o laivuose gabenamos maisto atsargos dažnai sugesdavo.
K
ryžiuočiai dažnai plaukė mažomis plokščiadugnėmis galeromis, todėl net nedidelės bangos kelionę paversdavo tikru išbandymu. Kai Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis 1190 m. keliavo į Šventąją žemę, vėjai visiškai išblaškė laivyno laivus, nemažai jų nuskendo. Kentėjo ir žirgai. Kai Ričardo laivynas pasiekė Kiprą, „jie visi, mėnesį plaukę ir negalėję nė valandėlei prigulti, buvo apmirę, sustingę ir apduję “, – rašo kronikininkas iš Normandijos Ambraziejus (m. 1196 m.). Tačiau štilis buvo dar blogiau už audrą. Vokiečių dominikonų vienuolis Felixas Fabri (apie 1438–1502 m.) du kartus kaip piligrimas keliavo į ŠventąPlaukti į Šventąją žemę kryžiuočiams buvo išbandymas. ullstein bild
ją žemę ir aprašo gyvenimą laivuose, kai kelionė užtrukdavo: „Viskas denyje supūva, sugenda, supelija; vanduo ima dvokti, vynas tampa netinkamas gerti, o mėsa – net džiovinta ir sūdyta – apeina kirmėlėmis, staiga atsiranda daugybė musių, mašalų, utėlių, kirmėlių, pelių ir žiurkių. Mačiau, kaip kai kurie vyrai žuvo laivuose per audrą, tačiau mačiau, kaip kur kas daugiau vyrų susirgo ir mirė per tokį štilį.“
ATRADIMŲ KELIONĖ
KELIONĖ Į PASAULIO KRAŠTĄ
therese boisen haas
Kol didžiosios Europos valstybės kovėsi tarpusavyje, portugalai dairėsi po platųjį pasaulį. Jie atrado jūrų kelią į Indiją ir užvaldė prekybos prieskoniais monopolį. Tačiau vienas prieskoninis augalas augo taip toli, kad jiems prireikė pagalbos jį rasti.
P
inigai neturi kvapo – sakydavo senovės romėnai. Tačiau patyręs kapitonas Francisco Serrão, kurio šnerves maloniai glosto prieskonių kvapai, galėtų ginčytis. Jis išplaukė iš Portugalijos ir galop, po septynerių metų vargo ir sunkių kovų, pasiekė legendomis apipintas Tidorės ir Ternatės salas. Jo nosis neklysta: jūros brizas kvepia gvazdikėliais. Tą 1512 m. lapkričio dieną Serrão supranta, kad jam pasisekė: jis rado vietą, kurioje auksas auga ant medžių. Keletą dešimtmečių trukusios varžybos su Ispanija, kuri iš dviejų šalių pirmoji pasieks Prieskonių salas, pagaliau baigėsi. Portugalija išplėšė pergalę. Tuo metu gvazdikėliai buvo paklausiausi prieskoniai Europoje, todėl net didžiausias ispanų užkariautojų atradimas – Amerikos žemynas – neprilygsta neto-
Portugalija • XVI a. Ilgą laiką Portugalija buvo skurdi valstybė Europos periferijoje, tačiau daug dėmesio skyrė tyrimams ir įkūrė prekybos stotis Afrikoje bei Azijoje. Žinias apie jūrų kelią į Indiją jie saugojo kaip valstybės paslaptį. Prekiaudama prieskoniais XVI a. Portugalija tapo viena turtingiausių Europos valstybių.
32
Istorija 2 • 2015
li Indonezijos esančioms Serrão atrastoms saloms.
Aukštos kainos skatino europiečius keliauti Europiečiai troško pipirų, muskato riešutų ir gvazdikėlių – prieskonių, kuriais buvo skaninami paprasti to meto patiekalai. Be to, buvo manoma, kad prieskoniai yra panacėja nuo įvairių ligų. Pavyzdžiui, gvazdikėliais buvo gydomas maras ir impotencija. Deja, viduramžiais osmanų valdovai perėmė valdžią Artimuosiuose Rytuose ir Rytų prekybos kelias atsidūrė jų rankose. Jie nedvejodami pasinaudojo tokia padėtimi: europiečiams teko labai daug mokėti už prieskonius, kuriuos į Veneciją atplukdydavo arabų pirkliai. Kylančios prieskonių kainos XV a. sukėlė aršią konkurenciją tarp Ispanijos ir Portugalijos. Šalys varžėsi, kuri pirmoji pasieks Indiją. Ispanai tikėjosi atrasti Indiją plaukdami per Atlantą į Vakarus, o portugalai ieškojo Rytų kelio. Ištisos keliautojų kartos daugybę kartų plaukiojo aplink Afriką, kol 1498 m. Vasco da Gama pagaliau pasiekė Indiją.
Svarbus liudininkas nurodo kryptį Kai portugalai pasiekė Indiją, po kelerių metų jos krante išlipo keistuolis italas Ludovico di Varthema. Buvęs samdomas kareivis nuo 1501 m. klajojo po Arabiją bei Tolimuosius Rytus ir matė tai, ko joks europietis nebuvo regėjęs. Keletą dienų portugalai jį tardė ir klausėsi iš-
Portugalų keliautojai su savo karakais užkariavo Rytus. Getty Images
tempę ausis pasakojimų apie Bandos salas, kuriose auga muskato riešutai, apie Molukų salas, kuriose auga visų trokštami gvazdikėliai. „Gvazdikėliai ten tokie pigūs, kad jų galima įsigyti pusvelčiui. Molukų salų sultonas yra mahometonas, beveik pagonis, jo žmona yra mahometonė, o jo rūmuose gyvena 300–400 dailių pagonių mergaičių“, – pasakojo di Varthema. Jis taip pat atskleidė, kad salų gyventojai
Fernão de Magalhãesas
Francisco Serrão
Istorikai neturi Serrão atvaizdo, visi laurai atiteko Magalhãesui.
Pamirštas pusbrolis 1505 m. 22 portugalų laivai išplaukė Indijos link. Viename laivų plaukė pusbroliai Francisco Serrão ir Fernão de Magalhãesas. Jie drauge skynėsi kelią į Rytus, užėmė, be visa ko, Malaką, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė: Magalhãesas grįžo į Portugaliją, o Serrão atrado Gvazdikėlių salas. Serrão apsistojo Ternatės saloje ir rašė ilgus laiškus pusbroliui stengdamasis jį atsivilioti į salą, nežinojo, kad Magalhãesas perėjo į priešų – ispanų pusę. 1519 m. Magalhãesas įkalbėjo Ispanijos karalių Karolį V išsiųsti laivyną į pietus, Amerikos link, kad šis atplauktų į Prieskonių salas iš Vakarų. Apie salų vietą jis žinojo iš Serrão laiškų. Pusbroliai daugiau nesusitiko. 1521 m. balandį Magalhãesas buvo nužudytas Filipinuose. Tais pačiais metais Serrão mirė Ternatės saloje. Po metų Magalhãeso ekspedicijos likučiai grįžo į Ispaniją ir pelnė šlovę kaip pirmieji apiplaukę pasaulį.
neturi svarstyklių, prieskonius matuoja kitais matais. Pasakojimas portugalams padarė dide lį įspūdį. Jie sužinojo, kuria maždaug kryptimi reikia leistis ieškoti prieskonių.
Malakoje darosi karšta
Ar žinojote, kad...
Gvazdikėliai iš Rytų buvo žinomi dar antikos laikais. Egiptiečiai naudojo gvazdikėlius balzamuodami, o romėnai jais skanindavo vyną.
Istorija 2 • 2015
Shutterstock
1511 m. atradėjas ir kapitonas Afonso de Albuquerque’as su 1 200 vyrų ir 18 laivų plaukė siauru sąsiauriu tarp Sumat ros salos ir Malakos pusiasalio. Po sun
kių mūšių portugalams pavyko užimti musulmonišką Malakos miestą. Šio miesto sultonas valdė svarbiausią preky bos vietą Rytuose, iš kurios arabų ir kinų pirkliai vežė muskato riešutus ir gvazdi kėlius. Tikslas buvo beveik pasiektas. Afonso de Albuquerque’as, vadinamas Malakos gubernatoriumi, nedidelį trijų laivų lai vyną išsiuntė į paskutinę kelionę. Lai vais plaukė 120 vyrų ir 60 vergų,
33
AKG-images / scanpix
Katastrofos
PER IVE IŠS RŽIMĄ
30 000 žmonių sudegė ir išvirė
Ugnikalnis spjaudėsi karštomis dujomis, pelenais ir namų dydžio akmenimis.
UGNIKALNIO IŠSIVERŽIMAS MARTINIKOJE
TRUMPA APŽVALGA akg-images / scanpix
Kai gelbėtojai atvyko į Sen Pjerą, pamatė tik buvusio gra žaus ir gyvybingo miesto degėsius.
Priešistorė. Karibų saloje Martinikoje keletą Martinika savaičių snigo ugnikalnio Pelė (Pelée) pelenais, tačiau gyventojai nebuvo evakuoti, nes vietos Pietų amerika valdžia nusprendė, kad ugnikalnio išsiveržimo tikimybė maža. Veiksmas. Ankstų 1902 m. gegužės 8 d. rytą kapitonas Edwardas Freemanas laivu „SS Roddam“ atplaukia į Sen Pjero uostamiestį. Netrukus išsiveržia ugnikalnis, ir kapitonui tenka bėgti į šalia esančią Sent Lusijos salą. Padariniai. Freemanas išgyvena, bet Sen Pjeras sunaikinamas, žūsta apie 27 tūkst. miesto gyventojų ir 3 tūkst. atvykėlių.
UGNIKALNIUI IŠSIVERŽUS
troels ussing
Kai 1902 m. gegužės 8 dieną kapitonas Edwardas Freemanas atplaukia į Sen Pjerą, atrodo, kad Karibų saloje Martinikoje – ramu. Staiga pasigirsta trenksmas, nuo kurio sudreba visas miestas. Ugnikalnis Pelė pradeda veržtis. Degančių karštų dujų ir pelenų pragare kapitonas kovoja už gyvybę.
1902 m. gegužės 8 d. rytą klestinčiame Sen Pjero uostamies tyje inkarus buvo nuleidę 19 laivų. Iš uosto išplaukė tik vienas. AKG-images / scanpix & Shutterstock
N
egalėdamas apsispręsti kapitonas Edwardas Freemanas žingsniuoja pirmyn atgal po denį. 38 metų britas vis žvalgosi į vakarinę Martinikos pakrantę. Jis žiūri į Sen Pjero uostamiestį, baltus jo namus ir gatves. Atrodo, kad vešlią atogrąžų salą dengia ką tik iškritęs sniegas. Beveik 1 400 metrų aukščio ugnikalnis Pelė stūkso už šešių kilometrų nuo miesto. Rusenantis kalnas kelia nerimą Edwardui Freemanui. Jau keletą savaičių pelenai krinta ant miesto, kuriame kapitonas planavo nuleisti savo garlaivio „SS Roddam“ inkarą. Laivui siūbuojant kiek atokiau nuo Martinikos krantų, kapitonas mąsto apie susidariusią padėtį. Vis dėlto kapitoną apramina Sen Pjero krantinėje prisišvartavę laivai. Į krantą išlipę jūrininkai geriau žino, kas dedasi. Tikriausiai grėsmė nedidelė, jeigu jie neišplaukia iš uosto. Jis samprotauja, kad nestipriai išsiveržęs ir paskleidęs pelenų lietų ugnikalnis veikiausiai nurimo. Freemanas pasitaria su šturmanu ir nusprendžia plaukti kranto link. Plaukiant pro dūmus, besiveržiančius iš ugnikalnio kraterio, išnyra saulė. Edwardas Freemanas mėgaujasi saulės nutviekstos gražiosios Sen Pjero katedros vaizdu. Plazdančios vėliavos kapitonui rodo, kad jis turi nuleisti inkarą pietinėje miesto uosto dalyje. Istorija 2 • 2015
37
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos
Lietuvos valdovai, tekindami dukteris, apvesdindami sūnus, rinkdamiesi žmonas dažniausiai siekė politinių tikslų. Ypač stengtasi tuoktis ir vaikus sujungti su monarchų šeimų atstovais. Dinastinės santuokos būdavo sudaromos siekiant taikos, gerų santykių su viena ar kita valstybe. Tačiau pasitaikė ir išimčių. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto ir antrosios jo žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija buvo nesuprasta amžininkų, peršokusi kelias epochas ir visiškai nenaudinga finansiniu požiūriu. 44
Istorija 2 • 2015
AURELIJA SAVICKIENĖ, KARINOS ADAMONIENĖS iliustracijos ir DIZAINAS
politika
D
inastinių santuokų, kaip vieno iš politi kos įrankių, tradiciją pirmieji pradėjo Lietuvos valdovai. Dar XIII a. trečiaja me dešimtmetyje pirmojo Lietuvos val dovo Mindaugo vyresnysis brolis Daus prungas dukterį ištekino už Haličo kunigaikščio (vė liau karaliaus) Danieliaus. Po Mindaugo į valdžią atėję Gediminaičiai vedybų sąjungas dažniausiai sudarydavo su Rytų kraštų, Pietry čių Europos ir Vidurio bei Vakarų Europos dinastijomis. Lietuvos valdovų dinastinės santuokos turėjo būti pavyzdys ir XIII–XIV a. Lietuvos elitui. Tačiau istorikai nėra radę duomenų apie ankstyvųjų kilmingųjų gimi niavimąsi su kitų valstybių elito nariais. Vėliau, Vytauto Didžiojo laikais, jau diduomenė stip rino vidinę vedybų politiką. Pavyzdžiui, įtakingiausias Vytauto laikų didikas Albertas Manvydas savo padėtį sustiprino vedybomis su tikėtinai Vytauto žmonos Onos seserimi Julijona. Tačiau diduomenė neskubėjo sudaryti mišrių santuo kų su užsieniečiais, ne taip kaip valdovai, tai darantys jau nuo Mindaugo laikų.
Stokho lmas
Turku Naugard as Pskova s
Ugličiu Rostova s s Suzdalė Tverė
Velsas
Burgos as Madrid as
Fua
Plocka s Štargard A lš Maskva Vladimir a ė s Braunš nai Slupska as Mstisla veigas s vlis B Briuseli randen N R a iazanė burgas s Varšuvaugardukas Dresde B Paryžiu ri nas Ola a S n lu s kas ckas s va Heidelb Bairotas Sandom Chelmas Severų ergas Praha Naugard ieras Cveibri as Kijevas Opolė Voluinė ukenas s V la O K s d rokuva vencim imir Miunch as enas Haličas as Viena Budape štas Sučava Alba Ju Celė lija Mantuja
Ar žinote, kad... Daugiausia vedybų sąjungų buvo sudaryta su Riurikaičių dinastija. Su jais, ypač Maskvos šaka, Lietuvos valdančiosios dinastijos tuokėsi mažiausiai 13 kartų. Antroje vietoje – Piastai su 12 santuokų, o trečioje – Habsburgai su 11 vedybinių saitų. Iš šių 11 Habsburgų atstovų net 7 buvo Habsburgaitės, jos ištekėjo už Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. 7 santuokos buvo sudarytos su Vitelsbachais, 4 – su Hohencolernais, 3 – su Burbonais.
Neapoli s
Mindau g ir Morta as
MINDAUGO giminė
Mindaugas
Danielius Haličietis
(apie 1200–1263) Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1236–1253) Lietuvos karalius (1253–1263)
(1201–1264) Haličo-Voluinės kunigaikštis (1238–1264) Rusios karalius (1254–1264)
Švarnas iš Riurikaičių
Duktė
(1230–1269) Chelmo kunigaikštis (1264–1269) Lietuvos didysis kunigaikštis (1267–1269)
TRAIDENIO giminė Po Mindaugo giminės į Lietuvos valdovų sostą 1269 m. įžengė Traidenis. XIII a. Lietuva nuolat puldinėjo vieną iš skilusios Lenkijos dalių – Mazoviją. Šios žemės valdovai iš Piastų dinastijos troško taikos su Tra id Lietuva. Tikslą pasiekė, kai valdė Traidenis. Taika buvo sutvirtinta 1279 m. Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II ir Traidenio dukters Gaudimantės vedybomis.
is en
Istoriniai šaltiniai rodo, kad Mindaugas žmoną Mortą vedė remdamasis jausmais. Todėl Mortos kilmė ir padėtis nebuvo išskirtinė. Tačiau Mindaugo dukters santuoka – jau politinis žingsnis, o pati dukra – politinis įrankis. Iki Mindaugo krikšto Haličo-Voluinės kunigaikštis planavo Lietuvą atversti į stačiatikių tikėjimą ir net pašalinti Mindaugą kaip per daug galios įgaunantį valdovą. Tad Mindaugas pasistengė santykius su šia agresyvoka valstybe page-
rinti ištekindamas dukterį už Švarno, kurio tėvas buvo Haličo-Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis, priklausantis Kijevo Rusios valdovų Riurikaičių dinastijai. Praėjus ketveriems metams po Mindaugo žūties, Lietuvos karaliaus žentas tapo krašto valdovu. Tačiau ne šios vedybos laikytinos pirmąja Lietuvos valdovų dinastine santuoka. Dar kiek anksčiau tas pats Danielius, Švarno tėvas, buvo vedęs Mindaugo dukterėčią, brolio Dausprungo dukterį. Tad akivaizdu, kad Mindaugo giminė XIII a. dinastines santuokas sudarydavo su Haličo-Voluinės kunigaikščiais Riurikaičiais, o apie kitų šeimos narių vedybas nedaug težinoma.
Morta (XIII a.)
?
Duktė
Traidenis († apie 1282) Lietuvos didysis kunigaikštis (1269–1282)
Gaudimantė
Ruklys
Vaišelga
Treniota
(† 1263) Nuo 1255 sosto įpėdinis (?)
(1223–1267) Lietuvos didysis kunigaikštis (1264–1267)
(apie 1210–1264) Lietuvos didysis kunigaikštis (1263–1264)
(† 1288)
Boleslovas II iš Piastų (po 1251–1313) Mazovijos kunigaikštis (1262–1275) Istorija 2 • 2015
45
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė GEDIMINO giminė XIII a. pabaigoje Lietuvą ėmė valdyti Gedimino giminė. Apie ankstyvųjų šios giminės valdovų santuokas iš esmės nieko konkretaus nežinoma. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas buvo vedęs lietuvaitę Jaunę, anot istorikų, jos kilmė ne itin aukšta. Įtariama, kad ją Gediminas vedė dar prieš tapdamas valdovu, todėl nesirūpino sudaryti politiškai ir dinastiškai naudingos santuokos. Tačiau tai nereiškia, kad Gediminui buvo nesvetima vedybinė politika. Dauguma iš 14 Gedimino vaikų susituokė su monarchų ir artimų jų giminaičių kunigaikščių sluoksnio asmenimis. Lietuvos kunigaikštis vaikus tuokė su Rusios kunigaikščiais. Šią politiką tęsė ir Algirdas.
Jaunė
Dvi Gedimino dukterys ištekintos už Riurikaičių: Marija – už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus Žiauraakio, o Augustė – už Maskvos kunigaikščio Semiono Išdidžiojo. Jie abu buvo ir Vladimiro didieji kunigaikščiai. Kitos trys Gedimino dukros ištekintos už Piastų dinastijos atstovų: Elžbieta – už Plocko kunigaikščio Vaclovo, o Aldona – už Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo. Pastaroji santuoka 1325 m. įtvirtino Lenkijos ir Lietuvos sąjungą prieš Vokiečių ordiną, dėl to Gediminas net atsisakė planų sūnų Liubartą pasodinti į Voluinės kunigaikščio sostą. Jis atiteko Lenkijos karaliaus pusbroliui Boleslovui Jurgiui, vedusiam dar vieną Gedimino dukrą Eufemiją. Apgalvotos Gedimino vaikų vedybos buvo svarus indėlis į politinį regiono gyvenimą, padėjo plisti Lietuvos įtakai. Tai sustiprino ne tik kunigaikščio dukterų, bet ir sūnų vedybos. Liubartas buvo apvesdintas su Riurikaičių kunigaikštyte. Jauniausias Gedimino sūnus vedė Haličo-Voluinės kunigaikščio Andrejaus Jurijevičiaus dukterį ir ėmė valdyti Lucką Rytų Voluinėje. Andrejui Jurijevičiui mirus, gavo Rytų Voluinę kaip palikimą ir ten persikėlė 1325 metais.
Gediminas
Antroji Liubarto žmona taip pat buvo Riurikaitė, Rostovo kunigaikščio Konstantino, su kuriuo Lietuva norėjo sudaryti sąjungą, duktė Olga. Liubarto brolis Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Gediminaitis vedė Mariją Oną iš Riurikaičių. Antroji Algirdo žmona – Tverės didžiojo kunigaikščio duktė Julijona. Tverė konkuravo su Maskva, todėl Algirdas, nenorėdamas, kad Maskva sustiprėtų, rėmė Tverę, ir tai susiję su minėta jo santuoka. Šiame kontekste išskirtinis atrodo Gedimino sūnus Kęstutis: romantiškų jausmų vedinas jis paėmė į žmonas Lietuvos valdinę Birutę, kilme negalinčią konkuruoti su svainių antrosiomis pusėmis.
gediminaičių dinastija
Butigeidis († 1290/1291) Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1285–1290/1291)
Narimantas Marija (apie 1300– 1348) Naugardo kunigaikštis (1333–1348)
koreckiai golicinai kurakinai
Butvydas Vytenis
Gediminas
Jaunė
(apie 1260–1316) Lietuvos didysis kunigaikštis (1295–1316)
(apie1275–1341) Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341)
(XIV a.)
Augustė
(apie 1300– († 1345) 1349)
Dmitrijus
Semionas
Žiauraakis iš Riurikaičių (1299–1326) Tverės kunigaikštis Vladimiro didysis kunigaikštis (1322–1326)
Išdidusis iš Riurikaičių (1317–1353) Maskvos kunigaikštis (1340–1353) Vladimiro didysis kunigaikštis (1340–1353)
Algirdas
Jaunutis
Kęstutis
Karijotas
Liubartas Aldona
Elžbieta
Eufemija
(apie 1296– 1377) Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377)
(apie 1300– 1366) Lietuvos didysis kunigaikštis (1341–1345)
(apie 1297– 1382) Trakų kunigaikštis Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382)
(apie 1300– 1365) Naugarduko kunigaikštis
(apie 1300– 1383) Voluinės kunigaikštis (I340–1383)
(apie 1310– 1339)
(† 1364)
(† 1342)
Olga
Kazimieras Vaclovas Boleslovas Didysis
1. M arija Ona
iš Riurikaičių (XIV a.) iš Piastų (1310–1370) Rostovo 2. Julijona 1350 († 1382/1389) kunigaikštytė Lenkijos karalius iš Riurikaičių († 1399) čartoriskiai (1333–1370) Tverės kunigaikštytė
Birutė
iš Riurikaičių
Agripina
Andrius
Dmitrijus
Vladimiras Teodoras
(† 1393)
(apie 1320– 1399) Polocko, Pskovo kunigaikštis
(† 1399) Briansko kunigaikštis
(† apie 1399) († po 1400) Kijevo, Slucko kunigaikštis
Borisas iš Riurikaičių († 1393) Suzdalės didysis kunigaikštis (1383–1393)
46
palubinskiai
Istorija 2 • 2015
(† 1294/1295) Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1290/1291–1294/1295)
trubeckojai
sanguškos olelkaičiai bielskiai
iš Piastų (apie 1293– 1336) Plocko kunigaikštis
Jurgis iš Piastų (apie 1310– 1340) HaličoVoluinės kunigaikštis (1323–1340)
Algirdas
ALGIRDO giminė
Dar dviejų dukrų santuokomis Algirdo šeima susigiminiavo su Vokietijos Meklenburgo ir lenkų Pamario Slupsko kunigaikštysčių valdovais. Duktė Kotryna ištekėjo už meklenburgiečio Johano II, o Kena – už Slupsko kunigaikščio Kazimiero. Garsiausia buvo Algirdo sūnaus Jogailos santuoka – pati sėkmingiausia iš Algirdaičių. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė Vengrijos ir Lenkijos karalaitę, Lenkijos karalienę Jadvygą Anžujietę. Ir taip tapo Lenkijos karaliumi. Tapęs pirmuoju iš Gedimino palikuonių karaliumi, priėmęs katalikybę Jogaila ilgam sujungė Lietuvos ir Lenkijos likimus. Po Jadvygos mirties Lenkijos karalius vedė dar tris kartus: antroji žmona – Celės grafaitė Ona, trečioji – Lenkijos didikė Elžbieta Granovska ir lietuvaitė Alšėnų kunigaikštytė Sofija. Būtent Sofija pagimdė tris Jogailos sūnus (su pirmąja žmona Jadvyga susilaukė palikuo-
buvo Lenkijos ir Vengrijos monarchas, Kazimieras taip pat sėdėjo Lenkijos karaliaus soste. Istorija galėjo būti ir kitokia, mat dar prieš pirmą Jogailos santuoką jo motina Tverės kunigaikštytė Julijona ragino sūnų vesti Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukrą Sofiją ir priimti iš Rusios stačiatikybę. Tik kai pasitaikė galimybė tapti Lenkijos karaliumi,
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas turėjo ypač gausią šeimą – 23 vaikus. Istorinių šaltinių duomenys rodo, kad Algirdo vaikų santuokos Ar žinote, kad... buvo kruopščiai apgalvotos. Julijona Aštuoni kunigaikščio vaikai Kai Jogailos laikais Lietuvoje buvo priimta krikščionybė, susituokė su Rusios Riurikaiįsigaliojo bažnytinė santuoka. Tačiau ne taip greitai katalikybė Jogaila atsisakė motinos siūločiais: penkios dukterys ir trys mos santuokos. Lenkijos karūįsitvirtino visuomenės gyvenime, todėl dar XVI a. pradžioje sūnūs, tarp jų ir būsimasis Liena ir krikštas leido pelnyti Vabuvo daug nebažnytinių santuokų. Nepriėmusios Santuokos tuvos didysis kunigaikštis Švikarų pripažinimą. sakramento moterys buvo visiškai priklausomos nuo savo vyrų. Tačiau Gediminaičių santytrigaila. Po sutuoktinio mirties žmona galėjo prarasti visą turtą. Kiti Algirdo vaikai buvo sukiai su Maskva nenutrūko, nes minėto Dmitrijaus Doniečio tuokti su Vakarų palikuonimis. dukterį Mariją vedė Jogailos Vygantas, Aleksandra, Jadvyga susituokė su Lenkijos Piastų dinastijos nio, bet jis iškart mirė, antroji žmona brolis Lengvenis. O už to paties Dmitriatstovais. Taip buvo užmegzti giminys- Ona pagimdė dukrą Jadvygą). Vienas iš jaus Doniečio sūnaus Vasilijaus I buvo tės ryšiai su Opolės, Plocko, Osvenci- sūnų Kazimieras mirė vaikystėje, o kiti ištekinta būsimojo Lietuvos didžiojo kudu tapo karaliais. Vladislovas Varnietis nigaikščio Vytauto duktė Sofija. mo kunigaikščiais.
Algirdas 1350 Julijona (apie 1296–1377) Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377)
Kotryna
Kena
(po 1368– po 1422)
(† 1368)
iš Riurikaičių († 1399) Tverės kunigaikštytė
Elena
Lengvenis Kaributas
Švitrigaila Jogaila Vygantas
Aleksandra
Jadvyga
(po 1356– 1437)
(po 1355– 1431) Naugardo ir Mstislavlio kunigaikštis
(apie 1370– 1452) Lietuvos didysis kunigaikštis (1430–1432)
(† 1392) Kernavės kunigaikštis
(apie 1369– 1434)
(apie 1375– po 1400)
Jadvyga
Zemovitas IV Jonas III
iš Piastų (XIV a.) Opolės kunigaikštytė
iš Piastų (apie 1352– 1426) Plocko kunigaikštis
(apie 1355– po 1404) Severų Naugardo kunigaikštis
Johanas II
Kazimieras Vladimiras Marija
Anastazija
Meklenburgietis (iki 1370–1416) Meidenburgo Stargardo kunigaikštis (1393–1416)
Pomeranietis iš Graifenų (1351–1377) Slupsko kunigaikštis
iš Riurikaičių (XIV–XV a.) Riazanės didžiojo kunigaikščio dukra
Narsusis iš Riurikaičių (1353–1410) Ugličiaus kunigaikštis (1405–1410)
iš Riurikaičių (XIV a.) Maskvos kunigaikštytė
( žr. p. 49 )
iš Piastų (apie 1366– 1405) Osvencimo kunigaikštis
Istorija 2 • 2015
47
Didieji karvedžiai
Custeris buvo „principų neturintis melagis, jo nekentė kiti karininkai“, – taip vyrą apibūdino jo viršininkas generolas Davidas S. Stanley. ap / polfoto & corbis / allover, shorpy historical archive, getty images & Osprey publishing
JAV • 1857–1876 JAV pilietinis karas ir indėnų karai suteikė daugybę Mažasis Bighornas progų ambicin giems karinin JAV getisbergas kams pasižy mėti mūšiuose. Už nesaikingą garbės ir paaukštini mo vaikymąsi brangiai sumokėjo eiliniai kareiviai.
Generolas Custeris buvo žiaurus
tironas s vo vyenru i baudmaėžiasa gimus. Per visą Griežtšdaavo siž pra ius us net už
☞
Custeris žiauriai mu už tai atsipirko keliais papeikimais. karjerą jis
s kariuroloomžygeiųnkaėvalserižijosrgžirugai kartais Alinoing ne o ge
☞
Iš sunkių ambic
☞
grįždavo nudirta oda, išs
ekę.
is ligoniaiia ėsi susu ser ir sužeistais Blogardėi ejolg s nč ga s rija per pre iu
a geriaus Prasti vežimai da ona buvo patogiai vežam kareiviais, o Custerio žmruokliniu vežimu. spy
vaikštrėjao s davoešpindra us, kai no Įsigerisidnuętrasukdėakary ėn mpaniją pri
☞
Custe
☞
aplankyti žmoną.
ams įsakym usdanevo Nepaįsaklkym s ignoruodavo. juo jis vo, da tik pa ai jam
Kai viršininkų
✰✰✰
XIX a. Custeris buvo vienas garsiausių JAV kareivių. Spauda ir gyventojai žavėjosi jo drąsa ir įspūdingomis pergalėmis, bet didvyris turėjo ir tamsių savybių, žinomų tik jo vyrams. Claus sonne
✰✰✰ TACIJA CUSTERIO REPU TA BUVO SUTERŠ
G
enerolas Custeris buvo vienas didžiausių šiaurinių valstijų herojų siaučiant JAV pilietiniam karui. 1863 m. liepos 1–3 dienomis per mūšį prie Getisbergo Pensilvanijos valstijoje jo raitininkai išsiveržė į priekį ir sustabdė priešo pėstininkus. Kai pietinių valstijų kavalerija puolė, Custeris kontratakavo. Užvirė mirtinos kardais ir pistoletais ginkluotų vyrų kautynės. Per mūšį buvo nušauti penki žirgai, ant kurių jojo Custeris, mat jis laužė kariuomenės statutą ir jojo savo karių priešakyje. Narsus generolas įkvėpė kareivius. Jie mūšio lauką paliko kaip nugalėtojai. Custerio sėkme naudojosi JAV laikraščiai. Apie Getisbergo didvyrį jie rašė vieną straipsnį po kito. Tačiau spaudos sudarytas įvaizdis slėpė tamsiąsias generolo savybes, apie kurias skaitytojai nežinojo. Tik Custerio vadovaujami kariai žinojo tiesą apie despotišką generolo charakterį. Jo brigadoje, palyginti su kitais Istorija 2 • 2015
57
VIKINGŲ EPOCHA
BRIANAS BORU Airių karaliaus sūnus matė, kaip tėvas pasidavė vikingams. Šios klaidos jis kartoti neketino. granger / polfoto & corbis / polfoto
Vikingai išvaromi iš Airijos
Airija • 1014 Šiaurės vakarų Euro poje plytinčią žalią ją salą jau kelis Airija šimtmečius siau D ublinas bia vikingai. Kraš tą taip pat alina vietinių smulkių karalių ir klanų vadų kova dėl valdžios. Kiek vienas nori būti tituluojamas vyriau siuoju karaliumi.
Natasja Broström
Airijos karaliams nuolat kovojant tarpusavyje dėl valdžios, vienas vyras troško išlais vinti šalį. Pasitelkęs brutalią jėgą ir geležinę valią, klano vadas Brianas Boru užsimojo atlikti tai, ko niekam iki šiol nebuvo pavykę, – išvaryti iš šalies nekenčiamus vikingus.
R
yto saulėje spindi iečių antgaliai ir žiedmarškės, vėjas plaiksto mar gas vėliavas. 1014 m. Didįjį penk tadienį prie Klontarfo kaimo netoli Dub lino viena priešais kitą išsirikiavo dvi ko vingai nusiteikusios kariuomenės. Maž daug dešimt tūkstančių vyrų laukia, kol galės apimti įtūžio žudyti vienas kitą. Vienoje pusėje pasitempusi stovi žied marškėmis apsitaisiusių vikingų kariuo menė. Danų ir norvegų kariai rankose laiko sunkius kirvius, dviašmenius kala vijus ir skydus. Nors puikiai ginkluoti, vikingai toli gražu nėra tikri dėl perga
lės. Jų priešininkas yra legendinis Airijos vyriausiasis karalius Brianas Boru, visą gyvenimą trokštantis suvienyti Airiją ir išvaryti iš jos svetimšalius engėjus. Priešingai nei žiedmarškėmis apsitai sę vikingai, dauguma airių karių vilki tik odinius švarkus ir odines kelnes. Tačiau Dievas esąs jų pusėje, tikina Brianas Bo ru. Pasak vienos iš daugelio airių kroni kų, kurias užrašė to meto vienuoliai, jo damas pro airių gretas jis skelbė: „Ilgą laiką Airijos vyrai dejavo, kentėdami šių piratų tironiją. Te didis Dievas iš savo galingos malonės duoda jums drąsos ir
jėgų visam laikui padaryti galą svetimša lių tironijai Airijoje... šią dieną, kai Išga nytojas Jėzus Kristus kentėjo ir mirė už jūsų nuodėmes!“ Karaliui baigus kalbą, daugiau kaip penkių tūkstančių airių kariuomenėje pakyla iečių jūra ir nuvilnija pritarimo šūksniai. 73 metų Brianas Boru teisę va dovauti mūšiui perleidžia sūnui Murcha dui, šis kaunasi kariuomenės viduryje su melsva vėliava. Kupinas vilties vyriausia sis karalius atsitraukia į nuošalią palapinę melsti Dievą, kad suteiktų airiams perga lę ir išvarytų pagonis vikingus. Jau nuo Istorija 2 • 2015
63
Inžineriniai laimėjimai
Inžinieriai paskelbė karą
jūrai Nuo Edistono rifo pietinėje Anglijos pakrantėje kasmet nukentėdavo daugybė laivų. Galop ambicingi statybininkai nusprendė nepasiduoti. Jie užsimojo išgelbėti jūrininkus ir krovinius – pragaištingame šchere pastatyti švyturį. Prasidėjo ilga atkaklios žmogaus valios ir jūros galybės kova.
Therese Boisen Haas
D
idžiulės bangos nepaliaudamos skalauja prekinio laivo „Cons tant“, plaukiančio audringu La manšo sąsiauriu, falšbortą. Pavargę jū reiviai žino esantys visai netoli tikslo – pietinėje Anglijos pakrantėje esančio Plimuto. Tačiau „Constant“ tampa ne bevaldomas ir audra neša laivą. Matomumas prastas dėl nakties ir aukštų bangų. Vėjas – pirmasis katastro fos pranašas. Be riaumojančios jūros ir staugiančio vėjo, jūreiviai išgirsta dar stipresnį ir grėsmingesnį garsą. Įsitempę jie žiūri per falšbortą, bet kiek akys už mato švyti tik jūros putos. Staiga siautėjančiame vandenyje išny ra smaili rūdžių raudonumo uola ir po akimirksnio vėl pranyksta, bet jūrininkai supranta, kad grėsmę pranašaujantį gar są sukėlė bangos, dūžtančios į Edistono rifą – mirtiną po vandeniu tykantį pavo jų. Auštant laivas „Constant“ ir jo įgula pranyksta amžiams.
Rifas kelia grėsmę prekybai Plimuto gyventojai įprato prie dūžtančių laivų netoli negailestingojo Edistono. Ri fas kasmet paskandina daug laivų, o pa krantės gyventojai gali pasisaldinti gyve
Edistono švyturys turėjo įspėti laivus apie pražūtingą rifą. Anton melbye / statens museum for kunst
1698-17
Anglija • 1695 Anglija yra viena pirmaujančių jūrinių valstybių pasaulyAnglija je. Didėjantis prekybos laivynas plaukioja po visą Plimutas pasaulį ir pargabena į šalį paklausių prekių, tačiau daug laivų sudūžta prie pavojingų britų salų krantų.
toks žmogus ir pasisiūlo, kai išgirsta naujieną apie „Constant“ sudužimą.
Mėgėjas imasi to, kas neįmanoma 1695 m. per Kalėdas statybininkas ir lai vų savininkas Henry Winstanley leidžia laiką mėgstamoje smuklėje Londone, kai sužino, kad neteko dar vieno lai vo prie Edistono uolų. Anksčiau tais pačiais metais jis neteko „Snow drop“, o visai neseniai nuskendo ir „Constant“. Supykęs 52-ejų Wins tanley nedelsdamas išvyksta į bridgeman
as, 1 bokšt
nimą radę į krantą išplautų gėrybių, pa vyzdžiui, prieskonių iš Rytų ar prancū ziško vyno. Legenda byloja, kad raižyti šcherai – tai pasislėpęs velnias, matomas tik aud ringomis naktimis. Jeigu laivas priplau kia per arti, aštriadantis žvėris sudrasko laivo korpusą ir jūroje palieka tik nuo laužas. Iki šiol rifas buvo laikomas asmenine kiekvieno jūrininko rizika, tačiau dabar ši rizika kelia pavojų Plimuto ateičiai. Uostamiestis pelnosi iš laivų, kurių vis daugiau atplaukia Lamanšo sąsiauriu ir kurie atgabena prekių iš atokių pasaulio kampelių. Tačiau laivai prie Edistono dūžta vis dažniau, todėl baiminamasi, kad Plimutas bus iškeistas į saugesnį uostą. Tinkamas sprendimas būtų pastatyti švyturį ant rifo, kad jūrininkai būtų įspė jami apie grėsmę, tačiau mintis apie statybą audringoje jūroje, 22 kilometrai nuo kranto, atrodo beprotiška ir neį manoma įgyvendinti. To kios užduoties galėtų im tis tik užsispyręs ir drą sus žmogus. Būtent
03 m.
Per silpna konstrukcija
Nusprendęs imtis darbo statybininkas neįvertino bangų jėgos. Henry Winstanley buvo tikras, kad jo švyturys gali atlaikyti net baisiau sią audrą, tačiau įprastas skiedinys neatlaikė bangų mūšos. Viršutinė dalis buvo pastatyta iš plytų ir me dienos. Kai 1703 m. Anglijoje pra ūžė pragaištinga audra, Winstanley dingo be pėdsakų kartu su bokštu ir penkiais vyrais.
Bokšto cokolis buvo įtvirtintas uoloje 12 geležinių polių. Pirmasis švyturys stovėjo penkerius metus, kol jį prarijo jūra.
Žibinte buvo 60 lajaus žvakių.
Mediniai stulpai laikė bokšto antstatą.
Plytinės sienos juosė patalpas, ku riose buvo apgyven dinama įgula. Cokolis buvo sutvirtintas geležiniais lankais. Cokolis buvo sumūrytas iš akmenų su skiediniu.
Istorija 2 • 2015
69