Iliustruotoji istorija, 2014 9 by Verslo žinios, UAB

Iliustruotoji istorija Nr. 9 (25) • 2014

zoo Žm lo o narvgijosnės uosesodų

Nr. 9 · 2014 Kaina 14,99 Lt

(4,34 Eur)

Didysis karas

Didžiausi

Lietuvoje

os istorij os

Stalupėnų ir Gumbinės mūšiai

Trys datos

dr amos iš arti

Kulinarija

48 74

Šiame numeryje pristatome tris apvalias datas. Prieš 150 metų veiklą pradėjo Raudonojo Kryžiaus organizacija. Pirmasis blynas šiek tiek prisvilo, nes vienas organizacijos atstovų, pasiųstas vykdyti „reklaminės kampani jos“ į frontą Danijoje, pasirodė, paniškai bijojo kraujo, todėl misijos neįvyk dė. Prieš 100 metų prie Stalupėnų ir Gumbinės, Rytų Prūsijoje, įvyko du „lietuviški“ mūšiai, nedideli, bet svarbūs, nes lėmė Pirmojo pasaulinio karo eigą. Straipsnyje „Misisipė dega“ pristatome 50 metų senumo kruvinus įvykius JAV pietų valstijose, kur buvo gaji rasinė diskriminacija ir veikė liūd nai pagarsėjęs kukluksklanas.

32 24

Ementalis

Gorgoncol Čede Feta

ris

Egiptas

Pirmąsias mumijas

džiov ino saulė je 900 m.

Vikingų vErga

Vergų gyvenim i as buvo sunkus, trumpas kupinas kūniško ir s meilės

ISSN 2029-9745

Gestapas „Hitlerio priešai nugalėti teroru turi būti ir kankinimais!“

Tokią mantrą kartojo slaptoji nacių policija kumščiu valdė , kurią geležiniu Heinr akis ir ausis kiekvie ichas Himmleris. Jo agenta i turėjo name okupuotos Europos kampe lyje.

Turinys 9 • 2014 6 Naujienos

Aleksandras Ikamas

Nauji radiniai, atradimai ir teorijos. akg / scanpix

NEBYLUSIS KINAS Mary Pickford tapo kino žvaigžde dar prieš atsirandant šiam terminui.

8 Klauskite

Atsakymai į skaitytojų klausimus.

12 Slaptoji nacių policija

Gestapas kėlė siaubą Europoje.

Pigi atsinaujinanti energija Visą darbą atliko vanduo ir vėjas.

FRONTE Pirmasis Raudonojo Kryžiaus pasiuntinys pabėgo nuo karo siaubų.

Vikingų vergai Mirtis – tikras išsivadavimas.

32 Pirmosios Egipto mumijos

Džiovinti palaikai – bilietas anapus.

36 Prieš 150 metų

Raudonojo Kryžiaus veiklos pradžia.

Uždaryti ne savo noru Eskimai ir pigmėjai atsidūrė narvuose. claus

lunau

Didysis karas Lietuvoje (3) Stalupėnų ir Gumbinės mūšiai.

54 Pirmasis pasaulinis karas (3)

MALŪNAI 2 000 metų vandens ir vėjo išjudino Europą.

Rusai apsupti iš abiejų pusių.

Įpūsti gyvybės Italas norėjo prikelti mirusiuosius.

Protesto banga Misisipėje Paskutinis svarbus klano veiksmas.

MISISIPĖ DEGA

74 Istorinė apžvalga Sūriui – 7 500 metų.

Kukluksklanas sukelia protesto bangą, kai Misisipėje nužudo tris pilietinių teisių gynėjus.

Svarbūs istoriniai įvykiai Pirmas neblaivus vairuotojas.

78 Top 5

Nebyliojo kino pradininkai.

Gyvasis istorijos liudininkas Keistas teatras XVII a. Londone. Getty Images

82 Testas

Ką žinote apie Romos imperiją.

Istorija 9 • 2014

VIRŠELIO ILIUSTRACIJOS: JULES CHÉRET, B. BUTTERWORTHO KOLEKCIJOS FOTOGRAFIJA, BOB REIS / ANYTHING ANYWHERE, OSPREY, MONTAGUE DAWSON / ENCORE EDITIONS & SHUTTERSTOCK

Klauskite Ar vergai galėdavo patekti į Romos Koliziejų? Ar vergai galėdavo žiūrėti gladiatorių kautynes Koliziejuje? Taip, vergai galėdavo žiūrėti kruvinas kautynes ir net sėdėdavo geresnėse nei laisvos moterys vietose. Moterys buvo saugomos nuo kruvinos

kovos vaizdų ir todėl turėdavo tenkintis vietomis viršutinėse amfiteatro eilėse toli nuo arenos. Vergai sėdėdavo šalia moterų sektoriaus kartu su vargšais. Gladiatorių kautynės paprastai būdavo nemokamos, jas remdavo imperatorius arba turtuoliai,

todėl net neturtingiausi vergai galėdavo žiūrėti, kaip arenoje žudomi kiti vergai. Gladiatoriai taip pat buvo vergai, kaip ir daugelis nusikaltėlių, kurie pramogos dėlei būdavo žiauriai nužudomi. Vergai, kurie išdrįsdavo pasipriešinti šeimininkui, būdavo Koliziejuje įmetami į laužą arba gyvi sudraskomi laukinių žvėrių. Kad vergams buvo

prieinamos tokios pačios pramogos kaip ir laisviems piliečiams, paaiškinama tuo, jog kai kurių vergų vaidmuo Romos visuomenėje buvo svarbus. Vergas, pavyzdžiui, galėjo būti laivo kapitonu, amatininku arba parduotuvės, į kurią savininkas investavo daug pinigų, valdytoju. Todėl nuo šių vergų gerovės priklausė Romos gerovė.

Visi keliai vedė į Koliziejų Vergai galėdavo į teatrą patekti įvairiais būdais – ne visi jie būdavo malonūs.

Darbininkai. Publikai mėgaujantis reginiu, po arenos grindimis plušėdavo būrys vergų. Vergai, pavyzdžiui, plėšriuosius žvėris įvarydavo į keltuvą ir pakeldavo į areną. Per pertraukas jie išnešdavo užmuštus žmones ir žvėris. Gladiatoriai. Gladiatoriai taip pat būdavo

Kruvinos kautynės Romoje buvo populiarios tarp visų visuomenės sluoksnių.

vergai – paprastai karo belaisviai, turintys kovotojo talentą. Tik retais atvejais gladiatoriai arenoje laimėdavo sau laisvę, paprastai jų karjera trukdavo tol, kol žūdavo kautynėse.

Žiūrovai. Sektorius, vadinamas

Summa Cavea (viršutinis aukštas), buvo skirtas vergams. Čia jie sėdėdavo kartu su vargšais ir užsieniečiais.

Scanpix & Bridgeman

Griežta hierarchija amfiteatre Romėnų teatrai buvo kruopščiai suskirstyti į sektorius. Atsisėsti netinkamame sektoriuje (cavea) buvo griežtai draudžiama.

Moterys

Vergai ir vargšai

scanpix / akg-images

Prekybininkai ir kareiviai

Senatoriai, didikai ir turtuoliai Imperatorius ir artimiausia jo palyda

Istorija 9 • 2014

Redaktorius: Jannik Petersen

Kas išrado čiulptuką?

Triplanas

Gebėjo greitai pakilti Manevringas Lėtas Nepatvarus

Trys sparnai

Dvisparniai pasirodė trisparnius lėktuvus. pranašesni už

Geriausias vokiečių pilotas pravarde Raudonasis Baronas savo triplanu „Fokker Dr.I“ numušė 19 priešų lėktuvų. ullstein bild

Kaip dažnai kinai maudydavosi?

Biplanas

Greitas Geresnis matomumas Gebėjo lėtai pakilti į didelį aukštį Sunku padaryti staigų posūkį

Guminiam čiulptukui yra kiek daugiau nei 100 metų.

apkrova nei apatiniams sparnams. Dėl netolygaus apkrovos pasiskirstymo lėktuvo sparnas lūždavo arba lėktuvo korpusas subyrėdavo į šipulius.

KOKS BUVO...

Flagelantų likimas? XIII a. Europos gatvėmis vaikščiojo religiniai fanatikai, iki kraujo čaižantys save botagais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Tokia atgaila jie vylėsi sustabdysią badą, o vėliau ir marą, kurį laikė Dievo bausme. 1348 m. per maro epidemiją flagelantų atgailos žygių judėjimas pasiekė apogėjų. Kadangi šis pasauliečių sąjūdis buvo nukreiptas ir prieš dvasininkiją, 1349 m. popiežius Klemensas VI jį uždraudė. Flagelantai buvo persekiojami inkvizicijos ir deginami ant laužo. Paskutiniai teismo procesai prieš flagelantus vyko XV a. devintajame dešimtmetyje.

1349 m. per Šv. Romos imperiją traukė didžiulės flagelantų procesijos.

Istorija 9 • 2014

akg-images

IX a. Kinijos gyventojai nebuvo dideli švaruoliai. Tangų dinastijos laikotarpiu (nuo 618 iki 907 m.) valdininkai gaudavo laisvadienį kas dešimt dienų ir tik tada galėdavo nusimaudyti. Vikingai tuo pat laikotarpiu maudydavosi šeštadieniais, taigi kas savaitę. Tačiau kinai nemėgo prakaito kvapo ir naudojo kvapiuosius aliejus bei kvepalus. Paprasti žmonės naudojo tokias prakaito kvapą naikinančias priemones kaip žaliųjų citrinų sultys, aromatinės šaknys, saldieji sakai ir dobilai, juos sudėdavo į mažus maišelius ir įsikišdavo į pažastis.

tokie patvarūs. Vienas geriausių Vokietijos pilotų Heinrichas Gontermannas 1917 m. spalio 30 d. per pratybas pabandė savo „Fokker Dr.I“ triplanu atlikti mirties kilpą, tačiau atliekant manevrą nulūžo viršutinis orlaivio sparnas, lėktuvas nukrito ir lakūnas užsimušė. Po karo tyrimai atskleidė, kad „Fokker“ lėktuvuose apkrova pasiskirstydavo netolygiai – viršutiniam sparnui tekdavo iki 2,5 karto didesnė

shutterstock

Pirmajame pasauliniame kare trisparnius lėktuvus, vadinamuosius triplanus, naudojo ir Antantės bloko valstybės, ir Centrinių valstybių sąjunga. Tik tarpukariu triplanus visiškai išstūmė dvisparniai lėktuvai, biplanai. Aviacijos priešaušriu triplanai dažnai būdavo manevringesni ore – tai buvo svarbi savybė, nes lėktuvų dvikovos ore pamažu tapo karo kasdienybe. Kita vertus, jie buvo ne

Du sparnai

ullstein bild

Kokie buvo triplano pranašumai Pirmajame pasauliniame kare?

Šiuolaikinį minkštos gumos čiulptuką pirmasis 1900 m. rugsėjo 18 d. patentavo amerikietis C. W. Meinecke’as. Išradimas buvo svarbus vaikų dantų sveikatai. Ši raminamoji priemonė kūdikiams (baby comforter) pakeitė į medžiagą įvyniotus cukraus gabalėlius, kuriuos anksčiau duodavo čiulpti mažyliams. Lietuvoje ir vokiškai kalbančiose šalyse kūdikiams nuraminti būdavo duodama čiulpti į medžiagą įvyniotos duonos.

ANTRASIS PASAULINIS KARAS

foto

atspolizei a t S e m i e h e Pavadinimas: G ndžio 26 d. a l a b . m 3 3 9 1 Įkurta: Himmleris ge Göringas s a n veiksminga po stapą pavertė n a m r e H licijos strukt i: Vadova ūra. s a h c i r n i e H ), . m (1933–1934 –1945 m.) 4 3 9 erlynas (1 B s , i e r ß e l a r t S Himm t rinz Albrech P : ė n ti s ū b ė in d Pagrin (1944 m.) 0 0 0 2 3 : s iu ič a Darbuotojų sk

granger / pol

FaktaI

gestapas Slaptieji Hitlerio pakalikai

Trėmimai, kankinimai ir nepagrįstos mirties bausmės. Vokietijos slaptoji valstybės policija – gestapas kėlė siaubą visose okupuotose Europos šalyse. Pasitelkusi vietos skundikus ji infiltruodavosi į pasipriešinimo grupes ir nerodydavo jokio gailesčio Hitlerio priešams.

Istorija 9 • 2014

IŠRADIMAI

2 000ENmetų su S

Vienuolis panaudojo vienuolyno vandens ratą

Malūnas su horizontaliu ratu patenkindavo tik vieno ūkio poreikius.

Viršutinis akmuo malė grūdus

Vanduo suko malūno ašį ir girną.

Malūnas prie mažo upelio Malūne su apatiniu vandens ratu vanduo teka horizontaliu ratu, prijungtu prie malūno ašies. Jis judina viršutinę girnapusę, kuri mala grūdus. Tokį malūną lengva pasistatyti vos iš kelių leng vai gaunamų medžiagų, dažniausiai – vien iš medienos. Me chanizmą paprasta naudoti, malūnui reikalinga nedidelė van dens srovė, pavyzdžiui, mažas upelis. Tačiau ir io Malūnas su apatsinratu traukiamoji jėga yra ribota. Malūno su apati veikimo vanden niu vandens ratu paprastai užtenka vienam a. VII kiemui ar nedideliam ūkiui. Dažniausiai jis : pis tar Laiko gva pastatyti. Pranašumai: len emša nuo purvo naudojamas grūdams malti. užsik Tr ūkumai: ir nešvarumų.

Šv. Bernardas Klervietis (apie 1090–1153 m.) buvo didelis vandens energijos entuziastas. Bernardo vienuolyne Prancūzijoje vandens malūnai buvo naudojami grūdams malti, odoms minkštinti ir vienuolių drabužiams sukirpti. Bridgeman

Istorija 9 • 2014

5 600

– tiek malūnų Vilhelmas I Užkariautojas suskaičiavo 1086 m. Pietų Anglijoje. XIV a. viduryje jų skaičius išaugo iki 10 tūkstančių.

Vienuoliai išsaugojo romėnų žinias Romėnai puikiai mokėjo išnaudoti upių energiją. Dideliais vandentiekiais vanduo atkeliaudavo į didžiuosius miestus ir milžiniškus vandens malūnų kompleksus, kuriuose būdavo malami grūdai. Vandens malūnai – inžinerijos stebuklas, bet romėnai jų netobulino. Imperija turėjo pakankamai vergų, atliekančių sunkų darbą,

Grūdų piltuvas

tad niekas net nesvarstė, kad vandens energiją būtų galima panaudoti kitokiems darbams. V a. pabaigoje, žlugus Romos imperijai, romėnų sukauptos žinios išliko bažnyčiose ir vienuolynuose. Vienuoliai pagerino techninius sprendimus, ir Europoje prasidėjo malūnų aukso amžius.

Romėnų vandens malūnų prie Barbegal, Prancūzijoje, pakaktų išmaitinti 80 000 žmonių.

Laikotar pis: II a.maltų grūdų Pranašumai: suybei žmonių pakakdavo daug išmaitinti. ologija Tr ūkumai: techn audota. nebuvo visiškai išn

Middelalderinfo.dk / Peder Meyhoff

Kai viduramžių vienuoliai perėmė ir patobulino romėnų vandens malūnų technologiją, vandens malūnų statyba įsisiūbavo visoje Europoje. Vandens energija varo įren ginius, kurie atlieka sunkų darbą žemės ūkyje ir amatų gamyboje. Malūnai mala grū dus, minkština ir sukerpa audinius, pjauna sijas ir judina sunkius kalvio kūjus.

Scientific American & AKG / Scanpix

Else Christensen

VAND A J I G R E N E

malūnais Viršutinio veikimo ratas padvigubina galią Viduramžiais pradėtas naudoti vertikalus ratas. Jis kur kas veiksmingiau išnaudoja vandens energiją nei ankstesni malūnų tipai.

iduramžiais vandens malūnai buvo patobulinti, t. y. buvo sukurtas vadinamasis viršutinio veikimo vandens ratas. Pavadinimas nurodo, kokia kryptimi tekantis vanduo suka ratą, t. y. iš viršaus. Rato mentės pagauna vandenį, šis spaudžia jas žemyn ir ratas sukasi. Jeigu vandens kiekis ir atstumas nuo rato viršaus iki apačios yra pakankami, viršutinio veikimo ratas sukasi ir susidaro didelė traukiamoji jėga. Malūnas su vertikaliu ratu yra dvigubai veiksmingesnis už malūną su horizontaliu ratu ir panaudoja iki 80 proc. vandens energijos. Paprastai malūno savininkai pasistato vandens tvenkinį ir užtvanką, kad padidintų vandens jėgą ir turėtų vandens atsargų sausuoju laikotarpiu. XIV a. vertikalieji malūnai išpopuliarėjo visoje Europoje, daugelyje vietų jie buvo naudojami iki pat XX amžiaus. Lygumoms – nauja konstrukcija Lygumose, kur natūralus nuolydis yra nedidelis ir kur sudėtinga jį padidinti

dirbtinai, buvo sukurtas malūnas su vidurinio veikimo vandens ratu. Ratas pritaikomas konkrečiai vietovei, t. y. atitekantis vanduo turi būti to paties lygio kaip rato velenas. Prie rato pritaisytos mentės surenka vandenį ir verčia ratą suktis. Vidurinio veikimo vandens ratas nėra toks veiksmingas kaip viršutinio veikimo ratas, bet panaudoja apie 60–70 proc. vandens energijos. Be to, tokiam ratui nebūtinas didelis nuolydis ir užtvanka su tvenkiniu. Toks malūnų tipas buvo itin populiarus Anglijoje. Tokie malūnai ten naudoti nuo XV amžiaus.

III a., pasirodžius naujam išradimui, vertikalus malūno ratas galėjo geriau panaudoti vandens ir vėjo energiją. Malūno ratas gana paprastai pritvirtinamas prie sukabintų krumpliaračių, ir tai padidina rato jėgą. Pritaikius šį išradimą vandens ir vėjo malūnuose, imta naudoti didelius įrenginius, palengvinančius žemės ūkio ir amatininkų darbus. Pavyzdžiui, netrukus atsirado vandens ir vėjo energija varomų pjūklų ir kūjų. claus lunau

Malūno ratas stovi vertikaliai.

IV a. Laikotarpis: X: panaudoja 80 proc. ai m u aš Pran s. vandens energijo malūnui reikia am ki to : ai Trūkum . daug vandens

Vertikalūs vandens malūnų ratai daug geriau panaudojo vandens energiją nei horizontalūs.

Krumpliaratis atnešė naujovių

Perteklinis vanduo nuleidžiamas šalia malūno rato.

BRidgeman

Malūnai naudojami įvairiems darbams

➊ Vanduo teka po rato mentėmis ir verčia jį suktis.

➋ Sukantis ratui,

ima suktis velenas su primityviu mediniu krumpliaračiu.

➌ Du krumpliara-

čiai perduoda energiją, vertikalus krumpliaratis suka horizontalųjį.

➍ Horizontalus krumpliaratis suka girnas. Tarp girnapusių malami grūdai.

Grūdų piltuvas

Grūdų malimas Grūdai malami tarp dviejų girnapusių. Viršutinė girnapusė krumpliaračiu ir velenu pritvirtinta prie ją sukančio malūno rato. Apatinė girnapusė pritvirtinta prie grindų ir nejuda. Nuo girnapusių atstumo priklauso miltų rupumas. Vėjo ir vandens malūnai, skirti miltams malti, buvo naudojami visoje Europoje.

Vikingų epocha

Vikingų IX a. Europos pakrančių gyventojai labiau už mirtį bijojo tik vieno dalyko: būti vikingų paimti į nelaisvę, nuplukdyti į svečią šalį ir parduoti vergų turguje. Pavergtųjų laukė trumpas gyvenimas ir alinamas darbas. Vergas teturėjo tris galimybes išsigelbėti: šeimininkui uždirbti daug turto, užkariauti šeimininko širdį arba įvykdyti žmogžudystę.

Europa • IX a.

Europa

Istorija 9 • 2014

Bridgeman & osprey

Europiečiai bijo žiaurių vikingų, kurie plėšikauja jūrų ir upių pakrantėse. Tačiau karingieji šiauriečiai ne tik žudo ir pagrobia visą turtą. Jei gyventojai nespėja pabėgti, jie surakinami grandinėmis ir parduodami į vergiją. Vergai yra vienas iš vikingų visuomenės pamatų – tai ir pigi darbo jėga, ir paklausi prekė.

belaisviai

Archeologija

Kapai suteikia žinių apie ankstyvąjį Egipto valstybės laikotarpį

Adaimos gyventojai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, tačiau mokslininkai daug sužinojo apie ankstyvąją Egipto kultūrą daugiau kaip iš 1 tūkst. vaikų kapų, rastų derlingoje Nilo pakrantėje.

Į amžinąjį gyvenimą – moliniu ąsočiu

Daugelio vaikų kūnai kruopščiai paguldyti vaisiaus poza ir įdėti į molinį ąsotį, kurio forma primena kiaušinį arba įsčias. Mokslininkai daro prielaidą, kad ąsotis buvo susijęs su egiptiečių tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

Veidai atgręžti į mirusiųjų karalystę Vaikų kūnai paguldyti ant kairiojo šono veidu į vakarus, kur nusileidžia Saulė. Besileidžianti Saulė egiptiečiams buvo mirties simbolis.

Pirmosios mumijos 3400 m. pr. Kr. Derlingose Nilo pakrantės žemėse buvo įkurtos kelios mažos valstybės.

Istorija 9 • 2014

Religija. Egiptiečiai tobulina mumifikavimą. Mirusiojo smegenys pašalinamos, o kūnas suvyniojamas į drobules. 3000 m. pr. Kr.

3100 m. pr. Kr.

3200 m. pr. Kr.

3300 m. pr. Kr.

3400 m. pr. Kr.

3500 m. pr. Kr.

3600 m. pr. Kr.

Religija. Tikintys pomirtiniu gyvenimu egiptiečiai mumifikuoja mirusiųjų palaikus, o prieš tai juos išdžiovina smėlyje.

2800 m. pr. Kr.

Religija formavo Egipto valstybę Keli šimtmečiai iki pirmojo Egipto faraono susiformavusi religija tapo vienos pažangiausių senovės valstybių pamatu.

Faraonas ir mumijos 2950 m. pr. Kr. Manoma, kad faraonas Narmeras suvienijo Egiptą.

useum

2900 m. pr. Kr.

british m

british museum & getty images

Pirmosios Egipto mumijos

Egiptas • 3400 m. pr. Kr.

Amžinasis gyvenimas

Ilgametė sausra priverčia Šiaurės Afrikos Egiptas klajoklių gentis apsistoti Adaima prie Nilo. Derlingoje upės pakrantėje atsiranda kelios mažos karalystės, kurias suvienijus įkuriama Egipto valstybė.

Senovinio Adaimos kaimo gyventojai mirusiuosius džiovindavo smėlyje, kad šie būtų pasiruošę žengti į mirusiųjų karalystę. Šios apeigos buvo Egipto balzamavimo meno užuomazgos.

shutterstock

År 1.200 f. Kr.

Religija. Amžinajame gyvenime mirusiojo kūnas turi būti nepaliestas. Faraonai siekia paslėpti savo kapus uolose, kad jie nebūtų išplėšti. 1500 m. pr. Kr.

1600 m. pr. Kr.

1700 m. pr. Kr.

1800 m. pr. Kr.

1900 m. pr. Kr.

2100 m. pr. Kr.

2200 m. pr. Kr.

2300 m. pr. Kr.

2400 m. pr. Kr.

2500 m. pr. Kr.

Palaidoti Karalių slėnyje 1539 m. pr. Kr. Karalių slėnyje palaidojamas pirmasis faraonas.

Religija. Augant Amono svarbai dievų panteone, Karnako šventykla plečiama, kol tampa didžiausia Egipte.

Religija. Balzamavimo metodas visiškai susiformavęs, balzamavimo procesas trunka 70 dienų. 2600 m. pr. Kr.

Keturis šimtmečius – maždaug nuo 3400 m. pr. Kr. iki 3000 m. pr. Kr. – Adaimos gyventojai laidojo savo vaikus specialioje kapavietėje, kuri buvo atskirta nuo suaugusiųjų kapavietės. Šie vaikų kapai priskiriami ikidinastiniam Egipto istorijos laikotarpiui, kai Nilo pakrančių žemės dar nebuvo suvienytos į didelę faraono valdomą valstybę. Apie ankstyvąjį Egiptą žinoma nedaug, jo gyventojai nepaliko rašytinių

shutterstock

Didžiausia Egipto šventykla 2100 m. pr. Kr. Saulės, oro ir derliaus dievo Amono garbei pastatoma Karnako šventykla.

Pirmieji Egipto kultūros ženklai

1300 m. pr. Kr.

shutterstock

Piramidės 2560 m. pr. Kr. Valdant faraonams Snofrui ir Cheopsui, Egiptas suklesti.

dojimo apeigas, vėliau ištobulintas faraonų laikotarpiu. Mokslininkus labiausiai sužavėjo, kad mirusiojo kūnas buvo mumifikuotas prieš palaidojant. Veikiamas sauso dykumos smėlio ir saulės šilumos berniuko kūnas buvo išdžiovintas, kad galėtų išsilaikyti tūkstančius metų – mat nepažeistas kūnas garantavo jam amžinąjį gyvenimą anapus. Berniukas iš Adaimos yra toli gražu ne vienintelis taip rūpestingai palaidotas vaikas. Prancūzų archeologai šalia senovinės gyvenvietės aptiko daugiau kaip tūkstantį vaikų kapų.

1400 m. pr. Kr.

augiau kaip prieš 5 tūkstančius metų tėvai paguldė mirusį savo kūdikį į molinį ąsotį amžinajam poilsiui. Jie rūpestingai sulenkė jo rankas bei kojas, kad berniukas gulėtų vaisiaus poza ir jo rankų piršteliai liestų burną. Jam ant kaklo jie pakabino malachito akmenėlį – egiptiečių naudotą magišką simbolį, padedantį mirusiajam keliauti anapus. Galop tėvai molinį ąsotį su vaiko palaikais padėjo taip, kad jo veidas būtų atgręžtas į vakarus, į nusileidžiančią Saulę – ten, kur, tikėjo egiptiečiai, yra mirusiųjų karalystė. Šio šešių mėnesių kūdikio palaikai rasti kapavietėje netoli senovinės Adaimos gyvenvietės, esančios rytiniame Nilo krante prie Luksoro. Palaikus aptiko prancūzų mokslininkai iš Orientalistinės archeologijos instituto. Tai – vienas pirmųjų pavyzdžių apie Egipto lai-

2000 m. pr. Kr.

Hans Henrik Rasmussen

getty images

Būtinoji pagalba

r audonloosjopr adžia kryžiaus veik

prieš 150 metų

Raudonasis Kryžius fronte 1864 m. Raudonasis Kryžius buvo maža, niekam nežinoma organizacija. Artėjo karas – puiki galimybė parodyti Raudonojo Kryžiaus veiklą ir teikiamą naudą. Organizacijos įkūrėjas nutarė nusiųsti atstovą į frontą. Buvo pasirinktas jūrų laivyno atsargos kapitonas, paniškai bijantis kraujo. 36

Istorija 9 • 2014

Dybiolo redutai po prūsų pergalės 1864 metais. Kova dėl danų įtvirtinimų buvo tokia įnirtinga, kad Raudonasis Kryžius nebeturėjo kam padėti. det kongelige bibliotek, København

alex peck medical antiques

Būtinoji pagalba jau pakeliui Italijoje išvydus kruvino mūšio padarinius, šveicarui Henry Dunant’ui kilo idėja sukurti būtinosios pagalbos organizaciją. Nuo tada jo idėja ėmė sparčiai plėtotis.

1859 m. Kraujo praliejimas mūšyje prie Solferino Italijoje sukrečia šveicarų verslininką Henry Dunant’ą. Jis inicijuoja spontanišką sužeistųjų gelbėjimo operaciją.

1862 m. Dunant’as išleidžia knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas karo aukoms. Po metų jis įkuria komitetą sužeistiems kareiviams padėti. Komitetas savo ženklu pasirenka raudoną kryžių.

Kolonijų istorija

richard herdtl

/ polfoto

akg / scanpix

Žmonės

rogerviolet

beždžionių narvuose

rogerviolet / polfoto

„A

Martin Landin

Žmonės už grotų labai traukė zoologijos sodo lankytojų dėmesį. Publika mielai mokėjo pinigus, kad galėtų pasižiūrėti į eskimus, Afrikos ir Pietų Amerikos gyventojus.

Susidomėję vakariečiai entuziastingai plūdo į Afrikos vergų ir kraujo ištroškusių kanibalų parodas. Šiomis makabriškomis scenomis buvo siekiama pagrįsti, kodėl XIX a. Vakarai pavergė Afriką ir Rytus.

jules chéret

r jie kanda?“ – paklausė žiū rovas šalia stovinčio žmogaus. Aplinkui gausiai susirinkusi publika stumdėsi, kad geriau matytų pasirodymą. Ispanijos mieste Valensijoje lankėsi prancūzų renginių vedėjas Ferdi nandas Gravier kartu su ašančiais iš Afri kos. Pastaraisiais mėnesiais keliaudami po Pietų Europą jie sulaukė daug publikos dė mesio. 1897 m. pabaigoje trupė pasiekė Va lensijos „Teatro Pizarro“. Būrys vietos gyventojų ir spaudos atstovų rinkosi pa sižiūrėti į svetimtaučius, kuriuos laikraš čiai podraug bjaurėdamiesi ir žavėda miesi vadino „žiauriais laukiniais“. Gra vier buvo vienas iš daugelio vakariečių,

kurie suprato, kad galima užsidirbti iš pasi rodymų su vadinamaisiais egzotiniais žmonėmis, pavyzdžiui, Australijos abori genais, Afrikos masajais ir Šri Lankos sin halais. Šie žmonės buvo vežami į Europą bei JAV ir rodomi zoologijos soduose. Vie ni buvo grobiami arba verčiami palikti tė vynę, kiti savo noru sudarydavo sutartis su apsukriais Europos verslininkais, žadan čiais pinigų ir geresnį gyvenimą. Tačiau toli gražu ne visada pažadai dėl atlygio buvo tesiami, o pagrindinės zoologijos sodo įžymybės gyvenimas dažnai būdavo sunkus ir žeminamas. Karštą vidurvasarį Čikagoje eskimai bu vo verčiami rengtis kailiais. Ištisos šei mos susirgdavo raupais. 1901 m. per pa

Eskimų šeima buvo plakama ir susirgo

Primityvūs gyvūnai

Jie buvo atvilioti į Vokietiją pažadais dėl gero užmokesčio ir lengvo darbo. Paaiškėjo, kad tikrovė – visai kitokia. 35-erių eskimas Abrahamas Ulrikabas ir jo šeima kartu su trimis kitais eskimais atvyko į Hamburgą 1880 m. rudenį. Šeima buvo kilusi iš Labradoro re giono Šiaurės Rytų Kanadoje. Abrahamas buvo prasiskolinęs, tad leidosi suviliojamas pažadais dėl gero užmokesčio. Atrodė, darbas bus nesunkus. Aštuoniems eskimams teksią daryti tą patį, ką namie, – irstytis kajakais, medžioti ruonius ir dirbti kasdienius darbus.

Unitätsarchiv Herrnhut

Visi netrukus miršta Susitarimo buvo nepaisoma, su eskimais buvo elgiamasi nežmoniškai. 1880 m. lapkričio 7 d. Abrahamas rašė savo dienoraštyje: „Ir vėl liūdna. Mūsų šeimininkas Jacobsenas plakė Tobia-

są šuns botagu. Ponas Jacobsenas įsiuto, nes, kaip sakė, Tobiasas jo niekada neklauso... Po šio įvykio Tobiasas smarkiai susirgo.“ Gyvenimas už užtvaros taip pat nuvylė. „Dieną niekur negalima išeiti, mus supa jie“, – rašė Ulrikabas apie žmonių minias zoologijos sode. Vos po dviejų mėnesių ištiko katastrofa. Adrianas Jacobsenas pamiršo paskiepyti atvežamus į Europą eskimus. 1880 m. lapkričio 14 d. pirmasis eskimas mirė nuo raupų. Metų pabaigoje gyvi buvo likę jau tik penki iš aštuonių eskimų. 1881 m. sausio 7–16 d. Paryžiuje mirė paskutiniai šeimos nariai.

Tobiasas

Ulrike

Abrahamas

Maria

Sara

Ulrikabų šeima atsidūrė zoologijos sode „Hagenbeck“ Hamburge.

„Paėmiau rimbą ir grenlandietišką harpūną ruoniams. Vienas pradėjo rėkti, kiti puolė per tvorą.“ Abrahamas pasakoja, kaip valė aptvarą, matant žiūrovams.

sirodymą Bafale, JAV, darbuotojas išmetė mirusį kūdikį kartu su atliekomis. Daliai eksponuojamų žmonių buvo leidžiama išeiti iš aptvaro pasibaigus zoologijos sodo darbo laikui, tačiau dauguma už grotų likdavo nuolat, jiems būdavo leidžiama pasivaikščioti kartu su pramogų organizatoriais, atvežusiais juos į šalį.

Eksponuojami tūkstančius metų Etnografiniai pasirodymai, demonstruojantys „primityvias tautas natūraliose jų buveinėse“, pratęsė XIX a. populiarius keistenybių pasirodymus. Pavyzdžiui, amerikiečių verslininkas, cirko Niujorke direktorius Phineasas Tayloras Barnumas (1810– 1891 m.) susikrovė didelius turtus rodydamas barzdotas moteris, liliputus, Siamo dvynius ir kitokius nelaimėlius.

Žmonės buvo eksponuojami dar gerokai iki Barnumo ar Gravier. Senovės Egipte ir Romos imperijoje buvo rodomi kitų šalių karo belaisviai. Pietų Amerikos valdovai, pavyzdžiui, actekų imperatorius Montesuma II privačiame zoologijos sode, be gyvūnų, turėjo ir liliputų, albinosų bei kuprių. Renesanso laikais italų kardinolas Hippolytus de Midici Vatikane pastatė didelį zoologijos sodą, jame buvo egzotinių gyvūnų ir skirtingų rasių žmonių. Iki revoliucijos Prancūzijoje 1789 m. zoologijos sodai buvo tik aristokratams skirta prabanga. Vėliau zoologijos sodai tapo atviri ir plačiajai visuomenei.

Palieskite „laukinį“ Populiaraus Paryžiaus zoologijos sodo „Jardin Zoologique d’Acclimatation“ di-

rektorius Albertas Geoffroy Saint Hilaire’as (1835–1919 m.), 1877 m. ieškodamas naujo traukos objekto, suprato, kad daugelis žmonių trokšta pamatyti ką nors neregėto ir originalaus. Saint Hilaire’ą sudomino žmonių pamėgtos etnografinės parodos Vokietijoje. Pavyzdžiui, vokiečių impresarijus Carlas Hagenbeckas (1844–1913 m.), kuris tiekdavo daugeliui Europos zoologijos sodų gyvūnus, sulaukė didelės sėkmės Hamburgo zoologijos sode eksponuodamas žmones. Netrukus Saint Hilaire’as atsivežė 14 nubų iš Šiaurės Afrikos. Tais pačiais metais zoologijos sodo direktorius jau rodė šešis eskimus iš Grenlandijos, o lankytojų skaičius pasiekė rekordą – padidėjo 37 procentais. Istorija 9 • 2014

Karo pradžioje vokiečių kareiviai ant kelio ties Lauksargiais, Rusijos ir Vokietijos pasienyje, stato kilnojamas spygliuotos vielos užtvaras.

rie pat sienos su Vokietija, Rukšnių kaime (Šakių rajonas), gyvenęs Jonas Šukys pasakojo, kad karas apylinkėse prasidėjęs neįspūdingai: „Viskas ėjo labai lėtai. Tik po poros savaičių jau šaudėsi kaip reikiant.“ Rusai visą Suvalkijos pasienį bemat užtvindė galybe raitelių – dviem – 2-ąja ir 3-iąja – kavalerijos divizijomis.

LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS RINKINIAI

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, Vilmo Narečionio ir liudo parulskio DIZAINAS

Didysis karas lietuvoje

„Visas pasienis, nuo Vištyčio iki Nemuno, matė caro armijos raitelius. Čia buvo husarų, ulonų ir dragūnų daliniai“, – pasakoja Jonas Šukys. Nikolajus II vykdė pažadus: dar jo tėvas imperatorius Aleksandras III kadaise jaunajam kaizeriui Vilhelmui II esą prigrasino, kad karo atveju Prūsiją užtvindys kazokai. Tikėtasi, kad ši raitelių lavina nusiaubs priešo žemes, išsprogdins prūsų tiltus, geležinkelį, sandėlius, sutrukdys mobilizaciją. O svarbiausia – surinks įsiveržti reikalingą žvalgybinę informaciją. Tai lyg neturėjo būti labai sudėtinga: ginti Rytprūsių pasienio daugiausia stojo vietos landšturmas (pagyvenę ar karo tarnybai netikę vyrai) ir landveras (armijos rezervas – vyresni šauktiniai). O kadriniai kariuomenės daliniai (trys pėstininkų

ir du ulonų pulkai) daugiausia susitelkė aplink Stalupėnus, priešais Kybartus, ir laukė pagrindinio rusų smūgio. Bet jau per pirmus žvalgybos reidus caro kavalerija pajuto, kad lengvo gyvenimo Rytprūsiuose nebus – vokiečiai gerai pasirengė sutikti raitelių ordą iš Rytų.

Geležinkelis ir spygliuota viela prieš raitelius Raižytas ir miškingas kraštas visai netiko įsibėgėti didelėms kavalerijos masėms, joms reikėjo erdvės ir plačių laukų. Laukus skyrė tvoros, vandens grioviai ar dar blogiau – rusams nematyta spygliuota viela. Ties kelių sankryžomis, tiltais vokiečiai dar įrengė specialios (storesnės už pirštą) spygliuotos vielos užtvaras, neįkerpamas kazokų turėtoms žir-

Lietuviai Stalupėnų ir Gumbinės kautynėse „Nedaugelis girdėjo apie Gumbinę ir vargu ar kas įvertino tą nuostabų vaidmenį, kurį ji atliko“, – kadaise rašė Winstonas Churchillis. Bet Stalupėnai ir Gumbinė ne tik didele dalimi lėmė karo eigą. Vargu ar Didžiajame kare būta kitų tokių mūšių, kur prasiliejo šitiek broliško lietuvių, latvių ir lietuvninkų kraujo.

Istorija 9 7 • 2014

klėms skardai (įsiutę raiteliai kliūtį net mėgindavo kapoti kardais). Kone kiekviena Rytprūsių sodyba buvo mūrinė, tad lengvai paverčiama nedidele tvirtove. Bet svarbiausia – visą šalį dengė toks tankus siaurojo geležinkelio tinklas, kad prūsų pėstininkai mobilumu kone prilygo priešo kavalerijai. Rusų žvalgai pranešdavo, kad vokiečiai „nuolat laiko parengtus nedidelius traukinių sąstatus

Caro kavalerija ketino nusiaubti Rytprūsius. MUITINĖS MUZIEJUS

Tokie vokiečių traukinukai su pėstininkais galėjo greitai persikelti į karštuosius taškus.

PETRO KAMI

ną nulipę nuo žirgų pliekėsi su prūsais. Tik vakarop abi rusų divizijos, šiaip ne taip privertusios priešą pasitraukti į Stalupėnus, praradusios apie 100 karių, išdidžiai grįžo į Kybartus. O generolą Rennenkampfą pasiekė pagyrūniškas raportas: „Šiandien kautynėse ties Stalupėnais lydėjo lemiama sėkmė. Daliniai veikė pagirtinai. Nuotaika pakili.“ Tačiau pastarasis laukė žvalgybinių duomenų, o ne žinių apie nereikšmingus susirėmimus, tad kone sprogo iš pykčio.

NSKO KOLE KCIJOS ATVIR UKAS

Dvi divizijos prieš vieną armiją su juose sėdinčiais pėstininkais; vos gavę žinią apie mūsų dalinių artėjimą prie sienos, tučtuojau siunčia jiems priešpriešiais, artimiausiu geležinkeliu tokį traukinį.“ Tad kad ir kur pasisukdavo į Rytprūsius įjoję caro kavaleristai, į jų įsiveržimo vietą iš visų pusių, geležinkeliu, gyventojų automobiliais, dviračiais bemat sugužėdavo vokiečių pėstininkai. Tuo paprastai ir baigdavosi carinės kavalerijos reidas. Mat rusų raiteliai bodėjosi žvalgyba, bet labai norėjo pakariauti. Tad vos

sušvilpus kulkoms lipdavo nuo arklių ir su malonumu įsiveldavo į ilgą bevaisį susišaudymą. Bene didžiausias rusų raitelių reidas įvyko rugpjūčio 10-ąją, kai iškart dvi kavalerijos divizijos – 1-oji ir 2-oji – įsiveržė į Rytprūsius. Ketinta mūšiu išžvalgyti kelią būsimam Rennenkampfo armijos puolimui Stalupėnų kryptimi. Bet viskas pasikartojo, tik didesniu mastu: vokiečiai šiam raitelių tvanui užtvėrė kelią penkiais pėstininkų batalionais ir trimis artilerijos baterijomis. Rusų kavaleristai negalėjo praleisti tokios progos pašaudyti – tad kone visą die-

Smulkūs rusų ir vokiečių pasipešiojimai Lietuvos pasienyje baigėsi 1914 m. rugpjūčio 17 dieną. Tądien visa 1-oji rusų „Nemuno“ armija, vadovaujama generolo Pavelo Rennenkampfo, peržengė Rytprūsių sieną tarp Kudirkos Naumiesčio ir Vištyčio ežero. Lietuvoje tuo labai džiaugtasi – karas atitolo nuo krašto sienų: „Perėjus Rusijos kareiviams Vokiečių sieną, nušvito mūsų padangė. Galime turėti vilties, kad Lietuvą Dievas apsaugos nuo sunykimo.“ Rytprūsių gynėjai, 8-oji vokiečių armija (generolas Maximilianas von Prittwitzas, 173 tūkstančiai kareivių ir 1 044

Pirmieji žuvę – Tauragės pasieniečiai

uvalkijos pasienis 1914 m. rugpjū čio pirmosiomis dienomis tapo vieta, kur oficialiai užregistruoti pirmi kare žuvę rusų kariai. Ta liūdna garbė rugpjūčio 4 d. teko dviem Tauragės pasienio brigados pasieniečiams („ko mandiruotiems“ į Kybartus): štabsrot mistrui Spiridonui Rambidi ir vachmis trui Pristyžniukui.

Du caro pasieniečiai, kritę ties Kybartais, tapo pirmaisiais žuvusiais rusų kariais Rytų fronte. MUITINĖS MUZIEJUS

Istorija 7 • 2014

PIRMASIS PASAULINIS KARAS 1 dalis

EUROPA EINA IŠ PROTO

Beprotišką 1914 m. liepos mėnesį viena žmogžudystė priverčia didžiąsias Europos valstybes stoti į karą. 2014 (Nr. 7)

100 metų

2 dalis

VOKIEČIAI ŽYGIUOJA PER BELGIJĄ

Besiveržianti kariuomenė, žygiuodama per mažą neutralią valstybę, viską pakeliui žudo ir degina.

Tanenbergas

2014 (Nr. 8)

Olštynas

Gardinas

Varšuva

3 dalis

VOKIEČIŲ TRIUMFAS RYTUOSE

Rusų armija įsiveržia į Vokietiją, tačiau sutriuškinama Tanenbergo mūšyje. 2014 (Nr. 9) 4 dalis

PRASIDEDA NUOŽMIOS KAUTYNĖS

Vakarų fronte armijos pradeda pragarišką apkasų karą. 2004 (Nr. 10)

Vieninte triumfas kare Pirmasis pasaulinis karas vyksta vos kelias savaites, tačiau Vokietija jau balansuoja ant žlugimo Rytuose ribos. 1914 m. rugpjūtį rusai veržiasi per sieną, o vokiečiai turi per mažai pajėgų jiems sustabdyti. Du nauji generolai skuba į frontą ir priima keistą sprendimą – vokiečiams įsakoma pulti.

į pergalę Trys vyrai atvedė

MŪŠIS PRIE TANENBERGO baigėsi absoliučiu vokiečių triumfu, tačiau kas iš tikro lėmė pergalę, iki galo nebuvo aišku. 8-osios armijos vadas generolas Paulius von Hindenburgas, jo pavaduotojas generolas Erichas Ludendorffas ir pulkininkas Maxas Hoffmanas prisidėjo prie pergalės, bet sulaukė nevienodos šlovės. akg / imagno

Hoffmanas

Ludendorffas

Hindenburgas

lis Rusams ir vokiečiams susitikus prie Tanenbergo, lemtingi buvo greiti manevrai. corbis / all over press

Istorija 9 • 2014

MOKSLO ISTORIJA

Mirusiųjų kūnais italas leido elektros srovę

Tikrovės

Frankenšteinas Giovanni Aldini XIX a. liūdnai išgarsėjo, kai prijungė elektros srovę prie lavono. Jo keistų eksperimentų tikslas buvo įrodyti, kad elektra – gyvybės šaltinis, ir elektros srovė gali prikelti mirusįjį.

Aldini naudotą bateriją sudarė 120 cinko ir vario lakštų, atskirtų druskos tirpale mirkytu kartonu. Bateriją išrado didžiausias Aldini konkurentas Alessandro Volta.

Ieškodamas tinkamo objekto bandymams, Aldini galop atsidūrė Londone, kur mirties bausmė buvo vykdoma kariant, o ne kertant galvą. wellcome images

Historie 7 • 2014

kasper schlie

idžiulė Londono karališkojo chirurgų koledžo auditorija sausakimša. Miesto elitas sėdi žibalinėmis lemp omis apšviestuose suoluose. Karininkai, politikai ir kilmingos damos laukia, kol Bolonijos universiteto profesorius Giovanni Aldini pradės, kaip teigia iš Italijos atkeliavęs gandas, makabrišką eksperimentą. Medikai pasiruošia keistą iš 120 cinko ir vario plokštelių pagamintą stulpelį, ant žemo staliuko išdėlioja skalpelius, pjūklus ir žirkles. Kai atidaromos pagalbinių patalpų durys, aukštoji publika nuščiūva. Į auditoriją įžengia ramus Aldini ir nedelsdamas prijungia du laidus prie primityvios baterijos. Durys atsiveria dar kartą. Publika sulaiko kvėpavimą, kai ant stalo paguldomas išblyškęs, raumeningas 26-erių George’o Forsterio lavonas. Vos prieš valandą Newgate’o kalėjimo budelis pakorė Forsterį už žmonos ir mažo vaiko paskandinimą. Įvykdžius mirties bausmę, žudiko palaikai turėjo būti skirti medicinos mokslo labui. Aldini pasiruošęs. Jis suvilgo mirusiojo lūpas druskos tirpalu ir pritvirtina vieną laidą. Kitą laidą pritvirtina prie Forsterio ausies. Paleidžia elektros srovę: žudiko žandikaulis pradeda virpėti, veido raumenys išsikreipia ir staiga atsimerkia kairė akis. Moterys šaukia, o salėje esantiems gydytojams tenka visus raminti. Aldini pasiima skalpelį ir keturias valandas skrodžia Forsterio kūną, prie nervų ir raumenų prijungdamas elektros srovę. Kruvinos rankos ir kojos kyla į orą, didelius žudiko kumščius sutraukia mėšlungis. „Judesiai tokie stiprūs, kad rodėsi, jog numirėlis atgijo“, – vėliau rašė Aldini. Tačiau vien atrodymo negana. Pagaliau Giovanni Aldini perpjauna krūtinės ląstą ir randa širdį. Dviem asistentams jis įsako prijungti laidus prie širdies tikėdamasis, kad ji ims plakti.

Pavyzdys buvo dėdė

ni dėdė gydytojas ir fizikas Luigi Galvani 1771 m. paskelbė teoriją, kad gyvūnų ir žmonių kūnuose teka vidinė elektros srovė. Bolonijoje savo namuose Galvani skrodė varlę, ir tuo metu jo žmona atsitiktinai palietė išskrostos varlės stuburą. Gyvio kojos staiga ėmė trūkčioti, ir taip buvo pasėta naujo mokslo – galvanizmo sėkla. Nedelsdamas Galvani ėmėsi įvairių bandymų ir neva nustatė, kad gyvūno raumenys valdomi tam tikro elektrinio skysčio. Galvani manė, kad šis skystis – gyvybės esmė, todėl metafizinė siela ar kiti niekai, kurių neįmanoma išmatuoti, gyvybės sudaryti negali. 1791 m. gydytojas publikavo savo pastabas, jos katalikiškoje Italijoje buvo sutiktos itin nepalankiai. Po metų trisdešimtmetis Giovanni Aldini baigė fizikos studijas ir persikraustė pas garsųjį dėdę padėti kuklioje, namuose įrengtoje laboratorijoje. Jaunasis mokslininkas žavėjosi trūkčiojančiais lavonais, o po dramatiškos ligos, kai Galvani teko rūpestingai slaugyti sūnėną, ėmė tikėti dėdės darbu. „Jis išgydė mirtiną mano karštligę. Išvengiau mirties

Pirmaisiais XIX a. metais daug dėmesio skiriama mokslui. Mokslininkai ekspeANGLIJA rimentuoja kaip nieLONDONAS kada anksčiau, kasdien skelbiama apie naujus atradimus. Populiariausios ir prieštaringiausios mokslo tyrimų sritys – elektra ir elektromagnetizmas.

tik dėl jo didelio rūpesčio, o tuomet pradėjau nenuilstamai domėtis teorija, ėmiau visiškai ja pasitikėti“, – rašė Giovani Aldini.

Aldini tęsė ginčą Galvani teiginiai apie elektrinį skystį – gyvybės šaltinį – buvo vertinami prieštaringai. Netrukus jis sulaukė griežtos kritikos iš kito italų mokslininko fiziko Alessandro Voltos. Volta teigė, kad mintis apie „gyvūninę elektrą“ yra juokinga, nes gyvose būtybėse elektros srovė neteka. Volta manė, kad jeigu Galvani pastebėjo kokią nors elektros formą, Frankenšteino pabaisa prikeliama gyvenimui elektra.

Aldini bandymas įkvėpė Frankenšteino pabaisą Jaunoji Mary Shelley, 1816 m. rašydama siaubo romaną, vėliau tapusį klasika, žinojo apie makabriškus Aldini eksperimentus.

evyniolikmetė pradedančioji rašytoja Mary Shelley 1816 m. atostogavo su trimis draugais. Tarp jų buvo ir garsusis anglų poetas lordas Byronas. Entuziastingi ir išsilavinę draugai intensyviai diskutavo apie to laiko politines ir mokslines realijas, pavyzdžiui, apie plačias galvanizmo galimybes ir keistus Aldini eksperimentus. Vieną audringą vakarą, lauke griaudžiant ir žaibuojant, draugai vieni kitiems skaitė siaubo istorijas. Lordas

Byronas pasiūlė būreliui surengti rašymo konkursą ir paragino draugus parašyti po vieną siaubo istoriją. Shelley rašė apie mokslininką Victorą Frankensteiną, kuris sukūrė pabaisą iš atskirtų lavono dalių ir paleidęs elektros srovę prikėlė jį gyvenimui. Kaip tik tokius bandymus Londone 1803 m. atliko Aldini. Šiurpus Mary Shelley pasakojimas apie Frankenšteino pabaisą vėliau tapo romanu, o netrukus – bestseleriu ir siaubo romanų klasika.

Istorija 9 • 2014

scanpix

Makabriškas 1803 m. sausio mėnesio eksperimentas – keista dešimtmečius trukusių ir daug kivirčų tarp Italijos akademikų sukėlusių mokslo tyrimų kulminacija. Aldi-

Londonas • 1803

Amerikos istorija

Prieš 50 metų

Kai trys jauni aktyvistai dingsta be pėdsakų Misisipėje, į paviršių iškyla korumpuotas neapykantos, prievartos ir rasizmo pasaulis. FTB turi imtis visų priemonių, kad priverstų žiaurius uždaro klano narius ir įbaugintus liudininkus kalbėti.

Misisipė

TRUMPA APŽVALGA

Misisipė

Istorija 9 • 2014

„ else christensen

JAV

Priežastis. 1964 m. birželio 21 d. Misisipėje nu šaunami trys piliečių teises ginantys aktyvistai. Veiksmas. Po 44 dienų FTB randa vyrų palai kus. Juos nušovė dešinieji kukluksklano ekstre mistai. Padariniai. Byla, kurią FTB pavadina „Mississip pi Burning“ („Miburn“, „Misisipė dega“), sulaukia iki šiol neregėto dėmesio dėl diskriminacijos Pietuose.

r tai tu – nigerių mylėtojas?“ Į klausimą, pateiktą ryškiu pietinių valstijų akcentu, nereikia atsakymo. Vyras tvirtai įsikibęs jaunam pilietinių teisių gynėjui Mickey Schwerneriui į medvilninių marškinių apykaklę. Akyse dega neapykanta. Jiedu stovi siaurame ir tamsiame miško keliuke Misisipės valstijos pietuose. Automobilio žibintai apšviečia pistoletais ir lygiavamzdžiais šautuvais ginkluotus vyrus, ratu apsupusius 24-erių aktyvistą ir du jo draugus. Schwerneris pagauna žmogaus žvilgsnį. Judėjimas už pilietines teises mokė jį nesmurtauti. „Sere, – sako jis tyliai. – Puikiai suprantu, kaip jaučiatės.“

Degantis kukluksklano kryžius simbolizuoja nepaklusnumą ir pasiryžimą priešintis. Getty Images

dega Po akimirkos jis pajunta, kaip pistoleto vamzdis įremiamas jam į krūtinę. Šūvis aidi tarp medžių, Schwerneris krinta ant žemės ir nurieda į griovį. Po akimirkos tokios pat lemties sulaukia Goodmanas ir Chaney. 1964-ieji. Įtampa tarp juodaodžių ir baltaodžių Pietų valstijų gyventojų auga ilgą laiką. Kukluksklanui nužudžius tris aktyvistus, netrukus per visą šalį – nuo Šiaurės iki Pietų – nuvilnys protestų banga.

Baltaodžiai jaučia spaudimą Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio Pietų valstijose juodaodžiai ir baltaodžiai gyvena sistemoje, kurioje rasės buvo at-

skirtos, nors buvo kartojama mantra „atskirti, bet lygūs“. Formaliai visi turi balsavimo teisę nepriklausomai nuo odos spalvos, tačiau iš tiesų tik nedaugeliui juodaodžių leidžiama eiti į balsavimo kabinas. Baltaodžiai įsitvirtinę beveik visose valstybės institucijose, pasitelkdami sudėtingus testų klausimus, reikalaudami tam tikro uždarbio ir grasindami smurtu, priverčia juodaodžius atsisakyti savo teisių. Tik juodaodžiams skirtose viešose vietose, pavyzdžiui, tualetuose, laukiamuosiuose ir prie geriamojo vandens fontanų, sąlygos yra gerokai prastesnės. Maištaujantieji mušami ar net žudomi, o teisinė sistema į nusikaltimus paprastai žiūri pro pirštus. Tačiau pastaruoju metu sistemai priešinamasi. Vadovaujami, pavyzdžiui, charizIstorija 9 • 2014