Iliustruotoji istorija, 2015 4 by Verslo žinios, UAB

Būti ar nebūti

Kolegos, Londono dramaturgai ir kritikai, nemėgo Williamo Shakespeare’o. Jis buvo kitoks – atvykėlis iš mažo miestelio, be reikiamo išsilavinimo ir maištininkas. Blogiausios rūšies. Iškilti jam padėjo maras, nes pasiglemžė konkurentus ir plačiai atvėrė duris į scenos pasaulį. Žmonės mėgo teatrą, troško naujų spektaklių, ir talentingas dramaturgas, greitai rašantis vieną kūrinį po kito, pasinaudojo suteiktu šansu. 28–35 puslapiuose skaitykite, kaip jis padėjo pamatus šiuolaikiniam teatrui ir tapo vienu žymiausių rašytojų istorijoje. Aleksandras Ikamas

IEŠKOMAS ŽUDIKAS FTB pradeda didžiausią istorijoje paiešką – ieško vyro, nužudžiusio afroamerikiečių pilietinių teisių gynėją Martiną Lutherį Kingą. corbis / all over

28 46 58

Turinys 4 • 2015 4 Naujienos Nauji radiniai, atradimai ir teorijos. 6 Kadras Moteriški batai žengia ratu.

ELDORADAS Gandai apie miestą, pastatytą iš gryno aukso, kerėjo europiečius nuo pat XVI amžiaus.

getty images

8 Klauskite Atsakymai į skaitytojų klausimus. 12 Keltai susigrąžina garbę Mokslininkai paneigia romėnų melą. 20 Sunkus egzorcisto darbas Šėtonas nesnaudžia. 26 Penkios priežastys, kodėl... ...vyrai nebedėvi suknelių. 28 Shakespeare’o sėkmės istorija Tragedija ir komedija kartu.

28 DRAMA Williamas Shakespe are’as buvo niekam nežinomas žmogus iš provincijos. Per keletą metų jis sukūrė šiuolaikinį teatrą. John James / the salariya bookcompany

36 Napoleono pažeminimas Imperatoriui teko atsisakyti sosto. 46 Šventoji kontrabanda Iš lietuviškos spaudos draudimo laikų. 52 Bevaisė lobių medžioklė Eldorado auksas traukia it magnetas. 58 Kanapės, šunvyšnės ir opijus Romos valstybė pardavinėjo narkotikus. NAUJiena

60 Vadovas po mūšio lauką 1945 m. mūšio dėl Berlyno vietos. 66 Žudikas ketino vykti į Afriką Martino Lutherio Kingo žudiko paieška.

Shakespeare’as atsisakė senų teatro konvencijų ir privertė publiką juoktis iš tragedijos.

Blogas didvyris

Shakespeare’o didvyris retai būdavo vien geras, o piktadarys – vien blogas. Scenoje vaizduojamos asmenybės buvo daugialypės.

76 Svarbūs istoriniai įvykiai Nustatomos Lietuvos vėliavos spalvos. 78 Dailės kūrinių paslaptys Venecijos paveikslo detalės. 80 Gyvasis istorijos liudininkas Mungo Parkas tarp Afrikos vergų. 82 Testas Pasitikrinkite žinias apie Vatikaną. Istorija 4 • 2015

VIRŠELIO ILIUSTRACIJOS: BRIDGEMAN, OSPREY PUBLISHING, SHUTTERSTOCK

74 Istorinė apžvalga Osmanų imperijos didybė ir nuopuolis.

Juokas pro ašaras

Naujienos

Redaktorius: Emrah Sütcü

TOKYO NATIONAL MUSEUM & UNIVERSITY OF THE RYUKYUS

Laivo liekanos Jūroje netoli Japonijos krantų archeologai rado daugybę Mongolijos laivyno liekanų. 1274 m. mongolai išsiuntė apie 800 karo laivų Japonijos link, o 1281 m. – net 4 400 laivų. Dauguma laivų pateko į uraganą ir sudužo nepasiekę kelionės tikslo.

Mokslininkai rado kamikadzės įrodymų JAPONIJA | Pagal seną japonų pasakojimą, prie vakarinių Japonijos krantų siautė „dieviškieji vėjai“, kamikadzės, kurie apsaugojo Japoniją nuo Mongolijos laivyno įsiveržimo 1274 ir 1281 metais. Abu kartus mongolai neteko daug karių, todėl nusprendė neišsilaipinti Japonijos salyne ir grįžo. Šią istoriją istorikai iki šiol vertino skeptiškai, nes toje srityje, į kurią buvo bandoma veržtis, uraganai yra reti. Tačiau ame-

RUSIJA | Archeologai nustatė, kad milžiniškas geoglifas buvo sukurtas Uralo kalnuose prieš 5–6 tūkst. metų. Sibirietiškame piešinyje vaizduojamas didžiulis briedis. 2011 m. šį geoglifą pastebėjo vietos mokslininkas, tiriantis palydovines šios srities nuotraukas. Piešinys yra 275 m ilgio. Šalia rasti įrankiai rodo, kad jį kūrė ir vaikai, ir suaugusieji. Mokslininkai dar nežino, kurios kultūros atstovai išraižė šį didelį piešinį.

Istorija 4 • 2015

PRANCŪZIJA | Prancūzų

mokslininkai, ieškodami Romos imperijos laikų archeologinių radinių, prie Reimso miesto Šiaurės Prancūzijoje rado didelę Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių stovyklą. Stovykla buvo įrengta toli nuo fronto, todėl, mokslininkų manymu, į ją buvo siunčiami naujokai kareiviai, maisto produktai ir ginklai. Archeologai jau atkasė batų, dujokaukių, butelių ir asmeninių kareivių daiktų. Vienas keisčiausių radinių – lokio galvos iškamša.

Senas dantų šepetukas – vienas iš daugelio Pirmojo pasaulinio karo laikų radinių. dennis glicksman / Inrap

Senesnis už kitus geoglifus

Ufingtono baltasis arklys, Anglija

Sibiro briedis, Rusija 275 m ilgio briedis išraižytas maždaug prieš 6 000–5 000 metų.

Sern Abaso milžinas, Anglija

Naskos piešiniai, Peru

siberian times, Dave PRICE, PETE HARLOW & BJARTE SORENSEN

Sibiro briedžiui – 6 000 metų

rikiečių geologai rado įrodymų, kad „dieviškieji vėjai“ iš tikrųjų pūtė. Mokslininkai tyrė Vakarų Japonijos pakrantėje esančių ežerų dugno nuosėdas ir nustatė, kad anksčiau šioje vietoje uraganai buvo įprastas reiškinys. Anglies radioaktyviojo izotopo datavimas atskleidė, kad keli pražūtingi uraganai siautė maždaug prieš 700 metų, t. y. tuo metu, kai, pasak legendos, uraganai sustabdė besiveržiančius mongolus.

Vokiečių stovykla – toli nuo fronto

Amžius

4000 m. pr. Kr.

3000 m. pr. Kr.

2000 m. pr. Kr.

1000 m. pr. Kr.

0 m.

1000 m.

2000 m.

ANGLIJA | Prie Stounhendžo archeologai aptiko 17 iki šiol nematytų senųjų paminklų, 12 iš jų yra pilkapiai. Braižydami srities, esančios aplink Stounhendžą, žemėlapį, mokslininkai pasitelkė modernius radiolokacinius įrenginius ir lazerius.

inah

Moderniąsias technologijas pasitelkę archeologai prie Stounhendžo rado 12 pilkapių

Liūtis padėjo atrasti 120 m ilgio tunelį 2003 m. po stiprios liūties mokslininkai po Kecalkoatlio šventykla pastebėjo ilgą tunelį. Faktai rodo, kad tunelis veda į karalių laidojimo rūsius, datuojamus 200 metais.

Kas slypi tunelio gale?

Žiūrėkite filmuotą medžiagą apie archeologinius kasinėjimus tunelyje:

Matavimai lazeriu rodo, kad dauguma kapų yra tunelio gale. Archeologai tikisi, kad rūsiuose yra išlikę karališkieji kapai. Kasinėti bus pradėta maždaug po metų, kai mokslininkai pateks į tunelį.

www.iliustruotojiistorija.lt

1. 2003 m. nuo stiprios liūties atviroje vietoje priešais Kecalkoatlio šventyklą įgriuvo žemė ir atsivėrė 15 m gylio duobė, kurioje rastas tunelis.

4. 103 m gylyje didelėje tunelio patalpoje rasta apie 50 000 daiktų. Patalpa yra 4 m pločio ir 8 m ilgio. Rasti daiktai primena įkapes, skirtas galingam vietos valdovui.

3. Tunelis paslėptas beveik po 1 000 tonų žemės ir akmenų sluoksniu. 25 darbininkai dirbo ketverius metus norėdami pašalinti šį sluoksnį. Pasitelkus lazerinį skaitytuvą ir infraraudonųjų spindulių kameras, atskleista, kad tunelio ilgis siekia apie 120 metrų.

2. Paaiškėjo, kad įėjimas į tunelį yra po didžiule priešais šventyklą esančia platforma. 12 0m

MEKSIKA | Archeologai džiūgauja

Tunelis šalia šventyklos nuvedė prie 50 000 įkapių Archeologai tikisi tunelyje po sugriauto Teotihuakano miesto šventykla rasti pasaulinės reikšmės radinių.

eotihuakano piramidžių kompleksą, esantį maždaug už 50 km į šiaurės rytus nuo Meksi ko, tiriantys archeologai pastarosiomis dienomis plačiai šypsosi. Archeologo Sergio Gómezo Chá vezo vadovaujama grupė aptiko radinį, kurį galima laikyti vienu didžiausių per visą Meksikos istoriją. 2003 m. po Teotihuakano Kecalkoatlio šventy kla mokslininkai rado 120 m ilgio tunelį. Po keletą metų trukusių kasinėjimų jie pateko į didelę patal pą, esančią beveik tunelio gale. Šioje patalpoje archeologai rado 50 tūkst. daiktų – papuošalų, akmeninių figūrėlių ir iečių antgalių. Radiniai buvo

palaidoti maždaug 200 m., vėliau tunelis buvo paslėptas. Anot archeologų, unikalių radinių kiekis ir vie ta rodo, kad už neseniai rastų rūsių slypi karalių kapavietės. „Atsižvelgus į įkapių kiekį, sunku patikėti, kad kapai gali būti kur nors kitur, o ne čia“, – tei gia kasinėjimo darbų vadovas Sergio Gómezas Chávezas. Chávezo grupė šiuo metu nukasė vieno metro sluoksnį. Mokslininkų vertinimu, norint patekti į tris rastas sales, reikės dirbti bent metus.

50 000 archeologinių radinių Tarp tūkstančių įkapių rastos šios mažos akmeninės statulėlės.

Kodėl šis radinys toks svarbus?

Archeologai nėra radę Teotihuakano valdovų palaikų. Jeigu tunelio gale mokslininkai ras karalių kapus, sužinos naujų faktų, pavyzdžiui, apie senovės indėnų ritualus ir tikėjimą.

Istorija 4 • 2015

SENIEJI LAIKAI

Karingi, mėlynai išsidažę, nuogi. Nesunku keltus palaikyti tikrais barbarais. shutterstock & osprey publishing

Istorija 4 • 2015

kel

tai

buvo barbarai 2 000 metų niekas neginčijo romėnų melo apie kaimynus keltus. Tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad plaukuoti ir laukiniai Vidurio Europos vyrai buvo visai kitokie: keltai statė didelius miestus, turėjo pažangų kalendorių, kasė druską 100 m gylio kasyklose ir nepaprastai iš to praturtėjo.

KASDIENYBĖ

Kad išvarytų piktąsias dvasias, egzorcistai naudojo kryžių ir maldas. Jei Dievas nepadėdavo, išvaryti velnią buvo galima bizūnu. bridgeman & shutterstock

. apsesti XVI a. Europoje siautėjo velnias. Jis apsigyvendavo nekaltų žmonių kūnuose ir priversdavo juos kalbėti svetimomis kalbomis, daužyti viską aplinkui, nepadoriai elgtis. Bažnyčia kovojo su piktuoju maldomis ir kitomis šventomis priemonėmis, daugelis kunigų buvo taip pat egzorcistai. Šėtonas turėjo būti nugalėtas bet kokia kaina.

NATASJA BROSTRÖM

enkiolikmetė Nicole Obry 1565 m. lapkritį užeina į Verveno kaimo bažnytėlę Šiaurės Prancūzijoje. Mer gaitė atsiklaupusi koply čioje meldžiasi prie savo senelio kapo. Joachimas Vuil lot’as prieš mirtį neatliko iš pažinties, todėl Nicole vi liasi, kad jos maldos padės išgelbėti senelio sielą ir greitai pervesti jį per skais tyklą. Mergaitei meldžiantis, tamsius bažnyčios skliautus apšviečia ryški šviesa, ir apstulbusi Nicole prie šais save išvysta baltai apsirengusią būtybę. Prabilusi žemu balsu ši pasisako esanti se nelio Joachimo Vuil lot’o vėlė ir pareikalau ja, kad šeima užpirktų mišias už sene lio sielą. Apimta siaubo Nicole išbėga iš bažny čios, tačiau dvasia seka iš paskos ir ją ap sėda. Po kelių dienų mergaitė taip sun kiai suserga, kad tėvai kviečia kaimo ku nigą suteikti jai paskutinį patepimą. Mergaitė merdi, ir siaubo apimta jos šei ma mano, kad ji yra visiškoje dvasios valdžioje. Dvasia perima mergaitės balsą ir sako šeimai, kad ji atstovauja Joachi mo Vuillot'o vėlei ir yra siųsta Dievo. Kliedėdama Nicole regi prie lovos kraš to stovinčią dvasią, kurią matė bažnyčio je. Ši griausmingu balsu reikalauja, kad šeima leistųsi į piligriminę kelionę į šventąjį Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą. Nicole tėvai ir vyras sutri kę, nes nežino, ar Nicole užvaldė ange las, ar demonas. Kadangi šeima nepaklūsta dvasiai ir neišvyksta į piligriminę kelionę, dvasios veikiama Nicole kelis kartus trumpam apanka, apkursta ir praranda kalbą, o ga lūnės sustingsta ir tampa kietos kaip medis. Tada šeima nebeabejoja, kad mergaitę apsėdo velnias.

Nicole elgiasi kaip pamišusi Jie pasikviečia dominikonų vienuolį Pierre’ą de la Motte’ą ir šis apsiima išva ryti velnią. Vienuolio kamantinėjama Nicole stai ga ima suprasti lotyniškai, nors šios kal bos nesimokė, o kai vienuolis apšlaksto mergaitę švęstu vandeniu, ji ima raity tis, jos veidą iškreipia bjaurios grimasos, mat šėtonui švęstas vanduo yra kanky nė. Po kelias dienas trukusio egzorciz

mo Nicole apsėdęs velnias atskleidžia sa vo vardą ir pasisako esąs „Belzebulas, demonų kunigaikštis ir musių karalius“. Nors la Motte’as stengiasi išlaisvinti Nicole, mergaitę apsėda dar 29 žemes nieji velniai, vadinami demonais. Ji tam pa nežmoniškai stipri, ir net trys vyrai neįstengia jos sutramdyti, kai ji kaip pa šėlusi ima daužyti viską aplinkui. Kai la Motte’as bando apgauti Nicole ir duoda jai gerti vyno, sumaišyto su švęstu van deniu, mergaitę ištinka priepuolis, vos taurė paliečia lūpas. Teologas Jeanas Boulaese’as 1566 m. išleistame veikale apie Nicole atvejį ra šo: „Staiga ji atmetė atgal galvą, jos kak las ir pilvas išsipūtė. Akys įdubo, o lie žuvis tapo ilgas, didelis ir storas, raudo nos, juosvai violetinės ir alyvinės spal vos.“ La Motte’as suvokia, kad jam reikia pagalbos. Vienuolis pasitaria su Lano vyskupu, ir šis įsako Nicole bei jos šei mai keliauti į artimiausią miestą. Čia vyskupas Jeanas de Boursas perims kovą su piktąja dvasia.

Velnias nori sutvirtinti protestantus XVI a. krikščionys buvo įsitikinę, kad šė tonas gali prasiskverbti į žmonių pasaulį ir jiems kenkti. Tie, kurie išmanė Bibli ją, buvo skaitę, kaip Jėzus Kristus išvary davo piktąsias dvasias žodžio galia. Vis dėlto – iki Nicole Obry atvejo – beveik niekas nebuvo girdėjęs, kad velnias ap sėstų jų laikų žmones. 1565 m. krikščioniškoji Europa yra susiskaldžiusi į katalikus ir protestantus, ir Katalikų bažnyčia greitai įžvelgia sim bolinę apsėstos mergaitės atvejo reikš mę. Pasak Biblijos, krikščionys, kaip ir Jėzus Kristus, gali išvaryti piktąją dvasią, jei daro tai Jėzaus vardu. Išvarydami iš Nicole velnią ir 29 jo demonus katalikai įrodys esantys tikrieji Jėzaus sekėjai.

Prancūzija • 1565 1517 m. prasidėjus Reformacijai krikščionys Europoje yra Vervenas susiskaldę ir stenP rancūzija giasi visomis priemonėmis sugriauti pasitikėjimą priešininkais. Katalikų bažnyčia pamato, kad kovai su protestantais galima naudoti egzorcizmą.

Istorija 4 • 2015

menas

.“ lė įs m i a št – ti ū b e n r a ti ū „B

Anglija • 1587–1616

Anglija Londonas

Istorija 4 • 2015

Religingi politikai siekia, kad teatras būtų uždraustas, tačiau genialūs rašytojai, kaip Shakespeare’as, tampa tokie populiarūs, kad niekas nedrįsta uždrausti mėgstamos žmonių pramogos.

Maras atnešė Shakespeare’ui sėkmę 1593 m. Londoną nusiaubusi maro epidemija pašalino didžiausius Williamo Shakespeare’o konkurentus. Didžiulė naujų pjesių paklausa padėjo mažai žinomam rašytojui iškilti. Netrukus genialusis dramaturgas visam laikui pakeitė teatro pasaulį.

Teatras „Gaublys“ Londone buvo atstatytas toks, koks buvo Shakes peare’o laikais. Čia ir kitur rodomi genialiojo dramaturgo kūriniai iki šiol pritraukia pilnas žiūrovų sales. bridgeman & Rex / all over

DIDIEJI KARVEDŽIAI

Napoleonas praranda viską Tommy Heisz

Priešas jau giliai Prancūzijoje, Paryžiaus gynyba silpsta, kariuomenė byra. Degantis įniršiu Napoleonas nusprendžia už savo imperiją kautis iki galo, nors viskas aplinkui jį griūva.

apoleonas pasitiki savimi ir yra puikios nuotaikos, tačiau padėtis gana rimta. Jis gavo pranešimą, kad Prūsijos ir Rusijos armijos persikėlė per Reiną ir įsiveržė į Elzasą, austrai artėja per Šveicariją, o Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Portugalijos pajėgos žygiuoja iš Ispanijos per Pirėnus. Šią šaltą 1814 m. sausio dieną jam tenka vykti į karą. Jis atsisveikina su jaunąja žmona Austrijos princese Marija Luiza ir dvimečiu sūnumi. „Nesijaudink, sutriuškinsime senelį Pranciškų“, – guodžia Napoleonas sūnų. Jis yra įsitikinęs, kad surengus galingą kontrataką pavyks iš šalies išvyti priešų koalicijos,

Istorija 4 • 2015

kuriai priklauso ir uošvis Austrijos imperatorius Pranciškus, pajėgas. Atsisveikindamas pabučiuoja Mariją Luizą ir sėda į karietą, laukiančią priešais imperatoriaus rūmus Paryžiuje. Jis parodys pasauliui, kaip drąsus, ryžtingas ir stiprus karvedys, pasižymintis puikiais taktiniais gebėjimais, gali įveikti besiveržiančius priešus. Napoleonas žmoną ir sūnų mato paskutinį kartą.

Taikos pasiūlymas supykdo

VASARIO 6 D., NOŽANAS PRIE SENOS, 110 KM Į

Trumpa apžvalga Paryžius

Prancūzija

Smarkiai spaudžiamas 1814 m. Napoleonas besąlygiškai atsisakė Prancūzijos sosto. Österreichische Nationalbibliotek, Bridgeman

PIETRYČIUS NUO PARYŽIAUS Napoleonas sutriuš-

kina Prūsijos kariuomenę prie Sen Dizjė ir prie Brieno. Antiprancūziškoji koalicija kviečia taikos derybų: Napoleonui siūloma atsisakyti visų užkariavimų ir pasilikti 1790 m. Prancūziją – be Belgijos, Olandijos, Savojos ir dalies vakarinės Reino pakrantės. Perskaitęs dar vieną koalicijos taikos pasiūlymą Napoleonas sprogsta iš įsiūčio: „Atsiuntėte man šlykštų, įžeidžiamą pasiūlymą. Jaučiuosi paniekintas vien dėl fakto, kad toks pasiūlymas man buvo įteiktas!“

Atsakymas skamba panašiai kaip ir kiti jo atsakymai į priešininkų siūlymus sudaryti taikos sutartį. Napoleonas tvirtai apsisprendęs: jis priešus įveiks, o ne sudarys žeminamą taikos sutartį.

Napoleonas atgauna puikią formą

VASARIO 10 D., ŠAMPOBERAS, 100 KM Į RYTUS NUO PARYŽIAUS Napoleono kariuomenė mažes-

nė, tačiau jis laimi mūšį prie Šampobero: sutriuškina Rusijos pajėgas, apie 1 500 kareivių žūsta, o trys tūkstančiai paimami į nelaisvę. Istorija 4 • 2015

Pavojinga misija

Generalgubernatorius Michailas Muravjovas buvo vienas lietuviškos spaudos draudėjų. LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUS

Šventoji kon

Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. įsaku uždraudė lietuvišką spaudą.

GEDIMINAS KULIKAUSKAS, VILMO NAREČIONIO DIZAINAS

LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS

yveno Eržvilko apylinkėse toks valstietis – Jonas Švedas, 1858-ųjų gimimo. Žmogus būtų kaip žmogus, bet, kraipydami galvas šnibždėjosi aplinkiniai,„užsiima knygų skaitymu, kai tik pamato naują knygą, stengiasi būtinai ją perskaityti, nors būtų rusiškai, lietuviškai ar vokiškai parašyta“. Žodžiu, didelis buvo keistuolis! Pradėjęs nuo skaitymo, žmogus netrukus įklimpo dar giliau: 1884 m. vasario 23 dieną caro uriadnikas, policijos puskarininkis, jo bute rado draudžiamų lietuviškų knygų. O gegužės 13 dieną žandarai Raseiniuose iš jo atėmė dar tris lietuviškas knygas. Rusų sekliams tapo aišku, kad „Švedas ne tik verčiasi knygų bei kitų prekių gabenimu iš Prūsijos ir jų pardavimu, bet pats renka žinias straipsniams“. J. Švedui teko nelaimė gyventi lietuviškos spaudos draudimo laikais, kai vos už kitokios formos spausdintą raidę žmogus galėjo sulaukti rusų pasieniečio kulkos. Nuo jos, beje, J. Švedas ir krito:

Istorija 4 • 2015

1895 m. birželį knygnešys rastas nušautas lauke tarp Vadžgirio ir Lapgirių dvarų Jurbarko rajone. Šalia gulėjo knygų ryšulys ir revolveris. Neaišku, kas tai padarė, būta kalbų apie caro žandarus, nelaimingą atsitikimą. J. Švedą palaidojo Vadžgirio kapinėse. Tokie žmonės – smalsūs, vikrūs ir užsispyrę – buvo bundančios Lietuvos žemės druska. Juos dažnai (ir nuobodžiai) idealizuoja ir pamiršta, kad realaus gyvenimo spalvos, tegul ir su pilkumos priemaišomis, gyliu visad pranoks išgalvotus paveikslus. Tad norintieji įdėmiau pasižvalgyti po šventosios kontrabandos laikus neturėtų

tikėtis rasti vien idėjiniam darbui pasiaukojusius didvyrius. Istorija – iš tų dalykų, kuriuos mėgstama supaprastinti. Datos apvalinamos – kad būtų lengviau įsiminti, pralaimėjimai menkinami – kad anūkai nesigraužtų, pergalės išpučiamos – kad vaikai turėtų kuo didžiuotis, o žmonės virsta herojais – kad būtų į ką lygiuotis.

Ne visai teisėtas draudimas Dar knygnešys Petras Ruseckas atkreipė dėmesį, kad „1864 m. spauda nebuvo visiškai uždrausta, kaip paprastai manoma“. Pasirodo, lietuviškos spaudos draudimas net pagal pačios Rusijos imperijos įstatymus nebuvo iki galo juridiškai įteisintas. Nors pats caras Aleksandras II lyg ir uždraudė lietuvišką spaudą net dviem įsakais – 1866 ir 1880 metais. Bet tų įsakų nepaskelbė įstatymų rinkiniuose, tad formaliai jie neturėjo įstatymo galios. Taigi teismuose rusams teko noromis nenoromis remtis ne

trabanda ir jos nešėjai

LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS

„Valdžia jau seniai matė, kad nieko nepadarysianti, raitės visaip kaip, bet, nematydama kitos išeigos, sutiko duoti spaudą“ – 1904 m. gegužę džiaugtasi Lietuvoje. Šitaip prieš 111 metų pergale baigėsi mūsų prosenelių kova su carine Rusija dėl teisės skaityti ir rašyti lietuviškai. Baigėsi ir 40 metų trukusi „Šventosios kontrabandos“ era. Nors, tiesą sakant, neaišku, kiek „šventa“ buvo toji kontrabanda. Ir – ar spaudos draudimas... buvo.

Spektaklio „Amerika pirtyje“ plakatas, kurį konfiskavus teisme buvo iškelta byla, – po to lietuviškos spaudos draudimas buvo nutrauktas. Povilas Višinskis galutinai užtampė teismuose lietuviškos spaudos draudėjus. ŠIAULIŲ „AUŠROS“ MUZIEJUS

caro potvarkiais, bet 1865 m. rugsėjį išleistu Rusijos vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo įsaku. Šis rėmėsi dar kitu – Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano slaptu (!) aplinkraščiu. Bet ir Kaufmanas savo draudimą motyvavo pirmtako Michailo Muravjovo 1864 m. nurodymu. Čia ir slypėjo draudimų teisėtumo pamato silpnybė: visą šių įsakų grandinę rusų generalgubernatoriai nunėrė naudodamiesi Lietuvoje dėl 1863 m. sukilimo paskelbta karine padėtimi, leidžiančia suvaržymus visuomenei. 1871 m. karo padėtį atšaukė, tad kartu savaime nustojo galioti ir visi suvaržymai, bet rusų pareigūnai tai „pamiršo“.

Vinys į draudimo karstą Atkaklusis biržietis Antanas Macijauskas iškėlė bylą Rusijos valdininkams dėl konfiskuoto žemėlapio su lietuviškais vietovardžiais. LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS

Lietuviai ne iškart užčiuopė šį teisinį rusų valdžios Achilo kulną. Pirmas tai padarė jaunas inžinierius Antanas Macijauskas. Jis 1900 m. Sankt Peterburge dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu išleido „Lietuviškai latviško krašto žemlapį“. Kad vietovardžiai žemėlapyje surašyti lietuviškai, rusai susigriebė tik po aštuonių Istorija 4 • 2015

Atradimų kelionė

400 metų paieškos buvo nerezultatyvios

Legenda apie aukso miestą

Legenda apie Eldoradą kilo iš indėnų apeigų

Godžių europiečių vaizduotėje aukso žmogus tapo aukso miestu. Netrukus karštligiškai pradėta ieškoti Eldorado.

XVI a.

Auksinis žmogus buvo religinių apeigų, atliekamų tam tikromis progomis, dalis. akg images

„Princas visada vaikščiojo pasipuošęs plonu aukso dulkių sluoksniu. Jis manė, kad pasaulyje nėra nieko gražesnio. Auksinės plokštelės, kurias dėvėdavo kiti valdovai, jam būtų per primityvios ir paprastos. Tačiau padengti visą save auksu yra egzotiška, neįprasta ir brangu, nes kiekvieną vakarą princas aukso dulkes nusiprausdavo ir kitą rytą pasidengdavo naujomis.“ Taip pirmieji ispanų keliautojai aprašė El Hombre Dorado – auksinį žmogų. Pasakojimas netrukus apaugo gandais apie ypač turtingą princo miestą Eldoradą. Ši istorija susijusi su muiskų (čibčų) gentimi, kuri per tam tikras apeigas savo valdovą padengdavo aukso dulkėmis. Gentis apeigų atsisakė XVI a., kai toks paprotys tapo per brangus, tačiau europiečiai nenustojo svajoti apie aukso miestą. O kai jo nerado, ėmė ieškoti kitur.

Gvatavitos ežeras

✗

V E N E sU E L A

Ko lU m b i J a shutters tock

Pe ru

Br a zil ija

150 0

-152 oga us 9 m

Leg end a ap ie E ape ldorad ą igas ir gr kilo iš p eita i išp asakoj im lito tarp ų apie ispa m nų k uiskų g onk ista enties dor ų. religine s

kso

žm

kar

aly

stė

get

ty i

ges

Didelis miestas su įspūdingais statiniais ir plačiomis gatvėmis, grįstomis grynu auksu. Taip skambėjo legenda apie Eldoradą. Pirmieji europiečiai išsilaipinę Pietų Amerikos pakrantėje pradėjo karštligiškai ieškoti aukso, pasipylė žmogžudystės. Af esben thoby

Vokiečiai troško aukso 1529 m. Vokiečių konkistadoras Ambrosiusas Ehingeris (apie 1500– 1533 m.) išvyko ieškoti Eldorado. Jis buvo girdėjęs, kad miestas įkurtas į vakarus nuo didžiulių kalnų. Ehingeris buvo Mažosios Venecijos, esančios dabartinės Kolumbijos ir Venesuelos teritorijoje, gubernatorius. Pasakojimas apie Eldoradą jo ausis pasiekė, kai prieš dvejus metus jis buvo surengęs ekspediciją. Tada gubernatorius iš vietos genčių pagrobė 300 kg aukso, bet norėjo dar daugiau. Jis surinko 100 vyrų ir su jais patraukė ieškoti Eldorado. Kai ekspedicija pasiekė Andų kalnus, Ehingeris

Gubernato užvaldė godurių mas pamanė, kad Eldoradas turėtų būti kitoje kalnų pusėje. Vyrai nutarė bandyti persikelti per kalnus. Ehingeris su savo ekspedicija pirmieji iš europiečių persikėlė per Andus ir pasiekė rytinę jų pusę. Tačiau dėl didžiulio šalčio neteko dalies vyrų. Tik 50 vyrų, tarp kurių buvo ir Ehingeris, pavyko nusileisti nuo kalnų. Deja, jiems teko pripažinti, kad aukso miesto čia nėra. Išlikusieji gyvi iškeliavo atgal namo. Pakeliui juos užpuolė indėnai, o Ehingeriui į kaklą pataikė užnuodyta strėlė. Po trijų dienų jis mirė.

Ehingeris pirmasis iš europiečių troško surasti Eldoradą, ir šis troškimas kainavo jam gyvybę. greg anderson / north wood traditional archery & Shutterstock

Istorija 4 • 2015

romos imperija

Narkotikai Romos imperijoje Senovės Romoje narkotikai buvo laisvai prieinami. Norėdami numalšinti skausmą arba pajusti meninį įkvėpimą Romos gyventojai uostė, gėrė ir valgė stiprius narkotikus, kurie buvo išgaunami iš įprastų vaistažolių.

Kad labiau apsvaigtų, romėnai tirpdė narkotines medžiagas vyne.

Mette Iversen

Wolfgang Rieger

amtoje yra įvairių medžiagų – keliančių euforiją, malšinančių skausmą, stimuliuojančių, rami nančių, – ir senovės romėnai nebijojo visų išbandyti. Pavyzdžiui, nuodingų augalų ir vaistažolių mikstūras žemdir biai naudojo nugaros skausmams mal šinti, poetai jas gurkšnojo ieškodami įkvėpimo, kareiviams jos padėdavo nu galėti baimę ir suteikdavo drąsos kau nantis su priešais.

Roma V a. pr. Kr. – V a. po Kr. Romos imperija klestėjo, tačiau Romos ir miesto Italija apylinkių gyventojų gyvenimas Roma buvo kupinas išbandymų. Daugelis gydė ligas, malšino skausmą ar nerimą narkotinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, opijumi ir kanapėmis.

Istorija 4 • 2015

Romėnų gyvenime buvo apstu konf liktų, bado, ligų ir ekonominių sunku mų. Prastas derlius arba tuberkuliozės protrūkis galėjo išnaikinti didžiąją kaimo dalį, o kas trečias naujagimis neišgyven davo nė dienos. Tik pusė vaikų sulauk davo penktojo gimtadienio. Laimingųjų, kurie nemirdavo vaikys tėje, laukdavo sunkus gyvenimas. Vyrai liejo prakaitą laukuose arba tapdavo ka riais ir kaudavosi už imperiją, moterys triūsė namuose ir gimdė daug vaikų. Reikėjo priemonių, padedančių ištverti gyvenimo negandas, tad narkotikai buvo lengvas ir nebrangus sprendimas.

Valstybė pardavinėjo narkotikus Narkotikus vartojo ne tik varguoliai ir nelaimėliai. Jie buvo geriami, valgomi ir įkvepiami tiek vergų lūšnose, tiek pra bangiose senatorių vilose. Neatsisakyda vo jų ir žyniai bei vaidilutės. Romėnai neskyrė vaistų ir narkotinių medžiagų, kaip tai daroma mūsų laikais. Jie vartojo narkotines medžiagas siekda mi konkretaus poveikio ir negalvodami, ar kūnui tai naudinga, ar žalinga.

Anot istorikų, nebuvo žiūrima kreivai nei į narkotikų pardavėjus, nei į vartoto jus. Valstybė taip pat buvo atsakinga už prekybą opijumi – reguliavo kainas, kad piliečiai išgalėtų jo įsigyti. 312 m. Romo je opijaus buvo galima įsigyti 793 valsty bės kontroliuojamose pardavimo vieto se. Kanapių ir kitų euforiją keliančių nuo dingų augalų ryšuliai buvo įprastos pirk lių prekės.

Aguonas augino kaip įprastus daržo augalus Rašytojas ir filosofas Plinijus Vyresnysis (23 m. po Kr. – 79 m. po Kr.) parašė ne mažą augalų žinyną. Jis buvo vienas žy miausių Romos imperijos mokslininkų, tyrusių pasaulio gamtos reiškinius. Jo raštai – vienas išsamiausių šaltinių apie romėnų narkotinių augalų auginimą ir vartojimą. Pavyzdžiui, Plinijus rašė, kad daržinės aguonos auga tarp kopūstų ir petražolių kaip įprasti romėnų daržo augalai. Jis taip pat nurodė, kaip išgauti opijų: „Iš tamsios aguonos galima išgauti migdo mąją priemonę. Reikia įpjauti stiebą, kai

formuojasi pumpurai <...> derlių nuim ti giedrą dieną trečią valandą.“ Opijus buvo mėgstamiausia narkoti nė romėnų medžiaga. Jokia kita priemo nė taip veiksmingai nemalšindavo skausmo ir nemigdydavo. Įpjautos aguo nos stiebu sultys tekėdavo mažais laše liais, todėl opijus buvo vadinamas lacri mae papaveris – aguonų ašaromis. Ovidijus (43 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.), vienas didžiausių imperijos poetų, puikiai žinojo, kaip veikia raminamosios ašaros: „Kai išgeriu atpalaiduojančio opijaus, pamirštu dienų negandas.“ Savo eilėraščiuose Ovidijus neslėpė, kad svaigiosios medžiagos jam bu vo labai svarbu, jis jas laikė savo mūza.

Viską išbandydavo patys Be opijaus, romėnai mėgavosi kanapėmis, pelynais ir dė mėtosiomis maudomis. Vieni augalai augo daržuo se, kiti buvo renkami gam toje. Mikstūrų receptai būdavo perduodami iš kartos į kartą. Romos mokslininkai neišmanė che minių augalų savybių. Visi augalai buvo praktiškai išbandomi ir šitaip nustato ma, ar jie malšina galvos skausmą, gy do nuo nemigos ar dusulio. Jeigu au galas padėdavo, mokslininkas daryda vo išvadą, kad jis turi gydomųjų galių. Euforiją keliantis poveikis buvo laiko mas privalumu, o netinkamą dozavimą buvo nesunku pastebėti. Natūralioji me dicina buvo pavojinga – ją pasitelkus buvo nesunku pražudyti net stipriausią kareivį. Ir mokslininkai, ir paprasti romėnai narkotines medžiagas vartojo kūrybingai. Dažniausiai jie maišydavo mikstūras su vynu ir gerdavo, kol apsvaigdavo. Kartais degindavo vaistažoles lauže ir įkvėpdavo dūmų. Šaknis ir sėklas sumaldavo ir mai šydavo su aliejais, o padarytus tepalus tepdavo ant odos, kišdavo į nosį, makštį, išangę – per šias angas narkotinės me džiagos lengvai pasisavinamos. Plinijus Vyresnysis pasakojo: „Neliko nieko neišbandyta <...>. Romėnai išnaršė neįžengiamus kalnus, netyrinėtas dyku mas ir slapčiausias pasaulio vietas, kad at rastų kiekvienos šaknies galias ir sužinotų, kaip tą šaknį vartoti <...>. Net tai, ko ne ėda gyvūnai, gali būti vartojama.“

Narkotinių medžiagų ir vaistų romėnai rasdavo gamtoje. Nuodingi augalai buvo populiarūs, nors galėjo būti mirtini. Šalutinis poveikis: gali sukelti paranoją.

GRYBAI Nuodingi grybai suteikdavo nepaprastų potyrių ir įkvėpdavo menininkus bei poetus. Savybės: sukelia haliucinacijų. Šalutinis poveikis: perdozavus gali ištikti psichozė ar net mirtis.

DĖMĖTOSIOS MAUDOS Augalo ekstraktas labai nuodingas. Dėmėtosios maudos dažnai buvo naudojamos nusikaltėliams žudyti. Savybės: vartojamos mažomis dozėmis dėmėtosios maudos atpalaiduoja ir sukelia euforiją. Taip pat vartojamos kaip priešnuodis. Šalutinis poveikis: net maža dozė gali būti mirtina, todėl buvo naudojama nuodyti.

ŠUNVYŠNĖS Šią vieną iš daugelio bulvinių šeimai priklausančių rūšių romėnai naudojo vaistams daryti. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis, nepatarė vartoti šio augalo. Savybės: kelia euforiją ir nuotaiką. Gali sukelti haliucinacijų. Šalutinis poveikis: džiovina burnos gleivinę, stiprina nervingumą ir paranoją. Vartojant didelėmis dozėmis mirštama.

PELYNAI Romėnai šį augalą naudojo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Norėdami užgožti kartų augalo skonį, gėrimo stiklinę ištepdavo medumi. Savybės: veikliosios augalo medžiagos pagyvina, stiprina savikliovą. Žaliasis augalo ekstraktas nuo XIX a. naudojamas alkoholinio gėrimo absento gamybai. Šalutinis poveikis: didelės pelynų dozės gali sukelti asmenybės sutrikimą ir pamišimą.

OPIJUS Populiariausia ir veiksmingiausia skausmą malšinanti ir migdomoji medžiaga visoje imperijoje. Savybės: veikia centrinę nervų sistemą ir malšina skausmą. Apsvaigę žmonės nejaučia alkio. Šalutinis poveikis: didelės dozės yra mirtinos. Kadangi skirtinguose augaluose veikliosios medžiagos kiekis skirtingas, romėnai ne visada galėjo numatyti augalo poveikį.

KANAPĖS Romėnai kanapių atsivežė iš Rytų. Augalas buvo naudojamas skausmui malšinti ir reumatui gydyti. Žemdirbiai kovodami su gyvūnų žarnyno parazitais į pašarą įmaišydavo kanapių. Savybės: malšina skausmą, atpalaiduoja, sukelia euforiją.

Daržinių aguonų sultys padėjo romėnams pabėgti nuo kasdienybės.

Istorija 4 • 2015

shutterstock

Daugiau skaitykite: D.C.A. Hillman: The Chemical Muse - Drug Use and the Roots of Western Civilization, St. Martin's Press, 2008

Narkotinės medžiagos – iš augalų

ANTRASIS PASAULINIS KARAS

VADOVAS PO MŪŠIO LAUKĄ: 1945 M. BERLYNAS

Mūšis dėl Berlyno 1945 m. balandžio 16 d. Europoje prasidėjo paskutinis didelis mūšis. Josifas Stalinas prie Berlyno sutelkė apie 2,5 mln. kareivių, o Adolfas Hitleris buvo pasiruošęs gintis bet kokiomis priemonėmis. „Iliustruotojoje istorijoje“ skaitykite apie svarbiausias mūšio dėl Vokietijos sostinės vietas. Torsten Weper

STALINAS NORĖJO BŪTI PIRMAS Sovietų diktatorius Josifas Stalinas baiminosi, kad amerikiečių ir britų pajėgos pasieks Berlyną anksčiau už jį. Norėdama užbėgti už akių Raudonoji armija turėjo pirma apsupti miestą, o paskui – jį užimti.

Redakcijos sudarytas maršrutas

Berlyno centre esanti paradų gatvė buvo paskutinė atvira kilimo ir tūpimo aikštelė mieste.

Reichstagas buvo

užim ta ssrs to

Prieš šturmuodama Berlyną Raudonoji armija turėjo užimti Kiustrino miestą, kuriame buvo svarbus transporto mazgas.

vok ietija Od

paskutinis Raudonosios armijos tikslas.

Zėlovo miestas tapo

tris dienas trukusio mūšio centru.

Berlynas

Esesininkai mirčiai pasmerkė 16

Hartmansdorfo kaimo gyventojų.

Maršalas Georgijus Žukovas įsakė

Iš Gatovo oro bazės

Adolfas Hitleris turėjo būti išgabentas iš Berlyno.

Bandymų stotis

apiplėšta – pagrobta branduolinių tyrimų įranga.

Istorija 4 • 2015

Vermachto vyriausioji vadovybė koordinavo vokiečių karo veiksmus.

Per mūšį prie Halbės buvo nušluota 9-oji armija. Žuvo daugiau kaip 40 000 vokiečių.

pradėti Raudonosios armijos puolimą iš Reitveino bunkerio.

Vokiečiai išsikasė apkasus virš Oderio iškilusiose kalvose.

na uj i

S va k a i t do v ų yd a siu ser m i m ū s i iją s to n u s ų n r i j o s i ke a u j s m lsi ą k ū š te į e l i o io l a u sv a r b n i ų ku i a u s. -

Kiustrino griuvėsiai

Verždamasi į Kiustriną Raudonoji armija naikino vieną namą po kito. Miestas buvo labiausiai suniokotas iš visų Vokietijos miestų.

Miestas sulygintas su žeme Per 10 savaičių trukusią apgultį prie Oderio upės esantis Kiustrino miestas buvo visiškai suniokotas. Šiandien, praėjus 70 metų po karo, mieste vis dar likę artilerijos ugnies pėdsakų.

Dalis Kiustrino miesto neatst atyta.

gensen / Eup-Be rlin

sutelkta apie 12 tūkst. vyrų iš kariuomenės, esesininkų dalinių, policijos ir senukų iš folkšturmo dalinių. Bėgant savaitėms, padėtis Kiustrine darėsi vis beviltiškesnė: dauguma namų buvo sugriauta, siautėjo gaisrai, rūsiai nebesaugojo. Lėktuvams nepavyko aprūpinti ginklais bei maistu, ir kovo pabaigoje vokiečių atsargos išseko. Kovo 28 d. naktį maždaug 800 vokiečių kareivių pavyko nepastebėtiems pabėgti iš miesto ir prasiveržti pro priešo liniją. Vyrai buvo smarkiai apšaudyti, kai veržėsi pro vokiečių gynybos linijas. Sugriovęs Kiustriną raudonarmiečių

vadas maršalas Georgijus Žukovas galėjo perkelti savo pajėgas per upę ir rengtis Berlyno šturmui. Po karo rytinė Kiustrino miesto dalis atiteko Lenkijai. Dalis miesto nebuvo atstatyta. Jame ir šiandien likę griuvėsių, todėl jis vadinamas Vokietijos Pompėjais. Iki Berlyno – 100 km Christian T. Jør

rieš pradėdama Berlyno puolimą Raudonoji armija turėjo užimti rytinę Oderio pakrantę ir Kiustrino miestą, nes jame buvo svarbūs geležinkelio mazgas ir kelias (Reichsstrasse 1), vedantis iš Berlyno į Rytų Prūsiją. Kiustrinas buvo įtvirtintas XVI šimtmetyje – įtvirtinimai driekėsi abiejose upės pusėse. Nuo 1945 m. sausio pabaigos senosios sienos turėjo apsaugoti nuo Raudonosios armijos apgulties. Miestas, kurį Hitleris vadino neįveikiama tvirtove ir nesiuntė į jį nei kareivių, nei ginklų, dešimt savaičių buvo bombarduojamas sviediniais. Kiustrine buvo

akg images

Po karo miestas atiteko Lenkijai ir dabar vadinamas Kostšynu. Kai kurios miesto dalys neatstatytos, prie pasienyje esančio viešbučio „Bastion“ galite pamatyti griuvėsius. Įėjimas nemokamas.

en a

Laimėjusi Kiustrino mūšį Raudonoji armija pagaliau galėjo nutiesti pontoninį tiltą per Oderio upę. ullstein bild

Daugiau skaitykite: Tony Le Tissier: Berlin Battlefield Guide, Pen & Sword Military, 2014 Martin Kaule: Brandenburg 19331945 – Der historische Reiseführer, Ch. Links Verlag, 2012

Kriminalinė istorija

Žudiko paieška anapus Atlanto TRoels Ussing

1968 m. balandį Martino Lutherio Kingo kaklą perveria kulka. Tamsiaodis kovotojas už pilietines teises susmunka viešbučio balkone Memfyje. Po sekundės iš įvykio vietos pasišalina gerai apsirengęs vyras, tačiau palieka ne vieną įkaltį – taip pradedama didžiausio masto paieška FTB istorijoje.

lkūnėmis atsirėmęs į metalinius balkono turėklus, Martinas Lutheris Kingas pajunta gaivų vėjo dvelksmą, sklindantį Memfio gatvėmis nuo Misisipės upės. Stovėdamas motelio „Lorraine“ balkone 39-erių kovotojas už afroamerikiečių pilietines teises atsipalaidavęs mėgaujasi vakaro vėsa. Pastarąją parą Kingas sakė kalbas čia, didžiausiame Tenesio valstijos mies-

Istorija 4 • 2015

te, o 1968 m. balandžio 4 dieną 18 valandą jo laukia pelnyta vakarienė bičiulio pastoriaus namuose. „Jau vėsta! Manau, tau reikėtų užsivilkti paltą!“ – iš automobilių aikštelės apačioje sušunka Salomonas Jonesas, Kingo vairuotojas. „Gerai, Jonesy! Tu labai rūpestingas!“ – sušunka jam Kingas, paleidžia turėklus ir iš vidinės kišenės išsitraukia mėtinę cigaretę. Jis žengia žingsnį atgal ir jau sukasi kambario durų link, kai per aikštelę nugriaudi garsus trenks-

Martino Lutherio Kingo žudikas Jamesas Earlas Ray tapo ieškomiausiu JAV nusikaltėliu. AP / Polfoto

mas. Po akimirkos Kingui pakerta kojas ir jis sukniumba ant betoninių balkono grindų. Į kovotoją už pilietines teises pataikė kulka, suknežino žandikaulį ir įsmigo giliai kakle. Kingas lieka gulėti kraujo klane. „Viskas baigta“, – sulemena Kingas, kai į pagalbą sunkiai sužeistam vadovui atskuba Salomonas Jonesas ir kiti bendražygiai. „Nekalbėk taip!“ – drąsina jį bičiuliai, tačiau visi suvokia, kad padėtis kritiška. Per kelias minutes Kingo veidas papilkėja, greitai nukrinta kraujospūdis ir pamėlsta lūpos. Kai į motelį „Lorraine“ atvyksta greitosios pagalbos automobilis ir policija, gelbėtojai neabejoja, kad į Martiną Lutherį Kingą pataikiusi kulka yra mirtina ir kad pasaulinio kovotojo už pilietines teises gyvybė gęsta. Vietos pareigūnai žino, kad dabar visas pasaulis reikalaus rasti žudiką, tačiau nė neįtaria, kad nusikaltėlis yra improvizacijos meistras ir visą laiką yra vos už kelių žingsnių nuo policijos. Pradedama didžiausio masto JAV istorijoje paieška.

Trumpa apžvalga Priešistorė. XX a. 7 dešimtmetyje JAV Memfis juodaodžiai JAV pietiečiai kovoja dėl lygių su baltaisiais teisių. Judėjimo už pilietines teises vadovas Martinas Lutheris Kingas atsiduria baltųjų dešiniųjų ekstremistų sąrašo pirmoje vietoje. Veiksmas. Iškart po žmogžudystės Jamesas Earlas Ray pabėga per JAV į Kanadą, o iš ten skrenda į Europą. Jis ketina emigruoti ir apsigyventi Rodezijoje. Padariniai. Kai nužudomas Martinas Lutheris Kingas, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas sulaukia didesnio amerikiečių dėmesio ir simpatijų. Istorija 4 • 2015

Istorinė apžvalga

Karen torp-pedersen

Osmanų imperija Daugiau nei 600 metų osmanai valdė imperiją, kuri klestėjimo laikais plačiai driekėsi nuo Turkijos iki Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Europos. Galinga osmanų kariuomenė buvo sustabdyta tik tada, kai pasiekė Vienos vartus. Vėliau keletą šimtmečių imperija merdėjo. Alžyras

Anot legendos, imperijos įkūrėją Osmaną įkvėpė sapnas. united american muslim association

Tunisas

sofija

Imperija plečiasi

staMbulas

Sostine tampa Konstantinopolis

Imperijos pradžia 1227 m. Osmanų šeima iš Vidurinės Azijos, kurioje siaučia mongolai, atsikrausto į Anatolijos pusiasalio šiaurės vakarų dalį. Osmano I (valdė 1299/1300–1324/1326 m.) tėvas ir kajų genties vadas Ertogrulas tarnavo teritoriją valdančių seldžiukų kariuomenėje. Už tai jis buvo apdovanotas žemės valdomis ir jas plėtė toliau užkariaudamas. XIII a. pabaigoje Osmanas iš tėvo perėmė ir sustiprino imperiją, nes prie jo jungėsi vis daugiau turkmėnų pabėgėlių.

ĮVEIKIAMI BIZANTIEČIAI 1453 m. balandį apie 200 tūkst. osmanų karių stovi priešais Konstantinopolio miesto gynybinę sieną. Už sienos laukia apie 10 tūkst. bizantiečių. Jie turi apginti miestą, kuris tūkstantį metų yra Rytų krikščionybės citadelė. Daugiau kaip septynias savaites osmanai laiko apgulę miestą. Galop gegužės 29 d. sultonas Mechmedas II įjoja į miestą ir paverčia jį naująja savo valstybės sostine – Stambulu.

BULGARIJOS UŽKARIAVIMAS Osmanų imperija auga. 1385 m. Osmano I anūkas Muradas I (valdė 1360–1389 m.) užima Bulgarijos sostinę Sofiją. Valdant Muradui ir jo sūnui Bajazitui I Staigiajam (1389– 1402 m.), osmanai veržiasi į Balkanus, bet 1402 m. Ankaros mūšyje juos nugali Vidurinės Azijos karvedys Timūras. Po metų Bajazitas miršta ir jo sūnūs pradeda kovoti dėl sosto. Laimi Mechmedas I (valdė 1413– 1421 m.), ir jo palikuonys tęsia užkariavimus.

balkanai

Osmanų kultūra klesti

NAUJOS TERITORIJOS ŠIAURĖS VAKARUOSE Visų akys nukreiptos į Stambulą, kuriame statomos mečetės, turgūs ir pirtys. Bizantijos imperija suiro žlugus Konstantinopoliui. Mechmedas II (valdė 1444, 1451–1481 m.) vadinamas Mechmedu Užkariautoju. Tokia pravardė jam puikiai tinka: vos per du dešimtmečius jo kariuomenė užkariauja didžiules teritorijas, įskaitant Serbiją, Bosniją ir Albaniją.

Viena vengrija

OSMANŲ IMPERIJA 1300 M.

Konstantinopolis Serbija (Stambulas) Bulgarija Albanija

OSMANŲ IMPERIJA 1683 M.

Žlugimas

Didžioji Britanija klasta pasiekia pergalę

Sirija

IMPERIJOS SUIRIMAS Per Pirmąjį pasaulinį karą britų karininkas T. E Lawrence’as (1888–1935 m.) suburia arabų genčių vadus ir vadovauja sukilimui prieš sultoną. Už kovą sąjungininkų pusėje prieš sultono ir vokiečių pajėgas jiems žadama nepriklausomy bė. Jie pasiekia pergalę, bet pažadai netesimi: imperijos likučius pasidalija Prancūzija ir Anglija. 1923 m. pripažįstama Turkijos Respublika.

Bagdadas Tripolis

E g i p ta s

Vienos vartai

Didybės laikų pabaiga STAIGUS EUROPOS PUOLIMAS 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos apie 115 tūkst. osmanų kareivių stoja į mūšį su jungtine maždaug 75 tūkst. Lietuvos ir Lenkijos, Austrijos ir jų sąjungininkų kariuomene. Turkai patiria pralaimėjimą ir sustabdomas jų veržimasis į Vidurio Europą. Osmanai kovoja su Europos ir Rusijos kariuomenėmis dar 150 metų, bet imperatoriškąjį Stambulo dvarą žlugdo korupcija, intrigos ir konfliktai dėl paveldėjimo eiliškumo.

artimieji rytai

Imperija suklesti

VISUR VYKDOMA EKSPANSIJA Osmanai valdo Šiaurės Iraką, Siri ją, Palestiną ir Egiptą. Siuleimanas Puikusis (valdė 1520–1533 m.) tęsia ekspansiją: 1541 m. pasie kia Budapeštą, o iš čia osmanų kariuomenė veržiasi į Europą. Eu ropoje vyksta Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m.), didžiosios valstybės rezga intrigas, tad karinį pranašumą turintys osmanai leng vai veržiasi pirmyn ir 1683 m. pa siekia Vieną.

imperija traukiasi

Europos ligonis ŠALYS IŠSILAISVINA 1821 m. Peloponese graikai sukyla prieš osmanus. Po devynerių kruvinų karo metų atsiranda savarankiška valstybė – Graikija. Ši šalis – pirmoji iš daugelio, kurioms pavyko išsivaduoti iš sultono gniaužtų. Byranti ir atsi likusi osmanų imperija Europos salonuose vadinama Europos Ligoniu.

Tik prie Vienos miesto gynybinės sienos galingoji imperija buvo sutriuškinta. bridgeman

Istorija 4• 2015