Verslo klasė, 2014 rugsėjis by Verslo žinios, UAB

2014 RUG SĖ JIS

KAINA 15 90 Lt

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

(4,60 Eur)

Trečiasis

pasaulinis karas

DERYBOS MINSKE – NAUJASIS MIUNCHENAS?

DMITRIJUS KANOVIČIUS: IŠEIVIS IŠ LIETUVOS, ABEJONĘ PAVERTĘS VERSLU

ALEXANDRE’O DUMAS KULINARINIS TESTAMENTAS PO VILNIŲ SU „ROLLS-ROYCE“

BMW

12 ŽVAIGŽDŽIŲ – TIEK PAT PRIVALUMŲ

Minėdami Lietuvos ir Europos Sąjungos partnerystės 10-ies metų sukaktį, pristatome proginį pasiūlymą BMW X1 modeliui įsigyti. Kiek ES vėliavoje žvaigždžių, tiek naudingų priedų dovanajome su BMW X1. Bendra 12-os privalumų paketo vertė – net 23 020 LT. Privalumų paketas: 8-ių greičių automatinė pavarų dėžė Vairo stiprintuvas „Servotronic“ Šildomas vairas Multifunkcionalus vairas Signalizacija Vairavimo kontrolė kartu su ECO PRO 17 colių lengvojo lydinio ratlankiai

Automobilio statymo sistema (PDC) Lietaus jutiklis ir automatinė šviesų kontrolė Ksenono žibintai (ilgųjų ir trumpųjų šviesų) Automatinis oro kondicionierius Kruizo kontrolė su stabdymo funkcija Laisvų rankų įranga su USB jungtimi

BMW X1 EURO Edition

€ 31 569

/ 109 000 LT. AUTOMOBILIU KIEKIS RIBOTAS!

Daugiau informacijos www.krastaauto.lt ir www.bmw.lt/euro puslapiuose. Krasta Auto Vilnius Ozo g. 10A, 08200 Vilnius, tel. (8 5) 274 0440

Krasta Auto Kaunas Veiverių g. 150, 46391 Kaunas, tel. (8 37) 210 500

Krasta Auto Klaipėda Šilutės pl. 83, 94101 Klaipėda, tel. (8 46) 344 944

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt

Nr. 9 (139)

LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N uolatiniai autoriai

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, vasara baigėsi, dabar derliaus metas. Ir tas derlius gali būti įvairus.

Šitas „Verslo klasės“ numeris buvo suplanuotas ir turėjo atrodyti šiek tiek kitaip. Norėjome pasikal bėti apie mokslą ir verslą, jų sąsajas, apie ateitį, plėtrą ir inovacijas. Deja, pačiomis paskutinėmis dienomis gyvenimas liepia daryti kitaip. Prie inovacijų ir mokslo mes dar, tikiuosi, grįšime, ir ne ką trukus. O kol kas reikia kalbėti apie tai, ką netolimoje Ukrainoje daro kaimynė Rusija. Įvykiai ten keičiasi taip greitai, kad mėnesinis žur nalas tikrai niekaip negalės suskubti paskui juos. Kai rašau šias eilutes, visam pasauliui jau aišku, kad Rusija įvedė savo reguliariuosius dalinius į Ukrainą ir kad Vladimiras Putinas pradėjo karą Europoje. Daug kas vis dar bijo šito žodžio. Bijo įvardyti. Bet taip yra. Kaip labai šių žarijų liepsna įsiplieks ir kaip toli sklis – kol kas nežinia. Daug kas priklauso nuo pasaulio, ypač galingųjų valsty bių reakcijos. O jos kol kas kitaip nei marazmatiš kai infantilia nepavadinsi. Jau koks santūrus buvau nuo pat gruodžio, kaip rinkausi žodžius, kiek kartų argumentavau, kad

viskas nėra taip paprasta, kad pasaulis turi atsi žvelgti į daugybę veiksnių, o vienas jų – V. Putino turimas lagaminėlis su mygtuku, kad tokiame sumažėjusiame pasaulyje staigūs judesiai gali daug ką sugriauti negrįžtamai. Nieko panašaus. Mes – turiu galvoje ir žiniasklai dą, ir politikus – tiesiog bijome pamatyti ir įvar dyti viską taip, kaip yra. O yra karas. Kitoks, tiesa, negu matėme filmuose (nors kai ku riose pasaulio vietose – visai toks pat ir dar baises nis), bet tokie jau tie šiuolaikiniai karai – apie tai išsamiau šiame žurnalo numeryje. Ir tai daug ką keičia. Dar visai neseniai optimis tiškai tikėjausi, kad pasaulis išsiners iš senos odos palyginti be skausmo, kad žmonija jau turi pa kankamai proto, patirties ir gali kaip nors išvin giuoti per rimtų struktūrinių permainų laikus be gilesnių sukrėtimų. Pasirodo, ne. Pasirodo, kartais būna taip, kad prie galios svertų kai kur prilei džiami parazituojantys trumparegiai ambicingi sąžinės nykštukai. Ir jiems nusispjauti į viską, iš skyrus savo ambicijas. Optimistas aš turbūt ir mirsiu, todėl vis dar ti kiuosi, kad vakarietiškos vertybės brėžia tam tik ras ribas, kurių negalima peržengti, kad tas ribas peržengus pasaulyje chamberlainus neišvengiamai pakeičia churchilliai, kurie neužsimerkia, įvardija tiesiai, ir – svarbiausia – imasi veikti. Viskas bus gerai. Bus nelengva, ypač ukrainie čiams, bet viskas bus gerai. Skaitykite.

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Nida Degutienė Lukas Rekevičius Ramunė Sakalauskaitė F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

„MATTON“ NUOTR. L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAU S T UVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 egz. K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

Aurelijus Katkevičius

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

2014 10 07

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

žmonės ir įžvalgos

18 | Automobilių nuomos banginiai Skirtingos „Avis“, „Sixt“ ir „Europcar“ istorijos.

24 | Ramios abejonės vertė Dmitrijus Kanovičius: profesionalai Rusijoje pasirodė nereikalingi.

30 | Daryti gera – geras verslas Suzanne Ackerman-Berman: kuo daugiau duosi, tuo daugiau tau grįš atgal.

mėnesio komentaras

16 | Aurelijus Katkevičius: Susitikimas, iš kurio niekas nieko nesitikėjo Minsko aukščiausiųjų vadovų susitikimas dėl Ukrainos baigėsi be rezultatų.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

2014 RUGSĖJIS

34 | Protingas ir kvailas

Patikimieji įgaus ilgalaikį konkurencinį pranašumą.

38 | Parduoti savo svajonę

Vis daugiau garsenybių imasi vardinio verslo.

44 | BRICS: tarp utopijos ir realybės

Kol kas BRICS valstybės turi mažai bendrų interesų.

50 tema

56 80 | Apie paukščio skrydį ir cepelinų pusgaminius

Iš skrydžio parasparniu norėtųsi ekstremalesnių įspūdžių.

86 | Po Vilnių su „Rolls-Royce“

Kritikos „Rolls-Royce“ sulaukia tik dėl vieno – kainos.

92 | Alexandre’o Dumas virtuvė Viena paskutinių A. Dumas knygų – Didysis gastronominis žodynas.

96 | Kinas: Viskas dėl gerojo Jėzaus

Kartais pažiūrėkite dokumentinių filmų. Bus aiškiau.

98 | Technika: Daugybę diskusijų sukėlęs „Google“ produktas

Kol kas „Google“ akinių naudingumas abejotinas.

KARAS VYKSTA SENIAI

Reikia pripažinti, kad trečiasis pasaulinis karas jau vyksta.

visuomenė ir laisvalaikis

56 | Maisto šmugelis

smetoninėje Lietuvoje (II)

100

skiltys

100 | Ernestas Parulskis: 1981. Vasaros laiko naktis

Rytprūsių gyventojai buvo pametę galvas dėl lietuviškos mėsos.

Ką padarytum dėl sanitaro vietos kariuomenėje?

62 | Tarp griovimo ir konservavimo (II)

102 | Rolandas Rastauskas: Atvirlaiškiai iš Liukso (I)

Konservuojame, restauruojame ar rekonstruojame paveldą?

66 | Daugiatautė šalis: užtruko, bet įvyko Lietuva iš tikrųjų tapo daugiatautė piliečių valstybė.

70 | Varpo dūžiai šilkiniame rojaus sode Persiški kilimai yra ir visada bus viliojanti paslaptis.

74 | Keturios Anglijos pilys Visoms Albiono pilims aplankyti prireiktų ištiso gyvenimo.

Nepalyginti liūdniau, kai atmiršta prijaukinta vieta.

104 | Jurga Vilpišauskaitė: Vyriška Kosovo kava Kosove vyrai vaikšto gatvėmis, susikibę rankomis po du.

Žvilgsnis 2014-ųjų rugsėjį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2014 RUGSĖJIS

106

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Automobilių nuomos banginiai

Warrenas Avisas pirmasis sugalvojo teikti automobilių nuomos paslaugas oro uostuose. „ B loomber g “ nuotr .

Automobilių nuomos verslas įgijo antrą kvėpavimą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Kaip kadaise geležinkelių plėtra, kuri suteikė galimybę suklestėti pirmosioms nuomos įmonėms, žmonijos atrastas naujas keliavimo būdas – oru – paskatino kurtis ir naujos kartos bendroves.

idžiausia

GIEDRIUS DRUKTEINIS

iš

jų

(kartu užimančia ir garbingą antrą vietą pa saulyje po „Hertz“) tapo „Avis“. Šiai įmonei pavadinimą suteikė ne kokia stebuklinga avis, o tikras žmogus vardu Warrenas Avisas (1915– 2007 m.). Ir jo pavardė angliškai, beje, taria ma „Eivis“.

„Avis“ Jis gimė tuometėje pasaulio automobilių pra monės sostinėje – Detroite. Nors jo tėvas buvo eilinis lentpjūvės darbininkas, W. Avisą nuo mažens supo mašinos ir mechanika. 1933 m. baigęs vidurinę mokyklą jis buvo pasiunti niu vaistinėje, vėliau įsidarbino automobilių kokybės inspektoriumi. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įstojo į aviacijos mokyklą ir tapo bombonešio pilotu.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Pietryčių Azijoje prie lėktuvo šturvalo W. Avisas praleido ketverius metus, japo nams ant galvos numetė kelis tūkstančius tonų bombų, pelnė majoro laipsnį, o jo mundurą nusėjo medaliai. Pasak legendos, naujo tipo automobilių nuomos verslo idėja jam gimė būtent per karą: lėktuve tarp spro gmenų jis laikydavo įgrūstą nuosavą motoci klą, ant kurio ir sėsdavo nusileidęs saugiame oro uoste, kad greičiau pasiektų bet kurią norimą miesto vietą, užuot laukęs autobuso ar ieškojęs taksi. Su panašiomis problemomis oro uostuose jis susidurdavo jau ir taikos metais. Po karo W. Avisas Detroite atidarė „Ford“ automo bilių prekybos saloną, tad jam nuolat reikėjo keliauti komerciniais skrydžių bendrovių reisais, tačiau dabar jis nebegalėjo su savimi

1953 m. „Avis“ tapo antra pagal dydį JAV automobilių nuomos bendrove po „Hertz“.

18 Automobilių nuomos banginiai

vežtis motociklo. Jis tūždavo, įvairiuose oro uostuose laukdamas taksi ar ieškoda mas autobusų stotelės, automobilių nuo mos įmonių biurų taip pat buvo tik miestų centruose, prie geležinkelio stočių, viešbu čių ar verslo taškų. Tada dar niekas nebuvo sugalvojęs teikti tokios paslaugos oro uostuose – naujose keleivių srautų vietose. W. Avisas pasišovė taisyti šią padėtį. Visas savo santaupas – 10 tūkst. dolerių – papildęs pasiskolintais 75 tūkst. dolerių, 1946 m. jis įsteigė „Avis Air lines Rent A Car“ (vėliau žodis „Airlines“ iš pavadinimo išnyko) Detroito ir Maja mio oro uostuose. Verslo planas buvo paprastas – būtent per Detroito prieigose esantį Ipsilančio

Ramios abejonės vertė

miestelio „Willow Run“ oro uostą plūdo daugiausia į Floridą atostogauti vykstančių Mičigano gyventojų. Amerikietis be auto mobilio – kaip be rankų, ir W. Avisas pa siūlė jį išsinuomoti vos išlipus iš lėktuvo. Jo paties žodžiais, tai – „tik pasirinkimas, ku rio pats niekada neturėjau“. Grąžinamas nuomotas mašinas buvo galima palikti tie siai prie oro uostų terminalo vartų – iki W. Aviso to dar niekas nebuvo daręs. Amerikiečiams ši paslauga patiko, pasi pylė pinigai, ir per trejus metus jis išplėtė savo paslaugą į 75 šalies oro uostus. Dėl sparčios ekspansijos, kurią nulėmė palan kios franšizės sąlygos, 1953 m. „Avis“ tapo antra pagal dydį JAV automobilių nuomos bendrove po „Hertz“. Tais pačiais metais

Daryti gera – geras verslas

W. Avisas iškilmingai įsigijo ir automobi lių nuomos pradininko Joe Saunderso verslą – šis Didžiosios depresijos auka ta pęs vyras jau kažin kada buvo bankruta vęs, tačiau verslo sluoksniuose vis dar lai kytas gyva ir vaikščiojančia legenda, kuriai priklausė transporto priemonių nuomos biurų vietos ir keli metodikos patentai. 1954 m. W. Avisas pardavė savo bendrovę už 8 mln. dolerių privačiam investuotojui (tuo metu „Avis“ turėjo nuomos punktų jau 350 JAV oro uostų). Tiesa, verslas dėl augančios konkurencijos ir daug kainuo jančios plėtros jau keletą metų buvo nuos tolingas (pelno „Avis“ vėl pradėjo gauti tik 1963 m. – po trylikos metų pertraukos), tad įmonė daug kartų buvo perparduota.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Ramios abejonės vertė

„Jaučiuosi mažiau žinantis ir vis dažniau abejojantis“, – sako Dmitrijus Kanovičius. V ladimiro I vanovo nuotr .

Abejonė vertingesnė už išvadą, ji ir yra prekė. Taip teigia Kanados vadybininkas Dmitrijus Kanovičius, kuris Lietuvą paliko gūdžiais 1983-iaisiais.

RAMUNĖ SAKALAUSKAITĖ

a m t eko dir bt i t r i cialiai palaimintam melui, veidmainiavimui, j uose ž e m y n uose ir eiti vadovauja nuolatiniam diskriminavimui, nusižemini

mas pareigas stambiausiose pasaulio įmonėse, tokiose kaip „Canadian Imperial Bank of Commerce“, „Nortel Networks“, „Sony of Canada“, „Telcordia Technologies“, „Telkom South Africa“, „Philipp Morris Internatio nal“, „Alfa Group“, „Basic Element“. Pasta ruoju metu jis vis dažniau lankosi tėviškėje.

mui, nenorėjau su tuo taikytis. Ir vis dėlto, kol netapo visiškai aišku, kad Lietuvoje netu riu ateities, neplanavau išvažiuoti. Man pa čiam tada trūko patyrimo ir išminties. Buvau gana agresyvus, įžūlus ir tvirtai įsitikinęs, kad už tvoros pasaulis kitoks ir gyvenimas begalinis.

Baigęs Vilniaus universitetą ir trejus metus padirbęs Mokslų akademijos Ekonomikos institute, nutarėte palikti tėvynę. Kodėl? Trūko laisvės ir kantrybės laukti permainų. Pabodo gimtajame krašte būti svetimam, be teisiam, trečiarūšiam. Buvau nepakantus ofi

1983 m. nuvykęs į Kanadą porą metų dirbote programuotoju. Ar prieš 30 metų programuotojo darbas ten buvo toks pat prestižinis kaip šiandien Lietuvoje? Kanada visada garsėjo pažangiomis in formacinėmis technologijomis (IT), bet apie prestižą galvoti nebuvo kada. Reikė

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Dėl to, kad buvau pabėgėlis, pagal Kanados įstatymus 75 proc. mano algos privalėjo mokėti šalies vyriausybė.

Ramios abejonės vertė

Po dešimties metų jau buvau tos įmonės darbdavys – tapau vienos tuo metu pažan giausių pasaulio telekomunikacijos bendro vių „Nortel Networks“ Informacinės tarny bos vadovu (angl. Chief Information Officer). Per 20 Kanadoje ir JAV praleistų metų ėjau įvairias pareigas visuose IT taikymo etapuose – nuo programuotojo iki vadovo – Kanados ir JAV bankuose, telekomunika cijos ir prekybos bendrovėse. Mokiausi naujų įmonių valdymo, verslo procesų optimizavimo ir automatizavimo metodų. Iš pradžių, kaip ir dauguma IT specialistų, buvau izoliuotas nuo verslo, su sikoncentravęs į technologijas, bet, laimė, pamažu tapau verslo vadybininku, supra tau, kad IT įgyja prasmę ir yra veiksmingos tik tada, kai jos naudojamos verslo tikslams ir kai verslas aktyviai jas valdo. Pamažu iš IT profesionalo „išsigimiau“ į savininko patarėją ir dešiniąją įmonės vado vo ranką, sugebančią padėti daugiau už dirbti, mažiau išleidžiant. Teko išmokti op timizuoti ir kontroliuoti pagrindinius įmo nės vadybos procesus ir organizacinę struk tūrą, taikyti verslo procesų radikalaus keiti mo (angl. re-engineering) ir jų automatizavi mo priemones bei metodus. Didžiausią įtaką mano kaip profesionalo augimui turėjo bendravimas su verslinin kais ir operacinė verslo aplinka – kasdienis verslo funkcionavimas, problemos ir rūpes čiai. Ši patirtis suformavo mane kaip lygia vertį verslo partnerį. Tada net nespėliojau, kad šie įgūdžiai bus lemiami mano karjeros tęsiniui Rusijoje, į kurią likimas netikėtai nubloškė 2002-aisiais. jo pelnytis duoną, todėl buvau be galo laimingas, kai atsitiktinai gavau darbą, daugiau ar mažiau atitinkantį mano „tarybinį“ išsilavinimą ir darbo patirtį. Atsimenu, Toronte užėjau į pirmą prie namų pasitaikiusią sinagogą ir buvau ten priimtas kaip šeimos narys. Vienam sinagogos steigėjų visą gyvenimą dėko siu už tai, kad savo mažoje bendrovėje sukūrė man darbo vietą. Dėl to, kad buvau pabėgėlis, pagal Kanados įstaty mus 75 proc. mano algos privalėjo mo kėti šalies vyriausybė. Jeigu „prestižinį“ darbą tapatinate su „gerai mokamu“, tada mano pirmasis darbas buvo žemiausio lygio, bet tebelie ka pats nuostabiausias įvykis karjeroje.

Epitetas „prestižinis“, atrodo, labiau tai kytinas mokymo įstaigoms, automobiliams, nekilnojamajam turtui. IT labiau tiktų žo dis „pažangios“. Tokio apibūdinimo vertos tos IT, kurių įdiegimas sėkmingai padeda verslui konkuruoti, t. y. daugiau uždirbti ir mažiau išleisti. Beje, algos dydis ne visada byloja apie pažangumo lygį, nes uždarbį ne visada nulemia rinka... Kanados IT specia listų lygis buvo ir išlieka vienas aukščiausių pasaulyje. Ar Lietuvos IT pažangios, nepa žvelgęs iš arčiau atsakyti negaliu. Kaip klostėsi jūsų karjera Šiaurės Amerikoje? Kaip minėjau, pradėjau mažoje bendrovėje Kanadoje kaip jaunesnysis programuotojas.

Susidaro įspūdis, kad informacinės technologijos, naujųjų technologijų specialistai gyvena tarsi uždaroje tarptautinėje bendruomenėje, vartoja vieną kalbą. Ar bendraujant su jais galima atsekti, iš kurios šalies jie kilę? Iš tiesų, tarptautinę IT bendruomenę sieja daug bendra, įskaitant tas pačias IT vysty mo ir diegimo metodikas, sistemas, progra mavimo kalbas ir daugelį kitų techninių bei metodologinių priemonių. Tačiau bene ryš kiausia ir liūdniausia pasaulinė tendencija – šios bendruomenės izoliacija nuo verslo ir neefektyvus IT investicijų panaudojimas. Berlyno siena tarp IT ir verslo tebeegzistuo ja, nors pasitaiko ir plyšių, bylojančių apie IT taikymo efektyvumą.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Suzanne Ackerman-Berman į Pietų Afrikos Respubliką plėtoti verslo atvažiavo iš Prancūzijos. Įtraukianti globalizacija, iš tiesų, žudo šalia esančius vietos investuotojus. S u z anne A ckerman - B erman nuotr .

Daryti gera – geras verslas „Padaryk kasdien ką nors, kas pakeistų kito žmogaus gyvenimą. Ir visai nesvarbu, koks mažas bus tas pokytis.“

NIDA DEGUTIENĖ

ai moto, kuriuo vado 1991 m. žlugus apartheido režimui, dauvaujasi litvakė verslininkė Suzanne gelis baltųjų, ypač žydų, patraukė iš Pietų

Ackerman-Berman, vieno didžiausių Pietų Afrikoje mažmeninės prekybos tinklų „Pick ’n Pay“ bendraturtė ir vykdomoji di rektorė. Studijos Pietų Afrikos Respublikoje, Švei carijoje bei JAV, sėkmingas savas verslas Pran cūzijoje ir dviejų pasaulinio garso universite tų įvertinimas už socialinius projektus, kurie pakeitė ne vieno žmogaus likimą. Kukli mo teris nesipuikuoja nei savo pasiekimais, nei titulais, verčiau nuoširdžiai džiaugiasi kitų sėkmės istorijomis. Šiltą vasaros popietę su Suzanne kalbame apie verslo iššūkius Afriko je, lyderystę, vertybes ir... paprasčiausią žmo niškumą.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Afrikos Respublikos į ekonomiškai ir politiškai saugesnes šalis. Tačiau jūs kaip tik tada apsisprendėte palikti Prancūziją, kur gyvenote, ir grįžti į tėvynę, įsilieti į savo tėvo, itin gerbiamo litvako verslininko Raymondo Ackermano, sukurtą mažmeninės prekybos verslą, kuris visais laikais garsėjo ypatingu požiūriu į klientus ir darbuotojus. Mano tėvas pirmąsias verslo pamokas gavo iš savo senelio, kuris gimė ir augo Plungėje, o kapitalą susikrovė iš prekybos anuomet aukso kainą turėjusiomis stručių plunksnomis. Mažmeninės prekybos tinklą „Pick ’n Pay“ Pietų Afrikoje tėvas įkūrė dar 1967-aisiais. Jis

Kiekviena religija moko: kuo daugiau duosi, tuo daugiau tau sugrįš atgal.

Daryti gera – geras verslas

Verslas, be jokių abejonių, kuriamas tam, kad siektų pelno. Bet kaip to pelno pasie kiama, tai jau verslą valdančių individų są žinės reikalas. Pelnas – pagrindinė jėga, kuri laiko mus versle. Tačiau jei koncen truojamasi vien į finansinės naudos sieki mą, ilgalaikė sėkmė abejotina. Mano tėvas visuomet tikėjo, kad teisingiausias būdas siekti pelno – investuoti į visuomenę. Kiekviena religija moko: kuo daugiau duosi, tuo daugiau tau sugrįš atgal. Kodėl to nepritaikius verslui? Mes privalome duoti visuomenei, jei norime, kad ji dar daugiau duotų mums. Ir ne vien Afrikoje, bet visur, visame pasaulyje. Ekonomistai šviesiomis spalvomis piešia Afrikos ateitį, kai žemyno potencialą lygina su Kinijos, kokia ji buvo prieš dešimt metų. Kokią jūs matote šio regiono ateitį? Afrikos ekonomika sudėtinga ir neaprėpia mai didelė. Dar didesni yra šio regiono po reikiai. Nemenka dalis visuomenės kenčia nuo bado ir įgūdžių trūkumo, būtent dėl to Afrikoje verslas niekada nebuvo ir nebus vien tik aklas pelno siekimas. Daug kas vis dar neįvertina jos rinkos dydžio ir galimy bių: šiame žemyne – net 1,2 mlrd. gyvento jų, čia yra 52 miestai, kuriuose išsilavinusių gyventojų skaičius viršija 1 milijoną. Liūd niausia, kad 49 proc. Užsachario Afrikos žmonių vis dar gyvena kaimo vietovėse. Tai aš vadinu didžiausiu Afrikos iššūkiu.

kovojo su etiškai neteisinga sistema, laužė visas iki vienos taisykles ir tuomet galioju sius dėsnius. Apartheido įstatymai buvo skirti visuo menei skaldyti, o didžiąja dalimi ir jai nai kinti. Pavyzdžiui, tais laikais nebuvo gali ma juodaodžių žmonių samdyti kasinin kais, jiems buvo draudžiama patikėti pini gus. Toje visuomenėje juodaodžiams buvo užkirstas kelias siekti bet kokios karjeros: įstatymai reikalavo, kad jiems vadovautų baltieji. Būtų buvęs tikras akibrokštas, jei juodaodis vadovas būtų skirstęs užduotis ar vertinęs kitus darbuotojus. Mano tėvas pa sakė – taip neturi būti. Juk mes, žydai, ge riau nei kas kitas žinome, kas praeito am žiaus viduryje nutiko nacistinėje Vokietijo

je. Nuo pirmos bendrovės gyvavimo dienos jis davė sau įžadą, kad kiekvieną žmogų versle traktuos taip, tarsi visi gyventų nor malioje demokratinėje visuomenėje, o ne apartheido dėsnių suparalyžiuotoje šalyje. Etika jam buvo svarbiau už įstatymus. Nuo pat pradžių tai buvo kova su socialine siste ma, suprantama, mano tėvas galėjo su ja saugiai kovoti tik tarp savo įmonės sienų. Bet juk kiekvieno verslo priedermė ir siekis yra ne socialinė lygybė, bet finansinė nauda. Ar, jūsų nuomone, yra būdų, kaip verslui uždirbti ir kartu mažinti ekonominę, rasinę ar lyčių nelygybę, atsižvelgiant į visuomenės poreikius bei lūkesčius?

Jūsų tėvo sukurta bendrovė jau penktą dešimtmetį versle vadovaujasi principu „Daryti gera – geras verslas“. Ar tikrai geri darbai – pelningi? Dar iki įkurdamas „Pick ’n Pay“, mano tėvas dalyvavo praeito šimtmečio rinkodaros geni jaus Bernardo Trujillo vedamame seminare. Jau tada šis mažmeninės prekybos verslą ly gino su stalu, kurio visos kojos privalo būti vienodai stiprios, kad būtų užtikrintas tvir tas ir stabilus verslas. Šią paprastą teoriją mano tėvas pritaikė ir „Pick ’n Pay“, ja ben drovė vadovaujasi jau 42 metus. B. Trujillo teorijoje stalo kojos reiškia pamatines įmonės vertybes: stiprų administravimą, visuomenės poreikius tenkinančių produktų teisingomis kainomis tiekimą, socialinę bendrovės atsa komybę ir pagarbą jos darbuotojams. Aukščiausioje vietoje, ant to „stalo“ vir šaus, kaip pridera, besąlygiškai yra įmonės

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Protingas ir kvailas

Dėmesio ir pastangų telkimas į sąnaudų mažinimą lemia požiūrį, kad kaina yra vienintelis reikšmingas klientų poreikis. Bet ar tik kaina jiems svarbi? V ladimiro

Pirmasis šių metų pusmetis man buvo kaip reta dosnus klientų gamybininkų.

I vanovo nuotr .

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo nuotr .

okio jų suakty vėjimo vumo temą „Verslo klasėje“ nagrinėjome se priežasčių gali būti keletas – atsiga nokai, pats laikas ją prisiminti. Galbūt kai vusi paklausa bei optimistinės ateities pro gnozės, brangstantys darbuotojai, ES parama efektyvumo projektams ir mūsų (t. y. visų gamybos efektyvumo konsultantų) pastan gomis suformuota nauja mada, kuri vadina ma LEAN, arba Liekna gamyba. Tačiau mada visuomet turi ir tamsiąją pusę – neretai žmonės ją seka aklai ir užuot gavę naudos pri sidaro žalos. Kažkada esu girdėjęs įdomų skirtumo tarp protingo ir kvailo apibrėžimą. Pagrindinis skirtumas – ne turimos žinios, smegenų dydis, mąstymo greitis ar panašiai, bet veiksmai. Protingas daro tokius veiksmus, kurie jį artina prie tikslo, o kvailys atlieka veiksmus, kurie neduoda jokios naudos arba net yra jam žalingi. Kadangi gamybos efekty

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

kurie teiginiai bus jau ne kartą skaityti ar gir dėti, tačiau žinojimas nebūtinai lemia veiks mus. Juk ir apie sveikos gyvensenos naudą žino visi.

Tikslas Jeigu protingas imasi veiksmų, kurie artina jį prie tikslo, vadinasi, protingas aiškiai žino tą tikslą. Gegužės „Verslo klasėje“ rašiau apie dažną viešojo sektoriaus įstaigų ligą – aiškaus išmatuojamo tikslo neturėjimą. Verslo organi zacijų ši bėda nekankina. Verslininkai supran ta, kad jų tikslas – uždirbti pinigų dabar ir ateityje. Visi kiti dalykai yra tik būtinos sąly gos tai pasiekti: ir klientų poreikių tenkinimas, ir gerų darbo sąlygų užtikrinimas, ir t. t.

Protingas daro tokius veiksmus, kurie jį artina prie tikslo.

Protingas ir kvailas

Dėl organizacijos tikslų versle viskas aiš ku, bet konkrečių efektyvumo didinimo projektų tikslai ne tokie paprasti. Neretai gamybos (ir ne tik) bendrovės efektyvumo didinimo pastangas nukreipia netinkama linkme. Atmeskime tas įmones, kurios mano, kad LEAN kaip ISO svarbiausia – sertifikatas. Kokį tikslą įmonių vadovai dažniausiai kelia efektyvumo didinimo komandoms? Tai – sąnaudų mažinimas pašalinant nerei kalingus veiksmus, dar vadinamus „mudo mis“. Iš pirmo žvilgsnio tokie veiksmai arti na organizaciją prie jos siekiamybės – jeigu sumažėja sąnaudos, o pajamos išlieka tokios pačios, tuomet įmonė uždirbs daugiau. Bet kiek toliaregiškas toks požiūris?

Parduoti savo svajonę

44 BRICS: tarp utopijos ir realybės

Jeigu bendrovė nori gyvuoti ir uždirbti ne tik dabar bei artimoje ateityje, bet ir toles nėje ateityje, ji privalo turėti ilgalaikį kon kurencinį pranašumą, tokį, kurį konkuren tams būtų sunku nukopijuoti. O pats ge riausias konkurencinis pranašumas – tai gebėjimas patenkinti reikšmingus klientų poreikius daug tinkamiau, nei tai daro bet kuris konkurentas. Dėmesio ir pastangų telkimas į sąnaudų mažinimą lemia požiūrį, kad kaina yra vienintelis reikšmingas klien tų poreikis. Bet ar tik kaina jiems svarbi? Neretai diskusijose su vadovais kaip argu mentą tenka išgirsti nuorodą į „Toyotos“ gamyklą, kur buvo suformuota LEAN, – ji tai darė (mažino sąnaudas), užtai ir yra ly derė. Turiu pripažinti, kad „Toyota“ tikrai

yra efektyvumo pirmūnė automobilių pra monėje. Daugelis transporto priemonių ga mintojų įdiegė vienokią ar kitokią LEAN versiją, tačiau „Toyotos“ rezultatų kol kas niekas nepasiekė. Galbūt šito priežastis tai, kad dauguma bendrovių gerinimo pastan gas klaidingai skiria sąnaudoms mažinti, taupyti, užuot susitelkusios ir spartinusios srautą. Manau, kad „Toyotos“ efektyvumo didinimo tikslas nėra mažinti sąnaudas. Taiichi Ohno savo knygoje kaip pirminį to bulinimo tikslą įvardija srauto spartinimą mažinant gamybos laiką. Tai jis pabrėžia atsakydamas į klausimą, kuo užsiima „To yota“: „Visa, ką mes darome, tai stebime ir analizuojame laiko tarpą nuo užsakymo ga vimo iki mokėjimo. Mes nuolat mažiname

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Parduoti savo svajonę „O jeigu kasnakt galėtum sapnuoti tai, apie ką svajoji?“ – klausia gyvenimo būdo tinklalapį „Preserve“ pristatantis filmukas.

Gwyneth Paltrow gyvenimo būdo tinklalapis „Goop“ moko ne tik stilingai gyventi, bet ir stilingai išsiskirti. „ R euters “ nuotr .

Pokalbių laidų karalienei Oprah Winfrey užtenka trimis žodžiais užsiminti apie naują rašytoją, kad šio knygos atsidurtų perkamiausių dešimtukuose. „ R euters “ nuotr .

į su profesionalų ko manda įkūrusi aktorė blake lively

siūlo pasinerti į maisto gamybos, dizaino, meno, muzikos pasaulį ir rekomenduoja susi pažinti su jai patinkančiais šių amatų meis trais. Kam to reikia, paklausite? Pirmiausia, pačioms įžymybėms. Neskai tant keleto išimčių, dauguma naujaisiais gyvenimo būdo guru pasišovusių tapti ak torių ar modelių tokį žingsnį pasirenka pri gesus karjerai. Tačiau reta jų supranta, į ką veliasi. „Gyvenimo būdo prekių ženklą dažniau siai suformuoja moderniam gyvenimui būti nos ar naudingos prekės bei daiktai. Pavyz džiui, „Nike“ nėra gyvenimo būdo prekių ženklas. Žinoma, šūkis „Just do it“ gali reikš ti tam tikrą gyvenimo būdą, bet juk nepirk tumėte „Nike“ prekių ženklo sofos?“ – teirau

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Jessica Simpson spėjo pabūti dainininke, aktore ir realybės šou žvaigždute, bet sėkmė ją aplankė, kai pradėjo kurti drabužius, avalynę bei aksesuarus moterims. „ R euters “ nuotr .

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Tyrimai rodo, kad M. Obama bene trečdaliu populiaresnė už savo vyrą. jasi psichologas Tomas Guarriello, vienas mokymų agentūros „True Talk Consulting“ įkūrėjų.

Betty iš niekur Rinkodaros specialistams nereikėjo tyrimų, kad suprastų, jog amerikiečiai mieliau pirks tuos produktus, ant kurių pakuočių švies at pažįstama šypsena. Pirmuoju gyvenimo būdo prekių ženklu JAV galima laikyti pusgaminių karalienę Betty Crocker. Iš tiesų jokia Betty 1921 m. negimė jokioje JAV valstijoje ir pusę dienos plušusi prie viryklės nelaukė šeimynos su garuojančia vakariene, paskaninta nami niu desertu, – šį ženklą sukūrė maisto prekių gamintoja „Washburn Crosby Company“ (dabar ji vadinama „General Mills“ ir, žurna lo „Fortune“ duomenimis, yra viena iš 500 didžiausių JAV bendrovių). Įmonė tikėjosi

Parduoti savo svajonę

glaudesnio ryšio su vartotojais, kurie kas dien siųsdavo gausybę laiškų su klausimais apie gaminamus produktus, ir neprašovė. „Sveiki, aš – Betty Crocker“, – nerausda ma 1950-ųjų reklamoje šypsosi Adelaide Hawley ir grakščiai į kamerą atkiša dėžutę su pyragų prieskonių mišiniu. Amerikos numylėtinę Betty iki 1964 m. vaidinusi ak torė liniuote išmatuoja ką tik iškepto ir sto rai glajumi aptepto pyrago aukštį, didina muoju stiklu patikrina jo purumą ir paža da, kad tokį pyragą sugebės iškepti net re čiausiai virtuvėje besisukiojantys šeimy nykščiai. 1945 m. populiarumu ponia Crocker nu sileido tik Eleanorai Roosevelt. Dabartinė pirmoji JAV ponia Michelle Obama, galima sakyti, pati kuria savo gyvenimo būdo pre

kių ženklą, nepaliaujamai pasakodama apie persivalgymo žalą, skatindama vaikus ir šeimas maitintis sveikai, sportuoti, o tuos, kurie išgali, savo pavyzdžiu užkrečia rinktis JAV dizainerių, tokių kaip Niujorke kurian ti Carolina Herrera ar savo pačios į šlovę pastūmėto paprastai vyrų kostiumus ku riančio Thomo Browne’o, apdarus. Tyrimai rodo, kad M. Obama bene trečdaliu popu liaresnė už savo vyrą. Tiesą sakant, politikos, kino, muzikos, meno, netgi realybės šou žvaigždutėms Amerikoje nesunku įgyti dievuko ar guru statusą. Jos ir jie įtikinamai pasakoja, kad sveikatos problemas išmano geriau už gydy toją, gali patarti, kaip maitintis, ne prasčiau nei dietologas, žino, kur kepami skaniausi pyragai ir ką daryti, jei kūdikiui beria užpa

kaliuką. Nenuostabu, kad su kino pramone mažai ką bendra turintis Davidas Beckha mas iš visų holivudinių ir reklamos sandorių (pavyzdžiui, su „Adidas“, kurį pasirašė vi sam gyvenimui), skaičiuojama, per dieną uždirba 55 tūkst. USD, o paauglių garbina mi „One Direction“ reklamuoja lūpų blizgį. Niekas nesiskundžia, kai pristatydama nau jausią filmą Uma Thurman ant kelių atsai niai sudeda rankas, o jai gestikuliuojant ly giai 2 minutes ekrane subtiliai šmėžuoja „TAG-Heuer“ laikrodžio logotipas. Dar daugiau – garsenybių pasaulis užsimanė savo kąsnio iš tokių imperijų, kurias sukūrė minėtoji įžymybė be paso Betty Crocker, Oprah Winfrey ar Martha Stewart, ir vieną po kito kepa gyvenimo būdo tinklalapius, knygas bei laidas.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

BRICS: tarp utopijos ir realybės Dar 2001 m. JAV investicijų bankas „Goldman Sachs“ įvedė terminą BRIC, kad būtų atkreiptas dėmesys į pelno galimybes augančiose rinkose – Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje. 2010 m. pabaigoje prie BRIC prisijungė Pietų Afrikos Respublika ir klubas tapo BRICS.

RICS šalys šiuo laikiniame tarptautinių santykių pasaulyje atlieka vis didesnį vaid menį. Visuotinė JAV hegemonija praranda

galią, o tarptautinių santykių pasaulis trans formuojasi iš vienapolio į daugiapolį, kuria me BRICS narės pamažu įgyja vis didesnį politinį ir ekonominį svorį. Visos BRICS šalys – svarbios veikėjos savo regionuose. Brazilija yra didžiausia ir stipriau sia valstybė Pietų Amerikoje. Ji vaidina pa grindinį vaidmenį politinėje ir ekonominėje „Mercosur“ bendrijoje, kuri, be Brazilijos, vienija Argentiną, Boliviją, Paragvajų, Urug vajų bei Venesuelą. Tradiciškai Rusija yra svarbiausia geopolitinė veikėja posovietinėje erdvėje, kuriai Europos Sąjunga (bent jau kol kas) neturi jokių priešnuodžių. Indija, anot Pasaulio banko, išstūmė Japoniją ir tapo tre

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

VAIDOTAS ŠERNIUS IŠ RUSIJOS

I nes S c h ulik nuotr .

čia pagal dydį, skaičiuojant pagal perkamo sios galios paritetą, ekonomika pasaulyje. Ki nija – antra didžiausia pasaulio ekonomika – įgyja vis didesnį politinį svorį ne tik savo tra dicinėje įtakos zonoje Rytų ir Pietryčių Azijo je, bet ir visame pasaulyje. Pietų Afrikos Respublika – antra didžiausia Afrikos ekono mika ir vienintelė Juodojo žemyno valstybė, bendradarbiaujanti su Ekonominio bendra darbiavimo ir plėtros organizacija, kuri dar vadinama pasaulio turtingųjų klubu.

Geopolitinės ambicijos Formaliai BRICS nėra nei reali politinė ar ekonominė sąjunga, nei tarptautinė organiza cija, tačiau šią grupę galima pavadinti geopo litiniu susivienijimu. Nors BRICS yra tarpže myninis klubas, kuris jungia Europoje, Azijo je, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje esančias ša

Pasaulinė JAV hegemonija praranda galią, o tarptautinių santykių pasaulis transformuojasi iš vienapolio į daugiapolį. „ R euters “ nuotr .

BRICS šalių sąsajos paremtos vien kritika Vakarų dominuojamai pasaulio politinei ir ekonominei tvarkai. „ R euters “ nuotr .

Formaliai BRICS nėra nei reali politinė ar ekonominė sąjunga, nei tarptautinė organizacija.

BRICS: tarp utopijos ir realybės

BRICS: Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika 40 proc. pasaulio teritorijos 40 proc. pasaulio populiacijos 20 proc. pasaulio BVP. 2013 m. BVP augimas mažiausias Rusijoje – 1,3 proc., didžiausias Kinijoje – 7,7 proc. (PB duomenys)

inf.

lis, tai netrukdo joms bendradarbiauti. Anaiptol – net ir padeda. Viena nuo kitos nutolusios valstybės leidžia sau įgyvendinti regioninius tikslus, o pasaulinėje darbotvar kėje siekius galima paderinti su klubo drau gėmis. Ši taisyklė negalioja tik Kinijai ir In dijai. Sudėtinga Himalajų kalnuose besidrie kianti 3225 metrų ilgio Kinijos ir Indijos sie na kursto didžiausią tų šalių nesantaiką. Dar nuo 1962 m. vykusio karo jos nesugeba iki galo išspręsti konfliktų dėl sienos. Nors ofici aliai ši problema neturi esminės įtakos dviša liams Kinijos ir Indijos santykiams, tai ne reiškia, kad nuoskaudos pamirštos. Penkiose šalyse gyvena beveik 3 mlrd., arba 40 proc., Žemės gyventojų; sąjungi ninkės sukuria 20 proc. pasaulio BVP. At rodytų, jos turi milžinišką potencialą, ta

čiau skirtingi politiniai režimai ir ekonomi nės sistemos lemia, kad glaudus ekonominis bendradarbiavimas ir politinė integracija miglota. Štai demokratijos indeksas rodo, kad Brazilija, Indija ir Pietų Afrikos Respublika yra demokratiškos valstybės, o Kinijoje ir Rusijoje vyraujantys režimai api

brėžiami kaip autoritariniai. Ekonominis išsivystymas taip pat labai nevienodas: nuo palyginti išsivysčiusių Brazilijos ir Rusijos iki agrarinės Indijos. Kita vertus, tai netrukdo dirbti kartu. Šią vasarą Brazilijoje šalys priėmė galutinį sprendimą ir įsteigė Plėtros banką (kapitalas

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

KARAS VYKSTA

SENIAI

Jau dabar vienas iš trijų JAV ginkluotųjų pajėgų lėktuvų – bepilotis. „ R euters “ nuotr .

tema

AURELIJUS KATKEVIČIUS

Rugpjūčio 27-osios vėlyvą vakarą Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas savo tviterio paskyroje parašė: „Akivaizdžiai matome, kad Rytų Ukrainoje vyksta reguliariųjų Rusijos ir Ukrainos pajėgų mūšiai. Tam apibūdinti yra žodis.“ ats jis, tiesa, to žodžio – karas – taip ir neištarė. Angela Merkel paprašė Vladimiro Putino paaiškinti, ką Ukrainoje veikia regu liariosios Rusijos kariuomenės daliniai. Bet pasaulio žiniasklai dos didžiausios antraštės vis dėlto daugiausia skelbė – „Rusija veržiasi į Ukrainą“, žodis „karas“ kol kas jose taip ir nepasirodė. Tai suprantama – XX a. su pora didžiųjų karų ir keliomis dešim timis mažesnių, vietinių, mus taip prigąsdino, kad jau pats paprastas įvardijimas kelia šiurpulį. Tad ženkime tą baisų žingsnį ir ramiai, blai viai įvardykime: karas vyksta senokai.

Kitoks karas Pradėkime nuo to, kad tokio pasaulinio karo kaip Pirmasis ir Antrasis, kurie buvo kariauti XX a. ir kurių vaizdai daugumai mūsų jau žinomi tik iš filmų bei knygų, turbūt niekada nebebus.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Pasaulis pernelyg integruotas, pernelyg susijęs, pernelyg mažas, kad būtų įmanomas karas su tankų divizijų kaktomuša, kilometrais apkasų ir fronto li nijomis (nors šiek tiek panašus buvo dar ir šiame amžiuje – JAV operacija Irake 2003 m.). Na, galbūt panašų netrukus matysime Ukrainos pasienyje su Rusija (priminsiu, kad siena labai ilga – beveik 2300 km). Visai kas kita – vietiniai didžiųjų geopolitinių vei kėjų taškiniai jėgos pasimatavimai. Tai ne hibridinis karas, kaip jį dabar daug kas vadi na, naujai atseit V. Putino išrastas, – tai tiesiog karas. Dabar, ko gero, visi jie bus tokie – taškiniai, ne tota liniai, tinkliniai, be aiškių fronto linijų, visame pa

Karas vyksta seniai

saulyje. Ir vyks jie tiek pat virtualiojoje erdvėje, kiek ir realybėje. Galbūt netgi vis labiau virtualiojoje. Kaip tai atrodo? Vienomis ar kitomis priemonėmis (mokymai, provokacijos, atskirų kvazipolitinių ar kvazivisuomeninių judėjimų kūrimas) užsimenama apie galimybes, bet jos nebūtinai įgyvendinamos, paženklinami galbūt sukur siami įtampos židiniai, specialūs daliniai ir diversantai nukauna vieną ar kitą veikėją, kurio likęs pasaulis nelabai pažįsta, – nėra jie nei Miley Cyrus, nei futbolo žvaigždės. Taškinis, tinklinis karas – naujasis jo pavidalas. Pamirškite viduramžių ir kryžiuočių laikų pasakojimus apie garbę, ultimatumus, karo skelbimą ir pasiuntinius su špagomis, cilindrais bei baltomis pirštinėmis. Ne bus (tiksliau – nebuvo) jokio tokio iškilmingo karo skelbimo. Net ir pareiški mų – kariausime – nebus. Jis tiesiog prasidėjo, dabar tik truputį keičiasi frazė. O tai, kad mes bijome ar nenorime to matyti arba įvardyti, reikalo esmės nė kiek nekeičia. Tokios atskiros įtampos vietos visur, visame pasaulyje, ir yra mažesni ar di desni fronto taškai, ne fronto linijos, o būtent taškai, – tai ir Malis, ir Siera Leonė, ir Sudanas, ir Libija. Lokalių mūšių netrūksta Vietnamo ir Kinijos pasienyje, nuolat daug kas vyksta Afganistane bei Pakistane, Indijos ir Pakistano pasienyje jau kelias de šimtis metų nepaliauja susidūrimai. Ką ir kalbėti apie visų rūšių gausiau ar menkiau ginkluotus konfliktus Arti muosiuose Rytuose – nuo Gazos Ruožo iki Bagdado. Dar prisiminkime japo nams nerimą keliančias kinų pratybas. Taip pat japonų povandeninę valtį, kurią prieš porą savaičių gaudė rusai. Ir atvirkščiai – rusų bombonešius, dėl kurių įskridimo į svetimą oro erdvę buvo pakelti japonų naikintuvai. Rusų karo lėktuvai, beje, per porą 2014 m. rugpjūčio savaičių pažeidė dar ir Olandi jos bei Suomijos oro erdvę. Gal dėl to Suomija su Švedija pradėjo rimčiau šnekėti apie glaudesnį bendradarbiavimą su NATO. O čia dar Kanada praneša, kad ji nežiūrės ramiai, kaip Rusija telkia kariuo menę bei ginkluotę Arkties regione, ir atsakys ginklu. Kaip jau ne kartą esu rašęs žurnale – visi šiuolaikiniai geopolitiniai žaidimai lygintini ne tiek su šachmatais, kiek su japonų žaidimu go. Šachmatuose figū rų vertė aiški, ėjimai aiškūs ir taisyklės aiškios. Go lentoje akmenys vienodos vertės, o jų svoris kinta atsižvelgiant į sąsajas su kitais akmenimis, pozicijas. Žodžiu, karštųjų taškų pasaulyje pilna, žmonių žūsta, deja, nemažai iš visų pusių – ir karių, ir civilių, bet tie karštieji taškai ir lieka taškai. Pažiūrėkite,

tarkim, į Irako ir Levanto islamo valstybės karių užimtas Irako teritorijas žemėlapyje ir pamatysite, kad jos neužimtos, – užimti tik tam tikri svarbiausi atraminiai taškai. Analogišką vaizdą pamatysite pa nagrinėję Ukrainos Luhansko ir Donecko sričių piet ryčių žemėlapį – ten, kur dabar vyksta antiteroristinė operacija, nors po to, kai jau visiems aišku, kad ten veikia reguliariosios Rusijos kariuomenės daliniai (anot neaiškių šaltinių Rusijos gynybos ministerijoje, tiesiog paklydo ir užsuko į gretimą šalį), kalbėti apie kokius nors teroristus, vadinasi, ir apie antiteroristinę operaciją netenka. Keistu būdu kariškiai, susidūrę su teroristiniu tin kliniu karu, prieš kurį laiką buvo truputį sutrikę. Pas kui sutrikimas praėjo, ir jie patys ėmė tyrinėti bei taikyti tinklinio karo metodus. Kada ir dėl ko prasidėjo šis karas? Kaip ir didieji XX a. karai – dėl iki tol egzistavusios ekonomikos sąrangos įskilimo ir lūžių. Taip jau ne kartą buvo – pasaulis nebetelpa į senas formas, pradeda aižėti, o galiausiai viskas baigiasi jo sistemos performatavimu, taip pat ir pasitelkiant jėgą. 1914 m. mūšiai prasidėjo ne dėl Gavrilo Principo šūvio Sarajeve, bet dėl 1873 m. Vienos biržos kracho ir paskui kilusios finansų krizės, kuri buvo praminta Didžiąja depresija. Ji taip vadinta iki pat 1929 m., kai subyrėjo po pirmosios depresijos sukurta pasaulinė finansų sistema. Kilo nauja Didžio ji depresija. Pirmasis pasaulinis karas taip pat vadin tas Didžiuoju iki pat Antrojo, o šis buvo dabar jau naujos finansų krizės sukelto pasaulio pertvarkymo problemų sprendimas. Dabartinis pasaulio pertvar kymas prasidėjo, matyt, 2008 m., kai JAV kilo finan sų krizė. Šių eilučių autorius ilgai tikėjosi, kad žmoni ja sugebės (po XX a. pamokų) išlaviruoti ir persifor muoti nesigriebdama jėgos. Deja, pasirodė, kad taip nėra.

visuomenė

>> 1. Lietuviai prie

Palangos pasienio perėjimo punkto – už barjero jau Vokietija.

A ntano M otu z o kolekcijos foto g rafija

Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (II) Krizės ir nacių nukamuoti Rytprūsių gyventojai tarpukariu buvo kone pametę galvas dėl lietuviškos mėsos.

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

vairiausių „mėsgalių“ tame punkte. Buvo leidžiama išbūti užsienyje už labai prieinamą kai iki paros, o svarbiausia – įsinešti tam tikrą ną į kontrabandos nuo kiekį produktų.

dėmę linkusiems vokiečiams parūpindavo Pa nemunėje gyvenančių Lapėnų šeimyna. Jai nak timis tokių „mėsos atliekų“ paslapčiom ruošė gera pusė Lietuvos skerdyklų.

Prakąstų dešrų paslaptis Būti pasienio su Vokietija gyventoju tarpuka rio Lietuvoje reiškė turėti gerai mokamam darbui prilygstančių papildomų pajamų. Juk lietuviai su vokiečiais buvo sudarę Mažojo pasienio susisiekimo sutartį (vok. – Kleines Grenzverkehr). Pagal ją visi „pasieniečiai“ (t. y. gyvenantys apie 10 km pločio ruože abipus sienos) galėjo po kelis kartus per dieną kirsti sieną pasirink

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Šią teisę jiems suteikė pusmetį galiojančios vadinamosios sienos kortelės. Formaliai jos buvo skirtos valdų abipus sienos turintiems ūkininkams. Bet realybėje tai buvo legali dingstis abiejų šalių gyventojams uždarbiauti, nešant pirmyn ir atgal užsienyje paklausius gaminius. Tokie vaikščiotojai į Rytprūsius dažniausiai tempė kiaušinių, sviesto ir ypač mėsos, o ši, vokiečių požiūriu, buvusi „nesvietiškai pigi“. Jos pritempdavo tiek, kad 1928-ųjų pabaigoje vokiečių valdžia neapsikentusi įvedė riboji mus. Vienam „kortelininkui“ leista įsinešti ne daugiau kaip 2 kg mėsos, 400 g sviesto ir kiaušinių už 1 markę. Be to, dar sugalvojo

Mėsos gaminių skyrius tarpukario Klaipėdos turgaus halėje. Ko gera, panašiai dešromis prekiavo ir Panemunės mėsininkai. X X a . p r . foto g rafija , M ažosios L ietuvos istorijos mu z iejaus rinkiniai

Sienos kortelė, kuri leisdavo jos savininkui be didesnių apribojimų kirsti Lietuvos ir Vokietijos sieną. B ern h ardo Waldmanno kolekcijos foto g rafija

Iš Tauragės į Panemunę kasdien bildėjo sunkvežimiai, prikrauti mėsos ar didžiulių sviesto luitų.

56 Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (II)

62 Tarp griovimo ir konservavimo (II)

Daugiatautė šalis: užtruko, bet įvyko

„mėsininkų“ turimus produktus papildo mai tikrinti dėl trichineliozės. Ir vis dėlto jau pirmosiomis dviem 1929ųjų sausio savaitėmis vien per Panemunės muitinę į Tilžę šie pasienio skruzdėliukai atgabeno 40 t mėsos. O per dvi vasario sa vaites karalienės Luizos tiltu tokiu pat būdu vokiečiai atsitempė dar 56 tonas. Uždraudus per sieną neštis bet kokių (vir tų, keptų, rūkytų) mėsos gaminių, dažnas prūsas laikė pareiga kartą per savaitę (o til žiečiai ir kone kasdien) bent jau iki soties prisikirsti užsienietiškų patiekalų. Lietuviškų pasienio miestelių gyventojai tik trynė rankas: čia kaipmat išdygo virti nės kavinių, restoranų ar bent jau turgavie čių. O ten prasidėjo reguliarios „lietuviškos

mėsos atsivalgymo“ šventės. Viena tokių antradieniais–penktadieniais rengta pasie nyje tarp lietuviško Skirvytės I (kaimas Rusnės saloje) ir vokiško Skirvytės II kai mų. Anot ją nesyk regėjusio Alfonso Nevar dausko, pirmiausia iš Rusnės atvažiavę mė sininkai ir kepėjai paupyje nukraudavo sta lus mėsos bei duonos gaminiais. Čia pat užkaisdavo katilą su dešrelėms, kepdavo šviežią duoną. Ruošiamo maisto kvapų „su erzinti“ vokiečiai savo pasienio poste gau davo antspaudus ant kortelių ir puldavo prie valčių. Jomis irdavosi į kitą krantą, kaip patys vadino, į Schlaraffenland (vok. – Pertekliaus šalį). Kaip prisimena A. Nevardauskas, „...ne darbymečiu keldavosi per upę ištisos šei

mos“. Atvykėliai pilna burna kimšdavo „... karštas dešreles su šviežiomis bulkutėmis bei su pikliavota duona taipgi rūkytas dešras...“ O pakrantėje aidėdavo daugelio vokiškų burnų tariamas įvertinimas: „Schmeckt ganz gut“ (vok. – visai skanu). Prisikirsti lietuviškų produktų įsigudrin davo net ir kortelių neturintys vokietukai. Jie, nors ir negalėjo kelti kojos į dešra prakvi pusį lietuvišką krantą, bent atsiirdavo prie jo valtelėmis. O tuomet „...iki soties prisivalgy davo, sėdėdami laiveliuose, į kuriuos jiems pageidaujamus užkandžius paduodavo privi legijomis besinaudojantieji“. Pavalgius prasi dėdavo antroji šios maisto šventės dalis – atvykėliai varžydavosi išradingumu, ruošda miesi kelionei namo: „Vyrai didžiulius rūky

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Tarp griovimo ir konservavimo (II) Praėjusiame „Verslo klasės“ numeryje pirmojoje straipsnio dalyje aptarėme skirtingus požiūrius į kultūros palikimą. Rašiau apie tai, kaip apskritai vienas ar kitas dalykas, reiškinys tampa paveldu. Pabai g a . Pradžia – „V erslo klasės “ 2 0 1 4 m . vasaros numeryje .

B 62

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

„ Wiki p edios “ nuotr .

Nemažai įspūdingų katedrų Škotijoje griūva jau nuo XVI amžiaus. Šv. Andriejaus katedra. „ Wiki p edios “ nuotr .

LUKAS REKEVIČIUS

ūdų elgtis su objek supuvo, o tai, kas liko, tais, kuriuos jau nutarėme esant pa buvo arba po plytą išrink veldą, yra keletas. Ir jie priklauso nuo to, ar ta, arba per karus susprog labai vertingas tas konkretus dalykas. Pačius vertingiausius daiktus konservuojame. Užfiksuojame jų dabartinę būklę ir nesikėsina me atkurti ar restauruoti. Mūsuose tradicijos konservuoti nėra, galbūt tai susiję su aplinkybe, kad apskritai paveldo turime nedaug, – medinis

Per penkerius metus Amsterdamo gyventojai priprato prie naujos netikėtos kultūrinės erdvės.

dinta. Konservavimas yra įspūdingas būdas neme luojant parodyti praeitį ir jį, kaip empiriškai paste biu, dažniau renkasi vien tisos tapatybės tautos – anglai, škotai. Buvo di dinga, bet sugriuvo, ir da bar yra taip, kaip yra, take it or leave it. Kai kurie pastatai – kaip Koventrio katedra – sugriauti neseni, per Antrąjį pasaulinį karą, bet nemažai įspūdingų ka tedrų Škotijoje griūva jau nuo XVI amžiaus. Didžiąją dalį paveldo restauruojame. T. y. tuos objektus, kurie atrodo vertingi, mes tvarkome, dažome, atstatome aptrupėjusias jų

Tarp griovimo ir konservavimo

dalis, atnaujiname spalvas, pakeičiame tinką ir atsitraukiame. Tokie daiktai po restauracijos iš saugo senumo įspūdį, lieka tarsi aptraukti laiko patina. Na, ir dar vieną dalyką darome su paveldu – tai atkuriame. Tačiau imamės to gerokai dažniau, nei derėtų, nes šio būdo nerekomenduoja jokios tarp tautinės organizacijos. Ir atkuriame viską – nuo puošybos smulkmenų iki tokių gigantiškų projek tų kaip Valdovų rūmai. Tai nerekomenduotina, nes pirmiausia tai yra melas. Arba plastinė operacija. Man regis, jei miestas savo valdovų rūmų neteko, jie nugriuvo, buvo nugriauti, ir netgi esant taikai, o ne per karą, ir du šimtus metų jų niekam nereikėjo, tada tokia ir yra naujoji miesto tapatybė. Todėl toks atkūri mas labai keistas, nes žmonėms šių rūmų iš princi po nereikia, miestas veikia ir be jų. Vilniuje daug išmušta dantų, o jų vietoje net per trumpesnį laiką atsirado patrauklių viešųjų erdvių. Nesikėsiname juk užstatyti Vokiečių gatvės? Arba Rūdninkų skvero? Arba Prancūzparkio? Tačiau šios tuščios erdvės – dabar parkai – yra miesto istorijos liudy tojos, kurios pasakoja apie karus ir praeitį. Pastato ne buvimas arba jo griuvėsiai yra geresni istorijos liudi ninkai nei atkurtas istorinės formos muliažinis statinys. Žinoma, yra ir labai įspū dingai atkurtų objektų. Čia būtinai reikia paminėti Dresdeno Mergelės Marijos bažnyčios (Frauenkirche) atvejį. Dresdenas, kaip žino me, per karą nukentėjo bene labiausiai (kaip ir Varšuva). Kurtas Vonnegutas aprašė, kaip miestą tiesiog išlydė bombų gaisrai, o iš gražiau sių jo pastatų teliko griuvė siai. Vokiečiai po karo apsi tvarkė, pasistatė naujų namų, ir Dresdenas, nors visiškai ne toks, koks buvo, vėl tapo intensyviai gyvena mu miestu. Vis dėlto vienos griuvenų krūvos miestiečiams tvarky ti nekilo rankos. Tai – Frauenkirche. Įspūdingas XVIII a. liuteronų architektūros objektas buvo nusiaubtas per 1945 m. ugnies audrą (Firestorm, taip sąjungi ninkai vadino Dresdeno bombardavimą 1945 m. vasario 14-osios naktį). Ilgus metus tie griuvėsiai

J e i s e n i a i s k r u d i n t a k ava u ž s i b ū n a pa r d u o t u v i ų l e n t y n o s e a r ba v irt u v ė s spin t elė se , j ą a pleidž i a t ik r a sis jos skon is ir a rom ata s . R ink is

visuomenė

Daugiatautė šalis: užtruko, bet įvyko Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, nuo rinkodaros žinutės iki rinkai pateikto produkto praeina nemažai laiko.

ietuva siūlė pa sauliui istoriją, kad ji yra dauge lio tautybių šalis, kur visi sugyvena,

jau nuo pat to momento, kai atsirado Sąjūdis ir prasidėjo atgimimas. Turėjo praeiti ketvir tis amžiaus, kol realiai įvyko tai, kuo taip il gai gyrėmės: etninė kilmė tapo net ne antro sios, bet kažkelintos svarbos veiksniu žmo gaus gyvenime ir karjeroje.

Ką kalbėjo mums, kuo atsikirsdavome mes Jei prisiminsime ankstyvuosius Lietuvos nepriklausomybės laikus ir dar ankstesnį etapą – kovą dėl laisvės ir diskusijas su tuo mete Sovietų Sąjunga bei jos ideologija, kuri ragino niekur neiti ir pasilikti tautų šeimoje, tautybės klausimas visada buvo skausmingas.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Tuoj ateis laikas, kai kiekvienas Užkalnis, norėdamas laimėti talentų šou, keis pavardę į Zagorskį. J uditos Gri g elytės nuotr .

Kunigaikštis Gediminas, kuris žadėjo pakantumą ir visų tikėjimų laisvą išpažinimą, buvo žinutės apie tolerantišką Lietuvą dalis. J uditos Gri g elytės nuotr .

ANDRIUS UŽKALNIS

O tto K ylmalos nuotr .

Sovietų ideologai nuolat energingai akcen tavo tai, kaip puikiai tarpusavyje sutaria įvai rios didelio ir laimingo tautų kalėjimo gyven tojos. Apsimestinis džiaugsmas ir šypsenos, kaip Baltijos šalių folkloro ansamblių šokėjų prisikabinamos blondiniškos kasos, maskavo susirūpinimą dėl rimtos problemos, kuri ga liausiai pratrūko Kaukaze bei Centrinėje Azi joje ir išvirto kirmėlėmis iš negyvo, pūvančio Sovietų Sąjungos kūno. Etninio varžymosi problema ir anksčiau nebuvo sovietams svetima: šalis, pasaulyje ži noma kaip Rusija (niekas kasdienėje kalboje jos nevadino Sovietų Sąjunga), tris dešim tmečius buvo valdoma gruzino Josifo Stalino, paskui 11 metų – mažaraščio ukrainiečio Ni kitos Chruščiovo, o dar vėliau 18 metų Leoni do Brežnevo. Šis, nors paskui prisistatydavo kaip rusas, buvo Ukrainoje ir gimęs, ir ten

Etninio varžymosi problema ir anksčiau sovietams nebuvo svetima.

Daugiatautė šalis: užtruko, bet įvyko

daug laiko praleidęs, ir ukrainiečiu jaunys tėje nedvejodamas save vadino, ir bendražy gių iš ten atsivedė. Dabar galutinės Sovietų Sąjungos kon vulsijos Rytų Ukrainoje ir Kryme iš dalies kurstomos senų Rusijos prisiminimų ir nuoskaudų, kad daug mažesnis ir papras tesnis chocholų kraštas ne tik sočiau gyve na, lašinius ir skalsesnę duoną valgo horilka užsigerdamas, bet ir sugeba savo žmo nes išauginti taip, jog jie ateina valdyti rusų ir jiems komanduoti: ukrainiečiai ty liai dominavo ne tik Sovietų Sąjungos par tinėje viršūnėje, bet ir karinėse pajėgose bei jų vadovybėje, kur ukrainietiškas ak centas ir garso „h“ tarimas vietoje „g“ („hvardija“) tapo kone privaloma kariška tartimi.

Žinoma, nacionaliniai pakraščiai, kurių atstovai būna alkanesni, ambicingesni ir smūgių nebijantys krumpliai, dažnai įsiver žia į neproporcingai geras daugiataučių valstybių pozicijas. Tai vėlyvi kinų imigran tų palikuonys JAV, dominuojantys mokslo bei technologijų frontuose, indų kilmės gy dytojai Anglijoje ir, žinoma, klasikinis pa vyzdys: mažosios Škotijos (tik Lietuvos dy džio pagal gyventojų skaičių) verslininkai, politikai ir finansininkai Londone, užiman tys tokias stiprias pozicijas, kad kartais atro do, jog jie pareigas ir autoritetą įgyja ne dėl užsispyrimo bei kietumo, bet dėl valstybės formuojamų kvotų. Suvokdama šiuos jautrumus Maskva prieš ketvirtį šimtmečio energingai aiškino Lie tuvai ir pasauliui, kokių pavojų kyla dėl na

cionalizmo, masažavo ir kruopščiai laistė apokalipsės scenarijus, ir, svarbiausia, kurstė baimę tarp rusų ir lenkų kilmės gyventojų, kaip jų laukia nuskriaustų, išnaudojamų ir žeminamų antrarūšių likimas. Vaikai, skriaudžiami kieme ir negaunantys gero mokslo; suaugusieji, liekantys geriausiu atveju juodadarbiai; seneliai, negalintys parduotuvėje pieno ir duonos nusipirkti, nes jų neaptarnaus nacionalistiškai nusitei kusios mėlynakės Baltijos nacių išperos, kurios namie yra mylimos šviesiaplaukių žaliūkų (tuo metu, kai jie nevažinėja atvi rais baudėjų sunkvežimiais) ir veisia mie lus, šviesius, taip pat mėlynakius raudon skruosčius fašistukus. Lietuvai reikėjo atsiliepti į šiuos baugini mus, todėl mes turėjome neblogai parengtą

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis Varpo dūžiai šilkiniame rojaus sode Kilimai yra dviejų rūšių: iš gyvenimo ir iš pasakos. Su tais iš gyvenimo viskas aišku, jie guli ant grindų salone, maitinasi užkištais sausainiais ir kutena dulkes.

Varpo dūžiai šilkiniame rojaus sode

Tarsi varpo dūžiai parodoje skamba Arvydo Pakalkos paveikslai. A u š ros B arysienės nuotr .

2. Kolekcininkas

Edmondas Kelmickas: „Man nesuvokiami pareiškimai, kad norint suprasti ir tinkamai įvertinti persiškus kilimus reikalingas tam tikras dvasingumo lygis.“ A u š ros B arysienės nuotr .

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

A u š ros B arysienės nuotr .

ilimai iš pasa Kur atvedė tikros kos – kas kita. Nematytų kraštų neregėta meistrystės ilgesys

prabanga, jų šilkas spindi auksu, o vilna glos to gražiausioms moterims pėdas. Aiškintis, kaip ir iš ko sukurtas toks kilimas, tai tas pats, kas užsimanyti išrengti pasakų princesę. Arba dar blogiau – domėtis, kaip atrodo jos vestuvinės suknelės pasijonis. Maždaug taip galvojau kildama į Tauro kalną ir ieškodama galerijos „Elysium“, kur vyksta persiškų kilimų ir tapytojo Arvydo Pakalkos darbų paroda. Ją surengė antikvaras, kolekci ninkas bei poetas Edmondas Kelmickas. Pražilę plaukai ir raiški kalba, nepastebimi drabužiai ir įsimenantys pasakojimai – taip atrodo visi pa saulio senienų rinkėjai, tikrinau „Google“ vaiz duose. O kokia yra antikvaro ir poeto vidinė imperija, pamatau įžengusi pro galerijos duris.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Šiltas apšvietimas vos liečia rytietiškus kilimus. Sudėti ant grindų, užmesti ant kėdžių ar suka binti ant sienų jie murkia, kiekvienas savo tem bru. Keletas XIX a. vakarietiškų baldų veikia kaip trumpos pauzės. Tarsi varpo dūžiai šiame interjere skamba vienas prie kito sukabinti A. Pakalkos ryškiaspalviai paveikslai. Kaip ko kia šešiolikmetė sakau „wow“, bet susigėstu dėl to tik daug vėliau. O kol kas iš pakampių lenda vis nauji parodos herojai – Stasio Ušinsko lėlės, nespalvota Philipo Towndseno Londono san kryžos fotografija, virvė kupranugariams rišti. Tolesnio mūsų pokalbio ženklas – ant stalo gu lintys Šventasis Raštas ir „Verslo žinios“. Nebi jokite, apie kiekvieną iš objektų jums nepasa kosiu, šiam kartui užteks trijų veikėjų: kilimų,

Žmogus tikrus dalykus suvokia pats, visu kūnu, reikia tik atvirumo.

74 Keturios 80 Apie paukščio skrydį ir Anglijos pilys

cepelinų pusgaminius

92 96 Kinas. 86 Po Vilnių Alexandre’o Technika. su „Rolls-Royce“ Dumas virtuvė

būdina savo situaciją, kai dėl prekybos draudimų šie kilimai jam tapo įperkami. Poetinį blyksnį palydi verslininko pastaba: „Tokių kainų jau seniai nebuvo ir galbūt niekada nebebus.“ Todėl jis ne tik perka – stebi, kaip namuose atsiradę šie audeklai keičia kasdienybę, juos liečia, glosto, rodo kitiems ir dalijasi savitu požiūriu į juos.

Rojaus sodas po kojomis

tapybos ir E. Kelmicko, kuris yra šios ekspo zicijos kūrėjas bei šių daiktų savininkas. Jis ir uždega ryškesnę šviesą – ne taip įspūdinga, bet aiškiau. Pirmieji mano klausimai apie kilimų spal vų ir simbolių reikšmes – pro šalį. Edmondas eina rūkyti. Suprantu, kad princesės neiš rengsime. Gerai. Kas tada? Aiškėti pradeda, kai išgirstu susidūrimo su kilimais istoriją: „Ilgėjausi tikrų daiktų, tikros meistrystės. Pa sikeitė ir situacija: pardaviau daiktus, kuriuos labai mylėjau, ir kilo klausimas – ką daryti toliau? Prekiauti bulvėmis, marmeladu ar chalva? Nušvitimas atėjo Geteborge. Atsidū riau tarp daugybės labai gražių kilimų ir stai ga tarp jų matau tai, dėl ko nustoju klausinėti. Trenkė žaibas ir būdamas senas diedas negalė

„Man nesuvokiami pareiškimai, kad norint suprasti ir tinkamai įvertinti persiškus kili mus reikalingas tam tikras dvasingumo ly gis. Kam ta egzaltacija? Turi tam pinigų 1 arba ne. Užduodi teisingus klausimus arba jau užmigti visą naktį. Teherano kilimas. Ro ne. Štai ir visas dvasingumas. Žmogus tik jaus paukščiai, kelių rūšių šilkiniai intarpai ir rus dalykus suvokia pats, visu kūnu, reikia ėriuko pagurklio vilna. Kilimui apie 100 tik atvirumo. Gali nieko nesuprasti, bet metų ir jis puikios būklės. Jis buvo pirmasis, jauti, kad jaudina ten esanti paslaptis. Tie kurį įsigijau.“ Žinant, kad antikvariniai, ko siog išmuša iš vėžių, kaip gera poezija. Vė lekciniai kilimai kainuoja dešimtis tūkstan liau gali analizuoti, ardyti į sudedamąsias čių eurų, ši istorija gali nuskambėti ekstrava dalis ir vėl sudėti, matyti įtakas ir įrankius, gantiškai. Bet yra ir daug racionalesnė išorinė kontekstus. Tikras menas visada turi pa priežastis. slaptį, kurios neištarsi. Tai labiausiai bran Kai Amerika paskelbė embargą Iranui, gintina meno dovana. Tas pats yra ir su iš persiškiems kilimams išimčių, suprantama, skirtiniais kilimais“, – trumpai tariant, niekas netaikė. Jie buvo laikinai nepasiekia Edmondas siūlo į persiškus kilimus žiūrėti mi Amerikos kolekcininkams, kurie sudaro savomis, vakarietiškomis, akimis. didelę dalį pirkėjų. Toliau jau viskas aišku: Neverta savęs apgaudinėti – Rytų kultūra Europoje persiški kilimai atpinga net ne mums niekada netaps sava. Persiški kilimai yra procentais – kartais. „Laisvės skleidimasis ir visada bus viliojanti paslaptis. Iki šiol išsau būtinybės erdvėje“, – taip E. Kelmickas api gotas uždaras islamo aristokratų pasaulis –

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Keturios Anglijos pilys

1. Lidso pilis – žavingiausia Anglijoje. E lės

Pranaitytės nuotr .

Doverio tvirtovė vadinama raktu į Angliją. E lės

Aš tiesiog sergu pilimis – jeigu keliaudama sužinau netoliese jų esant, būtinai veržiuosi aplankyti.

istorinės anglijos pi lys su angliškais parkais, prancūziškais

sodais, portretų galerijomis, sakalų pasirodymais, klaidžiais labirintais ir levandų šokoladu suveny rų parduotuvėse tikrai vertos atskiro pasakojimo. Yra tik viena blogybė – prireiktų viso gyvenimo joms aplankyti, todėl tenka būti išrankiai.

Pilių lankymas Įdomiausia Anglijoje net ne pati pilis, o jos lankytojai. Čia atvažiuoja daug šeimų su ma žais vaikais, kartais ir su keturkojais auginti niais – šunimis ar šeškais. Pasivaikščioję po vidų, pasigrožėję sodais, palesinę gulbes, nu simušę kojos nykštį į akmeninį pilies funda toriaus sarkofagą kriptoje, jie atsigula ant pa tiesalo pievutėje priešais pilį ir traukia iš ku prinių iškylai dar namie susiruoštą maistą.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

Pranaitytės nuotr .

ELĖ PRANAITYTĖ

Pilių menių ir koplyčių prižiūrėtojai mielai bendrauja su lankytojais. Įdomiausia būna ste bėti vaikus, mažais piršteliais čiupinėjančius įkūrėjo sarkofagą, – kad prižiūrėtojai nors susi rauktų. Nieko panašaus. Stovi tas sarkofagas penkis šimtus metų, pastovės dar tiek pat, nėra čia ko be reikalo orą virpinti. Pasakoja prižiū rėtojai ne blogiau už samdytą gidą, o mažieji kartais taip taikliai paklausia, kad istorijos mokslų negraužęs ir neatsakytum, – betgi jiems sudaromos visos sąlygos klausti ir moky tis. Tai, žinoma, nereiškia, kad visus ekspona tus pilies muziejuose galima čiupinėti, tačiau į tokias situacijas ten žiūrima labai santūriai.

Žavingiausia šalyje Lidso pilis garsėja kaip žavingiausia Anglijo je, damų pilis arba pilis ant vandens. Trauki

Įdomiausia Anglijoje net ne pati pilis, o jos lankytojai.

Keturios Anglijos pilys

nys keleivius palieka neišvaizdžioje stotelė je, tačiau jausmą, kad išlipai kur nors vidury tyrų, iškart ištirpdo angliškas dėmesingu mas: ant stoties pastato puikuojasi lentelė su užrašu „This is the station for Leeds Castle“. Iš čia išvyksta turistinis autobusas iki pilies prieigų, o nuo jų į tvirtovę galima nueiti per angliško stiliaus parką, kuriame svyruokliai gluosniai grožisi savo atspindžiu ežere, arba nuvažiuoti turistiniu traukinuku, vairuoja mu garbingo amžiaus anglų džentelmeno, kuris, paimdamas mokestį, kiekvienai ke leivei sako „Thanks, Love“. Man didelį įspūdį paliko laisvai vaikščio jantys įvairūs nupenėti vandens paukščiai, kuriuos lankytojai noriai lesina. Gulbės drąsiai sekioja iš paskos ir tiesia ilgus kaklus

užduotį surasti visus interjere pavaizduotus šunis, o atsakymų lapą reikia atiduoti prie išėjimo laukiančiam darbuotojui. Šis per žiūri turistų atliktą „kontrolinį darbą“ ir skėsčioja rankomis, jeigu nors vieno ketur kojo trūksta, – kaip jis dabar išleis gerbiamą ponią? Teks jam prašyti mielą lankytoją dar kartą apeiti visą pilį ir tokioje ir tokioje pa talpoje paieškoti atidžiau. Žinoma, nepagei daujantiems pataisų laisvė išeiti neribojama. Nusprendžiau išbandyti labirintą. Po ke tvirčio valandos, nepatenkinta, išpilta pra kaito ir įsivaizduodama iš už kampo išny rantį lordą Voldemortą, atsimušiau į nešio jama racija ginkluotą muziejaus darbuotoją. Ji stovėjo strateginėje labirinto vietoje ir to kiems paklydėliams kaip aš sakė, kad ji, ži noma, neturėtų padėti rasti išėjimo, nes tai draudžia taisyklės, bet jeigu būtų mano vie toje, suktų čia ir laikytųsi kairės. Jausmas 1 išėjus iš labirinto nepakartojamas. Būtinai paimti duoną tiesiog iš rankos. Keletas įspė išbandykite. Praleidau čia pusę dienos ir jimų prašo nedrumsti perintiems sparnuo drąsiai galiu patvirtinti – Lidso pilis tikrai čiams ramybės, nes ginti savo dėtį pasiruošę žavinga. plunksnuoti tėvai gali pulti. Viena antis buvo susikrovusi lizdą prie pat tako į pilį, Raktas į Angliją blogai užsimaskavusi po rožių keru, bet Doverio pilis vadinama raktu į Angliją, nes mes mandagiai jos „nematėme“. Damų pili priklausė apsauginei pakrantės pilių gran mi Lidso tvirtovė vadinama dėl to, kad yra dinei, kuri saugojo šalį nuo priešo įsiverži priklausiusi šešioms karalienėms. Šiandien mo iš jūros. Kadangi tai buvo dar prieš An apie tai primena stilizuotas vonios kamba glijos valdovams įteisinant nuolatinę ka rys, kur valdovės į karšto vandens kubilą riuomenę, mainais už tokią atsakingą tarny leisdavosi užsitraukusios padorumą saugan bą šių tvirtovių valdytojai turėjo įvairių pri čias užuolaidėles, ir keletas čia jų pamirštų vilegijų, pavyzdžiui, per karūnavimo cere asmeninių daiktų. 1926 m. pilį įsigijo ledi moniją nešti baldakimą virš valdovo. Nors Baillie. Dėl pageidauto interjero atnaujini akmenine krūtine būtų galėjusi atremti mo ir svečių priėmimo ji buvo lyginama su priešo strėles, ši pilis vis dėlto taip ir netapo Didžiuoju Getsbiu. Lankytojai dabar gauna karaliaus rezidencija. Galutinai jos įvaizdis

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Apie paukščio skrydį ir cepelinų pusgaminius

Pats skrydis keleiviui yra ne tiek ekstremalus, kiek patogus ir atpalaiduojantis. „ w w w . p ara g liderrides . com “ nuotr .

Sakė „galvą nusisuksi“, įspėjo, kad tai labai baisu ir pavojinga. Šaipėsi, kad „eini prisiploti“, draudė (mama), sakė „neik“. O aš ėjau, nes maniau, kad žmonės, kurie niekada neskrido parasparniu, nieko apie tai nenutuokia. Tiesa, pats lygiai taip pat nenumaniau, į ką veliuosi.

irmiausia išsklaidykime neaiškumus, kurie supa šią trans porto priemonę. Žinau, kad reikia, nes

savaičių savaites kėliau sumaištį visur, kur tik išdrįsdavau ištarti „parasparnis“. Šiuo konkrečiu atveju skridau „tuo, kur pasikabini po apačia“, kaip apibūdino viena buvusi klasės draugė. Parasparnis nėra tri kampis, jis panašus į parašiutą. Jis susideda iš tvirtos struktūros neturinčio sparno, stro pų – taip gudriai vadinamos virvės – ir sėdy nės. Po ja – oro pagalvė ar kokia nors kita apsauga. Tam tikra prasme tai yra pripučia mas dviratininko šalmas, tik ne ant galvos. Jei skrendama tandemu, tuomet keleivis sėdi kiek žemiau, priešais pilotą. Abu skrendan tys turi vieną ir tą patį parašiutą nelaimės atveju. Ne, nėra variklio. Būna panašių

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

skraidymo priemonių su varikliu, bet skri dau ne su tokiu. „Arčiausiai paukščio skrydžio“, – taip mūsų skrydį apibūdino jį organizavusi mergina.

Labai trumpa istorija Parasparnio veikimo principas ir kilmės isto rija nėra grynakraujė. Galėtume sakyti, kad parasparnis neturi vieno tėčio – jis yra netikė tas parašiuto, aitvaro ir sklandytuvo hibridas. Taip, instruktorius kaip šios skraidymo prie monės protėvį įvardijo parašiutą, tačiau žmo nės, sukūrę pirmuosius parasparnius, lygiai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš aitvaro. O skry džio be variklio kitaip nei sklandymu pava dinti ir negalėtume. Tai gana nauja transporto priemonė. Istori ja prasidėjo tik XX a. viduryje, kai parašiutų

Skrydžio be variklio kitaip nei sklandymu pavadinti ir negalėtume.

Apie paukščio skrydį ir cepelinų pusgaminius

kiai pasiekti kelių šimtų metrų aukštį (re kordas – 4,5 km), skristi šimtus kilometrų (rekordas – 502,8 km) ir sklęsti oru valandų valandas. Tačiau tokių paslaugų lengvai ne užsisakysi. „Viskas labai priklauso nuo oro“, – sakė man tuo užsiimantys žmonės. Neprivalai būti rekordininkas, kad pakil tum aukštai ir skristum toli ir ilgai. Tai da rosi akivaizdu, kai sužinai, jog parasparnių skrydžius reguliuoja Lietuvos oro erdvės kontroliavimo tarnybos. Sakė, kurios, bet pamiršau tą pat akimirką, juk Lietuvoje ši sistema neįtikimai sudėtinga – nuo Civili nės aviacijos administracijos iki Oro eismo valdybos, tarp visų atsakingų ir neatsakingų įstaigų bei įstaigėlių ir velnias koją nusilauž tų. Tačiau šį galvos skausmą palikime pra mogos organizatoriams. Mes juk pramogautojai. O pramogautojus labiausiai užknisa oras. Įprastas atostogas nesunkiai gali sugadinti riebiai ir aiškiai su bjuręs oras, ruošiantis skristi parasparniu svarbus menkiausias jo kaprizas. Vėjas turi būti pastovus, ne per stiprus, negūsingas, ne per silpnas ir, žinoma, negali lyti. Mano skrydis, pavyzdžiui, dėl oro sąlygų buvo ati dėtas du kartus ir apie tai sužinodavau išva karėse. Dėl to, žinoma, nieko labai neapkaltinsi – oras yra oras, o saugumas yra saugumas. Tačiau gali kilti problemų, jei norėsite per Kalėdas imti planuoti vasaros atostogas ir į jas įtraukti pasiskraidymą šiuo prietaisu. Sa kote, tokiu atveju bilietus reikia nusipirkti iš vakaro ir nesukti sau galvos? Naivuoliai – jie išperkami akimirksniu, vos paskelbiama apie skrydį. prireikė JAV kosmoso programai. Dėl jos buvo išrastas greitasis nusileidimas parašiu tu. Tuo pat metu vokiečių ir prancūzų fizi kai bei inžinieriai jau registravo patentus ir rašė straipsnius apie įvairias medžiaginio sparno variacijas įvairiems tikslams. Šiandien jis matomas beveik visur. Nuo raketinių automobilių stabdymo iki specia liųjų pajėgų desanto. Visai maža tokio spar no versija vadinama sportiniu aitvaru, jis valdytojo nuo žemės nepakelia. Didesnė pasitelkiama norint greitai nusileisti palei šlaitą. Didžiausi sparnai naudojami kaip parasparniai ir parašiutai. Kadangi neturi variklio, parasparnį reikia patempti, jei kyla ne nuo kalvos, uolos ar kokio nors urbanistinio nelygumo. Kernavė

dėl tos priežasties yra sklandytojų mėgsta ma vieta, tačiau bendrai Lietuvoje su kalvo mis ir kalnais prastai. Sporto varžybose naudojami stacionarūs vilktuvai, o kitais atvejais šį vaidmenį atlieka automobilis. Kažkodėl pamaniau, kad tai iš šio užsiė mimo atima dar truputį žavesio, – man at rodė, jog grakštus it baleto šokėja paraspar nis neturėtų kildamas kliautis nuobodžiu ir atgrasiu it kaminkrėtys vidaus degimo vari kliu. Bet tai tik išankstinis įspūdis.

Priklausomas nuo valstybės ir nuo oro Parasparnis neturi motoro, telpa į kuprinę ir negali pakilti pats nuo lygios žemės. Ir vis dėlto jo galimybės didžiulės – gali nesun

Nuo žemės Įtariu, kad tai galėjo būti vienas svarbesnių veiksmų, kuris nulėmė tolesnę patirtį su pa rasparniais, – tai, kad turėjome staigiai rinktis netoli Vilniaus esančią skraidavietę, vykti paskraidyti tiesiai po darbo, paalinti darbo dienos, galbūt dėl įtampos jau pilni adrenalino... Oras buvo malonus, atvykus į didelį lauką pūtė gana skvarbus vėjas, tačiau ne jis jaudino labiausiai, o daugybė žmonių, laukiančių savo eilės. Nes buvome ne lau kiamajame, o plyname lauke, pučiant vė jui. Be karšto alaus, šaltų čeburekų ir iš tirpusių ledų. Ar užuovėjos. Kai pagalvo ju – taip, vis dėlto vėjas plyname lauke buvo problema.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Naujausias bendrovės modelis „Wraith“ – galingiausias „RollsRoyce“ gamos automobilis, iki 100 km/ val. įsibėgėjantis per 4,9 sekundės. V L A D I M I R O

Po Vilnių su „Rolls-Royce“

I VA N O V O N U O T R .

Po netikėto telefono skambučio, kuriuo buvau informuota, kad esu kviečiama į susitikimą su „Rolls-Royce“ atstovais ir išbandyti dviejų šios bendrovės modelių, trumpam sulaikau kvapą. Mintyse greitai skaičiuoju, kiek tokių automobilių turime Lietuvoje. Gal kokius tris ar keturis?

DINA SERGIJENKO

J uditos Gri g elytės nuotr .

iaip ar taip, pasimaty jis žino, kad Lietuvoje jo atstovaujamo ga ti su bendrovės atstovu, už „Rolls- mintojo automobilių beveik nėra. Jis linkteli Royce“ korporacijos komunikaciją atsakingu Franku Tiemannu, keliauju jausdama skruz dėles po oda. Priešais viešbučio, kuriame susi tinkame, duris stovi „Rolls-Royce Phantom Drophead Coupé“ ir „Rolls-Royce Wraith“, aplink tūpčioja fotografai, akimirkai kitai stabteli praeiviai ir išsitraukę išmaniuosius telefonus bando įamžinti vyksmą. Nors įmonė į tokias – pristatomąsias – keliones išsiruošia labai retai, šimtametę istoriją tu rinčius automobilius žino net ir automobili niai analfabetai.

Svarbi kiekviena detalė Kai spustelėję rankas susėdame puodelio ar batos viešbučio fojė, F. Tiemanno klausiu, ar

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

ir priduria, kad „Rolls-Royce“ nereikia masiš kumo, – net vienintelis pirkėjas šalyje yra la bai svarbus. Pavyzdžiui, vienas klientų nuo artimiausios „Rolls-Royce“ atstovybės nuto lęs kelis tūkstančius kilometrų. Kai jo turi mam automobiliui prireikia techninės prie žiūros, bendrovės darbuotojams kelionė iki jo virsta trijų dienų komandiruote. Pats F. Tiemannas pakeliauti po kelias Baltijos šalis išsirengė pirmąkart. Įprastai „Rolls-Royce“ automobilių siunčia į arti miausią atstovybę. Jų yra Varšuvoje ir Berly ne. Lietuvoje „Rolls-Royce“ suka į UAB „Krasta Auto“, BMW importuotojo, kiemą, nes prieš šimtmetį įkurta bendrovė yra BMW grupės dalis.

„Rolls-Royce“ patogumas itin svarbu: specialiose dėtuvėse automobilio sparnuose esantys skėčiai skirti netikėtai lietaus užkluptiems ir pasivaikščioti norintiems klientams. V L A D I M I R O I VA N O V O N U O T R .

Juvelyriniai dirbiniai, laikrodžiai, nekilnojamasis turtas, jachtos – tai pagrindiniai „Rolls-Royce“ varžovai dėl klientų.

Po Vilnių su „Rolls-Royce“

Paklaustas, su kuo „Rolls-Royce“ varžosi dėl klientų, F. Tiemannas ima vardyti lenkdamas pirštus: juvelyriniai dirbiniai, laikrodžiai, nekilnojamasis turtas, jachtos. Šiuos automobilius žmonės perka norėda mi pabrėžti svarbų gyvenimo etapą, įvykį ar užfiksuoti akimirką, kai viskas, ko ka daise trokšta, pasiekta. „Kai kurių klientų ant rankų segimi lai krodžiai brangesni, nei jų turimi „RollsRoyce“. Štai į ką mes lygiuojamės“, – aiški na F. Tiemannas. Kitų automobilių gamintojų „RollsRoyce“ komunikacijos atstovas nelaiko varžovais. Anot jo, konkuruoti buvo mėgi nama „Rolls-Royce“ veiklos pradžioje, kai dauguma automobilių buvo labai panašūs.

Šiandien ne masiškumo, o unikalumo sie kianti įmonė jaučiasi esanti visa galva aukščiau nei kiti. Bendrovė automobilius surenka vienin telėje gamykloje – Gudvude, Vakarų Sa sekse, Didžiojoje Britanijoje. Sekti dauge lio pavydžiu ir įkurti dar porą gamyklų skirtinguose pasaulio kampuose būtų pa togu, bet „Rolls-Royce“ aiškina, kad jų tikslas – ne masinė gamyba. „Tai – žmonės ir rankų darbas. Pavyzdžiui, savo gamykloje turime, matyt, vienintelį pa saulyje specialistą, piešiantį ant automobilių rankomis. To perkelti į kitą šalį ar išmokti neįmanoma“, – įsitikinęs F. Tiemannas. Bendrovei visi klientai – neatsižvelgiant, iš kokios šalies jie yra, – vienodai svarbūs.

Galbūt todėl, kalbėdamas apie juos ir pa prašytas įvertinti, F. Tiemannas nemėgsta vartoti žodžio „vidutinis“. Vis dėlto šiokia tokia statistika įmanoma. Pavyzdžiui, dau gelis „Rolls-Royce“ pirkėjų itin mėgsta „Phantom“ modelį, o 4-iems iš 5 „Ghost“ pirkėjų jų įsigytas „Rolls-Royce“ buvo pir masis gyvenime šios įmonės automobilis. Be to, su naujuoju „Ghost“ išaugo „RollsRoyce“ perkančių moterų dalis. Dabar jų – 10 procentų. „Galbūt daugelis bendrovių iš tokių skaičių tik juoktųsi, bet mums tai ženklas, kad pasiekėme naują sektorių“, – aiškina F. Tiemannas ir neslepia susižavėjimo, kad atsiranda damų, kurios tokį automobilį nusiperka pačios.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Alexandre’as Dumas garsėjo ne vien plunksnos darbais, bet ir kulinariniais šedevrais. „ Wiki p edios “ nuotr .

Alexandre’o Dumas virtuvė

Svogūnų sriuba, kurios receptą pateikia Alexandre’as Dumas, sužavėjo buvusį Lenkijos karalių. „ Wiki p edios “ nuotr .

Beveik kiekvienas mūsų yra užaugęs su A. Dumas romanais. „Trys muškietininkai“, „Vikontas de Braželonas“, „Karalienė Margo“, „Grafas Montekristas“ – tai tik keletas garsiausių iš kelių šimtų šio rašytojo kūrinių.

ačiau retas yra girdė jęs, kad a. dumas garsėjo ne vien plunksnos darbais. Jo amžininkas žur nalistas ir poetas Octave’as Lacroix 1865 m. rašė: „Pono Dumas draugai tvirtina, kad kai jis pagaliau sutiks persikelti iš darbo kabineto į virtuvę ir pames plunksną dėl keptuvės ran kenos, vargu ar visoje Prancūzijoje rasi geres nį virėją nei jis.“ Rašytoja George Sand savo užrašų knygelėse taip pat su didele pagarba ir susižavėjimu aprašo pietus iš aštuonių ar dešim ties patiekalų, kuriuos pagamino pats „tėtušis Dumas“. Viena paskutinių A. Dumas knygų, kuri išleista 1873 m., jau po jo mirties, – visai ne romanas. Tai buvo Didysis gastronominis žody nas, kulinarijos enciklopedija, kuriai medžiagą garsusis rašytojas rinko dešimtis metų.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2014

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

Žinoma, jeigu visos enciklopedijos būtų parašytos tokiu stiliumi kaip ši, jos nuolat at sidurtų pačių populiariausių ir perkamiausių knygų sąrašuose. Nors tai daugiau ar mažiau kulinarijos terminų ir receptų, surikiuotų pa gal abėcėlę nuo Abaisse (keptas tešlos pagrin das mėsos pyragui) iki Zucchetti (itališkas troškinys su apelsinais ir cukinijomis), rinki nys, dažną įrašą lydi trumpas anekdotas ar net visa istorija. Prie įrašo apie lydekas A. Du mas pasakoja apie nuostabią lydeką, gyvenu sią Luvro sodo tvenkinyje Karolio IX laikais, to paties, kuris liūdnai pagarsėjo Šv. Baltra miejaus naktį, kai ypač žiauriai susidorojo su hugenotais Paryžiuje. Karaliaus lydeka Lupu lis, pasak legendos, atplaukdavo vos pašauk ta, iškišdavo iš vandens galvą ir gaudydavo

Patys geriausi receptai yra ne tie, kurie ką tik sugalvoti, o tie, kuriuos paveldėjome iš močiučių.

Alexandre’o Dumas virtuvė

„Nupjaukite nuo (baltos) duonos plutą, supjaustykite gabaliukais ir pakepinkite ant ugnies iš abiejų pusių. Kol gabaliukai karšti, juos reikia sutepti sviestu, dar kartą pake pinti, kol gelsvai paskrus, ir sudėti į lėkštę. Dabar reikia pakepinti svogūnus su geru šviežiu sviestu. Paprastai tam naudoja de šimt gramų sviesto ir tris didelius kubeliais supjaustytus svogūnus. Svogūnus kepkite, kol jie taps aukso gelsvumo. Tada ten pat sudėkite apkeptas pluteles ir vėl kepkite, nuolat maišydami, kol svogūnai pasidarys tamsiai rudi. Kai svogūnai bus gana sodrios spalvos ir ims lengvai atsiskirti nuo puodo dugno, įpilkite verdančio vandens, priesko nių pagal skonį, pavirkite ant silpnos ugnies mažiausiai ketvirtį valandos ir patiekite ant stalo.“ Čia pat A. Dumas rašo: „Klaidinga ma nyti, kad jeigu vietoj vandens įpilsime sulti nio, gausime geresnio skonio sriubą. Taip pakeista sriuba bus sotesnė, tačiau ne tokia subtili ir elegantiška.“

Drąsūs potėpiai

duoną, kurią jai mėtė dvariškiai. Čia pat A. Dumas pateikia salotų su šia žuvimi recep tą: „Virtą lydeką ataušinkite, supjaustykite gabalais, įmaišykite kaparėlių, smulkiai pjaustytų marinuotų agurkėlių ir ančiuvių. Palikite, kad pastovėtų, tada į lėkštę sudė kite tik lydeką, be priedų. Aplink palei lėkštės kraštą išdėliokite į keturias dalis perpjautus salotų lapus ir taip pat supjaus tytus virtus kiaušinius. Papuoškite ančiu viais bei kaparėliais, užberkite prieskonių ir patiekite ant stalo.“ Vieną paprasčiausių klasikinių Prancū zijos virtuvės patiekalų – svogūnų sriubą – rašytojas palydi visa istorija apie Sta nisławą Leszczyńskį, buvusį Lenkijos ka ralių, kuris atsisakė sosto ir emigravo į

Prancūziją. Kasmet jis keliaudavo iš Liu nevilio, kur gyveno, į Versalį aplankyti dukters Marijos ir žento Liudviko XV. Kartą jis stabtelėjo viešbutyje Šalono mieste. Čia jam patiekė tokios kvapnios ir subtilios svogūnų sriubos, kad jis tiesiog negalėjo tęsti kelionės, kol nesužinojo, kaip ji daroma. Susisupęs į apsiaustą, Jo Didenybė nusileido į virtuvę ir pareikala vo, kad šefas gamintų jam matant. S. Leszczyńskio neišgąsdino nei dūmai, nei akis griaužiantis svogūnų kvapas. Jis viską atidžiai stebėjo, užsirašė, grįžo į ka rietą tik tada, kai buvo tikras, kad perpra to šios nuostabios svogūnų sriubos gami nimo meną. Štai šis receptas, kuris taip sužavėjo Jo Didenybę:

Šioje knygoje beveik nerasite receptų, kur sudedamosios dalys būtų išvardytos gra mais, o visi veiksmai aprašyti tiksliai. Rašy tojo potėpiai platūs ir drąsūs, ir receptai ra šomi taip pat lengvai, kaip kuriami jo ro manų veikėjai. Jie nėra tikslūs („paimkite gerą gabalą mėsos“, „įpilkite vandens tiek, kiek reikia“, „sočiai paskaninkite cukru mi“), tačiau gyvesni už gyvus, ir jeigu bent truputį nutuoki apie kulinariją, jeigu esi įvaldęs bent jau esminius veiksmus virtuvė je, gaminti pagal juos neturėtų būti sunku. Žinoma, gali tekti pasukti galvą, norint rasti šiuolaikinį svaro gaidžio skiauterių ati tikmenį, o ir miltai Prancūzijoje prieš pu santro šimto metų veikiausiai buvo kiek ki tokie nei dabar Lietuvoje. Tačiau dauguma receptų gana paprasti. Dar norisi pridurti, kad nors A. Dumas laikais dujinės viryklės buvo plačiai paplitusios, jis visur mini tik anglimi kūrenamas virykles ar kaimo kros nis, o daug jo receptų buvo populiarūs ne tada, kai surašyti, bet prieš penkiasdešimt ar net daugiau metų. Klasikinė formulė buvo aiški jau tais laikais: patys geriausi re ceptai yra ne tie, kurie ką tik sugalvoti, o tie, kuriuos paveldėjome iš močiučių, iš tų lai kų, kai viskas dar buvo tikra ir nesugadinta pažangos. A. Dumas receptuose aiškiai jun tama ta pati romantika, kaip ir jo knygose.

2014 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ