Verslo klasė, 2014 gegužė by Verslo žinios, UAB

2 014 G EGUŽ Ė

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 15 90 Lt

TEO PALAIDOJO TELEKOMĄ SĖKMĖS FORMULĖ: DU DRAUGAI IR GARAŽAS ĮSAKYMAS: RINKIMUS UKRAINOJE SUŽLUGDYTI LIETUVIS VAGIS – ŠKOTIJOS DIDVYRIS

Euras: žingsnis į elitą

Big Bang Gold Ceramic. 18K red gold chronograph, with ceramic bezel. Structured rubber strap. www.hublot.com â&#x20AC;˘

twitter.com/hublot â&#x20AC;˘

facebook.com/hublot

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt

Nr. 5 (135)

LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki sulaukę tokio gražaus pavasario, tokio gražaus atgijimo ir persimainymo.

Sunku gyventi permainų laikais. Gal ir įdomu, bet nelengva. Ypač rašant mėnesiniam žurnalui ar jį redaguojant. Užduotis lyg ir būtų – įdomiai papasakoti apie dabar pasaulyje vykstančių įvairių svarbių įvykių kontekstus, pateikti platesnį požiūrį, duoti įrankių savarankiškai analizei. Bet kur tu čia analizuosi ir gilinsiesi, kai viskas kinta kas minutę – argi gali piešti ir spalvinti žemėlapius, kai kraštovaizdis nuolat keičiasi? Bandai vienaip ar kitaip jį nufotografuoti, „sustabdyti akimirką“ ir toje nuotraukoje ką nors įžiūrėti – bet kiekvienoje nuotraukoje tik kai kurie fragmentai geriau matomi, o visuma kol kas niekaip nesusidėlioja. Tik lieka jausmas, kuris neapleidžia jau bent porą metų, – vyksta kai kas grandiozinio, kažkokie didžiuliai dalykai, kuriuos sunku įvardyti ir įvertinti. Rusijos karas prieš Ukrainą – tik viena detalė. Iškalbinga, labai gerai matoma, bet vis dėlto tik detalė. Žinau, kad skamba panašiai į sąmokslo teorijas, bet tikiuosi, kad taip nėra.

Esu neblogai susipažinęs su įvairiomis sąmokslo teorijomis, paprastai įdėmiai perskaitau visus tų teorijų kūrėjų argumentus, bandau suprasti. Ir vis dėlto manau, kad jeigu pasaulį valdytų koks nors slaptas valdovas ar valdovai – reptilijos, rotšildai, ateiviai, masonai, iliuminatai, – jis būtų gerokai pilkesnis ir ne toks įdomus. Tiesiog, matyt, iš tikrųjų atėjo metas, kai, kalbant Evangelijos žodžiais, jaunas vynas plėšo senus vynmaišius, visa žmonija pereina į naują pakopą. Kadangi procesai paliečia visą žmoniją, tai truks – o mes galime pamatyti tik atskirą vyksmo atkarpėlę. Ir ką gi dabar daryti – jaučiant kvapą gniaužiantį permainų mastą? Tą patį. Velykų proga vis mačiau, kad žmonės socialiniuose tinkluose klausia, ar galima šventadieniais dirbti. Galima. Darbas, mano galva, yra pati gražiausia malda Kūrėjui – nesvarbu, ar rašai tekstą, ar mokai vaikus, ar kasi daržą, ar pristatai naują produktą. Nejaukiais permainų laikais, kai neaišku, kaip bus, geriausiai mus palaiko tas pats rutininis kasdienis mūsų geriausiai išmanomas darbas. Niekaip nepamiršiu scenos iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Aukojimas“ – kur vaikas vis eina ir laisto sausą medį. Medis vis toks pat sausas, bet vaikas vis tiek visą laiką tai daro. Ir aš manau, kad tai vienas iš gyvenimo pagrindų – tiesiog nekreipiant dėmesio į nieką daryti tai, ką privalai. Ir tebūnie kas būna. Gal ir liūdnokai taip išėjo. Netinka prie svaiginamai kvepiančių ievų žiedų. Ne, nėra čia liūdesio. Greičiau supratimas. O jis kartais gali atrodyti liūdnokas.

N uolatiniai autoriai

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Liutauras Leščinskas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Justė Latauskienė Leonas Vaitiekus Lenokas Elė Pranaitytė F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

LAIMA ŠIUŠAITĖ VIRŠELIS

LIUDAS PARULSKIS L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAU S T UVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 egz. K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

Aurelijus Katkevičius

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

2014 06 04

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

žmonės ir įžvalgos

24 | „Hewlett-Packard“ – Silicio slėnio pionieriai

Kaip mokslininkai veržėsi į verslą.

30 | Gyvenimo būdo lūžiai

TEO LT vadovas Kęstutis Šliužas: per gyvenimą patiriame vis daugiau kultūrinių šokų.

34 | Žiniasklaidos vartotojai jaukinasi mažuosius ekranus Mobilieji įrenginiai labiau prasismelkia į asmeninę erdvę.

mėnesio komentaras

20 | Aurelijus Katkevičius: Rinkimai Ukrainoje Rusijai nereikalingi Gegužės mėnuo labai svarbus Ukrainai.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

2014 GEGUŽĖ

38 | „Mes nieko negaminame“ ir kiti viešojo sektoriaus mitai

Iš tikrųjų viešojo sektoriaus organizacijos mažai skiriasi nuo verslo įmonių.

42 | Girto drakono

kaimynystėje – kaip išgyventi?

Rusai pirks ne iš draugų, o iš ten, kur geriausia pirkti.

46 | Sąmokslas prieš jaunimą

Išsilavinimas yra geriausias socialinis liftas.

54 tema 82 | Ištikimas vedlys bekelėje

„Land Cruiser“ – ilgiausiai „Toyota“ gaminamas modelis.

88 | Tikrieji pavasario požymiai Smidras – greiti ir aristokratiški patiekalai.

92 Tinklas: Tamsoje su svetimais

EURO PAREIŠKIMAS Įsivesti eurą – ne tik politinis, bet ir civilizacinis sprendimas.

visuomenė ir laisvalaikis

60 | Dvi škotiškos baladės apie vieną lietuvį

Jonas Ramanauckas tapo Škotijos legenda.

66 | Kas pasaulyje saldžiausias

Kiekvienam žmogui reikalinga miego trukmė skiriasi.

70 | Grėsmė – nebemenama Pavojų internete tik daugės.

74 | Kiekvienam savas Izraelis

Atimkite iš savęs patogumą ir eikite į kiną.

94 | Kinas: Paspausti ranką kiekvienam iš aktorių Wesas Andersonas yra genijus.

96 | Technika: Šnipų žaisliukai taupiems Filmuokite pasislėpę.

106

skiltys

98 | Ernestas Parulskis: 1972. Pantomima Kartais kino mėgėjų maldos išklausomos.

100 | Rolandas Rastauskas: Gurkšnelinė (III) Grapos paieškos Gente.

102 | Jurga Vilpišauskaitė: Fellini Roma Cinecitta 5-ąjį paviljoną Fellini vadino savo namais.

104 | Sigita Šimkutė: Mes kariavome Nedalyvauti kare reiškė būti nemėgstamam.

Jeruzalę pamatyti reikia visiems.

78 | Dainuojantys kartu

Choras – pigiausias būdas susipažinti su muzikavimu.

Žvilgsnis 2014-ųjų gegužę verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

114 VERSLO KLASĖ

žmonės

„Hewlett-Packard“– Silicio slėnio pionieriai Sakoma, kad jei Kalifornija atsiskirtų nuo JAV, ji viena taptų aštunta pagal dydį pasaulio ekonomika (tokio pat dydžio kaip Italijos ar Kanados).

GIEDRIUS DRUKTEINIS

o l i v u d a s , nė pakrantė šalies vakarus visada laikė greito naftos kompanijos, tekstilės pra- praturtėjimo ir pramogų kraštu, tiekiančiu šamonė, finansinės ir draudimo bendrovės, liai „nuvorišus“ ir tuščiagalvius klounus. Todėl

milžiniškos žemės ūkio fermos ir, žinoma, Silicio slėnis – visa tai, apie ką svajoja kiekvienos valstybės vadovas. Kalifornija yra ne tik technologijų pridėtinės vertės ir intelektualių produktų kūrimo centras, tai tikra stebuklų šalis. „Chevron“, „Walt Disney Company“, „Visa“, „Google“, „Facebook“, „Wells Fargo“... Ir, žinoma, „Hewlett-Packard“, šiandien mums labiau pažįstama trumpa abreviatūra „hp“ – neatsiejama Silicio slėnio istorijos dalis. Istorijos, kuri prasidėjo labai seniai – galima sakyti, tada, kai Amerikos naujakuriai užkariavo Laukinius Vakarus... Istoriškai taip jau susiklostė, kad ekonomiškai ir intelektualiai labiau pažengusi JAV ryti-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

ir abu didžiausi Vakarų pakrantės universitetai, įkurti San Fransiske – Berklis (įkurtas 1868 m.) ir Stanfordas (1885 m.) – konkuravo ne tik tarpusavyje, jie konkuravo ir su rytinės pakrantės Gebenės lygos mokymo įstaigomis. Tai buvusiuose Laukiniuose Vakaruose paskatino stiprų regioninio solidarumo jausmą ir norą įrodyti savo vertę pasipūtusiems rytiečių profesoriams, jaučiantiems lengvą panieką „seniems Naujosios Anglijos pinigams“. Vakarinei pakrantei niekada nestigo entuziazmo ir energijos – pionierių dvasia tebebuvo gyva – teliko susiieškoti savo nišą. Ji ir netruko atsirasti – tai karinio-pramoninio komplekso užsakymai. Vakarų pakran-

1. Williamas

Hewlettas visada buvo pagrindinis technologas, o Davidas Packardas tvarkė verslo administravimo reikalus. „ Wiki p edia“

nuotr .

„HewlettPackard“ delno dydžio kalkuliatorius, sukurtas 1972-aisiais, tapo neatsiejama eilinių žmonių gyvenimo dalimi. „ Wiki p edia“ nuotr .

Nėra galingesnio progreso variklio kaip karinės pramonės užmojai...

24 „Hewlett-Packard“ – Silicio slėnio pionieriai

Gyvenimo būdo lūžiai

tė atrodė saugi vieta pirmajai JAV karinio laivyno technologinių tyrimų bazei įkurti, vėliau ten atsirado karo aviacijos mokslo centras, Kalifornijoje prasidėjo ir aeronautikos administracijos (NASA) istorija. Pirmoji bevielė radijo telegrama, sausumoje gauta iš jūros, buvo pasiųsta iš karinio JAV laivo, grįžtančio iš pergalingo 1898 m. JAV ir Filipinų karo (ja buvo kviečiama pasiruošti nugalėtojų sutiktuvėms). O juk nėra galingesnio progreso variklio kaip karinės pramonės užmojai...

Entuziastai profesoriai Silicio slėnio krikštatėviais laikomi du Stanfordo universiteto profesoriai Frederickas Termanas (1900–1982) ir Williamas Shockley (1910–1989). F. Termanas jau gimė Stanfordo profesoriaus šeimoje – jo tėvas Lewisas Termanas išpopuliarino pasaulyje IQ testą. Frederickas tame pačiame Stanforde įgijo chemijos ir elektros inžinieriaus profesoriaus laipsnį, dėstė radijo inžineriją. Antrojo pasaulinio karo metais jis persikėlė į Harvardo universitetą, ten jo vadovaujamoje laboratorijoje buvo sukurta paprasta technologija, pade-

an Associates“ bei „Hewlett-Packard“ atsiradimą. Stanfordo pramoniniame parke steigėsi ir grandai „Eastman Kodak“, „General Electric“ bei „Lockheed Corporation“, jie Kalifornijos iškyšulio centrą pavertė tuo, ką šiandien pažįstame kaip Silicio slėnį. Profesorių gausa, turtingosios Kalifornijos finansavimo šaltiniai, Stanfordo universiteto ini1 ciatyvos, F. Termano entuziazmas, asmenidanti neutralizuoti vokiečių priešlėktuvi- nės jo pažintys JAV gynybos departamente, nius radarus: iš lėktuvų išmestos folijos (sta- užpylusiame Stanfordą karinių tyrimų užsaniolio) juostelės vaizdą ir garsą vokiečių ra- kymais, pavertė tą vietovę viena svarbiausių daruose paversdavo „sniego pūga“… pasaulyje švietimo institucijų. Būtent ten atPo karo grįžęs į Stanfordą F. Termanas sirado mikroprocesorius ir kompiuteris. Būtapo Inžinerijos mokyklos dekanu. Maty- tent ten atsirado „Google“ ir „Facebook“. damas milžinišką iš karo grįžtančių studen1953 m. pasaulio rinkose prasidėjo sujuditų srautą ir jausdamas poreikį užtikrinti mas dėl atsiradusių tranzistorių ir puslaidijiems darbo vietas, F. Termanas pasiūlė ninkių. Vienas iš tranzistoriaus išradėjų, nuomoti Stanfordo universitetui priklau- Stanfordo universiteto profesorius Williasančius žemės plotus naujoms bendrovėms mas Shokley (1910–1989), už jį pelnęs Nobesteigti. Juoba kad dauguma absolventų iš lio premiją, buvo įsitikinęs, kad silicis yra Kalifornijos vyko į rytus ieškoti darbo, o tinkamesnė medžiaga puslaidininkių gamyvakarinės pakrantės patrioto širdis to nega- bai nei tuo metu plačiai naudotas germanis. lėjo toleruoti... Taip F. Termano pastango- W. Shokley buvo toks aršus silicio apologemis 1951 m. atsirado Stanfordo pramoninis tas, kad pavargę nuo jo vadovavimo stiliaus parkas, Silicio slėnio pirmtakas. Negana to, aštuoni geriausi inžinieriai paliko jo sukurtą universitetas suteikė galimybę parke besi- „Shokley Semiconductor Laboratory“ ir įkūsteigiančių kompanijų darbuotojams neaki- rė šiandieninę kompaniją „Fairchild Semivaizdžiai studijuoti ir gauti atitinkamą di- conductor“, iš kurios vėliau išėję dar du įkūrė plomą bei laipsnį. bendrovę, kurią mes šiandien pažįstame kaip F. Termanas uoliai skatino studentus „Intel“. Tačiau W. Shokley įsitikinimas nusteigti savo kompanijas (propaguodamas galėjo ir silicis tapo pagrindine puslaidinindar nuo Didžiosios depresijos laikų aktualų kių gamybos dalimi, vėliau – ir mikroprocelozungą „šimtą kartų geriau sukurti savo sorių. „W. Shokley – žmogus, kuris atnešė darbo vietą, nei jos ieškoti“) ir asmeniškai silicį į Silicio slėnį“, – taip vėliau jį vadino lėmė kompanijų „Litton Industries“, „Vari- žiniasklaida. O nuo 1971 m. pats Stanfordo

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Gyvenimo būdo lūžiai

TEO LT generalinis direktorius Kęstutis Šliužas: „Reikia turėti labai gerą produktą, reikia mylėti ir gerbti savo klientus.“ V ladimiro I vanovo nuotr .

Su lapkritį paskirtu TEO LT vadovu Kęstučiu Šliužu kalbamės Vilniaus verslo uosto „Didžiosios burės“ pastate. Iki šiol visa pašnekovo karjera – nuo pat 1996 m. – buvo bendrovėje „Tetra Pak“ – Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Italijoje.

AURELIJUS KATKEVIČIUS

adovauti telekomunika- rodo, vartotojai tikisi gauti bet kokį norimą cijų įmonei turėtų būti šioks toks iš- turinį – naujienas, filmus, žaidimus – bet

šūkis ir šioks toks lūžis gyvenime. Nuo lūžių pašnekesį ir pradėjome. Visi dabar galvoja – koks bus kitas esminis proveržis telekomunikacijoje? Man atrodo, kad visi pradėsime galvoti tokiomis kategorijomis: kokio turinio noriu, kur ir kada. Kokiu būdu jis ateina, nebesvarbu. Iš esmės dabar ir balsas yra duomenys, ir vaizdas yra duomenys. Duomenų srautas didėja ir reikia sugebėti jį greitai perduoti. Anksčiau kokio nors vaizdo turinio buvo priimtina laukti kad ir 10 ar 15 minučių, neduok Dieve, pusvalandį, o dabar visi nori, kad paspaudi „play“ ir koks nors HD kokybės filmas jau rodomas. Lūkesčiai pasikeitė – man at-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

kur ir bet kada. Nesvarbu, laidais ar ne laidais, nesvarbu, kokiame įrenginyje. Ir perduodamų duomenų kiekis didėja. Viena iš įmonės „Telia Sonera“ grupių yra pasaulio duomenų perdavimo didžiausiųjų trejetuke ir, anot jų, kas mėnesį srautas padidėja apie dešimt procentų. Didžioji srauto dalis – įvairus vaizdas. Bet juk tai nėra lūžis ar proveržis, tai tiesiog augimas. Manau, lūžiniai dalykai vyksta daugiau gyvenimo būde. Technologijos juos tiesiog įgalina. Mes balandžio pirmą pajuokavome, kad per televizorių balsuosime rinkdami prezidentą. Bet tai tik iš dalies juokas –

Sunkiausia juk pakeisti žmonių įpročius.

Gyvenimo būdo lūžiai

technologiškai tai visai įmanoma. Sakykime, šiandien jau interneto bankininkystę ir panašius dalykus suvokiame kaip duotus. Yra šalių – ir didelių, kad ir už Atlanto, kur tai nėra suvokiama kaip duotybė. Jau dešimt metų iš žmonių, dirbančių telekomunikacijų srityje, girdžiu, kad esmė yra ne nešėjas, o turinys. Taip išei tų, kad telekomunikacijų žmonės tarsi pretenduotų į leidėjų – vienokio ar kito kio turinio kūrėjų, agregatorių, teikėjų – poziciją. Kažkiek čia tiesos yra. Kitas dalykas, kad dabar, kai priartėjame prie didžiųjų duomenų, vadinamųjų „big data“, turinio nešėjas turi savotiškų galimybių.

„Big data“ – duomenų dabar yra tiek, kad analizuojant jų masyvą galima pasidaryti įvairių svarbių išvadų apie kad ir atskirą vartotoją. Kaip tik dabar vyksta didelės diskusijos apie tinklo neutralumą ir atsiliepiantįjį tinklą. Pavyzdžiui, jeigu jūs kas vakarą pasižiūrite du filmus, tai reiškia, kad jūsų duomenų poreikis yra dvigubai didesnis negu žmogaus, kuris tiesiog parėjęs iš darbo pasižiūri naujienas ir eina pabėgioti į parką. Teikėjas gali nustatyti tam tikrus prioritetus tam tikram adresui, kuris tikrai kiekvieną vakarą krauna tiek ir tiek duomenų. Tinklas tampa gyvas ir reaguojantis. Dabar Europoje vyksta debatai: kas svarbiau – tinklo neutralumas ar paslaugos lygio užtikri-

nimas. Nes jeigu ryšys trūkinės, bus nepatenkintas ir vartotojas, ir turinio gamintojas – jis, pavyzdžiui, sukūrė puikų HD filmą, bet jo niekas negali kaip reikiant pažiūrėti. Kita pusė sako – pala, jeigu jūs kam nors suteiksite prioritetą, tai reiškia, kad žinote, ką daro vartotojas, tai kaip tada dėl tinklo neutralumo. Technologinė pažanga tokia sparti, kad rinkos reguliuotojai nespėja reaguoti adekvačiai. O kiek veikia duomenų perdavimą nauji atsirandantys madingi, sakykim, prietaisai – tokie kaip akiniai, pavyz džiui, ar kokie laikrodžiai? Visa tai kol kas tik užuomazgos. Sunkiausia juk pakeisti žmonių įpročius: jau įpratome kažką nešiotis kišenėje ir vis pasižiūrėti, galbūt kada nors įprasime tuos pačius pasitikrinti ant rankos, bet kol kas to dar nėra. Dideli veikėjai daug investuoja į įvairių sąsajų su vartotojais kūrimą – kad jos būtų paprastos, intuityvios, kad būtų neįmanoma suklysti. Pradžia įdomi. Ir prognozės tokios, kad nešiojamieji įrenginiai turės ateitį. Pažiūrėkime, kas darosi su planšetėmis Lietuvoje: pernai Lietuvoje buvo pusė milijono išmaniųjų įrenginių – telefonų ir planšečių – trijų milijonų rinkoje tai nebloga skvarba. Ir prognozuojama, kad planšečių dalis dar augs. O visų kitų išmaniųjų daiktų galimy bės? Kai kas sako, kad didžiausios plėt ros galimybės – mašinų tarpusavio ry šys. Absoliučiai taip. Šitie dalykai pakeis ir gyvenseną, ir vertės grandinę. Kaip ir vienas iš didesnių būsimų proveržių – 3D spausdinimas. Jis gali pakeisti visą fizinę logistiką. Bet tai kartu pakeičia ir duomenų logistiką, tad duomenų apsaugos klausimas itin akivaizdus. Juk gali būti siunčiamas ir koks nors failas, pavyzdžiui, kokiems nors organams spausdinti. Ar privatumo šiais laikais nebeliko? Taip, jeigu kas aktyviau dalyvauja internete – turi paskyrą „amazon.com“ ar „Facebook“, – turi dėti pastangų, kad išsaugotų privatumą, ten pagal apibrėžimą duomenys prieinami. Duomenys atviri. Tai yra technologijos įkūnijo Jėzaus mokymą pagaliau – nieko nėra paslėpta, kas nebus atidengta. Iš esmės taip. Reikia specialiai stengtis, kad pasislėptum.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Žiniasklaidos vartotojai jaukinasi mažuosius ekranus Sparčiai augantis išmaniųjų telefonų skaičius ir mobiliojo interneto ryšio aprėptis Lietuvoje keičia žiniasklaidos vartojimo įpročius.

iniasklaida stengiasi vartotojams pasiūlyti kaip įmanoma platesnį spektrą paslaugų, bet jų

vartojimas ir plėtra priklausys nuo telekomunikacijų bendrovių siūlomų mobiliojo interneto tarifų. Nors mobiliųjų įrenginių – planšetinių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų – vartotojų interneto duomenų srautas dar neprisivijo stacionariais bei nešiojamaisiais kompiuteriais generuojamo duomenų srauto, pastarųjų mėnesių tyrimai rodo, kad naršymas internete, naudojant mobiliuosius įrenginius, vis populiarėja. Bendrovės „Statcounter“ duomenimis, 2013 m. lapkritį mobiliųjų įrenginių vartotojai sugeneravo penktadalį viso interneto duomenų srauto.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

EGIDIJUS JURGELIONIS

Polinos T ikunovos nuotr .

Skirtingų rinkos tyrimų bendrovių pateikiamos analizės rodo, kad praėjusiais metais mobiliojo interneto naudojimas pasaulyje išaugo 6–7 proc. Įvairiais duomenimis, mobiliojo interneto paslaugą Lietuvoje užsisakiusių vartotojų skaičiaus augimas dar didesnis – apie 15 proc. Negana to, skaitmeninės rinkodaros ir elektroninės komercijos konsultantas Ashley Friedleinas prognozuoja, kad jau šiemet dalis interneto svetainių bus dažniau pasiekiamos mobiliaisiais įrenginiais nei stacionariais bei nešiojamaisiais kompiuteriais. Kiek pesimistiškiau į šią prognozę žvelgia šalies naujienų portalai. Vieno didžiausių šalyje naujienų portalų „lrytas.lt“ vykdomasis direktorius Ričardas Baltaduonis prognozuoja, kad šis lūžis turėtų įvykti kitąmet.

Praėjusiais metais mobiliojo interneto naudojimas pasaulyje išaugo 6–7 proc.

Žiniasklaidos vartotojai jaukinasi mažuosius ekranus

„Mes nieko negaminame“ ir kiti viešojo sektoriaus mitai

Girto drakono kaimynystėje – kaip išgyventi?

Finansine nauda kol kas abejoja Pasaulinės mobiliųjų įrenginių naudojimo tendencijos bei prognozės paveikė ir šalies žiniasklaidos priemones. Didieji naujienų portalai – „Delfi“, „15min“ ir „lrytas.lt“, – be pagrindinių naujienų portalų, yra sukūrę ir mobiliąsias jų versijas. Vis dėlto dalis žiniasklaidos priemonių mano, kad kurti portalų versijas mažiesiems ekranams netikslinga. „LRT naujienų portalas neturi mobiliosios versijos, neplanuojame jos kurti. Ir toliau naudosime tą pačią sistemą: atsižvelgiant į vartotojo turimo mobiliojo įrenginio ir interneto greitį keičiasi turinio pateikimo kokybė. Patikrinę išsiaiškinome, kad naršant portalą sunaudojama nedaug duomenų, dėl to nematome prasmės kurti mobiliąją versiją“, – teigia „LRT.lt“ portalo vadovas Mindaugas Raguotis. Be to, jis pastebi, kad, net ir neturint mobiliosios versijos, portalas palyginti nemažai lankomas vartotojų, naudojančių mobiliuosius įrenginius: prisijungimas prie portalo naudojant mobilųjį telefoną sudaro apie 25 proc., o planšetę – iki 20 proc. viso portalo lankytojų srauto. Viena priežasčių, kodėl žiniasklaidos priemonės įtariai žvelgia į mobiliesiems įrenginiams pritaikytas portalų versijas, – iki šiol neišsikristalizavusi padėtis šalies reklamos rinkoje. Esą kyla abejonių, ar iš tik rųjų galima uždirbti iš nedaug vietos reklamos skydeliams turinčių mobiliųjų žiniasklaidos priemonių versijų ir ar reklamos atžvilgiu pustuštė mobilioji versija nepadarys meškos paslaugos pagrindinėms portalų versijoms. Praėjusių metų pradžioje rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime daugiau nei pusė išmaniųjų telefonų vartotojų teigė, kad nėra matę reklamos naršydami internete mobiliuoju telefonu. Vis dėlto per praėjusius metus reklamos užsakovų dėmesys mobiliojo interneto puslapiams išaugo, nes reklama juose efektyvesnė – ji pastebimesnė, o pagal žinutės susiejimo su prekės ženklu bei reklamos skatinimo pirkti duomenis mobilieji reklamos skydeliai 2–5 kartus lenkia įprastus. „Žvelgiant iš reklamuotojo pozicijų, nedidelis reklamai skirtas plotas yra labiau pranašumas nei trūkumas. Aukštos raiškos ekrane kokybiškas reklamos skydelis aiškiai nuskaitomas, o reklamos triukšmas mobiliosiose

Mobiliojo interneto vartojimas Lietuvoje auga dvigubai sparčiau nei pasaulyje. V ladimiro I vanovo nuotr .

portalų versijose gerokai mažesnis. Kompiuterio ekrane įprastai matome iki penkių reklamų vienu metu, o mobiliajame telefone – vieną ar dvi“, – sako „Dentsu Aegis“ reklamos planavimo agentūrų tinklo skaitmeninių projektų vadovas Tomas Čerkasas. T. Čerkasas atkreipia dėmesį, kad 2011 m. reklamos mobiliojoje portalo versijoje paketas dažniausiai būdavo „parduodamas“ kaip papildoma padėka klientui už užsakymą, o 2014 m. tai tampa standartizuotu produktu, turinčiu aiškiai apibrėžtą kainodarą. O „eMarketer.com“ jau prognozuoja, kad 2017 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose investicijų į mobiliuosius ir įprastus reklamos skydelius krepšeliai taps lygūs.

Mobilieji įrenginiai stiprina ryšį Kita vertus, pašnekovai atkreipia dėmesį, kad mobiliosios versijos poreikį lemia ir žiniasklaidos priemonių turinio specifika. Mobilieji telefonai gali visiškai atstoti kompiuterius skaitant naujienų portalų pranešimus, nes vartotojai portaluose dažniausiai perskaito tik antraštes ir pirmus sakinius – to esą pakanka norintiems jaustis „naujienų

46 Sąmokslas prieš jaunimą

sūkuryje“. Be to, tai galima daryti beveik bet kurioje Lietuvos vietoje. Turinys yra viena priežasčių, kodėl nebuvo sukurta mobilioji „LRT.lt“ portalo versija. Esą mobilioji portalo versija būtų buvusi paprastesnė, palyginti su internetine, ir būtų prarastas pagrindinis transliuotojo koziris prieš kitus rinkos dalyvius – turinio įvairiapusiškumas. Analitinį turinį kuriančios žiniasklaidos priemonės taip pat nemato prasmės kurti mobiliąsias portalo versijas, o mobiliuosius įrenginius išnaudoja kitiems tikslams. „Mes kuriame kokybišką, lėtai skaitomą turinį. Tačiau tą turinį galima pateikti skirtingomis formomis, prisitaikant prie naujovių, todėl buvo sukurta programėlių. Tai leidžia išplėsti formos ribas – IQ siūlo ir vaizdo turinį, kuris prieinamas ir programėle, ir internetu, ir išmaniaisiais telefonais“, – teigia žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Be to, redakcijos turinys susietas su interaktyvia balsavimo sistema „IQ Polls“, kuri leidžia redakcijai palaikyti ryšį su skaitytojais. Panašią mobiliąją programėlę „Balsuok“ turi ir LRT. „Mano nuomone, tai yra ateities technologija, kai tradicinio naujienų šaltinio – televizoriaus, radijo, naujienų portalo, laikraščio – turinys sujungiamas su mobiliuoju įrenginiu ir taip kuriamas ryšys su vartotojais, naudingas tiek žiniasklaidos priemonei, tiek vartotojams: mes galime gauti vartotojo nuomonę, o vartotojas tampa programos dalimi, jis jaučiasi esąs išklausytas ir lemiantis tolesnę programos eigą“, – tikina M. Raguotis.

Į mažus ekranus žiūri atidžiau Į mobiliuosius telefonus veržiasi ne tik tekstinių pranešimų vartotojams siūlantys naujienų portalai, bet ir televizija. Visi kaip vienas žiniasklaidos priemonių vadovai tvirtina, kad visos žiniasklaidos turinio formos turėtų būti prieinamos vartotojams, tačiau televizijos sėkme mobiliuosiuose įrenginiuose vis dar abejojama. Esą mobilieji telefonai skirti greitam turinio vartojimui – antraštėms skaityti ar trumpų vaizdo reportažų peržiūrai, tačiau vargu ar kas nors norėtų žiūrėti televiziją per mobilųjį įrenginį. Komentuodamas „LRT.lt“ portalo lankomumo pagal įrenginius statistiką M. Raguo-

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

„Mes nieko negaminame“ ir kiti viešojo sektoriaus mitai Viešojo sektoriaus darbuotojai – tai grupė darbščių žmonių, uždarytų į kreivai funkcionuojančias sistemas ir kuriančių nematomus dalykus, kurių jiems nereikia, bet reikalauja tie, kam to reikia dėl sunkiai įvardijamų bei išmatuojamų priežasčių (Kenas Milleris (2010 07 06), „We Don't Make Widgets“ (GOVERNING Management Series). Kindle Edition.)

eveik visą savo darbo karjerą praleidau verslo sektoriuje – pradėjęs nuo paprasčiausio

banko klerko turėjau progą padirbėti įvairaus dydžio ir kapitalo įmonėse, ėjau įvairias pareigas. O pastaruosius dešimtį metų įvairias įmones konsultuoju veiklos efektyvumo klausimais. Net dauguma draugų yra iš privataus sektoriaus. Su viešojo sektoriaus organizacijomis daugiausia esu susidūręs kaip jų klientas. Todėl dažnai mano nuomonė apie viešąjį sektorių atrodydavo panaši į plačiai paplitusią nuomonę apie „visus valdžioje esančius vagis“. Turiu prisipažinti, kad neretoje diskusijoje sau leisdavau kalbėti, kad „valdiškas sektorius yra puiki prieglauda tinginiams ir vidutinybėms“. Vis dėlto bendraudamas neoficialioje aplinkoje su įvairiais viešojo sektoriaus darbuotojais turėjau pripažinti, kad dauguma jų

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo nuotr .

nėra nei tinginiai, nei vidutinybės. Net atvirkščiai – jie pilni entuziazmo, įvairių minčių ir ambicingų tikslų – ne tik sau, bet ir Lietuvai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tai kodėl viešojo sektoriaus organizacijų veikla taip retai mus džiugina ir kodėl tos organizacijos sunkiai pasiduoda taikyti veiklos efektyvumo didinimo metodikas?

Trys viešojo sektoriaus mitai „Kaip nesuprantate? Juk mes – kitokie!“ – tokį atsakymą jau tikriausiai spėjo garsiai ištarti ne vienas skaitytojas. Jeigu kiekvieną kartą su šia fraze man duotų po penkis litus, tikriausiai nereikėtų dirbti. Taigi kodėl viešojo sektoriaus organizacijos kitokios, kuo jos skiriasi nuo verslo organizacijų? Bet kuris viešojo sektoriaus darbuotojas, juo labiau vadovas, galėtų valandų valandas

Iš pirmo žvilgsnio reta valstybinė organizacija ką nors gamina.

„Mes nieko negaminame“ ir kiti viešojo sektoriaus mitai

Vienas iš viešojo sektoriaus mitų: mes negaminame. J uditos

Gri g elytės nuotr .

pasakoti, kodėl jie yra visiškai kitokie. Vienas iš žinomų JAV viešojo sektoriaus efektyvumo didinimo konsultantų, pernai viešėjęs ir Lietuvoje Kenas Milleris (jo pranešimo įrašą galima rasti www.EFK.lt) visus skirtumus sugrupavo į tris mitus: • Mes negaminame daikčiukų (widgets); • Mes neturime klientų; • Mes esame čia ne tam, kad uždirbtume pelno. Bet kiek šie mitai atitinka tiesą?

Mes negaminame daikčiukų Žinoma, bent jau iš pirmo žvilgsnio reta valstybinė organizacija ką nors gamina. Visos administruoja, užtikrina, mažina, didina, saugo ir t. t. Natūrali išvada – jei organizacija

gamyba neužsiima, jos veiklai tobulinti netiks gamybos tobulinimo metodikos – „Toyota“ gamybos sistema, šešios sigmos ar apribojimų teorija. Tačiau pasižiūrėkime, kas vyksta organizacijos viduje ir koks yra fizinis jų veiklos rezultatas. Kad kalbos nebūtų tik teorinės, panagrinėsiu Garantinio fondo pavyzdį. Jų tinklalapyje teigiama: „Garantinis fondas yra pinigų fondas, iš kurio skiriamos lėšos Garantinio fondo įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.“ (http://www.bankrotodep.lt/Fondas.php?Tipas=1)

Taigi Garantinis fondas skiria lėšų ir nieko negamina. Tačiau jie pinigų patys neperveda gavėjams. Jie parengia pinigų mokėjimo prašymus, pagal kuriuos Finansų ministerija perveda pinigus bankroto administratoriams, šie savo ruožtu perveda juos tikriesiems gavėjams. Proceso požiūriu Garantinio fondo gaminamas daikčiukas – Pinigų mokėjimo prašymas. Visos valstybinės institucijos iš tiesų gamina daikčiukus – ataskaitas, išvadas, patikrinimo aktus, mokėjimo prašymus, leidimus, patvirtinimus, registracijas ir pan. Nors įdiegta visuotinė kompiuterizacija, beveik visada tie daikčiukai turi fizinę (popierinę) formą – dokumentas, dokumentų rinkinys, segtuvas ir t. t. Garantinio fondo daikčiukai pradedami gaminti ne bet kada, o tik gavus paraišką iš bankroto administratoriaus. Tai kodėl mes negalėtume teigti, kad Garantinis fondas iš žaliavos (bankroto administratorių paraiškų) gamina daikčiukus (mokėjimo prašymus). Dabar jau galime pateikti įprastus gamybai klausimus: • Kiek daikčiukų pagaminame per dieną (savaitę, mėnesį)? • Kiek užtrunka (laiko sąnaudų) pagaminti vieną daikčiuką? • Per kiek laiko daikčiukas pasiekia klientą? • Kiek daikčiukų yra procese? • Kiek kainuoja pagaminti vieną daikčiuką? • Kiek daikčiukų tinkamai pagaminama pirmu bandymu? Garantiniame fonde buvo pagaminama iki 50 daikčiukų (išnagrinėjama paraiškų) per mėnesį, vidutiniškos laiko sąnaudos vienam daikčiukui pagaminti (išnagrinėti paraišką) – 2–3 darbo dienos, tačiau klientą daikčiukas pasiekdavo (vidutinė paraiškos nagrinėjimo trukmė) per... 400 dienų. O kai kurie daikčiukai buvo gaminami net trejus metus. Procese buvo 1 053 daikčiukai (eilės laukiančių paraiškų). O tinkamai, tai yra netaisant, pirmu bandymu buvo pagaminama 0 daikčiukų.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Girto drakono kaimynystėje – kaip išgyventi?

Niekas nenori jaustis paliktas ir vienišas. Tik, vienai atramai nukritus, atsiras kita . A ndriaus U žkalnio nuotr .

Parašiau antraštę (aš visuomet pirmiausia parašau antraštę, ir tam yra priežasčių – jei iš pradžių ją sugalvoji, ji programuoja visą straipsnį; be to, jei negali sugalvoti antraštės, tai ženklas, kad ir straipsnį rašyti esi nepasiruošęs) ir pamaniau, kad čia labai nevykęs žodis „išgyventi“. Ir kad jį rašydamas prisidedu prie nesusipratimo skatinimo.

ANDRIUS UŽKALNIS

O tto K ylmalos nuotr .

iūrėkite, kaip yra.

Daugelio anglų kalba leidžiamų kelionių vadovų pabaigoje yra skyrius, dažnai vadinamas „Survival Guide“ (išgyvenimo vadovas) arba panašiai, svarbu, kad nebūtų pamirštas žodis „išgyvenimas“. Tai praktinės informacijos skyrius, kuriame kalbama apie transportą, viešbučius, pinigų keityklas ir maistą – skirtingai nuo likusios vadovo dalies, kurioje pasakojama apie bažnyčias ir kitokius akropolius. Tačiau pavadinimas tam skyriui visuomet būna toks, lyg būtų kalbama apie specialiųjų pajėgų karių įgūdžius dykumoje, pelkėje arba kitokioje vietoje, menkai pritaikytoje išgyventi: gal apie tai, kaip savaitę galima misti tik varlėmis ir kerpėmis, arba kaip balą vandens padaryti geriamą, dezinfekavus ją trimis arbatiniais šaukšteliais dyzelino.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

Čia ir yra pagrindinė to pavadinimo problema: savaitgalį Barselonoje bandoma palyginti su karo užduotimi nevaldomose Pakistano teritorijose, kur neteisingas žingsnis į kairę ar į dešinę gali reikšti mirtį ir kur žmogaus gyvybė tekainuoja tiek, kiek šautuvo šovinys. Taip skamba geriau. Bet tai netiesa. Maža to, tai nereikalingai sureikšmina kelionių vadovų skyrių. Pamažėle pradeda atrodyti, kad jei nesilaikysi tų rekomendacijų, tada jau viskas, amba, gyvenimas baigtas.

Pasirinkimo nėra? Pasirinkimo nebuvimas – ir nelaiminga baigtis bet kuriuo kitu atveju – yra neišvengiamai ir privalomai pateikiama malda, nes be jos visas didysis mitas pasmerktas griūti. Tikėjimas pasakos naratyvu laikosi ant apokalipsės baubo: jei pastarojo nelieka, pančiai nukrinta.

Tam tikrai kategorijai verslininkų vis tiek jaukiausia pardavinėti ten, kur kalbama rusiškai.

Girto drakono kaimynystėje – kaip išgyventi?

Apie kokį mitą kalbame? Pavadinkime jį liūto ir ūsų istorija. Arba erzinamos meškos priežodžiu. Šiandien ne vien verslininkas Vilius Kaikaris, pakvietęs paslaugiai atsukti Rusijai ne tik antrą žandą, bet ir abu pasturgalio žandus ir dar juos paslaugiai praskėsti, kad Kremlius galėtų patogiau pamylėti nuolankiuosius (jei jums nepatiko ši analogija, prašau atleisti, bet ji ir nebuvo sumanyta kaip jaukus pakutenimas; garantuoju, šarvuočiai gatvėse ir privaloma tarnyba Rusijos Federacijos karinėse pajėgose jums patiks dar mažiau), bet ir kiti kviečia būti mažesnius už aguonos grūdelį. Girdi, jei rusai supyks, nepirks mūsų sūrelių ir sviesto, ir galėsime tuos savo pabūklus sviestu tepliotis, nes to sviesto nebus

daugiau kur dėti. Nustebinsiu poną Kaikarį ir kelis šimtus tūkstančių galvojančių kaip jis: gyvulinės kilmės riebalai, taip pat sviestas yra menkai tinkami šaunamųjų ginklų ir kitų mechanizmų priežiūrai. Apie tai žinojo visi, skaitę Lewiso Carrollo „Alisą stebuklų šalyje“: Pamišusio Skrybėlininko laikrodis sustojo dėl to, kad Zuikis Paikis bandė tepti mechanizmą sviestu. Yra dvi esminės šio bauginimo problemos, pradėsiu nuo antrosios. Tarkim, rusai tikrai nebepirks sviesto ir grietinės iš lietuvių. Kas tada bus? Nugrius dangus? Lietuvių lauks alkana mirtis?

Alkanos mirties vis tiek nebus Net bailiausi ir labiausiai isteriškai nusiteikę individai, kartais politiškai nekorektiškai

vadinami „išgąsdintomis moteriškėmis“, jei paprašai jų vizualizuoti, kaip visa tai iš tikrųjų atrodys, greitai ir noriai pripažįsta, kad vargu ar ištiks apokalipsė, greičiausiai todėl, kad panašiais atvejais niekada neištikdavo. Čia tinka nemokslinis paaiškinimas „viskas kaip nors išsispręs“ (arba „galų gale viskas bus gerai, ir jei nėra gerai, vadinasi, dar ne pabaiga“). Netolimos praeities patirtis rodo, kad nerimas dėl greitos neišvengiamos griūties, netekus vienintelio maitintojo (Rusija dabartiniu atveju yra matoma kaip pagrindinė ir nepakeičiama maitintoja), niekada nepasirodė pagrįstas. Net jei tas nerimas buvo artikuliuojamas, aiškinant skaičiais arba „faktais“. Žmonės prie savo teiginių prideda žodį „faktas!“ – dar ir su šauktuku – tik todėl, kad pats teiginys savaime neįtikina ir nėra labai panašus į tiesą: taip pat kaip žmogus, būdamas nuoširdus, vargu ar pridės: „Tikrai, nemeluoju, garbės žodis.“ Prisiminkime tuomečio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko kartotus skaičiavimus, kad Lietuva negali būti nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, nes vien energijos ištekliams pasaulio rinkoje pirkti reikėtų 15 mln. dolerių per dieną. Penkiolika milijonų dolerių! Ir kiekvienam savamoksliui ekonomistui, kaip man, pasidaro aišku, kad tokių pinigų Lietuva niekada neturėjo ir neturės, ir turėti negali, todėl, na, niekaip be Sovietų Sąjungos neapsieis. (Panašiai kadaise buvo skaičiuojama, kad neįmanoma pastatyti garlaivio, kuris perplauktų Atlantą, nes laivas, gebėsiantis plukdyti tiek anglių, kiek jų pakaktų kurti katilams, paprasčiausiai negali būti pastatytas.) Dar, jei atsimenate, buvo įrodinėjančių, kad narystė Europos Sąjungoje yra tiesus kelias į šalies bankrotą, nes mūsų ūkininkai niekada negalės konkuruoti su ES senbuvių ūkininkais, šie užvers mūsų rinką pigiais pomidorais ir obuoliais, ir mes liksime be žemės ūkio. O jei liksime be žemės ūkio, iš ko apskritai gyvensime? Nedrąsūs balsai, kad žemės ūkis kaip ekonomikos dalis tolydžio mažėja visame turtingame pasaulyje, būdavo kaipmat nutildomi. „Ten – Vakarai, o čia – Lietuva, jausk skirtumą.“ Ir dar: „Mes nesame turtingasis pasaulis“ – gaila, niekas tada nepasakė, kad laikydamiesi tokio požiūrio niekada ir nebūsime turtingoji pasaulio dalis.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Sąmokslas prieš jaunimą Pastaruoju metu netrūksta dvidešimtmečių, kurių vizitinėse kortelėse užrašyta: pradedančiosios įmonės X valdybos narys. Yra ir trisdešimties nesulaukusių jaunųjų politikų, kurie savo pažiūras mieliau glaustai ir argumentuotai pareiškia „Twitter“ paskyroje, o ne Seimo posėdžių salėje. Tačiau Lietuvoje prezidentu galima tapti tik sulaukus keturiasdešimties – ar pučiant keturias dešimtis žvakučių staiga ima ir apšviečia išmintis? Su specialistais kalbamės apie elitą Lietuvoje ir ar suteikiama jaunimui galimybių į jį prasibrauti.

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

rotingas ne pagal am- liūliuojate jauną žmogų, neskatinate jo siekti žių“, – mėgstame sakyti, bet ar iš tiesų daugiau. Tada šie jauni žmonės ateina į mano

manome, kad užkopti ant aukščiausio karjeros laiptelio geriausia tada, kai kopti į tikruosius kalnus jau truputėlį per sunku? Amerikietė psichologė Meg Jay, dirbanti vien su 20–30 metų sulaukusiais žmonėmis, mano, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu žmogus dar geba keistis, prisitaikyti prie aplinkybių ir turi daugiausia jėgų, noro bei potencialo įsitvirtinti visuomenėje – tereikia jį paskatinti. „Kompozitorius Leonardas Bernsteinas yra pasakęs, kad norint pasiekti ką nors įspūdinga reikia plano ir truputį per mažai laiko. Kas, jūsų manymu, nutinka, kai dvidešimtmetį, kuris sėkmingai atidėlioja karjerą ir gyvenimą, paglostai, o tada patikini, jog jis turi dar dešimt metų įgyvendinti savo svajonėms? Ogi visiškai nieko. Taip guosdami už-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

kabinetą ir kalba tokius dalykus: „Viskas bus gerai, jei imsiu siekti karjeros sulaukęs trisdešimties.“ Išgirstu ir štai ką: „Man tuoj sukaks trisdešimt, o vis dar neturiu kuo didžiuotis“ arba „Kai tik baigiau universitetą, mano CV atrodė kur kas įspūdingiau nei dabar“, – TED konferencijoje pasakojo psichologė. Nestebina, kai dvidešimt penkerių sulaukęs ekonomistas dirba asmeninių finansų patarėju, tačiau kaip jam įsiveržti į ekonomikos elitą? Irmina Matonytė, ISM politologijos profesorė, sako, kad pirmiausia reikia nepainioti elito sąvokų ir suprasti, jog tikrasis elitas nėra gyvenimo būdo žurnalų kas savaitę brukamos personos. „Dažnai apie elito tradiciją kalbama kaip apie generacijų tradiciją. Žinoma, išsilavinu-

20–30 metų sulaukę žmonės turi daugiausia potencialo įsitvirtinti visuomenėje, tačiau pati visuomenė juos skatina atidėlioti svarbius sprendimus ateičiai. „ M atton “ nuotr .

Dažnai apie elito tradiciją kalbama kaip apie generacijų tradiciją.

Sąmokslas prieš jaunimą

sių tėvų vaikai turi daugiau galimybių taip pat įgyti išsilavinimą ir užimti aukštesnes pozicijas, tačiau moderniame pasaulyje tokios šeimos kaip Kennedy ar Landsbergiai yra labiau išimtis negu taisyklė. Moksle elitas apibrėžiamas pagal galios pozicijas – tai žmonės, užimantys svarbias pozicijas nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu įtakingose institucijose ir turintys pastovią galią. Todėl svarbiausia kategorija demokratiškose visuomenėse galima įvardyti parlamentinį elitą, – pasakoja I. Matonytė. – Ekonominis elitas apibrėžiamas tuo pačiu principu, įvertinant didžiausias įmones ar didžiausius verslus. Tikriausiai globalizacijos sąlygomis nėra prasminga kalbėti apie ekonominį elitą nacionaliniu lygiu. Nebūna taip, kad daugiau kaip pusę šalies ekonominio elito suda-

rytų kitataučiai, tačiau Lietuvos įmonių elite gali būti svarbūs švedai, lenkai ar rusai. Kalbant apie galios santykius visuomenėje, taip pat svarbus žiniasklaidos elitas – šiuo atveju kalbame ne apie žiniasklaidos verslą, o apie autoritetingai rašančius autorius, kurie formuoja viešąją nuomonę. Šie trys segmentai vakarietiškoje tradicijoje laikomi pagrindinėmis elito grupėmis.“ Albinas Plėšnys, filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas, išskiria tris kriterijus, pagal kuriuos dažniausiai apibrėžiamas elitas: „Pirmiausia – įtakingumas visuomenės pažangai svarbiose srityse: politikos, meno, mokslo, doros. Antrasis kriterijus susijęs su gebėjimu tapti įtakingam – ne veltui elito atstovais tampa veržlūs, darbštūs, atkaklūs

asmenys, kurie geba kelti ir įgyvendinti visuomenės gyvenimui svarbius tikslus. Ir trečiasis kriterijus, susijęs su praktiniu supratingumu, – dorumas, teisingumas, jautrumas kitiems žmonėms.“ „Žinoma, šie kriterijai skiriasi priklausomai nuo šalies, laikotarpio, veiklos srities ir net socialinės padėties, – paaiškina A. Plėšnys. – Juk skirtingose kultūrose skirtingais laikotarpiais nevienodi veiksniai lėmė įtakingumą. Tarkime, dabar nėra svarbi luominė padėtis, o kadaise net turtingas ir veržlus trečiojo luomo žmogus negalėjo priklausyti elitui. Dar kebliau yra dėl trečiojo kriterijaus – skirtingos socialinės grupės. Jį traktuoja skirtingai. Pavyzdžiui, viduramžiais aukštesniųjų luomų kuriamas riterio idealas buvo siejamas su garbingu-

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

tema

EURO PAREIŠKIMAS AURELIJUS KATKEVIČIUS

Pažvelkime į maždaug dviejų tūkstančių metų senumo Romos imperijos monetą. Vienoje sestercijaus pusėje – imperatoriaus Nerono profilis. Kitoje – atvaizduotas Ostijos uostas. onetos Romos imperijoje buvo ne tik vertės mato ar mainų priemonė. Dar viena labai svarbi jų funkcija buvo informavimo priemonė. Romos imperijoje, žinoma, nebuvo laikraščių, televizijos ir interneto. Bet buvo puikiai išplėtotas gerų kelių tinklas ir nebloga pasiuntinių tarnyba. Ir vos naujas imperatorius pakildavo į sostą, šviežiai nukaltos monetos su jo profiliu averse pasklisdavo po imperiją. Reverse taip pat buvo informacija: kaldinami mūšių vaizdai, uostai, laivai, pastatai – siunčiama žinia apie svarbius visai imperijai įvykius – pergales, pavyzdžiui, ar naujus statinius.

Visada simbolis Paprastai vadovėliuose kalbama apie tokias pinigų funkcijas – prisiminkime: vertės matas, mainų priemonė, mokėjimo priemonė, apskaitos priemonė, kaupimo ir taupymo priemonė. Ir gerokai rečiau prisimenama, kad pinigai – lygiai kaip Romos laikais – yra ir informacijos priemonė, jie turi ir simbolinę funkciją. Vadinasi – ir politinę. Nes visi simboliniai dalykai – visuomet politiniai. Vien jau dėl pačios simbolio prigimties – simboliu kas nors tampa tik tuomet, kai daug žmonių ilgą laiką savo emocijas skiria tam kam nors. O daug žmonių, jų laikas ir emocijos – visa tai neišvengiamai politika. Štai neseniai Kanadoje buvo kilusi diskusija dėl 20-ies Kanados dolerių banknoto – pasirodo, juose buvo pavaizduotas norvegiškas, ne kanadietiškas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

Romos imperijoje pinigai buvo labai svarbi komunikacijos priemonė.

Britų istorikas Niallas Fergusonas puikiai suformulavo: Vakarai ir visi kiti.

„ Wiki p edia“ nuotr .

„ R euters “ nuotr .

klevas, ir tai šiek tiek užkabino jautresnius žmones. Spausdindamos pinigus valstybės ar valstybių sąjungos visuomet komunikuoja. Kas pasirenkama vaizduoti, ant kokio nominalo monetos ar kupiūros – tai visada pranešimas. Ne šiaip sau leidžiamos proginės, kolekcinės monetos. Pavyzdžiui, 2014 m. balandį Rusijoje buvo pristatyta atminimo moneta, kurios averse – Vladimiro Putino portretas, o reverse – Krymo žemėlapis. Moneta skirta Krymo prijungimo prie Rusijos atminimui. Labai panašaus dizaino moneta buvo išleista Vokietijoje 1938 m.: averse – Adolfas Hitleris, reverse – nacistinė simbolika – ji buvo skirta atminti Austrijos prijungimui prie Reicho. Istorijos ironija čia dar ir tokia, kad seniausiais laikais monetų aversuose buvo kalami dievų atvaizdai, o paprotį averse kaldinti imperatorių portretus įvedė Aleksandras Makedonietis, taip iš esmės imperatorių valdžią prilygindamas dieviškajai. Yra mokslo tyrimų, siejančių ant pinigų vaizduojamus dalykus su atskirų valstybių politine sąranga ir iš jos plaukiančia elgsenos filosofija: demokratinės

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

>> 1. Paauglys Jonukas Ramanauckas augo Glazgo gatvėse.

„ Wiki p edia“ nuotr .

Jonas Ramanauckas minimas tarp garsiausių Škotijos vyrų.

„ Wiki p edia“ nuotr .

3. Apie Jono 1

Dvi škotiškos baladės apie vieną lietuvį Ramanauskų arba Ramaneckų Lietuvoje daug. Atmintyje iškart iškyla tokie vardai kaip Algis Ramanauskas-Greitai arba partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

REGIMANTAS DIMA

aigi, matyt, nieko nuos- kuri gali išsilieti tik kriminaliniais žygdartabaus, kad vienas garsiausių škoti- biais arba karo lauke. Arba „golfukus“ gabejos xx a. kriminalinio pasaulio veikėjų buvo nant iš Vokietijos. Reikia tik mažo postū-

Ramanauckų Jonas. Tokie jau, matyt, tos giminės pasiutę genai. Nes pati XX a. Škotija nesugebėjo rasti tokio personažo savo baladėms. Reikėjo lietuvio. Teisus buvo Gintaras Beresnevičius savo „Imperijos daryme“ pasakodamas apie jaunų Lietuvos vyrų energiją,

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

mio – ir esi didvyris. Netyčia suklumpi – ir turi nusikaltėlio dėmę visam gyvenimui. Toks ir buvo Škotijos kasyklų šachtininko Ramanaucko lietuviškoje šeimoje gimusio Jonuko likimas. Tas berniukas per savo gyvenimą vadintas ir nusikaltėliu, ir didvyriu.

Ramanaucko žygius italijoje karo metais sklido legendos.

h tt p : // g allery. commandoveterans . or g / nuotr .

Pirmas likimo postūmis buvo žiaurokas – kai Jonukas buvo tik aštuonerių, mirė tėvas.

60 Dvi škotiškos baladės apie vieną lietuvį

Kas pasaulyje saldžiausias

Grėsmė – nebemenama

Pirmas likimo postūmis buvo žiaurokas – kai Jonukas buvo tik aštuonerių, mirė tėvas. Baigęs mokyklą nuo 14 metų Jonas jau dirbo tose pačiose šachtose. Bet, matyt, to uždarbio nepakako. Paaugliui reikėjo suktis pačiam. Vaikinukas ir sukosi. Paauglystėje pateko į kriminalines Glazgo gaujas. Vagystės. Plėšimai. Todėl – nepilnamečių kalėjimas.

Seifų sprogdinimas Po pirmo pasėdėjimo už grotų Jonukas tapo solidžiu škotu Johnny Ramensky (1906–1972), šia pavarde ir išgarsėjo Škotijoje. Vėliau dar keitė vardus į John Ramenski ir galų gale į visai britišką

variantą – John Ramsay. Bet škotų baladėse liko vadinamas Johnny Ramensky. Tikiuosi, pastebite, kad dar galima atsekti naujoje jo britiškoje pavardėje lietuvybės ženklų. Toks jis ir fotografijose – šviesiaplaukis, mėlynakis, nedidukas stipruolis. Visiškai lietuviškas tipažas. Ir šiais laikais gali tokių veidų sutikti prie kaimo parduotuvėlės kur nors Panevėžio rajone. Nors greičiau jau tie tipažai bus emigravę į Piterborą. Jaunasis atletas nerimo ir greitai Škotijoje pagarsėjo kaip meistriškiausias seifų plėšikas. Jis per stogus su savo neįtikimais akrobatiniais sugebėjimais galėjo įsikabaroti bet kur. Sprogdinimo meno Jonukas,

matyt, spėjo gerai pramokti dirbdamas šachtose arba paveldėti žinias iš tėvo: anas šachtose žinojo, kaip ir kur dėti dinamito. O dinamito Johnny gaudavo iš šachtininkų. Jiems buvo savas... Taip dažnas įdomesnis nusikaltėlių pasauliui Glazgo (gal ir kitur) seifas buvo atidaromas įlipus plėšikui nuo stogo pro lubas ar pro viršutinio aukšto langą. Dinamito buvo dedama nedaug – tik tiek, kiek reikia seifui atidaryti. Meistriškumas augo, tačiau Jono Ramanaucko braižas vis labiau buvo atpažįstamas. Tai pagaliau suvokė ir Glazgo policija, tad Johnny vėl sėdo už grotų, bet šį kartą jau už solidžius nusikaltimus – už seifų plėšimą.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Kas pasaulyje saldžiausias

Mikromiegas gali būti mirtinos avarijos kaltininkas vilkiko vairuotojui. V ladimiro

I vanovo nuotr .

„Kas pasaulyje saldžiausias?“ – klausia sena mįslė. Atsakymas – taumatinas. Tai baltymas, pirmą kartą išgautas iš thaumatococcus daniellii augalo.

ž paprastą baltą rafinuotą cukrų jis yra saldesnis apie 2 000 kartų. Nors tas jo saldumas toks

keistas, kad dauguma jį ragaujančių žmonių net negali apibūdinti skonio. Taumatinu augalas ginasi nuo viroidų – į virusus panašių struktūrų, kurios puola ir užkrečia tik augalus. Gyvybei, kaip ją suvokiame mes, viroidai dažniausiai nepriskiriami. Tokius paprastus ir elementarius darinius nesolidu laikyti gyvais, kai net dėl virusų vis dar diskutuojama. Bet į pirmą klausimą dauguma žmonių tikriausiai atsakytų, kad pats saldžiausias dalykas pasaulyje yra miegas. Tik atsakyti į klausimą, kas tiksliai yra tas miegas ir kiek kartų jis saldesnis už cukrų (ar taumatiną), dar sunkiau, nei nuspręsti, ar viroidai – vis dėlto gyvi.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

JUSTĖ LATAUSKIENĖ

Sąmonės būsena

Miegas yra viena iš žmogaus sąmonės būsenų. Miegui priešinga būsena vadinama būdravimu. Jei žmogus nebūdrauja, tai greičiausiai miega. Dar žmogus gali būti ištiktas komos ar būti vienos iš retesnių sąmonės būsenų, apie kurias dabar nekalbėsime. Miegant atsipalaiduoja valingai valdomi raumenys ir pasikeičia reakcija į aplinkos dirgiklius. Organizmas tarsi lieka pats su savimi. Nebūtinai miegodamas jis ilsisi. Priešingai, tam tikromis miego stadijomis organizmo veikla gali būti net intensyvesnė nei būdraujant. Miegas yra poilsis nuo realybės. Nuo tokios, kokią ją suvokiame mes. Visi šios planetos padarai, turintys nervinių ar į jas panašių ląstelių, o kartu ir mums santykinai artimą pasaulio suvokimą, miega. Dar daugiau – miegas vi-

Miegas yra viena iš žmogaus sąmonės būsenų.

Kas pasaulyje saldžiausias

inf. Miego fazės Miegas skirstomas į fazes, kurios trunka apie 90 minučių ir vis kartojasi likusią nakties dalį.

1. LĖTAS MIEGAS (N1) 15 minučių Neretai dar nesijaučiate užmigę, tačiau specialios 4-7 Hz dažnio teta bangos atskleidžia, kad užmigote. Lėto miego, arba snaudulio, fazė vadinama N1.

2. NESĄMONINGAS MIEGAS (N2) 30 minučių Po snaudulio eina fazė N2. Tampate nesąmoningi, akys nebejuda, raumenys visiškai atsipalaiduoja, o smegenų bangos yra 12–16 Hz dažnio beta bangos.

3. KIETAS MIEGAS (N3) 20 minučių Smegenys persijungia į lėtesnes ir galingesnes delta bangas, kurių dažnis – apie 3 Hz, tuomet pereinate į kieto miego fazę (N3). Beveik nereaguojate į aplinką ir paprastai itin sunkiai nubundate. Akys ir raumenys nejuda.

4. REM MIEGAS 25 minutės Per N2 patenkate į REM sapnų fazę. Šios fazės pavadinimas kilęs iš greitų akių judesių (angl. rapid eye movement), jai būdingos greitos ir silpnos smegenų bangos, primenančios nubudimo fazės alfa bangas. Šaltinis : „ I liustruotasis mokslas “, 2 0 1 4 m . sausis

siems jiems yra būtinas, kad sveikai vystytųsi ar net išgyventų. Žinoma, ne visi gyvūnai miega kaip žmogus. Kai kurių miegas yra panašesnis į apsnūdimą ar sulėtėjimą. Štai paprastas kirminiukas caenorhabditis elegans, kurio organizmas dažnai nesudaro nė 1 000 ląstelių, taip pat reguliariai miega. Dauguma gyvūnų taip pat sapnuoja. Galbūt sapnuoja visi, net caenorhabditis elegans, bet šiandien mes nežinome, kaip jį išklausinėti apie sapnus ir kamuojančius košmarus. Geriausiai ištyrinėti sapnai REM miego metu. REM (rapid eye movement – greiti akių judesiai) miegas pasižymi dideliu smegenų aktyvumu (prilygstančiu ar pranokstančiu būdravimą), dėl to šis miegas kartais vadinamas paradoksiniu. Paradoksalu ir tai,

kad dažnai šio miego metu žmogus mažiausiai reaguoja į aplinkos dirgiklius ir jį sunkiausia pažadinti. Stebint REM miego apimtą žmogų galima pamatyti būdingus akių judesius. Per šį miegą sapnuojami vaizdiniai sapnai. Dauguma žmonių juos lengviau atsimena, jei pabunda sapno viduryje. Kartais REM miegas vadinamas savarankiška miego stadija. Tai priklauso nuo to, kokios kultūros atstovai tiriami. Jeigu skaitote šį tekstą, greičiausiai per parą miegate tik vieną kartą ir ilgai. Todėl jūsų smegenys drauge sulipina ir ne REM miegą (jis būna pirmesnis) ir REM miegą. O ką joms daugiau daryti? Du kartus per parą miegantys žmonės dažnai per vieną miegojimą išgyvena ne

REM, o per kitą – REM miegą. Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės, kurių šioje planetoje vis dar yra, miega dar kitaip ir entuziastingas tyrėjas, nuvykęs jų aplankyti su visa miego tyrimams reikalinga įranga, turėtų puikią galimybę parašyti gausybę straipsnių. Ne REM miegas santykinai skirstomas į keturias stadijas. Jos miegant kartojasi cikliškai – prasideda nuo pirmos, tuomet antra, trečia, ketvirta, vėl trečia ir t. t. Kuo gilesnė miego stadija, tuo sunkiau pažadinti. Ne REM miego metu taip pat sapnuojama, tik sapnai kitokie. Jie daugiau abstraktūs. Vieni žmonės pabudę po ne REM miego džiaugiasi pagaliau radę seniai kamuojančios problemos sprendimą, kiti negali atsistebėti, iš kur tokios kvailos mintys į galvą atėjo.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Grėsmė – nebemenama

Mokyklose internetinio raštingumo turi būti mokoma nuo pirmųjų klasių. V ladimiro

I vanovo nuotr .

Kol neapvagia – nesistatau šarvuotų durų, kol nesumuša – vaikštau po pavojingus rajonus, kol neapgauna – visais pasitikiu. Taip dažnai būna. Reikia patirti – tik tada grėsmė atrodo tikresnė. Panašiai ir su internetu, tik jis atrodo dar tolimesnis – lyg ir yra, bet ir nėra – jo nepaliesi ir jis negali jums trenkti.

ytis rainys iš ryšių reguliavimo tarnybos (rrt) sako, kad žmonės dar nepakankamai rimtai

vertina interneto grėsmę. „Jie žino, tačiau nesiima veiksmų, kol neprarandama informacijos ar nepavagiama tapatybės“, – sako jis Ankstus rytas. RRT pastate tylu, tuščia, darbuotojai tik renkasi į darbą. Pakylu liftu. Atėjau susitikti su dr. R. Rainiu. Jis yra kompiuterinio saugumo specialistas, vadovauja RRT Tinklų ir informacijos saugumo departamentui, kurio tikslas – užkirsti Lietuvoje kelią kibernetinėms grėsmėms. Pasisveikiname ir einame jo kabineto link. Kol verda arbatinukas, kalbamės apie R. Rainio akademinę veiklą – šiuo metu jis rengia magistrantūros programą kibernetinio saugumo specialistams ruošti. Tokiems, kurie

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

MARTYNAS TOVAROVAS

galėtų ateityje apsaugoti valstybę, rinką ir vartotojus nuo kibernetinių pavojų. Taip pat jis viename Vilniaus universitetų dėsto internetinę inžineriją. Iš esmės tai studijų programa, skirta visapusiškiems interneto ekspertams rengti. R. Rainys mano, kad šiais laikais tai perspektyvu ir reikalinga, nes Lietuvoje trūksta gerų internetinio saugumo žinovų. Tai viena priežasčių, kodėl jis sutiko dėstyti. R. Rainys neneigia, kad Lietuvoje yra IT saugumo specialistų. Yra, sako jis, ir gudresnių už jį. Tačiau bėda ta, kad jie yra savamoksliai – jeigu nebus rengiama akademinio saugumo specialistų, po kelerių metų bus blogai. „Jau dabar blogai“, – tvirtina jis. Kibernetinių nusikaltimų daugėja ir gali būti, kad ateityje bus per mažai kompetentingų saugumo žinovų.

Daug svarbiau išmokyti patį žmogų apsisaugoti nuo grėsmių.

Grėsmė – nebemenama

inf. Tapatybės vagystės JAV (mln.)

5 2003 m.

12,6 2012 m.

Šaltinis : h tt p : // w w w 2 . ide x p ertscor p. com /

2013 m. RRT Lietuvoje ištyrė daugiau kaip 25 000 internetinių incidentų. Tai beveik penktadaliu daugiau nei 2012 m. Didžioji dalis – net 87 procentai – incidentų susiję su kenkiamosios programinės įrangos diegimu ir informacinių sistemų užvaldymu. RRT darbuotojai neaptinka visų grėsmių. Apie didžiąją dalį incidentų praneša kolegos iš užsienio. Žmonės klaidingai mano, sako R. Rainys, jog nuo visų internetinių grėsmių kažkas juos apsaugos. Pavyzdžiui, naujienų portalas „Delfi“ neseniai priekaištavo, kodėl RRT neapsaugojo jų nuo kibernetinių atakų. R. Rainys pasakoja, kad jie apie puolimą pranešė tik praėjus dviem dienoms po atakų: esą iš pradžių dar patys bandė susitvarkyti, tačiau nepavyko. RRT turi kibernetinių in-

cidentų tyrėjų padalinį, tačiau, pasak R. Rainio, visiškai apsaugoti nuo grėsmių tai negali. Tai nėra sprendimas. Sprendimas yra prevencinės priemonės – mokymas, lavinimas, technologinio, informacinio raštingumo skatinimas. Daug svarbiau išmokyti patį žmogų apsisaugoti nuo grėsmių.

Kritinis mąstymas Anksčiau kalbėjau su LITNET CERT Kompiuterinių incidentų tarnyboje dirbančiu Mariumi Urkiu. Jis saugumo srityje dirba, kaip pats sako, nuo tų laikų, kai „niekas grėsmių nevertino ir nemokėjo įvertinti“. M. Urkis mano, kad visuomenė dar nesuvokia, kokie pavojai tyko internete. Sakykime, pasakoja specialistas, vienas žmogus

naudojo užkrėstą kompiuterį elektroninei bankininkystei. Jis žinojo, kad jame yra virusas, tačiau toliau naudojosi kompiuteriu – jungėsi prie banko ir nesirūpino, kad kas nors gali nutikti. Tik kai M. Urkis jam pasakė, kad virusas gali pavogti banko slaptažodžius, jis sunerimo. Žmogus nežinojo, kad taip gali būti. M. Urkis priduria, kad lietuviai išsiskiria viena savybe. „Jeigu galima gauti daiktą už dyką, reikia jį imti, – paaiškina jis. – Tai viena didžiausių bėdų: atsisiunčia nelegalių programų, žiūri nemokamus filmus, transliacijas, įvairius tinklalapius, o juose neretai slepiasi virusai.“ M. Urkis mano, kad tai lengvabūdiška. Galbūt čia ir yra problemų šak nys? R. Rainio klausiu, kokios, jo nuomone, didžiausios interneto vartotojų mąstymo spragos. Jis nedvejodamas atsako, kad žmonėms trūksta kritinio mąstymo, jie nesuvokia galintys būti išnaudoti. Pavyzdžiui, pasakoja R. Rainys, vartotojas „Facebook“ paskyroje nepažymi saugumo nustatymų, nesvarsto, kodėl internetinėje parduotuvėje prekė perpus pigesnė negu stacionarioje. RRT tyrėjai praėjusiais metais kartu su kriminaline policija tyrė reiškinį, kai internete pasirodė daug netikrų lietuviškų elektroninių parduotuvių. Jos viliojo nuolaidomis, mažomis kainomis, skelbė, kad „sandėlyje liko viena prekė“, ir t. t. R. Rainys sako, kad žmonės puolė pirkti. Jiems nekilo klausimo, kodėl puslapyje nėra jokios informacijos, kontaktų, nesuteikiama garantijos ir t. t. Kitas dalykas yra vadinamoji socialinė inžinerija. Programišiui nebūtina laužtis į sistemas, kad pavogtų asmens duomenis, – kartais vartotojai patys pasako, kaip prisijungti prie sistemų. Turbūt garsiausias visų laikų programišius amerikietis Kevinas Mitnickas parašė jau kelias knygas apie tai, kad dažnai tereikia kuo nors apsimesti ir jeigu įgausi pasitikėjimą, žmonės mielai patys jums pasakys viską, ką norite žinoti. Tikslas – įveikti žmogiškąjį veiksnį. K. Mitnickas ne kartą įrodė, kad tai padaryti lengviau, nei įsibrauti į kompiuterį. R. Rainys sako, kad Lietuvoje tai irgi ne naujiena. „Prigalvoja visokių socia linės inžinerijos metodų“, – pasakoja jis. Sakykime, gaunate laišką iš savo banko vadybininko – nieko įtartino, laiškas su logotipais ir t. t., atrodo tikras. Tariamas vadybininkas sako, kad banke keičiasi saugumo sistema ir reikia atnaujinti jūsų sąskaitos duomenis –

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Kiekvienam savas Izraelis „Teks atkimšti“, – pasakė oro uosto apsaugos darbuotojas, čiupinėdamas iš mano kuprinės dugno ištrauktą alyvuogių aliejaus buteliuką. Mano batai, striukė, rankinis bagažas – viskas jau buvo išnarstyta po siūlę.

ELĖ PRANAITYTĖ

rebėjau išimdama mą po klausimų ir atsakymų serijos. Seniau fotoaparato atminties kortelę, nes lipdukai buvo spalvoti, tad įtartinus ir neįtar-

sąmoningai nusižengiau vienuoliktam Dievo įsakymui „Nefotografuok, kur negalima“. Labiausiai bijojau, kad atidarytas aliejus skrendant kuprinėje išsilies ant jos turinio. Bet Šventojoje Žemėje tokia tvarka, teko paklusti, nes net neprisiminiau, ar aliejaus buteliukas buvo man prieš akis visą laiką, ar pardavėja Palestinos kaimelyje man jį iš po prekystalio padavė. Apie pusvalandį trukusi krata pagaliau buvo baigta, apsaugos darbuotojas ramiai palaukė, kol gražiai susipakuosiu, užregistruosiu bagažą, ir asmeniškai palydėjo per antrąjį saugos patikros ir rankinio bagažo kratos punktą iki laukiamosios salės. O padėkoti už viską turiu geltonam lipdukui ant paso, gaunamam per pasų patikrini-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

tinus asmenis diskriminavo spalviškai, kol publikos pasipiktinimas privertė naudoti geltonus lipdukus visiems, tik pirmu brūkšninio kodo skaičiumi priskirdavo asmenį tam tikrai grupei: tradiciškai vienetas reiškė visiškai nekenksmingą asmenį, šešetas – labai pavojingą, o štai manajame puikavosi penketas. Tačiau dabar saugumo procedūras vykdantys asmenys kodus kaitalioja, kitaip kaip paaiškinti, kad šalia manęs laukiamojoje salėje prisėdęs asmuo buvo gavęs visą septynetą? Išvykti iš Izraelio reikėjo pasistengti, o atvykimas buvo kaip sviestu teptas. Keli standartiniai klausimai ir gavau Izraelio vizą nešiotis šalia paso: Izraelio viza pase neleidžia lankytis kai kuriose šalyse, todėl ji supratingai išduodama ant

1. Kabantis apelsinmedis Jafoje.

E lės Pranaitytės nuotr .

2. Kristaus kapas. E lės Pranaitytės nuotr .

Išvykti iš Izraelio reikėjo pasistengti, o atvykimas buvo kaip sviestu teptas.

74 Kiekvienam

savas Izraelis

88 Tikrieji 78 82 Ištikimas pavasario požymiai Dainuojantys vedlys bekelėje kartu

atskiro lapuko, kurio svarbiausia nepamesti. Dar liko atsiimti bagažą, išsikeisti šiek tiek valiutos plėšikišku kursu, nusipirkti traukinio bilietą, nuvykti iki nakvynės vietos... Ir maždaug vidurnaktį palindau po patalais Tel Avive išsinuomotame kambaryje „pas žmones“.

Pradėkime nuo Tel Avivo

Tel Avivas nakvynei buvo pasirinktas dėl vėlaus skrydžio ir adaptacijos. Izraelis buvo mano pirmoji lankoma šalis ne Europos žemyne, visi namie kalbėjo apie kitokią kultūrą, kitokį klimatą, saugumo bėdas. Žodžiu, patys nebuvę, bet baugino kaip mokėjo, o baimės akys didelės. Tel Avivas yra kosmopolitiškas miestas su gerai išplėtotu transportu, angliškai kalbančiais autobusų vairuoto-

92 Tinklas. Kinas. Technika

Tel Avive patariu pasivaikščioti Tel Avivo promenada iki senojo Jafos uosto. Visame pajūryje veikia nemokamas bevielis internetas, o viešbučių baruose spaudžiamos skanios šviežių vaisių sultys, kurias galima gurkšnoti čia pat įsitaisius pusiaugulomis ant suoliukų. Piligrimams ir pasaulio istorijai neabejingiems žmonėms Jafa yra ta vieta, kur, manoma, buvo pradėta statyti Nojaus arka, o graikų kultūros gerbėjai norės pamatyti Andromedos uolas, prie kurių grandinėmis prirakintą ir jūros pabaisai paaukotą karalaitę išgelbėjo didvyris Persėjas. Bet jeigu esate alergiški katėms, nuo Tel Avivo geriau laikykitės toliau – jų čia šimtai. Britų mandato laikais atvežtos kovoti su graužikais katės priviso taip, kad Tel Avive nepamatyti benamės katės bent dešimt minučių jau būtų keista. Ne kartą mačiau, kaip kostiumuotas biuro darbuotojas iš lagaminėlio ištraukia kačių konservų dėžutę, atidaro ir padeda priešais katę. Valgant lauke katės susėda ratu aplink staliuką ir laukia, kol nukris kąsnelis, ir joks padavėjas neatbėga su šluota. Kai kurie šios giminės individai nesidrovėdami įsitaiso lankytojams ant kelių ir susidomėję skaito valgiaraštį, bet tokius klientus padavėjos mandagiai nuneša toliau. Jafoje gražu ir dieną, ir sutemus, kai uždegamos eilės elektros lempučių. Čia galima vaikščioti dailiomis gatvelėmis sustojant pasiklausyti iš namo sklindančių pianino muzikos garsų, prisėsti prie meno galerijos ant specialiai išneštų kėdžių ir atsigaivinti vandeniu iš butelio su užrašu „Please help yourself“, pamatyti ore ant sijų pakabintą apel2 sinmedį, prie kurio rusų turistinių grupių jais ir pardavėjais, europietiškos virtuvės gidai mušis dėl vietos po saule ar mėnuliu, maitinimo įstaigomis, dideliais turgumis... žiūrint koks paros metas. Garsusis KūlversVienintelis savaitės trukmės kelionės nesau- tukas buvo dėžėje su apelsinais, ant kurių gumas (neskaitant specialių pajėgų susprog- buvo Jafos etiketė. Dienai baigiantis saulę dinto įtartino ryšulėlio) buvo būti kaip rei- gera palydėti jaukioje kavinėje prie jūros, dakiant apskaičiuotai turguje. Vis dėlto reikia žant skanią duonelę į humusą ir geriant arturėti smulkiųjų, o ir tuos pačius smulkiais. batą su įmerkta mėtos šakele. Tik gaila, kad Vaikštant savo rajono gatvėmis kiek trikdė oras čia kontrastingas, po saulės laidos daropirmuose aukštuose ant langų visur uždėtos si šalta. Gamtai pašaukus kaktuso dairytis apsauginės grotos. Draugai krizeno, kad jos neteks (tokiame klimate krūmų negausu), uždėtos norint lengviau patekti į antrą aukš- nes patogumai lengvai randami ir nemokatą. Žinoma, tai patogu pametus raktus, bet mi. Pasigedusiems moteriškos draugijos taip turistas visiškai nenori sulaukti nekviestų pat neteks nusivilti: reklaminių kortelių su svečių paryčiais. Ir dar išmoksite sėkmingai ne visai apsirengusiomis ar ne visai nusireneiti ne per pėsčiųjų perėją, nes baltų dryžių gusiomis moterimis storais pluoštais primėgatvėje pėstieji visiškai nepaiso ir laviruoja tyta ant šaligatvio, mat Šventojoje Žemėje ši profesija nedraudžiama. tarp automobilių kaip kam patogu.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Dainuojantys kartu

Choras yra prieinamiausias būdas priartėti prie muzikos. I n g os J uodytės nuotr .

Parašęs straipsnį apie muzikos atlikimą į žurnalą blizgiu viršeliu tikėjausi, kad atsiras pasipiktinusių, jog parašiau ne tą straipsnį arba ne apie tą muziką. Nesitikėjau, kad pagrindiniai kaltinimai bus dėl to, jog tarp nedidelio skaičiaus paminėtų instrumentų neatsidūrė balsas.

is stengiausi atsakyti, kad rašyti apie dainavimą nesu kompetentingas, o ir rašinys būtų trumpas:

„Gali išmokti bet kas, tembras gali keistis, nerūkykite.“ Tačiau man pasiūlė parašyti apie turbūt be konkurso nuobodžiausią būdą dainuoti. Vis dar nesu tikras, kodėl neprotestavau, – man pasiūlė parašyti apie chorus. „Net nežinočiau, ką rašyti“, – iš nuostabos ir pasidygėjimo surauktu veidu sukniurkė brangioji. Aš irgi nežinojau, ką rašyti. Bet tai, ką vėliau sužinojau, pakeitė mano nuomonę. Akivaizdu, kad mano ir brangiosios požiūris į chorus ir jų atliekamą muziką gana populiarus. Paaugliai nevengia (švelniai tariant) informacijos srauto internete nusags-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

tyti pasisakymais, kaip jie negali gyventi be vienokios ar kitokios muzikos, kaip ši juos gelbstinti nuo pasaulio bėdų ir kaip jie muziką myli. Kodėl tuomet, – kyla klausimas dažnam pedagogui, – kai prisireikia mokykloje surinkti chorą, visi šie vaikai nuo muzikinės veikos atsižegnoja visais įmanomais būdais? Kaip žmogus, ragavęs istorijos, manyčiau, kad choro lameriškumas iš dalies slypi jo istorijoje. Joje, kita vertus, slypi ir įgimtas choro europietiškumas. Toks kaip „Formulės 1“ ar futbolo. O man tai atrodo jei ne itin svarbu, tai bent jau įdomu ir savotiškai žavinga. Kita vertus, šiandien su chorine muzika vyksta įvairiausių keistų dalykų tiek televizijoje, tiek internetinėje erdvėje ir jie galbūt gali timptelėti chorus iš lameriškumo

Chorinė muzika gimė apie 500 mūsų eros metus.

Dainuojantys kartu

liūno. Be to, joks muzikos žanras ar forma potencialiai nepatyrė tokios transformacijos skaitmeniniame amžiuje, kaip chorų muzika. Leiskite apie visa tai papasakoti plačiau.

Chorai po Romos sparnu Šio žanro muzikos gimimą sunku tiksliai datuoti, bet istorikai mėgsta simbolines datas, todėl sakykime, kad chorinė muzika gimė apie 500 mūsų eros metus, kai popiežius Grigalius, manoma, liepė susisteminti per mišias dainuojamus himnus. Taip neva gimęs grigališkasis choralas. Gana akivaizdu, kad liturginė muzika, dainavimas per apeigas gyvavo ir anksčiau. Net jei sugiedoto himno po vakarie-

nės nerastume Naujajame Testamente, akivaizdu, kad tuo metu jau buvo ką sisteminti. Kaip minėjau, tebūnie tai simbolinė data. Nes net ir tai, kas buvo užrašyta grigališkajame chorale, nebuvo visai tai, ką šiandien pavadintume chorine muzika. Tai buvo neįspūdingos ir monotoniškos vienbalsiai giedamos psalmės. Tačiau šis giesmynas itin plačiai ir itin tolygiai kartu su Karolingais X a. pasklido po visą viduramžių Europą, todėl didžioji dalis chorams skirtos muzikos iki pat Naujausiųjų laikų vystėsi šio giesmyno pagrindu. Net šiandien, kai grigališkasis choralas nebėra privalomas liturgijoje, Romos katalikų bažnyčia laiko jį tinkamiausiu mišių giesmynu.

Monotoniškos melodijos vystėsi pamažu, vienokių ar kitokių variacijų įgydavo atskirų kompozitorių ir giesmininkų rankose. Tačiau perdėm sudėtingos jos negalėjo tapti, kaip ir perdėm daugiabalsės. Tam reikėjo gero to laikotarpio standartus atitinkančio muzikinio išsilavinimo, talentingų choristų, be to, jie turėjo būti davę įžadus – pasauliečiai į chorą oficialiai nebuvo įleidžiami. Siksto koplyčioje ar Šartro katedroje vykstančios pamaldos galėjo į tokias vietas plūstančius talentus semti rieškučiomis, tačiau vos pajudėjus iš didžiųjų religinių bei urbanistinių centrų tinkamo personalo staiga pritrūkdavo ir choristų vaidmenį turėdavo atlikti net pagal to meto standartus prastai išsilavinę pasauliečiai. Galbūt nenuostabu, kad viduramžių atradimai buvo susiję ne su bendra choro veikla, o veikiau su atskirais solistais, atliekančiais sudėtingesnes ir įdomesnes partijas, chorui atitariant. Tačiau net ir tuomet vingrios melodijos maldos namuose buvo sutinkamos su nepasitenkinimu. Choro veikla Romos katalikų bažnyčios liturgijoje buvo – ir iki šiol liko – pagalbinė. Choras turėjo ne atlikti ką nors panašaus į koncertinį pasirodymą, o tiesiog išgiedoti reikalingas mišių dalis. Šis liturgijos aspektas iš esmės nepasikeitė iki pat šių dienų. Dar 1995 m. tuomet tik kardinolas Josephas Ratzingeris liturginę muziką apibūdino kaip priemonę kongregacijai perduoti Dievo žodį, padaryti jį suprantamesnį. Kartu – įkvėpti bendruomenę, pagyvinti jos dalyvavimą, iš dalies ir papuošti mišias muzika. Tokie dalykai, kaip vieno skiemens tarimas dainuojant kelias natas (melizmos), avelių ir jų ganytojų komunikaciją tik apsunkino. Bažnyčios reformatoriai ėmė reikalauti paprastesnių melodijų ir taip į bažnytinę muziką buvo įvestas migdantis ar hipnotizuojantis homofonijos principas – tai reiškia, kad visos partijos chore juda vienodai. Tačiau netrukus visą Bažnyčią sukrėtusi reformacija pareikalavo daugiau. Vienas svarbiausių reformacijos taikinių buvo visa mišių liturgija, kurios dalis, kaip minėjome, buvo ir choras. Reformacija davė pradžią daugybei skirtingų būdų laikyti mišias. Didelė jų dalis choro liturgijoje atsisakė visai, kiti jo užduotis perdavė susirinkusiems tikintiesiems. Piligrimai, kėlęsi per Atlantą, kad pabėgtų nuo nedorovingo religinio Europos pliura-

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Ištikimas vedlys bekelėje

Prireikus „Land Cruiser“ gali tapti šeimyniniu automobiliu – užtenka atlenkti trečią sėdynių eilę gale. GAMINTOJO NUOTR.

Vienoje kelionių po Lietuvą, aprašant šalies įmones, teko būti pavežtai iki gamyklos pastato žmogaus, vairuojančio milžinišką „Toyota Land Cruiser“. Kai jo paklausiau, ar patinka automobilis, jis šyptelėjo, kad tai – aštuntas jo turimas „Land Cruiser“.

DINA SERGIJENKO

odėl?“ – pa- toks, kokį šiandien „Land Cruiser“ įsivaizklausiau. „nes medžioju“, – toks buvo duojame mintyse – masyvus, didelis visurei-

ištikimo „Toyota“ visureigių gerbėjo atsakymas. Medžioklė, miškai, kelionės ten, kur veda akys tiesiausiais keliais, yra viena didžiausių „Land Cruiser“ gerbėjų aistrų. Tiesa, su išlygomis.

Iš karo laukų „Land Cruiser“ – ilgiausiai „Toyota“ gaminamas modelis, tad nėra ko stebėtis, kad visame pasaulyje gausu jo gerbėjų. 1951 m. pirmą kartą pagamintas kaip atsakas „Jeep“ produkcijai „Land Cruiser“ buvo visoks: ir universalo kėbulu, ir bestogis, ir didesnis, ir mažesnis, kol galiausiai prieš maždaug 30 metų jis tapo

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

gis. Su metais jo kėbulas tik įgavo simpatiškų apvalumų, kurie galingai transporto priemonei padėjo nepasiklysti automobilinio dizaino užkulisiuose. Iš pradžių „Land Cruiser“ keliai driekėsi tik per karo laukus. Keturis varančiuosius ratus turintis „Toyota“ gaminys privalėjo išsikepurnėti iš visur ir saugiai pargabenti uniformuotus keleivius į namus. Karai baigėsi ir visureigiui žūtbūt reikėjo įgauti naują „veidą“. Išnyko jo iki tol kampuotos ir griežtos linijos, „Toyota“ gaminys apvalėjo, dailėjo, o gamintojui dėmesį, iki tol skirtą tik techniniams parametrams, teko rodyti ir interjerui, vairuotojo ir keleivio patogumui,

Iš pradžių „Land Cruiser“ keliai driekėsi tik per karo laukus.

Ištikimas vedlys bekelėje

papildomoms sėdynių eilėms, galiausiai – saugumui. „Neužmušamas“ visureigis tapo dar ir patogus. Taip „Land Cruiser“ pamažu atrado savo pirkėjų – savimi pasitikinčių užmiesčio gyventojų, kuriems savaitgaliais būtina ištrūkti į gamtą, peršokti vieną kitą griovį ir nutaikyti optinį taikiklį į tegu ir nedidelį, bet medžioklės trofėjų.

Milžinas mieste Prieš gaudama bandyti atnaujintą „Land Cruiser“ versiją visam savaitgaliui, ūgiais dar „pasimatavau“ su senesnės kartos visureigiu vieno Vilniaus daugiabučio kieme. Beveik 1,9 m pločio ir 1,84 m aukščio bei maždaug 4,8 ilgio automobilis neprimena

tų transporto priemonių, kurias važinėti mieste metai iš metų siūlo gamtosaugininkai. Apskritai „Land Cruiser“ miesto gatvėse kiek primena viduryje prospekto atsiradusį briedį – gražu ir įdomu, tačiau komplikuota. Štai neseniai į sostinę užsukusį briedį gamtosaugininkai upe kelis kilometrus ginė lauk, o galiausiai privertė „numigti“ ir išvežė į miškus. Su „Land Cruiser“ manevruodama Vilniaus gatvėse gal ir neatrodžiau kaip tas briedis, bet nebuvo patogu su tokio dydžio automobiliu. Daugelyje Vakarų miestų tokio stoto visureigis nebūtų pageidaujamas arčiau centro nusitęsusiose siauresnėse nei Lietuvoje gatvėse, „Toyota Land Cruiser“ būtų dažniau randamas užmiesčio gyventojų priva-

čių namų garažuose nei daugiabučių kiemuose. Pamėginkite įsukti į kokį ankštą miegamąjį mikrorajoną ir pasistatyti jame „Land Cruiser“ vakare, pasibaigus darbo dienai. Nori nenori teks užimti porą vietų arba sustoti toliau nuo namo durų. Lietuvoje gatvės užtektinai plačios, kad „Land Cruiser“ jose išsitektų, tad važiuojant telieka rūpintis tuo, kad koks nelaimėlis neatsidurtų aklojoje zonoje. Apie jį, aišku, iš karto praneš automobilyje esantys jutikliai. Jei ne, pasižvalgę iš visureigio vairuotojo sėdynės matysite greta važiuojančio paprasto lengvojo automobilio stogą, o sėdėjimo aukščiu galėsite lygiuotis į greta važiuojančių troleibusų ir autobusų keleivius. Aišku, toks masyvumas turi pranašumų.

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Tikrieji pavasario požymiai

Baltieji smidrai auginami po žeme. „ R euters “ nuotr .

Kad pavasaris jau čia, kulinarai pajunta iš daugelio požymių: ima tekėti beržų sula, sprogsta jaunučiai liepų lapeliai, išdygsta pirmosios dilgėlės, rūgštynės ir balandos. Gamta po truputį atbunda.

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

ačiau tai tik artėjan- gytės. Tai ir yra smidras. Tačiau, norint jį valčios puotos pranašai. Gurmanai žino, gyti, negalima jam leisti užaugti iki gan aukš-

kad tikrasis kulinarinis pavasaris ateina tada, kai iš po žemės kyšteli žalias galvas augalai, kurių jie laukė ištisus metus. Tai smidrai. Smidrai, dar vadinami šparagais (nuo lot. asparagus), – ne daržovės ir ne žolelės. Daug kas Lietuvoje kraipo galvą, išgirdę šį pavadinimą, ypač sužinoję, kad tai – visai net ne šparaginės pupelės. Greičiausiai tai dar viena užsienietiška išmonė, numoja jie ranka, visai pamiršę, kad kaimuose smidrai auga kone kiekviename darže, tik ne su daržovėmis, o... su gėlėmis. Garantuoju, kiekvienas yra matęs kaimo gėlyne gan aukštą krūmą smulkučiais, minkštus spygliukus primenančiais lapais, ant kurio vėliau vasarą užauga raudonos uo-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

to krūmo, o nupjauti, kai auglys išlenda vos per sprindį iš žemės.

Neleisti užaugti Šie augalai auga sparčiai, „nuo nulio“ iki valgomo dydžio gali išaugti ir per vieną dieną. Vėliau jie ima medėti, todėl labai svarbu ištaikyti tinkamą momentą. Ką tik nuskinti jie gan saldūs, turi iki 4 procentų cukraus, tačiau, norint tuo cukrumi pasimėgauti, reikia nepamiršti dar vienos jų savybės: smidrai auga ir nuskinti. Jeigu paliksite ryšulėlį smidrų horizontaliai, jų galai pailgės ir ims riestis į viršų vos per porą trejetą dienų. Iš kur ima energijos augti, jeigu nuskintas? Iš to paties

Smidrai „nuo nulio“ iki valgomo dydžio gali išaugti ir per vieną dieną.

Tikrieji pavasario požymiai

do gražiai, bet reikia nepamiršti, kad lygiai taip pat, kaip su rausvos ar violetinės spalvos šparaginėmis pupelėmis, verdant ta spalva išnyksta ir gatavas produktas lieka žalias.

Tiesiog virti

cukraus. Kuo ilgesnis laikas tarp lysvės iki lėkštės, tuo prastesnis, išsikvėpęs bus jų skonis, kol pirminio saldumo neliks nė žymės. Tuo pat metu stiebelis kietėja, paviršiuje atsiranda nesukramtoma luobelė, gadinanti jų tekstūrą. Taigi smidrus rinktis reikia atidžiai, ir jeigu akivaizdu, kad šie parduotuvėje gulėjo jau savaitę – geriau jau vietoj jų paimti šaldytų žaliųjų žirnelių, jie turės kur kas daugiau skonio. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad stiebeliai būtų kieti, standūs, jokiu būdu nesuglebę. Praeikite ir tokius, net jeigu jų pardavėjas apsiputojęs tvirtina, kad jie nuskinti dar šįryt, na, blogiausiu atveju vakar vakare, bet ne anksčiau. Ir maldauju jūsų, nė nebandykite pirkti konservuotų, stiklainiuose, bent jau tų,

kurie parduodami didžiuosiuose prekybos centruose. Ten – ištežęs pasityčiojimas, o ne smidrai. Galite pastebėti, jog smidrų būna įvairių – vieni žali ir ploni, kiti storesni ir balti, treti išvis rausvi. Pirmaisiais dviem atvejais tai vienas ir tas pats augalas, tik baltieji auginami kiek kitaip: kai ateina laikas jiems dygti, smidrų lysvės užverčiamos storu žemės sluoksniu ir augalas būna priverstas augti visiškai be šviesos. Taip užauginti smidrai yra švelnesnio, subtilesnio skonio ir dėl auginimo proceso subtilybių, be abejo, yra brangesni. Taip pat beveik visada baltųjų smidrų luobelė bus kietesnė nei žaliųjų ir ją gali tekti skusti. O rausvieji smidrai – tiesiog tokia veislė, išvesta selekcininkų. Atro-

Vienas anksčiausių užrašytų paruošimo būdų rodo, kad jis išliko beveik nesikeitęs pastaruosius tris šimtus ir daugiau metų. 1688 m. knygoje „Le Cuisinier Francois“ autorius siūlo nepjaustytus smidrus ruošti taip: „Sudėkite juos į verdantį vandenį ir virkite, o kai kiek suminkštės, nuimkite nuo ugnies, nupilkite vandenį ir uždenkite balta skepeta, kad neatvėstų, kol ruošiate padažą. Padažui dėkite prikaistuvį ant stiprios ugnies, įpilkite šiek tiek acto, druskos ir gerą gabalą sviesto. Įberkite truputį pipirų ir greitai plakite, kol sviestas suminkštės ir padažas bus tirštas. Sudėkite smidrus į padažą ir užtarkuokite iš viršaus muskato riešuto. Šiame padaže taip pat tinka duonos trupiniai. Galite smidrus valgyti tiesiog taip – su aliejumi, druska ir actu kaip salotas.“ Šiais laikais smidrus labiau stengiamasi virti garuose, taip juose lieka daugiau skonio, tačiau jeigu neperlaikysite ir nepervirsite, virti vandenyje jie ne ką prastesni. Kiek laiko virti? Atsako kitas virėjas, šį kartą iš aštuonioliktojo amžiaus, knygoje „La Cuisiniere Bourgeoise“ nurodantis virti juos „pusę ketvirčio valandos“, tai maždaug atitinka šiuolaikines instrukcijas. Ilgiau pavirti jie stipriai minkštėja ir tampa ištežę, toks virimo būdas tinka nebent tiems smidrams, kurie labai stori ir buvo nuskinti sezonui baigiantis. Kai kurie virėjai įsimiklina smidrus virti tokiu būdu. Į įkaitintą keptuvę suberia paruoštus stiebus ir įpila šiek tiek vandens. Iš karto uždengę dangčiu keptuvę stato ant ugnies ir verda, kartkartėmis sukratydami. Po kelių minučių vandens ten beveik nebelieka, o smidrai būna idealiai išvirę. Tada užtenka įmesti gabalėlį sviesto ir keletą kartų mikliu riešo judesiu apversti keptuvės turinį, kad stiebeliai imtų blizgėti. Žiupsnelis druskos, ir voila – paruošta. Padažas, paminėtas kiek anksčiau, šiais laikais taip pat turi atitikmenį – sauce Hollandaise, tik šio padažo tirštumas dar pasiekiamas tryniais (tokio padažo jokiu būdu negalima užvirinti). Smidrai apskritai labai gerai dera prie sūresnio skonio pieno produktų, parmezano sūrio, sviesto, ožkų sū-

2014 GEGUŽĖ

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

tinklas

TAMSOJE SU SVETIMAIS

TOMAS RAMANAUSKAS

Neplanavau, kad ši skiltis virs dažnu patogumo spardymu, tačiau tai yra instinktyvi savisaugos nuo apriebalėjimo reakcija. patogumas užburia , įsiur -

bia , praryja . Dalis patogumų iš esmės keičia informacijos judėjimo spektrą, bendravimo įpročius, darbą ar poilsį. Tačiau galinga dauguma patogumų yra tušti milimetriniai pasistūmėjimai, kurie situaciją ilgainiui blogina. Tai visai artima japono išradėjo ir anarchisto Kenji Kawakami beprasmiams produktams, pavadintiems „chindogu“ (šiurkščiai išvertus iš japonų – „neįprastas įrankis“). Jų esmė – patogumą paversti kuo nepatogesnį. Pavyzdžiui, skalbinių džiovyklė ant automobilio stogo arba batai su smarkiai atsikišusiais padais, kad būtų patogiau juos nusimauti prispaudus koja. K. Kawakami juokiasi iš mūsų obsesyvios patogumo medžioklės, bet kai patogumas sukelia tingumo ar abejingumo komą, juokinga vis mažiau. Šįkart koma ištinka mūsų santykį su kinu. Lietuva, sovietmečiu propagandinta, tačiau vis dėlto sukūrusi šiokią tokią savą kino kalbą ir eksponavusi ne vieną stiprų kūrėją, ponepriklausomybinėje eroje godžiai šlamštė Holivudo pusgaminius ir nubraukė visas tradicijas šiukšlinėn, o kad jos nieku gyvu nesugrįžtų, tą šiukšlinę dar ir sudegino. Lietuviško autorinio kino neliko, o nepriklausomas kinas užėmė kuklaus nepelningo įterptuko poziciją (suprask, kai nėra ko rodyti, arba liko savaitė iki kito blokbasterio) repertuaruose šalia transformerių ir komiksų herojų. Laimė, per tą laiką suraumenėjo „Kino pavasaris“ bei kitos festivalinės jo kopijos ir mes likome giliamintiškesnio kinematografo, prasmingo kino diskurse. Persivalgius užsienių, pastaraisiais metais vėl pradėjo žibėti kuriančių nacio nalinį kiną akys. Kai žiba vienos akys, žiba ir kitos – žiūrovai grįžo, žiūrovai nori lietuviško. Nebūtinai kokybiško, bet lietuviško jau nori. Bilietų kainos, tarptautinių korporacijų pasyvumas žemėlapio spuogo vardu Lietuva atžvilgiu, vaizdajuosčių ir DVD nuomos verslo sunykimas, tradicinės schemos „kinas–nuoma–televizija“ griūtis, pasirinkimo seklumas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

ir prakeiktas patogumas lemia, kad piratavimas tampa smarkia kino vartojimo alternatyva. Kažin ar alternatyva – galbūt dominante. Neketinu verkšlenti dėl „Piratebay“, „Torrentz EU“ ar jų Ukrainoje registruotų streamingo bendrakraujų – tai kita tema. Tema, kuri man įdomi, yra tai, kaip žiūrėjimas namie ar kino teatre keičia tai, ką matome ir kiek matome. Kaip ir dėl muzikos klausymo, aptarto prieš mėnesį, taip ir dėl kino – perteklinė „visko yra, bet kaip atsirinkti“ nuojauta plevėsuoja virš kiekvieno siurbiko galvos. Ir prieš tai, kai save pričiumpi, žiūrėk, jau 120 filmų surikiavai kada nors įvyksiančiai peržiūrai, gal 2018-aisiais. Tiek to tas rajumas. Didesnė bėda, kad mūsų kino patyrimas namų sąlygomis, skirtingai nei muzikos, nėra tobulas. Nesakau, kad Fellini ar Antonioni reikia žiūrėti atsiklaupus, tačiau ar pargriuvus ant sofos su lėkšte sumuštinių, lengvai knapsint, viena akimi lydint išmanųjį (patikrinti, kokį DAR filmą su „tuo“ aktoriumi esu matęs, o gal tik sužinoti krepšinio varžybų rezultatą) yra tikrasis kino potyris – klausimas. Kinas kurtas pirmiausia kino teatrui, nes tik taip jį galėjai monetizuoti vėlyvame XIX a., kai galimybių perkelti į namus tiesiog nebuvo. Tačiau ilgainiui, net pasikeitus žiūrėjimo formatams (esu stebėjęs filmą per „iPod Nano“, maždaug 4 cm x 4 cm ekrane), kūrėjai vis tvirčiau kumščiavo širdį – filmai yra kuriami žiūrėti didžiajame ekrane visu galingumu. Negali negerbti autoriaus pageidavimų, tačiau, teisybės dėlei, namie jau įmanoma kokybiška adekvati peržiūra, tegul ir mažesniame ekrane. Namie tikrai patogiau. Aš vis dėlto randu keletą kitų priežasčių, kiek leidžia finansai bei repertuaras, lankyti kino teatrą ir filmą patirti ten, o ne namie ar skrisdamas lėktuvu. Įterpiu trumpą deklaraciją: prieš keletą metų su bendraminčiais esu įkūręs kino teatrą „Pasaka“, dabar nebesu su juo susijęs. O jei tebebūčiau – kino teatrą kūrėme būtent dėl filmo peržiūros ypatingumo.

Pirmas dalykas yra bendrumas. Bendras laiko patyrimas, net ir su žmonėmis tamsoje, kurių nepažįsti ir nenori pažinti, kurie kartais vis ką nors krimstelėja ar kriuktelėja, turi žavesio. Dabar, kai vis mažiau patiriame bendrų, masinių spektaklių (išskyrus krepšinį), kai naudodamiesi technologijomis galime išsifragmentuoti pasiūlą intymiausiems savo norams, bendro laiko, bendro įvykio poreikis lieka. Filmo žiūrėjimas kino teatre yra kaip mišios tikinčiajam, masinė komunija. Mes visi ten buvome ir visi tai išgyvenome. Aukščiau už viską – susikaupimas vienam dalykui, kurio mums taip trūksta. Kino teatras atima patogumą: tu negali vaikščioti, sustabdyti filmo, peršokti į priekį ar atgal, vargiai ir telefonu pakalbėsi. Tas nepatogumas yra dovana. Tu esi čia, tu žiūri, tu persikeli į pasakojimą, tu įsitrauki. Taigi, tu išgyveni ir patiri. Geras filmas yra galimybė patirti kitą laiką, unikalų kito pasaulio tempą. Tai kaip klausytis įdomaus pasakojimo jo nepertraukiant. Leisti meistrui padiktuoti kitą laiko matą ir trumpam bandyti juo gyventi. Šokti su geriausiu šokėju planetoje. Tik kino teatras arba vienuoliška savitvarda sukuria preliudiją kino potyriui, kokio siekė autorius. Ir sėdėjimas tamsoje prieš ekraną, kuriame lūpos, keliskart didesnės už tavo galvą, šnabžda gyvenimo tiesas, lemia, kad tu pamatai ir išgirsti. Nes esi vienas prieš vieną. Visas kūrėjo dėmesys – tau, žiūrovui. Visas tavo dėmesys – jam, pasakotojui. Archajiška institucija tas kino teatras, su keistomis taisyklėmis, bet be jų mes tik orangutangai su kanarėlės dėmesio deficitu, žiūrintys keliomis kryptimis vienu metu. Atimkite iš savęs patogumą. Apsirenkite švarką ar ką nors kita, kas jus įtemptų. Išsivalykite dantis. Pakvieskite tuos, kurie rūpi, į pasimatymą kine. Pasilikite per pabaigos titrus, kuriuos namie išjungiate. Palaukite, filmas nesibaigė, jis tęsiasi jūsų galvose.

B as užkroliai Wis skrydis aria righ uja dantai gų Pirm

Iliustruotoji istorija Nr. 4(20) • 2014

Nepamirštamos kelioNės laiku

Nr. 4 · 2014 Lt Kaina 14,99

Didžia

storij usios i

dr amos

iš arti

XIX–XX a.

S KURŠIŲ NERIJO I VARNAKANDŽIA

idančias medžioja „skra kiaules“ 1906

TUNELIO KASĖJAI PER ALPES SKINASI KELIĄ

1945

KA MEISTRIŠTĖ KLASTO Göringui us Hermannui o milijon apgaulė kainav

1816

KOVA DĖL NTE IŠGYVENIMO ATLA

ų kapitonas Bailys prancūz keleivius ant paliko 147 medinio plausto

ISSN 2029-97

ŠIAURĖS LIŪTAS 1611

Karybos genijus pavertė Švediją galinga valstybe

rdusią, eldėjo nusku mu ir Adolfas pav anu Gustavas II stybę. Taktiniu sum es. tą val visas grėsm priešų apsup netrukus pašalino narsa jis

Užsiprenumeruoti galite www.vz.lt/istorija, prenumerata@vz.lt, tel. (8 5) 252 6330 ir (8 5) 252 6408

arul / ErnesmtaismP a 972. Panto

91 8

sk i s :

Ernestas Parulskis Vaivos A bromaitytės nuotr .

Pan t mi ma 1972.

Pirmas dešimt minučių – tiek truko kino etiudas „Ruduo ir mergaitė“ – Tomas elgėsi natūraliai: dairėsi į šalis, girgždino kėdę, kumščiojo Vladą, geriausią draugą ir vienintelį savo trupės vaikiną. tomas įtarė, kad vladas tapo trupės nariu dėl draugystės, o ne iš

meilės pantomimai. Na, gal šiek tiek ir dėl Aušros, mokyklos žvaigždės. Ji į regioninę mėgėjų kino pavasarinę peržiūrą atbėgo likus kelioms minutėms iki pradžios, skambant paskutiniams veikėjo iš komjaunimo rajkomo kultūros skyriaus sveikinimo žodžiams, ir baisiai nustebino bičiulius. Aušrai šiam vakarui pavyko gauti bilietą į Modrio Tenisono spektaklį Kaune, ir atrodė, kad niekas, net trupės filmo premjera, negalėjo jos sulaikyti Vilniuje. Vladas išmetė šalia sėdintį akiniuotą nusmurgėlį, Aušra klestelėjo į vietą, išpūtė akis, skardžiai sušnibždėjo: „Kad jūs žinotumėt...“ ir nutilo, nes salėje užgeso šviesa. „Rudenį ir mergaitę“ publika, mėgėjų kino kūrėjai ir jo žiūrovai, palydėjo santūriais plojimais. Režisierius, kuris buvo ir operatorius, gana tiksliai suderino vėjo nešamą lapą ir sklendžiančią mergaitės skarelę,

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

bet metafora buvo silpna. „Kaip etiudui – tiks“, – atlaidžiai nusprendė Tomas ir pritariamai palinksėjo, kai Vladas į ausį pasakė: – Lapus ir tą šaliką pūtė su „Saturnu“. O gal net su dviem siurbliais, kad išlaikytų juos ore. Regioninėse LTSR kino mėgėjų draugijos rengiamose peržiūrose pirmiausia rodydavo ant 16 milimetrų pločio susuktas juostas. Logiškas sprendimas, nes ir projektorius tokioms juostoms sunkiau pastatomas, ir filmų kokybė buvo visiškai kitokia, nei pavykdavo visiškiems mėgėjams, dirbantiems su 8 milimetrų kameromis. Šie buvo biologinės kino grandinės apačia, svajojantys patekti į klubą, kur yra normali aparatūra ir laboratorija. Klubininkai troško pralįsti į sąjunginius konkursus, ten laimėti prizinę vietą ir pamatyti savo filmą tikrame kino teatre prieš prasidedant seansui. Jaunesni konkursų laimėtojai svaičiodavo apie 35 milimetrus,

studijas GITIS’e Maskvoje arba bent apie operatoriaus asistento darbą Lietuvos kino studijoje. Vyresnieji, trisdešimtmečiai, atsipeikėdavo supratę, kad narystė mėgėjų draugijose užkerta kelią į profesionalų elitą. Čia kaip tapytojams – jei tapai liaudies menininku, apie Dailininkų sąjungą reikia pamiršti ir džiaugtis mėgėjų kūrybos laisve tarp bičiulių. Tomas tiek tolyn į savo ateitį (kurioje, neslėpsime, neryškiai matėsi žmogysta su džinsais ir odine striuke, šaukianti: „Motoras“) nežiūrėjo. Šiandieninis jo tikslas buvo paprastas – neapsikiaulinti debiutuojant. Pirmosios jo filmo demonstracijos praėjo puikiai – būrelio vadovas be ginčų davė rekomendaciją regioninei peržiūrai, klasės draugai plekšnojo per petį. „Na, seni, duodi“, – pagyrė Vladas, Aušra pakštelėjo į skruostą, likusios trupės merginos reikalavo antros serijos. Pažiūrėjus filmą visos blogybės netikėtai dingo. Trupė

Rolandas Rastauskas R aimondos K olu p ailaitės nuotr .

Gurkšnelinė (III)

Profesionalai pataisys: juk būna, ar ne, kad tas konkretybės dilgsnis ima ir įsikūnija gurkšnio dydžio skonio spazmu, tarkime, žirgliojant vidurdienį per bėgius prieš pat prašmatnaus tramvajaus nosį kur nors toli toli nuo namų. Suskamba toks vidinis „Sigučio skambutis“: noriu grapos! Ne vyno, ne viskio, o graputės, kaip sako vienas amžinai jaunas „Ramybės“ barmenas. O tada jau spartini žingsnį, imi dairytis kavinės durų, baro vitrinos, taurės iškaboje. Sausio gale pavasarėjančiame Gente, be kurio pastaraisiais metais kažkaip nebeišeina, o kas – konkretinti nepradėsim. Nebeišeina, ir tiek. Taip kažkam būtina bent kartą per savaitę užmesti akį į anteles Rąžėje. Į žydinčias sakuras kitame Neries krante. Į mėgstamų knygų nugarėles prieš užmiegant. Gente irgi turiu tokią vietą – nenaujų angliškų knygų krautuvėlę prie kanalo. Jos šeimininkas, snaudžiantis (vos neparašiau – kastruotas) senas katinas, visada kažką sumurkia tau įėjus, o tu jau seniai žinai, kur kas tebeguli, kartais palieki ją kokiems metams, leidi sau pažaisti su knygos dydžio likimu, o po metų jau nušauni, jeigu randi ten pat, ant laiptų į visada paslaptingai uždarytą aukštą. Puikiai

100

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

žinodamas, kad katinas neamžinas, kad vieną dieną tos angliškų dulkių oazės vietoje gali atrasti kad ir tatuiruočių saloną ar ką nors panašų. Netgi kokią ukrainietę lemputėmis apvestame lange. Ritualinės vietos mirtis ilgėjančioje biografijoje jau ne naujiena. Kiek tokių godotinų taškų nugarmėjo nebūtin – neaprašytų, nenufotografuotų, nelyg sapno citatos nusėdusių atminties tinklainėje! Tada ir suvoki, kad biografijos ilgį, arba jos tikrąją trajektoriją, sudaro ne tik (ir ne tiek) vis nauji išmanieji civilizacijos žaislai, kuriais geriausiai naudojasi jaunystės draugų vaikaičiai, ne automobilių dizainas ar kino montažo laimėjimai, netgi ne naujų poetų senos širdies nebedreskiantys rinkinukai, o toji virtinė nugarmėjusių oazių – ne vien žmonių ar augalų, namų ar ištisų rajonų... Taip linija ir virsta daugtaškiu. Kaip sveikų liepų kelmai Zuokulende. O dabar mirtinai reikėjo grapos. Vienas jos gurkšnis, regis, galėjo prikelti Atlantidą ar grąžinti į sceną Countą Basie su visu orkestru. Pirmą tašką pasirinkau pagal matinio stiklo duris, kurios atrodė it apšerkšnijusios, aiman, anapus jų driekėsi žaliavalgių valdos. Kitame, jau žymiai laisvesniame

(skirtingos kėdės aplink skirtingo aukščio stalus), trys barmenai sinchroniškai papurtė galvas: ne, sere, grapos ne. Pagaliau įslydau į stiklinį paviljoną su vaizdu į kanalą, ten buvo keletas tviskėte tviskančių barų, amerikiečių turistai garsiai fotografavosi su nesibaigiančiu vidurdieniu, kažkur iš palubių sklido „Colours of Bubbles“ primenanti muzika. Kruopščiai nusikirpę vyrukai su juodomis liemenėmis ant prasegtų baltų marškinių ilgesingais žvilgsniais perbėgo baro lentynomis ir patys nustebę trajektorijos bergždumu turėjo vis dėlto atmesti mano bekompromisį užsakymą. „Žiūrėk, – tarė vienas, – tuoj už kampo bus graikas, ten, manau, gausi.“ Graikas tai graikas, bet geriau jau būtų italas.

2. O už kampo driekėsi tas pats senovinis Gentas – niekada veido nekeitusioje Sint Veerlepleino aikštėje priešais Gravensteeno pilį viena prie kitos šliejosi senos kavinės apatiniuose aukštuose, pratęstos lauko staliukų po brezentu. Graiką atradau iš trečio karto, bet

Jurga Vilpišauskaitė J ur g os V il p i š auskaitės nuotr .

Fellini Roma Namai

Federico Fellini mamos protėvis Barbiani dirbo Romos popiežiaus dvaro vaistininku. Apkaltintas sąmokslu ir pasikėsinimu nunuodyti, jis keturiasdešimt metų sėdėjo kalėjime. Fellini pirmą kartą pamatė Romą, kai vaikystėje su mama atvyko iš Riminio. Pajutęs romiečio kraują savo gyslose, suprato, kad čia bus jo namai. Jį užbūrė valgantys žmonės. Jie sėdėjo restoranuose ir gundomai vyniojo ant šakučių ilgus spagečius. Tada Fellini galėjo valgyti tik dukart per dieną. Jeigu parduodavo tekstą – tris.

Laimingas pyragaitis Fellini tik per plauką nebuvo išsiųstas į karą. Kai gydytojo kabinete tikrino psichinę jo sveikatą, šalia namo nukrito bomba. Gydytojai ir ligoniai išsibėgiojo.

Įėjimas į Cinecitta.

102

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

Kai vieną dieną Fellini vaikščiojo Ispanijos aikštėje, vokiečiai ėmė visus jaunuolius grūsti į sunkvežimį. Tarp jų ir Fellini. Pro šalį valgydamas pyragaitį žygiavo vokiečių kareivis. Fellini suvaidino, kad pamatė draugą, iššoko iš sunkvežimio ir pasileido link jo bėgti. Išsigelbėjo pasislėpęs parduotuvėje Via Margutta. Ši gatvė tapo jo namais.

Vaizdai ir veidai 1944 metais Romoje apsigyveno Amerikos kareiviai. Subombarduotoje Cinecitta glaudėsi benamiai ir karo belaisviai. Fellini prisiminė vaikystės užsiėmimą. Riminio kino teatre jis piešdavo karikatūras pagal filmų afišas. Pasirašydavo „Felas“, iškabindavo fojė ir už tai nemokamai žiūrėdavo kiną.

Via Nazionale Fellini atidarė parduotuvę „Funny Face Shop“ ir piešė karikatūras amerikiečiams. Paimdavo paruoštą kartoną su žymiausiomis Romos vietomis – Trevio fontanu, Koliziejumi, Panteonu – ir ant jo užpiešdavo kliento veidą. Tai buvo sėkmingiausias visų laikų Fellini verslas.

Šventasis Karjerą kine Fellini pradėjo nuo šventojo Juozapo vaidmens Rosselini filme „Il miracolo“. Kad atrodytų šventesnis, turėjo būti šviesiaplaukis. Fellini nusidažė plaukus. Už honorarą nusipirko fiatą „Topolino“ ir tapo garsus. Kai Fellini klausdavo, apie ką yra „Dolce Vita“, jis atsakydavo: apie Romą – vidinę ir išorinę. Po tris su puse valandos trukusios šio filmo premjeros ant vienos bažnyčios durų reži-

Kamera laukia.

Mes kariavome

Sigita Šimkutė

vladimiro ivanovo nuotr.

Tai buvo sapnų metai. Sapnavau, kad išėjau į kiemą ir pasukusi už namo kampo pamačiau tamsiai alyvinį dangų purpuriniais pakraščiais. Nieko nebuvo, nė vieno žmogaus ar paukščio. Agnės K ananaitienės pie š.

104

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

žvilgsnis

Po gegužės mėnesio šiame Europos Parlamento pastate greičiausiai bus jau nauji Lietuvos atstovai. „ R euters “ nuotr .

GEGUŽĖS MĖNESĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ O rinkimai savo ruožtu

rieš mėnesį svarstėme – karštasis ar šaltasis karas vėl prasideda. Klausimas iš esmės liko kol kas neatsakytas. Ir, žinoma, gegužės mėnesį mūsų žvilgsnis liks prikaustytas prie Ukrainos – kaip nuo pat gruodžio pradžios. Bet Ukraina, tegul įvykiai joje – įskaitant numatytus gegužės 25 d. prezidento rinkimus – ir labai svarbūs, vis dėlto dar ne visas pasaulis. Svarbūs įvykiai ir savame kieme – Europoje. Gegužės 22–25 d. visose valstybėse narėse vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Šios institucijos svoris, Europos Sąjungai vis labiau integruojantis, auga. Ir Lietuvos piliečiai jau pradeda suvokti, kad Briuselyje ir Strasbūre priimami sprendimai realiai paveikia kasdienį mūsų gyvenimą. Lietuvoje šiemet bus renkama 11 europarlamentarų (anksčiau jų buvo 12 – skaičius sumažėjo dėl naujai priimtos į ES Kroatijos). Iš viso europiečiai rinks 751 europarlamentarą. Daugumai suformuoti

106

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS GEGUŽĖ 2014

reikia gauti 376 vietas. Po praėjusių rinkimų daugiausia vietų turėjo Europos Liaudies partija, dešinieji, – 36 procentus. Antroje vietoje buvo socialdemokratai – 25 procentus vietų. Įvertinus Vokietijos praėjusių metų rinkimus, kur dešiniesiems pavyko išlaikyti valdžią, tikėtina, kad ir Europos Parlamente dešinieji gali turimas pozicijas ne tik išsaugoti, bet ir sustiprinti. Juoba kad ekonomika Europoje (gal išskyrus Prancūziją) iš tikrųjų po truputį pradeda atsigauti. Na ir, be abejo, niekaip nesugebėsime užmiršti, kad gegužės 11 d. vyksta pirmasis Lietuvos prezidento turas – ir kažin ar šiuokart jis bus paskutinis. Iš lenktynes pradėjusių 13 kandidatų liko 7, iš kurių stipriausi atrodo 3. Be abejo, dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė – apklausose ji lenkia artimiausius konkurentus bent 3 kartus. Apylygiai reitingai Zig manto Balčyčio ir Artūro Paulausko. Tokia ir yra vienintelė intriga kol kas – ar

bus antras turas ir kas jame bandys mesti iššūkį D. Grybauskaitei. Vis dėlto manytume, kad lietuviai yra gana konservatyvūs ir tuomet, kai jie iš esmės patenkinti esama padėtimi, nelabai linksta ką nors keisti. Taigi nedrąsiai galima būtų bandyti spėti, kad dar 5 metus S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkas bus tas pats. Jeigu jau apie rinkimus, pažvelkime kiek toliau – gegužę baigsis ir gegužę pradėti didžiausi pasaulyje rinkimai. Parlamentą rinks 788 milijonai Indijos rinkėjų. Vadinasi, sudėjus kartu Europos Sąjungą ir Indiją, šią gegužę balsuoja rinkimuose bent ketvirtis pasaulio gyventojų. Indijoje kertinis klausimas – ar išliks valdžioje Indijos nacionalinis kongresas, ar jį šiek tiek paslinks Bharatiyos Janatos partija, vadovaujama hinduistų nacionalisto Narendros Modžio. Bet vėlgi – visi mūsų taikūs, ramūs ir demokratiški rinkimai liks antrame plane. Dauguma antraščių vis tiek bus skirta Rusijai ir Ukrainai.