Tavo žvilgsnis 2020 by Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas XI-oji knyga

TAVO ŽVILGSNIS - per 20 metų Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo organizuojamas iliustracijų ir vertimų projektas, kviečiantis moksleivius versti pasirinktus tekstus iš anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų arba šiuos vertimus iliustruoti. Čia, viename leidinyje, susitinka visos Lietuvos mokinių kūryba kaip skirtingos tekstų vaizdinės ir žodinės interpretacijos.

Projekto autoriai

TEMŲ SĄRAŠAS ANGLŲ 4

PRANCŪZŲ 54

RUSŲ 64

VOKIEČIŲ 84

IŠ AVALYNĖS ISTORIJOS

„BŪKITE SVEIKI!“ BET KARTAIS LIGA IR NETIKĖTAI GALI PAKIRSTI...

SĄVARTYNŲ DINOZAURAI ĖRIUKAS, KURIS SVEČIAVOSI FĖJŲ KARALYSTĖJE

KAIP KUPRANUGARIS UŽSIAUGINO KUPRĄ

UŽDRAUSTAS BALIONAS

KAIP JŪROS VANDUO TAPO SŪRUS

DIEVIŠKOJO SOSTO VIENUOLYNO BAŽNYČIA

AR LENGVA VARDELĮ GAUTI? DIDŽIAUSIA MANO GYVENIMO LAIMĖ

MUMS NUSIŠVILPT ANT KROKODILO MUZIEJŲ SALA

ISTORIJA APIE KAPITONĄ NEMO

RAŠALO GERBĖJAS

KAIP AŠ PASIKLYDAU (IŠ FOKSTERJERO MIKIO DIENORAŠČIO)

SENA NUOTRAUKA

ŠUO AR KATĖ

SKAUTO VERTYBĖS

ŠIAUDAS,ŽARIJA IR PUPA

DVYLIKA HERAKLIO DARBŲ

PONO SEGUIN OŽKA

KAS SVARBIAU

KAI BLOGIS TAMPA GĖRIU

PAPROČIAI

UGNIS IR DŪMAS

Kai ateina laikas Džimui Gariui vykti dinozaurų medžioklėn, šis kirtiklį ir kastuvą palieka namuose. Bet vietoj jo įkrauna savo litavimo lempą ir griebiasi įrankių rinkinio. Jei jau spėjai pagalvoti, jog Džimas – mokslininkas, ieškantis fosilijų, tai visai ne. Jis – unikalų bruožą puoselėjantis skulptorius. Džimas Garis konstruoja dinozaurus, tokius kaip Tyrannosaurus, iš tikrų tikriausių šiukšlių! Dar paauglystėje jo jauną sielą užvaldė aistra automobiliams. Šio entuziazmo vedamas, jis ieškodavo detalių ir rekonstruodavo savo jau nebe pirmos jaunystės automobilius, tad automobilių sąvartynai buvo nuodugniai Džimo išieškoti. Neprireikė daug laiko, kad Džimas pastebėtų, jog kai kurios automobilių dalys aiškiai primena gyvūnus. Netrukus pasirodė ir vaizduotės vaisiai – šis įsivaizduodavo kaukoles ir stuburus tarp karterių ir karbiuratorių. Dabartis daug nepasikeitė nuo praeities, tik Džimas, siekdamas karjeros aukštybių, savo didžiąsias aistras sujungė į vieną: meilę automobiliams, polinkį domėtis dinozaurais ir savo, kaip skulptoriaus, gabumą. Tikriausiai ne vienam iškyla klausimas: „Kaip Džimas sukonstruoja savo „XX amžiaus dinozaurus”?” Tad visų pirma, jis mėgina visas detales, kol

TEMŲ SĄRAŠAS

atranda jo širdžiai mieliausią. Toliau seka dalių pašalinimas ar atjungimas nuo senojo automobilio. Vėliau, dalis yra išvaloma ir supjaustoma tuo dydžiu ir forma, kokia Džimui būtina. Na, o galiausiai, detalė suvirinama su kitomis dalimis ir nudažoma. Toli gražu, šis kūrybinis procesas nėra toks spartus kaip gali pasirodyti – kartais vienai žvėries konstrukcijai prireikia mėnesių ar net metų. Iki šiolei didis „Apatosaurus“ yra masyviausias Džimo darbas. Šiam kūriniui sukurti prireikė daugiau nei 500 automobilių dalių, kiekviena jų buvo „iškasta“ Naujojo Džersio sąvartynuose. Svarbu paminėti, jog didžioji dauguma Džimo naudojamų detalių yra iš automobilių, kurie gyvuoja daugiau nei dešimtį metų. Jis teigia, kad ilgametės dalys pasižymi ryškesniu unikalumu nei būtent tos, kurios yra iš moderniųjų automobilių markių. Praėjusiais metais Džimo kūryba sužibėjo Pitsburge esančio Carnegie meno muziejaus ekspozicijoje. Na, o šiuo metu ji yra Naujajame Džersyje, Raudonajame banke, kur esti Džimo studija. Džimo ekspozicija nuolatos sulaukia didelio susidomėjimo ir populiarumo, tačiau jo kūrybos esmė nėra vien sužavėti žiūrovą vaizdu, bet ir perteikti svarbią žinutę. Džimas stengiasi parodyti daiktų perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo svarbą. Pasitelkdamas tuos daiktus, kuriais žmonės atsikrato, jis sukuria įspūdingo grožio skulptūras.

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

MARTYNA ŽILINSKAITĖ 17m, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

SĄVARTYNŲ DINOZAURAI

Taip Džimas perteikia idėją, jog mes, žmonės, turėtume būti kur kas atsakingesni vartotojai. O jei ne, galbūt vieną dieną tai mes būsime tie, kurie, palikę savo pėdsakus, išnyks kaip dinozaurai. O ar Jūs kada nors susimąstėte, kokia dalia tenka šiukšlėms, patekusios į sunkvežimį? Džimo Gario hobis buvo pasenusių automobilių rekonstravimas. O kokiu savo ar draugų pomėgiu nustebinsite Jūs? RŪTA MARIJA REMEIKAITĖ 17m, Kauno „Saulės“ gimnazija Mokytoja Kristina Kanclerytė

GABIJA KAZLAUSKAITĖ 14m, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

KAMILĖ RINGAITYTĖ 13m, Kauno dailės gimnazija EMILIJUS LINKEVIČIUS 17m, Tauragės profesinio rengimo centras

TEMŲ SĄRAŠAS

AUŠRINĖ KATKEVIČIŪTĖ 15m, Radviliškio r. Baisiogalos gimnazija

GABIJA STRIELKAUSKAITĖ 10m, Panevėžio r. Smilgių gimnazija

SKIRMANTĖ DANIELIŪTĖ 14m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

UGNĖ BALTRUŠAITYTĖ 15m, Vilniaus Žirmūnų gimnazija

GUSTAS RAIŽYS 12m, Kauno Juozo Grušo menų gimnazija

SALVIJA URBONAITĖ 15m, KTU inžinerijos licėjus

RUTAUTĖ BALTRUKĖNAITĖ 14m, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

TEMŲ SĄRAŠAS

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

GUSTĖ BUCEVIČIŪTĖ 13m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

Kartą gyveno fėja, kuri buvo įsižiūrėjusi mažą baltą ėriuką. Jis buvo toks nuostabus mažytis sutvėrimas, kad nieko nuostabaus, jog fėja buvo jį įsimylėjusi. Ji dažnai užsukdavo jo aplankyti į pievą, kurioje ėriukas ganėsi su savo mama. Fėja degė nekantrumu pakviesti ėriuką apsilankyti fėjų puotoje. Ėriukui buvo nejauku, todėl jis drovėjosi: - O ką tose puotose jūs veikiate?pasiteiravo jis. - Ach, mes visą laiką šokame, atsakė fėja. Ėriukas puolė teisintis, kad šokti jis nemokąs. - Aš greitai tave išmokysiu!- nuramino jį fėja. Taigi, ji kas vakarą užsukdavo į pievelę ir mokė ėriuką šokti, kol pagaliau jam pavyko straksėti labai elegantiškai. Išaušo ilgai laukta puotos diena. Mama liepė ėriukui būtinai sugrįžti anksti ryte. Ji žinojo, kokios gali būti fėjos. Ėriukas nepaprastai džiūgavo.

TEMŲ SĄRAŠAS

Visos fėjos susižavėjo vos jį pamačiusios. Joms labai patiko minkštutė ir baltutė jo vilna, maža juoda nosytė ir keistos lyg medinės kojytės. Ėriukas mielai leido visoms fėjoms pajodinėti ant savo nugaros, netgi fėjų karalienė, ir ta kartelį neatsilaikė šiai pagundai. Kai prasidėjo šokiai, fėjos buvo sužavėtos ėriuko dailiais ir lengvais žingsneliais. Prieš išvykstant namo, fėjų karalienė apdovanojo ėriuką ramunėlių vainiku. - Tai nevystančios fėjų gėlės,pasakė ji.- Kol dėvėsi šį vainiką, tu liksi amžinai jaunas. Grįžęs namo, ėriukas nesiliovė pasakoti apie nuostabią puotą ir savo nuotykius. Pievoje jis tapo tikra įžymybe, todėl taip užrietė nosį ir išpuiko, kad vargiai bepanoro bendrauti su senais draugais. Be abejo, tai erzino visus, o ypač – senąją žiurkę, kuri gyveno malūno tvenkinyje ir buvo pasiruošusi padaryti bet ką, kad tik pamokytų išpuikėlį. - Kai tik jis užmigs, aš pragraušiu tą vainiką ir jis jį galų gale pames, – nusprendė žiurkė. Kaip tarė, taip padarė. Netrukus ėriukas pametė savo jaunystės vainiką. Per savo kvailumą iš jauno ėriuko jis tapo senu avinu. Jo draugė fėja kurį laiką neaplankė savo mylimojo. Ji buvo užsiėmusi pavasario darbais ir neturėjo laiko

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

aplankyti savo ėriuko. Kai tik jiedu susitiko, fėja neslėpė savo nusivylimo, kad jos mylimas ėriukas tapo gerai įmitusiu avinu. Jo vilna nebebuvo nei minkštutė, nei baltutė, ir jis visiškai nebemokėjo šokti. - Kur tavo stebuklingas vainikas? – paklausė fėja. Ir ėriukui teko prisipažinti, kad jis vainiką tiesiog pametė. Fėja grįžo pas savo drauges. Ji nebemanė, kad toks įmitęs avinas dar tinkamas dalyvauti jų susiėjimuose. Kasmet, kai pievoje gimsta maži ėriukai, jų mamos pasakoja jiems šią stebuklingą istoriją, ir jie bando surasti dingusį gėlių vainiką bei paslapčiomis mokosi šokio žingsnelių. Jie tiki, kad ras tą amžinos jaunystės vainiką ir niekada neužaugs, nepasens bei galės apsilankyti fėjų puotoje. Juk jis tikrai kažkur guli. Ir jei tu jį rastum, juk žinotum, kam jį atiduoti? Tik būtinai perduok jį juodanosiui ėriukui, nes tokie - patys gražiausi. AUSTĖ RAMOŠKAITĖ 12m, Joniškio Mato Slančiausko progimnazija Mokytoja Laimutė Kurauskienė

JEKATERINA BERDINA 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

ĖRIUKAS, KURIS SVEČIAVOSI FĖJŲ KARALYSTĖJE

IEVA VISOCKYTĖ 15m, VGTU inžinerijos licėjus MANTAS TAUJANSKAS 16m, Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio rengimo centras

TEMŲ SĄRAŠAS

GABRIELA VILKAITĖ 12m, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

MINTARĖ URNIKYTĖ 14m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

TĖJA ŽILINSKAITĖ 12m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

GABRIELĖ MAČERNYTĖ 13m, Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

GRETA ŠPOKAUSKAITĖ 16m, Mažeikių Gabijos gimnazija

DOROTĖJA LESKAUSKAITĖ 13m, Kauno dailės gimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

VICTORIA MICHELLE JOHNSON 13m, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

TOMA BAUBONYTĖ 14m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

KAMILĖ VAITKEVIČIŪTĖ 13m, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

BRIGITA BIVAINYTĖ 13m, Kauno Milikonių progimnazija

AUSTĖJA TAPARAUSKAITĖ 13m, AURELIJA ŽEIMO 16m, Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla Vilniaus r. Kalvelių Stanislavo Moniuškos gimnazija

KAMILĖ DZVINELYTĖ 17m, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija

EVELINA MARCINKEVIČ 16m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

20 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

RUGILĖ PALIUKĖNAITĖ 14m, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

TEMŲ SĄRAŠAS

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

SONATA VILKEVIČIŪTĖ 14m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

DOVILĖ JONAUSKYTĖ 15m, Mažeikių Gabijos gimnazija

KAROLINA TARBONAITĖ 19m, Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio rengimo centras

ANASTASIJA KIVILŠAITĖ 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

24 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

EMA TUMĖNAITĖ 13m, Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija

AUGUSTĖ RADZEVIČIŪTĖ 13m, Kauno LSMU gimnazija

KAIP KUPRANUGARIS UŽSIAUGINO KUPRĄ Seniai seniai, Kaukiančio Vėjo dykumos vidury gyveno Kupranugaris, nenorėjęs dirbti. Kai kas nors bandydavo su gyvuliu pasikalbėti, jis atšaudavo „Kup!”. Tik “Kup!” ir nieko daugiau. Vieną pirmadienio rytą pas jį atėjo pabalnotas Žirgas ir pasakė: - Ei, Kupranugari! Ar nenorėtum parisnoti kartu su mumis? „Kup!” atšovė Kupranugaris; tuomet Žirgas grįžo ir papasakojo tai Žmogui. Vėliau atbidzeno lazdelę įsikandęs Šuo. Jis tarė: - Ei, Kupranugari! Eikš panešioti lazdelę kaip mes darom! „Kup!“ atsakė užsispyrėlis; tuomet Šuo nubėgo ir apsakė tai Žmogui. Po kiek laiko pas atsiskyrėlį atpūškavo pakinkytas Jautis ir pakvietė: - Ei, Kupranugari! Ateik arti kartu su mumis! „Kup!” atšovė gyvūnas; tada Jautis parpėdino atgal ir pasakė tai Žmogui. Vakare Žmogus pasikvietė Žirgą, Šunį bei Jautį ir tarė jiems: - Et, jūs trys, man labai gaila, bet matau, kad tas „Kup“ gyvūnas negali dirbti, kitaip jis jau būtų čia. Aš nusprendžiau štai ką – paliksiu jį ramybėje,

tačiau jūs turėsite dirbti dvigubai daugiau. Trijulė labai supyko. Kupranugaris atėjęs tik pasijuokė iš jų ir vėl grįžo į dykumą. Netikėtai pakilo dulkių debesis, o kartu su juo atūžė Džinas. - O visų dykumų Džine, - kreipėsi Žirgas. – Ar teisinga, kad vieni turi dirbi, o kiti gali nieko neveikti? - Tikrai ne, - atsakė Džinas. - Na, - tarė Žirgas, - ten, Kaukiančio vėjo dykumos vidury yra gyvūnas ilgomis kojomis ir kaklu, ir jis nepadarė nė lašelio darbo nuo pat pirmadienio ryto. - O, - atsiduso Džinas, - prisiekiu visu Arabijos auksu, tai juk mano Kupranugaris. Ir ką jis sako? - Jis sako „Kup!“ ir nieko daugiau, atsakė Šuo. - Labai gerai, - tarė Džinas. – Palaukite minutėlę, aš tuoj su juo pasikalbėsiu. Džinas rado Kupranugarį, bežiūrintį į savo atspindį balos vandenyje. - Mano ilgas burbuliuojantis drauge, - kreipėsi Džinas. – Girdėjau, kad visai nedirbi. Tai kaip čia taip? „Kup!” atšovė Kupranugaris. Džinas atsisėdo, pasiėmė grandinę ir ėmėsi burti. - Dėl tavęs Trijulė gavo papildomo darbo, - tarė jis gyvuliui. „Kup!” vėl suburbėjo Kupranugaris. - Tavo vietoje to nebesakyčiau, - įspė-

26 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

jo Džinas, - gali kaip reikiant prisikalbėti. Burbekli, noriu, kad pradėtum dirbti. Ir Kupranugaris vėl pasakė „Kup!”. Bet vos tai ištaręs jis pamatė savo nugarą, kurios lygumu taip didžiavosi, vis pučiantis ir pučiantis į didelę, linguojančią kuprą. - Matai? – paklausė Džinas. – Šią kuprą sukaupei pats per savo tingumą. Šiandien ketvirtadienis, o tu nieko nepadarei nuo pirmadienio ryto, kai darbas prasidėjo. Dabar jau turėsi eiti dirbti. - Kaip aš galiu dirbti su šia kupra nugaroje? – sudejavo Kupranugaris. - Nuo šiol galėsi plušti tris dienas nevalgęs, nes atsargų prisikaupei kuproje. Ir nesakyk, kad aš tau nepadėjau. Išeik iš dykumos ir prisijunk prie Trijulės, - paliepė Džinas. Kupranugaris pakluso ir nuėjo prisidėti prie kitų. Nuo tos dienos visi kupranugariai turi kupras. Kupranugario kupra – tarsi maža, bjauri kalva. Ją pamatyt gali zoologijos sode. Bet dar viena kupra pasipuoši, jei dirbti tingėsi ir nuobodžiausi. PAULINA BARTAŠEVIČIŪTĖ 12m, Jonavos Justino Vareikio progimnazija Mokytoja Nijolė Kasperiūnienė

EVELINA VORONENKO 14m, Kauno r. Babtų gimnazija

UGNĖ SUGAUDYTĖ 15m, Kauno taikomosios dailės mokykla

JUSTINAS STAGYS 11m, Šiaulių r. Naisių mokykla

ISTORIJA APIE KAPITONĄ NEMO Mes plaukėme visą popietę ir vakare pasiekėme vietovę, kur mažas žvejybinis laivas sakė matęs būtybę. Naktis buvo nepaprastai tamsi, be mėnulio ir žvaigždžių. Ir, kaip įprastai, nebuvo nei menkiausio pabaisos ženklo. Kol vieną naktį žvalgas sušuko: - Kapitone! Kažkas yra priekyje! Visi subėgo į laivo priekį: kapitonas, karininkai, meistrai, jūreiviai, jungos ir netgi vyrai iš variklių patalpos. Visi susirinko ir bandė įžiūrėti, ką pastebėjo žvalgas. Kapitonas perdavė per radiją į laivo valdymo kajutę: - Ką rodo radiolokatorius? - Visiškai nieko, - atsakė technikas. Kad ir kas tai buvo, jis nesiteikė pasirodyti. Visa įgula spoksojo į tamsią jūrą tikėdamasi pamatyti bent menkiausią krustelėjimą, o aplinkui buvo tik aklina tamsa. Tokioje tamsybėje pamatyti ką nors buvo neįmanoma, kad ir kokio dydžio tai bebūtų. Bet tada pamačiau jį, skleidžiantį šviesą. Pirmiausia pasirodė blausi

šviesa po vandeniu, kuri išaugo į ryškią šviesą vandens paviršiuje. O tada medaus spalvos šviesa apšvietė padarą: mažiausiai dviejų šimtų pėdų dydžio neaprėpiamą ovalią masę. Mus skyrė penki šimtai pėdų ir atrodė, kad tas padaras lyg raketa taikėsi į Abraomą Linkolną. - Ką darysime? - rūpinosi įgulos nariai. Farengutas stovėjo lyg prarijęs liežuvį. - Žinau, ką darysiu, - ryžtingai tarė Nedas. – Atsinešiu prieštankinį šautuvą ir nušluosiu tą daiktą nuo vandens paviršiaus. - Ne, - pasakė Farengutas – Palaukime ir pažiūrėkime, kaip jis juda. Ilgai laukti nereikėjo. Pabaisa pradėjo greičiau judėti mūsų laivo link lyg būtų išgirdusi, ką sakė kapitonas. Monstras išvystė penkiolikos mylių per valandą greitį. Pabaisos smūgis rodės neišvengiamas. Ir jei ji smogtų – mes paskęstume. Žvilgtelėjau per petį, ieškodamas arčiausiai esančios gelbėjimo valties. Milžinas ketino smogti, bet taip nepadarė, kaip judriausia žuvelė apsisuko ir praplaukė mūsų laivą - kaip menkas šapelis sūkuryje besisukiodamas apie sunkų akmenį. Negalėjau tuo patikėti. Jis buvo greičiausias kada nors mano matytas gyvis vandenyne. Jį buvo galima lyginti

28 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

tik su kardžuve. Jis buvo greitesnis už ryklį ar barakudą. Dabar jis nuo mūsų buvo nutolęs maždaug vieną mylią, bet vis tiek matomas, nes už savęs paliko fosforinį pėdsaką jūroje. Tada jis sustojo lyg laukdamas, kol pasivysim. Mūsų laivas padidino greitį ir pradėjo vytis. Taip plaukėme visas keturiolika valandų, maždaug tris šimtus mylių. Vijomės trisdešimties, dvidešimties ir penkiolikos mazgų greičiu. Būtybė pradėdavo lėkti daug didesniu greičiu negu mes galėjome pasiekti, o paskui sulėtindavo tarsi tikrindama mūsų galimybes, kad galėtume pasivyti. Žiūrėjome, kaip ji panirdavo, o po dešimt minučių išnirusi pradėdavo purkšti vandenį į šimto pėdų aukštį. Sekėme pabaisą visą naktį, visą rytą ir popietę. Galbūt diena ir būtų buvusi kupina medžioklės jaudulio bei džiaugsmo žiūrint į žaismingą gyvūną, bet žinojome, kad bet kuriuo metu monstras gali apsisukti ir pulti. Tik ko gi jis laukė? Tą sužinojome pakankamai greitai. Saulė jau buvo nusileidusi, o mes buvome Atlanto vandenyno vidury. Būtybės fosforescencija vėl apėmė vandens paviršių. Jei būčiau nežinojęs, tai pagalvočiau, kad monstras nenori, kad kas nors pastebėtų jį dieną iš taip arti, kaip ir prie Dakaro. Kuo labiau temo, tuo monstras labiau leidosi, kad jį vytumėmės. Jis plaukė maždaug penki-

KARINA TARUTYTĖ 14m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

olikos mazgų greičiu į pietus, o mes jį nuolat sekėme. Kuo greičiau vijomės, tuo labiau Nedas jaudinosi. Jis atsistojo už didžiulio žeberklo – patrankos, kuri galėjo iššauti harpūną kulkos greičiu ir pridaryti daug žalos. - Eikš! – suriko kanadietis. – Dar arčiau! Pagaliau tarp mūsų ir monstro atstumas visiškai sumažėjo. - Taip! – sušuko Nedas šaudamas pirmąjį harpūną. Ginklas iššovė su raketos jėga ir harpūnas pataikė į taikinį, tiksliai į padaro nugaros vidurį, tačiau per purslus nieko negalėjau matyti, o tik išgirdau, kaip kažkas garsiai tėškėsi. Žeberklas tikrai smogė monstrui ir pradūrė jam odą. Tai buvo siaubingas lyg susidaužus automobiliams, lyg mirties garsas. Kai išsisklaidė purslai - harpūno neliko nė kvapo. Liko tik liūdnai bangose vilnijanti linija. - Kas nutiko? – paklausiau. - Žeberklas atšoko,- pasakė Farengutas. - Negali būti, - nustebęs tarė Nedas. - Didinkite greitį, - įsakė kapitonas ir vėl pradėjome vytis monstrą. Netrukus pasiekėme pabaisą ir Nedas dar kartą iššovė harpūną reaktyviniu greičiu tiesiai į monstrą. Tačiau, išsisklaidžius purslams vandens paviršiuje, paaiškėjo, kad žeberklas nė kiek nepakenkė.

Visi buvo apstulbę. Žvalgėmės vieni į kitus norėdami sužinoti, kas bus toliau. Galbūt paleis torpedą, o gal raketą? Nebuvo kada galvoti, nes kaip tik tuomet monstras vikriai kaip delfinas apsisuko. Mes net nespėjome sušukti „Saugokitės!“ ir padaras trenkėsi į mūsų laivą. Jaučiausi lyg pasaulio ašis būtų apversta aukštyn. Aš slydau deniu žemyn trankydamasis į virves, kėdes, vamzdžius. Įgula skriejo į visas puses bandydama atsitiesti. Ore maišėsi komandos ir įvairūs pranešimai: - Jis sugadino vairą! Pažeisti varikliai! Į denį išsiveržė liepsnos. Laivas stipriai siūbavo, svyravo ir akimirksniu pakrypęs į šoną permetė mane per bortą. (Ištrauka iš ilgojo teksto) MILDA RAMANAUSKAITĖ 13m, Marijampolės marijonų gimnazija Mokytoja Raimonda Rudzinskienė

MARTYNA KATINAITĖ 16m, Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

IEVA GUSČIŪTĖ 14m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

UGNĖ ZAKAREVIČIŪTĖ 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

LAURA ADUKAUSKAITĖ 15m, Kėdainių kalbų mokykla

KAMILĖ STUNŽĖNAITĖ 17m, Kauno taikomosios dailės mokykla

32 TEMŲ SĄRAŠAS

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS AUGUSTINA VAITILIONYTĖ 15m, Panevėžio Vytauto Mikalausko gimnazija

EMILIJA VIDECKYTĖ 13m, Mažeikių „Ventos“ progimnazija

DANIELĖ ŠALAŠEVIČIŪTĖ 14m, Marijampolės marijonų gimnazija

KAROLIS VIDUTA 16m, Vilniaus Žirmūnų gimnazija

JUSTAS GRIGATIS 16m, Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla

TEMŲ SĄRAŠAS

SILVIJA TŪBAITĖ 17m, Molėtų gimnazija

NEDA ŠLAPELYTĖ 16m, Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

ERNESTA URBONAITĖ 13m, Mažeikių „Ventos“ progimnazija

Yra dalykų, kuriuos skautas turėtų žinoti bei stengtųsi tobulinti tam tikras savybes, vertas tikro Skauto vardo, atstovaujančio visus Amerikos berniukus skautus. Viena iš tų vertybių yra paklusnumas. Kad būtų geras skautas, berniukas turi išmokti klausyti vyriausiojo skautų vado ir skautų komisaro nurodymų. Visų pirma, jam reikia išmokti paklusti. Kai tai išmoks, po to galės vadovauti kitiems. Taip pat berniukas turi laikytis griežtos drausmės ir išmokti save kontroliuoti taip, kad nekiltų jokių minčių neklausyti vyresniųjų nurodymų. Jis turi stipriai suimti save į rankas, kad nepadarytų negarbingų, žalingų ar silpninančių jo ištvermę poelgių. Dar viena būtina skauto savybė - pagarba kitiems. Jaunuolis turėtų kalbėti mandagiai. Nors ir darydamas paprastus dalykus, jis turi parodyti, kad yra džentelmenas. Ištikimybė taip pat yra viena iš vertybių. Skautas turi būti ištikimas tam, kam yra įsipareigojęs ir drąsiai kovoti už tiesą, savo tėvus bei draugus. Dar viena vertybė - savigarba. Jaunuolis turi atsisakyti bet kokių dovanų ir jas gali priimti tik išimties tvarka. Taip pat jis turi pats užsidirbti pinigus. Dėl tos pačios priežasties jis nieka-

TEMŲ SĄRAŠAS

da negali žiūrėti iš aukšto į tuos, kurie yra neturtingi arba pavyduliauti tiems, kurie yra turtingesni. Skauto savigarba skatina žmogų vertinti patį save ir būti empatiškam tiems, kuriems yra blogiau arba kuriems yra geriau, nepaisant turimo turto. Skautai nepripažįsta nei žemesnių, nei aukštesnių klasių. Skautas visiems bus draugas, kuris visada viskuo pasidalins su kitais. Bene svarbiausia skauto savybė yra kilnumas. Iš tikrųjų, tai yra visų vertybių pagrindas ir yra glaudžiai susijęs su savigarba. Kai skautas pasižada daryti garbingus dalykus, jis nebegali trauktis atgal. Skauto berniuko kilnumas yra būti aukščiausiam, geriausiam ir vyriškiausiam. Tai yra šventas reikalas. Jis negali būti lengvai patrauktas į šalį ar sutryptas. Atsidavimas pareigai taip pat vertybė. Kai skautui kažkas yra patikėta, jis nebegali išsisukinėti. Skautas yra ištikimas savo paties bei kitų interesams, savo šaliai ir Dievui. Toliau - linksmumas. Kaip skautų taisyklės skelbia, berniukas neturi būti paniuręs ir gadinti visiems nuotaikos. Jis visada turi būti linksmas ir šypsotis ir, kaip humoristai sako, „turi matyti riestainį, o ne skylę jame“. Spindintis veidas ir linksmas žodis sklis kaip saulės spindulys nuo vieno žmogaus prie kito. Tai yra skauto pareiga - būti šviesos nešėju pasaulyje. Dar viena vertybė yra rūpestingu-

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

mas, ypač gyvūnams. Tai ne tas rūpinimasis, kai nuimi nuo arklio spaudžiančius pakinktus ar duodi gyvūnui atsigerti ir paėsti. Tai yra toks garbingas poelgis, kai sudrausmini išdykėlį, kad jis nemestų akmens į kačiuką ar nepririštų tuščios skardinės prie šuns uodegos. Jeigu skautas nėra rūpestingas ir jam nepatinka bendrauti su gyvūnais, galima sakyti, kad jis niekada nepadės nei draugui, nei suaugusiam žmogui, nei vaikui bėdoje. Ir, galiausiai, paskutinis ir sunkiausias išbandymas skautui yra padaryti kažką gero kasdien, tyliai, nesigiriant. Tai parodo tikrą skauto dvasią. Tai religijos praktikavimo esmė - vaikas labiausiai garbina Dievą padėdamas kitiems. Jis gali vilkėti visas skautų uniformas, segėti visus įmanomus skauto ženklelius, mokėti atlikti įvairiausius darbus, bet jis niekada netaps tikru skautu. Būti tikru skautu reiškia daryti gerus darbus su teigiama intencija kiekvieną dieną, ir jeigu tai pavyksta, jis gali būti atrinktas atstovauti geriausiems skautams, kurie kada nors yra tarnavę savo šaliai. Kitaip tariant, skautas turi laikytis griežtų taisyklių. KAMILĖ ADULČIKAITĖ 16m, Molėtų gimnazija Mokytoja Danguolė Dirmienė

RAPOLAS SMULSKIS 18m, Kauno taikomosios dailės mokykla

SKAUTO VERTYBĖS

MIGLĖ BARTASEVIČIŪTĖ 13m, Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

ŠIAUDAS, ŽARIJA IR PUPA Kaime gyvenanti neturtinga senolė nusprendė prisirinkti ir išsivirti dubenį pupų. Ji užkūrė krosnį ir į ugnį pažėrė saują šiaudų, kad greičiau išsikūrentų. Močiutė subėrė pupas į puodą, tačiau nė nepastebėjo, kaip viena nuriedėjo ant žemės šalia šiaudo, o netrukus šalimais nukrito ir karšta žarija. Pirmasis prakalbo šiaudas: –Mieli bičiuliai, kaip čia atsidūrėte? Žarija prasitarė: – Man pavyko ištrūkti iš ugnies. Jei nebūčiau iššokusi, būčiau mirusi – pelenais pavirtusi. Pupa paantrino: – Aš taip pat padus pasipusčiau, nes būčiau gyvenimą baigusi kartu su draugais senolės virale. – Ar manęs laukė geresnis likimas? – guodėsi šiaudas. – Moteriškė šešiasdešimt mano brolių pražudė ugnyje ir dūmuose. Laimei, praslydau pro jos pirštus. – Ką dabar darysime? – smalsavo anglis. – Manau, – mąstė pupelė, – jei mums pavyko išvengti mirties, turime laikytis išvien ir, nespėjus užklupti naujai negandai, išvykti laimės ieškoti sve-

TEMŲ SĄRAŠAS

tur. Idėjai bičiuliai pritarė ir kartu leidosi į kelionę. Netrukus jie priėjo nedidelį upelį. Draugai nežinojo, kaip pasiekti kitą krantą, nes nebuvo nei tiltelio, nei lieptelio. Šiaudui į galvą šovė šauni mintis: – Aš atsigulsiu skersai upelio ir jūs manimi pereisite lyg tiltu. Šiaudas, kaip tarė, taip ir padarė – išsitiesė nuo vieno kranto iki kito, o veržlaus būdo žarija drąsiai žengė ant naujojo tilto. Vos pasiekusi vidurį, žarija išgirdo po kojomis čiurlenantį vandenį ir sustingo iš išgąsčio. Tuo tarpu šiaudas užsidegė, skilo perpus ir nugarmėjo į sraunų upelį. Žarija pliūkštelėjo paskui, sušnypštė vandenyje ir paskutinį kartą įkvėpė. Krante stovėjusi ir įvykį stebėjusi pupa taip leipo iš juoko, kad net sprogo. Pupa būtų mirusi, jei ne keliaujantis ir darbo ieškantis siuvėjas, sustojęs pailsėti prie upelio. Geraširdis išsitraukė adatą su siūlu ir susiuvo pupą. Nelaimėlė jam nuoširdžiai padėkojo. Nuo tada visos pupos turi juodą siūlę, kadangi siuvėjas naudojo juodus siūlus. VYTAUTAS URBA 10m, Kėdainių r. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija Mokytoja Sandra Juodienė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

SMILTĖ GERONAITYTĖ 13m, Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla

RADVILĖ LAURINAVIČIŪTĖ 11m, Anykščių r. Debeikių pagrindinė mokykla

GABIJA STASIULEVIČIŪTĖ 16m, Marijampolės Sūduvos gimnazija

JUSTINA NAVICKAITĖ 15m, Prienų r. Pakuonio pagrindinė mokykla

Mažasis šunelis – benamis. Diena iš dienos jis bindzinėja, šen ir ten ieškodamas sau namų. Vieną naktį šunelis atklydo į nepažįstamą vietovę. Čia esama didžiulių namų. Šunelis staiga suvokė, kad reikalai prasti – čia pernelyg daug dūmų. Jis išvydo namą, apimtą liepsnų! Šunelis smuko vidun. Jis strykčiojo ant žmonių ir tampė įsikandęs jų drabužius. Tada jau ir žmonės pastebėjo ugnį. Jie iškvietė gaisrininkus į pagalbą. Šie greitai atskubėjo ir netrukus liepsnos buvo užgesintos. Užgesinus gaisrą žmonės ėmė šnekučiuotis su gaisrininkais. Jie pranešė, kad tai šunelis pastebėjo gaisrą. Vienas iš gaisrininkų paklausė: - Ar šis šuo jūsų? - Ne,- atsakė žmonės. Gaisrininkas žvilgtelėjo į šunį ir tarė: - Šauniai padirbėjai, drauguži. Tai bent šuo! Jeigu neturi namų, gali apsigyventi gaisrinėje. Dabar gaisrinė yra šuns namai. Dabar jis turi ir vardą – Dūmas. Gaisrininkai maloniai elgiasi su Dūmu. Jie jį ir šeria. Jei nereikia gesinti gaisro, jie bė-

gioja ir žaidžia su šuneliu. Gaisrininkai ir Dūmas kartu smagiai leidžia laiką. Kai ugniagesiai vyksta į iškvietimus, Dūmas keliauja kartu su jais. Dūmas tikras pagalbininkas, nes jo nosis puikiai užuodžia gaisro kvapą. Kartais tai jis pirmasis aptinka, kur dega. Ugniagesiai giria Dūmą: - Šaunuolis! Tai tu užuodei gaisrą. Dabar jau ir mes matome, kur dega. Žmonės kartais sako: - Ten, kur dūmai, ten ir ugnis. O gaisrininkai turi savo priežodį: - Ten, kur ugnis, ten ir Dūmas. VAIVA MILIAUSKAITĖ 9m, Joniškio Mato Slančiausko progimnazija Vilma Simokaitienė

40 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

ABIGAILĖ JASTREMSKAITĖ 16m, Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazija

UGNIS IR DŪMAS

SILVIJA VAŠKELYTĖ 17m, Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

GERDA BALIONYTĖ 16m, Alytaus Putinų gimnazija

42 TEMŲ SĄRAŠAS

KAJUS ŠEVELIOVAS 10m, Šiaulių centro pradinė mokykla

ELIZA DAUNYTĖ 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

EMA LIKAUSTĖ 10m, Šiaulių centro pradinė mokykla

44 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

GRETA KRYLOVAITĖ 14m, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

JOKŪBAS DEGUTIS 11m, Kalvarijos gimnazija

DEIMANTĖ ZABULYTĖ 11m, Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla

UGNĖ LINKEVIČIŪTĖ 15m, Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

46 TEMŲ SĄRAŠAS

AKVILĖ ŽUKAUSKAITĖ 12m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

ANASTASIJA SUZDALEVA 13m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

UGNĖ ČIULKEVIČIŪTĖ 17m, Kauno taikomosios dailės mokykla

MONIKA GABRIŪNAITĖ 16m, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

48 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

DEIMANTĖ KASPARAVIČIŪTĖ 12m, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

PAULINA BANAITYTĖ 15m, Kauno Juozo Naujalio gimnazija

ROKAS RIMGAILA 11m, Klaipėdos Sendvario progimnazija

DENIS KOLIASNIKOVAS 14m, Šiaulių Jovaro progimnazija

URTĖ GIKNIŪTĖ 14m, Panevėžio „Vilties“ progimnazija

LUKAS MAZURA 11m, Šiaulių centro pradinė mokykla

FAUSTA JUSAITYTĖ 12m, Kauno dailės gimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

Tottenhamo rajonas yra vienas skurdžiausių rajonų Europoje. Būtent ten, Didžiosios Britanijos sostinės šiaurėje, 2011 m. prasidėjo rasinis smurtas. Ir taip pat ten gatvės menininkai savo menu nemokamai teikia truputį džiaugsmo ir vilties gyventojams. Garsaus anglų grafiti menininko Banksy „Ball Ball Game“ („Uždraustas balionas“) piešinio dingimas nuo sienos supykdė rajono gyventojus. Liepos pabaigoje „Sincura Group“ įmonė pašalino 2009 m. Banksy sukurtą grafitį, kuriame pavaizduotas mažas berniukas ir maža mergaitė, žaidžiantys kamuoliu. 2014 m. menininko, kuris nori išlikti anonimu, kūrinys turi būti nusiųstas pardavimui į Jungtines Valstijas. Banksy gatvės sienų piešiniai yra labai brangūs. „Šis piešinys yra mūsų tapatybės dalis“, sako Tottenhamo žmonės. Anot jų, „Sincura Group“ pavogė darbus, kuriuos jiems padovanojo „gatvės meno“ čempionas. Tai nėra pirmas kartas, kai „Sincura

Group“ pavogia Banksy kūrinį. 2012 m. vasario mėnesį įmonė pašalino dar vieną juodai baltą Banksy grafitį nuo sienos, esančios Wood Lane mieste, Šiaurės Londone. Šis grafitis, pavadintas „Slave Labor“, buvo sukurtas 2012 m., kritikavo vaikų darbą. Piešinys buvo parduotas už 900 000 Amerikos dolerių privačiam amerikiečių kolekcionieriui. „Ši istorija parodo siaubingą gobšumą. Tai priklauso visiems, o ne vienam labai turtingam ir savanaudiškam meno mėgėjui, kuris ją namuose rodys kaip medžioklės trofėjų“, - pasakė Richardas Howardas-Griffinas, „Street Art London“ (gatvės meną reklamuojančios organizacijos) įkūrėjas. Richardas Howardas-Griffinas veda mus į ekskursiją po Shoreditch rajoną rytiniame Londone. Ši teritorija yra tikra populiariojo meno laboratorija, suteikianti Londonui naują tapatumą. „Gatvės menas yra neteisėtas ir neturi jokios teisinės apsaugos. Tai nereglamentuojamas, įžūlus, laisvas reiškinys“, - aiškina Howardas-Griffinas. Anglijos įstatymai pripažįsta menininko moralines

teises, tačiau ieškinys priverstų Banksy, norintį likti anonimu, parodyti savo tapatybę. Todėl tai būtų pabaiga. John Dolanas piešia ant dviejų apleistų Shoreditch High gatvės pastatų. Anot jo: „Tottenhamo reikalas yra priešingas Robino Hudo atitikmuo, kai paimama iš skurdžių ir duodama turtuoliams“. Jis ranka parodo kaimyninį miestą, kuriame kiekvieną dieną uždirbama milijardai svarų. JUSTINAS BALNYS, 15m, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija Mokytoja Erika Kišūnienė

54 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

AUŠRINĖ GUMBINAITĖ 16m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

UŽDRAUSTAS BALIONAS

KAIP JŪROS VANDUO TAPO SŪRUS Seniai seniai du broliai gyveno Kinijoje. Vyresnysis Wangas buvo pats stipriausias ir nuolat šaipydavosi iš savo jaunesniojo brolio. Kai mirė jų tėvas, niekas nepasikeitė ir jaunėlio Wango gyvenimas tapo nebepakeliamas. Wangas vyresnysis pasisavino visą tėvo palikimą: gražų namą, buivolus ir visa, kas gera. Wangas jaunesnysis nieko neturėjo, ir netrukus jo namuose apsigyveno vargas. Vieną dieną jam neliko nė vieno ryžio grūdo. Todėl jis buvo priverstas eiti į savo brolio namus, kad nenumirtų iš bado. Kai jis ten nuvyko, pasisveikino ir paprašė: „Vyresnysis brolau, paskolink man ryžių.“ Tačiau labai įžūlus brolis atsisakė jam padėti ir jaunesnysis liko tuščiomis rankomis. Nežinodamas ką daryti, Wangas jaunesnysis išėjo žvejoti prie geltonosios jūros kranto. Laimė nebuvo jo pusėje, nes jam nepavyko sugauti nė mažiausios žuvies. Jis grįžo namo tuščiomis rankomis, galvą nuleidęs, prislėgta širdimi, kai staiga kelio viduryje jis pamatė girnas. „Jos visada gali būti naudojamos!“, - pagalvojo jis,

pasiėmė ratą ir parsinešė jį namo. Vos išvydusi jį, jo žmona paklausė: - Ar pagavai ką gero? Ar parnešei daug žuvies? - Ne, moterie! Nėra žuvies. Aš tau parnešiau tik girnas. - Wangai jaunesnysis, tu žinai, kad mes nieko neturime valgyti: namuose nėra likę nė vieno grūdo. Wangas jaunesnysis padėjo girnas ant žemės ir paspyrė jas į šalį. Girnos pradėjo suktis, suktis ir malti. Ir iš jų išėjo druska, daug druskos. Jos sukosi vis greičiau ir greičiau, o druskos vis daugiau išeidavo. Wangas jaunesnysis ir jo žmona buvo labai patenkinti šiuo netikėtumu, nes girnaratis sukosi, sukosi ir druskos krūvos vis augo, augo. Wangas jaunesnysis išsigando ir svarstė, kaip galėtų sustabdyti ratą. Jis galvojo, mąstė, skaičiavo, tačiau nieko nesugalvojo. Staiga jam pagaliau kilo mintis girnas apversti, ir jos sustojo. Nuo tos dienos, kai namuose kažko pritrūkdavo , Wangas jaunesnysis sukdavo girnas ir gaudavo druskos, kurią mainydavo su savo kaimynais į tai, ko jam reikėjo. Taigi jie su žmona gyveno be rūpesčių. Vyresnysis brolis netrukus sužinojo, kaip jaunesnysis brolis rado laimę, ir jį užvaldė pavydas. Jis sutiko savo brolį ir paklausė: „Jaunesnysis brolau, paskolink man savo girnas.“ Jaunesnysis brolis labai saugojo savo radinį, tačiau jis labai gerbė savo vyresnįjį brolį ir nedrįso jam pasakyti ne.

Wangas vyresnysis taip skubėjo pasiimti girnas, kad Wangas jaunesnysis neturėjo laiko jam paaiškinti, kaip jas sustabdyti. Kai jis norėjo su juo pasikalbėti, pastarasis jau buvo toli, nusinešdamas jo laimės daiktą. Labai laimingas vyresnis brolis parnešė girnas namo ir pastūmė jas koja. Ratas pradėjo suktis ir malti druską. Jos malė be pertraukų, vis greičiau ir greičiau. Druskos krūva augo ir augo. Ji greitai pasiekė namo stogą. Sienos suskilinėjo. Namas beveik griuvo. Vyresnysis Wangas išsigando. Jis nežinojo, kaip sustabdyti girnas. Tada jam kilo mintis išmesti jas iš namo, kuris buvo ant kalvos. Girnos riedėjo žemyn šlaitu, riedėjo į jūrą ir dingo bangose. Nuo to laiko girnos ir toliau sukasi jūros dugne ir mala druską. Niekas jų iš ten neištraukė. Dėl šios priežasties jūros vanduo ir yra sūrus.

56 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

GINTARĖ RAIBUŽYTĖ 16m, Plungės „Saulės“ gimnazija Mokytoja Neringa Sakalauskaitė

DIEVIŠKOJO SOSTO VIENUOLYNO BAŽNYČIA Šis pastatas yra vienas iš gražiausių iki šiol išlikusių Prancūzijoje. Jo pastatymo data byloja, kad tai vienas iš gotikinės architektūros paminklų. Skliauto briaunos ir dailios reljefo linijos tai patvirtina. Bažnyčia atrodo didingai. Jos nava yra 92 metrų ilgio ir 29 metrų pločio. Skliautai yra impozantiški, tvirti, paremti dvidešimt dviem kolonomis, kurių apskritimas siekia aštuonis metrus. Bažnyčia niekada nebuvo remontuojama, o jos vidaus interjero spalva išliko nepakitusi. Ji skurdi ir kukli, be jokių puošybos elementų. Dieviškojo Sosto bažnyčia – paprasta ir pamiršta, kilminga savo didybe, pasislėpusi viduryje eglių, vainikuojama debesų, pasipuošusi samanomis ir kerpėmis, kur pastebimi trijų šimtmečių irimo pėdsakai: apdaužyti grindinio akmenys ir žiojėjantis skliautas mus įkvepia labiau negu viso pasaulio lobiai, sukaupti Švento Petro bazilikoje Romoje. Buvo laikai, kai joje buvo galima pasigrožėti meno kūriniais. Iš abiejų salių šonų, kurios yra šimto pėdų ilgio, nuo durų iki šventovės baliustrados, matome penkiasdešimt šešis klauptus, išdrožtus taip meniškai ir puošniai, kad jie primena klauptus, esančius Amjeno

katedroje. Viduryje stovi laidotuvėms skirtas postamentas iš juodo marmuro, ant kurio ilsisi iš balto marmuro iškalta statula, papuošta liturginiais rūbais ir tiara ant galvos; tai popiežiaus Klementino VI-ojo, įsakiusio pastatyti bažnyčią, kripta, nes jis norėjo būti palaidotas šioje bažnyčioje. Popiežius mirė 1352 metų gruodžio 6 d., o jo kūnas, įsuptas į elnio kailį, buvo pervežtas iš Avinjono, kuriame jis turėjo savo rezidenciją, į Dieviškojo Sosto bažnyčią Bažnyčioje regime dar vieną renesanso epochos gotikinio stiliaus kriptą dešinėje klauptų pusėje, kurios forma labai elegantiška, o skulptūros – meniškos. Paskutinis šios bažnyčios kunigas Žakas Senekteras, norėdamas ją pilnai ir prabangiai išpuošti, ant sienų pakabino žvilgsnį traukiantį gobeleną, kurio aksomo klostės sukuria ornamentą. Ne mažiau smalsu, bet retokai dabar įmanoma pamatyti bažnyčios vidų puošiančius paveikslus, kurie vaizduoja makabrišką šokį. Visi supranta, kad makabriškas arba mirusiųjų šokis yra judėjimas, kai, skambant rebekui arba psaltėrjonui, mirtis ir demonai juos veda į fantastišką šventę. Makabriškas šokis yra rimta ir baisi žmogaus niekšiškumo ir mirties lygybės alegorija. Šis išradimas pirmiausia kilo iš mistinės melancholijos Vokietijoje ir tapo gąsdinančiu grotesku tamsioms ir absurdiškoms Holbeino ir Albrechto Diurerio idėjoms.

Nežinoma, kodėl šis šokis vadinamas makabrišku. Akivaizdu, kad nežinoma, kas galėjo anksčiau už Mindeną, kuri 1383 metais pavaizdavo makabrišką šokį Vestfalijoje, tai padaryti. 1424 metais Paryžiuje, neatpažintųjų kapinėse, skulptūra vaizduoja mirusiųjų šokį. Prancūzijoje daugiau informacijos šia tema galima rasti nebent senų knygų mėgėjų bibliotekose. Visuose paminkluose šie užrašai sunyko, išskyrus Dieviškojo Sosto bažnyčios paskutinius paveikslus šia tema, kurie, tikėtina, greitai išnyks. Tik neryškūs piešiniai primins šiuos įdomius praeities griuvėsius. Ši bažnyčia stebina didžiaisiais vartais, kuriuos puošia bareljefai, įvairių dydžių šventųjų figūros, kai kurios gana gerai sukurtos; jos pagamintos iš juodos lavos, kuri sukuria labai gražų įspūdį. Deja, negailestingas laikas sunaikino kelių skulptūrų galvas. Tarp kuklių Dieviškojo Sosto bažnyčios turtų jokiu būdu negalima pamiršti vargonų, papuoštų medinėmis Lepoltro stiliaus medinėmis skulptūromis, kurių užmojis ir įvairovė tegali prilygti šio architekto sukurtam grožiui Versalio rūmuose. SAULĖ KLIMAVIČIŪTĖ 17m, Radviliškio r. Sidabravo gimnazija Mokytoja Stasė Janušienė

SLĖPTUVĖ Tėtis yra knygyno savininkas. Jis labai mėgsta knygas, jas ryja kaip žmogėdra. Jis jas skaito dienomis, kartais ir naktimis. Ši jo liga yra neišgydoma, bet tai nejaudina šeimos daktaro. Kiekvieną vakarą netikėtai atsiranda nauja knygų stirta namuose. Jų yra visur, net ir tualete. Tai invazija. Bambėsi ar nebambėsi, niekas nepasikeis, nes šalia tėčio šios įsibrovėlės visada teisios. Tėtis kalba su knygomis kaip su žmonėmis. Jis sugalvoja vardus ir vadina mažosiomis knygutėmis. Visos knygutės yra jo draugės. Aš neturiu draugo. Man nepatinka knygos. Išore aš panašus į tėtį, bet vidumi mes labai skiriamės. Mama apsimeta, kad to nepastebi. Ji mus myli vienodai. Aš esu mažiausias, bet mama nesistengia manęs apginti, kai tėtis man liepia skaityti, ar jūs tai galite suvokti? Atėjo vasaros atostogos. Aš nežinau, ką veikti. Gal padėti tėčiui tvarkytis knygyne? Ką man daryti? Nieko gero. Tėtis man uždraudė tvarkyti knygas ir liesti bet ką. Atrodo, kad popierius su manim draugauja. Man patinka girdėti

kaip plyšta lapas. Šis garsas skamba lyg muzika. Todėl aš tykau vagių. Tai vienintelis dalykas, pralinksminantis mane knygyne. Kai knyga atsiduria pas kišenvagį, aš tyliu, nes mane apima palaima. Vienos įsibrovėlės nebėra! Deja, tai atsitinka retai. Paprastai tėtis pastebi vagis, kai tik jie įeina į knygyną. Didžiausią laiko dalį praleidžiu stebėdamas skaitytojus. Aš juos visus gerai pažįstu. Kiekvienas turi įpročių. Vieni iš jų uosto knygas tarytum rinktųsi kamembero sūrį. Kiti pasiima knygas kartais. Jie dievina staigmenas. Knygynas lyg loterija. Yra pirkėjai, kurie ilgai neapsisprendžia. Jie paima knygą, ją padeda ir vėl pasiima. Galų gale jie apsigalvoja ir padeda knygą į vietą. Dažnai jie išeina tuščiomis rankomis. Šie pirkėjai jaučiasi sutrikę, nes nieko nenusipirko. Pasidariau slėptuvę knygyno gale. Knygų lentynoje prastumiu knygas, kad atsirastų mažas langelis. Lankytojai manęs nemato. Jaučiuosi lyg šnipas. Sąsiuvinyje pasižymiu mažiausias detales, kurias pastebiu. Gal vieną dieną šias mintis sudėsiu į knygą, kas žino? Bet aš nustebčiau, nes su gramatika nelabai sutariu. Palauk, matau naują klientą, aš jo nepažįstu, nes niekada nemačiau kvartale. Jis, turbūt, čia neseniai atsikraustė. Jo išvaizda keista: veidas

pilkas, antakiai netvarkingi, priblokštas knygų gausumu. Jis tarytum sklando virš grindų kaip vaiduoklis ir elgiasi keistai. Vaje! Tai bent! JUSTINA VAICIEKAUSKAITĖ 15m, Radviliškio r. Sidabravo gimnazija Mokytoja Stasė Janušienė

58 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

JONĖ MICHELEVIČIŪTĖ 16m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

KOTRYNA VAISĖTAITĖ 16m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

RAŠALO GERBĖJAS

DVYLIKA HERAKLIO DARBŲ - Jupiteri, kelkitės, gražuolė Almenė netrukus pagimdys jūsų sūnų. Tėbai švenčia, visas miestas šurmuliuoja prie rūmų vartų. - Merkurijau, raminkis, išjuoki didįjį Dievą. Nori, kad aš supykčiau? Tu esi mano ištikimiausias draugas, kuris neleidžia manęs kelti tokiu metu. Merkurijus nuleido galvą ir pasitraukė. Jupiteris, kuris valdė ant Olimpo kalno, visų dievų karalystėje buvo labai gerbiamas. Kiekvienas bijojo jo pykčio, kartais tokio baisaus, kad gali dangus griūti ir kalnai judėti. - Prieik, pasiuntiny, nes jau bundu. Almenė jau gimdo? - Taip, aukščiausiasis dieve, - pridūrė Merkurijus. – Jūs žinot, kad ji nėščia. Nuo tos nakties, kai atėjote pas jos vyrą Amfitroną, ji nešiojo jūsų vaiką. Ir tas vaikas jau greitai gims! - Patylėk, aš visa tai gerai atsimenu ir mielai apsieinu be tavo komentarų, nutraukė Jupiteris. - Laikykite šį reikalą paslaptyje ir pasirūpinkite, kad žinios nepasiektų mano žmonos Junonos ausų. Ji yra tokia pavydi, kad, deja, sužinojusi apie mano neištikimybę, galėtų išprotėti. Vargšas Jupiteris negalvojo, ką sako:

už durų klausėsi įniršusi deivė Junona. Jupiteris apibendrino: - Merkurijau, paduok man mano togą, aš grįšiu aplankyti gražiosios Almenės, besilaukiančios šio išskirtinio vaiko, kuris gims. Jupiteris apsirengė, susišukavo barzdą ir nusileido į žemę. Karaliaus Amfitrono rūmuose vyko kasdieninis gyvenimas, o Jupiterio atvykimas nieko nepakeitė. - Sveika, gražioji Almene, - pasakė jis. - Ką tik sužinojau, kad vaikas, kurį tau daviau, netrukus gims. Žinok, kad jis turės nepaprastą likimą. Jo jėgos ir gebėjimai taps legendiniai, jis išlaisvins žmones iš jų negandų ir valdys Mikėnų miestą. Kalbant apie jus, Amfitronai, sutikite šį pusiau žmogų, pusiau Dievą ir auginkite jį kaip savo sūnų. Jupiteris švelniai pabučiavo Almenę ir atsikėlęs paskutinį kartą pasakė jaunai porai: - Dar vienas dalykas, mano draugai, duokite šiam gražiam vaikui Heraklio vardą. Kadangi niekas nepasprunka nuo dievų, į sceną atlekia Junona. Pilna pavydo, deivė nusprendė nedelsdama imtis keršto. - Šis vaikas nepažins šlovės, kuri jam iš anksto paskirta, - sakė ji supykusi. – Jupiteris labai norėjo duoti sūnų šiai apgailėtinai Almenei ir dabar sako, kad šis vaikas turės dieviškų galių! Mes dar

pažiūrėsime... Pirmiausia Junona bandė neleisti Herakliui gauti Mikėnų sosto. Ji suskubo miesto valdovu padaryti labai jauną Herkaus pusbrolį Euristėją. Jupiteris negalėjo išvengti šio paskyrimo ir greitai suprato blogus žmonos ketinimus. Heraklis gimė po kelių dienų ir netrukus pasirodė aukštas, ryškus ir linksmas. Amfitronas davė jam puikų skydelį jo lopšiui. Mažas vaikas buvo žavus, tačiau Junona vis ieškojo naujų būdų atsikratyti jo. Vieną naktį ji įėjo į miegančio vaiko miegamąjį ir išleido dvi mirtinai nuodingas gyvates. Ryte, kai rado užnuodytą Heraklį, lopšio kojose aptiko du roplius, gulinčius negyvus, kuriuos naktį uždusino vaikas. Junona rėkė iš pykčio ir prisiekė įveikti mažąjį Heraklį. Metai bėgo, ir Heraklis darėsi vis didesnis, vis stipresnis. Didieji meistrai jį išmokė valdyti lanką, vairuoti vežimą ir net jodinėti arkliu. Heraklis netrukus pranoko savo mokytojus ir demonstravo puikius pasiekimus. Sveikindamas jį už stiprybę, Tėbų karalius Kreontas pasiūlė jam savo dukterį santuokai. Princesė Megara buvo labai graži ir abu jauni žmonės netrukus įsimylėjo vienas kitą. Netrukus gimė trys gražūs vaikai, kurie padarė juos laimingus. Šeima gyveno laiminga ir rami. Bet Olimpo kalne, dievų karalystėje, Junona nepakentė šio saldaus ir

60 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

malonaus gyvenimo. Jai kilo tokia baisi mintis - priversti Heraklį supykti taip, kad jis, apimtas beprotystės, padarytų siaubingą ir nepataisomą dalyką. Ir vieną rytą Heraklis išprotėjo. Jis žiauriai nužudė savo žmoną ir vaikus. Kai jo sąmonė sugrįžo, Heraklis rado negyvus savo vaikus ir žmoną ir suprato, kad ką tik nužudė žmones, kurie buvo jam brangiausi pasaulyje. Apimtas liūdesio, jaunuolis kreipėsi į dievus ir ėjo ieškoti patarimo iš Delfo šventyklos žynės Pitijos. - Vargšas aš! – šaukė jis. – Pasakykite man, kokia bausmė galėtų išpirkti šiuos nusikaltimus! Išgirdusi jo šūkavimus, dvasininkė atsakė: - Herakli, tu pasielgei labai žiauriai. Norėdamas atleidimo, eik pas savo pusbrolį Euristėją, Mikėnų karalių, ir pradėk jam tarnauti. Dvylika metų tu jam visiškai tarnausi ir atliksi dvylika darbų, kuriuos jis tau skirs. Jei tau pavyks įveikti šias dvylika neįveikiamų užduočių, tau bus galutinai atleista už padarytus nusikaltimus. Tą patį vakarą Heraklis nuvyko pas savo pusbrolį. Jis jam turėjo paklusti. ALDO DEGOLLADO-VASALAUSKAS 15m, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija Mokytoja Erika Kišūnienė

JULIJA NANEVIČIŪTĖ 17m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

PONO SEGUIN OŽKA Ponui Seguin niekada nesisekė su ožkomis. Jis jas visas prarasdavo vienu ir tuo pačiu būdu: vieną gražų rytą jos nutraukdavo savo virves, iškeliaudavo į kalnus, o viršuje, jas suėsdavo vilkas. Nei šeimininko glostymai, nei vilko baimė jų nesulaikydavo. Tai, matyt, buvo nepriklausomos ožkos, trokštančios laisvės bet kokia kaina. Dorasis ponas Seguin, kuris nesuprato šių gyvulių charakterio, buvo nusiminęs. - Ožkos pas mane nuobodžiauja, niekaip nesulaikysiu jų,- sakydavo jis. Tuo tarpu jis nenuleido rankų, praradęs šešias ožkas, jis nusipirko septintą; tačiau šį kartą jis pasirūpino įsigyti visai jauną ožkytę, kad ši apsiprastų ir galutinai liktų pas jį. O, kokia graži buvo pono Seguin ožkytė! Kokia ji buvo graži: švelnus žvilgsnis, barzdelė, juodos blizgančios kanopėlės, maži ragiukai ir ilgas baltas kailis. Be to, ji buvo klusni, ji leisdavosi melžiama net nekrustelėdama. Ponas Seguin įkurdino savo naująją ožką už namo, gudobelių aptvare. Jis ją pririšo prie kuolo pačiame gražiausiame pievos kampelyje, rūpestingai palikęs kuo ilgesnę virvę ir kartas nuo kar-

to ateidavo pažiūrėti, ar jai viskas gerai. Ožka buvo labai laiminga ir su didžiuliu malonumu rupšnodavo žolę, kad net ponas Seguin buvo sužavėtas. - Pagaliau, - pagalvojo vargšas žmogelis,- bent jau viena nenuobodžiaus pas mane! Tačiau ponas Seguin apsiriko, jo ožka pradėjo nuobodžiauti. Vieną dieną žiūrėdama į kalnus ožkelė sau pasakė: - Kaip turėtų būti gera ten viršuje! Koks malonumas bėgioti per šilojus be šitos prakeiktos virvės, kuri veržia kaklą! Asilui ir jaučiui tinka rupšnoti aptvare, bet ožkoms... joms reikia erdvės! Nuo to laiko pono Seguin ožkytei aptvaro žolė tapo beskonė. Tad ji pradėjo nuobodžiauti. Sulyso ir vis mažiau beduodavo pieno. Visą dieną ji tampydavo virvę, atgręžusi galvą į kalnų pusę, ir liūdnai mekeno. Ponas Seguin pastebėjo, kad jo ožkai kažkas atsitiko, tačiau nesuprato, kas tai galėtų būti... Vieną rytą ožka jam pasakė: - Klausykite, Pone Seguin, aš pas jus nuobodžiauju, išleiskite mane į kalnus. - Ah, Dieve mano! Ji irgi! – apstulbęs sušuko ponas Seguin. - Ir tu, Blanquette, tu nori mane palikti?- paklausė jis. O Blanquette atsakė: - Taip, pone Seguin. - Ar čia tau trūksta žolės? - O, ne, pone Seguin.

- Tavo virvė galbūt per trumpa, gal nori, jog prailginčiau ją? - Nesivarginkit, pone Seguin. - Tad, ko tau reikia! Ko nori? - Aš noriu eiti į kalnus, pone Seguin. - O, nelaimingoji, tu nežinai, jog yra vilkas kalnuose... ką darysi, kai jis prisėlins? - Aš jam vošiu su savo ragais, pone Seguin. - Vilkas tik pasijuoks iš tavo ragų. Jis jau suėdė tiek ožkų su žymiai didesniais ragais negu tavieji. Tu prisimeni nelaimingąją, senąją Renaude, kuri čia buvo praeitais metais? Stipri ir užsispyrusi kaip ožys. Ji kovėsi su vilku visą naktį... o ryte vilkas ją suėdė. - Vargšelė Renaude... Nieko nepadarysi, pone Seguin, išleiskite mane į kalnus. - Po šimts pypkių!- sušuko ponas Seguin - kas darosi su mano ožkomis? Dar vieną man vilkas suės... Na, tikrai ne! Aš tave išgelbėsiu, nors tu to ir nenori. Uždarysiu tave tvarte ir ten liksi amžinai! Tad nieko nelaukdamas ponas Seguin nuvedė ožką į tamsų tvartą ir išeidamas dukart užrakino duris. Deja, jis pamiršo uždaryti langą ir vos tik jis nusisuko, ožka iššoko laukan. Ožkytė buvo laiminga. Nebebuvo nei virvės, nei kuolo, nieko, kas jai trukdytų lakstyti, rupšnoti žolę tiek, kiek ji pati norėjo. O žolės buvo jai virš ragų... ir kokia žolė!... kvapni, gardi, sultinga,

62 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

pilna skirtingų augalų... tai tikrai visai kas kita, negu aptvaro veja. O kokios gėlės!... Mėlynos, raudonos, jų buvo visur. Mažoji ožkytė nieko nebijojo. Ji vienu šuoliu įveikė didelius upokšnius, kurie ją aptaškė. Tada, visa sušlapusi, ji atsiguldavo ant plokščios uolos ir išsidžiovindavo saulėje... Vieną kartą, prisiartinusi prie plynaukštės, ji lygumos apačioje pastebėjo pono Seguin namą su aptvaru. Tai ją prajuokino iki ašarų. - Koks jis mažas!- pasakė ji, - kaip galėjau ten ištverti? Vargšė ožkytė! Save pamačiusi iš taip aukštai, ji įsivaizdavo, jog yra tokia pat didelė kaip pasaulis... Trumpai tariant, pono Seguin ožkytei tai buvo gera diena. Staiga vėjas atvėso, o kalnai tapo violetiniai. Atslinko vakaras... - Jau! - sustojusi ir baisiai nustebusi, sušuko ožkytė. Apačioje laukai jau buvo migloje. Pono Seguin aptvaras iš lėto skendo rūke, matėsi tik namo stogas ir dūmelis. Ji klausėsi grįžtančios bandos skambančių varpelių ir pasijuto labai nuliūdusi... Ji pašoko... Ir tada kalnuose pasigirdo staugimas: - Ūūū! Ūūū! Ji pagalvoja apie vilką. Visą dieną ji, kvailelė, nepagalvojo apie jį... Tuo pačiu metu iš tolimo slėnio pasigirdo medžioklės ragas. Tai buvo paskutinis

gerojo pono Seguin bandymas. - Ūūū! Ūūū!- kaukė vilkas. - Grįžk! Grįžk!- kvietė ragas. Ožkytė užsinorėjo grįžti, bet, prisiminus virvę, kuolą, aptvarą, ji pamanė, jog nebegalės priprasti prie šio gyvenimo ir nusprendė pasilikti. Medžioklės rago nebesigirdėjo. Už nugaros ožka išgirdo lapų šlamesį. Ji atsisuko ir šešėlyje išvydo dvi stačias, trumpas ausis ir dvi blizgančias akis... Tai buvo vilkas. Milžiniškas, nejudantis, atsitūpęs jis rijo akimis mažą, baltą ožkytę, iš anksto mėgaudamasis laimikiu. Kadangi plėšrūnas buvo įsitikinęs, jog savo auką suės, jis nesiskubino. Tačiau tada, kai ji nusisuko, vilkas pradėjo piktai juoktis. - Cha cha cha! Mažoji pono Seguin ožkytė! – dideliu raudonu liežuviu jis apsilaižė savo nasrus. Mažoji ožkytė sutriko... Staiga ji prisiminė senosios Renaude istoriją, kuri kovojo visą naktį, kad būtų suėsta ryte. Ji pamanė, jog galbūt geriau būti suėstai iš karto. Bet apsigalvojusi ji nuleido galvą ragais į priekį, pasiruošusi kovoti. Ne dėl to, jog ji norėjo nužudyti vilką – ožkos nežudo vilkų – bet tik tam, kad galėtų įsitikinti, ar galės ištverti taip pat ilgai kaip vargšelė Renaude... Tad žvėris artėjo... Ak! Drąsi ožkytė, kaip ji nuoširdžiai kovojo! Daugiau nei dešimt kartų ji privertė vilką atsitraukti, kad galėtų

atsikvėpti. Per tuos atokvėpius, kurie truko vos minutę, ji parupšnodavo paskubomis savo brangios žolelės ir vėl stodavo į kovą pilna burna... Tai truko visą naktį. Kartas nuo karto Pono Seguin ožkytė žvilgtelėdavo į žvaigždes, šokančias vaiskiame danguje, ir pamanydavo: - Ak! Kad tik išsilaikyčiau iki ryto... Viena po kitos užgeso žvaigždės. Ožkytė dvigubino savo smūgius ragais, o vilkas – dantimis... Blanki šviesa apšvietė horizontą... Pasigirdo gaidžio giedojimas. - Pagaliau!- pasakė nusikankinusi ožka, kuri tik ir laukė ryto, kad galėtų numirti, ir atsigulė ant žemės gražiu, baltu kailiuku, aptaškytu krauju... Tada vilkas užšoko ant mažos ožkytės ir ją suėdė. MARANGOS LAURA PANAYOTA 16m, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija Mokytoja Alma Barkauskienė

Neatmenamais laikais žvėrys, paukščiai, žuvys, drugeliai neturėjo vardų. Štai ir ėmė dalinti vardus. Iš pradžių žolėms ir žolynų gyventojams – skruzdėms, kirmėlėms, vorams. Paskui medžiams ir miško gyviams – pelėms, burundukams, voverėms; didiesiems žvėrims: lokiui, vilkui, lapei, zuikiui. Pavadino jūras, upes, ežerus, pelkes, davė vardus žuvims, metams, ir atėjo, pagaliau, eilė paukščiams. Galingas paukštis erelis tapo ereliu, gražuolis povas – povu. Gavo vardus gervė, garnys, zylė, varnėnas, žvirblis, o paskui jį vardo atskrido pilkas mažylis. - Fu, - sakė žmonės.- Nėr į ką žiūrėt. Ir išvijo pilką paukštelį. Skrido nelaimingasis šalin nuo žmonių, pats nežinodamas kur. Skrido, skrido, skrido... Ir atskrido prie Juodosios jūros. - Nebus daugiau pilko paukštelio šitam plačiam pasauly! – sušuko nelaimingasis tremtinys, jį gi žmonės iš gimtųjų kraštų išvijo. Pasinėrė paukštukas į juoduosius vandenis ir tapo juodas kaip naktis. Atskrido pasirodyti žmonėms, gyvenusiems prie

Juodosios jūros krantų. O žmonės tik rankomis sumojavo, užrėkė: - Šalin, šalin! Toks juodas paukštis tik nelaimes neša! - Geriau jau aš būčiau likęs pilkas,pravirko paukščiukas ir skrido, kur tik sparnai nešė. Skrido, skrido ir atskrido prie Raudonosios jūros. Apsidžiaugė: - Štai mano išsigelbėjimas! Murktelėjo į raudonuosius vandenis ir tapo raudonas kaip ugnis. Toks jis dabar puošnus, toks retas. Didžiavosi paukštukas, nusprendė, kad jo vieta sultono rūmuose. O šis liepė jį pagauti ir auksiniame narvelyje uždaryti. Nupurpsėjo jis tolyn nuo sultono rūmų. Nutūpė šalia skurdžios trobelės, o žmonės, pamatę jį, metėsi prie tinklų. Sultonas už raudonąjį paukštį didžiulį atlygį pažadėjo. Ką daryti? Raudonasis paukštelis pakilo aukštai į dangų ir pasileido kartu su debesimis į nežinomas tolimas šalis. Ir visur jam prisiėjo gelbėtis nuo žmonių. Labai jau žmonės pamėgo laikyti gražius paukščius narveliuose. Skrido, skrido, skrido ir atskrido prie Geltonosios jūros. Apsidžiaugė keliautojas: Štai mano išsigelbėjimas! Ir ilgai negalvojęs išsimaudė geltonuosiuose vandenyse. Geltonoji jūra skalauja Kinijos krantus. Kinijoje valgo gyvates, vabalus, o čia – paukštis. Metėsi žmonės gaudy-

64 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

MEDA MARČIULIONYTĖ 15m, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

AR LENGVA VARDELĮ GAUTI?

ti geltonąjį paukštuką, bet ir šįkart jį išgelbėjo sparnai. Skrido geltonasis paukštis, skrido ir atlėkė iki Baltosios jūros, murktelėjo ir, žinoma, tapo baltas kaip sniegas. O aplink – balti ledynai, po juos vaikščioja baltieji lokiai, iš dangaus krenta ne lietus, o baltas sniegas, ir labai jau šalta toj baltoj šaly. Suplasnojo paukštukas sparneliais, kad nesušaltų, ir nuskrido. Ir parlėkė į savo gimtinę. Ne į labai šiltą, bet ir ne šaltą. Kol skrido, tėvynėn atėjo pavasaris. Upės ištvino, žemė ir miškai sužaliavo! Murktelėjo paukščiukas į gimtąjį upelį, žiūri - vėl tapo pilkas. Kiek džiaugsmo jam buvo. Tiek nesėkmių išgyveno, tiek puolimo. Nutūpė paukštukas ant krūmo ir užgiedojo. Kaip gera namuose! Ir nieko, kad tu pilkas... Giedojo paukštelis visą naktį, nuo saulėlydžio iki aušros giedojo... Ir visą naktį žmonės klausėsi jo giesmės ir sakė vienas kitam: - Kaip gieda, kaip čiulba! Tai lakštingala! Lakštingalėlė - stebuklas mūsų!

EDGAR NAVAGIN 18m, Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija

AUSTĖJA NORGIALAITĖ 13m, Mažeikių r. Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinė mokykla Mokytoja Irena Klemenienė

AUKSĖ ŠERBERYTĖ 13m, KTU inžinerijos licėjus

66 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

INESA ŽUMBAKYTĖ 15m, Kauno „Saulės“ gimnazija

AURELIJA ŽELVYTĖ 15m, Kauno LSMU gimnazija

UGNĖ PAUPLYTĖ 15m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

DIDŽIAUSIA MANO GYVENIMO LAIMĖ 1843 metais Ivanui Sergejevičiui Turgenevui sukako 25 metai, kai jis pirmą kartą išgirdo žinomą prancūzų dainininkę Poliną Viardo, ir buvo pakerėtas jos balso, talento. Ispanų kilmės Polina Viardo-Garsio buvo ryški, talentinga asmenybė, apdovanota ne tik muzikiniais gabumais. Ji ne tik nuostabiai dainavo, kūrė muziką, bet buvo pedagogė, gerai piešė, rašė pasakojimus. Aplink ją visada buvo pilna meno žmonių, subtiliai jautusių grožį: muzikantai, poetai, rašytojai, dailininkai. Visus, pažinojusius Viardo, traukė jos spindintis protas, apsiskaitymas, imlumas, puikus artistinis talentas. Pagal bendraamžių prisiminimus, Viardo neišsiskyrė išoriniu grožiu, tiksliau, išvaizda. Štai ką apie ją rašo Turgenevo draugas, dailininkas A. P. Bogoliubovas: „Viardo nebuvo graži, bet buvo tiesi ir netgi liekna. Iki senatvės ji turėjo puikius juodus plaukus, protingas juodas aksomines akis ir matinės spalvos veidą... Jos burna buvo didelė ir plati, bet vos ji pradėdavo dainuoti, apie veido trūkumus niekas ir neužsimindavo. Ji akimirksniu įsijausdavo, tapdama tokia galinga gražuole, tokia

aktore, kad teatras drebėjo nuo plojimų ir susižavėjimo šūksnių. Gėlės biro ant scenos, ir šiame visuotiniame susižavėjimo triukšme scenos carienė slėpdavosi už besileidžiančios užuolaidos“. Nenuostabu, kad dainininkė galėjo įkvėpti susižavėjimo jausmą pradedančiam rašytojui. Jis siekė galimybės būti pristatytas jai. Susipažinimas virto draugyste, kuri peraugo į meilę. Bet Polina Viardo buvo ištekėjusi ir buvo laiminga santuokoje. Santykiai tarp jos ir rašytojo išliko visą gyvenimą, bet jie teikė ne tik nesibaigiantį džiaugsmą ir laimę, bet ir liūdesį bei nusivylimą. Iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų Turgenevas liko ištikimas šiam didingam jausmui, neapsiėjusiam be aukų. Viename iš laiškų Polinai Viardo jis rašė: „Aš nemačiau nieko geriau už Jus pasaulyje, sutikti Jus savo gyvenimo kelyje man buvo didžiausia laimė, mano ištikimybė ir dėkingumas Jums neturi ribų ir mirs tik kartu su manimi“. Daugelyje savo kūrinių („Dvarininkų lizdas“, „Išvakarėse“, „Pirmoji meilė“, „Pavasariniai vandenys“) poetiškai, jausmingai ir ištikimai rašytojas piešia meilės jausmą - gimstantį, drovų ir neišskiriantį arba linksmą, laimingą, viską nugalintį. Kai 1846 metais Viardo grįžo į Prancūziją, Turgenevas nuvažiavo paskui ją. Gyveno Paryžiuje, paskui Zalcbrune, išvažiuodavo į Londoną ir vėl grįždavo į Paryžių. Vėliau jis visam

68 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

laikui apsigyveno kartu su Viardo šeima. Polinos Viardo vyras, Luji Viardo, taip pat buvo neeilinis žmogus. Jis užsiėmė ne tik literatūrine kūryba, bet ir dailės kritika, vertimais, istorija. Turgenevas greitai susidraugavo su Luji Viardo, turėjo bendrų pomėgių: meilė literatūrai, dailei, teatrui, muzikai. Luji Viardo ir Turgenevas kartu į prancūzų kalbą išvertė Gogolio, Turgenevo apsakymų rinkinius, Puškino draminių kūrinių rinkinį. Metams bėgant aukščiausias meilės jausmas pavirto į visišką prisirišimą, į abipusį poreikį bendrauti. Laiškuose Polinai Viardo Turgenevas džiaugiasi jos muzikiniais pasiekimais, duoda patarimų, analizuoja jos įkūnytų herojų išvaizdą, partijas, kurias ji atlieka. Kai dainininkė Badene atidarė dainavimo mokyklą, Turgenevas rašė libretus trumpoms juokingoms operetėms ir netgi vaidino jose mažus vaidmenis. Per visą Turgenevo gyvenimą Polina Viardo buvo jo ištikima draugė, ir, kai jis merdėjo, ji, vienintelė iš artimų žmonių, stovėjo prie jo galvūgalio. Ji įvykdė paskutinį jo prašymą - palaidoti Rusijoje - ir vėliau daug padarė jo atminimo įamžinimui. Turgenevo meilė buvo jam ne tik džiaugsmas, bet ir kančia. Nors Viardo namuose visada džiaugėsi jį matydami, jis kartais jautėsi „ant svetimo lizdo krašto“. Jį slėgė ir ilgas buvimas užsienyje. Bet ir atsiskirti nuo šios šeimos jis negalėjo, toks stiprus buvo

KORNELIJA KVEDARAVIČIŪTĖ 15m, Baltarusijos Pelesos vidurinė mokykla lietuvių mokomąja kalba Mokytoja Vilma Kvedaravičienė

GABRIELĖ PILKYTĖ 14m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

FAUSTA BAUER 16m, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

jo prieraišumas, tokie stiprūs buvo jo jausmai. Jo draugas A. P. Bogoliubovas, apie 10 metų stebėjęs Viardo ir Turgenevo santykius, tvirtina, kad „Turgenevas buvo laimingas savaip, ir būtų begėdis tas žmogus, kuris kėsintųsi nepagrįstai teisti tokias dvi didingas asmenybes, kokie buvo jis ir ji!“. Du didieji menininkai su jų pasaulio grožio suvokimu, jausmų grožiu, meilės didybe buvo verti vienas kito. Geriau už visus paaiškinimus šios nuostabios meilės, besitęsusios 40 metų, yra eilėraštis proza: „Kada manęs nebus...“, parašytas Turgenevo keli metai iki jo mirties, kur išreiškiamas vis tas pats dėkingumas už susitikimą šioje žemėje, už meilę.

AIDA ATKOČIŪNAITĖ 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

ANA OLIVA 15m, Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

AUGUSTĖ JANKAUSKAITĖ 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

LUKAS VINICKAS 15m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

MARIA ZVOLINSKAYA 15m, Vilniaus tarptautinė mokykla

IŠ AVALYNĖS ISTORIJOS Šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys išsivysčiusiose šalyse, negali įsivaizduoti gyvenimo be batų. Avalynė reikalinga visiems: ji saugo mūsų kojas nuo sužalojimų, šalčio ir yra neatsiejama išvaizdos dalis. Avalynės istorija labai įdomi, kupina nuostabių faktų ir tokia pat sena, kaip ir civilizacijos istorija. Avalynės išradimo priežastys savaime suprantamos: karštas smėlis, aštrūs akmenys, uolų gabalai bei šaltis privertė senąjį žmogų saugotis. Ispanijos olose esantys daugiau nei 15os tūkstančių metų senumo piešiniai vaizduoja žmones, kurių kojos apvyniotos kailiais. Pačią seniausią avalynę surado archeologai, kasinėdami akmens amžiaus žmonių stovyklavietę JAV: avalynės sandėlyje suskaičiavo apie 300 porų iš žolės supintų sandalų. Tai ekologiškas, bet labai nepatvarus apavas. O pati seniausia iki šiol rasta odinė avalynė yra čerokiai (siauri bateliai smailomis nosimis). Juos rado Armėnijoje 2008-aisiais kasinėdami Areni urvą. Archeologai tvirtina, kad šiems batams jau yra 5500 metų. Sandalai yra seniausias batų modelis. Senovės Egipte batų padai buvo

TEMŲ SĄRAŠAS

gaminami iš palmių lapų ar papiruso, prie kojų pririšami odiniais dirželiais. Turtingi egiptiečiai sandalų dirželius tapė, puošė brangakmeniais ir juvelyriniais akmenimis. Faraono rūmuose ir šventyklose buvo vaikščiojama basomis, net faraono žmona negalėjo avėti basučių. Senovės Graikija garsėjo sandalais su iki kelių rišamais raišteliais, dievo Hermio – prekybos globėjo – dėka ir jo sparnuotų sandalų. Senovės graikai pirmieji pastebėjo, kad žmogaus kairioji ir dešinioji kojos skiriasi. Tai buvo tikra batų revoliucija: nuo tada atskirai siūdavo apavą dešinei ir kairei kojai, kurie sudarydavo porą. Senovės Romoje avalynė ypač pabrėždavo jos savininko statusą. Ir patricijai, ir plebėjai dėvėjo odinius sandalus, dengiančius tik padą ir pritvirtintus prie pėdos dirželiais. Tačiau kilmingųjų avalynė buvo pritvirtinta prie kojų keturiais dirželiais, o plebėjų – vienu. Kasdieninė moteriška avalynė buvo baltos spalvos, o vyriška – juodos. Ypač iškilmingomis progomis turtingi Romos gyventojai apsiaudavo purpuriniais ir raudonais batais, papuoštais perlais ir siuvinėjimais. Rytų slavų protėvių – skitų – pagrindinė avalynės rūšis buvo minkšti auliniai batai, kurie buvo tvirtinami prie

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

kojos dirželiais, apimančiais pėdą ir kulkšnį. Batų aulai buvo siuvami iš kailio, odos ir spalvoto veltinio kvadratėlių mozaikos principu. Seniausiais batais Rusijos teritorijoje laikomos naginės – avalynė iš minkštos odos. Turtingi ir kilmingi avėjo minkštus odinius batus, gausiai išpuoštus smulkiomis detalėmis, o vargšai – pintas vyžas. Iš amžių gelmių į Rusiją (ypač Sibirą) atėjo veltiniai. Tai besiūliai batai, velti iš gyvūnų vilnos. Manoma, kad juos išrado stepių klajokliai. Avalynę su kulnais dabar avi daugiausia moterys. Bet ją sumanė vyrai. Batai su kulnu buvo ypač patogūs raiteliams – padėdavo išlaikyti pėdą balnakilpėje. Bet kulno istorija yra labai ilga. Pirmieji sandalus, panašius į batus su platforma (koturnus), naudojo senovės graikų aktoriai: pagrindinis veikėjas visada buvo aukštesnis už kitus. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (kurio ūgis tebuvo 165 centimetrai) ne tik įvedė į madą vyriškus batus su kulnais, bet ir įsakė juos avėti visiems dvariškiams. XVI amžiaus aristokratės taip pat nešiojo aukštakulnę avalynę: dažnai kulnas būdavo toks aukštas, kad moterys negalėjo vaikščioti be tarnų pagalbos. Šiuolaikiniai dizaineriai kartais sukuria aukštakulnius batelius,

siekiančius 23-25 centimetrus aukščio. Tačiau jie net ne visada panaudojami madų šou: modeliai atsisako juos apsiauti dėl pavojaus sveikatai. Batų istorija yra žmonijos raidos dalis, ne veltui ja domisi rimti mokslininkai. Kanadoje, Toronte yra avalynės muziejus, kurio ekspozicijoje atsispindi keturių su puse tūkstančio metų avalynės istorija. O Rusijoje, Tverės apskrityje esančio Kimros miesto muziejuje, galima apžiūrėti XVIII – XX a. batų pavyzdžius. JOKŪBAS DARGIS 14m, Birštono gimnazija Mokytoja Veda Martinaitienė

VIKTORIJA ABRAMOVIČ 17m, Visagino „Atgimimo“ gimnazija SAULĖ BIVILAITĖ 14m, Kėdainių kalbų mokykla

KAIP AŠ PASIKLYDAU (IŠ FOKSTERJERO MIKIO DIENORAŠČIO) Pieštukas dreba mano dantyse... Oi, kas atsitiko! Kine tai vadinama tragedija, o aš manau, kad tai dar blogiau. Mes nuėjome į paplūdimį, ir aš ėmiau kvailioti. Laksčiau aplink persirengimo kabinas, šokinėjau per poilsiautojus, uostinėjau pažįstamus vaikus ir džiaugsmingai lojau. Tegyvuoja šuniška laisvė! Ir štai prisišokinėjau. Pasukau į parką, nėriau į kažkokį žalią skersgatvį, patekau į svetimą daržą, sudraskiau seną batą, iš ten į lauką, tada į kelią – viskas žlugo! Aš pasiklydau... Pauosčiau kelią: svetimi pėdsakai, dulkės, padangos, tepalas... Kur mano vasarnamis? Aplink namai visi vienodi, vaikai prie vartelių panašūs vieni į kitus. Išlėkiau prie jūros: kitokia jūra! Ir dangus kitas, ir krantas tuščias. O už viską baisiau: aš nuogas! Antkaklis su mano

TEMŲ SĄRAŠAS

adresu liko namuose. Bet kuri mergaitė (aš jau tuo pasirūpinčiau) perskaitytų adresą ir parvestų mane namo. Prisiglaudžiau prie telegrafo stulpo, esančio prie geltonos tvoros, ir nuleidau galvą. Taip atrodantį pasiklydusį šunį buvau matęs paveikslėlyje, ir tokia poza man labai patiko. Ką gi, aš neklydau. Pro vartelius pasirodė kažkas rožinio. Išėjo mergaitė (jos visada geresnės už berniukus) ir prisėdo priešais mane ant keliuko. - Kas tau šuneli? Nori pas mane? Galbūt tave dar suras... Mano mama gera, o su tėčiu susitarsim. Ką daryti? Nakvoti miške? Argi aš laukinis? Pilve tuščia. Ir taip aišku. Aš dėkingai lyžtelėjau mergaitei ranką ir nusekiau paskui ją. Jeigu ji kada nors pasiklys, aš būtinai ją parvesiu namo... - Mama! - sušuko ji. – Mamyte! Aš atvedžiau Fifi, ji pasiklydo. Ar galiu ją pasilikti? O! Kodėl „Fifi“?! Aš Mikis, Mikis! Juk aš negaliu žmonių kalba išsakyti savo nuostabių minčių... Tegul. Mama paėmė pensnė (tarytum be jos nebūtų aišku, kad aš pasiklydęs) ir nusišypsojo: - Kokia gražutė! Lili, duok jai pieno su pyragu. Ji atrodo tvarkinga, o vėliau

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

matysim, kaip bus. Ėdžiau neskubėdamas, tarytum norėdamas jas pamaloninti. Jūs vaišinate? Ačiū, aš suėsiu. Tik prašau nepagalvoti, kad aš kažkoks išbadėjęs, valkataujantis šuo. Nakvojau savo naujosios draugės kambaryje. Sapnavau Ziną ir net sulojau iš džiaugsmo. O prabudau... Nieko neradau. Aš kankinuosi, nesgi esu labai ištikimas ir prieraišus šuo. Antra diena be Zinos. Pas mano draugę į svečius atėjo toks storas berniukas – jos pusbrolis. Šunys, ačiū Dievui, pusbrolių neturi. Jis bandė ant manęs joti, vos nesutraiškė. Vėliau mano letenomis mėgino groti pianinu. Aš viską iškenčiau ir iš mandagumo jam net negrybštelėjau. Ak, kada gi, kada gi mane suras? Pagaliau lyg našta nukrito nuo pečių... Nežinau, kur ji nukrito, bet, trumpiau tariant, mane surado. Lilė nusivedė mane į pliažą. Ir staiga tolumoje pamačiau šviesiai violetinę suknytę, juostuotą kamuolį ir gelsvas garbanėles – tai Zina, tikrai Zina! Kaip mes šokinėjom, kaip spygavom! Lilė patyliukais priėjo ir paklausė: - Ar tai jūsų Fifi? - Taip! Tik čia ne Fifi, o Mikis.

- Ak, Mikis! Atleiskite, nežinojau. Jis pasiklydo, o aš priglaudžiau. Lilės akyse telkėsi ašaros. Bet Zina ją nuramino, labai nuoširdžiai padėkojo ir pažadėjo su manimi kada nors užeiti į svečius. Aš pritūpiau ant užpakalinių kojyčių, sukryžiavau priekines letenėles ir, dėkingai lyžtelėjęs Lilei ranką, droviai nusekiau paskui Ziną. URTĖ MACKEVIČIŪTĖ 18m, Kauno r. Babtų gimnazija Mokytoja Rita Jakienė

AUGUSTINA STUKNYTĖ 14m, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla KATSIARYNA RAK 15m, Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija

AUGUSTĖ DAŠČIORAITĖ 12m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija DARIA KOSTRYKINA 13m, Alytaus r. Butrimonių gimnazija

TEMŲ SĄRAŠAS

POLINA RAPOPORT 18m, Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

FAUSTA JANAUSKYTĖ 11m, Šiaulių V. Kudirkos progimnazija

Viskas kaip visada prasideda nuo paprastos nuotraukos... Gerai, ne visai paprastos, o vienos pačių seniausių Vilniaus nuotraukų, maždaug 70- tų XIX amžiaus metų. Pati nuotrauka nelabai įdomi – na, praeiviai, na, viešbutis „Roma“... Bet jeigu pasižiūrėtume į šią nuotrauką amžininko akimis? Juk tikriausiai būtent šiame viešbutyje už Aušros vartų 1862 metais buvo apsistojęs А. N. Ostrovskis. Štai kaip jis aprašė viešnagės Vilniuje įspūdžius: „1862 metų balandžio 3 (15) diena. Lietuva. Pusę pirmos atvažiavome į Vilnių. Oras nuostabus, sniego nė žymės. Maskvoje tokios dienos būna tik balandžio pabaigoje. Apsistojome Žmurkevičiaus viešbutyje už Aušros vartų. Miestas iš karto sužavi savo originalumu. Pastatai akmeniniai, siaurutės, nepaprastai švarios gatvės, aukšti čerpėmis dengti namai ir didingos bažnyčios. Pietavome mes pas Juodką. Smuklė maža, tik du kambariai. Patarnauja vaikinukas, šeimininko dukra ir pats šeimininkas, kuris kas minutę išsitraukia iš spintelės maderos butelį ir išgeria po taurelę. Virš miesto kyla kelių viršūnių kalnas. Ant vienos kūgio formos ket-

TEMŲ SĄRAŠAS

eros pastatytas bokštas. Šie kalnai ir miestas - nuostabaus ir reto grožio paveikslas. Pasisamdėm vežiką, kad užvežtų mus į kalną: pražiavome Jono bažnyčią, gubernatoriaus namą, katedrą (į ją užėjome), išvažiavome prie kažkokių kareivinių ant patvinusios Vilijos kranto, išlipom iš vežimo ir pradėjome kopti į kalną. Mums labai norėjosi į miestą pažvelgti iš viršaus. Keturis kartus pailsėję šiaip taip užsiropštėme: bet ten, pasirodo, įtvirtinimai ir mūsų paprašė nešdintis žemyn. Leidžiantis vienas labai mielas gimnazistukas priskynė mums pirmų pavasarinių gėlių (plukių). Gėlės jau pasirodė, o žolė dar tik kalasi. Sėdome į vežimą ir nuvažiavome prie Petro ir Povilo bažnyčios. Bažnyčios kairėje Vilija, o dešinėje, įkalnėse, pušų giraitė, puiki vieta vasarą pasivaikščioti. Bažnyčios išorė paprasta, bet viduje sienos ir kupolas gausiai išpuošti prabangiais lipdiniais.“ „Balandžio 4 (16). Niūru ir šalta. Paklaidžiojome po miestą, užėjome į Bernardinų bažnyčią (nuostabiausias architektūros paminklas). Užsukome į žmonių pilną Jono bažnyčią - didžiulę ir didingą. Prie durų gražuolė lenkė, atliekanti bažnyčios seniūno pareigas, norėdama atkreipti praeinančių dėmesį, dailiais piršteliais barbena į lėkštę. Vilniuje daug gražių lenkių, pasitaiko ir gražučių žydžių, bet mažai. Čia aš pirmą kartą pamačiau katalikų pamaldumą. Vyrai ir moterys suklaupę

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

ant kelių, su maldaknygėm, visiškai panirę į maldą, ir ne tik bažnyčioje, bet ir gatvėje, priešais Aušros vartus. Tai vietinė šventovė - virš vartų varpinė, kurioje kaba graikų tapybos stebuklinga Dievo Motinos ikona (pirmiau priklausė stačiatikiams, o vėliau kažkaip atiteko lenkams). Bernardinų bažnyčioje matėme lenką, kryžium gulintį ant šaltų akmeninių grindų. Bažnyčios atviros visą dieną, ir visada rasite besimeldžiančių, ypač moterų, kurios stropiai atlieka Didžiosios savaitės apeigas. Dėl kontrasto apie žydų Velykas: kaip niekada išsipuošę ir švarūs žydai su išsidabinusiomis žmonomis ir vaikais pulkais vaikštinėja po miestą. Žydės pirmiausia puošia galvą: sutikome labai daug žydžių, vilkinčių paprastomis perkelinėmis palaidinėmis, bet virš perukų nėriniuoti (juodi) kykai su įvairiaspalvėmis juostomis ir gėlėmis. Pusryčiavome pas Juodką, kur valgėm labai gerą vietinę žuvį – seliavą. Reikia pripažinti, kad lenkų patarnautojai mandagūs, geraširdžiai ir be jokio pataikavimo, kaip ir vežikai.“ Štai kokį įspūdį klasikui padarė Vilnius. AIVA KVEDARAITĖ 13m, Šiaulių Zoknių progimnazija Mokytoja Laimutė Čerškutė

KAROLINA RIEPŠAITĖ 17m, Šiaulių Simono Daukanto gimnazija

SENA NUOTRAUKA

ALEKSANDRA ŠČERBINA 17m, Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

ERIKAS KAZLAUSKAS 13m, Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija

80 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

KAS SVARBIAU Susiginčijo kartą du draugai: kas lemia laimę. - Ir nėra čia apie ką galvoti! - tarė vienas. - Laimę atneša pinigai. Tu žinai, kaip tapau garsiu poetu. Niekas nenorėjo spausdinti mano eilėraščių. O kai mano teta mirė, paliko man palikimą, ir aš pats išspausdinau savo eilėraščius. Nuo tada leidėjai mane tiesiog persekioja. Taigi, jei ne tetos pinigai, niekas dabar nežinotų, kad esu poetas. - Nesąmonė, - sušuko antrasis. Viskas priklauso nuo likimo. Dabar esu pripažintas geriausiu dainininku Italijoje. O anksčiau niekas nenorėjo manęs nė klausyti. Ir dainavau tik jūrai bei žuvims. Tačiau likimas lėmė, kad tuo metu grafas Luidžis plaukiojo valtele, išgirdęs mano dainavimą, jis pakvietė mane dainuoti puotoje, surengtoje savo nuotakos garbei. Taip viskas ir prasidėjo. Ką bendro su tuo turi pinigai? Likimas, brolau, likimas! Poetas su dainininku vis ginčijosi, o paskui nutarė eiti pasivaikščioti. Jie ilgai klajojo po miestą, kol pačiame jo pakraštyje pamatė seną trobelę, ant kurios slenksčio sėdėjo jaunas apskuręs vyras ir brazdino gitarą. - Klausyk, bičiuli, tu, kaip matau, gyveni linksmai, groji gitara, - šūktelėjo poetas jaunuoliui.

- Kokios čia linksmybės, jei jau antrą dieną nieko nevalgiau? O gitara - visas mano turtas! Draugai susižvalgė vienas su kitu ir nusprendė, kad būtent toks žmogus padės jiems išsiaiškinti, kas gyvenime svarbiau. Jie iš kišenių išsitraukė po penkiasdešimtinę monetą ir padavė jas jaunuoliui, sakydami, kad po metų atvyks jo aplankyti ir sužinos, ar pinigai jam padėjo. Alčido (toks buvo jauno vyro vardas) paslėpė šimtą aukso monetų už senosios beretės pamušalo ir nuėjo į artimiausią krautuvėlę, norėdamas, pirmiausia, prisipirkti tiek dešrelių, kiek tilps jo skrandyje. Bet nespėjo jis nė dešimt žingsnių žengti, kai nuo artimiausio alyvmedžio pakilo didelė pasišiaušusi varna, pagriebė Alčido beretę ir paspruko. Praėjus lygiai metams, poetas ir dainininkas rado jaunuolį ant trobelės slenksčio tais pačiais suplėšytais drabužiais ir su gitara rankose. Jų ginčas nebuvo išspręstas, todėl jie vėl padovanojo jam šimtą monetų ir pažadėjo aplankyti jį kitais metais. Šį kartą Alčido nusprendė būti protingesnis: pasiėmė vieną monetą, kad krautuvėlėje nusipirktų dešrelių, o likusią dalį paslėpė sename auliniame bate, kuris mėtėsi trobelės kampe. Kol jaunuolis ėjo apsipirkti, į trobelę įsmuko kaimynų katė, kuri čia dažnai užsukdavo. O tuo metu iš urvelio išlindo pelė ir pasislėpė sename bate. Katė puolė

grobį, tačiau pelė vikriai įslydo į urvelį, o monetos pabiro iš seno aulinio bato: vienos iš jų įsirito į pelės urvelį, kitos pradingo grindų plyšiuose. Grįžęs iš krautuvės Alčido suprato, kad netapo turtingesnis... Nenuostabu, kad mūsų seni draugai rado jaunuolį tokios pat būklės, kokios jį paliko prieš metus. Ir nors nė vienas iš jų negalėjo įrodyti, kas svarbiau - pinigai ar likimas - abu nusprendė, kad ginčas jiems per brangus. Jie atsisveikino su Alčido ir kiekvienas patraukė savais keliais. Tiesa, atsisveikindamas dainininkas padovanojo jam švino žiedą, kuris nežinia kodėl voliojosi jo kišenėje. Žiedas ilgą laiką gulėjo Alčido kišenėje. Jaunuolis tik tada jį prisiminė, kai nuo bado jo skrandis visiškai susitraukė. „Parduoti? Taigi už jį negausi nė vienos monetos“, - pagalvojo alkanas vaikinas. „Bet kodėl gi jis buvo išlietas?“ Ir staiga jam toptelėjo galvon: „Tai puikus grimzdas!“ Jaunuolis rado tinkamą vynmedžio šaką, pasigamino kabliuką iš seno plaukų segtuko, pririšo grimzdą ir su nauja meškere nuėjo į pajūrį. Ilgą laiką jis sėdėjo ant didelio akmens, bet tik saulei besileidžiant pradėjo kibti žuvys. Ach, ir skani išėjo žuvienė! Žuvų buvo tiek daug, kad likusias Alčido ryte pardavė turguje. Tada ir vėl nuėjo pajūrin. Po mėnesio jis nusipirko nedidelį tinklą, po šešių mėnesių – valtį, ir tapo tikru žveju.

O kaip mūsų seni draugai - poetas ir dainininkas? Jie buvo taip užsiėmę savais reikalais, kad prisiminė jaunuolį iš trobelės tik po penkerių metų. Jie prisiminė ir nusprendė jį aplankyti. Tik vietoje trobelės jie pamatė naują namą, kieme žaidė du vaikai, o jauna namų šeimininkė šypsojosi stovėdama ant slenksčio. Ji pakvietė savo vyrą Alčido. Alčido garbiesiems senjorams papasakojo, kaip jis tapo žveju, vedė Džovaną, o, kai vietoj senos trobelės nusprendė pastatyti naują namą, kamine rado varnos lizdą, o lizde – seną beretę su monetomis. Po grindimis jie taip pat aptiko pelės urvelį, kur ramiausiai dulkėse gulėjo auksas. Džiovana atnešė tvarkingą mažą monetų maišelį ir atidavė jį ponams. - Tai likimas! - sušuko dainininkas. - Ne, pinigai! - bandė perrėkti savo draugą poetas. - Leiskite man tarti žodį, - nutraukė besiginčijančius Alčido. - Pinigai lieka pinigais, likimas – likimu, bet patikėkite manimi, svarbiausia – darbas ir atkaklumas. MEDA RIBAKOVA 12m, Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazija Mokytoja Jūratė Garliauskienė

82 TEMŲ SĄRAŠAS

SOFYA KLYNCHEREVA 16m, Vilniaus tarptautinė mokykla

RŪTA KARVELYTĖ 16m, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Gyveno kartą Afrikoj mergaitė vardu Abena. Abenai patiko vėžlys. Vėžlys kasdien ateidavo prie Abenos trobelės, kur jam visada buvo paruoštas skanėstas. Kartą prasidėjo sausra. Danguje kepino karšta saulė. Abena ėjo į kukurūzų lauką pjauti vaisių, bet augalai buvo nuvytę. Tada Abena ėjo prie bananų medžio, tačiau tarp jo lapų sėdėjo beždžionės ir ėdė paskutinius bananus. Ji paėmė ąsotį ir nukulniavo prie šulinio, bet šulinys buvo išdžiūvęs. Tuščiomis rankomis Abena grįžo pas vėžlį. -Neturiu nieko valgomo,- tarė ji liūdnai. -Tai lieka tik viena,- pasakė vėžlys.Reikia keliauti prie mango medžio, kuris visada veda vaisius. Tada vėžlys pasiėmė seną maišą ir leidosi į kelią. Po medžiu gulėjo daug sunokusių vaisių. Tačiau, kai vėžlys norėjo vieną įsikišti į maišą, iš už kamieno išpuolė krokodilas ir pražiojo savo nasrus. Jis įmetė vėžlį maišan ir nubėgo namo.

Krokodilas nuėjo prie būgno ir ėmė garsiai jį mušti: -Ateikit, draugai, ateikit! Aš suruošiu šiandien nuostabią šventę. Grasinamai bildėjo būgnai ir iš miško išbėgo trys laukiniai vyriokai. Pirmasis mojavo didele ietimi. Antrasis nešėsi kreivą peilį. Trečiasis vilko sunkią kuoką. Krokodilas norėjo virti sriubą, bet ąsotis buvo tuščias. -Aš atnešiu,- tarė laukinis vyriokas su kuoka, pasikabino ant kaklo du ąsočius ir nurisnojo prie upės. Jam nuėjus, krūmuose kilo baisus triukšmas. -Dingstu iš čia!- klykė iš išgąsčio perbalęs laukinis ir movė atgal pas savo bendrus. -Bailys tu,- pasakė laukinis vaikinas su peiliu, pasikabino abu ąsočius ir nubėgo prie upės. Deja, vėl greitai pasigirdo baisus riaumojimas iš krūmų. Laukinio vos širdies smūgis neištiko iš baimės ir jis davė į kojas. -Niekas manęs nenugalės,- gyrėsi laukinis vyriokas su ietimi. Bet ir jis neatsilaikė prieš pragaro spektaklį. O kas gi kėlė tą sumaištį? Tai buvo Abena, kuri šoko ant būgno, purtė barškučius ir tuo pačiu metu visa gerkle šaukė. Laukiniai vyrukai surėmė galvas draugėn. -Krūmuose turbūt pabaisa,šnabždėjosi jie išsigandę.

-Dabar eisim kartu,- suurzgė krokodilas ir leidosi į kelią. Priekyje drebėdamas ėjo laukinis su kuoka. Paskui jį virpėdamas šliaužė vyriokas su peiliu . Už jų susilenkęs tirteno laukinis vaikinas su ietimi. Paskutinis ėjo krokodilas. Jam tirtėjo dantys ir visas kūnas vienu metu. -Tai gerai,- pagalvojo Abena, kai pamatė ateinančius laukinius ir krokodilą. Viską paliko ir nubėgo į nedidelį kiemą, kur buvo įkalintas vėžlys. -Aš juos nuo čia nuviliojau,sušnabždėjo mergaitė ir praskleidė gyvatvorę. Taip vėžlys buvo išlaisvintas.

84 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

ŪLA SABATAITYTĖ 12m, Jurbarko Naujamiesčio progimnazija Mokytoja Nijolė Giedraitytė

MĖTA HENDRIKSON 16m, Vilniaus lietuvių namai

MUMS NUSIŠVILPT ANT KROKODILO

ROBERTA RUDMINAITĖ 16m, Marijampolės Sūduvos gimnazija

MUZIEJŲ SALA Berlyno viduryje, Šprė (Spree) upės saloje, yra įsikūręs žymus Europos muziejų kompleksas - muziejų sala, nuo 1999 m. priklausanti UNESCO pasaulio kultūros paveldui. Muziejų salos ansamblį sudaro penki valstybiniai muziejai. Statinių ansamblis per 100 metų iki 1930 m. buvo suformuotas penkių architektų. 1825 - 1830 m. Karlo Frydricho Šinkelio (Karl Frydrich Schinkel) suprojektuotas Senojo muziejaus fasadas, iškilęs Pramogų parke (Lustgarten) prie Berlyno katedros, yra tikras klasicistinės architektūros šedevras. Tiesiai prie Pramogų parko, įeinant į Senąjį muziejų, Jus pasveikina galingas rotondos kupolas, o už kolonų pasiekiate romėniškų ir graikiškų skulptūrų kolekciją. Naujajame muziejuje yra įsikūręs Egipto muziejus su žymiuoju Nefertitės biustu. Taip pat eksponuojamas originalus egiptietiškas vidinis kiemelis, mumijos bei vertingi papirusai. 1843 - 1846 m. Frydricho Augusto Štiulerio (Friedrich August Stüler) sukurtas pastatas po atstatymo yra tarsi seno ir naujo samplaika. Šalia Naujojo muziejaus stovi antrasis Štiulerio kūrinys - Senoji Nacionalinė galerija. O XIX a. tapybos ir

skulptūros pastatas primena antikinę šventyklą ant aukšto pamato. Štiulerio mintis 1867 - 1876 m. buvo užbaigta Johano Hainricho Štrako (Johann Heinrich Strack). Raitelio statula prie išorinių laiptų vaizduoja karalių Frydrichą Vilhelmą IV (Friedrich Wilhelm IV), puoselėjusį Muziejų salos idėją. Senojoje Nacionalinėje galerijoje galima išvysti prancūzų impresionistų Manė, Monė, Renuaro (Manet, Monet, Renoir) darbus, taip pat romantikų Kasparo Davido Frydricho (Kaspar David Friedrich) ir Karlo Frydricho Šinkelio (Karl Friedrich Schinkel) paveikslus. Tačiau Senoji Nacionalinė galerija turi ką pasiūlyti ir vokiečių tapybos mėgėjams. Čia galite gėrėtis ir žymiąja Branderburgo vartų kvadrigos (Quadriga) kūrėjo Gotfrydo Vilhelmo fon Šadovo (Gotfried Wilhelm von Schadow) skulptūra „Princesės”. Šiaurinėje Muziejų salos dalyje yra įsikūręs Bodės muziejus su stulbinančiu vario kupolu. Impozantiško pastato viduje yra Numizmatikos kabinetas bei Bizantijos meno muziejus, kuriuose galima surengti žavingą ekskursiją. Pastatai ir skulptūros buvo 1898 - 1904 m. suprojektuoti ir pastatyti Ernsto fon Ynės (Ernst von Ihne). Nuo 2006 m. čia eksponuojamos pilnai restauruotos statinių skulptūros ir paveikslai, sukurti nuo Antikos iki pat XIX amžiaus. Tačiau visiškas „publikos numylėtinis” - Alfredo Meselio (Alfred Messel)

Pergamono muziejus. Jame saugomi Antikos ir Artimųjų rytų archeologiniai radiniai, o tarp jų - rekonstruotas Pergamono altorius. Norint suvaldyti lankytojų antplūdį, prie muziejaus iškilo architekto Deivido Čiperfildo (David Chipperfield) suprojektuotas naujas priimamasis. Lankytojai stebisi: kodėl gi kitoje Muziejų salos pusėje, prieš pasaulio kultūros paveldui priklausantį Pergamono muziejų iškilo dujų saugykla? Taip, tai kas iš pažiūros atrodo kaip dujų saugykla, iš tikrųjų tarnauja visiškai kitam tikslui. Ten stovi tik laikinas parodų pastatas - kol muziejus yra uždarytas, lankytojai jame gali bent truputėlį pajusti Pergamono dvasią. TOLMINTAS MATONIS 14m, VšĮ Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazija Mokytoja Neringa Surdokienė

86 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

„BŪKITE SVEIKI!” BET KARTAIS LIGA IR NETIKĖTAI GALI PAKIRSTI... Penktą valandą ryto Manfredas staiga atsibunda. Atsibunda karščiuojantis, skaudančia galva. Jis kosėja, sloguoja, negali kvėpuoti. Bus peršalęs. Manfredui reikia pastangų atsikelti ir nueiti į vonią. Joje yra vaistų spintelė. Vaikinas ten ieško vaistų nuo gripo, bet nepavyksta rasti. „Net aspirino nėra”, jam dingteli mintis, lydima trijų nusičiaudėjimų. Manfredas nueina į virtuvę ir užkaičia vandens arbatai. Jis vos pastovi: taip skauda galvą. Rankos ir kojos apsunkusios. Manfredas pažvelgia į laikrodį: pusė šešių ryto. Septintą jis galės paskambinti į darbą, kas nors ten tuomet jau bus. Nes šiandien jis dirbti negalįs. „Iki to laiko aš dar kiek pamiegosiu”, - galvoja Manfredas. Po kelių minučių arbata jau paruošta. Nešinas arbatos puodeliu, ligonis grįžta į miegamąjį. Pusę aštuonių Manfredas vėl nubunda. Paskambina į darbą: - Sergu, man gripas. - Tuomet likite namuose ir sveikite, - atsako jo viršininkas. - Geriausia būtų Jums tuoj pat kreiptis į gydytoją. Manfredas paskambina savo šeimos gydytojui – gydytojui Mejeriui. Registratorė paskiria vaikinui laiką: - Ateikite devintą. Ir nepamirškite draudimo kortelės. Be dešimt devynios Manfredas įžengia

į gydymo įstaigą. Registratorė, jauna moteris, vardu Erika, pasitinka jį ir klausia: - Kurioje ligonių kasoje esate draustas? Manfredas pateikia draudimo kortelę. Dabar jau jam skauda ir gerklę: jis vos prašneka. Jam skauda nuryjant seiles. Registratorė sutvarko visus formalumus ir priduria: - Dar turite primokėti dešimt eurų. - Žinoma, - sumurma Manfredas. Klinikos mokestis. Registratorė linkteli. - Naujas ketvirtis - negaliu nieko pakeisti. Pasėdėkite laukiamajame. Dar kelias minutes užtruks. Manfredas eina į laukiamąjį. Jame sėdi tik viena sena ponia, skaitanti žurnalą. - Labas rytas! - užkimusiu balsu pasisveikina Manfredas ir sėdasi ant kėdės. Ponia neatsako. Vaikinas nusikosėja. - Tik manęs neužkrėskite! - prataria dama ir niūriai dėbteli į jį. „Tiesiog palik mane ramybėje”, - pagalvoja Manfredas, bet nieko nesako - nenori būti nemandagus. Po dvidešimties minučių jį pašaukia registratorė: - Ponas Dorstenas kviečiamas į antrą kabinetą! Manfredas atsistoja ir eina į apžiūros kabinetą. Daktaras Mejeris draugiškai pasisveikina ir apžiūri pacientą. - Na taip, - pagaliau prataria. - Sunkios formos į gripą panaši infekcija. Išrašysiu Jums kai ką nuo jos. Prašom visą šią savaitę gulėti lovoje. Manfredas linkteli.

RUSLANA SOZLOVA 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

- Tačiau tuomet turiu gauti pažymą darbdaviui. - Išrašysiu Jums nedarbingumo lapelį iki pirmadienio, - atsako gydytojas ir užpildo dvi formas. - Štai pažyma, - ištaria jis ir paduoda Manfredui lapelį. - čia receptas, - priduria paduodamas vaikinui antrą lapelį. - Iškart eikite į vaistinę. O po to į lovą. Grįžimas į namus yra alinantis. Manfredui reikia daryti nedidelį lanką: iki artimiausios vaistinės yra penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Manfredas nueina į vaistinę ir paduoda savo receptą. Jis gauna tabletes nuo gripo. Pagaliau Manfredas vėl namuose guli lovoje. Jis išima tabletes iš pakelio ir perskaito informacinį lapelį. - Po dvi tabletes tris kartus per dieną, - sumurma. Tuo metu suskamba telefonas. Skambina jo mama. - Mama, - ištaria šniurkščiodamas Manfredas. - Perskambink man vėliau. Vaikinui norisi tik miego. - Ar blogai jautiesi? - paklausė ji. - Gal man užeiti? Manfredas sukosėja. - Gal šiandien po pietų, - pagaliau atsako. - Prašau, atnešk šiek tiek vaisių, - ir baigia pokalbį. Jis nuryja dvi tabletes, tada užsitraukia antklodę ant galvos ir užmiega.

GABIJA PILIPAVIČIŪTĖ 18m, Vilniaus Pilaitės gimnazija Mokytoja Genoefa Galeckienė

KAI BLOGIS TAMPA GĖRIU Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasėje viskas normalu. Vaikai buvo laimingi ir džiaugėsi pamoka. Galinėje eilėje vyko kai kas blogo, ko niekas daugiau nepastebėjo. Maja sėdėjo prieš Kristianą, o šis vis niuksėjo koja jai į nugarą arba vertė jos kėdę atgal. Kaip dažnai ji sakė: ,,Baik, man skauda.” Tai nieko nekeitė. Ant jos nugaros atsirado mėlynių. Maja kentė didelius skausmus. Ją labai slėgė tai, jog kažkas norėjo jai blogo. Ji, ta, kuri nieko blogo nepadarė, visiems padėjo, kur tik begalėjo, ir visados buvo draugiška. Ne, to ji tikrai negalėjo suprasti. Ji nedrįso nieko niekam sakyti, nes Kristianas ir už mokyklos ribų jos tykodavo, vadindavo negražiais žodžiais arba mėtydavo į ją daiktus. Jis visada atsirasdavo ten, kur ir ji. Maja jo bijojo. Jis buvo daug didesnis ir stipresnis nei ji. Kai ji ir vėl visą dieną buvo stumdoma, po pietų ji nebegalėjo dalyvauti gimnastikos pamokoje. Vargšė kentė

tokius skausmus, kad beveik nebegalėjo stovėti, ji verkė mergaičių rūbinėje. Kiti vaikai pasakė mokytojui, kad Maja verkia, ji tikriausiai serga. Mokytojas iš karto nuėjo pažiūrėti ir paklausė Majos, kas jai. Kadangi nieko daugiau ten nebuvo, Maja galiausiai papasakojo, kas vyksta, ir parodė mokytojui savo nugarą. Mokytojas buvo priblokštas. Jis iš karto nutraukė gimnastikos pamoką ir išsiuntė vaikus namo. Palydėjo Mają, pasikalbėjo su jos tėvais , tada su Kristianu ir jo tėvais. Išaiškėjo, kad Kristianą futbolo komandoje erzino kitas berniukas. Ir jis taip pat niekam nepasipasakodavo. Jis tiesiog nedrįso niekam nieko pasakoti. Kristianas pyko ant to berniuko ir šį pyktį turėjo kažkur išlieti. Kad dėl to kentėjo Maja, jis nežinojo. Jam buvo gaila, nes jis to visai nenorėjo. Dabar, po visų pokalbių , Kristianas ir Maja žino, kad apie tai reikia kalbėti. Svarbu kalbėti apie tai, kas blogai, kas tave skaudina, nesvarbu, ar fiziškai ar dvasiškai. Visada reikia kažkam pasipasakoti: tėvams, mokytojams, draugams, tetai, treneriui... Kristianas aplankė Mają jos namuose. Atsiprašė jos ir jos tėvų su maža dovana. Nuo tada jis nebestumdė Majos. Visiškai priešingai – jie dažniau kartu leido laiką ir apie daug ką kalbėdavo

si. Vaikams iškilo viena idėja. Mokykloje jie įkūrė „liūdesio dėžutę” – vietą, kur po pamokų gali ateiti vaikai ir pasikalbėti apie problemas, kurių jie nepatiki tėvams ar mokytojams.

88 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

KAMILĖ STATKUTĖ 17m, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija Mokytoja Žaneta Petokaitienė

GABIJA MARTINKUTĖ 15 m, Vilniaus Pilaitės gimnazija

ŠUO AR KATĖ Mes, žmonės, labiausiai mėgstame šunis ir kates. Jeigu galima tikėti pastarųjų metų apklausos rezultatais, Vokietijoje mėgstamiausias naminis gyvūnas yra katė. Kokia iš tikrųjų yra padėtis, lyginant šiuos du gyvūnus? Kuris gyvūnas yra brangesnis, kieno priežiūrai reikia skirti daugiau laiko, o kurio išlaikymas kainuoja brangiau? Mes palyginome vieną naminį šunį (lot. canus lupus familiaris) ir naminę katę (lot. Felis silvestris catus), sudarę objektyvų testą pagal keletą kriterijų. Pirmas kriterijus: kuris gyvūnas brangesnis? Įvertinus pirkimo, priežiūros ir maitinimo kaštus, brangesnis gyvenimo kelio palydovas yra šuo. Net jeigu grynaveislė katė kainuoja nepigiai, jos išlaikymo išlaidos yra nedaug, tačiau mažesnės, lyginant su šuns išlaikymo kaštais. Tačiau katė gyvena ilgiau nei šuo - to irgi nereikėtų pamiršti ir derėtų įtraukti į sąskaitą. Antras kriterijus: laikymas. Šuniui nereikia didelės patalpos, jis gerai jaučiasi ir vieno kambario bute. Tačiau reikia suprasti, kad šuniui reikia išlieti energiją, jam kasdien reikia pabė-

gioti. Gyvenant kaime, tai savaime susiklosto palankiai. Pasivaikščioti galima išeiti tiesiog į laukus. Mieste reikia arba turėti automobilį, kad galėtum su šunimi išvažiuoti toliau, arba važiuoti viešuoju transportu, kuriame privaloma šuniui uždėti antsnukį. Jeigu mieste eini su šunimi pasivaikščioti į parką, nereikėtų pamiršti, kad ten dažniausiai reikalaujama jį vedžioti už pasaito. Dauguma kačių taip pat mėgsta išeiti į lauką, ir tai ne problema gyvenant kaime. Kadangi ji visą dieną kažkur bėgioja, namuose jai nereikia daug žaislų ir kitų dalykų užsiėmimams. Dauguma kačių apsidžiaugia, jeigu grįžusios iš savo iškylų randa padėto ėdalo, turi vietelę atsigulti ir prie ko pasiglaustyti. Kai gyveni mieste, o jeigu dar prie judrios gatvės, reikia gerai pagalvoti, ar verta išleisti katę už durų. Tad bute reikėtų turėti katei tinkamų daiktų, pavyzdžiui tokių, kuriuos katė galėtų padraskyti nagais, pasiūlyti jai žaislų. Trečias kriterijus: laikas. Šunį reikia vesti pasivaikščioti kasdien, ne tik esant gražiam orui. Jam reikia tiek fizinės, tiek emocinės iškrovos. Tam gali prireikti ne vienos valandos per dieną. O gal jį reikia vedžioti į specialias šunų rengimo treniruotes? Tada esi dar labiau įpareigotas. Šuo mielai KAROLINA JAKUBOVSKAJA 15m, būna mūsų draugijoje ir yra nuo mūsų Vilniaus Pilaitės gimnazija

90 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

priklausomas. Tad šuniui reikia skirti ir numatyti daug laiko. O kad jį reikia kasdien šerti, juk savaime suprantama. Su kate yra truputį kitaip, jos priežiūra priklauso nuo to, ar ji yra bute gyvenanti katė, ar ta, kuriai galima išbėgti į lauką. Pastarajai nereikia skirti daug laiko. Dažniausiai net nereikia valyti katės tualeto. Pašerti ir paglostyti, kartais su ja pažaisti – to visiškai pakanka. Su bute gyvenančia kate reikia užsiimti kasdien. Jeigu ji neturi savo gentainio, žmogus turi sudaryti jai draugiją. Kasdieniniai žaidimai ir emocinė iškrova yra privalomi. Būtina kasdien išvalyti katės tualetą, nes katės yra švarūs (švarą mėgstantys) gyvūnai. Dvikovos – katė prieš šunį – nugalėtojas: vienareikšmiškai abu! Nesvarbu, šuo ar katė, abu turi tiek privalumų, tiek trūkumų, ir abu visada turės savo gerbėjų tarp žmonių. O jeigu neįmanoma nuspręsti, ką laikyti, paprasčiausiai reikia laikyti abu ir mėgautis jų draugija.

AISTĖ SABECKYTĖ 16m, Kauno Valdorfo mokykla

RAPOLAS DIRŽINAUSKAS 14m, Kauno LSMU gimnazija Mokytoja Violeta Ši mkevičiūtė

PAPROČIAI Viskas, ką žmogus daro, ar ko nedaro, yra papročiai, manieros ar seni įpročiai. Papročiai ir manieros turi kažką bendro su žmonių santykiais. Daugelis papročių ir įpročių lengvai suprantami, tai tarytum pagarbos išreiškimas. Jei kas nors atrodo išskirtinai, natūralu, jog jam nepatinka, kai į jį žiūrima įkyriai ar net juokiamasi iš jo. Tie, kas taip daro, yra netaktiški, tai reiškia, jog neturi gėdos jausmo. Jiems nesvarbu, kad dėl jų elgesio kitas žmogus gali būti pastatytas į nemalonią situaciją ar net įskaudintas. Jei du žmonės šnibžda vienas kitam, tačiau aplinkui yra kitų žmonių, tai taip pat yra nemandagu. Tada kiti gali jaustis tarytum nebūtų vieni iš jų arba lyg jie būtų apkalbami. Niekam nepatinka būti pertrauktam bekalbant. Kiekvienas, kuris įsiterpia ir nutraukia pokalbį, yra nemandagus. Juk neatsižvelgiama į tai, kad šiuo metu kalbasi kiti. Taip pat yra daug papročių, kurių kilmė nėra lengvai suprantama, tačiau mes jais vadovaujamės kiekvieną dieną. Jie tarytum tvirta reguliuojanti bendravimo forma. Dauguma tų papročių atsirado seniai, bet per šimtmečius jie pasikeitė tiek, kad dažnai nebegalime suprasti, ką žmonės turėjo galvoje. Laikui bėgant jie darėsi vis paprastesni, liko tik jų pamatai.

Sveikindamiesi vienas su kitu mes spaudžiame rankas. Mums tai įprasta. Bet kodėl būtent rankas? Mes juk galėtume trinti nosį, kaip daro eskimai, arba nosies galiuką suliesti su kito žmogaus nosies galiuku, kaip įprasta Naujosios Zelandijos žmonėms, apsikabinti ar pabučiuoti abu skruostus, kaip įprasta daugelyje šalių. Rankų paspaudimas yra labai senas pasisveikinimas. Jis datuojamas dar prieš mūsų erą, kuomet visi vyrai visada su savimi nešiojosi ginklus. Susitikę jie nežinodavo, ar jie bendrininkai ar priešai. Tie, kurie atvyko kaip sąjungininkai, padėdavo savo ginklus ant žemės, arba išskėsdavo rankas. Galiausiai jie papurtydavo rankas taip, kad kitas aiškiai suprasdavo, jog nori su juo kalbėti taikiai. Vyrams skrybėlių pakėlimas, išreiškiant pagarbą, tikriausiai prasidėjo dar riterių laikais. Riteriai kovos metu nešiodavo veido apsaugas, kurios turėjo antveidinį plyšį, vadinamą „skydeliu“. Jį buvo galima stumti aukštyn arba atidaryti. Kas atidarydavo savo „skydelį“, parodydavo kitam veidą, išreikšdavo pagarbą ir pasitikėjimą. Vėliau skrybėlė buvo prilyginta „skydeliui“, ir jos nusiėmimas ar pakėlimas reikšdavo tą patį, ką pakeltas ar atidarytas antveidis. Šiais laikais vyrai dažniausiai liečia tik skrybėlės kampą. Daugelis papročių ar įpročių netu-

ri nieko bendra su žmonių santykiais. Jie kyla iš senų įsitikinimų ar prietarų. Vienas iš jų – burnos uždengimas žiovaujant. Žiovaudami dažnai laikome ranką virš burnos, atrodo, dėl mandagumo, nes juk gerklė natūraliai atrodo gražiau pridengta nei plačiai atvira. Tačiau tam yra kita priežastis. Žmonės tikėjo, kad kvėpavime yra žmogaus siela, o žiovaujant ji gali per klaidą išskristi iš kūno. Jie taip pat bijojo, kad piktos sielos neįskristų į jų kūnus pro pravertą burną. Štai kodėl apglėbiame burną, kuomet žiovaujame. Į ką nors rodyti pirštu taip pat buvo labai pavojinga . Žmonės tikėjo, kad nukreipdamas pirštą gali smogti kitam blogio magija. Buvo sakoma, jog rodymas pirštu gali net nužudyti. Taigi, žinoma, rodymas pirštu buvo griežtai uždraustas. Juk ir šiomis dienomis dar išgirstame pastabų dėl rodymo pirštu. Ir šiandien vis dar sakoma, kad nesiseka, jei juoda katė perbėga per kelią. Bet ar jūs tikrai tebetikite, kad juodos katės – tai raganos, pasivertusios jomis? Taip tikrai nėra, ir visa tai ne kas kita kaip prietarai.

92 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

KAROLINA KINDERYTĖ 18m, Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos” gimnazija Mokytoja Neringa Surdokienė

PADĖKA MOKYTOJAMS Jau daugiau nei dvidešimt metų džiaugiamės neišsenkančiais dalyvių vaizduotės lobiais ir nuoširdžiu mokytojų darbu, padedančiu mokiniams perteikti savitą matyseną. Šio puikiai suderinto komandinio darbo rezultatas - iškirtiniai kūriniai, puošiantys „Tavo Žvilgsnio” almanachus.

Projekto rengėjai

ILIUSTRUOTOJŲ DARBO VADOVAI:

ROMANA ŽVIRGŽDAITĖ Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija INGRIDA KALEINIKIENĖ Kalvarijos gimnazija ASTA MATUKYNAITĖ-VARNAUSKIENĖ Kauno „Saulės“ gimnazija LINA ŠEŠKAUSKAITĖ Kauno dailės gimnazija LINA ŽUTAUTIENĖ Kauno Juozo Grušo menų gimnazija

DALIA STRUCKIENĖ Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla VIDA BRINDZIENĖ Alytaus Putinų gimnazija LYDA KARLONIENĖ Alytaus r. Butrimonių gimnazija NERINGA LABECKIENĖ Anykščių r. Debeikių pagrindinė mokykla

AURELIJA INOKAITIENĖ Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija JOLITA GRABLIAUSKAITĖ Kauno LSMU gimnazija JURGITA BARTAINIENĖ Kauno Milikonių progimnazija JOLANTA VENČKAUSKIENĖ Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla

AGNĖ MILAŠIENĖ Kėdainių kalbų mokykla NIJOLĖ ČERNIAUSKIENĖ Kėdainių kalbų mokykla ŽAKLINA PESECKAITĖ Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija IRENA GRAUSLIENĖ Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija JELENA RIMKUVIENĖ Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija JOLANTA KALINIENĖ Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija RITA LAVRINENKOVIENĖ Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija EGLĖ KANIAUSKAITĖ-GRIGIENĖ Klaipėdos Sendvario progimnazija VILDA KIAUNYTĖ KTU inžinerijos licėjus VIOLETA SAUKAITYTĖ KTU inžinerijos licėjus

ROMA VAŽGELIENĖ Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

AUŠRA ZDANAVIČIENĖ Kauno r. Babtų gimnazija

DOVILĖ BUTĖNIENĖ Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

VIKTORIJA BERNOTIENĖ Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

LINA ČĖSNIENĖ Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

RENATA LAURINAVIČIŪTĖ Kauno taikomosios dailės mokykla

AUŠRA KUDREVIČIENĖ Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazija

JŪRATĖ URBONIENĖ Kauno Valdorfo mokykla

RAIMONDA RUDZINSKIENĖ Marijampolės marijonų gimnazija

BRIGITA JOKUBAUSKIENĖ Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija

GINTARĖ MATULEVIČIENĖ Marijampolės Sūduvos gimnazija

JURATĖ KAPCEVIČIŪTĖ Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

VILMA VENSLAVĖ Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

NIJOLĖ GRINYTĖ Marijampolės Sūduvos gimnazija

GRAŽINA BUMBLYTĖ Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla

IRENA BUDREIKIENĖ Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

LINA GUMULIAUSKIENĖ Mažeikių „Ventos“ progimnazija

GIEDRĖ GUDAUSKIENĖ Prienų r. Pakuonio pagrindinė mokykla

AURELIJA ČEBELIENĖ VGTU inžinerijos licėjus

DAIVA PETRIKIENĖ Mažeikių Gabijos gimnazija

AUDRONĖ KUDŽMAITĖ Radviliškio r. Baisiogalos gimnazija

RAIMONDA PUDŽAITYTĖ Mažeikių Gabijos gimnazija

MARIJA PALKEVIČIENĖ Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija

LAURA ZABULYTĖ-ŠAPRANAUSKIENĖ Vilniaus lietuvių namai

RAMINTA LUPEIKIENĖ Mažeikių Kalnėnų progimnazija VITA MAŽELIENĖ Molėtų gimnazija TAMARA CHLYSTOVA Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija JOLANTA ŠVEGŽDIENĖ Panevėžio „Vilties“ progimnazija LAURA KALKIENĖ Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio rengimo centras JANINA BURBULIENĖ Panevėžio r. Smilgių gimnazija

GALINA IKIMAVIČIENĖ Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

AUŠRA PLIUSKUVIENĖ Šiaulių centro pradinė mokykla

GIEDRĖ SLAVINSKIENĖ Vilniaus Pilaitės gimnazija

NIJOLĖ GURSKIENĖ Šiaulių centro pradinė mokykla

GRAŽINA ČEREŠNIOVAJA Vilniaus r. Kalvelių Stanislavo Moniuškos gimnazija

INGA ŽIUKIENĖ Šiaulių Jovaro progimnazija RIMA ŠIMKUVIENĖ Šiaulių r. Naisių mokykla ZITA GRAMAILIENĖ Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

DANUTĖ STANKAITIENĖ Vilniaus Simono Daukanto gimnazija NIJOLĖ BIEKŠAITĖ Vilniaus Simono Daukanto gimnazija GALINA BOGDANOVA Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

SVETLANA JANUŠEVIČIENĖ Šiaulių Simono Daukanto gimnazija

LAIMA RING Vilniaus tarptautinė mokykla

ANETA KORYZNĖ Šiaulių V. Kudirkos progimnazija

DANUTĖ ŠIURKUTĖ Vilniaus Žirmūnų gimnazija

ELIDA CIBULSKIENĖ Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

ILONA VENCKIENĖ Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

LAURA MARTINAITYTĖ Vilniaus Žirmūnų gimnazija

LIUDMILA GERTIENĖ Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

BIRUTĖ VALINČIENĖ Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija

ZITA SAKALAUSKAITĖ Visagino „Atgimimo“ gimnazija

STASĖ ZAKRIENĖ Panevėžio Vytauto Mikalausko gimnazija

VIRGINIJA STAPULIONYTĖ Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

VILMA KYBARTIENĖ Tauragės profesinio rengimo centras

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas XI-oji knyga 2020 Projekto vadovė: Zita Martinėlienė Kalbos redaktorius: Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redakcija: Milda Venslavičiūtė ir Artūras Bačinskas Viršelyje panaudota Rugilės Paliukėnaitės iliustracija Leido: Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas Filaretų g. 36A. LT-01210, Vilnius