Tavo žvilgsnis 2017 by Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas VIII-oji knyga

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

SEMAS

Karla turi šunį vardu Lulu. Jai nesinori eiti į kiemą žaisti. Tuomet Karla siūlo: - Lulu, mes galime pažaisti ir namie. Sugalvojau naują žaidimą. Tu slėpkis, o aš tavęs ieškosiu. Bet Lulu tupi kaip įbestas. - Slėpkis, Lulu! – šūkteli mergaitė. Negalėdama priversti Lulu slėptis, pati lenda po stalu. Lulu atseka iš paskos. Karla pykteli: - Lulu, mes negalime slėptis drauge. - Ei, ką tu ten matai? – klausia Karla. - Į ką žiūri? Ar ten paukštis? Reikia surasti dėžutę paukšteliui. - Skrisk dėžutėn, - ragina Karla paukštelį. Paukštis įskrenda. - Kaip mes jį galėtume pavadinti? – mergaitė klausia, žiūrėdama į savo šunį. - Mes negalim jo pavadinti Karla, nes toks yra mano vardas. Negalime vadinti ir Lulu, nes tai tavo vardas. Bet mes jį galime pavadinti Semu. Karla nori, kad Semas čiulbėtų, bet jis nesiruošia to daryti. Mergaitė įkloja gėlių į dėžutę, bet ir šios pastangos veltui. Tuomet Karla šokinėja aplink dėžutę, bet

net ir tai nepadeda. Paukštelis ir toliau tūno dėžutėje, nė nesiruošdamas čiulbėti. Semui ankšta dėžėje, ir Karla tai supranta. - Klausyk, dėžutė nėra pati geriausia vieta paukšteliui, garsiai svarsto mergaitė. - Paukščiai juk neskraido dėžėse. Reikia kažką daryti, Lulu. Mergaitė paima sparnuotąjį į rankas. - Dabar skrisk, - paliepia mergaitė. Semas kyla aukštyn ir aukštyn. - Dabar jis skrenda! - džiaugsmingai šūkteli mergaitė. - Ir čiulba! – priduria. Karla ir Lulu palydi akimis plasnojantį paukštį tolyn. - Dabar ir mes galime pažaisti, - pasiūlo mergaitė. Lulu peršoka stalą. Tai prajuokina mažąją šeimininkę. - Tu visai neblogas paukštis, - pastebi Karla. - Sugebi perskristi stalą. Telieka išmokti čiulbėti. Nedas Tekorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus

EMILĖ MARTIŠIŪTĖ, 12m., Kauno Kovo 11-osios gimnazija

JOLITA CIBULSKAITĖ, 14m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla

3 AKVILĖ ŠIAUDVYTYTĖ, 11m., Šiaulių Jovaro progimnazija

SAULĖ KECIORYTĖ, 11m., Radviliškio r. Alksniupių pagrindinė mokykla

SKAISTĖ VYŠNIAUSKAITĖ, 11m., Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla

AUGUSTĖ TRILIKAUSKAITĖ, 13m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

GABIJA LIUBAVIČIŪTĖ, 12m., Radviliškio r. Alksniupių pagrindinė mokykla

KARINA BARŠAUSKAITĖ, 13m., Kauno dailės gimnazija

EMILIJA MARIJA NAVELSKYTĖ, 16m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

TEODORAS VERNYS, 10m., Šiaulių Centro pradinė mokykla

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

NIEKO NEVEIKIMAS

Tomis neišmoko pamokų. Ant geografijos knygos jis išliejo rašalą ir sudaužė savo grifelinę lentelę. Jis išplėšė lapą iš gramatikos knygos ir sukonstravo popierinę valtį. Berniukas turėjo būti nubaustas, bet išlipo sausas iš balos todėl, kad jo mama manė, jog jos brangusis Tomis greičiausiai susirgo, kitaip jis nebūtų elgęsis taip blogai. Pagalvojusi, kad šviežias oras nepakenktų, mama pasiūlė Tomiui išeiti laukan ir pririnkti vėdrynų iš lankos, bet Tomis atsisakė – jis daugiau nieko nebenorėjo daryti. Šiaip Tomis nebuvo labai blogas berniukas, bet kartais tingusis elfas, kuris yra ne didesnis už garstyčios grūdelį, bet labai stiprus, įsitaisydavo jo ausyje ir kuždėdavo negerus dalykus. Tąkart Tomis sumetė vadovėlius į krūvą ant savo kambario grindų, išbėgo į sodą, kur vieną po kito suvalgė septynis didelius obuolius, atsigulė aukštielninkas ir, žiūrėdamas į obelis, bandė džiaugtis, kad rado būdą nieko neveikti. Netrukus jis sukluso. - Ko tu nori?- pasigirdo balsas, ir Tomis pamatė ant obels šakos besisupantį ir jį stebintį raudonskruostį vyruką su žalia kepure. - Aš noriu nieko neveikt,- pasiskundė Tomis.-Tai la-

bai sunku, jie man neleidžia. - Jeigu tik tiek, - tarė nykštukas,- eikš su manimi. Paėmęs už rankos, jis nuvedė Tomį pro staiga medžio kamiene atsidariusias mažas dureles tiesiai į patį gražiausią sodą visame pasaulyje. - O dabar,- tarė nykštukas, – nieko nedaryk, taip, kaip tu ir nori, - ir nustūmė Tomį ant žemės. Bematant atbėgo linksmų vaikų būrys su kamuoliais ir lankais. Tomis šoko gaudyti jo link riedantį auksinį kamuolį. - Gulkis, pone, - šūktelėjo nykštukas. („O varge, kaip kokiam šuniui“, - pagalvojo Tomis.) -Tu juk norėjai nieko nedaryti, atsimeni? - Aš nenorėjau jokių pamokų, - ištarė Tomis. - Mes taip nesitarėme, - šnypštelėjo nykštukas. - Be to, visi šie vaikai yra paruošę pamokas, nes kitaip jų čia niekas neįleistų. Pasirodė daugiau ant baltų ponių raitų vaikų. Vienas ponis buvo be jojiko. Tomis jau ruošėsi stotis. Juk būtų nuostabu pajodinėti šiuo ilgauodegiu poniu. - Gulkis, pone,- susierzinęs ištarė nykštukas.- Atėjai čia nieko neveikti, ir aš prižiūrėsiu, kad taip ir būtų. - Neįmanoma nieko neveikti, net dabar aš kažką veikiu, staiga paprieštaravo Tomis. - Aš sėdžiu. - Gerai,- pasakė nykštukas, - mes greitai šitą reikalą

išspręsime. Staiga stiprus kablys sučiupo Tomį už pakarpos ir iškėlė aukštyn. - Dabar tu nieko nebedarai,- pasakė žmogutis,- kablys viską už tave atlieka. Įsivaizduokite save kabantį ore ant kažkokio kablio, negalintį nieko pasiekti, kai šalia būrys žalių žmogeliukų siūlo visokius skanėstus ar žaidimus, kurių labiausiai trokšti: kriketo lazdas ir šeškus, dažų dėžutes, karamelę, jūrų kiaulytes, katapultą ir baltas peles, stiklo rutuliukus, bandeles, tuntus laiškų su vertingais užsienietiškais pašto ženklais. Tomis klyktelėjo iš pykčio, bet nykštukas tik juokėsi ir vis kartojo: - Kaip tau patinka nieko nedaryti, cha cha, nuostabu, ar ne? Tuomet Tomis pamatė takeliu einančią savo mamą ir ją iš paskos sekantį leopardą. Tomis šūktelėjo jai, bet mama negirdėjo. - Paleisk mane, turiu nuvyti leopardą! – jis suklykė žaliajam nykštukui. – Jis suris mano mamą, žinau, tikrai suės. Mamyte, mamyte! Bet mama negirdėjo, o nykštukas tarė: - Kokie paistalai! Jeigu tu nesugebi paprasčiausiai sudėti skaičių, tai kaip tu nuvysi leopardą?

Tomis priešinosi taip smarkiai, kad kablys ištrūko iš jo drabužių, ir jis žnektelėjo ant sodo žolės ir nuskubėjo pas mamą. Tomio džiaugsmui, mama buvo sveika, jokio leopardo nebebuvo nei name, nei kieme. Tomis puolė mamai į glėbį. - Mamyte, - sukuždėjo jis- aš labai tave myliu, todėl mokysiuosi ir darysiu viską, ką tu man liepsi. „Ak, - pagalvojo mama, - šviežias oras tikrai išėjo jam į naudą.“ Bet tai buvo ne šviežias oras, o žaliasis obels nykštukas. Morta Liutkutė Kėdainių kalbų mokykla

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS EMILIJA JANKAUSKAITĖ, 12m., Panevėžio Saulėtekio progimnazija

FAUSTINA KLYVYTĖ, 13m., Utenos Aukštakalnio progimnazija

GABRIELĖ VYŠNIAUSKAITĖ, 14m., Kauno dailės gimnazija

9 KLAUDIJA KUZAITĖ, 13m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

KAROLINA MASKVYTYTĖ, 14m., Prienų r. Pakuonio pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

PELĖDA IR ŽIOGAS

Pelėda visada miega dieną. Saulei nusileidus, kai danguje blėsta rožiniai atspalviai ir mišką pamažu ima gaubti šešėliai, ji, susitaršiusi ir mirksinti, išlenda iš seno drevėto medžio. Po nurimusį mišką nuaidi keistas pelėdos ūbavimas: - Uhū- uhūū-hūū-ūū-ū! Taip ji pradeda vabalų ir vabzdžių, varlių ir pelių, kuriais ji taip mėgsta gardžiuotis, medžioklę. Kartą gyveno viena sena Pelėda ir kuo senesnė ji buvo, tuo darėsi piktesnė ir viskuo labiau nepatenkinta, ypač, jei kas nors sutrukdydavo jos dieninį snaudulį. Vieną šiltą vasaros popietę, jai besnūduriuojant savo drevėje, sename ąžuole, Žiogas užtraukė džiaugsmingą, bet gana įkyrią melodiją. Medžio kiaurymėje, tarnavusioje ir kaip durys, ir kaip langas, išdygo Pelėdos galva: – Nešdinkitės iš čia, pone! – išrėžė ji Žiogui, – ar visai praradote mandagumą? Galėtumėte bent jau gerbti mano amžių ir leisti man ilsėtis tyloje! Tačiau Žiogas įžūliai atkirto, kad jis turi lygiai tiek pat teisių į savo vietą po saule, kiek ir Pelėda į savo uoksą senajame ąžuole. Ir tuojau pat užgriežė dar

garsesnę ir dar labiau ausį rėžiančią melodiją. Senoji išmintingoji Pelėda puikiai suprato, kad nei su Žiogu, nei su kuo nors kitu ginčas šiuo klausimu neduos nieko gero. Be to, dienos šviesoje jos regėjimas nebuvo toks aštrus, kad ji sugebėtų įvykdyti Žiogui tokią bausmę, kurios jis nusipelnė. Todėl ji nurijo savo piktus žodžius ir kuo maloniausiai kreipėsi į jį: – Pone, – kalbėjo ji, – jei nebegaliu miegoti, tai čia pat įsitaisysiu ir mėgausiuosi jūsų griežimu. Geriau pagalvojusi prisiminiau, kad čia turiu nuostabaus vyno, atsiųsto man iš Olimpo. Girdėjau, kad pats Apolonas geria jį prieš giedodamas aukščiausiesiems dievams. Prašau, užeikite ir paragaukite šio gardaus vyno kartu su manimi. Žinau, kad gurkštelėjęs jo, dainuosite kaip pats Apolonas! Kvailelį Žiogą pakerėjo meilūs žodeliai. Op ir stryktelėjo jis į Pelėdos uoksą, tačiau, kai tik atsidūrė pakankamai arti, kad Pelėda jį aiškiai matytų, toji kirto Žiogui ir jį prarijo. Meilikavimas nėra tikras susižavėjimo įrodymas.

Avys ir Paršiukas Vieną dieną Kerdžius pievoje, kur ganėsi jo avelės, aptiko riebų Paršiuką. Jis greitai stvėrė rubuilį, kuris ėmė žviegti visa gerkle, vos tik piemuo jį palietė. Išgirdus jo garsų

kvykesį galima buvo pagalvoti, kad Paršiuką kažkas žiauriai skriaudžia. Tačiau, nepaisant jo žviegimo ir pastangų ištrūkti, Kerdžius pasikišo laimikį po pažasčia ir patraukė į turgų, pas mėsininką. Avelės, labai nustebintos ir pralinksmintos tokio paršiuko elgesio, nusekė paskui piemenį ir jo auką iki ganyklos vartų. – Ko taip žviegi? – pasidomėjo viena iš jų,– piemuo dažnai taip pagauna ir išsineša kurią nors iš mūsų, bet mums būtų baisiai gėda dėl to kelti šitokį siaubingą triukšmą, kaip tu dabar. – Na, ir gerai! – atkirto paršiukas žviegdamas ir beprotiškai spardydamasis, – pagavęs jus, jis nori tik jūsų vilnos, tačiau iš manęs jis nori mėsos! Kvyyy! Audrė Geriksaitė Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus

11 Laura Kovaliūnaitė 18m., Vilniaus lietuvių namai

GRETA SALIKAITĖ, 14m., Pakalniškių pagrindinė mokykla

MARINA BOGDANOVA, 17m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

12 DANIEL ŽAVORONOK, 15m., Vilniaus r. Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija

KARINA JANULEVIČIŪTĖ, 17m., Vilniaus Antakalnio gimnazija

LAURA NAUJOKAITYTĖ, 18m., Alytaus Putinų gimnazija

RUGILĖ MATULEVIČIŪTĖ, 12m., Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

VANESA BAGDONAITĖ 12m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS MANTĖ VARŽINSKAITĖ, 13m., Biržų Atžalyno pagrindinė mokykla

SILVIJA AUSTĖJA GUDELYTĖ, 10m., Vilniaus Genio progimnazija

VILTĖ ABRAMAVIČIŪTĖ, 13m., Kauno Veršvų gimnazija

ROKAS VIRKUTIS 18m., Vilniaus Minties gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

MERILĖ KATBERT NUSTEMBA

Matijui pravėrus duris Merilė vikriai priėjo artyn. Tačiau tuoj pat nustėro pamačiusi tarpduryje keistą žmogystą, vilkinčią šiurkščia, nedailia suknele. Į akis ypač krito jos ilgos rausvos kasos ir žvitrios akys. - Matijau Katbertai, kas čia dabar? – išsprūdo Merilei. – O kur berniukas? - Jokio berniuko nebuvo, - atsainiai mestelėjo jis, buvo tik ji. Matijus linktelėjo galva į mergaitės pusę ir staiga prisiminė, kad net nepaklausė, kuo ji vardu. - Kaip tai nebuvo? Bet ten turėjo būti berniukas, - nenusileido Merilė, - juk prašėme ponios Spenser parvežti berniuką. - Bet ji berniuko neparvežė. Parvežė ją. Klausiau stoties viršininko. Todėl ir atsivežiau mergaitę čia – juk negalėjau vieno vaiko palikti stotyje ir visai nesvarbu, klaida čia buvo ar ne. - Na, tai tiesiog puiku! – riktelėjo Merilė. Kol jiedu kalbėjosi, mergaitė stovėjo nuošalyje ir laukė, bet jos akys neramiai bėgiojo nuo vieno prie kito, o veidas tapo bejausmis. Atrodo, ji pagaliau suprato viso šio pokalbio esmę. Tuomet ji skubiai numetė

savo kelionkrepšį, puolė į priekį ir suplojo delnais: - Jūs manęs nenorite! – šūktelėjo. - Nenorite, nes aš ne berniukas! Turėjau suprasti, juk niekas manęs niekada nenorėjo. Turėjau žinoti, kad visa tai per gerai, kad būtų tiesa! Turėjau suprasti, kad niekam iš tiesų nesu reikalinga. Ak, ir ką man dabar daryti? Jaučiu, kad tuoj pravirksiu!.. Ir ji pravirko. Susmukusi ant kėdės ir įsikniaubusi veidu į rankas vargšė mergaitė raudojo net pasikūkčiodama. Būdami prie krosnies, Merilė ir Matijus persimetė pilnais gailesčio žvilgsniais. Nei vienas, nei kitas nežinojo, ką daryti. Galų gale Merilė nerangiai priėjo prie mergaitės bandydama ją nuraminti: - Nagi nagi, juk nėra ko čia šitaip graudžiai verkti. Mergaitė kilstelėjo galvą, trumpam parodydama nuo ašarų sudrėkusį veidą ir virpančias lūpas: - Yra! Yra ko! Jūs irgi verktumėt, jei būdama našlaitė atvažiuotumėte ten, kur, manėte, bus jūsų namai, sužinotumėte, kad čia esate nelaukiama, nes esate ne berniukas! Ak, nieko tragiškesnio man dar nebuvo nutikę! Niūrų Merilės veidą sušvelnino vangi, šiek tiek priverstinė, lyg prieš jos valią išsprūdusi šypsena. - Na, neverk gi jau šitaip. Mes tavęs juk neišvarome. Tu liksi čia, kol mes išsiaiškinsime, kas čia nutiko. Kuo tu vardu? Mergaitė tarsi truputį sudvejojo.

- Ar galėtumėte mane vadinti Kordelija? – paklausė maldaujamu balsu. - Vadinti tave Kordelija? Ar tai tavo vardas? - Ne-e-e, na, ne visai, bet man labai patiktų, jei vadintumėte mane Kordelija. Tai toks elegantiškas vardas. - Nesuprantu, ką, po galais, tu turi galvoje. Jei Kordelija nėra tavo tikrasis vardas, tai koks jis? - Anė Šerli, - nenoriai ištarė savo vardą jo savininkė. – Bet, ak, labai jūsų prašau, vadinkite mane Kordelija. Juk jums visai nesvarbu, kaip mane vadinti, jei čia būsiu neilgai, ar ne? O Anė – toks... neromantiškas vardas... - Neromantiškas jai mat! – purkštelėjo Merilė. – Anė – labai gražus, paprastas ir suprantamas vardas, ir nėra tau ko gėdytis. - Bet aš juk ir nesigėdiju, - paaiškino Anė, - tiesiog Kordelija man labiau patinka. Visuomet mėgau galvoti, kad mano vardas Kordelija – na, bent paskutiniaisiais metais. Kai buvau mažesnė, įsivaizduodavau, kad mano vardas Džeraldina, tačiau Kordelija man dabar patinka labiau. Bet, jeigu jau vadinsite mane Ane, tai vadinkite Ane su „ė“ galūnėje. - Koks skirtumas, ar galūnėje „ė“ ar ne? – paklausė Merilė vėl priverstinai nusišypsodama ir paėmė arbatinuką. - Oi, skirtumas didžiulis! Vardas tuomet atrodo gražesnis. Argi girdėdama tariamą vardą neįsivaizduojate, kaip jis atro-

do? Na, tarsi būtų išspausdintas? O aš įsivaizduoju, tada A-n-a atrodo siaubingai, bet A-n-ė – daug gražesnis, net išskirtinis vardas. Todėl, jeigu tik jūs vadintumėte mane Ane su „ė“, aš susitaikysiu su mintimi, kad nesu Kordelija. - Na, tuomet gerai, Ane su „ė“, bet ar negalėtumei mums paaiškinti, kaip įvyko šis nesusipratimas? Mes pranešėme poniai Spenser, kad norėtume priimti berniuką. Argi prieglaudoje visai nebuvo berniukų? Ieva Krasauskaitė Visagino „Verdenės” gimnazija

JUSTĖ TAMULIONYTĖ, 14m., Vilniaus J.Basanavičiaus progimnazija

AUSTĖJA DILYTĖ, 16m., Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija

18 AUKSĖ PETRUČIONYTĖ, 13m., Vilniaus Balsių progimnazija

DOMINYKA RAGINYTĖ 16m., Vilniaus Antakalnio gimnazija

GABIJA CELIKOVAITĖ, 15m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

IEVA KRASAUSKAITĖ, 14m., Visagino Verdenės gimnazija

URTĖ ŠUMSKYTĖ, 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

MENAS UŽDIRBTI PINIGUS Pagal P.T. Barnumą

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

NESUKLYSK PASIRINKDAMAS SAVO PROFESIJĄ

Saugiausias ir sėkmę garantuojantis planas jaunam, dar tik gyvenimą pradedančiam žmogui, yra pasirinkti labiausiai jo asmenybę atitinkančią profesiją. Į šį apsisprendimą tėvai ir globėjai dažnai žvelgia pernelyg atsainiai. Tėvui įprasta sakyti, pavyzdžiui: „Turiu penkis berniukus. Bilis taps dvasininku, Jonas – advokatu, Tomas – daktaru, o Dikas – ūkininku.“ Tada jis vyksta į miestą ir galvoja, ką daryti su Semiu. Grįžęs namo sako: „Semi, manau, kad laikrodžių gamyba yra elegantiška profesija, todėl tu tapsi juvelyru.“ Jis taip pasielgia neatsižvelgdamas į Semo įgimtus polinkius ir talentus. Visi mes, be abejonės, esame gimę geram tikslui. Žmonių protai ir mąstymas turi tiek įvairovės, kiek ir veidai gali turėti išraiškų. Vieni gimsta jau būdami mechanikais, o tuo tarpu kiti jaučia didžiulę antipatiją visai technikai. Suleidus kartu tuziną dešimtmečių berniukų netruksime pastebėti du ar tris iš jų, „meistraujančius“ kokį nors išradingą prietaisą, knebinėjančius

spynas ar kitus sudėtingus mechanizmus. Jiems būnant vos penkerių jų tėvai negalėjo surasti jokio kito žaislo, kuris jiems patiktų taip, kaip dėlionė. Jie – jau gimę būti mechanikais, bet kiti aštuoni ar devyni berniukai turi kitokių gabumų. Aš priklausau pastarajai grupei, nes niekada neturėjau net menkiausios meilės technikai, net priešingai – sudėtingi mechanizmai man kelia tam tikrą pasibjaurėjimą. Aš niekada nebuvau pakankamai sumanus, kad sutaisyčiau lašantį čiaupą. Niekada negalėjau pagaminti rašiklio, su kuriuo galėčiau rašyti, ar suvokti garo variklio veikimo principo. Jei iš tokio berniuko, koks buvau aš, būtų bandoma padaryti laikrodininką, tas berniukas galbūt po penkerių ar septynerių metų mokymosi ir sugebės išardyti ir surinkti laikrodį, bet visą gyvenimą darbas jam atrodys kaip sunkus ir beprasmis akmens ridenimas į kalną, nuo kurio jis vis stengsis išsisukti ir per tą laiką geriau visai nieko neveikti. Laikrodžių gaminimas jam koktus. Jei žmogus nesiims darbo, kurį jam paskyrė gamta ir kuris labiausiai atitinka jo savitus talentus, jam nepasiseks. Man gera žinoti, kad dauguma žmonių randa savo pašaukimą. Bet iki šiol matome ir tokių, nuo kalvio iki dvasininko, kurie pasiklydo jo ieškodami. Pavyzdžiui, tas nepaprastas kalbininkas, išmokęs kalvystės amato, nors turėjęs dirbti kalbų mokytoju arba tie advokatai, daktarai ir dvasininkai,

gamtos sutverti dirbti su priekalu ar prie kurpalio. KĄ BEDARYTUM, DARYK TAI IŠ VISŲ SAVO JĖGŲ Dirbk, jei būtina, anksti ir vėlai, sezono ir ne sezono metu, nepalikdamas nieko nepadaryto ir neatidėliodamas net valandai, jei tai gali būti padaryta dabar. Sena patarlė labai teisinga: „Jei ko nors išvis verta imtis, tai verta atlikti gerai.“ Vieniems pasiseka, nes jie atlieka darbus kruopščiai, tuo tarpu kiti pralaimi neatlikdami jų iki galo. Ambicijos, energija, darbštumas, atkaklumas yra nepakeičiama būtinybė, vedanti į sėkmę versle. Fortūna visada lydi drąsius ir niekada nepadeda žmogui, negelbstinčiam pačiam sau. Pono Mikavberio būdas leisti laiką laukiant, kol kažkas atsitiks, čia nesuveiks. Tokie žmonės dažniausiai sulaukia vieno iš dviejų: vargšų prieglaudos arba kalėjimo. Dykinėjimas išugdo blogus įpročius ir aprengia žmogų skarmalais. Skurstantis ir apdriskęs išlaidūnas sako turtuoliui: - Sužinojau, kad pasaulyje yra pakankamai pinigų mums visiems, jei tik jie būtų išdalyti po lygiai. Tai reikia padaryti ir mes visi galėsime laimingai gyventi. - Bet, - pasigirdo atsakymas, - jei visi bus tokie kaip tu, viskas bus išleista per du mėnesius, o ką darysi tada?

- Oi! Vėl išdalysiu. Žinoma, vis dalinsiu! Londono laikraštyje neseniai skaičiau pasakojimą filosofuojančio vargšo, išmesto iš pigaus pensiono už tai, kad neišgalėjo susimokėti savo sąskaitos. Bet iš jo palto kišenės kyšojo ryšulėlis popieriaus lapų, kurie, kaip paaiškėjo po patikrinimo, buvo jo planas kaip sumokėti Anglijos valstybinę skolą neprašant nė cento paramos. Žmonėms reikia įsiklausyti į Kromvelio žodžius: „nepatikėk visko apvaizdai, o imkis veiksmų pats.“ Turi padaryti savo darbo dalį, kitaip tau negali pasisekti. Vieną naktį Mahometas įsikurdamas stovykloje nugirdo savo nuvargusį pasekėją replikuojant: „Aš atrišiu savo kupranugarį ir patikėsiu jį Dievo valiai!“ „Ne, ne, tik ne tai, - tarė pranašas, - pririšk kupranugarį ir tada patikėk jį Dievui!“ Padarykite viską, ką galite patys, ir tik tada patikėkite tai apvaizdai, sėkmei ar kaip jūs tai bepavadintumėte. Gabija Naujokaitė Šilutės r. Žemaičių Naumiesčio gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS VITALIJA NAUMOVA 17m., Tauragės profesinio rengimo centras

ANDRĖJA ŠAKIROVA, 14m., Naujosios Akmenės Saulėtekio progimnazija

DEIMANTĖ LUKAŠEVIČIŪTĖ, 16m., Kėdainių r. Truskavos pagrindinė mokykla

GRETA MASKOLIŪNAITĖ, 18m., Biržų technologijų ir verslo mokymo centras

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

NAMUOSE SU SENELIU

Po to, kai Deta dingo, dėdė vėl atsisėdo ant suolo pūsdamas iš pypkės didžiulius dūmų debesis. Jis nieko nesakė, bet žiūrėjo įsmeigęs akis į žemę. Tuo tarpu Heidė apsidairė ir, suradusi ožkų pašiūrę, žvilgtelėjo vidun. Viduje nieko nesimatė. Ieškodama ko nors įdomesnio, kitoje trobelės pusėje ji pamatė tris senas egles. Tuomet pro šakas sustaugė vėjas ir medžių viršūnės susiūbavo. Heidė stovėjo ramiai klausydamasi. Kuomet vėjas truputį aprimo, ji apėjo aplink namelį ir grįžo pas senelį. Ji rado jį ten pat ir įsitaisiusi priešais senuką sukryžiuotomis už nugaros rankomis įsispoksojo į jį. Pakėlęs akis senelis pamatė priešais jį sustingusį vaiką. - Ką nori dabar daryti? - paklausė senelis. - Aš noriu pamatyti, kas trobelėje, - atsakė Heidė. - Eiva ten, - sulig tais žodžiais senelis atsistojo ir pasuko į namelį. - Pasiimk savo daiktus, - įsakė jis. - Man jie nebereikalingi, - atsakė Heidė. Senolis apsisuko, metė įdėmų žvilgsnį į ją. Juodos vaiko akys blizgėjo laukdamos visų būsimų dalykų. „Ji nestokoja supratingumo“,- pamanė jis. Garsiai pridūrė: - Kodėl jie tau neberaikalingi?

- Noriu vaikščioti kaip greitakojės ožkos! - Gerai, gali, bet atnešk daiktus, o mes įdėsime juos į spintą. Vaikas pakluso įsakymui. Dabar senolis atvėrė duris ir Heidė nusekė paskui jį į gan erdvų kambarį, kuris užėmė visą namelį. Viename kampe buvo stalas ir kėdė, o kitame – senelio lova. Kitapus kambario, virš žaizdro kabojo didelis virdulys ir priešais jį, sienoje, didžiulės durys. Senelis jas atidarė. Ten buvo spinta, kur jis laikė visus savo drabužius. Vienoje lentynoje buvo keli marškiniai, kelios kojinės ir keli rankšluoščiai; o kitoje – kelios lėkštės, pora puodelių ir akiniai; viršutinėje lentynoje Heidė pamatė apvalų duonos kepalą, truputį rūkytos kiaulienos ir sūrio. Toje spintoje senelis laikė viską, ko jam reikėjo gyvenimui. Kai ją atidarė, Heidė sukišo daiktus už senelio daiktų kiek galėjo pasiekti. Ji nenorėjo jų vėl taip lengvai rasti. Įdėmiai apžiūrėjus kambarį, ji paklausė: - Kur aš miegosiu, seneli? - Kur tik nori, - atsakė šis. Jai tai patiko. Mergaitė apžiūrėjo visus kambario kampus, kiekvieną užkaborį, ieškodama patogios vietos. Prie senelio lovos ji pamatė kopėčias. Kopdama ji pasiekė pastogę, prikrautą šviežio ir gardžiai kvepiančio šieno. Per mažutį apvalų langelį ji galėjo matyti

tolyn besidriekiantį slėnį. - Aš noriu miegoti čia, - šūktelėjo žemyn Heidė. - O, čia taip žavu. Užlipk į viršų, seneli, ir pažiūrėk. - Aš žinau, - pasigirdo iš apačios. - Dabar aš ruošiu lovą, - vėl sušuko mergaitė, energingai bėgiodama pirmyn atgal.- Oi, užlipk ir atnešk paklodę, seneli, kiekviena lova privalo turėti paklodę. - Nejaugi? - atliepė senolis. Kiek vėliau jis atidarė spintą ir apieškojo. Pagaliau iš po marškinių ištraukė ilgą šiurkštų audeklą, kažką panašaus į paklodę. Su ja užkopė į pastogę. Štai lovytė jau buvo paruošta. Lidija Ulytė Vilniaus Balsių progimnazija

25 JUSTINA STIPINAITĖ, 16m., Juodšilių Šilo gimnazija

TUMAS ŠATŪNAS 16m., Vilniaus Antakalnio gimnazija

GRETA KULSKYTĖ 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

26 GUNDA PAVILONYTĖ, 17m., Kauno Jono Jablonskio gimnazija

GABIJA BARANAUSKAITĖ, 18m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

RŪTA GUGINYTĖ, 13m., Naujosios Akmenės Saulėtekio progimnazija

JULIJA URTĖ KERDIVAR 14m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

RŪTA MARIJA TOKAREVAITĖ, 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

PINTINĖ EGLĖS KANKORĖŽIŲ

Kompozitorius Edvardas Grigas rudenį leido miškuose netoli Bergeno. Rudenį miškai kupini grybų kvapo, lapų čežėjimo. Tačiau ypatingiausi yra kalnų miškai prie jūros. Juose girdėti bangų mūša. Nuo jūros atslenkantis rūkas atneša daug drėgmės, ir viskas apželia samanomis. Be to, kalnų miškuose gyvena linksmasis aidas. Jis tik ir laukia, kol galės pagauti garsą ir sviesti jį per uolas. Kartą Grigas miške susitiko mažą mergaitę, kurios plaukai buvo supinti į dvi kasytes – eigulio dukrą. Ji rinko kankorėžius ir dėjo į pintinę. Buvo ruduo. Kalnai buvo pasipuošę auksinės ir vario spalvos lapų apdaru. Daugiausia buvo drebančių epušės lapų, kurie, kaip žinoma, virpa net nuo paukščių čiulbėjimo. - Kuo tu vardu, mergaite? – paklausė Grigas. - Dagnė Pedersen, - pusbalsiu atsakė mergaitė. Pusbalsiu ji atsakė ne iš išgąsčio, o susidrovėjusi. Išsigąsti ji negalėjo, nes Grigo akys juokėsi. - Kaip gaila! – pasakė Grigas. – Neturiu ką tau padovanoti! Nesinešioju kišenėje nei lėlių, nei kaspinų, nei pliušinių zuikučių.

- Aš turiu seną lėlę, - atsakė mergaitė. – Kažkada ji net užmerkdavo akis. Štai taip! Mergaitė lėtai užmerkė akis. Kai ji atsimerkė, Grigas pastebėjo, kad jos žalsvose akyse atsispindi lapų spalvos. - Klausyk, Dagne, - tarė Grigas. – Aš tau padovanosiu vieną labai įdomų daiktą. Tik ne dabar, o po dešimties metų. - Oi, kaip negreit! – Dagnė net suplojo rankom. – O kas ten tokio? - Paskui sužinosi. Supranti, man dar reikia jį padaryti. - Ar per visą gyvenimą jūs galite padaryti iš viso penkis, šešis žaislus? – griežtai paklausė Dagnė. Grigas sutriko. - Ne, taip nėra, - neryžtingai paprieštaravo kompozitorius. – Aš jį galiu padaryti per kelias dienas. Tačiau tokių dalykų mažiems vaikams niekas nedovanoja. Aš darau dovanas suaugusiems. - Aš nesudaužysiu,- maldaujamai pasakė Dagnė ir suėmė Grigą už rankų. – Ir nesulaužysiu. Pamatysite! Senelis turi žaislinę valtį iš stiklo. Aš nuo jos valiau dulkes ir ji niekada neįskilo. „Ji visai mane supainiojo, šita Dagnė“ – apmaudžiai pagalvojo Grigas ir pasakė tai, ką visada sako suaugusieji, kai nepatogiai jaučiasi prieš vaikus: - Tu dar maža ir daug ko nesupranti. Mokykis kantrybės. O dabar duok pintinę. Tu ją jau vos paneši. Aš tave palydėsiu

ir mes pakalbėsim apie ką nors kita. Dagnė atsiduso ir padavė Grigui pintinę. Ji tikrai buvo sunki. Eglės kankorėžiai turi daug sakų, todėl yra sunkesni nei pušies. Kai tarp medžių jau buvo matyti eigulio trobelė, Grigas tarė: - Na, dabar jau nubėgsi pati, Dagne Pedersen. Norvegijoje daug mergaičių tokiu vardu ir pavarde kaip tavo. Kuo vardu tavo tėvas? - Chagerupas, - atsakė Dagnė ir suraukė kaktą. – Argi jūs neužeisit? Mes turime siuvinėtą staltiesę, oranžinį katiną ir stiklinę valtį. Senelis jums leis ją palaikyti rankose. - Ačiū. Dabar neturiu kada. Sudiev, Dagne! Grigas paglostė mergaitės plaukus ir nuėjo jūros link. Dagnė paniurusi žiūrėjo jam iš paskos. Pintinę ji laikė pakreipusi ir iš jos byrėjo kankorėžiai. „Aš parašysiu muzikinį kūrinį, - pagalvojo Grigas. – Pirmame lape liepsiu išspausdinti: „Dagnei Pedersen – eigulio Chagerupo Pederseno dukrai, kai jai sueis aštuoniolika metų“. Kamilė Rutkauskaitė VKIF licėjus „Forumas“

29 NATALIJA BEREŽNOVA, 16m., Klaipėdos Žaliakalnio gimnazija

DMITRIJ KARPOVIČIUS, 15m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

EMA NEMANIŪTĖ, 11m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazijos Šaukoto skyrius

30 RITA ŠEREIVAITĖ, 17m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

KAMILĖ PLAŠČINSKAITĖ, 12m., Šiaulių r. Naisių mokykla

SAULĖ VENCKUTĖ, 12m., Jonavos Neries pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

SENASIS VĖŽLYS

Vasia su mama užėjo į gyvūnų parduotuvę. - Mama, žiūrėk! – sušuko Vasia. Parduotuvės kampe dėžėje gulėjo du maži švarutėliai vėžliukai. Jie buvo ne didesni už Vasios kumštį. Vėžliukai drąsiai ropštėsi dėžės sienomis, nuslysdavo ant dugno ir vėl, vikriai judindami letenėles, lipo į viršų. - Mama! – pakartojo Vasia ir net nespėjo pridurti „Nupirk“. Mama viską suprato iš ypatingos balso intonacijos. Vasia gaudavo viską, ko tik panorėjęs, - tarsi lydekai paliepus: akvariumą su įmantriomis žuvytėmis, narvelį su giedančiais paukščiais, drugelių kolekciją, dviratį. Gerai, jei tai būtų tik pasaka, tačiau ši pasaka per ilgai užsitęsė. Rudenį Vasia eis į mokyklą, ir tada jam teks sužinoti, kad gyvenime reikia stropiai ir kantriai mokytis, būti atsakingam už save ir draugus. Mama susimąsčiusi papurtė galvą. - Gana mums Maškos, - atsakė pavargusiu balsu. Trys vėžliai namuose – jau daug. - Jei taip, atiduokime Mašką, vis vien ji labai sena, - pasiūlė Vasia. Mama tylėjo. Grįžęs namo Vasia jau gerai žinojo, ką daryti. - Maška! Maška! – pašaukė jis vėžlį, paėmė jį, išbėgo į gatvę ir netoli turgaus vartų pardavė žmogui,

kaip tik norėjusiam padovanoti vėžlį savo sūnui. Žmogus nebuvo pasiėmęs pinigų, todėl Vasia nuėjo pas jį į namus. Žmogus gyveno netoliese mažame baltame namelyje. Jis atidavė Vasiai pinigus, o vėžliuką iškart nusinešė į namą, todėl Vasia nespėjo jam pasakyti, kad Maška yra gera, tačiau kartais būna kaprizinga ir turi silpnybių. Vasia jautė nosyje keistą dilgčiojimą, tačiau, nepaisydamas jo, kiek kojos neša pasileido bėgti link gyvūnų parduotuvės. Kai Vasia grįžo namo su dviem mažais vėžliukais ir papasakojo mamai apie savo nuotykius, mama nuliūdo, tačiau nežinojo, nei ką dabar pasakyti, nei ką daryti. Jei jau taip, tai geriau palaukti ir pagalvoti, juk vaikai – tokie sudėtingi žmonės. Vasia net nepastebėjo, kaip prabėgo diena. Eidamas miegoti, jis motinai džiugiai tarė: - Žinai, mama, aš taip myliu šiuos vėžliukus. - Išeina, kad senas draugas nėra geresnis už du naujus draugus, - pasakė mama ir užklojo sūnų antklode. Betgi Maška jam, Vasiai, netgi ne draugė, o tik senas vėžlys, ir jam visai nesinori apie ją galvoti. O galvoja jis visgi ne apie tai, kaip ryt žais su linksmais vėžliukais, o apie tą pačią seną Mašką... Kodėl gi jis nepasakė tam žmogui, kad Maška naktį reikia laikyti tamsoje? Dabar mėnulio šviesa tikriausiai spigina į jos senas akis. Jis netgi nespėjo kaip reikiant paaiškinti, kuo Mašką maitinti. Aišku, jis gali rytoj nueiti ir viską paaiškinti. Tas žmogus atrodo labai geras: taip guodė save Vasia. Bet nusiraminti

jis negalėjo. - Ką gi aš tokio padariau? – nuliūdęs klausė jis savęs. – Pardaviau seną, visiškai man nereikalingą vėžlį. - Taip, jis tau nereikalingas, - išgirdo jis kalbant. – Bet tu jam reikalingas. Sujaudinta širdimi Vasia pirmąsyk suvokė paprastą tiesą: ne tik pasaulis egzistuoja dėl jo, bet ir jis – dėl pasaulio. Jis pašoko iš lovos, greitai apsirengė, nežadindamas mamos, pasiėmė vėžliukus ir išėjo į pilną šešėlių naktinę gatvę. Po kurio laiko mama priėjo prie Vasios lovos. Vasios nebuvo. Ji pažvelgė į dėžę – vėžliukų ten nebuvo. Ji išsyk viską suprato. Mama išėjo iš namų ir greitai pasuko ten, kur, pasak Vasios, turėjo būti baltas namelis. Netrukus priekyje ji pamatė sūnaus siluetą. Nepašaukė jo, nesutrukdė pirmam geram ketinimui. Tuščioje gatvėje sūnus atrodė toks mažytis, kad jai net suspaudė širdį. Ji ėjo ir galvojo apie tai, kaip visgi sunku yra užauginti žmogų, ir kokia jai teks laimė, jei jos berniukas užaugs doras ir kilniaširdis. Justina Vilutytė Vilniaus „Šaltinėlio“ privati mokykla

33 AGNĖ PATALAVIČIŪTĖ, 15m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS ALINA POLULIACH, 17m., Klaipėdos Žaliakalnio gimnazija

ELŽBIETA JANKOVSKA, 15m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

SONATA VILKAITĖ, 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

35 SONATA KARPIČ, 12m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

INDRĖ JUODYTĖ, 15m., Elektrėnų Versmės gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

KAM KOKIA UODEGA ATITEKO?

Buvo laikai, kada žvėrys uodegų neturėjo. Miške pasklido kalbos, kad visiems žvėrims uodegas dalins. Skrido šarkos baltašonės į visas puses per miškus, per laukus, per pievas ir visiems tarškėjo: - Ateikit rytoj visi į didžiąją laukymę pasiimti uodegų! Žvėrys susirūpino: - Uodegos? Kokios uodegos? Kam tos uodegos? Laputė sesutė sako: - Na, kokios ne kokios, bet jei duoda, reikia imt. Paskui išsiaiškinsim, kam jos reikalingos! Iš ryto žvėrys patraukė į didžiąją laukymę: kiekvienas norėjo uodegą gaut. Zuikutis irgi susiruošė eiti – išlindo iš urvelio ir pamatė, kad lietutis stipriai lyja, taip ir varva per snukutį. Išsigando zuikutis ir pasislėpė urvelyje. Tupi ir girdi: žemė dreba, medžiai traška – meška gūrina. - Seneli loky, - prašo zuikutis, - ten uodegas dalins, prašau, pastverk ir man uodegėlę! - Gerai, - sako lokys, - jei neužmiršiu – paimsiu. Išėjo lokys, o zuikutis susimąstė: Senas jis, pamirš mane! Reikia kažko dar paprašyti! Girdi jis: tip-tip-tip –

vilkas tipena. Iškišo galvą zuikis ir prašo: - Seneli vilke, eisi sau uodegos pasiimti,- pagriebk ir man kokią nors! - Gerai, - sako vilkas, - atnešiu jei liks! – ir nubėgo. Lindi zuikis urvelyje, girdi, žolė šlama – laputė sliūkina, ir lapės paprašė uodegėlę atnešt. Na, ir daug žvėrių susirinko laukymėje! O ten ant didelių šakų uodegos iškabėtos. ir kokių ten tik nėra: ir pūkuotų ir labai pūstų, ir plačių, ir kaip šluota, yra ir tiesių kaip pagalys, yra riestų , yra garbanotų, ilgų ir trumpų – visokių, visokių, visokių! Lapė pirmoji spėjo išsirinkti uodegą, pūkuotą, minkštą, ir grįžta namo patenkinta, kraipo uodegą, grožisi. Arklys atšuoliavo ir išsirinko sau uodegą ilgais ašutais. Na ir uodega! Mosikuoja – net ausis siekia, gerai jam muses vaikyti! Arklys nurisnojo patenkintas. Atkėblino karvė, išsirinko ilgą uodegą, su šluotele gale – į šonus mojuoja, mašalus vaiko. Voveraitė, liuoktelėjusi per galvas, pečius, čiupo pūkuotą, gražią uodegytę ir nustraksėjo. Atliumpsėjo kiaulė. Ji pakelti galvos aukštyn negali, pasiekė tą uodegą, kuri žemiau kabėjo – lygią kaip virvutė. Iš pradžių jai ji nepatiko. Bet paskui susuko žiedeliu – tokia graži išėjo – geriausia iš visų! Lokys pavėlavo – nes buvo į bityną užsukęs – atrėpliojo, o uodegų jau nebėra! Surado kažkokį apveltą odos gabalėlį ir paėmė sau kaip uodegą, - gerai, kad juoda! Žvėrys surinko visas uodegas ir parėjo namo. Zuikutis

tupi urvelyje, laukia nesulaukia, kada jam atneš uodegytę. Girdi – meška gūrina. - Seneli loky, neši man uodegytę? - Kur tau ten uodega? Aš sau va tik kokią liekaną gavau! – ir nupėdino. Girdi zuikutis – vilkas bėga. - Dėde vilke, ar paėmei man uodegytę? - Ne tu man rūpėjai! Aš ir taip daug vargau, kol išsirinkau kuo pūstesnę, - pasakė vilkas ir nulėkė. Lapė pasakė, kad irgi pamiršo zuikučiui uodegą išrinkti, tik pamosavo savo pūkuota uodega į visas puses ir nubidzeno. Nusiminė zuikutis, vos neapsiverkė. Staiga girdi – triukšmas, lojimas, cypimas! O čia katė su šuniu ginčijasi, kieno uodega geresnė. Ginčijosi, ginčijosi ir susipešė. Šuo katei nukando uodegos galiuką. Zuikutis čiupo jį, prisidėjo ir liko patenkintas – nors maža, bet vis dėl to uodega. Lukrecija Vasilenkaitė Vilniaus Balsių progimnazija

37 AGNĖ SABINSKAITĖ, 14m., Jonavos Neries pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS ALĖJA MARIJA DAUGĖLAITĖ, 17m., Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija

ERIKA TOMKUTĖ, 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS PATRICIJA DOBROVOLSKYTĖ, 12m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

ERIKA URNIKYTĖ, 18m., Klaipėdos Aitvaro gimnazija

IRMA RAMANČIUCKAITĖ, 15m., Prienų r. Stakliškių gimnazija

41 ERIKA MIKALAJŪNAITĖ, 15m., Elektrėnų Versmės gimnazija

VIKTORIJA TAMOŠIŪNAITĖ, 16m., Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

MICHAILAS MEILĖ

GLINKA.

MUZIKA

Michailas Ivanovičius Glinka – tikrasis rusų kultūros titanas. Jo melodijos skamba geriausiose pasaulio koncertinėse salėse. Operos „Ruslanas ir Liudmila“, „Ivanas Susaninas“, „Patriotinė daina“, romansai „Kraujyje dega troškimų ugnis“, „Negundyk“ ir kiti kūriniai pažįstami visiems muzikos žinovams... Michailas Glinka atsimerkė ir žvilgtelėjo pro langą. Smulkūs lietaus lašai tyliai barbeno į stogą, skubindami praeivius pasislėpti šiltuose namuose. „O Rusijoje dabar tikra žiema, baltos pusnys, šaltis... Vargu ar man lemta dar kartą pamatyti sniegą. Taip ir numirsiu čia, Berlyne“, - mąstė kompozitorius. Keletą dienų jis jau nesikelia iš lovos. Gydytojų prognozės buvo nelinksmos. Paskutinės dienos buvo ilgos ir tuščios. Taip lėtai laikas slinko tik vaikystėje, kai mažasis Miša leisdavo žiemos vakarus močiutės kambaryje. Bet tada nebuvo šio beviltiško liūdesio jausmo. „Ką aš, iš esmės, galėsiu palikti? Muziką, kuri laikoma genialia, bet ar tai svarbiausia gyvenime?“ Dabar, atrodo, aš atiduočiau viską, kad šalia manęs sėdėtų šeima, vaikai. O juk visa tai galėjo būti...“

Miša gimė 1804 m. gegužės 20 d. dvarininko Ivano Nikolajevičiaus Glinkos šeimoje. Vaikas augo tylus ir gležnas, nebuvo kaprizingas ir neišdykavo, kaip kiti vaikai, su malonumu klausydavo mamos, beveik niekada nesiginčijo ir nepažeidinėjo draudimų. Berniukas pasižymėjo daugybe talentų: jis griežė smuiku ir grojo fortepijonu, puikiai dainavo ir piešė ir, aišku, kūrė muziką, kuri vėliau užkariavo visą muzikinę visuomenę. Rimtai muzika jis užsiėmė Kilmingųjų pensione prie Peterburgo pagrindinio pedagoginio instituto, mokslus tęsė Italijoje ir, būdamas 30 metų, išgarsėjo kaip kompozitorius. Atrodė, kad jis niekuo daugiau nesidomi, išskyrus muziką. Jis buvo absoliučiai neprisitaikęs prie gyvenimo: niekada nieko nežinojo apie savo drabužius, avalynę, neprisiminė, kiek pinigų išleidžia ūkiui. Niekas iš jį pažįstančių žmonių netikėjo, kad jis nors minutei atsitrauks nuo savo akordų ir užsiims asmeniniu gyvenimu. Tačiau 1835 metais Michailo Nikolajevičiaus artimieji apstulbo, netikėtai sužinoję apie jo vedybas. Visi, kas pažinojo Glinką, buvo nustebinti jo pasirinkimu. „Mišelis vedė kažkokią panelę Ivanovą, jauną moterį be turtų ir išsilavinimo, visiškai ne gražuolę, kuri, be viso to, dar ir neapkenčia muzikos“, - liežuvavo draugai ir giminės. Laimingas kompozitorius nekreipė dėmesio į kalbas. Jis dovanojo mylimajai pačią brangiausią dovaną, kurią jis turėjo – muz-

iką. Būtent Mašai buvo sukurtas gražiausias romansas „Tik pažinau aš tave“. Apakintas meilės, Glinka nepastebėjo, kaip jo pramanytas idealios moters įvaizdis išnyko ir prieš jo akis iškilo kaprizinga, smulkmeniška, vyro kūrybiniams interesams nepritarianti natūra, kuriai rūpėjo tik pramogos, puošmenos bei paskalos. Šeimyninis gyvenimas žlugo. Prasidėjo ilgas skyrybų procesas. Glinka sunkiai išgyveno šeimos dramą. Išsiskyręs su žmona, Michailas Ivanovičius pamėgo lankytis savo sesers Marijos Ivanovnos, gyvenančios Peterburge, namuose. Vieną kartą, kai Michailas Ivanovičius svečiavosi pas seserį, pas ją užsuko jos draugė Jekaterina Jermolajevna Kern, tos pačios Anos Kern, kuria savo laiku taip žavėjosi Puškinas, dukra. „Aš nejučia nukreipiau akis į ją: jos išraiškingos skaisčios akys, nepaprastai lieknas liemuo bei ypatingas žavumas ir savigarbos jausmas, apgaubiantys ją visą, vis labiau ir labiau žavėjo mane“,- prisimindavo kompozitorius. Jis ir pats nepastebėjo, kaip įsimylėjo 14 metų jaunesnę merginą. Jausmas pilnai užvaldė juos abu. Tais metais Glinka parašė garsųjį romansą pagal Puškino eiles „Menu akimirką žavingą“, kurį skyrė dukrai tos moters, kuriai poetas parašė eiles. Nepaisant jausmų abipusiškumo, santykiai išliko migloti. Glinka vis dar buvo oficialiai vedęs (skyrybų procesas tęsėsi 6 metus). Po santuokos nutrauki-

mo kompozitorius jautėsi suglumęs ir neskubėjo žengti prie altoriaus, tai stipriai įskaudino Jekateriną Jermolajevną. Ir vėl išsiskyrimas... Dvasinis skausmas peraugo į fizinį, prasidėjo apatija, nerviniai sutrikimai. Vietovių kaita – Varšuva, Paryžius, Roma – nepadėdavo. 1857 metų žiemą opera „Ivanas Susaninas“ Berlyne atnešė didelę sėkmę. Išėjęs iš karališkų rūmų šiltų kambarių, Glinka peršalo. Sirgo labai sunkiai. Išgyti taip ir nepavyko. Milda Girdenytė Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS MODESTA BULIOLYTĖ 16m., Šilutės r. Švėkšnos Saulės gimnazija

TAUTVYDAS ZAKSAS, 16m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

MARIJA VITKAUSKAITĖ, 13m., Kretingos r. Darbėnų gimnazija

UGNĖ RAKAUSKAITĖ, 16m., Elektrėnų Versmės gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

STEBUKLINGI STIKLAI

Kažkada seniai žmonės atkreipė dėmesį į tai, kad regėjimo aštrumas gali būti grąžintas stiklais, bet ne visai paprastais. Senovės graikai kartą pastebėjo: stiklinis burbulas, pripildytas vandens, vizualiai padidina daiktus. Tų laikų išminčiai manė, kad svarbiausia priežastis yra vanduo. Parduotuvėlių savininkai iš karto pradėjo puošti tokiais burbulais savo vitrinas. Jie dėjo į vandenį vaisius, šie padidėdavo ir atrodydavo patraukliau. 1280 metais Europoje vienas stiklo pūtėjas pastebėjo, kad lašas sustingusio stiklo didina daiktus. „Per šį stiklą gali žiūrėti tie, kurių blogas regėjimas!“ galvojo išmintingesni. „Jis buvo panardintas į magišką gėrimą!’’ - teigė dvasininkai. Niekas nenorėjo ginčytis su uoliais kovotojais prieš raganavimą, kad nebūtų sudegintas ant laužo, todėl toliau plėtoti šios temos nedrįso. Be to, stiklinius lęšius darydavo iš storo ir patvaraus stiklo, ir žiūrėti per juos buvo nepatogu. Akiniams gaminti buvo reikalingas plonas, bespalvis ir skaidrus stiklas. Jis atsirado ХIII amžiuje Venecijoje. Gaminimo technika buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje net iki ХVI amžiaus. Su stiklu dirbo juvelyrai - jie apdirbdavo

lęšius ir surinkdavo akinius. Senovės menininkų paveiksluose yra pavaizduoti žmonės, naudojantys „stebuklingus stiklus“. 1350 metų paveiksle dominikonų vienuolis skaito per padidinamąjį stiklą, o Kondrado fon Zosto ХV amžiaus freskoje vienas iš apaštalų laiko prieš save akinius grubiuose, mediniuose rėmeliuose. Eskimai ir kitos Šiaurės tautos, gyvenančios sniegingame lygumų krašte, apie du tūkstančius metų naudoja akinius, saugančius „nuo sniego“. Juos išpjausto iš jūrų vėplių ilčių. Šie „akiniai“ - tai plona plokštelė su siaurais plyšiais akims. Nėra tikslios informacijos apie tai, kada akiniai atsirado Rusijoje. Tačiau apie juos jau buvo žinoma ХVII amžiuje. Net caro Michailo 1614 metų „Iždo pinigų išlaidų knygoje“ minima, kad carui buvo nupirkti „krištoliniai akiniai”, kuriuos pardavė svečias iš Maskvos (taip buvo vadinami pirkliai). Nešioti akinius nėra paprasta. Konstruktoriai ilgą laiką ieškojo būdų pritaikyti juos akims. Iš pradžių buvo populiarus monoklis, lęšis ant ilgos rankenėlės. Vėliau pradėjo gaminti didelius dvigubus stiklus - žiūronus. Jie turėjo dvi rankenėles. Tokį prietaisą buvo galima užsidėti ant nosies. Tačiau šie akiniai nuolat krisdavo. Tada juos pabandė pritvirtinti prie skrybėlės. Buvo nepatogu: norint kažką paskaityti ar įžiūrėti, tekdavo užsidėti skrybėlę. Mėgino įsiūti akinių stiklus į dirželius, kuriuos užsirišdavo ant pakaušio.

Stiklus įrėmindavo į metalinius žiedus ir sujungdavo. Atrodydavo kaip pensnė, tik be spaustuko ant nosies. Pagaliau prie akinių buvo pritaikytos kojelės, beveik taip pat, kaip tai daroma dabar. Akinių rėmelių gamybai buvo naudojama mediena, ragai, oda, banginių ūsai, vėžlių šarvai, metalas, priklausomai nuo šalies kultūros. Europoje akinių gamyba buvo pigesnė ir paprastesnė, o rytuose medžiaga buvo išrenkama, atsižvelgiant į jos magiškas savybes. Pavyzdžiui, rėmelis iš vėžlio šarvų žadėjo savininkui ilgaamžiškumą. Per amžius akiniai tobulėjo, kol tapo patogiu ir daug kam reikalingu daiktu. Dažnai akiniai pabrėžia savininko statusą: juos gamina žymios firmos, kurios puošia rėmelius pagal savininko norus. Akiniai padeda sukurti stilingą įvaizdį, bet tai nedaro įtakos jų tiesioginei paskirčiai. Brigita Žukovskytė Vilniaus Antakalnio progimnazija

47 EMILIJA BUBLIAUSKAITĖ 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS AUKSĖ VITKAUSKAITĖ, 14m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazijos Šaukoto skyrius

ELINA KIRJAKULOVA, 15m., Klaipėdos Žaliakalnio gimnazija

GRETA BAGDONAVIČIŪTĖ, 16m., Šiaulių r. Naisių mokykla

49 MIGLĖ DARGUŽAITĖ, 18m., Joniškio žemės ūkio mokykla

MONIKA ZIELIŪTĖ, 16m., Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

STEBUKLINGASIS GALVOSŪKIS

Jeigu jūs smalsūs, jūs visada atrasite galvosūkių aplink save. „Jeigu jūs ryžtingas, jūs juos išspręsite“,sakė vengrų skulptorius ir architektūros profesorius Erno Rubikas, kuris 1974 metais sukūrė žymiausią galvosūkį pasaulyje. Rubikas buvo Budapešto taikomosios dailės ir amatų mokyklos dėstytojas. Rubiko kubas iš pradžių buvo sukurtas kaip mokymo priemonė. Jis norėjo surinkti kubo konstrukciją tokiu būdu, kad atskiri elementai galėtų laisvai sukiotis aplink savo ašį, nepažeisdami konstrukcijos vientisumo. Iš pradžių žaislą sudarė 27 mediniai kubeliai su įvairiaspalvėmis briaunomis. Vėliau reikėjo atmesti viską, kas tapo nereikalinga: konstruktorius paliko 54 išorines briaunas-vienspalves šešiems centriniams kubeliams, dvispalves dvylikai šoninių kubelių ir trispalves aštuoniems kampiniams kubeliams.Vidinėje Rubiko kubo dalyje buvo įdėtas cilindro formos jungiamasis mechanizmas, kuris tvirtai sujungė visą išorinę Rubiko kubo konstrukciją, bet leido visiems išoriniams kubeliams laisvai sukiotis į skirtingas puses.

Pirmieji galvosūkį išbandė Rubiko draugai ir studentai. 1975 metais Rubikas savo išradimui gavo Vengrijos patentą .Pirmasis Rubiko kubo gamintojas buvo nedidelis Budapešto kooperatyvas, kuris išleido Rubiko kubą kaip naujametinį žaisliuką 1978 metų Kalėdoms ir pavadino „Stebuklinguoju kubu“. Rubiko kubui labiausiai pasisekė 1980 metais, kai licenziją jo gamybai nupirko kompanija „Ideal toy corporation“ (būtent ši kompanija suteikė „Rubiko kubo“ pavadinimą). Tuomet buvo išleista apie 100 milijonų originalių Rubiko kubų ir dar daugiau nukopijuotų.1980 metais Rubiko kubas gavo Vengrijos nacionalinį prizą už geriausią išradimą ir laimėjo geriausio žaisliuko konkursus JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1981 metais Rubiko kubas pateko į Šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją Niujorke.Erno Rubikas tapo pirmuoju Rytų Europos milijonieriumi ir 1988 metais įkūrė ,, Tarptautinį Rubiko fondą‘‘, kurio tikslas- skatinti jaunuosius išradėjus. 2014-ųjų metų gegužės 19 dieną garsiajam galvosūkiui sukako 40 metų, bet jis savo populiarumo neprarado ir dabar. Net ir globali kompiuterizacija tam nesutrukdė. 1990-aisiais metais buvo sukurta virtuali Rubiko kubo „Windows“ versija. Dabar surinkti Rubiko kubą siūlo gausybė pasaulinio elektroninio tinklo operacinių sistemų, bet pasirungti pagal

Rubiko kubo surinkimo greitį galima ne tik internete. Kas dvejus metus Pasaulio Rubiko kubo asociacija rengia pasaulio čempionatus,kurių esmė- kuo greičiau surinkti Rubiko kubą. Pirmasis pasaulio čempionatas įvyko 1982-aisiais metais Budapešte. Jame dalyvavo devyniolikos šalių atstovai. Varžybų dalyviams reikėjo surinkti Rubiko kubą greičiau kaip per 60 sekundžių. Kiekvienas dalyvis gaudavo naują Rubiko kubą. Visi kubai buvo vienodai sudėtingai sumaišyti ESM pagalba. Greičiausias sudėjimo laikas- 22,95 sekundės.Šį rezultatą parodė 16-metis studentas iš Los Andželo - Minch Tchai. Šiuo metu sportininkai tarpusavyje rungtyniauja greitojo Rubiko kubo surinkimo,mažiausiai judesių reikalaujančio surinkimo, surinkimo viena ranka, surinkimo kojomis ir surinkimo užrištomis akimis rungtyse. Šiuo metu greitojo surinkimo rekordas priklauso Metsui Volkui iš Nyderlandų. Jis įveikė galvosūkį per 5,55 sekundės. Daugiau kaip keturiasdešimties metų galvosūkio istorija pilna neįprasčiausių faktų. Pats didžiausias Rubiko kubas - 3 metrų dydžio ir 500 kilogramų svorio -yra Noksvilio miestelyje JAV, o pats mažiausias-10 milimetrų pločio - buvo pagamintas rusų programuotojo Jevgenijaus Grigorjevo, jį galima surinkti kaip paprastą Rubiko kubą, jeigu, aišku, išlaikysi rankose. Pačiu brangiausiu tapo „Kubas-šedevras“,

pagamintas iš ametisto, rubinų, berilio ir aukso. Pastarasis įkainotas 1,5 milijono dolerių. Išradingasis JAV kavinės virėjas iš dešros, lašinių, saliami, kelių rūšių sūrio ir plonų riekelių duonos pagamino sumuštinį- kubą. Ugnė Pakalnytė Kauno Antano Smetonos gimnazija

EGLĖ MIŠKŪNAITĖ, 18m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija

MANTAS PETKEVIČIUS 16m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

SILVIJA VAITIEKŪNAITĖ, 16m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

VANESA JUŠKAITĖ, 15m., Panevėžio Aušros progimnazija

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

NYKŠTUKAI IR BATSIUVYS

Kartą gyveno paprastas batsiuvys, kuris nuo ryto iki vakaro sunkiai dirbo. Jis stengėsi siūti gražius batus iš pačios geriausios bei ploniausius odos, bet verslas nesisekė. Vieną vakarą batsiuvys pastebėjo, kad jam liko tik mažas gabalėlis odos, iš kurio jis galėtų pasiūti tik vieną batų porą... Sukirptus odos gabalėlius jis paliko ant savo darbastalio, kad kitą rytą galėtų susiūti. Susikrimtęs jis užpūtė žvakę ir perėjo mažą kiemelį, kuris skyrė jo krautuvę ir namus. -Žmonele, ką dabar daryti? Aš ką tik sukirpau paskutinį odos gabalėlį, – liūdnai pasakė jis. -Nesijaudink, mielas vyre. Tikriausiai šią paskutinę porą brangiai parduosi. Palaukime rytojaus. Rytas už vakarą protingesnis, – nuramino jį žmona. Kitą dieną batsiuvys, kaip ir įprastai, pabudo labai anksti. Kai jis pradarė savo krautuvėlės langines, pamatė tai, ko nesitikėjo: ant darbastalio, kur jis vakar buvo palikęs puikiai sukirptus odos gabalėlius, buvo padėta nuostabi moteriškų aulinukų su smailia nosimi pora. Jie buvo taip gerai pasiūti, jog atrodė, kad be magijos čia neapsieita. Batsiuvys juos padėjo į parduotuvėlės vitriną. Batus iš karto pastebėjo turtingas

prekiautojas, kuris juos nupirko savo žmonai. Už batus jis sumokėjo dvigubai daugiau nei kainavo įprasti batai. Džiaugdamasis netikėta sėkme, už gautus pinigus batsiuvys nusipirko odos, iš kurios galėjo pasiūti dvi poras naujų batų. Vakare sukirpęs odą jis ir vėl ją paliko ant darbastalio. Ryte jis atsikėlė dar anksčiau nei vakar ir su žmona nuėjo į dirbtuves atidaryti langinių. Ak, šį kartą ant darbastalio buvo padėtos gražiausios kada nors regėtos poros vyriškų batų. Rusva oda buvo dekoruota mažomis sagutėmis. Antrųjų, pasiūtų iš juodos odos, paviršius buvo toks lygus, kad atrodė kaip veidrodis. Ir vėlgi batsiuvys batus padėjo į vitriną. Rusvąją porą nusipirko pro šalį ėjęs poetas. Kai tas jau ruošėsi eiti iš krautuvėlės, įėjo pastorius ir nusipirko juoduosius batus. Abu vyrai batsiuviui pasiūlė gerą kainą, nes batai buvo taip dailiai pasiūti, kad atrodė, jog juos siuvo pačios fėjos. Tai pasikartojo ir visas kitas dienas. Kai batsiuvys atvykdavo į krautuvėlę, jis vis rasdavo batus, kuriuos kiekvienas troško nusipirkti. Nors ir praturtėję, batsiuvys su žmona gyveno neprašmatniai, nes jie nemėgo tokio gyvenimo būdo. -Jau pats metas išsiaiškinti, kas mums padeda, ir jiems padėkoti, – vieną dieną jam pasakė žmona. -Gerai, – sutiko batsiuvys. Tą vakarą, kai odos gabalėliai jau buvo savo vietoje, jis

užpūtė žvakę ir tada kartu su žmona pasislėpė už durų. Kai rotušės varpas išmušė vidurnaktį, jie išgirdo tylų tipenimą. Atrodė, kad vaikšto mažos pelytės. Taip pat jie išgirdo prislopintus balsus ir juoką. Tada iš sienos išniro du nykštukai ir užlipo ant darbastalio. Jie dainuodami pradėjo darbą, o adata judėte judėjo mikliose jų rankose. Bet jie buvo vargšai! Kelnės ir marškinėliai atrodė kaip skarmalai, ir nepaisant šalčio jie buvo basi. Jų eiklūs pirštai odos gabalus pavertė nuostabiausiais batais bei bateliais. Atlikę savo užduotį, jie juokdamiesi išbėgo. -Jie tokie įgudę ir naudingi! Mes jiems turime atsidėkoti! – sušuko batsiuvys. Kitą dieną jis pasiėmė mažus gabalėlius geltonos odos ir smulkiausiomis adatomis pasiuvo dvi miniatiūrines batų poras. Batsiuvio žmona pasekė jo pavyzdžiu – pasiėmus adatėles bei pasirinkusi keletą gabalėlių medžiagos ji pasiuvo raudono aksomo kelnes, du gražius mėlynai žalius švarkelius su sidabrinėmis sagutėmis. Tada iš vilnos ji numezgė dvi poras mažų, geltonų kojinaičių. Tą vakarą batsiuvys nekirpo odos gabalėlių, nors tai buvo įpratęs daryti kiekvieną vakarą. Vietoj odos batsiuvys paliko rūbus, batus bei kojines. Tada jis su žmona vėl pasislepia už durų. Kai laikrodis išmuša dvyliktą kartą, jie išgirsta skubius žingsnelius, tylų juoką ir balselius. Tai buvo nykštukai, kurie

išlindo iš grindjuostės ir užsirioglino ant darbastalio. Pamatę dovanas, nykštukai pradėjo ploti rankutėmis ir verkti iš džiaugsmo. Tik šast! Atsikratę savo drapanų jie užsivilko naujuosius rūbus. Dabar jie atrodė puikiai! Nykštukai, žaibo greičiu nuskrieję nuo darbastalio, dingo. Nei batsiuvys, nei žmona jų daugiau nebepamatė. Bet kartą per metus tik atidaręs savo parduotuvėlę batsiuvys rasdavo tobulą batų porą, kurią pasiuvo jo mažieji draugai. Nuo tada niekas nėra matęs įstabesnių darbų. Rugilė Hokušaitė Radviliškio Lizdeikos gimnazija

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS 56 SAULĖ GRADECKAITĖ 18m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

EGLĖ JURKEVIČIŪTĖ 16m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

SKARAMUŠAS

Mes esame 17–ojo amžiaus Paryžiuje. Šiandien yra graži gegužės diena. Saulė jau aukštai danguje ir popietė yra gana šilta. Keletas žmonių vaikščiodami priešais Dievo Motinos katedrą stebi keistą renginį. Iš tiesų, lauke kuriasi teatro trupė. Pakyla yra pagaminta iš skirtingų medienos gabalų. Scenos užuolaidos yra įvairių spalvų: raudonos, žalios, geltonos ir mėlynos. Šios dekoracijos atrodo truputį juokingai. Vyrų ir moterų trupė jau ruošiasi spektakliui. Galima pamatyti kamuoliukus mėtančius žonglierius, pilvotus imtynininkus, žaidžiančius su šuniukais dresuotojus. – Draugai, ruoškitės šiam vakarui! – sako Skaramušas. Robertas Lafleras, vadinamas Skaramušu, yra šios trupės vadovas. Jis visiems vadovauja ir viską kontroliuoja. Jis yra linksmas ir juokiasi kartu su visais. Be to, yra atidus ir gudrus. Jis dėvi kaukę su smailia nosimi ir kepurę su netikrais, kaštoniniais plaukais. Aikštėje yra labai daug žmonių, atėjusių dalyvauti akrobatų spektaklyje. Pasigirsta žmonių juokas: – HA! HA! HA! – Kaip juokinga! – pasako stambus ponas. Ir galiausiai nuskamba audringi plojimai. Tai tikra sėkmė. Visi žiūrovai išsiskirstė. Jau labai vėlu. Aktoriai viską susit-

varkė. Nameliai ant ratų išvyksta iš aikštės ir grįžta į stovyklą už miesto. – Šiuo metu viskas vyksta pagal planą, – pasako Martynas, geriausias Skaramušo draugas. Vos tik atvykę aktoriai pasistato palapines ir greit užmiega. Tik Skaramušo namelyje dega šviesa. TUK! TUK! Kažkas pasibeldžia į duris. – Įeikite! – pakviečia aktorius. Įeina pagyvenęs vyras žilais plaukais, jis labai elegantiškas ir kilmingas. – Labas vakaras, pone! – pasisveikino jis. – Norėčiau pasikalbėti su jumis. – Kodėl su manimi? – Skaramušas labai nustebo. Svečias yra turtingas ir galingas markizas. Jis Skaramušui atskleidžia paslaptį apie jo kilmę. – Jūs esate iš kilmingos šeimos! – priduria jis. Senukas pasako turįs įrodymų apie jo tapatybę. – Ar Jūs pažįstate Prancūzijos pietus? – paklausia Skaramušo. – Žinoma! – atsako aktorius. Markizas turi surasti seną daktarą ir jo užduotis bus baigta. Bet kitas kilmingas kunigaikštis nenori, kad Skaramušas surastų daktarą. Jis pasiunčia karius, kad jie suimtų ir pasodintų į kalėjimą Skaramušą. Kunigaikštis nužudo markizą ir apkaltina šiuo nusikaltimu aktorių. Tačiau Skaramušas užšoka ant arklio, pabėga ir pasislepia miške. Jis pasistato tro-

belę. Draugai jam atneša maisto ir padeda ieškoti daktaro. Daug žmonių yra priešiškai nusistatę prieš Skaramušą. Galų gale aktorius suranda daktarą ir paprašo pasakyti tiesą. Gydytojas atskleidžia neįtikėtiną faktą. Skaramušo tėvas yra kilmingas, galingas ir gerbiamas dvare Muissardo kunigaikštis. Aktorius yra priblokštas. – Bet kaip tai įmanoma? – klausia jis. Tada daktaras pasako: – Tavo gimimo dieną tu buvai sukeistas su kitu vaiku. Jis pateikia Skaramušo tikrąją tapatybę įrodančius dokumentus. Aktorius nusprendžia susiremti su kunigaikščiu ir pasuka link jo pilies. Jis yra sutrikęs ir įtūžęs. Pilyje vyksta didžiulė kunigaikščio gimimo dienos puota. Girdisi muzika. Kareiviai jį sulaiko ir įveda į salę. Visi labai nustebę. Skaramušas paskelbia savo tikrąją tapatybę ir ištiesia parodyti tai įrodančius dokumentus. OI! AI! Per minią nuvilnija šurmulys. Tada kunigaikštis taria: – Jis yra melagis! – visi sužiuro į kunigaikštį. Jis bando pabėgti, bet nuslysta nuo laiptų ir užsimuša. Tiesa nugalėjo: Skaramušas tapo kilmingu. Edgaras Zaboras VšĮ Pranciškonų gimnazija

59 RIMGAILĖ RIMANTAITĖ, 15m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

GARSIAUSI VOKIEČIAI IR AUSTRAI

Gerbiamas vyriausias redaktoriau pone Bergeri, Televizijos redakcijoje ,,Austrijos kultūra ir tradicijos ‘‘ žurnalistu dirbu dar tik dvejus metus , tačiau norėčiau pasiūlyti projektą. Populiarusis vokiečių televizijos kanalas ZDF surengė įdomią akciją . Šios akcijos tikslas yra paskatinti vokiečius domėtis jų šalies kultūra ir istorija. Žmonės turėjo atsakyti į tokius klausimus: - Kas yra arba buvo svarbiausi žmonės Vokietijoje? Ar tai politikai, rašytojai, muzikai, aktoriai, mokslininkai, o gal kariškiai? - Kokią reikšmę jie turėjo savo šalies gyvenime? - Kaip jie paveikė tautos likimą? Televizijos žiūrovai per du mėnesius turėjo pasirinkti tinkamą asmenį, ir taip Vokietija išsirinko savo geriausiuosius. Pirmąją vietą užėmė Vokietijos federalinis kancleris Konradas Adenaueris. Kai 1949 metais buvo įkurta Vokietijos Federacinė Respublika, šis politikas buvo labai mylimas ir daug nuveikė liaudies labui. Todėl jis tapo absoliučiu ZDF akcijos nugalėtoju. Antras asmuo yra reformatorius Martynas Liuteris, o trečiąją vietą užėmė mokslinio socializmo autorius Karlas Marksas .

Dešimčiai geriausiųjų priklauso ne tik tokie politikai kaip Otas von Bismarkas ir Vilis Brantas, bet ir genialusis vokiečių kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas bei dar vienas genijus- Johanas Volfgangas Getė, kurio kūriniai iki šiol mielai skaitomi ir apie juos diskutuojama. Aš manau, šis projektas buvo labai įdomus ir norėčiau pasiūlyti tokią akciją surengti ir mūsų televizijoje. Manau, kad žymiausių mūsų šalies asmenų rinkimas žiūrovams labai patiks. Tikiuosi teigiamo Jūsų atsakymo. Pagarbiai, Michaelis Vaismanas Emilija Vincevičiūtė Kalvarijos sav. Sangrūdos gimnazija

EMILIS IVANOVAS, 13m., Vilniaus SalininkĹł gimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

BADEN-BADENAS - MAŽIAUSIAS PASAULIO MIESTAS

Tai miestas, kuris tikrai negalėtų būti pavadintas didmiesčiu! Jis turi šiek tiek daugiau nei 50 000 gyventojų. „Mažiausiojo pasaulyje“ miesto vardą jis gavo ne dėl dydžio, bet dėl savo istorijos. Maždaug prieš 2000 metų romėnai čia pirmą kartą atrado karšto mineralinio vandens šaltinio sroves. Šis atradimas miestą pavertė itin populiaria vieta. Tai buvo ideali vieta atsipalaiduoti ne tik imperatoriams, bet ir patogu atvykti kariams net su arkliais. Pamažu miestas imtas vadinti „Gydomojo vandens šaltinio“ miestu, nes žodis „aqua“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „šaltinis“ arba „versmė“. Nuo 13 amžiaus miestas vadinamas Badenu („Maudynių miestas“). Kad šį miestą geriau atskirtume nuo kitų pasaulio miestų (Badeno miestas yra netoli Vienos ir Badenas yra Šveicarijoje), jis imtas vadinti “Baden in Baden“ (Badenas-Viurtembergas - tai vietovė pietvakarių Vokietijoje). 19 amžiuje daugelis miesto lankytojų jau jį vadino “Baden-Badenu”. Viduramžiais Baden-Badene buvo įsikūrusi grafo Marko rezidencija. 1601 metais gydytojas Johannes Matthaus atlikdavo organizmo valymo procedūras su mineraliniu purvu.

1688-1689 metais į Badeną atvykę prancūzų kariai sukėlė didžiulį gaisrą ir 1689-08-24 beveik sunaikino visą miestą. Miesto atstatymas ir rekonstrukcija užtruko beveik šimtmetį. Nuo 1797 metų Baden Badenas yra laikomas Europos vasaros sostine. Daugelis kilmingų europiečių bei diplomatų atvyksta čia. Pastatyti prabangūs viešbučiai, įkurti SPA, lošimų namai (Kazino), 1872 m. buvo uždaryti ir iš naujo atidaryti nuo 1933 m. iki 1943 m. Badene gyvenimas tiesiog verda. Vargu ar šiandien rastume žinomą žmogų, kuris per pastaruosius du šimtus metų, nebūtų atvykęs gydytis ar pailsėti čia. 1858 metais Baden Badene buvo suorganizuotos pirmosios tarptautinės žirgų lenktynės. 1863 metais įvyko didžiulę sensaciją sukėlęs “Trijų imperatorių susitikimas”: viešbutyje „D’Angleterre“ posėdžiavo Austrijos imperatorius Francas-Jozefas, Rusijos caras Aleksandras ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas III. Nuo 50-ųjų gydymas vėl klesti, vėl organizuojamos žirgų lenktynės, veikia Lošimo namai. 1985 metais atidarytos naujos maudynių vietos ir gamtinius išteklius naudojanti (Karakala-terminė) sauna. Per ketverius metus įrengta antra pagal dydį Europoje koncertų salė, skirta operoms, miuziklams, koncertams. Tai vienas didžiausių operos teatrų pasaulyje, turintis 2500 sėdimų vietų. Šiandien BadenBadene gyvena garsiausi Vokietijos milijonieriai ir įžymybės.

Daugelis užsienio lankytojų jį apibūdina, kaip „tipišką“ vokišką miestą. Tai vienas labiausiai turistus traukiančių ir senove dvelkiančių miestų pietvakarių Vokietijoje. Pijus Kairys Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė mokykla

63 INGRIDA MASOIT, 12m., Švenčionių r. Švenčionėlių progimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

AKINANTI ISTORIJA APIE DIDŽIAUSIĄ KRISTALO GAMINTOJĄ

Daugiau nei prieš šimtmetį Danielius Svarovskis pakeitė papuošalų pasaulį. Jis išrado šlifavimo mašiną, su kuria šviečiantys kristalai buvo pagaminami greičiau ir pigiau nei anksčiau. Tokiu būdu plačiosios masės galėjo leisti sau šiek tiek prabangos. Tuo tarpu „Papuošalų – visiems – gamintojas“ yra didžiausias pasaulio kristalų koncernas. Austrijos įmonė, įsikūrusi Austrijos Wattenso gyvenvietėje šalia Insbruko, be papuošalų taip pat gamina optikos prietaisus ir kelių eismo atšvaitus. Spindėjimas ir spalvų žaismas šviesai lūžtant kristale jau labai anksti sužavėjo Danielių Svarovskį iš Biomeno. Po apsilankymo Vienoje pirmojoje elektros prietaisų parodoje stiklo fabriko savininko sūnus ilgai laužė galvą sustojęs prie šlifavimo mašinos. 1892 metais, jam sulaukus 29- erių, įvyko proveržis. Jo aparatas šlifavo kristalus tiksliau nei tai buvo daroma rankomis. 1895 metais mažoje Austrijos gyvenvietėje Wattense, Svarovskis įkūrė savo įmonę. Jaunasis verslininkas norėjo būti kuo toliau nuo tuometinio stiklo ir kristalų pramonės centro Biomene. Be to, jo produkcijos šlifavimui ir aušinimui reikėjo labai daug vandens.

Šiandien Svarovskio firma užima didžiąją dalį Wattenso gyvenvietės. Lankytojams pritraukti 1995 metais 100-mečio jubiliejaus proga buvo įkurtas nuotykių muziejus „Kristalų pasauliai“. Kaip gaminami žibantys akmenys, pasaulio prekybos lyderis Svarovskis laiko paslaptyje. Baimė dėl pramoninio šnipinėjimo yra didelė, nes Svarovskis technologijų srityje visada nori būti žingsniu priekyje. Tik tiek nedaug yra žinoma: brangakmeniai yra gaminami iš kvarcinio smėlio, perdirbamo į klampią masę, kuriai vėliau suteikiama tam tikra forma. Rafinuoto šlifavimo pagalba akmenys įgauna kuo įmanoma daugiau briaunų, ant kurių spindėdama lūžinėja šviesa. Markas Langesas – Svarovskis pabrėžia, jog už prekės ženklo slepiasi ypatinga kokybė, ypatingas blizgesys. Daugiau nei 600 mokslininkų ir tyrėjų ieško geriausio būdo, kaip išgryninti kristalus, šlifavimo tikslumo ar pajėgumo savo pagamintoms mašinoms. „Tai, kas gera, yra nuolat tobulintina“, taip jau skambėjo firmos įkūrėjo Danieliaus Svarovskio šūkis. Šeimos įmonė pagamino daugiau nei 100 tūkstančių įvairių formų, spalvų ir briaunų kristalo papuošalų. Prie jų priskiriamas mažiausias pasaulio kristalas, kuris turi 17 briaunų ir yra 0,8 milimetrų skersmens. Taip pat priskiriamas ir didžiausias pasaulio brangakmenis pavadinimu „Svarovski Centenar“, pagamintas įmonės šimtmečio jubiliejui. Jis

buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Kristalas yra 40 centimetrų skersmens ir mirga 100 briaunų. Abu brangakmeniai eksponuojami „Kristalų pasaulių“ muziejuje. Svarovskis, būdamas 30-ties, brangakmeniais puošė juostas ir kaspinus, kuriomis tokie dizaineriai kaip Coco Chanel papuošė savo modelius. Papuošalus iš kristalų Svarovskiui modeliavo Emanuelis Angaro ar Escados grožio namų dizaineriai. 60-taisiais Svarovskio įmonė sukūrė kristalų asortimentą šviestuvams ir žibintams, kurie įregistruoti prekinio ženklo „Strass“ pavadinimu. Nuo tada Svarovskis užsiima klasikinių ir modernių šviestuvų gamyba. Versalio rūmuose austrai šventiškai apšvietė restauruotus Madame de Ponpadour, Liudviko XV meilužės, kambarius. 1976 metais Svarovskis, sukurdamas mažą pelytę iš kristalo, pradėjo naują kristalinių daiktų erą. Smulkių gyvūnėlių figūrų gamyba tapo geidžiama kolekcionierių. Šiandien „Kolekcionierių bendrija“ turi daugiau nei 450 tūkstančių narių iš 35 šalių. Gabrielė Grigaliūnaitė Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

65 JUSTINA OKULEVIČ 17M., Vilniaus r. Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

VISKAS YRA LAIKINA

Kadaise viename Zen vienuolyne gyveno du broliai. Būdami vienuolyno mokiniai, kiekvieną dieną jie turėjo valyti šventyklos vidų. Vienoje vienuolyno celių stovėjo brangūs indai, kurie buvo ypač rūpestingai prižiūrimi. Vienas puodelis buvęs itin vertingas, nes tai – tikras šedevras garsaus puodžiaus, apie kurio harmoningos formos pojūtį sklido garsas po visą šalį. Šis indas išsiskyrė ypatingu savo puošnumu. Nors puodelio forma ir glazūra buvo paprastos, jis skleidė kažką tokio, kad kiekvienas, išvydęs jo spindesį, likdavo sujaudintas iki širdies gelmių. Puodelis išgarsino vienuolyną taip, kad iš tolimiausių kraštų čionai keliaudavo piligrimai vien tam, kad galėtų nors akies krašteliu žvilgtelėti į nepaprastą puodelio harmonijos ir grožio vienovę. Vieną dieną, jaunesnysis brolis, bevalydamas užkliudė arbatos puodelį ir šis sudužo į tūkstančius šukių. Vienas vyresniųjų vienuolių, kuris prižiūrėjo abu brolius, ėmė plūstis ir raudoti dėl neįkainojamo praradimo. Jis pagrasino: – Tu tik palauk, kol meistras pasirodys. Tikrai išvys jis tave! Jaunuolis, apimtas nevilties, ėmė verkti, bet jo

vyresnysis brolis tuoj puolė jį guosti: – Nebijok, aš sugalvojau išeitį. – Rūpestingai surinkęs duženas, paslėpė jas plačioje savo apsiausto rankovėje ir ėmė laukti meistro sugrįžtant. Kai šis galiausiai pasirodė, jis atsistojo, žemai nusilenkė ir paklausė – Meistre, ar galiu jums užduoti klausimą? – Meistras draugiškai linktelėjo ir stabtelėjo laukdamas – Meistre, ar būtinai visi žmonės šiam pasaulyje turi mirti? – Žinoma, visi žmonės mirtingi. Net pats didysis Buda yra miręs, – atsakė meistras. – O nežmogiškosios šio pasaulio būtybės taip pat miršta? – Taip, mano sūnau, nieko nėra amžino. – O bedvasiai tvariniai ir daiktai, ar jie taip pat pranyksta? – Taip, mano sūnau, visi daiktai, kurie kažkada įgijo formą, kada nors išnyks. Tai – Visatos dėsnis. – Suprantu, – susimąstęs tarė jaunasis vienuolis, – viskas praeina. O tada – sakykite meistre – ar verta pykti ar tai liūdėti, jei kažko nebėra čia, arba jeigu koks daiktas sulūžo? – Žinoma, kad ne, – atsakė meistras, – neišmintinga būtų priešintis aukščiausiajai tvarkai. Tikrasis nuolankumas moko priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Bet kodėl gi tu klausi? Tuomet jaunuolis ištraukė iš savo rankovės šukes ir

ištiesė jas meistrui. Vos tik šis jas atpažino, jį apėmė toks įtūžis, kad jau buvo bepradedąs plūstis, bet tuoj prisiminė ką tik savo pasakytus žodžius ir, užuot baręsis, nusilenkė jaunuoliui, o paties veidą nušvietė romi šypsena. Saulė Pukinskaitė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

67 SIMONAS SENULIS, 15m., Vilniaus Gabijos gimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

MERGAITĖ, KURI SAKO „NE“

- Labas, - sušuko Leonė ir nusivilko savo raudoną švarkelį. Ką tik grįžo iš darželio. Tada ji, kaip visada, papasakojo, ką patyrė ir ką žaidė. - Įsivaizduok, mama, - pasakė Leonė ir patogiai įsitaisė ant žalios sofos, - pas mus į darželį atėjo naujokė. Leonės mama padėjo bananų ir mandarinų ant žurnalinio staliuko. - Koks jos vardas? - paklausė ji, perpindama Leonei kasas. - Jetė, ji su tėvais gyveno Islandijoje metus, -atsakė Leonė. - Tai įdomu, - pasakė mama, - kasa supinta. -Ten nebuvo darželio. Ar gali įsivaizduoti? - sako Leonė, - Jetė visada žaidė viena, nes kiti vaikai gyveno toli. - Taip daugiau nebus, - pasakė jos mama. - Žinoma, - pasakė Leonė ir atsikando banano. - Aš susitiksiu su ja rytoj. Ji pasakojo, kad turi puikių lėlių. Kitą dieną po darželio Leonė aplankė Jetę namuose. Jos norėjo pažaisti su Jetės lėlėmis. Leonė pasiėmė lėlę ilgomis rudomis kasomis. - Žvilgtelk, Jete, jos plaukų spalva kaip mano, - pasakė Leonė ir prispaudė lėlę prie savęs. - Ne, - pasakė Jetė. - Čia mano mėgstamiausia lėlė.

Tu jos negausi! – Švyyysssttt- ir ištaukė ji lėlę Leonei iš rankų. - Gaila, - pasakė Leonė ir pasiėmė lėlę su šviesiais, garbanotais plaukais. - Ne! - sušuko Jetė, - čia taip pat mano mėgstamiausia lėlė. Tai kvaila, pamanė Leonė ir supyko. Jetė su savo lėlėmis žaidė viena. Ir visada, kai Leonė norėdavo į rankas paimti lėlę, pasigirsdavo Jetės šauksmas: - Ne! Leonė nesuprato Jetės. Darželyje jos mielai žaisdavo kartu, o dabar ji visai kitokia ir visada sako „ne“. Leonė bandė sušukuoti lėlę blondinę. - Ne! - vėl sušuko Jetė ir ištraukė šukas iš rankų. „Ji tikrai kvaila“,- pamanė Leonė. Ji atsistojo ir užtrenkė kambario duris už savęs. - Kas vyksta? - paklausė Jetės mama. - Aš noriu namo! - pasakė Leonė. - Kodėl taip anksti išeini? Juk ką tik atėjai,-paklausė Jetės mama. - Jetė visada sako „ne“, - atsakė Leonė. - Man neleidžiama žaisti su jos daiktais. - Eime, - sako Jetės mama ir ima Leonę už rankos. - Mes jos paklausime, kodėl ji visada sako „ne“. Jetė su savo lėlėmis sėdi ant lovos. Atrodo taip, lyg jai būtų nuobodu. - Ar duosi Leonei lėlę? - paklausė jos mama. - Ne, - sumurmėjo Jetė, - čia mano lėlytės.

- Tu teisi,- pasakė mama ir atsisėdo ant lovos, prie Jetės. - Tai tavo lėlytės ir jos liks tavo lėlytėmis, net jei kas nors kitas su jomis pažais. - Žinoma, - pritarė Leonė. - Taip pat yra kvaila, kai tu visada sakai „ne“. Jetė žiūri į grindis. Ji nieko nesako. - Mes norėjome žaisti kartu, - sako Leonė, - kaip darželyje. Buvo taip smagu. Tai pastūmėjo Jetę labai lėtai lėlytę su šviesiais garbanotais plaukais perduoti Leonei. Leonė apsidžiaugė ir pradėjo lėlytę šukuoti. - Jei norėsi, ryte mes žaisime su mano lėlytėmis, - pasiūlė ji. Tada Jetė nusišypsojo Leonei ir pasakė: - O taip! Rugilė Kriščiukaitytė Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla

69 LAURYNA BERTAŠIŪTĖ, 17m., Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS DEIMANTĖ ALIŠAUSKAITĖ, 16m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

VAIVA BAKŠENSKAITĖ, 13m., Marijampolės Šaltinio pagrindinė mokykla

BARBORA SKROMOVAITĖ, 16m., Jonavos r. Užusalių pagrindinė mokykla

71 MARGARITA VALIONYTĖ, 16m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

AUSTĖJA KRAKAUSKAITĖ, 14m., Vilniaus Gabijos gimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

KAIP OILENŠPYGELIS MOKĖ ASILĄ SKAITYTI

Jau kurį laiką Tilis Oilenšpygelis keliavo iš universiteto į universitetą. Visur apsimetė mokslininku. Tilis erzino profesorius ir studentus, nes aiškino, kad viską žino ir sugeba. Ir iš tikrųjų atsakydavo į visus klausimus, kuriuos jam užduodavo. Pagaliau jis pasiekė Erfurtą. Studentai ir jų rektorius sužinojo apie Oilenšpygelio atvykimą. Jie suko galvas, kokią užduotį galėtų jam duoti. - Kaip įveikė Prahos studentus, – pagalvojo jie,- taip mūsų jis negalės įveikti. Ne jis turi mus nugalėti, o mes jį. Pagaliau studentams šovė į galvą mintis. Jie nusipirko asilą, atsitempė užsispyrusį gyvūną į viešbutį „Bokštas“. Tame viešbutyje gyveno Oilenšpygelis. Jie paklausė, ar jis gali išmokyti asilą skaityti. „Žinoma“, - atsakė Tilis. „Asilas yra užsispyręs gyvūnas, todėl mokymas užtruks gana ilgai“. „Kiek laiko?“ – paklausė universiteto rektorius. „Maždaug 20 metų“, - pagalvojęs tarė Tilis. Toliau jis sau svarstė: „20 metų – ilgas laiko tarpas. Iki to laiko rektorius galbūt numirs. Tada reikalai pajudės. Arba aš pats numirsiu. O gal asilas nugaiš, ir tai būtų geriausia“.

Rektorius pritarė tam terminui. Oilenšpygelis pareikalavo už darbą 500 grašių. Jam davė avanso ir paliko vieną su keturkoju: Tilis nuvedė asilą į tvartą. Į ėdžias padėjo didelę seną knygą. Tarp pirmųjų knygos puslapių pribarstė avižų. Ėsdamas avižas, asilas snukiu vartė knygos lapus. Kai nebeliko avižų, jis garsiai užbliovė: „I - a, i – a!” Oilenšpygeliui tai atrodė nuostabu. Jis mokė asilą toliau. Praėjus savaitei Tilis nuėjo pas rektorių ir paklausė: - Gal jūs norėtumėte mane ir mano mokinį pamatyti? - Mielai, - atsakė rektorius. „Nejaugi jis išmokė asilą?“ „Jis jau gali perskaityti porą raidžių“, - išdidžiai paaiškino Oilenšpygelis. „Ir tam prireikė asilui tik vienos savaitės“. Po pietų rektorius su profesoriais ir studentais užėjo į viešbutį. Tilis nuvedė juos į tvartą. Tada jis padėjo knygą į ėdžias. Alkanas asilas, kuris jau buvo dieną neėdęs, vartė knygos lapus. Oilenšpygelis šįkart neįbėrė avižų į knygą. Asilas nepaliaujamai garsiai bliovė „I - a, i – a, i – a!”. „Kaip jūs girdite, asilas moka ištarti I ir A“, - pasakė Oilenšpygelis. „Rytoj mokysiu jį ištarti O ir U“. Supykę ponai išėjo. Tilis išvarė asilą iš tvarto. „Nešdinkis pas kitus Erfurto asilus“, - riktelėjo jis. Tada susirinko mantą ir tą pačią dieną iškeliavo. Ernestas Baltrušaitis Kauno Juozo Grušo meno gimnazija

73 UGNĖ DUBINSKAITĖ, 14m., Marijampolės Šaltinio pagrindinė mokykla

VAIVA KAIRYTĖ, 13m., Kauno Juozo Grušo meno gimnazija

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas VIII-oji knyga 2017 Projekto vadovė Zita Martinėlienė Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas Pirmame viršelyje panaudotas Mažeikių Kalnėnų pagrindinės mokyklos mokinės Vanesos Radžiūtės piešinys Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt