Tavo žvilgsnis 2016 by Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas VII-oji knyga

– Pone Triuši, man reikia pagalbos, – paprašė maža mergaitė. – Pagalbos? Mergaite, aš tau galiu padėti, – atsakė ponas Triušis. – Pone Triuši, tai dėl mano mamos, o tiksliau – jos gimtadienio, – paaiškino mergaitė. – Tuomet linkiu jai laimingo gimtadienio, – pasakė jis. – O ką tu žadi jai padovanoti? – Tai ir yra problema, nes kol kas jai neturiu jokios dovanos, – susirūpino mergaitė. – Neturi ką padovanoti mamai gimtadienio proga? – paklausė pašnekovas. – Mažyle, matau, kad tau tikrai reikia pagalbos. – Aš norėčiau ją pradžiuginti tuo, ką ji mėgsta, – svarstė mergaitė. – Tačiau kuo? Jai patinka raudona spalva. – Sakai raudona? – Bet tu negali jai padovanoti tiesiog spalvos, – mąstė ponas Triušis. – Tai gal tuomet kažką raudoną? – galvojo mergaitė ir klausinėjo toliau. – O kas būna raudonas? – Na, pavyzdžiui, raudoni stogai, – pasiūlė ponas Triušis. – Ne, stogą mes jau turime, man nereikia jai jo dovanoti, – atsakė mergaitė. – Tuomet raudonų paukščių, – vėl sugalvojo ponas Triušis. – Jie netiks, nes mamai patinka gyvi paukšteliai, tupintys medžiuose, – pasakė ji. – Būna raudonų gaisrinių mašinų, – toliau fantazavo pašnekovas. – Ne, jos taip pat jos nepradžiugins, – nusiminė mergaitė. – Ką gi, tuomet gal obuoliai, – pamąstęs pasiūlė Triušis. – Gerai, ji mėgsta obuolius, bet man reikėtų dar kažko, – svarstė ji. – Mamai patinka ir geltona spalva. Kokią geltoną dovaną galėčiau jai padovanoti? – Saulė yra geltona, – pažiūrėjęs į dangų pasakė ponas Triušis. – Deja, aš negaliu padovanoti saulės, – vėl nuliūdo mergaitė. –

Tiesiog norėčiau jai padovanoti... – Tai gal geltoną kanarėlę, – ėmė fantazuoti Triušis, tačiau ir pats greitai suprato, kad ši mintis netinkama. – O taip, prisiminiau, kad jai patinka paukšteliai medžiuose. Tai gal tuomet geltoni bananai? – O, puiku, ji mėgsta bananus! – Tačiau reikėtų dar kažko. Jai patinka mėlyna spalva. – Mėlyni yra ežerai, – mąstė ponas Triušis. – Bet gi Jūs žinote, kad negaliu jai padovanoti ežero! – atkirto mergaitė. – Būna mėlynų paukščių, bet jai patinka tik paukšteliai medžiuose, – toliau garsiai galvojo pašnekovas. – Taip, – pritarė mergaitė. – O kaip tau patiktų mėlynosios vynuogės? – užklausė Triušis. – O, taip, tikrai gera mintis! – nudžiugo mergaitė. – Tikrai gerai, labai gerai! Mama mėgsta vynuoges. Dabar aš turiu obuolių, bananų ir vynuogių. – Tai puiki dovana, – apsidžiaugė ponas Triušis. – Dabar tau trūktų tik dailios pintinėlės. – Aš turiu pintinėlę, – linksmai atsakė mergaitė. Ji atsinešė pintinėlę ir į ją pridėjo geltonų bananų, raudonų obuolių ir mėlynųjų vynuogių. Krepšelis atrodė kaip labai miela dovana. – Ačiū jums už pagalbą, pone Triuši, – padėkojo maža mergaitė. – Nėra už ką, buvo malonu tau padėti, – atsakė ponas Triušis. – Tuomet viso gero, – atsisveikino ji. – Viso gero. Linkiu tavo mamai lamingo gimtadienio, – palinkėjo ponas Triušis.

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

PONAS TRIUŠIS IR MIELA DOVANA

Kauno r. Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų mokykla-darželis vertė Monika Jakubavičiūtė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

Kartą didelėje bibliotekoje gyveno fėja. Nors tai buvo gana nuobodi vieta gyventi, bet jai patiko tyla ir ramybė. Vieną dieną čia netikėtai kilo triukšmas. Smalsumo vedina fėja žvilgtelėjo iš poezijos knygos, kurioje ji gyveno, ir išvydo du žaidžiančius vaikus. Nutrūktgalviai iš didesnių knygų statė namą: sienas darė iš storos veršelio odos knygų, o stogą - iš pergamento popieriaus. Tai būtų puikus būstas man gyventi, - tarė Fėja. - Galbūt kiek didokas, bet man patinka erdvūs kambariai. Ši poezijos knyga man tikrai per plona! Nieko nelaukusi ji palindo po namo stogu, kuris buvo padarytas iš Tomo Rolino „Senovės istorijos“. Jos nauji namai šiek tiek atsidavė pelėsiais, bet buvo erdvūs ir patogūs. Ji jau buvo beveik įsitaisiusi, kai manieringa mergaitė su storu šunėku įėjo į kambarį ir subarusi savo mažesnįjį brolį ir sesę užvertė „Senovės istoriją”, padėjo ją atgal ant lentynos, ir taip įkalino Fėją knygoje. Jai teko labai susispausti, kad tarp lapų jaustųsi patogiau. Tai padariusi bandė užmigti. - Turėčiau pabusti, kai knyga bus vėl atversta, - tarė ji ir netrukus užmigo. Tačiau knyga nebuvo atversta metų metais, kol vieną dieną ją rado labai išsimokslinęs profesorius. Jis skaitė knygą užsidėjęs akinius, tačiau nepamatė Fėjos. - Palaukite, - ji šūktelėjo. – Tai jūs tas berniukas, kuris kažkada čia pastatė knygų namelį! - Ar aš? – sukluso profesorius. - Negi jūs neprisimenate? – nustebusi sušnabždėjo Fėja vyrui į ausį, stovėdama ant vyro peties... Profesorius pamanė, kad jis mintimis paniro į vaikystės prisiminimus. Prieš akis iškilo seni laikai, kai jis mažas žaidė, o dabar jis jau suaugęs, išsimokslinęs. Baigė Oksfordo universitetą, tapo

profesoriumi, pamiršo, ką reiškia žaisti. - Na va, - tarė profesorius. - Mokslas - dar ne viskas. O kad tik vėl būčiau jaunas! - Galiu tai padaryti, - pareiškė Fėja. - Kiek Jums metų? - Dar nėra trisdešimties, - atsakė jis. Tada aš jus sugrąžinsiu į vaikystę, - tarė Fėja. - Mainais, kad išvadavote mane iš tos baisios knygos. Pažvelkite pro langą, - ji pasakė profesoriui. Ir vėl jam atrodė, kad tai tik jo mintys, kurias girdi. Pažvelgęs pro langą, jis išvydo tą mažąją mergaitę, su kuria jis žaisdavo, tačiau dabar ji jau buvo tikra dama. Staiga profesorius vėl pasijuto jaunas ir išėjo jos pasisveikinti. Ji pasitiko jaunuolį su šypsena, ir jie kartu nuėjo į laukus, rinkti vėdrynų bei saulučių. Vėliau grįžo, kad prie arbatos pasmaguriautų braškių su grietinėle. - Kaip gera vėl būti jaunam, mano meile, - tarė profesorius. Ir fėja leido jam likti jaunam iki pat paskutinių gyvenimo dienų. Kauno Kovo 11-osios gimnazija vertė Gabija Parnarauskaitė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

DĖKINGOJI FĖJA

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

Toli toli prieš daugybę metų gyveno karalius, kurį nuoširdžiai mylėjo visi jo karalystės žmonės. Vyrai žavėjosi jo stiprybe ir teisingumu. Jie žinojo, kad valdovu galima visada pasitikėti. Iškilus kokiai nors bėdai, karalius atsakingai ją apmąstydavo ir priimdavo išmintingiausią sprendimą. Moterys juo pasitikėjo, nes valdovas buvo tyras ir ištikimas. Jo idėjos buvo pažangios, o ambicijos – didelės. Vaikai jį mylėjo, nes su jais karalius elgdavosi švelniai ir meiliai. Jis niekada nebūdavo taip užsiėmęs valstybės reikalais, jog negalėtų stabtelėti minutėlę ir ištarti gražaus žodžio savo mažiausiems bičiuliams. Net patys vargingiausi pavaldiniai jautė, jog karalius jiems neabejingas. Ši gili meilė ir didelė pagarba karaliui paskatino šios šalies gyventojus sugalvoti būdą, kaip parodyti savo jausmus valdovui. Tautiečiai rinkosi į daugybę pasitarimų, atmetė vieną po kito siūlomus planus, bet pagaliau sutarė dėl geriausio pasiūlymo. Jis greitai pasklido tarp žmonių ir buvo džiaugsmingai priimtas. Tai buvo programa karaliaus gimtadieniui. Žinoma, nieko čia naujo, kitose šalyse žmonės irgi švenčia savo karaliaus gimtadienį, bet keli šios šventės elementai buvo visai kitokie. Buvo nuspręsta, jog per karaliaus gimtadienį kiekvienas žmogus atneš dovaną. Ta dovana turėtų atspindėti valdovo tyrumą, ištikimybę ir nesavanaudiškumą. Norėdami tai parodyti, žmonės nusprendė, kad visos dovanos turėtų būti baltos. Karalius, išgirdęs apie šį nuostabų sumanymą, buvo giliai sujaudintas. Jis nutarė taip pat prisidėti prie šios šventės ir parodyti, koks dėkingas jis yra savo liaudžiai už tokį dėmesį. Galite tik įsivaizduoti, kokia nuotaika tvyrojo karalystėje, vis labiau artėjant karaliaus gimtadieniui. Žmonės meiliai aukojosi dėl karaliaus ir nekantraudami laukė, kada pagaliau galės įteikti savo dovaną. Pagaliau išaušo ta diena. Gyventojai džiaugsmingai plū-

do į karaliaus rūmus vilkėdami baltus drabužius, rankose nešdami baltas dovanas. Atvykusiųjų nuostabai, jie buvo kviečiami į patį didžiausią rūmų kambarį. Kelias akimirkas svečiai stovėjo netekę žado: kambarys buvo neapsakomo grožio, o dar ir baltut baltutėlis: grindys grįstos baltu marmuru, o palei lubas, regis, plaukiojo daugybė baltų lyg pūkas debesų. Sienas puošė nuostabaus grožio balti šilkiniai apmušalai. Visi baldai taip pat buvo balti. Kambario gale stovėjo įspūdingas baltas sostas, o jame sėdėjo mylimas valdovas, apsivilkęs baltais drabužiais, jo padėjėjai (irgi baltai apsirengę) būriavosi aplink jį. Ir atėjo dovanų teikimo metas. Kokia gausybė jų ten buvo, viena už kitą vertingesnė! Tais laikais, kaip ir dabar, buvo visokių žmonių: ir turtingų, ir vargšų, tad kiekvienas įteikė tokią dovaną, kokią galėjo sau leisti. Vieni dovanojo perlų vėrinius, kiti – dramblio kaulo dirbinius. Buvo nuostabių baltų nėrinių, šilko rietimų, įvairių siuvinių, žmonės Jo didenybei dovanojo net ir puikius karo žirgus. Bet daug žmonių buvo neturtingi, kai kurie iš jų – net ir labai neturtingi, todėl jų dovanos gerokai skyrėsi nuo anksčiau minėtų. Vargingai gyvenančios moterys atsinešė po saują baltų ryžių, berniukai įteikė savo mėgstamiausius baltus karvelius, o viena miela maža mergaitė besišypsodama padovanojo jam visiškai baltą rožę. Kaip gražu buvo žiūrėti į karalių, kai prieš jį kiekvienas gyventojas atsiklaupdavo ir įteikdavo savo dovaną! Jis nekreipė dėmesio į dovanos dydį, nevertino dovanų brangumo, jam tik rūpėjo, kad jos būtų baltos. Karalius tą dieną buvo laimingiausias, o žmonės nuoširdžiausiai džiaugėsi.

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

BALTOSIOS DOVANOS

Vilniaus Žemynos gimnazija vertė Paulius Vekeriotas

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

Paauksuota saga švytėjo ir žėrėjo ant Tomo švarko labai didžiuodamasi savimi. Tomis prisiuvo ją storoku siūlu ir adymo adata. Vieną rytą, užuot pasirūpinusi Tomiu, mama buvo labai užsiėmusi kūdikiu. Saga nuėjo į mokyklą kartu su mažuoju berniuku ir klausėsi visko, ką sakė mokytojas, su spindinčia panieka ir orumu. Ji buvo prastos nuomonės apie mokytoją, nes šis neturėjo paauksuotos sagos ant švarko. Saga nesuprato, kodėl Tomio širdis sudrebėjo, kai mokytojas uždavė jam klausimą. Visi kiti berniukai šaipėsi iš Tomio sagos; bet tai, žinoma, buvo jų pavydas. Jie patys būtų norėję tokios, bent jau saga taip manė. Naktį, kai putlutis mažasis šeimininkas kietai miegojo, o senas švarkas, tvarkingai sulankstytas, kabėjo ant kėdės šalia lovos, kvaila saga pradėjo girtis ir didžiuotis savo didybe. Tai visai nepatiko kitoms sagoms. Jos gyveno ant Tomio švarko daug ilgiau negu šitoji ir nesuprato, kodėl ji turėtų taip puikuotis. Jos buvo visiškai pasiruošusios būti draugiškos ir malonios, bet nenorėjo būti niekinamos, taigi labai greitai pradėjo kivirčytis. Tuo metu Tomio mama pasilenkė virš vaiko lovos ir pabučiavo sūnų. Ji labai mylėjo savo mažą berniuką ir gerai suprato jį. Jis visada buvo sumanus ir linksmas, paslaugus ir mylintis, ir tiktai nelaiminga, pervargusi moteris tiksliai žinojo, ką šis mažas vyrukas jai reiškė. Kai mama nusisuko nuo lovos, jos dėmesį patraukė paauksuotos sagos blizgėjimas ant sudėvėto seno švarko. Tomio rankdarbis sukėlė jai šypseną. „Vargšas mažas vyrukas,- atsiduso ji,- kokia gėda leisti jam vaikščioti netvarkingam“. Mama nulipo laiptais žemyn ir pradėjo kruopščiai švarką taisyti. Pirmiausia nupjovė paauksuotą švarko sagą ir prisiuvo paprastą juodą jos vietoje. Taip nutiko, kad paauksuotoji netyčia nukrito, nuriedėjo po židiniu ir liko ten gulėti visą naktį tarp dulkių ir pelenų. Rytą mažasis Tomis jautėsi gana svarbus apsirengęs savo

tvarkingą švarką. Žinoma, jautė nuoskaudą, kad prapuolė paauksuota saga. Jis nulipo laiptais žemyn ir supratęs, kad mama bus pramiegojusi, ėmėsi valyti židinį, kurti ugnį ir labai apsidžiaugė, kai tarp pelenų išvydo seną savo draugę. Jis įsidėjo sagą į kišenę ir šioji ten ilgai gyveno. Tomis iš tikrųjų pamilo ją ir nebūtų išsiskyręs už nieką. Kai turtingieji berniukai žvangino pensus savo kišenėse, Tomis pakratydavo paauksuotą sagą kartu su skalūno pieštuku, ir jam tas skambesys buvo toks pat gražus. Ką paauksuota saga galvojo? Jai patiko visa tai; taip, jai tikrai patiko, kai tik įprato prie tamsios gilios kelnių kišenės. Ji rado atsakymą: argi neaišku, kad Tomis mylėjo ją, ir kiekvienas visame plačiame pasaulyje, žino, kad tai yra geriau, taip, tūkstantį kartų geriau būti mylimam negu garbinamam. Molėtų r. Joniškio mokykla-daugiafunkcis centras vertė Augustė Giedrytė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

IŠDIDI PAAUKSUOTA SAGA

ŽVAIGŽDĖ Kartą vienoje tolimoje šalyje gyveno maža mergaitė, vardu Rūta. Rūtos namai buvo visai nepanašūs į mūsiškius, nes ji gyveno mažame bokštelyje ant didžiosios akmeninės sienos, juosiančios Betliejaus miestą. Mergaitės tėvas buvo viešbučio arba, kaip sakoma Biblijoje, užeigos savininkas. Ši užeiga taip pat nė iš tolo nepanašėjo nė į vieną mūsų laikų viešbučių. Ji turėjo didelį atvirą kiemą, vadinamą sodu. Iš kiemo buvo galima patekti į mažus kambarėlius, kuriuos išsinuomodavo atvykę keliautojai. Užeiga stovėjo šalia miesto didžiosios akmeninės sienos, todėl, kai vieną naktį pakirdusi Rūta žvilgterėjo pro bokšto langą, jos žvilgsnis nejučia nukrypo į sodą. Mergaitė išvydo keistą reginį. Daugybė žmonių plūdo į užeigą, nes karalius išleido įsakymą kiekvienam grįžti į savo tėvo miestą, kad būtų surašyti ir sumokėtų mokesčius. Kai kurie keliautojai jojo kupranugariais, ant kuprų velkančiais didžiulę nakvynei skirtą mantą ir maisto gamybai naudojamus rakandus. Kiti miestą pasiekė raiti ant mažų asilėlių, apkabinėtų miegui ir maisto ruošai reikalingais rykais. Kai kurie žmonės lėtai pėdino, iš nuovargio vos beįstengdami pavilkti kojas, nes buvo sukorę daugybę mylių. Rūta dirstelėjo pro langą į apačioje dunksantį sodą. Jos žvilgsnis užkliuvo už šeimininkų ir jų vedamų į nakčiai paskirtą vietą kupranugarių, kurie kartkartėmis būdavo paraginami čaižiais botagais, tolėliau į orą lakstė kibirkštys nuo kūrenamų laužų, ant kurių pavargėliai gamino vakarienę; girdėjosi mažų pavargusių ir alkanų vaikų virkavimai. Staiga mergaitės mama, palikusi vakarienės ruošą, prisiartino prie lango ir tarė: - Rūtele, turėsi kurį laiką nekišti nosies laukan, kol visi šie žmonės išsikraustys. Supranti?

pu mažoji Rūtelė su mama užkopė laiptais į viršų, kad geraveidę moteriškę galėtų pavaišinti bent dubeniu košės ir gurkšneliu šviežio pieno. Tą naktį savo lovelėje gulėdama Rūta stebėjo, kaip gražiosios naujos žvaigždės šviesa ryškiau nei bet kada anksčiau skrodžia jos kambario langą. Ir rodėsi, jog ši šviesa ramina jos pavargusius perštinčius pečius. Mergaitė sapnavo, kad gražioji, ryškioji žvaigždė suskyla pažerdama nesuskaičiuojamą daugybę angelų, naktyje užgiedojusių: - Garbė Dievui aukštybėse, o Žemėje ramybė geros valios žmonėms. Anykščių Jono Biliūno gimnazija vertė Irma Kviklytė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

- Taip, mama, – atsakė mažoji ir pasitraukusi nuo lango nusekė motinai įkandin prie viryklės, skausmingai šlubčiodama, nes buvo raiša. Staiga motina puolė link mergaitės ir stipriai ją sugriebė. - Mano vargšele. Juk dėl to nelemto asilėno spyrio į nugarytę prieš šešetą metų tapai luoša. - Nieko tokio, mama. Šiandien nugaros jau nebeskauda, o kai neseniai sužibo žvaigždė ir apšvietė mano lovą, pajutau tokią begalinę laimės jėgą, jog, rodėsi, kopdama žvaigždės spinduliais, galėčiau pasiekti patį dangų ir atsidurti virš visų žvaigždžių! Mergaitės motina liūdnai palingavo galvą: - Neatrodo, jog taip galėtų nutikti nei dabar, nei kada nors vėliau, bet eikš, vakarienė jau paruošta. Eime, paieškosim tavo tėvo. Įdomu, kur jis prapuolė. Tėvą jos rado stovintį prie sodo vartų, kalbantį su ką tik atvykusiu vyru ir moterimi. Vyras buvo aukštas, su ilga barzda, vedėsi sniego baltumo asilėną, ant kurio sėdėjo palinkusi moteriška figūra. Kai prisiartino prie tėvo, Rūta su mama išgirdo jį sakant: - Bet aš gi tamstai sakau, užeigoje laisvų vietų nebėra. Nejau nerasite kokio bičiulio, pas kurį galėtumėte apsistoti? Vyras papurtė galvą: - Ne, nė vieno, - atsakė jis. – Rūpinuosi ne savimi, o savo vargše žmona. Rūtelė timptelėjo motinai už suknelės: - Mama, juk dabar, kai oras toks šiltas, galvijai miega lauke, po žvaigždėmis, o šienas jų garduose švarus ir šiltas. Aš ten jau paruošiau guolį savo mažajam ėriukui. Rūtos mama nusilenkė aukštajam vyrui: - Ar girdėjot, ką vaikas sako? Šienas ten švarus ir šiltas. Dabar aukštasis pakeleivis nulenkė galvą: - Džiaugtumėmės galėdami ten apsistoti, - tarė, tada atsargiai prilaikydamas padėjo nuo asilėno nusiropšti malonaus veido moteriškei, kurią nuvedė oloje įrengtų arklidžių link. Tuo tar-

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

TURKĖS ĮSPŪDŽIAI APIE EUROPĄ Vargu ar galite įsivaizduoti, koks gyvenimas gruodžio mėnesį verda didžiuliame karavansarajuje (užeigoje keliautojams) ant Lemano ežero kranto. Nuo pat pirmo iki septinto aukšto, nuo ryto iki vakaro šis viešbutis pilnas įvairaus amžiaus žmonių, kurie savo namuose jautėsi siaubingai, todėl atvyko į Šveicarijos kalnus su vienintele mintimi – atsipūsti. Kas turėjo dėtis jų namuose, jei jie visi taip norėjo iš jų ištrūkti? Čia gyvenu ilgiau nei mėnesį, tačiau niekaip negaliu priprasti. Atvykus iš Fontenblo miško glūdumos ir mažo namelio, kur pirmą kartą pajutome tikro poilsio džiaugsmą, ramybę, šis gyvenimas atrodo keistas ir netgi nemalonus. Iš tikrųjų, vargina net mintys apie šių žmonių gyvenimą ir jėgų švaistymą be tikslo. Na, gydytojas patarė man čia atvykti, ir aš, trokšdama sustiprėti, tikiuosi, kad tyras oras mane išgydys. Regis, niekada nepriprasiu tik prie vieno – skrybėlės. Ji visada krenta. Be to kartais pamirštu, kad esu su skrybėle ir sėdėdama kėdėje atsilošiu; kas per kvaila mada priešpiečiauti dėvint skrybėlę! Vis tik atrodo, kad Vakarų gyvenime skrybėlės yra labai svarbios. Spėkite, kiek jų dabar turiu – dvidešimt. Nežinau, kam turėčiau dėkoti, nes siuntiniai atkeliauja anonimiškai, bet keliems supratingiems bičiuliams, sužinojusiems apie mūsų išvykimą, šovė į galvą išganinga mintis pridovanoti mums skrybėlių. Nepraeina nė diena, ir kažkas atsiunčia skrybėlę; keista ir tuo pačiu metu žavu. Ar jie mano, kad esam per daug drovios, kad užsisakytume skrybėles pačios, ir tebevaikštome po Šveicariją dėvėdamos tcharchafs (juodas šydas dėvimas Turkijos moterų, kad uždengtų veidą)? Kiekvieną rytą žmonės irstosi ežere arba žaidžia tenisą, kuris čia yra viena iš populiariausių pramogų. Stebiu juos susidomėjusi, tačiau net ir turėdama sveikatos tokiu nemoterišku sportu tikrai

neužsiimčiau. Moterys laksto po aikštelę iš kairės į dešinę, aukštyn žemyn, į priekį ir atgal. Plaukai išsidraikę, apsiavusios netinkamus plokščiapadžius batus, dėvi vyriškus marškinius su apykakle, ryši kaklaraiščius. Ir po žaidimo jos nesiilsi – nenustygsta vietoje, vaikščioja, kopia į kalnus. Ir kokia iš to nauda? Grįžusios suvalgo keturiems žmonėms skirtus priešpiečius. Valgant pokalbis sukasi apie tenisą ir alpinizmą, alpinizmą ir tenisą. Ir dar kartą galiu pareikšti: nesuprantu, kodėl jos eikvoja tiek jėgų vien tam, kad pajustų nenatūralų alkį. Čia gyvenantis mano tėvo draugas pasakoja apie tai, kaip jam pavyko įkopti į kalną. Jis aiškina, kad kelis kartus akis į akį susidūrė su mirtimi ir tik nepaprasto savo vadovo dėka jo gyvybė buvo išgelbėta. - Ar bent pavyko pasiekti draugą? – paklausiau. - Kokį draugą? - Tai ar ne todėl rizikavote gyvybe, kad išgelbėtumėte draugą? - Ne, - atšovė jis, - dėl malonumo. - Dėl malonumo? - pakartojau, ir jis prapliupo juoktis. Jis kalbėjo taip, lyg tuo reikėtų didžiuotis. ,,Ir dažna akistata su mirtimi, - sakė jis, - tik dar labiau žadina apetitą“. Nejau gyvybė jam tiek mažai verta, kad gali taip lengvai ja rizikuoti? Ir dar aš vis savęs klausiu, kaip po visų tokių veiklų įmanoma rasti pakankamai jėgų šokti iki vidurnakčio. Jei išdrįsčiau, tikrai norėčiau tų žmonių paklausti, ar jie iš tikrųjų patenkinti savo likimu ar tik apsimeta esą laimingi, kaip ir mes apsimetinėjame Turkijoje. Ar jie nepavargsta nuo tokio beprasmiško flirto ir linksmybių? Kai buvome dvylikos, prieš šydais uždengiant mūsų veidus, buvome pakviestos į šokius Konstantinopolyje. Esu šokusi su jaunais diplomatais Britanijos ambasadoje, tačiau, nors buvau dar

Kauno kolegija vertė Elvyra Romanovskaja

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

vaikas, tame neįžvelgiau nieko sumanaus. Čia visi šokėjai jau suaugę, nė vieno jaunesnio nei dvidešimties. Kai kurie džentelmenai net penkiasdešimtmečiai, o siaučia lyg vaikai visą vakarą iki gilios nakties, eikvodami savo energiją ir švaistydami laiką, lyg jų gyvenimas priklausytų nuo eiklumo, su kuriuo jie neprisėsdami ir pamiršę negalavimus šokinėja po kambarį. Įdomu, ar jie mąsto?

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

SĖKMĖS BEIEŠKANT MĖLYNOSIOS PAUKŠTĖS Tai įvyko prieš daugelį metų. XX a. pradžioje Maskvos dailės teatro scenoje buvo pastatyta pjesė pagal Meterlinko pasaką „Mėlynoji paukštė“ - pirmasis spektaklis vaikams. K. S. Stanislavskio pastatymas tapo vienas iš geriausių dvidešimtojo amžiaus spektaklių Rusijoje. Pjesėje pasakojama apie tai, kaip Kalėdų naktį berniuką ir mergaitę Tiltilį ir Miltilę aplanko fėja. Fėjos anūkė serga ir išgelbėti ją gali tik Mėlynoji paukštė - laimės paukštė. Stebuklinga fėjos dovana suteikė vaikams galimybę matyti daiktų sielas. Negyvi daiktai: Laikrodis, Ugnis, Vanduo ir t.t., pavirsta gyvomis ryškiomis būtybėmis. Visi kartu jie susiruošia į pavojingą kelionę ieškoti Mėlynosios paukštės. Pjesė persmelkta autoriaus idėja: „Būk drąsus, kad galėtum įžvelgti paslėptą prasmę“. Muziką spektakliui parašė Ilja Sac. Žiūrovų salėje sėdėjo maža kompozitoriaus dukrytė Nataša ir labai sielojosi dėl to, kad pjesės herojus, berniukas Tiltil, negalėjo sugauti Mėlynosios paukštėslaimės paukštės. Spektaklis paliko tokį didelį įspūdį, kad penkiametė Nataša tvirtai pareiškė savo tėvams pagausianti Mėlynąją paukštę ir padovanosianti laimę visiems vaikams. Šią svajonę ji įgyvendino, kai jai buvo penkiolika metų. 1918 m. jauna ir talentinga mergaitė Natalija Iljinična pradėjo vadovauti vaikų teatrui. Ant jos gležnų pečių užgriuvo sunkus darbas, kurį jai puikiai sekėsi atlikti. Tais audringais laikais vaikų teatras kūrėsi ilgai ir sunkiai, jis buvo prisiglaudęs beveik avariniame pastate. Spektaklių pastatymai buvo sėkmingi, beglobiai vaikai galėjo nuo ryto iki pietų stovėti eilėje, kad gautų bilietus, už rankų atsivestų savo basus draugus iš visų Maskvos apylinkių. N. I. Sac buvo užsiėmusi repertuaro parinkimu, atidžiai atrinkinėjo pjeses ir muzikos kūrinius, kuriuos būtų galima panaudoti spektaklio pastatyme. Ji buvo muzikai ir menui atsidavęs žmogus. Ėjo metai. Ji daug skaitė, statė ne tik

visu savo gyvenimu. Juk ji vadovavo šiam teatrui iki gilios senatvės. Priešais teatro pastatą yra pastatytas paminklas talentingai režisierei, rašytojai ir pedagogei N. I. Sac. Ne veltui ji tituluojama „visų pasaulio vaikų teatrų motina“. Šiandien šis teatras vadinamas Valstybiniu vaikų muzikiniu teatru. Jis yra Maskvoje, Teatro aikštėje. Teatrą supa gėlynai, nuostabios skulptūros. Jeigu pakelsite galvą, tai ant teatro stogo pamatysite emblemą: auksinę arfą ir Mėlynąją Laimės paukštę. Ji čia gyvena tam, kad dovanotų vaikams meilės menui ir muzikos suvokimo laimę. Natalija Iljinična Sac mirė 1993 m., dar suspėjusi pamatyti, kaip kyla į dangų Mėlynoji Laimės paukštė. Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazija vertė Melani Bancer

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

spektaklius vaikams, bet ir operas. Jos pastatymai tapo populiarūs ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Ji visada manė, kad pats svarbiausias dalykas žmogui- turėti galimybę realizuotis, būti aktyviam, padėti kitiems. Ji visam savo gyvenimui įsiminė tėvo, kurį be galo mylėjo, žodžius: „Gyvenime bus daug sunkumų. Mokykis juos įveikti, bet ne verkšlenti!“ Ir ji neverkšleno. Nuo pat vaikystės muzikavo, daug grojo, jaunystėje su pasimėgavimu mokėsi scenos taisyklių, judesio, balso ir mimikos meno. Gyvendama tremtyje (juk jai pateikė kaltinimą už tėvynės išdavimą), ji rado savyje jėgų nesužlugti ir gyventi, nežiūrint į nieką, netgi į neviltį. Antrojo pasaulinio karo metu ji atsidūrė Alma - Atoje. Evakuacijoje ji tebegyveno teatru, muzika ir menu. Būdama penkiasdešimtmete dama, nepabijojo atsidurti studentų gretose ir įstojo į GITIS teatrologijos fakultetą. Natalija Iljinična sėkmingai jį baigė, o paskui pati ten dėstė, parašė daug teatrologijos darbų. Jai buvo suteiktas profesorės vardas. Jos spektakliais buvo patenkinti ir vaikai, ir solidūs teatro kritikai. Ji mokėjo ir norėjo bendrauti su žmonėmis, galėjo atidžiai išklausyti kiekvieną, kas kreipėsi į ją. Ji padėdavo atsipalaiduoti, mokėdavo laiku prajuokinti ir pakelti nuotaiką įdomiais pasakojimais. Natalija Iljinična visur buvo tinkama. Ji galėjo parašyti pjesę per naktį, tuo pat metu, lyg pusiau juokaudama, parašyti pasakojimą vaikiškam žurnalui ir laimėti konkursą. O kai pas ją atėjo visi žurnalo redakcijos darbuotojai ir maldavo viską mesti, domėtis tik literatūra ir rašyti vaikams, ji juokėsi ir, žibančiomis akimis sakė, kad jai vaikų teatras - tai viskas, tai pasaulis, siela, širdis, o visa kita- antraeiliai dalykai! Kai 1965 m. Maskvoje buvo įkurtas Centrinis vaikų muzikinis teatras, ji tapo jo nuolatine vadove. Kiekvieną kartą, kas vakarą spektaklių pradžioje, ji išeidavo į sceną, susitikdavo su žiūrovais ir pasakodavo jiems apie teatrą. O teatras su didele sėkme gastroliavo ne tik Rusijoje ir Europoje, bet ir visame pasaulyje. Šiandien šis teatras taip ir vadinasi- Sac teatras. Šią garbę N. I. Sac pelnė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

Mes nežinojome, kaip pagauti tą ugnies spalvos katiną. Jis apvoginėdavo mus kiekvieną naktį. Jis taip išradingai slėpėsi, kad niekas iš mūsų jo nematydavo. Tik po savaitės pagaliau pavyko nustatyti, kad katinui perplėšta ausis ir nukirstas purvinos uodegos galas. Tai buvo katinas, visiškai neturintis sąžinės, katinas – valkata ir banditas. Už akių jį vadino katinu Vagišium. Jis vogdavo viską: žuvį, mėsą, grietinę ir duoną. Vieną kartą sandėliuke jis net išrausė skardinę dėžutę su sliekais. Jų jis nesuėdė, bet čia subėgo vištos ir sulesė visas mūsų sliekų atsargas. Prisilesusios vištos gulėjo saulėje ir dejavo. Mes vaikščiojome aplink jas ir pykome, nes žvejybą mums teko nutraukti. Prisiekėme pagauti katiną ir nubausti jį už banditiškus darbus. Katinas pakliuvo tą patį vakarą. Jis pavogė nuo stalo gabalėlį dešros ir įlipo į beržą. Mes pradėjome purtyti medį. Katinas išmetė dešros gabalėlį, kuris nukrito Ruvimui ant galvos. Vagišius žiūrėjo į mus paklaikusiomis akimis ir grėsmingai kniaukė. Bet išsigelbėjimo nebuvo, todėl katinas ryžosi drąsiam poelgiui. Siaubingai miaukdamas jis šoko iš beržo, nukrito ant žemės ir pašokęs, kaip futbolo kamuolys, palindo po namu... Jis pasislėpė vienintelėje siauroje landoje. Išėjimo iš ten nebuvo. Mes ant landos nuleidome seną žvejų tinklą ir pradėjome laukti. Bet katinas neišlindo. Jis bjauriai miaukė kaip požemio dvasia, kaukė be perstojo, visiškai nepavargdamas. Praėjo valanda, dvi, trys... Jau buvo laikas eiti miegoti, bet katinas inkštė ir miaukė palindęs po namu. Mūsų kantrybė seko. Tada buvo iškviestas Lionka, kaimo batsiuvio sūnus. Lionka buvo bebaimis ir vikrus. Jam patikėjome ištraukti katiną. Lionka paėmė šilkinį valą, pririšo prie jo už uodegos dieną pagautą žuvį ir

numetė į landą. Kniaukimas nutilo. Mes išgirdome traškesį – katinas suleido dantis žuviai į galvą. Lionka patraukė už valo. Katinas nenorėjo paleisti skanios žuvies. Po minutės katino galva su laimikiu dantyse pasirodė iš landos. Tai buvo liesas, nežiūrint į nuolatinį vagiliavimą, ugnies spalvos benamis katinas. Apžiūrėjęs katiną, Ruvimas susimąstęs paklausė: - Ką gi su juo mums daryti? - Iškaršti kailį! – pasakiau aš. - Nepadės, - pasakė Lionka. - Jo jau toks charakteris nuo mažumės. Geriau pabandykite jį kaip reikiant pašerti. Katinas laukė primerkęs akis. Mes pasinaudojome tuo patarimu, įsitempėme katiną į sandėliuką ir davėme jam puikią vakarienę: keptos kiaulienos, varškėčių ir grietinės. Katinas ėdė daugiau kaip valandą. Jis išėjo iš sandėliuko svyruodamas, atsitūpė ant slenksčio ir pasirąžė, vis žvelgdamas į mus ir į žemas žvaigždes savo žaliomis, įžūliomis akimis. Paskui katinas persivertė ant nugaros, pagavo savo uodegą, pakramtė ją, paskui išspjovė, išsitiesė prie krosnies ir taikiai užknarkė. Nuo tos dienos jis pas mus apsigyveno ir nustojo vogti. Kazlų Rūdos pagrindinė mokykla vertė Mykolas Pranaitis

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

KATINAS - VAGIŠIUS (ištrauka)

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

Varpas iš Zafeldo nugyveno 500 metų ir dabar nutarė mums papasakoti savo istoriją. Paklausykime jo. - Liejo mane, kaip ir visus varpus, iš vario ir alavo. Ir mano kūnu tapo skambios bronzos lydinys. Kai bronza sustingo, mane išlaisvino iš formos, įkėlė į varpinę, ir tada ištariau savo pirmąjį žodį. Mano balsas nusklendė virš miesto, atsidarė visos durys, visi langai, ir žmonės atėjo manęs pasveikinti su gimtadieniu. Daug amžių žmonės tikėjo stebuklinga mūsų galia. Dar senovės Romoje skambėdavo varpai, kviesdami žmones į šventyklas. Tai buvo mūsų kasdieninis, įprastas darbas. Bet tarp mūsų pasitaikydavo ir neįprastų, apgaubtų paslaptimi varpų. Pavyzdžiui, Veliljos, mažo Ispanijos miestelio, varpas keletą kartų suskambo pats ir kiekvieną kartą pranašavo nelaimes. 1527 metais numatė karą su Prancūzija, po to - karaliaus Karlo V mirtį, vėliau - maro epidemiją, princo, sosto paveldėtojo, mirtį ... O kartais varpas nutildavo. Kartą, nugalėjęs Vladimiro miestą, rusų kunigaikštis Aleksandras Vasiljevičius Suzdalskis pagrobė katedros varpą. Parvežė į Suzdalę, įkėlė į varpinę, o varpas tyli. Varpininkai, kad ir kaip stengėsi, negalėjo išgauti nė garso. Išsigando kunigaikštis ir grąžino varpą atgal į Vladimirą. Sugrįžo belaisvis į senąją vietą ir suskambėjo taip pat puikiai, kaip ir anksčiau. Dabar daugelis varpų tyli, ir niekas į tai nekreipia dėmesio. O ankstesniais laikais mus saugojo, mylėjo ir gerbė, sugalvodavo vardus. Ir kiekvienas iš mūsų garsino savą amžių. ,,Duonos varpas“ Turino mieste primindavo šeimininkėms, kad metas maišyti tešlą. ,,Švaros varpas“ Bonoje kvietė miestiečius šluoti gatvių. ,,Darbo varpas“ Achene pranešdavo apie darbo dienos pradžią ir pabaigą. Kai skambėdavo ,,Žuvies prekiautoja“, Bove mieste atsidarydavo maisto krautuvėlės... Mes visuomet dalyvaudavome visuose įvykiuose. Liūdnu

gaudesiu lydėjome karius į žygį, kurtinančiu skambėjimu pradėdavome šventę. Ir patys dalyvaudavome kautynėse. Netiki? O 1552 metais varpas padėjo rusų kariams užimti Kazanę. Iš pradžių jie niekaip negalėjo įveikti priešų, bet vieną rytą apsiaustame mieste netikėtai išgirdo varpo skambėjimą ir jį atpažino. Tai buvo Maskvos Simonovo vienuolyno totorių pagrobto ir išvežto didžiojo varpo garsas. Kariai patraukė to šauksmo pusėn, užėmė miestą ir išlaisvino varpą... Taigi, kiekvienas varpas turi savą likimą, ir dažnai jis priklauso nuo to varpo gaudesio. O mūsų balsai skirtingi. Didysis gerų naujienų varpas skambėdavo lėtai ir sunkiai, užliūliuodavo piliečius, linkėdavo jiems ramios nakties. Garsiai, paskubomis, trūkčiodamas rėkė aliarmo varpas, kai prasidėdavo gaisras, potvynis ar kita nelaimė. Ritmingai, lyg kviesdamas žmones, dundėjo apsaugos varpas ir per audrą ar pūgą rodė keliautojams kelią. Dar yra varpai - laikrodžiai. Juos sugalvojo Belgijoje ir Olandijoje. Ten dangus žemas, debesuotas, dažnai kyla rūkas, todėl sunku įžiūrėti bokštuose esančių laikrodžių ciferblatą. Štai ir įtaisė meistrai prie laikrodžių varpus. O kad skaičiuodami dūžius žmonės nesuklystų, nepraleistų pirmojo, iš pradžių maži, laibabalsiai varpeliai grodavo kokią nors melodiją. Taip gimė kurantai. Įrenginys visiems patiko, todėl muzikinių bokštų laikrodžių atsirado daugiau ir ne tik tokiose miglotose kaip Belgija ir Olandija šalyse... Dar daug galėčiau tau papasakoti ir apie puikius meistrus, ir apie žinomus varpininkus, apie varpines, apie miestus ir šventoves. Bet bus geriau, jeigu tu pats išgirsi gyvą varpo balsą.

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

GYVAS VARPO BALSAS

Šiaulių Zoknių progimnazija vertė Nedas Garbačiauskas

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

Kartą kalnuose žmogelis arė savo lopinėlį žemės. Jaučius ragino, o pats aplinkui žvalgėsi. Staiga mato - tiesiai link jo per slėnį žingsniuoja didelio ūgio moteris. Oho, tikra milžinė! Išsigandęs artojas norėjo bėgti, kur akys mato, bet čia jam toptelėjo mintis: „O kas bus su jaučiais? Juk jie nepabėgs. Kaip gali šeimininkas palikti nekaltą gyvulį bėdoje?“ Nuo likimo neišsisuksi. Stovi žmogus, laukia, kas toliau bus. O milžinė jau visai šalia! Pažvelgusi į jį dideliais veizolais tik nusijuokė, suplojo delnais – net griausmas nuaidėjo per kalnus, paskui pritūpė, pasitaisė prijuostę, pakėlė ant jos artoją kartu su jaučiais ir plūgu ir pradėjo kilti į kalnus. Neša savo grobį, linksmai pasišokinėdama ir juokdamasi, tarsi labai džiaugtųsi. O artoją iš baimės karštis pila. „Ar tik nesiruošia ji manęs su jaučiais suėsti?“ Pradėjo vargšas žvalgytis, kur milžinė jį neša. Pagaliau jie pasiekė Tatrų kalno viršukalnę. Mato artojas: tarp uolų vingiuoja platus lygus kelias ir kiekvienoje uoloje iškaltos durys, vedančios, atrodo, į namus. Pravėrusi vienas, milžinė įžygiavo į kambarį, pastatė artoją su jaučiais ant didelio akmeninio stalo ir išbėgo... Dairosi valstietis, kur pakliuvo: milžiniška menė, akmeninės sienos, išpuoštos brangiais akmenimis, kurie žibėdami raudonai, žaliai, mėlynai apšviečia visą kambarį. Palei sieną stovi milžiniški meškos kailiu užkloti suolai. Ant stalo guli peilis didumo sulig kardu, o šalia didžiulis kepalas apvalios duonos. - Na ir kepalas! – pagalvojo artojas. – Po jo pluta galima ne tik mano namelį, bet ir visą kiemą paslėpti. Nespėjo jis dar visko apžvelgti, kai į kambarį įsiveržė milžinų minia. Šaukia, klykauja, juokiasi – apkursti galima! Apsupo stalą, stebisi artoju, perduoda jį su jaučiais iš rankų į rankas, mėto iš delno į delną. Milžinė Zuzka pasakoja savo broliams, kad žmogų rado kalno papėdėje, kur jis su savo raguočiais vaikštinėjo ir linksminosi. Čia artojas neiškentė ir paporino, kad jis nesilinksmino, o sunkiai dirbo: jeigu mužikai neartų, nebūtų nei grūdų, nei duonos.

Atsivėrė durys ir įėjo dar vienas milžinas, du kartus didesnis už šituos. Pribėgusi prie jo Zuzka sušuko: - Tėve, tėve, pažiūrėk, ką aš radau laukuose, kalnų papėdėje. Milžinas, žvilgtelėjęs į stalo pusę, sugriaudėjo: - Sveikas atvykęs pas mus, žmogau! Artojas nusismaukė kepurę: - Geros jums sveikatos, pone milžine. Milžinas, paėmęs dukrą už rankos, tarė: - Zuzka, nunešk žmogų ir jaučius į tą vietą, iš kurios paėmei, tegul triūsia sau toliau. Paskui, atsisėdęs už stalo, užmezgė pokalbį su artoju: - Ji įvarė tamstai nemažai baimės. Sakyk, kaip išpirkti kaltę? - Ką jūs, nieko blogo man neatsitiko, - atsipalaidavo artojas. – Turiu vieną prašymą: atlaužkite man duonos riekę iš savo kepalo, kad mūsiškiai pamatytų, kokią duoną milžinai valgo. Atriekė milžinas gabalą duonos, įdėjo į krepšį, o kartu su juo – patį artoją su jaučiais ir padargais. Zuzka nubogino krepšį į laukus ir pasiteiravo: - Ko dar pageidautum? - Būk gera, įritink duonos riekę į vežimą. Zuzka taip ir padarė, ir, neištarusi nė žodžio, nužingsniavo. Keturis – penkis žingsnius į kalną žengė ir dingo tarp uolų. Suarė žmogus lauką ir vakarop susiruošė namo. Kai įvažiavo į kaimą, kiekvienas sutiktas klausinėjo, ką tokio jis veža. - Tai, gerieji žmonės, duonos riekė iš milžinų šalies, - išdidžiai atsakydavo žmogus. – Ragaukite. Žmonės laužė ir pjovė po gabalą duonos, bet jis buvo toks didelis, kad nemažėjo. Tris savaites kaime niekas nekepė duonos, visi buvo sotūs tuo gabalu, bet pagaliau neliko nė trupinėlio. Juk viskas pasaulyje baigiasi taip, kaip ir mūsų pasaka.

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

MILŽINŲ DUONA

VšĮ Kuršėnų politechnikos mokykla vertė Raminta Milvydaitė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

Pirmą kartą aš jį pamačiau teatro repeticijoje. Jis stovėjo atsirėmęs nugara į kažkokią geležinę konstrukciją. Tvirtai atsirėmęs kojomis į perdangą, plačiai išskleidęs rankas atlikėjas dainavo aistringai savo prikimusiu balsu, vis stipriau ir stipriau įsijausdamas į ritmą. Šitaip įsisiūbavęs jis pasiekdavo kraštutinę ribą. Tai Vladimiras Visockis – tikras poetas ir artistas, dvidešimtojo amžiaus dainininkas ir aktorius. Visus stebino jo stiprus ir autentiškas temperamentas. Kai jis dainavo scenoje, salėje buvo nenutrūkstama tyla. V. Visockis aistringai ir galingai dainavo: „Ramybė jūsų namams“. Dainininkas surado savo poetinę išraišką, tai siužetinė daina, kurioje viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Kelioms akimirkoms atsirasdavo pauzės, ir įtemptas artisto veidas staiga keisdavosi, ne pagal metus gyvenimiška patirtis atsispindėdavo jo išvaizdoje. V. Visockio dainose ir eilėse yra apgaulingas lengvumo jausmas. Kai įsiklausai, supranti, kokia sunkia kaina tai buvo pasiekta. V. Visockis palietė daug draudžiamų temų, bet nepaisant egzistavusių apribojimų jo populiarumas buvo fenomenalus. Tai lemia įvairiapusiški gabumai, asmenybės žavesys, poetiškumo dovana, unikalus balsas ir meistriškumas. Nors šio talentingo žmogaus jau seniai nebėra tarp gyvųjų, aš su malonumu klausau jo prikimusio balso, skambančio iš gramofono plokštelės. V. Visockio leksika ypatinga, joje braido naujų gatvių, stadionų, bendrabučių, gyvybingų mokslinių miestelių žodžiai susipynę su Arbato kiemelių šneka. Jis sugebėdavo įtikinamai ir gyvai atskleisti pačius įvairiausius charakterius. Jis dažnai dainuodavo apie žmones, kurie yra „ant ribos“ ir apie nusikaltėlius. Tai žmonės, kurie yra apgauti arba grįžę iš nelaisvės. Jo dainų herojai nėra pozityvūs. Jie tik juda link pozityvumo, tačiau eiti tokiu keliu

žiauriame ir neteisingame pasaulyje ne visiems pavyksta. Vis dėlto Visockis yra atsitiesiančio žmogaus poetas. Jo dainų herojus – ieškantis žmogus, kuris turi progą pakilti. Poetas neidealizavo nusikaltėlių pasaulio, visada nekentė abejingųjų ir klastingųjų, veidmainių ir melagių. Reikia būti drąsiam ir stipriam žmogui, kad nebijotum pažiūrėti tiesai į akis ir galėtum ją pasakyti kitiems. Poezija ir sukurtos dainos kartu su darbu teatre ir kine tapo puikiu artisto keliu, kuris leido pasakyti klausytojams ir žiūrovams tiesą. Kūryba buvo svarbiausias dalykas jo gyvenime. Dažnai jam neleisdavo atlikti daugybės vaidmenų ne dėl kūrybinių priežasčių. Daug metų V. Visockis vaidino Maskvos Tagankos dramos ir komedijos teatre, nusifilmavo beveik trisdešimtyje filmų, kuriuose dažnai skambėjo jo sukurtos dainos. Man nepaprastai patinka „Daina apie draugą“ iš filmo „Vertikalė“. Paklausykite ištraukos. Man šitos eilės skamba kaip draugiškas poeto patarimas: Jeigu draugas staiga pasirodytų Ir nei draugas, ir nei priešas, o šiaip, Jei iš karto nesuprasi, Blogas jis ar geras? Vaikiną į kalnus tempk, - rizikuok! Neatstumk nuo savęs, vienok, Lai riša viena jus jungtis, Ten suprasi, kas jis.

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

FRAGMENTAI IŠ SUSITIKIMO SU V. VISOCKIU

Klaipėdos licėjus vertė Albinas Vilčiauskis

O buvo taip. Vakare atbėgo Miša pas Kiešą, rankose jis laikė kartoninę dėžutę su skylutėmis, ir tuoj pat paklausė: - Kieš... Tu vienas? - Aš vienas. Mama vakarinėje pamainoje. - Kieša, išgelbėk, pasaugok iki rytojaus! Paglobok iki rytojaus mano paukštelius, nes mama sako: „Išginsiu kartu su alksninukais.“ Aš juos mokykloje išleisiu. Rytoj Paukščių diena, supranti? - Suprantu. Kieša labai norėjo, kad alksninukai pasiliktų pas jį. Vaikas vis pažvelgdavo per skylutes, bet dėžutėje buvo tylu ir tamsu. Miša pasakė, kad paukščius geriau kur nors išleisti, pavyzdžiui, tarp langų rėmų. Berniukai ištyrinėjo langą, apžiūrėjo orlaidę. Miša papylė tarp rėmų įvairių kruopų, netgi dėl grožio pridėjo įvairiaspalvių pupelių ir pasakė, kad tai bus asorti, kada visko yra po truputį. Dabar viskas buvo puiku. Kieša neatsitraukdamas sekė, kaip Miša atrišo dėžutės siūlą, atidarė jos viršų ir įkišo ten ranką. Dar viena akimirka - ir iš Mišos delno žvelgė nustebusi, pasišiaušusi galvelė. Pirmas alksninukas atsidūrė tarpulangėje, o Miša jau traukė kitą. Netrukus tarp stiklų tupėjo visi keturi alksninukai. Pilki, mažučiai su žalsvomis krūtinėlėmis. Jie purpčiojo į viršų ir apačią, keldami dulkes. Šokinėjo po kruopų asorti, tarsi čia būtų ne lesalas, o gatvės smėlis. Kada Miša išėjo, Kieša pasistatė kėdę prie lango ir žiūrėjo į alksninukus tol, kol jie nusiramino ir užmigo, paslėpę snapus plunksnose. Paukščiai eina miegoti anksčiau už žmones... Todėl jie ir prabunda... Bet apie tai vėliau. Kiešos mama vėlai grįžo iš darbo ir nuėjo miegoti. Alksninukų ji nepastebėjo. Bet paukšteliai atsibudo anksti ir... Alksninukai mušė

sparnais, lesė kruopas, daužė snapais į stiklą ir klegėjo kaip dideliame paukščių turguje. Mama užsidengė galvą pagalve, paprašė Kiešos nuvyti paukščius nuo lango. - Negalima, - protestavo Kieša, - tai svetimi alksninukai. Juk šiandien Paukščių diena. Bet mama priėjo prie lango, patraukė į save pirmojo lango rėmą ir greitai atšoko – alksninukai, kaip pakvaišę įsiveržė į kambarį. Jie tūpė ant lempų, šokinėjo ant stalo, cypsėjo. O štai ir Miša atėjo... Berniukai dviese nusprendė gaudyti alksninukus. Ore sūkuriavo dulkės ir mažos plunksnelės. Galų gale mama nebeištvėrė. Atsikėlė ir atidarė antrą langą. Į kambarį įsiveržė gaivaus pavasarinio oro srovė. Alksninukas, kuris buvo arčiau lango, purptelėjo į gatvę. Du kiti išskrido paskui jį, o vienas atsimušė į užuolaidą, įsipainiojo į ją. Tada Miša ir sučiupo paukštelį. - Teta Liza, ką jūs padarėte! – pasakė susinervinęs Miša. – Man šiandien juos reikia paleisti mokykloje... Juk Paukščių diena. - Štai tegul ir lekia! Štai tavo alksninukai medyje tupi... Džiaugiasi... Draugo laukia... Miša pažiūrėjo į Kiešą, tarsi ieškodamas pritarimo. Bet Kieša nuleido akis. Miša garsiai sušnopavo, priėjo prie Kiešos mamos ir įdėjo į jos rankas paskutinį alksninuką. - Imkite... Paleiskite... Vis tiek tai neteisinga. Mama pažiūrėjo į mažą pilką paukštelį savo rankoje ir ištiesė delną. - Lėk, alksninuk. Miša leido.

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

MIŠA, KIEŠA IR ALKSNINUKAI

Klaipėdos r. Drevernos pagrindinė mokykla vertė Gabrielė Nutautaitė

Viloje, iškilusioje ant Viduržemio jūros kranto, buvo arbatos gėrimo valanda. Susirinkusieji kalbėjo apie meilę, diskutavo šia pasenusia tema. Ar įmanoma mylėti ilgiau nei kelerius metus? ‒ Taip, ‒ sakė vieni. ‒ Ne, ‒ tvirtino kiti. Buvo pasakojimų su pavyzdžiais; visi, vyrai ir moterys paskendo prisiminimuose ir atrodė susijaudinę. Staiga vienas jų sušuko: ‒ O! Ar matote, kas ten? Jūroje, ten, kur baigiasi horizontas, buvo matyti kažkas didinga ir pilka. Kažkuris ištarė: ‒ Tai juk Korsika! Tuomet senyvas vyras, kuris dar nebuvo kalbėjęs, prabilo: ‒ Klausykite, šioje saloje aš išgyvenau nuostabią, ne laikiną, o neįtikėtinai laimingą meilę. Štai kokia istorija: prieš penkerius metus nuvykau į Korsiką. Korsikos žemė nederlinga, nedirbama, kaip dykumoje. Ten nėra nei kultūros, nei pramonės, nei meno. Nerasi ten nei žmogaus ranka apdirbtos medienos, nei skulptūros iš akmens. Taigi beveik mėnesį aš klaidžiojau šioje nuostabioje saloje ir jaučiausi atsidūręs lyg pasaulio pakrašty. Nei smuklių, nei kabaretų, nei kelių. Vieną vakarą, keliavęs jau dešimt valandų, priėjau vienišą namelį siauro slėnio gilumoje. Aplink trobelę augo keli vynmedžiai, žaliavo nedidelis sodas, vešėjo pora kaštonmedžių, žodžiu, buvo visko, iš ko galima gyventi skurdžioje šalyje. Mane sutikusi sena moteris atrodė griežta ir išskirtinai švari. Jos vyras, sėdėjęs pintoje šiaudinėje kėdėje, atsistojo pasveikinti

manęs, paskui vėl atsisėdo, neištaręs nė žodžio. Jo žmona man pasakė: ‒ Atleiskite jam, jis apkurtęs. Jam aštuoniasdešimt dveji. Ji kalbėjo prancūziškai taip, kaip kalbama Prancūzijoje. Nustebau. Paklausiau jos: ‒ Ar jūs ne iš Korsikos? Ji atsakė: ‒ Ne, mes iš žemyno, bet jau penkiasdešimt metų gyvename čia. Mane apėmė nerimas ir net krūptelėjau, pagalvojus apie penkiasdešimt metų, praleistų šiame tamsiame užkampyje, taip toli nuo miestų, kur gyvena žmonės. ‒ Jūs atvykote iš Prancūzijos? ‒ paklausė moteris. ‒ Taip. Keliauju savo malonumui. ‒ Galbūt esate iš Paryžiaus? ‒ Ne, iš Nansi. ‒ Jūs iš Nansi? Tuomet daug ką pažįstate iš ten? ‒ O taip, beveik visus. ‒ Sent-Alez šeimą? ‒ Taip, labai gerai. Jie mano tėvo draugai. ‒ O jūs kuo vardu? Pasakiau. Ji įdėmiai į mane pažiūrėjo, paskui ištarė: ‒ Taip, taip. Gerai prisimenu. ‒ Ak. Ar pažįstate Sirmonų šeimą? ‒ Taip. Vienas jų yra generolas. Tuomet, virpėdama nuo jausmų antplūdžio, ji pasakė: ‒ Taip, Henris de Sirmonas. Gerai jį pažįstu. Jis mano brolis. Pakėliau į ją akis. Ir staiga prisiminiau.

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

LAIMĖ

VšĮ Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondo licėjus “Forumas” vertė Natalija Dmuchovska

Tiems, kurie teikia pirmenybę miesto aplinkai, 2014 – ųjų gruodžio 5 – 8 dienomis vyksta garsusis Liono šviesų festivalis. Ši šviesų šventė skirta paminėti nekaltąjį Marijos prasidėjimą, o šventės ištakos siekia net viduramžius. Jau šimtmečius gruodžio 8 – ąją Liono gyventojai mini šią tradiciją. Vaikščiodami po miestą jūs galite išvysti žvakėmis apšviestų langų alėją. Kai tik sutemsta, mažytės žvakelės apšviečia miesto gatvių stiklus, sukurdamos magišką, tiesiog pasakišką vaizdą. Nuo 1989 – ųjų miesto valdžia praturtino šią populiarią šventę spontaniškais šviesų spektakliais, vykstančiais ketvirtą dieną po gruodžio 8 – osios. Tą vakarą šviesos nušvinta nuo 18 valandos. Liaudies tradicijos ir nauji technologiniai išradimai sukuria stebuklą. Sutemus visuose miesto kvartaluose kiekviename gatvės posūkyje galite išvysti akinančius šviesos ir scenografijos spektaklius, kurie yra vienas už kitą geresni. Tai puiki proga kitaip pamatyti Liono architektūrą ir miesto paveldą. Paminklai, dailūs fasadai, parkai ir upės atrodo fantastiškai ir tiesiog atgyja apšviesti gausybės šviesų. Tai tikras malonumas jūsų akims. Apsilankymas miesto centre, kur galima išvysti grandiozinius renginius, nustebins tiek mažuosius, tiek suaugusiuosius. Ši šventė taip išpopuliarėjo, kad dabar ji yra viena iš keturių didžiausių visame pasaulyje. Kasmet ji pritraukia vis daugiau turistų bei milijonus sugrįžtančių lankytojų. Siūlomi renginiai vyksta keturias dienas nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, todėl, jei norite išvengti didelio turistų antplūdžio, galite nedvejodami atvykti anksčiau. Festivalis yra nemokamas ir atviras visiems norintiems, todėl kviečiame jus pasinerti į šią magijos, poezijos ir pasakų šalį! Mes siūlome keletą skirtingų teminių maršrutų: svajotojams siūlome pasivaikščiojimą Ronos krantais ir apšviestais tiltais, netingintiems

pajudėti siūlome pakilti į Fourviere kalną, į ten esančią baziliką, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantis miesto vaizdas, ir galiausiai kviečiame aplankyti simbolinę reikšmę turinčius paminklus ir aikštes, esančias tarp dviejų, Sonos ir Ronos, upių, bei Liono senamiestį, kuriame aplankytumėte Renesanso kvartalą ir joje esančią katedrą. Alytaus Jotvingių gimnazija vertė Augustė Jurčytė

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

GRUODIS – ŠVENČIŲ MĖNUO!

Nunavutas yra didžiulė teritorija Kanados šiaurėje. Jos plotas yra 1900000 km2, tai yra du kartus daugiau nei Prancūzija, Italija, Ispanija, Belgija ir Portugalija kartu sudėjus! Tačiau čia gyvena vos 30000 žmonių. Reikia pasakyti, kad Nunavutas yra Arkties regionas, todėl čia klimatas yra atšiauriausias visoje Kanadoje : temperatūra gali nukristi iki - 50 ° C ir pučia labai stiprus vėjas. Be to, naktis tęsiasi du žiemos mėnesius, o saulė nenusileidžia nuo gegužės iki liepos vidurio. Daugiausiai Nunavute gyvenančių žmonių yra inuitai. Šie žmonės poliariniuose regionuose gyvena jau daugelį tūkstantmečių. Jie bendrauja ne tik savo tradicine inuinaktunų kalba, bet taip pat anglų ir... prancūzų kalbomis! Atstumai tarp kaimų yra tokie dideli, kad judėjimui geriausia yra naudoti lėktuvą arba laivą. Per teritoriją nėra jokio kelio, tačiau tie, kurie nori keliauti sausuma, gali naudoti sniego rogutes arba šunų kinkinį. Nunavuto kraštovaizdis yra puikus. Žinoma, čia daug sniego ir ledo, bet taip pat ir ežerų, kalnų, miškų, upių, salų ir didžiulių žolynų. Šiame poliariniame regione gyvena daug gyvūnų, pavyzdžiui: elnių, lokių, vilkų, ruonių ir banginių. Flora ir fauna yra labai trapi ir stipriai kenčia nuo pasaulinio atšilimo. Nunavutas yra jauniausia Kanados provincija. Ji buvo įkurta 1999 metais, pripažinus inuitų teises šiame regione. Be to, Nunavutas, išvertus iš inuitų kalbos, reiškia „mūsų žemė“. Jos sostinė yra Ikaluitas. Nunavutas yra ideali vieta dideliems nuotykiams patirti!

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

NUNAVUTAS

vertė Vilma Jucevičiūtė

Kadaise gyveno maža boružėlė, visai mažytė, vos trejų su puse metų, o žinote, tokio amžiaus vaikai tikrai dar labai maži! Vieną birželio dieną jos mama pietums paruošė špinatų. Iš karto norėčiau pasakyti, jog boružėlių šalyje yra valgoma tris kartus per dieną. Taip, jūs teisingai supratote : trys valgymai, nei daugiau, nei mažiau. Vos pabundate, jūsų laukia skanūs pusryčiai, tada vidurdienį, sotūs ir maistingi pietūs, o saulei nusileidus, prieš pabuvimą kartu ir miegą – lengva vakarienė. Reikia pabrėžti, o tai labai svarbu, jog boružėlių tėvai sunerimsta, jei vaikai nevalgo. Jie nori, kad šie augtų, nesirgtų, būtų protingi, kad nekeltų daug triukšmo, netingėtų mokytis, nesipyktų su broliais ir seserimis, nelaužytų žaislų, kad būtų mieli, mandagūs ir išsiauklėję, gebėtų padėkoti ir šypsotųsi suaugusiesiems, net jei šie jų nemėgsta. Ir dar daugybė dalykų. Sąrašas begalinis! Boružėlių tėvams svarbiausia, kad vaikai paklustų prašymui, paliepimui ar draudimui. Jie siaubingai nemėgsta kartoti tą patį kelis kartus. Jie trokšta, kad vaikai būtų laimingi ir dėkotų tėvams už suteiktą palaimą: „Aš noriu, kad tu būtum laimingas ir visi aplinkui pamatytų, kokie geri tėvai esame‘‘, - išdidžiai pasakys ar tik pagalvos mama ar tėtis. Taigi, tą dieną boružėlė, pamačiusi mamą su špinatų patiekalu, sustingo, nebegalėjo pajudinti nė vienos kojelės. Jos žvilgsnis įsmigo į lėkštę su žalia mase. Lūpos susispaudė, skrandis susitraukė, visas kūnelis pasislinko ant kėdės krašto, rankos nusviro po stalu ,o kojos pradėjo trepsėti į groteles. Ji negalėjo nuryti nė menkiausio kąsnelio šio žalio šlykštaus viralo. Jos mažoje galvelėje greitai, greitai sukosi idėjos. Ji bandė ką nors sugalvoti, kad išvengtų artėjančios katastrofos: prievolės suvalgyti žaliuosius špinatus. Pamanė, jog galėtų išsivaduoti, jei šauktų, užmerktų akis, kristų ant žemės. Mama sunerimtų ir užmirštų špinatus. Mažoji

vos nesušuko: „Mama, aš apakau ir nieko nebematau. Man atrodo, jog apkurtau, nes nieko nebegirdžiu. Aš mirštu, gyvenimas mane palieka. Mama, prašau pasigailėti mažosios boružėlės, kuri kris negyva, jei tik suvalgys nors šaukštelį to, kas yra lėkštėje‘‘. Bet akies krašteliu pažvelgusi į motiną supranta, kad ši laikosi tvirtai ir tikrai nepasiduos. Todėl mažoji pakelia šakutę ir tėkšteli ja į špinatų masę. Pasigirsta „tekšt‘‘. Iš sklidinos lėkštės ant stalo išsilieja šiek tiek špinatų. „Vis mažiau beliks suvalgyti!“ - pagalvoja mažoji boružėlė. Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija vertė Gintarė Pociūtė

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

PASAKA APIE MAŽĄJĄ BORUŽĖLĘ

Mano valdos neturėjo aiškių ribų ir dėl to jos atrodė begalinės. Viskas iki dangaus pakraščio. Tai buvo laukų laukai, visi vienodi ir visi mano. Man priklausė pasaulis, tikras pasaulis, su tikrais vaisiais, tikromis gėlėmis, kalvomis, miškais, šaltiniais, saule, vakaru ir milijonais žvaigždžių. Ir pašlaitėje, riešutmedžio šešėlyje, stovinti ferma, didelis kambarys bei tvartas, kur gyvulių šnopavimas susiliedavo su žmonių alsavimu. Pro duris ir langelį patekdavo tik balzgana dienos šviesa. Jos neatspindėdavo net vaškuotos skrynios ir nugludinti stalai. Būdavo jaukiai vėsu. O aplinkui plytėjo ramios prerijos. Jas drėkinantys upeliai kantriai paklusdavo net vaiko rankoms – plukdė mano laivelius ir suko mano malūnėlius. Geraširdžiai jaučiai lėtai mane traukdavo keliu kaip kokį išpaikintą karalių, užsodintą ant šiaudų. O šuniukas lakstydavo aplink linksmindamas mane. Aš buvau laimingas vaikas. Visi mylėjo mane. „Mano karaliukas“, - sakydavo teta... Niekad nesijaučiau svarbesniu žmogumi nei tada. Buvau žavus, raudonskruostis berniukas, nepailstančiu kūnu ir nevaržoma siela. Kartais bandau surankioti tų nuostabių laikų prisiminimus. Bet žmonės yra teisūs sakydami, jog laimingi praeities neatsimena. O juk aš buvau toks laimingas. Aiškiai įsiminė tik laimė ir palaimingas svaigulys. Nors nebesuvaldau vaizdų, skriejančių man prieš akis, bet aiškiai juose regiu mažą, nepavargstantį berniuką. Kovo mėnuo: atvykstu į fermą; lakstau neatgaudamas kvapo; mano ausyse tvinkčioja kraujas; šmirinėju po apšarmojusias vištides ir surenku kiaušinius. Vasara: ganau karves; pasistatau lūšnelę iš šakų, tarp akmenų įkuriu ugnį, kurioje kepu žalius obuolius, ir, persismelkęs dūmais, stovėdamas prie įėjimo į lūšną, didžiuojuosi savimi labiau nei pirmasis žmogus prie savo urvo angos. Ruduo: aš numušinėju riešutus; mosikuoju kartimi, kuri tris kartus už mane aukštesnė,

nuo jos siūbuodamas; triauškinu riešutus stipriais klumpių smūgiais arba supuosi lazdynų šakose, kurios nuplukdo mane lig dangaus. Tik prisiminimai. Tačiau jie grąžina didingos vaikystės akimirkas, kurias dabar jaučiuosi praradęs. VšĮ “VIMS - International Meridian School” vertė Rapolas Blažaitis

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

AKIMIRKOS IŠ VAIKYSTĖS KAIME

Atsimerkiu. Kambaryje dar tamsu. Namuose jokio triukšmo. Kas gi mane taip anksti pažadino? Ir dar šeštadienį? O taip! Prisimenu! Tai svarbiausia diena mano gyvenime! Šiandien aš, Inesa Kampiani, rengiu pižamų vakarėlį. Tai pirmasis mano pižamų vakarėlis. Šį vakarą mano geriausios draugės: Lu, Džesika ir Salma, miegos mūsų namuose. Kai pagalvoju, tai radau tikrai gerą išeitį, kad gaučiau šį leidimą. Iš pradžių sulaukiau tinkamo momento pasikalbėti šia tema su savo tėvais. Mano mažasis brolis Lukas buvo karate treniruotėje, o vyresnioji sesuo Modė - hip-hopo pamokoje. Ideali proga aptarti reikalus be šeimos „šnipo“ ir „šokių karalienės“. Po to paruošiau sąrašą argumentų, kad įtikinčiau tėvus. Aš pastebėjau, kad suaugusieji dažniausiai nežino, ką atsakyti į tinkamus argumentus. Tada jie galiausiai pasako „taip“. O man reikėjo argumentų! Bet pradėkime iš pradžių. Susitinkame svetainėje. - Tėti, mama, ar aš galiu surengti pižamų vakarėlį? Tėtis padeda savo laikraštį, mama suraukia antakius. - Pižamų vakarėlį? - pakartoja ji, lyg nesuprastų prancūzų kalbos. Nieko gero nežadanti reakcija! - Tu juk gerai žinai! Tokį vakarėlį, kaip pas Džesiką ar Lu. Aš turiu joms atsilyginti tuo pačiu. O jeigu ne, tai pasirodysiu nemandagi. Štai pirmasis argumentas! - Hm! Tu kalbi apie tuos „topinius“ vakarėlius? - murma tėtis, susirūpinusiu žvilgsniu įdėmiai stebėdamas mamą. Apie tuos, kuriuose jūs linkminotės kaip išprotėjusios iki pirmos valandos nakties?

- Kimšdamos saldainius, pyragaičius ir sodos vandenį? – perdėtai sureaguoja mama. - Teisingai! – atkertu aš. Tėčiui labai svarbu, kad vaikai gerai išsimiegotų. Mintis, kad atsigultume pirmą valandą po vidurnakčio (o užmigtume antrą valandą), turėtų jam sukelti nemigą! O mama nenorėtų, kad per daug prisivalgytume saldumynų. Normalu, juk ji dietologė. Jos darbas yra sukurti subalansuotos mitybos meniu žmonėms, kurie į ją kreipiasi. Greičiau! Sutramdykim aistras! - Dauguma klasės mergačių organizuoja tokius vakarėlius. Vienu žodžiu, tos, kurioms teko laimė turėti tokius puikius tėvus kaip jūs, - priduriu po nedidelės pauzės. Štai taip, vienas kitas komplimentas padidina argumentų galią. Tėtis ir mama trumpai susižvalgo. - Aš nelabai gerai suprantu šių vakarėlių prasmės, - įsiterpia tėtis. - Juk jūs beveik kasdien pasimatote mokykloje. - Bet tai neturi nieko bendra! – užprotestuoju. - Mokykloje tik per pertraukas galime pasikalbėti, tačiau jos trumpos, o berniukai visą laiką mums trukdo. Atsikvėpusi toliau tęsiu savo argumentus: - Juk jums taip pat reikia ramiai pasikalbėti. Todėl jūs kartais einate į restoraną be mūsų! Panašiai ir su mano draugėmis. Skirtumas toks, kad mes rengiame pižamų vakarėlius. Tėtis pakelia akis į viršų, mama slepia šypseną.

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

SVARBIAUSIAS PIŽAMŲ VAKARĖLIS

Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla vertė Giedrė Rapševičiūtė

Julius buvo tikrai geras dailininkas. Kadangi jis pats buvo linksmo būdo, tai ir paveikslus tapė šviesius, bet niekas jų nepirko. Draugai jam pasiūlė sužaisti futbolo totalizatorių, nes įdėjus vos vieną eurą ten galima laimėti daug pinigų. Vyras pasinaudojo draugų patarimu ir laimėjo pusę milijono eurų. Kadangi Juliui dabar nebereikėjo dirbti, jis nusipirko vilą ir ją prabangiai įrengė. Įsigijo daug gražių daiktų: kilimų iš Afganistano, spintų iš Vienos, šviestuvų iš Venecijos, porceliano iš Maiseno... Jo vila buvo gražiausia mieste. Viską įrengęs, dailininkas apėjo savo namus, jo džiaugsmui nebuvo ribų. Visos sienos buvo nukabinėtos gražiais senųjų meistrų paveikslais, į spintas sudėtas puikus porcelianas, ant grindų patiesti kilimai, ant stalų stovėjo itališkos lempos. Namo apdaila paliko jam puikų įspūdį, patenkintas jis atsisėdo į didelį krėslą prie židinio. Didžiuodamasis savimi, jis gėrė vyną ir rūkė cigaretę. Bet staiga jis pasijuto visiškai vienišas... Julius ilgą laiką nelankė savo draugų, net nepaskambino jiems, nes galvojo vien tik apie savo naująjį namą. Jis tvirtai nutarė tuoj pat su jais visais susitikti. Dailininkas pakilo nuo savo krėslo ir numetė cigaretę ant grindų. Taip visada darydavo savo senoje dirbtuvėje su betoninėm grindim. Jam išėjus cigaretė liko gulėti ant jo puikaus afganistanietiško kilimo. Pasimatymas su draugais buvo labai malonus, todėl Julius ir vėl jautėsi laimingas. Bet atėjo pranešimas, kad jo namai sudegė iki pamatų. - Kokia nelaimė, Juliau! - sakė draugai. - Tu viską praradai! - Kodėl nelaimė? Aš praradau tik vieną eurą!

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

FUTBOLO TOTALIZATORIUS

Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija vertė Gabrielė Grinevičiūtė

LIETINGA DIENA Visą dieną lijo. Meškiukas sėdėjo prie lango ir nuobodžiavo. Jo draugai į kiemą neišeis, o vienam žaisti... ne, to jis nenorėjo. Mažylis buvo blogai nusiteikęs, todėl tiesiog stebėjo stiklu riedančius lietaus lašus. Šiandien meškutis paprasčiausiai norėjo likti lovoje. - Meškiuk! - pasigirdo mamos meškos balsas iš virtuvės. Pusryčiai jau paruošti! Kai meškiukas atsisėdo prie stalo, mama pažvelgė į jį nuostabos kupinu žvilgsniu. - Kaip turėčiau tai suprasti? - paklausė ji. - Tu vis dar nenusiprausęs ir nesusišukavęs! Ji buvo teisi, meškiukas tikrai atrodė nevalyvai. - Šį kartą atleidžiu, - nusprendė mama meška, - tačiau pavalgęs turėsi susitvarkyti! Šiltas pienas ir duona su medumi, mmm, be galo skanu. Meškiukas negalėjo sustoti mėgautis. Staiga jis sustingo. Kas skleidė tą paslaptingą garsą? - Ar girdėjai? - paklausė kramtydamas kąsnį. - Ką turėjau girdėti? Jis atsistojo ir ėmė žvalgytis. Pirmiausia įėjo vonios kambarį. Ten nieko nebuvo. Tuomet nupėdino į svetainę ir apsidairė. Apieškojo visur, kur tik galėjo. Jau norėjo grįžti virtuvėn, bet vėl išgirdo keistąjį garsą. Pasigirdo tylus „Pliumpt“. Meškiukas pakėlė galvą. „Pliumpt“. Jis vėl apsidairė. „Pliumpt“. Pažvelgė į lubas. „Pliumpt“. Meškiukas išsižiojo iš nuostabos. Svetainės lubose buvo didelė dėmė. Iš jos vidurio ant kambario grindų kapsėjo vandens lašai. Buvo sunku tuo patikėti. Ant kilimo jau buvo susidariusi nedidelė balutė. Mažylis iš nuostabos išpūtė akis. - Greičiau! - šūktelėjo meškiukas. - Mama, greičiau! Lietus greitai apsems visą namą! Mama meška įsiveržė į kambarį:

- Kas nutiko? - Pažiūrėk, - atsakė meškutis ir parodė į lubas. - Skylė, juk tuoj prigersim! Mama meška pažiūrėjo į viršų, tada į meškiuką ir pradėjo juoktis. Tuomet švelniai paglostė jam galvą: - Tau nėra ko bijoti. Toje vietoje, kur laša vanduo, mes pastatysime puodą. Kai tėtis grįš, užtaisys skylę stoge. Mažylis greitai nubėgo į virtuvę ir grįžo į svetainę nešinas puodu rankose. - Ar jo pakaks? - paklausė mamos. - Nemanau, jog užteks, kol tėvelis sugrįš. Meškiukas vikriai sugavo vandens lašą „Pliumpt“. - Tai skamba tarsi nuostabi muzika, - pasakė meškutis. Jis vėl nubėgo į virtuvę ir grįžo rankose laikydamas daug įvairaus dydžio puodų. Mažylis kiekvieną lašą sugaudavo vis su kitu puodu: „Pliumpt“, „Tekšt“, „Plekšt“, „Tiukšt“. Tai tapo įdomiu žaidimu. Mama meška tyliai nutipeno atgal į virtuvę ir besišypsodama klausėsi lašų melodijos. Šitaip visai netikėtai niūrus ir lietingas rytas virto smagia popiete. Vilniaus “Taikos” progimnazija vertė Justina Ganiprauskaitė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

Kartą gyveno vyras ir žmona, kurie jau daug metų niekaip negalėjo susilaukti vaikelio. Gale jų namo buvo langelis, pro kurį atsiverdavo vaizdas į išpuoselėtą sodą. Tas sodas buvo aptvertas aukšta mūro tvora ir niekas nedrįso ten įkelti kojos, nes jis priklausė piktai raganai. Vieną dieną žmona pro langelį tame darže pastebėjo lysvę, kurioje augo vešlios sultenės, ir labai jų panoro! Ji žinojo, jog negalės jų gauti, todėl visai sulyso ir išblyško. Galiausiai tarė savo vyrui: – Mirsiu, jeigu negausiu pavalgyti tų sultenių! Sutemus, vyras perlipo tvorą į raganos sodą ir priskynė žmonai sultenių. Jos buvo tokios skanios, kad kitą dieną moteris užsigeidė jų dar triskart labiau. Saulei besileidžiant, vyras vėl bandė patekti į sodą. Vos tik perlipo tvorą, išvydo priešais stovinčią raganą. Toji leido vyrui prisiskinti žolelių, tačiau už tai jis turėjo prižadėti, kad kai tik jo pati susilauks vaikelio, privalės jį atiduoti raganai. Persigandęs vyras su viskuo sutiko. Kai tik dukrelė atėjo į šį pasaulį, iškart prisistatė ragana, pavadino mergaitę Rapuncele ir nusinešė su savim. Rapuncelė buvo gražiausias vaikelis pasauly. Kai mergaitei suėjo dvylika, ragana uždarė ją bokšte vidury miško. Tas bokštas neturėjo jokių laiptų, anei durų, tik viršuje buvo mažytis langelis. Kai ragana užsimanydavo vidun, atsistojusi apačioje sušukdavo: – Rapuncele, Rapuncele, nuleisk žemyn savo plaukus! – ir tada užsiropšdavo jais į viršų. Po poros metų nutiko taip, kad karaliaus sūnus jojo per mišką ir prijojo bokštą. Ten jis išgirdo nuostabią dainą. Tai buvo Rapuncelė. Daina jaunuoliui taip suvirpino širdį, kad nuo to karto jis kiekvieną dieną ateidavo į mišką jos pasiklausyti. Kartą, kai karalaitis buvo pasislėpęs už medžio, pamatė, kaip atėjo ragana ir ėmė šaukti: – Rapuncele, Rapuncele, nuleisk žemyn man savo plaukus! – ir užlipo kasa aukštyn. Kitą dieną, atėjęs prie bokšto, karalaitis taip pat pašaukė mergelę:

– Rapuncele, Rapuncele, nuleisk man savo plaukus! Tuojau kasa nusileido ir jis užlipo viršun. Iš pradžių Rapuncelė baisiai išsigando. Tada karalaitis prisipažino, kad jos dainavimas jam taip sujaudino širdį, kad atėjęs paklausti, ar mergelė nesutiktų už jo tekėti. Ji sutiko ir tuo pačiu paprašė: – Kaskart, kai ateisi pas mane, atnešk šilko gijų. Nuvysiu iš jų kopėčias. Kai bus baigtos, galėsiu jomis nusileisti žemyn, o tu pasisodinsi mane ant žirgo. Ragana apie tai nieko nežinojo, kol kartą Rapuncelė pati jai prasitarė: – Sakykite man, ponia Gotel, kodėl gi jus daug sunkiau užkelti į viršų nei jaunikaitį? – Ką gi iš tavęs aš girdžiu! – įsiuto ragana. – Maniau paslėpusi tave nuo viso pasaulio, o tu šitaip mane apgavai! Iš pykčio sugriebė ilguosius mergelės plaukus, čiupo žirkles, tik čirkšt, čirkšt ir nučežino juos. Ragana buvo tokia negailestinga, kad vargšę Rapuncelę ištrėmė į dykumą, kur ji turėjo gyventi dideliame sielvarte ir varge. Tą patį vakarą, kai išvarė mergelę, ragana pririšo nukirptąją kasą prie lango kabliuko ir nuleido žemyn. Karalaitis užlipo ja į viršų. – Aha! – paniekinamai sušuko ragana. – Norėjai išsivesti mieląją mergelę! Bet viskas, gražioji paukštelė nebetupės daugiau savo lizdely, katė ją pagavo ir tau dar tuoj akis išdraskys! Praradai tu Rapuncelę ir daugiau niekada jos nebeišvysi! Karalaičiui taip suskaudo širdį, kad, apimtas nevilties, jis iššoko iš bokšto. Erškėčiai, į kuriuos įkrito, išdūrė jam akis. Dabar aklas jis klaidžiojo po mišką, verkė ir dejavo, kad neteko savo mylimosios. Taip bastėsi visus metus kančiose, kol galiausiai pasiekė dykumą, kurioje ir gyveno Rapuncelė. Mergelė tuoj pažino savo karalaitį, puolė jam ant kaklo ir pravirko. Dvi ašaros užtiško aklajam ant akių ir jis praregėjo, galėjo vėl viską matyti kaip anksčiau. Karalaitis parsivedė ją į savo karalystę, kur abu buvo džiaugsmingai sutikti, ir ten ilgai ir laimingai gyveno.

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

RUPUNCELĖ

Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija vertė Saulė Pukinskaitė

Šokoladas džiugina! Kuo gi „saldusis auksas“ toks ypatingas? Iš kur jis kilęs? Kaip šokoladas gaminamas ir kaip jis veikia mūsų kūną? Šokolado muziejuje atskleidžiamas šokolado išskirtinumas. Hamburgo centre, biurų kvartale, tarp įspūdingų pastatų esantis muziejus lankytojus traukia maloniu kakavos ir šokolado kvapu. Devyniasdešimties minučių skonių kelionėje lankytojai gali pamatyti, kaip kakavos pupelės virsta šokoladu. Čia sužadinami įvairiausi pojūčiai, o ragauti ir vertinti – tiesiog pageidautina! Galiausiai kiekvienas gali pats pasigaminti išskirtinę šokolado plytelę. Nuotykio „šokoladas“ metu įgyjama ir žinių. Lankytojai sužino, kad kasmet iš šimto tūkstančių kakavos žiedų subręsta tik nuo dvidešimties iki penkiasdešimties vaisių. Ar žinojote, kad, sudeginus vieną šokolado plytelę, galima penkių šimtų trisdešimties litrų vandens temperatūrą pakelti vienu laipsniu, kad didžiausia šokolado plytelė yra septyniasdešimties kvadratinių metrų? Kiek kakavos vaisių reikia pagaminti vienai šokolado plytelei? Besidomintys sulaukia atsakymų į visus šiuos klausimus. Taip pat lankytojus stebina kakavos pupelių kiekis, kasmet atvežamas į Vokietiją- net du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių tonų. Šokolado muziejuje norint sužinoti ką nors naujo, nereikia klaidžioti salėse ir skaityti tekstų. Ne, čia skatinama būti aktyviu. Lankytojams tenka pipirus, ananasą arba čili pipirą pažinti pasitelkus uoslę arba pačiupinėti išdžiovintas kakavos pupeles. Matyti, kad vaisių spalva skiriasi - nuo raudonos ir oranžinės iki rudos. Kakavmedžiai auga tik netoli pusiaujo. Tačiau ne tik ten - šokolado muziejaus augalijos kampelyje taip pat auga trys maži kakavmedžiai! Kartu su jais Hamburgo Mesburge dirbtinėje šviesoje veši du čili krūmeliai, imbieras, juodieji pipirai, vanilė ir cukranendrės. Čia auginami augalai, kurie labai svarbūs gaminant šokoladą.

Kokybės kontrolės metu patikrinami lankytojų skonio ir uoslės receptoriai. Lankytojas paima šokolado gabalėlį, leidžia jam ištirpti ant liežuvio ir pastebėtus penkis šokolado požymius palygina su ekspertų nuomone. Šokolado muziejuje ne tik sužadinami pojūčiai, bet taip pat kalbama ir apie kakavos poveikį kūnui. Ne, maudynės šokolado voniose čia nesiūlomos, tačiau kakavos sviesto poveikį odai galima išmėginti. Ir pagaliau sužinoma, kokį poveikį mums turi šokoladas ir jame esanti medžiaga teobrominas. Dažnai klausiama, ar šokoladas lemia karieso atsiradimą, ar švelnina odą, ar gali padažnėti širdies ritmas. „Mokslininkai nustatė, kad šokoladas paspartina širdies plakimą. Teobrominas veikia panašiai kaip kofeinas.“ Į šiuos teiginius verta atkreipti dėmesį, tačiau jie neturėtų atbaidyti mūsų nuo švelnaus šokolado. Žinoma, valgyti reikia saikingai! Kalvarijos sav. Sangrūdos gimnazija vertė Domantas Ramanauskas

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

ŠOKOLADO MUZIEJUS HAMBURGO ŠIRDYJE

AR SUNKU IŠLIKTI SVEIKIEMS? Kaip sako patarlė, sveikame kūne – sveika siela. Sportiški žmonės tikrai turi pakankamai jėgų ir energijos. Pasyvumas žmogui sukelia daug ligų. Niekada nevėlu pradėti. Vis daugiau žmonių jaučia malonumą sportuodami. Ryte ir vakare galima pamatyti žmonių, bėgiojančių ir parkuose, ir stadionuose, ir gatvėse. Žmonės visame pasaulyje sportuoja. Sportas padeda jiems išlikti sveikiems, palaikyti formą, daro juos valingus. Kai kurie žmonės sportuoja, nes nori būti sveiki, kiti žmonės siekia sportinių aukštumų. Negalima pamiršti, kad sveikatos nenusipirksi. Mes turime ja rūpintis kasdien. Aktyvumas ir judėjimas yra svarbūs sveikatai ir kūnui, sielai ir dvasiai. Kas nerūko, daug juda, sveikai maitinasi ir neturi viršsvorio, riziką susirgti chroniškomis ligomis sumažina 80 procentų. Sportas, sveika mityba, gera savijauta ir laiminga santuoka yra sveiko gyvenimo pagrindas. Labai svarbu judėti - eiti arba bėgioti. Didžiausią efektą duoda reguliarios treniruotės. O dabar keletas sveikos gyvensenos patarimų: • Atkreipkite dėmesį į savo mitybą. Pietums valgykite lengvus patiekalus su salotomis. Nedideliam alkiui malšinti visada būkite pasiruošę dubenį su vaisiais. Venkite saldumynų, sūrių kepinių ir panašių užkandžių. • Gerkite daug skysčių. Kiekvieną dieną išgerkite nuo 2 iki 3 litrų gėlo vandens, vaisių sulčių. • Judėkite. Kiek įmanoma dažniau važiuokite dviračiu ir vaikščiokite pėsčiomis. Per pietų pertrauką eikite pasivaikščioti gryname ore. Lipkite laiptais. • Taisyklingai sėdėkite, pasirinkite tinkamą kėdžių ir stalų aukštį. Kiekviename mieste yra daug stadionų, sporto aikštelių, futbolo stadionų ir kitų vietų sportuoti. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes.

Kauno šv. Pranciškaus gimnazija vertė Kristijana Gelumbauskaitė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

Katės nėra itin paklusnios. Tačiau įspūdingas vaizdo įrašas iš Beikersfildo Kalifornijoje įrodo, kad jos gali būti kilniaširdės. Jungtinėse Amerikos Valstijose žaidžiantis berniukas buvo užpultas šuns. Išgelbėjimas buvo netikėtas: į pagalbą atėjo katė. Šio didvyriško poelgio kiemelyje vaizdo įrašas tampa interneto hitu. Įprasta yra tai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Tačiau šiuo atveju, tai – katė. Ji vardu Tara ir JAV ji yra vadinama mažąja didvyre. Drąsi katė išgarsėjo, nes šeimininkai iš Beikersfildo (Kalifornija) pasidalino saugos kameros vaizdo įrašu, kuris internete žinomas pavadinimu „Mano katė išgelbėjo sūnų“. Incidentas įvyko antradienį, o jau kitą dieną ši videomedžiaga buvo įkelta į tinklapį YouTube. Nuo tada filmą peržiūrėjo jau šimtai tūkstančių žmonių. Trumpame neįgarsintame vaizdo įraše pirmiausia matoma, kaip ketverių metų šeimos sūnus Džeremis šaligatviu važiuoja dviračiu. Staiga atbėga šuo. Jis įsikanda berniukui į koją ir traukia jį žemėn. Kai šuo pradeda vaiką vilkti, mažajam Džeremiui į pagalbą atskuba katė. Ji atskrieja kaip žaibas ir puola šunį, kuris tampo berniuką. Tara pašiaušusi kailį vienu milžinišku šuoliu puola savo priešininką, suduoda keletą nemalonių smūgių ir netgi jį vejasi, kai šis nori pasprukti. Džeremio mama Erika Triantafilo, nematė, kas vyksta. Ji išgirdo savo vaiko klyksmą ir tuoj pat nubėgo link jo. – Aš net nesupratau, kas atsitiko, kol mano vyras neparodė man saugos kameros vaizdo įrašo, – pasakojo Erika Triantafilo. – O vėliau aš tik pagalvojau: „Mano gerasis Dieve!”. Berniukas buvo paguldytas į ligoninę. „Laimei, neatsitiko nieko blogiau.“ Taip vaizdo įrašo aprašyme rašo Džeremio tėtis Rodžeris. „Žaizdas reikėjo susiūti, tačiau jam sekasi gerai.“ Pranešė

televizijos kanalas ABC. „Viskas galėjo būti ir blogiau, jeigu Tara nebūtų taip drąsiai gynusi savo šeimos.“ – Aš niekada nesu matęs katės, kuri taip elgtųsi, – dalijosi įspūdžiais Džeremio tėtis Rodžeris Triantafilo. – Ir tikrai ne mūsų. Rodžeris Triantafilo toliau pasakoja, kad jų šeimoje Tara gyvena nuo 2008 metų. Ji mėgsta, kai ją glosto ir atsiliepia šaukiama vardu. Šuo, labradoro mišrūnas, yra kaimynų, kurie dalyvavo gyvūnų priežiūros veikloje ir pasiėmė jį iš gyvūnų globos namų. Jis pabėgo, kai kaimynai norėjo išvažiuoti iš kiemo ir atidarė vartus. Gyvūno savininkas po užpuolimo tarnautojams paliudijo, kad šuo nemėgsta nei vaikų, nei dviratininkų. Rodžerio Triantafilo vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas jau daugiau nei keturis milijonus kartų. Dabar Tara turi daug ir netgi įžymių gerbėjų. Nepaisydama šlovės, Tara ir toliau lieka ištikima savo šeimai. Laikraštis, kuris šią šeimą po incidento aplankė, paskelbė nuotraukas, kuriose Džeremis prisiglaudęs prie katės. Šis keturmetis taip pat tvirtai žino: – Tara yra mano didvyrė. Trakų rajono Lentvario pradinė mokykla vertė Rita Šereivaitė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

DRĄSI KATĖ, NORĖDAMA IŠGELBĖTI VAIKĄ, NUVIJO ŠUNĮ

AUSTĖJA DILYTĖ 15m., Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija

LUKA MALŪKAITĖ 11m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla TOMAS POŠKAITIS 11m., Kauno Jono Paulius II gimnazija IEVA VISOCKYTĖ 12m., Vilniaus inžinerijos licėjus IEVA ŽUKAUSKAITĖ 12m., Kauno Kazio Griniaus progimnazija

SILVIJA OBAKEVIČIŪTĖ 13m., Pasvalio r. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės Bitės gimnazija SIMONA MURADOVA 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija GABRIELĖ BANYTĖ 16m., Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazija KLAUDIJA KUZAITĖ 12m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

AURELIJA ŠIUŠKAITĖ 18m., Telšių „Džiugo“ gimnazija

LAURA JANULEVIČIŪTĖ 16m., Alytaus Jotvingių gimnazija KAROLINA RUDYTĖ 15m., Šiaulių r. Naisių mokykla SAULĖ MATULEVIČIŪTĖ 16m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

AGOTA STONKUTĖ 12m., Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla RŪTA MARIJA TOKAREVAITĖ 11m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija VILTARĖ VITKAUSKAITĖ 12m., Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla VESTINA VITKAUSKAITĖ 12m., Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

AKVILĖ RAIŽYTĖ 16m., Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla GINTARĖ DRUSKINYTĖ 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija RŪTA PETRAUSKAITĖ 19m., Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

GIRMINTAS GRAŠYS 18m., Pasvalio r. Joniškėlio Petkevičaitės-Bitės gimnazija ROBERTA MOCKUTĖ 16m., Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazija VILIUS GELAŽIUS 10m., Šiaulių Centro pradinė mokykla

JONAS PUKAS 14m., Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinė mokykla AUGUSTĖ VOLUNGEVIČIŪTĖ 14m., Prienų „Ąžuolo“ progimnazija EGLĖ MIŠKŪNAITĖ 17m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija

ALIONA BAŽENOVA 17m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija AUGUSTĖ KANAPICKAITĖ 14m., Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinė mokykla GABIJA ŠULSKYTĖ 15m., Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija MĖJA NERINGA ZAZERSKYTĖ 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

13 Gabrielės

GABIJA TVERIJONAITĖ 14m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla ELIZABETA KLAPČIUKAITĖ 10m., Klaipėdos mokykla-darželis „Varpelis“ ŽIEDŪNĖ MATULEVIČIŪTĖ 14m., Alytaus „Dzūkijos“ pagrindinė mokykla ŽYGIMANTĖ ČEKAITYTĖ 18m., Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

GABIJA BARANAUSKAITĖ 16m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

JUSTĖ MYKOLAITYTĖ 17m., Šiaulių r. Gruzdžių gimnazija MONIKA RAPOLAITĖ 13m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla NORA KESYLYTĖ 14m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla AUŠRINĖ TEREBAITĖ 16m., Vilniaus inžinerijos licėjus

GERDA ŠLENEVA 13m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla VIKTORIJA TAMALIŪNAITĖ 16m., Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija AUGUSTĖ VARNAGIRYTĖ 14m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

PAULINA DIRVANSKYTĖ 15m., Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija

IEVA SIPAVIČIŪTĖ 14m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

EGLĖ BARANAUSKAITĖ 14m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

IEVA LABUKAITĖ 15m., Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazija

AUGUSTĖ PLIUSKYTĖ 11m., Lazdijų r. Krosnos mokykla RYTĖ JONIKAITĖ 16m., Kaišiadorių r. Rumšiškių Antano Baranausko gimnazija ABIGAILĖ SODAITYTĖ 16m., Alytaus Jotvingių gimnazija

BENAS VAITIEKŪNAS 16m., Kauno Juozo Gruodžio konservatorija IVETA BOČKUTĖ 13m., Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija GABIJA TATLAUSKAITĖ 15m., Kauno Juozo Gruodžio konservatorija

SAULĖ MATULEVIČIŪTĖ 16m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

MARIJA MOLČANOVA 17m., VšĮ Alantos TVM

VASILY SHRAMKOV 15m., Neringos gimnazija MIGLĖ VAIČIŪNAITĖ 14m., Kėdainių r. Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinė mokykla ULĖ JUŠKAITĖ 14m., Panevėžio „Vyturio“ progimnazija

ANASTASIJA PANASENKO 17m., Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija

ILIUSTRACIJŲ AUTORIAI

EGLĖ MIŠKŪNAITĖ 17m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija

UGNĖ KRIŠČIŪNAITĖ 16m., Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazija UGNĖ RAKAUSKAITĖ 16m., Elektrėnų „Versmės“ gimnazija. MICHAIL PETROV 18m., Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija DOROTA BALIUL 14m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

ALĖJA DAUGĖLAITĖ 16m., Klaipėdos r. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija GAILĖ GENDVILAITĖ 14m., Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla SONATA VILKAITĖ 15m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

BRIGITA ČEPAUSKAITĖ 12m., Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazija JUSTĖ BEREIŠYTĖ 14m., Kauno Kazio Griniaus progimnazija SILVIJA VAITIEKŪNAITĖ 15m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija VAIDA GRENDAITĖ 14m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

ELŽBIETA JANKOVSKA 14m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Jezefo Obremskio gimnazija GRETA ANDRAŠIŪNAITĖ 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla MONIKA ŠVAŽAITĖ 12m., Mažeikių r. Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinė mokykla MARIJA ŠPERLING 15m., Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

KAMILĖ PLAŠČINSKAITĖ 11m., Šiaulių r. Naisių mokykla GABIJA BUIVYDAITĖ 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija LUKAS VEKTERIS 13m., Kauno Technologijos Universiteto Vaižganto progimnazija

JONAS BŪBELIS 12m., Palangos Šventosios pagrindinė mokykla AGNĖ SABINSKAITĖ 13m., Jonavos „Neries“ pagrindinė mokykla KAMILĖ MILAŠIŪTĖ 14m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

40 78

GERINTA LANIAUSKAITĖ 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

NERIJUS KAMINSKAS 17m., Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

AISTĖ GRICIŪTĖ 18m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija DOVILĖ MINKUTĖ 12m., Šiaulių r. Naisių mokykla SIMONA KIRIJENKO 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

GABRIELĖ KLEMENYTĖ 14m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla

UGNĖ PERLYTĖ 17m., Kauno specialioji mokykla ODETA RAMONAITĖ 17m., Joniškio žemės ūkio mokykla ROKAS SAKALAUSKAS 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla DOVYDAS ŠAKALYS 12m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

ELINA KUPRIJAŠKINAITĖ 13m., Kauno Juozo Grušo meno gimnazija DANIELĖ JURJONAITĖ 16m., Gargždų Vaivorykštės gimnazija SIMONA SIMONAITYTĖ 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

NATALIJA BEREŽNOVA 15m., Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

ANDRIUS MEŠKINIS 17m., Biržų technologijų ir verslo mokymo centras UGNĖ SENKAVIČIŪTĖ 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla GEDA DREVINSKAITĖ 16m., Joniškio žemės ūkio mokykla KAROLINA JELINSKAITĖ 14m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

LUKRECIJA MONKEVIČIŪTĖ 13m., „Šaltinėlio“ privati mokykla

NOMEDA SKRUPSKELYTĖ 13m., Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

IEVA ŠALTENYTĖ 13m., Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla RUGILĖ TRUNCYTĖ 15m., Kelmės „Aukuro“ pagrindinė mokykla DOVILĖ PAKALKAITĖ 13m., Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla DARIUS VARANAVIČIUS 17m., Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

ULA JUŠKEVIČIŪTĖ 16m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

KORNELIJA TANANAITĖ 13m., Vilniaus Balsių progimnazija

KOTRYNA DIJOKEVIČIŪTĖ 13m., VšĮ „VIMS-International Meridian School“

AUGUSTINA TAMOŠIŪNAITĖ 16m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija

RUGILĖ MATULEVIČIŪTĖ 11m., Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

GRETA KAZLAUSKAITĖ 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija DOMINYKAS RUTKAUSKAS 13m., „Šaltinėlio“ privati mokykla ADOMAS MORKŪNAS 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija GUSTAVAS ŠATKOVSKIS 13m., „Šaltinėlio“ privati mokykla

SALOMĖJA KESMINAITĖ 15m., VKIF licėjus „Forumas“

TITAS TAUGINAS 17m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

DEIMANTĖ ALIŠAUSKAITĖ 15m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

MIGLĖ DIMAITYTĖ 18m., Vilniaus Pilaitės gimnazija MANTAS TREČIOKAS 15m., VKIF licėjus „Forumas“ IEVA JUREVIČIŪTĖ 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

ILIUSTRACIJŲ AUTORIAI

AUSTĖJA STRAZDAITĖ 14m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla

UGNĖ SIMUTYTĖ 17m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas VII-oji knyga 2016 Projekto vadovė Zita Martinėlienė Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas Pirmame viršelyje panaudotas Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleivės Austėjos Dilytės piešinys Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius tel. (8 5) 252 6684

http://www.vkif.lt