Tavo zvilgsnis 2014 final by Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas V-oji knyga

s da fo n ty vo s icia in ės bin ry kū ų Va ik ©

©Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

MERGELĖ AR TIGRAS? Seniai seniai tolimoje šalyje gyveno karalius. Jis buvo įžymus, stiprus ir sumanus. Tačiau karalius nesijautė laimingas, nes jo valdose buvo daugybė piktadarių, kurių jis neįstengė suvaldyti. Karalius ilgai ir nesėkmingai laužė galvą, kaip perauklėti tuos nedorėlius. Pagaliau išganinga mintis dingtelėjo valdovui. Jis susikvietė savo pavaldinius ir įsakė pastatyti labai didelį ir labai gražų stadioną pačiame miesto centre. Statybininkai sunkiai plušėjo keletą mėnesių. Ir štai pastatas baigtas. Stadiono viduje galėjo tilpti penki tūkstančiai žmonių. Visi džiaugėsi nuostabiu nauju statiniu. Vieni svajojo čia stebėti varžybas, kiti ruošėsi čia šokti ir dainuoti. Tačiau niekas neįtarė, kokį planą buvo sukūręs karalius. Atidarymo dieną visi skuodė į stadioną tikėdamiesi atsisėsti. Žmonės džiugiai sutiko atvykusį valdovą ir pagarbiai laukė jo kalbos. Karalius įsitaisė jam skirtoje vietoje ir atsistojęs kreipėsi: - Mano žmonės, mano draugai! Dėkoju visiems darbininkams už labai gerai pastatytą puikų stadioną. Žinau, kad daugelis iš jūsų norėtų čia stebėti varžybas arba šokti. Tačiau šis stadionas skirtas ne pasilinksminimui. Bet kuris netinkamai pasielgęs žmogus bus atgabentas čionai ir atsistos stadiono viduryje prieš mus visus. Toliau karalius tęsė: - Ar matote tas dvejas mėlynai dažytas duris pačiame stadiono gale? Jos atrodo vienodos, tačiau taip nėra. Už vienų durų aš paslėpsiu plėšrūną tigrą, o už kitų — gražuolę mergelę. Piktadarys turės pasirinkti, kurias duris atidaryti. Jeigu pasirinks nelaimingas duris — paklius tigrui į nasrus. Laimingos durys lems vedybas su jauna gražia mergina. Jie privalės susituokti čia pat, visų akivaizdoje, ir galės laimingai gyventi jau kaip vyras ir žmona. Taigi kiekvieno nedorėlio laukia sunkus pasirinkimas. Apie jo lemtį mes sužinosime, vos tik atsivers pasirinktos durys. Štai toks mano sumanymas. O ką jūs manote apie tai? - Puikus sumanymas, karaliau, — atsakė žmonės ir baimės apimti nutilo. - Dėkoju už palaikymą, — džiaugėsi karalius.— Ateikite čia po savaitės ir pamatysite pirmąjį pasirinkimą. Kiekvieną savaitę vis kitas žmogus rinksis savo lemtį. Ir nuo tos dienos kiekvieną savaitę žmonės rinkdavosi į stadioną stebėti vis naujo nusikaltėlio. Kai pasirinkimas lemdavo mergelės pasirodymą, visi šokdavo ir dainuodavo, apiberdavo gėlėmis jaunuosius ir laimingi grįždavo į namus. Tačiau pasitaikydavo, kad niekšelis pasirinkdavo duris, pro kurias iššokdavo tigras. Šis nelaimėlį sudraskydavo per kelias minutes. Kai negyvėlis tysodavo stadiono viduryje, žiūrovai liūdnai slinkdavo į namus, nešini savo gėlėmis. Karaliaus sumanymas pasiteisino. Per trumpą laiką piktadarių skaičius valstybėje ženkliai sumažėjo. Niekas netroško atsidurti stadiono viduryje ir tokiu negailestingu būdu rinktis savo likimą.

ŽIVILĖ SAMUŠYTĖ, 16m., Šiaulių Didždvario gimnazija

KARINA VISOCKYTĖ, 12m., Tauragės Jovarų pagrindinė mokykla

Darius Balandis Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

AIVARAS BONČKUS, 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

ŠARŪNAS LEVICKAS, 17m., Elektrėnų �Versmės” gimnazija

MILDA JURKUTĖ, 16m., Skuodo Prano Žadeikio gimnazija

MONIKA BERNOTAITĖ, 13m., Tauragės r. Skaudvilės gimnazija

BEATRIČĖ USTILAITĖ, 14m., Elektrėnų sav., Semeliškių vidurinė mokykla

URTĖ RAČIŪNAITĖ, 15m., Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinė mokykla

AUŠRINĖ BARBUŠKAITĖ, 14m., Panevėžio �Vilties” pagrindinė mokykla

GERDA ŠLENEVA, 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

LAISVYDA LENKUTĖ, 10 m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

DANIELĖ OŽALAITĖ, 17m., Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

UGNĖ LIDŽIŪTĖ, 15m., Šilutės r. Gardamo pagrindinė mokykla

JOGILĖ STANCELYTĖ, 13m., Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

LAURA JUKNEVIČIŪTĖ, 15m., Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla

VIKTORIJA TOMELYTĖ, 18m., Lazdijų r. Veisiejų gimnazija

JOANA ŠIMKUTĖ, 16m., Joniškio �Aušros” gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

AKVILĖ RANDYTĖ, 14m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

LIVIJA NAUDUŽAITĖ, 15m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla

LAURA KOVALIŪNAITĖ, 15m., Vilniaus lietuvių namai

RAIMONDA MILIŪTĖ, 16m., Alytaus Jotvingių gimnazija

SILVIJA MIKULĖNAITĖ, 15m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

OLIVIJA SADAUSKAITĖ, 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

vertimai iš anglų kalbos

UGNĖ MALAŠAUSKAITĖ, 13m., Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla

MONIKA PUODŽIŪTĖ, 17m., Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

AUGUSTĖ MALINAUSKAITĖ, 13m., Kauno jėzuitų gimnazija

ASTA BUDRIKAITĖ, 14m., Šilutės r. Gardamo pagrindinė mokykla

KULA GYVENA HAVAJUOSE Kula gyvena Havajuose, Oahu saloje, Honolulu saulėtame mieste. Honolulu Havajų sostinė. Vieną saulėtą antradienio rytą Kula atsisveikina su savo šuniuku ir žingsniuoja į mokyklą. Mokiniai ir mokytojai puošia mokyklos kiemą gėlėmis. Tuomet Kula prisimena: šiandien yra Vainikų Diena, gegužės pirmoji. Suskamba trimitas. Pakeliamos Jungtinių Amerikos valstijų ir Havajų vėliavos. Kiekvienas pagarbiai prisiekia ištikimybę prie vėliavų. Mergaitės ir berniukai išneša kėdes laukan. Kula užmeta akį į vainikus, kuriuos dėvi klasės draugai. Dainuodami ir šokdami jie švenčia Vainikų Dieną. Tada visi mokiniai grįžta į klases. Tai užimta diena. Po pamokų Kulą pradeda troškinti. Jis sustoja nusipirkti skanių ir gaivinančių ledų. Tuomet jis praalksta. Prie draugo namų nusiskina saldų mangą. Kažkas vyksta parke. Aplinkui vien gėlės ir užimti žmonės. Kula stebi moterį, pinančią rausvai baltą vainiką. Kula skuba namo. - Prašau, mama, nupink man vainiką, - jis paprašo. - Žinoma, Kula, - atsako ji, - ateik ir pažiūrėk, kaip jį pinu. Drauge jie išsirenka plumerijos žiedus. Mama adata ir siūlu suveria grandinę iš gėlių. Tada ji suriša abu galus. Trečiadienį po pamokų Kulos mama nusiveža jį į Honolulu miesto centrą. Jie aplanko valstybinius kongresų rūmus. Prekybos centre Kula apžiūrinėja karpį akvariume. ,,Aš norėčiau turėti didelį karpį“, - jis pagalvoja. Ketvirtadienis - lietinga diena. Po pamokų Kula konstruoja automobilio modeliuką. Vėliau tėtis nusiveža jį į žuvies parduotuvę. Kula mato daug žuvų iš vandenyno, skalaujančio Havajus. Penktadienį po pamokų Kula ruošia namų darbus. Taigi jis turi visą laisvą savaitgalį. Šeštadienį Kula susitinka su savo draugais mokyklos žaidimų aikštelėje. Jie žaidžia futbolą. Vėliau įlankoje su tinklu jie gaudo krabus. Tuomet Kulos tėvai nuveža juos į paplūdimį. Paplūdimys - jų mėgstamiausia vieta. Vaikai plaukioja vandenyje ir žaidžia su banglente. Šį vakarą Kula ir jo tėvai vakarieniauja paplūdimyje. Jie valgo amerikietišką keptą viščiuką, itališkas salotas, japonišką žuvies pyragą ir saldžią duoną iš Portugalijos. Jie geria atšaldytas sultis.

KORNELIJA ŽILIONYTĖ, 15m., Veisiejų gimnazija

LAURA SENKEVIČIŪTĖ, 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

Milda Gadliauskaitė Kauno ,,Paparčio“ pradinė mokykla

12 BARBORA AUDĖJAITYTĖ, 11m., LSMU vidurinė mokykla

vertimai iš anglų kalbos

GODA KULNYTĖ, 13m., Šiaulių Salduvės progimnazija

DEIMANTĖ GRUZDOVAITĖ, 13m., Šilutės r. Katyčių pagrindinė mokykla

ALMA KAZLAUSKYTĖ, 16m., Telšių �Džiugo” gimnazija

JORIGĖ JAČUNSKYTĖ, 11m., Šiaulių �Romuvos” progimnazija

JUSTINA TAMOŠIŪNAITĖ, 15m., VDU �Rasos” gimnazija

MEDA VITARTAITĖ, 16m., Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija

INGA STANEVIČIŪTĖ, 11m., Klaipėdos r. Agluonėnų pagrindinė mokykla

vertimai iš anglų kalbos

INDRĖ LEMENTAUSKYTĖ, 15m., LKNUC

LAURYNA DIRŠLIOKAITĖ, 10m., Plungės Senamiesčio mokykla

PAULINA ŽILINSKAITĖ, 16m., Jurbarko r. Girdžių pagrindinė mokykla

ELIZA KOVALKOVAITĖ, 14m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla

KOTRYNA DUONIELAITĖ, 14m., Palangos �Baltijos” pagrindinė mokykla

PATRICIJA GUDYNAITĖ, 11m., Vilniaus Filaretų pradinė mokykla

vertimai iš anglų kalbos

LAURA ŠUMINAITĖ, 12m., Panevėžio �Saulėtekio” progimnazija

OVIDIJUS POCIUS, 16m., Plungės �Ryto” pagrindinė mokykla

SKAISTĖ VOINICKYTĖ, 10m., Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija

AUŠRA ŠILEIKYTĖ, 10m., Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija

PASIPŪTĘS ŽĄSIUKAS

URTĖ MIKUCKYTĖ, 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

EGLĖ BARANAUSKAITĖ, 12m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Baltasis žąsiukas labai didžiavosi savo plunksnomis. Visos kitos žąsys buvo pilkos arba raibos. Tik jis buvo visiškai baltas. - Aš esu išskirtinis, - pūsdavosi jis prieš draugus. - Mano giminaičiai kilę iš kitos šalies. Visos žąsys greitai pavargo nuo jo gyrimosi. - Ir kas čia tokio nuostabaus? Tu nesi vienintelis baltas žąsinas pasaulyje, ar ne? – gageno jos. Galiausiai baltaplunksnis pastebėjo, kad visos žąsys grožisi gaidžiu. - Ak, koks jis juodas! – žavėjosi jos. - Tik gaidys gali turėti tokias juodas plunksnas. Baltasis žąsiukas girdėjo jų liaupses ir pavydėjo. Vieną dieną prie tvoros jis rado krūvą suodžių. Tai buvo ką tik išvalyto kamino paišai. „Jais ir nusidažysiu plunksnas“, - sumanė žąsiukas. Palikęs būrį žąsų, jis nukrypavo prie tvenkinio vienas. Turėjo gerokai paplaukioti, kad sušlapintų plunksnas, o tada, nubėgęs prie suodžių krūvos patvoryje, ridenosi ir voliojosi joje. Paišai aplipo jo plunksnas, ir žąsiukas pajuodo kaip smala. Jis galvojo: „Dabar tie kvailiai negalės paneigti, kad aš - vienintelis žąsinas juodomis plunksnomis. Jokiu būdu jie negalės sakyti, kad kada nors matė žąsį, juodesnę už mane.“ Žąsiukas trepseno išdidus ir pasipūtęs, puikuodamasis savo naujomis juodomis plunksnomis, kol atsidūrė lauke prie kitų žąsų. Pamačiusios jį žąsys pakėlė baisų triukšmą: - Tik pažiūrėkit! Juodas žąsiukas atkrypuoja. Tai turbūt besąs velnias, apsimetęs žąsiuku. Bėkime! Ir jos išsilakstė. Iš pradžių baltąjį žąsiuką pralinksmino jo naujos išvaizdos išgąsdintų žąsų reginys. Jis vaikėsi jas ir gąsdino kiek tik širdis geidė. Galiausiai pavargo nuo persekiojimo ir rėžė: - Nebijokite, jūs kvailelės! Tai aš, baltasis žąsiukas. - Neapgausi mūsų! - girgsėjo žąsys ir skuodė kiek tik kojos nešė. - Argi aš tau nesakiau, kad baltasis žąsiukas buvo keistas? - aiškino sena pilkoji žąsis. - Gal tai jis? Jeigu tai ne jis, tai kur jis dingo? Jis yra blogio įsikūnijimas. Laikykitės kuo toliau nuo jo! Niekas negelbėjo: nei verksmai, nei maldos - žąsys laikėsi saugaus atstumo nuo baltojo žąsiuko. Ką daryti? Jis metėsi link tvenkinio ir plaukiojo, turškėsi bei nardė tol, kol suodžiai nusiplovė. Tuomet grįžo prie kitų žąsų. Žąsys nudžiugo pamatę baltaplunksnį ir pasmalsavo, kurgi šis buvęs. Kai baltasis žąsiukas apsakė sparnuotosioms, kaip nusidažė plunksnas, žąsys juokėsi garsiai ir ilgai, o kaskart prisiminę šią istoriją smagiai pasijuokdavo iš baltojo žąsiuko ir iš savęs. Ugnė Rickevičiūtė Vilkaviškio rajono Kybartų ,,Saulės“ progimnazija

18 VILIJA PARIMSKYTĖ, 16m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

MANTAS DAUGINTIS, 15m., Kretingos r. Jokūbavo A. Stulginskio pagrindinė mokykla

EMILIJA DIRSYTĖ, 13m., Panevėžio r. Naujamiesčio vidurinė mokykla

RADVILĖ TIJŪNELYTĖ, 16m., Ukmergės Antano Smetonos gimnazija

GERTRŪDA BUBULYTĖ, 13m., Pakruojo �Žemynos” pagrindinė mokykla

AUSTĖJA DILYTĖ, 13m., Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla

EIVILĖ CEMNOLONSKYTĖ, 11m., Panevėžio Senvagės pagrindinė mokykla

JUSTINA JASELIŪNAITĖ, 17m., Šeduvos gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

GRETA VAISĖTAITĖ, 18m., Trakų r. Rūdiškių gimnazija

DANIELE FROIDA TUMOSAITĖ, 16m., Molėtų gimnazija

LAURA JURKŪNAITĖ, 13m., Kauno Jėzuitų gimnazija

KAROLINA ŽUKAITĖ, 10m., Šilutės Žibų pradinė mokykla

PAVADUOJANTI MOKYTOJA

GRETA EIDRIGEVIČIŪTĖ, 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija

22 RUSNĖ SELELIONYTĖ, 13m., Kauno Kazio Griniaus progimnazija

Vasarą kartais susimąstau apie mokyklą. Šį rudenį būsiu naujoje klasėje. Tačiau nemanau, jog kurie nors kiti metai bus tokie įdomūs kaip praėjusieji. Panelė Lavender buvo mūsų nuostabioji mokytoja. Žinoma, klasėje netrūko nei berniukų, nei mergaičių. Visi labai nuliūdome, kai panelei Lavender kritus ant ledo lūžo ranka. Ji turėjo savaitę praleisti namuose. Taigi pavaduojanti mokytoja buvo ponia Greibi. Ponia Greibi viską darė kitaip. Dienos pabaigoje naujoji mokytoja uždavė mums namų darbų. - Panelė Lavender pirmadieniais neužduoda mums namų darbų, - pasakė Šaron. Pasipiktinę išėjome namo. Kitą rytą ponia Greibi skaitė istoriją apie berniuką iš tolimosios Australijos. Šią istoriją panelė Lavender mums skaitė prieš mėnesį, bet, mes vis tiek mandagiai sėdėjome sudėję rankas. Šiek tiek paskaičiusi, ponia Greibi padėjo knygą ir tarė: - Jūs net neįsivaizduojate, kokia keista ir tuščia yra vidurio Australija. Ji tokia nyki. Gali keliauti šimtus mylių ir nepamatyti nė vieno namo. Prireikus gydytojo, jis turėtų atvykti lėktuvu. Ričardas pakėlė ranką. Ponia Greibi jam linktelėjo. - Kaip daktaras sužino, kad tau jo reikia? - paklausė jis. - Retai apgyvendintoje Australijos dalyje žmonės turi radijo imtuvus, kuriais nusiunčia žinutę skraidantiems gydytojams. Gydytojas konsultuoja per radiją. Jei tai skubus atvejis, jis atvyksta savo lėktuvu. Kartą mano seseriai lūžo koja. Jos vyras iškvietė skraidantį gydytoją. Jis atvyko labai greitai, - pasakojo mokytoja. Šaron paklausė: - Ar jūs esate buvusi Australijoje? - Taip, - atsakė ponia Greibi, - buvau ten kelis kartus. Mano sesuo ir jos vyras augina avis Australijoje. Tą rytą ponia Greibi papasakojo mums dar daug dalykų apie Australiją. Ji pasakojo, kaip toje apleistoje dalyje vaikai eina į mokyklą. Ogi jie ten neina! Jie turi mokytoją, kuri kalba su jais per radiją. Ji duoda jiems darbo. Jie taip pat gali kalbėti su ja per radiją. Visa tai labai įdomu. Po pietų mes vis dar buvome susidomėję Australija. Taigi ponia Greibi papasakojo mums apie įvairių rūšių gyvūnus. Ten yra kengūrų, mažųjų Australijos kengūrų, koalų bei ančiasnapių. Po pertraukos imitavome mokyklą, kurioje pamokos vedamos per radiją. Ponia Greibi sėdėjo už uždangos ir sakė, ką turime daryti. Turėjome įdėmiai klausytis. Tuomet atlikome užduotis ir pateikėme jai atsakymus. Buvo linksma, kai nematėme mokytojos, o ponios Greibi balsas skambėjo gana maloniai už uždangos. Popietė praėjo labai greitai. Džiaugėmės, kai išaušo ketvirtadienis. Planavome padaryti didžiulį Australijos žemėlapį ir ant jo šį bei tą priklijuoti. Trečią valandą visi atsitraukėme ir pasižiūrėjome į savo žemėlapį. Jis buvo labai geras ir ryškus. - Ką tokio, susijusio su Australija, darysime rytoj? - paklausiau. - Manau, kad Australijos temą turėtume baigti, - pasakė ponia Greibi. - Mums reikia mokytis skaityti, matematikos bei gamtos. Mes to nesimokėme jau dvi dienas. Visi sunkiai atsidusome. - Na, jei jūs greitai darbuositės, - tarė ponia Greibi, -galbūt turėsime laiko išmokti australišką dainą. Visi sušukome: „Valio!“ Penktadienį daug dirbome. Antrą valandą ponia Greibi tarė: - Pirmadienį grįžta panelė Lavender. Tai paskutinė mano diena su jumis. Ar norite dabar išmokti australišką dainą? Visi to norėjome. Ponia Greibi išmokė mus dainuoti „Šokančią Matildą“. Daina labai melodinga, todėl dainavome ją daug kartų. Tuomet nuskambėjo skambutis, raginantis eiti namo. Nė vienas nepakilome. Daina Krūgelytė Baisogalos gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

MEDA GRICIŪNAITĖ, 14m., Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija

EVELINA MARCINKEVIČ, 11m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinė mokykla

SAULĖ MIEŽYTĖ, 16m., Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykla

KAROLINA SAVICKYTĖ, 12m., Širvintų r. Barskūnų pagrindinė mokykla

REFORMACIJA

BERTINA DRAGŪNAITĖ, 15m., Šiaulių J. Janonio gimnazija

AURĖJA STROLYTĖ, 16m., Radviliškio rajono Baisogalos gimnazija

MARTYNA NORBUTAITĖ, 18m., Skuodo r. Ylakių gimnazija

Henrikas VIII visada ieškojo naujų pinigų išteklių. Jo tėvas tapo įtakingu karaliumi perėmęs didikų žemes, tačiau tuo metu žemės, priklausančios bažnyčiai ir vienuolynams, liko nepaliestos. Bažnyčia liko stambi žemvaldė, nors vienuolynai nebebuvo tokie svarbūs ekonomikos augimui ir socialinei plėtrai, kokie buvo prieš 200 metų. Iš tiesų jie nebebuvo populiarūs, nes dauguma vienuolių, pamiršę religiją, gyveno turtuose ir patogumuose. Henrikui VIII nepatiko bažnyčios įtaka Anglijoje, kadangi bažnyčia buvo tarptautinė organizacija ir jis negalėjo jos visiškai valdyti. Jei Henrikas VIII būtų buvęs pakankamai įtakingas Europoje, kad paveiktų popiežių, viskas galėjo būti kitaip, tačiau žemyne vyravo dvi daug įtakingesnės valstybės: Prancūzija ir Ispanija, taip pat Šventoji Romos imperija, kliudančios jo ir Romos santykiams. Katalikų bažnyčia Anglijoje buvo tokia svarbi, kad galėjo vykdyti veiklą prieš Henriko VIII valdžią, o ir mokesčiai, mokami bažnyčiai, sumažindavo karaliaus pajamas. Henrikas VIII buvo ne vienintelis karalius Europoje, norėjęs „centralizuoti‘‘ valstybės valdžią. Dauguma karalių elgėsi taip pat. Tačiau Henrikas VIII turėjo ir kitų priežasčių priešintis bažnyčios valdžiai. 1510 metais Henrikas VIII vedė Kateriną Aragonietę, savo vyresniojo brolio našlę. Iki 1526 metų ji nepagimdė bent jau kūdikystę išgyvenusio sūnaus ir, ko gero, jau nebegalėjo to padaryti. Henrikas VIII bandė įtikinti popiežių, kad leistų jam išsiskirti su Katerina. Kaip įprasta, jis nesitikėjo jokių sunkumų. Henrikas VIII manė, kad jo vyriausiojo ministro Kardinolo Volzio įgūdžiai ir svarbi pozicija bažnyčioje padės įtikinti popiežių, tačiau popiežius pakluso Karoliui V - Šventosios Romos imperatoriui, Ispanijos karaliui, taip pat Katerinos sūnėnui. Tiek dėl politinių, tiek dėl šeimyninių priežasčių Karolis V norėjo, kad Henrikas VIII ir Katerina liktų santuokoje. Nors popiežius nenorėjo supykdyti nė vieno karaliaus, jis buvo priverstas uždrausti Henriko skyrybas. 1531 metais Henrikas VIII įtikino vyskupą paskelbti jį Anglijos bažnyčios vadovu. Dabar Henrikas VIII ne tik galėjo išsiskirti su

vertimai iš anglų kalbos

Katerina, bet ir turėjo progą vesti savo naująją meilę Aną Bolein. Jis tikėjosi, kad Ana pagimdys jo sosto įpėdinį. Henriko VIII atsiskyrimas nuo Romos buvo tik politinis žingsnis. Jis norėjo valdyti bažnyčią ir išlaikyti jos turtus savo šalyje. Tarp 1532 ir 1536 metų Anglija politiškai tapo protestantiška šalimi, nors populiariausia šalies religija išliko katalikybė. Anglijos atsiskyrimas nuo Romos žengė dar vieną žingsnį pirmyn reformuojant Angliją. Volzio, vyriausiojo ministro, vieta atiteko vienam iš karaliaus asistentų - Tomui Kromveliui. Šis kartu su Henriku VIII atliko apklausą apie bažnyčios nuosavybę. Dėl piniginės naudos jie uždarė apie 560 vienuolynų, tačiau Henrikas VIII kartu norėjo būti populiarus tarp kylančių žemvaldžių ir pirklių. Siekdamas savo tikslo jis jiems atidavė ar pardavė didžiąją vienuolynų žemių dalį. Daugeliui gavusių žemės mažųjų žemvaldžių labai pasisekė. Didelė dalis senų vienuolynų pastatų buvo nugriauti, o jų akmenys panaudoti nuosavų namų statybai. Kiti seni pastatai buvo paprasčiausiai palikti likimo valiai. Tuo metu vienuoliai ir vienuolės buvo išvaryti. Kai kurie gavo kuklias pinigų sumas, bet kiti nesugebėjo susirasti darbo ir tapo klajojančiais elgetomis. Vienuolynų išformavimas buvo didžiausias oficialus sunaikinimo aktas visoje Didžiosios Britanijos istorijoje. Henrikas VIII įrodė, kad Anglijos atsiskyrimas nuo Romos nebuvo nei religinė, nei diplomatinė katastrofos. Jis liko ištikimas katalikiškam religiniam mokymui ir vykdė mirties bausmes protestantams, kurie atsisakė jį pripažinti. Henrikas VIII mirė 1547 metais, palikdamas savo šeštą žmoną Kateriną Par ir tris vaikus. Marija I, vyriausioji, buvo Katerinos Aragonietės dukra. Elžbieta I buvo dukra antrosios žmonos Anos Bolein, kuriai Henrikas VIII paskyrė mirties bausmę už neištikimbę. Devynmetis Edvardas VI – sūnus Džeinės Seimur, vienintelės žmonos, kurią Henrikas VIII tikrai mylėjo, tačiau ji mirė gimdydama.

RŪTA KARALYTĖ, 16m., Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

MILDA VAIŠTARAITĖ, 16m., Vilniaus r. Pagirių gimnazija

Kamila Kasimova Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija

25 ŽILVINAS PAŠKEVIČIUS, 18m., Neveronių vidurinė mokykla

EVALD STANKEVIČ, 10m., Vilniaus �Aušros” mokykla-darželis

DEIMANTĖ MOCKUTĖ, 17m., Tauragės profesinio rengimo centras

MARTYNA NORBUTAITĖ, 18m., Skuodo r. Ylakių gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

VULKANAS. ŠV. ELENOS KALNO IŠSIVERŽIMAS 1980 m. kovo 20 d. šv. Elenos kalną ištiko stiprus žemės drebėjimas. Tai buvo ženklas, kad ugnikalnis pabudo iš ilgo 123 metus trukusio miego. Vulkanas išsiveržė kovo 27 d., o balandį ir gegužę sekė kiti, ne tokie stiprūs, išsiveržimai. Tačiau didysis sprogimas, destruktyviausias iš jų visų, įvyko gegužės 18 d. Čia išsamus pasakojimas apie tikrus įvykius. Išsiveržimas, įvykęs gegužės 18 d., sukėlė laviną. Drebėjimo supurtyta ugnikalnio viršūnė atskilo. Ji pradėjo čiuožti žemyn milžiniškoje lavinoje, kuri nešė ir ilgą uolieną, išplėštą iš šv. Elenos kalno vidaus. Paprastai vanduo negali būti kaitinamas iki aukštesnės nei jo virimo temperatūra, kuri yra 212 laipsnių pagal Farenheitą jūros lygyje. Užviręs vanduo virsta dujomis, kurias vadiname garais. Bet jei vanduo yra suslegiamas, jis gali įkaisti kur kas labiau nei jo virimo temperatūroje ir išlikti skystas (taip veikia greitpuodis). Jei slėgis pranyksta, perkaitintas vanduo akimirksniu pavirsta garais. Garai užima daug daugiau vietos, nes plečiasi. Staigus garų pokytis gali sukelti sprogimą. Prieš išsiveržimą šv. Elenos kalnas buvo kaip milžiniškas greitpuodis. Viduje esančios uolienos saugojo perkaitintą vandenį. Uždarame kalne patirdamas didelį slėgį vanduo išliko skystas. Kalnui atsivėrus, spaudimas staiga nuslūgo. Įkaitintas vanduo virto į garus. Smarkiai plėsdamasis jis sugriovė viduje esančią uolieną ir prasiveržė leisdamasis 200 mylių per valandą greičiu. Sprogdamas jis niokojo 180 pėdų aukščio eglių miškus: žaibiškai rovė medžius, sklaidė kamienus, tarsi jie būtų šiaudeliai. Pradžioje ši žala buvo sunkiai suvokiama. Vėjas, lekiantis 200 mylių per valandą, nėra toks stiprus, kad su žeme sulygintų milžiniškų medžių miškus. Mokslininkai vėliau išsiaiškino, jog vėjas nešė akmenis, kurių dydis buvo nuo mažų smėlio grumstelių iki automobilio dydžio akmeninių blokų. Vulkano sprogimo banga žemyn tempėsi suskaldytąsias uolienas. Vienas geologas šį reiškinį pavadino „akmeniniu vėju“. Tai buvo dideliu greičiu keliaujantis garų ir akmenų vėjas. Akmeninis vėjas keliavo taip greitai, jog pralenkė laviną. Jo kelyje buvo Sielų ežeras, vienas gražiausių ežerų, esančių tarp kaskadų. Akmeninis srautas šlaituose išrovė medžius ir nukeliavo tolyn. Tuo tarpu lavina jau buvo pasiekusi kopagūbrį ir jį sugriovusi. Kopagūbrio dalis pateko į Sielų ežerą, jo dugne palikdama 180 pėdų aukščio akmenų ir purvo sluoksnį. Lavinos masė išstūmė vandenį. Vanduo išsiliejo į šlaitus, tuomet sugrįžo atgal. Kartu su juo į ežerą sukrito tūkstančiai išvirtusių medžių. Viskas tęsėsi 10-15 minučių, tuomet liovėsi. Po kelių minučių šv.Elenos kalnas išsiveržė. Tamsus pelenų ir žemės stulpas kilo myliomis iki dangaus. Vėjas pūtė pelenus į rytų pusę. Žaibas trenkė į pelenų debesis, taip sukeldamas miškų gaisrus. Dangus tapo toks tamsus, jog gatvių šviesos įsižiebė vidurdienį. Pelenai krito lyg netirpstantis sniegas. Išsiveržimas truko devynias valandas. Netrukus po vidurdienio pelenų kolonos spalva pasikeitė. Ji tapo šviesesnė, ir tai buvo ženklas, jog vulkanas išmetė naują magmą. Iki tol didžioji pelenų dalis buvo sudaryta iš senų uolienų. Tuo pačiu metu vulkanas pradėjo išskirti didžiulius pemzos ir pelenų srautus. Medžiaga buvo labai karšta, ji siekė 1000 laipsnių pagal Farenheitą ir keliavo 100 mylių per valandą greičiu. Galiausiai sprogimo bangai ištirpdžius viršukalnių ledą ir sniegą prasidėjo nuošliaužos. Vanduo susimaišė su pelenais, pemza, žvyru iš lavinos. Viso to rezultatas buvo tirštas, šlapias betonas - nuošliauža. Nuošliaužos keliavo greitai naikindamos kraštovaizdį ir nunešdamos šlaitus į upių slėnius. Jų greitis ir masė drauge pridarė daug žalos. Gegužės 19 d. patekėjusi saulė nušvietė labai pasikeitusį šv. Elenos kalną. Jis buvo 1200 pėdomis žemesnis nei praėjusį rytą. Didžioji viršukalnės dalis nukeliavo žemyn su lavina. Likusi dalis išsiveržė sutrupintomis uolienomis. Geologai vėliau išsiaiškino, jog kalnas prarado tris ketvirtadalius kubinių mylių senųjų uolienų. Gabrielius Adomaitis Kauno Maironio universitetinė gimnazija

28 JUSTAS KAZILIONIS, 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

vertimai iš anglų kalbos

EGLĖ STASIŪNAITĖ, 17m., Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija

SIMONAS SUTKUS, 17m., Klaipėdos licėjus

GABIJA MOCKUTĖ, 17m., Skuodo Pr. Žadeikio gimnazija

RŪTA BARTKUTĖ, 14m., Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

GABRIELĖ STANKŪNAITĖ, 17m., Kauno taikomosios dailės mokykla

GRETA MEDELINSKAITĖ, 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

KRISTINA SIEBAITĖ, 19m., Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

vertimai iš anglų kalbos

ROBERTA MAŽEIKAITĖ, 19m., Joniškio žemės ūkio mokykla

MARTYNA ŠUFINSKAITĖ, 13m., Šiaulių r. Gruzdžių gimnazija

IRMINA BAUŽINSKAITĖ, 15m., Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazija

TERESĖ SAVICKAITĖ, 16m., Skuodo r. Ylakių gimnazija

GĖLĖS PADEBESIUOSE

ŠARŪNAS TOLOČKA, 16m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

ALICIJA ŠOCIK, 18m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio vid. m.

Šiuolaikinių oro balionų išradėjais laikomi prancūzai Žozefas ir Etjenas Mongolfjė. XVIII amžiaus pabaigoje popieriaus magnato sūnūs sukonstravo balioną, galintį ne tik skristi, bet ir pakelti į orą gyvas būtybes. Broliai buvo labai skirtingi. Žozefo galva buvo pilna technikos idėjų, jis buvo svajotojas, labai nepraktiškas žmogus. Užtat Etjenas nesustojo sėkmingai plėtojęs tėvo verslą. Žinoma Žozefui atėjo į galvą mintis išrasti oro balioną. Kartą vakare jis stebėjo, kaip virš ugnies džiūstančio drabužio kišenės prisipučia ir kelia tą drabužį į viršų. Žozefas pagalvojo, kad dūmai turi kažkokių ypatingų savybių ir nusprendė tai patikrinti. Iš medžio jis surentė nedidelį karkasą, aptraukė jį lengvu audiniu, apačioje uždegė popierių ir... įkaitinta dėžė pakilo iki lubų. „Kuo greičiau gauk audinių ir virvių - kreipėsi jis į brolį, - ir tada tu pamatysi neįprastą reginį“. Broliai sukonstravo didelę lengvą medinę dėžę. Apvalų kupolą pagamino iš lininės medžiagos, padengdami kupolo vidų trimis plono popieriaus sluoksniais, kuriuos vėliau pakeitė ugniai atspari medžiaga, o iš viršaus kupolą aptraukė žvejo tinklu. Bandymai buvo sėkmingi. 1783 metais jie pademonstravo savo išradimą įtakingų asmenų grupei. Kalbos apie neįprastą prietaisą pasiekė Paryžių. Ir galiausiai atėjo laikas patikrinti, kaip jaučiasi gyvos būtybės pakilusios į aukštį. Bandytojai pasirinko avį (galvodami, kad žmogaus ir avies psichologija yra panaši), antį (galintį skraidyti paukštį) ir gaidį (mažai skraidantį paukštį). Parodomąjį skrydį per Versalio rūmų langą stebėjo karalius Liudvikas XVI ir karalienė Marija Antuanetė. Sakoma, kad prietaisas monarchui nepaliko didelio įspūdžio, nes viską gaubė tiršti dūmai. Nusileidusi iš dangaus, avis ramiai kramtė šieną, o gaidys buvo šiek tiek apipešiotas, bet tik todėl, kad painiojosi po avies kojomis. Kažin, ar ši trijulė suprato, kad įėjo į istoriją. Broliai pradėjo ruoštis žmonių skrydžiams. Balionas buvo patobulintas, o kupolas padabintas auksinėmis karališkomis lelijomis, karaliaus portretu ir zodiako ženklais mėlyname fone. Trūko tik drąsuolio. Pirmas skrydis su žmogumi pintinėje buvo numatytas 1783 metais lapkričio 21 dieną. Karalius siūlė į dangų skraidinti nuteistus mirti - jei gaus galą, nedidelė bėda - ir taip nuteisti, bet po to nusprendė, kad nusikaltėliams - pernelyg didelė garbė. Į pirmą skrydį buvo pakviesti du drąsūs žmonės: fizikas Žanas Fransua Pilatras de Rozjė, knygos apie žaibą autorius, ir markizas Fransua Loranas de Arlandas. Jie pakilo į orą netoli Bulonės miško, o nusileido laukuose, kur vos nežuvo užpulti valstiečių. Prietaringi valstiečiai du iš dangaus nusileidusius nešvarius nuo suodžių ir paišų drąsuolius palaikė velnio pasiuntiniais. Bet istorija pasibaigė sėkmingai dėl šampano butelio, atsitiktinai atsiradusio krepšyje ir patvirtinusio aristokratišką atėjūnų kilmę. Nuo to laiko skraidančius balionus, keliamus į dangų karšto oro, vadina Mongolfjė balionais. Jie savo ryškiaspalviais kupolais nušviečia padanges. Diana Makarovaitė Telšių ,,Džiugo“ gimnazija

32 NEDA LĖVERYTĖ, 12m., Tauragės r. Skaudvilės gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

AUDRONĖ PAKALNIŠKYTĖ, 17m., Mažeikių Gabijos gimnazija

LUKRECIJA RAMANAUSKAITĖ, 11m., Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla

EMILIJA NEMICKAITĖ, 16m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

ERNESTAS KICEL, 14m., Širvintų r. Barskūnų pagrindinė mokykla

FAUSTA AŠMEGAITĖ, 14m., Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazija

BARTĖ BARAUSKAITĖ, 15m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

AGNĖ DREVINSKAITĖ, 16m., Biržų technologijų ir verslo mokymo centras

vertimai iš rusų kalbos

GERINTA LANIAUSKAITĖ, 15m., Mažeikių Pavasario pagrindinė mokykla

KAMILĖ ŽALNERAVIČIŪTĖ, 15m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

KAROLINA BAGDONAVIČIŪTĖ, 15m., Šiaulių r. Naisių mokykla

YPATINGA KOLEKCIJA

GABRIELĖ ŠIMOLIŪNAITĖ, 13m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija

DIANA SYNKOVA, 16m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Žodis „hobis“ yra anglų kilmės ir reiškia susižavėjimą, laisvalaikio praleidimą tenkinant savo pomėgius. Žmonės kolekcionuoja įvairius daiktus: monetas, pašto ženklus, tušinukus, plokšteles, atvirukus. O štai maskvietė Natalija kolekcionuoja avalynę, žinoma, suvenyrinę. Vaikystėje Natalija mėgo pasakas, ir „Pelenė“ jai ypač patiko. Bet ne krištolinės kurpaitės iš pasakų tapo ateities pomėgio priežastimi. Kuomet mergaitei buvo dvylika, teta dovanų jai iš užsienio parvežė melsvas porcelianines kurpaites. Būtent šis suvenyras tapo būsimos kolekcijos pradžia. Jau daugelį metų Natalija ištikima savam pomėgiui. Darbo reikalais viešėdama kitose šalyse arba keliaudama savo malonumui, ji būtinai apsilankydavo suvenyrų krautuvėlėse. Draugai, žinodami jos pomėgį, taip pat parveža batelių suvenyrų iš įvairių šalių ir žemynų. Be batelių kolekcijoje yra ir kitokios avalynės: aulinukų, klumpių, šlepečių, sportinių batelių, puantų. Bendrai, visko, ką galima avėti. Kolekcija labai įvairi. Yra keletas brangių pirkinių - tai batelių, kuriuos senovėje nešiojo Europos karaliai ir karalienės, kopijos. Prabangūs karališki bateliai ypatingi ir įmantrūs. Jie papuošti šilku, juostelėmis, gėlėmis, kaspinėliais, brangakmeniais. Yra batelių ir iš gryno sidabro. Tokia avalynė gali papasakoti daug istorijų apie įvairių epochų madą. Paprastesni egzemplioriai taip pat savotiškai įdomūs: štai ryškūs bateliai iš Las Vegaso, čia veltiniai iš Novosibirsko, bateliai iš Gželio, jiems būdingos baltos ir mėlynos spalvos, vyžos iš beržo tošies, parvežtos iš kažkokios mugės. Natalija sako, jog patys įdomiausi eksponatai yra iš Olandijos. Tai išvis medinių klumpių šalis. Štai prie vienos suvenyrų parduotuvės stovi milžiniška, didesnė už žmogų, raudona klumpė. Visi sulipa į ją, tarsi į valtį, ir fotografuojasi. Natalija taip pat turi tokią nuotrauką. Tarp suvenyrų yra gana ypatingų. Štai batelis - segė, kuri prisegama prie drabužių. O štai ši molinė klumpė - peleninė. Vienas iš Natalijos kolekcijos egzempliorių stovi ant palangės: tai batelis - gėlių vazonėlis - jame auga kaktusas. Kolekcijoje yra unikalių batelių: kvepalų buteliukas, skrynutė, kurią nėra lengva atidaryti, arbatinukas, bokalas. Tačiau fantazijos viršūne laikomas batelis - radijas. Jis iš tiesų gaudo bangas ir nustatomas pagal reikiamus dažnius. Natalija be galo brangina savo kolekciją. Suvenyrai primena žmones, kurie įteikė jai dovanas. Saugo prisiminimus apie aplankytas vietas. Bėgant laikui toks hobis tampa žmogaus gyvenimo dalimi ir puošmena. Aurelija Budreckaitė Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla

36 IRMA GELŽINYTĖ, 14m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla

vertimai iš rusų kalbos

SIMONA VYŠTARTAITĖ, 17m., Šiaulių �Saulėtekio” gimnazija

IEVA STADALNIKAITĖ, 15m., Klaipėdos r. ketvergių pagrindinė mokykla

LAURA PUDŽIUVYTĖ, 12m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

GABIJA NAUJOKAITĖ, 14m., Šilalės r. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija

GINTARĖ GARŠANOVA, 17m., Zarasų žemės ūkio mokykla

DOVILĖ LAURINAVIČIENĖ, 28m., Klaipėdos Salio Šemerio suaugusiųjų gimnazija

GRETA GILVANOVAITĖ, 15m., Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

GABRIELĖ ELIJOŠIŪTĖ, 16m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

GABIJA TVARIJONAITĖ, 12m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

GRETA MAČIUITYTĖ, 15m., Plungės Senamiesčio mokykla

A. S. PUŠKINO MUZIEJUS MARKUČIUOSE

SIMONA KIRIJENKO, 15m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Aleksandras Sergejevičius Puškinas niekada nesilankė Vilniuje, tačiau šiame mieste yra muziejus, bylojantis apie jo gyvenimą ir kūrybą. Jeigu išlipsite paskutinėje dešimto maršruto autobusų stotelėje, atsidursite pačiame Vilniaus pakraštyje. Pakylame keliais laipteliais ir einame į parką, kurį kerta platus takas, vedantis į senovinį namą. Tai Markučių muziejus - sodyba. Namas, kuriame dabar įrengtas muziejus, pastatytas daugiau nei prieš 150 metų. Jame gyveno jauniausias poeto sūnus Grigorijus Aleksandrovičius Puškinas kartu su savo žmona Varvara Aleksejevna Melnikova. Jai ir priklausė šis namas. Grigorijus Aleksandrovičius gyveno paveldėtame Puškinų šeimos dvare Michailovskoje. Tačiau 1899 metais, minint Aleksandro Puškino šimtąsias gimimo metines, buvo nuspręsta Michailovskoje atidaryti muziejų. Grigorijus Aleksandrovičius persikėlė į Vilnių, į Markučius. Čia jis gyveno iki mirties, iki 1905 metų. Varvara Aleksejevna šiame name gyveno iki 1935 metų, o po jos mirties pagal testamentą čia buvo įkurtas muziejus. Šiame name viešpatauja ypatinga atmosfera. Jis kažkuo primena Michailovskoje. Čia viskas tikra, senoviška, nėra nė vieno šiuolaikinio daikto. Iš mažyčio koridoriaus įeini į kambarį, iš jo - į kitą kambarį, po to dar į trečią, taip ratu galima apeiti visą apatinį aukštą. Toks kambarių išdėstymas vadinamas anfilada. Grigorijaus Puškino kabinete ir bibliotekoje stovi rašomasis stalas, knygų spintos, kabo lentynos, pagamintos Vilniaus amatininkų apie 1884 metus. Baldai papuošti Puškinų giminės herbais ir Varvaros Puškinos monogramomis. Knygų spintose saugoma apie 600 knygų ir žurnalų apie gamtą, medžioklę, teisę, klasikinės literatūros kūriniai rusų, prancūzų, lenkų kalbomis. Didžiausią susidomėjimą kelia kambarys, vadinamas „Puškino kampeliu“. Jo sienos ir lubos apmuštos liaudies meistrų pagal senovinius pavyzdžius išausta drobe. Čia galima pamatyti asmeninius poeto daiktus, išlikusius iki mūsų dienų: kortų stalelį ir dvi kėdes. Ant sienų kabo šeimos nuotraukos, poeto žmonos Natalijos Nikolajevnos portretas, Varvaros Aleksejevnos piešti portretai pagal pomirtinę A. S. Puškino kaukę. Raudonmedžio spintoje - A. S. Puškino kūriniai, šiandien tapę bibliografine retenybe. Tai knygos, išleistos poetui dar esant gyvam: „Eugenijus Oneginas“, „Čigonai“, „Bachčisarajaus fontanas“ ir kiti jo kūriniai. Svetainėje, priešais židinį, stovi reto grožio, apvali olandiška krosnelė, puošta žaliais kokliais, nuostabus fortepijonas, pagamintas 1876 metais Peterburge. Name yra biliardinė, kurioje stovi didelis, audiniu aptrauktas biliardo stalas, ir valgomasis, kuriame stovi indaujos, papuoštos ornamentais, stalas su kėdėmis, ant kurių nugarėlių išraižyti Italijos miestų herbai. Į viršutinį aukštą veda siauri statūs laiptai. Čia veikia nuolatinė paroda „Puškinas ir Lietuva“, kuri supažindina su poeto kūrinių vertimais į lietuvių kalbą, pasakoja apie vertėjus. Čia eksponuojami spektaklio „Borisas Godunovas“ kostiumai, kasmetinio konkurso „Mano Puškinas“ dalyvių darbai. Apžiūrėjus muziejų, galima pavaikštinėti po parką, nuo aukšto skardžio pasigrožėti tvenkiniu ir būtinai aplankyti Šventosios Varvaros koplyčią. Šalia koplyčios ilsisi sodybos šeimininkų, Varvaros Aleksejevnos giminaičių ir jos guvernantės palaikai. Kiek tolėliau palaidoti ištikimi draugai - šunys Žučka ir Benas. Po tokio pasivaikščiojimo geriausia atsisėsti ant suoliuko didžiulio ąžuolo pavėsyje ir ramiai apie viską pamąstyti... Kamilė Bliūdžiūtė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

NIKOL MIŠKAUSKAITĖ, 14m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla

PRISIMINIMAI APIE ANĄ ACHMATOVĄ

JULIJA POLEVAJA, 15m., Klaipėdos �Žaliakalnio” gimnazija

Aną Andrejevną Achmatovą pažinojau daugiau nei pusamžį. Gimė ji prie Juodosios jūros, o vaikystėje buvo „pietų laukinukė”. Dideliam jos tėvų nusivylimui ji ištisas dienas leisdavo prie uolėtų Chersono krantų, basa, linksma, visa įdegusi saulėje. „Aš nerdavau į jūrą ir plaukiodavau porą valandų. Grįžusi, užsivilkdavau suknelę ant nuogo kūno... ir susivėlusi, šlapia bėgdavau namo“, - su šypsena veide ji prisimindavo po ketvirčio amžiaus. Protines ir dvasines jos savybes subrandino Carskoje Selo, į kurį ji atsikraustė dar vaikystėje ir gyveno ten iki šešiolikos metų, vasaras leisdama prie Sevastopolio. Puikiai prisimenu Aną Achmatovą nuo 1912 metų. Laiba, grakšti, panaši į penkiolikmetę mergaitę, ji nė per žingsnį nesitraukdavo nuo savo vyro, jauno poeto N.S. Gumiliovo. Tai buvo jos pirmųjų eilėraščių ir nepaprastų, netikėtų bei triukšmingų pergalių laikas. Praėjo dveji - treji metai ir jos akyse, ir jos laikysenoje, ir bendravime su žmonėmis išryškėjo svarbiausia jos asmenybės savybė: didingumas. Ne pasipūtimas, ne arogancija, o būtent didingumas, nesugriaunamas pagarbos sau, savo kilniai rašytojo misijai jausmas. Per visą pusamžį, kai mes buvome pažįstami, aš nepamenu jos veide nė vienos maldaujančios ar pataikaujančios šypsenos. Netgi vėliau, eilėse prie žibalo, silkės, duonos, netgi perpildytame kietame vagone, netgi ligoninės palatoje, prikimštoje dešimtimis ligonių, bet kas, nenutuokiantis, kas ji tokia, jautė jos „ramų orumą” ir žvelgė į ją su ypatinga pagarba, nors bendravo Ana su visais draugiškai ir labai paprastai, kaip lygus su lygiu. Įsidėmėtinas ir kitas jos charakterio bruožas. Ji visiškai neturėjo savininkiškumo jausmo. Nemėgo ir nekaupė daiktų, išsiskirdavo su jais stebėtinai lengvai. Artimi draugai žinojo: jeigu padovanosi jai kokį nors daiktą, tarkim, retą graviūrą ar segę, tai po kelių dienų tas dovanas ji išdalins kitiems. Netgi per tą „trumpą klestėjimą“, kai jos eilės buvo graibstomos ir spausdinamos, gyveno ji be gremėzdiškų spintų ir komodų, dažnokai net be rašomojo stalo. Nesiskirdavo tik su tokiais daiktais, kurie liko jos širdyje visą gyvenimą. Tai buvo jos „amžini palydovai“: šalis, dovanotas Marinos Cvetajevos, jos artimo draugo Modiljanio piešinys, mirusio vyro žiedas ir aptriušęs lagaminėlis, prikimštas bloknotų, sąsiuvinių su eilėmis ir eilėraščių apmatais. O dažniausiai išsiskirdavo su tais daiktais, kurie jai buvo labai reikalingi. Kartą Taškente, kur ji buvo evakuota, kažkas jai atnešė dovanų - keletą gabalėlių cukraus, tuo metu turėjusio didžiulę vertę. Ana karštai padėkojo dovanotojui, bet po minutės, vos tik jis išėjo ir į kambarį įlėkė penkiametė vieno kaimyno dukra, ji visą savo dovaną atidavė tai mergaitei. „Negi aš išprotėjau, - paaiškino ji, - kad dabar, karo metu, pati cukrų valgyčiau“. Tokia pat ryški jos asmenybės savybė buvo didžiulis išsilavinimas. Ji nepakentė tuščiai švaistyti laiko skaitalams apie madingas sensacijas, tačiau kiekvieną savo mėgiamą knygą ji skaitydavo ir perskaitydavo po kelis kartus, grįždama prie jos vėl ir vėl. Puškiną mintinai mokėjo, Rusijos istoriją - kaip profesionali istorikė. Bet ji niekada nedarė knygagraužės, mokytos pedantės įspūdžio. Gyvą gyvenimą su visomis jo aistromis ir džiaugsmais ji vertino labiausiai. (Iš K.I.Čiukovskio prisiminimų) Simona Staniulytė Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

RENATA GOTOVTAITĖ, 18m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio vidurinė mokykla

GINTARĖ RIMANTĖ, 13m., Jonavos �Neries” pagrindinė mokykla

ANASTASIJA VASILENKO, 17m., Klaipėdos �Žaliakalnio” gimnazija

EMILIJA VIŠINSKAITĖ, 15m., Kauno Maironio universitetinė gimnazija

DĖMĖ

GERDA PALILIONYTĖ, 13m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija

GABRIELĖ MIKUTAITĖ, 13m., Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla

Fedia Rybkinas turėjo įprotį linksminti vaikus. Jam visai nerūpėdavo, ar dabar pertrauka ar pamoka. Viskas prasidėjo nuo to, jog Fedia susipešė su Griša dėl tušo buteliuko. Tiesą sakant, nebuvo jokių peštynių, jie tiesiog traukė vienas kitam iš rankų tušo buteliuką, kol galiausiai tušas išsiliejo, ir vienas lašas pliūptelėjo Fediai ant kaktos. Toje vietoje atsirado juoda dėmė. Iš pradžių Fedia supyko, o vėliau pamatęs, kad vaikai juokiasi žiūrėdami į jo dėmę, tyčia pamerkė pirštą į tušo buteliuką ir juo išsitepė dar ir nosį. Greitai nuskambėjo skambutis, į klasę įėjo Zinaida Ivanovna ir pradėjo pamoką. Vaikai vis dirsčiojo į Fedią ir tyliai juokėsi, o Fediai labai patiko, kad jis savo išvaizda ir toliau juokino vaikus. Klasėje kilo šurmulys. Zinaida Ivanovna niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko, bet greitai pastebėjo Fedios dėmę ir net stabtelėjo iš nuostabos. - Kuo tu išsitepei veidą? Tušu? - paklausė ji. - Taip, tušu, - patvirtino Fedia ir išsišiepė iki ausų. Zinaida Ivanovna užsidėjo akinius ir rimta veido išraiška apžiūrėjo juodas dėmes ant Fedios veido. Pakraipiusi galvą tarė: - Be reikalo tu tai padarei, oi be reikalo... - O ką? - susirūpino Fedia. - Na matai, šis tušas yra nuodinga cheminė medžiaga. Ji labai sudirgina odą. Dėl to odą pradeda niežėti, po to atsiranda pūslės, o dar vėliau ir žaizdelės. Fedia išsigando. Veidas persikreipė, iš išgąsčio berniukas net išsižiojo. Zinaida toliau tęsė pamoką, o Fedia suskubo valytis tušo dėmes nosinaite, po to sugeriamuoju popieriumi, bet juodosios dėmės giliai įsigėrusios į odą niekaip neišsivalė. Griša padavė Fediai trintuką ir tarė: - Na štai. Tai labai geras trintukas. Pabandyk patrinti. Jei tau nepadės, tuomet bus visai prastai. Fedia pradėjo trinti veidą, bet ir tai nepadėjo. - Niežti? - su nerimu paklausė Griša. - N – ne, atrodo, kad neniežti. Ne, atrodo, jau niežti. Negaliu suprasti, niežti ar ne. Atrodo, jau niežti. Nagi pažiūrėk, ar neatsirado pūslės? - Pūslių dar nėra, bet visa oda paraudusi, - sušnibždėjo Griša. Fedia sėdėjo lyg ant adatų ir visą laiką čiupinėjo savo veidą rankomis. Jam jau ėmė atrodyti, kad visą veidą labai niežti, o dėmių vietoje kyla gumbai. - Tu geriau jau netrink, - patarė jam Griša. Pagaliau nuaidėjo skambutis. Fedia pirmasis visu greičiu išlėkė iš klasės ir nubėgo prie praustuvo. Ten jis visą pertrauką trynė veidą muilu, o klasės draugai juokėsi iš jo. Pagaliau jis nuplovė tušo dėmes nuo veido, bet po šio įvykio visą savaitę vaikščiojo rimtas. Vis laukė, kada ant veido iškils pūslės. Bet pūslės taip ir neiškilo, o Fedia pamokų metu daugiau jau ir nebesijuokė, dabar juokiasi tik per pertraukas, bet irgi ne visada. Pagal N. Nosovą Silvija Budzeikaitė Kauno r. Vilkijos gimnazija

44 INGA PALIULIONYTĖ, 16m., Rokiškio r. Pandėlio gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

RIMANTĖ LETUKAITĖ, 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

KARINA PETRUSEVIČ, 16m., Vilniaus rajono Pagirių gimnazija

NIJOLĖ RUDAK, 14m., Širvintų r. Jauniūnų sav., Barskūnų pagrindinė mokykla

RŪTA PETRAUSKAITĖ, 17m., Elektrėnų �Versmės” gimnazija

ALMA KAZLAUSKYTĖ, 16m., Telšių �Džiugo” gimnazija

GUODA KLINAUSKAITĖ, 15m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

GABRIELĖ GIRININKAITĖ, 17m., VšĮ Pranciškonų gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

GRETA JASINSKAITĖ, 16m., Šilutės r. Švėkšnos �Saulės” gimnazija

LAURA GAIDŽIŪNAITĖ, 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

DEIMANTĖ POCIŪTĖ, 13m., Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla

MODESTA MATULIOKAITĖ, 12m., Panevėžio r. Smilgių vidurinė mokykla

GRYBŲ IR UOGŲ KARAS

BARBORA SKROMOVAITĖ, 13m., Jonavos r. Užusalių pagrindinė mokykla

KAROLINA JADZEVIČIŪTĖ 14m., Vilniaus r. Pagirių gimnazija

Vasarą miške visko daug - ir įvairių grybų, ir visokių uogų: žemuogių ir mėlynių, aviečių ir gervuogių, ir juodųjų serbentų. Vaikšto vaikai po mišką, uogas renka, daineles dainuoja, o baravykas, po ąžuolėliu tupintis, keliasi, pučiasi, iš žemės veržiasi, ant uogų niršta: „Mat kiek jų užderėjo! Seniau mus gerbė ir mėgo, o dabar niekas nė nepažvelgia. Luktelk, - mąsto baravykas, visų grybų pulkaunykas, - mes, grybai, išsiskiriame didžiule jėga: nugalėsime pasmaugsime jas, saldžiąsias uogas“. Po ąžuolu tupintis, į visus grybus žvelgiantis baravykas panoro karo. Jis ėmė grybus kviestis, pagalbos šauktis: - Eikite čionai, paberžiai, kilkite į karą! Atsisakė paberžiai: - Mes visi seni senučiai, neisime į karą. - Stokite jūs, kelmučiai! Nesutiko kelmučiai: - Mūsų kojos pernelyg laibos, neisime kariauti! - Ei jūs, briedžiukai! - rėkė baravykas. - Ruoškitės į kovą! Atsisakydami briedžiukai teigė: - Mes senukai, kur jau mums karas! Supyko, užsirūstino baravykas ir kad sušuko garsiai: - Gelsvieji piengrybiai, jūs draugiški brolyčiai, eikime kariauti - išdidžias uogas mušti! Atsiliepė grybai: - Mes, gelsvieji piengrybiai, draugiški brolyčiai, stojame su tavimi į kovą prieš miško ir pievų uogas: mes jas kepurėmis užmėtysime, pėdomis sutrypsime! Taip tarę gelsvieji piengrybiai visi kartu pradėjo lįsti iš žemės: sausi lapai virš jų galvų kilnojosi, grėsminga kariauna kilo. „Na, lauk nelaimės“, - mąstė žalioji žolelė. Tuo metu į mišką su pintine senelė Varvara atžingsniavo. Pamačiusi didelę gelsvųjų piengrybių armiją aiktelėjo, pritūpė ir ėmė visus iš eilės grybus į pintinę krautis. Prisidėjusi pilną pilnutėlę vos išgalėdama ji gėrybes parsinešė, o namie išrūšiavo grybus pagal kilmę ir pavadinimus: paberžius į puskubilius, briedžiukus į statinaites, gelsvuosius piengrybius į dubenėlius, o didžiausius grybus baravykus džiovinti sudėjo; pervėrė, išdžiovino ir pardavė. Nuo to laiko liovėsi grybai su uogomis kariavę. (Pagal V. Dalį) Milanas Rutavičius Klaipėdos ,,Smeltės“ progimnazija

48 NONA TAMOŠAITYTĖ 12m., Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazija

vertimai iš rusų kalbos

RYČARD LEBED, 16m., Vilniaus r. Pagirių gimnazija

UGNĖ STULPINAITĖ, 15m., Kauno Šančių vidurinė mokykla

KOTRYNA MILIEŠKAITĖ, 15m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

DEIVIDAS ROKAS STANČIKAS, 13m., Elektrėnų sav. Semeliškių vidurinė mokykla, Pastrėvio skyrius

VIKTORIJA ORLOVAITĖ, 16m., Kėdainių �Atžalyno” gimnazija

KAROLIS MINIALGA, 15m., Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla

KAMILĖ BRUŽAITĖ, 14m., Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla

vertimai iš rusų kalbos

VISMANTAS ATAS, 15m., Vilniaus Žirmūnų gimnazija

GABIJA MALECKAITĖ, 13m., Elektrėnų sav., Semeliškių vidurinės mokyklos Pastrėvio skyrius

GABIJA RUPLĖNAITĖ, 12m., Alytaus Dainavos pagrindinė mokykla

REDA PRIKOCKAITĖ, 14m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

EVELINA SAVKO, 12m., Širvintų r. Barskūnų pagrindinė mokykla

UGNĖ STULPINAITĖ, 15m., Kauno Šančių vidurinė mokykla

ALĖJA MARIJA DAUGĖLAITĖ, 14m., Klaipėdos r. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija

DANGUOLĖ DAUKŠAITĖ, 13m., Akmenės r. Papilės Simono Daukanto gimnazija

vertimai iš rusų kalbos

LEONORA KIRKLYTĖ, 13m., Kelmės �Aukuro” pagrindinė mokykla

KARLAS LAGERFELDAS; MADA KAIP RELIGIJA Visuomenėje jis atrodo lyg išlepęs aristokratas - vienas tų, kuris nepaiso jokių normų, jei nori jas sulaužyti. Karlo Lagerfeldo rūbai ir prekiniai ženklai yra labai įvairūs, bet vos ne visi yra aukščiausios klasės. Kaip dizaineris jis yra virtuozas, o kaip asmenybė - tikras karalius. Karlas Otto Lagerfeldtas gimė 1933 m. Hamburge Skandinavijos pramonininko ir vokietės šeimoje. Oficialiai nurodomi 1938-ieji gimimo metai, bet pastaruoju metu - 1935-ieji. Nuo mažens jis turėjo polinkį dailei, kalboms, istorijai ir prabangaus gyvenimo stiliui. Pasak vieno anekdoto, jis savo ketvirtojo gimtadienio proga užsigeidė tarno, kurio jam, žinoma, nepaskyrė. Vienas iš jo ankstyvosios vaikystės prisiminimų – asmeninio (neegzistuojančio) kamerdinerio mokymas, kaip teisingai lyginti marškinių apykaklę. Šeimai persikėlus į Paryžių, viena iš daugelio jo dėmesio sferų tampa mada. Dar besimokydamas gimnazijoje jis turėjo teisę lydėti savo mamą į ,,Mados kūrėjų“ arteles. 1954 m. Karlas laimėjo savo pirmąjį apdovanojimą tarptautiniame konkurse. Yvas Sen-Loranas, kitas jaunuolis, laimėjo apdovanojimą už savo vakarines sukneles. Pjeras Balmainas panaudojo Lagerfeldui sėkmę atnešusius eskizus savo gaminiuose, o jaunąjį vyrą paskyrė asistentu savo dizainerių komandoje. Po trejų su puse darbo metų Lagerfeldui ši veikla pabodo ir jis ėmė dirbti vyriausiuoju dizaineriu Jean Patou namuose. Tačiau jau po metų ir čia pasijuto nekaip. Po to Lagerfeldas bendradarbiavo su naujais Chloe namais. Lagerfeldo dėka šie namai iki 1970-ųjų išlaikė gerą vardą. Jis ir Chloe buvo žinomi dėl ypač lengvo rūbo silueto. Jis sutraukė šilkines palaidines ties liemens linija kaip megztą švarkelį, klubus, juosmenį apjuosė saliais, paraukė aplink žastą ir aukštai pakėlė apykakles, taip sukurdamas vientisą siluetą, kurį pavadino baironeska, asocijuodamas jį su lordu Baironu. Dauguma jo rūbų buvo giriami už paprastas ir modernias moteriškas linijas. Be to, Lagerfeldo eskizuose pasireiškė pertekliaus tendencija: susegtos pirštinės su lošimo kortų motyvais, šilko vėduoklės ir saulės skėčiai. Vėliau atsirado primegztos deimantais blizgančios gitaros ir trykštantys vandens čiaupai. 1983 m. Lagerfeldas tapo Chanel namų kūrybos direktoriumi. Jis sugrąžino tuo metu merdėjusiems mados namams prestižinį statusą, buvusį spindesį ir prisidėjo prie to, kad ir šiandien Chanel priskiriama prie top‘ų - prekės ženklų, duodančių toną jaunų moterų aukštajai madai. 1987 m. Lagerfeldas šalia mados ir kostiumų kūrimo atranda visai naują veiklos sritį - fotografiją. 1996 m. už savo darbus jis gavo kultūros apdovanojimą iš Vokietijos fotografijos draugijos. Lagerfeldo išskirtinį įvaizdį sudaro ne tik jo baltai nupudruota plaukų kaselė, kurią jis nešioja nuo 1976 m., bet ir tamsūs akiniai nuo saulės, koreguojantys jo regos defektą. Jo, kaip vunderkindo, šlovė susijusi su neįprastu įvairiapusiškumu, taip pat su jo siekiu būti nepriklausomam. Jis pasirinko laisvę, kad galėtų visur eiti, kur sulauktų dėmesio bei pramogų. Evelina Smilingytė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

INGRIDA DAMBRAUSKAITĖ, 17m., Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

vertimai iš vokiečių kalbos

KRISTINA SIMONAVIČIŪTĖ, 15m., Skuodo Pr. Žadeikio gimnazija

GINTARĖ NOMEIKAITĖ, 16m., Kauno �Saulės” gimnazija

PAULINA BIJO

GABRIELĖ PETRAUSKAITĖ, 17m., Rokiškio r. Pandėlio gimnazija

GRETA LEVICKYTĖ, 14m., Panevėžio �Žemynos” progimnazija

Ji staiga prabudo. Vėjas, plaikstydamas užuolaidas, pučia pro atvirą langą, sugirgžda grindys. Ant sienos juda baugūs šešėliai. „Galbūt čia vaiduokliai?“- gąsdinasi Paulina. Mergaitė šaukia: - Mama! - tada garsiau. - Maamaa! Į kambarį įeina mama. - Kas nutiko, Paulina? - Mano kambaryje yra vaiduoklių, man baisu. - Vaiduoklių nebūna, - paprieštarauja mama. - Būna! - sušunka Paulina. - Aš juos mačiau. Čia, ten ir ten. Mama įjungia šviesą. - Kur tie vaiduokliai? - Dabar jie dingo, - apsidžiaugė Paulina, - kai išjungsi šviesą, jie vėl sugrįš. - Kas čia vyksta? - teiraujasi tėtis, žiovaudamas ir eidamas į kambarį. - Ji bijo, - sako mama, - mano, kad čia yra vaiduoklių. - Taip, aš juos mačiau! - tikina Paulina. - Nesąmonė, - nesutiko tėvas, - vaiduoklių nebūna. Jei jie egzistuotų, Trulis būtų seniai juos išvaikęs. - Vis tiek bijau. Ar tu niekada nebijai? - Ne, - atsakė tėtis. - Na, gal kartais. - Matai, aš taip pat. O ko tu bijai? - Kartais bijau, - aiškina tėtis, - kai, pavyzdžiui, vairuoju, o gatvė slidi. Arba kai daugiaaukščiame name kylu liftu. Kartais šiaip, be priežasties. Dar bijau, kad pritrūksim pinigų, arba bus karas. - Tai jokie vaiduokliai, - nustemba Paulina. - Žinoma, ne, - sutinka tėtis, - tai blogiau nei vaiduokliai, šitų dalykų labiausiai bijau. - O tu? - Paulina klausia mamos, - ar tu kada nors bijai? - Žinoma, - prisipažįsta mama, - net labai dažnai. - Ką reikia daryti, kad nebijotum? - teiraujasi Paulina. - Manau, kad geriausia yra su kuo nors apie tai pasikalbėti, - sako tėtis, - tuomet baimė išnyksta savaime. Paulina dairosi po kambarį. - Manau, kad šiandien vaiduokliai nebepasirodys, - drąsinasi ji. - Nepaisant to, ar galiu miegoti su jumis? - Na, eikš, bailiuke, - pasiūlo mama. Vėliau, gulėdama didelėje lovoje šalia tėvų, Paulina mąsto: „Tegul ateina vaiduokliai. Čia jie man nieko nepadarys. Bet kas yra karas?“ Viktorija Rimkutė Šiaulių r. Kuršėnų Pavenčių mokykla

56 RUGILĖ TRUNCYTĖ, 13m., Kelmės �Aukuro” pagrindinė mokykla

vertimai iš vokiečių kalbos

GUSTĖ SINKEVIČIŪTĖ, 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

LIUCIJA JUODVIRŠYTĖ, 15m., Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla

GABIJA MELICHAUSKAITĖ, 14m., Dituvos pagrindinė mokykla

DRĄSOS KLASĖJE SUTEIKIA ŠUO

AKVILĖ USTILAITĖ, 16m., Elektrėnų sav., Semeliškių vidurinė mokykla

Jaukiame Darlingerodo kaimelyje Harco kalnuose Tomo Mano pradinės mokyklos trečiaklasiai į kabinetą įlekia su džiaugsmu. To priežastis - ant savo kilimėlio klasėje įsitaisiusi ketverių metų mokykliniu šunimi vadinama kalaitė, padedanti mokyti vaikus. „Kiša mokykloje būna ne kiekvieną dieną, - aiškina Kordula Kruzė, šuns šeimininkė ir klasės auklėtoja, - tad mokiniai kiekvieną kartą džiaugiasi ją matydami.“ Rodezijos ridžbekų veislės kalaitė jau dvejus metus dirba kartu su savo šeimininke ir mokyklon atvyksta porą kartų per savaitę. Kordulai prireikė pusantrų metų surinkti visą informaciją apie mokyklinio šuns veiklą ir jo naudą vaiko ugdymui. Klasėje besimokančių vaikų tėvai taip pat apsvarstė projektą su šunimi ir susirinkime diskutavo apie baimę ir abejonę dėl jo sėkmės. Diena prasideda vaikams susėdus ratu. Greta ant kilimėlio guli ir Kiša, įdėmiai klausydamasi vaikų. „Raminantis šuns buvimas kartu suteikia mokiniams daugiau drąsos kalbėti apie save“,- sako klasės auklėtoja. Vėliau - metas muzikos pamokai, ir mokiniai prašo parodyti muzikinius Kišos gebėjimus. „Ji išmoko groti pianinu“, - išdidžiai praneša vienas auklėtinių. Išties vos mokytojai užgavus instrumento klavišus, šuo snukiu spaudžia klavišą šalimais. Visi susižavėję žvelgia į Kišą. Kiša aktyviai dalyvauja užsiėmime maždaug dešimt minučių, vėliau perleisdama pamokos vairą mokytojai, tad klasė nurimsta. „Šuo neturi pervargti. Didžiausia tėvų baimė, kad šuns buvimas klasėje išblaškys vaikus, nepasitvirtino, - toliau aiškina Kordula, - kartu esant Kišai vaikai tapo ramesni.“ Pusryčių pertraukėlės metu visi vaikai žino, ką daryti galima, o ko - ne. Prieš klasėje atsirandant šuniui, buvo įrėmintos taisyklės, kurių privalo laikytis visi. „Būkite tylūs, aš turiu puikią klausą ir riksmai man nepatinka. Šerkite mane tik gavę leidimą! Kruopščiai plaukite rankas mane paglostę“,- teigia iškaba. Pertraukos metu vaikams išėjus į kiemą, į savo poilsio vietą grįžta ir Kiša. Kita - vokiečių kalbos pamoka. Net kalaitė išmoko skaityti: panelė Kruzė paima į rankas popieriaus lapą su užrašu „Į vietą!“ ir Kiša paklusniai atsigula savo vietoje. Dabar metas mokiniams išspręsti užduotį. Tai padarę, vaikai gali ateiti prie šuns, jį paglostyti ar atnešti skanėstų. Baigiantis pamokai, klasėje sėdinti mergaitė pasiteirauja, ar galima pažaisti jos mėgstamiausią žaidimą - slėpynes. Šiame žaidime ieško Kiša, o vaikai, rankon gavę po imbierinį sausainėlį, skuba slapstytis po kabinetą. Vienas po kito jie šaukia šunį, kol jis suranda kiekvieną slapuką. „Svarbiausia šiame žaidime tai, kad mokiniai įgauna daugiau drąsos ir išmoksta taisyklingai tarti žodžius. Kadangi kiekvienas vaikas turi aiškiai ištarti šuns vardą, kad būtų surastas, reikia išdrįsti tyloje aiškiai ir garsiai ištarti komandą“,- žaidimo esmę aiškina Kordula. Kiša išlaikė specialų charakterio testą, kad galėtų dirbti mokykloje. Vokietijoje nėra jokių patvirtintų kursų mokykliniams šunims, tad mokytojai, dirbantys su jais, reguliariai kelia kvalifikaciją. Pasibaigia paskutinė pamoka ir Kiša paduodama leteną atsisveikina su kiekvienu mokiniu. Augustė Mikulėnaitė Kauno Milikonių vidurinė mokykla

58 JUSTAS RAZMUS, 10m., Plungės Senamiesčio mokykla

vertimai iš vokiečių kalbos

LAURA BAJARSKAITĖ, 10m., Šiaulių Centro pradinė mokykla

DANIELĖ USTILAITĖ 12m., Elektrėnų sav., Semeliškių vidurinė mokykla

SANDRA BACEVIČIŪTĖ, 17m., Vilkaviškio r. Sūdavos vidurinė mokykla

KORNELIJUS ČETVERGAS, 11m., Biržų �Atžalyno” vidurinė mokykla

METROCINEVISION - KINAS METRO TUNELYJE Šiuolaikiniame didmiestyje nėra nieko nuobodesnio kaip kelionė metro traukiniu. Troleibuse, autobuse ar tramvajuje galima bent mėgautis vaizdu pro langą. O metro traukinyje nėra jokios prasmingos veiklos: gali per kaimyno petį žvilgčioti į jo laikraštį, stebėti kitus keleivius arba baimintis laukiant bilietų kontrolės. Tačiau kelionė metro gali būti ir linksma. Bet tik jei gyvenate Berlyne, nes šiame mieste veikia pirmasis pasaulyje kinas metro tunelyje. Filmo kūrėjo Jorgo Mozerio - Metiuso daugelio metų darbo rezultatas - MetroCinevision. Šis projektas buvo įgyvendintas 1998 metais spalio 30-ąją dieną Berlyno 9-ojoje metro linijoje. Tais metais tarp stotelių „Zoologijos sodas“ ir „Hansos aikštė“ įvyko filmo demonstracinės trasos atidarymas. Atidarymo šventėje buvo galima gėrėtis filmų paroda ir garbingų svečių paradu. Šiame renginyje dalyvavo ir Čarlio Čaplino, kuriam ir buvo skirtas šis projektas, šeimos nariai. MetroCinevision veikia tokiu principu, kad juda ne paveikslėliai, o traukinyje sėdintys keleiviai. Kinas sukuriamas iliuzijos būdu. MetroCinevision - tai 545 metruose išilgai metro tunelio sienos instaliuoti 900 projektorių. Pajudėjus traukiniui, paveikslėliai, keisdami vienas kitą, pasakoja trumpą istoriją. Projektoriai tunelio pradžioje ir gale pagal tikslius kompiuterio apskaičiavimus yra sumontuoti arčiau vienas kito. Taip yra padaryta dėl to, kad traukinio greitis kinta įsibėgėjant ar stabdant. Filmas turi netgi tylų garso takelį, kuris netrukdo skaitantiems laikraščius. Taigi ant pilko betono už traukinio lango vyksta gyvenimas: brazilų futbolininkas reklamuoja sportinius batelius, pavargusius keleivius linksmina Čarlis Čaplinas. Filmas baigiasi, kai iš garsiakalbio pasigirsta nedraugiškas balsas: „Kita stotelė“, o perone užsidega ryški šviesa. MetroCinevision išradėjui Jorgui Mozeriui - Metiusui reikėjo 15 metų ir 2,3 milijonų eurų savo svajonei įgyvendinti. Kad ši idėja uždirbtų pinigus, šalia trumpučių filmų rodomos reklamos. Manoma, kad kasdien metro kiną peržiūri 70000 keleivių. Žmonės, įlipę į traukinį liūdni ir pikti, iš jo išlipa geros nuotaikos. Vadinasi, tikslas pasiektas.

INDRĖ SAMAITĖ, 16m., Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija

RASA BUTKEVIČIŪTĖ, 14m., Panevėžio �Vilties” pagrindinė mokykla

Ieva Kaziukaitytė Panevėžio r. Paįsrio Juozo Zikaro vidurinė mokykla

60 KASPARAS TUBUTIS, 15m., Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

vertimai iš vokiečių kalbos

IŠMINTINGASIS TEISĖJAS

VAIVA ŠALKAUSKAITĖ, 17m., Panevėžio 5-oji gimnazija

Kartą turtingas vyras turėjo nemenką pinigų sumą, o tuos pinigus laikė užsiūtus skarelėje, tačiau per neatsargumą ją pametė. Savo praradimą vyras paviešino ir pasiūlė radusiam ir sąžiningai grąžinusiam atlygį - šimtą talerių. Greitai pasirodė geras ir sąžiningas žmogus: - Aš radau tavo pinigus. Niekas nedingo! Pasiimk savo turtą! Taip pasakė doras žmogus meiliai šypsodamasis - tai buvo kilnu. Turtingasis vyras taip pat nusišypsojo, bet tik todėl, kad atgavo savo prarastus brangiuosius pinigus. Kokia iš tikrųjų jo sąžinė, greitai pamatysime. Jis skaičiavo savo pinigus ir tuo metu galvojo, kaip dorajam žmogui sumokėti žadėtą atlygį. - Gerasis drauge, - kalbėjo jis, - iš tikrųjų mano skarelėje buvo aštuoni šimtai talerių, bet aš dabar suskaičiavau tik septynis. Tu turbūt praplėšei vieną siūlę ir jau pasiėmei savo atlygį - šimtą talerių. Tai teisinga. Dėkoju tau. Iš tikrųjų tai buvo melas. Bet tai dar ne pabaiga. Sąžiningasis žmogus, kuris ne tiek dėl šimto talerių, kiek dėl savo kilnaus teising umo tvirtino, kad jis lininį krepšelį atnešė tokį, kokį rado. Galiausiai jie kreipėsi į teisėją. Kiekvienas laikėsi savo tiesos: vienas, kad skarelėje buvo aštuoni šimtai talerių, kitas, kad radęs nieko neėmė ir neardė lininio krepšelio. Problema atrodė neišsprendžiama. Bet išmintingasis teisėjas įžvelgė, kuris vyras yra sąžiningas, o kuris melagis, tad ėmėsi bylos: jis liepė abiem vyrams prisiekti ir paskelbė nuosprendį: „Taigi, tu pametei aštuonis šimtus talerių, o tu lininiame krepšelyje radai septynis šimtus, vadinasi, radusiojo pinigai negali būti tie, kuriuos teisėtai turėjo pirmasis. Tu, sąžiningasis drauge, pasiimk pinigus, kuriuos radai, ir laikyk juos saugiai tol, kol ateis tas, kuris pametė septynis šimtus talerių. O tu, pametęs pinigus, privalai laukti tol, kol suras tavuosius aštuonis šimtus.“ Kaip teisėjas nusprendė - taip ir liko. Gabrielius Bielinis Ignalinos r. Vidiškių gimnazija

61 INDRĖ KISELIOVAITĖ, 17m., Ignalinos gimnazija

SRIUBA

KAMILĖ JAKIMAVIČIŪTĖ, 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

Terasos tarpduryje stovi mama ir klaidžioja žvilgsniu po sodą. - Liizaa! Ji palaukia akimirką ir dar kartą garsiai šūkteli: - Liizaa! Ateik! Sriuba atauš! Bet Lizos nei girdėti, nei matyti. Tik paukštis čiulba medyje ir katė miaukdama slampinėja aplink namą. Taip, o kur Liza? Pasislėpusi krūme tupi ir tyli. Tyli kaip pelytė. Šiandien ketvirtadienis. Ir todėl bus špinatų sriuba. Ne, šiandien ji to žalio šlamšto valgyti nenori. Jokiu būdu! Todėl ji lieka tupėti ir žiūri pro šakas ir lapus, o jos mama dar kartą apsidairo ir grįžta atgal į namus. Štai dabar sėdi Liza ir galvoja: „Jei aš gana ilgai sėdėsiu čia, mama viena suvalgys sriubą. Kitaip juk ji atšals! Ir aš gausiu patiekalą.“ Tačiau po kiek laiko jai jau darosi nuobodu krūme ir ji išalksta. Vis dėlto ji dar neskuba iš savo slėptuvės, kol nusprendžia, kad puodas jau yra tuščias. Tada ji pakyla, nusivalo žemes nuo suknelės ir eina per sodą link namo. Čia jau stovi mama. - Liza, mažute. Kur tu buvai? Aš tave šaukiau. Bet tavęs niekur nemačiau. Taip, o ir sriubos tau nebėra! Ar tik nepradeda Lizos akys spindėti? Daugiau nėra sriubos!? Tačiau ji patempia lūpą, kad parodytų, kokia ji nusivylusi. - Ar tikrai nieko daugiau nėra, mama? Daugiau nėra sriubos? Mama purto galvą. - Ne, Liza. Daugiau sriubos nėra. Aš ją suvalgiau viena, žirnių sriubą! Kitaip ji būtų atšalusi. Liza išpūtė akis. Žirnių sriuba! Tai juk jos mėgstamiausias valgis. Su visais dešros gabalėliais joje! Bet šiandien ketvirtadienis. Tai visada būna tik špinatai! Dabar tai jau tikrai patempia lūpą, o jos akyse kaupiasi mažos ašarėlės. - Ar tikrai daugiau nėra sriubos? - klausia ji nedrąsiai. Mama šypsosi: - Na, aš galiu dar kartą pažiūrėti. Gal kiek nors ir liko. Ji įeina į virtuvę ir grįžta atgal su puodu. - Žiūrėk, Liza. Dar šiek tiek yra. Tikriausiai lėkštė bus. Lizos liūdnas vypsnis dingsta ir ji plačiai nusišypso. Taip, lėkštė pripilta iki pat kraštų. Dar niekada Lizai sriuba nebuvo tokia skani! Paulina Adomavičiūtė Kazlų Rūdos pagrindinė mokykla

62 KAMILĖ JAKIMAVIČIŪTĖ, 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

vertimai iš vokiečių kalbos

VIKTORIJA GINIŪNAITĖ, 19m., Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras

BAOBABO SODAS

RŪTA OKULIČ-KAZARINAITĖ 14m., Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazija

Mano pirmasis apsilankymas pas Tartariną iš Taraskono išliko kaip nepamirštamas įvykis; nuo to apsilankymo praėjo dvylika, o gal net penkiolika metų, bet aš vis dar jį prisimenu, lyg būčiau apsilankęs ten vakar. Drąsusis Tartarinas tuomet gyveno miesto pakraštyje, trečiame name į kairę nuo kelio į Avinjoną. Graži maža taraskoniška vila baltomis sienomis, žaliomis langinėmis, su sodu, esančiu priešais, ir balkonu – kitoje pusėje, o prie durų slenksčio susėdusiais klases žaidžiančiais arba snaudžiančiais saulėje mažaisiais savojiečių vaikais, ant galvų užsidėjusiais batų valymo dėžes. Iš lauko pusės namas atrodė visai niekuo neišsiskiriantis. Niekad nebūtum net pagalvojęs, kad atsidūrei priešais didvyrio namą. Bet kai įžengdavai, koks likimo pokštas! Nuo rūsio iki palėpės visas pastatas atrodė didvyriškai, net ir sodas taip pat. O koks puikus Tartarino sodas, nebuvo nieko panašaus į tai visoje Europoje. Jokio vietinio medžio, jokios prancūziškos gėlės, visur tik egzotiški augalai: akacijos, krescencijos, medvilnės medžiai, kokosmedžiai, mangai, bananmedžiai, palmės, baobabai, kaktusai, figos - jautiesi tartum būtum atsidūręs centrinėje Afrikoje apie du tūkstančius kilometrų nuo Taraskono. Visi augalai buvo kitokie negu turėtų būti iš tikrųjų: kokosmedžiai buvo ne ką didesni už runkelius, o baobabas (didžiulis medis) augo rezetai skirtoje puodynėje. Bet tai buvo visai nesvarbu! Taraskono gyventojams šis sodas buvo labai gražus, jie sekmadienius praleisdavo stebėdami Tartarino baobabą ir iš jo sodo grįždavo namo susižavėję. Tik pagalvokite, kokių įspūdžių aš galėjau patirti vaikščiodamas po šį nuostabų sodą. Dar viena staigmena manęs laukė, kai aš buvau atvestas į didvyrio kabinetą. Šis kabinetas, viena iš miesto retenybių, buvo sodo gilumoje, kur pro stiklo duris galima buvo matyti baobabo medį. Įsivaizduokite didelę salę, nukabintą šautuvais ir kardais nuo viršaus iki apačios. Visi ginklai iš visokiausių pasaulio šalių: trumpavamzdžiai šautuvai, karabinai, muškietos, korsikietiški ir kataloniški peiliai, revolveriai, rankiniai peiliukai, Karibų strėlės, strėlės iš silicio, kastetai, vėzdai, hotentotų vėzdai, meksikietiški laso – viskas, ką atpažįstu. O iš viršaus, kad jus dar labiau šiurpintų, viską apšvietė saulė, o jos šviesoje spindėjo plieniniai kalavijai, jataganai, metalinių šautuvų buožės. Tačiau į viską žiūrint ramino tai, kad visur buvo tvarkinga ir švaru: prižiūrėta, nuvalyta, sudėta ir paženklinta, kaip vaistinėje. Galiausiai prikabintas paprastas užrašas: Nelieskite, strėlės užnuodytos! Ginklai užtaisyti! Povilas Liudavičius Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinė mokykla

64 TOMAS URNIKIS 14m., Plungės Senamiesčio mokykla

vertimai iš prancūzų kalbos

ARKLIO IR JAUČIO ROJUS

AUGUSTĖ TAMAŠAUSKAITĖ, 15m., VšĮ Pranciškonų gimnazija

Kalbant apie Kamargą, mintyse sušmėžuoja du vaizdai: žirgas baltu apdaru ir jautis, apsitaisęs juodai. Šiame krašte jie neretai matomi drauge. Kad tuo įsitikintumėte, reikia juos išvysti bandoje, vadinamoje menada. Mes taip ir padarėme - praeitą vasarą su keletu draugų nusprendėme ,,čiupti jautį už ragų“. Važiuojame į nedidelę rančą Kamarge. Mūsų kelionė iš Nimo trunka 45 minutes. Atvykus kieme mus pasitinka šeimininkas su bulių augintojais - piemenimis (sargybiniais, vadinamaisiais Kamargo kaubojais). Visi jie vilki tradiciniais drabužiais - odinėmis kelnėmis ir geltonais bei raudonais marškiniais. Jaunas piemuo mus pakviečia sėstis į sunkvežimio priekabą. Pavažiavę pažliugusiu, po to žvirgždėtu keliu, vingiuojančiu tarp krūmynų, sustojame pievos pakrašyje. Vairuotojas mums liepia kantriai laukti. Pamažu mane apima nerimas. Seno sunkvežimio vėjų košiamoje priekaboje jaučiuosi nesaugiai. Apsidairau - aplink jokio prieglobsčio. Jei koks bulius sumanytų prisiartinti, mums galas. Vis dėlto gailėtis jau per vėlu, todėl sustingusi laukiu. „Žiūrėkit, žiūrėkit, toli priekyje!“ - sušunka vienas iš mūsų draugų. Įsižiūriu į tolį, bet tematau tik juodus taškelius, kurie, netrunku suprasti, juda. „Jaučiai, jaučiai!“ - surinka mano vyras. Ir iš tikrųjų, taškai ima ryškėti, virsdami juodais buliais. Mano pulsas greitėja. Metu baimingą žvilgsnį į vyrą, o jis, rodos, visai nesijaudina. Raiti sargybiniai apsupa bandą, ir aš nusiraminu. Įkvepiu, atranka prasideda. Apsiginklavę trišakiais, raiteliai tikrina jaunųjų jaučių gebėjimus. Tikslas - atrinkti bulius, kurie turi potencialą kautis ringe ir atnešti garbę kaimenės šeimininkui. Išrenkami patys vikriausi, gudriausi ir drąsiausi. Šis šokis tarp žirgų ir jaučių vyksta beveik visiškoje tyloje, kurią kartkartėmis nutraukia piemenų šūksniai. Žavi raitelių ir žirgų elegancija, stebina tobula gyvūnų bendrystė. Atranka baigiasi. Piemenys pasirenka šešis jaučius, jie atskiriami nuo bandos. Naujai išrinktųjų galbūt laukia šlovė. Mes grįžtame atgal į rančą. Ten šeimininkė baigia ruošti įspūdingo dydžio paelą, kurią skanaujame užsigerdami sangrija, klausydami gitaromis atliekamų flamenko melodijų. Austėja Žumbakytė Kauno Technologijos universiteto gimnazija

65 ANDŽELIKA ODINBERGAITĖ, 15m., Panevėžio r. Smilgių vidurinė. mokykla

DUONA - NUOSTABUS GURMANIŠKAS VALGIS Rizikuojant kai ką nuvilti, tenka pripažinti, kad šiais laikais prancūzai nenešioja berečių ir prancūziško batono užantyje. Vis dėlto, tikra tiesa, kad prancūzai ir duona yra glaudžiai susiję. Daugelis prancūzų šeimų negalėtų įsivaizduoti kasdienio stalo be duonos. Prancūziškas batonas, ilgoji pynutė, apvalusis kepaliukas, riestainis ir t.t. - įvairių formų ir pavidalų duonos gaminiai tiesiog klesti Prancūzijoje. Taigi, kam priklauso šis kulinarinis šedevras? Nėra nieko paprastesnio už duoną: miltai, druska, vanduo, mielės (arba raugas), suteikiančios duonai formą - štai ir viskas. Telieka pašauti duoną į krosnį ir palaukti, kol ši gražiai apskrus. Prieš atsirandant ant mūsų stalo tokiai duonai, kokią ją matome šiandien, jai teko pereiti skirtingus etapus. Kad išvystume pirmuosius iš raugo kepamos duonos pėdsakus, reiktų nusikelti į Neolito laikotarpį, maždaug 30000 metų prieš Kristų, tačiau tikruosius „šiuolaikinės“ duonos pėdsakus istorikai randa tik apie 8000 metų prieš Kristų. Manoma, kad iš raugo kepama duona atsirado Egipte, kur pagrindinį vaidmenį suvaidino atsitiktinumas. Pasakojama, kad duonos tešla be raugo (iš vandens, pieno, miežinių miltų ir sorų mišinio) buvo per ilgai palikta nekepta. Tačiau ją visgi buvo nuspręsta kepti ir ji iškilo. Laikui bėgant, šis patiekalas tapo neatsiejamas įvairių kultūrų mitybos dalimi. Viduramžiais duoną valgė neturtingos ir pasiturinčios šeimos, nors miltai būdavę skirtingi. XIX amžiuje atsiranda modernios duonos kepyklos. Daugybė išradimų, tokių kaip mechaninis duonkubilis, padaro duonos kepimą mažiau fizinių jėgų reikalaujančiu darbu. Žaliava tampa taip pat lengviau prieinama. Geros kokybės duona tampa visiems pasiekiama. Tačiau duonos kepimo mastai sumažėja per 1929 metų ekonominę krizę, taip pat per vokiečių okupaciją 1939-1945 metais. Tik sulaukus Antrojo pasaulinio karo pabaigos duonos gamyba atsigauna, o kepyklos atsinaujina. XX amžiuje vis dar yra paplitę pavieniai kepėjai, nepaisant to, kad pramoniniu būdu sėkmingai gaminama duona yra pigesnė ir jos galima nusipirkti didžiosiose prekyvietėse. Tradiciniai kepėjai patiria didžiulę konkurenciją. Šiandien Prancūzijoje suskaičiuojama apie tūkstantį duonos kepėjų amatininkų. Atkreipkite dėmesį! Niekur jie nedingo. 1993 metų prancūzų teisynas oficialiai apibrėžė šią profesiją. Terminai „kepėjas“ ir „kepykla“ apibūdina tik profesionalų amatą ir amatininką, kuris duonos kepimui renkasi natūralius produktus, atidžiai minko tešlą ir prižiūri fermentaciją, išminko ją tam tikra forma bei kepa pardavimo vietoje. Beje, duonos gamybai niekada nenaudojami šaldyti produktai. XX amžiuje augant duonos gaminių paklausai, šių produktų gamybos procese imamas naudoti konvejeris. Atsiranda maisto pramonės įmonės „Paul“, „Moulin de Païou“, „Banette“, o ypač garsi „Poilâne“. Bėgant laikui seniau buvusios pavienės šeimos kepyklėlės virsta tikromis duonos kepimo imperijomis ir šiomis dienomis yra paplitusios po visą Prancūziją. Kepyklėlių iškabas papildo siūloma naujovė sumuštinių produkcija, kuri atitiko vis labiau greitą maistą vertinti pradėjusių prancūzų poreikius. Bėgant laikui įgauna vertę ekologiški duonos gaminiai. Atsiranda reikalavimai, pagal kuriuos mažiausiai 95 procentai juos sudarančių produktų turi būti ekologiški. Duonos gaminių prekyboje iškyla „Biofournil“ - įmonė, kurios gaminiams būdingos senovinės duonos formos. Beje, ar pagalvojote, kad prancūziška duona yra mėgstama bei vertinama anglosaksiškose šalyse? Taip taip, ji tikrai kažkuo kerinti. Kiekviena šalis turi savo tradicinę duoną, tačiau prancūziškas batonas tampa populiarus visose pasaulio šalyse, ypač juo susižavi kita Atlanto vandenyno pakrantė. Tradicinis 250 gramų batonas tampa prancūzų gastronomijos simboliu. „Paul“, „Fauchon“ kepyklos ar net nepriklausomi pavieniai kepėjai užkariauja Amerikos rinką. Gausybė firmų pradeda prekiauti savo produkcija internetu. Apsilankykite parduotuvės „Poilâne“ tinklapyje. Ji suteikia galimybę visam pasauliui išbandyti rankų darbo tikrą prancūzišką duoną. Internetinis firmos tinklapis užtikrina duonos gaminių kokybę, tarsi tai būtų miela maža tradicinė kepyklėlė. Taigi, ar prancūziška duona yra geriausia pasaulyje? Prancūzai tai patvirtina. Tačiau tėra vienintelis būdas įsitikinti - paragauti. Giedrius Tvarijonas Vilniaus Žirmūnų gimnazija

VANESA PASKALS

SKYTĖ, 12m., Šilutės r. Kintų vidurinė mokykla

vertimai iš prancūzų kalbos KAS YRA GUDRIAUSIAS? Kiekvieną vakarą, prieš eidamas miegoti, Samas atsigula po milžinišku mangrovės medžiu. Jis ilsisi ten ilgesnį laiką svajodamas apie dieną, kai jis užaugs didelis, pakankamai didelis, kad nebijotų senojo liūto, to paties, kurio bijojo tėvai. Jo tėvas ir mama nepaliaudami kartoja kiekvieną vakarą, įvairiausiais būdais: - Samai, būk atsargus, lik prie mangrovės medžio. Toliau karaliauja senas liūtas ir jis nemėgsta būti trukdomas. Lengvai gali praryti visą žmogų. Tačiau vieną vakarą Samas pasakė: - Greitai man sukaks penkeri metai. Jei šis senas liūtas tikrai yra, pats laikas jam sužinoti apie mane. Ir pamatysime, kuris iš mudviejų protingesnis. Tuomet Samas praėjo pro mangrovės medį ir pasinėrė į auksinę savaną. Staiga pasigirdo baisus riaumojimas. Liūtas buvo ten, už trijų metrų nuo jo. - Laba diena, - pasakė Samas liūtui. - Žinau, kad mane suėsi. Bet prieš tai norėčiau, kad išklausytum vieną istoriją. Ar tau patinka aštrūs pipirai? - Žinoma, ne! - suriaumojo liūtas. - Gaila! - sako Samas. - Mano skrandis pilnas jų. Ir jei tu nuspręsi šį vakarą mane praryti, pajusi mano pipirinį skonį! - Nesvarbu, - suriaumojo liūtas, - aš tave sudorosiu kitą kartą. Ir liūtas nuėjo. Kitą vakarą Samas negalėjo susilaikyti negrįžęs į tą pačią vietą. Liūtas jau buvo ten. - Matai, - sako Samas, - tu esi stipriausias, bet ne pats gudriausias. Kitaip būtum mane prarijęs pirmą kartą. - Ak taip? - suriaumojo liūtas. - Tu taip pat nesi gudriausias. Kitaip nebūtum sugrįžęs... Aš tave sukramsnosiu gyvą! - Palauk! - sako Samas, - prieš mane suėsdamas, turi žinot vieną dalyką. Ar matai šiuos spuogelius ant mano rankų? Tai vėjaraupiai - labai pavojinga liga liūtams. Jei mane prarysi - užsikrėsi. Ir joks gydytojas nenorės gydyti tokio nuožmaus liūto - tu niekada nepasveiksi. Tiesą pasakius, čia stovėdamas tu rizikuoji užsikrėsti. Supanikavęs senas liūtas išsinešdino. Žinoma, kitą dieną Samas nesusilaikė nesugrižęs į tą pačią vietą, be abejo, liūtas jau buvo ten. - Matai, - sako Samas, - tu esi stipriausias, bet ne pats gudriausias. Priešingu atveju būtum atpažinęs uodo įkandimus. Vakar vakare turėjai labai gerą progą mane sudoroti! - Tai tu taip manai! - suriaumojo liūtas besilaižydamas. - Šį kartą tavęs nepaleisiu... Kodėl nieko nesakai, kai paprastai būni toks kalbus? - tęsė liūtas, - pagaliau supratai, kad esu pats stipriausias ir pats gudriausias! - Ne, - atsakė Samas, - nei tu, nei aš nesam nei stipriausi, nei gudriausi. - Ak taip? - suriaumojo liūtas. - Tai kas tada yra? - Tai dramblys, kuris yra už tavęs ir mus tuoj sutraiškys. - Dramblys? Kur? - paklausė išsigandęs liūtas. Naudodamasis proga ir negaišdamas nė minutės Samas dūmė kiek kojos nešė. Ir kai liūtas atsigręžė - nieko nebematė. Samas nuskuodė dideliais šuoliais. Kai uždusęs Samas grįžo namo, pamatė ant stalo didelį gimtadienio tortą. - Samai, tu jau didelis, - pasakė jam mama, - laikas tau sužinoti. Ši istorija apie liūtą, tai tik tėvo išgalvota gudrybė, kad nenuklystum toli nuo namų. Su gimtadieniu, mano berniuk! - Tai beprotiška, ką kartais tėvai gali išsigalvoti! - pamąstė Samas tą naktį prieš užmigdamas ir užsiklodamas savo senąja antklode su liūto atvaizdu. Karolina Kastinevičiūtė Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

DIDŽIOJI OSKARO KELIONĖ

AUŠRINĖ BIELIAJEVAITĖ, 15m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

MIGLĖ REMEIKAITĖ, 18m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija

68 DOMANTAS BLUŽAS, 17m., Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla

Nuo aukšto kaštono viršūnės pradeda leistis lapelis. Jis lėtai sukasi pučiamas vėjo ir švelniai nutupia ant trijų sraigių nugaros. - Ak, ak! Štai ir ruduo! - dainuoja Tėtis Sraigius iš savo didžiulio gelsvo kiauto iškišdamas ragą. - Ak, ak! Štai rudenėlis! - niūniuoja Mama Sraigė, iškišdama du ragelius iš savo storo, juodai rausvo, dėmėto kiauto. - O kas gi vyksta rudenį? - klausia Mažasis Sraigiukas iš karto iškišdamas abu savo mažus ragelius iš savo mažyčio, geltonai oranžinio kiauto. - Keliaujam, mūsų Mažasis Oskarai! - jam sako tėvai, - vyksime į ilgą kelionę! - Kur keliausime? - vėl klausia Oskaras. - Tai staigmena! - jam atsako Tėtis Sraigius. - Nagi, šliaužki! Oskaras atsidūsta... Būtų visai neblogai pasilikti ir nejudėti. Jis jaučiasi toks mažas mažas! Pof-pof-pof... Du dideli kaštonai atsitrenkia į žemę, tiesiai jam po nosimi. Išsigandęs Oskaras užsiropščia mamai ant nugaros murmėdamas: - Tas ruduo mane gąsdina! Išvesk mane greičiau! Uuuu... Švilpia vėjas ir kasdien juos po truputėlį ragina judėti tolyn. Uuuu... Laikas eina, ir lapų kalnai stūkso prieš juos. Oskaras mėgsta palįsti po jais ir žaisti slėpynių. Bet jis dažnai klausia: - O kada gi mes atvyksime? Jo tėvai kiekvieną kartą jam atsako: - Dar neatvykome, branguti. Dar ne! Oskaras atsidūsta... Jis jaučiasi dar toks mažas! Kapt kapt kapt... Lyja lietus ir padeda jiems šliaužti keliu. Kapt kapt kapt... Lyja lietus ir kiekvieną dieną padeda jiems po truputėlį šliaužti tolyn. Lietaus lašeliai šokinėja ir kutena Oskaro galvą. Ak! Kaip vis dėlto gera rudenį! Bet kas gi darosi! Lietaus lašeliai virsta į mažus medvilnės kamuoliukus. Jie švelnūs, bet tokie šalti. Oskaras jaučiasi visas sušalęs ir pavargęs... - Štai ir atėjo laikas žiemos miegui, - sako Mama Sraigė. - Greičiau skubėkime gultis. Mes pabusime tik pavasarį! - priduria Tėtis Sraigius. - Aš dar noriu pažaisti! - maldauja Oskaras. - Tik dar vieną kartelį! Susigrūdę vienas ant kito jie čiuožia ledu. Sraigių džiaugsmingi šūksniai aidi snaigėms krentant žemyn. Vėliau po medžio kelmu jie visi trys susigūžia.

vertimai iš prancūzų kalbos

- O po žiemos miego ar mes greitai atvyksime? - sumurma visai apsnūdęs Oskaras. Poc-poc-poc... Tik sniegas jam atsako. Visos trys sraigės miega savo pastogėje: didelė sraigė, vidutinė sraigė ir pats mažiausias sraigiukas. Jie miega ir dienomis, ir naktimis. Kai ateina pavasaris, Oskaras nubunda pirmas. Saulės spindulių švelnumas ir saldūs kvapai jį priverčia pasukti galvą. Jis džiaugsmingai sušunka: - Tėte! Mama! Aš alkanas! Nelaukdamas tėvų jis puola prie pirmos pavasarinės žolės minkštų kuokštų. Koks gardumėlis! Oskaras dar niekad neragavo nieko tokio skanaus. Oskaras skubinasi tęsti kelionę. - Aš šliaušiu pirmas! - sako jis. - Gerai, - sutinka Tėtis Sraigius. - Bet saugokis didelių paukščių, jie pavojingi. Oskaras prižada saugotis. Jis yra toks patenkintas, kad net jaučiasi truputėlį didesnis! Pavasaris jau čia ir trys sraigės šliaužia tolyn... Jos vis šliaužia pirmyn, net ir žvaigždėtą naktį. Oskaras toks laimingas, kai daugybė mažų gėlyčių mirksi danguje. Darosi vis šilčiau ir šilčiau. Žemė jau nudžiūvo. Bzzzz... Dūzgia bitės. - Štai ir vasara! Pagaliau ji atėjo! - sako Mama Sraigė. Pagaliau vieną rytą jie prišliaužia prie akmeninės užtvankos. - Sukaupk paskutines jėgas , - sako Tėtė Sraigius šypsodamasis. - Staigmena tavęs laukia kitoje pusėje... Valio! Šliaužiu! Jis šliaužia vis aukštyn ir aukštyn. Ir... priešais save jis išvysta jūrą! - Kaip gražu! - sušunka Oskaras. - Kokia nuostabi kelionė! - O taip, mūsų branguti, jam pritaria tėvai. Tikrai graži kelionė, per kurią tu tiek daug paaugai! O dabar laikas švęsti su tavo pusbroliais, kurie gyvena jūroje. Ir tada iš uolų išlenda vienas ragas, paskui visi keturi, po to netgi aštuoni, ir iš visur sklinda tylūs balseliai: - Oskaras, taigi čia Oskaras! Štai ir jis pagaliau! Dešimtys įvairiaspalvių, apvalių, taškuotų, didelių ir mažų sraigių šliaužia link Oskaro su didžiuliu dumblių tortu dainuodamos: - Su gimtadieniu, Oskarai! O Oskaras, pats laimingiausias iš visų sraigių, dabar tikrai tikrai jaučiasi... didelis! Jognė Tilvikaitė Žygimanto Augusto pagrindinė mokykla

69 JUSTINA GELAŽIŪTĖ, 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

TYLA Raimundui Paketui patinka kaime. Kiekvieną vasarą jis išvyksta iš sostinės, kad aplankytų mažąjį Haute - Auvergne miestelį. Čia - šeši žemi, lyg į žemę susmigę, namukai, savo tamsiuose langeliuose saugantys paslaptingus šešėlius. Negana to, išmintingi kaštonmedžiai didingai į dangų kelia šakas, o pats dangus - lengvas ir skaistus. It banda maži kalneliai, susispraudę vieni prie kitų, saugo miestelį, į kurį norint patekti reikia prasibrauti pro žaliuojantį aukštų slėnių labirintą. Šen ir ten, tarp pievų ir laukų, įvairūs medžiai - eglės, beržai, ąžuolai - apglėbia tvenkinius ar įrėmina ežerus. O viržiai! Rausvi viržiai, lengvai balkšvėjantys ir pagaliau visiškai išblunkantys vos tik pasirodžius rudeniui. Raimondas Paketas apsistoja pas du kaimo senukus su lyg iš medžio išraižytais veidais ir rankomis - senelius, kurie priėmė jo draugystę. Jo kambaryje tvyro ramuma, tyras oras. Jame vyrauja vienuoliška prieblanda, kurioje protarpsniais galima įžiūrėti lovą, spintą ir stalą - senus, laiko ištaurintus baldus. Raimundui Paketui kaimas ir yra visa tai. Dieną - saulė. Naktį - žvaigždės. O lietaus ir vėjo jis niekuomet neprisimena. Šis kaimas jam ypač patinka, kai saulė apsigaubia auksiniais lašais. Išties jis Raimundui patinka dėl tylos, karaliaujančios pievose bei laukuose, miškuose bei akmenyse, upėse bei tvenkiniuose. Raimundas Paketas žavisi tyla. Ne bet kokia tyla, o šiąja. Tyla be pradžios ir be galo, tiek laike, tiek erdvėje. Jo meilė kaimui dieną ir naktį - tai jo aistra beribei tylai. Tyla jam - stichija, kurioje gimsta didžiausi atradimai. Kad ir kaip būtų, tyla jam padeda kurti gražiausias dainas, visuomet šiek tiek niūrius kupletus, kuriuos savaip perdainuoja keletas garsių menininkų. Kasdien vidudienį, pasiėmęs savo didelę šiaudinę skrybėlę, jis savo lėtu svajoklio žingsniu pėdina tuo pačiu žolėmis apžėlusiu takeliu. Jo akys šoka tarp nuo tūkstančių sėklų nusvirusių rugių, vis dar opių, trapių avižų, susikausčiusių usnių, purpurinių rusmenių bei geltonų gencijonų. Įtemptoje dienos kulminacijos tyloje gamta ir vėl užima karalienės sostą, kaip senais laikais. Ir kiekvieną vakarą, nakčiai nusileidus, Raimundas Paketas ir vėlei eina tuo pačiu takeliu. Šįkart vietoj skrybėlės - beretė, bet jis avi tuos pačius batus. Jis eina, rankas susikišęs į kišenes. Žemės tyla lygi dangaus tylai. Ji tokia pat žavinga. Koks skirtumas tarp šio kaimo ir jo biuro Paryžiuje? Viename tyla dirbtinė, be gyvybės, kitame - gyva tyla gimsta iš gamtos. Pastarosios vasaros naktį, retą ir gražią it brangakmenis, Raimundas Paketas sekė savo svajingąjį takelį, kai staiga jis sustojo, apimtas nerimo. Neaiškaus nerimo, kurio kilmės jis negalėjo apčiuopti ir kurio kraštų nesugebėjo nubrėžti. Kiek laiko jis sustingęs stovėjo riešutmedžių gretose? Sekundę? Dvi? Tris? Gal dešimt? Jis pats to negalėtų apsakyti, bet jam tai buvo lyg nesibaigiančio laukimo kančia. Susyk jis suvokė savo staigaus susirūpinimo priežastį ir pajuto palengvėjimą, panašų į tą, kurį pajaučia plaukikas, pagaliau oru užpildęs savo plaučius. Neaiškus garsas įsiterpė tarp nakčiai būdingų tūkstančių slaptų gyvybių skleidžiamų garsų, kurie sudarė nakties tylą. Raimundas Paketas įtempė ausį ir atpažino įsibrovėlį garsą. Tai buvo inkštimas, menkai garsesnis už sunokusių kviečių kotų šlamenimą. Jis sklido iš gretimų krūmokšnių. Raimundas Paketas prisiartino prie jų, pasilenkė ir jo širdis smarkiai plakė krūtinės gilumoje. Ten, ant purios žolės, - maža rusvo kailio lapė, kurios kojelę it įsikandę aštriais dantimis tvirtai laikė spąstai. Lapė nebebandė vaduotis iš metalinių nasrų, kurie ją laikė įkalinę. Pasidavusi, praradusi viltį, ji gulėjo pavirtusi ant šono ir laukė mirties. Jei inšktė, tai dėl to, kad jai skaudėjo. Kai vyras pasilenkė prie jos, lapė susigūžė ir kyštelėjo dantis, laukdama paskutiniojo smūgio. Raimundui Paketui prireikė sutelkti visas jėgas, kad atvertų šalto metalo spąstus, glėbyje laikančius apmirusią leteną. Emilija Vaišnoraitė

Briuselio II-oji Europos mokykla

vertimai iš prancūzų kalbos

IEVA BELEŠKAITĖ, 16m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

EGLĖ DAMBRAUSKAITĖ, 19m., Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Va ik

ės

bin

kū

ty vo s

icia

fo n

GABIJA BARANAUSKAITĖ, 15m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas V-oji knyga 2014 Projekto vadovė Zita Martinėlienė Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas Pirmame viršelyje panaudotas Augustės Santockytės (VšĮ Pranciškonų gimnazija) piešinys Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt