Tavo žvilgsnis 2018 by Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas Vertimų ir iliustracijų projektas

TAVO ŽVILGSNIS IX-oji knyga

ANGLŲ 4

AR TAI MAGIJA?

BEŽDŽIONĖ IR VĖŽLYS

MANO TĖTIS SUTIKO KELETĄ TIGRŲ

PASAKA APIE TRIUŠIUKĄ PITERĮ

NEKLAUŽADA BERNIUKAS

BETHOVEHAS

RUSŲ 40

DOSNI DOVANA

PINTINĖ SU EGLIŲ KANKORĖŽIAIS

NEĮTIKĖTINA ISTORIJA

ŠLOVINGASIS BAIKALO EŽERAS

PAČIOS KARŠČIAUSIOS IR PAČIOS ŠALČIAUSIOS VIETOS ŽEMĖJE

APIE TAI, KAS JUOKINGA IR LIŪDNA A.P. ČECHOVO GYVENIME IR KŪRYBOJE

VOKIEČIŲ 60

DANGAUS KARALIUS

MAŽOJI BITĖ

MĖSAINIAI YRA IŠ HAMBURGO - ARGI NE?

SNIEGO ŠUNYS: JAUTRIOS UOSLĖS SNIEGE

KARNAVALAS VOKIETIJOJE

ĮPRASTA MOKSLO METŲ DIENA

PRANCŪZŲ 74

SUSIRGAU

PONAS NUOSTABUSIS

SPAUDA

PAS SŪRININKĄ

PERE LACHAISE KAPINĖS

NAKTIS

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas TAVO ŽVILGSNIS Vertimų ir iliustracijų projektas IX-oji knyga 2018 Projekto vadovė Zita Martinėlienė Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt

AR TAI MAGIJA?

- Ir tai viskas? – nustebo moteris. kurie žiedeliai taip ir neišsiskleis, jeigu gaus sočiai saulės ir vandens – augaliukai apsipils - O tu laistai savo gėlę? – pasidomėjo moters stalas. žiedais. - Kalbantis stalas! – suklykė moteris. Kartais žmonės mėgsta dainuoti auIr ji pasileido bėgti taip pat. galams, kuriuos jie augina. Niekas nežino, ar Pasaulyje būna didelių augalų ir mažyčių. tai padeda augti. Bet mes žinom, kad visiems - Kur taip bėgat? – šūktelėjo berniukas su Taip pat juokingų violetinių augalėlių ir au- augalams reikia vandens ir šviesos. dviračiu. galų, kurie pražysta violetiniais žiedais. Visa - Mano gėlė kalba, - atsakė vyras. augalija lauke gauna saulės ir vandens, bet tu - Ir mano stalas prakalbo, - pridūrė moter*** turėtum parinkti savo augintiniams geriausią is. vietą augti. Visiems augalams reikia vandens Kartą žmogus skynė gėles savo kieme. Vi- Ir tai viskas? - nustebo berniukas. ir šviesos. Kai kuriems iš jų reikia labai daug ena gėlė ir sako: - Tavo medžiui taip pat reikia vandens, šviesos, o štai be vandens jie gali išgyventi iš- Tai pagaliau atėjai. Tu manęs nelaistei, o įsiterpė berniuko dviratis. tisas dienas. Jiems mažiau vandens yra geriau dabar nori nuskinti. Eik šalin. - Kalbantis dviratis! – suriko berniukas. nei per daug. Tokie augalėliai mėgsta lepintis Ir visi pasileidžia ieškoti mero. Meras atida- Kas čia kalba? – sukluso vyras. Jis pakėlė saulės atokaitoje ištisą dieną. O kiti augalai galvą ir pažiūrėjo į ožką. ro duris ir išeina. Galiausiai meras prabyla: pagelsta, jeigu šviesos jiems per daug. Jiems - Gėlės ir daiktai nekalba. Visa ši istorija – Ar čia tu kažką sakei? – paklausė ožkos. šešėlis geriau nei saulėkaita. Šiek tiek nekaitri- Tavo ožka nesikalba su tavimi, - atsiliepė mane juokina. os saulutės ir daug vandens yra tai, ką šie au- vyro šuo. – Tai gėlė. Ji liepė tau išeiti. - Visiems augalams reikia vandens ir šviegalėliai mėgsta labiausiai, nes vanduo padeda Vyras nustebo ir pasileido bėgti pas merą. sos, - tarė mero kėdė. jiems užaugti dideliems ir žaliems. Žydintys VAKARĖ VIDŽIŪNAITĖ 10m., - Kur taip bėgi? – paklausė moteris. augalai turi gauti daugiau šviesos nei nežyUkmergės „Šilo” pagrindinė mokykla - Mano gėlė kalba ir mano šuo kalba taip Mokytoja Jurgita Pauliukonytė dintys. Jeigu jie gaus per mažai šviesos, kai pat, - paaiškino vyras.

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 4

EVELINA MARCINKEVIČ 15m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

JUSTINA LUKOŠEVIČIŪTĖ 12m., Vilkaviškio r. Pajevonio pagrindinė mokykla

SONATA VILKEVIČIŪTĖ 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

URTĖ GERULSKYTĖ 14m., Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla

URTĖ GIKNIŪTĖ 12m., Panevėžio „Vilties” progimnazija

MINDAUGAS ARBATAUSKAS 11m., Vilkaviškio r. Vištyčio Petro Kriaučiūno mokykla-daugiafunkcis centras

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 6

DANIEL OLICKIJ 13m., Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazija

MERŪNĖ PAČKAUSKAITĖ 11m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

SKAIVA GUDAUSKYTĖ 12m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

KAROLIS MASALSKIS 10m., Vilniaus r. Dūkštų pagrindinė mokykla

AINĖ PEČIULYTĖ 10m., Marijampolės mokykla darželis „Želmenėliai”

GUSTĖ VEKRIKAITĖ 12m., Kauno dailės gimnazija

VANESA DUBNIKAITĖ 15m., Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 8

GABRIELĖ LESETAITĖ 14m., Marijampolės „Šaltinio” pagrindinė mokykla

ERIKA TOMKUTĖ 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

MONIKA GUDAČIAUSKAITĖ 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

BEŽDŽIONĖ IR VĖŽLYS Vieną kartą gyveno vėžlys, kuris buvo labai malonus ir ramus. Jis turėjo daug draugų. Tarp jų buvo beždžionė, kuri buvo savanaudė. Ji visada norėdavo turėti geriausią dalį iš visko. Vieną dieną beždžionė nuėjo pas vėžlį ir pakvietė jį drauge keliauti į gretimą kaimą. Vėžlys sutiko. Kitą rytą jie išėjo anksti. Beždžionė nepasiėmė daug maisto su savimi, nes ji nemėgo nešti sunkių daiktų. Vėžlys, priešingai, pasiėmė daug atsargų. Jis patarė ir beždžionei pasiimti daugiau, bet ši tik pasijuokė iš jo. Po to, kai jie prakeliavo penkias dienas ir beždžionės maisto nebeliko, vėžlys turėjo pasidalinti su ja savo maistu. Beždžionė buvo gobši ir visą laiką vis prašydavo: - Vėžliuk, duok dar truputėlį! - Palauk, - atsakė vėžlys, - mes ką tik baigėme valgyti. Kol beždžionė nieko nesakė, jie keliavo toliau. Po kelių akimirkų beždžionė sustojo ir pasakė: - Ar negalėtum judėti greičiau? - Aš negaliu, velku labai sunkų nešulį, paaiškino vėžlys. - Duok man tą nešulį ir tada mes galėsime keliauti greičiau, - pasiūlė beždžionė. Vėžlys padavė jai visą savo maistą, ir

beždžionė bėgo su maistu greitai, kiek nešė kojos, palikdama vėžlį toli toli už savęs. - Palauk manęs! - suriko vėžlys, bandydamas pasivyti savo draugę. - Paskubėk! - klykavo beždžionė, sprukdama iš akiračio. Vėžlys skubėdamas labai greitai pavargo ir užduso, bet jis toliau ėjo. Beždžionė įsirioglino į medį, kuris stovėjo prie takelio, ir pažvelgė atgal. Kai ji pamatė savo draugą labai toli, suvalgė truputėlį maisto. Pagaliau vėžlys atitipeno. Jis buvo labai alkanas, ir paprašė beždžionės ko nors pavalgyti. - Palauk dar šiek tiek, - pasakė savanaudė beždžionė. - Pavalgysime vietoje, kurioje bus galima pasisemti vandens. Vėžlys nieko neatsakė, bet vis tipeno toliau. Beždžionė pralenkė jį ir pasielgė taip pat kaip ir pirmoje vietoje, bet šį kartą ji suėdė visą maistą. - Kodėl taip vėlai atėjai? - paklausė beždžionė, kai vėžlys dūsaudamas atropojo. - Nes aš buvau per daug išalkęs, kad eičiau greičiau - atsakė vėžlys. - Ar galėtum man duoti maisto? - Nebėra jo, - pralemeno beždžionė. - Tu pasiėmei jo nedaug. Aš suvalgiau viską, kas buvo ir vis dar esu alkana. Vėžlys dusdamas tęsė kelionę takeliu. Beeidami jie sutiko medžiotoją. Beždžionė tik pamačiusi medžiotoją iškart įsiropštė į medį,

bet vyras pagavo vėžlį ir parsinešė jį į savo namus. Beždžionė juokėsi iš savo draugo nelaimės. Bet medžiotojas buvo malonus vėžliui: prisirišo jį prie bananų medžio ir duodavo jam maisto kas valandą. Vieną dieną beždžionė ėjo pro medžiotojo namą. Kai pamatė savo draugą pririštą, ji pradėjo iš vėžlio šaipytis, bet vėliau pabuvusi keletą valandų ir pamačiusi, kad vėžlys buvo maitinamas kiekvieną valandą, pajuto didelį pavydą. Atėjo naktis, o kai medžiotojas miegojo, beždžionė priartėjo prie vėžlio ir sušnabždėjo: - Leisk mane į savo vietą. - Ne, man patinka ši vieta, - atkirto vėžlys. Beždžionė visaip vis prašė ir maldavo vėžlio. Galiausiai vėžlys sutiko. Tada beždžionė išlaisvino vėžlį ir prisirišo save prie to medžio, kur prieš kelias minutes buvo vėžlys. Vėžlys išbėgo laimingas, o beždžionė buvo tokia patenkinta, kad vos užmigo nuo savo minčių, jog medžiotojas ją šers kas valandą ir kiekvieną rytą. Anksti kitą rytą medžiotojas atsibudo ir pažiūrėjo pro langą. Jis pastebėjo beždžionę ir pagalvojo, kad šis gyvūnas vogė jo bananus. Tada jis išsitraukė savo šautuvą ir nušovė ją. Tad vėžlys buvo laisvas, o beždžionė negyva. LIVETA NAGRECKYTĖ 11m., Klaipėdos Gedminų progimnazija Mokytoja Iveta Anužienė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 10

BEATA CINSKAITĖ 11m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla

LUKRECIJA JARMALYTĖ 12m., Vilniaus Petro Vileišio progimnazija

JUSTĖ JONUTYTĖ 16m., Klaipėdos licėjus

MATAS JACIUNSKAS 15m., Alytaus Putinų gimnazija

IDA MASAITYTĖ 17m., Jurbarko r. Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija

AUGUSTĖ BALNYTĖ 12m., Akmenės r. Akmenės gimnazija

AGNĖ ŽALIAUSKAITĖ 16m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 12

AKVILĖ LAGUNAVIČIŪTĖ 15m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

AUGUSTAS BLOŽĖ 14m., Kauno dailės gimnazija

EMILĖ MIKUTAITĖ 16m., Klaipėdos licėjus

ROBERTA PAULAUSKAITĖ 13m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

GABIJA JAKŠTAITĖ 16m., Klaipėdos Edvardo Balsio gimanzija

GABIJA CELIKOVAITĖ 16m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

PAULINA STEPONAVIČIŪTĖ 14m., Kauno dailės gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 14

LIVIJA GUSČIŪTĖ 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

MANTĖ VILKAUSKAITĖ 12m., Skuodo r. Ylakių gimnazija

ANDRĖJA JONELYTĖ 11m., Šiaulių r. Naisių mokykla

PATRICIJA ŽUMBAKYTĖ 10m., Šiaulių Centro pradinė mokykla

MANO TĖTIS SUTIKO KELETĄ TIGRŲ Džiunglės buvo tamsios ir tankios, o upė, esanti jose – plati ir drumzlina. Medžiai augo tankiai, vienas šalia kito, o jeigu ir radosi kur nors properša – ji buvo apaugusi lipniais paparčio lapais. Mano tėtis nenorėjo nutolti nuo paplūdimio, todėl jis nusprendė eiti upės krantu, kur džiunglės nėra tokios tankios. Jis suvalgė tris mandarinus, šį kartą žieveles paslėpęs kišenėje, apsiavė guminius batus. Tėtis stengėsi eiti upės krantu, bet buvo labai klampu, o paėjus dar kiek toliau, klampynė tapo dar gilesnė. Einant purvas siekė aulinių viršų, tėčio batai įklimpo dumbliname ir šlykščiame purve, bet galiausiai jis išsivadavo iš liūno. Tuomet perbrido į sausesnę vietelę, bet čia džiunglės buvo tokios tankios, kad net sunku buvo įžiūrėti upės kontūrus. Tuomet tėtis išsitraukė kompasą, išsiaiškino, kuria kryptimi eiti, kad nenukryptų nuo kranto, bet jis nežinojo, jog truputėlį toliau upė darys staigų posūkį. Tad tėtis, eidamas tiesiai

pirmyn, vis tolo ir tolo nuo upės. Keliauti džiunglėmis buvo neapsakomai sunku. Lipnūs paparčių lapai kibo į tėčio plaukus, ir jis klupinėjo ant šaknų ir pūvančių rąstigalių. Vietomis medžiai augo taip arti vienas kito, jog negalėdamas pro juos prasibrauti, jis turėdavo eiti ilgokai aplink. Tėtis išgirdo šnabždesius, nors aplink nematė jokių gyvūnų. Juo giliau jis ėjo į džiungles, juo labiau jautė, jog jį kažkas tikrai seka. Tada jis pamanė, kad girdi šnabždesius abiejose pusėse ir užnugaryje. Bandė bėgti, bet griuvinėjo, kliūdamas už nesibaigiančios daugybės šaknų, o keisti garsai tik artėjo. Kartą ar du jam net atrodė, kad kažkas iš jo juokiasi. Galiausiai išbėgo į proskyną ir norėdamas pamatyti, ar kas bando jį užpulti, nuskuodė į patį jos vidurį. Tėtis labai nustebo, kuomet pamatė keturiolika žalių akučių, išnyrančių iš džiunglių aplinkui visą laukymę, ir tos akys virto septyniais tigrais! Tigrai apjuosė tėtį plačiu ratu, jie artinosi ir kaskart atrodė vis alkanesni. Bet tada jie sutūpė ir prabilo: - Mes spėjame, jog tu nežinai, kad peržengei mūsų džiunglių ribas! Tada prakalbo kitas tigras:

- Manome, tu nori pasakyti, jog nežinai, kad džiunglės priklauso mums! - Ar tu žinai, kad nė vienas šios salos tyrinėtojas neištrūko gyvas? – tęsė trečias. Mano tėtis prisiminė, ką sakė katinas ir žinojo, jog tai – netiesa. Jis suprato, kad negali apie tai prasitarti. Vienas nepasiginčytų su alkanu tigru. Tigrai kalbėjo pasikeisdami: - Kaip jau supratai, tu esi pirmas mūsų berniukas. Aš nekantrauju sužinoti, ar tu labai minkštas? - Galbūt tu manai, kad mes ėdame reguliariai, tačiau ne, tai netiesa. Mes ėdame kaskart, kai tik išalkstame, – pasakė penktasis tigras. - Ir šiuo metu mes esame be proto išalkę. Tiksliau, aš vargiai begaliu laukti. – Tarė šeštasis. - Aš nekantrauju! – šaukė paskutinysis. O tada visi tigrai vienu metu suriaumojo „pradėkime tuojau pat“ ir ėmė sėlinti artyn. Mano tėtis žvilgtelėjo į visus septynis išalkusius tigrus, ir tada jam kilo idėja. Jis vikriai atsidarė savo kuprinėlę ir išsitraukė kramtomąją gumą. Katinas jam buvo užsiminęs, jog tigrai be galo mėgsta ją, kuri šios upės apsuptyje buvo labai reta ir branginama. Tė-

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 16

UGNĖ KUNIGĖLYTĖ 13m., Vilniaus Gedimino Technikos universiteto inžinerijos licėjus

tis mestelėjo kiekvienam po gabalėlį, bet jie ir toliau urzgė: - Kad ir kaip mes mėgstame kramtomąją gumą, esam tikri, tu būtum daug geriau! Ir jie priėjo taip arti, jog tėtis galėjo savo veidu jausti jų kvėpavimą. - Palaukit! Ši guma yra labai ypatinga,tarė tėtis. – Jeigu ją ilgai kramtysit, ji pažaliuos, o tada, jeigu ją pasodinsit, iš jos išaugs dar daugiau gumos. Todėl, kuo greičiau pradėsit kramtyti, tuo greičiau turėsite jos dar daugiau. Tigrai sušuko: - Kodėl iškart nesakei! Argi tai ne puiku! Kiekvienas norėjo būti pirmuoju pasodinusiu kramtomąją gumą. Visi jie išsivyniojo po gumos gabalėlį ir pradėjo kramtyti taip stipriai, kaip tik galėjo. Kaskart kiekvienas tigras žvilgtelėdavo į kito nasrus ir sakydavo: „Ne, ji dar ne žalia“ tol, kol galiausiai visi buvo taip užsiėmę, spoksojo vienas kitam į nasrus ir visai pamiršo mano tėtį. AGNĖ ŽILIŪTĖ 15m., Šilutės r. Švėkšnos „Saulės” gimnazija Mokytoja Loreta Balčytienė

MARIJA GUŽYTĖ 16m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

MODESTA BULIOLYTĖ 16m., Šilutės r. Švėkšnos „Saulės” gimnazija

RYTĖ JONIKAITĖ 18m., Kaišiadorių r. Rumšiškių Antano Baranausko gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 18

EGLĖ BARANAUSKAITĖ 16m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

JONAS BERTAŠIUS 19m., VšĮ Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykla

RUGILĖ PALIUKĖNAITĖ 12m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

KLAUDIJA KUZAITĖ 15m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

ABIGAILĖ JASTREMSKAITĖ 14m., Veisiejų S. Gedos gimnazija

LIVETA VAITULIONYTĖ 14m., Druskininkų sav. Leipalingio pagrindinė mokykla

DEIMANTĖ JAKŠYTĖ 17m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

DARIUS ČIPKUS 12m., Kauno dailės gimnazija

MONIKA GRIGAITĖ 18m., Biržų technologijų ir verslo mokymo centras

SILVIJA TŪBAITĖ 15m., Molėtų gimnazija

EGLĖ KIŠKŪNAITĖ 12m., Molėtų r. Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazija

GERDA MINGAILAITĖ 13m., Kauno Jono Pauliaus II gimnazija

PASAKA APIE TRIUŠIUKĄ PITERĮ Kartą, seniai seniai, gyveno keturi maži triušiukai. Jų vardai buvo Flopsis, Mopsis, Švelniauodegis ir Piteris. Jie gyveno su savo mama smėlynuose po didžiulio medžio šaknimis. - Na, mano mielieji,- vieną rytą pasakė senoji ponia Triušienė.- Šiandien galite pabėgioti po laukus arba pastraksėti takeliu, bet neikite į pono Makgregoro sodą, ten jūsų tėvą ištiko nelaimė. Ponia Makgregor iškepė iš jo pyragą... Dabar bėkite kartu ir nepatekite į bėdą, o aš išeinu. Tada senoji ponia Triušienė pasiėmė savo pintinėlę, skėtį ir išėjo per mišką į kepyklėlę. Ji nupirko kepalą juodos duonos ir kelias bandeles su serbentų įdaru. Flopsis, Mopsis ir Švelniauodegis, kurie buvo geri maži triušiukai, nustraksėjo žemyn takeliu pasirinkti gervuogių. Bet Piteris, kuris buvo gerokai padykęs, nuskuodė tiesiai į pono Makgregoro sodą ir prasispraudė po varteliais. Pirmiausiai jis paskanavo salotų ir prancūziškų pupelių, tada krimstelėjo ridikų, o vėliau, jausdamasis kiek apsivalgęs, nupūškavo paieškoti petražolių. Ir tada, agurkų lysvės gale, Piteris pamatė poną Makgregorą. Ponas

Makgregoras keliaklupsčias sodino kopūstus, bet jis netruko pastebėti triušelį. Tik pašoko šeimininkas ant kojų ir mojuodamas grėbliu kad suriks: - Stok, vagišiau! Mirtinai išsigandęs Piteris nuliuoksėjo per sodą, bet iš to išgąsčio visai pamiršo, kurioje pusėje buvo varteliai. Besiblaškydamas po sodą Piteris pametė vieną savo batą prie kopūstų lysvės, kitą prie bulvių vagos… Netekęs batų pasileido keturiomis, bet didžiulės sagos, puošusios triušelio švarkelį, įsipainiojo į agrastų krūmą. O švarkelis mėlynas, naujutėlaitis, sagos žibančios, žalvarinės… Tiek netekęs vargšas triušelis visai išskydo ir prapliupo raudoti. Jo aimanas nugirdo draugiški žvirbliai, kurie, priskridę prie jo, triukšmingai meldė nepasiduoti. Kaip tik tuo metu, nešinas sietu, kuriuo ketino pričiupti sodo plėšiką, pasirodė ponas Makgregoras, bet Piteris liuoktelėjo kaip tik laiku, kad išvengtų sieto, nors ir teko palikti brangųjį švarkelį. Jis nėrė tiesiai į įrankių pašiūrę, įšoko į statinę, bet ji pasirodė pilna vandens. Ponas Makgregoras buvo šventai įsitikinęs, kad nenaudėlis slepiasi pašiūrėje, galbūt po gėlių vazonais, todėl kruopščiai vieną po kito kilnojo vazonus ieškodamas triušelio. Kai galiausiai jį pamatė, norėjo prispausti triušį su koja, bet Piteris nėrė pro langelį, nuversdamas tris augalus. Pašiūrės langelis buvo per mažas, kad ponas Makgregoras prasispraustų

pro jį, o ir šiaip jau buvo pavargęs vaikytis triušį, tad ponas Makgregoras grįžo prie savo darbų. Piteris pritūpė pailsėti. Tupėjo vos atgaudamas kvapą, tirtėdamas iš išgąsčio, šlapias nuo vandens toje statinėje ir neturėjo nė menkiausio supratimo, į kurią pusę eiti. Palengva nusiraminęs, Piteris pradėjo lėtai judėti, dairydamasis aplinkui. Jis surado dureles sienoje, bet jos buvo užrakintos, o joks rubuilis triušiukas netilptų prasisprausti po apačia. Taigi Piteris grįžo prie pašiūrės ir pamatė poną Makgregorą. O šalia jo buvo varteliai! Piteris prasispraudė po varteliais ir taip dėjo į kojas palei juodųjų serbentų krūmus, kad ponas Makgregoras pastebėjo jį tik gerokai nutolusį. Vėliau ponas Makgregoras pakabino mažytį švarkelį ir batukus ant kaliausės, kad baidytų varnėnus. Na, o Piteris nenustojo skuodęs ir gręžiojęsis atgal, kol nepasiekė namų. Ukmergės „Šilo” pagrindinė mokykla VILTĖ MAJAUSKAITĖ 10m. Mokytoja Jurgita Pauliukonytė

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 22

GODA KARPAITĖ 13m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

URTĖ JONAITYTĖ 13m., Šilutės Pamario pagrindinė mokykla

LIEPA PETKŪNAITĖ 18m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

UGNĖ BANIANSKAITĖ 12m., Kauno Vinco Kudirkos progimanzija

BEATRIČĖ BALZERYTĖ 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

KAMILĖ PONOMORENKO 11m., Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazija

SAULĖ VENCKUTĖ 14m., Jonavos „Neries” pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 24

EVA KESMINAITĖ 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

GABRIELĖ LINABURGYTĖ 13m., Kauno Jono Pauliaus II gimnazija

LIUCIJA AGNIETĖ NAGYTĖ 12m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

MILDA ŠOPYTĖ 13m., Šilutės r. Švėkšnos „Saulės” gimnazija

JUSTINA OKULEVIČ 18m., Vilniaus r. Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija

VAIVA BARZDENYTĖ 18m., Kupiškio L.Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 26

KAJUS LEMENTAUSKAS 12m., Mažeikių „Ventos” progimnazija

NIKOLETA KAZIMERANEC 9m., Švenčionių r. Švenčionėlių progimnazija

VAKARĖ KAŠĖNAITĖ 13m., Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazija

VĖJŪNĖ BUOŽELYTĖ 11m., Šv. Juozapo mokykla

NEKLAUŽADA BERNIUKAS Kitados gyveno senas geraširdis poetas. Vieną vakarą, jam besėdint savo kambaryje, pakilo siaubinga audra, staiga prakiuro dangus ir ėmė smarkiai lyti. Bet senasis poetas šiltai ir patogiai įsitaisęs sėdėjo priekrosnyje, kur tyliai ūžė kūrenama ugnis ir šnypštė kepami obuoliai. - Tie, kurie neturi stogo virš galvos tikrai kiaurai peršlaps, – tarė sau senas geraširdis poetas. - Ak, įleiskite mane vidun! Įleiskite! Man taip šalta, aš visas permirkęs! – staiga graudžiai sušuko lauke stovėjęs vaikas, belsdamas į duris. Lietus pylė kaip iš kibiro, o stiprus vėjas drebino langus. - Vargšelis! – sudejavo senasis poetas, eidamas durų link. Ten stovėjo mažas, pusnuogis berniukas, o jo aukso spalvos plaukais sruvo lietaus vanduo; jis tirtėjo nuo šalčio, o jei nebūtų užėjęs į šiltą kambarį, be abejonės, būtų pražuvęs šioje siaubingoje audroje. - Vargšas vaikas! – liūdnai tarė poetas, imdamas vaiką už rankos, – eikš, eime vidun,

tuojau aš tave atgaivinsiu. Pavaišinsiu karštu gėrimu ir keptais obuoliais, juk toks žavus vaikas esi! O berniukas išties buvo žavus – jo akys buvo it dvi spindinčios žvaigždės; net vanduo, lašantis nuo žavingai banguojančių berniuko garbanų, jų nesugadino. Jis atrodė visai kaip mažas angeliukas, tik buvo siaubingai išblyškęs ir visu kūnu drebėjo nuo šalčio. Rankoje berniukas laikė nediduką dailų lanką, tačiau šis buvo šiek tiek apgadintas lietaus, ir dažai nuo įvairiaspalvių strėlių visai susiliejo. Senasis poetas įsitaisė šalia židinio ir pasisodino mažąjį berniuką ant kelių; truputį nusausino jo plaukus, sušildė atšalusias rankas savo delnais ir užkaitino šiek tiek saldaus gėrimo. Berniukas tuojau atsigavo, jo skruostai žaviai paraudo, o jis pats, nušokęs poetui nuo kelių, ėmė šokti aplink krėslą. - Koks tu linksmas vaikinukas, – džiaugėsi senolis. – Kuo gi tu vardu? - Mano vardas Kupidonas, – atsakė vaikas, – negi manęs nepažįsti? Štai guli mano lankas; galiu užtikrinti – šaudo jis puikiai! Ak, tu tik pažiūrėk – debesys jau sklaidosi, ir mėnulis vėl spindi pro langus. - Na, bet tavo lankas gana apšiuręs, – tarė

poetas. - Būtų tikrai liūdna, – pasakė berniukas, paėmė lanką į rankas ir kruopščiai apžiūrėjo iš visų pusių, – ak, bet jis jau išdžiūvo ir visai nesugadintas, templė įtempta. Išbandysiu jį čia pat. Vaikinukas pakėlė lanką, nusitaikė ir iššovė strėlę tiesiai į senojo poeto širdį. - Na, dabar matai, mano lankas visai nenušiuręs, – nusijuokė ir pabėgo. - Koks neklaužada berniūkštis, kad šitaip sužeidė seną poetą: tą, kuris priėmė jį į savo šiltą būstą, kuris taip maloniai su juo elgėsi, tą, kuris vaišino jį šiltu gėrimu ir tik pačiais gardžiausiais obuoliais! Vargšas poetas gulėjo ant žemės ir verkė, mat strėlė jau giliai jo širdin buvo įsmigusi. - Fu! – tarė. – Koks nedoras berniūkštis tas Kupidonas! Papasakosiu apie jį visiems vaikams, kad šie su juo nežaistų, nes jis tik skausmo ir širdgėlos jiems atneš. Ir visi geri vaikai, kuriems poetas šią istoriją papasakojo, labai saugojosi neklaužados Kupidono, tačiau jis vis vien juos vis apgauna, mat be galo gudrus yra. Kai universiteto studentai iš paskaitų eina, jis žingsniuoja kartu su jais, vilkėdamas juodą paltą, ir nešdamasis

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 28

ALEKSANDRA MUSIJČIUK 14m., Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

knygą po pažastimi. Nėra kaip jaunuoliams jį atpažinti, ir jie eina kartu su Kupidonu, susiėmę už rankų, tarsi šis toks pat studentas kaip ir jie būtų, o vėliau, jau jiems patiems nematant, duria strėle jiems tiesiai į širdį. Jaunoms merginoms grįžtant iš dvasininko ar einant į bažnyčią, Kupidonas būdavo šalia jų. Taip, jis amžinai seka paskui kitus. Spektaklių metu jis sėdi ant didžiojo sietyno ir dega ryškia liepsna tam, kad žmonės pamanytų, jog jis – tikra ugnis, ir tik vėliau šie suvokia, kad tai – visai kas kita. Jis klaidžioja po pilies sodus ir lipa ant pylimų: taip, taip, jo strėlė kažkada kliudė ir tavo tėvų širdis. Tik paklausk jų - ir išgirsi visą tiesą. O, tikras neklaužada tas Kupidonas, jokiais būdais su juo nesusidėk. Jis nuolatos paskui kažką laksto. Tu tik pamanyk, kažkada jis net į tavo močiutę strėlę šovė! Bet tai labai seniai buvo. Dabar tai jau praeitis, nors šitokio įvykio ji niekada nepamirš. Ak, neklaužada Kupidonas! Bet dabar tu jį jau pažįsti ir žinai, koks padauža jis iš tikrųjų yra! IEVA KRASAUSKAITĖ 15m., Visagino „Verdenės” gimnazija Mokytoja Aldona Petrauskienė

ŠARŪNAS GERULIS 16m., Tauragės profesinio rengimo centras

VILTĖ REMEIKAITĖ 13m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

AGNĖ TERESEVIČIŪTĖ 14m.

AUSTĖJA GRABAUSKAITĖ 16m., Plungės „Saulės” gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 30

AUŠRA BACEVIČIŪTĖ 12m., Kauno r. Zapyškio pagrindinė mokykla

ABIGAILĖ SODAITYTĖ 18m., Alytaus Jotvingių gimnazija

SIMONAS EIČINAS 17m., Klaipėdos licėjus

GABIJA PRITKOVAITĖ 17m., Raudondvario gimnazijos Kulautuvos skyrius

LAURA KOVALIŪNAITĖ 19m., Vilniaus lietuvių namai

FAUSTINA KLYVYTĖ 14m., Utenos Aukštakalnio progimnazija

RŪTA VIZBARAITĖ 16m., Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 32

BRIGITA SVIRKAITĖ 12m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

NEDA DRUNGYTĖ 11m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

MIGLĖ MACYTĖ 18m., Kaišiadorių r. Rumšiškių Antano Baranausko gimnazija

BETHOVEHAS Jis buvo žemas ir apkūnus, plačių pečių bei atletiško sudėjimo. Turėjo didelę ir raukšlėtą kaktą, ypač juodus ir nepaprastai storus plaukus (kartais atrodydavo, kad jų nė šukomis nesušukuosi). Jo akyse spindėjo stebuklinga jėga. Tai buvo vienas pagrindinių dalykų, traukiančių pirmą kartą jį sutikusių žmonių dėmesį, tačiau daugelį klaidindavo jų spalva. Liūdname ir tragiškame veide tos tamsa apgaubtos akys atrodė juodos, bet iš tiesų jos buvo melsvai pilkos. Liudvikas van Bethovenas gimė gruodžio 16 d. 1770 metais mažoje ir paprastoje kuklaus namo palėpėje Bonoje, nedideliame universitetiniame miestelyje netoli Kelno, Reino upės pakrantėje. Jis buvo flamandų kilmės. Jo tėvas – neraštingas ir tingus tenoro dainininkas, „niekam tikęs“ vyrukas ir tikrų tikriausias girtuoklis, o motina – virėjo duktė. Ji dirbo tarnaite, po pirmosios santuokos liko našlė. Priešingai nei sėkmingojo Mocarto, Bethoveno vaikystė nebuvo laiminga – jam trūkdavo artimųjų palaikymo. Jau pirmieji jo gyvenimo metai panėšėjo į liūdną, kartais net žiaurią kovą už egzistenciją. Jo tėvas troško išnaudoti berniuko muzikinį talentą bei pasipelnyti iš jo įgimtų gabumų. Ketverių metų

berniukas buvo verčiamas valandų valandas groti klavesinu; kartais tėvas uždarydavo jį vieną kambaryje, reikalaudamas griežti smuiku. Stebėtina tai, kad tokie metų metus taikomi metodai ir neretai naudojamas smurtas neatbaidė berniuko nuo muzikos. Jaunąjį Bethoveną alino nuovargis – kasdienį duonos kąsnį berniukas turėjo užsidirbti atlikdamas kaip jo metų vaikui itin sunkias užduotis. Vienuolikos metų jis grojo teatro orkestre, o jau trylikos tapo koplyčios vargonininku. 1787 metais mirė jo mylima motina. „Ji man buvo tokia maloni, verta didžiausios meilės, už ją geresnės draugės niekad neturėjau! Koks laimingas būdavau, kai tardavau jos mielą vardą ir kai ji tai girdėdavo!“ Ji mirė nuo džiovos, ir Bethovenas buvo įsitikinęs, kad jo laukė toks pats likimas. Ir taip kenčiančio Bethoveno neapleido depresija, liga, kur kas blogesnė už fizinius skausmus. Septyniolikos metų jis praktiškai tapo šeimos galva – ant jo pečių krito atsakomybė už dviejų jaunesniųjų brolių išsilavinimą. Jis kentė pažeminimą dėl būtinybės maldauti tėvo pensijos, kad šią duotų jam, o ne tėvui, nes tėvas ją visą iššvaistydavo gėrimams. Šios liūdnos patirtys padarė didelę įtaką jaunuoliui. Vis dėlto jis pelno meilę bei užuojautą iš vienos šeimos Bonoje – Broiningų šeimos – kuri jam visada buvo labai ma-

loni. Geroji „Lorchen“, Eleonora van Broining, buvo dvejais metais jaunesnė už Bethoveną. Jis mokė ją muzikos, o ji jam atskleidė poezijos grožį. Ji buvo jo jaunystės draugė; gali būti, kad tarp jų buvo užsimezgę romantiški jausmai. Vėliau Eleonora ištekėjo už daktaro Veglerio, vieno geriausių Bethoveno draugų; iki Bethoveno paskutiniųjų dienų trijulė išsaugojo gilią, tvirtą draugystę, kurią įrodo nuolat rašomi meilės kupini laiškai tarp Veglerio ir Eleonoros bei rašyti senų ištikimų draugų mielam gerajam Vegleriui. Nors visi trys ir pražilo, ugnis jų širdyse neužgeso, o draugiški ryšiai bėgant metams tik tvirtėjo. Bethovenui patarėją ir gerą draugą atstojo Kristianas Gotlobas Nefė, muzikos meistras, kurio aukštos moralinės nuostatos jaunajam muzikantui turėjo ne mažiau įtakos nei jo paties plačios ir sumanios meninės pažiūros. Kad ir kokia liūdna buvo Bethoveno vaikystė, jis visada brangino trapius melancholiškus prisiminimus iš tų vietų, kur leido vaikystės dienas. Net ir priverstas išvykti iš Bonos bei praleisti beveik visą savo gyvenimą lengvabūdiškoje ir nykioje Vienoje, jis niekad nepamiršo didingos upės ir Reino slėnių grožio. Mūsų tėvas Reinas, kaip jis tą upę vadindavo, jam buvo tarsi žmogus, tarsi neaprėpiama siela, kurios gilios mintys pra-

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 34

noksta žmogišką suvokimą. Jokia kita upės dalis nėra gražesnė, galingesnė ir ramesnė nei ta, kur upės srovė glamonėja šešėlyje pasislėpusius gėlėtus senojo universitetinio Bonos miestelio šlaitus. Čia Bethovenas praleido pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų. Jo prabudusios širdies svajos užgimė ten – laukuose, nuožulniai ir ilgesingai besileidžiančiuose į vandenį, apaugusiuose tuopomis, aptrauktomis migla, krūmais, gluosniais ir vaismedžiais, kurių šaknys siekia upės srovę. Ant krantų driekėsi miesteliai, bažnyčios, netgi kapinės, o toli horizonte melsvi Septynių Kalnų kontūrai dantytomis viršūnėmis raižė dangų, sukurdami ryškų foną grakštiems, liauniems, tarsi iš sapno kilusiems senų pilių griuvėsių siluetams. Jo širdis išliko amžinai ištikima nuostabiems jo vaikystės kraštovaizdžiams, ir iki paskutinio atodūsio jis svajojo pamatyti šiuos vaizdus dar kartą. „Mano gimtoji žemė, gražioji šalis, kur aš pirmąkart išvydau dienos šviesą; mano atmintyje ji vis dar tokia ryški ir nuostabi kaip tada, kai išvykau.“ Daugiau tų vaizdų jis niekada nepamatė. SABINA BALTRŪNAITĖ 17m. Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos” gimnazija Mokytoja Ala Čelkienė

ADELĖ DANUTĖ OSTERBERG 16m., VšĮ Pranciškonų gimnazija

VYTAUTĖ KUGYTĖ 14m., Kauno Jono Žemaičio-Vytauto mokykla-daugiafunkcis centras

MONIKA DEDŪRAITĖ 17m., Tauragės profesinio rengimo centras

EMILIJA ŽIGAITĖ 12m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

URTĖ KOTRYNA BLOZNELYTĖ 16m., Varėnos „Ąžuolo” gimnazija

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 36

LIVETA ŠETKUTĖ 15m., Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla

GABRIELĖ BANYTĖ 12m., Klaipėdos „Vėtrungės” gimnazija

AGNĖ ČARAITĖ 14m., Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

GINTĖ AMBRAZEVIČIŪTĖ 16m., Klaipėdos licėjus

EVELINA GUTAUSKAITĖ 16m., Virbalio pagrindinė mokykla

ŽYGIMANTAS JACEVIČIUS 13m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

MĖTA HENDRIKSON 13m., Vilniaus lietuvių namai

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 38

RADVILĖ KARALEVIČIŪTĖ 12m., Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazija

NESTOR TYRYŠKIN 16m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

VIKTORIJA PEČKO 16m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

DOSNI DOVANA Aš visada laukiu rudens. Kai sublizga plonyčiai voratinkliai, pasipila ant žemės lapai, rytais rūkas apsupa mišką, – laikas ruoštis į „tyliąją medžioklę“, grybauti. Ruduo kloja įvairiaspalvį kilimą iš lapų, slepia po šiuo margaspalviu kilimu grybus. Būna, iš karto neatskiri, ar tai nukritęs drebulės lapas, ar ūmėdė. O baravyko tik rudos kepuraitės kraštelis matosi, ir jis visas skendi geltonuose beržo lapuose, tik grybautojo budri akis jį suranda. Ir vis vien ruduo visiems – net neturintiems patirties grybautojams – dosniai dalija savo gėrybes. Ir baravykai, ir lepšiai, ir rudmėsės, ir piengrybiai, ir grūzdai, ir kazlėkai – visų ir neišvardysi. Bet ruduo turi pačią svarbiausią dovaną – kelmučius. Draugiškomis šeimynėlėmis kelmučiai apsigyvena ant senų kelmų, žolėje, kai kada ir aukštai ant medžių užsilipa. Sėdi prie medžio tik du – trys grybai, bet pakeli galvą aukštyn, o ten visas kamienas apaugęs kelmučiais. Ypač daug kelmučių senuose kirtimuose – tikra grybų karalystė. Kai kada per ketvirtį valandos pilną kraitelę prirenki... Ruduo dosnus grybų, bet iki jo dar vi-

sas mėnuo. Liepa tik baigiasi, prasideda rugiapjūtės metas. Bet būtent dabar nedideliuose miškeliuose pasirodo pirmieji grybai. Galima išbandyti laimę. Pasiėmiau į rankas pintinę iš plonų vytelių ir patraukiau į artimiausią miškelį. Laimė man nusišypsojo. Mažame beržynėlyje radau šešis lepšius mažomis kepuraitėmis ant storų kotų. O pušyno pakraštyje netikėtai pabiro priešais mane smagi kazlėkų šeimyna, visi tokie švaručiai, baltomis prijuostėlėmis, drėgnos kepuraitės taip ir blizga prieš saulę, atrodo, kad kažkas jas ką tik nuplovė ir pamiršo nušluostyti. Surinkau aš juos. Na ką gi, sriubai, galvoju, užteks. Gaila, baravykų neradau. O be baravykų, kaip žinoma, grybienės ir skonis, ir kvapas nebe tas. Netikėtai už manęs kažkas trinktelėjo į žemę. Atsisuku. Kas tai?! Už pusantro metro nuo manęs ant pernykščių spyglių baravyko kepuraitė guli. Pakėliau ją: tvirta, švari. Negi, iš dangaus nukrito? Pažiūrėjau į viršų – ant rudos pušies šakos voveraitė tupi, priekinėse letenėlėse laiko baravyko kotą. Šokinėjo su grybu per šakas, netyčia užkabino šaką, kepuraitė ir atitrūko. Dedu ją į pintinę, o pats galvoju: kad ir gera kepuraitė, bet mažoka, jeigu prie jos kotą pridėjus.... Tik kaip pridėti, jei jis

voveraitės letenėlėse? Ir prisiminiau mintį iš knygos, kurioje aprašyta, kaip vedlys vienu smūgiu į medį privertė voveraitę numesti ant žemės kedro kankorėžį. Matau, netoliese kreiva šaka mėtosi. Pakėliau ją. Prieinu prie pušies, užsimoju. Ir netrinktelėjau... Galvoju, o gal voveraitė neišmetė šitos kepuraitės? Galbūt ji tyčia numetė ją man? Išgirdusi mano skundus, kad be baravyko sriuba ne sriuba, ir pasidalino su manimi. Neva, imk, grybautojau, kepuraitę savo sriubai, tegul ji tau bus skanesnė ir aromatingesnė, o man ir koto užteks... Ir ką gi: ji su manimi pasidalino, o aš iš jos viską noriu atimti? Pažiūrėjau vėl į viršų – tupi kaip ir tupėjusi ant šakos su grybo kotu letenėlėse. Gėda man pasidarė, pastačiau kreivą šaką prie medžio ir nuėjau. Namuose už grybus mane pagyrė. O baravyko kepuraite visi buvo sužavėti. - Kur tokį radai? – klausia. - Voveraitės dovana, - atsakiau. RAMUNĖ GREBLIAUSKAITĖ 13m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija Mokytoja Almonė Sakalauskienė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 40

DOMINYKA VIENAŽINDYTĖ 15m., Panevėžio 5-oji gimnazija

UGNĖ BUTRIMAVIČIŪTĖ 17m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

INESA ŽUMBAKYTĖ 13m., Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjus

ANICETA JUCHNEVIČIŪTĖ 15m., Kėdainių kalbų mokykla

ORINTA REPEČKAITĖ 14m., Anykščių r. Kurklių Stepono Kairio pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras

GABIJA CELIKOVAITĖ 16m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

INDRĖ JUODYTĖ 16m., Elektrėnų „Versmės” gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 42

AISTĖ NARVILAITĖ 14m., Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

ERIKA MIKALAJŪNAITĖ 16m., Elektrėnų „Versmės” gimnazija

PATRICIJA DOBROVOLSKYTĖ 13m., Kauno Vinco Kudirkos progimnazija

GABRIELĖ KULIKOVSKAJA 11m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

PINTINĖ SU EGLIŲ KANKORĖŽIAIS Aštuoniolikos metų Dagni baigė mokyklą. Šia proga tėvas ją išsiuntė pasisvečiuoti pas savo seserį Magdą. Tegul mergaitė (tėvas laikė ją mergaite, nors Dagni jau buvo daili mergina su sunkiomis rusvomis kasomis) pasižiūri, koks yra pasaulis, kaip gyvena žmonės, ir truputį pasilinksmina... Magda dirbo teatro siuvėja. Jos vyras Nilsas tame pačiame teatre tarnavo kirpėju. Jie gyveno teatro pastogės kambarėlyje. Dagni dažnai lankydavosi teatre. Tai buvo įdomus užsiėmimas. Tačiau po spektaklių ji dažnai neužmigdavo ir net verkdavo savo lovoje. Tetulytė Magda ramino ją ir sakė, kad negalima aklai tikėti tuo, kas vyksta scenoje. Tačiau dėdulė Nilsas pasakė, kad, atvirkščiai, teatre reikia tikėti viskuo. Kitaip žmonėms jokio teatro nereikėtų. Ir Dagni tikėjo. Bet vis dėlto tetulė Magda privertė nueiti į koncertą. Buvo šilta liepa. Baltosios naktys. Koncertai vyko miesto parke po atviru dangumi. Dagni išėjo į koncertą kartu su Magda ir Nilsu. Ji apsivilko juodą suknelę, pasiūtą iš į

šilką panašaus minkšto aksomo, pabrėžiančio išskirtinį jos veido blyškumą. Šią suknelę iš kostiuminės parnešė Magda. Dagni pirmą kartą klausėsi simfoninės muzikos. Ši ją keistai paveikė. Visi orkestro sąskambiai Dagni vaizduotėje sužadino daugybę paveikslų, panašių į sapnus. Po to ji krūptelėjo ir pakėlė akis. Pasirodė, kad liesas fraku vilkintis vyras, skelbiantis koncerto programą, paminėjo jos vardą. „Kas atsitiko?” - paklausė Dagni. Magda čiupo ją už rankos ir sušnabždėjo: „Klausyk!” Tada Dagni išgirdo, kaip žmogus su fraku pasakė: - Klausytojai iš paskutinių eilių prašo manęs pakartoti. Taigi dabar bus atlikta žymi Edvardo Grygo muzikinė pjesė, skirta aštuoniolikos metų sulaukusiai eigulio Chagerupo Pederseno dukrai Dagni Pedersen. Dagni įkvėpė taip giliai, kad suskaudo krūtinę. Šiuo oru ji norėjo sulaikyti gerklę gniaužiančias ašaras, bet tai nepadėjo. Dagni pasilenkė ir užsidengė veidą rankomis. Iš pradžių ji nieko negirdėjo. Viduje siautė audra. Vėliau ji pagaliau išgirdo, kaip anksti rytą raliuoja piemens ragelis, ir prisivertė nusiraminti. Melodija augo, kilo. Dagni pajuto muzikos sukeltą oro gūsį. Garsas ne-

pastebimai perėjo į miško varpelių skambesį, paukščių švilpavimą, vaikų ūkavimą. Tai buvo jos miškas, jos tėvynė, jos kalnai, jos jūra, merginų dainos, - ji girdėjo šią dainą savo kalnuose. Pasirodo, tai buvo jis! Tas žilas žmogus, padėjęs iki namų parnešti pintinę su eglių kankorėžiais. Tai buvo Edvardas Grygas, burtininkas ir didis muzikantas! Tai štai ta dovana, kurią žadėjo padovanoti po dešimties metų! Muzika nutilo. Iš pradžių palengva, paskui vis stiprėdami nugriaudėjo aplodismentai. Dagni pakilo ir nuskubėjo link išėjimo iš parko. Galbūt kai kuriems klausytojams dingtelėjo mintis, kad ši mergina ir buvo ta Dagni Pedersen, kuriai Grygas paskyrė savo nemirtingą kūrinį. „Jis mirė! – galvojo Dagni. – Kodėl? Jeigu galėtų jį pamatyti!” Ji ištartų tik vieną žodį: „Ačiū!” - „Už ką?” - paklaustų jis. „Aš nežinau, - atsakytų Dagni. – Už tai, kad jūs manęs nepamiršot. Už jūsų dosnumą. Už tai, kad atvėrėt prieš mane tą grožį, kuriuo turi gyventi žmogus...”. LUKAS KRIKŠTAPONIS 13m., Šiaulių Zoknių progimnazija Mokytoja Laimutė Čerškutė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 44

LUKRECIJA PARNARAUSKAITĖ 16m., VKIF licėjus „Forumas”

MINTARĖ URNIKYTĖ 12m., Mažeikių Kalnėnų pagrindinė mokykla

GABIJA LIORENTAITĖ 14m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla

NEĮTIKĖTINA ISTORIJA - Dėmesio! Pasiimkite rašiklius ir užsirašykite rašinėlio, kurį parašysite namuose, temą. Kas ten taip dūsauja? Prašau nusiraminti. Mes jau seniai nieko nekūrėme. Beje, kas man galėtų pasakyti keletą sinonimų žodžiui „kurti“? Klasė sujudo: - Išgalvoti! Fantazuoti! Pūsti miglą į akis! Kabinti makaronus ant ausų! - Nuostabu! Tiesa, ar nepamiršote kokia rytoj diena? Teisingai, šeštadienis - balandžio pirmoji! Pati tinkamiausia diena išsigalvoti, pūsti miglą į akis ir, kaip jūs sakėte, kabinti makaronus ant ausų. Ir tema puikiai tinkanti šiai dienai: „Mano neįtikėtinas susitikimas“. Užsirašėte? Laukiu jūsų šedevrų pirmadienį. Paskutiniai Liudmilos Arkadjevnos žodžiai sutapo su skambučiu į pertrauką. Pirmadienį mokytoja įėjo į klasę, nešina didele krūva sąsiuvinių.

- Na ką, turiu pripažinti, kad jūs labai mane nustebinote. Žinoma, jei nekreipsime dėmesio į kai kurias gramatines klaidas, pavyzdžiui „eteiviai“. Svarbiausia, mane sužavėjo jūsų fantazija. Jūs rašote kaip broliai Strugackiai! Pavyzdžiui, Antono Petuchovo pasakojimas: „Vieną kartą aš vėlavau į mokyklą ir perbėgau gatvę neleistinoje vietoje. Staiga išgirdau policininko švilpuką. Kaip aš nustebau, kai pamačiau, kad tai mūsų mokyklos direktorius, tik jis vilkėjo policininko uniformą. Aš jam pasakiau: „Atleiskite, Jurijau Ivanovičiau, daugiau taip nedarysiu!“ O jis man atsakė: „Gerai, kad tu daugiau nepažeisi saugaus eismo taisyklių, tik aš ne Jurijus Ivanovičius, o Piotras Ivanovičius - jo brolis dvynys...“ Petuchovo darbą įvertinau dešimtuku. Tikrai neįtikėtina istorija, juolab, kad mūsų direktorius neturi jokių brolių. Lilė Korzinkina aprašė savo neįtikėtiną susitikimą tramvajuje su žymiu dainininku Filipu Kirkorovu. Jis jai užleido vietą ir pado-

vanojo savo nuotrauką su autografu: „Mielai Lilei nuo Kirkorovo Filios“. Žodžiu, jūsų darbai vienas už kitą geresni. Bet patį aukščiausią įvertinimą skiriu Vitiai Briukvinui. Štai ką jis rašo: „Vieną dieną išvažiavau į užmiestį paslidinėti. Švietė skaisti saulė. Sniege pamačiau baso žmogaus pėdsakus. Jais sekdamas netikėtai sutikau plaukuotą sniego žmogų. Aš su juo pasisveikinau ir nučiuožiau toliau“. Aš manau, kad ši istorija labiausiai neįtikėtina. Kaip jūs manote, kodėl? Ania Karnauchova pakėlė ranką: - Todėl, kad Briukvinas niekada su niekuo nesisveikina! - Būtent! - pasakė Liudmila Arkadjevna. INDRĖ PETKEVIČIŪTĖ 13m., Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla Mokytoja Rasa Urmonienė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 46

AUSTĖJA TAPARAUSKAITĖ 11m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

IRMA KRIUKLYTĖ 13m., Panevėžio r. Smilgių gimnazija

GABIJA ŽILĖNAITĖ 14m., Skuodo r. Ylakių gimnazija

JULIJA SMIRNOVA 17m., Klaipėdos „Aitvaro” gimnazija

DEIVINA VAITKUTĖ 14m., Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija

ANASTASIJA MIŠKEVIČ 17m., Klaipėdos „Žaliakalnio” gimnazija

VĖJŪNĖ LEŠKYTĖ 15m., Šilutės Pamario pagrindinė mokykla

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 48

SAFIRA SOLOVJOVA 17m., Klaipėdos „Aitvaro” gimnazija

AISHA MUHAMMAD 11m., Alytaus šv. Benedikto gimnazija

JAVGENIJA GAMILOVSKAJA 17m., Klaipėdos „Žaliakalnio” gimanzija

ŠLOVINGASIS BAIKALO EŽERAS Baikalo ežeras – įžymiausia Sibiro vieta. Ar žinai, kaip kalba sibiriečiai? „Kas Baikalo nematė, tas ir Sibire nebuvo.“ Baikalas – labai senas ežeras. Kaip jis atsirado? Iki šiol mokslininkai ginčijasi ir nesutaria. Manoma, kad jam yra maždaug 25-30 milijonų metų. Šis ežeras unikalus ir nepakartojamas, nerasi panašaus į jį visoje planetoje. Buriatai – tai tauta, kuri gyvena prie Baikalo krantų, jie laiko jį jūra. O žinai kodėl? Nes tai pats giliausias ežeras visoje Žemėje. Kai kuriose vietose jo gylis siekia apie 1,5 kilometro. Baikalas – gėlo vandens saugykla. Jame yra net penktadalis viso pasaulio gėlo vandens. Baikalo vanduo yra švarus, skaidrus ir šaltas. Net ir vasarą nedaugelis drąsuolių išdrįsta panerti. O jūs norėtumėte išsimaudyti vandenyje, kurio temperatūra siekia tik 5-7 laipsnius šilumos? Ežere gyvena unikalių gyventojų: daugi-

au nei pusė jų yra sutinkami tik čia. Juos vadina endemikais. Žodis „endemikas“ iš graikų kalbos išvertus reiškia „tos vietos gyventojas“; tas pats žodis iš lotynų kalbos išvertus reiškia „aborigenas“, o iš rusų kalbos – „vietinis“. Čia kalbama apie gyvūnus ir augalus, kurie kitose žemės vietose nesutinkami. Baikale, pavyzdžiui veisiasi žuvys, panašios į peršviečiamas karameles. Tai skaidriosios plernės. Jos visai neturi žvynų. Jų vaikai gimsta iš karto kaip žuvytės. Ežere taip pat gyvena ruonis – Baikalo žieduotasis. Jis puikiai jaučiasi ežere, nors ruoniai – jūros gyvūnai. Baikalas – didžiulis ežeras. Rudenį dažnai kyla uraganinės audros, kurios sukelia dviejų aukštų namo dydžio bangas. Jos griausmingai dūžta į pakrantės uolas. O kai Baikalas ramus, per jo permatomą vandenį galima pažvelgti į dešimčių metrų gilumą, apžiūrėti jo gyventojus. O žiemą, jei ežeras ramiu oru užšąla, didžiuliai ledo plotai taip ir lieka permatomi. Kur ne taip gilu, galima lengvai įžiūrėti ežero dugną, o vaikščioti tokiu ledu yra baisu, nes plika akimi niekaip nenustatysi ledo storio. Ir atrodo, kad po kojomis atsiveria šalta, tamsiai žalia bedugnė.

Daugybė gražių vietų milžiniškame ežere, jo pakrantėse ir salose. Gražūs ir kalnai, juosiantys Baikalą. Bet gražiausia iš to, ką sukūrė čia gamta, - vieta, kur išteka iš Baikalo upė Angara. Net 336 didelės ir mažos upės įteka į jį, o išteka tik viena Angara. Apie Angarą ir Baikalą buriatai sukūrė gražią legendą. Senukas Baikalas turi nemažai dukterų ir sūnų. Tai Sibiro upės, nešančios į jį savo vandenis: Barguzinas, Selenga... Bet labiausiai iš visų buvo mylima dukra Angara. Nugirdo Angara, kad už kalnų gyvena jaunas karžygys Jenisiejus, pamilo ir ėmė veržtis pas jį. Supyko Baikalas ant nepaklusnios dukros ir įtūžęs metė jai įkandin didelį akmenį, bet nebegalėjo jos sustabdyti. Skala – didžiulis šamanų akmuo – visam laikui likęs vandenyje, o Angara, griausmingai putodama, apjuosė jį iš visų pusių ir nuskubėjo pas Jenisiejų. Taip jie kartu ir teka. Baikalas – mėlynoji Sibiro širdis, unikalaus grožio ežeras, pilnas mįslių ir paslapčių. GABRIELĖ BANAZYTĖ 15m., Kauno Antano Smetonos gimnazija Mokytoja Eglė Aušrinė Juočienė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 50

ELŽBIETA JANKOVSKA 16m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

ZBIGNEV DOMAN 18m., Turgelių Aistuvos gimnazija

SALVIJA URBONAITĖ 13m., Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjus

IZABELA REPŠYTĖ 13m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

JELIZAVETA GAIDAROVA 16m., Klaipėdos „Žaliakalnio” gimnazija

DARIJA ADOMAITYTĖ 16m., Klaipėdos „Žaliakalnio” gimnazija

SILVIJA VAŠKELYTĖ 15m., Elektrėnų „Versmės” gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 52

AUŠRA GIRKONTAITĖ 17m., Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija

SVAJŪNĖ JANKAUSKAITĖ 11m., Radviliškio r. Pakalniškių pagrindinė mokykla

EMA ULECKAITĖ 14m., Kauno Vinco Kudirkos progimnazija

LIEPA TAUGINAITĖ 15m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

PAČIOS KARŠČIAUSIOS IR PAČIOS ŠALČIAUSIOS VIETOS ŽEMĖJE Jei Lietuvoje temperatūra nukrenta iki -25, studentai ir mokiniai beveik laimingi - juk galima neiti į mokyklą, nes labai šalta. O jeigu panašius temperatūros duomenis išvys mokinys iš Jakutsko, tikėtina, kad pamintys: „Šiandien jau visai nešalta, galima žaisti kieme šiek tiek ilgiau“. Tad pažvelkime į Jakutską. Vienas iš šalčiausių miestų planetoje įkurtas 1632-aisiais metais kaip kazokų fortas, o kai čia buvo atrasta aukso ir kitų naudingųjų iškasenų, įgijo miesto statusą. Jakutskas yra amžino įšalo zonoje, todėl mieste pastatai statomi ant polių. Šiame atšiauriame kampelyje (žiemą -40 laipsnių, o vasarą +30 laipsnių) gyvena apie 20 tūkstančių gyventojų, yra gamyklų, muziejų, teatrų, cirkas ir zoologijos sodas. Labai šalta žiema diktuoja savo gyvenimo sąlygas: atvažiavus į parduotuvę prekių, gyventojai neišjungia automobilio variklio, kad neužšaltų degalai, o didelių sunkvežimių varikliai dirba ištisas savaites. Jei šis kraštas nepasirodė jums pakankamai atšiaurus, jūs galite vykti į Verchojanską, kuris yra įsikūręs 900 km nuo Jakutsko. Miestas įkurtas 1817 metais, turi apie 1400 gyventojų. Čia žiema prasideda spalį ir tęsi-

asi iki balandžio. Speigas dažnai siekia apie -50 laipsnių. 1885 metų sausio 15 dieną buvo užfiksuotas -71 laipsnio šaltis. Vietos gyventojai verčiasi medžiokle, dėvi natūralaus kailio kepures, kailinius, skrandas. Apie dirbtinį kailį ar kitas medžiagas negali būti jokių kalbų – gyvybė ir sveikata brangesni. O jeigu dar labiau priartėtume prie poliarinio rato, galima atsidurti Oimiakono gyvenvietėje. 500-800 šiauriečių jį vadina savo namais. Įvažiuojant į Oimiakoną pasitinka užrašas „Šalčio ašigalis“, ir ne veltui. Čia 2006 metais buvo užfiksuota -66,7 laipsnio, o 2013 metais -71 laipsnis. O įprasta žiemos temperatūra Oimiakono gyventojams yra apie -50 laipsnių. Vietiniai priprato prie to, kad užšąla rašalas rašikliuose, kad akiniai prišąla prie veido, elementai išsikrauna, oro uostas nedirba. Vaikams būti lauke daugiau negu 20 minučių yra pavojinga sveikatai. Tiesa, atsiranda turistų ekstremalų, kurie atvyksta čia išmėginti šį stingdantį šaltį. Mūsų protėviai sakė: „Šiluma kaulų nelaužo“, bet, ko gero, neįsivaizdavo, ką reiškia 50 laipsnių karštis. Karščiausias taškas Žemėje yra Libijoje, į pietus nuo Al Azizo miesto. Ten 1922 metų rugsėjo 13 dieną pavėsyje buvo užfiksuota +57,8 laipsnio, o atokaitoje net +66 laipsniai. Libijoje yra Gadamio oazė, kurioje termometro stulpelis pakyla iki + 55 laipsnių. Tačiau 300 tūkstančių Al Azizo gyventojų yra prisitaikę iškęsti tokį karštį.

Tikrai pragariškas karštis tvyro Irane, Luto dykumoje. Čia 2005 metais kosminiai palydovai užfiksavo 70,7 laipsnio karštį. Čia nėra jokio pavėsio, o pienas net ir atidarytoje pakuotėje nesurūgsta. Mokslininkai tuo įsitikino, palikę pieną įkaitusiame smėlyje, nieko nenutiko – jis nesugižo, nes rūgimo bakterijos žūsta tokioje temperatūroje. O kai sakoma, kad ant smėlio dykumoje galima išsikepti kiaušinį, tai ši vieta tokiam eksperimentui tiktų labiausiai. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, yra Mirties slėnis (86 metrai žemiau jūros lygio). Čia 1913 metais buvo užfiksuota JAV aukščiausia temperatūra - tai +56,7 laipsnio. Čia negyvena niekas, nebent užklysta mokslininkai ar smalsuoliai pažiūrėti į judančius akmenis. Iki šiol neaišku, kaip kelis šimtus kilogramų sveriantis akmuo pajuda iš vietos, palikdamas paskui save pėdsakus. Mokslininkai spėja, kad jų judėjimo priežastis yra dideli temperatūrų svyravimai -labai karšta dienomis ir beveik šalnos naktimis. Būtent šį mistinį kampelį filmavimui pasirinko filmo „Žvaigždžių karai: Džedajaus sugrįžimas“ kūrėjai. Viskas atrodo it kitoje planetoje. Tačiau tai juk Žemė – mūsų planeta. GABIJA VĖLAVIČIŪTĖ 15m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija Mokytoja Nadiežda Loc

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 54

LAURYNAS GRACHOVSKIS 13m., Švenčionėlių r. Švenčionėlių progimnazija

ABIGAILĖ JASTREMSKYTĖ 14m., Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazija

VYTAUTAS RUDYS 16m., Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija

SKAISTĖ MAKŪNAITĖ 16m., Elektrėnų „Versmės” gimnazija

URTĖ KOTRYNA BLOZNELYTĖ 16m., Varėnos „Ąžuolo” gimnazija

IGNAS DEVEIKIS 13m., Panevėžio r. Smilgių gimnazija

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 56

DOMANTAS SELENIS 15m., Panevėžio r. Smilgių gimnazija

APIE TAI, KAS JUOKINGA IR LIŪDNA A.P. ČECHOVO GYVENIME IR KŪRYBOJE „Pasaulis jam juokingas ir liūdnas vienu metu, bet nepastebėdami jo žaismingumo, jūs nesuprasite jo liūdnumo, dėl to, kad jie nedalomi „ - apie Antono Pavlovičiaus Čechovo kūrybą rašė Vladimiras Nabokovas. Ramus, griežtas, harmoningas žmogus, tuo pat metu jis nesiskyrė su pajuokavimu, ironija. Gorkis rašė apie Čechovą šitaip: „Jo pilkose, liūdnose akyse beveik visada švelniai ruseno subtili pajuoka, bet kartais šios akys pasidarydavo šaltos, aštrios ir griežtos; tokiomis minutėmis jo lankstus, nuoširdus balsas skambėjo tvirčiau, ir tada man rodėsi, kad šitas kuklus, švelnus žmogus, jeigu jis pamanys, kad to reikia, gali stipriai, tvirtai sukilti prieš priešišką jam jėgą ir nenusileis jai“. O šie žodžiai priklauso pačiam Antonui Pavlovičiui Čechovui: „Jeigu žmogus juokų nesupranta – dainelė sudainuota... protas be polinkio į humorą – jau ne tikras protas“. Humoras buvo viena iš pagrindinių Antono Čechovo charakterio ir kūrybos savybių.

Bet jo juokas nebuvo lengvo anekdoto juokas. Būsimas rašytojas anksti pradėjo mąstyti apie šiuolaikinio gyvenimo absurdiškumą, apie jo paradoksus. Į apmąstymus pastūmėjo sunki, bet vis tik laiminga vaikystė Taganroge: paukščių ir garsiųjų Azovo grundalų gaudymas; ilgos valandos tėvo bakalėjinėje parduotuvėje; nuoskaudos jausmas, kada tėvas bausdavo už menkiausią nusižengimą; svaiginantis jausmas per linksmus namų spektaklius, „kuriuose Antoša – gimnazistas buvo pagrindinis vadeiva“. Susimąstyti versdavo ir nuobodus mokslas didelėse, šaltose gimnazijos klasėse, stebint niekada nemiegančių prižiūrėtojų žvilgsniui, iš vienos pusės, o iš kitos – gimęs ištikimos draugystės jausmas, kuris bus aprašytas susitikus dviems gimnazijos draugams apsakyme „Storas ir plonas“. Bet pačiu sunkiausiu išbandymu tapo skurdo metai bankrutavus tėvui, kada visa šeima, gelbėdamasi nuo kreditorių, išsikraustė į Maskvą, o Antonas liko Taganroge baigti gimnazijos. Privalėjo būti savarankiškas trejus metus. Ir šie sunkūs metai, kada reikėjo ne tik pačiam pasirūpinti savimi, uždirbti, kad būtų kuo mokėti už mokslą, bet ir padėti šeimai, buvo labai svarbūs būsimam rašytojui. Jie tapo apmąstymų ir asmenybės formavimosi metais.

Būtent šiais metais Antonas Čechovas stengiasi suprasti savo tėvą. Ir vaikiškas nuoskaudos jausmas virsta pagarbos jausmu. Su supratimu subręsta ir asmeninės atsakomybės už savo šeimos likimą ir už viską, kas vyksta aplinkui, jausmas. A. P. Čechovas parašys: „Už laimingo žmogaus durų turi kas nors stovėti su plaktuku, pastoviai belsti ir priminti, kad yra nelaimingųjų...“ Sunkumai nepavertė Čechovo niūriu žmogumi. Jis spėja mokytis ir tvarkyti namų reikalus, lankytis teatre ir bibliotekoje, dalyvauti mėgėjiškuose spektakliuose, o, svarbiausia, randa laiko pirmiems humoristinio stiliaus literatūriniams bandymams. Pirmus apsakymus Čechovas spausdina žurnaluose „Laumžirgis“, „Svirplys“, pasirašydamas juokingais pseudonimais: Antonson, Antoša Čechonte. Čechovo apsakymai beveik visada labai trumpi. „Moku kalbėti trumpai apie gilius dalykus“, - pasakė apie save rašytojas, stengdamasis, kad jo apsakymai, scenos būtų juokingi. Bet reikia truputį pagalvoti apie tai, žvilgtelti giliau į kūrinius, ir pasidaro graudu, už to, kas juokinga, slepiasi absurdas ir liūdesys. EMILIJA IVANOVAITĖ 13m., Vilkaviškio r. Kybartų “Saulės” progimnazija Mokytoja Esmeralda Čeponytė

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 58

SAULIUS VAITKEVIČIUS 16m., Alytaus šv. Benedikto gimnazija

ORINTA REPEČKAITĖ 14m., Anykščių r. Kurklių Stepono Kairio pagrindinė mokykla

DANGAUS KARALIUS Kartą mažas erelis iškrito iš lizdo. Pro šalį atsitiktinai ėjęs ūkininkas nusprendė jį paimti, o parsinešęs apgyvendino jį vištidėje, šalia kitų vištų. Čia ir augo mažasis erelis. Iš pradžių vištos kreivai žiūrėjo į naująjį gyventoją, kuris vis norėjo skraidyti. Bet erelis dar buvo mažas ir labai greitai prisitaikė prie vištų. Jis ieškodavo žemėje kirminų, lesė iš dubens grūdus, net bandė kudakuoti, kaip višta. Laikui bėgant erelis įgijo įvairių vištoms būdingų savybių ir po truputį išnyko noras skraidyti. Bet, kai vieną dieną per kiemą praslydo skrendančio paukščio šešėlis ir visos vištos kudakuodamos ieškojo priedangos po medžiais ar gyvatvore, jis vienintelis neišsigando, netgi pajuto neapsakomai keistą jausmą. Bet erelis negalėjo pasidalinti savo jausmais su kitais paukščiais, nes visi į jį žiūrėjo kreivai. Tad teko užgniaužti savo jausmus. Ir kai kitą kartą virš kiemo vėl pasirodė šešėlis, erelis kartu su kitomis vištomis nusprendė slėptis patvoryje. Po metų į ūkį užklydo keliautojas. Tarp

vištų pamatęs erelį, jis paklausė ūkininko: - Kaip jūsų vištidėje atsidūrė erelis? Ūkininkas jam papasakojo, kaip rado dar mažą, iškritusį iš lizdo erelį, kaip parsinešė namo, bet, neturėdamas kur dėti, apgyvendino vištidėje. Svečias pakraipė galvą ir paklausė ūkininko, ar galėtų pasiimti erelį į kelionę, jei paskui grąžintų. Šeimininkas neprieštaravo, taigi keliautojas pasiėmė erelį iš aptvaro, patupdė ant rankos ir iškeliavo. Lėtai, neskubėdamas keliautojas ėjo per kalnus. Erelis tupėjo suskleidęs sparnus ir įtraukęs galvą, ir tik retkarčiais nedrąsiai žvilgteldavo į naujas, nematytas vietas. Keliauninkas užkopė į vieną aukštą kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas. Tik erelis vos pažvelgęs nuleido galvą. Po kurio laiko keliautojas erelį parnešė atgal į vištidę. Grįžęs namo paukštis vėl pasijuto laimingas tarp pažįstamų vištų, ir, kaip anksčiau, ieškojo žemėje kirminų. Po savaitės vėl pasirodė keliautojas. Jis vėl pasiėmė erelį ant rankos ir išėjo į kalnus. Šį kartą paukštis buvo daug drąsesnis, smalsesnis. Kai jie užkopė ant vieno kalno viršūnės, keliautojas pakėlė erelį aukštyn. Paukščių karalius sumojavo sparnais. Nežiūrint į tai, kad jį užplūdo

nuostabus jausmas, paukštis išsigando ir vėl greit atsitūpė ant naujojo šeimininko rankos. Jo globėjas nusišypsojo, nusileido nuo kalno ir parnešė erelį atgal į vištidę. Nors erelis vėl elgėsi kaip višta, tačiau pradėjo laukti grįžtančio keliautojo, kad galėtų kartu leistis į kalnus. Kai dar kartą pasirodė jo palydovas, erelis atsitūpė jam ant rankos, išdidžiai pakėlė galvą ir nekantravo palikti vištidę. Jie ir vėl pakilo į kalno viršūnę. Keliautojas iškėlė ranką su paukščiu ir švelniai pamojo ją ore. Pradžioje lyg nenoromis, labai nedrąsiai, erelis vos vos suplasnojo sparnais, bet po truputį mojavo vis stipriau ir stipriau. Lyg savaime vis plačiau mosavo jis savo sparnais, vėjas jį kėlė vis aukštyn. Staiga erelis garsiai, didžiuodamasis savimi suklegėjo ir pradėjo sukti pradžioje mažus, bet po truputį vis didesnius ratus. Tartum besvoris jis sklendė ore, kaip karalius savo karalystėje. VYTAUTAS POSĖČNAS 17m., Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija Mokytoja Milda Leonienė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 60

JULIJA ZAKUTAUSKAITĖ 15m., Kauno „Santaros” gimnazija

INESA RUNAITĖ 15m., Kauno r. Vilkijos gimnazija

MAŽOJI BITĖ Vieną kartą gyveno mažoji bitė. Bitės vardas buvo Sonja. Sonja buvo apsukri ir darbšti bitė. Kadangi už lango buvo pavasaris ir gėlės jau augo žalioje pievoje, mažoji bitė Sonja turėjo daug ką nuveikti. Ji turėjo skristi nuo vienos gėlės iki kitos ir rinkti smulkų nektarą. Iš to nektaro vėliau gaminamas skanus medus. Išaušo gražus pavasario rytas, dūgzdama Sonja sklandė ore. Ji buvo laiminga ir džiaugėsi nuostabiu oru, kvapais, gėlėmis ir vėju. Tuomet ji ketino nerti į gražių, spalvingų ir šviežių gėlių lauką, tačiau iš viršaus ji pamatė mindžiojantį gėles berniuką. Kai kurias gėles jis išrovė ir numetęs ant žemės sumindė. Tai didelė nelaimė mažajai bitei Sonjai. Taip daryti negalima! Ji nedelsdama turėjo ko nors imtis. Ji nuskrido tiesiai prie berniuko ir ėmė suktis aplink jo galvą. Berniukas pakėlė rankas ir su pasibjaurėjimu sušuko: „Ei, tu, kvailas vabzdy!“. Mažajai bitei Sonjai tai nerūpėjo ir toliau ji skrido prie berniuko nosies. - Kodėl tu sumindei gražiąsias gėles? - paklausė Sonja jo taip garsiai, kaip tik įstengė. Ji

pažiūrėjo jam tiesiai į akis. - Ar tu nežinai, kad šios gėlės svarbios gamtai ir mums bitėms? Berniukas buvo toks nustebęs, kad net pasitrynė akis. - Kodėl svarbios? Tai yra tik kvailos gėlės, -atsakė jis. - O tu žinai, iš ko yra gaminamas medus, kurį tu tepi ant duonos pusryčiams? -paklausė Sonja. - Žinoma, iš prekybos centro, - šaukė berniukas ir jis buvo tuo įsitikinęs. Dabar mažoji bitė nusišypsojo. - Ateik, atsisėsk žolėje! Aš tau paaiškinsiu. Sonja lengvai nuskrido ant sumindžiotoj žolėj likusio žiedelio. Ji paaiškino berniukui, kaip bitės su savo straubleliu čiulpia saldųjį nektarą iš žiedų ir neša į avilį. Skrisdamos namo jos papildo nektarą savo sultimis. Tuomet avilyje bitės nektarą įdeda į korį. Jis laikomas avilyje tam tikrą laiką, kol subręsta. Tada jis įgauna gražią spalvą ir tirštą masę, kurią gali tepti ant duonos. Tada ūkininkas atvažiuoja ir išima medų iš korio. Jis tai daro su tam skirta mašina ir tuomet gali supilstyti į stiklainius ir nuvežti į prekybos centrą.

Kai Sonja baigė pasakojimą, berniukas pažvelgė žemyn. Jis nesijautė labai gerai. - Tai nėra kvailos gėlės, - sumurmėjo jis. - Tai tikrai ne kvailos gėlės, - pasakė Sonja. Priešingai, tai yra naudingos gėlės žmonėms ir mums, mažoms bitėms. Mes taip pat valgome nektarą. Jei jo nebūtų, mes mirtume iš bado. - O aš jau kelias sumindžiojau? - tyliai paklausė berniukas. Mažoji bitė dar truputį pamąstė, nes ji buvo protinga bitė. - Aš turiu tau užduotį. -Jei pamatysi ką nors mindžiojant ar skinant gėles, eik ir papasakok jam bičių ir medaus istoriją. -Tu žinai, kodėl visos gėlės yra tokios svarbios. - Aš taip ir padarysiu, atidžiai stebėsiu. - Aš būsiu toks. Mažoji bitė dar kartą apskrido aplink berniuko galvą ir nuskrido tolyn. Berniukas ilgą laiką stovėdamas žvelgė į dangų. ADELĖ BURKOVSKYTĖ 14m., Vilniaus šv. Kristoforo progimnazija Mokytoja Valda Liutkevičienė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 62

DEIMANTĖ ALIŠAUSKAITĖ 17m., Vilnaus Pilaitės gimnazija

GABIJA ŠINKŪNAITĖ 13m., Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla

URTĖ REIVYTYTĖ 14m., Karmėlavos Balio Buračo gimnazija

GEDIMINAS KODIS 16m., Kauno „Santaros” gimnazija

KATERYNA KURCHENKO 14m., Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija

GRETA PAKALKAITĖ 13m., VILTAUTĖ VALEIKAITĖ 14m., Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla Molėtų progimnazija

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 64

ŪLA DERVINYTĖ 13m., Visagino „Verdenės” gimnazija

MĖSAINIAI YRA IŠ HAMBURGO ARGI NE? Mėsainiai atkeliavo iš Hamburgo! Savaime suprantama? Nebūtinai. Yra nesuskaičiuojamų istorijų ir spėliojimų dėl mėsainių atsiradimo, dauguma jų prasideda Hamburge, bet amerikiečiai taip pat turi pretenzijų, esą jie pirmieji sukūrė mėsainius. Jeigu ieškosite Hamburge mėsainių atsiradimo pėdsakų, tai juos rasite uoste. Elbės uostą anksčiau lankydavo nemažai jūrininkų iš Baltijos šalių. Ten nuo seno buvo įprasta pagardinti mėsą ir valgyti ją žalią. Bet Hamburge žmonės nesižavėjo žalia mėsa, ją kepdavo riebaluose, nes taip jiems buvo gardžiau. Tai galėjo būti mėsos kukulių pradžia. Pagal šią teoriją kukulių „protėviai“ 1891 metais amerikietiškoje receptų knygoje buvo paminėti kaip „Hamburgo kepsnys“.

Tačiau kaipgi mėsos kukuliai nukeliavo į Ameriką ir pateko į bandeles? Yra dar viena istorija, kuri, beje, taip pat prasideda Hamburge. Septynioliktame amžiuje Europoje buvo gausybė nusivylusių žmonių, kurie norėjo pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Kadangi kelionė į užjūrį beveik visada prasidėdavo Hamburge, daugybė žmonių susirinkdavo šiame uoste. Emigrantų maitinimas laivuose buvo skurdus ir rėmėsi paprasto naminio maisto gaminimo tradicijomis Elbės uoste. Vienas iš patiekalų vis dar gaminamas Hamburge„Rundstück warm‘‘ (Šilta bandelė su kepsniu). Tai yra ant vienos ar dviejų bandelės pusių uždėtas kiaulienos kepsnys ir užpiltas padažu. Tai buvo tikriausiai specialiai sukurta keliautojams, kad galėtų valgyti maistą pasiėmę į ranką, užuot sėdėję brangiose svetainėse. Tačiau tai dar nebuvo mėsainis. Klausimas, kada pirmasis mėsainis išvydo dienos šviesą, yra dar sudėtingesnis nei jo kilmė. Viena istorija pasakoja, kad penkiolikmetis berniukas Čarlis Grynas pardavinėjo mugėje

mėsos kukulius. Kai pirkėjai pasiskundė, kad valgant nuo kukulių susiriebaluoja rankos, Čarlis sugalvojo įdėti mėsą tarp dviejų bandelių. Kitoje istorijoje kaip mėsainių išradėjas minimas Frankas Menchas. Frankas norėjo įkurti užkandinę, kurioje būtų prekiaujama kiaulienos dešrelėmis. Vieną dieną, kai jis negavo iš mėsininko pakankamai dešrelių, nusprendė susmulkinti mėsą, ją iškepti ir, įdėjus į bandelę, pardavinėti. Tačiau pats populiariausias pasakojimas yra apie Fletčerį Davis, kuris 1904 metais pasaulinėje parodoje pasiūlė maltos mėsos kepsnį su garstyčiomis ir svogūnais. Šis buvo pagirtas netgi Niujorke. Taigi, vis dar neaišku, kokia mėsainių atsiradimo istorija. Tačiau ši paieška atskleidžia daug mielų pasakojimų. EMILIJA VINCEVIČIŪTĖ 16m., Kalvarijos sav. Sangrūdos gimnazija Mokytoja Rūta Pankienė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 66

EMILIS IVANOVAS 14m., Vilniaus Salininkų gimnazija

BARBORA MAČIUNSKAITĖ 14m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla

EMILIJA ŠILEIKAITĖ 16m., Raseinių r. Šiluvos gimnazija

INETA BALČIŪNAITĖ 14m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

SNIEGO ŠUNYS: JAUTRIOS UOSLĖS SNIEGE Kai žmonės susiduria su sniego griūtimi, viskas turi vykti greitai. Pirmąsias 15 minučių aukos šansai išgyventi yra didžiausi. Sniego šunys padeda gelbėjimo komandoms greitai surasti nukentėjusius. Jų jautri uoslė leidžia užuosti žmones, esančius iki 4 metrų gylyje po sniegu. Tam, kad gyvūnas būtų panaudojamas šiam darbui, reikalingos ilgos treniruotės. Aviganis Amoras bėga per apsnigtą nuokalnę ir šnopuoja. Staiga jis sustoja. Susijaudinęs kasa sniegą priekinėmis letenėlėmis ir loja. Jis kažką rado! Ir iš tiesų: iš duobės, kurią Amoras iškasė, išlipa žmogus. Puikus darbas! Šunį giria dresuotojas Alfredas Švaighoferis ir duoda jam skanėstą. Išgelbėtas žmogus iš tiesų nebuvo užverstas sniego griūties. Paieškos operacija buvo tik pratimas. Kad sniego šunys išlaikytų formą, jie turi nuolat treniruotis. Šiuo tikslu Alfredas

Švaighoferis ir jo komanda iškasė dideles olas, kad žmogus galėtų ten pasislėpti. 6,5 metų amžiaus Amoras yra jau patyręs sniego šuo. Vis dėl to, ne mažiau kaip kartą per mėnesį jis turi treniruotis. Jaunesni šunys treniruojasi kas savaitę, kadangi rimtais atvejais šunų dresuotojai turi pasitikėti šunų fiziniu pasirengimu ir gebėjimais. Sniego šunimis gali tapti tik tie šuniukai, kurie nuo mažens treniruojasi. Treniruotėse maži šuniukai stebi kitus grupės šunis. Taip šunys pripranta vienas prie kito ir šuniukas greitai priimamas kaip naujas narys. Ši treniruotė trunka nuo 4 iki 5 mėnesių. Žaidžiant susipažįstama geriausiai! Ir Amoras kažkada pradėjo būdamas mažas. Pirmiausia, Alfredas Švaighoferis liepė surasti paslėptą objektą. Prieš tai jis nakčiai paėmė daiktą pas save. Kai šuo suranda tai, kas kvepia šeimininku, jis džiaugiasi labiausiai! Vėliau Alfredas pats pasislėpė. Jis įlipo į duobę. Tam, kad Amoras galėtų rasti ir kitus žmones, Alfredas keletą kartų į duobę įlipo ir su kitais žmonėmis. Po kiekvieno pratimo Amoras gauna skanėstą arba gali pažaisti su kamuoliuku. Bausti šunį, žinoma, yra draudžiama.

Kai Amoras pagaliau rado nepažįstamą žmogų duobėje, Alfredas pasunkino užduotį. Šį kartą duobę jis užpylė sniegu. Su laiku Alfredas parinkdavo vis didesnius atstumus iki paslėptojo. Taip pat ir sniego danga tapdavo vis storesnė. Tačiau Amoro jis nepergudraudavo! Net po 2 metrų gylio sniegu jis rasdavo žmogų! Po nelaimės yra svarbu, kad gelbėjimo komanda į įvykio vietą atvyktų kuo greičiau. Jau po 15 minučių būnant sniege išgyvenimo šansai maži. Dažnai gelbėjimo komanda skrenda malūnsparniais. Todėl ir šunims tokie skrydžiai yra treniruotė. Ne kiekvienas šuo tinkamas būti sniego šunimi. Kitaip, negu daugelis žmonių pagalvotų, Senbernarams šis darbas per sunkus. Jie lengvai įklimptų į sniegą. Aviganiai, Labradorai, Auksaspalviai Retriveriai ir Borderkoliai priešingai: yra labai geri sniego šunys. Vien tik geros uoslės nepakanka. Gyvūnai turi būti mylintys žmones ir pakankamai protingi. GRETA STATKEVIČIŪTĖ 12m., Kauno Kazio Griniaus progimnazija Mokytoja Audronė Balčiūnienė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 68

MARIJA BANUŠKEVIČIŪTĖ 14m., Juodšilių „Šilo” gimnazija

VILTĖ NACAITĖ 14m., Kelmės „Aukuro” pagrindinė mokykla

KARNAVALAS VOKIETIJOJE Karnavalu Vokietijoje vadinamas laikotarpis nuo lapkričio 11 (kai kuriose teritorijose pirmieji renginiai prasideda nuo sausio 6-osios, vietoj Trijų karalių) iki Pelenų trečiadienio. Šis laikas dar vadinamas „Penktuoju metų laiku“. Šiuo laikotarpiu švenčia „Persirengėliai“ ir „Kvailiai“. Karnavalas švenčiamas daugelyje Vokietijos vietų. Šios šventės centrais laikomi Kelnas, Diuseldorfas ir Maincas. Karnavalas sujaukia įprastą gyvenimą. Uždaromos įstaigos, nedirba agentūros. Pietų Vokietijoje taip pat švenčiamas karnavalas. Tik skirtingose vietose ši šventė vadinama skirtingai. Vokiškasis karnavalas vadinamas įvairiai – Karneval, Fasching, Fastnacht. Visi jie reiškia didžiąsias metų šventes su kostiumais, šokiais ir įspūdingais paradais. Ši šventė neįsivaizduojama be „Rožinio pirmadienio“ dalyvių eise-

nos, šventinių įvairiaspalvių vagonėlių, šokėjų, klounų, iškilmingų sveikinimo kalbų. Moterų labai mėgstamas taip vadinamas „Bobų ketvirtadienis“, kurio metu ponios gali patrumpinti savo vyrų kaklaraiščius, o vaikai rankomis ir apverstais skėčiais gaudo į minią mėtomus saldainius. Šventinis siautulys vis stiprėja ir stiprėja, bet prasidėjus Gavėniai, Pelenų trečiadienį, viskas staiga liaujasi. Gavėnią paskelbė bažnyčia jau XII amžiuje. Nuo pelenų dienos iki Velykų sekmadienio tikintieji mažiau valgo, mažiau geria, daugiau meldžiasi. Pasibaigus Gavėniai, karnavalinis šurmulys vėl sugrįžta. Yra ir kita vokiškojo karnavalo atsiradimo istorija. Jau nuo senų laikų daugelyje Vokietijos vietovių gyvuoja žiemos išvarymo tradicija. Visi kaimo gyventojai persirengia ir triukšmaudami susirenka išvyti žiemą. Seniau šventės metu gyvavo tradicija, kai žaidimo metu vienas gyventojas palikdavo kaimą. Vėliau buvo pradėta švęsti su maistu, gėrimais, muzika, šokiais bei

visokiausiais anekdotais. Laikui bėgant karnavalo pradžia persikėlė į lapkričio 11-ąją, „Kvailių dieną“. Tuomet būdavo žaidžiama, demonstruojami išradimai, linksmai rungtyniaujama, vaidinama, organizuojamos eisenos, paradai. Kaukės ir kostiumai tapo populiarūs tik nuo XV amžiaus. 1996 metais pradėti rengti ypatingi „Kultūrų karnavalai“. Jie kasmet vyksta gegužės mėnesį, Kroicbergo rajone, Berlyne, o taip pat ir kituose Vokietijos miestuose. Karnavalo kulminacija yra paradas, kuriame dalyvauja berlyniečiai ir berlynietės iš maždaug 80 šalių. Čia pristatomos skirtingų kultūrų tradicijos, ypatybės: nuo braziliškos Sambos iki tradicinių vokiškų šokių. VYTAUTAS POSĖČNAS 17m., Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija Mokytoja Milda Leonienė

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 70

RŪTA MARIJA TOKAREVAITĖ 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

ELZĖ MILAŠIŪTĖ 15m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

ĮPRASTA MOKSLO METŲ DIENA Įprastą mokslo metų dieną berniukas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, savo lovoje pabudo iš kasdienių sapnų, kaip įprasta, nuėjo į vonios kambarį, nusiprausė, apsivilko savo įprastiniais rūbais ir, kaip visuomet, papusryčiavo. Kaip jau buvo įpratęs, išsivalė dantis ir, prieš išeidamas į savo jau seniai pabodusią mokyklą, pabučiavo mamą. Eidamas gerai pažįstamomis gatvėmis pro seniai čia įsikūrusias parduotuves, kirsdamas įprastines gatves, šis berniukas mintijo galvoje besisukančias įkyrias mintis. Kai jis atėjo į savo įprastą mokyklą, paprastas berniukas kaip visuomet pažaidė futbolą su savo įprastais mokyklos draugais, kol nesuskambėjo mokyklinis skambutis. Tuomet, niekuo neypatingas berniukas įėjo į savo klasę ir atsisėdo į savo įprastą suolą. Tada įvyko kažkas labai neįprasto... - Labas rytas visiems! – tarė labai netikėtas nepažįstamasis, įeidamas į klasę. - Aš esu ponas Gee, jūsų naujasis mokytojas. Jūs manęs dar

nepažįstate ir aš jūsų taip pat dar nepažįstu. Kad geriau jus pažinčiau, aš kai ką sugalvojau... Jis kalbėjo toliau, traukdamas iš savo portfelio lapus: „Noriu, kad per pirmąją mūsų pamoką jūs šiek tiek pasiklausytumėte muzikos ir leistumėte jai iškelti vaizdinius savo mintyse. Supratote?“ Kaip ir įprasta, vaikai šnabždėjosi: „Jis beprotis! Jam tikriausiai ne visi namie. Bet ką jis čia tauškia? Muzika? Vaizdiniai?“ Ponas Gee tarė: „Užmerkite akis, įtempkite ausis ir atidžiai klausykitės“. Ir pasigirdo muzika. Ugninga, įkvepianti, audringa, griaudėjanti visoje klasėje. Staiga ji nutilo, ir ponas Gee tarė: „Pasakykite, ką jums priminė ši muzika.“ Viena mergaitė šūktelėjo: „Bėgančius žirgus!“ Kitas sakė: „Ne, tai buvo lenktyniniai automobiliai!“ O niekuo neišsiskiriantis iš kitų berniukas tarė: „Aš regėjau dramblius. Jų buvo tūkstančiai!“ - Taip, – pasakė ponas Gee. - Argi tai ne nuostabu? Dabar aš norėčiau, kad jūs visi pabandytumėte pavaizduoti popieriuje tai, ką išgirdote. Pradėkite darbą! Muzika skambėjo garsiau ir tyliau, pakylėdavo ir nugramzdindavo, ir niekuo neypatingas berniukas pradėjo rašyti.

Visa tai aprašydamas berniukas vartojo jam nelabai suprantamus žodžius, nors ši istorija visai nebuvo reikšminga, tačiau visa tai jam netrukdė. Jis stengėsi rašyti kaip galima greičiau, bet nepakankamai greitai – jis tiek daug norėjo papasakoti. Rodėsi lyg kokia užtvanka sugriuvo jo galvoje ir žodžiai liete liejosi... ir žodžiai buvo tarsi žaislai, ir jis buvo pasimetęs, pasimetęs savo žaidime – istorijos pasakojimo žaidime. Ir tai buvo neįprasta... O ką veikė kiti vaikai? Kai kurie kūrė istorijas apie milžinus, kiti stebuklingas istorijas. Keletas pasakojo apie drąsias mergaites, kiti apie berniukus su žaibo formos randais ant kaktos. O kai kurie šiaip kažką rašinėjo, nes ta muzika jiems apie nieką nebylojo, Pauline Crawford skaitė komiksus. Daugelis rašė istorijas manydami, jog taip įtiks mokytojui, buvo ir tokių, kurie savo kuriamose istorijose pavirto herojais, kiti piktadariais, dar kiti manė, kad visa tai tik nesąmonės, o Billy Pearson užmigo. Pasibaigus šiai neįprastai mokslo metų dienai, niekuo neypatingas berniukas pamatė, kaip ponas Gee lipa į savo automobilį. - Pone, - pasakė paprastas berniukas, - tai buvo pati šauniausia pamoka, kokią aš kada

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 72

RUGILĖ TRUNCYTĖ 17m., Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

nors turėjau. Aš dar niekada taip nesijaučiau. Tai buvo magija! - Ar tu vis dar manai, kad man ne visi namie? - pasakė ponas Gee ir nusišypsojo. Niekuo neypatingas berniukas paraudo. - Aš negaliu sulaukti, kada šiandien vakare galėsiu perskaityti tavo istoriją, - pasakė ponas Gee, - iki rytojaus! Pakilo didelis dulkių debesis ir jis išnyko už mokyklos vartų. Atėjus metui miegoti, niekuo neypatingas berniukas, kaip visuomet, apsivilko savo įprastą pižamą, senu papratimu išsivalė dantis, kaip ir visuomet nuėjo į vonios kambarį, eilinį kartą pabučiavo savo tėvus prieš nakties miegą ir nuėjo atsigulti į savo įprastą lovą... bet jo sapnai buvo neįprasti. GABRIELIS VACLOVAS ZABITIS 13m., Vilniaus Viršuliškių mokykla Mokytoja Danutė Važgėlienė

GABIJA DUBAUSKAITĖ 14m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla

SUSIRGAU Puikiai jaučiausi vakar ir tai akivaizdu, nes suvalgiau daug karamelių, saldainių, pyragaičių, keptų bulvyčių ir ledų. O naktį, įdomu kodėl, aš nei iš šio, nei iš to, negalavau. Šįryt atėjo gydytojas. Kai jis įėjo į mano kambarį, pravirkau, tačiau tai greičiausiai iš įpročio, nes aš gydytoją gerai pažįstu. Jis labai malonus žmogus. Man labai patinka, kai jis prikiša ausį man prie krūtinės, tada pamatau jo nuplikusį viršugalvį, kuris blizga tiesiai po mano nosimi. Tai taip juokinga! Gydytojas ilgai neužtruko. Jis man patapšnojo per skruostą ir pasakė mamai: – Tegul laikosi dietos, guli lovoje ir ilsisi. Tada jis išėjo. Mama man tarė: – Ar girdėjai, ką sakė gydytojas? Aš tikiuosi, kad būsi protingas ir paklusnus. Mamai pasakiau, jog ji gali būti rami. Tiesa, labai myliu savo mamą ir visada jos klausau. Ir taip elgtis verta, nes kitaip, iškyla rūpesčių. Aš pasiėmiau knygą ir pradėjau skaityti. Ji buvo įdomi. Knyga buvo su paveikslėliais, o

pasaka apie lokiuką, pasiklydusį miške, kuriame buvo medžiotojų. Man labiausiai patinka istorijos apie kaubojus, bet mano teta Pulšeri per visus mano gimtadienius man dovanoja knygas apie lokiukus, triušiukus, kačiukus ir kitų rūšių gyvūnėlius. Jai turbūt labai patinka tokios pasakos! Jau įsiskaičiau knygą. Man beskaitant, nedoras vilkas sėlino ir norėjo suėsti lokiuką ir tada aš net nepastebėjau, kaip mama ir mano draugas Alsestas, kuris yra stambus, nes daug valgo, atėjo pas mane. – Žiūrėk, Nikolai, – pasakė mama. – Tavo draugužis Alsestas atėjo tavęs aplankyti. Kaip malonu, ar ne? – Sveikas, Alsestai, kaip faina, kad atėjai, – ištariau aš. Mama pradėjo aiškinti, kad negalima vartoti žodžio „faina”, bet staiga ji pastebėjo dėžutę, kurią Alsestas laikė po pažastimi. – Ką tu čia atsinešei, Alsestai? – paklausė mama. – Šokoladinių saldainių, – atsakė Alsestas. Tada mama paaiškino Alsestui, kad tai labai malonu, tačiau ji nenorėtų, kad aš valgyči-

au šokoladinius saldainius, nes turiu laikytis dietos. Alsestas paaiškino mamai, jog jis to nežinojo, bet iš tiesų, net neketino tų saldainių duoti Nikolui, nes nusipirko juos sau. O jei būčiau užsinorėjęs tokių saldainių, žinoma, man tektų eiti ir pačiam nusipirkti. Mama pažiūrėjo į Alsestą šiek tiek nustebusi, tada atsiduso ir paprašiusi elgtis protingai, išėjo. Alsestas atsisėdo ant mano lovos krašto ir žiūrėjo į mane valgydamas savo šokoladinius saldainius. Aš jam pavydėjau. – Alsestai, – tariau aš. – Gal pavaišinsi mane savo saldainiais? – Tai galbūt tu net nesergi? – atsikirto Alsestas. – Alsestai, o tu ne toks jau ir fainas. Alsestas man paaiškino, kad negalima sakyti „fainas”, įsidėjęs dar du šokoladinius saldainius sau į burną, ir tada mes susipešėm... SMILTĖ MEŠKYTĖ 15m., Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos” gimnazija Mokytoja Dalia Jasionienė

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 74

UGNĖ BAGDONAITĖ 13m., Alytaus šv. Benedikto gimnazija

PAULA BABRAUSKAITĖ 13m., Alytaus šv. Benedikto gimnazija

PONAS NUOSTABUSIS Ponas Nuostabusis gyveno Keistuolių šalyje, kur žolė yra mėlyna ir kur medžiai yra raudoni. Tu žinai šią šalį, ar ne? Čia netgi pėsčiųjų perėja taškuota... Bet turbūt tai jau žinai! Keistuolių šalyje žmonės meta laiškus į telefono būdeles, o skambinti eina prie pašto dėžučių. Toje šalyje skėčiai turi skylutes, kad žinotume, kada nustoja lyti. Tai visiškas absurdas... nebent tavo vardas ponas Nuostabusis. Tą rytą, Ponas Nuostabusis atsikėlė, užsidėjo skrybėlę, išsivalė dantis su muilu. Kaip paprastai, nusiblizgino batus su dantų pasta ir nusileido papusryčiauti. Jis suvalgė kiaušinienę su angliška grietinėle ir, kaip paprastai, išgėrė puodelį uogienės su šiltu pienu. Po pusryčių jis išsliūkino į sodą, nes anądien jis nusipirko medį. Tačiau pažvelgęs į jį jis suprato, kad neturi duobės, kur galėtų tą medį auginti. Tad jis nuėjo į artimiausią geležies dirbinių parduotuvę.

- Laba diena, - sako Ponas Nuostabusis, – norėčiau nusipirkti duobę. - Apgailestauju, - atsakė pardavėjas, - jau nebeturim. Vakar pardavėm paskutinę. - Labai blogai... - sudejavo Ponas Nuostabusis ir nuėjo ieškoti duobės. Jis vaikščiojo labai ilgai, tada galiausiai sustojo ir įbedė akis į žemę. - Keista, ši žolė yra žalia, – garsiai tarė jis. - Žinoma, - atsakė jam balsas, - žolė visada žalia! - Kas tu? – nustebęs paklausė ponas Nuostabusis. - Ponia Protingoji. - Aš esu ponas Nuostabusis. Gal galėtumėte pasakyti, kur aš esu? - Jūs esate Normalijoje, - atsakė ponia Protingoji. Pasirodo, ponas Nuostabusis taip toli ėjo, kad net pasiekė Normaliją! - Aš ieškau geležinių dirbinių parduotuvės, - paaiškino ponas Nuostabusis. – Gal galite man padėti? - Tai aišku! – atsakė ponia Sage. – Sekite paskui mane.

Kai jie vaikščiojo, ponas Nuostabusis žvalgėsi aplinkui. Jis niekada nematė tokių vietų. Aplink žolė buvo žalia, medžiai taip pat buvo žali, netgi gyvatvorės buvo žalios! Neilgai trukus jie jau buvo mieste. Ponas Nuostabusis pradėjo šypsotis, vėliau kikenti ir galiausiai pradėjo kvatotis. - Kodėl jūs juokiatės? – paklausė ponia Protingoji. - Pėsčiųjų perėja... Cha! Cha! Dryžuota!, juokdamasis atsakė jis. - O tai kaip gali būti kitaip? – paklausė ponia Protingoji. - Na žinoma, taškuota! Juk tai akivaizdu! – atsakė ponas Nuostabusis, valydamasis juoko ašaras. - Tai būtų labai keista! – nusistebėjo ponia Protingoji. Jie vėl tęsė kelionę, bet kuo daugiau jie nuėjo, tuo labiau ponas Nuostabusis juokėsi. Jis juokėsi, kai sutiko žmogų, kuris mėtė laiškus į pašto dėžutę. Jis juokėsi ir kai matė žmogų, kalbantį telefonu iš telefono būdelės. Jis juokėsi net tada, kai pamatė skėtį be skylės.

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 76

Galu gale jie atvyko į ponios Veržlės geležinių ponas keistuolis. - Palauk! Man kilo mintis, - tarė ponas dirbinių parduotuvę. - Laba diena, - įėjęs pasisveikino ponas Nuostabusis. – O jeigu juo pasinaudotume valgydami tortą? Nuostabusis. – Norėčiau duobės, jei galima. AUSTĖJA ALBERTAVIČIŪTĖ 15m., - Duobės? – nustebusi paklausė ponia Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija Veržlė. Mokytoja Neringa Svinkūnienė - Taip, pakankamai didelės, kad galėčiau auginti ten medį, - paaiškino ponas Nuostabusis. Ponia Veržlė nusišypsojo. Vėliau ji pradėjo kikenti, ir tada abi prapliupo juokais. - Aš niekada negirdėjau nieko absurdiškesnio, - pasakė ponia Veržlė. – Nors... galbūt turiu kai ką, kas jums pagelbės. Tą patį vakarą, grįžęs namo, ponas Nuostabusis pakvietė savo draugą poną Keistuolį vakarienės. Jis papasakojo jam apie savo dieną Normalijoje. Ponas Keistuolis juokėsi taip stipriai, kad net nukrito nuo kėdės. - Ir tada, - tęsė ponas Nuostabusis, - ponia Veržlė davė man kastuvą. Kastuvą! Ar gali patikėti? Kodėl turėčiau pirkti kastuvą, jei man reikia duobės? - Cha! Cha! Cha! Kaip juokinga! – pasišaipė

SPAUDA Prancūzijoje spaudos laisvę garantuoja šalies Konstitucija. Tai paskatino dienraščių, nacionalinės ir regioninės spaudos sklaidą. Dabar jų galima priskaičiuoti dešimt pačiame Paryžiuje ir apie šimtą provincijose. Dienraščiai yra leidžiami Paryžiuje, tada platinami ir parduodami visoje Prancūzijoje. Regioniniai ar provincijos dienraščiai yra platinami ribotai, parduodami tik tam tikro miesto ar jo apylinkių gyventojams. Ne visi dienraščiai pasirodo ryte. „France Soir“ („Vakarinė Prancūzija“) ir „Le Monde“ („Pasaulis“) išleidžiami vakare, o prekyboje pasirodo tik kitą dieną. Gegužės 10-osios leidinys „Figaro“ atitinka gegužės 11-osios „Le Monde“ („Pasaulio“) numerį. Dienraščiai skiriasi pagal skelbiamas politines ir religines idėjas, vedamuosiuose ir politiniuose straipsniuose gana aiškiai atsispindi ideologinė kryptis. Pavyzdžiui, „Libération“ („Išlaisvinimas“) – kairiųjų pažiūrų dienraštis, o „La Croix“ („Kryžius“) remia katalikiškąją nuomonę. Grafinis leidinio aspektas taip pat yra strategiškai svarbus, kad būtų pritraukta tam

tikra skaitytojų grupė. Pavyzdžiui, „Le Monde“, kuris yra leidžiamas dideliais tiražais, pateikimas – rimtas. Prieš kelerius metus jame net nebuvo nuotraukų, tik piešinys, reprezentuodavęs pačią svarbiausią tos dienos politinę, socialinę ar ekonominę naujieną. Iki šiol tai vis dar pats solidžiausias, aukštos kokybės dienraštis. Straipsniai gana sudėtingi, tikslingi, kalbos stilius sunkus. Dėmesio centre yra politika, ekonomika, kultūra bei mokslas. „Le Figaro“ prarado savo buvusį snobišką įvaizdį, tapo populiaresnis, patrauklesnis didesnei ir įvairesnei auditorijai. Antraštinio puslapio centre visada atsiduria straipsnis aktualia tema ir ją iliustruojanti didelė nuotrauka. Kituose puslapiuose yra straipsnių, skirtų nacionalinei ir tarptautinei politikai nagrinėti, toliau eina puslapiai, skirti dienos įvykių, sporto, spektaklių apžvalgai, bei trumpi skelbimai. „France-Soir“ leidžiamas dideliu tiražu, nes yra labai populiarus tarp darbininkų ir mažiau išsilavinusių žmonių, tačiau Prancūzijoje labiausiai perkamas nacionalinis dienraštis „L‘Equipe“ („Komanda“ ), skirtas sporto įvykiams nagrinėti. Kiti nacionaliniai laikraščiai yra „Aujourd‘hui en France“ („Šiandien Prancūzijoje“), „Paris Huf“ („Paryžiaus kanopa“), kur

pagrindinė tema – žirgų lenktynės, „L‘Humanité“ („Žmonija“) – kairiųjų spaudos leidinys, „Les Echos“ („Aidai“), „La Tribune“ („Tribūna“) ir satyros žurnalas – „Le Canard enchainé“ („Supančiota antis“). Remiantis NSETC - o (Nacionalinio statistikos ir ekonomikos tyrimų centro) neseniai atlikto tyrimo duomenimis trys iš keturių apklaustų prancūzų neskaito nacionalinių dienraščių. Kita vertus, šiuos laikraščius reguliariai skaito net 13 milijonų žmonių. Galime teigti, kad tipiškas šios spaudos skaitytojas yra vyras (53%), žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą (36%), valstybės pareigūnas arba profesionalas (22%) ar studentas (13%), gyvenantis Paryžiaus regione (34%). Regioniniai leidiniai pritraukia gerokai didesnę skaitytojų dalį. Patys ištikimiausi šios spaudos skaitytojai – žemdirbiai, amatininkai, prekybininkai, darbininkai. Dėl žurnalų populiarėjimo įprastų informacinių ir politinių dienraščių sklaida per pastaruosius metus nedaug sumažėjo. RUGILĖ HOKUŠAITĖ 17m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija Mokytojas Nerijus Maskaliovas

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 78

PAS SŪRININKĄ Pirkti sūrį Prancūzijoje gali būti baugu, kadangi šalyje yra nuo trijų iki keturių šimtų sūrių rūšių! Nors parduotuvės turi didelį pasirinkimą, apsilankius pas sūrininką gausite geriausių patarimų, kaip sūrį ragauti ar jį laikyti. Bet ką gi rastumėte sūrio parduotuvėje? Žinoma, vietinių produktų, bet tuo pačiu ir iš kitų regionų. Nesidrovėkite paklausti daugiau informacijos apie kai kurių sūrių skonius. Jeigu jums nusišypsos sėkmė, sūrininkas leis jums paragauti tam tikrų sūrių, kad palengvintų jūsų pasirinkimą. Jei pasitikėsite šiuo sūrininku, jis jums atvers įvairiausių sūrių skonius, kurių dar nepažinojote. O jeigu norite parsivežti nusipirktą sūrį bagaže, tai prisiminkite, kad šie sūriai nebrandinti ir įsivežti mažiau negu šešiasdešimt dienų brandintą sūrį į Ameriką yra griežtai draudžiama. Panašūs reikalavimai taip pat galioja ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Škotijoje. Taigi būtų geriausia ragauti tam tikrų rūšių sūrius vietoje.

Taip pat sūrininkas informuos jus apie geriausias sūrių rūšis tam tikrame metų laike. Pavasaris yra geriausias laikas ragauti ožkų sūrį. O vasarą atvežami ragauti ilgiausiai bręstantys sūriai. Šis metų laikas yra puikus Kamambero sūriams, ypatingai minkštam sūriui, su nuplauta arba pelėsiu padengta pluta. Ruduo puikus sezonas mėlynajam sūriui, o žiema ypatingajam karvių sūriui. Žiema nuostabus laikas ir Kantalio regionui, Kontė ir, žinoma, Boforto sūriams. Niekada netikėkite kai kurių rūšių sūrių išvaizda, nes išorė gali būti labai apgaulinga, priešingai negu skonis. Vietoj gražios išvaizdos geriau ieškokite savo mėgstamo skonio ar sūrio tekstūros. Kartu išsirinkite ir dieną, kada bus ragaujamas sūris. Tokiu būdu sūrininkas galės suteikti jums dar didesnę pagalbą. Geros degustacijos! AUGUSTĖ BAGDONAITĖ 15m., Neringos gimnazija Mokytoja Inga Vainutienė

KARINA ILJASEVIČIŪTĖ 16m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija.jpg

PERE LACHAISE KAPINĖS Pere Lachaise kapinės yra kur kas daugiau nei paprastos kapinės, tai svajingų pasivaikščiojimų ir kūrybos vieta. Kasmet du milijonai lankytojų leidžiasi į mirusių garsenybių paiešką muziejuje po atviru dangumi. Iš pradžių kalva, ant kurios įsikūrusios kapinės, priklausė jėzuitams, tai vienuolių ordinas, kurio vadovas Fransua de Lašezas dirbo Liudviko XIV nuodėmklausiu. Karaliaus malonės ir dosnumo dėka Tėvas Lašezas galėjo prisidėti prie statybų ir būsimos kunigų amžino poilsio vietos pagražinimo. Nors ir Lašezas ten lankydavosi retai, šiai vietai prigijo jo vardas. 1763 m. valdant Liudvikui XV jėzuitai buvo išvaryti iš Prancūzijos, o kalva – parduota. Savininkai keitė vienas kitą, tačiau vietovė išliko nenaudojama. 1804 m. apleistas žemes išpirko Senos prefektas. Idėja šią vietą panaudoti kaip kapines kilo, kai mieste buvusios kapinės pasidarė per mažos ir kenksmingos. Architektas Bronjaras buvo įpareigotas teritoriją paversti kapinynu, nepakenkiant kaimo vietovei. Vadintos „Rytų kapinėmis“, jos greitai paryžiečių perkrikštytos į „Pere Lachaise kapines“,

šio pavadinimo dalelė buvo pamiršta, o rašyba pakeista. Kapinės iškilmingai atidarytos 1804 m. palaidojant penkiametę mergaitę. Bet Paryžiaus gyventojams nepatiko Pere Lachaise kapinės, tik nedaugelis norėjo būti palaidoti būtent ten. 1817 m. priimtas svarbus sprendimas perkelti dviejų įžymių prancūzų - Žano de Lafonteno ir Moljero - palaikus. Tai atkreipė turtingųjų dėmesį. XIX amžiaus buržuazijai palaidojimas Pere Lachaise tapo paskutiniu mados klyksmu. Bendri kapai (tuo metu buvo nedaug individualių kapų) ir santūrus antkapiai nuo 1804 iki 1815 metų buvo pakeisti didžiuliais paminklais. Jau 1815 m. kapinėse buvo apie du tūkstančius kapų ir trisdešimt tūkstančių 1830-aisiais. Verslininkai, mokslininkai, aristokratai ir politikai, visi, kas nepritarė valdančiajam rėžimui ilsėjosi ten. Laidotuvių metu vykdavo politinės demonstracijos, tuo metu streikų nebuvo galima organizuoti. Nuo 1824 iki 1850 metų kapinės labai išaugo, 1829 m. užėmė 24 ha teritoriją, o šiandien 44 hektarus. Laikui bėgant Pere Lachaise kapinės tapo tik laidojimo muziejumi, paminklų architektūra puikiai atspindėjo to laikmečio visuomenę. XIX ir XX a. pradžioje antkapis buvo šeimos atspindys. Šie kapai yra labai paprasti,

o kiti pretenzingi ir perkrauti. Čia galima sutikti įvairiausių stilių: gotikinių kapų, Hausmano laikų laidojimo vietų, vitražinių koplyčių, bronzinių bei marmurinių statulų ir taip toliau. Kai kurie kapai tapo tikromis įdomybėmis. Graikų šventykla, Egipto piramidė, antikinis mauzoliejus – architektų vaizduotei nėra ribų. Seniausioji kapinių dalis, esanti netoli pagrindinio įėjimo, vadinama „romantine“, nes ten yra palaidoti Šopenas ir Žeriko. Ši vieta nepasikeitė nuo 1962 m. ir trisdešimt tūkstančių laidotuvių paminklų yra įrašyti į istorinių paminklų registrą. Komunarų siena, paminklai Šv. Baltramiejaus nakties aukoms atminti ir Oskarui Vaildui sudaro svarbią kapinių dalį. Kapinėse yra apie šešiasdešimt devynis tūkstančius kapų, kurių daugelis tapo amžino poilsio vieta įžymybėms, kurios Pere Lachaise kapines daro viena lankomiausių vietų po Eifelio bokšto, Luvro ir Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Jei norite, galite pamedituoti prie Šopeno, Delakrua, Modiljanio, Balzako, Apolinero, Koletės, Miusė, Prusto ar Šampolijono kapo. Edita Piaf, Simona Signoret, Ivas Montanas, jie taip pat yra palaidoti Pere Lachaise kapinėse. EDGARAS ZABORAS 16m., VšĮ Pranciškonų gimnazija Mokytoja Alma Razmienė

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS | TEMŲ SĄRAŠAS 80

NAKTIS Aš jaučiu aistrą nakčiai. Tokią pat nesumeluotą, instinktyvią, gilią aistrą kaip savo tėvynei ar mylimai moteriai. Jaučiu aistrą jai visa savo esybe: regiu jos grožį, užuodžiu kvapą, klausausi tylos, kūnu mėgaujuosi jos tamsiomis glamonėmis. Man patinka giedri, ankstyvi rytai prieš pat patekant saulei, kai vasariškai žydrame, šiltame ir lengvame ore čirena vieversiai. Man patinka stebėti, kaip naktyje praskrenda pelėda, kuri atrodo tartum juoda dėmė, plasnojanti per tamsą. Mane džiugina ir kartu svaigina neaprėpiamoje tamsoje jos skardus ir niūrus ūbavimas. Diena mane vargina ir kelia nuobodulį. Ji žiauri ir triukšminga. Sunkiai atsikeliu ir apsirengiu, einu nenoromis, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas judesys, kiekvienas gestas, žodis ir net mintis man kelia nuovargį, tarsi vilkčiau nepakeliamą naštą. Bet saulei leidžiantis neaiškus džiaugsmas užvaldo visą mano kūną. Aš atgyju ir tampu judrus. Kai mano šešėlis nutįsta, aš pradedu keistis: tarsi atjaunėju, sustiprėju, pažvalėju ir jaučiuosi laimingesnis. Aš stebiu jį sustingęs, tą didį ir švelnų šešėlį, besileidžiantį iš dangaus: o jis, jis apgaubia miestą tamsa, tarsi didelė nepagaunama ir viską užliejanti banga. Jis užgožia ir paslepia spalvas bei formas, apglėbia namus,

tamsos ploteliai atrodė šviečiantys. Švytinčios žmones ir pastatus savo nepastebimu glėbiu. Tada aš taip noriu ūbauti iš malonumo kaip naktys yra daug gražesnės už saulėtas dienas. JONĖ DIDŽGALVYTĖ 15m., pelėda, laipioti stogais kaip katė, nes tik tada Vilniaus Simono Daukanto gimnazija aistringas ir nenumaldomas noras mylėti plūsta Mokytoja Danutė Stankaitienė mano venomis. Tada aš vaikštinėju tai po tamsos gaubiamus priemiesčius, tai po šalia Paryžiaus esančius miškus, kuriuose girdžiu ir klajojančius žvėris, ir besibastančius brakonierius. Visa tai, ką tu myli per prievartą - žudo. Bet kaip man paaiškinti jums, kas nutinka man? Kaip papasakoti, kad ir jūs galėtumėte suprasti? Aš nežinau, aš tik jaučiu, jog taip yra. Tik tiek. Taigi vakar – ar tai tikrai įvyko vakar? Taip, be abejo, tai nutiko vakar, aš nesu tikras, ar tai nebuvo nutikę anksčiau: prieš dieną, prieš mėnesį ar prieš metus. Tai visgi įvyko vakar, nes diena dar nebuvo išaušusi ir saulė dar nebuvo patekėjusi. Bet kiekgi trunka naktis? Kada jos pradžia? Kas pasakys? Ar tai bus kada nors žinoma? Taigi vakar aš išėjau pasivaikščioti, kaip ir kiekvieną vakarą po vakarienės. Buvo labai gražu, ramu ir šilta. Besileisdamas link bulvarų, aš pažvelgiau į dangų, lyg pro atvertą stoglangį, ir pamačiau jame tamsų ir pilną žvaigždžių taką, kuris tarsi tekėjo ir čiurleno kaip upelis, tik pilnas dangaus šviesulių. Visur buvo taip giedra, kad net aiškiausiai galėjai įžiūrėti planetas. Tiek šviesų spindėjo aukštai danguje ir visame mieste, kad net likę

VAIVA SVIDERSKYTĖ 15m., Vilniaus „Taikos” progimnazija